Maskvos namai. Slaptai.lt
Kandidatas į Vilniaus miesto merus Artūras Zuokas mano, kad sostinės savivaldybė turėtų ne inicijuoti „Maskvos namų“ griovimą, o su Rusija tartis dėl pastato perėmimo. Visgi, Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas įsitikinęs, kad derybų su teroristine valstybe pripažinta Rusija negalima svarstyti. Pasak jo, pigiausias ir greičiausias sprendimas – šį pastatą nugriauti.
„Šiuo atveju siūlyčiau grįžti prie derybų su Vyriausybe ir perimti, pasikeisti Vilniaus miesto savivaldybės Maskvoje dalimis, nes Vilnius lygiai taip pat planavo statyti analogišką centrą“, – LRT radijui penktadienį sakė A. Zuokas.
Kandidatas į Vilniaus merus teigia, kad nereikėtų maišyti Maskvos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos, todėl politikas ragina derėtis dėl „Maskvos namų“ perėmimo.
„Jūs turite pradėti derybas bent jau su tais atstovais, kurie yra registruoti Vilniaus mieste, Lietuvos valstybėje ir veikia pagal Lietuvos įstatymus. O kalbant apie teismo nugriovimo sprendimą – teismas pasisakęs dėl vieno aukšto. Tai netgi jūsų kreipimasis į Nacionalinę žemės tarnybą yra tik feisbukinis burbulas, nes taip, teismas gali priversti nugriauti vieną aukštą“, – akcentavo A. Zuokas.
„Dėl kitų aukštų vienaip ar kitaip reikės arba toliau bylinėtis, arba ieškoti tam tikrų sprendimų. Mes ne Rusija, čia vis dėlto galioja tam tikri įstatymai, tam tikros taisyklės, o ne kažkokie dalykai“, – pridūrė jis.
A. Zuokas taip pat pabrėžia, kad V. Benkunsko pareiškimai, kad „Maskvos namus“ reikėtų vadinti šnipų namais, yra visiškai nelogiški.
„Jūsų pasakymas – pastatą vadinti šnipų namais – yra vaikų pasakos. Šiuo atveju, ne pastatas yra šnipas, o asmenys, kurie ten turėtų ir galėtų vykdyti tam tikrą veiklą. O šiaip jau logiškai mąstant, jeigu logikos niekas iš jūsų mąstymo neatėmė – tai netgi VSD, matyt, jums parašytų padėką, jeigu visi šnipai sėdėtų vienoje viešoje vietoje, negu kad šiandieną jie išsibarstę po visą Vilnių“, – sakė A. Zuokas.
„Todėl nespekuliuokite ir nevelkite, ko nereikia, šį pastatą savivaldybė gali civilizuotai, teisėtai (…) derantis perimti ir turėti ten ukrainiečių mokyklą“, – akcentavo jis.
Savo ruožtu į Statybos inspekciją dėl „Maskvos namų“ nugriovimo kreipęsis V. Benkunskas akcentuoja, kad su teroristine valstybe derybos neturėtų vykti.
„Derybas vesti su teroristine valstybe, aš nežinau, gal jūs turite daugiau ten ryšių ir kanalų, bet mes iš esmės nei ambasados, nei diplomatiniame korpuse nebeturime bendradarbiavimo kanalų. Ir, man atrodo, kad čia politinės valios klausimas yra labai aiškus – kad šnekėtis su tais, kurie pripažįsta tik ginklą ir jėgą, žudo nekaltus gyventojus mūsų kaimynystėje šitame laikotarpyje yra labai keista girdėti“, – LRT radijui teigė V. Bnekunskas. Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.
„Dėl to nugriovimas yra greičiausias ir pigiausias kelias šią teritoriją sutvarkyti ir išvalyti“, – sakė jis.
Vilniaus vicemero teigimu, „Maskvos namų“ nugriovimas kainuotų apie 200-300 tūkst. eurų.
ELTA primena, kad V. Benkunskas pranešė, jog kreipėsi į Statybos inspekciją dėl „Maskvos namų“ nugriovimo.
Atsižvelgdamas į „Maskvos namų“ projekto neatitikimus miesto detaliajame plane nustatytiems reikalavimams, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. statybos leidimą pripažino negaliojančiu.
Teismas naujam statybą leidžiančiam dokumentui gauti ir statiniui pertvarkyti nustatė trejų metų laikotarpį, kurį vėliau pratęsė iki 2022 m. balandžio 16 d., o statinio neįteisinus – įpareigojo VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai Vilniuje“ jį nugriauti iki 2022 m. spalio 16 d.
Įstaigai nenugriovus šio statinio, tokią teisę įgijo Statybos inspekcija.
Viena mūsų dienų sparčiai galią akumuliuojanti ideologinė sekta yra pasivadinusi pažangiečiais arba progresyvistais. Net jeigu jie taip pasivadino patys, mes ne mažiau dažnai kartojame šį pavadinimą, paprastai įdėdami jį į kabutes. Žinia, pažanga yra daugelio žmonių godotinas idealas, todėl mums kelia įtarimą bandymas ideologiškai nusavinti pozityvių reikšmių žodyną labai siaurai ideologiškai užsiangažavusios grupuotės naudai. Jeigu norite žinoti, šių eilučių autorius paprastai nurodo, kad minimu atveju kalbame apie vadinamuosius pažangiečius arba, kitaip tariant, vadinamuosius progresyvistus.
Tačiau, kaip atrodo, siekiant kritiškai išmatuoti mūsų dienų progresyvisto pasiją, neišsiversime be didelio įtūpsto į praeitį, temos pasirinkimo įpareigoti visų pirma aptarti progreso sampratos atsiradimo aplinkybes, po to pažymint ir šios sąvokos tolesnio išplėtojimo gaires. Iš anksto perspėju, kad ilgiau nei galbūt derėtų pagal įvardintą temą apsistosime prie progreso sąvokos genezės aplinkybių aptarimo, tolesnį šios sąvokos kismą pabandydami įvaizdinti pagreitintu tempu pagal senojo kinematografo nutrūkusios juostos į pabaigą pasileidusių bėgti kadrų pavyzdį.
Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas, pagrįstas progreso samprata, yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas, taigi ir progreso nuojauta.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Švento Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo būtina pastebėti, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Savo ruožtu Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, leidusi atplėšti vieną nuo kitos, jeigu būtų leista taip pasakyti, įsimagnetinusias tarpusavyje amžinybės ir laiko „puses“.
Kaip tikriausiai dauguma iš mūsų yra girdėję, Platonas labai entuziastingai forsavo idealios valstybės idėją, dialoge „Valstybė“ iškėlęs radikalaus, mažai ką bendro turinčio su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, visuomenės pertvarkymo užduotį, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus-valstybė-kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, jog čia randama idealios valstybės apibrėžtis yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas (ideali valstybė, – rašo antikos mąstytojas, – gyvuoja tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, ji galbūt yra tik danguje randamas pavyzdys) nepalyginamai stipresniu laipsniu nei mes šiandien esame linkę nesutapatinti idealų su rupia kasdienybe ir inertiška materija. Iš tiesų, Platonas ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės principinio pertvarkymo uždavinį tuo pačiu papuola į uždaro, neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės pabandyti įsivaizduoti dabarties nepakankamumo atšaukimą ateityje. Savo ruožtu krikščionių filosofas Augustinas, vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą kaip apie savotišką istorijos liftą, leidžiančio pasikelti į visuomenė plėtros idealo neabejotino tikroviškumo perspektyvų apmąstymą ir jų įkūnijimą istorinio laiko skalėje.
Beždžionė savižudė
Kaip ir Platonas, Augustinas skiria dviejų, tarpusavyje nederančių valstybių aprašus, iš kurių vienas išreiškia idealų krikščionių mąstytojo pageidavimą ir yra vadinamas Dievo valstybės principų apibrėžtimi, o kitas konstatuoja dažniausiai pasitaikančius, tipiškus politinio gyvenimo trūkumus ir yra vadinamas žemės valstybė pavyzdžiu. „Dvi valstybės, rašo krikščionių mąstytojas, – yra sukurtos dviejų meilės rūšių: žemiškoji – meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui, dangiškoji – meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau“ (Saint Augustine. The City of God. New York: Garden City. 1958, p. 322). Pagal Augustiną, kasdienybės sferoje Dievo ir žemės valstybės yra tarpusavyje persipynusios, tačiau krikščionių mąstytojui nekyla jokių abejonių, kad istorinio progreso stūmoklis lemia, kad jau čia dviejų valstybių kova užsibaigs Dievo valstybės pergale, kuri bus paskelbta, įtvirtinama ir tarsi sustingdoma jau neistorinėje, bet užlaikinėje būtyje. Tarpininkaujant mūsų laisvai prisiimtai prielaidai, kad pasaulio laikas yra ribotas, nesunku įsivaizduoti, jog laikai užsibaigs, kai ateities ritės laikas be jokios siūlo galelio liekanos persivynios ant praeities laiko ritės.
Dabar būtų pats laikas autoriui išgirsti priekaištą, kad nederėjo keiktis jau temos pavadinime, minint kažkokius velnius, kai buvo galima lengvai numanyti, jog ilgai užstrigsime ties Dievo valstybės aprašo pavyzdžiu. Pasiteisinant pastebėsiu, kad visų pradžių pradžioje teologiškai apčiuopta progreso samprata įsibėgėjusioje Vakarų kultūroje buvo varijuojama taip plačiai ir prieštaringai, kad čia vertėtų prisiminti ir perspėjimą apie tai, kad antikristas yra Kristaus beždžionė.
Valstybės valdybo mechanizmas kur kas sudėtingesnis nei laikrodžio
Daug ką apeinant šios temos plėtotėje, nori to, ar nenori, nepavyks apeiti ir nutylėti Georgo Hegelio filosofijos pateikto absoliuto dialektikos pavyzdžio, kai progresas summa summarum čia yra jau suprantamas kaip absoliutinės sąmonės persivyniojimo į absoliutinės savimonės plotmę procesas. Iš esmės G. Hegelis pakartoja dar Aristotelio pateiktą apibrėžimą, jog Dievas yra mąstymas apie mąstymą, kai Dievas mąsto patį vertingiausią dalyką, t. y. save patį, tokiu mąstymu tapdamas tuo, kas yra mąstoma, t. y. dieviškąja pilnatve, su ta išlyga, jog G.Hegelio filosofijos atveju nurodomas mūsų tarpininkavimas tokiame absoliutinės dvasios savęs įsisąmoninimo procese per žmonijos pasaulinę istoriją ir tokias žmogaus dvasios pakopas kaip menas, religija ir filosofija. Šiuolaikinės politinės konjunktūros terminais tariant, G. Hegelio filosofijos pagimdyta absoliutinė dvasia yra įtrauki, nors, iš kitos pusės, dėl vaizdingumo būtų galima pasakyti, kad čia aptinkama žmogaus dvasia veikia užsidėjusi absoliutinės dvasios skafandrą. Kita vertus, kaip atrodo, čia aptartą absoliutinės sąmonės ir absoliutinės savimonės tarpusavio santykį būtų galima grafiškai atvaizduoti dviejų iš dalies susikertančių apskritimų simboliu dėl tos aplinkybės, jog ir čia, kaip liudija vėlesni filosofijos pavyzdžiai, ne visi išplėtoti sąmonės turiniai galiausiai įgyja savimonės pavidalą.
Nedidelė paslaptis yra tai, kad marksistinės doktrinos kūrėjai ne kartą,bet ne iki galo aiškiai yra bandę progreso sampratą apibrėžti per spiralės simbolinį įvaizdinimą. Tai greičiau vis tik buvo ne tiek Karlo Marxo, kiek Fridricho Engelso topinė idėja, jam tvirtinant, kad komunizmas savo esme yra pirmykštė beklasė visuomenė, pakelta į nepalyginamai aukštesnį lygį. Savo ruožtu leiskite šį pirmą pasisakymą nurodyta tema užbaigti pastebėjimu, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai pažangą iš esmės supranta remdamiesi apverstos spiralės principu, ką akivaizdžiai iliustruoja jų bandymas su progreso užkeikimu lūpose triukšmingai grįžti į ikisokratinę antiką, kur be didesnių išimčių buvo toleruojama pederastijos propaganda ir praktika to meto švietimo įstaigose, drauge berniukų tvirkinimą paverčiant politinės infrastruktūros išplėtimo bei partinio elito formavimo priemone.
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo Atominę elektrinę suvažiavimas. Skelbiame žurnalo „Valstybė” redaktoriaus Eduardo Eigirdo komentarą.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sykį jau rašiau, jog praėjo laikai, kai reikėdavo bijoti KGB provokacijų. Šios organizacijos šiandien nėra. Tad jei verta baimintis, tai ne KGB, o tų, kurie pakeitė KGB.
Ir vis dėlto KGB – nemirtinga institucija. Mes vis dar ginčijamės dėl jos palikimo – pavojingi ar nepavojingi KGB agentai dabar, ką daryti su neprisipažinusiais, kokių tikslų siekia tie, kurie prašo viską pamiršti…
Valstybės saugumo departamentas, šiais metais viešai publikuodamas dalį ataskaitos apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, rašė: „Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“.
Būtina įsiklausyti į pastabą. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kitaip manančiųjų balsai. Prisiminkime buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio publikaciją „Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?“ (portalas delfi.lt). Matysime priešingą paveikslą: išvadą dėl neprisipažinusiųjų kagėbistų VSD padarė ne todėl, kad taip iš tikrųjų susiklostė aplinkybės, o todėl, kad pridengtų neva nevykusį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sprendimą paviešinti KGB žurnale Nr. 35 užfiksuotus KGB agentus, tarp kurių atsidūrė ir žinomų visuomenės, meno bei kultūros žmonių pavardės.
Buvęs VSD direktorius J.Jurgelis aiškina, kad bendradarbiavusiųjų su KGB (neprisipažinusiųjų Lietuvos institucijoms) tema negali būti labai aktuali, mat dauguma neprisipažinusiųjų – jau senyvo amžiaus, neužima rimtų postų. Ar tikrai?
Beje, minėtasis J.Jurgelio tekstas – toks platus ir nekonkretus, jog perskaičiau iki galo tik prisiversdamas. Tik pamanyk: galėjo būti ir taip, ir anaip, ir net visiškai priešingai. Kam tada skaityti, jei vis tiek nieko nesužinai – tik spėlionės?
Tačiau kai kurios formuojamos tendencijos vis tik apčiuopiamos. Mums brukama nuostata: KGB agentų medžioklė – bergždžios pastangos. J.Jurgelis pastebi: „Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą. Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą“.
Buvęs VSD direktorius tarsi linkęs manyti, kad Lietuva turėtų pasielgti taip, kaip kadaise nutarė Čekija – bendradarbiavusiųjų su sovietų saugumu pavardės neskelbtinos? Mat kai kolaboravusiųjų sąrašą pateikė tuometiniam prezidentui Vaclovui Havelui, šis neva pasibaisėjo – nutarė viską geriau slėpti, nei bandyt ieškoti tiesos.
Gal ir teisingos J.Jurgelio abejonės. Per daug nežinomųjų. Juolab kad stambiausi, solidžiausi kozyriai – ne mūsų rankose.
Bet svarstydami šią opią temą neturėtume pamiršti svarbiausios tiesos – bendradarbiavimas su KGB vis tik buvo blogis, o tie, kurie trokšta kuo daugiau išsiaiškint net lietuviškomis sąlygomis, – elgiasi valstybiškai. Geriau kruopelytė, nei nieko. Kartais ir smulkmena padeda išnarplioti sudėtingiausią bylą.
Blogą darbą atlieka tik tie, kurie tikrus KGB agentus specialiai painioja su netikrais agentais, kad, apimti pesimizmo, mes tiesiog numotume ranka – ir pats Velnias susipainios.
Todėl manau, kad verta atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ paskelbtą publikacija „KGB šešėlis virš artėjančių prezidento rinkimų tirštėja“, kurioje pasakojama, kaip viename Lietuvos leidinyje menkinamas pats bendradarbiavimo su KGB faktas.
Pasirodo, laikraštis „Respublika“ skelbia žmonių, kurie įtariami bendradarbivimu su KGB, sąrašą. Bet šis sąrašas, pasak „Valstybės“, yra labai įtartinas, mat į jį pateko žmonės, kurie anuomet, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos, mokėsi mokykloje ar lankė darželį.
Tad kam kalbėti apie tokį „sąrašą“? Gal geriau ignoruoti? Pasak „Valstybės“, būtų klaida ranka numoti. Visų pirma, pasitelkiant į pagalbą melagingų naujienų metodu sudarytą sąrašą, diskredituojamas buvimo kagėbistu ar bendradarbiavimo su KGB faktas. Būtent taip eskaluojant KGB temą visą negatyvą stengiamasi nukreipti į tuos Lietuvos politikos lyderius, kurie labiausiai priešinasi Kremliui – Vladimiro Putino inspiruojamai įtakai.
Žurnalo „Valstybė” publikacija KGB tema. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybėje“ taip pat rašoma: „LGGRTC paskelbė tikrai liūdną naujieną, kad gerai žinomi menininkai (…) sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Tačiau kai V.Tomkus šio fakto fone skelbia modifikuotą kagėbistų sąrašą, kuriame į vieną krūvą suplakti iš tiesų su KGB bendradarbiavę asmenys ir tuomečiai darželinukai, visuomenė gali lengvai susipainioti. Nes jei bendradarbiavo „visi“, koks šlykštus turėtų būti žmogus, kimbantis prie žinomų menininkų“.
Atkreipkime dėmesį į pastabą, jog „visuomenė gali susipainioti“. Teisinga pastaba – juk tiražai labai dideli. „Valstybė“ pagrįstai pergyvena, kad tie, kurie aklai tikės tuo, kas ten rašoma, „KGB blogį sies ne su Kremliumi, o su Vytautu Landsbergiu bei Dalia Grybauskaite, nors tai ir beprotybė“. KGB etiketė prof. V.Landsbergiui ir Prezidentei D.Grybauskaitei bandoma priklijuoti jau kadaise. Tokių pavyzdžių apstu.
Žodžiu, KGB seniai nebėra, dauguma su KGB bendradarbiavusiųjų – jau neįtakingi. Tačiau kova dėl požiūrio į bendradarbiavimą su KGB – amžina, nuožmi.
Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis „DRAUGAS”
Šiandieninė žiniasklaida – plati ir įvairi. Sudėtinga, tiesiog neįmanoma visko aprėpti.
Todėl savo skaitytojams galėtumėte teikti trumpas lietuviškosios ir užsienio žiniasklaidos apžvalgas.
Mano supratimu, vienas iš svarbiausių, aktualiausių ir įdomiausių pastarojo meto rašinių pasirodė „Lietuvos žiniose“. Tai – Jūratės Laučiūtės straipsnis „Valstybei nesubrendusi tauta“.
Štai ką autorė rašo:
„Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma), neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“. Tai, ką Konstitucija draudžia arba griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei“.
Minėtoje publikacijoje apžvalgininkė šaiposi iš tų, kurie sako, jog „pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė“, arba tvirtina, esą „pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis.
Apžvalgininkė pelnytai kritikuoja „biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus“ bei „velnio advokatus“, siekiančius bet kokia kaina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete. Kliūna ir už tai: „Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės“.
Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.
Baisiausia, kad antilietuviškai elgtis, pasak J.Laučiūtės, „ragina ir stumia ne Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų palikuonys“.
Įsidėmėjau ir AFP ir BNS agentūros pranešimus, kad Feisbukas imasi tvarkomųjų turinio darbų – griežtins kovą su propaganda.
Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo Baltojoje knygoje teigiama, kad vadinamosios Veidaknygės saugumo priemonės nukreiptos ne tik prieš nusikalstamas veikas, tokias kaip įsilaužimai, finansiniai sukčiavimai, bet ir prieš „mažiau pastebimą piktnaudžiavimą, įskaitant bandymus manipuliuoti pilietiniu diskursu ir klaidinti žmones“.
Ši iniciatyva – dalis Feisbuko kampanijos siekiant kovoti su „išgalvotomis naujienomis“ (angl. fake news). Facebukas taip pat mėgins sutramdyti vyriausybių ir nevalstybinių subjektų norus per socialinį tinklą manipuliuoti viešąja nuomone. Feisbukas tikina, esą daugiausia dėmesio skirs trims sritims: vyriausybių vykdomam tiksliniam duomenų rinkimui, kuriuo trokštama aptikti disidentus ir juos bausti; mažins išgalvotų naujienų sklaidą; trukdys klaidinančios informacijos gausinimui (kokią nors grupę ir idėją dirbtinai liaupsinančių arba dirbtinai juodinančių žinučių masiniam platinimui naudojant dirbtines priemones ar automatinius botus).
O skaitant „Respubliką“ įsiminė publikacija „B. Gruževskis, R. Kuodis. „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis“. Prof. ekonomistas Raimondas Kuodis sako: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“.
O prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė mus nuskurdina du sykius. Štai jo pastebėjimas: „Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus“.
Su malonumu taip pat perskaičiau 15min.lt paskelbtą interviu su Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijoje suradusiu prof. Liudu Mažyliu. Toji rubrika vadinasi „Ypatingas svečias“. Prof. L.Mažylis kalba ne apie istorines arba politines aktualijas. Jis pasakoja, kokias knygas skaityti mėgo vaikystėje, jaunystėje, kokias skaito šiandien. Prof. L.Mažylis vertina, gerą, naudingą knygą.
Laidos vedėja teiravosi, koks jo požiūris į Konan Doilio sukurtą Šerloko Holmso personažą. Konan Doilio pasakojimai apie seklį profesionalą jam kadaise paliko neišdildomą įspūdį.
Bet štai buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pozicijos nebesuprantu. Ką jis norėjo pasakyti „Lietuvos ryte“ paskelbdamas tekstą „Be kaukės“. Buvęs saugumo vadovas sako: „Lietuvai grėsmė yra neaiški ES ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika, naujų rinka paieška, aktyviomis pastangomis stiprinti ES, toliau imituos darbą, pakišinės visuomenei Seimo narių mažinimo, universitetų vestuvių ar persekioti vartojančius alkoholį sekmadieniais idėjas, labai greitai atsidursime prie Rusijos su ištiesta ranka“.
Taip, neaiškios ES perspektyvos Lietuvai – grėsmė. Bet kodėl mes būtinai turime atsidurti su ištiesta ubago ranka būtent prie Rusijos sienos? Žurnalas „Valstybė“ nepailsdamas kartoja, kad ir dabar mūsų verslininkai (ir kai kuri žiniasklaida) su Rusija „ranka ranką mazgoja“. Baisu ir spėlioti: kokį prezidentą Putinas mums išrinks 2019-aisiais? Jeigu Amerikai išrinko, jeigu Prancūzijai labai padeda išsirinkti, vienas juokas jam į Lietuvos Prezidentūrą atvesti kokį Bastį arba Skardžių, o gal Uspaskichą, kuris, artodo, vėl kyla iš pelenų.
Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.
Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi!
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Kad ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.
Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.
Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu. Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.
Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.
Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.
Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)
Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.
Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.
Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.
Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.
Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio, užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui.
Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.
Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų. Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!
K. Taukačikas žurnale „Valstybė“ papasakojo įdomų fenomeną, 2010 metais įvykusį Estijoje. Per labai trumpą laiką buvo sukurta ir nepaprastai išpopuliarėjo nauja – „Vieningoji Estija“ – partija. Jos lyderiai buvo modernaus teatro „No99“ aktoriai.
Rinkiminėje kampanijoje jie žadėjo kiekvienam estui po 2 hektarus žemės, taip pat priversti bankus atsakyti už savo veiksmus ir kitų populistinių gėrybių. Į partijos steigiamąjį suvažiavimą, įsigiję nepigų bilietą, iš visos šalies suvažiavo 7 500 žmonių. Žiniasklaida naujajam politiniam dariniui skyrė labai daug dėmesio, partijos lyderį ir jos elitą nuolat citavo.
Jeigu Eduardas Eigirdas teisus… Teisingiau – jeigu teisi jo „Valstybė“, tai Lietuvos reikalai prasti. Pirmiausia: kodėl Eigirdą tapatinu su „Valstybe“ – žurnalu, kurį pastoviai skaitau. Todėl, kad šiame leidinyje jis dominuoja. Gal nebus labai perdėta, jeigu pasakysiu, kad „Valstybė“ – beveik vieno publicisto, politologo Eduardo Eigirdo kūrinys. Štai paskutiniame „Valstybės“ numeryje net penki pasirašyti jo darbai.
Todėl ir sakau: jeigu Eigirdas teisus, mūsų laukia Graikijos likimas. Redakcijos skiltyje – „400 dienų iki mūsų kaimelio graikizacijos“ – jis rašo, kad su Rusija susijęs kapitalas, taip pat „oligarchinė nomenklatūra“ 2016-aisiais metais bet kokia kaina ims valdžią, o po penkiolikos metų Lietuva „gal jau kratysis apimta finansinės ir politinės agonijos. Kaip Graikija“.
Beje, turėtume iš karto išsiaiškinti, kas yra nomenklatūra ir kas yra oligarchinė nomenklatūra, nes priešingu atveju bus visiškas jovalas. Taigi nomenklatūra, kaip, beje, ir propaganda, nėra blogis, nes tiek pirmoji, tiek antroji gali būti naudinga realizuojant nacionalinius interesus.
O štai juodoji propaganda, kaip ir oligarchinė nomenklatūra, yra blogis, nes užvaldant visuomenę ir kontroliuojant valstybės resursus tenkinami tam tikrų galingų grupių interesai, todėl nepaisoma nacionalinių valstybės interesų.
Būtent dėl šios priežasties tiek oligarchinė nomenklatūra, tiek juodoji propaganda yra tarsi siamo dvynės, nes nuolat trinasi kartu.
Jeigu reikėtų pasakyti, kuri Baltijos šalis dažniausiai linksniuojama kaip sėkmingiausia, laurai neabejotinai atitektų Estijai. Nors visų Baltijos šalių istoriją ir politinę kultūrą formavo panašūs veiksniai, vis dėlto ši šalis sugeba ant pjedestalo užlipti aukščiausiai.
Sėkmės pavyzdžiai įkvepia. Apie ateities ekonomikos iššūkius, Baltijos šalių vienybę, bendradarbiavimą energetikos sektoriuje, nuolat sklindantį karštį iš Ukrainos ir dėl to kylančius iššūkius kalbamės su Estijos ministru pirmininku Taavi Rõivasu.
Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad dažniausiai, kai Lietuvai nesiseka, kaltinami politikai, tačiau ne bet kurie, o būtent tie, kurie stengiasi priimti Lietuvai būtinus sprendimus.
O ar kas nors atsimena, kad dėl valstybės problemų būtų kaltinami tokie politikai kaip Viktoras Uspaskichas ar Rolandas Paksas?
Arba įtakingi verslininkai, valdantys žiniasklaidą ir akivaizdžiai darantys įtaką politiniams procesams?
Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kovai su „Rublikonu“ pašventino riterį Roką, kuris ką tik buvo pergalingai įveikęs „Gazprom“ pulkus kovoje prie Baltijos jūros ir apgynęs Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Tačiau šiandien narsiojo riterio laukia ne mažiau nuožmus mūšis Vilniuje ir Kaune.
Taip, tai tiesa. Rugsėjį Estijos valstybės energetikos įmonė „Eesti Energia“ pranešė, kad per ateinančius dešimt metų į degiųjų skalūnų gavybą bus investuota 3–4 mlrd. eurų. Už šią sumą, kuri litais sudarytų nuo 10 iki beveik 14 mlrd., žadama pastatyti daugiausia septynias skystojo kuro gamyklas – elektros gamybos pajėgumus tai padidintų iki 420–560 megavatų.
„Eesti Energia“ vadovas įsitikinęs, kad ši investicija atsipirks, nes, investavę į skalūnų dujų gavybą ir padidinę skystojo kuro gamybą, estai po dešimties metų taps energetiškai nepriklausomi ir nebejaus energijos išteklių deficito. Teigiama, kad Estija šį sprendimą būtų priėmusi kiek anksčiau, tačiau ji gana ilgai laukė, kol Lietuva pradės statyti atominę elektrinę. Matydama, kad šis laukimas gali tęstis amžinai, nebenori rizikuoti ir apsisprendė priimti sprendimą, kuris priklauso tik nuo jos gyventojų politinės valios.
Stebint Lietuvos žiniasklaidą kartais susidaro įspūdis, kad apie tai, kas vyksta Rusijoje, žinome gerokai daugiau nei apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Tarsi nematoma ranka visas tas gijas, kurios driekiasi iš Kremliaus į visas puses, prie Lietuvos sienos nukirptų. Kodėl taip yra? Kodėl net karinės Rusijos invazijos akivaizdoje Lietuvos žiniasklaidoje galima matyti tam tikrų amnezijos ar dvasinio paralyžiaus požymių?
O gal tiesa ta, kad žiniasklaida Lietuvoje jau nebėra ketvirtoji valdžia, kad ji – tik pastumdėlė, į kurios pateikiamą poziciją atsižvelgiama tik tuo atveju, jei ji atitinka kapitalo grupių interesus? Apie tai ir apie procesus, vykstančius Ukrainoje, kalbamės su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi RADZEVIČIUMI.
Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „ Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią.
Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.
Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.
Visuomenė jau kuria legendas apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė nebijo nieko ir galėtų bet kurį oligarchą vienu smūgiu patiesti, tačiau yra viena sritis, kurios bijo ne tik ji, bet ir jos paskirti pareigūnai. Tai žiniasklaidos verslo aplinka.
Būtent šioje srityje per prezidentės pirmą kadenciją neįvyko nė vieno teigiamo pokyčio, kuris būtų leidęs sumažinti neskaidriai funkcionuojančių oligarchinių grupių įtaką. Galbūt, atsižvelgiant į valstybėje susikaupusių problemų skaičių, iš tiesų reikėjo visų pirma spręsti klausimus, susijusius su skaidresniu energetikos ar politikos funkcionavimu, tačiau jei ir antrą kadenciją prezidentė ir jos paskirti pareigūnai ignoruos žiniasklaidos verslo aplinką, tai bus labai bloga žinia.
Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų.
Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs? Paskutinieji įvykiai bylote bylojo, kiek daug jėgų susivienijo prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė.
Ar gali dvikova būti nuobodi, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Nejaugi nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio tarsi natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Ar tik prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture nebuvo paženklinta dirbtinumo, tendencingumo ženklu?
Krymo okupacija pažadino Lietuvą. Staiga didelė dalis visuomenės suvokė, kad jau dešimtmetį niekam Lietuvoje nerūpėjo krašto apsauga, todėl tik iškilus pavojui paaiškėjo, kad potencialios karinės krizės atveju Lietuvą gintų nebent politologai, kurių skaičius labai išaugo tuo metu, kai mažėjo profesionalių karių skaičius. Žinoma, jei tauškalai būtų sviediniai, o politologai – tankai, galėtume šiais nuolat tauškiančiais koviniais elementais nušluoti bet kurio pasaulio diktatoriaus armiją.
Deja, jų generuojama kovinė galia skirta ne priešams naikinti, o vartoti viduje, todėl gali tik išsprogdinti paprasto piliečio smegenis ir pasėti paniką, tačiau taip ir nepadės susigaudyti, nei kokie procesai vyksta, nei ką konkrečiai turime daryti, kad panikuoti nereikėtų.
Ramybės, tikrai ramybės. Ar, kaip pasakytų mūsų Lietuvos elito atstovai, tik nereikia panikuoti ir vieniems kitų gąsdinti, nes galime pakenkti savo nervų sistemai, vartojimui šalies viduje ar net išgąsdinti silpnesnių nervų investuotojus, kurie verčiau investuos Rusijoje nei į tą teritoriją, kuriai gresia okupacija.
Tuo labiau, kad artimiausiu metu nėra nė menkiausios galimybės, kad Rusija nuspręs okupuoti Lietuvą.
Žinoma, niekas negali garantuoti dėl žalių žmogeliukų, kurie staiga užplūdo Krymą ar, pavyzdžiui, dėl Kaliningrado karinės apygardos vado, kuris, nuolat skaitydamas Vladimiro Putino ir jo pakalikų pareiškimus apie Lietuvoje tarpstančius fašistus gėjus, visam pasauliui ruošiančius iškrypėlius maniakus teroristus, vieną kartą gali išprotėti ir nuspręsti išvaduoti Lietuvą.
