Nėra šioje galerijoje vaizdai.
Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės
Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.
Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.
O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.
Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.
Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.
Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.
Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.
Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.
Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.
Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.
Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.
Vytauto Visocko nuotr.
2013.02.19
