Reality Winner kalėjime

Frederik Obermaier / Tages-Anzeiger

„Ji atskleidė slapto NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) dokumento apie Rusijos įsilaužimus per rinkimus JAV turinį – dabar Realiti Viner (Reality Winner) laikoma tėvynės išdavike“, – rašo Šveicarijos leidinio Tages-Anzeiger žurnalistas Frederikas Obermajeris.

Tas laiškas galėjo pakeisti pasaulio politiką. Vokas grėsė sprogimu: jame buvo penkių puslapių itin slapta Amerikos žvalgybos tarnybos (NSA) analizė. Dokumente sakoma, kad Rusijos karinė žvalgyba įvykdė kibernetinę ataką mažiausiai prieš vieną Amerikos kompaniją tam, kad gautų informacijos apie programinį aprūpinimą, kuris turėjo būti naudojamas per prezidento rinkimus JAV. Be to, žmonėms, atsakingiems už rinkėjų registraciją, buvo išsiųsti 122 elektroniniai pranešimai, per kuriuos gavėjų kompiuteriuose būdavo įvedama šnipinėjimo programinė įranga. Laišką su slaptu dokumentu išsiuntė Realiti Li Viner, pasakoja leidinys.

Reality Winner

Dabar Viner jau 14 mėnesių sėdi kalėjime, amerikiečių akyse ji yra tėvynės išdavikė. Džordžijos teismas nuteisė ją 5 metams ir 3 mėnesiams kalėti.

„Iš pradžių Čelsi Mening, paskui Edvardas Snoudenas, dabar Realiti Viner. Jų bylos byloja apie praktiškai šizofrenišką elgesį JAV su informatoriais, atskleidžiančiais specialiųjų tarnybų veiklą: jų demaskavimus giria daugelis, bet jie patys yra persekiojami“, – pabrėžia Obermajeris.

Realiti Viner, tarnavusi JAV KOP, mokėjo darių, forsių ir puštų kalbas, klausydavo ir vertė NSA būstinėje žmonių pokalbius kitame pasaulio pakrašty. Ji padėdavo nuspręsti, ką laikyti teroristu, ką reikia nužudyti pasinaudojus dronu, o ką ne. Viner, rašo žurnalistas, buvo svarbus „sraigtelis Amerikos karinėje mašinoje“.

Bredlis Meningas, save laikantis moterimi.

Atleista iš tarnybos Viner dirbo NSA filiale Džordžijoje ir, kaip ir anksčiau, turėjo teisę susipažinti su itin slaptais dokumentais, įskaitant ir penkių puslapių analizę apie numanomą įtaką JAV prezidento rinkimams 2016 metais, kurią, kaip prisipažino Viner, ji slapta išnešė iš savo griežtai saugomos darbo vietos, paslėpusi dokumentą pėdkelnėse. „Manau, ji buvo įsitikinusi, kad gyventojai turi žinoti jo turinį“, – sako jos motina Bili-Džin Devis.

Laišką su dokumentu Viner, reikia manyti, išsiuntė Onliner-portalui The Intercept, spausdinusiam tyrimus apie Amerikos vyriausybę bei specialiąsias tarnybas.

Edvardas Snoudenas

Prokuratūra patraukė Realiti Viner atsakomybėn pagal „Įstatymą dėl šnipinėjimo“, tuo tarpu JAV konfidenciali informacija reguliariai perdavinėjama be rimtų padarinių, pabrėžia straipsnio autorius. Antai, buvęs CŽV vadovas Deividas Petreusas perdavė slaptą informaciją savo mylimajai ir atsipirko pinigine bauda. „Generolams JAV, matyt, galioja kitos taisyklės, nei paprastiems specialiųjų tarnybų kareiviams ir tarnautojams, ypač jei jie demaskuoja informaciją, nušviečiančią vyriausybę nenaudingai“, – baigia Obermajeris.

Informacijos šaltinis: Tages-Anzeiger

2018.09.03; 08:28

FTB imasi griežtų priemonių prieš „Kremliaus ruporus“ RT America ir Sputnik, o spaudos gynėjai JAV ragina neperlenkti lazdos.

The New York Post nuomone, amerikiečiai „sugeba apsvarstyti ir palyginti tai, ką sako rusai“. Chodorkovskis ginčija idėją, kad „Rusija netinkama demokratijai“. BuzzFeed News pasakoja apie slaptus Putino ketinimus paskatinti Trumpą „perkrovimui“.

XXX

Praktiškai nėra abejonių, kad Kremliaus finansuojama žiniasklaida – RT America ir Sputnik – vaidino klastingą vaidmenį pernykštėje prezidento kampanijoje JAV, rašo Loidas Grovas leidinyje The Daily Beast. Anot JAV žvalgybinės bendruomenės išvados, abu šie žiniasklaidos leidiniai – dalis „Rusijos valstybinės propagandos mašinos“, kuri teikė pirmenybę Donaldui Trumpui, kenkiant Hilari Klinton, bet jie patys primygtinai tvirtina, kad paprasčiausiai vertėsi ir verčiasi tik žurnalistine veikla.

„Toks pareiškimas, nors ir gana ginčytinas, verčia spaudos ir Konstitucijos pirmosios pataisos gynėjus imtis analizuoti save, dabar, kai JAV Teisingumo ministerija ir FTB atakuoja Sputnik ir RT padalinius Vašingtone už numanomus Užsienio agentų registracijos akto, žinomo kaip FARA, pažeidimus“, – perduoda žurnalistas.

„Nepriklausomai nuo to, kokia nuomonė apie Rusiją, Sputnik ar RT, aš manau, kad kelia nerimą visi FTB įsikišimai nustatinėjant, kas yra žurnalistas, o kas ne“, – pareiškė leidiniui Spaudos laisvės fondo vykdantysis direktorius Trevoras Timas, komentuodamas Yahoo!News pranešimus, kad FTB tiria, ar Sputnik yra užsienio vyriausybės agentas, kai tuo tarpu Teisingumo ministerija neseniai pranešė kanalui RT America, kad pagal FARA reikalavimus jis privalo užsiregistruoti“.

Teisininkė Liusi Dalgliš, kuri specializuojasi pirmosios pataisos klausimais, perspėjo, kad vyriausybės veiksmai Sputnik ir RT atžvilgiu – „labai slidus kelias, ir tai verčia mane nervintis“.

„Tokie nuogąstavimai anaiptol nėra paplitę žiniasklaidos gynėjų aplinkoje, – pabrėžia Grouvas. – Stebėtina, kad Amerikos piliečių teisių gynimo sąjunga (garsėjanti savo bekompromisišku tyrumu žodžio laisvės klausimuose) atsisakė painiotis į grumtynes (gal bijodama, kad visa, ką ši organizacija sakytų, gali pakirsti dabar Maskvoje Putino prieglobstyje gyvenančio Edvardo Snoudeno gynybą)“.

Žymus advokatas Floidas Abramsas, kuris specializuojasi pirmosios pataisos klausimuose, pokalbyje leidinio redakcijoje yra pareiškęs: „Aš neabejoju, kad Sputnik renka naujienas, ir jo veiksmai, kaip taisyklė, turi būti ginami pagal pirmąją pataisą. Bet jeigu jo savininkai rusai įsakė jam nušviesti naujienas neobjektyviai, kad paremtų vieną kandidatą į JAV prezidentus, pakenkiant kitam, tai turės patį tiesioginį ryšį su gana reikšmingu tyrimu, kuris atliekamas dabar ir susijęs su Amerikos nacionaliniu saugumu“.

Buvęs Sputnik žurnalistas Endriu Feinbergas, su kuriuo susisiekė FTB po to, kai vadovybė gegužės mėnesį jį atleido, pritarė vyriausybės veiksmams. „Sputnik veikia ne kaip sąžininga naujienų agentūra, – pareiškė Feinbergas. – Man tai panašiau į informacijos rinkimo iš atvirų šaltinių operaciją“, – sakė jis, perspėjęs, kad apie žvalgybos reikalus nenusimano.

XXX

„Facebook pranešė, kad aptiko apie 3 tūkst. politinių skelbimų, kuriuos, panaudoję 470 neautentiškų paskyrų, apmokėjo asmenys, „2015 birželio – 2017 metų gegužės laikotarpiu, galimas dalykas, veikę iš Rusijos“. Tačiau jiems išleistų 100 tūkst. dolerių nebuvo lašas Facebook pajamų iš reklamos, pernai siekusių 27 mlrd. dolerių, jūroje, – rašo Džeikobas Salemas leidinyje The New York Post. – Be to, Rusijos propaganda nesudarė esminės dalies politinių aptarinėjimų Facebook‘e“.

Daugumoje tų skelbimų buvo kalbama ne apie Amerikos prezidento rinkimus, o apie platų spektrą aštrių temų: nuo LGBT iki imigracijos ir teisės turėti ginklą.

„Facebook nusako tuos skelbimus kaip „Rusijos kišimąsi į rinkimų procesą“ ir žada budriai ginti „pilietinio diskurso vientisumą“, – perduoda Salemas, bet pabrėžia: – Pilietinio diskurso vientisumas nepriklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių pilietybės tikrinimo. Jis priklauso nuo (mūsų) gebėjimo pasverti tai, ką jie sako, lyginant tai su mūsų vertybėmis ir informacija iš kitų šaltinių. Jeigu rinkėjai negali to daryti, tai, galimas dalykas, demokratija pasmerkta. Bet jeigu taip yra, dėl to rusai nekalti“.

XXX

Laikraščio The New York Times portale išspausdintas Michailo Chodorkovskio straipsnis, kurio angliškasis variantas pavadintas „Žymiai didesnė problema, nei Putinas“. Rusiškas straipsnio „Demokratija – vienintelė teisinga strategija Rusijai“ tekstas patalpintas Chodorkovskio oficialiame tinklapyje.

„Praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos griūties ir bandymo jos vietoje sukurti demokratiją, Rusija vėl tapo autoritarine valstybe“, – rašo Chodorkovskis (visos citatos pateikiamos iš rusiško teksto, – red.).

Autorius klausia: „Ar Rusija yra netinkama demokratijai dėl savo dydžio, savos politinės kultūros ir nepasitikėjimo Vakarų pasauliu?“ Ir pats atsako: „Jokiu būdu. Aš atmetu klaidingą mintį, kad rusai kažkodėl negali sukurti demokratinių institutų. Tą patį žmonės kalbėjo ir apie vokiečius. Kokie jie buvo neteisūs. Šalys ir jų piliečiai keičiasi, paprastai atsiliepdami į savo nesėkmes“.

Autorius ragina „vertinti demokratines teises kaip subalansuoto politinio atstovavimo padarinius“, o ne „gero caro“ paskyrimą“. „Ambicingiems politiniams lyderiams jis pataria „ieškoti visuomenės paramos, remiantis ne savo asmenybės galia, o aiškia politine programa“.

Rusijos demokratijai „svarbiausias uždavinys – sukurti teisingumo sistemą, pagrįstą įstatymo valdžia, o ne valdžios savivale“, įsitikinęs Chodorkovskis.

„Kremliui tos idėjos atrodo kaip erezija: jos pakerta šimtmečių įvaizdį, kad Rusija gali veiksmingai valdyti tik iš Maskvos, o deleguota valdžia tik sukels chaosą. Mes turime priimti naują ir radikalią kitokią valdymo formą, jeigu norime, kad Rusijai sektųsi, kad ji būtų gerbiama šalis“, – rašo autorius.

XXX

„Trečią Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesį Vladimiras Putinas nusiuntė vieną savo diplomatą į Valstybės departamentą, kad nugabentų tenai drąsų siūlymą visiškai normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius visose pagrindinėse vykdomosios valdžios šakose“, – tvirtina Buss Feed News, remdamasis dokumentu, kuris pakliuvo leidinio žinion. Jame raginama „visiškai atkurti dviejų šalių diplomatų, kariškių ir žvalgybos tarnautojų tarpusavio bendravimo kanalus, užblokuotus po Rusijos karinio kišimosi Ukrainoje ir Sirijoje“, o „Kremliaus perkrovos planą“ buvo siūloma pradėti vykdyti nedelsiant.

Straipsnio autoriaus nuomone, Maskva manė, kad Trumpas nepritaria amerikiečių pasipiktinimui dėl jos numanomo kišimosi į rinkimus ir gali sutikti sparčiai suartėti.

„Čia paprasčiausia ignoruojama viskas, kas išprovokavo santykių pablogėjimą, sudaromas vaizdas, kad apskritai nebuvo nei kišimosi į rinkimus, nei Ukrainos krizės“, – sakė Andžela Stent, kuri Džordžo V. Bušo administracijoje kuravo Rusijos temą JAV Nacionalinėje žvalgybos taryboje.

Leidinys pabrėžia: iki šiol įvyko tik nedaugelis iš dešimčių susitikimų, išvardytų rusiškame santykių normalizavimo projekte.

„Kai rusai pristatė tą pasiūlymą, jie manė, kad Trumpas padarys tai, ką žadėjo: sudarys su Putinu sandėrį ir normalizuos santykius“, – komentuoja Stent. Ji pabrėžia: „Jei Putinas nori ką nors padaryti, Dūma klauso, Gynybos ministerija klauso. O JAV labai daug kas iš tų priemonių nepriklauso Baltųjų rūmų kompetencijai, net jeigu prezidentas ir linkęs jas įgyvendinti“.

Autoriaus nuomone, Kremlius neprarado vilties normalizuoti santykius su JAV, bet Baltieji rūmai ne itin reikalauja, kad Pentagonas ar Valstybės departamentas sąveikautų su Rusija, „o vengiantis rizikos Amerikos nacionalinio saugumo aparatas vargu ar pajudės į priekį savo iniciatyva“.

Informacijos šaltinis – InoPressa

2017.09.15; 17:00

WikiLeaks

Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.

2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.

Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.

CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.

Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.

Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.

Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.

Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už  informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.

Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama. 

Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?

Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.

Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.

O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…

2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.

2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.

Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.

Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.

Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.

Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.

Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.

Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.

Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.

2017.08.28; 04:00

Kevin Poulsen/ The Daily Beast

„Vladimiro Putino laiškas gali būti daugybės formų. Jis gali būti toks šiurkštus, kaip pora rusų bombonešių, praskrendančių Aliaskos pakrantėse, arba toks pat mirtinas, kai perbėgėlio nužudymas Kijevo gatvėse“, – rašo Kevinas Pulsenas Amerikos leidinyje The Daily Beast.

O dabar Putinas, galimas dalykas, siunčia savo žinią Amerikos vyriausybei įmantresniu kanalu: eskaluodamas Amerikos žvalgybinių duomenų nutekinimą, kai praėjusią savaitę buvo paviešinta Nacionalinio saugumo agentūros operacija Artimuosiuose Rytuose ir joje dalyvavusio agentūros bendradarbio pavardė.

Kaip praneša autorius, „grupės, apsimetančios hakeriais ir pasivadinusios Shadow Brokers, nutekinimai prasidėjo paskutiniaisiais Obamos administracijos mėnesiais ir padažnėjo bei tapo svaresni po to, kai šį mėnesį JAV smogė Sirijos aviacijos bazei, tuo supykdydamos Rusiją“.

Grupės ryšys su Kremliumi ne toks akivaizdus kaip su įsilaužimais per prezidento rinkimus, rašo leidinys, bet „saugumo specialistai sako, kad Shadow Brokers puolimai sutampa su pasikartojančiu Rusijos GRU veiksmų modeliu per įsilaužimus rinkimų laikotarpiu“.

Kaip išsiaiškino Amerikos žvalgyba, per tą operaciją „Rusija sukūrė prasimanytų internetinių personažų, kad išplautų dalį vogtų elektroninių laiškų, pavyzdžiui, netikrą informatorių tinklapį, pavadintą DCLeaks, ir prasimanytą rumunų hakerį vardu Guccifer 2.0″.

Kaip primena autorius, Shadow Brokers pirmąsyk pasirodė scenoje 2016 metų rugpjūty, išspausdinęs NSA slaptus dokumentus įsilaužimui į užsienio kompiuterius siekiant rinkti žvalgybinius duomenis. FTB pradėjo tyrimą, ir rugpjūty agentai suėmė NBA rangovą Haroldą Martiną, aptikę, kad jis sandėliavo agentūros paslaptis savo namuose ištisus 20 metų, sakoma straipsnyje. „Bet kol Martinas laukė savo likimo federaliniame kalėjime, Shadow Brokers toliau publikavo pranešimus ir failus“.

Buvęs NSA rangovas Edvardas Snoudenas, atskleidęs agentūros paslaptis ir pasislėpęs Rusijoje, o taip pat kiti ekspertai padarė prielaidą, kad rusai gavo NSA slaptąjį kodą nedalyvaujant insaideriui, pažymi žurnalistas. „Žvalgybos tarnybos, įskaitant NSA, praktikuoja turėti kaip slaptą nuosavybę, nuomą arba įsilaužimą į vadinamuosius tarpinius viešai prieinamo interneto serverius, kad vykdytų savo atakas anonimiškai, – sakoma straipsnyje. – Į tuos kompiuterius būtinai pakraunami bent jau kai kurie agentūros instrumentai“.

Snoudenas spėja, kad rusai įsiskverbė į vieną iš tokių serverių, kad pavogtų NSA kodą.

Paskutiniai duomenys, Shadow Brokers paskelbti praėjusią savaitę, rodė NSA hakerio instrumentų sudėtingo rinkinio kodą, orientuotą į Windows sandarą, „tuo pačiu atverdami priėjimą prie kai kurių maždaug 2013 metų agentūros įrankių kiekvienam pradedančiam hakeriui, sugebančiam naudotis klaviatūra“.

Tačiau, kaip pažymi autorius, „tąsyk Shadow Brokers nepasiribojo kodu. Pirmą kartą per savo trumpą istoriją jie taip pat paskelbė vidinio naudojimo lenteles, dokumentus bei prezentacijas, kai kurios iš jų buvo su ženklais ar pastabomis „visiškai slaptai“, kurios pažįstamos visiems, kas matė Snoudeno nutekinimus“.

Kaip praneša leidinys, tas nutekinimas „detaliai demaskavo NSA 2013 metų hakerių operaciją, pavadintą Jeep Flea Market, kuri leido giliai įsibrauti į EastNets в Дубае kompaniją, atliekančią bankinius pervedimus daugeliui Artimųjų Rytų bankų – tai klausimas, aiškiai dominantis JAV žvalgybą“.

Tačiau hakeriai demaskavo ne tik operaciją. „Failuose paliktuose metaduomenyse buvo pavardė 35-rių metų NSA bendradarbio San Antonio, kuris, matyt, dalyvavo įsilaužime“. Kaip pažymi autorius, „NSA hakeriai nesusiduria su tokia pat rizika, kaip CŽV bendradarbiai, dirbantys po priedanga užsienyje, bet tikimybė, kad Rusija pradėjo atskleidinėti jų pavardes sąryšy su konkrečia operacija, kelia žvalgybininkų tarifą“.   

Žurnalisto nuomone, Shadow Brokers nutekinimas penktadienį išsyk paneigė vieną teoriją. „NSA niekada netalpintų PowerPoint įslaptintų lentelių bei skaidrių tarpiniame serveryje. Tokie duomenys galėjo ateiti tik iš NSA vidaus, – sakoma straipsnyje. – O tai rengia dirvą šaltojo karo laikų garsiojo žvalgybos ritualo – rusų „kurmio“ medžioklės – atgimimui su iš to išplaukiančiu agentūros moralinės dvasios nuosmukiu. „Aš manau, kad greičiausiai mes ieškome kažko, kas pažeidė taisykles iš vidaus, arba kontraktininko, kuris turėjo priėjimą prie informacijos, – pabrėžė kalbėdamas su autoriumi Carbon Blac kompanijos nacionalinio saugumo strategas Erikas O‘Nilas. – Šiaip ar taip, kažkas žvalgyboje yra aukšto rango šnipas“.

Bet jeigu Rusija ir turėjo „kurmį“ NSA-oje 2013 metais (mums artimiausia paskelbtų dokumentų data), IBM Resilient kompanijos techninis direktorius Briusas Šnajeris mano, kad vargu ar jis tebėra, kitaip nebebūtų Shadow Brokers, sakoma straipsnyje.

„Informacija spausdinama tik tada, kada ji naudingesnė, kad įpykintų, o ne žvalgybos sumetimais, – pabrėžė žymus amerikiečių kompiuterinio saugumo specialistas. – Jeigu jūs turite agentą NSA-oje, jūs nespausdinsite informacijos. Toks agentas pernelyg svarbus“.

„Snoudenas, kuris išsinešė iš NSA atmintinę su paslaptimis, parodė, kad dabar vogti ir slapta išsinešti slaptą informaciją palyginti lengva, – rašo autorius. – Tačiau O‘Nilas pabrėžia, kad FTB kontržvalgybos misija irgi lengvesnė dėl išsikerojančių sisteminių žurnalų ir serverių žurnalų įslaptintuose tinkluose“. „Norėtųsi galvoti, kad toji „kurmio“ medžioklė bus lengvesnė, nei anksčiau“, – pažymėjo ekspertas.

O kol kas laukite naujų Shadow Brokers pasireiškimų, apibendrina autorius. Nutekinimu penktadienį jie užsiminė apie naujus nutekinimus šią savaitę. „Kas žino, kas nutiks toliau?“

Informacijos šaltinis: The Daily Beast.

2017.04.23; 16:47

Wolfgang Gast / Tageszeitung

„Nieko negirdžiu, nieko nematau, nieko niekam nepasakysiu“, – publikacijos leidinyje Tageszeitung autoriaus nuomone, toks kanclerės Angelos Merkel devizas ryšium su skandalu JAV specialioji tarnyba NSA, kuris kilo prieš trejus su puse metų, po to, kai buvęs agentūros bendradarbis Edvardas Snoudenas paskelbė informaciją (apie pasiklausymus, – red.).

Atitinkamai pagal tą devizą federalinės vyriausybės vadovė elgėsi kalbėdama ir parlamento komisijoje, tiriančioje NSA veiklą, rašo straipsnio autorius Volfgangas Gastas.

Kai išaiškėjo, kad NSA klausydavo ir jos mobilųjį telefoną, Merkel pareiškė, kad „šnipinėti draugus nepriimtina“. „Bet štai ko nepasakė Merkel prieš trejus su puse metų ir ko, pasak jos pareiškimų komisijai, ji tada nežinojo: tiesiogiai federalinio kanclerio žinybos kontroliuojama Federalinė žvalgybos tarnyba (BND) sistemingai plačiu mastu sekė ne tik piktybinius vyriausybės autokratus, bet ir draugiškas ES šalių vyriausybes; maža to, BND daug duomenų perduodavo NSA“, – praneša autorius.

Iki parlamento rinkimų, kurie Vokietijoje vyks šiemet rugsėjį, Bundestago komisija pateiks galutinį pranešimą apie atliktą tyrimą, o opozicinės frakcijos, kaip tikimasi, parengs savo pastabas, sakoma straipsnyje.

Kaip pabrėžia publikacijos autorius, plačiau žiūrint, komisijos darbas „neatskleidė ko nors naujo ar skirtingo nuo to, apie ką buvo pranešta Snoudeno paviešintuose dokumentuose, tačiau jos veikla bus negirdėtas atvejis per visą Bundestago istoriją: būtent jos dėka išaiškėjo, kaip vyriausybė apgaudinėjo visuomenę ir deputatus ir kaip federalinio kanclerio žinyba tyčia iškraipydavo užsienio žvalgybos veiklą. O taipogi ir tai, kaip artimiausi Merkel bendradarbiai išvengė politinės atsakomybės, nuolat akcentuodami BND veiklą šnipinėjimo aferoje“.

„Man centre visada būdavo ir tebėra visų piliečių interesai vertinant kartu su laisve ir saugumu“, – pareiškė kanclerė komisijos nariams.

„Puikus politinis lozungas“, – rašo autorius. Pernai spalio pabaigoje Bundestagas pritarė BND reformos įstatymui, kuriame buvo legalizuoti daugelis ankstesnių neteisėtų metodų.

Informacijos šaltinis: Tageszeitung leidinys.

2017.03.17; 08:45

JAV kongresmenai kaltina buvusį JAV nacionalinio saugumo agentūros bendradarbį Edvardą Snoudeną palaikius ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.

Omenyje turimas laikotarpis, kai E.Snoudenas gyveno Maskvoje.

Šią žinią pranešė Laisvės radijas (Радио Свобода). Kaltinimai užfiksuoti JAV Kongreso Žvalgybos komiteto ataskaitoje, paskelbtoje gruodžio 22-ąją. Tačiau dienos šviesą išvydo toli gražu ne visa ataskaita. Toji dalis, kurioje kalbama apie įrodymus, – įslaptinta.

Oficialusis Vašingtonas laikosi nuomonės, kad E.Snoudenas sukėlė Amerikai rimtų bėdų, pakenkė jos saugumui, o dauguma jo pavogtų programų neturi nieko bendro su žmogaus teisės į privatumą pažeidimais. Užtat E.Snoudeno pagrobtos ir neteisėtai panaudotos programos susijusios su karine, žvalgybine ir gynybine informacija, kuri labai domina JAV priešus.

Žvalgybos komiteto ataskaitoje pažymina, kad E.Snoudenas, gyvendamas Maskvoje, nuolat susitikdavo su Rusijos žvalgybos atstovais (o ar galėjo būti kaip nors kitaip?). Belieka priminti, kad šis vaikinas, darbavęsis NSA ir CŽV struktūrose kaip bendradarbis, 2013-aisiais dėl nežinomų priežasčių perdavė žurnalistams slaptus dokumentus, neva įrodančius, kad JAV slaptosios tarnybos masiškai klausėsi eilinių amerikiečių telefoninių pokalbių. 

Šiuo metu E.Snoudenas kaltinamas Amerikoje valstybinio turto vagystėmis, neteisėtu slaptos informacijos apie gynybą disponavimu, o taip pat – sąmoningu valstybės paslapčių išdavimu.

Dabar E.Snoudenas gyvena Rusijoje, kuri jam suteikė politinį prieglobstį. Beje, E.Snoudenas ne sykį tvirtino norįs vis tik grįžti į Ameriką. Bet 2016-ųjų vasarą JAV prezidento administracija nesutiko E.Snoudeno pasigailėti – atleisti nuo bausmės. Jam nesuteikta Prezidento malonė. Tikriausia malonės jis niekad nesulauks.

Informacijos šaltinis – www.unian.net portalas.

2016.12.23; 06:02

Skotas Šeinas, Deividas I. Sendžeras / The New York Times

NSA darbuotoją tikriausiai kamuoja kaupimo sindromas. Bet ar tikrai būtent jis organizavo slaptos informacijos iš NSA nutekėjimą?

Jau daug sykių per pastaruosius trejetą metų prapuldavo, o paskui internetinėje erdvėje tapdavo viešai prieinama ypač slapta NSA informacija. Amerikos visuomenės šie demaskavimai jau nebeveikė, nes buvo aišku, kad tai – dar viena porcija iš Edvardo Snoudeno archyvo.

Tačiau JAV valstybės analitikai šį kartą skambina pavojaus varpais: paskutinioji slaptųjų duomenų vagystė – greičiausiai ne iš E.Snoudeno sukauptos duomenų bazės. Šią versiją pagarsino „The New York Times“ leidinio atstovai.

Jei tokie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima manyti, jog Amerikos slaptosios tarnybos turi dar vieną mirtiną priešą: Edvardą Snoudeną – antrąjį. Šių metų rugpjūtį paaiškėjo, jog E.Snoudeno antrininkas greičiausiai yra NSA atstovas, mėgęs nesilaikyti elementariausių saugumo reikalavimų, – į namus parsinešdavęs slaptosios informacijos, kurios nebūdavo galima išsinešti iš darbo kabineto.

„Haroldas T.Martinas III, kurį FTB areštavo rugpjūčio 27-ąją, įžūliausiu būdu laužė pagrindinius saugumo reikalavimus – į namus parsinešdavo labai daug ypač slaptų dokumentų. Jis taip neatsargiai elgėsi metų metais – nuo pat 1990-ųjų.

Tačiau iškilo dar vienas galvosūkis. Haroldo T.Martino III veiklą tiriantys FTB pareigūnai nepajėgė įrodyti, jog egizstuoja neginčijamas ryšys tarp 52 metų amžiaus NSA pareigūno ir į viešumą patekusios slaptos informacijos.

Buvusi suimtojo žmona Jelizaveta Martin pareiškė, kad jos vyras negalėjo specialiai kam nors perduoti slaptų dokumentų arba jų paviešinti. Esą vyras visada buvo JAV patriotas. Apie šalies interesų išdavystę negalėtų būti jokios kalbos. Žmonos manymu, slaptus dokumentus vyras greičiausiai parsinešdavo namo, kad galėtų naktimis ramiai papildomai padirbėti.

Ir vis dėlto Martino laukia dideli nemalonumai. Net jeigu JAV teisėsaugai nepavyks įrodyti, kad jis specialiai paviešino itin konfidencialią informaciją, jam grės 11 metų kalėjimo bausmė už tai, kad išnešė slaptus dokumentus be leidimo ir laikė juos nesaugioje patalpoje.

Gali būti taip, kad kažkas specialiai įsilaužė į silpnai apsaugotą Martino vadinamąjį naminį kompiuterį namuose. FTB tiria, ar tas „kažkas“ galėjo žinoti, kur dirba kompiuterio savininkas bei apie jo silpnybes.

Informacijos šaltinis – The New York Times.

2016.10.09; 09:56

Jo Becker, Steven Erlanger, Eric Scmitt / The New York Times

Džulianas Asandžas aptarinėjo jį dominančią temą – „didžiosios vyriausybės“ ir ypač JAV vyriausybės neištikimybę“.

Taip rašo The New York Times įvade į išsamų straipsnį, kuris pagrįstas šviežiu WikiLeaks‘o įkūrėjo interviu šio leidinio bendradarbiams.

Bet žurnalistai Džo Beker, Styvenas Erlangeris ir Erikas Šmitas pradeda televizijos interviu, parodytu 2015 metų rugsėjy, aprašymu.

Tada Asandžas tvirtino, kad Amerika tapo galinga imperija todėl, kad žodžiais kovojo už žmogaus teises, tuo pačiu metu naudodama savo karinės žvalgybos aparatą, darydamos spaudimą kitoms šalims, kad pajungtų savo valiai, ir bausdamos tuos, kas drįsta sakyti tiesą.

Wikileaks - Rusijos ruporas?
Wikileaks – Rusijos ruporas?

Tačiau laikraštis pabrėžia, kad Asandžas, beje, nekritikavo „nei Rusijos, nei jos prezidento Vladimiro Putino, kuris vargu ar atitinka WikiLeaks‘o akcentuojamą skaidrumo idealą“. „Jeigu Asandžas ir įvertino momento ironiją, tai buvo nelengva pastebėti, kad savo interviu pliekia cenzūrą apie Russia Today, Kremliaus kontroliuojamą propagandinį kanalą anglų kalba“, – sakoma straipsnyje. 

Šiandien Asandžas ir WikiLeaks‘as kaitina politinę padėtį naujų dokumentų skelbimu ir pažadais, kad artėja naujos publikacijos.

Liepą WikiLeaks‘as išspausdino Demokratų partijos Nacionalinio komiteto susirašinėjimą, demaskuojantį partijos suokalbį su Hilari Klinton rinkimų štabu, kuris turėjo pakirsti jos priešininko Bernio Sanderso pozicijas.

„Asandžas, atvirai kritikuojantis ponią Klinton, pažadėjo paviešinti naują informaciją, kuri gali sužlugdyti jos kampaniją prieš respublikoną kandidatą Donaldą Trampą“, – rašo laikraštis. WikiLeaks‘as taip pat pažadėjo paskelbti programinį aprūpinimą, kurį Amerikos žvalgyba naudoja kibernetiniame šnipinėjime.

Ryšium su tuo laikraštis kelia klausimą, ar WikiLeaks‘as nevirto Rusijos šnipų surinktos kompromituojančios medžiagos „plovimo mašina“? O taip pat kelia klausimą, kokie, tiesą sakant, Asandžo santykiai su Putino Kremliumi?

Nuo pat WikiLeaks‘o atsiradimo Asandžas tvirtino, kad jį gena noras panaudoti „kriptografiją žmogaus teisėms ginti“ ir kad jis koncentruosis į autoritarines vyriausybes, tokias kaip Rusijos valdžia“, – sakoma straipsnyje.

Tačiau The New York Times, išanalizavęs WikiLeaks‘o veiklą nuo to laiko, kai Asandžas, pasak jo, „atsidūrė tremtyje“, priėjo išvadą: dokumentų publikavimas WikiLeaks‘e, lygiagrečiai su daugeliu Asandžo pareiškimų dažnai būdavo naudingas Rusijai ir kenksmingas Vakarams.

„Tarp JAV oficialių asmenų formuojasi bendra nuomonė, kad Asandžas ir WikiLeaks‘as tikriausiai, neturi tiesioginio ryšio su Rusijos žvalgybos tarnybomis. Bet tie valdininkai sako, jog, mažų mažiausiai, elektroninio Amerikos demokratų susirašinėjimo atveju, Maskva žinojo, kad ji turi prijaučiančią informacijos priemonę WikiLeaks‘o asmenyje“, – rašo laikraštis.

Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas - Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?
Edvardas Snoudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?

Autoriai paaiškina: tarpininkai galėjo pristatyti pavogtus dokumentus į elektroninę WikiLeaks‘o pašto dėžutę, užtikrinančią siuntėjo anonimiškumą.

Savo ruožtu, Asandžas laikraščiui pareiškė, kad Hilari Klinton ir kiti Demokratų partijos nariai „kaitina neomakartistinę isteriją dėl Rusijos“. „Jis sakė, kad „nėra konkrečių įrodymų“, paremiančių tezę, jog WikiLeaks‘o publikuojami dokumentai gauti iš žvalgybos tarnybų, bet leido suprasti, kad noriai priimtų tokią medžiagą“, – sakoma straipsnyje.

Asandžas pridūrė, jog nėra nė vienos valstybės, kurią WikiLeaks‘as pultų konkrečiai arba, priešingai, jos gailėtųsi. Pasak jo, WikiLeaks‘as paprasčiausiai stengiasi patikrinti, ar tikri bet kurie dokumentai, kurie pateikiami portalui, nes visuomenė „mėgsta žvilgčioti į korumpuotus mechanizmus, kuriais bandoma ją valdyti“.

„Bet jei turėsime omenyje, kad WikiLeaks‘o ištekliai riboti, o vertimas – sudėtingas dalykas, sakė Asandžas, kam koncentruotis į Rusiją (jis pavadino ją „epizodinių vaidmenų aktore tarptautinėje arenoje“, palyginus su tokiomis šalimis, kaip Kinija ir JAV)? Šiaip ar taip, sakė jis, Kremliaus korupcija – tai sena istorija“, – tęsia Asandžo interviu laikraštis. „Rusiją kritikuoja kiekvienas šuo, – pareiškė jis. – Šiek tiek nuobodoką, ar ne taip?“

Leidinys primena JAV Valstybės departamento depešų publikavimą WikiLeaks‘e 2010 metais.

Pats Asandžas interviu laikraščiui pabrėžė, kad daugelyje depešų būta griežto Rusijos vertinimo – antai, tvirtinimas, kad tai „mafijinė valstybė“. Autoriai komentuoja: „Bet JAV interesams tie dokumentai, pasirodo, padarė žymiai daugiau žalos, nei Rusijos; Maskvos oficialūs asmenys, pasirodo, liko ramūs“.

Laikraštis taip pat primena, kaip Putinas užsistojo Asandžą.

2010 metų gruodį Londono policija suėmė Asandžą pagal Švedijos išduotą orderį (Asandžas ten kaltinamas seksualiniais nusikaltimais, bet pats savo kaltę neigia).

Kitą dieną Putinas pareiškė: „Jeigu demokratija, tai visiška. Kam gi poną Asandžą į kalėjimą įkišo? /…/ Pas mus kaime sakoma: kad ir kieno karvė bliautų, bet jūsiškė geriau patylėtų“.

Vėliau Asandžui mestus kaltinimus Putinas pavadino politiškai motyvuotais ir pareiškė, kad Asandžas persekiojamas už išplatintą informaciją apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose.

„O 2012 metų balandį, kai pradėjo sekti WikiLeaks‘o finansavimo šaltiniai (JAV spaudžiama Visa ir Master Card liovėsi priiminėti aukas į šio portalo sąskaitas), Russia Today pradėjo rodyti laidą „Pasaulis rytoj“, kurios vedėju tapo Asandžas“, – rašo laikraštis.

„Kiek sumokėjo jam ar WikiLeaks‘ui už 12 epizodų, taip ir neaišku. Sunshine Press, pristatoma kaip jo oficiali atstovė, raštiškame pareiškime informavo, kad Russia Today „buvo viena iš maždaug dvylikos transliacijų kompanijų, kurios įsigijo licenciją jos laidoms rodyti“, – sakoma straipsnyje.

Leidinys taip pat primena Asandžo žodžius interviu laidoje Democracy Now. Jis įtikinėjo: kai Edvardas Snoudenas svarstė, kur važiuoti iš Honkongo, „tada aš pamaniau (ir, tiesą sakant, patariau), kad Maskvoje jam bus saugiausia“. Galų gale Snoudenas išskrido iš Honkongo į Pietų Ameriką su persėdimu, bet įstrigo Maskvoje, nes JAV valdžia anuliavo jo pasą, o vėliau jis gavo politinį prieglobstį Rusijoje.

Leidinys tvirtina: prieš keletą metų, 2010 metų lapkritį, per susitikimą su The New York Times žurnalistais Asandžas svarstė galimybę prašyti prieglobsčio Rusijoje. „Nujausdamas neigiamus padarinius dėl Amerikos diplomatų depešų publikavimo, Asandžas kalbėjo apie persikėlimą į Rusiją ir WikiLeaks‘o įsikūrimą ten. Jo bendražygiai į tą idėją žiūrėjo atvirai skeptiškai, nes Kremlius turi negailestingą sekimo aparatą ir griežtai kontroliuoja žiniasklaidą“, – sakoma straipsnyje.

Vienas žmogus, kadaise bendradarbiavęs su WikiLeaks‘u, interviu leidiniui pabrėžė: Asandžas „į viską žiūri per elgesio su juo prizmę. Amerika ir Hilari Klinton darė jam nemalonumų, o Rusija – niekada“.

Buvęs Asandžo bendražygis Danielis Domšait-Bergas pabrėžė, kad dėl to prasidėjo „konfrontacija su JAV“.

O naudos iš tos konfrontacijos, kuri pasireiškia viešuose Asandžo pareiškimuose ir dokumentų publikacijose WikiLeaks‘e, dažnai išpeša Putinas, mano leidinys.

Leidinys pabrėžia, kad kartais Asandžas švelniai kritikavo Putino vyriausybę.

„Bet apie kai kuriuos pačius bjauriausius Putino žingsnius Asandžas dažniausiai tylėdavo. Antai, liepą ne Asandžas, o Snoudenas Twitter‘yje „pasmerkė įstatymą, suteikiantį Kremliui naujų neribotų galimybių sekimo srityje“, – praneša laikraštis. Leidinio žurnalistai paklausė Asandžo apie naująjį Rusijos įstatymą ir kitus panašius aktus. Jis „pripažino, kad Rusijoje aiškus „slenkantis autoritarizmas“, bet pareiškė, kad JAV įvykiai „rutuliojasi taip pat“, sakoma straipsnyje.

Asandžas užėmė prorusišką poziciją ir karinių veiksmų Ukrainoje atžvilgiu. Pernai kovą Asandžas interviu Argentinos laikraščiui sakė, kad būtent JAV kišasi į Ukrainos reikalus, provokuodamos sambrūzdžius tuo, kad „bando įtraukti Ukrainą į Vakarų orbitą, išplėšti ją iš Rusijos įtakos sferos“. „Po Krymo aneksijos jis sakė, kad Vašingtonas ir jo sąjungininkų žvalgybos tarnybos „aneksavo visą pasaulį“ per globalinį sekimą“, – rašo leidinys.

Asandžas pritarė Didžiosios Britanijos pasitraukimui iš ES ir daug kartų kritikavo NATO.

2014 metų rugsėjy Asandžas sukritikavo Twitter‘yje „korumpuotą sandėrį“: istoriją apie tai, kaip Turkija pasiekė, kad būtų uždaryta prokurdiška televizijos kompanija Danijoje mainais į pritarimą Anderso Fog Rasmuseno (buvusio Danijos ministro pirmininko) kandidatūrai į NATO generalinio sekretoriaus postą.

Laikraščiui atrodo įdomus momentas, kai Asandžas išspausdino tą įrašą Twitter‘yje. Visų pirma, jis buvo pagrįstas kažkokia Amerikos diplomatų depeša, išspausdinta WikiLeaks‘e prieš ketverius metus iki tol. Antra, jis „kartojo Rasmuseno ir Putino apsikeitimą kandžiais žodžiais, vykusį prieš mėnesį“, sakoma straipsnyje.

Laikraštis taip pat sutelkia dėmesį į dokumentus, kurie spausdinami WikiLeaks‘e. Jo nuomone, daugelio iš jų paviešinimas aiškiai naudingas Rusijai. Pavyzdžiui, medžiagos iš Saudo Arabijos ir Turkijos „nutekinimas“ sutapo su tuo momentu, kai tų šalių santykiai su Rusija buvo įtempti.

Dar vienas nutekinimas, leidinio nuomone, davė naudos Rosatom‘ui. Dokumentuose buvo detalių apie „korumpuotą multimilijardinio Vakarų ir Kinijos kompanijų karą“ dėl teisių išgauti uraną ir kitas iškasenas CAR (Centrinėje Afrikos Respublikoje).

Tiesa, Sunshine Press pabrėžia, kad 2012 metais WikiLeaks‘as išspausdino „Sirijos dosjė“ – daugiau kaip 2 mln. Bašaro Asado arba apie jį laiškų.

Laikraštis prieštarauja: Asandžo bendražygė Sara Harison tuo metu pareiškė, kad ta medžiaga stato į nejaukią padėtį ir Siriją, ir Sirijos priešininkus. „Vėliau Asandžas apkaltino JAV ketinimu destabilizuoti Siriją, bet nesiėmė viešai kritikuoti žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos vykdo Asadas ir ten kariaujantys Rusijos kariškiai“, – rašo leidinys.

WikiLeaks‘as taip pat skelbė dokumentus, liečiančius dviejų prekybinių susitarimų – Ramiojo vandenyno partnerystės ir JAV, ES ir dar 21 šalies Prekybos sutarties – vidinius svarstymus.

„Rusija, neprileista prie tų susitarimų, – jų pats balsingiausias oponentas“, – rašo leidinys.

2015 metų liepą WikiLeaks‘as, remdamasis itin slaptais NSA dokumentais, išspausdino pranešimą „Taikinys – Tokijas“ apie 35 JAV šnipinėjimo objektus Japonijoje (įskaitant ministrus, derybininkus ir kompanijas). Toji publikacija sukomplikavo Amerikos ir Japonijos derybas dėl Ramiojo vandenyno partnerystės.

„Trečiadienį Asandžas sakė, kad jis turi savus, atskirus NSA medžiagų šaltinius“, – rašo laikraštis. Autoriai spėlioja: gal koks nors demaskuotojas iš NSA tiekia dokumentus WikiLeaks‘ui? O gal dokumentai įgyti per kibernetinį šnipinėjimą, kurį gal šelpia kokia nors valsybė.

WikiLeaks‘o reakcija į „Panamos dokumentus“ šokiravo kai kuriuos žurnalistus, tvirtina leidinys.

„Vienas iš garsiausių siužetų – istorija, kuri demonstravo, kaip milijardai dolerių atsidūrė nominalinių firmų, kontroliuojamų vieno iš artimiausių Putino draugų, violončelininko Sergejaus Roldugino, sąskaitose“, sakoma straipsnyje. Susekti tuos pinigus stengėsi drauge beveik tuzinas žiniasklaidos priemonių, įskaitant Vedomosti ir Novaja gazeta.

Bet WikiLeaks‘as suabejojo, ar ta tema bus objektyviai nušviesta, įsikibęs į tai, kad vienas leidinys – Organized Crime and Corruption Reporting Project – gavo dotacijų iš Sorošo fondo ir JAV Tarptautinės plėtros agentūros.

Asandžas trečiadienį interviu laikraščiui apkaltino Nepriklausomų žurnalistų–tyrėjų konsorciumą (kuris išspausdino straipsnių, remdamasis „Panamos dokumentais“) cenzūravimu, nes tas paskelbė ne visus turimus dokumentus. „Tai ne WikiLeaks‘o modelis, sakė jis. – Tiesą sakant, tai anti–WikiLeaks  modelis.

Ar galima tikėtis, kad Asandžas įvykdys savo pažadus ir spalį, prezidento rinkimų JAV išvakarėse, paskelbs naujų Demokratų partijos dokumentų?

„Džulianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra, sako Griunvaldas. – Tikriausiai tai jis sako tam, kad sutuoktiniai Klintonai pasinervintų“.

O pats Asandžas savo interviu pažvelgė kiek toliau, pažymi žurnalistai.

„Peršokime porą metų į priekį, sakė jis. – Įsivaizduokime, kad konkuruojančios žvalgybos – JAV, Kinijoje – kažkokioje konkrečioje situacijoje nusprendė papasakoti visuomenei tiesą, kad sureguliuotų savo konfliktus dėl to, kas teisus, kas gėrio pusėje, o kas blogio pusėje. Tai nuostabiausia pažanga, kokią aš galiu įsivaizduoti“.

Šaltinis: The New York Times

2016 09 30; 03:15

Ed Pilkington / The Guardian

„Bernis Sandersas stojo vadovauti chorui žymių visuomenės veikėjų, kurie ragina suteikti malonę Edavardui Snoudenui, sudaryt su juo ikiteisminę sutartį arba, kai kuriais atvejais, jį visiškai išteisinti, – praneša Edas Pilingtonas laikraštyje The Guardian. 

Pasaulyje kyla didelis vajus, kad oficialusis Vašingtonas suteiktų malonę JAV interesus išdavusiam ir Rusijoje šiuo metu besislapstančiam Edvardui Snoudenui. Toks judėjimas - labai keistas.
Pasaulyje kyla didelis vajus, kad oficialusis Vašingtonas suteiktų malonę JAV interesus išdavusiam ir Rusijoje šiuo metu besislapstančiam Edvardui Snoudenui. Toks judėjimas – labai keistas.

Pareiškime laikraščiui The Guardian politikas, užėmęs antrą vietą keliant Demokratų partijos kandidatus į prezidentus, nurodo, kad Snoudenas padėjo apšviesti Amerikos visuomenę, kaip NSA savo masinio stebėjimo sistema pažeidė piliečių konstitucines teises.

Sandersas tvirtina, kad turi būti paskelbtas sprendimas, pripažįstantis tiek „šokiruojančius atskleidimus“, kuriuos (Snoudenas) atvėrė pasauliui, tiek ir nusikaltimą, kurį jis tuo pačiu pats atliko. Bet tai reikia padaryti taip, kad jis būtų „gelbėjamas nuo ilgo kalėjimo ar amžinos tremties“.

„Prie Sanderso prisidėjo 20 žymių visuomenės veikėjų – pradedant Holivudo aktoriais bei roko muzikantais ir baigiant politikais, profesoriais bei Blac Live Matters judėjimo aktyvistais, kurie ragina Baraką Obamą rasti kokį nors būdą leisti Snoudenui grįžti namo į JAV iš tremties Rusijoje.

Šie balsai skambėjo The Guardian tą pačią savaitę, kai JAV buvo rodomas Oliverio Stouno filmas „Snoudenas“, o grupių koalicija, kuriai priklauso ACLU ir Amnesty International, pradėjo naują kampaniją už tai, kad prezidentas Obama suteiktų malonę (Snoudenui) prieš pasitraukdamas iš posto“, – sakoma straipsnyje.

Tarp rašiusiųjų laikraščiui The Guardian – ir demaskuotojas Danielis Elsbergas, 1970 metais išspausdinęs „Pentagono popierius“. Jis ragina leisti Snoudenui panaudoti visuomenės interesų gynimą kaip aplinkybę, atleidžiančią nuo atsakomybės.

Suteikti malonę Snoudenui aistringai ragina tokie meno pasaulio atstovai, kaip aktorė Siuzen Sarandon, režisierius Teris Džiliamas, romanistas Baris Eisleris ir dainininkas iš Sonic Youth Tiorston Muras, – rašo Pilkingtonas. – Su Snoudeno sugrąžinimo į tėvynę vėliava atėjo aukšti politikai iš abiejų Atlanto pakrančių, tarp jų buvęs JAV senatorius Markas Udalas, britų parlamentaras Deividas Vinikas ir vokiečių Žaliųjų partijos narys Hansas Kristianas Štriobelė. Tokius raginimus skelbia ir žymūs intelektualai, tokie kaip Noamas Chomskis, Kornelis Vestas ir buvęs Sanderso varžovas demokratų prezidentinėse varžybose Harvardo teisės profesorius Lourensas Lesigas.

„Ne visi, kas šiandien rašė The Guardian, simpatizuoja demaskuotojui, – pabrėžia straipsnio autorius. – Buvęs NSA direktorius Maiklas Heidenas pareiškia, kad Snoudeną reikia teisti „visu įstatymų griežtumu“, jeigu jis grįš namo. Stiuartas Beikeris, taip pat NSA bendradarbis, tvirtina, kad Snoudeno surengtas nutekinimas padarė daug žalos JAV nacionaliniams interesams. Daugelis iš rašiusiųjų mūsų leidiniui ginčija tą požiūrį“.

Informacijos šaltinis: „The Guardian“ leidinys.

2016.09.25; 03:13

John Schindler / The Observer

„Kurmiai“ – užsienio valstybės agentai, infiltruoti ilgam laikotarpiui, gali pridaryti milžiniškų nuostolių, laikraštyje „The Observer“ rašo ekspertas Džonas R. Šindleris, anksčiau dirbęs JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) analitiku ir kontržvalgybos skyriaus bendradarbiu.

„Tas faktas, kad internete neseniai pasirodė itin slapti hakerių instrumentai, kuriais naudojasi NSA, vėl sutelkė nepageidautiną dėmesį į žinybą, kuri jau trejus metus kaip vijurkas sukasi dėl pabėgusio į Maskvą Edvardo Snoudeno, pavogusio iš NSA daugiau kaip milijoną slaptų dokumentų“, – rašo autorius.

Šindleris primena: kituose straipsniuose jis jau išaiškino, kad hakerių instrumentų nutekinimas – ne įsilaužimo rezultatas, o tikslus požymis, jog į NSA infiltruotas vadinamasis „kurmis“. 

NSA - JAV Nacionalinė saugumo agentūra.
NSA – JAV Nacionalinė saugumo agentūra.

„Apskritai, aš šitai tvirtinau jau keletą metų. Tiesą sakant, ne paslaptis, kad tarp NSA bendradarbių yra vienas ar keletas rusų „kurmių“, ir Snoudenas – nesiskaito“, sakoma straipsnyje.

„Daugelis žvalgybų bandė vogti NSA paslaptis, bet tik rusams pavyko tai daryti nuolat“, – tęsia autorius.

„Tiesą sakant, NSA įsteigimas – iš dalies rusų „kurmio“ nuopelnas. Viljamas Veisbendas, kuris ilgą laiką buvo sovietų agentas, Antrojo pasaulinio karo metais infiltravosi į JAV armijos padalinį, kuris užsiėmė priešo šifrų įminimu. Šaltojo karo pradžioje Veisbendas pridarė milžiniškų nuostolių, atskleidęs informaciją apie slaptas Amerikos ir Britanijos radiotechninės žvalgybos programas, nukreiptas prieš SSSR“, – sakoma straipsnyje.

Autorius pabrėžia, kad Veisbendas taip ir nebuvo teisiamas už šnipinėjimą, o NSA nuslėpė jo bylą.

Po 10 metų į SSSR pabėgo du NSA dirbę matematikai – Viljamas Martinas ir Bernonas Mičelas. 1963 metais nusižudė NSA direktoriaus vairuotojas Džekas Danlepas, demaskuotas šnipinėjęs Sovietų Sąjungai.

1965–1967 metais jaunas prie NSA prikomandiruotas kareivis Robertas Lipka, galėjęs prieiti prie plataus spektro slaptos informacijos, pardavinėjo KGB vadovybei viską, ką tik galėdavo gauti.

„Tuo laikotarpiu NSA struktūrose buvo įsitaisęs kitas „kurmis“, kurio vaidmuo buvo svarbesnis, bet jo pavardė taip niekada ir nebuvo oficialiai įvardyta. KGB šaltiniai rodė antrą sovietų žvalgybos infiltravimą į agentūros štabo būstinę, kuris truko daugiau kaip 10 metų ir garantavo Maskvai priėjimą prie tikro slaptos informacijos lobyno, bet to išdaviko asmenybė liko neįminta. Agentūros vadovybė niekada nerodė ypatingo suinteresuotumo aptikti tą ar kitus „kurmius“, – sakoma straipsnyje.

Autorius apibendrina: NSA ilgą laiką per mažai domėjosi kontržvalgyba, tad nereikia tikėtis, kad dabar kas nors pasikeitė. „Be to, mes turime konkrečios informacijos apie rusų „kurmį“ – arba „kurmius“ – kurie užsislėpę agentūroje dabar“, – tvirtina jis. 

2010 metais per operaciją „Vaiduoklių istorijos“ FTB agentai areštavo 10 Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos SVR nelegalių agentų. Pasak autoriaus, ji „pateikė svarbių įkalčių, rodančių, kad JAV teritorijoje vis dar yra SVR agentų, kurie kol kas nesugauti. Tas Rusijos šnipų tinklas padėjo aptikti NSA užsislėpusio vieno ar kelių „kurmių“ pėdsakus. Nuo to laiko praėjo 6 metai, o apie kokių nors Rusijos „kurmių“ areštus apskritai negirdėti“, – sakoma straipsnyje.

„Esama ir daugiau požymių, kad NSA struktūrose yra infiltravęsi rusų agentai, neturintys nieko bendro su Snoudenu“, – tęsia autorius. Jo nuomone, per mažai dėmesio skirta Kanados karo jūrininko Džefrio Delailo bylai, – jis buvo suimtas 2012 metais ir prisipažino, kad beveik 5 metus reguliariai pardavinėjo paslaptis GRU (Rusijos Glavnaja razvedyvatelnaja upravlenije) vadovybei. Žymi dalis tos informacijos buvo iš NSA.

Autorius akcentuoja, kad, pasak vieno eksperto, „GRU nesidomėjo kai kuriomis pačiomis geriausiomis medžiagomis, kurias Delailas būtų galėjęs pateikti, ypač iš mokslo bei technikos srities, taip pat informacija apie tai, kaip Kanada ir jos sąjungininkės saugo užšifruotus ryšio kanalus“.

Šindlerio nuomone, tai galima paaiškinti tik vienaip: Maskva jau turėjo tą informaciją ir, vadinasi, dabar gali pasiklausyti visų, ko tik panorės. Beje, Snoudenas negalėjo perduoti  tos informacijos, nes negalėjo prie jos prieiti.

„Ir apskritai, Snoudenas niekada nebuvo „žvalgas“, kokį jis save vaizdavo. Kompiuterininkas ir sistemos administratorius, menkai tesusigaudęs radiotechninės žvalgybos informacijoje, kurią jis pavogė ir paviešino, Snoudenas pasitarnavo kaip priedanga tikrajai Maskvos „žvaigždei“, – sakoma straipsnyje. Autoriaus nuomone, tikrasis rusų „kurmis“ (arba keletas „kurmių“) iki šiol dirba NSA struktūrose.

„Būkime teisingi NSA atžvilgiu. Visos mūsų žvalgybinės bendrijos – ir ypač visų mūsų vyriausybinių institucijų – tarnybinių darbų kontržvalgybos sferoje sąrašas paprasčiausiai slegiantis“, – sakoma straipsnyje.

Autorius ragina NSA vadovybei rimtai užsiimti saugumu ir pradžiai sugauti keletą Rusijos „kurmių“.

Informacijos šaltinis: The Observer

2016.08.25; 14:38

Vokietijos konstitucinės apsaugos federalinės tarnybos prezidentas Hansas Georgas Maasenas mano, kad informatorius Edvardas Snoudenas, pateikęs žinių apie globalinę amerikiečių specialiųjų tarnybų veiklą, galėjo dirbti Maskvai.

Tokį pareiškimą kontržvalgybos vadovas padarė Bundestago parlamentinėje komisijoje, tiriančioje Amerikos slaptosios tarnybos ANB veiklą Vokietijoje, praneša Der Spiegel.

Daup problemų Amerikai sukėlęs Edvardas Snoudenas.
Daup problemų Amerikai sukėlęs Edvardas Snoudenas.

„Esama didelės tikimybės, kad Snoudenas yra rusų šnipas“, – vėliau patvirtino Maasenas ir savo paties portale netzpolitik.org. – Deja, to neįmanoma šiandien įrodyti.“

Jau anksčiau Maasenas pateikdavo panašių svarstymų, duodamas interviu vokiečių žurnalui Focus, be to, jam pritardavo ir Vokietijos federalinės žvalgybos vadovas Gerchardas Šindleris.

Pats Snoudenas į Maaseno kaltinimus reagavo ramiai – parodijuodamas juos savo tinklalapyje Twitter.

Pavyzdžiui, jis atsikirsdamas rašė, kad „taip pat neįmanoma įrodyti, ar pats Maasenas yra rusų specialiųjų tarnybų FSB arba SVR agentas,“ – teigia Der Spiegel.

Be to, Maasenas priekaištavo Bundestago parlamentinei komisijai, kad ši rimtai apsunkina jo žinybos darbą. Mat kai Bundestago parlamentinė komisija paprašo ataskatos, jos parengimui tenka panaudoti daug išteklių, užuot juos panaudojus tiesioginiam darbui atlikti.

Nuotraukoje: liūdnai pagarsėjęs Edvardas Snoudenas, išdavęs JAV paslaptis.

Informacijos šaltinis – „Der Spiegel“.

2016.06.13; 04:38

Vokietijos specialiųjų tarnybų nuomone, Rusijos vadovybė savo propaganda ir politine įtaka siekia susilpninti Europos Sąjungą.

Kaip praneša vokiečių žurnalas Focus, Rusijos specialiosios tarnybos sudarė „sąrašą, kuriame Europos šalys suskirstytos pagal principą, kaip lengva daryti įtaką jų politikai ir visuomenei“.

Continue reading „Rusijos specialiosios tarnybos turi sąrašą šalių, kurias laiko pažeidžiamiausiomis“

Ką nūnai veikia JAV žvalgyboms milžiniškų nuostolių, o Rusijos slaptosioms tarnyboms didelės naudos atnešęs Džulijanas Asandžas?

Šio žmogaus pavardės geriau nė neprisiminti. Nutylėjimas ir ignoravimas būtų pati geriausia taktika.

Tačiau pasielgtume naiviai, jei manysime, jog neatsiras Džulijano Asandžo idėjas bei politines nuostatas noriai propaguojančių leidinių. Juolab kad tuo itin suinteresuoti Rusijos propagandos bei dezinformacijos specialistai. 

Continue reading „Naujos Džulijano Asandžo intrigos“

„Viename iš tūkstančių aukštų daugiabučių, žiedu juosiančių Rusijos sostinę, jau dvejus metus slapstosi demaskuotojas Edvardas Snoudenas, kuris išsityčiojo iš JAV žvalgybos tarnybų, papasakojęs, kad jos kiša nosį į milijonų paprastų piliečių asmeninius pokalbius“, – primena Kerol Dž. Viljams laikraštyje Los Angeles Times.

Vienas iš viso to rezultatų – JAV Kongreso sprendimas uždrausti masiškai įrašinėti telefoninius pokalbius – „pirmasis per kelis dešimtmečius didelis JAV NSA (Nacionalinė saugumo agentūra) šnipinėjimo įgaliojimų apribojimas“. Žurnalistai, retransliavę Snoudeno atviravimus, gavo aukštus apdovanojimus, o režisierė Lora Poitras pelnė „Oskarą“ už dokumentinį filmą apie jį „Pilietis–4“  .

Continue reading „Perbėgėlis iš NSA Edvardas Snoudenas nori grįžti į JAV pagal savo sąlygas“

Vokiečiai nesiliauja stebėjęsi Amerikos slaptųjų tarnybų poelgiais. Esą JAV slaptosios tarnybos neturi nei moralinės, nei juridinės teisės klausyti Vokietijos politikų pokalbių, skaityti jų elektroninių laiškų. Esą taip strateginiai partneriai nesielgia, esą tai – nedžentelmeniška, nes Vokietija – patikimas Amerikos sąjungininkas Europoje.

Na, žodis „nepasitiki“ – gal išties per daug aštrus. Amerikiečiai tiesiog vadovaujasi taisykle, jog pasitikėti draugais – būtina, bet tuo pačiu privalu tikrinti tuos, kuriuos laikai savo draugais. Ar toks atsargumas – smerktinas? Jokiu būdu. Reikia sveikinti amerikiečių budrumą. Rusai turi puikų posakį, kuris tinka visoms valstybėms ir visoms tautoms: „doveriai – no proveriai“.

Continue reading „Šnipinėdami vokiečius amerikiečiai elgiasi ir teisingai, ir protingai“

Rusija ir Kinija gavo priėjimą prie Edvardo Snoudeno pagrobtų grifu „visiškai slaptai“ paženklintų dokumentų. Aukštų Dauningstrito, Didžiosios Britanijos VRM ir saugumo tarnybų atstovų duomenimis, tai privertė MI 6 išvesti savo agentus iš einamųjų operacijų priešiškose šalyse, perduoda The Sunday Times.

Leidinys primena, kad 2013 metų liepos mėnesio elektroniniame laiške jam simpatizuojančiam Amerikos senatoriui Snoudenas pareiškė, kad „nė viena žvalgybos tarnyba negalės gauti priėjimo prie paslapčių, kurias aš tebesaugau“, pažymėjęs, kad jis valdo technikas, kurios leis „užkardyti tokios informacijos išslaptinimą net jei kils didžiausias pavojus iš kontržvalgybos (t. y. Kinijoje)“.

Continue reading „Britanijos žvalgai, išduoti rusams ir kinams“

Turime neabejotinai viltingą žinią: JAV greičiausiai dar šiemet Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuos karinius dalinius, apginkluotus moderniausiais tankais bei toliašaudžiais pabūklais.

Nuolatinės amerikiečių karinės bazės Baltijos valstybėse – puikus sprendimas. Kuo daugiau tose bazėse bus tankų, tuo ramiau miegosime ir mes, ir visa Europos Sąjunga. Tuo įtikinamesnis bus 5-asis NATO straipsnis. O Vladimiras Putinas bus priverstas tapti … padoresniu, sąžiningesniu.

Continue reading „Amerikiečių karinės bazės belaukiant“

Andrėjaus Soldatovo pavardė mūsų skaitytojams turėtų būti žinoma.

Šis Rusijos žurnalistas turi portalą agentura.ru, kur daug rašo apie Rusijos slaptąsias tarnybas. Beje, apie savo šalies slaptąsias tarnybas rašo senokai – apie dešimt metų.

Leidinyje „The Daily Beast“ nūnai puikuojasi A.Soldatovo interviu. Interviu su juo parengė leidinio „The Daily Beast“ žurnalistas Maiklas Veisas.

Continue reading „Naujos – senos FSB intrigos“

Agentūra „Interfaks“ buvo įgaliota praneši, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba keletą dešimtmečių savo barščiais penėjo kaimyninėje Estijoje ar tai žvalgą, ar tai šnipą – tai priklauso nuo to, iš kokio taško žiūrėtum.

Ir tas žvalgas neva tai buvo pavydėtinai vaisingas ir aprūpindavo gimtuosius organus itin slapta ir itin svarbia informacija, palyginus su kuria amerikiečio Edvardo Snoudeno demaskavimai nieko verti.

Continue reading „Kur Jūs, daktare Zorge?“

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – išskirtinis Edvardo Lukaso (Edward Lucas) interviu, duotas mūsų portalui. Sulaukęs prašymo atsakyti į keletą slaptai.lt klausimų žymus britų apžvalgininkas, politikos ekspertas, „The Economist“ redaktorius apgailestavo per parą gaunąs nepaprastai daug laiškų, todėl niekaip nepajėgiantis į juos visus atsakyti.

Ir vis tik portalas slaptai.lt po kelių dienų sulaukė britų žurnalisto Edwardo Lucaso atsakymų. Su žymiu britų žurnalistu, sensacingų knygų apie šnipus autoriumi Edwardu Lucasu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Dėmesio centre – Rusijos agresija, informaciniai karai ir šnipų intrigos.

Pirmiausia norėčiau padėkoti Jums už knygą „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Paliko gilų įspūdį. Taip pat stengiuosi nepraleisti nė vieno Jūsų straipsnio, pasirodančio lietuviškoje spaudoje. Man patinka Jūsų pozicija. Tačiau skaitant Jūsų analizes apima gilus pesimizmas. Juk Rusija sėkmingai tebemausto Vakarus. Ar Jūs matote prašviesėjimų?

Continue reading „Edvardas Lukasas: „Nesu tikras, kad šį kartą laimėsime““