Praėjusią savaitę nuskambėjo Lietuvoje viešėjusio rusų režisieriaus Aleksandro Sukorovo interviu. Pasipiktinimą sukėlė daug jo žodžių. Bet ypač – pažadai, kad Lietuva bus saugi, jei bus neutrali. Nesunku pastebėti, kad tą pačią dainelę gieda ir keli liūdnai pagarsėję Kovo 11-osios signatarai.
Neutralitetas skamba kaip pasityčiojimas kiekvienam, kas Lietuvoje moka istoriją. 1939 metais Lietuva kliovėsi savo neutralumu. Daug kas tada Lietuvoje tikėjo kad Lietuva gerus santykius su Sovietų Sąjunga.
Tačiau du imperijų trokštantys diktatoriai lengvai ir greitai pasidalino visas Baltijos šalis su visu jų neutralumu. Tiesa ta, jog mažoms šalims tokioje pasaulio vietoje kaip mūsų, joks neutralumas negali padėti. Mokantys istoriją turi galimybę išmokti šią pamoką. Gi nežinantiems istorijos kalba mūsų brangūs svečiai iš Rusijos – nuo Sukorovo iki Gazmanovo.
Nežinantiems propagandą skelbia Vaišvilos ir kiti vakar dienos politikai, dėl Krymo okupacijos kaltinantys NATO, dėl Rusijos priešiškumo – drąsiai kalbančią Prezidentę.
Ar mes atsparūs šiam kvailinimui? Dažniausiai atsakymas priklauso nuo to, ar mokame istoriją. Privalome mokėti. Tautos istorija – mūsų mokykla, mūsų skydas, mūsų kritiškas žvilgsnis į kasdieninį piktybišką ir į nekaltą melą.
Mes žinome, kad Lietuvą pasidalino rugpjūčio 23 dieną. Žinome, kad tą faktą sovietmetis daug kam sėkmingai ištrynė iš atminties. Žinome, kad 1987 metais, Sąjūdžio priešaušryje, to meto drąsiausieji Vilniuje susirinko priminti to fakto nebemokantiems istorijos. Molotovo-Ribentropo pakto diena kartu tapo ir Lietuvos istorinio prabudimo diena. Tegu ir simboliškai.
Neatsitiktinai po dviejų metų Lietuva, Latvija ir Estija jau stovėjo susikibusios rankomis gyvoje Baltijos kelio grandinėje. Rugpjūčio 23-ioji – tai tautos nuosprendis, prisikėlimas ir pasididžiavimas viename. Vienoje dienoje savaip telpa visas mūsų XX amžiaus virsmas. Iš klestinčios ir išdidžios valstybės į nebūtį ir vėl į valstybingumą.
Dienos kaip ši primena mums praeities klaidas ir žygdarbius. Bet tarp mūsų gyvena ir tie, kam jos nieko neprimena ir nieko nereiškia.
Kad ir kaip norisi žiūrėti į šią dieną romantiškai, tenka žiūrėti ir politiškai. O politiniu žvilgsniu ji primena, kad dar labai daug kas nepadaryta dėl istorinės atminties išsaugojimo ir – nebijokime sakyti – išgydymo.
Visuomenei, kurios viduriniojoje kartoje daug kas tik Sąjūdžio metais sužinojo apie okupaciją, partizanų lavonus miestų aikštėse, trėmimus ir nelemtąjį Molotovo-Ribentropo paktą, valstybė negali pasyviai siūlyti istoriją vertinti bet kaip. Istorinė atmintis – ne skonis ir ne estetika. Tai ne vieta nuomonėms. Istorija turi pasakoti tiesą.
Kad ir kaip nepatogu, istoriją sudaro faktai, o jie – teisingi arba melagingi. Faktus sieja vertinimai – valstybę stiprinantys arba ją griaunantys. Rodos, turėjome daug laiko valstybėje įtvirtinti tiesą apie Lietuvą skelbiančią istoriją? Tačiau apsidairę matome, kad Lietuva nusėta paminklais okupantams, atminimo lentomis Raudonajai armijai, gatvės ir mokyklos vis dar vadinamos niekingų kolaborantų vardais.
Ir tai ne tik simbolika. Ji atsispindi žmonių mąstyme. Kas trečias Lietuvoje ilgisi sovietmečio, kas trečias neturi nuomonės, kaip jį įvertinti. Ar susimąstome, kokie siaubingi šie skaičiai? Ar galime būti stiprūs ir pasiruošę gintis, jei nesugebame įvertinti okupacijos? Neįvertinę okupacijos, negali įvertinti ir laisvės. Neįvertinę laisvės nenorės už ją kovoti.
Taigi uždavinys Lietuvai – nuolat, bet šiandien kaip niekada – yra stiprinti tautos istorinę atmintį. Ugdyti pagarbą partizanams, represijų aukoms, meilę valstybingumui ir laisvei, kurią taip lengva prarasti. Per mažai dėl to padaryta, kalnai laukia priekyje. Neleiskime, kad žuvusieji už Lietuvos laisvę būtų žuvę už Lietuvą, kuri jų neprisimins. Atmintyje tautos stiprybė.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.
2016.08.27; 17:11
