Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti – kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..
Tarkime, kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.
Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.
Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.
Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.
Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.
Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.
Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.
Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.
Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.
Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė.
Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.
Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!
Dar visai neseniai taip karštai ardžiausi dėl Neužmirštuolės simbolikos didesnio išpopuliarinimo https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-neuzmirstuoliskumo-technologijos/, kad dabar, sužinojęs, kad šį, mane nepaprastai intrigavusį sąmonės simbolinės aktualizacijos modelį, konservatorių frakcijos Seime narė Monika Navickienė yra užregistravusį kaip prekinį ženklą, jaučiuosi panašiai kaip būčiau perpiltas šaltu vandeniu ir jau nežinočiau, kur dėtis su savo išsikerojusiu kartėliu.
Žinia, tarp konservatorių taip pat pasitaiko įvairių žmonių, nuo herojų iki pašlemėkų, o M. Navickienė, kaip atrodo, priklauso tiems iš jų, kurie visą Lietuvą, su gyvuoju ir negyvuoja inventoriumi, yra linkę laikyti savo nuosavybe, todėl net ir lietuviškoje dirvoje natūraliai užgimusius vaizdinius skuba užregistruoti kaip savo prekinius ženklus.
Kur toks sąžinės suprekinimas gali nuvesti? Jeigu ir toliau mūsų gyvenimas plėtosis ta linkme, regis, anksčiau ar vėliau užstos laikas, kai užsimokėti reikės už kvėpuojamą orą, o į pavasarį pražydusių gėlių aromatą bus galima panerti savo nosį tik pateikus leidžiantį tai padaryti konservatorių mandatą. Taigi, norime to, ar nenorime, visa ši „neužmirštuolės suprekinimo“ istorija, panašėjanti į nekaltybės išstatymą impotentų aukcione, tapo pribloškiančiai žemos politinės kultūros arba, kalbant dar tiesmukiau, politinės kiaulystės simboliu.
Žibutės (neužmiršuolės). Vytauto Visocko nuotr.
Visai neguodžia konservatorių patikinimas, kad niekas nereikalavo ir toliau nesiruošia prašyti mokesčio už Neužmirštuolės įsisegimą į atlapą Sausio 13-osios proga. Tikrai toks patikinimas nenuramina, greičiau yra atvirkščiai, nuo tokių paaiškinimų užverda kraujas, nuodijasi siela, pastebint siekimą įskiepyti mintį, kad visi palankiai pažiūrėję į Neužmirštuolės prasminių konotacijų eksploataciją, net nekalbant apie tiesioginį tokio ženklo panaudojimą savo paradinėje ekipuotėje, lieka morališkai skolingi konservatoriams, o galbūt ir pačiai M. Navickienei. Pabandykime įsivaizduoti – ar taip turėtų jaustis ir Lietuvos prezidentė ar prezidentas, pasekę staigiai kaip ūmus gaisras išpopuliarėjusiu pavyzdžiu? NeduokDie!
Žinoma, tai yra mentaliteto problema. Ar žmonės, pasiryžę prekiniais ženklais paversti net atminties simbolius pagal savo mentalitetą, skiriasi nuo mūsų laikų herojaus, prekiaujančio, kaip yra pasakyta, nešvaria rusiška salietra? Kad ir kaip būtų, šiuo konkrečiu momentu anie nuvilia ne mažiau, o gal dar labiau. Kita vertus, čia man svarbiausiu vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos klausimas – ar iš tiesų privalome atsisakyti tų mums brangių dainų, kurias kas nors apdergė, blogai nudainavo, išsižadėti simbolio prasmingumo, jeigu kas nors iš jo pasidarė sau tamponą?
Lietuvio širdžiai brangi Trispalvė ne kartą buvo trypiama į žemę, kaip žinome, net ir šiandien atsiranda nupušėlių, pavadinančių (tegu nudžiūsta jiems trišakis liežuvis) Trispalvę fašistiniu simboliu, tačiau – ar tokios piktos insinuacijos bei žmogaus kvailumas gali kaip nors pažeisti svarbiausiojo mums simbolio integralumą, tarkime, nuplėšti jo garbę. Vargu bau… Taigi ir apibrėžkime čia simbolį visų pirma apofatine maniera, t. y. negatyviai kaip tai, prie ko, nežiūrint visų nesusipratimų, nelimpa purvas.
S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kad ir kaip giliai būtume įsibridę į purvyną, mūsų gyvenimas yra savaime fantastiškas įvykis, todėl tikiuosi nieko nesutrikdysiu pateikdamas ta proga fantasmagorinį pasiūlymą neperskubėti, nepulti atsimesti nuo šio ženklo viešo vartojimo taip staiga, kaip jis buvo priimtas pagal visuotinės mados pavyzdį, kitaip tariant, šį ženklą prisijaukinusiems siūlau jį ir toliau eksploatuoti, drauge vienaip ar kitaip pažymint, kad šįkart tai jau yra visai kita Neužmirštuolė, jokiu būdu ne konservatorių pasigamintas prekinis ženklas. Tarkime, tokia informacija gali būti perteikiama apatinėje neužmirštuolės dalyje pateikiant pernelyg nerėžiantį akių, sąlyginai smulkaus kalibro perbrauktos kregždutės piešinėlį (kas be ko, pastarasis nubrauktos kregždutės piešinėlio pasiūlymas yra išsakytas juokais arba tik dėl vaizdumo iliustracijos).
Net jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu būtų tiesa paskleistas gandas, kad Sausio 13 d. įprasminimui pasirinktas Neužmirštuolės ženklas yra tik plagiatas, t. y vaizdinis žymeklis, nukopijuotas nuo pasaulinės Alzhaimerio liga sergančiuosius vienijančios draugijos, to nelaikyčiau už argumentą, siekiant užginčyti Sausio 13 d. įvaizdinimo per neužmirštuolės emblemą prasmingumo. Greičiau yra atvirkščiai. Sausio 13-oji yra labai tinkama diena mums prisiminti, kad, nežiūrint už mūsų laisvę sudėtų aukų, bėgant laikui vis dažniau tampame politikos infantilais arba, tai dar lengvesnis kelias užmigdyti sąmonę socialinės Alzhaimerio epidemijos ištiktais paliegėliais, kitaip tariant, moralinėmis gybenomis. O kaip kitaip, jeigu ne Alzhaimerio nelaimėliu, užmiršusiu laisvės kainą, reikėtų pavadinti žmogų, kurio fabrikai užteršė Kuršių marias ir užnuodijo mūsų pakrantę (ta proga pagalvojau, kad Grigeo bendrovių savininkas, ištiktas Alzhaimerio moralinių negalavimų, galop apsidergė taip baisiai, kad visų jo fabrikų per dešimtmečius pagamintų tualetinio popieriaus ritinėlių jau neužteks jo ypatai bent iš dalies išsivalyti).
Nesutinku su teiginiu, kad Neužmirštuolės pavyzdžio įsikibę laikosi tie gentainiai, kurie dėl dažno vartojimo pajuto kažkokį atsibodimą arba net alergiją Vyčio, Trispalvės, Gedimino stulpų simbolikai, iš anksto atmetu mintį, kad Neužmirštuolė kažkaip pretenduotų pavaduoti minėtus simbolius, galėtų tapti, tautologiškai tariant, simboliniu pagrindinių mūsų laisvės simbolių atstovavimu. Kaip atrodo bent man, tokia mintis apie Trispalvės atsibodimą nė iš tolo negalėtų šauti į galvą žmogui, kuris bent kartą yra įsijautęs į Lietuvos krepšinio rinktinės batalijas, tokį skeptiką kviečiu atvykti stebėti Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ sporto arenoje, kur greitai pasimatytų – kaip iškvėptai prieš prasidedant mačui sustojusi publika perpildytoje arenoje užtraukia Lietuvos himną, mojuoja trispalvėmis.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galimas daiktas, iškilmingų sueigų ar valstybės švenčių proga matydami kaip savaime suprantamą dalyką mūsų iškabintas vėliavas, to, patekę į savotišką psichologinio aklumo zoną, tarsi ir nepastebime, tačiau matydamas krepšinio sirgalius, mojuojančius trispalvių jūra, minią su išdažytais nacionalinės vėliavos spalvomis veidais, žmones arenose tiesiog įsisukusius į vėliavas, negaliu atsistebėti dėl to – koks gyvas, niekados negalintis atsibosti, neįtikėtinai plastiškas, atviras spontaniškumui yra trispalvės simbolis.
Labai tikėtina, kad 2020 m. bėgyje ir toliau po truputėlį brangs maisto produktai ir paslaugos, bet ypač ženkliai, nepalyginamu būdu šoktelės atributikos su nacionaline simbolika kaina, o tam tikro, pritaikyto pritvirtinimui prie automobilių, portatyvinio nacionalinės trispalvės vėliavos standarto kainos išaugs dešimtimis kartų. Taip neabejotinai atsitiks dėlto, jog birželio mėnesį prasidės krepšinio atrankos į 2020 metų Olimpines žaidynes turnyrai, o, to labai tikimės, Lietuvos krepšinio rinktinę lydės sėkmė vasaros pabaigoje įvyksiančioje Tokijo olimpiadoje.
Įdomu, ar prabėgus daugeliui metų, tarkime, po šimtmečio, žmogus, užtikęs tokią, tarsi ir atsitiktinę informaciją apie nacionalinės atributikos neįtikėtiną pabrangimą 2020 metų vasarą, bus pajėgus suprasti tikrąją dalykų padėtį, nenurašydamas visko stojusios infliacijos išdaigoms?
Žinia, mums, tų įvykių liudytojams, toks nacionalinės atributikos pabrangimas dėl rinkos dėsnių neužgaus širdies (greičiau bus artėjančios sielos šventės indikatorius), nes Trispalvė nėra prekės ženklas, todėl ir prekijų pasipelnymo vajus, nežiūrint visko, nenaikina simbolio integralumo ir žmogaus orumo.
Ką daugmaž turėtume manyti, stebėdami prazimbiančias mašinas, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau pradedančiais temti vasaros pabaigos vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokias atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija. Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Kaip atrodo bent man, Neužmirštuolė labai apibrėžtoje situacijoje, o būtent Sausio 13 d. minėjime galėtų tapti tokiu gyvenimo ribas praplečiančiu simboliu.
Kad ir kaip ten būtų, prasidėjęs skandalas Lietuvoje dėl Neužmirštuolės teikia pretekstą negatyviai apibrėžtį pozityvų simbolio turinį dar ir taip, kad simbolis yra būtent toks pasaulio įtikrovinimas, kuris nepasiduoda paverčiamas prekiniu ženklu jokiomis aplinkybėmis!
„Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE“ https://slaptai.lt/isteigtas-sajudis-pries-astravo-ae/, – praneša Lietuvos naujienų agentūros. Kas be ko, Sąjūdžio vardas mūsų bendruomenei turi magišką reikšmę, tačiau jeigu aną kartą pirmapradžiu pavidalu Sąjūdžiu buvo pavadintas ledus pralaužiantis, laiką paskubinantis žmonių sujudimas, tai šiuo atveju, kaip atrodo bent man, legendinis pavadinimas yra didesniu ar mažesniu laipsniu profanuojamas, nes Sąjūdžio burtažodis, daug nesusimąstant, čia yra pritaikomas kraupiai pavėlavusios sąmonės kolizijų nusakymui.
Pranešimą lydinčioje momentinėje nuotraukoje manome visą būrį iškilių, daugiausia iš konservatorių partijos, Lietuvos žmonių, besibūriuojančių aplink Vytautą Landsbergį kaip centrinę šio įvykio arba net apskritai mūsų laikmečio figūrą.
Tarkime, V.Landsbergio dalyvavimas įvykyje bent iš dalies pateisina žodžio „Sąjūdis“ panaudojimą, tariant, kad ten, kur žengia V.Landsbergis, iš paskos velkasi ir Sąjūdžio legenda, tačiau nevalia užmiršti, kad aną kartą V.Landsbergis buvo visados bent truputėlį pralenkianti, numatanti kelis ėjimus į priekį daugiau nei oponentai asmenybė, o kovos prieš Astravo AE pastatymą istorijoje, nežiūrint bravūriškų nuotraukos pozų, jis jau primena radikaliai pavėlavusį, ceitnoto negandų ištiktą žmogų. Dar kitaip tariant, kyla klausimas – kodėl tas pats V.Landsbergis, ilgą laiką tylėjęs taip intensyviai, tarsi būtų vandens prisisėmęs į burną, apie Astravo AE užtraukiamą mums egzistencinį pavojų prabilo tik pastaruoju laiku, nežiūrint to, kad didelės paslapties dėl tikrųjų Kremliaus finansuojamos AE statybos mūsų pasienyje ketinimų nebuvo jau daugelį metų. Kaip atrodo bent man, V. Lansbergio santūrumą šiuo klausimu lėmė, jo charakterį, įpareigojantį pasisakyti dėl Astravo AE taip nuodugniai, kaip dabar, radikaliai pavėlavęs, jis kartas nuo karto pasisako, – ilgą laiką tramdė partiniai interesai.
Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Astravo AE statybos paruošiamieji darbai prasidėjo mažiausiai prieš 10 metų. Dar tada viešoje erdvėje įsivėliau į diskusiją su Andriumi Kubiliumi, kuris nepavargdamas mus įtikinėjo, kad neva pats asmeniškai dviračiu išvažinėjęs Baltarusiją skersai išilgai, niekur nerado nė mažiausios užuominos, jog Aliaksandras Lukašenka puoselėtų planus pasistatyti AE. Tiesą sakant, dirva Astravo AE statybai buvo išpurenta dar anksčiau, pavykus sužlugdyti LEO.LT.
Neslėpsiu, kad ši nešvanki Lietuvos energetinių planų užblokavimo ir po to sekusi Astravo AE pastatymo istorija (iš esmės tai yra viena ir ta pati istorija) nuodija mano sielą, jeigu nesakyti, veda į pasiutimą. Tačiau tikriausia niekas nepakvies manęs į minėtą nuotrauką pastovėti tarp šių gražių ponų, todėl mainais už tai perspausdinu savo 4 metų senumo straipsnelį apie Astravo AE, pavadinimu „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine“ https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.
X X X
Astravo atominės elektrinės (AE) arba dar kitaip vadinamos Baltarusijos AE statybos netoli Lietuvos sienos, tik 50 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, yra įvykių, prasidėjusių dar Lietuvoje, loginė išdava ir vaizdi iliustracija to, kuo baigiasi mūsiškių bukapročių siautėjimas.
Tiesą sakant, tai dar ne pabaiga, greičiau pabaigos preliudija, gerai įsivaizduojant, kad pasistačiusi tokią atominę jėgainę, aušinamą Neries vandenimis, Baltarusija nuodys mums gyvenimą visomis to žodžio įmanomomis ir neįmanomomis reikšmėmis. Taip pat neatmestina, kad V.Putino ir A.Lukašenkos hipotetiniuose planuose yra numatyta galimybė anksčiau ar vėliau panaudoti prie Lietuvos sienos pastatytą elektrinę kaip branduolinio užpuolimo ir totalinio keršto priemonę, tokiu būdu bandant atsiteisti mūsų šaliai už jos išskirtinį vaidmenį demontuojant sovietinės imperijos pamatus. Jeigu mielam skaitytojui pasirodys, kad pastaroji prielaida yra pernelyg siurrealistinė, prisiminkime tai, kokie neįtikėtini istoriniai siužetai susiklostė geopolitinėje erdvėje, į valdžios olimpą įkopus V.Putinui su savo revanšistiniais planais ir pagiežos deformuota sieliūkšte.
Tikriausiai dabar nereikės vėl veržtis pro atviras duris įrodinėjant visiems žinomą dalyką, kad Astravo AE statyba tapo galima tik Lietuvai atsisakius planų statyti Ignalinos AE. Tiesa, žodis „atsisakius“ čia skamba tragikomiškai, jeigu prisiminsime, kad tuomet buvo panaudota smūginė užpuolimo taktika, siekiant sužlugti bet kokius Lietuvos planus pasistatyti atominę jėgainę. Kita vertus, šiandien, jau išsisklaidžius dūmų uždangoms, drąsiai galima kelti klausimą – kam visų pirma buvo naudinga palaidoti jungtinę valstybės ir privataus kapitalo bendrovę LEO LT, buvusią tikru Lietuvos sėkmės bilietu, forsuojant lietuviškos atominė jėgainės statybos planus, kas iš tiesų po to laimėjo numetus apkvailintiems žmonėms referendumo dėl pritarimo ar nepritarimo japoniškos Ignalinos AE statybos vizijai idėją.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Kalbėti dabar apie tuos nesenos istorijos įvykius galiu tik prisiversdamas, jausdamas baisų diskomfortą, taip tarsi būčiau įpareigotas laupyti dar neužgijusios žaizdos šašus, negalėdamas nusišalinti nuo atminties, kad tuo metu klūpodamas prašiau žmonių atsitokėti visoje serijoje lrytas. lt išspausdintų straipsnių, neretai sulaukdamas tik pajuokos, kad be reikalo panikuoju. Žinia, kiemsargio balsas į dangų neina, gal net plėšikui atrodo, kad šunelis palos ir kada nors nustos.
Kaip pirštu į akį, ar ne, bet dėl tokios savo „aiškiaregystės“ dabar nejaučiu jokios satisfakcijos palaimos, kad vis dėlto buvau teisus, o tik nevilties kartėlį. Be to, apdergtos pakrantės personažų veiksmus ir mintis nesunku nuspėti, čia nereikia didelio proto.
O, iš tiesų, kas labiausia yra kaltas, kad taip ilgai buvome kvailinami ir galbūt savo rankomis išsikasėme duobę?
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti
Čia dabar pacituotas straipsnelis vadinosi „Išdavystės anatomija“. Tačiau neprašau visko suprasti pažodžiui, nebandau įpiršti tiesmukišką mintį, kad pagrindiniai istorijos herojai pasirašė sielos pardavimo sutartį su velniu. Kažkas, žinoma, režisavo visą tą peklą, o kiti paprasčiausiai pasinaudojo susiklosčiusia konjunktūra, realizuojant savo interesus, tarkime, įgydami teisę plėtoti verslą su Rusija labiausiai palankiomis sąlygomis, drauge nuduodami nesupratę, už ką yra mokami papildomi dividendai. Taip pat ir mūsų D. Grybauskaitė, – čia nereikia slaptų pažymų, viskas ir taip matosi kaip ant delno, – užšuoliavo ant aukščiausiosios politinės keteros, pasibalnojusi LEO LT išardymo purvinų purviniausią kumelę. Ar pastaroji aplinkybė nesako, kad galbūt dabar pati mūsų valstybė yra hibridinės prigimties, – klausimas, kurį palieku spręsti jūsų, mielieji, sąžinei.
Nedrįstu dar kartą minėti R. Garbaravičiau pavardę, kuris per savo advokato surašytus raštus redakcijai tada grasino jūsų nuolankų tarną užtampyti teismuose https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2010/12/01/news/itakingo-konservatoriaus-r-garbaraviciaus-advokatai-moko-rasyti-lrytas-lt-autoriu-e-ciulde-5612121/. Vis tik negaliu nulaikyti liežuvio nepastebėjęs, kad R.Garbaravičiui pasitraukus iš konservatorių partijos, kai kurie šios partijos veikėjai toliau daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu gynė buvusio partiečio verslo interesus energetikos sferoje. Kitaip neįmanoma paaiškinti to fakto, kad konservatoriai, nežiūrint tuščių užkeikimų, neparodė didesnio noro pasipriešinti demoralizuojančių intencijų referendumui dėl Ignalinos AE statybos.
Demokratinėje visuomenėje tikrai nedera kitą, net labai nesimpatišką, kaip atrodo tau, klystantį žmogų vadinti išdaviku. Kita vertus, daug sakantis faktas yra tai, kad Garliavos istorijoje valstybės užpuolime beveik vienas prie vieno dalyvavo ta pati komanda, kuri pasižymėjo ir užsirekomendavo kovodama prieš Lietuvos energetinio savarankiškumo užmojus. Ką gi, labai tikėtina, kad vis dėlto kai kurie iš jų turi įgaliojimus ir sugebėjimą nuspausti slaptas spyruokles. Į tai verta atkreipti dėmesį vien dėl to, kad kitą kartą žinotume, kaip galima būtų išlipti iš duobės su mažesniais nuostoliais.
Be apsimestinio mandagumo ir kvailo meilikavimo visų pirma pastebėsiu, kad nudžiungu tą rytą, kai slaptai.lt puslapiuose užtinku naują Jūratės Laučiūtės straipsnį. Čia, kaip sakoma, greitai randi dvasiai peno, tačiau net ir tokiu atveju, kai minima autorė kalba apie girdėtus ir tarsi žinomus dalykus, įdomu išklausyti įasmenintu pavidalu dėstomų tiesų, matyti maksimalų žmogaus užsiangažavimą dėl jam brangių vertybių, pajusti neabejingos sielos ritmiką.
Iš tiesų, J.Laučiutės išskirtiniu bruožu yra tai, kad ji atmeta neutralumo kaukes ir mintį plėtoja, kalba, byloja netramdydama savos gyvastingos esybės, visados taip užsidegusi, kad šalia sustojusioms šiaudinėms kaliausėms tikriausiai kiltų pavojus užsiliepsnoti. Todėl, kaip atrodo bent man, kartais truputėlį tiesmukiškas, bet visados gaivalingas, be oportunizmo apnašų J.Laučiūtės subjektyvumas yra vertingesnis dalykas nei neutraliu besidedančio apžvalgininko sunkiai renčiamos pseudoobjektyvumo užtvaros bet kokiam prasmės patekėjimui.
Norėčiau save laikyti J.Laučiūtė bendraminčiu, ne visados tai pavyksta, nors būna ir taip, kad kone genialios sielos susišaukia, kaip, pavyzdžiui, šiandieniniame V.Laučiūtės straipsnyje https://slaptai.lt/jurate-lauciute-skambancio-molio-kiaulyste/, kur ji drąsiai, panašiai kaip ir kiek anksčiau nuolankus jūsų tarnas, išveda paraleles tarp nelegalaus Grigeo nevalytų nuotekų vamzdžio į Kuršių marias ir meninės instaliacijos Vamzdžio ant Neries krantų Vilniuje.
Kita vertus, būtent nuorodoje paminėtas J.Laučiūtės straipsnis „Skambančio molio kiaulystės“ mane vis dėlto nuvilia kaip niekados anksčiau jau vien dėl tos aplinkybės, jog kovingą autorės retoriką čia kartas nuo karto permuša nesuvaldyto pagiežingumo intonacijos. Toli gražu neturėdamas jokios moralinės teisės pamokslauti, vis tik noriu išsakyti bent tris dalykinio pobūdžio pastebėjimus ta linkme, jog minėtas straipsnis, kaip atrodo bent man, didesne ar mažesne dalimi blokuoja dialogo plėtotės perspektyvas mūsų viešojoje erdvėje. Taigi, nekvestionuojant iš ankstesnių laikų skaitytojo susikurto idealizuoto J.Laučiūtės portreto, dabar, vartant šį straipsnį, norėtųsi apsikeisti nuomonėmis bent dėl to, ką būtų galima bendrai nuveikti, siekiant platesnę žmonių masę įtraukiančio dialogo atblokavimo perspektyvų pasirinkimo.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
J.Laučiūtė straipsnyje „Skambančio molio kiaulystė“, netramdydama įkarščio, kritikuoja Neringos Putinaitės neseniai pasirodžiusią stambių gabaritų (jeigu neklystu – 400 psl.) knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, nuoširdžiai prisipažindama, kad pati minėtos knygos nėra skaičiusi ir pripažindama faktą, kad savo kritinę nusiteikimą semia iš „Respublikoje“ publikuotos Valdo Vasiliausko paruoštos knygos recenzijos „Į tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankos“ http://www.propatria.lt/2020/01/valdas-vasiliauskas-i-tautos.html
Tarkime, V.Vasiliauskas yra labai talentingas teatro kritikas ir išgarsėjęs žurnalistas, tačiau dialogo teorijos požiūriu nėra didesnio nusižengimo kaip ištransliuotas kūrinio vertinimas, remiantis nuogirdomis, pačiam neradus reikalo susipažinti su dalykų padėtimi. Labai tikiuosi, kad tokie precedentai netaps nusistovėjusia praktika. Kita vertus, nepraleisiu progos išsakyti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, jog būtent talentingasis V.Vasiliauskas yra Nr.1, niekam neprilygstantis žurnalistas, užkuriant totalinio žmonių kvailinimo kampanijas, gali būti nominuojamas Lietuvos naikinimo čempiono vardui, būtent jis didžiąja dalimi yra atsakingas už AE statybos planų Lietuvoje užblokavimą, violetinės isterijos eskalavimą ir pan. dalykus. Nemėgstu sustingusių sparnuotų posakių, tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima pasakyti, jog minėtas žurnalistas visu savo gražumu prašosi būti ištaros „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga“ gyvąja iliustracija.
Kas be ko, apie tai, ką N.Putinaitė yra nusiteikusi paporinti, galime spėti iš anksto, nes esame susipažinę su prieš tai buvusiais šios autorės skandalingais pasakojimas. Prisipažinsiu, kad esu sudėjęs nepagrįstas viltis į šią autorę, manydamas, jog jai gali pavykti išjudinti diskusiją, siekiant atsikratyti naftalininio patriotizmo apžavų ir ieškant labiau tvirto pagrindo tautos idėjos įsišaknijimui ir nepriklausomos valstybės idealo iškėlimui. Kažkada N.Putinaitės asmenyje bandžiau apgyvendinti protingo oponento įvaizdį, dabar, matydamas kaip ji varo pro šalį, praradau buvusį susidomėjimą VU mokslininkės veikla. Tačiau tarsi siekdamas užbėgti nesąmonei prieš akis, jau anąsyk sakiau, kad būtų didžiausia klaida gretinti, juolab tapatinti N. Putinaitę su atgrasiąja Rūta Vanagaite https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2016/02/29/news/dvi-skandalingos-knygos-skirtumai-ir-panasumai-822366/.
Kaip atrodo bent man, J.Laučiūtės apsisprendimas dėti lygybės ženklą tarp N.Putinaitės ir R.Vanagaitės yra apgailėtina moralinė paklaida.
Kaip nesunku pastebėti, visose aptartose publikacijose diskusijų ašimi, svarbiausiąja išsiskyrimų kryžkele tampa požiūris į Justino Marcinkevičiaus palikimą. Toliau leiskite skaitytojo dėmesiui pateikti jau anksčiau savo bloknote pasižymėtas pastabas šiuo klausimu, puoselėdamas viltį, kad netrukus dar kartą grįšiu prie temos, atsižvelgdamas į naujas realijas. Toliau iš tiesų bus kalbama apie tai, jog užstojusios sumaišties būtų galima išvengti, jeigu sugebėtume atskirti du dalykus, t. y. J. Marcinkevičiaus palikimo kūrybinę vertę grynosios poetikos plotmėje ir jo nelygstamus nuopelnus, žadinant tautos dvasią. Na, tarkime, aš pats laikausi įsikibęs nuomonės, jog iškiliausiu visų laikų Lietuvos poetu yra Tomas Venclova, nors jo publicistikoje deklaruojamos pažiūros ne kartą man yra sukėlusios alerginį šoką ir kažką panašaus į pasibjaurėjimą.
XXX
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos dėl poeto J.Marcinkevičiaus vaidmens mūsų kultūroje vyksta truputėlį ne toje plotmėje, todėl problema yra iškreivinama ir įgyja nereikalingų konotacijų. Taip atsitiko ir tąkart, kai buvo atsisakyta skirti „Patriotų“ premiją N. Putinaitei, iš vienos pusės, dėl rezervuoto požiūrio į J.Marcinkevičių kaltinant buvusią nominantę nepatriotiškumu, kitoje vietoje pradedant diskusijas dėl to, ar tautos dainiumi vadinamas poezijos kūrėjas neišdavė tiesos pozicijų, nekolaboravo, į nieką neišmainė laisvės idėjos. Tačiau kam užsimojome pastatyti dangų siekiantį paminklą – poetui ar teisuoliui?
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Apskritai yra ydingos bet kokios pastangos ideologizuoti poeto vardą, jeigu būsite atidesni, tikrai pastebėsite, kad ištikimi poezijos dvasiai kūrėjai paprastai kratosi tokios garbės būti klasifikuojami pagal ideologinius štampus. Kaip atrodo, vien dėl to, jog Julius Janonis ilgai buvo vadinamas proletariato dainiumi ir dauguma įtikėjo tokia legenda, jo vardas vėliau buvo ištrintas iš bendrojo lavinimo mokyklos programų, – o tai yra neatstatomas nuostolis, jeigu sugebėsime pastebėti, kad labai anksti miręs poetas be visa ko kito parašė neįtikėtino grakštumo meilės posmų.
Kiekviena tikra poezijos strofa žadina laisvės dvasią, net jeigu čia nerasite karingų raginimų ir plakatinių užkeikimų. Tačiau, kaip atrodo bent man visiškai subjektyviu požiūriu, J. Marcinkevičiaus poezija iš principo neturėjo jokių galimybių prisibelsti prie gilesnių žmogaus sąmonės sluoksnių nei sovietmečiu, nei atgimimo laikotarpiu, pasilikdama kažkokiu artefaktu sąmonės išorėje ar sielos užribyje.
Vis dėlto J.Marcinkevičiaus vardas, regis, neatsitiktinai vėl ir vėl iškyla į dienos šviesą, tampa mums savotišku visrakčiu galynėjantis su pasąmonės demonais ir praeities šmėklomis. Šis poetas iš tiesų gali būti vadinamas legendine asmenybe, nes savo kūryboje sugebėjo suderinti tarsi ir nesuderinamus dalykus, balansuodamas ant socialistinio realizmo ir tautinio romantizmo ribos. Tai didele dalimi paaiškina tautos dainiaus populiarumo paslaptį ir jo legendos prigimtį. J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas sovietmečiu galėjo save laikyti patriotu, be jokių sąmonės aktualizacijos pretenzijų, dar daugiau – net ir būdamas uoliu sovietinės santvarkos gynėju, atgimimo laikotarpiu lengvai pakeitęs kryptį, bet taip ir nesugebėję pakeisti amžinojo įšalo sąmonės prigimties.
Ar sakote, kad meilės nesuvaidinsi, juolab meilės tėvynei? Tačiau ar jūs, įkvėpti J.Marcinkevičiaus, iš tiesų mylėjote Lietuvą, o ne guminę lėlę. Įsidrąsinęs pasakysiu, kad, kaip atrodo man dabar, visas J.Marcinkevičiaus poezijos meilės Lietuvai gremėzdiškas lozungų rinkinys su žmonių pasiūbavimais ir pasvyravimais teatrų salėse skanduojant „LIE-TU-VA“ sveria vis tik mažiau nei, tarkime, tėvynės paieškose tragiško likimo poeto Algimanto Julijono Stankevičiaus užrašytas ultralakoniskas eilėraštukas: „Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo!“
XXX
Įdomus faktas, kad ką tik praūžusiose diskusijose dėl J. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos kultūros plėtotę ir tautinės sąmonės budinimą ant armatūrų lipo politikai ir politologai, teisininkai ir ekonomistai, žymūs anos kadencijos valdininkai ir dabartinės vyriausybės nariai, bet tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burną kultūrologai, menotyrininkai, literatūrologai etc. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kad taip ir turėjo būti pagal dalykų prigimtį, nes poeto vardu vėl buvo bandoma pasinaudoti siekiant vienokių ar kitokių politinių dividendų, o, kita vertus, tautos dainiumi kartais pavadinamo J. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo meninė vertė vis tik nėra jau tokia nebeatstojama, kad dėl jo gero vardo nusidraskytų marškinius ant krūtinės, demonstruodami nuogą širdį, kultūrologinės refleksijos puoselėtojai ir poetikos principus išmanantys žmonės. Ne tas atvejis. Todėl nieko labai nesujaudino vieno iš minėtosios diskusijos iniciatorių truputėlį suvaidinta nuostaba dėl to – kodėl neva nesukyla Lietuvos inteligentija, gindama iškiliojo kūrėjo garbę nuo piktavališkų užmojų suabejoti poeto legenda, o jeigu anas mielaširdingasis poezijos mylėtojas vis tik kalbėjo labiau nuoširdžiai nei veidmainiaudamas – tai truputėlį juokinga.
Tačiau pradedant pokalbį visų pirma susitarkime dėl to, kad šios temos plėtotės atskaitos tašku yra būtent poetikos principai, o visa kita – tik išvestinės paralelės.
Prieš keliolika metų jau nusistovėjusioje nepriklausomos Lietuvos padangėje driokstelėjo ir baisiu šuoru gimtinę apskriejo Kęstučio Navako žodžiai, kad neva J. Marcinkevičiaus poezija yra talentingojo kičo pavyzdys. Tuomet iškart buvo kraunami laužai sudeginti K. Navaką, bet palaipsniui viskas laiminga poetui seka užsimiršo.
Dabar galima spėlioti, ar anuomet dar labai jaunas Kauno poetas pataikė į dešimtuką tiesiog pyškindamas Dievui į langus, t. y. atsitiktinai, ar viską apmąstęs ir gerai pasvėręs, tačiau, kaip atrodo, nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma, siekiant nusakyti J. Marcinkevičiaus vietą poezijos olimpe. Užbėgdamas pats sau už akių jau čia pastebėsiu, kad toks įvertinimas visiškai nenuvertina J. Marcinkevičiaus kaip neeilinės reikšmės poeto, bet leidžia atskirti labiau vertingą ir mažiau vertingą jo kūrybinio palikimo puses.
Marcelijus Martinaitis ir Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Galima pasakyti dar paprasčiau, kad mūsų garsusis poetas iki aukščiausiojo meistriškumo viršūnių ištobulino anų laikų sentimentaliosios mergaitiškosios, rašomos dažniausiai mielų naivių gimnazisčių į atminimo sąsiuvinius ir aplaistytus ašaromis dienoraščius, poezijos tipą, sukūrė tokios poezijos pakraipos taisyklių kanoną, įtvirtino etalono pavyzdį. Tokiam darbui nuveikti reikėjo savotiško talento, apskritai didelio talento.
Apie tai kalbu neatsitiktinai, ne vardan mandagumo arba atiduodamas privalomą duoklę visuomeninei nuomonei, o vedamas užduoties apmąstyti talento raiškos visuomenėje prieštaras.
Kaip kažkas yra labai tiksliai pastebėjęs, Lietuva yra tūkstančio poetų kraštas, – nors dabar tikriausiai reikėtų kalbėti būtuoju laiku. Čia visados knibždėte knibždėjo poetinio pašaukimo talentų įvairovė, kad žiūrint net dabar darosi tiršta akyse. Tačiau taip pat sunku nepastebėti to, kokia neapsakomai didelė, gremėzdiška buvo sovietinių laikų Lietuvoje grafomaniškos, absoliučiai beskonybei priskirtinos, be jokios gyvos natos vadinamosios literatūros dalis. Kaip atrodo, vien ideologiniais sumetimais tolerancijos tokiai beskonybei paaiškinti net ir totalitarinės visuomenės kontekste neįmanomą.
Kai kurie iš tokių beviltiškųjų plejados tarsi ir nerašė diena iš dienos eilėraščių tik apie V. Leniną, kiekvieną dieną nesikovė už komunizmo pergalę, tačiau buvo sovietų valdžios rengiami, maitinami, dar kitaip aprūpinami, globojami, net apdovanojami. Kodėl? Gal tokios situacijos įtvirtinime slypėjo ir kažkoks (įsisąmonintas ar neįsisąmonintas) talentingųjų suinteresuotumas išsaugoti negatyvų reljefą vien dėl to, kad jų tikras ar tik pusėtinas talentas dar labiau suspindėtų. Dievaži, to griežtai netvirtinu, nesiginčysiu, jeigu kažkas mano kitaip, čia norisi atkreipti dėmesį labiau į tai, kad didelės dalies sovietinės literatūros kaip pasibaisėtino šlamšto pobūdis pasimato net lyginant su nevikriais, bet gyvastingo nerimo įkrautais, jausmingais gimnazistiško tipo eilėraščiais.
Jeigu tokią perskyrą pripažįstame už gryną pinigą, talentingiausiojo poezijos dvasios apskritai, poetiškumo bendriausia prasme pamėgdžiotojo J. Marcinkevičiaus figūra pasimato palankioje šviesoje.
Tačiau mums visiems rūpi ir tai, kaip yra galima nekičinė poezija, kokios yra jau kitokio tipo nei anksčiau aptarta dailiojo kičo pretenzija, poezijos galimybės ir sąlygos. Kaip ją apibrėžti, neįsiveliant į teorinius apibendrinimus ir painius samprotavimus. Intuicija kužda, kad tokios poezijos užgimimui vien tik gražių jausmų neužtenka.
Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.
Ieškant labiausiai efektyvių nekičinės poezijos paaiškinimų, lakoniškumu tarp jų išsiskiria Tomo Venclovos nuoroda, jog poezijos vardo yra verta ta poezija, kuri įpareigoja žmogų ieškoti gilesnių savo sąmonės sluoksnių. Pratęsiant šią mintį, būtų galima sakyti, kad poezija kviečia išeiti už sąmonės nuodėvų pasaulio, su didesne ar mažesne sėkme lukštenat savo sąmonės daugiaplanę duotybę iš eilės (labai panašiai kaip būna lupant svogūną arba laužant kopūsto galvos lapus iki visų išsišakojimų šerdies), drauge bandant atkasti kasdienybės posūkiuose užmirštą daiktų pusę, kuri neretai būna esmingoji pasaulio dalis.
Žinoma, čia apsiribojame kalba apie nuostatas, kurių įgyvendinimą gali užtikrinti tik didelis, netelpantis į jokias schemas, taigi unikalaus kodo talentas.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Marcelijaus Martinaičio Kukutis labiau įtaigiai žadina sąmonę, drauge ir tautinę savimonę nei J. Marcinkevičiaus poetizmai ne todėl, kad būtų folklorinė figūra, sentimentaliai primenanti etnografinio kaimo koloritą, bet labiau dėl to, jog toks personažas tampa nepamainomu vedliu, iškeliaujant archetipinės sąmonės labirintais, laipiojant paradoksalioje daugybinės tikrovės erdvėje.
Jeigu leistumėte dabar pasielgti taip, kaip negalime elgtis padorioje kompanijoje iš principo, t. y. užsimojus sudaryti geriausių poetų sąrašą, gyvosios sąmonės lietuvių poezijos raiškoje chronologine tvarka paminėčiau penkis poetus, t. y. Kristijoną Donelaitį, Maironį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą. Žinoma, žiūrint kitu rakursu pasimato kiti prioritetai, paradigminę reikšmę įgyja dar ir kitos pavardės, tačiau čia įmanomi ir visokie persidengimai, kai paminėti poetai bus minimi šalia kitų kitame kontekste, gretinami kitoje sekoje.
Talentas yra kažkas artimo, šilto, tačiau nesakykite taip, kaip jau kartą buvo bandoma nesėkmingai pasakyti, kad mėšlas.
Iš tiesų lietuvių poezijos talentų įvairovė yra neapsakomai didinga, jie, tie talentai, labai sėkmingai išpurena dirvą, kurioje galop pradygsta su nieko nepalyginamos genialiosios Tomo Venclovos poezijos eilės, taip nepanašios į anksčiau matytus pavyzdžius tarsi būtų šalčio ašigalio gėlės. Tokia yra lietuvių poezijos teleologija.
Net ir viskuo suabejojus neįmanoma suabejoti dėl to, jog čia minimas J. Marcinkevičius buvo nepaprastai taurus žmogus, talentingas poetas su valstietiškos išminties doze, įpareigojančia atsižvelgti į nuo žmogaus valios nepriklausančius atmosferos reiškinius. Kaip matosi ir be žiūronų, poetas tikrai nebuvo baukštus žmogus, o jo akcentuotą santūrumą, regis, lėmė ne tiek fiziologinis savisaugos instinktas, kiek atsakomybė už savo talento naštą, suprantant, kad grūdas gali pradykti tik jį pasėjus, net jeigu dirva ir nėra labai svetinga.
Sakysite, kad nebuvo užsiminta apie poeto užmačių monumentalumą, atsiskleidusį trilogijoje Mindaugas – Mažvydas – Katedra.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau kartais būna ir taip, kad monumentalumas ne mažiau pridengia nei atveria, didingumo šešėlis gali užtemdyti principinės reikšmės smulkmenas.
Nebandant paneigti minėtosios trilogijos užmojų monumentalumo drauge pabandykime atlikti tokį mintinį eksperimentą, t. y. atsakykime bent sau į klausimą, kodėl mūsų garbusis poetas iš principo negalėjo parašyti trilogijos Vytautas Didysis – Knygnešys – Motiejus Valančius. To užteks siekiant suprasti atveria – užveria dinamiką.
Nieko nepadarysi, poezija visais laikais buvo ekstremalus sportas.
Tačiau bėgant laikui tokių gyvenimo palydovų skaičius, kaip atrodo, šalia R. Karbauskio tik daugėjo ir daugėjo, spintos užsipildė iki pakraščių.
Stebina neįtikėtinas įvykis, kai ne taip seniai toks Viktoras Pranckietis, ilgai dūlėję R.Karbauskio skeletų skryniose, po vieno savaitgalio atsikasė iš negyvėlių krūvos, pasirąžė ir nuėjo savais keliais, nekvaršindamas naujai užsidėtos galvos dėl teatro direktoriaus Ugniarijo baisaus pasipiktinimo.
Laikas yra labai iškalbingas, šiandien jau visiems daugmaž akivaizdu, kad ne visi R.Karbauskio spintose sudūlėję skeletai ar medinukai suspės atkeikti savo likimą. Kol jų gretos neišretėjo iki galo, galima sakyti, jog nešvankumo striptizas tęsiasi, vyriausiasis Lietuvos lėlininkas dar nenuleidžia rankų.
Žinia, viduramžiais teologų dialektikos pratybose buvo keliamas truputėlį kitokios konfigūracijos, bet labai panašių intencijų klausimas – kiek velnių galėtų sutilpti ant adatos smaigalio? Šį legendinį klausimą šiandien būtų labai pravartu prisiminti, siekiant įvertinti lenkų tautybės asmenų įdarbinimo pokyčius Susisiekimo ministerijos kuruojamose įstaigose nuo to momento, kai Lietuvos lenkų rinkimo akcijos-Krikščionių šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Jaroslavo Narkevičiaus buvo paskirtas ministru ir tokiu būdu tapo didžiausio dėmesio susilaukusiu R. Karbauskio spintos vaiduokliu.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Taip gretindamas klausimus neturiu blogų ketinimų kiekvieną lenką prilyginti nelabajam, ginkDie! Tačiau ir mūsų atveju kalbame apie magišką skaičių, kuris, pasirodo, nepasiduoda įprastai skaičiavimo sekai.
Kaip galop išaiškėja, visa paslaptis susiveda net ne į skaičiaus 12 simbolikos ezoteriką ar tokių giminystės ryšių kaip antros eilės senelis bei vyro žmonos mamos vienintelės dukros vyras egzotiką, daug svarbiau čia yra tai, kad neva lenkų nevalia skaičiuoti, baksnojant pirštais, jokia intencija, net kaip viščiukus rudenį. LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis net pragydo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams, kurie galimai pažeidė tokį reglamentą. Jo teigimu, valstybės vadovo komandos nariai, galimai inicijavę informacijos rinkimą apie asmenis, įdarbintus J. Narkevičiaus vadovaujamai ministerijai pavaldžiose įstaigose, duomenis rinko išskiriant lenkų tautybės piliečius. V. Tomaševskis pastebi, kad esą ES reglamentai draudžia tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tomasevskis-prabilo-apie-teisine-atsakomybe-prezidento-patarejams-grizome-30-metu-atgal.d?id=83323339.
LLRA-KŠS išplatino pranešimą, kuriama sakoma: „Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį“ https://slaptai.lt/llra-kss-kaltina-prezidentura-nesantaikos-kurstymu/.
Skamba labai įsakmiai, net iškiliai, išties kanceliarinis žargonas mūsų laikui žmogui gali būti ne mažiau paveikus nei dialektikų argumentai viduramžių universiteto klausytojams. Vis tik V.Tomaševskis užmiršta paminėti vieną detalę, kuri jo išsakytą tiradą loginiu požiūriu apverčia visiškai priešinga kryptimi. Kaip visi gerai žinome, Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra politinis darinys, susiformavęs išimtinai tautiniu pagrindu, taigi ir jo veiklos specifika visų pirma yra atpažįstama pagal tautiškumo požymį (kitaip nei, tarkime, kaimynystėje įsikūrusių bebrų veikla yra atpažįstama pagal jų pomėgį statyti užtvankas, nesinaudojant brėžiniais), todėl nepotizmo apraiškų ir korupcijos rizikos faktoriaus nusakyme nuoroda į tautinę sudėtį čia yra neišvengiama. Būtų labai blogo precedento įtvirtinimas, jeigu mes bandytume tokias rizikas paslėpti po atitrauktomis nuo konteksto ES dokumentų frazėmis.
Ne su visai švaria sąžine pastebėsiu dar ir tai, kad manęs nesugraudino Koalicijos lyderių teiginys, jog, Narkevičiui tapus ministru, lenkų tautybės asmenys nebuvo urmu įdarbinami į vadovaujančias pareigas, o užėmė tik paprastąsias paštininko, kasininko ir pan. pozicijas. Galėčiau sukirsti iš litrinio viskio butelio, kad šie juodvarniais lakstantys, naujai įsidarbinę paprastųjų profesijų lenkai vis tik uždirbs nepalyginamai daugiau nei šių eilučių autorius, nuskurdęs kaip Bažnyčios žiurkė universiteto dėstytojas.
Tokie yra žengimo gerovės valstybės keliu šalutiniai nuostoliai ir uždelsto veikimo padariniai, ar ne?
Kažkas jau yra pastebėjęs, kad žmonijos išlikimui didžiausią pavojų užtraukia net ne branduolinių ginklų perteklius, o žemės ūkio chemizacijos intensyvinimas, vedantis į visuotinį Homo sapiens rūšies individų apnuodijimą, jų susargdinimą, klimato subjaurojimą, žemės nususinimą ir apsigimimų padauginimą visoje gyvojoje gamtoje. Šiai hipotezei savotiško pikantiškumo priduoda lietuviškas koloritas, nes mūsų padangėje svarbiausieji žemės ūkio chemizacijos baronai yra žaliaisiais valstiečiais (sic) pasivadinę personažai.
Didžiosios mūsų kaimynės vadovą dėl jo polinkio eksperimentuoti su nuodais, išbandant nuodingųjų medžiagų efektyvumą visų pirma ant savo priešų kailio, būtų galima pavadinti Vladimiru Nuodytoju, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, visa populiacija totaliai bus apnuodyta, nelaukiant V.Putino atėjimo, lietuviško verslo, besidangstančio socialiai atsakingų ir aplinką tausojančių įmonių įvaizdžiu, pastangomis, kaip labai akivaizdžiai parodo „Grigeo Klaipėda“ veikla, nuodingas nuotekas pilant tiesiogiai į Kuršių marias, per papildomus vamzdžius apeinant valymo įrengimus.
Prezidentas ir premjeras ta proga išsakė savo nugąstavimus, kad tokių savo lėšas visų mūsų sveikatos sąskaita taupančių įmonių gali būti ir daugiai, Sauliaus Skvernelio žodžiais tariant, Neris, nežiūrint visos valymo įrenginių regimybės, yra periodiškai „pakvimpanti“ upė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/09/news/s-skvernelis-grieztai-pasisake-apie-grigeo-skandala-dabar-klausimas-kas-kitas–13191968/. Žinia, S.Skverneliui tekę išbadymai gali būti papildomas dirgiklis, skatinantis aktualiau nei įprasta snaudžiančiai sąmonei suvokti žmogaus aplinką nuodijančių faktorių pragaištingumą.
Galbūt išties tas meninės instaliacijos vamzdis Neries krantinėje yra tikrasis mūsų gyvenimo simbolis, kai, augant kalbų apie verslo orumą ir taurią visuomeninę misiją srautui, mums primenama, neleidžiama pamiršti, kad tikroji verslo esmė yra neapvalytų nuotėkų vamzdis.
Tarkime, neapvalytų nuotėkų vamzdis yra simbolinis necivilizuoto gobšumo, kaip svarbiausios verslo spyruoklės, pavaizdavimas, jeigu norite, yra MG Baltic, Grigeo ir panašių konglomeratų garbei pastatytas paminklas.
Ar sakote, kad nieko naujo čia nepamatėme, tokia yra žmogaus prigimtis, kai savi marškiniai – arčiau kūno. Iš tiesų, neatsitiktinai Apšvietos amžiaus teoretikai laisvosios verslininkystės dvasios suklestėjimą siejo su žmogaus natūraliosios prigimties kompleksų išlaisvinimu, galop tokia aiškinimo seka yra labiau įtikinama nei fantasmagoriškas pasakojimas apie kapitalizmo dvasios užgimimą iš protestantiškos etikos (Max Weber).
Įdomu tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra tokio neapvalytų nuotekų vamzdžio tipo kapitalizmo interesų gynimą suprantą kaip stovėjimą sveiko proto sargyboje. Tikriausiai pastebėjote, kad dabar neretai visa neoliberalizmo esmė supaprastintu pavidalu yra suvedama į vadinamojo sveiko proto postulatus, taigi ir visur kišamas sveiko proto užkeikimas dažniausiai yra tik nesuvaldytos gobšumo dvasios verslininkystėje ir greičiausiai parsiduodančios biurokratijos tarpusavio simbiozės įkyri demonstracija.
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.
Žmogus stojantis prieš tarnybų piktnaudžiavimą, atimant vaikus iš tėvų pagal Bernevernet įsteigtą pavyzdį, tautiečiai užstojantys krūtine miškus nuo baisesnio nei gaisras iškirtimo pavojaus, žmogus prisirišęs prie medžio, taip siekdamas apsaugoti savo likimo bendražygį prieš pjūklą, naujosios nomenklatūros neabejotinai bus atpažįstami kaip „nesveiko proto“ (net nežinau, kur čia reikėtų dėti kabutes), isteriškos prigimties būtybės, per tokią priešpriešą naujanomenklatūrininkams dar labiau sustiprinant savo tikėjimą „sveiko proto“ visuotinu blizgesiu. Tačiau ne viskas, kas blizga, yra auksas, ar ne?
Dukra neseniai pasakojo apie kelių metų senumo nutikimą, kai ji Vilniaus Halės turguje žuvies prekybos paviljone andai paprašė labiausiai tinkančios žuvies mažam vaikui, o paviljono šeimininkas paprotino, kad visa jo dispozicijoje esanti žuvis yra sužvejota Kuršių mariose, taigi toli gražu netinka mažam vaikui kaip didesniu ar mažesniu laipsniu apkrėsta nuodingomis atliekomis produkcija. Galimas daiktas, kad šis tikrai netikėto temperamento prekijas verslo logikos požiūriu yra „nesveiko proto“ žmogus, tačiau paminėtas pavyzdys, regis, aiškiai parodo, kad vardan to paties proto sveikatos būtų pravartu kartas nuo karto nusiimti „sveiko proto“ kaukę.
Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip sako klausiamąja intonacija jaunoji mama, eilinis paviljono prekiautojas jau nuo seno žino, kad Kuršių marios yra užnuodytos, o nuodus į marias purškiančios gamyklos savininkas to niekados nežinojo?.. Kažin kažin…
Vadinamojo sveiku protu darželyje vargu bau ar kada nors galėtų užgimti moralinė pasaulio refleksija. Išties moralė dažnai prasilenkia su natūraliaisiais prigimties refleksais, toli už savęs paliekant sveiką protą, taigi ji greičiau yra prigimtinių gyvenimo ribų peržengimas nei natūraliosios žmogaus prigimties puoselėjimo užtaisas.
Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau mus galėtų paguosti bent tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra, nežiūrint dabartinės, sveikata trykštančios jos išvaizdos, vis dėlto nėra monolitinis darinys. Kaip įsivaizduoju bent aš, užtektų to, kad į naujosios nomenklatūros gretas patektų bent vienas „nesveiko proto“ žmogus, „sveikojo proto“ naujajai Lietuvos nomenklatūrai iškiltų didelis užkrato pavojus. Kas be ko, svarbiu tokio sėkmingo kortų perdalinimo faktoriumi yra tai, kad tas „vienišas karys“ jau būtų aukštas pareigas užimantis žmogus, tarkime, šalies prezidentas. Taigi dabar jau galima perklausti taip – „sveiko“ ar „nesveiko“ proto žmogus yra naujai išrinktas šalies prezidentas Gitanas Nausėda? Tvirto atsakymo į šį klausimą neturiu.
Kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario, tačiau prezidento pasiruošimas uždegti žalią šviesą žmonių smegenų plovimo akcijoms, papildant VSD įstatymą naujomis nuorodomis, tarsi ir byloja apie prasimušančią tendenciją įtvirtinti „sveiko proto“ pozicijas moralinių pasaulio pagrindų tvirtumo sąskaita.
XXX
Rimvydas Valatka į mėgstamą jo užkeikimą „sveikas protas“, ypač padažnėjusį pastaruoju metu liberalus ištikusių negandų fone, įdeda kažkokią labai savitą papildomą prasmę, todėl valatkišką šios sąvokos vartoseną kaip asmeninės leksikos ypatumus kol kas palikime už skliaustelių dabar užsimoję kritiškai inventorizuoti tokį dalyką kaip „sveikas protas“.
Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių refleksų įkyriam pasikartojimui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu (dėl to gerbiamas žurnalistikos grandas tikrai neneša atsakomybės).
Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės užpainiojimas.
Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politika visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto užkeikimas įgijo kažkokią diametraliai priešingą reikšmę ir dažniausiai pasitarnauja siekiant atskirti saviškius, gyvenančius pagal tuos pačius refleksus, nuo svetimųjų, priskiriamų nesveikiesiems. Taigi kažkokiu kompromisu čia net nekvepia.
Buvau užsimojęs pasiūlyti sveiko proto konceptą išmainyti į panašią, bet, regis, labiau subalansuotą blaivaus proto sampratą, tačiau prisiminiau, kad mūsų padangėje vis dar tęsiasi toks sprogstamojo pobūdžio kovos už blaivybę vajus, kuris jau peržengia ne tik blaivaus proto, bet ir bet kokio racionalumo ribas.
Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.
Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.
Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.
Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.
Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!
Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.
Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!
Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.
Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.
Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.
Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.
O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį? Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.
Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.
„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.
„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).
Badydamas pats save sudrausminti, kad nenuvinguriuotume lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu, kuris neretai užneša į klystkelius, užsiminiau dar apie tai, kad toks nacionalinių idealų išsižadėjimo pasirinkimas mažai ką turi bendro su mūsų įsiliejimu į Europos Sąjungos struktūras. Kartais man dingojasi, kad Europos Sąjunga, protingiau išnaudojant šio tautų susivienijimo teikiamas galimybes, atskirais atvejais galėtų pasitarnauti net ir kaip antilietuviškumo isterijos puoselėjimo pačioje Lietuvoje ir pasaulyje priešnuodis.
Kodėl taip atsitiko, kad antilietuviškumas tapo tokiu patraukliu projektu šiandieninėje Lietuvoje net tarp lietuvių, o tarp Lietuvos kultūrininkų savo ruožtu plinta kaip gaisras perdžiūvusiame miške, dauginasi taip sparčiai, kaip maro užkratas viduramžių miestuose?
Trumpai tariant, maro negandos užtemdė mūsų padangę, antilietuviškumą kultūrininkų terpėje vis dažniau pradėjus suvokti kaip verslo projektą, kur galima pasigauti sėkmės paukštę su mažiausiu išlaidų paketu, dėl tokios viliojančios perspektyvos užstatant tik tokį menkniekį (?) kaip savo tapatybę, nieko daugiau.
Lietuviškoji tapatybė nėra toks titulas, kuris savaime atidarytų salonų duris, tačiau daugėja klaidinančių nuorodų, kad lietuviškumo niekinimas, tautos dergimas neprincipingam lietuviui gali tapti tramplynu į sėkmę, ypač viliojančia galimybe nelabai talentingam kultūrininkui praplėsti savo žinomumo ribas arba net pabandyti užsitikrinti tarptautinį statusą, kaip matome Mariaus Ivaškevičiaus ir Rūtos Vanagaitės pavyzdžiuose.
Susikurk savo charakterį. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija
Dar kitaip tariant, čia vyrauja neįgarsinta, o kartais net iki galo neįsisąmoninta, plūduriuojanti ant sąmoningumo/ nesąmoningumo ribos išvada, kad trūkstant talento lygiuotis į geriausius kultūrinės veiklos standartus (ne kiekvienam duota būti E.Nekrošiumi), tokiam pretendentui su neūžaugos kompleksais prasibrauti į priekį gali padėti tarptautinės lobistinės žydų pajėgos, užmokant už tai išeiviui iš lietuviškos populiacijos antilietuviškumo kainą. Galima užrašyti ir iškelti net tokį situaciją įprasminantį šūkį: jeigu tau trūksta talento, nenusimink, tau padėti gali žydai! Kaip atrodo, nieko labai specifiško čia nėra, viskas vyksta labai panašiai kaip prekybos kūnais industrijoje.
Kodėl čia, diskusijoje dėl naujosios nomenklatūros užgimimo antilietuviškumo pagrindu, vėl minimi žydai, į dienos šviesą traukiami užsisenėję kompleksai, ar nevertėjo bent šįkart patylėti vien dėl to, kad neužsitrauktum įtarimų dėl antisemitinių nuotaikų populiarinimo, – klausiate. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad gandas apie žydų visagalybę ir nelygstamą jų įtaką visose gyvenimo plotmėse yra stipriai perdėtas. Tačiau pasaulį mes tiriame ne tik kaip faktų visumą, bet ir kaip išsikerojusių vaizdinių sumą, kur ir klaidingi vaizdiniai, net masinės haliucinacijos, gali stipriai įtakoti mūsų gyvenimą, pakreipiant į vieną ar kitą, net diametraliai priešingas puses.
Liaudiškai tariant, tarp Lietuvos kultūrininkų yra gajus įsitikinimas, kad pabučiavęs žydui į užpakalį iškart pateksi į dangų, būsi įleistas į geresnį pasaulį. Vis tik galima spėti, kad svari žydų bendruomenės dalis susideda iš delikatumo nepraradusių, savo privatumą saugančių individų, privengiančių tokios menkai pažįstamų žmonių perteklinės iniciatyvos. Taigi reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad su tokiu lindimu primygtinai bučiuotis galime išgąsdinti žydus, paskatinti jų tolesnę emigraciją. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, jeigu kur nors mieste matėte bėgantį ir klykiantį iš siaubo žmogų, o iš paskos besivejančių Lietuvos kultūrininkų grupelę su Kultūros ministru priešakyje, galimas daiktas, jūs turėjote galimybę stebėti dažnai mūsų gatvėse vykstančią mizansceną „Kaip pabučiuoti žydui į subinę“.
Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.
Kitas klausimas, kodėl pasaulinei žydų bendruomenei, taip pat Lietuvoje gyvenantiems žydams antilietuviškumo kurstymas, Lietuvos blogos reputacijos tiražavimas tampa pageidaujama preke?
Pradėsiu iš toliau, atkreipdamas dėmesį, kad pastaruoju metu žydų bendruomenėje, verčiantis per galvą, yra bandomą prisijaukinti mintį, kad II-ąjį pasaulinį karą sukurstė ir pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai. Tikriausiai manote, kad autorius čia kažką hiperbolizuoja, perdeda, nes neįtikėtina, jog šitokios nesąmonės galėtų užsiveisti civilizuotoje bendrijoje, tarp žmonių su universitetiniu išsilavinimu, tačiau perspėju, kad dar minėsite mano žodį, jog toliau bus dar blogiau, vis geriau matysis tai, kaip minėta nesąmonė nelyg tas slibinas atsiaugina vėl naujas ir naujas, atrodytų logikos, saviakivaizdybės ir faktų kalba nukirstas galvas.
Atsakymas į anksčiau užduotą klausimą iš esmės yra labai paprastas: Vokietijai sumokėjus didžiules kompensacijas Holokausto žiaurumų paliestoms žydų šeimoms, sumušus rankomis dėl atrodytų bent iš dalies abi puses tenkinančio sandorio, bet nenuraminus skriaudos ištiktos tautos įniršio kompleksų, Lietuva vis dažniau yra pasirenkama kaip atsiteisusios Vokietijos pavadavimo kaltės zonoje instrumentas, kaip pasąmonės demonų užganėdinimo labui žydų bendruomenės nusilipdomas juodas muliažas, ant kurio būtų galima sukrauti visas pasaulio nuodėmes.
Mūsų politinė valdžiukė yra pernelyg šleikšti ir baili, taigi mažai vilties kad ji kada nors pasiryžtų užkirsti kelią tokiam vaizduotės piktnaudžiavimui.
Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinomas žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris pasakoja istoriją apie tai, kad neva tik pasirodžius Kaune vokiečiams, lietuvis atitempė priduoti esesininkams savo kaimyną žydą, bet tauriojo esesininko buvo išspirtas spyriu į šikną ir apšauktas lietuviška kiaule, kaimyną žydą paleidžiant namo su, tikriausiai, geriausiais palinkėjimais. Kas be ko, papasakota istorija yra išgalvota, menkai tikėtina, tačiau, kaip atrodo, ši žydiška miesto legenda yra svarbi žydų bendruomenei kaip archetipinis pasakojimas, leidžiantis sumažinti pradėjusios suskilinėti sąmonės įtampos kančias.
M.Zingeris yra paleidęs į apyvartą daug lietuvius žeminančių, atžagarių, užgaulių pasakojimų. Ar gali žydų rašytojas bėgant laikui pats tarsi ir nepastebimai patapti naciu? Atrodytų, kad tai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis dalykas, tačiau štai minimo žydų tautybės pasakotojo kūryboje prasimuša kažkas panašaus į hitlerinės Vokietijos SS romantizavimo užuomazgas, o į lietuvius anas neabejotinai žiūri kaip į žemesnės rasės atstovus.
Sovietinių laikų nomenklatūrą buvo partinio tipo, valdančiąją totalitarinės visuomenės klasę formavo Komunistų partija, pasivadinusi epochos protu, garbe ar sąžine.
Komunistų partija ypatinga dėmesį skyrė savo kadrų politikai, siekdama į aukščiausius postus iškelti ištikimus komunistinei idėjai ir okupaciniam režimui asmenis, tačiau, norite tikėkite, norite ne, net tarp sovietinių valdininkų Lietuvoje pasitaikydavo vienas kitas žmogelis, kuris daugiau ar mažiau paslapčiomis puoselėjo kažką panašaus į tautiškumo sentimentą, arba kalbant to meto ideologiniu žargonu, nebuvo iki galo atsikratęs nacionalistinių prietarų.
Savo ruožtu dabar be tuščio laiko gaišinimo, iškart dėl sugretinimo akivaizdumo pastebėsiu, kad, kaip atrodo bent man, šiandieninės Lietuvos nomenklatūros formavimosi svarbiausiu atskaitos tašku yra aiškiai išreikštas antilietuviškumas, totalinis „nacionalistinių prietarų“ atsikratymas.
Kas be ko, bėgant laikui, istorijos pervartose keitėsi, įvairavo taip pat ir vadinamosios nomenklatūros struktūrinė sudėtis: svarbiu sovietinės nomenklatūros padaliniu buvo ūkiniai veikėjai, stambiųjų gamyklų direktoriai, vadinamieji socialistinės ekonomikos flagmanai, kai dabartinėje mūsų visuomenėje net stambiausių verslininkų niekaip nepavyktų pavadinti nomenklatūros atstovais, nes laisvosios rinkos žaidėjai visų pirma patys atsako už save, taigi jie nesiduoda įspraudžiami į „sąrašinių“ užvardijimą. Kaip atrodo bent man, dabartinė Lietuvos nomenklatūra visų pirma yra tie žmonės, kuriems išpuolė pareiga sukurti ir palaikyti viešąjį Lietuvos veidą, užimti ištuštėjusią, bet dar neišsivadėjusią ideologinių veikėjų vietą, taigi pagal profesiją jie yra įvairiausi humanitarinių institutų direktoriai, įtakingų kultūrinių leidinių redaktoriai, vienas kitas akademinio pasaulio atstovas, keli ypatingo statuso žurnalistai, kiti užimantis privilegijuotą padėtį viešosios nuomonės formuotojai. Tai išties yra labai marga minia, tačiau juos vienija, kaip stipriausi klijai suriša baisi alergija bet kokiam tautos reikalui.
Pasakų herojus. Slaptai.lt fotografija
Klausiate – ar šių eilučių autorius nesutirština spalvų, nes, žinia, valstybinės šventės pas mus tradiciškai yra švenčiamos, iškeliant visas vėliavas, vėl ir vėl yra minimas Lietuvos vardas, pasakomos kalbos iš tribūnų? Tačiau nerašyta taisykle tokių tautos išsilaisvinimo kelio datų minėjime jau yra tapusi kraštutinė formalizacija, forsuotas turinio nususinimas, kai bet kokia prasisunkus netyčia čia gyva emocija naujosios nomenklatūros iškart yra atpažįstama kaip bjaurus nesusipratimas, gerojo tono išniekinimas, pasibaisėtinas netaktas. Tokia naujosios nomenklatūros atstovų negatyvi reakcija į gyvo žmogaus saviraišką jiems yra jų tarpusavio atpažinimo kodas, įgalinantis telktis ir stoti vieningu frontu.
Sovietinė valdžia draudė svarbių tautai datų minėjimą, už trispalvės iškėlimą tautiečiai buvo sodinama į kalėjimą, tačiau net ir labiausiai aršūs to meto politrukai lietuviškos trispalvės pagerbimo nelaisvės sąlygomis nevadino fašistinės ideologijos simbolių pagarbinimu. Tačiau štai dabartinės Lietuvos naujosios nomenklatūros vienas iš vėliavnešių, o būtent toks Bernardas Gailius skelbia, kad lietuviškoji trispalvė ir Gedimino stulpai yra fašistiniai arba, geriausiu atveju, beveik fašistiniai simboliai. Taigi jau ši atskira ištara man leidžia tvirtinti, kad naujosios Lietuvos nomenklatūros užgimimo pagrindas yra kraštutiniojo laipsnio šizofrenija.
Raguotasis. Slaptai.lt nuotr.
Kas atsitiko, kokia sąmonės griūtis prasidėjo, kas čia iš tiesų vyksta, kai tokius niekus pradeda pliaukšti iš pažiūros tarsi ir visiškai normalūs arba net labai respektabiliai atrodantys vyrai. Kaip dingojasi bent man, Europos sąjungos faktoriumi to nepaaiškinti, apskritai bandymas dėti lygybės ženklą tarp Sovietų sąjungos ir truputėlį niekinančiai vadinamojo Eurosąjūzo greičiau užtemdo reikalo esmę nei padeda ieškoti atsakymų https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma. Europos sąjunga galėjo tapti palankiu faktoriumi mūsų tautos kultūriniam pasistūmėjimui į priekį, tačiau mums pritrūko vaizduotės tinkamai priimti naujus iššūkius.
Kad ir kaip ten būtų, naujoji Lietuvos nomenklatūra atsiranda ne kaip Europos sąjungos užkratas, o kyla iš lietuviškos populiacijos gelmių, yra vidinės žmogiškosios prigimties degradacijos pasekmė, klaikaus nuosmukio rezultatas, pulsuojantis lietuviškoje padangėje taršos židinys.
Kai užklumpa negandos, kyla klausimas, kaip pralaukti užstojusį sunkmetį nepalūžus, neparklupus? Dėl tos priežasties tampame labiau atviri artimų (arba tolimų) žmonių pamokomosioms ištaroms, bandome užsikabint už psichologo patarimų.
Kita vertus, kaip tik šiame kontekste verta prisiminti F. Nietzsche‘s pasvarstymus apie tai, jog kartais ypatingai sunkiomis sąlygomis nevalingai pastūmėta iracionalių savisaugos impulsų žmogaus gyvastis pati savaime „užmiega rusų kareivio miegu“. Neįmanomomis išgyventi sąlygomis tai esą yra bemaž vienintelė galimybė išsaugoti būtinus galimam atgimimui resursus.
Pamėginkime ta tema paimprovizuoti drauge su F.Nietzsche. Tarkime, čia kalbama apie savotišką meškos žiemos miego porūšį, kai mirtinai išvargintas žmogus atviromis akimis pradeda sapnuoti pasaulį. Pabandykime įsivaizduoti, jog baudžiavinės Rusijos rekrūtas bado, šalčio ir nežmoniško muštro sąlygomis tik radikaliai susvetimėjęs sau pačiam, žiūrėdamas į savo paties vargus tarsi per atstumą (tarsi ne gyventų, o tik sapnuotų savo gyvenimą), galėjo demonstruoti neįtikėtinus ištvermės stebuklus.
Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Galimas dalykas, tokioje padėtyje gailestis sau pačiam, juolab kokios nors godos apie teisingumą verstų tuščiai eikvoti jėgas ir pastūmėtų tiesioginiu keliu į pražūtį, todėl užstojusio sunkmečio sąlygomis tarsi ir nelieka nieko kito kaip tik savotiškai apmirštant išplėsti nejautros zoną iki maksimaliai įmanomos ribos.
Įšalęs kosmosas, speigo horizontai, žiemos naktis, apšviesta šaltos mėnulio šviesos, ir paskutinė melancholijos stadija arba net melancholijos užribis – visiška nejautra. Tokioje nejautros zonoje taupomi visi judesiai, ypač vengiama sielos apsukų, blokuojamos emocijos. Šitaip užgimsta terpė miegligės užkratui. Tikėtina, jog iš tiesų organizmo savireguliacijos dėka vykstantis temperatūros numušimas padeda išlikti labiau nei tuo atveju, kai karšta emocija nutvilko kažkokį paviršių.
Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Tokio sugretinimo kontekste ne pro šalį bus pajuokauti apie tai, jog amžino įšalo zonoje mamutų mėsa negenda per ištisus tūkstantmečius.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, į miegligę žmogų gali pastūmėti ne tik išorinio gyvenimo išbandymai, bet ir užsitęsusi vidinio neadekvatumo būsena, kurią sąlyginai pavadinkime sunkio dvasia.
Kaip sunku prabusti iš tokio miego, esu jau rašęs https://kaunozinios.lt/svarbu/is-embrionu-gyvenimo_99235.html. Taip užsišaldęs žmogus dažnai neatgyja net ir stojus pavasariui, kai naujam gyvenimui staiga didingai prisikelia visa gamta, dygsta aštri kaip skustuvas žolė, jau kelia galvas suįžūlėjusios gėlės, sualma tyras kaip vyro ašara pamiškės upelis.
Visų išsaugotų tavosios gyvasties resursų dabar geriausiu atveju užtenka tik kaukės nusilipdymui, įvaizdinant normalumo ritmiką, kad tarsi niekas nieko, neatpažintu pavidalu, gyveni šalia kitų, kasryt skubi į darbą, pelnai duoną savo prakaito garuose, kartais metiesi į pramogas, bandai išlipti iš daugiadienių, ilsiesi ir t. t. Dabar net užstojęs klaikus danties skausmas nėra toks realus, kad galėtų pažadinti iš miego, net politikų melas nuteka kažkur pro šalį, nepasiekęs gyvasties, net košmariškas Karbauskio vaizdinys iš TV neprikelia iš sapno, neįgalina prabusti vidury nakties išpiltam šalto prakaito.
Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokioje būsenoje labiausiai linksminti turėtų jaunų ar pasenėjusių doktorančių kalbos apie kažkokį emocinį intelektą, bet nebeužtenka jėgų net liūnai nusišypsoti.
Yra taip, tarsi tavo likusių biologinių jėgų pagrindu užgimsta ir jau pagal savo dėsnius vystosi vidinis zombis, kažkokia parazitinė gyvenimo atauga. Tačiau toks likimo subendrinimas su vidiniu negyvėliu nėra toks baisus prakeikimas, kaip galėtų atrodyti, pastebint, kad tave supantys aplinkiniai personažai gyvena pagal tą patį principą, neišeidami už kapinių tvoros.
Gal tąkart vis dėlto reikėjo palūžti, tragiškai užlaužus rankas, tokiu būdu ne tokią jau baisią kainą užmokant už teisę išlikti gyvųjų pasaulyje?..
Jaunystėje, kuri prasidėjo ir užsibaigė dar praeitame tūkstantmetyje, man visas kosmosas skambėjo kaip muzika, o su parskridusiais pavasarį paukščiais, netvyrodamas savo kailyje, akis į akį kalbėdavausi eilėmis.
Todėl žiūrint iš šiandienos taško labai keista, kad pirmasis eilėraštis, kurį tąkart, t. y. praeitame tūkstantmetyje jau dėliodamas žmogaus kalbos žodžius sukurpiau ir įsisąmoninęs išklojau ant popieriaus lapo kaip savotišką būties prisilėtimo liudijimą, vadinosi „Žiemos melancholija“:
tarsi geltlige sergant kepenys
nepaprastai išdidėjęs
geltonas mėnulis
virš apsnigtos plynės
nuodija sielą
menkai primindamas
tavo dvasios tėvą
po sidabrine egle
stovi
apsnigtas
brangių kailinių
šakalas
keistos vežimo liekanos
kyšo iš sniego
neprimindamos
nieko iš praeities
tik
dabar
iš mėnulio išlindusios
vėžio žnyplės
prakerpa
debesį
tačiau
kur veda
apsnigtos
vėžės
pro išretėjusį mišką
niekas nežino
Senosios graikų kalbos atodangos leidžia forsuoti hipotezę, kad žodis „būtis“ visų pirma nurodo į surinktumo užduotį žmogui kaip būtybei, kuri yra linkusi viską pamesti, išbarstyti, paleisti vėjais. Mums sunku sukaupti dėmesį, užmirštame daugiau nei prisimename, bėgant metams pasidalijame į nesurenkamas dalis, išbarstome savo plaukus, dantis, sveikatą, prarandame draugus ir artimuosius. Tačiau net ir žinodamas pirmapradę žodžio „būtis“ reikšmę nežinau to, kur veda pirmapradės melancholijos įspūdžio praradimas, gerai ar blogai yra ta nauja padėtis, kai melancholija jau nebetyko už kiekvieno kampo, išsibarsčiusi kažkur kasdienybės vingiuose, nematydamas reikalo priekabiauti prie žmogaus, grįžusio iš mirtinos kelionės.
Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ankstų prasidėjusios žiemos rytą išvesdamas savo šunis pasilaukinėti kaskart matau ne tik atbundančius namus, pradedant mirksėti šviesoms languose, bet viename lange atitrauktomis užuolaidomis – visados dar su voratinklio rašto apatinukais po kambarį šmirinėjančią grakščių judesių moterį, – nors greičiau ji tenai plaukioja dar palaidais plaukais arba šoka su baldų šešėliais.
Ne, ne, nesu joks vojeristas, juolab – futuristas, nesu atgailaujantis marksistas ar bankrutavęs kapitalistas, tačiau neįmanoma nežvilgtelėti bent akies krašteliu, kai išbudinto džiaugsmo grožybės yra išstatomos brėkštančio ryto vitrinoje. Būtų didelis nejautrumas praeiti pro šalį užsimąsčius apie būties paslaptį ir nieko čia nepamačius.
Net jeigu priverstų kokia gyvenimo būtinybė, niekados nesurasčiau šio buto ne tik dėl to, kad tarp namų ir butų pasiklystu greičiau nei miške, bet dar labiau dėl tos aplinkybės, jog šis langas mirksi taip ypatingai, suspindi ir vėl temsta, tarsi būtų užkilęs virš visų langų ir atspindėtų dangaus gyventojų įpročius. Žinoma, grakščiosios nimfos nepažinčiau, jeigu sutikčiau ją gatvėje šią žiemą stipriai apsimuturiavusią, – savo ruožtu iš veido nesu dar matęs, galiu tik bandyti nuspėti, vaizduotėje dėliojant viliokės fotorobotą. Daug geriau buvo tam personažui (fetišistui?), kuris turėjo pamestą kurpaitę ir, išmatavęs visų pasaulio moterų pėdas, po ilgų vargų atpažino paslaptingą nepažįstamąją.
Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi net tada, kai viską prarandi, tau dar lieka erotinė būties įtampa, ar ne? Daug kartų esu bandęs paaiškinti klausiančiajam, kas tai yra, bet niekados nepavykdavo. Kaip atrodo, čia trukdo žinojimas, kad pradininkas Parmenidas visa ko išeities tašku laikė būties ir mąstymo tapatybės dėsnį, tokiu būdu tarsi įgalindamas harmonizuoti būties duotybę minties kelyje ir klystkeliuose, palengvinti jos naštą. Tačiau minties kelias ne kartą buvo tik būdas apeiti būtį, kai pati būtis didingai stūksodavo nepajudėjusi iš vietos.
Tai nebūtinai yra perteklinis gamtos grožis, šiandien tai yra žiemos dienos prieblanda, drėgna migla su mėlynais ornamentais pakraščiuose, į kurią įsistebeilijau kaip išdžiūvęs vabzdys už akinių stiklų. Būtis priartėjo, supratus, kad ilgiau žiūrint išdegtų akys, kaip volframo siūlelis perdegtų vadinamoji siela, nežiūrint to, kad būties siužetai kartais būna truputėlį pabodę arba buvinys vėl pridengia būtį.
Kaip jau yra sakoma nuo seno, jeigu gali nerašyti, tai ir nerašyk. Šių eilučių autorius tokį išbandymą, ypač artėjant šventiniam laikotarpiui, gali pakelti palyginus lengvai, be trauminių pasekmių ir apie tai nusprendė parašyti kažką panašaus į pasiaiškinimą raštingai visuomenei, atskirai kreipdamasis į straipsnių komentatorius, kaskart surašančius savo nuomones apie autorių ir jo beviltiškas pastangas rašyti vardan rašymo.
Pradėti neberašyti kartais yra pravartu jau vien dėl to, kad atrastum laiko ištylėti tai, kas paprastai prasprūsta pro žodžių tarpus, išbyra pro spaudos ženklus kaip neturintis formos smėlis. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs vienas protingas rašeiva, pauzė yra labiausiai intensyvi kalbos forma.
Kartais mūsų padangėje bandoma rašyti anonimiškai arba prisidengus pseudonimu, tačiau niekas dar taip ir neišmoko ištylėti visą tiesą tokiu pat anoniminiu būdu. Ta proga verta prisimininti, kad Pitagoro mokykloje visų pirma buvo mokomasi tylėti ir tik po to, užtvenkę savo sielą tylėjimu, mokiniai buvo įšventinami į tolesnes matematikos ir filosofijos studijas.
Dar žinome patarlę, skelbiančia, kad kalbėjimas – tai sidabras, o tylėjimas – jau lygus auksui. Čia, žinoma, reikėtų skirti ištariamą žodį, kurį gretai nupučia vėjas ir užrašomą, išbetonuojamą žodį, stūksantį mums ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės.
Štai Sokratas yra pastebėję, kad svarbiausių dalykų neįmanoma užrašyti, o jo mokinys Platonas, prirašęs didžiausius foliantus, drauge užrašė štai tokią paslaptingą ištarą, kad neva būtis apskritai yra neišmatuojama logos‘u (t. y. žodžiu), tačiau, Platono žodžiais tariant, apie būtį kalbėti privalome, nes nuo to ji turtėja. Ieškant geriausio varianto, kaip atrodo, rašyti reikėtų tik ant jūros paplūdimio smėlio, tikintis, kad atbėganti banga viską tuoj pat nuplaus.
Tačiau nebūk naivus, mielas drauge, nesitikėk, kad paslaptį pavyko išsaugoti, jeigu niekam nieko nepasakojai ir neparašei skundo kompetentingoms instancijoms. Lietuvių liaudies pasakos siužetas daug sakančiu būdu byloja apie tai, kad bijant viešai prasiplepėti, ir todėl išrėkus paslaptį į specialiai iškastą gilią duobę žmonių negyvenamoje vietoje, o po to ją užkasus, vis tiek visi viską sužinos, nes toje dykvietėje anksčiau ar vėliau išaugs karklas, iš kurio pasidaryta piemenėlio birbynė, pučiant ją, ištrimituos visam pasauliu tavo užkastos paslapties turinį su suspaustos spyruoklės jėgos atatranka.
Galimas daiktas, yra dalelė tiesos pasakyme, kad vieni tylėjo praradę žadą, priartėjus būties paslapčiai, kiti dėl to, jog neturėjo ką pasakyti, dar kiti – dėl kvapą užgniaužiančio pasidygėjimo.
Štai apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) užvis geriausia būtų nieko nesakyti, neprasižioti, valingai nutylėti, neišsiduodant dėl pro kraštus besiveržiančių karčių žodžių, dėl šventos ramybės, – artėjant šventoms Kalėdoms, – nepastebimai nuryjant tokį kartėlio gumulą. Tačiau ir čia kaip toje piemenėlio melodijoje nediskretiškai prasikiša visa esmė, kai Lenkų rinkimų akcijos vėliavnešiu tampa toks Zbignevas Jedinskis, jau savo pavardės fonetiniu skambesiu primenantis nešvankųjį Jedinstvos fenomeną.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga
Nepraleiskime geros progos apie tai patylėti, nes geras tonas neleidžia šaipytis iš žmogaus pavardės (tikiuosi, kad niekas dar nežino ir niekados nesužinos, jog Lietuvių kalbos žodynuose yra kataloguojamas žodis „čiuldė“, nurodant, jog taip vadinamas – neaiškiai kalbantis, vograujantis, švepluojantis, taigi čiuldantis žmogus; čia net yra cituojama liaudies dainos strofa – arielkėlė čiuldė vedė mane gulti, ir bevesdama į purvyną paguldė), taip pat nesiruošiu garsiai išsakyti savo prielaidos, kad Vilniau krašto lenkai šį savo tautietį pasirinko atstovauti Seime, galimai sugundyti visų pirma pavardės skambesio, tvirkinančio vaizduotę ir prikeliančio neaiškius užkulisinius lūkesčius.
Tačiau apie tai patogiau mums visiems būtų patylėti, tokį verbalinį supanašėjimą laikant atsitiktiniu sutapimu, nebylios likimo ironijos liūdnoku šypsniu.
Tas pats Jedinskis neseniai iš tribūnos citavo arba, tiksliau tariant, įsiaudrinęs bandė išrėkti, pakartoti tokio Rolando Paulausko, kito liūdnos šlovės herojaus neva pasakytus žodžius, kad Lietuvos bandymas pasipriešinti Rusijai būtų tokia pat neįmanoma užduotis kaip iš anksto pasmerktos pastangos stikline išsemti jūrą.
Pro pasakytus žodžius dar labiau iškalbingu pavidalu nei keliamas triukšmas prasikiša nutylėta mintelė, kad populiacija iš anksto privalo nusiteikti pasidavimui, auginti darželio gėles okupanto pasveikinimo puokštėms susukti, laukti skeltanagių ordos atidundėjimo kaip išganymo. Nekelsiu klausimo – kodėl leidžiame nuodyti žmonių sielas iš aukščiausios Seimo tribūnos net neužmaskuotais priešiškos propagandos išpuoliais, susitaikome su pasidavimo nuotaikų dirvos purenimu.
Žinia, demokratija užtikrina žodžio laisvę ir gina nuomonių įvairovės galimybę, naujai išrinktas Lietuvos prezidentas kviečia puoselėti dialogo kultūrą, o aš neišjudu iš vietos, pykdamas ant savęs, kad, nežiūrint nieko, renkuosi teisę primygtinai tylėti, negalėdamas pradėti dialogo vien dėl to, jog oponento nekultūringumas ir vulgarumas iškart atstumia, bjauriai nutvilko. Štai minėtas palyginimas su jūra yra švento Augustino pamokslo, kuriame buvo kalbama, kad bandymas suvokti Švenčiausiosios Trejybės paslaptį galėtų būti prilygintas nevaisingoms žmogaus pastangoms išsemti jūrą su riešuto kevalu, bjauri karikatūra, prorusiškos akcijos kultūrtregeriams tokį palyginimą pritaikant rusų imperinių užmačių pašlovinimui. Kukliai nutylėkime faktą, kad didžiojo krikščionybės apologeto atminimą yra pasiryžę išniekinti žmonės, prikišamai demonstruojantys savo krikščioniškumą.
LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.
Kitas Lenkų rinkimų akcijos krikščionis, toks Jaroslavas Narkevičius, ne taip seniai žadėjęs užkurti Maidaną Lietuvoje, į valdžią puolė su tokia audringa, visus kultūrinius sąlygotumus nušluojančia aistra ministro poste, panašiai kaip koks seksualinis maniakas, ilgai laikytas pririštas lenciūgais tvarte, o dabar, nuplėšęs grandines ir pasileidęs paskui nuogą moterį, gąsdinančiai riaumodamas. Kas aprašys tą valdžios aistrą, prilygstančią nebent laukiniam seksualiai išbadėjusio žmogaus pamišimui ar narkotinei priklausomybei? Kadangi čia jokie civilizuotumo požymiai neprasimuša, – apie tai taip pat nekalbėsime.
Iš Lenkijoje vykstančių pasvarstymų apie Lietuvos santykius su vietiniais lenkais net keletą girdėjosi mintis, kad neva dėl Valdemaro Tomaševskio koloradinio užsiangažavimo kalčiausi yra patys lietuviai, kurie neva niekaip nesugeba šio lenkų tautybės politiko patraukti į savo pusę.
O lietuvių patarlė savo ruožtu skelbia: baidykis ne vilko miške, o netikro draugo namuose. Iš tiesų, šios liaudiškos ištaros įtampos lauką sukuria ne paskiri žodžiai, o prasmingi nutylėjimai, kaip atrodo, tinkantys iš mūsų aptariamam atvejui.
Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.
Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.
Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.
Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.
Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.
Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?
Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė, savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.
Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias, dėl savo gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.
Antrankiai
Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.
Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija” virselis
Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.
H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.
Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?
Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų.
Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip ir dera pusamžiui vyriškiui, – kad nepalyginamai didesnė paslaptis nei mirtis yra pati neišsakoma būtis.
Kita vertus, būtis kaipo neišsemiama paslaptis išnyra mūsų akivaizdoje tik tada, kai visą tai, kas yra, jau sugebame pamatuoti nebūties galimybės įvaizdinimu, tardami, kad to galėjo ir nebūti, nes labiau tikėtina būtų, jeigu nieko nebūtų, nei tai, jog kažkas pagaliau neįtikėtinu būdu yra. Tačiau mirtis nėra tik paprasčiausia nebūtis, nes numirti gali tik tas, kas ilgiau ar trumpiau užsibuvo būtyje, kam galėjo prisisapnuoti pati būtis. Taigi išvada peršasi savaime, kad mirtis vis tik yra kažkokia akistata.
Sudervės kapinės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau buvo užsiminta, būtis yra užtvenkiama su paslapties nuojautos pagalba, dar daugiau, nesunku įsivaizduoti, kad savo ruožtu akistata su mirtimi paslaptingos nepažįstamosios veidu yra toks niekam neprilygstantis nuotykis, kai pozityvas čia galop viršija pačios mirties teikiamus nepatogumus kaip uždelsto ir tolimo veikimo padarinį.
Tačiau šiandien, prabėgus daugybei metų, ryškėja išvada, kad mirties paslapties ištuštėjimas, radikali desakralizacija yra ne mažiau triumfališkas įvykis nei būties pilnatvės pagava, atsispiriant nuo paslapties tramplyno, kaip buvo daroma žengiant diametraliai priešingu keliu. Toks įvykis gali būti sąlyginai pavadintas triumfu dėl to, kad transcendencijos ženklai dabar priartėja taip betarpiškai, kad yra lengvai apčiuopiami pirštais, būties paslaptis tampa pernelyg buitiška, įkyriai kasdieniška, taip lengvai atpažįstama, kad nelieka jokios įtampos ir pretenzijų.
Tai paprastai įvyksta spalio pabaigoje arba pirmosiomis lapkričio dienomis, kai, įkyriai lašnojant už lango, pasijunta, kad tavo mirtis susigyveno su tavimi ir iš kitos lango pusės per užlietą stiklą dabar stebeilija tave visai nesigėdydama pagyvenusios damos su, tarkime, didele karpa ant nosies veidu, akimis. Tau nedraudžiama prabėgomis dar pagalvoti, kad tokiam mirties įvaizdžiui yra reikalinga plastikos chirurgo pagalba.
Keturi didaktiniai mišių momentai
I
kūrėjui žvakės tai kaip žmogui gėlė
o žmogui gėlės kaip kūrėjui žvakės
kur dar dvasia pažįsta gėrį
o grožį mokosi pažinti akys
II
išmoksi kada nors matyti viską naiviai
su nuostabos prakiurusiu žvilgsniu naiviu
kada matysis iki dugno pakeleiviai
iš žuvusių nakties laivų
ir žuvę mums nebus daugiau jau žuvę
o išsisklaidę nuo gyvųjų pašaliais
kaip slenkančios per gelmę būna žuvys
paliečiančios akis tuščias purslais žaliais
kaip žuvys sutvėrėjo žodžiai gilūs
ir svaigsta nuo gelmės žmogaus lengva galva
tuštėja prasmės žodžio „infantilas“
ir jau žinai: naivumas – meilės dovana
III
kai nyksta tarp akių nelygstamas kažkas
neturintis pavidalo dalumo net kiaurymės
prasmės pasaulis praplečia ribas
nusitrina ankstesnės to pasaulio žymės
per viršų lekia užtaisas petardos
tuščiai be triukšmo ir be dūmų žydi gėlės
nusistovėję kontūrai dienos yra išardomi
į rojų grįžta dieviškasis kūdikėlis
IV
dar nesupratęs ar esu jau nusikaltęs
vėl patikėjau kad manęs tu neapleidai
žinojau kad tai atspaudas tiktai per kalkę
bet meile spinduliavo susapnuotas tavo veidas
net žodžiai į tave iškart įsišaknijo
netyčia tik per sapną ištarti
nedomino manęs stebuklo orgijos kai nukirsta šaka prigyja
Ne kartą girdėjosi atsargūs išmintingų žmonių perspėjimai, kad neva šioje Garliavos istorijoje tiesa yra kažkur per vidurį, taigi, vengiant batalijų atnaujinimo, kiekvienas privalėtų nueiti savo kelią link tiesos, atsižadėdamas kraštutinių apibendrinimų. Kažkada ir aš pats stengiausi patikėti tokio trečiojo kelio galimybe, patikėti tuo, kuo, kaip greitai aiškėja, neįmanoma patikėti!
Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas normalių refleksų žmogus, taip įsismarkavus aistrom, matydamas, jog laivelis pavojingai siūbuoja į šonus, verčiamas vien rūpesčio dėl populiacijos saugumo užtikrinimo, privalėtų ieškoti kompromiso, aukodamas jo labui savo subjektyvius nusiteikimus, dėl to paties reikalo nepastebimai nurydamas susikaupusį kartėlį, tramdydamas įsikalbėtas ar tikras antipatijas.
Žinia, kaip tik brandi asmenybė paprastai atkreipia dėmesį savo sugebėjimu laikytis auksinės vidurio taisyklės, mokėjimu laviruoti, įgudimu išlaikyti pusiausvyrą net ant skustuvo ašmenų, nenukrintant nė į vieną pusę. Taigi labai pagirtinas ir godotinas dalykas yra nusiteikimas ieškoti subalansuoto požiūrio, tačiau, kaip atrodo, šiuo atveju, vis tik yra truputėlį kitaip: abipusiai kaltinimai ir pretenzijos, primetami įtarimai yra tokie fantasmagoriškai baisūs, kad kompromisas čia reikštų tai, jog laisva valia prisiimame niekšybės ir silpnaprotystės naštos dalį, net pusę tokios naštos.
Dar kartą užtikrinu, jog labai norėčiau sutikti tokį proto bokštą, kuris pasiūlytų garbingo kompromiso receptą, žemai nusilenkčiau visus pranokusiam išminčiui, bet tiesa ta, kad net kažkoks susitarimas dėl diskusijų kultūros, korektiškumo reikalavimų, apsiraminimo, nusiteikimo susėsti ir pasikalbėti čia yra neįmanomas dalykas iš principo, nes anosios pusės veiklos (ar kovos) priemonės yra kaip tik nepamatuotas aistrų kurstymas, neįtikėtinų gandų platinimas, triukšmo ir dūmų uždangų konstravimas, nelabai kvapnaus dumblo pakėlimas nuo pasąmonės dugno, kitaip tariant, visa tai, kas verčia žmogų išklysti iš proto kelio ir užsiimti nesveikos vaizduotė kultivavimo apeigomis.
Kitas dalykas, kad tulžingam žodžiui savo ruožtu iš principo nėra galimybės priešpastatyti ką nors kitą kaip tokį patį ar panašų tulžingumą, taigi, kažkam davus toną, tulžingumas tampa visuotinu užkratu.
Taigi, dar kartą perklausiu – kodėl joks kompromisas čia neįmanomas?
Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
Užskliauskime esmę, atsiribojant trumpam nuo dėmesį blaškančių detalių, įrėminkime, stabilizuokime ją taip, jog būtų galima įsižiūrėti į tikrą dalykų padėtų, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems dūmų ir triukšmo manevrams. Taigi, kaip kitaip, jeigu ne išgrynintu niekšybės be jokios paslapties pavyzdžiu reikia laikyti vaiko pavertimą gyvu skydu, statant jį prieš langą ir duris policijos operacijos metu, kai tos durys yra laužiamos, o langas daužiamas, kaip kitaip pavadint ketinimus užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, pastūmėjant bejėgę būtybę į suluošinimo svetimomis rankomis situaciją, tokiu būdu, tikėtina, siekiant nušauti du zuikius. Labai jau gudru, ar ne?…
Kita vertus, nieko nuostabaus, mergaitė čia visados buvo įkaitu be jokios simbolinės įvardijimo gelmės, pačia grubiausia to žodžio reikšme. Ar tai ir yra Garliavos vertybės? Kaip galima labiau išniekinti žodžio reikšmę, kai tokio užsiangažavimo žmonių pozicija yra vadinami sąžinės kalinio kančios istorija ir pan.
Koks kompromisas gali būti rastas buvusios teisėjos baudžiamosios atsakomybės klausimu, kai pasinaudodamas savo statusu Garliavos įžymybė galimai ilgą laiką darė sunkius nusikaltimus? Be Generalinės prokuratūros iškeltų įtarimų, būtina atsakyti taip pat į klausimą – koks yra šios teisėjos vaidmuo žudynių bylose, gi nuo į viešumą prasisunkusių liudininkų parodymų piestu stojasi plaukai ant galvos. Kaip toliau gyventų Lietuva, jeigu klausimai apie banditinio mūsų šalies užpuolimo aplinkybes, galimai talkininkaujant Rusijos specialiosioms tarnyboms, liktų neatsakyti, užmesti.
Neverskite įsivaizduoti, brr, negalėčiau rasti kompromiso net ir stovint Paskutiniojo Teismo akivaizdoje su žmogėnais, paskelbusiais tarsi ir žaismo dėlei motinos ir dukros įslaptintos gyvenamosios vietos paieškos vajų, taigi pradėjusiems motinos sumedžiojimo akciją, varovais kviečiant telktis triukšmingų kretinų minias, įvairiausio galo pusgalvius. Tai jau yra visų žmogaus prigimties ribų peržengimas, išgamų žaidimai iš nuobodulio, nesveikos vaizduotės padarų galutinių lūkesčių išsipildymas.
Be jokios abejonė, buvo ir blogesnių laikų Lietuvos istorijoje, tačiau bjauresnio epizodo, kai viešai didžiuojamasi savo apsigimimu, sunku beprisiminti. Dėl savęs mielaširdingai prašau tik vieno dalyko, oi nereikalaukite, kad imčiau ir patikėčiau, jog banditų nuosprendis principingam teisėjui yra kažkokia antisisteminė revoliucija.
XXX
2014 Garliavos metų Siurrealistinė Lietuva
Tas triušis slaptame bute – tai užsimaskavęs keturkojis pedofilas arba mažų mažiausiai gudrus žaltys, apsimetantis švelniakailiu padarėliu! Dar mažametė, bet jau aštuoniarankė chtoninė būtybė, virpindama keturiasdešimtimis pirštukų, plevena svaigiame sapne, neįstengdama niekaip prabusti. Kažkur ano pasaulio pakrašty skęsta kita mergaitė sulėtintu iki begalybės ritmu, niekaip nesugebėdama paskęsti, o šiapus ritasi suvisai paskandinusios realybės likučius audrotos vaizduotės bangos gražiosios audronės 9 balų stiprumo.
Kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai vienarankis Ginklininkas stoja vėl į tarnybą, visur užstoja kraupi ramybė, nuslopsta vėjelis, sustingsta medžių lapai, nuščiūva netgi žolė, – ramybė tokia, jog plaukai stojas piestu, per vasaros karštį vanduo atvėsta. Triakė Vienuolė su pridžiūvusiu laurų vainiku ant galvos dabar žiūri kaip rentgenas kiekvienam tiesiai į širdį.
Dėl ryte pražydusios ryžos Rožytės užgaidų vėl kyla reali involiucijos grėsmė, kažko nepaprasto laukimas užvaldo žmones. Kyla realus įtarimas, jog netrukus pradės lašnoti. Pažeme, žinoma, pažeme juda dulkės. Dabar aišku net arkliui nepabalnotam, jog lis.
Daugiaprotis Patriarchas pro daugiabučio langą prieš lietų vėl medžioja marsiečius. Ne sezono metas, tačiau nėra liūdna.
Žinia, garsusis amerikiečių filosofas Francis Fukuyama istorijos pabaigos idėją susiejo su liberaliosios demokratijos triumfu, kaip atrodė, galutinai ir visuotinai įtvirtinančiu nelygstamą laisvosios rinkos pavyzdį.
Kas be ko, F.Fukuyama išvados yra lengvai kritikuojamos, jam galima prikišti vienpusį užsiangažavimą arba, priešingai, metodologinį nenuoseklumą. Tačiau čia mums rūpi ne vienos ar kitos doktrinos garbė, o tai, kad mūsų laikais žmogus išties vis dažniau pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija.
Taigi, kaip atrodo, šiandien kalbėti apie istorijos pabaigą yra labiau prasminga remiantis tokios jausenos, įgijusios epidemijos pavidalą, pagrindu, nei puoselėjant ištikimybę atskirai doktrinai ar griežtai apibrėžtos teorijos loginį nuoseklumą, o tai savo ruoštu reiškia, kad toks kalbėjimas 1) visai nepranašauja pasaulio pabaigos, nesusisaisto su įprastinėmis eschatologijos idėjomis, 2) istorijos pabaigos terminologinis užkeikimas gali būti vartojamas ne tiek žymint konceptualią įžvalgą, kiek išties neaiškų žmogaus nerimą ir prieštaringo įsivaizdavimo viražus ar net begalinį sumišimą.
Skirtingai nei F. Fukuyamos atveju, kai istorijos pabaiga yra susiejama su hegeline maniera išpranašauto progreso lemiama pergale, čia jau kalbame apie istorijos pabaigos nuojautos sumišimo pavidalu įsivyravimą, kuris yra susijęs su progreso idėjos įsibėgėjusia kompromitacija, plačiai išplitus žiniai, jog būtent pažangos forsavimas ne kartą užtraukė ne tokias jau menkas negandas žmonių bendruomenei. Be didesnio teorinio gudragalviavimo dauguma iš mūsų supranta, jog vadinamoji pažanga neretai yra labai prieštaringas procesas, kai vieną įgydami, kažką kitą prarandame, už laimėjimus kartas nuo karto skaudžiai užmokame. Net ir nebūnant prisiekusiu postkatastrofistu, kartas nuo karto kyla pagunda pagalvoti, kad vartotojiškumo suklestėjimas takiosios modernybės pasaulyje neišvengiamas yra susijęs su visuomenės antropologiniu nuosmukiu.
„Pasaulio pabaigos laikrodis“. EPA-ELTA nuotr.
Taigi nesunku įsivaizduoti, jog istorijos idėjos puoselėjimas, kvestionuojant visapusės pažangos sampratą, švelniai tariant, yra komplikuotas reikalas. Leiskite šį komplikuotumo atvejį prilyginti tokiai situacijai, jog nelyg būtume priversti orientuotis laike tik pagal laikrodžio tiksėjimą, kai pats laikrodis yra jau be rodyklių ir ciferblato atžymų. Tarkime, tokia „ištiksinčio laiko“ samprata šiandien vienam jau asocijuojasi su užvestos minos paskutinėmis atkarpomis, o kitam su vis dar lipančio į kalną žmogaus širdies dūžiais, tačiau išties pačios istorijos idėjos ,,iškilimo ir pradingimo“ istorija yra neatskiriamai susijusi su laiko įžvalgų kaita.
Tačiau čia taip pat privalu paminėti dvi patikslinančias aplinkybes: 1) toliau kalbėsime ne apie vadinamą objektyviuoju fizikinės mechanikos teoriškai rekonstruojamą laiką ir ne apie kraštutinai subjektyvių išgyvenimų individualizuotą laiką, bet kaip tik apie žmonių bendrabūvio sąlygas ir visuomenės pokyčius leidžiantį nusakyti intersubjektyvaus laiko tipažus, 2) ,,istorijos ištirpimo“ nūdienoje problemą galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik labai suinteresuotai, nebijant įtampos išbandymų, pilna apimtimi grįžtant į praeitį, įsižiūrint į įvardytos problemos priešistorę.
Kas čia visų pirma krenta į akis?
Laikrodis rodo atėjus Naujuosius metus
Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.
Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t.y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos ,,įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko ,,puses“.
Tiesą sakant, apie šitokį virsmą skirtingais rakursais esu jau diskutavęs šen bei ten ir anksčiau, o šįkart, esant progai, leiskite patikslinti terminus ir pabandyti įvaizdinti perskyras. Kaip atrodo, ciklinė ir tiesinė laiko sampratos gali būti vadinamos linijinės laiko sampratos porūšiais, kuriuos iš tiesų (kaip pamatysime, tai svarbu dėl tolesnių gretinimų) galima pavaizduoti atitinkamais vienos linijos grafiniais simboliais a) ciklinė laiko samprata, b) tiesinė laiko samprata:
Transcendencijos idėja visiška nereiškia, jog paslaptis yra iškeliama išimtinai į anapus, šiapusybei suteikiant totaliai nuskaidrėjusios sferos statusą. Moderniųjų laikų eigoje palaipsniui aiškėjo, jog ir pats pasaulis yra daugiaplotmė, begalinės įvairovės, kintančių parametrų visuma, kurios aiškinimo neįmanoma įsprausti į nuoseklią linijinės logikos sistemą, o tuo labiau į sustingusią formulę.
Taip pat ir visuminės slinktys, persistruktūravimai, įvykių mobilumas, apskritai pokyčio įsivaizdavimas pradeda nebetilpti į šablonišką linijinės tiesinės laiko įžvalgos pagrindu susiformavusią neatšaukiamo progreso sampratą. Trumpai tariant, mūsų laikais linijinę laiko sampratą keičia daugialijininė laiko samprata, suponuojanti kitokį įvykių sekos įsivaizdavimą, savo ruožtu čia siūlyčiau laiko esmės persimainymą, kai vienalinijiškumą keičia daugialinijiškumas, pabandyti įsivaizduoti pagal tokius grafinius simbolius: a) penklinė, b) horizontalės ir vertikalės sankryža, c) tinklas (pateiktų grafinių pavyzdžių seka nėra užbaigta, ją galimą tęsti, be to, patys pavyzdžiai, žinoma yra labai sąlygiški):
a) Progreso sampratą iš esmės keičia, galima pasakyti dar taip, pradeda pavaduoti reikalų padėties optimizavimo imperatyvas. Ne tik ES, bet ir visas pasaulis įsivaizduojamas kaip skirtingų greičių takelių paralelinis koegzistavimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja visumos subalansavimo, pusiausvyros įtvirtinimo, sprendimų harmonizavimo užduotis. Net ir tuo atveju, kai kalbama apie vienos ar kitos šalies atsilikimo įveikimą, turima galvoje ne tiek toks ar kitoks prasiveržimas į naują būtį, ne tiek išėjimas į naują tiesę, kiek lygiavimasis į tam tikrą standartą, sugebėjimas vykdyti užsibrėžtus normatyvus, atitikti nustatytą normą. Pokyčiai yra laikomi teisėtais tik kaip harmoninių intonacijų paįvairinimas.
b) Nepaprastas gyvenimo tempas, komunikacijų greičiai, daugiapusis įvykių eismas, besimainančių įspūdžių srautai, informacijos įgijimo ir praradimo sparta lemia, jog žmogaus sąmonė kiekvieną laiko akimirką lieka išsisibarsčiusi horizontalioje laiko slinktyje. Tuo metu vertikalės vektorius pažymi sąmonės surinktumo užduotį. Gali būti, jog anksčiau paminėto horizontalaus vyksmo atžvilgiu šis vektorius nurodo į nieko nevykimo plotmę, į pertrūkį, į nepaprastą pauzės intensyvumą. Tarkime, nieko neveikimas totalinio veiklumo pasaulyje suteikia prielaidas gilesniam laiko išgyvenimui, jeigu norite, yra savotiška laiko sargyba.
c) Žiūrėkime: skaitmeninis ekrano tinklas, globalinis kompiuterių tinklas, galų gale – internetas kaip pasaulinis kompiuterių tinklas. Toks tinklas užtikrina mainų patikimumą. Kita vertus, TINKLO įsivyravimas sukuria galimybę fizinį kontaktą pakeisti virtualiais kontaktais, o tai reiškia, leidžia palaipsniui įsitvirtinti vienatvei kaip pasaulio sandaros formai. Savo ruožtu tai suponuoja ,,laiko iškorėjimo“ slinktį. Kitaip tariant, gyvename epochoje, kai klasikinės mąstysenos linijinę laiko sampratą po truputėlį išstumia ,,laiko korio“ samprata ir jausenos akistata.
Tokį žmogaus įvardijimą šiandien galima vadinti drastišku iškoneveikimu. Tai nėra toks jau nekaltas prasivardžiavimas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio mums, jau įpratusiems prie nemandagios oponentų tarpusavio retorikos, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad civilizuotoje visuomenėje fašistinės ideologijos populiarinimas ir atitinkamos simbolikos naudojimas yra draudžiamas įstatymu, gali tapti baudžiamojo persekiojimo dalyku.
Žinia, fašizmas tikrąja to žodžio reikšme yra eklektiškas reiškinys, užimantis tarpinę nišą tarp komunizmo ir liberalizmo. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu pat eklektišku gali būti fašizmo apibrėžimas, kai tikrovėje sutinkamas ir fašizmu vadinamas reiškinys yra perkeliamas į loginį planą. Didžiausia B.Gailiaus bėda yra būtent toks teorinis eklektiškumas, kai jis, forsuodamas fašizmo apibrėžimą, iš esmės remiasi dviem diametraliai priešingomis ideologinėmis pozicijomis, užsimojęs suderinti nesuderinamus dalykus, į vieną visumą bandydamas surišti stalinistinio Komunistų internacionalo pateiktą mokymą, kad fašizmas yra reakcingiausių finansinio kapitalo elementų diktatūra ir ultraliberalistinį, kol kas dar ne tiek konceptualiai, kiek instinktyviai apčiuoptą požiūrį, kad visos ideologijos anapus liberalizmo yra užkrėstos fašizmo idėjų arba bent jau turi fašizoidinių intencijų.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Nesunku nuspėti, kad tikras liberalas be didesnių svyravimų gali pasakyti, kad komunistas yra bjauriausioji fašisto atmaina, savo ruožtu nereikėtų nustebti išgirdus, jog komunistinės ideologijos šalininkas skelbia, kad labiausiai pavojinga fašizmo forma yra liberalfašizmas. Čia iš tiesų turėtų stebinti ne pažiūrų įvairovė, plati įsitikinimų paletė, o naivus įsivaizdavimas, kad iš skirtingų lopų galima pasiūti vientisą drabužį, tenkinant dar ir tokį pageidavimą, jog mechaninio sujungimo siūlių nesimatytų.
B.Gailius pateikia net penkis politinės fašizmo ideologijos bruožus, pastebėdamas, kad čia „Pirma ir pati svarbiausia yra visuomenės mobilizavimo idėja“. „Ši idėja, – tvirtina autorius, – kyla iš fašistinio istorijos suvokimo – kad tai nuolatinė kova dėl išlikimo“. Iš tiesų, pradėjus cituoti B.Gailių, sustoti sunku, juolab kad dabar išsirinktas tekstas apie fašizmo esmę yra nepaprastai įdomus savo netikėtais posūkiais ir drauge toks juokingas, jog norisi išsirašyti ištisas pastraipas pažodžiui, siekiant nepažeisti išviešintų minčių integralumo ir stilistinio unikalumo, mėgaujantis tokiu tekstu visokeriopai, deklamuojant jį kaip eilėraštį.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.
Toliau rašoma: „Fašistinė mobilizacijos idėja geriau išryškėja palyginta su konservatyvia valstybės samprata. Konservatoriui istorija yra gyvenimo mokykla. Iššūkiai, netikėtumai, sėkmės ir nesėkmė ugdo politinę tautą ir ji tampa iš tikrųjų atspari – pasiruošusi net tiems iššūkiams, kurių negali numatyti.“
Galima pabandyti pakišti šią nuorodą lietuviško kirpimo konservatoriams kaip mokančią žmogų susitaikyti su likimu, kviečiančia nesišiaušti, raginančia atsikratyti aktyvizmo kompleksų, tarkime, įpareigojančią susitaikyti net su Karbauskio išsidirbinėjimais, tačiau kažin ar kas nors iš jų būtų linkęs tokį pasmerktojo nuolankumą laikyti už istorinės patirties įpirštą išmintį.
Nuoroda į visuomenės mobilizacijos idėją persidengia su techniniu karinės semantikos visuotinės mobilizacijos terminu. Tačiau mobilizacija mobilizacijai – nelygu. Totalitarizmas yra ne visuminė žmonių masių mobilizacija, o totalinė visuomenės kontrolė, žmonių iniciatyvos ir valios paneigimas. Jeigu imtume už gryną pinigą išvadą, kad svarbiausiu politinės fašizmo ideologijos bruožu yra visuomenės mobilizacijos idėjos, loginės sekos būtume stumiami pripažinti net tokią nesąmonę, jog neva nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimai yra fašistiniai dariniai.
Įsivaizduokime, pagal tokią apibrėžtį Indijos Nacionalinio kongreso steigėjas M.Gandhi yra fašistų fašistas, Sąjūdis yra išsiliejęs iš ribų fašistinis sujudimas, o „Baltijos kelias“, kurio trisdešimtmetį neseniai paminėjome, yra fašistinio pakilimo aukščiausioji viršūnė, apskritai kažkokia fašizmo kvintesencija. Tokiu atveju net ir pilietinės mobilizacijos akcijos „Darom“, draugijos „Lietuvai pagražinti“ veikla, visuomeninė iniciatyva dėl sąžiningų rinkimų „Baltosios pirštinės“, apskritai visos iš visuomenės gelmės kylančios pilietinė iniciatyvos turėtų būti vertinamos kaip fašizmo užkrato padauginimas.
O jeigu remiantis tokiomis prielaidomis, mes, kaip matome, pelnome, švelniai tariant, keistas išvadas, labai tikėtina, kad kažkas blogai yra su mūsų prielaidomis, ar ne? Taigi apverskime tezę, bandydami įsivaizduoti, kad ne žmonių iniciatyvos, piliečių sugebėjimas akimoju mobilizuotis, ne telkimasis net apie spontaniškai kilusias idėjas, o totalitarizmo bet kokiu pavidalu užmačios blokuoti tokias iniciatyvas, visuomenės gyvenimą pajungiant smulkmeniškai kontrolei ir prievartos mechanizmams, kelia didžiausią pavojų visuomenės pažangai, žmonių saugumui ir istoriškai susiformavusios bendruomenės išlikimui. Valdžia gali būti geresnė ar blogesnė, labiau ar menkiau atspari dezinformacijos poveikiams, daugiau ar mažiau sėkmingai pasitarnaujanti krašto gerovei ir saugumui, tačiau didžiausiems mūsų neprieteliams geriausia dovana vis tik yra visiškai pasyvi visuomenė.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau anksčiau išsakytas B.Gailiaus pastebėjimas, kad neva Gedimino stulpai mūsų padangėje faktiškai tapo fašistine atributika, o trispalvei kyla didelė rizika virsti fašistiniu simboliu, nes esą trispalvė labai vilioja fašistus kaip tautos ir tautiškumo ženklas, normalių refleksų žmogui turėtų padaryti tokį pat ar panašų poveikį kaip šalia susprogusi linksminamųjų dujų granata, tačiau keista, kad pareigingasis autorius neparodo reikiamo budrumo susidūręs su rinkimų Lietuvoje nepriklausomų stebėtojų visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ pavadinimu, pražiopsodamas galimas asociacijas su liūdnos šlovės Kukukslano simbolika.
Tiesą sakant, man taip pat labai nepatinka visuose sąjūdžiuose atsirandantis pasidalijimas į vadus ir mases, tačiau tai tikriausiai vis tik yra masių psichologijos epifenomenas, o ne fašistinės ideologijos oksidacijos nuosėdų padarinys.
Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.
Taigi B.Gailiaus pateiktas nuodugnus fašizmo esmės nusakymas tarsi įpareigoja mus pasidaryti išvadą, kad didžioji lietuviškosios populiacijos dalis yra fašistai, kitaip nepasakysi. Ne fašistų čia yra tiek pasibaisėtinai nedaug, kad būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ogi paskaičiuokime: Algirdas Paleckis, Rūta Vanagaitė, Remigijus Šimašius, kas be ko, pats Bernardas Gailius… Ką čia dar labiau išreikštu ne fašisto pavidalu būtų galima paminėti?
Kaip atrodo, penktojo piršto vakansija kol kas lieka neužimta.
Toli gražu nesu joks pranašautojas, juolab nesu būrėjas iš žvaigždžių išsidėstymo ar kavos tirščių. Žmogui apskritai neduota skaidriai kaip veidrodyje permatyti ateitį, nuspėti – kuo viskas užsibaigs.
Vis tik pernelyg nesipūsdamas pastebėsiu, kad keletą kartų man yra pavykę nuspėti įvykių seką, sprendžiant apie užgriūsiančius išbandymus pagal pradėjusios ryškėti patologijos požymius. Ką čia turiu visų pirma galvoje, taip porindamas?
Per visą nepriklausomybės laikotarpį aš pats daugiausiai esu rašęs apie neabejotinai mums Kremliaus režimo primestą pralaimėjimą, kai ne kartą kėlę ambicingus planus pasistatyti atominę elektrinę (AE) Lietuvoje, buvome priversti atsitraukti, didingus savo užmanymus nužudydami dar įsčiose. Švelniai pasakius, stebino ir tebestebina šiandien, dar negalint atsistebėti, tąkart lygioje vietoje užvirusi kova pieš Lietuvos ambiciją turėti savo AE, lietuviškoje žiniasklaidoje kilus kritikos audrai, nukreiptai prieš AE statybos planus, niekinant visais nešvankiausiais būdais tokį užmanymą, šitaip naikinant ir lietuviškos populiacijos savigarbos likučius.
Tai buvo pats ryškiausias naujosios Lietuvos užpuolimas, kai į jautriausius mūsų sanglaudos taškus buvo nukreipta uraganinė ugnis. Nežiūrint to, kad totalinis žmonių kvailinimas vyko išnaudojant visų pirma žiniasklaidos turimas priemones, informaciniu karu to pavadinti negaliu, nes čia mūsų pralaimėjimą, ginant savo interesus, lėmė ne tiek kažkoks informacinių pajėgumų trūkumas, kiek purvinųjų užkulisių meinstrymo žiniasklaidoje dominavimas, giliai įsišaknijęs tokių žiniasklaidininkų poreikis parsiduoti, didžiosios žiniasklaidos nuperkamumas, žema jos kaina.
Jau tikriausiam niekam, net didžiausiam naivuoliu nekyla abejonių, kad tąkart Rusija pametėjo didelius pinigus, siekdama dar užuomazgoje sunaikinti Lietuvos sėkmės istoriją bent vienoje sferoje. Jeigu norite, nešvarių pinigų didele apimtimi dalyvavimą kažkaip iliustruoja dar ir tai, kad jų įpūsti skandalai turi butaforinį pobūdį, jie išties primena rusų kinematografo masines vadinamosios liaudies pseudovalios įkūnijimo scenas, tačiau, iš kitos pusės, tokie skandalai greitai perdega, neužsilaiko, nes, pasibaigus juos įplieskusiems pinigams, visos išgalvotos aistros subliūška, o iš su tikrove nieko bendro neturinčio svaigulio savo ruožtu lieka tik pašvinkusios pagirios. Aistros buvo surežisuota ir suvaidintos, tačiau drauge nešvarus darbas sudrumstoje iki kraštutinės ribos atmosferoje – padarytas, jo rezultatai – neatšaukiami.
Kita vertus, man nuo pat batalijų pradžios visados nedavė ramybės dar vienas klausimas – kodėl Kremlius taip neįtikėtinai azartiškai, su pertekliniais užmojais stojo prieš Lietuvos užmanymus energetikos sferoje, bandė prastumti (ir prastūmė) Lietuvos sustabdymo šioje sferoje planus su tokiu užsidegimu, kad to paprasčiausiais ekonominiais sumetimais paaiškinti neįmanoma.
Taigi jau tuomet bandžiau prazonduoti išvadą, kad Rusijos veiksmų prieš AE statybos Lietuvoje planus neįmanoma paaiškinti tik ekonominio karo logikos priemonėmis, kai tokių veiksmų intensyvumas ir neįtikėtinai nešvarus pobūdis leidžia užgimti įtarimams, jog čia slypi iki galo tuomet dar neatidengti ketinimai pastūmėti Lietuvą į kažkokius labai pavojingus spąstus, pakišti kiaulę.
Šiandien jau visi žinome atsakymą, kad Astravas yra tokia mums pakišta radioaktyvi kiaulė, nešvaraus branduolinio sprogimo pavojaus ir psichologinio šantažo mina Lietuvai. O užminavimai prasidėjo dar tada, kai dirbtinai sukeltose isterijos putose buvo paskandinta LEO.LT ir užblokuoti Visagino AE statybos planai.
Dar kartą prisiminiau šią skaudaus pralaimėjimo istoriją tikrai ne dėl to, kad norėčiau pasigirti dėl savo menamo įžvalgumo (labiau turėtų stebinti ne paskirų žmonių tuomet išsakytos abejonės, bet masinės haliucinacijos pobūdį įgijusi AE statybos Lietuvoje idėjos niekinimo ir iniciatorių dergimo akcija), o tik dėl to, kad šiandien mūsų padangėje lygioje vietoje sukelta isterija dėl neva Lietuvoje užkilusio fašizmo pavojaus savo stilistika kaip du vandens lašai primena andai Rusijos pinigų įsuktą AE statybos Lietuvoje demonizavinimo skandalą, kuris iki pastarojo meto gali būti laikomas viena iš labiausiai masyvių naujausiųjų laikų istorijoje žmonių kvailinimo ar sutelkto sąmonės farširavimo kažkokia negyva medžiaga akcija.
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti
Kas be ko, fašizmo sąvoka yra labai komplikuota ir plati, šiandien kartais apimanti net estetinės butaforijos, t. y. karnavalinių persirengimų ir klounados rekvizitą, tačiau ne juokais kaltinimai fašizmo subkultūros puoselėjimu iškyla gyvenantiems šalia Rusijos, kuri paknopstomis veržiasi išvaduoti kaimynines šalis nuo tariamo fašizmo, Kremliui dieną naktį puoselėjant tokius planus, atviromis akimis sapnuojant apie tokią galimybę.
Kas nežino, kad brandžiojo socializmo metais sovietinės armijos rekrūtai iš Lietuvos automatiškai buvo vadinami fašistais, o, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, imperijos leksikone mūsų šalis net ir oficialiu lygiu yra vadinama profašistine valstybe.
Tu, mielas skaitytojau, turi teisę laikyti autorių paranojiku, tačiau aš išties neatmetu priežastinio ryšio tarp to, kad patriotinių Lietuvos pajėgų kaltinimas fašistinių nuotaikų toleravimu, ypač kai tokius kaltinimus pagal Rusijos propagandos pavyzdį kaip veidrodinį atvaizdą kartas nuo karto atgamina kažkas iš mūsų populiacijos vidaus, net lietuvių tautybės personos, rodo tai, jog Rusija jau yra pasirengusi užpulti Lietuvą ne po dešimties ar daugiau metų, o po metų kitų, kol dar niekam neprilygstančio rusiško nešvankumo propagandinio karo nesąmonės neatvėso, gali duoti nuodingų vaisių, nenukeliant užpuolimo datos į neapibrėžtą ateitį.
Dabar sukeltos, tarsi iš niekur niekas, propagandinės isterijos dėl fašizmo paūmėjimo Lietuvoje fakto paprasčiausiu naudingų idiotų faktoriumi jau neįmanomą paaiškinti, taip pat sunku būtų patikėti, kad tokios aktyviai populiarinamos, per svarbiausius žiniasklaidos kanalus peršamos nesąmonės užgimsta savaime pagal kažkokį inercijos dėsnį.
Ar sakote, kad čia išsakytos abejonės didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti siejamos su, tarkime, Algirdo Paleckio vardu, tačiau iš tolo prasilenkia, negali būti gretinamos, visiškai nedera su respektabiliu žinomo apžvalgininko Bernardo Gailiaus įvaizdžiu, net jeigu pastarojo išvados didele dalimi jau pradeda panašėti į pirmojo pobjaurius kalambūrus? Kad ir kaip būtų, išmušė B.Gailiaus žvaigždžių valanda, kai ilgą laiką desperatiškai siekęs publikos dėmesio, bet paprastai kaip užkeiktas likdavęs viešųjų diskusijų paraštėse, šiandien atkaklusis apžvalgininkas su savąja fašizmo Lietuvoje teorema sulaukė nemažo susidomėjimo. Kaip sako J.W.Goete, bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo…
Kelias į žvaigždes gali būti visoks, tačiau Lietuvoje neretai tampama žvaigždūnu, pasakius didžiausia nesąmonę, o nuostolius čia patiria visi sveiko proto žmonės jau vien dėl to, kad nukabintos iš oro tokios nesąmonės įgyja pamėklišką gyvastingumą, kai, negalėdami nutylėti, net ir labai nenoromis pradedame diskusijas dėl jų iššaukiančio nesąmoningumo. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume toleruoti obskurantizmą.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Kaip atrodo bent man, to nereikėjo daryti, nes teorinė refleksija nėra stipriausioji šio guvaus polemizuotojo pusė. Labai nemalonu, bet privalu pastebėti, kad B.Gailiaus pastangos pateikti patogų sau dėl jau užsiimtos iš anksto pozicijos fašizmo apibrėžimą nuveda į tokius lėkštumo užkaborius, kad visa tai bendrai sudėjus jau be didesnių išlygų gali būti vertinama kaip žmogaus intelekto pažeminimas.
Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“
Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras.
Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.
Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams. Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.
Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.
Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.
Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.
Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.
Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas, kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją. Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.
Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.
Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.
P.S.
Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.
Remigijus Šimašius savo akcijos prieš Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą kritikus neseniai vienoje TV laidoje pavadino užsimaskavusiais antisemitais.
Na, aš taip pat esu garsiausio Vilniaus vandalo kritikas, bet kažkodėl, – Dievas mato, – nesijaučiu nei antisemitas, nei juolab – nuslepiantis savo esmę, linkęs užsimaskuoti situacijos dalyvis. Greičiau dabar yra taip, kad jaučiu nepatogumą tik dėl to, jog ką tik kviečiau liudyti Dievą bedievio akivaizdoje ir tarsi buvau pasirengęs parodyti savo širdį ten, kur to niekam nereikia. Taigi, jeigu norite, demaskuosiu save iki galo – man net kažkiek gėda ir neramu, kad, šitaip užvirus košei, niekaip kol kas nepavyksta pasigauti žmogaus charakterį vienaip ar kitaip paspalvinančio antisemitizmo užkrato. Kartais net pavydžiu antisemitams, kurie neapsunkina savęs problemų sudėtingumu ir yra pasiryžę viską paaiškinti radikalaus supaprastinimo būdu, plėtodami savotišką atpirkimo ožio teoriją.
Kalbant daug rimčiau, svarbu pastebėti, kad blogiausia, kas galėtų mums dabar atsitikti, būtų tautinės nesantaikos pakurstymas, dar didesnės priešpriešos tarp lietuvių ir žydų paakinimas. Tai labai pasitarnautų tokiems žmonės kaip R.Šimašius, kuris, paaštrėjus tautinei nesantaikai, tikrai nepraleistų progos pasigirti, kad atseit anas jau buvo perspėjęs anksčiau, jog čia iš kiekvieno pakampio žybsi užsimaskavusių antisemitų akys (brrr..).
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nesunku įsivaizduoti, kad pirmasis tokios nesantaikos kurstytojas ir yra pats R.Šimašius, sumanęs pažvejoti nešvariame vandenyje, nusprendęs pasireklamuoti ant jo paties sukelto nešvankaus skandalo aukuro.
Kažkada poetas Gintaras Patackas gražiai surimavo žodį „meras“ su garsiausiojo dainiaus vardu, parašęs štai tokį eilėraštuką: o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais. Tai tikrai neturi nieko bendro su liūdnai pagarsėjusiu Vilniaus meru turinio požiūriu, bet tinka čia nupieštu uostinėjančio mero paveikslėliu, kai ir mūsų atveju būtų galima pasakyti: o europos mažiau šimašiau/ kodėl tu pats staiga pagadinęs orą/ kitus apuostai raukais/ vaidindamas šitaip pilietį nekaltą dorą.
Kaip atrodo bent man, mes visi bėgant metams tampame profesiniais išsigimėliais, profesija mums uždeda nenuplaunamą antspaudą, savo refleksais persisunkia net į pasąmones gelmes. Savo ruožtu esu pastebėjęs dar ir tai, kad liberalų profesionalų (kai liberalizmas tampa profesija) smegenėlės bėgant laikui kažkur išteka, išsilygina, tampa plastmasinėmis (šios taisyklės, kaip atrodo, negalima pritaikyti tik Eugenijui Gentvilui, kuris, net ir būdamas nepalaužiamu liberalu, išsaugo savo dinozauriškai žmogišką prigimtį).
Iš tiesų, kai R.Šimašius kalba apie moralinį kompasą, užsimaskavusius antisemitus ir panašius dalykus, garsų artikuliacijos reikšminė skirtis palaipsniui išsitrina, viskas susilieja į tuščios puodynės barškėjimą. Gal iš tiesų nieko daugiau ir nebuvo galima tikėtis iš tokio R.Šimašiaus, tačiau aš dėl pilnos satisfakcijos vis tik norėčiau (įsisvajojau), kad aukštesniosios instancijos uždraustų apsimelavusiam merui vartoti žodį „moralė“, taip apsaugant lietuvių kalbą nuo išniekinimo.
Kaip visi žinome, net lengva intonacija neutraliam žodžiui gali suteikti melagingą prasmę, savo ruožtu Vilniaus nevykėlis meras, teisindamasis dėl savo barbariškų veiksmų, nepasidrovėjo tiesmukiškai pareikšti, kad neva būtent Jonas Noreika-Generolas Vėtra uždarė Šiaulių apskrities žydus į getą, tarsi okupuotoje šalyje butaforinės lietuviškos valdžios tarnautojas būtų galėjęs daryti kokius nors valingus veiksmus. Žinia, mūsų tautietis tik lietuviškai įgarsino okupacinės valdžios sprendimą, taigi, formaliai žiūrint, tarsi ir teisingi R.Šimašiaus žodžiai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros nusižengimus yra iš tos pačios serijos melų, kai skelbiama, jog pasaulinį Holokaustą sukėlė arba II-ąjį pasaulinį karą pradėjo niekšai lietuviai.
Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.
Ar jau girdėjote, yra tokių lietuviškos spaudos darbininkų, kurie garsiai trimituoja pašaliais, kad Vilniaus meras, išniekindamas laisvės kario atminimą, pasielgė drąsiai ir garbingai. Jeigu Tu, skaitytojau manai, kad jie yra lietuviai, tokie patys kaip ir mudu abu, leisk man tapti konvertitu, atvirsti į žydą. Tie niekados nėra pasmerkę net ir didžiausio budelio, baisiausio sadisto iš savo tarpo, nors nedidelė paslaptis yra faktas, kad daktaras Josefas Mengele, palyginus su Nachamu Dušanskiu, buvo tik spuoguotas paauglys.
Ar reikėjo dar kartą užsiminti apie žydus, kai čia aptariamas visai kito pobūdžio klausimas, diskutavome apie niekingą R.Šimašiaus poelgį ir jo nepraustaburniškas kalbas? Nagi, dėl pilnesnio vaizdo nepraleisiu progos dar kartą pareikšti, kad žydai neabejotinai yra didvyriška, labai talentingų žmonių tauta, iš kurios būtų galima daug ko gero pasimokyti. Tačiau šįkart labai nuvylė Lietuvos žydų bendruomenės oficialūs atstovai, pritarę R.Šimašiaus iniciuotam vandalizmo aktui. Kaip atrodo bent man, šįkart buvo prašauta pro šalį net žiūrint iš egoistinio žydų bendruomenės taško.
Klausiu – ar išties reikėjo prisidėti prie laisvės kario atminimo išniekinimo, juolab kad kalbame apie tokį žmogų, kuris pogrindžio spaudoje smerkė Holokaustą, kuris, kaip liudija garsiausi Šiaulių krašto žydų gelbėtojai, buvo nepaprastai tauri, talkinusi asmenybė?
Kita vertus, šalies žydų bendruomenės nedraugiškumas šioje istorijoje pasireiškė dar bjauresniais ekscesais. Štai mūsų didvyrio anūkė liudija, kad Kauno miesto žydų bendruomenės pirmininkas anajai neva bandė įpiršti nuomonę, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra pats asmeniškai dalyvavo žydų žudynėse, kastuvu pribaigdamas sužeistas aukas. Kodėl šitaip prireikė dergti Lietuvos didvyrį? Žydai yra tokie pat žmonės kaip ir lietuviai, tačiau šitoks melas yra tikrai nežmogiškas.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas, operacijų prieš Lietuvos partizanus organizatorius
Kitas, ne mažiau baisus pavyzdys. Žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris, pasitelkę vaizduotės sparnus, piešia vaizdelį, kad neva nacių kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje mūsų minimas herojus jautėsi kaip kurorte, nepatyrė jokio vargo, čia jam buvo suteiktas vos ne garbės svečio statusas. Kodėl šitaip nežmogiškai meluojama? Kokie tai buvo kurortai, – vaizdžiai aprašė tokiu pat pagrindu kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra į koncentracijos stovyklą įgrūstas Balys Sruoga savo atsiminimų romane „Dievų miškas“. Ar jūs mane palaikysite antisemitu, jeigu aš dabar palinkėsiu minėtam žydų tautybės rašytojui, pliauškiančiam apie kurortus, to, kad nudžiūtų jo dvišakis liežuvis?.. Tačiau aš pats savęs nelaikau antisemitu net didžiausio įtarumo akimirkomis, net ištiktas panikos priepuolio.
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Kaip matote, šiame straipsnelyje taip ir nebuvo atsakyta į klausimą – kas yra tie užsimaskavę antisemitai? Kaip manau aš pats, tai yra visokie šimašiai, vanagaitės, ivaškevičiai, gailiai, labai darbštūs ir atkaklūs žmonės, su tanko rimtumu siekiantys tarptautinės karjeros, be visa ko kito naiviai tikintys, kad pasaulyje įtakingi žydai gali jiems patalkinti, puoselėjant neeilinio skrydžio į viršų planus. Toks požiūris yra antisemitinis, nes čia pasaulio žydai yra traktuojami instrumentiškai, o ne jų nelygstamos žmogiškos vertės požiūriu. Todėl galima pasakyti dar ir taip, kad antisemitizmo išsižadėjimas reikalauja neapkrauti žydų savuoju balastu.
a) Progreso sampratą iš esmės keičia, galima pasakyti dar taip, pradeda pavaduoti reikalų padėties optimizavimo imperatyvas. Ne tik ES, bet ir visas pasaulis įsivaizduojamas kaip skirtingų greičių takelių paralelinis koegzistavimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja visumos subalansavimo, pusiausvyros įtvirtinimo, sprendimų harmonizavimo užduotis. Net ir tuo atveju, kai kalbama apie vienos ar kitos šalies atsilikimo įveikimą, turima galvoje ne tiek toks ar kitoks prasiveržimas į naują būtį, ne tiek išėjimas į naują tiesę, kiek lygiavimasis į tam tikrą standartą, sugebėjimas vykdyti užsibrėžtus normatyvus, atitikti nustatytą normą. Pokyčiai yra laikomi teisėtais tik kaip harmoninių intonacijų paįvairinimas.
