Armėnija

Politinės intrigosSkaitomiausios

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Armėnai okupuotoje Azerbaidžano teritorijoje, Baku žinybų oficialiais duomenimis, suniokojo 464 istorijos paminklus ir muziejus, daugiau kaip 100 archeologinių paminklų. O dabar visam pasauliui skelbia ten atradę naujų – esą armėniškos kilmės. Taigi ir žemė, kur šie radiniai dūlėjo, neva esanti armėnų…

Trūkstamasis dantis

Kasinėjimai Karabacho urvuose patvirtino: ten prieš 7 tūkstančius metų gyvenę žmonės yra šiuolaikinių armėnų protėviai. Tokią naujieną pranešė kai kurie rusiški internetiniai leidiniai praėjusių metų rudenį. Biologijos mokslų daktaras Levonas Jepiskoposianas (Левон Епископосян) žurnalistams pasakojo, kad nuo 1979 metų armėnų mokslininkai, bendradarbiaudami su kitų šalių specialistais, kasinėja Karabacho teritorijoje. Atkasę daug kultūrinių sluoksnių, aptikę neandertaliečių griaučių liekanų bei žuvų kaulų ir – dėmesio! –  atradę prieš 7 tūkst. metų ten gyvenusio žmogaus dantį.

Šis radinys įkvėpęs armėnų mokslininkus tęsti tyrimus. Kopenhagos genetikos institute ištyrė šio danties DNR struktūrą ir nustatė, kad mūsų tolimų protėvių genas atitinka šiuolaikinių armėnų geną. Iš to biologijos profesorius daro išvadą: armėnai – vienintelė vietinė Armėnijos plokščiakalnio tauta, jie neatsikraustę iš kitų regionų. Tiesa, rusiškojo „Sputnik“ žurnalistė kiek pataiso mokslininką: tai – dar vienas įrodymas, kad armėnai nėra ateiviai iš kitų regionų. (Beje, dar 1968 metais tuose urvuose Kalnų Karabache, tarp Šušos ir Fizulio, acheologai rado spėtina prieš maždaug 250 tūkst. metų gyvenusio neandertaliečio žandikaulį – ką parodytų jos DNR tyrimas?).    

Jeigu mokslininkas tiki tuo, ką sako, tai turėjo nesikuklinti ir kiek išgalint šaukti „Eureka!” Juk seniai nustatyta, iš kokių keturių genčių maišaties išsilukšteno armėnai XIII-VI amžiuje iki Kristaus gimimo, tačiau tie protėviai buvo kilę iš Mažosios Azijos ir su daugeliu kitų genčių priklausė Urartu (Nairio) karalystei; jie nelaikomi Kaukazo gentimi. Urartu valstybės sienos į šiaurę pasiekė dabar Sevanu vadinamą ežerą, tačiau toliau taip ir nenusidriekė: vietinės gentys jau nesitraukė, atsimušinėjo. 782 metais per. Kr. Ararato slėnyje, kur nieko nebuvo pastatyta, iškilo Erebunio tvirtovė (dabar ten Jerevanas), kurioje karalius Argištis I apgyvendino 6 600 ją stačiusių belaisvių karių; tarp jų, manoma, būta ir armėnų protėvių. Iš štai dabar išgirstame buvus ir daugiau jų protėvių – net iš Bronzos amžiaus priešaušrio! Gyvenę jie, pasirodo, visiškai ne ten, kur žinomieji, tačiau tik Mažojo Kaukazo kalnagūbris jiems sutrukdęs susitikti Urartu klestėjimo laikais. Eureka!

O gal tiesiog archeologų talkininkai susimušė ir vienam iš jų iškrito dantis?

Senienų ieškotojai į Kaukazą atklydo gerokai daugiau kaip prieš šimtą metų. Rusijos imperijos ir SSRS archeologų kasinėjimai parodė, jog Sevano ežero pakrantėje urartai pastatė daug tvirtovių, tačiau jos iškilo ant daugiasluoksnio ankstesnių amžių palikimo. Rusijos svarbiausias senovės paminklų saugyklas (Ermitažą, Istorijos muziejų) papildė daugybė meniškų bronzos dirbinių, iškeltų dienos švieson iš I tūkstantmečio pr. Kr. pirmąją pusę menančių pilkapių Pietų Kaukaze. 1949 metais Leningrade išleistame veikale „Pietų Kaukazo archeologija“ (Археология Закавказья с древнейших времен до I тысячелетия до н. э.) jos autorius garsus sovietinis mokslininkas Borisas Piotrovskis rašė užsimojęs parodyti didelę Pietų Kaukazo paminklų įvairovę esant bendriems jų bruožams.

Be daugelio kitų dalykų, Piotrovskis nurodo Sevano ežero pietrytine pakrante ėjus patikimą kelią iš Pietų Kaukazo vidurio į rytinę dalį, taip pat ir Kalnų Karabachą. Sevano apylinkės buvo tarpinis rajonas, kur pynėsi ir liedinosi regiono vidurio ir rytų kultūrų elementai. Apie tai liudija ne tik metalo dirbiniai, bet ir laidojimo statinių pavidalai. Ypač krinta į akis didelis Sevano rajono pilkapių panašumas į Kalnų Karabacho, – rašo Piotrovskis. I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Pietų Kaukaze greta žemdirbystės įsigalėjo pusiau klajoklinė gyvulininkystė (vasarai gyvulius išgindavo į kalnų ganyklas), kuri beveik nepakitusi gyvuoja visame Kaukaze ir dabar (XX amžiaus viduryje). Kalnų Karabache ir tuometiniame Kirovobado rajone (Gandžios) sovietiniai archeologai atkasė daugybę arklių griaučių; jau senovėje šiame krašte išaugintus žirgus gyrė didžiųjų valstybių valdovų metraštininkai (gal kiek genų teko ir dar XIX amžiuje Europoje garsėjusiems Karabacho chanato ristūnams?).

Bronzos epocha buvo trumpas, bet spinduliuojantis Kaukazo senovės istorijos laikotarpis. SSRS išleistame ir kitų šalių mokslininkų gerbiamame akademiniame veikale „Pasaulio istorija“ (1956) įklijuotas žemėlapis (Этническая карта Кавказа в V—IV вв. до н. э.) rodo Kaukazo gentis vėl užėmus Ararato slėnį su apleistais Urartu miestais bei tvirtovėms ir siekiant Eufrato aukštupį, tą sritį, kur I tūkstantmečio pirmoje pusėje pr. Kr. radosi armėnų protėviai. Kiek vėliau Pietų Kaukaze įsikursianti valstybė, istorikų vadinama Kaukazo Albanija, bus ir iki gyvavimo pabaigos išliks nei su vienos didžiųjų kaimynių tautomis negiminingų genčių sąjunga. Praėjus daugeliui amžių, armėnų didžiūnai kildinsis iš Izraelio karalių Dovydo ir Saliamono (Bagratidai), Asirijos karalių (Acruniai), kiti net iš Kinijos imperatorių (Mamikonianai), į vietinių genčių pusę nė nepažvelgdami.

Kalnų Karabacho miražas

2015-aisiais Armėnijos nacionalinėje mokslų akademijoje Archeologijos ir etnografijos instituto Arcacho archeologinė ekspedicija atsiskaitė, ką nuveikusi per 10 metų kasinėjimosi okupuotoje iš Azerbaidžano teritorijoje. Tai štai: 2005-aisiais archeologai Kalnų Karabache aptiko armėnų karaliaus Tigrano II (valdė 95-55 metais pr. Kr.) įkurtą miestą – Tigranakertą. Ekspedicijos vadovo istorijos daktaro Hamleto Petrosiano žodžiais, mitiniu atrodžiusio miesto paieškas jie pradėjo po to, kai azerbaidžaniečiai pasakė armėnus esant ateivius Kalnų Karabache. Ne! Neva Tigranakertas yra rimčiausias įrodymas, kad ši teritorija yra armėnų. Minėto instituto direktorius Pavlas Avetisianas pridėjo šį visuotinai pagarsintą atradimą esant svarbų argumentą prieš azerbaidžaniečių pranešimus.

Su šiuo svarbiu argumentu galima susipažinti ir net apžiūrėti vietovę iš aukštybių, pavyzdžiui, adresu http://mazzoniguide.livejournal.com/102619.html#cutid1. Tigranakertas, sužinome, yra antikinis miestas, vienas iš kultūrinių ir ekonominių regiono centrų, taip pat viena Didžiosios Armėnijos sostinių. 2005 metais Vankasaro kalno papėdėje, vakarų pusėje, archeologai aptiko gynybinių sienų liekanas, statinių fragmentus. Dar sužinome, jog Tigranakerte buvo daug amatininkų ir prekeivių, miesto gyvenimas kunkuliavo iki pat XV amžiaus. 

Armėnų sugriautas Terteras. Slaptai.lt foto

Autoriai dar galėjo parašyti, kad visi šie lobiai aptikti 8-10 km atstumu nuo griuvėsiais paversto Agdamo miesto… Priminsime: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi sugriovė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo taryba rezoliucijoje (853 nr.) pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, liko visiškai tuščias (armėnai pasityčiodami paliko nesugriautą mečetę).

Iš kur žinoma, kad jį pastatė būtent šis valdovas? Toks didelis, turtingas ir gerai ginamas miestas, pasak armėnų mokslininkų, neabejotinai galėjo priklausyti tik tokiam galingam valdovui kaip Tigranas Didysis.  Svarus įrodymas…

Tuo tarpu tarkime, taip viskas yra kaip čia pasakojama, patikėkime tuo miglotu vieninteliu užsiminimu senovės metraščiuose ir manuskriptuose ir toliau rašykime Tigranakertą be kabučių. Tačiau kyla virtinė klausimų. Ką Tigranas II čia pametė? Sostinės Artašato Ararato slėnyje jis atsisakė dėl to, kad buvo jo valdų pakraštyje, ir pastatydino naują sostinę – Tigranakertą (77 m. pr. Kr.), į šiaurės vakarus nuo Vano ežero, tiksliai apskaičiavęs, kad miestas atsidurtų pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje.

O tariamo Arcacho Tigranakerto padėtis? Kitas žemėlapis rodo, kad ten, į sunkiai prieinamus kalnus, nevedė joks padoresnis kelias, nekalbant jau apie pirklių minamus.  

Jau 69 metais pr. Kr. naująją Tigrano sostinę, tą tikrąją, pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje, užėmė Romos respublikos kariuomenė ir jos neliko. Nebuvo čia joks armėnų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centras, kaip įtikinėja „Didžiosios Armėnijos“ garbintojai, nes Tigranas ten prisikvietė daugybę žydų ir apgyvendino tūkstančius (300 tūkstančių sunku patikėti) nukariautų žemių gyventojų. Tarp jų ir radosi ir atvėrusių tvirtovės vartus Lukului. Šis leido tremtiniams keliauti į gimtąsias vietas, o Tigranas grįžo į senąją sostinę, Artašatą.

Kodėl karalių karalius po trejų metų, kai prie Artašato artinosi Pompėjus, nuskubėjo į romėnų vado stovyklą ir puolė jam po kojų, maldaudamas pasigailėti, užuot pasitraukęs į sunkiai prieinamą Arcacho Tigranakertą? (Juk negalėjo tas miestas būti pastatytas vėliau, jau nykstant jo galybei?). I m. e. amžiuje romėnai vėl įžengė į Armėniją, ugnimi ir kalaviju nusiaubė kraštą ir 58-ųjų rudenį pasiekė Artašatą. Kodėl karalius Tiridatas pabėgo į kaimyninę Atropateną, užuot pasitraukęs į tą patį Archacho Tigranakertą su 5 m aukščio sienomis?

Armėnijos sostinė… kitoje karalystėje

Rimtai kalbant, iš pranešimų apie armėnų unikalius atradimus sužinome tik viena tikrą, nors ir nepasakytą dalyką: užsieniečiai kasinėja Karabache neteisėtai. Nes tai yra Azerbaidžano teritorija ir kitų šalių piliečiai gali čia atvykti tik leidus atitinkamoms Baku žinyboms. Todėl Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įrašė jų teritorijoje savavaliaujančius svetimšalius į „juodąjį sąrašą“. Tačiau kaip uždrausi platinti naujas armėnų pasakas, dabar sekamas „juodųjų archeologų“?

Pakelkime akis nuo tariamojo Tigrankerto griuvėsių ir pažvelkime į Vankasaro kalno viršūnėje tebedunksančią bažnytėlę, pastatytą VI-VII amžiuose. Savaime suprantama, armėnų autoriai ją, kaip ir kitas, prisiskiria savo Bažnyčiai, jų vadinamai Apaštališkąja. Rusų išeivijos mokslininkas Vladimiras Minorskis savo veikale „Širvano ir Derbento istorija X-XI amžiuose“ (История Ширвана и Дербенда X-XI веков, 1963) rašo: Tik po Armėnijos padalijimo tarp Bizantijos ir Persijos 387 metais Utiką ir Arcacho rajonai (į pietus nuo Kuros) vėl atsidūrė albanų valdovo rankose. Mat ankstesniais amžiais armėnai stipriai nurėžė albanų teritorijas į pietus nuo Kuros. Taigi tariamasis Tigranakertas atsidūrė Albanijoje (kaip Ararato kalnas Turkijoje, tik šis – labai realus).

O Vankasaro kalno ir kitų bažnytėlių ten dar nebuvo. Tai kas jas pastatydino? Išliko užrašytas padavimas, kad Vankasaro bažnytėlė iškilo V amžiuje ir prie to prisidėjo Agvano didysis kunigaikštis Vačė II V (Agvanas – tai vienas iš Albanijos karalystės vardų).

Paskaitykime, kaip armėnai jų okupuotame Kalnų Karabache esančius Kaukazo Albanijos krikščioniškuosius paminklus pristato turistams. Be didžiausio armėnų architektūros stebuklo – Gandzasaro vienuolyno tame pačiame „Martakerto rajone“ dunkso vienas seniausių armėnų vienuolynų – Apaštalo Eliziejaus. Jo statybą pradėjo, manoma, žinomas politikos ir kultūros veikėjas – karalius Vačaganas V a. pabaigoje-VI a. pradžioje. Eliziejus buvo įšventintas Jeruzalėje rytinių kraštų vyskupu. Jis pastatė vieną pirmųjų krikščionių bažnyčių Kaukaze – Gise (Kiše). Pagonys jį nukankino. Koplyčia, o vėliau ir vienuolynas pastatyti toje vietoje, kur jo palaikus išpirkęs liepė palaidoti Vačaganas. Dabar čia esanti bažnyčia pastatyta 1284 metais. Ją supa 7 koplyčios, vienoje jų palaidotas karalius Vačaganas.

Daug pasakyta, tačiau prie to dar galima būtų nemažai pridurti. Tapęs karaliumi, Vačaganas III (487-510) uždraudė statyti ugnies šventoves, o burtininkus ir žynius jis skandino arba trėmė, ir pirmiausia, istoriko žodžiais, jis tai padarė Kalnų Karabache. Jį vadino tūkstančio bažnyčių statytojų. Kiti karaliaus nuopelnus vertina santūriau: pastatė Rytų krašte tiek bažnyčių, kiek metuose yra dienų. Taip pat steigė mokyklas vaikams, vieną jų minima buvus Kalnų Karabache.

Telieka pasakyti tai, kas armėnų tekste nutylima – Vačaganas buvo Albanijos karalius. 488 metais sukvietė Albanų bažnyčios susirinkimą karalių vasaros rezidencijoje Aluene. Kaip tik netoli jos griuvėsių, Vankasaro kalno papėdėje, armėnų „juodieji archeologai“ visam pasauliui ir skelbiasi atkasę I amžiuje prieš Kristaus gimimą armėnų karaliaus Tigrano II pastatytą ir jo vardu pavadintą miestą. Prie kalno viršūnėje stovinčios bažnytėlės statybos prisidėjęs Agvano didysis kunigaikštis Vačė II  buvo Vačagano pirmtakas, vieni sako tėvas, kiti – dėdė… 

Kaip rašo kai kurie armėnų autoriai, dar atrastojo Tigranakero teritorijoje esanti vėlyvesniojo laikotarpio tvirtovė, joje nuo 2010 metų atidarytas archeologinių radinių muziejus ir veikia kavinė. Tiesą sakant, XVIII amžiaus viduryje čia buvo ne vien tvirtovė, o visa gyvenvietė su aikšte, turgumi, pirtimi ir, žinoma, mečete. Tą XVIII amžiaus tvirtovę prie didelio šaltinio (todėl ir pavadino Šachbulagu, „Šacho šaltiniu“) 1751-1752 metais pastatė būsimasis Karabacho chanato valdovas Panachas Ali, kai nusprendė turįs įsikurti  geriau įtvirtintoje, neprieinamoje ir neįveikiamoje vietoje. Rusijos imperijai įkėlus koją į Pietų Kaukazą 1805 metais, chano tvirtovė pasitarnavo persų užkluptam rusų kareivių būriui. Visas kitas ūkis jau dūlėjo po žemėmis, nes Panachas netrukus tolėliau pasistatydino naują tvirtovę ir miestą – Šušą, į kurią ir traukė tie rusai. (Kai kuriems skvarbių akių piliečiams armėnų archeologų pateiktose atkastų pastatų griuvėsiuose vaidenasi mečetė, rytietiška pirtis, gynybinė siena…)

Armėnija pamokė Romą?

301 metais Armėnija tapo pirmąja Pasaulio valstybe, kuri oficialiai paskelbė krikščionybę savo valstybine religija, – taip skambiai rašoma internetinėje svetainėje Gandzasar.ru, skirtoje, kaip pati skelbiasi, Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir vienam garsiausių bei  geriausiai išsilaikiusio Armėnijos dvasinio židinio Viduramžiais – Gandzasaro vienuolyno – architektūrai. Esą įkandin krikščionybę priėmė Gruzija, o po to 361 metais Bizantijos imperija. Kai kurie lietuviški leidiniai irgi pranešė, jog 2016 metų vasarą Romos popiežius Pranciškus dalyvavo Ečmiadzine Armėnų Apaštališkosios bažnyčios Dieviškoje Liturgijoje, kuri buvo aukojama po atviru dangumi, ant Armėnijos pirmojo krikščionio valdovo, Tiridato III, altoriaus. Šis altorius buvo pastatytas 2001 metais, kai Armėnijos bažnyčia šventė krikščionybės paskelbimo valstybine religija 1 700 metų jubiliejų; tais metais čia Mišias aukojo Jonas Paulius II. Tiridato altorius stovi prie Grigaliaus Švietėjo vartų, rašyta, šventieji Tiridatas ir Grigalius yra pirmosios krikščioniškos valstybės ir Bažnyčios vadovai.

Šiaip jau laikoma Bizantijos valstybę susidarius 395 metais, Romos imperijai visiškai suskilus. Vikipedijoje aptikus teiginį: 380 metais Armėnijos karalystės pavyzdžiu pasekė ir Roma, reikėtų pripažinti armėnų įtaką ne tik kažin kokiai Kaukazo Albanijai. Kursinius darbus rašantys studentai nurodo Romos imperatoriaus Diokletiano 304 metais išleistą ediktą, pagal kurį savo tikėjimo neišsižadėję krikščionys visi ligi vieno buvo pasmerkiami tortūroms ir kančioms, imperatoriaus Konstantino laišką pavaldiniams dėl tikėjimo pakantumo (Milano ediktas, 313), daro išvadą, kad tik po viso to armėnai galėjo priimti krikščionybę, taškas. Rimtesni šaltiniai, tarp jų ir armėnų, nurodo vis dėlto vėlyvesnę datą: 314 metais Tiridatas III įvedė Armėnijoje krikščionybę kaip oficialią religiją. 

Šiaip jau krikščionių persekiojimas baigėsi 325 metais, kai Konstantino sukviestas Nikėjos visuotinis susirinkimas išsprendė ginčus ir nustatė pagrindines tikėjimo tiesas;  pats Konstantinas apsikrikštijo tik mirties patale, 337 metais. 380 metais Rytų Romos imperatorius Feodosijus I dalyvaujant Vakarų Romos imperatoriui Valentinianui I Salonikuose pasirašė ediktą dėl tikėjimo „Cunctos populos“, nurodantį visoms tautoms, esančioms jo valdžioje, išpažinti krikščionių tikėjimą pagal Nikėjos susirinkimo nutarimus. Visi kiti laikomi dvasios ligoniais ir bepročiais, kurių laukia ne tik Dievo bausmė, bet ir imperatorių nemalonė. Taigi krikščionybė tapo privaloma ir Armėnijos teritorijoje.

Valstybinė religija… nesant valstybės

Armėnų plokščiakalnis – vienas seniausių Pasaulio civilizacijos židinių. Jau XIII amžiuje iki Kristaus Armėnų kalnyno tautos, priešindamosi Asirijos grobikiškiems puolimams, jungėsi į sąjungas, kurių pagrindu IX amžiuje pr. Kr. susidarė vergvaldiškoji valstybė Urartu, – sakoma neseniai išėjusioje rusiškoje knygoje „Pasaulio šalių herbai ir vėliavos. Azija“ (Гербы и флаги стран мира. Азия). Joje lakoniškai pateikiami faktai apie valstybių istoriją, geografiją. Apie Armėniją pranešama: VI-II a. pradžioje pr. Kr. – Armėnijos teritorija buvo Achemidų ir Seleukidų valdžioje. Nuo I a. – Romos ir Partos kovos objektas, III a. – priklausoma nuo Persijos. 387 m. Armėnija padalyta tarp Bizantijos ir Persijos. Toliau vardijami VII-XV amžiais šalį ištikę kariniai antplūdžiai: arabų, Bizantijos, turkų seldžiukų, mongolų-totorių, Timūro kariaunos. 1639 m. Armėnija buvo padalyta tarp Turkijos ir Persijos. 1826 m. Rytų Armėnija prijungta prie Rusijos (pridursime: 1840-aisiais 12 metų gyvavusi Armėnijos sritis buvo panaikinta ir neliko nė Armėnijos vardo). Dėl vėliavos, tai spėjama vėliavą turėjus Kilikijos karalystę XII-XIV amžiuose, tačiau ji neišlikusi. 1919 m. įteisinta Armėnijos Respublikos vėliava, ji gyvavo 2,5 metų. 1921 m. pradžioje įsteigiama Armėnijos socialistinė respublika…

Išeitų, Armėnijos teritorija iki XX amžiaus pradžios nė nebuvo valstybė, tad ir kalbėti apie valstybinę religiją būtų nei šis, nei tas. (Šiaip jau valstybinė religija – abejotina vertybė, tačiau armėnai gal nori pasakyti: buvo valstybinė religija – buvo valstybė). Kitas dalykas, kad Armėnų apaštališkoji bažnyčia ėmėsi pavaduoti valstybę, kai katoliko sostas 1441 metais buvo grąžintas į Ečmiadziną. Tačiau ši tema reikalauja atskiro pokalbio.

1971 metais Jerevane iš spaudos išėjęs leidinys „Armėnijos mokslų akademijos naujienos“ skaitytojų nepasiekė. Tvirtinama, žurnalą platinti atsisakyta dėl jame išspausdinto Kolumbijos universiteto profesorės (JAV) Ninos Garsoian straipsnio „Armėnija IV amžiuje“. Jame autorė leido suprasti, jog nuo I amžiaus iki Kr. iki 428 metų Armėnija iš tikrųjų buvo Persijos ir Romos-Bizantijos provincija, o ne vieninga valstybė („Didžioji Armėnija“); Romos ir Persijos imperijos ją dalijosi 66 metais pr. Kr., 37-aisiais, 298-aisiais, 387-aisiais… IV amžiaus pradžioje „Armėniją“ sudarė politiniai junginiai šiaurėje – Aršakidų karalystė (sostinė Dvinas), o pietuose – autonominės apygardos (satrapijos). Ir tie, ir kiti  nuo 298 metų atsidūrė  Romos imperijos įtakoje. Amerikiečių profesorė savo straipsnyje griovė dar vieną armėnų istorikų pramaną – kad satrapijos buvo pavaldžios Aršakidų karalystei. Iš tikrųjų pasklidusios pietinės satrapijos mažiau priklausė nuo Romos (pavyzdžiui, buvo atleistos nuo mokesčių) negu karalystė, turėjusi pataikauti ir persams.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Iš profesorės Garsoian straipsnio piršosi išvada, jog pirma (ir gerokai) anksčiau krikščionybę priėmė armėniškosios satrapijos, gal ir netrukus po to, kai ją įteisino imperatorius Konstantinas (313); pats Aršakidų kunigaikštis Tiridatas III irgi galėjo apsikrikštyti, tačiau ne visa didžiulė karalystė su įvairiopos kilmės gyventojais. Taigi neišeina sakyti, kad jis įvedė Armėnijoje valstybinę ir vienintelę religiją – krikščionybę. Neteisus ir armėnų kilmės tapytojas Ivanas Aivazovskis, 1892 metais nutapytą paveikslą pavadinęs „Armėnų tautos krikštas“ (Крещение армянского народа. Григорий Просветитель). Tais laikais, kaip rašė profesorė Garsoian, tautos suvokimo tikrąja prasme nebuvo nei Rytuose, nei Vakaruose. 

Rimtesni krikščionybės istorijos šaltiniai apie armėnus ne visada ir užsimena, antai vienoje chronologijoje nurodoma: Valdant imperatoriui Konstantinui, krikščionybė plito Etiopijoje, Iberijoje (Gruzijoje) ir Indijoje. Iberija yra, Armėnijos nėra. Nori nenori tenka pritarti kai kuriems autoriams, teigiantiems naujosios eros pirmaisiais amžiais Pietų Kaukaze iš esmės gyvavus dvi savarankiškas krikščionių bažnyčias – Albanų ir Gruzinų, nes Armėnų bažnyčia veikė Mažosios Azijos rytinėje dalyje ir Kaukazo pietvakariuose. 

2017.10.27; 03:30

Aktualijos

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Be abejo, kalbama apie technininį susitarimą, bet geopolitiniame būtent šio regiono kontekste ir tokios smulkmenos yra įsidėmėtinos.

Rugsėjo 8-ąją dieną Odesoje Ukrainos valstybinės įmonės „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo.

Memorandumas numato steigimą bendros įmonės, kuri užsiims valdymu„Ukrzaliznycja“ keltų „Plevnos herojai“ ir „Šipkos herojai“, vystant krovinių gabenimo maršrutą „Europos Sąjunga (ES)-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“.

Primintina, kad praėjusių metų sausio 14 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku šios šalies, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu. Vadinamasis „Naujojo šilko kelio“ su Ukrainos įtraukimu projektas nors pamažu, bet juda į priekį.

Primintina, kad pirmas Rusiją aplenkiantis konteinerinis, pakrautas maisto produktais bei metalo gaminiais, t.y. 32 vagonų bandomasis krovininis sąstatas „Viking“, praėjusių metų sausio 15-ąją dieną startavęs iš Ukrainos uosto Iljičevsko po 5 dienų pasiekė Azerbaidžaną, iš kur keltu „Karabach“ Kaspijos jūra buvo pasiųstas į Vidurio Aziją ir toliau į Kiniją.

Azerbaidžano sostinė Baku

Naktį į sausio 31 dieną sąstatas pasiekė Dostyko stotį Kazachstano-Kinijos pasienyje. „Viking“ atvykimo į galinę stotį proga surengtame posėdyje tuometinis Ukrainos infrastruktūros ministras Andrejus Pivovarskis nurodė, jog reisas bus konkurencingas, jei kelyje į vieną pusę užtruks 11-12 dienų (pirmas bandomasis sąstatas keliavo 15,5 dienos). Taigi dirbti yra kur ir tai pamažu daroma.

Tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė, jog Maskvos mėginta organizuoti Ukrainos ekonominė tranzitinė blokada žlugo. Beje, Ukraina ir su Lietuva praėjusių metų vasario pradžioje pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo vystant „Viking“ projektą „Naujojo šilko kelio“ maršrutu.

Praėjusių metų liepą Baku lankydamasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu su pasitenkinimu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas. Pasak prezidento,  Azerbaidžanas visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu. Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Prezidentas Ilhamas Alijevas savo ruožtu pažymėjo ekonominių-prekybinių ryšių ir veiksmų derinimo tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Europos Taryba, svarbą.

Baku šiuo metu pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos, kurią Baku vertina kaip ekonominio bei politinio bendradarbiavimo aikštelę, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą. Į tokių klausimų ratą situacija aplink Kalnų Karabachą bei Maskvos siekis ekonomiškai „uždaryti“ Ukrainą, be abejo, įeina.

Ypač žinant aplinkybę, iš kur kyla tikroji grėsmė. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Rusijos Federacija visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją. Jau šių metų dienraščio „The Financial Times“ rugsėjo 7-os dienos numeryje Vašingtono strateginių bei tarptautinių tyrimų centro (CSIS) Eurazijos ir Rusijos programos direktoriaus pavaduotojas Jeffrey Mankoffas ir CSIS projekto „Reconnecting Asia“ direktorius Jonathanas E. Hillmanas sukonkretino Maskvos pastangas „uždaryti“ Ukrainą.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti sala. 26-ešių kilometrų geležinkelio ruožas suteikia galimybę iš Rusijos į Baltarusiją, Baltijos bei kitas Europos valstybes vykstantiems traukiniams aplenkti Ukrainos teritoriją. Pasak ekspertų, judėjimas šiuo keliu gali išaugti pradėjus eksploatuoti transporto koridorių „Šiaurė-Pietūs“ (nuo Maskvos iki Mumbajaus) ir ryšium su Ukrainą aplenkiančių vamzdynų („Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) statyba. Po vieną šie projektą situacijos radikaliai nekeičia, bet jų suma gali atkirsti Ukrainą nuo jos tradicinės prekybinių ryšių struktūros.

Komentaro autoriai primena, jog 2013-aisiais pasirašytą sutartį su Kinija dėl 8 milijardų dolerių kinų investicijų į tuometinę „Naujojo šilko kelio“ versiją ir Pekino pažadą už 3 milijardus dolerių pastatyti Kryme naują uostą palaidojo 2014-ųjų pradžioje tarp Ukrainos ir Rusijos kilęs karinis konfliktas. Karas pažeidė ir infrastruktūrą (tiltus, geležinkelius), ir tradicinius prekybinius ryšius. Kijevui nelieka nieko kito kaip iš naujo megzti prekybinius santykius – pirmiausia su Vakarais (2016 metais Ukrainos eksportas į ES sudarė 37 proc. visoje eksporto struktūroje, palyginimui, 2012-aisiais ta dalis siekė 25 proc.). Tuo pat metu tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą rytų kryptimi.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir draugų randa taip pat Azerbaidžane. Čia tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais, kas tais metais įvyko – žinoma, Rusija užpuolė ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją.

Beje, Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Iki šio momento Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų pirko iš Azerbaidžano po 55 dolerių už tūkstantį kubinių metrų kainą (pigiai). Be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių, iki 2016-ųjų suteikusių prieigą prie šio kuro 21 tūkstančiui naujų abonentų.

Deja, viskas, prie ko prisiliečia Kremlius, atrodo mažiausiai dviprasmiškai, todėl posovietinės respublikos vis dažniau logiškai ginasi regionine kooperacija – kaip galimybe išlikti. 

2017.09.18; 06:00

AktualijosSkaitomiausios

Apiplėšę savo valstybės piliečius ir išeiviją dabar jie skelbia šalyje karą korupcijai…

Nelikus šovinių – į karą su korupcija

Neseniai Armėnijos vyriausybėje įvyko Kovos su korupcija tarybos posėdis. Regis, kova prasidės nuo lapkričio mėnesio – atsakingoms žinyboms su ekspertais pavesta dar patobulinti veiksmų programą. Daugiau kaip dešimt metų tam buvo maža. Mat su korupcija užsimota kariauti dar 2004 metais, kai tuometinis prezidentas Robertas Kočarianas įsteigė tam reikalui tarybą.

Po dešimties metų sumanyta, kad šitame bare geriau kariaus vyriausybė ir 2015-aisiais įsteigta nauja taryba, vadovaujama ministro pirmininko. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas praėjusį rudenį paskyrė naują premjerą – Kareną Karapetianą, šis paliko vadovauti vyriausybei ir po šių metų pavasarį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo iki tol valdžiusi Armėnijos respublikos partija (su Armėnijos revoliucine federacija „Dašnakcutiun“). Jis yra ekonomikos daktaras, aukštoje valdžioje (išskyrus kelis mėnesius Jerevano mero kėdėje) nebuvo ir giminių joje neturi. 

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Tiesą sakant, dar senos sudėties parlamento (Nacionalinio susirinkimo) pavasario sesijoje deputatas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie tą patį ir pasiūlė įsteigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo langų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 proc. akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau valdantieji palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą.

Kur gyvena turtingiausi armėnai?

Dar iki rinkimų buvo įkurtas uždaras “Armėnijos investuotojų klubas”, į kurį įstojo apie tris dešimtis armėnų kilmės Rusijos verslininkų. Tikimasi, šio klubo nariai į šalies ekonomiką investuos 3,2 mlrd. dolerių (priminsime Armėnijos biudžeto metines pajamas svyruojant apie 2,5 milijardo). Pats prezidentas su naujuoju premjeru kreipėsi į išeiviją: atvažiuokite, be baimės steikite įmones Armėnijoje ir Kalnų Karabache, investuokite kurkite naujas darbo vietas. Jau seniai dantį ant dabartinio prezidento ir viso „Kalnų Karabacho klano“ griežianti išeivija vėl gavo progą išlieti savo įtūžį. Girdi, tiesiog nuostabu: armėnų valdantieji drįsta vėl kaulyti iš daug sykių jau apiplėštų išeivių, kai turėtų papurtyti savuosius piniguočius. Juk turtingiausi armėnai gyvena Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Ten galima rasti, skaičiuojant turtą doleriais, mažiausiai penkis milijardierius ir 300 milijonierių! 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Tik kur jų pinigai? Tuos pačius armėnų išeivius JAV prieš kelerius metus pritrenkė ne jų veikėjų paskelbta žinia apie Amerikoje plačiai gyvenantį prezidento brolį, tą patį Aleksandrą, ir jo įsigytus Kalifornijos valstijoje apartamentus – už 2,8 mln. dolerių. Pritrenkė suma, iš kurios esą atidavė broliui jo „dalį“ Armėnijos prezidentas: 6 milijardai dolerių!

Dar 2010-aisiais Maskvoje veikiančio armėnų klubo “Miabanutiun” vadovas Smbatas Karachianas paskelbė, jog “Armėnijos valdžios viršūnėlė valdo apie 85 proc. visų šalies įmonių ir aktyvų, kontroliuoja 90 proc. piniginių srautų“. 2006-aisiais metais paskelbtame turtingiausių Armėnijos žmonių dešimtuke net šeši buvo vykdomoje valdžioje; tuometinis prezidentas Robetas Kočiaranas šiame sąraše užėmė tik septintą vietą, o gynybos ministras ir būsimasis prezidentas Seržas Sargsianas – aštuntą.

Pateikė ir išsamų sąrašą, kas jiems priklauso – jų pačių, artimųjų ar verslininkų vardu. Ir padarė išvadą: “Šalyje susiklostė du paraleliniai pasauliai su savo įstatymais ir taisyklėmis. Suprantama, esama ir dviejų biudžetų, vadinamojo oficialaus ir šešėlinio, didesnio už oficialųjį 3-4 kartus.”

Per praėjusį laiką turtuolių sąraše atsirado ir naujų pavardžių, tačiau senasis branduolys išliko. Gerokai turtingesnis. Tiesa, buvęs finansų ministras su sūnumis senokai kvėpuoja Los Andželo oru. Tiesa, Valstybės saugumo komitete liko vaizdo įrašas, kuriame pasakojama tai, ko dabar taip reikia: kaip Muitinės tarnyboje veikė pareigūnų neteisėto turtėjimo schema ir kaip ji pasitarnavo Chačatrianui ir kai kuriems kitiems (ne daugeliui); iš interneto šis įrašas, tiesa, išgaravo. Dar atleistas iš premjero pareigų Ovikas Abramianas skubiai pardavinėja savo degalines ir visa kita, ką sunku ko gero ir pačiam suskaičiuoti, taisydamasis su artimaisiais pakelti sparnus į Vokietiją. Atrodo, ir šis pernelyg daug geidė…

O valstybė? Po praėjusių metų „balandžio karo“, kuris labai nuvylė armėnus čia ir visame pasaulyje, žinomas šalies politikas ir režimo priešininkas Ašotas Manučarianas pasakė: „Karo veiksmų protrūkis Karabacho konflikto zonoje parodė, kad mūsų padėtis blogiausia iš visų. Priešingai nuo kaimyninio Azerbaidžano, mes įsigudrinome išparduoti net apkasuose esančių kareivių neperšaunamąsias liemenes. Tai yra viskas, kas galima buvo parduoti, jau parduota“. Amerikiečių organizacijos „Global Financial Integrity“ duomenimis, „iš Armėnijos per pastaruosius metus išplaukė nuo 9,8 iki 30 milijardų dolerių“.

Nepadeda nė iš okupuotos valstybės žemių gelmių kasamas auksas su variu ir kitais metalais, nė iš Jakutijos ir Siera Leonės gabenami deimantai, nė konjakas…

Išvykdamas pasiuntiniu paliko tėvynėje įjungtą elektrą

Kai žurnalistai to paties deputato Nikolo Pašiniano (beje, irgi žurnalisto) prieš kelerius metus paklausė, kodėl gi nepatikėjus, jog nuo šiol valdžia imsis kariauti su korupcija, šis atsakė: „Seržas Sargsianas, norėdamas kovoti su korupcija, turėtų pradėti nuo savo šeimos narių.“ Daugiau žinoma apie jo brolį Aleksandrą, „Sašiką“; iškalbinga dar viena jo pravardė – „50%/50%“ (akcijų dalis, kurią verslininkai ne gera valia atiduodavo). Jo gyvenimo aprašymuose pirmiausia į akis krinta „incidentai“.

Kitas jaunesnysis brolis, Levonas – išsilavinęs, tylesnis. Studijavo Rytų šalių istoriją, išmoko arabų kalbą, sovietinėje armijoje tarnavo vertėju Alžyre. Buvo Armėnijos pasiuntiniu Sirijoje, Tunise (2005-2010). Istorijos mokslų daktaras. Levonas vadovauja labdaros fondui, kuriam 2012 metais organizacijos ir privatūs asmenys suaukojo daugiau kaip 7 mln. dolerių. Apie tai sužinota po to, kad Giumrio mieste vykstančio tradicinio tarptautinio muzikos festivalio rengėjai kreipėsi į miesto valdžią prašydami 12 tūkst. dolerių paramos ir apie tai sužinojo žiniasklaida: tarp festivalio steigėjų yra ir prezidento brolis, tačiau jis padėti nesiteikė…

Praėjusių metų kovą Seržas įteikė broliui Levonui vieną aukščiausių Armėnijos apdovanojimų – 1 laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Giumrio miesto taryba suteikė Levonui Sargsianui miesto garbės piliečio vardą. Netrukus miesto visuomenės veikėjai išplatino pareiškimą, kad jis nusipelnė šio vardo, ir nemažai miestiečių jį pasirašė. Prabilo ir žiniasklaida: veikia ne vienas labdaros fondas, į kuriuos išeiviai siunčia aukas, tačiau pinigai nežinia kur dingsta ir darbų nematyti. 

Galingoji mafija

2015-aisiais žiniasklaida parašė, jog Armėnijos pasiuntinys Vatikane Mikaelis Minasianas nusipirko butą už $ 565 tūkstančius; įsigijo dar automobilį „Range Rover“ ($112 tūkst.) ir garažą ($63 tūkst.). Šis jaunas vyras – Armėnijos prezidento žentas. Kodėl nenusipirkus, turint pinigų? Tačiau 2013-aisiais rašyta ir apie kita. Vienas armėnų internetinis leidinys pranešė viską rodant, jog ant Debedo upės veikianti vandens elektrinė priklauso prezidento šeimai, tiksliau – jo žentui Mikaeliui Minasianui.

To niekas neneigia, tačiau ir nepatvirtina. Akivaizdu viena: bendrovė, kuriai priklauso elektrinė, įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir San Marino konsulo buveinė. O konsulas buvo ne kas kitas, o tas pats prezidento žentas. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Ši didelio pajėgumo jėgainė vyriausybės sprendimu buvo perduota gynybos ministerijai – tuo laiku, kai jai vadovavo Seržas Sargsianas. Iš pradžių jos turtas buvo parduotas privačiai bendrovei, o 2011 metais toji bendrovė tapo visavalde jos savininke. Kol elektrinė priklausė gynybos ministerijai, valstybė mokėjo jai už 1 kW/h po 3-6 dramus, kai virto bendrovės nuosavybe – po 24 dramus…

Banditas su diplomato pasu

Praėjusį pavasarį Čekijoje, Karlovy Vary mieste, šios šalies kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnai užkardė kriminalinių autoritetų (rusiškai) sueigą, turėjusią “vainikuoti” naujus šio aukščiausio nusikaltėlių luomo (rusiškai – вор в законе) narius. Juos sušaukė Rusijoje, Sočyje gyvenantis Rubenas Tatulianas; vieniems jis verslininkas ir labdarys, kitiems – autoritetas, pravarde “Robsonas”. Kai kurie į Čekiją atvyko prisidengę svetimais vardais, o “Robsonas” – su jam išduotu Armėnijos diplomatiniu pasu. Rusijos žiniasklaida jį laiko 2013 metais nušautojo Rusijos „vagių karaliaus“ Aslano Usojano („Senojo Chasano”) įpėdiniu, Rusijos Juodosios jūros regiono prižiūrėtoju (смотрящим).

Kartu jis yra Armėnijos garbės konsulas šiame krašte. Ta proga ne vienas leidinys įdėjo nuotrauką, kur jis nufotografuotas su “Chasanu”. Pasirodė ir “Robsono” nuotrauka, kur jis matyti su bendrais, o gal kaip kitaip susijusiais asmenimis, nes tarp jų regime ir dabartinį Armėnijos prezidentą.

Pristatydamas Rusijos verslininkus – „Armėnijos investuotojų klubo“ narius, ministras pirmininkas pasakė, kad kiekvienas jų pats sukūrė verslo imperiją ir gali pakeisti geryn “Armėnijos verslo kultūrą”. Labai energingai prie šio klubo kūrimo prisidėjo turtingiausiu Rusijos armėnu laikomas Samvelas Karapetianas (ne premjero giminaitis; verslininko brolis, irgi vardu Karenas, iki patekdamas į parlamentą buvo prezidento administracijos vadovas). Jis, gali būti, turėjo galvoje netikėtas ir geras permainas, kai pasakė visus laukiant iš ministro pirmininko “siurprizų”. Štai pirmas – “Robsonas” taip pat yra šio klubo narys… 

aslanas_usojanas
Aslanas Usojanas

Aštuntą dešimtį baigiantį „Senąjį Chasaną“ mirtinai sužeidė snaiperis 2013-ųjų pradžioje Maskvoje. Kaip sužinota, jis rengėsi netrukus skristi į Jerevaną – paminėti savo giminaičio ir bendro, irgi autoriteto, Rafaelo Bagdasariano mirties dvidešimt metų sukaktį. Vienas leidinys parašė, jog jis savo „vizitą“ į Jerevaną „suderino su Armėnijos valdžia – kad nedarytų kliūčių įvažiuoti į Armėnijos teritoriją“. Reikia manyti, ne oficialų raštą pasiuntė, o kažin kaip kitaip…

Užstalėje – su vagių karaliais…

2010-ųjų spalyje JAV federalinių tyrimų biuras atskleidė „didžiausią sukčiavimo aferą naujajame tūkstantmetyje“, kaip parašė amerikiečiai. Per kelias dienas suimta 70 armėnų nusikaltėlių sindikato narių. Jiems pateikta daugybė įtarimų: neteisėta prekyba ginklais, brangakmeniais ir retaisiais metalais, narkotikų kontrabanda, žmonių grobimas ir pinigų prievartavimas. Didžiausią grobį jiems atnešė pagyvenusių žmonių sveikatos draudimo sistema „Medicare“. Nusikaltėliai įsteigė 118 fiktyvių klinikų, kur tariami gydytojai teikė tariamas gydymo paslaugas tariamiems ligoniams (pavogė tūkstančius gydytojų ir jų pacientų asmens duomenis). Jie spėjo pasisavinti iš „Medicare“ 35 mln. dolerių.

Seržas Sargsianas apibrėžtas raudonu rutuliu

Vienas žurnalistas parašė, jog „žala, kurią atvykėliai aferistai padarė JAV sveikatos apsaugos sistemai, prilygsta neseniai įvykusios finansinės krizės pasekmėms“; patys prokurorai sakė armėnų mafiją pralenkus garsiąja “Cosa Nostra”…

Sindikatui vadovavo nusikaltėlių autoritetas Armenas Kazarianas, pravarde „Pzo“. Išaiškėjo jį politinį prieglobstį JAV 1996-aisiais gavus apgaulės būdu ne be armėnų valdininkų prisidėjimo. Išaiškėjo ir jo ryšiai ne tik su kitais autoritetais, tačiau ir su aukštais Rusijos bei Armėnijos valdžios pareigūnais. Į Jerevaną atskridusį mafijos vadeivą „priimdavo aukščiausiu valstybiniu lygiu“, kaip rašė žiniasklaida.

Armėnų nacionalinio kongreso veikėjas Levonas Zurabianas pareiškė, jog „nusikaltėlių gaujos vadeiva artimai bendravo su Robertu Kočarianu ir Seržu Sargsianu“. Autoritetas ne tik šventė Kočariano sūnaus vestuves. Anot Zurabiano, 2008-ųjų prezidento rinkimuose jis „koordinavo kriminalinio pasaulio veikimą pieš Levoną Ter-Petrosianą“ (pirmą Armėnijos prezidentą). Prezidentu buvo išrinktas Seržas Sargsianas…

Dalį grobio „Pzo“ atiduodavo vis tam pačiam „Senajam Chasanui“ ir šio valdomam iždui. Išaiškėjo jį daugiau akis į akį bendravus ne su Seržu, o su Aleksandru Sargsianu, „Sašiku“, kurį pažinojo iš senų laikų ir kuris jį aplankydavo Amerikoje; tvirtinama „Pzo“ prižiūrėjus Sargsiano (Sargsianų) verslo reikalus Amerikoje. Kai kurių kriminalinėmis temomis rašančių autorių tvirtinimu, „Sašiku“ buvo susidomėjusi ir Rusijos generalinė prokuratūra, įtarusi jį nestovėjus nuošalyje nuo kvaišalų gabenimo kelių ir plovus pinigus. Viskas atslūgo, kai sulaikytasis vadeiva susivokė iš karto prisipažinti vertęsis turto prievartavimu. Tai reiškė jo sutikimą bendradarbiauti su prokurorais ir šių atsisakymą kaltinti dėl kitų nusikalstamų veikų. Kazarianą nuteisė 36 mėnesiams nelaisvės ir 660 tūkstančių dolerių bauda.

Tesulaukta menko pagriaudėjimo

Žiniasklaida nusivylė. Juk JAV tyrėjai rengėsi vykti į Jerevaną – su armėnų mafijos vadeiva susijusiuose bankuose, notarų kontorose aiškintis daugybės prabangių butų, biurų, vilų įsigijimo teisėtumo. Tikėtasi, FTB, Interpolas susidomės ir JAV, Ispanijoje, Rusijoje veikiančių gaujų vadeivų globėjais, sėdinčiais aukštuose Jerevano kabinetuose. Dar ne viskas! Tailando vyriausybė išdavė Jungtinėms Valstijoms Rusijos verslininką Viktorą Butą, vadinamą „ginklų baronu“. Amerikoje jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos (2012 metais nuteistas 25 metus kalėti), o žiniasklaida rašė šio ginklų pardavėjo dešiniąja ranka buvus ne ką kitą, o Armeną Kazarianą; FTB teigė turinti garso įrašą, liudijantį, jog “Pzo” su “baronu” aptarinėjo ginklų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš didelio tamsaus debesies tesulaukta menko pagriaudėjimo… 

FTB_agentai
FTB agentai

Ir vis dėlto žurnalistai įsidėmėjo: Jerevanas atsisakė išduoti Jungtinėms Valstijoms 30 prašomų įtariamųjų, tačiau dėl „Pzo“ nė piršto nepajudino. Dabar jie mano, kad prieš Kazarianui išeinant iš kalėjimo internete radęsis vaizdo įrašas iš tolimų 1993 metų galbūt yra tam tikras perspėjimas. Kalbama, „Kalnų Karabacho klano“ pasamdytus seklius medžiojus ir naikinus panašaus turinio „vaizdelius“, tačiau šis kažin kaip išliko. Šių metų pradžioje internete atsiradusiame vaizdo įraše parodytas pokylis, vykęs 1993 m. gegužės 28 dieną. Jame matyti „Chasanas“ ir kiti autoritetai. O štai šis jaunas žmogus su juodais akiniais užstalėje yra Seržas Sargsianas.

Jie surinko vienoje užstalėje jau po Chodžaly (armėnų teroristai išžudė visą azerbaidžaniečių miestą Chodžaly) skerdynių (1992 m. vasario 26 d.; prieš dvi dienas radosi Kalnų Karabacho ginkluotųjų pajėgų vieningoji vadovybė, o „savigynos komiteto“ pirmininku buvo paskirtas Seržas Sargsianas). Tačiau dar prieš Agdamo miesto šturmą (armėnai jį išsprogdins 1993 metų vasarą, pagal iš anksto Kalnų Karabacho separatistų vadovybės parengtą planą). Rudeniop Seržas Sargsianas taps Armėnijos gynybos ministru, dar vėliau – ministru pirmininku, o 2008-aisiais – Armėnijos prezidentu. Jau kadaise kalbėta, jog Kalnų Karabacho armėnams ginklus tiekė ir nusikaltėliai, o dabar atsirado dar vienas liudijimas juos bendravus su pačiu „Senuoju Chasanu“. To neneigia nė patys armėnai, teisindami savo prezidentą: tėvynės nepriklausomybės kare viskas leidžiama…

…prieš taikius gyventojus – išvien su teroristais

1999 m. spalio 27 d. į Armėnijos nacionalinio susirinkimo salę vykstant posėdžiui įsiveržė ginkluoti žmonės: „Tai – valstybės perversmas!“ Vyresnysis priėjo prie ministro pirmininko „Užteks gerti mūsų kraują!“. Teroristai pirmiausia ugnį nukreipė į ministrą pirmininką Vazgeną Sarkisianą ir parlamento pirmininką Kareną Demirčianą; žuvo dar penki žmonės, vienam plyšo širdis. Tą patį vakarą pasklido kalbos, o vėliau daugelis nesislėpdami kaltino teroristus paėmus ginklą Robertui Kočarianui pakursčius. Tačiau teroristai teisme tikino veikę be kieno nors nurodymo. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

2007 metų pabaigoje nepriklausomas leidinys “Aikakan Žamanak” (Armėnijos laikas”) parašė apie vieną iš Aleksandro Sargsiano “incidentų”: dalyvaudamas kriminalinio autoriteto giminaičio laidotuvėse Sankt Peterburge jis, girdint dešimtims žmonių, pasakęs: „Mes parlamente tiek žmonių paguldėme ne tam, kad dabar taip lengvai atiduotume valdžią”.

Keli visuomenės veikėjai kreipėsi į respublikos generalinį prokurorą, reikalaudami pagal prezidento brolio pasakyta iškelti baudžiamąją bylą; jų pareiškimą išspausdino daugelis leidinių, tačiau prokuratūra – nė mur mur. Vėliau “Armėnijos laikas” papasakojo prezidentą išsiuntus brolį toliau iš akių, į Los Andželą – kad dar ko nelepteltų, kol vyksta rinkimai. Turbūt dar pasakė: “Tu ką, asilas?!” Mat kai Amerikoje “Sašiko” ėmė klausinėti, ar iš tiesų taip sakęs, atkirto: Aš ne asilas, kad tokius dalykus sakyčiau… Kodėl mes turėtume prisiimti Robo nuodėmes?” “Robo” – Roberto Kočariano; dar “Robą“ vadina “Armėnų Don Korleone”…

2008 m. vasario mėnesį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane ir kituose miestuose prasidėjo dešimt dienų trukę protestai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, paragintų pirmo prezidento ir pastarųjų rinkimų kandidato Ter-Petrosiano šalininkų. Išrinktasis prezidentas protestus dėl nesąžiningų rinkimų pavadino “šantažu” ir pagrasino, kad žmonėms pažeidinėjant įstatymą „tvarka bus įvesta jėga“. Veikiantis prezidentas Robertas Kočarianas parlamento pritarimu paskelbė įvedantys nepaprastąją padėtį. Žuvo mažiausiai 8 protestuotojai, daug buvo sužalota, tarp jų ir policininkų; šių gretose buvęs snaiperis, vėliau aiškinta, šaudė tik į ginkluotus žmones, ir tik tam, kad juos sužeistų…

Branduolinė bomba

Praėjusių metų pavasarį Armėnijos valstybė saugumo tarnyba sulaikė tris Armėnijos ir tris Gruzijos piliečius, mėginusius neteisėtai „parduoti  branduolinę medžiagą, kuri, – kaip parašyta, – gali būti panaudota masinio naikinimo ginklui sukurti.“ Tai ne pirmas kartas, kai Armėnijos piliečiai sulaikyti mėginant į Gruziją įvežti didelius kiekius urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų svetinė 1in.am pranešė tuometinio parlamento Armėnijos revoliucinės federacijos frakcijos vadovą Armeną Rustamianą kalbėjus, jog „Armėnija iš tikrųjų esanti šalis, kuri plėtoja atominę energetiką“, tačiau nieko daugiau pasakyti negalįs, nes „tai yra valstybės paslaptis“. Tuo tarpu buvęs ministras pirmininkas Nacionalinio susirinkimo deputatas, buvęs ministras pirmininkas, filosofijos ir ekonomikos daktaras Grantas Bagratianas tvirtino Jerevaną turint branduolinį ginklą ir pavadino jį „vieninteliu būdu apsaugoti Armėniją nuo dviejų kaimynų tolesnių puldinėjimų ir agresijos”. Kiti aukšti pareigūnai irgi ne kartą užsiminė ginkluotųjų pajėgų arsenale esant kažin kokių paslaptingų bombų, gal užsilikusių čia iš „šaltojo karo“ laikų, kai sovietams reikėję gintis nuo NATO…

Greičiausiai, armėnai gąsdina. O jeigu vis dėlto… Ir ką žinai, kas gali šauti į galvą žmonėms, vadovavusiems armėnams kare, kuris dar nesibaigė ir kuriame kariavo armėnų teroristai iš kitų valstybių (транснациональные армянские террористы). Pasak jo, dabartinę Armėnijos vadovybę tebesudaro žmonės, Kalnų Karabache stovėję su jais, tais teroristais, vienose gretose. Chodžaly atakuoti taikius gyventojus (azerbaidžaniečius), tvirtina jis, „įsakė ne kas kitas, o sovietinis armėnas Seržas Sargsianas, tuo metu vadovavęs vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos savigynos pajėgoms, o dabar – Armėnijos prezidentas“.

2017.09.04; 05:07

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Armėnija, oficialiai Armėnijos respublika, tai – šalis,  neturinti išėjimo į jūrą valstybė. Armėnija ribojasi su Turkija vakaruose, Gruzija – šiaurėje, Azerbaidžanu – rytuose ir Iranu pietuose. Tačiau šiandien labiausiai mums turėtų rūpėti, ar ši šalis – patikima. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Armėnijos tikriausiai negalima vadinti patikima. Korupcija, žmogaus teisių pažeidinėjimai, jėgos struktūrų smurtas, aktyvistų areštai – tokia Armėnijos piliečių kasdienybė. Ir visa tai dar gali tęstis labai ilgai. Kiekvienas iš trijų buvusių ir esamas šios respublikos prezidentų atėję į valdžią stengdavosi tik praturtėti, o paprastų žmonių likimai jų niekada nedomino. Oficialusis Jerevanas yra garsus tuo, kad savo aplinką formuoja vadovaudamasis giminystės ryšiais. O tie giminaičiai, savo ruožtu, galvoja tik apie tai, kaip papildyti savo šeimų ir giminių biudžetą.

Be kita ko, Armėnija akivaizdžiai yra Rusijos įtakos sferoje. Silpna ekonominė ir socialinė padėtis Armėnijos Respublikoje yra dėl valdžios ir kriminalo suartėjimo. Šioks toks stabilumas išlieka tik dėl Rusijos piniginių injekcijų. Armėnijos nepriklausomybę užtikrina ir Kremliaus karinių pajėgų buvimas šioje šalyje. Visa tai liūdina, nes Armėnijoje tikriausiai yra daug žmonių, kurie norėtų savas problemas spręsti be Rusijos.

Nepaisant to, oficialus Jerevanas neatsižvelgia į savo piliečių nuomonę. Prezidentas Seržas Sargsianas yra labai susirūpinęs tik dėl stabilumo jo neteisėtos valdžios atžvilgiu, todėl Armėnijos gyventojai priversti tyliai stebėti korumpuoto elito savivalę savo šalyje. Silpnos Armėnijos pozicijos regione ir pasaulyje, susierzinę žmonės, okupacinė politika – visa tai veda prie vidinių protestų ir mitingų, kurie per pastaruosius metus paženklino šią respubliką.

Laukti geresnio gyvenimo armėnai jau pavargo – valdžia nė kiek nevykdo savo priešrinkiminių pažadų. Stagnacija ekonomikoje, siaučianti korupcija ir monopolizacija, didelis nedarbo lygis, kylančios maisto produktų kainos ir nuolatinis tarifų didinimas komunalinėms paslaugoms tapo armėnų visuomenei nepamatuotai didelės emigracijos pretekstu.

Šešėlinė ekonomika siekia apie 40 proc. Tik per pirmuosius 2017 metų šešis mėnesius jau apie 20 tūkstančių žmonių negrįžtamai išvyko iš Armėnijos. Taigi azerbaidžaniečių, rusų, žydų ir kitų tautų, grubiai išvytų iš šios šalies praėjusio amžiaus pabaigoje, likimas kartojamas pačiai armėnų tautai. Atsižvelgiant į politines intrigas Jerevanas slepia išvykstančių žmonių srautus. Ši krizė dabar pastebima visose Armėnijos srityse. Šalies plėtra ir pažanga priklauso nuo jos vidaus ir tarptautinės politikos. Armėnija ne tik nepagerino savo padėties regione per pastaruosius metus, bet ir toliau ritasi į žemyn. Susidaro įspūdis, kad respublikos prezidentas Seržas Sargsianas visiškai dėl to nepergyvena – nė kiek nesirūpina savo tautiečių likimu. Šis prezidentas žaidžia pavojingą politinį žaidimą manydamas, kad neva tariama kova dėl Kalnų Karabacho jis pridengs savo egoizmą.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Pasaulinė bendruomenė palaiko Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir tai neginčijamas faktas, kurį prezidentas S. Sargsjanas atsisako pripažinti. Konflikto Kalnų Karabache metu Armėnijos vadovas iš to asmeniškai praturtėjo, toliau iškraipo derybų proceso esmę. Kalbėdamas apie Armėnijos poziciją, prezidentas atsižvelgia tik į savo asmeninius interesus – į teisybę jam nusišvilpti.

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui surengtame Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų susitikime Seržas Sargsjanas akivaizdžiai susinervino, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas objektyviai išreiškė savo poziciją į Kalnų Karabacho konfliktą ir pasiūlė nuosekliai spręsti šią problemą.

„Gruzijos vadovybė turėtų nutraukti diplomatinius santykius su Armėnija, kitaip Tbilisis dar kartą patirtų Jerevano išdavystę“, – taip pareiškė garsus gruzinų istorikas Guramas Marhulija, remdamasis armėnų kvietimu į taip vadinamąją „Karabacho“ ir Abchazijos separatistų šventę. Tokiais veiksmais Seržas Sargsjanas dar kartą parodė veidmainišką požiūrį ne tik į azerbaidžaniečių, bet ir į gruzinų tautą.

Armėnijos valdžios institucijos ieško finansavimo visur, bet ne ten, kur jis yra iš tiesų. Tai reiškia, kad Armėnijos Vyriausybė ieško lėšų visur, išskyrus savo paties kišenę. Arba, kaip išmintingas žmogus kartą pasakė: „Sėdi ant pinigų, bet nori pinigų“.Šiuo atveju tuos žodžius galima pritaikyti visai šalies valdžios sistemai. O tą sistemą sudaro tie patys Seržas Sargsianas, Robertas Kocharjanas, Hovikas Abrahamjanas, Gagikas Tsarukjanas, Gagikas Beglarjanas, Sašikas Sargsjanas, Samvelas Aleksanjanas, Rubenas Hairapetjanas, Mgeras Sedrakjanas, Manvelas Grigorianas ir kiti dabartiniai bei buvę aukšti valdžios pareigūnai, kurie turi ir turėjo galią Armėnijoje, taip pat milžiniškas pajamas iš verslo.

Juk nė vienas iš jų neslepia, kad valdo didžiulį turtą Armėnijoje. Jie teisinasi, kad įstatymas nedraudžia užimti pareigas valstybės tarnyboje ir tuo pačiu metu užsiimti verslu. Armėnijos ir užsienio bankuose guli jų milijoninės, o galimas daiktas – milijardinės sąskaitos. Neseniai buvo paskelbtas vienos užsienio organizacijos tyrimas, kuris atskleidė, kad per pastaruosius 10-12 metų iš Armėnijos neteisėtai buvo išvežta 7,5 mlrd. dolerių. Kiek iš 7,5 mlrd. gauta pelno – nėra žinoma. Bet galima tik įsivaizduoti, kad net menkas banko palūkanas gavus iš tokio dydžio indėlių kaip padidėjo šis kapitalas? Tai žino tik tie, kurie tuos pinigus išvežė.

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Vienas iš svarbiausių šiandieninės Armėnijos kriminalinių veikėjų yra ne kas kitas, o prezidento Seržo Sargsjano brolis – Aleksandras Sargsjanas. Armėnijoje ir už jos ribų jis žinomas  slapyvardžiu „Sašikas 50 proc.” Ši pravardė prie jo prilipo neatsitiktinai. Visi žino, kad Sašikas nepraleis savo kąsnio ir kad bet kokioje situacijoje jis nustato savo kursą – 50 proc.. Tarkim, patiko jam Jerevane ar kur nors kitur koks nors restoranas ir panorėjo jį pagriebti į savo rankas. Tuoj pat  restorano savininkui siunčia pasiuntinį su pasiūlymu, kurio negalima atsisakyti. Kadangi Sašikas daug neima, o tik 50%, tai, beveik geležinė taisyklė, restorano savininkas sutinka ir pusę savo verslo atiduoda į neoficialaus šalies šeimininko rankas.

Šiandienos Armėnijoje nėra nė vienos perspektyvios verslo rūšies, kur Sašikas nebūtų įkišęs savo nosies. Ir vargas tiems, kurie atsisako siūlymo bendradarbiauti su nekenčiamu prezidento broliu. O kiek žmonių nukentėjo dėl savo užsispyrimo – kažkas buvo žiauriai sumuštas, kažkam teko bėgti iš šalies, kažkas, kaip Jerevano restorano „Vanadur” savininkas Ardonas Handjanomas, buvo nužudytas, siekiant atgrasinti visus kitus, jei ateityje bandytų atsisakyti Sašiko „palaugų“.

Žinoma, Sašikas nepamiršta legalizuoti nusikalstamu būdu gautas savo pajamas. Didesnę dalį šių pinigų jis išveža į užsienį, kur perka nekilnojamą turtą – namus, restoranus, viešbučius, naktinius klubus, biurus. Pasak kai kurių pranešimų, vien į JAV Sašikas išvežė apie 200 mln. dolerių. Taip 2005 metais jis už 2,8 milijono dolerių Kalifornijoje Tarsanoje įsigijo apartamentus, kurių kaina šiuo metu yra maždaug 3,5 mln JAV dolerių. Tiesa, JAV kartais Sašikui kildavo problemų. Kaip pažymėjo internetinis leidinys georgiatimes.info straipsnyje „Vienas Sargsjanas, du Sargsjanas, trys Sargsjanas“ 2005-aisiais metais Sašikas, kalbėdamas su žurnalistu, atviravo skųsdamasis amerikiečių pareigūnais, kurie neįsileido jo į JAV dėl to, kad neteisingai užpildė muitinės deklaraciją. Sašikas, skrisdamas į Jungtines Amerikos Valstijas su savimi turėjo 30 mln. nedeklaruotų „žaliųjų”. „Amerikiečiai išsiuntė mane atgal”, – skundėsi jis.

Sašikas taip pat turi verslą Rusijoje, Ispanijoje, Čekijoje ir Bulgarijoje. Jis taip pat žinomas kaip avių į Iraną ir Jungtinus Arabų Emyratus eksporto monopolininkas. Yra žinoma, kad anksčiau Armėnijoje avininkystė buvo tradicinis kurdų jazidų verslas. Tačiau Sašikui, matyt, pasirodė įžeidu, kad kažkokia „tautinė mažuma“ naudojasi tokia pelninga žemės ūkio šaka ir netrukus kurdai susidūrė su tokiu milžinišku spaudimu, kad turėjo perleisti savo verslą į prezidento brolio atstovų rankas. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Vaisių importas į Armėniją taip pat yra kontroliuojamas Sašiko įmonių. Armėnijos keliuose yra įdiegti fotoaparatai ir radarai greičiui matuoti, o iš tikrųjų tie įrenginiai priklauso Sašikui. Tik 30 proc. iš jų surinktų baudų atitenka valstybei, o 70 proc. eina į prezidento brolio kišenę. Prieš tapdamas deputatu ir oligarchu, Sašikas buvo autobuso vairuotojas ir dujų technikas – įrengdavo skaitiklius Kalnų Karabache. Pinigai ir valdžia susuko jam galvą. Armėnijos laikraščiai beveik kiekvieną savaitę rašydavo apie jo laukines orgijas geriausiuose Jerevano restoranuose. Parlamento posėdžiuose kolegos Sašiką regėdavo retai, bet ir tuomet jis po „naktinių žygių“ atrodydavo pagiringas ir pavargęs.

Verslininkams, kuriems iškyla problemų su mokesčių inspekcija ar teisėsaugos institucijomis, visų pirma pagalbos prašo Sašiko Sargsjano, kuris už tam tikrą užmokestį yra pasirengęs išspręsti bet kokius nesklandumus. Jis taip pat yra įgaliotas rūpintis žmogiškųjų išteklių politika, t.y. sprendžia, ką paskirti į visas pelningas pareigybes Armėnijoje ir Kalnų Karabache nuo policijos nuovados viršininko iki administracinio vieneto vadovo.

Sašikas abipusiai naudingai bendradarbiauja su kriminaliniu pasauliu. Jo sūnus, Narekas, kuris taip pat dar yra ir narkomanas, nuolat sukinėjasi tarp kriminalinio pasaulio šulų, su kuriais aptaria ir sprendžia iškilusias problemas, žinoma, pasitelkdamas į pagalbą tėvą. Apie šituos santykius buvo žinoma ir amerikiečių teisėsaugai, kurie tyrė stambaus armėnų nusikalstamo sindikato JAV „Armėnų jėga“, kurio vadeiva Armenas Kazarianas, pravarde Pzo, veiklą. Pastarasis buvo suimtas ir nuteistas. Kaip rašė spaudoje, Sašikas turėjo bendrą verslą su Pzo.

Be to, tas Pzo padėjo Sašikui užmegzti ryšius su Rusijos kriminalinio pasaulio šulais, kurie savo reikalus „tvarkė“ Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau gal todėl, kad Sašikas yra Armėnijos prezidento brolis, būtent todėl nebuvo jo bylai „uždegta žalia šviesa“. Bet tai, matyt, tik laiko klausimas – anksčiau ar vėliau amerikiečių teisėsauga jį prigriebs.

Sašikas yra „arčiau“ žmonių, negu jo brolis prezidentas Seržas Sargsjanas, nes yra „sąžiningesnis“ ir „nuoširdesnis“. Jis bando žaisti provakarietiškai, proturkiškai ir prorusiškai – pagal iškilusias aplinkybes. Jis – paprastas, intuityvus žmogus, jūs netgi galite pasakyti, kad tam tikru mastu – pilietinės visuomenės aktyvistas. Kai prezidentas Seržas Sargsianas kalba apie ekonominę laisvę, demokratiją, žmogaus teises ir kuklų gyvenimo būdą, Sašikas, jo manieros ir elgesys siunčia Armėnijos žmonės pranešimą, kad visa tai yra netiesa – netikėkite tuo.

Kitas prezidento brolis – Levonas Sargsianas, kuris yra Jerevano valstybinio universiteto teologijos fakulteto dekanas, prižiūri svarbius statybos projektus. Žinomas dėl savo sukčiavimo schemų, kai, pritraukęs užsienio investuotojus į Armėniją, kurie investuoja savo pinigus į stambių objektų statybą, laiduojant prezidento broliui, bet paskui juos palieka be nieko. Šiuo metu Armėnijos teismuose yra nagrinėjami penki ieškiniai, kuriuos pateikė nuskriausti investuotojai, tačiau, akivaizdu, kad laimingos baigties jie negali tikėtis.

Stanislovas Guščius, šio komentaro autorius

Svarbų vaidmenį valdančioje šeimoje iš valstybės pavogtų pinigų plovime vaidina Seržo Sargsjano žentas Mikaelis Minasianas, dar žinomas kaip Mišikas. Maždaug prieš trejus metus jis buvo paskirtas Armėnijos ambasadoriumi Vatikane. Iš tikrųjų jo misija buvo užtikrinti saugų šeimos pinigų srautų paskirstymą Europos bankuose. Pagalbą Mišikui šiame atsakingame bare teikia prezidento brolio sūnus, Armėnijos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Armenas Sargsianas. Be to, Mišikas kontroliuoja apie 80 proc. Armėnijos žiniasklaidos pramonių, įskaitant grupę „Pan ARMENIAN”, Armėnijos TV, HAY TV, ATV, internetinių leidinių portalus, tert.am, news.am, blognews.am, asekose.am ir kita. Be to, jo vardas susijęs su Coffee house „Jazvee“ tinklu, tabako pramone.

Analizuojant vykstančius procesus Armėnijoje peršasi išvada, kad valstybės institucijų susiliejimas su nusikalstamumu pasiekė tokį mastą, kad atėjo laikas paskelbti šitą šalį grėsme pasaulio tvarkai. Kai armėnų diasporos plačiajame pasaulyje bando pateikti Armėniją kaip pasaulio civilizacijos ir kultūros centrą, mums nereikėtų pamiršti realios padėties. Ypač fakto, kad Armėnija, ne kita ko, su Rusijos pagalba dar puldinėja kaimynines šalis – iš Azerbaidžano atplėšė Kalnų Karabachą.

2017.08.30; 19:41  

Žurnalisto užrašai

Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?

Plungės variantas

Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.

Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.  

Nutikimas Širvintose 

Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).

Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.

Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.

Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!

Varėnos mero akibrokštas

Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.

Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas.  Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.

O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.

Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.

Kam priklauso Aušros vartai?

Lenkijos parlamentas

Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.

Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.

Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org

2017.08.21; 07:00

AktualijosSkaitomiausios

Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu. 

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.

Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje? 

„Juodojo Sodo tragedija”. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.

Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją,  o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…

Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo  įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.

Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.

Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad  dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…  

Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?

Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir  įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra  labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.

Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.

Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.

Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog  nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.

Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą  daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš  knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos  į vientisą veidrodžio ekraną.

Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!

2017.07.27; 09:25

Gordijo mazgas

JAV Vidurio Azijos ir Kaukazo intituto direktorius bei Stokholmo saugumo politikos bei vystymosi intituto vienas steigėjų Svantė Cornellas žurnale „The American Interest” paskelbtoje publikacijoje „Kunkuliuojantis Kaukazas“ (2017 05 10) priminė, kad Armėnija ilgą laiką mėgino derinti Rusijos paramą gynybos srityje (glaustis po jos „saugumo skėčiu“, siekdama išlaikyti užimtą Kalnų Karabachą) su viltimis suartėti su Vakarais. 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Galų gale tai lėmė šalies ekonomikos nuosmukį ir milžinišką skolą Rusijai, kurią Maskva mielai „atleido“ mainais už Armėnijos ekonomikos strateginių sektorių kontrolę. Jerevano siekį formuoti kuo palankesnius santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir ypač Europos Sąjunga (2010 metais pradėjo derybas dėl asocijuotos narystės nei Susitarimo dėl laisvos prekybos (DCFTA)) sužlugdė augantys Maskvos ir ES nesutarimai, tad Jerevano politinė strategija tapo neveiksminga. O 2013-ųjų rugsėjį prezidentas Serzhas Sargsyanas paskelbė apie šalies atsisakymą siekti narystės ES būtent Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) naudai.

Sprendimą Armėnijos prezidentas paskelbė Maskvoje po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nesikonsultavęs su savo vyriausybe bei parlamentu, kaip ir V.Putinas nematė reikalo konsultuotis su EES narių šalių lyderiais Baltarusijos ir Kazachstano prezidentais.

Šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos Armėnijos vidaus politikai, susijusiai ir su demokratija bei žmogaus teisėmis – Maskva siekia valstybės vasališkumo, „deleguodama“ jai taip pat savą vidaus gyvenimo organizavimosi stilių, kai sprendimų priėmimas koncentruojamas vieno žmogaus rankose, ką ypač vaizdžiai regime naujausios versijos Rusijoje. Maskvos vykdoma Armėnijos kontrolė sustiprėjo, tiesa, pasak S.Cornello, toks pavaldumas neatnešė Kaukazo respublikai pageidaujamo gynybinio pranašumo: 2016 metų balandį atsinaujinus ginkluotam konfliktui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano Kalnų Karabache, Maskva, užuot besąlygiškai palaikiusi Jerevaną, užėmė veikiau neutralią poziciją, tiesiog siekdama dominavimo visame Kaukazo regione.

Armėnijos Helsinkio komiteto pirmininko Avetiko Ishkhanyano, programos „Armėnijos saugumo politikos aptarimo gerinimas“ bei Armėnijos tarptautinių santykių bei saugumo instituto pranešimas „Žmogaus teisių padėtis Armėnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591 2016 01 28) pradedama nuo konstatacijos, jog dažniausiai į piliečių teises kėsinasi vykdomoji valdžia, ypač jos galios struktūros, o teisingumą pagal apibrėžimą pašaukta atstatyti teismų sistema. Armėnijos atveju visos vyriausybinės struktūros yra valdomos ir klauso įsakymų vieno žmogaus, šalies prezidentas gali nubausti ką nors iš savų, tiksliau, įsakyti nubausti jo artimam ratui priklausantį pavaldinį, ir tuo pat metu tam ratui priklausantys asmenys, ypač jėgos struktūrose, yra pagrindinis Armėnijos valdžios ramstis.

Netiesioginiu įrodymu, kad Armėnijoje nėra sąžiningo teismo, galima laikyti vos 2 proc. tesiekiantį išteisinančių nuosprendžių skaičių ir praktiškai visuotinį tyrėjų prašymų taikyti areštą įtariamiesiems tenkinimą. ES komiteto prieš kankinimus ataskaitoje už 2002-2013 metus iškeliama įkalinimo įstaigose reguliariai taikomų kankinimų problema.

Tokiomis aplinkybėmis Armėnijos piliečius gina ne įstatymas, bet jų tarnybinis statusas bei finansinės galimybės. Šios dvi galios paprastai „persidengia“, nes didžioji dalis parlamento narių bei ministrų tuo pat metu yra ir verslininkai. Pareigūnai, jų atžalos bei artimieji reguliai įsivelia į su nusikalstamomis veikomis susijusius skandalus, bet kaip taisyklė lieka nenubausti arba nubaudžiami formaliai. Pranešimo autoriai tokią sutaciją įvardija nebaudžiamumu arba selektyviu teisingumu, Armėnijoje valdžia reiškia ne tik valdymą, bet ir turtą bei pelningą verslą, kurį išlaikyti dera visomis įmanomomis, taip pat nebūtinai teisėtomis priemonėmis.

Valdžios bei verslo susiliejimą lemia reguliariai klastojami rinkimai, o valdžių atskyrimo principo nebuvimas patvirtina, kad žmogaus teisių pažeidimai jau yra sisteminio pobūdžio. Kasdieniame gyvenime piliečiai tokį būvį vertina abejingai, jei tai neliečia jų asmeniškai arba pažeidimai neįgyja iš tiesų akis badančių mastų, kaip kad nutiko 2008-ųjų kovą, kai per susirėmimus tarp policijos ir demonstrantų 10 žmonių žuvo ir 250 buvo sužeista, kaltieji kol kas neišaiškinti ir niekas nenubaustas. Pranešimo autorių vertinimu, prasčiausia yra socialiai neapgintos visuomenės dalies situacija, jos atstovai negauna elementarios medicininės pagalbos, jiems negalioja darbo teisė (dirba vergiškomis sąlygomis be sutarčių, išeiginių ir atostogų) – dėl valdžios atskyrimo principo neveikimo maksimalios naudos siekiantys verslininkai=valdininkai gali sau leisti savęs nekontroliuoti, nepriklausomų profesinių sąjungų šalyje nėra, o socialinio teisingumo tema įtakingiausių partijų beveik nekeliama.

Vietoj to prezidentas S.Sargsyanas 2013-aisiais inicijavo svarstymą bei vėlesnį referendumą (surengtas 2015 metų gruodžio 6-ąją) dėl Konstitucijos pakeitimų, kuriuos įvedus šalis pereis prie parlamentinio valdymo. Pranešimo „Žmogaus teisių padėtis Armėnnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ autorių vertinimu, pagrindinis reformos motyvas buvo su prezidentu susijusios valdančiosios klasės siekis išlaikyti valdžią, nes dabar jau buvusios Konstitucijos 50 straipsnis nurodė, jog tas pats asmuo negali būti renkamas Armėnijos Respublikos Prezidentu du kartus iš eilės. Parlamentą ta pati poltinė jėga gali valdyti (taigi ir skirti savo ministrą pirmininką) neribotą laiką.

Naujos Konstitucijos 89 straipsnyje nurodoma, jog po rinkimų privaloma tvarka turi būti suformuota stabili (berods, siekianti tris penktadalius) parlamentinė dauguma. Įvertinant tai, kas pasakyta, neatmestina prielaida, jog valdančioji Respublikonų partija „stabilios daugumos“ siekia ir sieks visomis įmanomomis priemonėmis. Deja, tą jau patvirtino referendumas dėl Konstitucijos pataisų, pasak stebėtojų, jo metu fiksuoti rinkėjų papirkimo, balsavimo vietoj kitų asmenų, rinkimų sąrašų klastojimo, rinkėjų „pavėžėjimo“ į balsavimo apylinkes, spaudimo bei grasinimų stebėtojams, žurnalistams bei kitų grubių pažeidimų atvejai.

Šių metų balandžio 2-ąją pirmą kartą pagal partinių sąrašų sistemą vykusiuose parlamento rinkimuose (dalyvavo beveik 61 proc. Armėnijos piliečių) pilietinių aktyvistų grupė „Pilietinis stebėtojas“ pranešė užfiksavusi virš 100 neveikiančios pirštų antspaudų registravimo aparatūros atvejų bei daugiau nei 150 balsavimo procedūros pažeidimo (pavyzdžiui, kai biuletenius į urnas įmetė balsavimo komisijų nariai) atvejų, Jerevane buvo užpultas radijos stoties „Svoboda“ žurnalistas Sisakas Gabrielyanas po to, kai pamatė, kaip Respublikonų partijos kandidato Akopo Beglaryano būstinėje „teisingai“ balsavusiems dalinami pinigai. Na, ir ką – surinkusi apie 46proc. balsų, rinkimus išlošė proprezidentinė Respublikonų partija, jos dominuojamas parlamentas 2018 metais paskirs kitą prezidentą.

Čia aptariamo pranešimo autoriai gana pesimistiškai apibendrina, jog atsisakiusi ambicijų siekti narystės ES Armėnija tuo pačiu tolina save nuo civilizuotų žmogaus teisių standartų. Atgavusi nepriklausomybę 1990-aisiais šalis iš pradžių deklaravo ištikimybę demokratijai – įstojusi į Jungtines Tautas (JT) ratifikavo Žmogaus teisių konvenciją, 2001-aisiais tapo visaverte Europos Tarybos nare, įvykdė įsipareigojimą įsteigti žmogaus teisių pažeidimus tiriančio nepriklausomo ombudsmeno instituciją, šalyje ėmė galioti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Tolesnis judėjimas narystės ES link būtų turėjęs drausminantį poveikį, ką, beje, patvirtina šį kelią gana  sėkmingai nuėjusių Baltijos valstybių naujausia istorija.

Deja, siekis išlaikyti valdžią bet kuria kaina derinyje su labai specifiška šalies geopolitine situacija poreikį siekti savo piliečių teisių užtikrinimo kuo toliau, tuo labiau „paliko“ tik deklaracijų lygmenyje, o sprendimas 2013-aisiais stoti į Rusijos vadovaujamą EES nuo šių standartų atbloškė dar toliau.

Prastėjančią situaciją žmogaus teisių srityje konstatavo ir dalyviai praėjusių metų spalio 20-ąją Vašingtone surengto Armėnijos politikos temai skirto forumo, kuriame pranešimus skaitė Armėnijos Helsinkio komiteto, „Transparency International“, „Human Rights Watch“, Nacionalinio demokratijos paramos fondo, Amerikos advokatų asociacijos, Georgo Vashingtono universiteto teisės fakulteto atstovai. Pagrindinėmis priežastimis vėlgi nurodytos šalies konstitucinė sistema, leidžianti telkti valdžią vieno žmogaus rankose, jau sisteminis korupcijos pobūdis, verslo bei politikos elitų susiliejimas, nepriklausomos teismų sistemos nebuvimas, na, ir geopolitinė sudedamoji – stipri priklausomybė nuo autoritarinės Rusijos.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip pastebėjo „Policy Forum Armenia“ vienas steigėjų Davidas Grigoryanas, pagal santykinį policininkų kiekį (skaičiuojant vienam gyventojui) Armėnija yra viena pirmaujančių pasaulyje, policinės valstybės požymių turinti struktūra lemia, kad valdžios sistema vis labiau pasitiki savimi bei ima demonstruoti neadekvačią jėgą prieš savo piliečius, kaip kad nutiko per praėjusių metų liepą įsiplieskusias protesto akcijas.

Todėl savaip simptomiška, kad „Human Rights Watch“ Europos ir Vidurio Azijos padalinio direktoriaus pavaduotoja Jane Buchanan sako Armėnijoje pastebėjusi vadinamojo „Robino Hudo efekto“ stiprėjimą, kai ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis bei reformų nebuvimu nusivylę piliečiai ima reikšti simpatiją įstatymų pažeidėjams.

2017.07.20; 07:54

Politinės intrigosSkaitomiausios

Armėnijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai reikalingi draugai. Kuo daugiau valstybių mums bus bičiuliškos, tuo tapsime saugesni politinių intrigų supančiotame pasaulyje. Bet ar visi, siekiantys bičiuliautis su Lietuva, verti, kad sutiktume juos kaip brolius ir seseris? Ar mokame atskirti draugą nuo klastingo egoisto, stumiančio mus į keblias, dviprasmiškas situacijas?

Armėnijos delegacijos vizitas – gerai ar blogai?

Liepos pirmosiomis dienomis, kai šventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pas mus svečiavosi armėnų delegacija – Liudmila Barsegian ir Davidas Melkumianas. Lietuvos Seime jie susitiko su parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ nariais. Armėnijos svečius globojo draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys.

Svečiai su Lietuvos atstovais aptarė galimybę keistis parlamentinio darbo patirtimi, aplankė Vilniaus galerijoje „Vartai“ (Mokytojų namai) surengtą specialią parodą, delegacija aplankė Varėną, kur juos savivaldybės rūmuose priėmė meras Algis Kašėta. Po to – draugiški pokalbiai su Lietuvos armėnų sąjungos atstovais įskaitant ir pirmininką Arą Tunianą. Parodoje ir susitikimuose dalyvavo ir Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Prisistatė neegzisuojančios valstybės pasiuntiniais

Norite paklausti, kas gi blogo, jei Lietuva pasirodė įdomi armėnų delegacijai? Nieko smerktino nematau, jei ne suglumti verčianti aplinkybė – kodėl į Lietuvą atvykusiems armėnams leista prisistatyti kaip „Arcacho respublikos“ politikams?

Atsiverskite internetinį portalą armenpress.am (https://armenpress.am/rus/news/circle-of-friendship-with-artsakh-formed-in-lithuania), ir ten rasite liepos 6-ąją paskelbtą pranešimą, kaip Lietuvos Respublika ir „Respublika Arcachas“ surengė pirmuosius susitikimus, kaip karštai abi pusės trokšta Lietuvos visuomenę kuo plačiau informuoti apie „Arcachą“, kaip buvusieji draugystės su „Arcachu“ grupės nariai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė iškilmingai apdovanoti „Arcacho“ medaliais…

Žodžiu, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, į Lietuvą atvykę L.Barsegian ir D.Melkumianas buvo demonstratyviai pristatomi ne kaip Armėnijos, o kaip neegzistuojančios, niekieno nepripažintos valstybės pasiuntiniai. Apie tai, kad minėti armėnai Lietuvoje save įvardino kaip „Arcacho atstovus“, o parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys tokiam prisistatymui neprieštaravo, Twitter paskyroje pasidžiaugė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Keista paroda

Nepaneigiama tiesa ir tai, kad galerijoje „Vartai“ veikė paroda „Arcachas – jauna valstybė senoviniame krašte“ (apie tai jau rašėme straipsnyje „Karaliaus mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-karaliaus-mindaugo-karunavimo-sventes-isvakarese-armeniska-provokacija/). Nepanegiama ir tai, kad joje dalyvavo mažų mažiausiai vienas Lietuvos parlamentaras – proarmėniškų nusiteikimų Seimo narys P.Urbšys, suteikdamas parodai oficialumo regimybę.

Nepaisant aplinkybės, kad paroda dirbo labai trumpai, vos liepos 4-ąją atidaryta liepos 5-osios popietę jau buvo uždaryta, jos organizatoriai bei dalyviai įstūmė Lietuvą į nepatogią padėtį. Vaizdžiai tariant, dėl kelių tyčia ar dėl neišmanymo keistai besielgiančių mūsų parlamentarų Lietuva atsidūrė kvailio vietoje.

Mat visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, įskaitant ir Lietuvą, mano, kad armėnų vadinamasis „Arcachas“ – Azerbaidžanui priklausančios žemės, azerbaidžaniečių vadinamos Kalnų Karabachu. Tad akivaizdu, kad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiančioje Lietuvoje negalimos jokios parodos apie jokius „arcachus“. Juolab tokio pobūdžio parodose neturėjo dalyvauti nė vienas oficialus Lietuvos atstovas. Nes toks oficialių politikų elgesys prieštarauja oficialiai Lietuvos politikai.

Lietuvos pozicija keista pasirodys ir mūsų sąjugininkėms iš NATO bei Europos Sąjungos: nei Briuselis, nei Strasbūras nepripažįsta „Arcacho“, o štai Lietuva sostinėje rengia net parodas apsišaukėlės respublikos garbei! Galų gale tokiomis parodomis mes klaidiname savo artmiausius kaimynus latvius ir estus. Talinas ir Ryga bet kada gali paklausti, kodėl Lietuvoje kuriamas precedentas ginčyti pasaulyje nusistovėjusias teritorinio vientisumo taisykles.

Šis klausimas nėra retorinis. Nes Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė viešai nepareiškė jokios nuomonės apie šias provokacijas.

Netikiu, kad Lietuvą pavyktų paversti armėnų separatistų pastumdėle. Bet tokie bandymai – akivaizdūs.

Sutinku, armėnų nuomonė neprivalo sutapti su lietuvių požiūriu. Nenustebčiau, jei jos niekad nesutaps. Tačiau Lietuvoje gyvenantys bei dirbantys armėnai privalo laikytis ne tik politinių, bet ir elementariausių padorumo taisyklių: ginkite savo nuomonę, tik nestumkite mus į dviprasmiškas situacijas. Dabar gi atrodo, kad, į pagalbą pasitelkus vos keletą lietuvių politikų, mus specialiai bandoma supykdyti su politinę, ekonominę ir kultūrinę draugystę siūlančiu Azerbaidžanu.

Kokius pasus pateikę įvažiavo į Lietuvą?

Beje, šis detektyvas vertas rimto žurnalistinio tyrimo net ir saugumo požiūriu. Armėnų delegacijos nariai  į Lietuvą įvažiavo tikrai ne kaip „Arcacho respublikos“ atstovai. Tokios valstybės nėra. Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) tikrai negalėjo įsileisti žmonių, pateikusių „Arcacho pasus“. Tad jie į Lietuvą atskrido pateikę egzistuojančios šalies, greičiausiai – Armėnijos, pasus. Tačiau įleisti vidun jie jau veikė kaip neegzistuojančios valstybės politikai. Šis gudravimas panašus į Lietuvos valstybės apgaudinėjimą. Todėl norėtųsi paklausti Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovybės – ar D.Melkumianas ir L.Barsegian bus įrašyti į „juoduosius sąrašus“ kaip nepageidautini asmenys? Ar šis atvejis pateks į kasmetines VSD ataskaitas apie Lietuvai iškylančius pavojus?

Siekdamas išsiaiškinti kuo daugiau šio nemalonaus nutikimo aplinkybių nuvykau į „Vartų“, kur buvo trumpam surengta nelemta paroda, galeriją. Rūpėjo išgirsti galerijos atstovų komentarą, kaip gi atsitiko, kad jiems priklausančiose patalpose veikė neegzistuojančią valstybę propaguojanti paroda? Atsakymas pasirodė įtikinamas, nuoširdus. Jokių užkulisinių minčių, jokio priešgyniavimo oficialiai Lietuvos politikai. Tiesiog jų paprašė liepos 4 – 7 dienomis išnuomuoti patalpas „kažkokiai parodai“, ir jie, nesigilindami nei į politiką, nei į istoriją, išnuomavo salę. Jiems terūpėjo, ar tikrai bus atsiskaityta už nuomą.

Lietuvos URM paaiškinimai

Kai Azerbaidžano ambasados Lietuvoje darbuotojai pareiškė protestą, savininkai skubiai kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją patarimo. Komentaro sulaukė nedelsiant. Mūsų URM diplomatai pateikė galerijos vadovams rekomendacinio pobūdžio paaiškinimą: Lietuva laikosi pozicijos, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Po rekomendacinio pobūdžio paaiškinimų galerijos savininkai parodą nedelsiant uždarė.

Tačiau kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė tik žodinį paaiškinimą? Kodėl oficialiame Lietuvos URM internetiniame puslapyje dėl parodos apie „Arcachą“ neatsirado konkretaus paaiškinimo?

Trokšdamas išsiaiškinti viską iki galo, parašiau laišką Lietuvos URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentui. Laiške, be kita ko, teiravausi:

„Kaip Lietuvos URM vertina kai kurių mūsų politikų, visuomenininkų draugystes su „Arcacho respublika“. Tokios valstybės juk nėra. Tikrasis tos žemės pavadinimas – Kalnų Karabachas. Ir jis priklauso Azerbaidžanui, o ne Armėnijai. Tiesiog Kalnų Karabachas 1988 – 1994 metais iš Azerbaidžano buvo atimtas karine jėga (tai padarė Armėnijos ir Rusijos ginkluotosios pajėgos). Ar aš kažko nesuprantu?

Todėl lietuvių, tiek politikų, tiek visuomenininkų, draugavimas būtent su „Arcachu“ – tai tas pats, kas šiandien bičiuliautis su Padniestrės, Abchazijos, Osetijos ir Donbaso separatistais. Ar aš klystu?

Ar mūsų politikų bičiuliavimasis būtent su „Arcachu“ nepakenks Lietuvos saugumui, nes toks lietuvių elgesys gali paskatinti Lietuvoje galvas kelti jėgas, remiančias Padniestrės, Osetijos ir Donbaso separatistus. Jie turės bent jau moralinę teisę tvirtinti – jei Lietuvoje galima oficialiai bičiuliautis su armėnų separatistais, tai kodėl negalima – kitiems?“

Dar tos pačios dienos pavakarę sulaukiau oficialaus Lietuvos URM atsakymo. Štai jis:

„Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais JT Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais bei tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Užsienio reikalų ministerija, remdama tarptautinės bendruomenės pastangas užtikrinti taikų konflikto sureguliavimą, ragina Lietuvos valstybės ir visuomenines institucijas vengti eskaluoti su konflikto šalimis susijusius įvykius, nekurstyti visuomenės, taip pat ir tautinių bendruomenių Lietuvoje, susipriešinimo, neskleisti neapykantos ar konfrontacinės retorikos. Neišspręsto konflikto kontekste ypatingą svarbą įgauna ir jautrumo reikalauja tiek skleidžiamas aktualių įvykių, tiek konflikto šalių puoselėjamo istorinio naratyvo pagrįstas ir subalansuotas vertinimas, siekiant nepakenkti sudėtingam konflikto taikaus sureguliavimo paieškų procesui“.

Tad visiems piliečiams ir Lietuvos svečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas Armėnijos ir Azerbaidžano, Kalnų Karabacho konfliktas, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai.

„Lietuva neturi žaisti dvigubo žaidimo“

Arvydas Anušauskas, Seimo narys, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, be kita ko, 2016-aisiais parašęs įdomų straipsnį, kaip Rusijos slaptosios tarnybos bandė įsitvirtinti Lietuvoje prisidengdamos verslininkais iš Armėnijos („Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“: https://slaptai.lt/arvydas-anusauskas-vingiuoti-pedsakai-dauguose-tarp-rusijos-valstybes-dumos-deputatu-oligarchu-diplomatu-saugumieciu-ir-kariskiu/), paprašytas komentaro, ką manąs apie šį akibrokštą, atsiuntė elektroninį laišką:

„Pirmiausia rekomenduoju paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės, nes būtent šis komitetas apsvarsto ir suteikia teisę steigti tarpparlamentinio bendradarbiavimo grupes (minėtos grupės tarp oficialių grupių nėra). Seimo nariai, žinoma, gali kurti neoficialias grupes, bet tokiu atveju jau tai jų asmeninė atsakomybė. Mano nuomone, Lietuva negali šioje vietoje žaisti dvigubo žaidimo ir kurti tokių susivienijimų, kol oficialiai nėra išspręstas Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimas“.

Provokacinio pobūdžio deklaracija

Beje, minėto vizito Lietuvoje metu tikriausiai buvo bandoma pasirašyti deklaraciją „Dėl abipusės draugystės susitarimo paskelbimo su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“. Ten sakoma: „Mes, Lietuvos politikai ir visuomenės atstovai, skelbiame abipusės draugystės susitarimą su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“.

Ar ši deklaracija buvo pasirašyta ir kas ją pasirašė, kol kas iki galo nėra aišku. Remiantis neoficialiais duomenimis, parašus turėjo brūkštelėti vos keletas esamų ir buvusių Lietuvos Seimo narių.

Žinoma, visi privalome suprasti, kad keli parlamentarai – dar ne visas Lietuvos Seimas. Oficiali Lietuvos valdžios pozicija – visai kita.

Juolab kad esama įtarimų – mažų mažiausiai vienas deklaraciją pasirašyti ketinęs ar jau pasirašęs parlamentaras tiesiog buvo suklaidintas. Kodėl taip manau? Teko kalbėtis su Seimo nariu akademiku Eugenijumi Jovaiša (jam nusiunčiau laišką – analogišką tam, kurį buvau pasiuntęs į Lietuvos URM).

Neoficialaus pokalbio metu parlamentaras E.Jovaiša žadėjo duoti atsakymą. Be kita ko, užsiminė, kad nėra atidžiai išanalizavęs Armėnijos – Azerbaidžano santykių. Iš jo laikysenos bei užuominų supratau, kad jis nėra tikras, jog teisingai pasielgė, susidomėjęs minėta deklaracija.

Varėnos mero akibrokštas

Taip pat nekantriai laukiu Varėnos mero Algio Kašėtos paaiškinimų, kodėl jis Dzūkijoje viešėjusius apsišaukėlės respublikos pasiuntinius priėmė ne privačiai, o būtent kaip oficialus miestelio vadovas? Jei pasitiktų juos savo nuosavoje viloje – tegul. Bet Varėnos valdžiai susitikti su neegzistuojančios valstybės atstovais – tikras nesusipratimas.

Taip pat keista, kai Varėnos meras pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Tokie Varėnos mero užmojai žemina mūsų valstybę. Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet jos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur tie apsišaukėliai – iš Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.

Kaltė gula ant provokacijos organizatorių pečių

Ir vis dėlto didžiausia atsakomybė už šį akibrokštą tenka ne Pietų Kaukazo istorijoje nesusigaudantiems ar ją sąmoningai neteisingai interpretuojantiems Lietuvos politikams. Didžiausia atsakomybė krenta ant Armėnijos diplomatų Lietuvoje pečių. Jie puikiai žino, kokios pozicijos laikosi Lietuva. Todėl jie neturėjo jokios moralinės teisės lankyti tų renginių bei juos propaguoti.

Priekaištų nusipelnė ir Lietuvos armėnų sąjungos pirmininkas A. Tunianas bei jo vadovaujama bendruomenė. Lietuvoje gyvenantys armėnai negalėjo nežinoti, kad oficiali Lietuva traktuoja Kalnų Karabachą kaip neatskiriamą Azerbaidžano teritoriją. Todėl gerbdami Lietuvos poziciją jie taip pat privalėjo ignoruoti renginius, kuriuose viešėjo pasaulyje nepripažintos apsišaukėlės respublikos pasiuntiniai.

Bet jie neignoravo. Pasinaudojo lietuvių patiklumu, nuoširdumu, draugiškumu, tolerancija. Būtent todėl lietuviai nuo šiol privalo būti atidesni sulaukę oficialių Armėnijos ambasados Lietuvoje ar Lietuvoje gyvenančių armėnų kvietimų.

2017.07.18; 06:00

AktualijosSkaitomiausios

Birželio mėnesį numatomą atidaryti eismą geležinkelio linijoje Baku-Tbilisis-Karsas (BTK). Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai atsiveria galimybė be kliūčių prekiauti tarpusavyje ir su kitomis Kaspijos jūros pakrančių valstybėmis. Šis transporto koridorius yra dalis didesnio projekto: Pietų Kaukazą per Turkiją sujungti su Europos geležinkelio linijomis. O toliau… 

Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus. Slaptai.lt nuotr.

Rusijai visur vaidenasi priešai

Pietų Kaukaze geležinkelis radosi, kai jo prireikė čia įsigalėjusiai Rusijos imperijai. 1883 metais bėgius iš Tbilisio atvedė iki Baku miesto su jo verslovėmis. XX amžiaus išvakarėse Tbilisį geležinkelis sujungė su Rusijos tuo laiku užimtų Osmanų imperijos rytinių provincijų miestu-tvirtove Karsu – per Giumrį (subyrėjus Rusijos imperijai, teko sovietinei Armėnijai). SSSR imperijos laikais susisiekimas tarp bendros sienos neturinčių Azerbaidžano ir Turkijos (neskaičiuojant siauro ruožo Nachičevanės Autonominėje Respublikoje, neturinčioje bendros sienos su Azerbaidžanu) ėjo per Armėniją ir Iraną. 1993 metais Pietų Kaukazo geležinkelių sistema suiro: Kalnų Karabacho kare Azerbaidžaną palaikanti Turkija uždarė sieną su Armėniją.

Tada ir prabilta apie susisiekimą aplenkiant Armėniją. Tačiau prireikė dar gero dešimtmečio, kol Turkija, Gruzija ir Azerbaidžanas susitarė dėl BTK tiesimo. Teisingiau būtų sakyti: atnaujinimo, rekonstrukcijos, modernizavimo, nes didžioji dalis geležinkelių šioje linijoje jau buvo, tarp jų ir Gruzijoje sovietiniais laikais (1986) paklota atkarpa iki Achalkalakio, nutolusio nuo Turkijos sienos vos per tris dešimtis kilometrų. Naujai reikėjo nutiesti apie 100 km atkarpą iš Achalkalakio iki Karso. Turkijos-Gruzijos pasienyje kalnuose teko gremžti tunelius (2,5 km), turkų pusėje bėgių klojėjai plušėjo 2 000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kaukaziečiai atsisakė sovietinę bėgių vėžę keisti į Turkijoje klojamą siauresnę, europinę, tad Achalkalakyje teko pastatyti ir traukinių ratų perstatymo punktą.

Azerbaidžano transporto ministerijos duomenimis, BTK projektui įgyvendinti išleista, skaičiuojant JAV doleriais, beveik 1,5 milijardo.

Daugelio nuomone, geležinkelio linija Baku-Tbilisis-Karsas yra strateginės reikšmės. Kai kas ją pavadino ilgai lauktąja (darbus pradėjo 2008-aisiais, tačiau jie dėl daug ko strigo, pradedant Rusijos-Gruzijos karu). Šis transporto koridorius bus naudingas ne tik trims juo susisiekiančioms valstybėms – tai ir „Naujojo šilko kelio“ dalis, tiltas tarp Azijos ir Europos, Rytų ir Vakarų.

Tuo tarpu Maskvoje įtariai sutiko šią naujieną. Pravda.Ru tuoj pranešė apie naują karinę sąjungą prie Rusijos sienų (новом военном союзе у границ России). Turima omenyje tikėtinas Turkijos, Azerbaidžano ir Gruzijos karinis bendradarbiavimas. Esą iš Azerbaidžano žiniasklaidos užuominų galima spręsti respublikos teritorijoje netrukus būsiant įkurtą pirmą Turkijos karinė bazę, greičiausiai – Nachičevanės Autonominėje Respublikoje. Nors Baku vyriausybė netarė apie tai nė žodžio, Pravda.Ru nerimsta: nebūna dūmų be ugnies.

Karinė bazė – tai visiškai uždara teritorija, kurią autonomiškai valdo užsienio valstybės karinė vadovybė. Azerbaidžano gynybos doktrinoje ir pastarojo meto Baku užsienio politikos siekiuose nekalbama nei apie dalyvavimą karinėse sąjungose, nei apie galimybę įkurdinti šalyje kitos valstybės kariuomenę. Kita vertus, Azerbaidžano ir Turkijos kariniam bendradarbiavimui nebūta ir tinkamų kelių – tikrąja šių žodžių prasme. Teheranas galėjo neleisti pervežti per savo teritoriją Turkijos kariuomenės ar ginklų į Azerbaidžaną. Štai kodėl, Pravda.Ru eksperto nuomone, Turkija su Azerbaidžanu dėjo tiek pastangų įtikinti Gruziją imtis tranzitinės valstybės vaidmens, skyrė jai didelę paskolą lengvatinėmis sąlygomis.

O kadangi per Gruziją naujuoju geležinkeliu gali eiti ne tik prekiniai traukiniai, bet ir ešelonai su kareiviais bei ginkluote, Turkija su Azerbaidžanu skatina oficialųjį Tbilisį prisidėti ir prie jų gynybinės sąjungos. Jau birželį Turkijoje bus vykdomos 10 dienų truksiančios turkų-azerbaidžaniečių-gruzinų karinės pratybos „Kaukazo erelis“.

(Tiesą sakant, Gruzijoje apie trišalę gynybinę sąjungą prabilta jau senokai. Prieš penkerius metus Trabzone Turkija, Azerbaidžanas ir Gruzija pasirašė deklaraciją dėl glaudesnio bendradarbiavimo. BTK – pagrindinis baras. Kitos sritys: energetika, turizmas, kultūra. Esama ir kitų įdomių ir svarbių krypčių, – kartą prasitarė vienas užsienio reikalų ministrų, kurie reguliariai renkasi į trišalius pasitarimus. Apie bendradarbiavimą gynybos ir saugumo srityse nekalbėta, tačiau gruzinų ekspertai spėjo, kad toks reikalas – ne už kalnų.)

Pravda.Ru eksperto išvada: Turkijos kariuomenės ir ginkluotės siuntimas į Azerbaidžaną BTK geležinkeliu gali smarkiai pakeisti jėgų išsidėstymą Pietų Kaukaze ir sukurti naują geopolitinę realybę. O svarbiausia visame tekste yra grasinamas perspėjimas: įsileidus NATO narės Turkijos kariuomenę Į Azerbaidžaną, Aljansas priartėtų prie pat pietinių Rusijos sienų ir tai sukeltų Kremliaus nepasitenkinimą. Rusija iki šiol tvirtai sakė pripažįstanti Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tačiau, Baku žengus arčiau NATO, Maskva galinti ūmai pakeisti savo poziciją dėl armėnų okupuotų teritorijų, prilyginti Kalnų Karabachą Abchazijai ir Pietų Osetijai, kurias oficialiai pripažino nepriklausomomis respublikomis.

Kur kinai pasuks Naująjį šilko kelią?

2013-aisiais 90 metų gyvavimo sukaktį šventusi Turkija iškilmingai pasidovanojo sau įspūdingą, 3,5 milijardo eurų vertės, dovaną: Stambule Azijos ir Europos krantus sujungė Bosforo sąsiaurį kertantis geležinkelio tunelis. Bendras Marmarajaus vardą gavusio tunelio ilgis – 13,5 km, jūros dugnu 60 metrų gylyje jis tęsiasi 1,4 kilometro. Statyba truko 9 metus. Metropoliteno dalimi tapęs tunelis pastebimai palengvino 14 milijonų gyventojų turinčio miesto viešajam transportui tenkančią naštą: juo per dieną galima pervežti 1,5 milijono keleivių. Panašaus projekto Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV norėjo imtis dar 1891metais, tik neįstengė. Tai reiškia ir prieš šimtą metų buvus ne tik vietinės, o ir tarptautinės svarbos reikalą turėti tarpžemyninį tiltą. Dabar šiuo tuneliu važiuoja ir tarptautiniai keleiviniai traukiniai – anksti rytą ir prieš vakarinį vietinių keleivių antplūdį. O naktimis juo dunda krovininiai sąstatai.

Marmarajaus tunelis yra būsimosios visą Turkiją iš vakarų (Edirnės miestas pasienyje su Bulgarija ir Graikija) į rytus (tas pats Karsas prie Gruzijos) kertančios greitojo traukinių eismo magistralės svarbiausioji grandis. Geležinkelis drieksis per Stambulą bei Turkijos sostinę Ankarą ir bus daugiau kaip 1,5 tūkst. km ilgio. Paleisti juo traukinius numatoma 2023 metais; tada visą Turkiją iš rytų į vakarus bus galima pervažiuoti per 8 valandas.

2012 metais šis projektas buvo aptartas Pekine, viešint Kinijos sostinėje Turkijos vyriausybinei delegacijai. Tada kinai pažadėjo prisidėti prie jo 35 milijardais dolerių. Ta proga Turkijos internetiniai leidiniai įdėjo būsimojo geležinkelio schemą, kurioje Karsas – ne paskutinė maršruto stotis rytuose. Linija šauna toliau – į Gruziją, Azerbaidžaną, eina Kaspijos jūra, driekiasi per Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją, Kazachstaną ir galiausiai kerta visą Kinijos teritoriją. Taigi ir Baku-Tbilisio-Karso geležinkelis, ir Bosforo tunelis yra sudėtinė Kinijos sumanyto ir skatinamo „Naujojo šilko kelio“ (galima sakyti „greitkelio“) dalis. Europoje jis ves į Ispaniją ir Didžiąją Britaniją.

Nė senovėje nebuvo vieno prekybos kelio iš Azijos į Europą, saugumo ar kitų išskaičiavimų vedini pirkliai karavanus suko naujais takais; nėra to ir mūsų dienomis. Kinai suskato ieškoti naujų „šilko kelių“ prieš penketą metų, kai prekybos apyvarta su Europos Sąjunga pasiekė 1 mlrd. eurų per dieną. Didžioji dalis krovinių iš Kinijos keliauja į Europą vandens keliu – per Indijos vandenyną ir Sueco kanalą. Krovininiai laivai iš kinų Šanchajaus iki olandų Roderdamo plaukia 45-50 dienų. Kinų tai jau nebepatenkina. Jie išbandė gerokai trumpesnį Šiaurės jūrų maršrutą – atplaukti Rusijai priklausančiais Arkties vandenyno pakraščiais į Europos uostus užtrunka apie vieną mėnesį. Rusai perša kinams Sibirą kertantį geležinkelį. Kazachai savo ruožtu ragina rinktis jų šalį, iš kur kinų prekės pasiektų Vakarų Europą Rusijos ir Baltarusijos geležinkeliais. Rusai su kazachais vienu balsu traukia: pas mus viskas seniai padaryta, daugiau nieko statyti nereikia!

Tuo tarpu kinų žvilgsnis nukrypo Kaspijos jūros link ir anapus jos – į Pietų Kaukazą. Nors vandens keliu gabenti krovinius pigiau nei geležinkeliu ar automobilių keliais, tačiau nelygu pervežimų nuotolis bei trukmė. Esamo maršruto iš Korėjos ir Kinijos šiaurės rytinių provincijų per rusų Vladivostoką, Chabarovską, tada Sibiro geležinkeliu ir toliau per Samarą iki baltarusių Bresto ilgis – 10 800 kilometrų; konteineriai su kroviniais juo keliauja apie 20 parų. Galimo alternatyvaus maršruto – per Kazachstaną, Turkmėniją, toliau Kaspijos jūra iki Baku, iš ten per Tbilisį iki Juodosios jūros uosto Počio ir galiausiai iki ukrainiečių Odesos ar bulgarų Varnos – ilgis sudaro 6 900 kilometrų; kelionė truktų 15 parų.

Pasak kitų, keleiviai ir kroviniai iš Londono į Pekiną nukeliaus per 12 dienų. Tačiau kada tai įvyks – nežinia. Ant dar nepaklotų bėgių Vidurinėje Azijoje nutįso grėsmingas Kremliaus šešėlis. Specialistai ilgai svarstė, ar nenutiesus per Kirgiziją ir Uzbekiją siaurosios vėžės geležinkelį – kaip Europoje ir Kinijoje, tačiau taip ir neapsisprendė. Kalbama, prieš piestu stojusi Maskva. Rusų žiniasklaida rašė kinams būsiant labai paranku siauruku atgabenti savo tankus… Ekspertams labai greitai susidarė įspūdis, jog Rusija nė už ką neleisianti buvusiose sovietinėse Vidurinės Azijos respublikose kada nors rastis „šilko keliui“.

Tam teko, tam teko, o Armėnijai…

2010-ųjų rudenį Azerbaidžanas tolėliau nuo Baku pradėjo statyti naują, gal net didžiausią ant Kaspijos krantų tarptautinįkrovinių uostą, į kurio keltų terminalą veda BTK bėgiai. Priešingame jūros Turkmėnija rekonstravo savąjį uostą. Turkija, kaip sakyta, projektuoja visą šalį kertančią magistralę. Šių didelių projektų imtasi su mintimi apie „Naująjį šilko kelią“, sujungsiantį Europos valstybes su Vidurinės Azijos, Kinijos ir Ramiojo vandenyno pakrantės šalimis.

Tuo tarpu ekspertai svarsto, kokią naudą Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai BTK atneš jau rytoj. Šis projektas, galima sakyti, bus išsigelbėjimas ir Karsui, ir visam regionui, – pasakė, pranešęs apie artėjantį BTK linijos atidarymą, Turkijos transporto ministras Achmetas Arslanas. Naujuoju geležinkeliu iš Azerbaidžano atkeliaus į Turkijos šiaurės-rytų regionus (Rytų Anatoliją) čia reikalingas kuras ir kiti energetiniai ištekliai; iš Vidurinės Azijos turkai gaus medvilnę, iš Kinijos – šios šalies prekes. Karse statomas didelis logistikos centras (kainuos apie 27 mln. dolerių), per kurį turkų gaminiai kitas pasaulio šalis pasieks greičiau ir su mažesnėmis sąnaudomis. Be Nachičevanės, turkai motųsi tiesti geležinkelio atšakas į Iraną ir Pakistaną.

Gruzijoje buvo girdėti balsų, jog BTK linija naudinga pirmiausia Azerbaidžanui, o gruzinai, leidę ją tiesti per savo teritoriją, patys nė krovinių jai apkrauti neturį. Tbilisis sujudo, kai Maskva atsimojo nuo jo pasiūlymo atnaujinti traukinių eismą tarp Rusijos ir Gruzijos per Abchaziją. Dabar kalbama kaip iš rašto: tiesioginis laisvas susisiekimas su Turkija atvers kelią į Europą ir prie Viduržemio jūros pigesniu ir trumpesniu transporto koridoriumi ir tik padidins Gruzijos geležinkelių, kaip alternatyvaus transporto koridoriaus tarp Europos ir Azijos, svarbą. Tačiau ir toliau iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos plūs kroviniai į gruzinų Juodosios jūros uostus ir priešinga kryptimi (Anaklijoje randasi naujas gilusis uostas).

Geležinkeliu į Turkiją ir per Turkiją keliaus daugiausia kroviniai, kurie ir anksčiau lenkė tuos uostus (naftos produktai, kita). Pradėjus veikti BTK, Gruzija norėtų darytis ir turistine šalimi. Iš Tbilisio į Stambulą žmones veža autobusai. Geležinkeliu keliauti bus daug patogiau: užmigęs atsibusi žvalus jau Stambule.

Labai svarbu visoms trims valstybėms: randantis BTK, ėmė rastis ir investicijos. Dabar Pietų Kaukaze veikia Kinijos privačios bendrovės, tačiau manoma jas taisant kelią į šį regioną valstybinėms infrastruktūros plėtros kompanijoms. Taip atsitiko Rusijoje, Kazachstane ir Uzbekijoje, kur kinai vykdo didelius projektus, finansuojamus Kinijos valstybinių bankų lengvatinėms sąlygomis. Naujos kinų įmonės pirmiausia ėmė kurtis Azerbaidžane. Čia pradėtas ekonomikos, ilgai gyvavusios iš naftos pramonės pajamų, pertvarkymas yra gera proga Kinijai panaudoti savąjį pramoninių ir statybinių galių perteklių. Azerbaidžanas suteikė kinų didiesiems komerciniams bankams nemažų lengvatų ir tikisi, jog Baku rasis jų filialai, kurie ir toliau palaikys ekonomikos diversifikavimą.

Praėjusių metų rudenį, Kinijai ir Gruzijai pasirašius savitarpio supratimo memorandumą, kinai įsileido į savo rinką gruzinų žemės ūkio produktus, padidino vyno importą. Tuo tarpu Gruzijoje steigiamos laisvosios pramonės ir prekybos zonos, kurių veikloje energingai sukasi kinų privačios bendrovės. Iš straipsnio Eurasia.net apie Kinijos užmojus Pietų Kaukaze („China’s Strategy in the Caucasus”) ne be nusistebėjimo sužinome: Gruzijoje lengviausia iš visų buvusių SSRS respublikų pradėti verslą ir čia vyrauja didžiausias nepakantumas korupcijai. Daug reiškia ir tai, kad Tbilisis yra pasirašęs laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjungos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, Turkija.

2014-ųjų rudenį leidinyje „Nojev kovčeg“ (noev-kovcheg.ru) pats Juodosios ir Kaspijos jūrų regiono politinių ir socialinių tyrimų instituto direktorius tvirtino būsią blogai: Baku-Tbiliso-Karso geležinkelį pasitarnaus Turkijos skatinamam „tiurkų pasaulio“ telkimuisi ir įtakos regione didinimui („Новый транспортный коридор как реализация пантюркистской идеи“). Esą iš pat pradžių šiuo projektu siekta daugiau politinių nei ekonominių tikslų: atskirti Armėniją nuo tarptautinių transporto maršrutų ir nustumti dar labiau į šoną tarptautinėje prekyboje. Izoliuoti ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Be to, nusilpninti  armėnus Džavachetijoje, įkurdinus ten išilgai geležinkelio svetimą tiurkiškąjį elementą. Pasak autoriaus, geležinkelis esą skirtas ir tam, kad transporto srautai eitų lenkdami Rusiją, kas ateityje turėtų būti naudinga Vakarams, kurių remiama Turkija ir tikisi įgyvendinti savo planus. Žodžiu, naujasis transporto koridorius kelia grėsmę ne tik Armėnijai, bet ir Rusijos dominavimui šiame regione.

Dabar šis autorius gal jau kitaip mano apie Turkiją ir naudingą Vakarams politiką, tiurkų ekspansiją į Rusijai priklausantį Šiaurės Kaukazą. Tačiau Armėnija apie taikią kaimynystę ir toliau gali tik svajoti. Suprantama, jog 2005 metais, kai buvo tariamasi dėl BTK tiesimo, azerbaidžaniečiai pripažino: „Mums pavykus įgyvendinti šį projektą, armėnai atsidurs visiškoje izoliacijoje, jų ir be to vargana ateitis bus dar niūresnė“. Neseniai armėnų ekonomistas Artakas Manukianas Gruzijos žurnalistams (jnews.ge) pasakė, jog pradėjus veikti naujajam transporto koridoriui Armėnija gali atsidurti dar didesnėje aklavietėje. Nebent prekyba su Gruzija pagyvės. Tuo tarpu apie armėnų prekių eksportą į Turkiją nė kalbėti neverta (2015 metais tesiekė 1,5 mln. dolerių, o 2016-aisiais – išvis 0,5 milijono); gal kiek padidės importas iš Turkijos (buvo 164 mln. dolerių) ir prekės mažumėlę papigs.

Bet kas dėl to kaltas? Ar ne patys armėnai, su Rusijos karine pagalba okupavę azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir tokiu būdu mirtinai įžeidę ne tik Azerbaidžaną, bet ir Turkiją? Galų gale prisiminkime, kiek sykių Azerbaidžanas siūlė armėnams gyventi draugiškai – grąžinkite tai, ką neteisėtai pagrobėte, ir mes prekiausime, užuot kariavę. Bet ne – oficialusis Jerevanas iki šiol linkęs konfliktuoti. Todėl vargu ar galima Azerbaidžaną kaltinti tendencingumu, juolab kad dujų ir naftos vamzdžių tiesimas per Armėniją azerbaidžaniečiams būtų ir patogesnis, ir pigesnis, ir trumpesnis. Azerbaidžanas visąlaik siekė ir tebesiekia su visais kaimynais gyventi santarvėje. Oficialiojo Baku politika pragmatiška: jie nenori turėti vargšo ir pikto kaimyno. Tačiau Armėnija elgiasi taip, tarsi jai patiktų būti ir piktai, ir alkanai kaimynei. Armėnija net ignoravo ekonominę naudą, kurią Azerbaidžanas jai siūlė mainais į draugystę. Taigi viena vienintelė tiesa yra ši – dėl politinės ir ekonominės izoliacijos Armėnija pati kalta.

Pirkliai prieš generolus

Šis projektas yra labai naudingas Turkijai, jis suteikia galimybę vystyti silpną Rytų Anatolijos ekonomiką, – tvirtina armėnų ekonomistas Artakas Manukianas. Ir priduria: – Tai sykiu su kitais veiksniais sumažins įtampą šiuose regionuose. Gruzijos ministras pirmininkas Georgijus Kvirikašvilis, klausiamas apie naujus tarptautinės prekybos kelius per Pietų Kaukazą, atsakė: Šilko kelias mums atveria didžiules galimybes, tačiau reikia tam tikrų sąlygų joms iki galo išnaudoti. Būtina infrastruktūra, taip pat stabili padėtis valstybėse, kurios dalyvauja projekte. Pietų Kaukazo geografinė padėtis, nėra abejonių, vilioja užsienio investuotojus. Per šį kraštą driekiasi naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas ir dujotiekis Baku-Tbilisis-Erzrumas. Prie šių  svarbių arterijų svariai prisideda geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas. Nauji projektai Pietų Kaukaze gali būti naudingi visiems jų dalyviams, tačiau tam, kad jie būtų įgyvendinti ir įkvėptų į šio krašto ekonomiką naują gyvybę, čia reikalinga taika – vargiai rastųsi kas nesutinka su šiais Eurazijos ekonominės sąjungos instituto ekspertės Nadanos Fridrichson žodžiais, neseniai pasakytais leidiniui „Vestnik Kavkaza“.

Šis leidinys suteikė žodį ir politologui Ibrahimui Ibrahimovui: Kalnų Karabacho klausimo sureguliavimas yra labai svarbus ne tik Azerbaidžanui ir Armėnijai, tačiau ir visam Kaukazo regionui, kuriame glaudžiai susipynė daugybė tautų, kalbų ir kultūrų. Politologas primena, jog Armėnija prieš ketvirtį amžiaus užsibrėžė kurti vienos tautos valstybę su radikalia nacionalistine ideologija, tačiau tokiame regione, kaip Kaukazas, šitai yra nepriimtina. Azerbaidžanas nusitaikė kurti valstybę visoms joje gyvenančioms tautoms bei gyvuojančioms kultūroms reikštis ir bendrauti. Azerbaidžanas to siekia, kaip matyti iš jo įgyvendinamų projektų, ir visame regione. Baku taikos pasiūlymas – sudaryti sąlygas visiems karo pabėgėliams grįžti į gimtąsias vietas labiausiai atitinka Kaukaze susiklosčiusius tautų santykius. Tik visiems regione sutariant įmanomas bendras klestėjimas, – tvirtina Ibrahimovas. – Kuo greičiau tai supras Jerevane, tuo greičiau sulauksime taikos Karabache ir gerovės visame Kaukaze.

Kuriamiesiems žygiams, statybai, prekybai reikia taikos ir santarvės. Kita vertus, toje pačioje prekyboje glūdi taikinimo dvasia ir akstinas taikytis. Plintanti prekyba sukuria, be kita ko, kaip sako protingi žmonės, tam tikrą politinį stabilumą regione. Į Pietų Kaukazą keliaujančius pirklius, statybininkus, bankininkus galima laikyti taikia tarptautine kariauna – jos pasirodymas drausmina valdovus ir teikia krašto žmonėms viltį.

O kaip gi Rusija – juk netylės, matydama „Šilko kelią“ aplenkiant Sibirą? Gerai pasakė BTK atkarpą Gruzijoje klojusios valstybinės kompanijos direktorius Olegas Bičiašvilis: Mūsų kelias trumpesnis ir mes galime konkuruoti su Sibiro magistrale. Tačiau prekybos apyvarta su Kinija tokia milžiniška, o prekių srautas iš Ramiojo vandenyno baseino toks platus, kad užteks ir Rusijai, ir mums. Galima pridurti: kaip, beje, ir Lietuvos vežėjams, geležinkelininkams ir uostininkams, irgi nusitaikiusiems į savo dalį „Šilko kelyje“. Žinoma, nesėdint rankas sukryžiavus.

2017.06.08; 08:50

Aktualijos

Iš Armėnijos atkeliavo liūdnos žinios. Kaip ir buvo prognozuojama, daugumą 131 vietų Parlamente turės prorusiška dabartinio šalies prezidento Seržo Sargsiano partija. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Dar tiksliau tariant, Nacionaline Asamblėja vadinamo Armėnijos parlamento rinkimuose daugumą išplėšė prezidento S.Sargsiano visiškai kontroliuojama Respublikonų partija (surinko beveik pusę visų balsų – 49,88).

Antrąją vietą pagal laimėtus balsus iškovojo Gagiko Carukiano, kuris laikomas vienu turtingiausių žmonių Armėnijoje ir vadovauja partijai „Klestinti Armėnija“, grupuotė (27,86 proc.).

Trečioji vieta atiteko nacionalistinės pakraipos Armėnijos revoliucinei federacijai (ARF), dar žinomai kaip „Dašnakcutiun“. Ji, beje, tampriai bičiuliaujasi su valdančiąja Respublikonų partija (6,7 proc.).

Tai – pirmieji Armėnijos parlamento rinkimai po to, kai 2015-aisiais buvo organizuota Konstitucinė reforma akivaizdžiai išplėtė šalies parlamento ir premjero galias, o prezidento teises sumažins iki minimumo. Politikos ekspertai ir apžvalgininkai beveik vienbalsiai tvirtina, kad konstitucinė reforma, tegul ir įteisinta 2015-aisiais surengtame visuotiniame referedume, asmeniškai naudinga Armėnijos prezidentui S.Sargsianui.

Nėra sunku paaiškinti – kodėl naudinga dabartiniam prezidentui. S.Sargsiano prezidentavimo kadencija baigiasi 2018-ųjų pavasarį. Tad pasitraukęs iš Prezidento posto prorusiškasis S.Sargsianas lengvai galės tapti nuo 2018-ųjų milžiniškas galias įgyjančiu šalies premjeru. Juk šalies premjerą nuo kitų metų rinks žymiai didesnes teises turintis … S.Sargsiano partijos kontroliuojamas parlamentas. Vadinasi, nuo 2018-ųjų metų 2,9 mil. gyventojų turinti Armėnija tampa nebe prezidentine, o parlamentine valstybe.

Parlamentine valstybe su didelius įgalojimus turinčiu premjeru ji tampa tik todėl, kad taip naudinga prezidentines kadencijas baigiančiam S.Sargsianui. Būtent – šis armėniškas parlamentizmas neturi nieko bendro su tikrąja demokratija. Ne vien todėl, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitose armėniški rinkimai vertinami skeptiškai (ESBO manymu, būta daug plataus masto papirkinėjimų, rinkėjai buvo spaudžiami ir bauginami). Ir ne todėl, kad JAV kartu su Europos Sąjunga paskelbė bendrą susirūpinimą „dėl sisteminio administracinių resursų naudojimo padedant kai kurioms partijoms“. Tiesiog S.Sargsianas bet kokia kaina nori išlikti valdžioje net ir baigęs prezidentavimą.

Kas gi tas 62 metų amžiaus S.Sargsianas? S.Sargsianas vadovauja Armėnijai nuo 2008 metų. Jis liūdnai pagarsėjo dalyvavęs karinėse operacijose iš Azerbaidžano atimant Kalnų Karabachą. Jis pagrįstai priskiriamas prie nesutaikomų armėnų šovinistų, kurie nenori nė girdėti, jog, remiantis tarptautine teise, Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą privalu grąžinti teisėtam šeimininkui – Azerbaidžanui. Asmeniškai kovinėse operacijose prieš Azerbaidžaną dalyvavęs S.Sargsianas laikomas politiku, kuriam Armėnijos – Azerbaidžano draugystė nenaudinga. Mat praradęs valdžią jis gali būti patrauktas atsakomybėn dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui (omenyje turimos kad ir karinės akcijos prieš Hodžaly miesto civilius gyventojus azerbaidžaniečius).

Situacija sudėtinga dar ir todėl, kad Armėnijos parlamente savo narių turės nacionalistinė partija ARF (Armėnijos revoliucinė federacija). Besidomintys Pietų Kaukazo istorija puikiai žino, kad ši partija pagrįstai tapatinama su teroristine organizacija „Dašnakcutiun“, rengusia kruvinus išpuolius ir prieš taikius azerbaidžaniečius, ir prieš taikius turkus, ir prieš Azerbaidžano bei Turkijos politikus, diplomatus, žurnalistus. Kruvinasis judėjimo „Dašnakcutiun“ sąrašas – labai ilgas. Neįtinkančių Turkijos ir Azerbaidžano politikų, istorikų medžioklę bei taikių gyventojų bauginimo akcijas ši organizacija rengė ir Europoje, Amerikoje bei Australijoje. Dėl „Dašnakcutiun“ fanatiškų siautėjimų žūdavo nieko apie Armėnijos nesutarimus su Turkija ir Azerbaidžanu nežinantys Vakarų žmonės Kopenhagoje, Paryžiuje ar Berlyne.

Ką dar būtų galima pasakyti apie rinkimus Armėnijoje? Jerevane dirbantis nepriklausomas politikos ekspertas Sergejus Minasianas yra teigęs, kad „valdančioji partija Armėijoje turi „reikšmingą pranašumą prieš konkurentus, nes gali naudotis dideliais administraciniais ir propagandos ištekliais“. Tai reiškia, kad rinkimų Armėnijoje negalima laikyti visiškai laisvais ir sąžiningais. Kandidatų būta daug, tačiau realių šansų laimėti rinkimus turėjo tik seniai valdžioje esančiam S.Sargsianui ištikimo grupuotės. Blaiviai mąstant, valdančioji S.Sargsiano grupuotė neturėtų laimėti nė vienų rinkimų, nes daugiau kaip 30 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. 2016-aisiais metais Armėnijos ūkis sustiprėjo vos 0,2 proc.

Armėnijos specialiosios pajėgos tramdo mitinguojančius. AsiaNews.it nuotr.

Praėjusiais metais Armėniją buvo sudrebinę kelias savaites trukę protesto mitingai dėl didelių elektros kainų.

2015-aisiais metais Armėnija pagarsėjo ir tuo, kad ginkluoti vyrai pagrobė įkaitų – reikalavo iš kalėjimų paleisti opozicijos atstovus.

Vienas kalėjęs asmuo mirė po ilgai trukusio bado streiko. Per įkaitų išlaisvinimo operaciją žuvo du žmonės, dar keli buvo sunkiai sužeisti. Todėl Armėnijoje nėra ramu ir stabilu.

Žodžiu, praėjusį sekmadienį įvykę rinkimai į Armėnijos parlamentą byloja, kad oficialusis Jerevanas ir ateityje specialiai konfrontuos su Kalnų Karabachą susigrąžinti norinčiu Azerbaidžanu ir tuo pačiu metu bičiuliausiais su Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano atimti padėjusia, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą puldinėjančia Rusija. Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Slaptai.lt informacija.

2017.05.19; 05:30

Politinės intrigos

Tūlas gali nežinoti, jog norint nukakti į Kalnų Karabachą privalu apie tai pranešti Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijai. Vienas tris pilietybes turintis „LiveJournal“ autorius nelestinai lankėsi Armėnijos okupuotoje teritorijoje, dėl to Azerbaidžanas įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ – uždraudė jam daugiau ten kelti koją.

Tačiau jis vėl nusigavo į Azerbaidžaną, prieš tai apsiskelbęs, kad keliaus tyčia pažeisdamas šios valstybės sienos įstatymą…

Avantiūristo kelionė į Kalnų Karabachą baigėsi Baku areštinėje

Pastarasis vojažas į Azerbaidžaną ponui Aleksandrui Lapšinui, nuo jo ir pradėjome šį pasakojimą, baigėsi apverktinai. Šį kartą jis prisistatė kaip Ukrainos pilietis, vardu Oleksandras, ir prasmuko pro pasieniečius. Tačiau šį dar dviejų valstybių, Rusijos ir izraelio, pilietį sulaikė praėjusių metų pabaigoje, kai atvyko į Minską. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka savuoju papratimu išsamiai paporino apie incidentą: „Kai šitas klausimas iškilo, aš matau – štai yra toks žmogus. Pavedu užsienio reikalų ministerijai: klausykite, nereikia skandalo, suderinkite su Izraelio, Rusijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais, kad jis netaptų kokiu nors įkaitu. Jeigu Izraelis, Rusija ir Azerbaidžanas susitars, mes padarysime taip, kaip jie nori. O derėtis niekas nepanoro. Tada aš atsidūriau situacijoje, kada kažin ko nori Rusija, kažin ko nori Izraelis, neaišku ko, bet visiškai aišku, ko nori Azerbaidžanas, o ir pagal įstatymą taip turi būti. Ir aš nutariau veikti pagal įstatymą“.

Azerbaidžanas buvo paskelbęs Lapšino tarptautinę paiešką per Interpolą, o baltarusiai jį sulaikė ir išdavė azerbaidžaniečiams pagal abiejų valstybių susitarimą dėl ieškomųjų ekstradicijos. Rusija ir Izraelis liko nepatenkinti tokiu veikimu „pagal įstatymą“, tačiau didelės audros nekėlė (tiesa, iki Lapšinui atsiduriant šių metų vasario pradžioje Baku, izoliatoriuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija priešinosi blogerio išdavimui Azerbaidžanui, o Rusijos nesutikimas nuskambėjo iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpų). Skaitytojai įklimpusio autoriaus labai negailėjo. Ir teisingai elgėsi – argi pagarbos verti sąmoningai teritorinio vientisumo principus neigiantys žmonės? Šiandien jie tyčiojasi iš Azerbaidžano teritorinio vientisumo principų norom nenorom talkindami armėnų separatistų užgaidoms, rytoj, žiūrėk, jau neigs Lietuvos, Latijos ar Estijos teises.

O šit Armėnijoje kilo tikra isterija. „Ažiotažas“, kaip parašė kitas autorius. Įvairaus plauko veikėjai agitavo žmones boikotuoti Baltarusiją, nevažiuoti į šią šalį, dargi atšaukti iš Minsko savo pasiuntinį ir suimti (?!). „Armėnijos balso“ (Голос Армении) žurnalistas parašė, kad „dabar dauguma Armėnijos piliečių, kuriuos Azerbaidžanas atvirai vadina priešais, saugiai jaustis Baltarusijoje negali“. Partija „Dašnakcutiun“ surengė piketą Jerevane, prie Baltarusijos pasiuntinybės pastato. Respublikos ombudsmenė (tiria skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų) netgi užsipuolė Rusiją su Izraeliu: esą šių valstybių protestai dėl Lapšino išdavimo Azerbaidžanui buvę nepakankamai griežti ir reiklūs: „Lapšino istorijoje susiduriame su cinišku savo šalies piliečio žmogaus teisių ir interesų nepaisymu, nes Rusijai ir Izraeliui yra svarbiau šios dienos nauda iš ginklų pardavimo“ (Azerbaidžanui – red.).

Nežinia, kiek būtų trukusi ši isterija Jerevane, tačiau galą jai padarė pats Lapšinas, tiksliau žinia, kad jis parašė Azerbaidžano prezidentui atgailos laišką. 40-mečio sūnaus nesubrendėlio pasigailėti prašė ir jo motina, Izraelio pilietė. Armėnų simpatijas vargšui Aleksandrui tartum karvė su liežuviu nulaižė. Kas dar vakar drąsiai gynė Lapšiną, vadino jį vos ne geriausiu armėnų tautos bičiuliu, štai nuo tos akimirkos pradėjo kaltinti visomis nuodėmėmis, tarp jų armėnų nacionalistų ypač mėgstama segioti – išdavyste. Tik Armėnijos delegacijos PACE narė Naira Zagrabian su didžiu pasipiktinimu reikalavo, kad Europos Taryba pasmerktų Azerbaidžano valdžios vykdomą „neteisėtą persekiojimą“. Tiesa, rūsčią kalbą rašydama narė pražiopsojo jau parą praėjus nuo to, kai Jerevane pasikeitė nuomonė dėl „armėnų tautos draugo“…

Viešas prisipažinimas apie būsimą nusikaltimą

Pats Lapšinas laiške Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, kiek žinoma, parašė viską atsitikus dėl jo naivumo ir panašiai. Tuo tarpu paskaitykime, ką jis dėstė savojoje „Gyvojo žurnalo“ (kirilicos rašmenimis ЖЖ) skiltyje prieš kelionę į Karabachą. Pirmiausia į akis, suprantama, krinta didžiosios raidės: REIKIA 150 BAKSŲ AZERBAIDŽANO ĮSTATYMAMS PAŽEISTI. Blogeris praneša, kad maždaug po savaitės rengiasi vykti išsinuomotu automobiliu į Jerevaną su reikalais, bet turįs idėją dar kartą nuvažiuoti į Karabachą/Arcachą tam, kad pakiltų Azerbaidžano „juodajame sąraše”, nes dabar esąs 16 vietoje, o norįs būti pirmas. Tik štai kokia bėda: automobilio nuoma kainuoja 50 dolerių per dieną, o kelionė į Karabachą – tai trys papildomos nuomos dienos. „Trūksta 150 baksų tam, kad pažeisčiau Azerbaidžano įstatymus. (…) Padėkite gerieji žmonės, kas kuo gali”.

Iš rimtųjų? Skaitome dar kartą. A-a-a! Pačiame viršuje skliaustuose parašyta: „Ne reklama, o pokštas, pinigų nereikia!” Kitas šitą pastabą gal pirmiausia ir perskaitė, dar tekste šypsosi saulutė, mielas pokštas – aukoti nereikia. Bet važiuoti važiuos – tai ne pokštas. Už savus ar kokių labdarių pinigus. Izraelio užsienio reikalų ministerija prieš Lapšino ekstradiciją protestavo tokiais žodžiais: „Izraelis negali leisti, kad Izraelio pilietis nukentėtų dėl dienoraštyje pareikštos nuomonės“. Iš anksto sumanyto nusikaltimo, tyčios viešas prisipažinimas – irgi nuomonė?! Įdomu, kaip pasielgtų Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar kokia kita Europos Sąjungos šalis, net ir tas pats Izraelis, jei ponas Lapšinas atvirai prisipažintų norįs pažeisti jų įstatymus, viešai neigtų jų teritorinio vientisumo principus? Taip pat tvirtintų, esą blogeris Lapšinas turi teisę pažeisti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio įstatymus, mat įstatymų pažeidimas ir tarptautinių principų nepaisymas tėra nekalta nuomonė?

Dabar paskaitykime, ką Lapšinas parašė grįžęs iš kelionės. Teksto antraštė „Rungtynės čempionų lygoje: Azerbaidžano Respublika prieš Sašą Lapšiną, santykis 1:0 blogerio naudai!” (Игра в лиге чемпионов: Республика Азербайджан против Саши Лапшина, счет 1:0 в пользу блогера!). Sužinome, kad kai 2012 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įtraukė jį į neteisėtai Karabache pabuvojusių asmenų sąrašą ir uždraudė įvažiuoti į šalį, taigi ir į armėnų okupuotas teritorijas, Lapšinas pasakė sau rasiąs būdą vėl atvažiuoti į Baku. Buvo du kartus nuvykęs į Azerbaidžaną jau būdamas įrašytas į „juodąjį sąrašą“. O kaip gi: jis turįs milžinišką kelionių po pasaulį patyrimą, aplankė 150 be trupučio valstybių, daugybė kirstų sienų su pačiais įvairiausiais pasais daug reiškia.

Toliau blogeris aiškina, kad Azerbaidžano pasienyje veikia „morališkai pasenusi“ kontrolės sistema, be to, jis turėjo tam tikrą informaciją: kurio paros laiku kertant sieną yra mažiausia tikimybė įkliūti. Visa tai žinant jam pavyko be didelio vargo, ramiai įvažiuoti į šalį (мне несоставило труда спокойно приехать в страну). 2017 metais jis žada vėl atvažiuoti į Azerbaidžaną ir guldo galvą: pasieniečiai jį pražiopsos ir vėliau pakels į aukštesnę vietą „juodajame sąraše“.

„Tik visiškas idiotas gali girtis internete savo kombinacijomis su pasais, negerbti buvimo šalies įstatymų ir manyti išvengsiąs už tai bausmės. Skamba kietaširdiškai: negaila man jo“, – parašė vienas „Gyvojo žurnalo“ komentatorius. „Lapšinas, žinoma, unikalus žmogus. Sąmoningai padaryti nusikaltimą, o po to smulkiai jį aprašyti, pridėti nuotraukų – kiekgi proto turi turėti žmogus?“ – parašė kitas. Lapšinas pats prisistato rašąs į socialinius tinklus „apie gyvenimą ir keliones“, ir idiotu vargu ar laikytinas. Nebent „naudingu idiotu“, kuriuos išnaudojo Rusijos bolševikų vadas Leninas ir kiti klastingesni veikėjai saviems kėslams įgyvendinti.

Rusijos užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes esame prieš žurnalistų ar privačių asmenų apsilankymo toje ar kitoje teritorijoje kriminalizavimą“. Melas. Pabandytų Lapšinas pasišaipyti iš Rusijos noro įteisinti Krymo okupaciją, – iškart atsidurtų kalėjime ilgiems dešimtmečiams.

Armėnai (kai dar gynė) ir kiti aiškino, jog Lapšinas nukentėjo „dėl kelionės į Kalnų Karabachą“. Suprask, už nieką. Anaiptol! Lapšinui Baku iškelta baudžiamoji byla dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių pagrindu: 318.2 (valstybinės Azerbaidžano sienos kirtimas  be nustatytų dokumentų arba ne per valstybinės sienos kontrolinį praleidimo punktą…) ir 281.2 (vieši raginimai prievarta užgrobti valdžią, pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą…). Griežčiausia bausmė – 8 metai nelaisvės.

Ar Karabache medumi patepta, kad širšes taip traukia?

„30 blogerių iš 11 pasaulio šalių apsilankė Arcache (taip armėnai vadina Kanų Karabachą, specialiai stengdamiesi ištrinti iš visuomenės atminties tikrąjį šio regiono pavadinimą). Lapšino precedentas nesuveikė“ – pranešė šių metų kovui baigiantis Armėnijos rusakalbė svetainė (Арм Рус Инфо). Kiti dalyviai neminimi, tik Antonas Nosikas. Jo kišenėje – Rusijos ir Izraelio pasai, todėl į ataskaitą patenka iš karto dvi šalys. Išsamiai atkartojama, ką jis parašė savo ŽŽ dienoraštyje prieš išskrisdamas. Žinąs, jog atvykdamas į Kalnų Karabachą be oficialaus leidimo pažeidžia Azerbaidžano įstatymus, tačiau tai jo netrikdo. „Todėl kad patį Azerbaidžano kaip suverenaus valstybinio darinio gyvavimą aš laikau apmaudžia istorine klaida ir nesusipratimu (досадной исторической ошибкой и недоразумением). Štai kaip nebuvo šios šalies iki 1918 metų, taip ir paskesnėse epochose pasaulio žemėlapyje galėjo be jos apsieiti. Gaila, kad laiminga galimybė nebuvo išnaudota“.

Blogerio Nosiko internetinis slapyvardis dolboeb, lietuviškas atitikmuo – bukagalvis. Dar jis pravardžiuojamas Ketaminyčiumi (Кетаминыч, kaip rusiškas tėvavardis). Tiems, kas nežino: ketaminas yra  medicinoje ir veterinarijoje vartojamas narkozės preparatas, paaugliams ir jaunimui atstoja draudžiamus kvaišalus, veikia silpniau nei LSD ir ekstazis, tačiau „naujas realybes“ atveria. Geriau būtų parašęs savo tekstą nuo ko nors apkvaišęs, negu būdamas sveikos nuovokos – haliucinacijos po kiek laiko išsisklaido… Keliaujantiems  į Izraelį Rusijos piliečiams užsienio reikalų ministerijos atmintinėje patariama: turėkite omenyje tai, kad šios šalies gyventojai labai jautrūs ir pačios Izraelio valstybės, ir paskirų jos gyvenimo pusių kritikai. Tikrai dolboeb‘ui gal geriau nesirodyti Azerbaidžane, kur gyventojai irgi jautrūs, juo labiau, jog blogeris net ne kritikuoja, o tiesiog bjauriai įžeidinėja. Žodžiu, kas šių niuansų nepaiso, vadovaujasi dvigubais standartais: Izraelis gali būti jautrus, iš Azerbaidžano tokią teisę kažkodėl norima atimti.

Iš armėnų žiniasklaidos sužinome, jog Stepanakerte surengto tarptautinio blogerių forumo tema yra konfliktų atspindėjimas socialiniuose tinkluose ir žodžio laisvės garantavimas interneto autoriams bei žurnalistams. Apišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos ministro pirmininko spaudos sekretorius pabrėžė blogerių viešnagės iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache svarbą. Mat blogeriai turi didelę įtaką savo auditorijoms ir neva objektyvios informacijos apie armėnų interesus skleidimas tarptautinei auditorijai yra labai svarbus. Forumo pažiba – dolboeb‘as – davė interviu Armėnijos naujienų tarnybai („Новости-Армения”). Ar nesibaimina, kad jam gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitiko Lapšinui? „Mano pricipinė pozicija – erzinti žąsis.“

Nosikas, pristatomas dar kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas, savo terpėje iš tikro gerai žinomas, o štai paprasti plačiosios šalies žmonės apie šį asmenį galėjo išgirsti praėjusiais metais, kai Maskvos teismas jį nubaudė 300 tūkst. rublių bauda. Parašė tekstą ЖЖ „Nušluoti Siriją nuo žemės paviršiaus“ (Стереть Сирию с лица земли), kuriame ekspertai įžvelgė „priešiškumo sirams kurstymą“. Autorius aiškina, kad jam, kaip ir kiekvienam izraelitui, Sirija visada buvo ir lieka „ne potencialus, o visiškai realus karinis priešininkas“. Teksto svarbiausioji vieta: „Kad ir kas šiandien bombarduotų Siriją, aš šitai karštai sveikinu. O jeigu ją iš viso nušluos nuo Žemės paviršiaus – visai neliūdėsiu, tik ačiū pasakysiu“.

Kai advokatas pasiūlė šitą įrašą (запись) pašalinti kaip veiksmingos atgailos ženklą, autorius nesutiko: „Aš nesigailiu nei veiksmingai, nei neveiksmingai“. Tai šitokio blogerio (blogas autorius) armėnų žurnalistas klausia, ar galima tikėtis jį atvyksiant į Kalnų Karabachą dar kartą. „Žinoma. Aš čia su malonumu atvažiuosiu dar ne vieną kartą“.

Nežinia, kaip ten bus kitą kartą. Labai gali būti Lapšino atvejį tapsiant precedentu. Rašoma, Europos parlamento nariai, viešėję kadaise Kalnų Karabache, dabar į tą pusę nė nežiūri – tų šalių, kurios pasirašiusios su Azerbaidžanu susitarimus dėl ekstradicijos. Gali būti, jog blogeris Nosikas kitą kartą nė nepastebės, kad erzina ne žąsis, o liūtą.

Murmame po nosimi, kai reikia aiškiai ir garsiai pasakyti

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje ir Vilniuje, prie Baltarusijos pasiuntinybės, trys vyriškiai ir viena mergina šypsodamiesi reikalavo laisvės  Aleksandrui Lapšinui. Šmėkštelėjo žiniasklaidoje ir BNS pranešimas „Baltarusija išdavė Azerbaidžanui rusų tinklaraštininką“. Skaitome aptakiai parašytą tekstą (http://www.tv3.lt/naujiena/899297/). Kelionė į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio Azerbaidžanas konfliktuoja su Armėnija. Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų dabar daugumą sudaro armėnai, oficialiai priklauso Azerbaidžanui. Jerevano remiami etninių armėnų separatistai šio regiono kontrolę perėmė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje per karą. Šis karas baigėsi 1994 metais taip ir neišsprendus regiono statuso klausimo. „Kauno diena“ BNS tekstą palydėjo viena nuotrauka su nežinia kokiame mieste ir kokioje vietoje esančiais žmonėmis, kurie laiko plakatus, reikalaujančius Lapšiną paleisti į laisvę. Išeitų, tarytum ir pats leidinys pritaria protestuotojams…

Koks „ginčijamas regionas“, koks „regiono statuso klausimas“? Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25) reikalauja „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; esama kitų ją įpareigojančių dokumentų. Pasiskelbusios nepriklausoma Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta nė nei valstybė ir tarptautinė organizacija. 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.

Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Tai kodėl kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 26 d., kai 1992-aisiais metais armėnų separatistai, padedami rusų kariuomenės, išžudė Hodžaly kaimo gyventojus ir nušlavė patį kaimą, nesusirinkus protesto akcijoms prie Armėnijos pasiuntinybės ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse? Vykdykite tarptautinės teisės reikalavimus! Šalin rankas nuo tautiečių, kurie smerkia Kalnų Karabacho okupaciją! Juk pasaulyje gausėja armėnų, kurie trokšta susitaikymo su azerbaidžaniečiais; jie buriasi į praėjusių metų rudenį įsteigtą Armėnijos-Azerbaidžano draugystės platformą.

Tam reikia turėti drąsos. Viena tokių dorų drąsuolių – armėnų rašytoja, visuomenės veikėja Ana Paitian, griežtai pasmerkusi armėnų ir rusų karių siautėjimą Hodžaly 1992-aisiais: „Kas nužudė azerbaidžaniečių vaiką, tas nužudė ir armėnų kūdikį“. Arba armėnų rašytojas Vaganas Karapetianas – Anglijos rašytojų sąjungos narys, Ukrainos žurnalistų sąjungos atstovas, žurnalo „Literaturnaja Kanada“ vyriausiasis redaktorius, 13 knygų autorius. Jis pareiškė, jog „anksčiau ar vėliau Azerbaidžanas susigrąžins Kalnų Karabachą, ir tai bus teisinga“.

Šitai viešai sakyti drįstantys armėnai sulaukia ir atvirų, ir rafinuotų oficialiojo Jerevano priekaištų. Vienus mėginama apšaukti psichiniais ligoniais, kiti bauginami fiziniu susidorojimu, grasinama imtis smurto prieš artimuosius. Antai Vaha Avetianas, viešai užjautęs Azerbaidžaną dėl patirtų aukų Kalnų Karabacho skerdynėse, sulaukė grasinimų internetu: išprievartausime tavo 4-ių metukų dukrytę, o paskui – nužudysime. Armėnijos laikraščiuose sumirgėjo  straipsniai, kurių autoriai beveik atvirai reikalauja šiam žmogui mirties bausmės.

Jeigu mes esame nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai, nepripažįstame nei dvigubų standartų, neskirstome tautų į geras ir blogas, tai mums turėtų rūpėti ir čia išvardytų ir kitų dorų armėnų likimai.

2017.04.18; 12:30

 

Žvalgyba

Tarptautinės politikos užkulisiais besidomintiems analitikams puikiai žinoma europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras).

European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)

Taigi Belgijos sostinėje Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija šių metų kovo pradžioje paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kodėl Azerbaidžanas dabar atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengiamas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kurstanti lobistines Europos organizacijas.

Pavyzdžiui, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (ESISC) ataskaitoje rašoma apie europiečių politikų, tampriai susidraugavusių su Vakarų armėnų diasporomis, tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas, nukreiptas prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Bet pirmiausia – keletas žinių apie ataskaitos autorius. Jie – žurnalistai analitikai, sulaukę tarptautinio pripažinimo Vakaruose. Jų biografijos, veikla, profesionalumas leidžia teigti, jog ataskaita – užtektinai objektyvi.

Klodas Monike, ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – European Strategic Intelligence and Security Center vadovas 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K.Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo.

Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Antrasis ataskaitos bendraautorius – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas.

Trečiasis ataskaitos bendraautorius – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.

Žodžiu, šių žmonių vadovaujama komanda pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

Beje, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras ESISC – nepriklausoma organizacija tiek politine, tiek finansine prasme. Jos domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojais.

Šiandien šios organizacijos dėka demaskuojama angažuota, tendencinga, armėnų disporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi.  Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliuoja šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, remia neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir daro spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis. Trumpiau tariant, neigiamos tarptautinės teisės taisyklės, demokratija – akivaizdžiai paminamos Azerbaidžano teisės į teritorinį vientisumą.

Pasak ISISC ataskaitą parengusių autorių, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012-aisiais metais, būtent tada, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“. Kas tas „žinomas asmuo“? Ataskaitoje rašoma, kad šių metų balandžio mėnesį bus viešai paskelbtas antiazerbaidžanietiškos grupės veiksmus koordinuojančio įtakingo Europos biurokrato vardas ir pavardė. Sprendžiant iš ataskaitos išvadų, tas žmogu specialiai prastumtas užimti vieną iš vadovaujančių svarbių pareigų Europos Tarybos sistemoje.

Europoje suformuotos antiazerbaidžanietiškos grupės vadovaujančiu centru įvardinama nevyriausybinė organizacija European Stability Initiative (Europietiškos stabilizacijos iniciatyvos). Būtent šis centras 2012-aisiais paskelbė tendencingas išvadas, kurių tikslas – bet kokia kaina diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose principingai dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją.

Šios prieš Azerbaidžaną nusiteikusios organizacijos štabas – Berlyne (vadovas – Geraldas Knausas). Jos tikrasis tikslas – dirbtinė spalvotųjų revoliucijų ekspansija į šalis, kurių valdžia jai neįtinka arba nesutinka paklusti primetamai svetimai valiai. Puikiai žinomi ir šios organizacijos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis. Pavyzdžiui, su Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu. Būtent šis filantropas reikalauja, kad pasaulis atkakliai remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Ši organizacija į pagalbą pasitekusi ir keletą vadinamųjų azerbaidžaniečių tautybės „sąžinės šauklių“, kurie, finansuojami iš Vakarų fondų, kryptingai ir tendencingai šmeižia Azerbaidžaną.

Bet svarbiausias G.Knauso ryšininkas, kuriuo jis pasitiki kaip pats savimi, – vokiečių deputatas Kristofas Štraseris. Vienas iš K.Štraserio „arkliukų“ – domėtis, kiek Azerbaidžane esama politinių kalinių.  Mat jis viešai dedasi esąs aršus individualiosios laisvės propaguotojas.

K.Štraseris išsidavė tuomet, kai Jerevane minėtas „Armėnų genocido 100-metis“. K.Štraseris buvo vienintelis oficialus Berlyno atstovas, atvykęs į Jerevaną pareikšti oficialią užuojautą autoritariniam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui. Be abejo, šis Vokietijos deputatas, visur ir visada remiantis sąžinės laisvę, niekad nesiteikė pasidomėti, kiek gi politinių kalinių kankinasi Armėnijos kalėjimuose.

Kitas Vokietijos politikas, nuolat kritikuojantis Azerbaidžaną – ESBO ir Bundestago parlamentaras Frankas Švabė. Būtent jis siekė, kad Bundestagas 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje traktuotų kaip genocidą prieš armėnų tautą.

Žinoma ir tai, kad Berlyne veikianti organizacija  dažnai remiasi olandų deputato Piterio Omtzichto nuomone. Šį Nyderlandų politiką aktyviai remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane. Olandų politiko įsitikinimu, Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Jis – vienas iš tų, kurie mėgsta kaltinti Azerbaidžaną pažeidžiant žmogaus teises, todėl nenuostabu, kad jis gina tuos neva objektyvius „azerbaidžaniečių žurnalistus“, kuriuos Vakarai specialiai kursto kritikuoti Azerbaidžaną.

Prie šios kompanijos galima priskirti ir italų žuralistę Mileną Gabaneli, skandalingosios laidos „Report“ italų televizijos kanale RAI 3, atstovę. Būtent šioje laidoje atskleisti neva korupciniai modeliai, kaip azerbaidžaniečiai bando įtakoti europarlamentarus. Šios italės laidose dažnai svečiuojasi jau minėtas K.Štraseris ir Armėnijos parlamento deputatas Samuelis Farmanianas.

Prie tendencingai Azerbaidžano atžvilgiu nusiteikusiųjų, remiantis ataskaita, galima drąsiai priskirti tokius Europos politikus kaip Rene Ryke ir Fransua Rošblaunas. R.Ryke yra Prancūzijos – Kalnų Karabacho draugystės grupės vadovas, o F.Rošblaunas: Prancūzijos – Armėnijos draugystės grupės vadovas. Ataskaitoje jie priskiriami atviriems Azerbaidžano priešams.

Kokias išvadas brėžia ataskaitos autoriai iš ISISC? Akivaizdu, kad Europoje susikūręs stiprus, slaptas politikų, žurnalistų, verslininkų būrys, kuris siekia destabilizuoti padėtį Azerbaidžane vien tam, kad galėtų iš azerbaidžaniečių lengvai atimti Kalnų Karabachą. Jie tik dedasi, kad jiems nuoširdžiai rūpi žmogaus teisės. Tikrasis jų tikslas – sukelti Azerbaidžane chaosą, neramumus, galbūt net pilietinį karą, kad ši šalis ateityje neturėtų jėgų ginti savo interesų – nei teritorinio vientisumo, nei ekonomikos.

Manoma, kad Europos autoritetas po šių į dienos paviršių išlinusių faktų Azerbaidžano akyse stipriai sušlubavo. Bet Europos Sąjungos kaip principingos struktūros autoritetas dar labiau kris, kai ISISC paskelbs antrąją savo ataskaitos dalį. O ir pati Europa negali džiūgauti, sužinojusi apie apie tokias angažuotas, dirbtinas, tarptautinės teisės ir sąžiningumo principų nesilaikančias slaptas grupuotes. Kaip tik jų dėka Europa pati save diskredituoja.

Informacijos šaltinis – www.esisc.org

2017-03-12

Aktualijos

Gintaras Visockas

Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.

Kubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį. 

Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų. 

Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.

Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.

Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…    

Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.

XXX

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

(Bus daugiau)

2016-12-14; 06:10

 

Videonaujienos

Portalas slaptai.lt skelbia pirmąjį videointerviu su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu.

Šis interviu darytas Azerbaidžano sostinėje Baku, po Humanitarinio Tarptautinio Baku Forumo renginių. 

Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis sutiko atsakyti į klausimą, kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Priežastys – akivaizdžios.

Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija gudriai slepia savąją įtaką.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Vakarai, labai dažnai besivadovaujantys dvigubais standartais. Kai kurie Vakarų lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos ir spaudos laisvės.

O iš tiesų nenori arba bijo rimtai pasišnekėti su Kremliaus lyderiais. Mat Kalnų Karabachas – vis tik tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai.

JAV irgi dažnokai teisinasi, esą Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams. Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos – armėnų pusėje. 

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios derybos.

Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus. 

International Eurasia Press Fund vadovas su giliu liūdesiu apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonės vis labiau nusivilia Vakarais.

Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui.

Su  International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis.

video
play-sharp-fill
2016.11.06; 07:07

2016.11.06; 07:27

По-русски

Литовцы – народ смелый. Не боимся критиковать ни самые великие, ни самые агрессивные государства. Кто-то из нас критикует Россию, кто-то порицает США, еще кто-то попрекает Евросоюз. Если будет нужно, литовцы отчитают даже Китай… Кажется, что Литва действительно свободная страна.

Запретная тема

И все же на карте мира значится государство, которое для нас – табу. Избегаем критики в его отношении. Не желаем критиковать его. О нем – или хорошо, или ничего. А если и возмущаемся, то осторожно, мягко: оно, дескать, «не может иначе», у него, видите ли, сердитый сосед, который, дескать, может в любой момент совершить нападение на него. 

Continue reading „Когда перестанем заискивать перед Арменией” →

Politinės intrigos

Lietuviai – drąsi tauta. Nebijome kritikuoti nei pačių didžiausių, nei pačių agresyviausių valstybių. Vieni iš mūsų kritikuoja Rusiją, kiti peikia JAV, treti priekaištauja Europos Sąjungai. Jeigu reikia, lietuviai išbars net Kiniją… Įspūdis toks, kad Lietuva elgiasi kaip tikrai laisva šalis.

Draudžiama tema

Ir vis dėlto pasaulio žemėlapyje esama valstybės, kuri mums – tabu. Vengiame ją kritikuoti. Nenorime jos kritikuoti. Apie ją – arba gerai, arba nieko. Jeigu ir piktinamės, tai atsargiai, švelniai, girdi, ji „kitaip negalinti“, mat gyvena šalia pikto, neva ją bet kada užpulti galinčio kaimyno.

Continue reading „Kada liausimės pataikavę Armėnijai” →

azeru_mergaite
Azerbaidžanas

Šiandien portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 2009-aisiais metais Azerbaidžano leidinyje 1news.az paskelbta Rizvano GUSEINOVO publikacija „Armėnų terorizmas – Sovietų Sąjungoje ir po SSRS žlugimo”. 

Šio straipsnio vertimas padės mūsų skaitytojams dar giliau suvokti musulmoniškojo Azerbaidžano tragedijos priežastis, dydžius ir pasekmes.

Minėta publikacija ir papildo, ir apibendrina portale slaptai.lt jau skelbtas ištraukas iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Artimiausiu metu bus paskelbta 11-oji, paskutinioji, „Azerbaidžano golgotos” dalis. Paskutiniojoje dalyje, be kita ko, pateiksime informacijos ir apie svariausias, įtakingiausias, žiauriausias armėniškas teroristines orgaizacijas, ne vieną dešimtmetį terorizavusias tiek azerbaidžaniečius, tiek turkus, tiek ir armėnus, troškusius taikiai sugyventi su visais savo kamynais.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (10)” →

Aktualijos

Europos Parlamento narės Laimos Andrikienės atsakymai www.geopolitika.lt portalui 

Kokias viltis Europos Sąjunga sieja su Rytų partnerystės politika ir ES-Rytų partnerystės viršūnių susitikimu Vilniuje?

Laima Liucija Andrikienė (toliau – LLA): Jei Europos Sąjungoje (ES) gyventume vien viltimis, toli nenuvažiuotume.

ES Rytų kaimynystės, partnerystės politika turi labai aiškiai suformuluotus tikslus, veiksmų planus, numatytas pasirašyti sutartis, taip pat nustatytus formatus, kuriuose veikiama – dvišalius ir daugiašalius. Šios politikos tikslas – gerovė, stabilumas ir saugumas ES rytinėje kaimynystėje, ji skirta 6 šalims: Ukrainai, Moldovai, Gruzijai, Armėnijai, Baltarusijai ir Azerbaidžanui.

Continue reading „Apie ES Rytų partnerystės politiką, Rusijos spaudimą ir Vilniaus susitikimą” →

Atsargiai

Kitaip nepavadinsi Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių instituto Pabaltijo skyriaus (vis dar tokį Kremlius išlaiko) vedėjo politologijos daktaro Michailo Aleksandro pasvarstymų š.m. rugpjūčio 26 d. apie Rusijos atsakomąjį žingsnį – Baltijos valstybių okupaciją, jei Vakarai atakuotų Siriją. Publikuojame tuos pasvarstymus be komentarų.

XXX

Michailas Aleksandras

Aš anksčiau siūliau, kad tuo atveju, jei NATO puls Siriją, mums reikia įvesti pajėgas į Užkaukazę. Tačiau dabar situacija pasikeitė, Rusija turi spausti ten, kur turi aiškų strateginį pranašumą, t.y. Baltijos valstybėse.

Viena vertus, Armėnija ryškiai pakrypo Vakarų link ir nebėra patikima sąjungininkė. Jos elgesys naujos pasaulinės krizės sąlygomis tampa neprognozuojamas. Kita vertus, Azerbaidžanas žengė žingsnius, kad suartėtų su Rusija. Ir Alijevas veikiausiai suteikė Putinui garantijas, kad Vakarai negalės naudotis Azerbaidžano teritorija, rengiant operacijas prieš Iraną ir Rusiją. Tokiomis sąlygomis Rusijos ir Irano komunikacijoms prie Kaspijos jūros neiškils grėsmė, ir Azerbaidžaną iš esmės galima palikti ramybėje.

Continue reading „Pamišusio žmogaus svaičiojimai” →

jukneviciene_rasa
Atsargiai

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina atkreipti dėmesį į Namiko Ibragimovo straipsnį “Ko Baltijos “karinei” ledi nepasakė Armėnijoje”.

Minėtas straipsnis  pasirodė azerbaidžaniečių internetiniame portale Vesti.Az. Šiame straipsnyje stebimasi Lietuvos krašto apsaugos ministrės vizitu Armėnijoje bei Vilniaus ir Jerevano susitarimais bendradarbiauti karinėje srityje.

Komentatorius N.Ibragimov teigia, kad Armėnijos kariuomenė yra korumpuota, o pati šalis priklausoma nuo Maskvos. Todėl Lietuvos krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, norėdama užmegzti bendradarbiavimą su Armėnija, turėtų pirmiausiai vykti ne į Jerevaną, bet į Maskvą. Nes dabartinis Jerevanas be oficialaus Maskvos palaiminimo tikrai nieko nedarys. Taip ironizuojama minėtoje publikacijoje.

Continue reading „Ko Baltijos “karinei” ledi nepasakė Armėnijoje” →