Azerbaidžano vėliava
Baku, rugsėjo 19 d. (AFP-ELTA). Antradienį Azerbaidžanas, pradėjęs antiteroristines operacijas Karabacho teritorijoje, pareikalavo visiškai išvesti armėnų pajėgas iš regiono ir pabrėžė, jog tai – sąlyga taikai.
„Vienintelis būdas pasiekti taiką ir stabilumą regione yra besąlygiškas ir visiškas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš Azerbaidžano Karabacho regiono ir vadinamojo (armėnų separatistinio) režimo panaikinimas“, – sakoma Baku gynybos ministerijos pranešime.
Azerbaidžanas taip pat paskelbė atidaręs humanitarinius kelius, kad Karabacho gyventojai, kurie nėra kovotojai, galėtų pabėgti nuo karo veiksmų. „Siekiant užtikrinti gyventojų evakavimą iš rizikos zonos, Lačino kelyje ir kitomis kryptimis sukurti humanitariniai koridoriai bei priėmimo punktai“, – sakoma Gynybos ministerijos pranešime.
Armėnija antradienį paneigė, kad Karabache yra jos kariuomenė. „Armėnijos gynybos ministerija ne kartą sakė ir pareiškia dar kartą, kad Armėnijos Respublika neturi kariuomenės Karabache“, – teigė ministerija. Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Tuo metu Rusija paragino Azerbaidžaną ir Armėniją „nutraukti kraujo liejimą“ ir tęsti taikos derybas. Rusija pareiškė palaikanti ryšius su Azerbaidžanu dėl jo „antiteroristinių operacijų“ armėnų gyvenamame Karabacho regione ir paragino visas šalis laikytis paliaubų susitarimų.
„Žinome, ką reikia daryti, kad padėtis būtų išrišta (…) įgyvendinti viską, dėl ko susitarėme, neprovokuoti (…) stengtis numalšinti padėtį ir dirbti ieškant sprendimo“, – pareiškė Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. Ji sakė, kad „visi žingsniai siekiant taikaus sprendimo yra išdėstyti (Maskvos tarpininkautose) sutartyse, pasirašytose 2020–2022 metais“.
Danijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Danijos saugumo policija (PET) surengė operaciją, per kurią buvo suimti septyni žmonės, jie kaltinami planavę vieną ar kelis teroro aktus. Dar šeši su šia byla susiję asmenys gali būti suimti po teismo sprendimo. Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame PET pranešime.
„Glaudžiai bendradarbiaudama su Centrinės ir Vakarų Zelandijos policija, PET vasario 6-8 dienomis surengė didelę operaciją. Septyni žmonės buvo suimti ir apkaltinti planavę vieną ar kelis teroro aktus, – pažymima pranešime. – Dar šeši žmonės bus nugabenti į teismą Holbeke prašant leidimo juos suimti“.
Sulaikytieji kaltinami įsigiję medžiagų ir komponentų sprogmenims gaminti, taip pat ginklų. Dar vienas įtariamasis buvo suimtas Vokietijoje, sakoma pranešime. Šiuo metu policija negali suteikti papildomos informacijos.
Anksčiau ketvirtadienį leidinys „Spiegel“ pranešė, kad Vokietijos ir Danijos pareigūnai sulaikė tris sirus ir rado pas juos cheminių medžiagų, kurios galėjo būti panaudotos sprogmenims gaminti.
Vokietijoje bylą tiria Naumburgo generalinė prokuratūra. Įtariama, kad sirai – trys broliai – ruošėsi įvykdyti sunkų nusikaltimą, keliantį grėsmę valstybės saugumui. Pas juos, be chemikalų, rasta propagandinės medžiagos, liaupsinančios teroristinę „Islamo valstybės“ (IS) organizaciją.
Praėjusią savaitę Vokietijos federalinė kriminalinių bylų žinyba (BKA) gavo informacijos, kad Danijoje gyvenantis 33 metų amžiaus siras internetu užsisakė Lenkijoje 5 kilogramus sieros ir 5 kilogramus aliuminio pudros. Kaip pristatymo punktą jis pardavėjui nurodė savo 36 metų brolio adresą VFR Desau-Roslau mieste (Saksonijos-Anhalto federalinė žemė). Per kratas Vokietijoje policininkai nerado užsakytų chemikalų, bet aptiko ne vieną kilogramą pirotechnikos, dagčių ir IS vėliavą.
Sirui pavyko pasprukti, bet vėliau jis buvo sulaikytas jau su savo broliu Danijoje. Ten buvo rastos ir cheminės medžiagos. Praėjusį savaitgalį Vokietijos policija Dycenbache (Heseno federalinė žemė) sučiupo ir trečiąjį brolį. Kur konkrečiai buvo planuojamas teroro aktas, kol kas nežinoma.
Vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo, kaip nežinomas vyras palieka krepšį prie kepyklėlės pėsčiųjų gatvėje Liono centre, kur penktadienį įvyko sprogimas. Tai pranešė Prancūzijos televizijos kanalas BFM.
Jo žiniomis, vyras atvažiavo dviračiu apie 17 valandą 30 minučių vietos laiku (18 valandą 30 minučių Lietuvos laiku). Jo veidą dengė gobtuvas ir tamsūs akiniai. Bet prokuratūros atstovai teigia nustatę jo tapatybę.
Incidento vietoje dirba išminuotojai, kurie tikrina, ar rajone nėra daugiau sprogmenų. Teritoriją kontroliuoja kariškiai, dalyvaujantys antiteroristinėje operacijoje „Sentinelle“.
Sprogimas nugriaudėjo penktadienį Victoro Hugo pėsčiųjų gatvėje Liono centre. Televizijos kanalo BFM žiniomis, nukentėjo mažiausiai 10 žmonių.
Kryžių kalne Lietuvos ir Ukrainos kariai pastatė 20-ąjį Ukrainos karių kryžių. EPA-ELTA nuotr.
Šiaulių rajone, Kryžių kalne, pastatytas jubiliejinis – 20-asis Ukrainos karių kryžius. Jį statė Lietuvoje gydomi Ukrainos antiteroristinėje operacijoje dalyvavę ir sužeisti kariai. Kryžius skiriamas už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę kovojantiems Ukrainos kariams, kartu tai ir dėkingumo Lietuvai ženklas.
„Kryžiaus statymo tradicija tapo įkvėpimo simboliu karo išvargintiems kariams, taip pat suteikia tikėjimo ir vilties, jog pergalė anksčiau ar vėliau bus Ukrainos pusėje“, – sako idėjos bendraautorius ir reabilitacijos programose dalyvaujančių Ukrainos karių kuratorius Ramūnas Šerpatauskas.
Kyžiaus nešimo ceremonijoje drauge su Ukrainos kariais dalyvavo ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės, Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės, Oro gynybos bataliono, Karaliaus Mindaugo Husarų bataliono ir Karo policijos kariai. Specialiai į šią ceremoniją atvyko Ukrainos karys Oleksa Sokilas, dalyvavęs pirmojo kryžiaus statymo ceremonijoje 2017 metais. Kryžių pašventino ir maldą už Ukrainos bei Lietuvos karius sukalbėjo Karinių oro pajėgų kapelionas pulkininkas Virginijus Veilentas drauge su Graikų unitų apeigų kunigu Tėvu Vikentijumi.
2017 m. Lietuvos karių reabilitacijos centro darbuotojai kartu su Ukrainos kariais inicijavo tradiciją – reabilitacijos kursą mūsų šalyje baigiantys ukrainiečių kariai vyksta į Kryžių kalną ir ten pastato savo kryžių kaip dėkingumo Lietuvai ir jos žmonėms ženklą.
2014-2019 m. reabilitaciją Karių reabilitacijos centre Druskininkuose atliko daugiau nei 230 Ukrainos karių, patyrusių sužeidimus koviniuose veiksmuose.
Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.
Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.
Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.
Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes. Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.
Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.
Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?
Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?
Gintaras Visockas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.
Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.
M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.
Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą. Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.
Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!
O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.
Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.
Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?
Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?
Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.
O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?
Š.m. liepos 30 d. Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba (UNSGT) pranešė, kad nuo Antiteroristinės operacijos (ATO) pradžios (maždaug nuo balandžio vidurio žuvo 363 Ukrainos kariai, 1434 buvo sužeisti.
Tai šiurpūs skaičiai. Ukrainos žiniasklaidoje pasirodo nemažai pasvarstymų, kad jei ne išdavystės, karinės vadovybės neprofesionalumas, šie skaičiai galėtų būti žymiai mažesni.
Bet ar tokie tie ukrainiečių nuostoliai šiurpūs, jei juos palyginti su nuostoliais panašiuose karuose.
Vakar, gegužės 19 d. rytą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsakė savo kariams iš karinių pratybų prie Ukrainos sienos Rostovo, Belgorodo ir Briansko srityse sugrįžti į pastovios dislokacijos vietas, pranešė Kremliaus spaudos tarnyba.
Pasak jos, V. Putinas pasveikino pirmuosius ryšius tarp centrinės Ukrainos valdžios ir šalies federalizacijos rėmėjų, matyt, turėdamas omeny politikų ir visuomenės veikėjų pokalbius „prie apskritojo stalo“, kuriuose buvo bandoma išsiaiškinti kam, su kuo ir ką reikėtų kalbėti, siekiant sugrąžinti gyvenimą „maištaujančiuose“ regionuose į taikias vėžes.
Jis pasiūlė visas problemas spręsti taikaus dialogo būdu. Prieš tai Sočyje buvo susirinkusi Rusijos saugumo taryba apsvarstyti padėtį Ukrainoje.
Iš to, kas vyksta Rusijoje prie Ukrainos sienų ir Ukrainos rytuose bei pietuose iki pastarųjų įvykių galima buvo susidaryti įspūdį, kad Rusija tiesiog žaidžia su Ukraina, kaip katė su pele, sėkmingai stiprindama gyventojų nepasitenkinimą centrine valdžia ir sudarydama sąlygas antivalstybiniam perversmui pačiame Kijeve.
Iš vienos pusės tai – nuolatinis Rusijos kariuomenės jėgos demonstravimas prie Ukrainos valstybinės sienos per visą jos perimetrą (štai tuoj tuoj įsiveršime), įžūlūs Rusijos diversantų ir juos remiančių vietinių teroristų ginkluoti išpuoliai prieš ukrainiečių garnizonus rytuose ir pietuose, nebaudžiamas valdžios įstaigų ir gyventojų terorizavimas, neretai besibaigiantis pastarųjų mirtimi. Oficialioji Rusijos propaganda pastoviai kalba apie prorusiškų jėgų Ukrainoje stiprėjimą.
Gruzijos valdžia stengiasi išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų atsitiko Lopoto slėnyje, visiškai šalia Rusijos Dagestano sienos, rašo Petras Smoliaras laikraštyje "Le Monde".
„Mes esame Lopoto slėnyje, Gruzijos šiaurės rytuose, šalia Dagestano sienos. Čia įsikūrusi Lapankurio gyvenvietė, kurioje tik viena parduotuvė, ir gyventojai stengiasi išsiversti iš savo daržo. Svetimi žmonės čia negali praeiti nepastebėti, ypač ginkluoti, ilgomis barzdomis“, – konstatuoja straipsnio autorius.
Teroristų gaujos vadas – paslaptinga asmenybė, jo tikrasis vardas nežinomas, rašo Guidas Olimpijus laikraštyje "Corriere della Sera".
„Žudikų gaujos vadas – paslaptingas žmogus. Valdžiai jis – Halidas al Barnavis. Kaip tik tokiu vardu JAV Valstybės departamentas įtraukė jį į juoduosius terorizmo sąrašus. Bet tie, kas tyrinėja džihadistų judėjimą Nigerijoje, nelabai tiki, kad Ansaru grupės, susijusios su įkaitų žudymu, lyderio vardas toks ir yra. Gal tai tik slapyvardis.
Tokį netikrumą sustiprina vaizdajuostė, kurioje veidą užsidengęs žmogus prisistato kaip Abu Usmatul al Ansaris. Ar tai tas pats žmogus? O gal tai būdas policijai apgauti? – klausia straipsnio autorius.
Kabardos Balkarija, plytinti Rusijos ir Gruzijos pasienyje, nuolat susiduria su paslėptu smurtu – tiek iš islamistų, tiek ir iš teisėsaugininkų, rašo Pjeras Avrilis reportaže laikraštyje “Le Figaro”.
„Kompanijos „Šiaurės Kaukazo kurortai“ vadovybė tikisi, kad iki 2020-ųjų metų Elbruso priekalnėse bus pastatyti 28 keltuvai, nutiesta 165 km slidžių trasų, įrengta 15 tūkst. miegamųjų vietų, – pasakoja žurnalistas ir pažymi: – Įmonės vadovas linkęs ignoruoti „Maskvos polemiką“ apie Šiaurės Kaukazą ir nepakankamo saugumo Kabardos Balkarijoje problemas“.
Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje.
Kartais, o nelaisvose šalyse – dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga. Pradėti šį pokalbį apie žurnalistų vaidmenį verčia šiais metais Gruzijoje išleista Olego Panfilovo knyga, skirta informacinei Čečėnijos blokadai praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje (Панфилов, Олег. Информационная блокада Чечни (сентябрь 1996 – декабрь 2002), Tbilisis, 2011).
