Vasario 16-osios minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų Vilniuje. Susirinkusiems kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Lansbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vasario 16-osios proga Vilniuje Signatarų namų balkone šiemet kalbą vėl sakė Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Praeitais metais šventę praleidęs ligoninėje, šiemet profesorius susirinkusiesiems pažadėjo pasakyti dvi kalbas. Pirmoje kalbos dalyje jis išdėstė savo požiūrį į politinius procesus Lietuvoje, antroje žadėjo kalbėti apie pasaulį, tačiau labiau koncentravosi į pamatines žmogiškąsias ir valstybės vertybes, kurias turėtume išlaikyti ir puoselėti.

„Valdžioje vėl įsisuko vietinis vaikų darželis – kas ant ko supyko ir su kuo nesikalbės“, – taip dabartinę politinę padėtį Lietuvoje įvertino profesorius. V. Landsbergis.

Jis taip pat negailėjo kritikos valdantiesiems, užsimojusiems mažinti Seimo narių skaičių. 

„Gal jis per didelis? Tebus Lietuvos širdis kuo mažesnė, sutaupysime karsteliui. Ir kuo tu sergi, nenaudėle? Gal palikim ją nuseimuotą iki vieno, svarbiausio nario, arba vieno visažinio Kultūros komiteto. Parašų parinkti ne problema. Būtų didžiulė valdymo išlaidų ekonomija. Ir dviejų Seimų pirmininkų tikrai nereikia, o geriausias vaistas nuo galvos skausmo, kaip žinia, yra giljotina“, – sakė V. Landsbergis.

Profesorius kritikavo ir valdančiųjų peripetijas dėl aplinkos ministro: „Vaikų darželyje neseniai kilo idėja, kad ministras tik šratinukas, kuris pasirašinėja komandos parengtus dokumentus. Dalyko išmanymas jam nebūtinas“.

Griežtos V. Landsbergio kritikos sulaukė referendumo dėl dvigubos pilietybės procesas. Profesoriaus manymu, šis klausimas nėra pakankamai išdiskutuotas ir žmonės bus raginami balsuoti nežinia už ką.

„Nūnai tarsi veržiamės į daugybinę pilietybę. Dalis išvykusiųjų nuoširdžiai norėtų, siekdami naujų pilietybių, išsaugoti ir turimą Lietuvos. Išsaugoti – gražus žodis. Bet esamoji Konstitucija to nenumato. Iš čia gudragalvystės: kaip tą Konstituciją pakeisti, nebe tradiciniu, o kokiu nors išsėtiniu referendumu ir apgaule“, – savo nuomonę dėstė V. Landsbergis.

Profesorius taip pat atkreipė dėmesį į Astravo elektrinės keliamą pavojų: „Lietuva nedalyvauja Astravo kiaulystėje ir avantiūroje, taip, bet kiekvienas kandidatas į prezidentus turėtų patvirtinti tautai tą nuostatą. Spaudimas dalyvauti bus nežmoniškas.“

V. Landsbergis taip pat atkreipė dėmesį į verslininkų ketinimus stikliniais pastatais užstatyti Vilniaus centre esančią Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią.

Antroje kalbos dalyje profesorius V. Landsbergis kalbėjo apie šventų dalykų nuvertinimą ir net menkinimą. Tai esą būdinga šiandienos tendencija pasaulyje. Profesorius ragino tam nepasiduoti.

„Išsivadavome, tai išsivaduokime. Trenk perkūne, ir neįkliūkime iš naujo, klausydamiesi dūsavimo, kad vergijoje buvo geriau. Stiprybės, broliai ir sesės, nevokim ir nemeluokim, tokia pilėnų rinkiminė programa, toks tebūnie garbės devizas. O aukščiausias įstatymas, kurį esame girdėję, tai brolystės meilė. Nepamirškime, nepraraskime ir nepražūsime“, – sakė V. Landsbergis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.17; 04:30

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Virginija Tilvikienė baigė ikiteisminį tyrimą ir uostamiesčio teismui perdavė baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą. Dar vienas toks ikiteisminis tyrimas artimiausiu metu taip pat turėtų pasiekti teismą. Abu juos sieja ta pati budri klaipėdietė, kuri sulaukusi telefoninių sukčių skambučio, užuot atidavusi santaupas, iškvietė policijos pareigūnus.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, paskutinę praėjusių metų vasaros dieną, pakėlusi laidinio telefono ragelį, klaipėdietė išgirdo vyrišką balsą, teigiantį, kad jos namuose gali būti padirbtų pinigų, tad į svečius atvyks ekspertas, kuris juos patikrins, o radęs netikrų – pakeis į tikrus. Moteris pokalbį, su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, palaikė apie pusantros valandos. Vyriškas balsas vis klausinėjo, kiek pinigų ji turinti, kokiomis kupiūromis. Supratusi, kad skambina sukčius, moteris apie tai pranešė savo dukrai, kuri ir paskambino policijos pareigūnams. Šie atvykę luktelėjo pinigų tikrintoju apsimetusio, anksčiau 6 kartus teisto, Kretingos rajono gyventojo ir sulaikė vyrą.

41-erių kaltinamajam gresia baudžiamoji atsakomybė dėl pasikėsinimo apgaule užvaldyti svetimą, 5 tūkstančius eurų siekiantį, turtą. Vyras dėl šios nusikalstamos veikos, kaltu prisipažįsta.

Įdomu tai, kad kitą dieną moteris ir vėl sulaukė sukčių skambučio. Tądien ji vėl išgirdo tokią pat istoriją. Telefoninis sukčius moteriai ir vėl pasakojo, kad į svečius užsuks ekspertas ir patikrins ar tarp jos pinigų nėra padirbtų banknotų. Klaipėdietė policiją informavo dar kartą. Pareigūnai, atvykę į moters namus, sulaikė dar vieną įtariamąjį. Šiame ikiteisminiame tyrime, kuris vis dar atliekamas, įtarimai pareikšti trims asmenims. Jie įtariami pasikėsinimu apgaule užvaldyti svetimą turtą bei galėję apgaule užvaldyti 10-čiai nukentėjusiųjų priklausantį turtą. Tikimasi artimiausiu metu bylą taip pat perduoti teismui.

Pinigų tikrintojo byla Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus pasiekė penktadienį, balandžio 20 d.

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė-Pukenė (Klaipėda)

2018.04.25; 05:30

Buvęs „Facebook“ duomenų skandalo epicentre atsidūrusios bendrovės „Cambridge Analytica“ generalinis direktorius Alexanderis Nixas atsisakė antrą kartą pasirodyti britų parlamente bei liudyti prieš šalies įstatymų leidėjus.

Buvęs įmonės vadovas prieš parlamento kultūros, žiniasklaidos ir sporto komitetą turėjo pasirodyti trečiadienį. Parlamentarai norėjo apklausti A. Nixą dėl prieštaringų pareiškimų, išsakytų komitetui vasario 27 dieną vykusio liudijimo metu.

Bet A. Nixas pareiškė negalįs pasirodyti prieš parlamentą dėl šiuo metu Jungtinės Karalystės informacijos komisarės Elizabeth Denham vykdomo tyrimo dėl įtarimų, kad „Cambridge Analytica“ galimai neteisėtai gavo ir panaudojo „Facebook“ naudotojų privačius duomenis.

„Mes nepriimame pono Nixo pasiteisinimo dėl nepasirodymo prieš komitetą. Šiuo metu jam nėra pateikti jokie baudžiamieji kaltinimai bei prieš jį nevyksta jokios teisinės procedūros, todėl planuojame šį klausimą kitą savaitę iškelti susitikimo su informacijos komisare metu“, – sakė komiteto pirmininkas Damianas Collinsas.

„Nėra jokių teisinių priežasčių, dėl kurių ponas Nixas negalėtų liudyti. Komitetas žada jį į parlamentą formaliai išsikviesti artimiausiu metu. Papildomą pranešimą šiuo klausimu paskelbsime kitą savaitę“, – teigė jis.

„Cambridge Analytica“ 42 metų A. Nixą suspendavo kovo 20 d., į viešumą iškilus įrašams, kuriuose jis giriasi suvaidinęs svarbų vaidmenį JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos metu 2016-aisiais.

Televizijos kanalo „Channel 4“ publikuotame įraše taip pat galima matyti, kaip A. Nixas giriasi dėl to, kaip jo įmonė apgaudinėja politikus bei per įvairias šešėlines kompanijas paslapčia veikia rinkimuose visame pasaulyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.18; 00:30

Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.

Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai

Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.

Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė   archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas. 

Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.

Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.

Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.

Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams

Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.

Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.

Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.

Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.

Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau  papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.

Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui

Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!

Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.

2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.

Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.

Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.

Stalino reikalą tęsia Putinas

Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanas palygino su Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.

Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…

Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.

Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…

Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…

Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie  strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti  žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių  žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).

Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.

(Bus tęsinys)

2017.06.05; 17:00

Skuodo rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 17 d. išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai apgaule įgyjant didelės vertės žemės sklypą buvo pateikti asmenims A. V., A. Š. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vyresniajai specialistei J. A.

Teismas A. V. ir A. Š. pripažino kaltais dėl nuosavybės teisių į svetimą žemę atkūrimo. A. V. skyrė laisvės atėmimo bausmę trejiems metams ir atidėjo jos vykdymą dvejiems metams. A. Š. paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vyresniajai specialistei J. A. už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Buvusiai Nacionalinės žemės tarnybos vyresniajai specialistei atimta teisė dirbti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigas ketverius metus.

Teismas konstatavo, kad A. V., siekė apgaule per A. Š. įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – 76,68 ha žemės sklypą, žinodamas, kad teisėti žemės paveldėtojai nepateikė institucijoms pirminio prašymo grąžinti žemę arba išmokėti kompensaciją. A. V. pasitelkęs kitą asmenį suklastojo dokumentą – prašymą grąžinti žemę ar išmokėti kompensaciją.

Pagal šį nuosavybės atkūrimo prašymą ir remdamasis melagingais sukurstytų liudytojų parodymais NŽT prie ŽŪM Kretingos skyrius išdavė žinomai neteisėtas išvadas, pagal kurias buvo įgyvendintas nuosavybės teisių atkūrimas A. Š. vardu.

Atkūrus nuosavybės teises į buvusios savininkės valdytą žemę nuteistojo A. Š. vardu, VĮ Registrų centre iš viso buvo įregistruota 12 žemės sklypų ir tokiu būdu buvo neteisėtai užvaldyta 123,1124 ha valstybinės žemės, kurių vertė gali būti didesnė kaip 120 tūkst. eurų.

Nuosprendis per 20 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Klaipėdos valdybos pareigūnai, tyrimą kontroliavo ir jam vadovavo Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

Informacijos šaltini9s – Specialiųjų tyrimų tarnyba.

2017.02.21; 07:41

Lietuvos apeliacinis teismas atmetė buvusios teisėjos A. Š. apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ji pripažinta kalta dėl padėjimo sukčiauti, ir pirmosios instancijos teismo skirtą 7 530 eurų baudą.

2011 m. kovo 1 d. ikiteisminį tyrimą pradėjo Vilniaus apygardos prokuratūra, atsižvelgdama į daugiabučių namų savininkų bendrijos prašymą, vėliau tyrimas buvo perduotas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdybai.

Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nustatė, kad buvusi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėja suklastojo teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip padėdama teisininkui S. V. naudojant suklastotą dokumentą apgaule įgyti 1,6 mln. litų (arba 464 tūkst. eurų) vertės žemės sklypą sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje. 2012 m. vasario 14 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir perduotas teismui.

2016 metais teismai išnagrinėjo 21-ą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdybos pareigūnų tirtą bylą. 32 asmenys nuteisti dėl kyšininkavimo, piktnaudžiavimo tarnyba, prekybos poveikiu ir kitų korupcinio pobūdžio nusikaltimų.

Informacijos šaltinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba.

2017.02.01; 01:52

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Dalia Mackevičienė baigė ikiteisminį tyrimą ir teismui perdavė bylą dėl neteisėto įmonės užgrobimo suklastojus ne vieną dokumentą, apgaule savo naudai įgijus didelės vertės svetimą turtą ir kitų nusikalstamų veikų.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys bei atliktos ekspertizės liudija, kad Šakių rajono gyventojas A. Č., anksčiau buvęs vienos Kauno mieste registruotos įmonės akcininku, tačiau savo akcijas pardavęs, dar 1999-aisiais sumanė planą, kaip įmonę užgrobti ir tapti vienvaldžiu jos šeimininku.

2014 metų rugpjūtį kaltinamasis parengė uždarosios akcinės bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pats ją už teisėtus įmonės akcininkus be jų žinios pasirašė bei patvirtino suklastotu įmonės antspaudu ir taip tapo vienvaldžiu jos šeimininku.

Vėliau naujasis įmonės direktorius bei akcininkas Registrų centrui pateikė suklastotą prašymą registruoti jį juridinių asmenų registre bei kitus dokumentus, nusikalstamu būdu siekdamas teisėtai tapti vienvaldžiu įmonės šeimininku.

Įgyvendinęs savo planą, ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaltinamasis ir toliau klastodamas dokumentus neteisėtai įgijo 30 tūkstančių eurų ir pasikėsino įgyti dar 98 tūkstančius eurų.

Be to, A. Č., būdamas neteisėtu įmonės akcininku ir direktoriumi bei neturėdamas teisės disponuoti bendrovės turtu, siekė parduoti įmonei priklausantį namą ir sklypą už 100 tūkstančių eurų. Pasirašęs preliminariąją poilsio patalpų su žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartį, kaltinamasis gavo 5 tūkstančių eurų avansą, o likusios sumos dėl pradėto ikiteisminio tyrimo gauti nespėjo.

Šakių rajono gyventojas taip pat kaltinamas ir vagyste bei turto sunaikinimu. Mat, iš Klaipėdos rajone esančio ir įmonei priklausančio namo, kaip įtariama, pagrobė pinigų ir įvairių daiktų: rankinę elektrinę žoliapjovę, elektrinę augalų karpymo mašiną, televizorių, mikrobangų krosnelę, lėkščių, puodų, žvejybos įrangą ir kitų buities prietaisų. Iš viso vienam iš teisėtų įmonės akcininkų buvo padaryta daugiau nei 40 tūkstančių eurų turtinė žala.

Yla iš maišo lįsti pradėjo tuomet, kai vienas iš teisėtų įmonės akcininkų pastebėjo, kad įmonės sąskaitoje nebegali atlikti bankinių operacijų. Vyras išsiaiškino, kad nebėra įmonės akcininkas, o įmonė valdoma kito asmens. Negana to, jis gavo registruotą laišką, kuriame teigiama, kad naujajam įmonės šeimininkui yra skolingas 98 tūkstančius eurų. Signalų, kad kažkas užgrobė jam ir dar vienam akcininkui priklausančią įmonę, buvo ir daugiau, todėl nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugą.

„Nors nusikaltimai buvo daromi 2014 metais, tačiau džiugu, kad didžiulio darbo drauge su Klaipėdos AVPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnais dėka šie nusikaltimai buvo išaiškinti. Kaltinamasis, teisėsaugai suabejojus jo kaip įmonės akcininko tikrumu, nė nedvejodamas drąsiai nuolat pateikdavo suklastotus dokumentus. Taip net buvo nutrauktas 2014 m. rugsėjį jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įsilaužimo. 

Tačiau pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl suklastotų dokumentų, kaltinamajam galiausiai buvo užkirstas kelias tolimesnėms nusikalstamoms veikoms“, – teigė Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Dalia Mackevičienė, vadovavusi šiam ikiteisminiam tyrimui.

A. Č. kaltinamas iš viso devynių nusikalstamų veikų įvykdymu. Jis bus teisiamas už dokumentų ir antspaudo klastojimą, sukčiavimus, vagystę ir turto sunaikinimą.

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė (Klaipėda).

2017.01.25; 05:51

Radviliškio rajono apylinkės teismas, gegužės 27 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pripažino kalta buvusio Seimo nario žmoną D. M. dėl pasikėsinimo apgaule gauti subsidiją „Žilvičių kooperatinei bendrovei“, kreditinio sukčiavimo ir dokumentų klastojimo. Už šiuos nusikaltimus jai skirta 5 700 eurų bauda.

Radviliškio gyventoja V. M., buvusi šios bendrovės buhalterė, pripažinta kalta dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Jai skirta 760 eurų bauda.

Teismas pripažino kaltu ir juridinį asmenį – „Žilvičių kooperatinę bendrovę“ – dėl pasikėsinimo apgaule gauti subsidiją, kreditinio sukčiavimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ir nusprendė šią bendrovę likviduoti.

Ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos pareigūnai. Jie nustatė, kad 2011 m. kooperatinėje bendrovėje buvo suklastoti dokumentai ir pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai, siekiant apgaule gauti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos 685 250 Lt subsidiją (paramą) biokuro gamybos technologinei įrangai pirkti. Gauti subsidijos nepavyko, nes STT Panevėžio valdybos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą ir pranešė Nacionalinei mokėjimo agentūrai apie padarytas nusikalstamas veikas.

Buvusio Seimo nario žmonai D. M. šis kaltinamasis nuosprendis – antrasis. Kauno apygardos teismas, balandžio 11 d. apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, pripažino kalta D. M. dėl dokumentų suklastojimo ir skyrė jai 2 259 eurų baudą.

Šiuo metu Šiaulių apygardos teisme taip pat nagrinėjama baudžiamoji byla, kuri buvo išskirta iš STT Panevėžio valdybos pareigūnų atlikto didelės apimties ikiteisminio tyrimo dėl galimai neskaidrių biokuro pirkimų organizavimo. Kaltinimai šioje teismo nagrinėjamoje byloje pareikšti buvusiam Seimo nariui V. M., jo sutuoktinei D. M., akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ buvusiam vadovui V. Š., buvusiam „Panevėžio energijos“ darbuotojui S. R., „Žilvičių kooperatinės bendrovės“ valdybos pirmininkui G. Ž. ir juridiniam asmeniui – „Žilvičių kooperatinei bendrovei“. STT pareigūnai surinko pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi ir sukčiaudama organizuota grupė siekė „Žilvičių kooperatinės bendrovės“ naudai užvaldyti didelės vertės „Panevėžio energijos“ turtą, t. y. ne mažiau kaip apie 243 tūkst. eurų.

Šiuos ikiteisminius tyrimus kontroliavo ir jiems vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė.

Informacijos šaltinis –  STT portalas.

2016.05.31; 18:34

Įsiteisėjo Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje vienos, jau bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės direktorius A.K. pripažintas kaltu 2009-2010 metais pagaminęs, laikęs ir realizavęs netikrus dokumentus bei apgaule trečiojo asmens naudai įgijęs turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą.

Ikiteisminio tyrimo, kuriam vadovavo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras metu, buvo nustatyta, kad įmonės vadovas paskolos sutartyje spalvinio rašalinio spausdinimo būdu išspausdino asmens A.S. parašą, esą įmonė paskolino A.S. 570 tūkstančių litų (daugiau nei 165 tūkstančius eurų).

Continue reading „Netikrą paskolos sutartį pagaminęs direktorius pripažintas kaltu“

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Šiaulių apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje, remiantis Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Šiaulių valdybos pareigūnų surinktais duomenimis, buvusi Seimo nario padėjėja ir Šiaulių miesto tarybos narė V. R. dėl jai nepagrįstai nustatyto 10 procentų darbingumo lygio yra kaltinama sukčiavimu ir dokumentų klastojimu.

Continue reading „STT: Teismui perduota byla dėl buvusios Seimo nario padėjėjos neįgalumo“

Didžiosios Britanijos žurnalistas Edvardas Lukasas, žymus specialiųjų tarnybų ekspertas, knygos apie šnipų karus „Apgaulė“ autorius, parašė svarbų straipsnį leidinyje „The Times“. Publikacijos pavadinimas – „Viskas pastatyta ant kortos Baltijos šalyse“.

Tekstas – svarbus ir mums, lietuviams, kadangi jame brėžiami planai, kaip būtų galima apsaugoti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos ne dalinai, ne teoriškai, o realiai ir visu 100 proc.

Savo publikacijoje Edvardas Lukasas (Edward Lucas„The Economist“ apžvalgininkas) ragina Vakarus keisti savo strategiją rūpinantis Baltijos valstybių saugumu. 

Continue reading „Ką pasakė slaptųjų tarnybų ekspertas Edvardas Lukasas“

Visiškai pašlijus Vakarų valstybių santykiams su Rusija, galiausiai rusų bombonešiams ėmus brautis į Didžiosios Britanijos oro erdvę, Jungtinės Karalystės premjeras Devidas Kameronas nurodė stiprinti nacionalinį saugumą, aktyvinti šalyje veikiančių rusų šnipų paiešką ir sekimą.

Pasak šios šalies ekspertų, Rusijos slaptosios tarnybos turi savo žmonių analitiniuose centruose, bankuose, užima svarbius postus įvairiose organizacijose, kur dirba kaip įprasti darbuotojai ir perduoda informaciją Kremliui.

Continue reading „Maskvos šnipai – visur (2)“

Sausio pabaigoje JAV Federalinis tyrimų biuras (FBI) pranešė išaiškinęs tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus šnipinėjus Maskvai  ir siekus  užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

JAV specialiųjų tarnybų atstovai prabilo pastarąjį dešimtmetį Rusiją sutankinus šnipinėjimo tinklus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Neseniai spaudoje pasirodė pranešimas iškalbinga antrašte: “Britai įsiuto ir pradėjo rusų šnipų medžioklę”.

Continue reading „Maskvos šnipai – visur (1)“

Sausio mėnesį įprasta vertinti praėjusiųjų metų darbus. Kritiškas žvilgsnis atgalios dar niekam nepakenkė. Tačiau analizuojant praėjusiųjų metų laimėjimus bei nesėkmes derėtų prisimiti ir darbus, kurie atlikti, tačiau, atidžiau pažvelgus, buvo beprasmiai.

Beprasmiais darbais vadinu veiklą, kurios pagalba mes tik apsimetame, kad plušame tautos ir valstybės labui. Metame daug jėgų, sugaištame brangaus laiko, o naudos – nei valstybei, nei tautai. Nauda – nebent asmeninė: galime nuraminti sąžinę, kad, nepaisant pralaimėjimų, stengiamės, judame, organizuojame.

Tačiau ciniškiausia, kai dirbame vien savireklamos sumetimais: piketus, minėjimus, konferencijas organizuojame tam, kad rinkimų į Lietuvos Seimą ar Europos parlamentą išvakarėse galėtume išdidžiai sušukti – „rinkite mane, štai koks aš didis patriotas“.

Continue reading „Nebent Lietuva pasirinktų prostitutės kelią…“

Vėl lipame ant grėblio, kuris ne sykį mums skaudžiai trinktelėjo, demonstruodamas, jog primityvūs politiniai žaidimai atneša daugiau žalos nei naudos. Tik šitaip derėtų vertinti kilusį triukšmą dėl rusų dainininko Olego Gazmanovo dainos apie Sovietų Sąjungą.

Niekaip nesuprantu, kodėl kilo diskusija, verta ar neverta rusų atlikėją įvardinti nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje. Gal galite pasakyti, ką blogo O.Gazmanovas padarė Lietuvai? Tą nostalgišką dainą apie SSRS, kuriai priklausė ir trys Baltijos valstybės, jis atliko Rusijoje.

Be kita ko, kas girdėjo O.Gazmanovo dainą apie SSRS, vargu ar drįs tvirtinti, jog dainos žodžiuose apart nostalgijos dar esama ir agresyvumo, naujų imperinių užmačių. Nėra jokių užuominų, jog SSRS reikia atgaivinti. Dainoje tiesiog liūdnai konstatuojama, jog buvo tokia SSRS, kad jai priklausė ir Lietuva, ir kad daugelis iš mūsų gimėme būtent SSRS laikais…

Continue reading „Naujos lietuviškos kvailionės“

Sovietmečiu nevertinome kolektyvinių laiškų. Puikiai žinojome, kaip jie organizuojami. Tik pabandyk nepritarti komunistų partijos pozicijai – nedelsiant būsi išbrauktas iš studentų sąrašo ar išmestas iš bent kiek padoresnės darbovietės. Atgimimo metais kolektyviniai laiškai įgavo pažangią prasmę. Kolektyvinių laiškų pagalba įrodinėjome Kremliui ir jo vietininkams, kodėl esame nepatenkinti sovietine santvarka, kodėl mums nepriimtina rusifikacija. Dabar, prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams, kolektyvinių laiškų vertė vėl smukusi. Jei Sąjūdžio laikais kolektyviniai laiškai bylojo daugumos poziciją, dabar – dažnusyk prieštaringai vertinamų, ne itin skaitlingų grupių nuomonę.    

Tačiau Gruzijos inteligentų kolektyvinis laiškas "Gerbkite mūsų tradicijas" – maloni išimtis. Specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hammarbergui adresuotas kolektyvinis Gruzijos rašytojų, režisierių, poetų, kompozitorių, verslininkų, politikų laiškas  – vertas visų mūsų, ne tik lietuvių, dėmesio (laiškas pirmiausiai buvo paskelbtas Gruzijos laikraštyje "Kviris palitra", paskui jį persispausdino Православие.Ru, po to jo vertimai į lietuvių kalbą atsidūrė lietuviškuosiuose internetiniuose portaluose). 

Continue reading „„Jeigu jūs tikrai gerbiate pasaulio tautų ir tradicijų įvairovę…““

moteris_tyrinetoja

Organizuota valstybine veikla pasaulietinė propaganda tapo visai neseniai, tačiau primityvi jos forma atsirado tuo pat metu, kai žmogus išmoko keistis mintimis su kitais žmonėmis.

Jos griebėsi Gideonas, kai jam pavyko įtikinti Mido karius, kad jo 300 vyrų būrys gausesnis už didžiulę jų armiją. Ja naudojosi  Van Minas Kinijoje ir Femistoklas Atėnuose.

Continue reading „Ladislas Faraga: protų karas ( II )“

juskaitis

O mes? Ar bent nuoširdžiai nulenkėm galvas, patys melavę ir klydę? Todėl nesistebėkim, jei smuktume… Ir nuo grandioziškiausios nelogikos. Didžiausia apgaulė iš visų apgaulių – apgaudinėti save. Kaip apsukriai persitvarko tie, kurie… nepersitvarkys niekada. Jie balsiausiai gieda, savo nemato nė dėmelės, o griebia už gerklės kitus, kad apie jų dėmes neprasižiotų. Bakterijos prisitaiko prie naujų antibiotikų!

Subrendimas – įžiūrėti klaidas bet kur pasaulyje ir jų nuostolingai nebrukti į savo mažos tautos kultūrą, o imti akstinams tai, kas geriausia. Maža tauta, kiekvienas žmogus turi tuos pačius didelius klausimus kaip visas pasaulis. Menas – ne kas pasensta ar praeina, o kas jaudina visada. Literatūra gali viskuo naudotis ir viskam teikti naudos, bet ji – tik menas. Žodžio menas ir menas užburti prasmingu žodžiu. Ne per smerkiančią, o per sukrėstą sielą.

Continue reading „Visą sistemą ir auklėjimą reikės dantis sukandus keisti iš esmės… Kitaip – žūsime…“

redli_

Redlį savo kambaryje „Klomzero“ viešbutyje tardė karininkų komisija. Per tardymą jis prisipažino Rongei, kad „1910 ir 1911 metais teikė dideles paslaugas užsienio valstybėms“ ir veikė be bendrininkų.

Pasirodo, tai buvo tiesa. Po to komisija pasišalino, kad „suteiktų nusikaltėliui galimybę greitai nusižudyti“.

Redlis nusišovė iš jam perduoto pistoleto. „Buvusio pulkininko“ mirtį kitą rytą konstatavo vienas „detektyvas“, atėjęs į po senovei tebestebimą viešbutį.

Evidencbiuro šefas pulkininkas Augustas Urbanskis ir karinis auditorius, užsiimantis tyrimu, abu civiliais drabužiais, gegužės 25-osios rytą išvažiavo į Prahą, pranešė apie viską vietiniam kariniam komendantui, pas kurį Redlis dirbo štabo viršininku, ir pradėjo kratą Redlio bute ir biure.

Continue reading „Pulkininkas Redlis ( 2 )“