Leidykla „Briedis“ pristato Stepheno Turnbullo ir Peterio Denniso knygą „Kryžiuočių ordino pilys. Prūsijos raudono mūro pilys 1230–1466 m.“.
XII a. pabaigoje Šventojoje Žemėje įkurtas Vokiečių ordinas, lietuviškoje istoriografijoje geriau žinomas Kryžiuočių ordino pavadinimu, Palestinoje ilgai neišsilaikė. Kurį laiką kryžiuočiai nesėkmingai mėgino įsitvirtinti Transilvanijoje, bet iš ten buvo išprašyti. Pagaliau Mazovijos kunigaikščio Konrado I kvietimu juodais kryžiais ženklintus baltus apsiaustus dėvėję vokiečių riteriai įsikūrė prūsų genčių paribyje. Netrukus kryžiuočiai išgarsėjo ne tik prievartiniu krikščionybės skleidimu pagonių kraštuose, nuožmiomis kovomis su prūsais ir lietuviais, bet ir didingomis pilimis, tapusiomis pasaulio istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi.
Raudono mūro tvirtovės – pats tikriausias Vokiečių ordino architektūros šedevras. Istorija lėmė, kad senosios Prūsijos kryžiuočių pilys dabar yra trijų valstybių teritorijoje: daugelis – Lenkijoje, mažesnė dalis – Rusijai priklausančiame Kaliningrado anklave, ypač palei Nemuno krantus. Mėmelis, be galo svarbi kryžiuočių pilis, – tai Klaipėda Lietuvoje. Kitos lietuviškos pilys – Trakų ir Kauno – patyrė kryžiuočių architektūros įtaką.
Kryžiuočių pilys. Knygos viršelis
Šioje knygoje kryžiuočių pilių istorija nušviesta keliais pjūviais. Pirmiausia tai jų statybos raida – nuo nesudėtingų medinių prūsų pasienio pilaičių iki didingų mūro milžinų, net ir po daugybės šimtmečių dvelkiančių paslaptimi ir atrodančių gana grėsmingai. Taip pat aptarta gilyn į priešo teritoriją nuolat slenkančios tvirtovių linijos reikšmė vykstant Ordino ekspansijai, aprašyti kryžiuočių fortifikacinės architektūros ypatumai, jų skirtumai nuo kitų kraštų fortifikacinės architektūros, kur pagrindinė statybinė medžiaga buvo akmuo, o ne raudonos plytos.
Nemažą dalį pasakojimo sudaro be galo įdomi medžiaga apie kryžiuočių pilių įgulų gyvenimą taikos ir karo sąlygomis, apie tvirtovėse kauptus ginklus bei maisto atsargas, nušviečiami veiksmai ginant savo pilis ir apsiaučiant priešą, nemažai dėmesio skiriama tokiems klausimams kaip pilies ir viduramžių miesto santykiai, pilių vaidmuo Ordino ekonomikoje, jų svarba administruojant ir kolonizuojant nukariautas teritorijas. Visas pasakojimas apie kryžiuočių pilių raidą bei reikšmę rutuliojasi svarbių istorinių įvykių (nuo kryžiuočių atsikraustymo į Prūsiją XIII a. pradžioje iki Ordino valdų sekuliarizavimo XVI a. pirmojoje pusėje) kontekste.
Knyga gausiai iliustruota žemėlapiais, schemomis, nuotraukomis, dailininko P. Denniso autoriniais piešiniais. Teksto autorius – britų istorikas St. Turnbullas, vienas garsiausių viduramžių ir naujųjų laikų karo istorikų, parašęs daugiau nei 30 knygų.
Leidykla „Briedis“ kviečia skaitytojus artimiau susipažinti su Europos keliautojais, dar XV a. pabaigoje pasiekusiais Amerikos krantus. Visi puikiai žino, kas atrado Ameriką, tačiau kaip įvykiai klostėsi toliau ir kaip atvykėliai elgėsi su vietiniais gyventojais Kristupo Kolumbo atrastoje „Indijoje“, suvokiama miglotai. Būtent apie tai savo knygoje „Konkistadorai“ rašo meksikiečių istorikas Fernandas Cervantesas.
Pats būdamas vieno iš konkistadorų palikuonis, šis Bristolio universiteto Istorijos fakulteto lektorius pateikia išsamią ispanų atradimų ir užkariavimų istoriją, paremtą nauju vertinimu. Šį kūrinį geriausia 2020 metų knyga pripažino tokie leidiniai kaip „The Sunday Times“, „Times Literary Supplement“, „The Tablet“ ir „The Lady“.
Pirmieji Amerikos tyrinėtojai ir kolonistai iš Ispanijos jau tapo legendomis apipinta tema. Kadaise konkistadorai buvo garbinami kaip nuotykių ieškotojai, platinę krikščioniškąją kultūrą ir padėję sukurti neregėto masto imperiją. Tačiau dabar juos smerkiame už žiaurumą ir žmonių išnaudojimą. Aukso bei šlovės siekę konkistadorai sunaikino senąsias actekų bei inkų civilizacijas ir pridarė išties šiurpių dalykų.
Tačiau ankstyvųjų naujųjų laikų Ispanijos ir jos užkariautos Amerikos intelektualine bei religine istorija besidomintis F. Cervantesas nei aukština konkistadorus, nei juos smerkia. Jis tiesiog skatina suprasti istorinį kontekstą ir atskleidžia kultūrinį pasaulį, suformavusį konkistadorų mąstyseną ir elgesį.
Knygos autorius nuplėšia mitų bei fikcijos uždangą ir panardina skaitytoją į vėlyvųjų viduramžių imperializmo pasaulį. Mums šis pasaulis pažįstamas neką geriau nei patys konkistadorai – Naujojo Pasaulio čiabuvių tautoms. Naudodamasis gausybe įvairių šaltinių, tokių kaip dienoraščiai, laiškai, metraščiai bei traktatai, F. Cervantesas performuoja ispanų užkariavimų Naujajame Pasaulyje istoriją, pateikdamas ją to meto politinės bei intelektualinės aplinkos fone. O šios istorijos pagrindiniai veikėjai konkistadorai vaizduojami su savo didingomis ambicijomis ir moralinėmis priešpriešomis.
Knygoje „Konkistadorai“ atgimsta visi garsūs atradėjai nuo Kolumbo iki Cortéso, Pizarro ir vėlesniųjų, o naujai pateikiamas pasakojimas apie ispanų užkariavimus Naujajame Pasaulyje verčia susimąstyti, kaip šis laikotarpis negrįžtamai pakeitė visos istorijos eigą.
1492 m. ekscentriškasis genujiečių jūrininkas Kristupas Kolumbas, panoręs per Atlanto vandenyną nuplaukti iki Indijos, aptiko keletą Karibų regiono salų. Po to pasipylė gausybė ekspedicijų, kurios baigėsi stulbinamu dviejų galingų civilizacijų užkariavimu: Meksikos actekus 1521 m. užkariavo Hernánas Cortésas, o Peru inkus, prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, įveikė Franciscas Pizarras. Habsburgų imperatoriaus bei paties Dievo vardu abu šie vyrai paverginėjo, žudė ir taip įtvirtindami savo viešpatystę vadino save užkariautojais.
Tose didžiulėse naujai užimtose teritorijose energingi ir neretai grobuoniški naujakuriai labai greitai įrėžė savo pėdsaką. Dabar mums atrodo sudėtinga įsivaizduoti pasaulį, kurio politinių reikalų centre vyrauja religinė kultūra. Tačiau tik tada, kai būsime pasirengę atvirai ir noriai priimti tą mums svetimą kultūrinį pasaulį, galėsime aiškiai suvokti, kad jis buvo ne mažiau žmogiškas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Portale Slaptai.lt pasirodė Kastyčio Stalioraičio ir Viktoro Šakalio knyga „Vainiai Oranskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarnyboje“, Vilnius – 2006.
„Mintis parašyti knygą apie Vainių Oranskių giminę kilo paskaičius XIX – XX a. gyvenusio lenkų istoriko Kazimiero Pulaskio knygą apie bajorų gimines Ukrainoje, kurioje keli puslapiai skirti Vainiams Oranskiams, rašoma pratarmėje. Tuo metu turėjome vieno iš savo prosenelių – Mikalojaus Vainiaus Oranskio (1825 –1878) dokumentų kopijų iš Rusijos Senato archyvo, nuotraukų, buvome užrašę jo vyresnės kartos palikuonių prisiminimų. Peržvelgę šiandien lengviau pasiekiamą literatūrą supratome, kad jau dabar galime pateikti išsamesnę Vainių Oranskių giminės istoriją. Dėkojame Lietuvos heraldikos tyrinėtojui dr. Edmundui Rimšai už daugelį pastabų ir patarimų perskaičius knygos juodraštį. Jo dėka gimė be galo svarbus skyrius „Jo malonybių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto tarnyboje“, jis nurodė mums Lietuvos valstybės istorijos archyve esant svarbų XVI a. giminės pradininko antspaudą su herbu bei daugelį kitų dalykų. Numizmatikos klausimais konsultavo prof. Stanislovas Sajauskas, ačiū jam. Taip pat dėkojame prof. Alfredui Bumblauskui už tai, kad peržvelgė knygos juodraštį ir pritarė knygos išleidimui. Kviečiame pasivaikščioti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kartu su Vainių Oranskių gimine ir pajusti LDK lietuvių, ukrainiečių ir gudų persipynusios brolybės dvasią.“
Knygoje pateikiamos įvairios istorijos, susijusios su karais, lobiais, net vieno nusikaltimo istorija.
SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.
1594 metų liepos mėnuo, 22 diena
Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų, tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau. Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.
Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.
Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).
Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?
Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas. Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.
1577, LIEPOS 11
Aš Bazilijus Zagorovskis <…>, Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius <…>. Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas. (išvertė K.Stalioraitis)
Viduramžių grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai gal neatidavė tėvas Naumas testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?
Š.m. vasario 21 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atsakydamas į nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos žinių agentūros TASS (Телеграфное агентство Советского Союза) klausimus, išdėstė trumpą Ukrainos istorijos kursą su išvadomis bei vertinimais. Jis užtraukė seną giesmę apie vieną bendrą brolišką rusų – rusų ir ukrainiečių – tautą. Ši knyga turėtų jį gerokai sunervinti.
Ne vien dėl Visuotinės žmogaus teisių ir laisvių deklaracijos.
Mano senelės Elenos Vainės Oranskaitės Šakalienės (palaidota Marijampolės kapinėse šalia savo vyro Antano Šakalio, Vlado Šakalio, žinomo pasipriešinimo sovietiniams okupantams dalyvio https://slaptai.lt/knygos_rus/Antarktidos_imperatorius/?page=3, senelio) protėvių gyvenimas tampriai susijęs su Ukraina LDK ir vėlesniais laikais.
Vainiai Oranskiai visada buvo aršūs Maskvos priešininkai, karų su Rusija dalyviai. Paminėsiu žymesnius iš dar neskelbtos su šaltinių citavimu knygos. Jos parašymą stimuliavo ir tik ką a.a. profesoriaus Edvardo Gudavičiaus veikalai.
Trys broliai Vainiai Oranskiai (herbas Kosciecza) Vilniuje vykdė įvairius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pavedimus.
Vienas iš jų 1540 metais buvo Žygimanto Senojo pasiuntinys pas Krymo chaną Sahib Girejų. 1537 m. Sahib Girejus po ilgų derybų sutiko atnaujinti sąjungą su LDK, nukreiptą prieš Maskvą. Chanas paleido nuo 1538 m. užstatu laikytą LDK didįjį pasiuntinį Mykolą Tiškevičių, ir 1540 m. pabaigoje, po Vainiaus Oranskio kelionės iš Vilniaus į Krymą, sutartis buvo galutinai patvirtinta. Lietuvos Metrikoje ties 1540 m. data užrašytas Žygimanto Senojo laiškas chanui.
Kiti du, Paulius ir Simonas, buvo Žygimanto Augusto pasiuntiniai, gabendavę iš Vilniaus slaptus Didžiojo kunigaikščio įsakymus per karą su Rusija. Lietuvos Metrikoje aprašyta bent 20 jų atliktų žygių, kai kurie – po kelis tūkstančius kilometrų. Per dieną kartais nukeliaudavo apie 125 – 150 km.
Karo su Maskva metu, 1562 m. spalio 19 d. Pauliaus Vainiaus Oranskio sūnus Mykolas iš Vilniaus vyko su Žygimanto Augusto laiškais į Vasiliškes, Mastus, Skidlius, Radunę, Mstibogovą, Eišiškes, Varėną, Konevą, Dubičius, Zelvą, Valkaviską, Slanimą, Lydą, Bielyčią; Veliuoną, Punią, Anykščius, Žiežmarius, Josvainius, Skirsnemunę, Raseinius, Birštoną, Alytų, Simną ir Nemunaitį, o 1563 m. rugsėjo 17 d. – į Gardino, Bielsko, Drogičino, Ašmenos pavietus.
1569–1572 m. Paulius Vainius Oranskis buvo Voluinės Vladimiro seniūno pavaduotojas. Čia iš Žygimanto Augusto jis buvo gavęs nuosavybėn žemių.
Voluinėje nekilnojamojo turto turėjusiam Pauliui Vainiui Oranskiui teko išgyventi krašto inkorporavimo į Lenkiją tragediją, Liublino unijos akto pasirašymo išvakarėse.
Štai kaip įvykius Voluinėje aprašo tik ką a.a. prof. Edvardas Gudavičius savo knygoje “Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų”.
“Kovo 26 d. Lenkijos Seimas pritarė Žygimanto Augusto projektui Voluinei prijungti. Buvo pateiktas ir Seimo priimtas „Palenkės ir Voluinės sugrąžinimo“ aktas”. Kovo 28 d. valdovas pasirašė Palenkės ir Voluinės prijungimo privilegijas. Karaliaus universalai reikalavo iš tų Palenkės ir Voluinės senatorių ir atstovų, kurie dar neįsijungė į Lenkijos Seimą ir Senatą, tai padaryti ir prisiekti Lenkijos karūnai. Abi vaivadijos pakluso ne iš karto, ypač jų diduomenė. Žinoma, priešintis buvo galima tik pasyviai. Voluinės vaivada Bazilijus Ostrogiškis priesaiką atidėjo teisindamasis liga. Kai kas protestavo, kad raštai antspauduoti ne Lietuvos antspaudais. Lietuvai neturint jėgų šiems veiksmams pasipriešinti, visa tai buvo, žinoma, beviltiška…. Balandžio 4 d. Lenkijos Seimo atstovai pareikalavo iš neprisiekusiųjų atimti urėdus. Žygimantas Augustas, ieškodamas asmeninių kompromisų, atleido tiems, kurie teisinosi vien liga…. Su gudiškąja Voluine buvo dar sunkiau – daug kas neatvyko prisiekti numatytą gegužės 14 d. Teko pratęsti terminą iki gegužės 23-26 d. Pagaliau buvo priversti prisiekti vyskupas Vežbickis, Voluinės vaivada Čartoriskis…Pamatęs priešinimosi beviltiškumą, iš savo dvarų Voluinėje prisiekė Eustachijus Valavičius. Birželio 1 d. priesaiką už savo …Voluinės dvarus atliko Mikalojus Radvila Rudasis ir kunigaikštis Romanas Sanguška… Per porą mėnesių Lietuvos valdovas atėmė iš bejėgės savo valdomos šalies pusę jos teritorijos.“Voluinės Vladimiro pavieto dvarininkų, kurie 1569 m. prisiekė Lenkijai, sąrašuose užrašyti: Tichna, Vladimiro pavieto vaznys , ir jo brolis Jukna Oranskiai.”
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, kad rotmistras Mykolas Vainius Oranskis dalyvavo Stepono Batoro ekspedicijose į Maskvos valstybę (1579 – 1582 m.), kurių pagrindinis rezultatas – Polocko atsiėmimas ir taikos sutarties su Maskva pasirašymas.
Pinsko ir Turovo unitų vyskupas Pachomijus Vainius Oranskis (1599–1655 m.) karjerą pradėjo Vilniuje, o mokslus baigė Romoje, prieš mirtį karaliaus buvo paskirtas Kijevo ir visos Rusios unitų metropolitu.
Stanislovas Vainius Oranskis (1730–1786 m.) buvo vienas antirusiškos Baro konfederacijos sukūrimo aktyvių dalyvių, dalyvavo mūšiuose su Kotrynos II kariuomene Podolėje, taip pat Baro gynyboje. Jo parašas ant 1768 m. vasario 29 d. akto, skelbiančio karaliaus Stanislovo Poniatovskio nušalinimą nuo sosto ir karą su Rusija, yra septintas iš eilės.
Vlado Šakalio ir mano prosenelis, Elenos Vainės Oranskaitės tėvas, Mikalojus netiesiogiai dalyvavo 1863 m. sukilime. Carinės valdžios sudarytuose nepilnuose sukilėlių sąrašuose paminėta apie 20 grafo Pliaterio sukilėlių iš Sebežo ir jo apylinkių. Vienas iš keturių brolių Vainių Oranskių su keliais draugais buvo paimti į nelaisvę. Sukilėliams simpatizavęs brolis Mikalojus, tuo metu buvęs Sebežo teisėjas, surengė jų pabėgimą. Vėliau bėgliai buvo sugauti ir nuteisti aštuoneriems metams katorgos darbų, o iš M. Vainiaus Oranskio buvo atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.
Vainių Oranskių gyvenimuose būta visokių istorijų. Štai pora iš jų dar neskelbtoje mūsų knygoje.
Rotmistras Mykolas Vainius Oranskis, 1609 metais turėjęs nuosavybėje Laskovo kaimą prie Voluinės Vladimiro, patyrė nuostabią, bet nelinksmą jam istoriją, turėjusią atgarsį ir šiais laikais.
Tais metais jo valstietis Kirilas Božko prie Laskovo kaimo Voluinėje surado brangų lobį. Bajoras laikė save teisėtu radinio, kurį pats įvertino 1000 auksinių, t. y. daugiau negu buvo vertas pats Laskovo kaimas su visa kuo, savininku. Tačiau nepaisant įstatymo raidės, pripažinusios žemės šeimininką radinio savininku, bajoras taip ir neatgavo šio lobio. Jis nukeliavo „per rankas“. Iš valstiečio brangenybės pakliuvo prekeiviui žydui Chaskeliui iš Voluinės Vladimiro, o tas, išsigandęs teismo, perdavė jas karaliaus pilies valdininkui – burggrafui Andriui Misevskiui.
Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Mykolo Vainiaus Oranskio teismo byloje prieš A. Misevskį, apkaltinus jį turto pasisavinimu, pastarasis teismui reikalaujant pateikė brangenybių sąrašą ir aprašą. Jame buvo ir kažkokių labai stambių auksinių monetų: „keturi auksiniai auksinai, panašūs į portugalus, su auselėmis; du auksinai, žymiai mažesni, taip pat su ąselėmis; vienas auksinis auksinas, panašus į Šv. Jono galvą su ąsele“. Be jų, valstietis Božko surado lauke „sidabrinę taurelę, du daiktus, panašius į vėžį, nuklotus granato akmenimis; keturias paauksuotas sagtis ir keturis paauksuotus sidabrinius kryželius“.
Byla “Mykolas Vainius Oranskis prieš A. Misevskį baigėsi tik 1626 metais. Jis lobio neatgavo, nes A. Misevskis pateikė teismui visagalio vaivadijos valdytojo kunigaikščio Jonušo Ostrogiškio raštelį, kuriame buvo parašyta, kad brangenybes gavo ir … paaukojo Viešpačiui Dievui, t. y. Bažnyčiai. O Bažnyčia – šventas reikalas.
Ir štai 1898 metų vasarą Uspenskio soboro – pagrindinės Kijevo Pečioros vienuolyno šventovės – galerijoje vyko remontas. Netikėtai vienoje sienoje buvo aptikta tuštuma – slėptuvė. Iš jos ant sukrėstų darbininkų pasipylė… auksas ir sidabras. Taip buvo aptiktas milžiniškas senovinių monetų lobis, kažkada užmūrytas cerkvėje.
Vertybių apskaita parodė, kad lobis svėrė 18 pūdų, t. y. apie 300 kilogramų. Komisija suskaičiavo 6184 auksines ir 9895 sidabrines monetas. Tarp jų buvo gana retai pasitaikančių Stepono Batoro (1576-1586), Zigmanto Vazos (1587-1632), Vladislovo Vazos (1632-1648) ir Jono Kazimiero (1648 – 1668) donatyvų ir portugalų. Be to, čia buvo įžymių Lietuvos didikų – kunigaikščių Radvilų – šeimyninių žetonų, taip pat unikalus kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio (1526-1608) nukaldintas medalis.
Viena iš didžiausių monetų ryškiai skyrėsi iš kitų. Ji turėjo privirintą gofruotą ąselę, apačioje papuoštą perliukų kekele. Tai buvo ne šiaip sau moneta, o tikras senovės Romos medalionas, svėręs 42 gramus.
Tokių radinių nebuvo matęs ne tik Kijevas, bet ir visa Rusijos imperija. Jo vertė daug kartų viršijo ne tik lobyje buvusių retų viduramžių monetų, bet ir unikalių XVI-XVII a. šeimyninių medalių ir žetonų vertę.
Medaliono averse buvo atspaustas imperatoriaus biustas profiliu. Ratu atspaustas lotyniškas užrašas išvertus bylojo: „Viešpats mūsų Konstantinas Augustas“. Monarcho paradinės karinės aprangos atributai – insignijos buvo: brangakmeniais papuošta diadema, šarvai ir karinis apsiaustas, ant peties sutvirtintas brangia sege – fibula su brangiaisiais akmenimis.
Medaliono reverse buvo pavaizduotas šešių žirgų kinkinio kovos vežimas. Jame – du žmonės, o užrašas – legenda bylojo: „Viešpačiai mūsų Konstancijus ir Konstantinas Augustai“.
Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo būdu pasaulio numizmatiką papildė dar vienas unikalus Romos medalionas, iš tų, kuriuos vadina „multiplais“, – ypač stambių monetų, kurių matmenys ženkliai viršija įprastinius nominalus.
A.Misevskio, sudariusio du 18 brangių daiktų, perduotų jam į „sekvestrą“, t. y. į vyriausybės depozitą, sąrašus, dėka XIX a. pabaigoje ir XX a. mokslininkai sugebėjo iš esmės išsiaiškinti tų daiktų išvaizdą.
Dokumente vienas iš „auksinų“ palyginamas su Šv. Jono galva, tad buvo galima manyti, kad tai kažkokio Romos imperatoriaus medalionas. Juk „galvutėmis“ viduramžių ukrainiečių valstiečiai vadino gausius romėniškų monetų radinius. Imperatorių veidų atvaizdai kažkodėl priminė jiems nukirstą Jono Krikštytojo galvą, dubenyje atneštą Erodui į puotų salę.
Tuo būdu teisminė Laskovo auksinių Romos medalionų ir kitų brangenybių lobio suradimo bylos analizė leido datuoti brangenybes IV – V a. Tai buvo pirmasis tokios rūšies lobis, aptiktas Europoje.
Aptikto Kijeve lobio dalį neabejotinai sudarė ir Laskovo lobis.
Man labai nepatinka posakis, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija. Žinia, ne visi iki koktumo nuvalkioti posakiai yra neteisingi, tačiau šis, be visa ko kito, klaidina mus savo lengvabūdiškumu, tariamu žaismingumu.
Tikrai ne laikas dabar pasukti pokalbį apie labiau konceptualų religijos apibrėžimą (vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad etimologiškai lot. žodis religio nurodo į abipusį santykio tarp Dievo ir žmogaus surinktumą), tačiau ir be didesnių įrodinėjimų akivaizdu, kad sunkiai tikėtinas yra atvejis, jog žmogus galėtų būti užsiangažavęs dviem skirtingoms religijoms iš karto, kaip ir tai, kad neįmanoma kartu būti truputėlį religingu ir truputėlį nereligingu (tai taip pat neįtikėtina kaip pranešimas apie dalinį moters neštumą, tarsi moteris galėtų būti truputėlį nėščia, o truputėlį – ne nėščia). Iš tiesų, man nesunku įsivaizduoti, kad žmogus gali tapti laimingas tik su antra ar net trečia žmona, pritariu dvigubos pilietybės įteisinimui, jeigu tai nėra Tėvynės išsižadėjimo aktas, tačiau esu įsitikinęs, kad savo ruožtu religinis užsiangažavimas negali būti padalintas į fakultatyvus, „trupučiukus“, religija nėra kažkokie pakaitomis pabarstomi trupiniai.
Tačiau krepšinis lietuviui nėra tik paprastas žaidimas, ar ne? Žaidimo teorijos išteklių čia nepakanka, siekiant paaiškinti sirgaliaus pasinėrimą į šitokį žaidimą stačia galvą, o taip pat mūsų sielų sukibimą, kolektyvinės dvasios atgimimą, stebint krepšinio rungtynes, kai žaidžia vedančios Lietuvos komandos. Kas bent kartą matė, kaip įkvėptai susirinkusi minia gieda himną „Žalgirio“ sporto rūmuose prieš Eurolygos krepšinio rungtynes, viską supras be tolesnių įrodinėjimų.
Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo, iš tiesų krepšinis paliečia giluminius lietuviškos sąmonės klodus, užgauna net kažkokius pasąmonės klavišus, leidžia prasikalti visu gražumo lietuvio sielai, kuri paprastai tūno įkalinta laikmečio primestuose kompleksuose. Pasakysiu trumpai, netuščiažodžiaudamas, – giluminis lietuvio būdas yra karingumas, jeigu norite, nuožmus kovingumas, o krepšinis šiandien leidžia tokiam kovingumo užtaisui atsiskleisti labiausiai lietuvišku pavidalu.
Neatsitiktinai ankstesniojo „Žalgirio“ pergalės prieš CASK’ą (Centrinį armijos sporto klubą) įgijo mums paradigminę reikšmę, yra kažkas daugiau nei atletų pergalės sporto aikštelėje.
Krepšinio lankas
Tikriausiai nepatikėjote čia prasprūdusiomis užuominomis apie lietuviško etnoso nepaprastą karingumą, kai daugelį kartų mus bandė įtikinti, kad pagrindinis lietuvio bruožas yra jo darbštumas, taikingumas ar net nuolankumas? Nežiūrint to, kad tokios poringės apie lietuvių nuolankumą, taip akivaizdžiai, kad net ima juokas, kertasi su istorijos faktais! Ta pačia proga vertėtų perskaityti baltų gentims net labai nepalankaus metraštininko žodžius apie jotvingių nepaprastą karingumą, nuožmumą ir neįtikėtiną bebaimiškumą. Kita vertus, jeigu kas nors mums prieš akis atverstų lietuviškos sielos topografinį žemėlapį, galima daiktas, pamatytume, kad lietuvio siela yra savotiškai dvinarė, dvitaktė, dvisluoksnė, panašiai kaip pats lietuviškasis etnosas formavosi dvisluoksniu pavidalu nuožmiems nomadų kariams užkariavus matriarchatinės kultūros žemdirbių gentis.
Kaip bežiūrėtum, trafaretinis lietuvio paveikslas bent man pasakoja apie darbštų, bet drauge narsų žmogų, kuris sunkiai dirba, plėšia žemę, tačiau užstojus pavojui – tampa nuožmiu kariu. Galimas daiktas, tas lietuvio nuožmumas ir bebaimiškumas yra savotiškai antrasis lietuvio sielos aukštas, tačiau, kaip žinome, krepšinis iš esmės ir yra žaidimas antrajame aukšte. Krepšinyje žaidžia maždaug tokio ūgio vyrai kaip anksčiau, tarkime, LDK laikais būdavo raitelis ant žemaituko, kartu pamatavus. Kas be ko, kai kurie „Žalgirio“ žirgai šiandien yra juodaodžiai.
Belaukiant labai svarbių „Žalgirio“ rungtynių prisiminiau vaikystėje matytus vaizdelius: labai dažnai būdavo, kad romūs, dori, net pamaldūs kaimo vyrai, visą savaitę nešę lažą, savaitgaliais užgerdavo ir žiauriai, kraupiai žiauriai susimušdavo. Tai, žinoma, nėra estetiškas vaizdelis, tačiau nemanau, kad dabar prasiplepėjęs apie savo gimtojo kaimo papročius, galiu pakenkti geram kaimo žmogaus vardui. Net iš šiandien manau, kad tokia svaigulio bakchanalija, girta sielos iškrova kartais gali pasitarnauti net ir geram reikalui, užkardindama kelią moralinės intoksikacijos, neapykantos, suktumo kaupimuisi sielos užkaboriuose.
Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daug labiau nei galimi kaimietiškos manieros snukiadaužiai šiandien liūdina kai kurių visuomenės priekyje stojančių vyrų sieliūkščių dabinimasis bizantiškais apsimetėliškumo, suktumo, dviveidiškumo rūbeliais. Toks baisu pasalūniškumas yra kažkoks užkratas iš pašalės ar nuodinga atauga. Tačiau štai šitoks toks ne lietuviškos, o bizantiškos konfigūracijos tipažas vis dažniau šmėžuoja ne tik tarp politikų, bet ir kitur…
Kodėl po karaliaus Mindaugo mirties Lietuvos
karalystę vadiname kunigaikštyste? Ką viduramžiais reiškė karaliaus ir
karalystės titulai? Kaip reikėtų vadinti senosios Lietuvos valdovus ir kodėl
mūsų šalies istorikai vengia įvardyti juos karaliais?
Šie klausimai buvo aptarti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje per Algimanto Bučio knygos apie Lietuvos karalius ir Lietuvos karalystę viduramžiais pristatymą. Kritiškai vertindamas istoriografiją ir remdamasis šaltiniais, literatūrologas Algimantas Bučys naujausioje savo knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ siekia išnarplioti Lietuvos karalystės „bylą“.
Algimantas Bučys – rašytojas ir literatūrologas, literatūros kritikas. Baigęs Vilniaus universitetą, kurį laiką mokytojavo, vėliau išvyko į Maskvą studijuoti aspirantūroje, kur parašė disertaciją apie romaną lietuvių literatūroje. Be mokslinių veikalų, A. Bučys yra parašęs keletą poezijos rinkinių ir romanų. 2010 m. jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra“.
Knygos autorių ir jo veikalą gausiai susirinkusiems svečiams pristatė aktorius Gediminas Storpirštis.
Slaptai.lt skelbia pirmąją videoištrauką. Netrukus bus paskelbtas dar vienas videoreportažas.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl po karaliaus Mindaugo mirties Lietuvos karalystę vadiname kunigaikštyste? Ką viduramžiais reiškė karaliaus ir karalystės titulai? Kaip reikėtų vadinti senosios Lietuvos valdovus ir kodėl mūsų šalies istorikai vengia įvardyti juos karaliais?
Šie klausimai bus aptariami Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje per Algimanto Bučio knygos apie Lietuvos karalius ir Lietuvos karalystę viduramžiais pristatymą. Kritiškai vertindamas istoriografiją ir remdamasis šaltiniais, literatūrologas A. Bučys naujausioje savo knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ siekia išspręsti Lietuvos karalystės „bylą“.
A. Bučys – rašytojas ir literatūrologas, literatūros kritikas. Baigęs Vilniaus universitetą, kurį laiką mokytojavo, vėliau išvyko į Maskvą studijuoti aspirantūroje, kur parašė disertaciją apie romaną lietuvių literatūroje. Be mokslinių veikalų, A. Bučys yra parašęs keletą poezijos rinkinių ir romanų. 2010 m. jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra“.
Knygos pristatyme dalyvaus knygos autorius A. Bučys, Lietuvos Respublikos Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša ir aktorius Gediminas Storpirštis.
Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė. Slaptai.lt nuotr.
Trumpai apie renginį
Data
sausio 7 d.
Laikas
18 val.
Vieta
Valstybingumo erdvė, II a.
Informacijos šaltinis – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Literatūros kritikas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos knygynuose netrukus bus galima įsigyti solidų literatūrologo, literatūros kritiko, istoriko Algimanto Bučio veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Tai – solidi, beveik 600 psl. apimties literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė. Knygą išleido leidykla „Vaga“.
Įžangoje, be kita ko, rašoma:
„Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę.
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.
Literatūrtologo požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (api 1275-1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos karalystę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).
Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologiniu atžvilgiu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros.
Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nach der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose.
Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.“
Tema tokia plati, kad derėtų apsiriboti vien organizacinėmis sąsajomis, neanalizuojant tamplierių ir masonų ezoterinių bendrumų.
Bandysime ieškoti masonerijos ištakų, o ne išlikusių tamplierių pėdsakų. Kodėl? Esame toli nuo minties, kad per 700 m. tamplieriai išliko tokie, kokie buvo, ar mažai pasikeitę. Todėl tai bus ne tamplierių likučių ar jų pėdsakų istorijoje paieška, o bandymas suprasti, kaip po Tamplierių ordino sutriuškinimo galėjo transformuotis jų struktūros ir kaip jos susijusios su masonerijos kilme.
Problemą galima tirti dviem kryptimis. Pirma: kokiu būdu, iš kur ir kodėl į istorinę sceną įsiveržė masonai ir kodėl jų veiklą iki 1717 m. gaubia paslaptis? Galbūt iki 1717 m. masonerijos tiesiog nebuvo?
Antra kryptis. Kur dingo Tamplierių ordino likučiai? Ar jie paliko savo įpėdinių? Nejaugi staiga dingo patys riteriai, jų turtai, finansinė sistema ir laivynas?
Jau pats šių klausimų iškėlimas a priori teigia, kad masonai negalėjo iš niekur atsirasti, o tamplieriai negalėjo išnykti be pėdsakų. Tačiau klausimas, kas buvo masonų užuomazga, lygiai kaip tai, kas tapo tamplierių įpėdiniais, lieka aktualus. Yra labai mažai istorinės medžiagos ir labai daug spekuliacijų abiem klausimais. Bet yra kitas kelias. Tai istorinės rekonstrukcijos kelias, kada trūkstamos grandinės dalys randamos ne pasitelkiant fantaziją, o atkuriamos remiantis istorinio proceso logika, susidariusios situacijos analize, studijuojant išlikusius raštus ir iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus.
Taigi pradėkime nuo masonerijos atsiradimo. Kaip puikiai žinome, keturios Londono ložės 1717 m. susijungė į Didžiąją Ložę (Premier Grand Lodge of England). Iš karto kyla klausimų. Pats vertimas gal nėra visai tikslus. Greičiausiai turima galvoje Didelė Ložė, jungianti keletą mažų. Tuo metu Didžioji Ložė nepretendavo atstovauti visiems Anglijos masonams. Gal jų išvis nebuvo? Neatsitiktinai, tarytum atsakydama į Didžiosios Ložės įkūrimą, apie savo įkūrimą praneša Didžioji Jorko Ložė, pretenduojanti į senesnę istoriją. O ševalje Ramzėjus (Chevalier de Ramsay, 1684 – 1743) Prancūzijoje paskelbia apie masonerijos atnešimą iš Škotijos į žemyninę Europą. Vėliau paaiškėja, kad masonų ložės egzistavo XVII amžiuje, ką liudija Ešmolo dienoraščiai (Elias Ashmole, 1617 – 1692).
Taipogi įvairiuose šaltiniuose minima, kad dar XVI amžiuje kilmingi dvariškiai dirbo ložėse. Ložės buvo ne tik Londone. Taigi, bet kuriuo atveju masonerijos istorija nusikelia mažiausiai šimtmetį atgal. Tuo pačiu mums siūloma versija, kad masonerija neva kilo iš viduramžių akmenskaldžių gildijų. Esama požiūrio, kad tai neatlaiko jokios istorinės kritikos. Ir štai kodėl.
Viduramžių akmenskaldžių gildijos niekuo per daug nesiskyrė nuo kitų profesinių gildijų. Bent jau mes neturime tokios informacijos. Tačiau mes žinome, kad visos miestuose įsikūrusios amatininkų gildijos buvo labai katalikiškos ir ištikimos Romos popiežiui. Neįmanoma įsivaizduoti, kad akmenskaldžių ložės galėtų deklaruoti pakantumą savo narių religiniams įsitikinimams. Be to priesaika ant Biblijos irgi nepaprastai įdomus faktas. Knygos viduramžiais buvo ne tik brangios, jos buvo pasakiškai brangios, ir labai sunku įsivaizduoti, kad kiekviena slaptai besirenkanti ložė turėtų savo Bibliją.
Mus bando įtikinti, kad akmenskaldžiai slapta (!) keliaudavo po miestus ir susitinkant su broliais jiems buvo reikalinga slaptų ženklų sistema, kad vienas kitą atpažintų. Tai sunkiai tinka Viduramžiams. Kam akmenskaldžiams keliauti ir dar slapta? Nuo ko jie slėpėsi? Keliauti po viduramžių Europą buvo ypač pavojinga. Be ypatingo reikalo niekas iš savo miesto ar kaimo kojos nekeldavo. Ar akmenskaldžiams mūrininkams buvo toks reikalas? Visiškai neaišku. Jų darbo rezultatai tapdavo matomi po dešimtmečių, o jei statydavo bažnyčią, tai įmanoma, kad jų darbo rezultatus galėdavo išvysti tik proanūkiai tų, kurie pradėdavo statybą. Klausimas, ko jiems reikėjo kitame mieste? Darbu jie aprūpinti dešimtmečiams, o gal ir ilgiau, keliauti ypač pavojinga, juo labiau, kad kitame mieste yra sava akmenskaldžių gildija, kuri nedega dideliu noru dalintis savo darbu su atvykėliais. Sekant tokia logika daug prasmingiau masoneriją būtų kildinti iš pirklių gildijos. Pirkliams tikrai tekdavo daug keliauti, patirti daugybę pavojų, saugoti komercinę paslaptį bei pasitikėti nepažįstamais žmonėmis, nuo kurių priklausė jų turtai, dažnai ir gyvybė.
Netgi konkrečiame mieste priklausant gildijai karjeros galimybės buvo labai ribotos. Meistro vietą užėmė konkretus žmogus, turintis savo įrankius ir dirbtuvę. Užsakymų skaičius viduramžių mieste buvo ypač mažas. Ir netgi naujas meistras, kuris įgijo bei įrodė savo kvalifikaciją, oficialiai neįgydavo meistro statuso. Ir netgi po sėkmingo egzamino ilgą laiką galėjo likti pameistriu, kol atsilaisvins meistro vieta dėl mirties ar ženkliai padaugės užsakymų – tiek, kad esami meistrai negalėtų susidoroti su darbais.
Masonų ženklas
Apie kokią broliją, savitarpio pagalbą, slaptas keliones, baisias paslaptis, už kurias gali tekti padėti galvą, mes galime kalbėti, kada analizuojame akmenskaldžių gildijų veiklą?
Apie masonerijos simbolius. Švarios ir nesuteptos pirštinės ir prijuostė – ar galime tokias įsivaizduoti, jei kalbame apie akmenskaldžius ir mūrininkus, dirbančius statyboje? (Beje, ar turėjo pirštines ir prijuostę viduramžių akmenskaldžiai, mūrininkai?) Taigi masonerijos simboliai, paslapties tradicija, religinis pakantumas ir daug kitų dalykų, būdingų masonerijai, negali būti kildinami iš viduramžių akmenskaldžių gildijų. Masonai naudojo akmenskaldžių instrumentų simbolius tik tam, kad iliustruotų ir perteiktų savo dorovinę-filosofinę sistemą.
Apie filosofiją, mokslą ir ezoteriką masonerijoje. Nesigilindami į jų turinį, atkreipkime dėmesį į tokius faktus. Tokių mokslininkų kaip Frensis Bekonas (Francis Bacon), taip pat rozenkreicerių, Karališkosios draugijos (vėliau Akademijos) idėjos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, ir jomis remiasi masonerijos filosofija. Tačiau įsivaizduoti, kad intelektualinio ir dvasinio Anglijos elito atstovai staiga visi kartu metėsi ieškoti narystės viduramžių akmenskaldžių, mūrininkų gildijose, kurios Naujaisiais Amžiais bandė išlaikyti savo tradicijų ir privilegijų likučius, ne tik kad labai sunku, bet netgi neįmanoma.
Atėjo metas šiokioms tokioms tarpinėms išvadoms. Taikant istorinę rekonstrukciją, neįmanoma sutikti su versija, kad masonerija kilo iš viduramžių akmenskaldžių, mūrininkų gildijų. Masonerija atsirado daug anksčiau, negu įsisteigė Anglijos Didžioji Ložė, masonų ložės buvo paplitusios Anglijoje ir Škotijoje. Taigi reikia ieškoti kitokių masonerijos šaknų.
Pabandykime sekti kita mūsų tyrinėjimo kryptimi – būtent atsigręžkime į Tamplierių ordiną, tiksliau, į jo sunaikinimą ir vėliau sekusius įvykius. Panagrinėkime, kokį smūgį Pilypas Gražusis sudavė Tamplierių ordinui? Ar tas smūgis buvo galutinis? Ar galėjo išlikti tamplieriai, ar jie buvo pasmerkti ir jokių galimybių neturėjo? Taip – Prancūzijoje jie patyrė visišką sutriuškinimą. Tačiau koks yra tuometės Prancūzijos ir jos teritorijoje įsikūrusių Tamplierių komandorijų dabartinio vaizdinio ir to meto realijų santykis? Kai mes kalbame, kad Pilypo įsakymas buvo įvykdytas visoje Prancūzijos teritorijoje, mes įsivaizduojame Prancūziją su dabartės sienomis.
Tačiau tuo metu daugelis Tamplierių komandorijų nepriklausė Prancūzijos karaliaus jurisdikcijai. Puatu (Poitou) provincija su Bordo miestu ir keletas kitų teritorijų priklausė kitiems monarchams, tarp jų – Anglijos karaliui. Kaip tik todėl čia įsakymas suimti tamplierius nebuvo įvykdytas. Tamplierių laivynas, stovėjęs La Rošelės uoste, išplaukė nežinoma kryptimi. Būtent ši visuotinai priimta nuostata – „nežinoma kryptimi“ – ypač stebina. Tuometiniai laivai neturėjo galimybės plaukti prieš vėją ir, būdami maži, negalėjo nuplaukti labai toli. Teritorijos, kurias jie galėjo pasiekti, tai dabartinės Baltijos šalys, Skandinavija, Britų salos, Ispanija, Portugalija ir, kas mažiau tikėtina – Viduržemio jūros pakrantės. Beje, egzistuoja legenda, kad tamplierių laivynas pasiekė Ameriką daugiau nei šimtmečiu anksčiau už Kolumbą.
Taigi netgi dabartinėje Prancūzijos teritorijoje įsakymas areštuoti tamplierius negalėjo būti įvykdytas. Tai reiškia, kad dalis Ordino brolių liko laisvi netgi Prancūzijoje. Ir tai dar ne viskas. Yra žinoma, jog Ispanijoje ir Portugalijoje komandorijos veikė toliau tik nežymiai pakeitusios Ordino pavadinimą (Portugalijoje – Karinis Kristaus ordinas, Ordem Militar de Cristo). Tai reiškia, jog čia galėjo rasti prieglobstį tie, kurie slapstėsi nuo Prancūzijos valdžios persekiojimo. Portugalijoje ir Ispanijoje riteriai tęsė savo veiklą, ir dargi egzistuoja legenda, kad jūrlapiai kelionei į Vakarus, siekiant atrasti Ameriką, ir į Rytus, siekiant atrasti jūros kelią į Indija, buvo gauti iš tamplierių įpėdinių. Ypač įdomi detalė yra kryžiai, kurie puošė karaveles, plaukusias atrasti naujų žemių – jie praktiškai tapatūs Tamplierių kryžiui. Ar tai tiesa – jau kito tyrinėjimo objektas. Dabar būtina pažymėti, jog tiek Ispanijoje, tiek Portugalijoje komandorijos išliko ir toliau veikė. Tačiau vargu, ar jos galėjo būti struktūromis, iš kurių kilo masonerija. Jos galėjo veikti atvirai, nekurdamos slapto tinklo, slaptų ženklų sistemos ir pan.
Būtent Puatu provincija ir Anglija ypač įdomios mūsų analizei. Savaime suprantama, kad Ordino broliai Prancūzijos pietvakariuose, kur valdė Anglijos karūna, žinojo, kas vyksta Prancūzijos karaliaus valdose ir pranešė apie tai tamplieriams Anglijoje. O čia klostėsi palanki situacija išsaugoti tamplierių struktūras, nors ir ne tokia palanki kaip Pirėnų pusiasalyje. Anglijos karalius Eduardas II, pats visiškai nesenai, dalyvaujant tamplieriams ir jų priorato teritorijoje įšventintas į Ordino riterius, buvo jaunas ir silpno charakterio. Vykdyti savo uošvio Pilypo Gražiojo prašymą areštuoti ir žudyti tamplierius jis nenorėjo. Tamplieriai jam nieko blogo nepadarė, priedo jie pelnė britų didikų palankumą, turėjo didžiulių finansinių galimybių. Tamplierių persekiojimas galėjo sukelti konfliktą su Anglijos aukštuomene, kuri ir šiaip nemėgo Eduardo II dėl jo homoseksualumo. Kaip tik todėl Anglijoje įsakymo areštuoti tamplierius nebuvo ištisus tris mėnesius. To pilnai pakako, kad Ordino broliai, turėdami informaciją apie tai, kas vyksta Prancūzijoje, platų preceptorijų tinklą Anglijoje, galėtų pasiruošti būsimiems įvykiams – būtent sukurti slaptą priedangų tinklą ir saviškių atpažinimo sistemą (preceptorija – smulkesnis už komandoriją Ordino padalinys). Praėjus trims mėnesiams, kai Eduardas II, spaudžiamas Pilypo Gražiojo ir Romos popiežiaus vis dėlto išleido įsakymą areštuoti tamplierius, buvo suimti tik du (!) asmenys. Likusieji kažkur išnyko. Kyla klausimas, kur dingo patyrę kariai, kur jų ieškoti, ir pagaliau, kuo jie paskui užsiėmė?
Dar viena tarpinė išvada. Pilypo Gražiojo įsakymas areštuoti tamplierius nebuvo įvykdytas visoje Prancūzijos teritorijoje, nes jo valdžia neapėmė visų Prancūzijos žemių. Prancūzijos pietvakariuose, taip pat Anglijoje tamplieriai turėjo tris mėnesius paruošti sau slaptavietes ir sukurti ryšio tarp šių slaptaviečių sistemą. Tamplierių laivynas, turėjęs bazę La Rošelės uoste, išplaukė nežinoma kryptimi. Tačiau jo laivai galėjo dar tris mėnesius nekliudomai grįžti į uostą ir išgabenti Ordino brolius nežinia kur. Tamplieriai iš esmės atvirai išliko ir tęsė veiklą Ispanijoje ir Portugalijoje.
Nežinoma, koks likimas ištiko tamplierių bankinę sistemą. Paprastai teigiama, kad brangenybės dingo, bet visiems žinoma, kad tamplieriai buvo sukūrė savo kelionės čekių, kreditų, pinigų pervedimo sistemą. Žinoma, finansiniai-kreditiniai santykiai buvo užuomazgos būsenoje. Bet finansinių struktūrų, veikusių Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, buvo labai nedaug, būtent – lombardų (iš Lombardijos kilusių palūkininkų), žydų, tamplierių ir keletas kitų. Mes puikiai įsivaizduojame, kas nutinka, likvidavus vieną iš pagrindinių finansinių institucijų. Kyla sumaištis, bankrotai ir t.t. Bet kažkodėl viso to neįvyko, sutriuškinus Tamplierių ordiną. Galbūt tamplierių lobiai niekur nedingo, ir jų finansinė-kreditinė veikla tęsėsi toliau? Tai irgi atskiro tyrimo dalykas.
Grįžkime į Angliją. Dviejų iš keleto šimtų tamplierių areštas kelia klausimą: o kur visi kiti? Greičiausiai dalis persikėlė į Pirėnų pusiasalį, kita dalis į Škotiją, kur tuo metu plėtėsi kova už nepriklausomybę nuo Anglijos. Ši kova vyko permainingai. Partizaniniai škotų išpuoliai dažniausiai būdavo sėkmingi, bet stambius mūšius, kuriuose būtina disciplina ir raitų riterių galia, škotai pralaimėdavo. Škotijos dvariškiai nepripažino jokios drausmės ir nenorėjo niekam paklusti. Ir štai Robertas Briusas (Robert the Bruce, 1274 – 1329), škotų nepriklausomybės kovų vadas, atkreipė dėmesį į persekiojamus tamplierius. Jis ir anksčiau ignoravo Popiežiaus reikalavimus areštuoti tamplierius – pastarieji visada rasdavo prieglobsti Škotijoje. Po pavėluoto Anglijos karaliaus Eduardo II įsakymo areštuoti Ordino riterius, besislapstantys tamplieriai Škotijoje galėjo rasti ne tik prieglobstį, bet galimybę panaudoti savo karinę patirtį, kas buvo ypač reikalinga Robertui Briusui jo kovose prieš anglus. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo.
1314 metais, kada Paryžiuje buvo ant laužo sudegintas paskutinis Tamplierių Ordino magistras Žakas de Mole (Jacques de Molay), Robertas Briusas sutriuškino anglų kariuomenę mūšyje prie Benokberno (Bannockburn). Profesionalūs kariai riteriai tamplieriai tada suvaidino toli gražu ne menką vaidmenį. Savaime suprantama šis nuopelnas Škotijai negalėjo likti neįvertintas. Nors laikui bėgant Robertas Briusas atkūrė santykius su Katalikų bažnyčia, tačiau neviešinamą prieglobstį ir galimybę slapta veikti tamplieriams jisai suteikė. Kaip tik tuo ir galima paaiškinti, kodėl atokiose šiaurės vakarų Škotijos vietose, iš kurių buvo patogu palaikyti ryšius jūra su Airija, o per ją su kontinentine Europa, išliko tamplierių kapai, datuojami ir vėlesniais laikais. Būtina pažymėti, kad daugelis šių kapų paženklinti masoniškais simboliais. Būtent tuo galima paaiškinti Roslino (Rosslyn) šventovės fenomeną. Ji pastatyta pagal Saliamono šventyklos planą, o ant vienos iš kolonų pavaizduota scena, iš esmės vaizduojanti profano įšventinimą į masonus.
Galima būtų teigti, kad čia tamplierių pėdsakai Anglijoje ir Škotijoje dingsta, ir mums bus sunku nuosekliai prieiti prie pirmųjų masonų. Bet ne viskas taip paprasta. Džonas Robinsonas savo knygoje aiškiai parodo, jog tamplierių pėdsakus galime aptikti XIV amžiaus pabaigoje vykusiame Voto Tailerio (Wat Tyler, 1341 – 1381) vadovaujamajame sukilime. Pats Votas Taileris atsirado tarytum iš niekur, bet jo pavardė anglų kalboje atitinka vieno iš masonų ložės pareigūnų pavadinimą. „Taileris“ (tyler) to meto kalboje pažodžiui reiškė čerpių klojėją, stogdengį. Žodis „taileris“ tiesiogiai susijęs ir su tamplieriais. Tamplierių kapitulos darbo metu vienas sargybinis buvo statomas ant stogo, taigi jis uždengdavo Šventovę. Prisiminkime masonų ritualo žodžius apie Šventovės saugumą. Senojoje prancūzų kalboje „taileris“ (tieuleor, tieulier) reiškė karį su kardu – tą, kuris stovi prie įėjimo ir saugo susirinkimo paslaptį.
Pati sukilimo istorija tiesiogiai susijusi su Tamplierių ordinu. Sukilėliai pirmiausia įsiverždavo ir užgrobdavo pastatus ir bažnyčias, kurios priklausė Hospitalierių ordinui, jas nusiaubdavo, po to sudegindavo visus šio ordino dokumentus. Būtina pažymėti, kad visa tamplierių nuosavybė po Ordino sunaikinimo buvo perduota būtent hospitalieriams. Savaime suprantama, kad tamplierių įpėdiniams kilo noras atkeršyti pastariesiems. Tačiau pats įdomiausias faktas yra tai, jog sukilėliams užėmus hospitalierių bažnyčią, anksčiau priklaususia Tamplierių ordinui, jie nedegino dokumentų viduje, išnešė juos lauk ir sudegino ten, tokiu būdu išsaugodami tamplierių turtą ir jo neniokodami.
Sukilėliai veikė ypač organizuotai, judėdami link Londono iš skirtingų pusių, nors, pasak istorikų, tai buvo „paprastų valstiečių sukilimas“. Visos sukilėlių grupės naikino ir grobė hospitalierių turtą, o Hospitalierių ordino vadus žudydavo.
Reikalai kartais klostėsi neįtikėtinai. Jau pačiame Londone sukilėliai nusiaubė visą miestą ir pakvietė deryboms Anglijos karalių, kuris slėpėsi Taueryje. Kada karalius su nedidele svita valtimis išplaukė pas maištininkus, sukilimo vadai su mažu karių būreliu įsiveržė į Tauerį. Kyla klausimas, kaip negausiam būriui (neva valstiečių sukilėlių) pavyko užgrobti neįveikiama laikoma tvirtovę? Įdomiausi įvykiai vyko būtent paėmus Tauerį. Sukilėliai suėmė hospitalierių priorą (vyresnįjį), nukirto jam galvą ir pamovę ją ant kuolo iškėlė ant tilto per Temzę. Sukilėliai paliko Tauerį nepadarydami jam jokios žalos… Tokie veiksmai vyko ne vien Londone, bet ir kitose vietose. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis sukilėlių tikslas buvo būtent hospitalieriai ir jų turtas. Kai kurie suimti sukilimo vadukai, vėliau davė parodymus, kad veikė kažkokios „Didžiosios draugijos“ nurodymu. O tyrimas net nesistengė išsiaiškinti, kas ta „Didžioji draugija“ buvo. Tikrieji sukilimo vadovai buvo nuslėpti.
Tai, kad po Voto Tailerio ir kitų vadų mirties likę sukilimo dalyviai nebuvo nubausti mirtimi, o po trumpo laiko netgi paleisti į laisvę, perša mintį, kad įtakingi žmonės, panorę likti šešėlyje, tačiau turintys milžinišką įtaką, pasiekė jų išlaisvinimo. Neapykanta Hospitalierių ordinui, ypatingai gerai organizuoti ir suderinti veiksmai skirtinguose regionuose, siekis išsaugoti tamplierių nuosavybę ir paslaptingos „Didžiosios draugijos“ egzistavimas iškelia klausimą: ar tai nėra slaptos organizacijos, sukurtos po Tamplierių ordino sutriuškinimo, pėdsakas?
Žinoma, slaptos organizacijos, turinčios ryšių su tamplieriais, egzistavimas dar nereiškia tiesioginio šios organizacijos ryšio su masonais. Todėl siekiant tolesnės rekonstrukcijos tenka pereiti prie masoniškų ritualų. Daugelį terminų, naudojamų masonų ritualuose, o taip pat sunkiai paaiškinamas vietas masonų legendose galima suprasti gilinantis į Tamplierių ordino istoriją. Senaisiais laikais Anglijoje įšventinant naujokus į masonus būdavo sakoma, kad jie yra piratų ir korsarų broliai. Iš kur ir kodėl atsirado ši frazė? Jeigu prisiminsime, kad tamplierių laivynas išplaukė iš La Rošelės uosto, ir jo pėdsakai dingo, klostosi logiškas paveikslas. Tamplieriai persekiojami, ir jų laivai tampa riterių namais, kartu ir pragyvenimo šaltiniu. Vargu ar kariai riteriai tapo uoliais žvejais, tačiau tapti bebaimiais korsarais galėjo labai lengvai. Jie atsidūrė už įstatymo ribų, bet jie turėjo laivus ir buvo puikūs kariai. Ar tai ne akstinas tapti korsarais? Gal iš čia kilo ir išventinimo frazė apie „brolius korsarus“?
Yra žinoma tokia masoniška legenda. 1813 m. prekybinio laivo „Oak“ („Ąžuolas“) kapitonas ir jo laivas buvo užgrobti piratų. Iš nevilties kapitonas davė masonų pavojaus ženklą, kurį atpažino piratų vadeiva. Jis grąžino kapitonui laivą bei krovinį ir leido toliau keliauti. Dar daugiau – piratų vadas atidavė kapitonui jo turėtą maišelį su džiūvėsiais. Šis maišelis su visu turiniu iki šiol saugomas Anglijos miesto Pulo (Poole) ložėje „Draugystė“ („Amity“) Nr.137, o garbingasis piratas žinomas „Gerojo Žako“ pravarde (Jacques le Bon).
Ar kada nors bus įminta Tamplierių ordino paslaptis?
Grįžkime prie masonų ritualuose naudojamų ženklų ir frazių. Kaip rašyta anksčiau, viduramžių akmenskaldžiui nereikėjo slapstytis ir naudoti slaptų atpažinimo ženklų, tačiau sutriuškintiems ir persekiojamiems tamplieriams, kad išsaugotų savo gyvybes, buvo būtina sukurti slaptažodžių ir simbolių sistemą. Viduramžių akmenskaldžių gildijai nereikėjo slapstytis ir saugoti savo susirinkimų, o persekiojamiems Tamplieriams buvo būtini ginkluoti sargybiniai („taileriai“ – tylers) ir specialūs atpažinimo ženklai – kad pašaliniai nepatektų į ložių susirinkimus. Viduramžių akmenskaldžių cecho nariams nereikėjo saugoti paslapčių rizikuojant gyvybe, o tamplieriams paslapties atskleidimas grėsė mirtimi visiems brolijos nariams. Pagaliau, jeigu akmenskaldžiai buvo uolūs katalikai, tai tamplieriai, atstumti Romos popiežiaus, patys to nenorėdami, atsidūrė už Bažnyčios ribų. Taip mes atrandame vieną svarbiausių gijų, jungiančių tamplierius ir masonus. Tamplieriai turėjo tris priešus: Prancūzijos monarchiją, hospitalierių ordiną ir Katalikų bažnyčią.
Santykiai su Bažnyčia buvo ypač komplikuoti. Asmuo, įšventintas į tamplierius, tapdavo religinio vienuolių ordino nariu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jis atsisakydavo minties apie santuoką, vaikus, duodavo skaistybės ir neturto įžadus. Vienuolis tamplierius gyveno pagal griežtą vienuolių ordino statutą ir tik Katalikų bažnyčia bei Šventasis Sostas buvo vieninteliai dvasiniai autoritetai. Ir štai ta pati Bažnyčia – aukščiausia dorovinė instancija, kuriai jis ištikimai tarnavo, staiga apkaltina jį baisiausiais nusikaltimais, Dievo neigimu, nuodėmingu gyvenimu, meta jį į kalėjimą, žiauriai kankindama reikalauja prisiimti nebūtas nuodėmes bei nusikaltimus ir galu gale siunčia ant laužo. Galima tik įsivaizduoti, ką jautė persekiojami tamplieriai.
Tarp jų buvo ir vyrų, linkstančių į katalikybę, ir katarų iš pietinės Prancūzijos bei gnosticizmo atstovų iš Rytų. Religiniai ginčai tarp tamplierių galėjo turėti nepataisomų pasekmių ir baigtis slaptos organizacijos sutriuškinimu. Kaip tik todėl jiems nepaprastai svarbus buvo religinio pakantumo principas. Svarbiausia buvo tikėjimas Vienatiniu Visagaliu Viešpačiu Dievu, kuris gavo visiems tinkamą vardą – Didysis Visatos Architektas. Visa, kas buvo sunkiai suvokiama ar netgi nesuprantama analizuojant pirmųjų masonų veiklą, stojasi į savo vietas, jei ištakų ieškome tarp besislapstančių tamplierių ir jų pasekėjų.
Tokią rekonstrukciją patvirtina ir masoniškų terminų analizė. Žinoma, kad Tamplierių ordinas buvo prancūzakalbis. Tuo pačiu daugelį masoniškų terminų anglų kalboje galima suprasti tik išmanant senąją prancūzų kalbą. Anksčiau jau išsiaiškinome žodžio „taileris“ senąją prancūziškąją kilme. Tuo viskas nesibaigia. „Taileris“ saugojo ložę nuo „cowans and eavesdropers“. Pasak anglų masonų tai reiškia, kad saugota nuo profanų ir smalsuolių. Nei anglų, nei škotų kalbose nėra žodžio „cowans“. Bet prancūzų kalboje yra žodis „cuenne“ (tariama „kuen“), kuris reiškia nepašvęstąjį ar prastuolį. Vadinasi, „taileris“ saugo ložę nuo nepašvęstųjų ir atsitiktinių smalsuolių.
Angliškame rituale naudojamas atpažinimo ženklas „due-guard“. Prancūzų kalboje yra išsireiškimas „gest du gard“, kuris verčiamas kaip gynybinis gestas. Anglai jį sutrumpino iki „due-guard“. Panaši ir žodžio „Lewis“, kuris reiškia masono sūnų, reikšmė. Prancūzų kalboje yra žodis „Levees“, reiškiantis bėglius, atplaišas. Anglų kalboje „v“ pavirto į „w“. Logiška, kad šis žodis vartojamas apibrėžti masonų palikuoniams. Dar vienas pavyzdys. Profano įšventinimo metu jam ant kaklo uždedama virvinė kilpa, kuri angliškai vadinama „cable-tow“. Atrodytų, kad šį žodžių junginį būtų galima išversti taip – stora jūrinė virvė. Tačiau prancūziškasis variantas tinka daug geriau. Prancūzų kalbos žodį „cable“ galime versti kaip pavadį, kas labiau atitinka apeigas, nes profanas įšventinimo metu iš tiesų vedžiojamas tarsi už pavadžio.
Galima ir toliau būtų vardyti masonų naudojamus senųjų prancūzų bei škotų kalbų žodžius, kurie padeda suprasti jų ritualus. Bet ir nurodytų kelių pavyzdžių pakanka, kad pamatytume, jog prancūzakalbiai tamplierių riteriai paliko masonerijai nemažai išsireiškimų, kurių prasmę galima suvokti tik pasitelkiant senąją prancūzų kalbą.
Yra aiškinimų, susijusių su masoniška atributika. Masoniškoji prijuostė buvo gaminama iš avies odos. Vienintelė medžiaga, kurią buvo leidžiama naudoti tamplierių aprangai, išskyrus grubų audeklą, buvo avies oda. Tokiu būdų avies odos – kaip masonerijos švarumo simbolio – naudojimas tampa aiškus ir logiškas. Panašiai ir dėl pirštinių. Jeigu viduramžių akmenskaldžiams ar mūrininkams pagal jų socialinį statusą pirštinės nederėjo, tai riteriams pirštinės buvo privalomas aprangos atributas.
Rekonstruodami įvykius antrąja kryptimi, mes išsiaiškinome štai ką. Tamplieriai turėjo laiko ir galimybių persikelti į sąlyginai nepavojingas jiems vietas ir išsaugoti savo Ordiną. Ispanijoje ir Portugalijoje jie galėjo veikti oficialiai ir laisvai, tačiau Anglijoje ir Škotijoje jie buvo priversti sukurti slaptą organizaciją. Kuriant slaptą prieglobsčio vietų tinklą, jiems reikėjo slaptų ženklų ir žodžių sistemos tam, kad atpažintų saviškius. Tik mirties akivaizdoje išlaikydami paslaptį tamplieriai galėjo išsaugoti savo slaptą organizaciją. Būtent jiems, atskirtiems nuo Katalikų Bažnyčios, buvo būtina priimti religinio pakantumo principą. Ir priešingai – visi šie simboliai, paslaptys ir t.t. buvo visiškai nereikalingi viduramžių akmenskaldžiams mūrininkams.
Slaptos Tamplierių įpėdinių organizacijos pėdsakai aptinkami praėjus dešimtmečiams po Ordino sutriuškinimo. Nuo pagalbos Robertui Briusui ir jo škotų nepriklausomybės kovotojams iki Voto Tailerio sukilimo – toks yra riterių ir jų pasekėjų, nepanorėjusių paklusti Prancūzijos karaliaus Pilypo Gražiojo ir Romos popiežiaus sprendimams, kelias. Jų slaptų struktūrų pėdsakus galima aptikti nuo pietinės Anglijos iki Škotijos šiaurės vakarų. Senosios prancūzų kalbos terminus, kuriuos vartojo tamplieriai, paskui perėmė masonai, nors bėgant laikui jų tarimas, kartais ir prasmė, pakito. Kada gilindamiesi į tai, pasiremiame senąją prancūzų kalba, terminų prasmė mums tampa daug aiškesnė. Dalis masonų atributikos veikiausiai buvo perimta iš tamplierių.
Tamplierių ordino karių figūrėlės
Dvi mūsų tyrimo kryptys susikerta XV amžiuje. Per laiką nuo Tamplierių ordino sutriuškinimo jų slapta organizacija pakito, laipsniškai prarado pirminius tikslus, atsirado nauji simboliai bei idėjos. Tačiau pamatiniai principai buvo išsaugoti per šimtmečius. Brolybė, savitarpio pagalba, religinis pakantumas, slaptumas, vėliau tiesiog organizacijos uždarumas, siekis pažinti Tiesą ir Didžiąją Šviesą, ištikimybė dvasinėms ir dorovinėms vertybėms, siekis bendru darbu pastatyti Šventovę savo sielose, kartu ir išoriniame pasaulyje – tai toli gražu nepilnas vertybių ir idėjų, kurios sieja masonus ir tamplierius, sąrašas.
Šventovės Riteris – taip tamplieriai pasirašinėdavo dokumentus. Tačiau Šventovė, taip jie vadino savo Ordiną, buvo sugriauta. Jie pavedė atstatyti Šventovę savo sekėjams masonams.
Literatūra:
Robert Ambelain. Jésus ou le mortel secret des Templiers Alain Desgris. L’Ordre des templiers: Les Secrets dévoilés Michael Baigent, Richard Leigh. The Temple and the Lodge. John J. Robinson. Born in Blood: The Lost Secrets of Freemasonry
13. Skirtingos tikinčiųjų ir bedievių būtys pasaulyje
Viduramžių istorijos realybė, kaip matėme ne viename šios knygos puslapyje cituotų ar aptartų literatūros kūrinių, kronikų, metraščių bei dokumentų liudijimuose, buvo tvinkte pritvinkusi nuožmių žudynių, religinių karų, kolonijinių žygių, prievartos ir neteisybių dvasios.
Niekas – nei kaimiečiai, nei valdovai, nei skirtingų dievų tarnai – nesijautė saugūs, kiekvieno tykojo kruvinoji mirtis nuo kardo smūgio, juodoji mirtis nuo maro, baisioji mirtis nuo gaisro, keistoji mirtis nuo žemės drebėjimų, potvynių, sausrų, ligų ir badmečių.
Ir nebuvo jokios logikos žemiškojo gyvenimo realybėje – niekas negalėjo pasakyti, kas kada atsitiks ir kas kada mirs sava ar kraupia mirtimi.
13. Iš viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istorijos
Siekdami išsiaiškinti šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui skirtų kūrinių genezę, pirmiausia privalome bent keliais žodžiais nusakyti viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istoriją ir kanoninę tvarką.
Įsidėmėtina, kad ankstyvaisiais viduramžiais šventųjų paskelbimo ir minėjimo tvarka niekuo nesiskyrė krikščionijos gyvenamuosiuose imperijos Rytuose ir Vakaruose. Katalikiškoje Vakarų Europoje, lygiai taip pat kaip graikiškoje krikščionių ortodoksų Bizantijoje ir Egipte, krikščionių šventieji būdavo pačių krikščionių bendruomenių iškeliami ir vietinių vyskupų pripažįstami šventaisiais, o po to tradiciškai kasmet minimi krašto ar miesto bažnyčiose ir cerkvėse.
Vaizdumo dėlei apsistokime ties pirmuoju krikščionybės istorijoje žinomu šventuoju paskelbimo ir kulto atveju, kitaip tariant, pirmapradžiu modeliu.
5. Kristaus mokymo pasekėjų viltis – krikščionijos vienybė
Mūsų nagrinėjamos šventųjų ir palaimintųjų pripažinimo ir garbinimo problemos kontekse galime konstatuoti, kad XX a. įsisiūbavęs ekumeninis judėjimas (gr. Oikomene – žmonių apgyvendintas pasaulis), siekiantis suvienyti krikščionių konfesijų tikinčiuosius visame pasaulyje, įgauna vis platesnį mastą.
Šiandien jau lengvai galime rasti išspausdintus ir daugelyje interneto tinklainių įvairiomis kalbomis paskelbtus ekumeninius krikščionių šventųjų ir palaimintųjų sąrašus, jungiančius visų krikščionijos bažnyčių – Rytų ortodoksų ir Romos katalikų, anglikonų ir liuteronų, husitų ir bulgarų pravoslavų, rusų pravoslavų ir gruzinų pravoslavų bei daugelio kitų pasaulio krikščionių konfesijų, pripažintus šventuosius ir palaimintuosius.
3. Viduramžiška schizmos siena tarp nūdienos krikščionių
Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.
Juk toje pačioje Niujorko Long Island apygardoje, kur veikia minėtas graikų Šventosios Sinkletikės seserų vienuolynas, yra nemaža ir aktyvi lietuvių bendruomenė, gražiai sauganti lietuvybę.
Bendruomenė taip pat skleidžia įdomią ir svarbią informaciją apie Niujorko regiono lietuviškus renginius per savo internetinį tinklalapį (http://www.lilb.org), tačiau jame vargu ar rastume žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę. O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.
Ir ne todėl, kad lietuviai būtų menki patriotai ar šiaip nesmalsūs žmonės.
Sakralinė literatūra, o labiausiai – viduramžių sakralinė literatūra, kuriai priklauso dauguma tekstų, skelbiamų ir nagrinėjamų „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“, kardinaliai skiriasi nuo mums įprastos pasaulietinės (grožinės, pramoginės) literatūros. Galima net kalbėti apie bedugnę, atsivėrusią Naujaisiais laikais tarp archajiško sakralinio pasaulėvaizdžio ir modernios pasaulietinės kasdienybės.
Nūdienis sakralinio pasaulio atsitraukimas, o teisingiau – jo išstūmimas iš kasdienio žmogaus akiračio šiuolaikinėje civilizacijoje patį žmogų pamažu paverčia profaninės erdvės belaisviu. Jis nemato aplink save jokių Dieviškos Teisybės apraiškų ir neturi nei paskatos, nei noro artėti prie Dievo Pavidalo savyje. Šios pamatinės viduramžių sąvokos dabartiniam žmogui skamba tuščiai.
38. Pasaulietinis (profaninis) viduramžių sakralinių tekstų skaitymas
Rašydamas apie viduramžių žmogaus, taigi – ir XIII a. lietuvio – mentalitetą, jo kaitą ir metamorfozes lemiamu momentu, kai senoji politeistinė baltų tikyba pirmą kartą artimiau susilietė ir vienu metu susikirto iš karto su dviem krikščionybės atšakomis – Romos katalikybe ir Bizantijos ortodoksija, supratau, kad beveik nieko nežinau apie tuos dalykus.
Juk XX a. antroje pusėje, mano vaikystės, paauglystės ir studijų metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Dievo nebuvo. Praktiškai Jo niekur nebuvo galima rasti, nes eiti į bažnyčią uždrausta, o Dievo neigimas (ateizmas) buvo oficialioji mokslo ir vaikų mokymo disciplina. Nuo pat bolševikinio perversmo 1917 m. visa buvusios Rusijos imperijos teritorija ir oficialioji jos valdymo politika buvo apimta neregėto masto desakralizacijos, kurią šiandien mažai kas teprisimena[1].
(…) kad visokie karjeristai, valstybės turto eikvotojai ir vagys neuzurpuotų Tėvynės vairo į savo niekšingas rankas. Lietuva turi pakliūti į tokių rankas, kurie Tėvynę myli, jai aukojasi. (Tai – ištrauka iš kun. Justino Lelešiaus „Dienoraščio”).
Žmonijos istorijoje, deja, kartojasi vis tie patys reiškiniai. Lietuva po sovietinės imperijos žlugimo išgyvena tam tikrus viduramžius.
Ankstesnių viduramžių pradžioje, po Romos imperijos žlugimo, susidarė privilegijuota didikų – bajorų – klasė. Tai žino visi, kurie nepamiršo, kas rašoma mokykliniuose vadovėliuose.
