Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu neklystu, būtent garsusis vokiečių poetas Friedrichas Schilleris (1759 – 1805) yra pasakęs maždaug taip, kad esą pasaulį valdo du dalykai, t. y. badas ir meilė.

Iš tiesų, nesunku pastebėti, kad pasakytuose žodžiuose kraštutinai sutrauktu pavidalu yra pažymėta po to sekusių amžių redukcionizmo įsivyravimo humanistikoje jau beveik visa apimtimi programa, redukcionizmą žmogaus tikrovės tyrimuose suprantant kaip metodologinę nuostatą, orientuojančią į tai, kad sudėtingus reiškinius reikia aiškinti supaprastinant, suvedant į paprastesnius pradus.

Andai Karlas Marxas visas visuomeninio gyvenimo prieštaras užsimojo paaiškinti ir sprendimo ieškojo ekonominio redukcionizmo pagrindu, o psichoanalizė gyvenimo paslaptis pabandė redukuoti į libido kompleksus.

Žinia, tokiam redukcionistiniam nusiteikimui platesniuose visuomenės sluoksniuose didelės reikšmės turėjo gamtos mokslų laimėjimai ir pažangiečių tikėjimas, kad nedelsiant būtina perkelti gamtos mokslų patirtį į žmogaus tikrovės pažinimo sferą, per jėgą brukama užduotis, kad trūks plyš reikia sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį.

Tačiau štai skaitytojas, perskaitęs šias įvadines pastabas, visiškai teisėtai gali paklausti – o „prie ko čia“ lipdomas dar ir homoseksualizmas, nes aptarti dalykai ir minėtoji seksualinė orientacija yra nevienarūšiai reiškiniai, ar ne?

Prieš gerą dešimtmetį (arba greičiau – prieš 20 ar 15 metų) mūsu lietuviškoje spaudoje, o ypač interneto portaluose, įsisiūbavus paskiepijimo nuo netolerancijos plačiosioms masėms vajui, kviečiant neniekinti  kitokių,  ne kartą buvo rašoma, kad visa eilė homoseksualios orientacijos žmonių yra nusipelniusios pasaulinės kultūros raidai asmenybės ir čia, kaip taisyklė, visiškai be jokio ryšio arba išgalvotu pretekstu buvo minimi Sokrato ir jo mokinio Platono vardai.

Sokratas
Senovės filosofas Sokratas

Nepulsiu iš karto tvirtinti, kad tokia melaginga informacija, liečianti antikos filosofus, atsirado iš piktų užmačių, kai tolerancijos kultūros ugdymas nepastebimai perauga į homoseksizmo (leiskite pasiūlyti štai tokį naujadarą, kurį, kaip atrodo, dar bus ne viena proga pritaikyti) apraiškas. Čia tikriausiai suveikia blogosios, mechaninės asociacijos dėsnis, iš vienos pusės, visiems kažką girdėjus apie tai, kas senovės Graikijoje homoseksualizmas buvo neįtikėtinai išplitusi praktika (kartais homoseksualizmas yra vadinamas tiesiog graikiškuoju seksu), o, iš kitos, bent jau universitetą baigusiems žmonėms žinant, kad senovės graikų kultūra yra įstabi pirmiausiai dėl to, jog padovanojo pasauliui didžiąją filosofiją, visų pirma siejamą su Atėnų mokykla, t. y. su Sokrato, Platono, Aristotelio vardais.

Tačiau tokia įsikalbėta asociacija sugriūna greičiau nei kortų namelis, pastebint tą paprasčiausią faktą, kad Sokratas buvo pirmasis žinomas senovės Graikijos žmogus, vienareikšmiškai pasisakęs prieš tokią seksualinę praktiką ir homoseksualizmo subkultūrą, ypač smerkęs pederastijos apraiškas savo laikmečio visuomenėje, o Platonas tokią kritiką dar labiau sustiprina, net nesistengdamas pernelyg nuslėpti savo asmeninės alergijos to meto visuomenėje tarsi ir toleruojamos praktikos atžvilgiu.

Senovės filosofas Platonas

Jau esu rašęs apie tai, kad mūsų laikais Platonui atimtų kompiuterį, jeigu toks atgimęs Platonas pasidalintų savo įžvalgomis internete apie homoseksualizmo fenomeną kaip tokį. Nenoriu pernelyg susireikšminti, tačiau, kaip atrodo, yra didesnis ar mažesnis pagrindas manyti, jog falsifikacijų lavina apie Platoną kaip homoseksualizmo draugą liovėsi iškart, kai tąsyk keliuose interneto dienraščiuose pasižadėjau pateikti visas pažodines Platono ištaras šiuo klausimu, jeigu toliau būtų tęsiama dezinformacijos akcija, išnaudojant melagingai pateiktą Platono įvaizdį.

Kita vertus, šiandien šią temą ruošiuosi pratęsti ir pagilinti, žengdamas rizikingu redukcionizmo keliu su daugybe išbandymų. Iš tiesų, pagilinkime, sustiprinkime, išdidinkime šį požiūrį, taigi, leiskite dabar išsakyti net tokią drastišką hipotezę, kad platonizmas apskritai kaip toks užgimsta homoseksualizmo kritikos pagrindu, yra genetiškai apspręstas tokios kritikos poreikio.

Jeigu daugiau ar mažiau pagrįstu laikysime garsiojo matematiko ir filosofo Alfredo Northo Whiteheado posakį, kad visa vakarų filosofija yra tik pastabos paraštėse prie Platono darbų, vien dėl to dar neturime teisės skelbti, jog visa  vakarų filosofija yra pasiskiepijusi nuo homoseksualumo propogandos įtakos, tačiau teisėtai galime pasakyti labai panašų, gretutinį dalyką, kad visos klasikinės vakarų filosofijos pathos yra moralinės hierarchijos idėjos puoselėjimas. Diametraliai priešinga padėtis, kaip žinome, susiklosto vadinamojo postmodernizmo, siekiančio ištrinti šią idėją iš visų užkaborių, naudojantis įmanomomis ir neįmanomomis dekonstrukcijos strategijomis, plokštumose (aliuzija į knygą Tūkstantis plokštikalnių). Kartais sakoma, kad vadinamojo postmodernizmo dėl jo įvairovės ir pretenzingo miglotumo neįmanoma struktūriškai apibrėžti, tačiau tyrinėtojai sutinka ir dėl to, kad visas postmodernizmo apraiškas, tūkstantį jo skirtingų veidų, vienija tai, kad postmodernistams priskiriama marga minia labiau už viską trokštą nuversti Platoną.

Senovės filosofas Aristotelis

Postmodernistai nemėgsta būti vadinami postmodernistais, kaip atrodo, jau vien dėl to, jog yra įtikėję, kad jų unikalumo terminologiškai atvaizduoti neįmanoma. Tačiau šios mąstymo paradigmos vienas iš vėliavnešių Michaelis Foucault savo homoseksualistinės pasijos ne tik kad neslepia, bet kartais net prikišamai demonstruoja.

M.Foucault garbei reikia pastebėti, kad šis prancūzų mintytojas savo Seksualumo istorijos puslapiuose pastebi, jog homoseksualumo išpopuliarėjimas tarp senovės graikų vis tik tų pačių graikų nebuvo priimamas kaip savaime suprantamas dalykas (taip apie senomės graikus kartais pasakoma šiandien), anot M.Foucault, dėl homoseksualizmo išplitimo to meto visuomenė patyrė baisios įtampos perkrovas. Kita vertus, kaip tikriausiai jau pastebėjote, čia forsuojama hipotezė, kad iš tokios įtampos spąstų pasprukti padėjo Platono teorija.

Pradėkime nuo nusistovėjusios, daug kartų išsakytos interpretacijos apie Platono filosofijoje randamą grožio sampratą. Penktoje Valstybės knygoje kaip tik per grožio pavyzdį siekiama išplėtotai paaiškinti skirtumą tarp tikrosios būties ir tarsi būties, tarp idėjos ir jusliškai patiriamo daikto, tarp pirmavaizdžio ir atvaizdo. Esą yra mėgėjai klausytis ir gėrėtis gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jį pamilti, todėl jie neva gyvena šešėlio pasaulyje, tarsi būties sferoje ir esą yra filosofai, kurie įžvelgia grožį patį savaime, įstengia mąstyti patį grožį, ir visa, kas jį sudaro, todėl jie iškopia į tikrosios būties sferą.

Tačiau tokia spiritistinę grožio apibrėžtis čia vis tik yra kažkoks pernelyg paslaptingas ritualas, kuris nėra nuosekliai plėtojamas kitur, nes ir Platonui, nežiūrint jo spiritistinių užmojų, visiškai akivaizdu, jog grožio patirtis yra galima tik kaip juslinės patirties atvejis.

Šiandien gražia ar dailia vadinti visų pirma esame linkę moterį, tačiau, skaitantys antikinę literatūrą, tikrai yra pastebėję, jog tais laikais neretai gražiu buvo pavadinamas jaunuolis. Platonas, kaip ir Sokratas, yra ultraradikalūs homoseksualizmo kritikai, kuriems visų pirma svarbu buvo atplėšti grožio idėją nuo homoseksualizmo praktikos. Drauge platonizmas  kaip būties priauginimo teorija su atlaisvintos spyruoklės ir išlaisvintos prigimties jėga sugrąžina mums apsinuoginusios moters su visa vaisingumo atributika kaip grožio etalono pavyzdį, o platoniškoji eroto teorija įgalina erotinį potraukį suprasti kaip tokį žmogaus kūrybinį veržlumą, kai žmogus visų pirma siekia to, ko jam labiausiai trūksta. Bendrąja prasme mirtingai būtybei labiausiai trūksta būties pilnatvės, o žemiškajame gyvenime vyrui labiausiai trūksta moters, o moteriai – vyro. Jeigu norite, čia kalbame apie seksą veidas-į-veidą (face-to-face).

Ar labai šventvagiška būtų sutirštinto redukcionizmo pagrindu pasakyti, kad vadinamasis postmodernizmas, prancūziškoji Foucault-Deleuze linija filosofijoje yra teorinis konceptualus homoseksualumo pašlovinimas.

Žinoma, toks įmantraus, daugiaplanio, nevienareikšmio reiškinio suvedimas į antrąjį galą yra nešvankus pasirinkimas, tačiau, kaip atrodo, radikalų supaprastinimą ir kraštutinį redukcionizmą aptartu atveju galima pateisinti siekiu atsispirti dirbtinai pučiamoms migloms, noru pasilaikyti  tai kaip priešnuodį, kuris gali praversti, kai prieš tavo akis yra renčiama greitai dykstančių labirintų infrastruktūra.

Koks neredukuojamas į nieką vadinamojo postmodernizmo savaiminis turiningumas dar liktų, jeigu nuo jo atplėštume vienai subkultūrai išskirtinai palankias radikalaus pliuralizmo, daugybinės logikos ar, tarkime, grynosios imanencijos idėjas?

Ne vieną kartą buvo pastebėta, kad vadinamais postmodernizmas siekia atstatyti savigarbą tų žmonių grupių, kurios buvo atstumtos moderniaisiais laikais. Žinia, kalbama apie mažumas. Tačiau, kaip atrodo, vadinamojo postmodernizmo diskurse seksualinėms mažumoms yra suteikiamas ypatingas mažiausiosios mažumos statusas, panašiai kaip kitu atveju vieni yra laikomi lygesniais už kitus.

Vienas iškilus mūsų dienų žmogus prancūziškąją vadinamojo postmodernizmo versiją yra pavadinęs šiuolaikine kontinentine filosofija. Nežiūrint mano čia, o ir kitur liudijamos didžiausios pagarbos šiai asmenybei, drauge privalau pastebėti, kad pateiktas filosofinio kryptingumo įvardijimas yra viena iš didžiausių klastočių, kurias yra tekę girdėti.

homoseksualu_paradai
Homoseksualų paradas

Visų pirma verta pastebėti, kad filosofija visados yra bent truputėlį prasikišusi virš laiko, nepavaldi laiko dėsniams, taigi kalbėti apie filosofijos šiuolaikiškumą yra kažkas panašaus į oksimorono pavyzdžio piršimą. Štai net toks užsiangažavęs tradicinės metafizikos kritikas kaip Martinas Heideggeris sako, kad autentiškai būties klausimas buvo keliamas tik pirmosiose antikos filosofijos ištarose, anksčiausiojo filosofijos ryto metu, kai savo ruožtu įdienojus, t. y.  įsisiūbavus tos pačios antikos filosofijos prieštaroms po šimtmečio neva prasideda būties užmaršties istorija.

Žiūrint šiuo rakursu, šiuolaikiškumas – tai didžiausiojo iškaršimo metas. Kita abejonė kyla dėl to – ar „Foucault linija filosofijoje“ gali būti laikoma visu kontinentu. Galop vadinamasis postmodernizmas yra ne filosofija, o postfilosofija pasaulyje po pasaulio pabaigos.

Taigi kas lieka mums, neapžavėtiesiems šiuolaikiškiausiojo šiuolaikiškumo? Galbūt net tada, kai nieko nelieka, vis tik dar lieka, to paties M.Heideggerio žodžiais tariant, užduotis apmąstyti neapmąstytas vakarų mąstymo prielaidas, pabandant suprasti tai, kas atsitiko, kad, spartėjant pažangai visose žmogaus gyvenimo sferose, drauge užgimsta ir pralenkdama laiką plečiasi dykuma pačioje žmogiškumo šerdyje.  

2019.06.24; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Užstojus rudeniui, prasidėjus darganoms mes su kažkokia širdperša neretai dar laukiame bobų vasaros, tikėdamiesi, kad darganos bent trumpam prasisklaidys, savaitei kitai nusistovės šilti, ramūs, giedri orai. Kažko graudulingas paprastai būna toks laukimas jau nudraskytų medžių aplinkoje, gerai suprantant, kad vasaros pavadinimas čia yra beveik nelegalus, vedantis į neviltį bandymu sulyginti nesulyginamus dalykus.

Žinoma, kad ir kaip žiūrėtume, fakto konstatavimas, kad prasidėjo bobų vasara, visų pirma yra hidrometeorologinė nuoroda, suprantama  visiems mūsų platumų  gyventojams savo dalykiniu turiniu. Tačiau tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, paminėdamas ir tai, kad pranešimas apie bobų vasarą čia pat nuskamba kaip neaiškius lūkesčius žadinanti, su karstelėjusios ironijos priegaide ištariama erotinė užuomina, jeigu valingai ar nevalingai tokioje ištarmėje yra akcentuojamas žodis „bobos“.

Ar čia išties slypi koks nors nekintantis erotinis kodas, ar tik paikai prisigalvojame tuščių dalykų, kur nieko daugiau nėra, išskyrus klimato pokyčius ir gailų orų nepastovumą? Savaime peršasi versija, kad bobų vasaros pavadinimas, nurodantis į pasitaikantį orų atšilimą įpusėjus rudeniui, yra grindžiamas sąmojingu sulyginimu su peržengusios jauniklių amžiaus ribą rudeninio peizažo moters sugebėjimu vis dar demonstruoti savo žavesį arba, kalbant dar tiesmukiškiau, gali būti lyginamas ir gretinamas su garbingų damų pasiryžimu atiduoti į aplinką likutinį karščio pliūpsnį, nelaukiant, kol vėjas nupūs paskutinį medžio lapą.

Ruduo. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tačiau net ir tada, kai pripažįstame šio posakio kaip erotinės nuorodos lygiavertiškumą hidrometeorologinei fakto konstatacijai, neapleidžia įspūdis, kad tokia nuoroda toli nenuveda, nes „bobų vasaros“ aprašui nurodyta kryptimi trūksta siužetinės linijos, turiningumo, struktūrinio užpildymo. Dažnai pasitaikantis pasakymas, kad „bobų vasaros metu draikėsi voratinkliai be vėjo“ dėl savo efemeriškumo negali būti pripažįstamas už turiningą siužetinę liniją. Taigi „bobų vasaros“ užkeikimas nurodytoje plotmėje yra brachilogija t. y. kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl perdėto savo lakoniškumo ir turinio išbarstymo, t. y pradinės įvardijimo situacijos užmaršties. O dėl didesnio aiškumo atstatymo svarbu šiuo atveju eksplikuoti pirminę užuominą, sugrįžtant prie atminties ištakų, susigrąžinant išbarstytą turinį – paprasčiausiai kitų kelių nėra.

Štai čia be didesnių užuolankų ir apsimestinio paslaptingumo skubu pranešti, kad ilgametis gamtos stebėjimas ir žmonių giminės įpročių pažinimas leidžia skelbti išvadą, kad „bobų vasaros“ nuorodos turiningumo pagrindas yra Išvarymo iš rojaus pasakojimo siužetinis pratęsimas,  šie pasažai vienas prie vieno tinka kaip kontrapunktas, t. y. kaip tos pačios  melodijinės linijos paįvairinimai.

2017-ųjų ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nusipigintume, jeigu, nežiūrint duotos akivaizdybės, prasisunkiančios į kiekvieną kūniškumo porą, įsikibę trūks plyš laikytumėmės nuomonės, kad Išvarymo iš rojaus pasakojimas yra tik  nebeaktualios  mokslingoje visuomenėje legendos atgarsiai, kai savo ruožtu ir mūsų laikais, nė kiek ne mažiau nei anksčiau,  užstojus rudeniui, o ypač prasidedant bobų vasarai, iš kiekvieno kampo styro išvarytojo žmogaus ilgesys, kai, nukritus medžių karūnoms, kaip niekados aiškiai pasimato žmogaus dvasios baigtinumo nepridengtumas, kai kiekvienas pažemę sklendžiantis medžio lapas užmina mįslę apie aukštesniojo gyvenimo pražūtį…

Pabjurusi gamta su ironišku nusigiedrinimu nei iš šio nei iš to, kuomet trumpalaikis kontrastas tik dar labiau paryškina neperžengiamą realybę, yra puiki tokio nepraeinančio įvykio iliustracija, kažkas panašaus į ontologinę ekranizaciją. Yra pasakyta net taip, kad gamta – tai  žmogaus nuodėmės pažemintas rojus. Taigi, viskas, kas vyksta gamtoje yra erotiška iš pašaknų, o ruduo su medžių striptizu ir skaudžiu sielos nuogumu, prasidėjus bobų vasarai, gali būti prilygintas net begėdiškai pornografijai.

Laukdamas troleibuso stotelėje, pastebėjau Ją, beveik nežemišką būtybę, atlinguojančią visais kūno apvalumais, bet ypač gyvybingai pranešančią apie savo būtį didingo biusto pakilimais ir nusileidimais, sukliuksėjimais kas žingsnį, verčiančiais jau ne plakti, o krūpčioti tikrąją dalykų padėtį išmanančio vyriškio širdį. Ji pasirodė taip staiga, be išankstinių ženklų, kad atrodė, jog dabar viskas nelauktai susprogs, pakils į orą, man nespėjus net pasimelsti. Spoksoti apstulbus į vylingąją damą ilgiau jau buvo nepadoru, todėl užvertęs galvą viena akimi demonstratyviai pradėjau žvalgytis į debesis, leisdamas suprasti, kad domiuosi – „ar lis“, kita akimi nepaleisdamas iš savo regėjimo lauko  jau prasilenkusios su mano širdimi, praslinkusios pro šalį, dabar matomos tik iš nugaros moteriškės, kaip galima spėti, su turtinga gyvenimo patirtimi, leidžiančia atskirti pelus nuo grūdų.

Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Niekados nebūčiau patikėjęs, kad turiu sugebėjimą, skirtingomis akimis vienu metu matyti be galo nutolusius vienas nuo kito erdvėje, danguje ir žemėje praslenkančius objektus, – tokie sugebėjimai tapę įgūdžiais, kaip atrodo, labai praverstų egzamine, nusirašant iš pasuolės, arba užsiimant žvalgybine veikla priešo užnugaryje. Iš tiesų, būna situacijų, kai žmogus atrandi save tarsi iš naujo. Kita vertus, drąsiai galima spėti, kad išmoningos moterys tokius deginančius žvilgsnius jaučia net nugara (Dievas saugojo, kad neišdrįsau pažiūrėti abiem akimis).

Mano erotinę vaizduotę užkūrusi moteris truputėlį paėjėjusi į priekį, dryžuota perėja nukliunkino į kitą gatvės pusę, o ten, pamačiusi atvykstantį troleibusą, į sustojimą, bijodama pavėluoti (tarkime), pasileido pustekiniu, savo vingiavimo sugebėjimus dabar pademonstravusi aukščiausiuoju, dar nematytu laipsniu, vaizduotę pranokstančia amplitude. Iš baimės apakti net užsimerkiau. Į sustojusį savojoje gatvės pusėje troleibusą įlipau automatiškai, prislėgtas sunkios rudeninės naštos, o atsitiesti iš naujo privertė kaip elektros srovė nupurtęs reginys už lango – Ji stovėjo vieniša sustojimo aikštelėje, neįlipusį į troleibusą, kurį buvo pavijusi, kažko tebelaukianti. Gal ji laukė kito maršruto troleibuso ar autobuso, paskutiniu momentu nusprendusi pakeisti kelionės kryptį, o gal manęs. Kad ir kaip bežiūrėtum, aišku viena – gundymo istorija tęsiasi.

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunystėje seksas yra greičiau sportas nei menas, elastingumą ugdanti gimnastika, fizinės iškrovos pratybos. Tik susidūręs su balzakiško amžiaus moterimi vyras turi galimybę patirti visus gundymo meno kerus ir galop toks vyras, raškydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, tampa filosofu su etinės refleksijos pakraipa (pagal apibrėžimą etika yra filosofijos disciplina, aiškinanti gėrio ir blogio problematiką). Taigi yra labai rimtas pagrindas spėti, kad Ieva buvo brandaus amžiaus moteris.

Žinia, laikas gali iškreivinti pradines potencijas, tolimas laike nuo pirmapradžio šaltinio neretai veda į patologijų įsigalėjimą. Istorija yra prieštaringas procesas, kai skubėdama į priekį žmonija ne tik kažką įgyją, bet ir kažką praranda. Imu pirmą po ranką pasitaikantį, labai tiesmukišką, visiškai nuzulintą, bet vis tik labai iliustratyvų pavyzdį, kai Antanas Baranauskas liūdnai apmasto apie neįtikėtiną gimtųjų vietų kraštovaizdžio nususimą, kur „Tik ant lauko pliko,/ Kelios pušelės apykreivės liko“.

Ruduo ir vėl atkeliavo į Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, ne menkesnę mįslę apie degeneracijos įsigalėjimą šiandien mums užmena populiacijos nusistatymas labai sprangų, karščiai rūgštų lietuviškų sodų vaisių vadinti „rojaus obuoliukais“. Leiskite paklausti – tai dieviškoji ar žmogiškoji ironija?.. Tik su  galybe pridėtinio cukraus vadinamieji „rojaus obuoliukai“ uogienių pavidalu virsta produktu, kurį galima dėti į burną ar net skanauti. Todėl sakiau ir sakysiu, kad postmodernistinių laikų žaltys jau gundo gerai įsirpusiomis, gal net pernokusiomis, truputėlį įtrešusiomis, sultingomis kriaušėmis, kurias išvydus  seilės tįsta savaime, be dirbtinių dirgiklių.

Dabar, kaip sako poetas, lyg iš prapjautos gyvulio gerklės  išbėga paskutinė saulės šiluma ant rankų.

2018.10.13; 07:00

Erotika. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybė ketvirtadienį pradėjo turizmo skatinimo kampaniją, kur Vilnius reklamuojamas kaip Europos „G taškas“. Pasak reklamos kūrėjų, ketvirtadienį paleista reklama pranoko visus lūkesčius. Reklama per mažiau nei valandą pasidalijo apie 1000 užsienio interneto vartotojų.

„Dar neprasidėjusi ši kampanija sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje. Per kelias dienas apie Vilnių jos dėka jau parašė daugiau nei 900 užsienio žiniasklaidos kanalų, tarp jų didieji JAV, Jungtinės Karalystės portalai – „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Independent“. Šiandien televizijos reportažą apie kampaniją išleidžia viena didžiausių pasaulyje naujienų agentūra „Reuters“. Sukeltas didžiulis susidomėjimas, todėl tikimės kad šiandien startuojanti reklamos kampanija bus išties sėkminga ir paskatins daugelį užsieniečių pažinti Vilnių“, – teigia „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.

„Atomic Garden“ kūrybos vadovas, tarptautinės reklamos ekspertas Antonio Bechtle sako, kad ši idėja yra studentų. Pasak dėstytojo, jis studentams pateikė užduotį paruošti reklamą, skatinantį Vilniaus turizmą. Idėjų buvo daug, bet pasikliaudamas savo reklamos patirtimi, jis išrinko būtent šią reklamą.

„Ši reklama pralenkė mano lūkesčius. Mano draugai bei pažįstami siuntė šios reklamos nuorodą man kaip pavyzdį geros reklamos ir jie net nežinojo, kad aš su tuo esu susijęs“, – spaudos konferencijoje sakė A. Bechtle.

Anot A. Bechtle, reklamos humoras skatina žmones, ypač jaunimą, keliauti į Vilnių.

„Remdamasis savo patirtimi reklamuojant vietoves, manau, kad ši kampanija yra visapusiškai teisinga ir yra didelis žingsnis pirmyn Vilniaus kaip destinacijos reklamoje. Reklama kalba tikslinės auditorijos kalba, pasitelkdama humorą ir laužydama nusistovėjusias taisykles. Svarbu tai, kad ji tiksliai suformuluoja jausmą, patiriamą Vilniuje besilankančio užsieniečio: kad atradai kažką nuostabaus, kas visuomet tai buvo, bet iki šiol apie tai nežinojai“, – sakė A. Bechtle.

Lūpos. Slaptai.lt nuotr.

Kelerius metus Vilniuje gyvenantis perujietis A. Bechtle pridūrė, kad reklama tiksliai atliepia jausmą, kurį jis pats pajuto pirmą kartą apsilankęs Vilniuje. Daugelis jo asmeniškai pažįstamų užsieniečių dalijosi panašia patirtimi.

Reklamos kampanija vyks mėnesį. Jos metu 18-35 m. vartotojams socialiniuose tinkluose ir „Google“ platformoje Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje bus rodomi reklamos skydeliai ir vaizdo klipai, kurie ves į tinklapį www.vilniusgspot.com. Jame žaismingu principu atlikus testą apie savo pomėgius kiekvienam vartotojui bus pateikiamas individualus Vilniaus gidas, rekomenduojantis konkrečias sostinės vietas ilsėtis, apsipirkti, pramogauti, pavalgyti, sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose bei grožėtis miesto panoramomis.

Pasak reklamos pagrindinių kūrėjo Jurgio Ramanausko, reklama ves vartotoją į specialų tinklapį, kuriame jie atliks tekstą, pagal kurį jam bus sudarytas individualus lankytinų vietų žemėlapis Vilniuje. Kampanijos interneto svetainėje pristatomas visas spektras pramogų ir paslaugų, kuriuos Vilniuje gali rinktis turistai, įskaitant įvairius restoranus, kavines, dizainerių parduotuvėles, kino teatrus, muzikos klubus, muziejus, nuotykių ir pramogų parkus.

Dėmesį atkreipianti lauko reklama su pagrindiniu reklamos vaizdu vieną savaitę bus transliuojama populiariose žmonių susibūrimų vietose Berlyne ir Londone.

Socialiniuose tinkluose kampaniją reklamuos trumpi vaizdo klipai, kuriuose rodoma, kaip vaikinai ir mergina patiria malonumą išvydę ikonines sostinės vietas. Vaizdo klipus galima peržiūrėti youtube kanalu.

Dar nestartavusi kampanija šią savaitę jau sulaukė milžiniško susidomėjimo visame pasaulyje, pradedant Jungtine Karalyste, Vokietija, Prancūzija ir JAV, baigiant tokiomis šalimis kaip Indija ir Naujoji Zelandija.

Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.

Iš tūkstančio komentarų užsienyje ketvirtadienį, tik penki buvo neigiami.

Ši reklaminė kampanija Lietuvoje susilaukė nemažai kritikos. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.

Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.

Viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį. Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.

„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.

Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė P. Poderskis.

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis, be kitų „nuodėmių“, ir už „G taško“ reklamą, pranešė antradienį įregistravusi rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę I. Romanovskienę.

Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu.

Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.

Informaciją pateikė Paulina Levickytė (ELTA)

2018.08.10; 08:46

***

Turinys

Edvardas Čiuldė, šių novelių autorius

Kūšio skutimas
Povo uodegos sindromas
Žmona
Meilė
Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“
Akademija
Išgalvota moteris
Veidrodis
Profesoriaus A. J. paslaptis
Bobų vasara
Gėlių parduotuvėlės užkulisiai
Kodėl banditai myli balandžius
Gandro mirtis
Šuns būdos konstrukcija pagal Aristotelio instrukciją
Labai pigūs dėstytojai
Žiemos lietus
Sudužęs veidrodis
Nauji vargai dėl pavardės
Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas

***

Kūšio skutimas

Tyrimų rezultatai  buvo labai prasti, gydytojams neliko nė mažiausios  abejonės, kad sergu prostatos vėžiu, o liga – jau įsismarkavusi. Tai – ne pati geriausia žinia pasaulyje anksčiau be didesnių rūpesčių savo dienas stūmusiam vyriškiui. Jeigu kiekvienam žmogui būtų privalu išsirinkti  bent vieną iš plataus diapazono vėžio rūšių, vyrai tikriausiai tik paskutinėje vietoje rinktųsi man tekusią diagnozę, nes, kaip aišku ir nepašvęstajam, prostatos vėžys bando įsikurti labiausiai intymioje sferoje, taikosi įsitaisyti padidinto jautrumo zonoje, kėsinasi į pačią vyriškumo šerdį.

Kita vertus, praleidęs nemažai valandų prie gydytojų kabinetų durų, šiandien jau būčiau linkęs sakyti, kad vyriškumo kriterijumi grynai fiziologine to žodžio reikšme reikėtų laikyti masculinum padermės individo sugebėjimą nusišlapinti senuoju rankiniu būdu, naudojant tam reikalui pritaikytą, tradicinį organą, taigi išsiverčiant be išvedžiotų vamzdelių pagalbos, pro kuriuos drėgmė sunkiasi, pastoviai kapsi į prie šono kabantį maišelį. Tačiau, žiūrėjau ir mačiau, kad net ir išorinę šlapimo pūslę galima nešiotis oriai, aukštai pakelta galva, nekreipiant dėmesio į tokią negalios demonstraciją palydinčius užuojautos žvilgsnius. Kam ne kam, o man, nevalingai savo nuopelnu laikiusiam kelias pergales buduarų sferoje, tai sužinoti buvo pravartu ir teisinga.

Kai kartą po procedūros, kuri reikalavo nusikelnėti, išėjau iš kabineto išsidraikiusiais marškiniais, tas išdidus seneliukas su nešiojamąja šlapimo pūsle, tąkart sėdėjęs prie procedūrinio durų, tarstelėjo, nudelbęs akis giliai į pasuolę, tarsi sau, tarsi laukiančiai miniai žmonių, o greičiausiai man, kad esą klyną reikia užsisagstyti visados, nežiūrint jokių aplinkybių. Tokia intonacija paprastai kalba išminčiai, – iš tiesų tąsyk dėl didesnės teisybės turėjo pasigirsti aplodismentai, pats būčiau paplojęs katučių, jeigu kas nors būtų parodęs pavyzdį, tačiau žmonės, pribaigti savo bėdų, nuleido negirdomis pasakytus žodžius, nuskambėjusius su atrodytų neatremiamu teologiniu rimtumu. Vis dėlto aš pats į reikalo esmę šiandien jau žiūriu truputėlį kitaip, keldamas klausimas – ar privalu yra kiekvienam tikram vyrui užsisagstyti surdutą iki paskutinės sagos, saugoti savo intymumo slėpinį labiau nei valstybės paslaptį?

Automobilis po avarijos. Slaptai.lt nuotr.

Dar jaunas Gintaras Beresnevičius, ką tik išleidęs pirmąjį savo opusą, pavadinimu „Dausos“, yra pasižadėjęs, kad jeigu numirtų pirmiau nei aš, būtinai perduos žinią man apie anapusinio gyvenimo egzistavimo faktą ir reikiamus žinoti mums dalykus dar šiame pasaulyje, siekiant geriau pasiruošti anajam. G. B. nuo pat pradžių pildo savo pažadą truputėlį net persistengdamas, su didesniu uolumu nei aš dabar pageidaučiau, su niekaip neleidžiančiu užsimiršti kaupu. Žinoma, tai iš tiesų yra jau visiškai kita istorija, apie kurią pakalbėsime kitą kartą, o čia pastebėsiu tik tai, kad jeigu į mūsų gyvenimą prasisunkia net dausų slaptis, nėra jokio reikalo saugoti tokios viešos paslapties kaip vieno nevykėlio intymumo užkaboriai. Kad tik būtų kas domisi, – esu pasirengęs surengti ekskursiją, aprodant savosios intymumo sferos infrastruktūrą, net turistams iš Japonijos, kurie viską mėgsta fotografuoti.

Žmogus turėtų būti nepaslaptis, be jokios liekanos.

Nieko nelinkęs romantizuoti, dabar pasakysiu tik tiek, kad neišvaizdi priekinė liauka, vadinama prostata, yra ne kažkokia antroji vyro širdis, kaip kartais sakoma iki banalumo apspurusiais  žodžiais, o sulėtintu tempu sprogstanti granata vyriško tipo organizme. Visa vyrija čia nešiojasi vėžinių ląstelių pasėlius, tačiau vieniems pavyksta išsisukti, kitiems – nelabai. Prostatos funkcionalumo pavyzdys turi pamokamąją reikšmę  platesniame kontekste nebent tik tuo rakursu, kad gerai veikianti prostata yra nepastebima, nejaučiama, o  išvešėjusi neretai tampa piktybiškumo šaltiniu, kūno destrukcijos detonatoriumi.

– Į simuliaciją reikės atvykti nusiskutus visą augmeniją nuo bambos iki kelių, – pasakė išdėvėtu balsu gydytojas, ką tik suderinęs spindulinio gydimo pradžios datą su skyriaus registratūra. Simuliacija čia reiškia pirminį prisimatavimą,  specialiu flomasteriu ant kūno paliekant atžymas, leidžiančias sufokusuoti spindulį ten, kur to reikalauja gydymas, kada jau vėliau, prasidėjus tikram švitinimui, bus siekiama įterpti radioaktyvumo dozę į numatytą transliacijos vietą. Prostata dėl tokio  tikslaus pamatavimo ir kvantitatyvinio sureikšminimo tampa objektu griežčiausia to žodžio reikšme, kai žmogus susvetimėja net savo prostatai, o procedūrinio kabineto negyva šviesa ir žiurkiškas  medicininės aparatūros technologės snukutis, nė iš tolo neprimenantis buvusį moteriškų užutekių pasaulį, tampa savotiškais dabartinio pasaulio kraštutinės objektyvizacijos krešuliais.

Nesunku įsivaizduoti, kad medicina reikalauja sudaiktinti paciento negalią, tačiau žemina aplinkybės, kad medicinos kabineto personalas sudaiktinimo požiūrį perkelia į visus bendravimo su pacientu aspektus, matydamas jo asmenyje geriausiu atveju tik priešakyje įsitaisiusią liauką arba kito sugedusio organo dominantę. Manding, labai svarbu, kad tokiu požiūriu nepersiimtu pats linkęs sureikšminti savo ligą, lengvai pasiduodantis panikai pacientas, čia vėl praverčia Imannuelio Kanto pavyzdys, kuris, sunkiai sirgdamas ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dažnai griuvinėdamas ant žemės, labiausiai pergyveno dėl to, kad jo asmenyje sunkiai pavyksta išsaugoti žmonijos orumo vaizdinį.

Kraštutinai iščiustytas, sterilus, su retai išstatytais daiktais – keliais baldais ir nežinomos  kol kas paskirties aparatais – kabinetas  dunkso lengvoje prieblandoje perkrautas sunkio dvasios, tarsi čia ir būtų pati patogiausia vieta padėti kiaušinį naujųjų laikų dinozaurui.  Toks, be žmogaus šypsenos ir mandagumo gestų, kabinetas geriausiu atveju primena skaistyklos prieangį. Teisinant situaciją būtų galima pastebėti, kad visi mes, bėgant laikui, tampame profesiniais išsigimėliais, gydytojo dalykiškumas – tai toks profesinis išsigimimas, kuris kartais net praverčia, nors neretai ir užgauna. Tačiau net ir tokiu atveju nereikėtų pernelyg nusiminti dėl šitokio truputėlį dirbtinai demonstruojamo atšiaurumo, nes visi mes žinome, kad labiau žmogišką požiūrį į tave užgriuvusias negandas čia gali lengvai įsigyti už papildomą mokestį.  Pats laikas būtų išpažinti ir savo, daug metų pedagoginį darbą dirbančio žmogaus, nešvarią profesinę sąžinę – pastebėjau, kad esant mažiausiai progai, kaip ir dabar, iškart puolu pamokslauti, maniakiškai ieškodamas pamokomųjų reikšmių, nors žinau, jog likimo aukščiausiasis teisingumas skaudžiausiai baudžia būtent šventeivas ir moralizuotojus.

Kas be ko, rinkausi spindulinį gydymą, o ne operaciją, iškart, be duoto laiko kelias savaites pagalvoti, visiškai intuityviu pagrindu, kaip atrodo, jau vien dėl to, kad operacija paprastai kažką atima, išima, išpjauna, o spinduliavimas, galimas daiktas, prideda. Sunku būtų paneigti tai, kad apšvitintas žmogus mažiausiai yra bent radioaktyvaus pėdsako nešiotojas! Be to, tai neskausmingas gydimo būdas, kaip sakoma, be kraujo ir pūlių. Kraujais paplūdau kiek anksčiau, pabandęs savarankiškai nusiskusti visa tai, ką gydytojas pavadino augaline danga žemiau bambos. Kai pagalvoji, išties „to fenomeno“ įvardijimui mums trūksta eufemizmų atsargų kaip niekur kitur tikriausiai dėl jo paties truputėlį komiško pobūdžio ir mažareikšmiškumo. Tačiau kai pusamžiui vyručiui su pradėjusiu dygti pilvuku, užstojančiu vaizdą žemyn, kyla užduotis atlikti tokią apsivalymo užduotį, pradedi suprasti – kokia sunki našta žmogui yra kūšys.

Nieko nepadeda supratimas, kad akto nusakymas žodžiais „kūšio skutimas“ jautriai ausiai gali skambėti ne mažiau sakraliai nei „jaučio aukojimas“. Kaip visiems žinoma, net plačiausio profilio kirpyklose tokių paslaugų neteikia! Taigi nuo pat pradžių tapo aišku ir tai, kad čia reikės  verstis savo pastangomis, visiškai laisvai improvizuojant, be asistentų pagalbos, nesitikint gero patarimo iš pašaliečių ir tautiečių. Kas be ko, buvo galima paprašyti žmonos, kad padėtų tokiu kebliu reikalu, tačiau nepakilo ranka. Kaip atrodo, vis tik yra ta intymumo sferos uždaroji zona, kurią praverti labiausiai draudžiama  žmonai (net jeigu čia praėjo visa minia japonų), į kurią, teoriškai mąstant, drąsiausiai galėtų įžengti iškrypusios vaizduotės meilužė.

Ne dėl estetinių sumetimų pagailiu vėl žmonos. Apskritai žmonos kategorija nurodo į kažką anapus estetikos, į tą kažką, kas savo fundamentalumu nedera su sterilumo idealizavimu. Kai reikėjo prieš magnetinio rezonanso tyrimą pralaisvinti vidurius, klizmą pastatė žmona. Iš pradžių išbandžiau labiau civilizuotas priemones, specialias piliules ir žvakutes, skirtas sukelti viduriavimo efektui, tačiau niekas iš to nesuveikė. Nuo forsuoto ideologinio kvailinimo sovietiniais laikais brendusiam žmogui kaip pasekmė, kaip savotiškas istorinis paveldas pasilieka ilgalaikis vidurių užkietėjimas, o gelžbetoninius vidurius pralaisvinti išeiviui iš sovietijos gali padėti tik atitinkamai pritaikyta milžiniško dydžio rusiško stiliaus guminė klizma. Drauge leiskite prisipažinti, išsiduosiu, kad dabar nejaučiu jokio konfūzo, kad, neva pažeisdamas kažkokį estetinio jutimo kanoną, tiek daug kalbu apie išskyras. Būtent išskyros, jų periodiškumas, reguliarus pasikartojimas, cikliškumas yra pats akivaizdžiausias gyvenimo ritmikos liudijimas, pasitikrinimas, kad gyveni.

Drovėjausi paprašyti  žmonos, kad patarpininkautų apatinės kūno dalies apsiskutimo apeigose, regis, vien dėl to, kad  būtent žmona yra ta  išskirtinė būtybė, prieš kurią labiausiai nesinori, paradoksaliai tariant, apsinuoginti iki paskutinio galo galelio, pripažįstant kaip faktą savo komiškumą ir bejėgiškumą.

Kokie yra kūšio skutimo instrumentai? Taip paprastai į šį klausimą neatsakysi. Barzdai skusti peiliukai čia tarsi ir nelabai tinka ne tiek dėl to, kad reikėtų vengti, jeigu yra nors mažiausia galimybė, aukštųjų sferų sumaišymo su žemutinėmis, kiek dėl tos priežasties, kad yra nepakankamai aštrūs apatinės dalies skutimui (viską supranti iš karto, kai tik pabandai įsivaizduoti – kaip tokiais įrankiai būtų galima apskusti pasigautą ežį). Vartotojiškos visuomenės kosmetikos pramonė yra prigaminusi gyvą galybę priemonių, skirtų moters plaukinės dangos priežiūrai – įvairių depiliatorių, pincetų, specialių moteriškų rausvos spalvos skutiklių, tinkančių ne tik pažastų, kojų, bet ir labiau intymių vietų priežiūrai, – tačiau to išbandyti ant savo kūno neleido vyriško orumo likučiai, nežiūrint išpuolusios ekstremalios situacijos, kai žmogus griebiasi net šiaudo. Bulvių skutukas čia taip pat nepadėtų, net jeigu yra patogus įtaisas šiurkščios žievės pašalinimui, taigi liko tik galimybė  eiti redukcijos keliu, perkeliant veido skutimosi patirtį, manipuliuojant gillete peiliukais, į tą vietą, kur joks peliukas nebuvo niekados dar įžengęs.

To tikrai neleistų daryti E. Levinas, nuorodą į veidą padaręs  centrine savo etikos ašimi, tai iš tiesų neturi nieko bendro su froidistinės manieros simboliniu kastracijos veiksmu, tačiau toks savęs išviešinimas prieš save patį yra nemenkas išbandymas sau pačiam.  Vadinu tai išviešinimu,  net kai esi nusišalinęs, atitolęs nuo visuomenės, pasilikę vienas pats su savo intymiu veiksmu, kaip atsitiko dabar, dėl to, kad į tai, ką veikia aptariamu atveju empirinis „aš“, baisiai sutrikęs žiūri  transcendentalinis „aš“, kurio, tiesą sakant, vadinti vientisos asmenybės neatskiriama dalimi netinka, nes transcendentalinis subjektas šiaip ar taip yra nedalus, dar kitaip tariant, yra atomas pirmaprade to žodžio reikšme. Tačiau aptariamu atveju tikrai nukenčia empirinė žmogaus dalis, savo kailiu patirianti nedalumo pažeidimus.

Skutant akluoju būdu tą vietą, kur turėjo būti, bet pasimetė figos lapelis, nesunku yra tik nutaikyti skutimo putų čiurkšlę (moderniojoje skulptūroje apskritai figos lapelį tikslinga būtų pakeisti skutimosi putų kauge), vientisa mase padengiančią visą plotą, o, panardinus skutimosi peiliuką ir pradėjus gremžti, iškart pradeda kristi kruvinos putos, rodančios daugybinius pažeidimus, ne tik paviršinius, bet ir gilesnius įsipjovimus. Be perstojo žliaugia prakaitas, kurį vis dar bandai nusivalyti kruvinos rankos dilbiu, delne laikydamas plastmasinį skutimosi peiliuko įdėklą su plieniniu skutimosi peiliuku. Šaldytuvas įkyriai groja monotonišką melodiją, primenančią musių spiečiaus zyzimą vasaros dieną. Ta monotonija ypač dirgina drauge disonansu pradėjus skambėti panikos dūžiams, pulsui pagreitėjus taip, tarsi plaktų peliuko širdis katino naguose. Pravėrus vonios duris, kruvini oro burbulai įslysta į virtuvės teritoriją, ant spintelių paviršiaus palikdami rusvas dėmes, tarsi čia būtų įvykusios amžiaus tarakonų kautynės. Nuo dezinfekavimo skysčių jau dvokia, o ne kvepia alkoholiu, kaip būna puotaujant šimtas metų. Daug triukšmo dėl nieko, ar ne? Kaip atrodo, čia labiausiai būtų tikęs senas geras skustuvas, įgudusios rankos mostu iškart nuskutantis prižėlusią vietą, jeigu tik nebijotum kažko nusipjauti per daug savo neįgudusiomis rankomis.

Dėdė sėdi prie lango, galąsdamas skustuvą į odinį diržą. Dabar neprisimenu, pasakojo pusbrolis Petras, jaunėlis dėdės sūnus, ar kažkur girdėjau vėliau – skustuvas laikomas išgaląstu, tinkamai paruoštu, jeigu lengvai perkerta išmestą į viršų plauką perpus. Dėdė greitai skusis kelių dienų barzdą, purvinas putas nuo skruostų skustuvo šonu išdrėbdamas lauk pro langą. Matau čia ir save, berods ketverių metų vaikį, tėvų paliktą pas mamos seserį, nes vaikučio mama sunkiai serga, keliaudama iš ligoninės į ligoninę. Tačiau svarbiausias dalykas, krintantis ten į akis, yra neapsakomas saulės perteklius, kiaurai viską perverianti šviesa. Tokia šviesa perskrodžia net vidų, užvaldo pasąmonę, už savęs nepalikdama šešėlių.

Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.

Dėdė yra bitininkystės entuziastas, už lango į sodą driekiasi bičių gyvenamieji barakai, vadinami aviliais. Dabar pats šviesos pikas su bičių lakiojimo paūmėjimu, kai sodą užliejusi šviesa limpa ant akių, tarsi darbštuolės bitės gamintų ne tik medų ir tokius subproduktus, tinkamus dezinfekavimui, kaip bičių pikis, bet ir tirštą bei kvapnią šviesos substanciją.

Kažkaip suprantu, kad dėdė yra teisingas, bet žiaurus žmogus. Čia manęs nemėgsta net bitės, vienintelį iš visų senojo namo gyventojų sugeliančios beveik kiekvieną dieną. Eičiau pasiskinti juodųjų serbentų, niekas nedraudžia, tačiau šiame vaiduokliškame šviesos pasaulyje, spindulių intensyvumu prilygstančiame pomirtiniam gyvenimui, labai bijau bičių. Šiame šviesos pasaulyje, vaikščiojant basomis, reikia labai atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neužmintum ant nektarą siurbiančios piktos darbštuolės (nes Hermio skrajojančių sandalų tas vaikis neturi ir niekados neturės), o pakėlus galvą šviesa dar labiau gelia akis, nuo tokios šviesos tvinksi smilkinius, maudžia kankorėžinė liauka, užgula vadinamoji siela.

Kas nežino to paprasto dalyko, kad Vakarų kultūros užgimimui, vakarietiško tipo filosofinės refleksijos įsitvirtinimui reljefiškas šviesos įspūdis, sąmonės apšviestumo pagava, pradedant Platonu, lyginusiu Saulę su Gėriu, įgyja išskirtinę reikšmę. „Šviesa yra brangus dalykas“, – sako tas pats Platonas. Būtent Platonas davė postūmį supratimui, kad šviesos alegorija tiksliausiai nusako proto budrumo būseną, net jo pasirengimą pažinti amžinąsias esmes, o sąmonės apšviestumo idėja  daugiau ar mažiau modifikuotais pavidalais buvo kultivuojama per visas istorines epochas, kai net žinių siekimas galop pradedamas vadinti švietimu. M.Heideggerio kūryboje šviesos motyvas atsikartoja prošvaistės kaip laisvės prieangio į tiesą prasmėvaizdyje. Protas vakarietiškoje mąstymo tradicijoje labai dažnai yra traktuojamas kaip prabundantis, atsimerkiantis, gaivalingai nusirąžantis milžinas, kuris pačią būtį išvysta kaip švytėjimą, įžengdamas  į tokį šviesos ratą.

Senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis ir drauge nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulyje kalnų kraštas nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Saulės spinduliai čia nėra tokie aštrūs kaip bičių įgėlimai. Išfiltruota jūros druskoje šviesa tobulai įsiterpia tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Tačiau mano ankstyvosios vaikystės saulės nutviekstas sodas su dėdės, laikančio skustuvą rankose, pantomima prie lango nė iš tolo neprimena didžiojo būties rato, neturi nieko bendro su tikėjimu savo jėgomis, į šį sodą iš visų pakampių sunkiasi liūdnumo šviesa su radioaktyvumo prieskoniu burnoje. Galimas daiktas, tai – mirties sodas, šalia kurio, nežiūrint visko, buvo lemta išgyventi.

Tai beveik neįmanoma, bet tą vasarą keturmetis vaikinukas net tris kartus  perėjo mirties sodą, sugrįždamas į gyvųjų pasaulį su skolos bilietu. Žiūrėkime į šį supiktybėjusios šviesos ratą, – kas čia vis dėlto dėjosi? Iš pradžių mažasis įnamis skendo srutų duobėje, regis, buvo  kažkaip išgriebtas iš duobės dugno jau be sąmonės, mažai gyvas, tačiau po kelių dienų gaiveliojimosi su Dievo pagalba atsibudo dieną naktį budėjusios senelės globoje (jau čia keliu hipotezę, kad rūpestingoji senelė Agnieška buvo ne tik labai artimas giminaitis, motinos mama,  bet ir Dievo siųstas tarpininkas, visados rodantis kelią, išvedantį iš mirties labirinto).

Į būdele vadinamą šikinyką, šalia šviesos sodo, buvo galima patekti tik perėjus permesta per srutų duobę, į visas puses siūbuojančia lenta, kažkam primenančią linksmą atrakcioną, tačiau, kam ne kam, o mažam vaikui, neturėjusiam sparnuotų Hermio sandalų, tai buvo pirmasis mirties labirinto išbandymas, kurį vis dėlto pavyko įveikti, skendus bet nepaskendus šūdo bedugnėje. Kiti labirinto posūkiai vaiduokliškai name prie šviesaus sodo lėmė kritimą ant galvos iš antrojo aukšto, vieną kartą iš šieno prikimštos pastogės, kur vaikai eidavo miegoti po šienapjūtės, pro prakiurusias lubas nukritus į tvartą kakta ant kietai suplūkto laito, kitą kartą nugarmėjus aukštielninkam iš klėties palėpės pro laiptų skylę į prarają su lentinėmis pakopomis. Atsibudimai būdavo ilgi, užsitęsiantys, trumpam prablaivėjus sąmonei, kaskart vėl grįžtant į nenorintį iš savo nagų paleisti haliucinacijų ir kliedesių pasaulį. Kartais bundant su užsitęsusiu svyravimu ant sąmoningumo ir nesąmoningumo  ribos, atrodydavo, kad matau priartėjančius objektus, – ne vienas namiškis  buvo priėję pasižiūrėti kaip sekasi mažajam nelaimėliui, šunelis užbėgo pasisveikinti, lyžtelėjęs į lūpas, skraidė neatpažįstamų  vabzdžių būrys, – taip tarsi žiūrėčiau į juos iš gilaus šulinio, pro raibuliuojantį vandens paviršių matydamas deformuotus demonų veidus (vabzdžiai vis tik labiausiai priminė gigantiškas, ietimis ginkluotas bites herojaus su barzdele veidu, pasiskolintu iš kažkokios jubiliejinės tarybinių laikų monetos). Tik senelė buvo lengvai atpažįstama, abipus gyvenimo tokia pati, mažakalbė, vienintelė galinti išgelbėti visa pasaulį, ištraukti iš mirties spąstų.

Ta žiūrėjimo iš  šulinio dugno atmintis kartas nuo nuo karto leidžia daryti fantasmagorinę prielaidą, kad tąkart, nežiūrint visų pastangų,  likau nuskendęs šūdo krūvoje, o išsigelbėjimo planas ir gyvenimo vaizdinių margumynas yra tik mano bekūnio transcendentalinio „aš“ idealių galimybių sumodeliavimas pagal apriorinę schemą arba, kitas variantas, – tai tik klinikinės mirties metu blykstelėjusi ir užstrigusi  nelaikiškumo sferoje idėja apie nenugyventą gyvenimą. Tokiu atveju, kaip visiems aišku, būtų neįmanoma prasiveržti iš amžinybės į gyvenimą. Taigi, jeigu norite žinoti, nesu 100 proc. įsitikinęs, kad gyvenu. Ar tai reiškia, kad  tokiu atveju ir nenumirsiu galutinai, – nežinau.

Tačiau jeigu gyvenu, privalau žinoti, kad į pačią būtį galiu žvilgtelėti tik retkarčiais, vogčiomis, iš tolo, o tiesmukas spoksojimas į tai, ką vadiname būtimi yra kažkas nepadoraus, neteisėto, prilygintinas žiūrėjimui pro rakto skylutę į nusirenginėjančią moterį…

Kai lytinio akto eufemizmą „pažinau moterį“ perkeliame į būtį, mums geriausiu atveju lieka tik nubūtintas mokslas ir technika. Apie būtį teisėta kalbėti tik einant aplinkiniais keliais, ieškant netiesioginių terminų, apibrėžimus pakeičiant nedrąsiomis kaip išfiltruotas ryto spindulys užuominomis. Atvirumas būčiai taip pat reikalauja  totaliai atsisakyti viso psichologizmo ištobulinto arsenalo, lemiančio žmogaus užsikasimą arba nuskendimą savyje.  Paslaptis yra ne pats žmogus, o žmogaus būtis.

Dėdė yra teisingas kaip šviesos angelas, bet žiaurus žmogus. Gaunu valgyti kaip ir visa šeimyna, tačiau maitinamės mes su senelė atskirai, ne prie stalo kaip visi, o sėdėdami ant senelės lovos už pečiaus. Kai kartą dėdė padaręs burnelę (ne vieną) buvo labai gerai nusiteikęs, baisiai stebėjosi neatsistebėdamas, kodėl mažasis įnamis tūno kažkur nukištas, a? Tada visų šeimynykščių džiaugsmui, pasiekusiam visuotinį ūbavimą, iškilmingai buvau pakviestas prie stalo, tačiau prasiveržęs kaip ištvinusi upė dykumoje mielaširdingumas buvo tik protu nepaaiškinama, daugiau niekados nepasikartojusi išimtis iš taisyklės, kitos dienos vėl slinko po senovei, visiems nutuokiant, jog geriausiai būtų, jeigu neužkliūčiau teisingajam dėdei už akių.

Ką čia daug slėpti, senelė Agnieška buvo šventas žmogus, labiau dangaus nei žemės gyventoja. Kalbu labai rimtai ir atsakingai, šįkart dar rimčiau nei kitais kartais, taigi labai klystų tas, kuris tokį vertinimą  perskubėjęs suprastų tik kaip gražų apibūdinimą, metaforą. Bažnyčia yra sukūrusi šventojo kanonizacijos tvarką ir paskelbusi nomenklatūrinį šventųjų sąrašą, kai vienu iš tokios nomenklatūros kriterijumi yra žmogaus žinomumas, paplitęs garsas apie jo nuveiktus darbus. Tačiau dar didesnė garbė yra mažai žinomo ar nežinomo žmogaus šventumas, kitaip tariant, nežinomi šventieji yra didingiausi Dievo kariai. GinkDie, neturiu čia jokios teisės kažką savintis kaip neva atitekusį palikimą.

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net ir dabar, kai kartais stoviu prie Agnieškos kapo, jaučiu baisų, pašiurpinantį odą šios senolės didingumą, mažai ką turintį bendro su sentimentaliu giminaičių bendravimu. Visa, ką darė senolė, buvo skirta Dievo garbei, todėl jai niekados nepritrūkdavo išminties viską užbaigti, padaryti gerai. Graudžiausia yra tai, kad jos užtarimo ieškojo net išmesti iš lizdo paukščiukai, pasiklydę kačiukai, nususę benamiai šunys, daug  greičiau nei žmonės atpažindami ypatingąją Agnieškos misiją šioje ašarų pakalnėje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų norėjusi, ji būtų galėjusi sustabdyti net žemės sukimąsi, tačiau nuolankiai prisiėmė skausmą, pernelyg nemaištaudama net dėl jos vaikus ištikusių nelaimių. Vienu prisilėtimu sugydydavusi gyvūnėlių žaizdas ir nepasakytų žodžių iškalbinga tyla mokėjusi nuraminti žmonių sielas, ji taip ir nesugebėjo  išsigydyti savo žaizdotos kairiosios kojos, kuri bėgant metams beveik nupuvo, – niekas dar ir dabar negali paaiškinti, kaip anoji būdama arti šimto metų vis dėlto kiekvieną dieną su viena vargana kojele nuklibikščiuodavo, tiksliau tariant, nušokinėdavo kelis kilometrus iki Bažnyčios (tai tikriausiai visai nesusiję dalykai arba susiję tik klaikiai groteskišku pavidalu, kaip dažnai būna dieviškosios ironijos pasaulyje, tačiau nepraleisiu progos pasigirti, kad paauglystės metais susižavėjęs lengvąja atletika po poros mėnesių intensyvių treniruočių tapau anos sovietinės Lietuvos jaunučių trišuolio rekordininku).

Esu matęs, kaip  sykį už daržinės ji eidama į daržus ilgai ilgai levitavo per gerą sprindį nuo  žemės, – tąkart be jokio pasufleravimo iš pašalės, be dangiško apreiškimo supratau, kad neturiu teisės apie tai prasitarti kitiems namiškiams (šįkart prasiplepėjau pirmą kartą, nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad jau suėjo senaties terminas). Tačiau nė kiek neabejoju, kad savo  kelionėje į Bažnyčią ji tokiu lengvatiniu transportu nesinaudojo. Tegu būna palaiminta jos koja aukštybėse!

_____________________________________________________________________________________

– Jau grįžau, – sako žmona atidarydama duris į prieangį. Galbūt dėl to, kad esu vis dar apspangęs, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje,  išeinu iš vonios pasitikti į virtuvę įėjusios žmonos su visu savo dabartiniu gražumu, aplipęs kruvinomis putomis tarsi Žilvinas po egzekucijos. Klyksmas perveria devynaukščio namo erdvę, nežiūrint garsą izoliuojančių pertvarų, taip stipriai, kad sukleksi net  viršutinio aukšto balkono langai ir atsikiknoja laiptinių durys. Dar ir dabar kartas nuo karto du seneliukai kieme pasiginčija – ar tai buvo netikėtai suveikusi  garsinė sirena, stabdomos mašinos ant šlapio asfalto stabdžių žviegimas, ar galbūt tik išmestos iš devinto aukšto balkono katės priešmirtinis atsisveikinimas su paskutiniu devintuoju gyvenimu.

*** Atgal ***

Povo uodegos sindromas

Kaip jau buvo sakyta, spindulinis gydimas nesukelia skausmo ir didelių nepatogumų, mano atveju tai buvo truputėlį pabodęs, pusantro  mėnesio vykęs kasdieninis radiacijos įterpimas į prostatą gulint ant nugaros milžiniško prietaiso, panašaus į reaktorių, viduje be kelnių, su truputėlį nusmauktais triusikais. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad ši neskausminga procedūra vis tik nėra tokia higieniška kaip gali pasirodyti iš pradžių. Ne vienas nelaimėlis į gydymo pabaigą jausdavo didelį blogumą, kartas nuo karto apsivemdamas netikėčiausiose vietoje, kiti – suviduriuodavo, o būdavo – viduriuoja ir vemia, vemia ir viduriuoja.

Nieko panašaus nepatyriau aš pats, priešingai, nuo didėjančio radiacijos kiekio apatinėje kūno dalyje jaučiausi vidujai švytintis. Tokio gydimo, kuris kasdien trunka tik po keletą minučių, tikriausiai net negalima pavadinti gydymu. Nepalyginamai ilgiau užtrukdavo pasiruošimo vykti į procedūras onkologinėje ligoninėje ritualas ir ilga kelionė  lėtai siūbuojančiu autobusu iš vieno miesto galo į kitą.

Iš toliau apsireiškę ligonėliai buvo apgyvendinti ligoninėje, o sugebantys savimi pasirūpinti miesto gyventojai turėjo teisę atvykti į kasdieninį gydimą iš namų jiems daugmaž patogiu laiku. Tada štai ir prisivažinėjau autobusu ir troleibusais kaip niekados anksčiau, pamatydamas nematytų dalykų, ne mažiau įstabių nei keliautum pirmą kartą jūros dugnu Žiulio Verno fantazijose sukonstruotu povandeniniu laivu.

Tas miestas, kuriame gyvenu, su savo egzotiškais gyvūnais ir žmonėmis apskritai primena jūros dugną. Todėl tikriausiai neatsitiktinai to miesto meru, pelniusiu visuotinę miestiečių meilę, tapo Žvejys arba, tiksliau tariant, stambus žuvies perdirbimo pramonės verslininkas, kaip kartais sakoma, oligarchas. Jau esu bandęs vienoje mokslinėje konferencijoje įrodyti, kad miesto meras, kurio mums pavydi kitų Lietuvos miestų gyventojai, patologiškai nemyli medžių, – tai liudija, nežiūrint visų spaudos tarnybos paneigimų, miesto ūkio tarnybų organizuojamas negailestingas parkų kirtimas, o ypač kaštonų alėjų naikinimo vajus, – būtent dėl to, jog žvejo instinktai jam byloja, kad dygstantys iš jūros dugno medelynai, o ypač kretantys į viršų dygliuoti kaštonai gali suplėšyti užmestus tinklus.

Nesakykite, kelionė į onkologinę ligoninę miesto viešuoju transportu, žiūrint pro siūbuojančio autobuso langą, be vis ko kito, dar yra ir neįtikėtinai svajingas, kutenantis vaizduotę užsiėmimas.

Judame N maršruto mikroautobusu. Posūkyje nuo geležinkelio stoties link autobusų stoties pastato, užklimpus mašinų spūstyje, krypavimo tempas suvis sulėtėja. Kaip visados dėbsau pro langus. Netoliese, t. y. ranka pasiekiamu atstumu, už stiklo kelkraštyje ant suoliuko, sėdi, dar tiksliau tariant, drybso, labai apkūni moteris, atkišusi subintuotą koją, didelę kaip kaladė. Pro tvarsčius sunkiasi kraujas arba kraujuoti pūliai, dėmė plečiasi mūsų akyse. Už kelių žingsnių įbedęs žvilgsnį į žemę, tarsi ieškotų pamesto pinigėlio pragarmėje, stovi vyriokas taip pat su kažkokiais tvarsčiais ir įtvarais, regis, su įtaisu sugipsuotai rankai. Nuo turgaus pusės į mūsų užstrigusį akvariumą žiūri visiškai suploto veido žmogus, toks beveidis kaip silkė iš statinės. Į dešinę pusę, aplenkdama remontuojamo šaligatvio plytelių krūvą (prasidėjus Žvejo epochai mieste sparčiai pradėjo dygti nauji pastatai, o šaligatvių remontas ir kelių taisymas tapo permanentiniu, neužsibaigiančiu procesu), visai susirietusi, nelyg tik uostydama atgalios savo pačios  pėdsakus, galėtų sugrįžti namo, pasuka moterytė kuprytė. Vaizdelis truputėlį primena kažkokios karo ligoninės kiemelio užkulisius, nors taip pat nenustebčiau, jeigu kažkas praneštų: ,,Įvažiavome į supuvusių kūnų karalystę.“

Tačiau iš priekio išnyra gana augalota, – tarsi girdžiu akimis, – elastingai šiugždanti milžinės krūtimis kažkokia mergina. (Dabar truputėlį trikdo, sugauni save mintijant, tik tai, kad, taip kietai, iki kraujų apsiskutus, staiga, kratant autobusu, padaugėja kudlotų minčių, tarsi čia taip pat suveiktų balanso dėsnis.) Karti rudenio saulė  apšviečia tik jos romaus, klasikinių bruožų, kažkiek drovoko veido ovalo kairiąją pusę, tačiau norisi tikėti, kad dešinėje ovalo pusėje tvyro kairiosios  simetrinis pakartojimas, o ne kažkokia savarankiška kiaurymė.

„Koks keistas ruduo, – galvoju, – įpusėjo rugsėjis, o medžių lapai – žali.“ Pernelyg kietai suveržta daiktų ir įvykių struktūra nepalieka vietos ilgesniam vaizduotės poetiniam kyburiavimui, tačiau dilgteli supratimas, jog grožis gali būti nepalyginamai žiauresnis dalykas nei visos pasaulio negandos.

Autobusas po pietų darda pustuštis – gale snūduriuoju aš, priekyje kažką tauškia kelios panelytės, regis, vyresnių kursų studentės. Mestelėjęs akį pastebiu, kad viena iš jų – neįtikėtinai  ryškiai  atsiskleidusio grožio mergina ar moteris, tikras radinys pasaulio stebėtojui, gražių vaizdinių kolekcionieriui. Bandau įsiklausyti į pokalbio nuotrupas. Anoji pasakoja savo draugėms, kad tikrasis moters grožis yra dvasinis grožis. Kalbos intonacija labai reikli, neleidžianti prieštarauti. Šitaip terorizuojamos draugės tarsi ir bando išsakytai tezei pritarti nelabai  artikuliuotais garsais. Dar kartą žvilgtelėjęs vis tik nusprendžiu, kad mane sudominusi mergina nėra jau tokia graži arba, tiesą sakant, yra net atgrasi. Šiaip kvailumas gali subjauroti net pačios gražiausios moters veidelį, tačiau čia turiu progą pagalvoti apie dar baisesnį atvejį, t. y. apie karviškumo fenomeną.

Šis mane graudinantis nutikimas išplaukia iš prabėgusių dienų atminties. Važiavau tąsyk miesto maršrutų autobusu su nepatogiai susigrūdusiais, besikeiksnojančiais, vienas kitą nervinančiais keleiviais. Tačiau iškart nurimau tarsi nugrimzdęs į debesis, kai prie manęs savo įspūdingu biustu prisispaudė gražiaakė moteris, tiesą sakant, visai ne blondinė. Įdomiausia buvo tai, kad gražioji bendrakeleivė žiūrėjo šių eilučių autoriui tiesiai į akis su klausiamo pobūdžio ironija, kuri netrikdė. Vienu metu pajutau, kad stipriau pradeda plakti manoji širdis, kurios ilgesį, tikėjausi, didieji garsiakalbiai perduos jos širdies žiniai. Nežiūrint suintensyvėjusių jausmų, vis labiau traukė į miegą, vaidenosi, jog dvi širdys taip stipriai sulipo, tarsi jau būtų apipiltos klevų sirupo likeriu. Nevalingai atsidūsėjau, oras nušniokštė pro sukąstus dantis. Staiga pajutau, kad moteris atšoko, aplink  atsirado nepatogiai daug laisvos vietos. Tik tada prisiminiau, kad, po gimtadienio baliaus pramigęs ir skubėdamas į darbą, – asilas, – užmiršau išsivalyti tuos prakeiktus dantis…

Į sausakimšą troleibusą ryto prieblandos metu įlipa giltinė su dalgiu. Niekas perkarusiai senutei juodais rūbais neužleidžia vietos, nes niekas, regis, anosios ir nemato, išskyrus galbūt kelis tokius pat kaip aš, – neišsimiegojusius. Tačiau važiuoklės greitis pakinta bematant. Troleibuso linijos laidai pradeda žaižaruoti, žiežirbų lietus krenta ant žemės, aplinka užsiplieskia tokiais ryškiais fejerverkais, tarsi švęstume naujuosius metus, kurie jau seniai prabėgo. Tampa taip šviesu, kaip gali būti tik skriejant į nebūtį šviesos greičiu.

Iš kur tas šaltis ir drėgmė, persmelkianti kaulus, brr?.. Tai kažkas daugiau nei rudens atributai, tai kosminio šalčio nauja kokybė. Žiū: kur sėdėjo paslaptinga nepažįstamoji su vualiu, dabar – kaukolė su besidraikančiu voratinkliu… Kosmoso begalybę skrodžia troleibusas, užsikrovęs skeletais, vaiduoklis su geležiniais ūsais…

Prabundu, kai kresteli ir autobuso garsiakalbis šaižiai skelbia: „Miesto ligoninė“, sekantis sustojimas „Gražieji kalneliai“.

Troleibuso keleiviai diskutuoja, ginčijasi, priešgyniauja vienas kitam. Kartais pradeda sutarti? Kažin kažin… Įsikabinę į turėklą virš galvos, siūbuodami vienas prieš kitą klubais, jis ir ji kalbasi akimis liūdnai apie prabėgusią vasarą:

                                                                       – … nužydėjo jau gėlė!..

                                                                       – … liko didelė skylė…

Jis ištiesia jai ranką, padėdamas išlipti iš autobuso, ji įsikabina jam į parankę visam gyvenimui.

Sakiau, kad radioaktyvus švitinimas nėra skausminga procedūra, nes tas malonus uodegikaulio (lot. os coccygis) maudimas, prasidėjęs įpusėjus gydimui, toliau tampantis intensyviai skausmingai maloniu maudimu, vis tik negali būti vadinamas skausmu tikrąja to žodžio reikšme. Pirmas dalykas, šaunantis į galvą, kalbant apie skausmingą malonumą, jeigu tik nesi kažkoks mazochistas, būtų mergaitiškos nekaltybės praradimo mitas. Tačiau skirtingai nei anuo atveju, kai skaičiuojami praradimai, man iškart tapo aišku, kad uodegikaulio  pokyčiai rodo į kažkokį fatališkai svarbų apturėjimą, sakytum net pralobimą, naujų potyrių įsigijimą. Ta vieta, kurią vadiname uodegikauliu arba stuburgaliu išbrinko, tapo labiausiai intensyvia truputėlį apgriuvusio organizmo erogenine zona. Galop visa esybe buvo galima jausti, kad čia prasideda ūmus dygimo procesas, kai kažkas skausmingai maloniai kalasi į paviršių. Neįsivaizduoju, ką panašioje situacijoje pagalvotų kitas žmogus, ar nepradėtų staiga panikuoti, tačiau  manęs labai baisiai  nesutrikdė tragikomiška išvada, kad toje nugaros vietoje, kur baigiasi stuburas, nuo radioaktyvumo naujai atsivėrusioje ir išopėjusioje erogeninėje zonoje su jaunystės užmoju pradeda dygti antrasis penis.

Žvilgsnis į Saulę, į Dangų. Slaptai.lt nuotr.

Ar nebuvo gėda, nesijaučiau be kaltės kaltas?.. Žinia, tai buvo ne mažesnis išbandymas nei užaugusi kumelaitė Kukučio ausyje… Nusiraminti didele dalimi padėjo išsiugdytas sugebėjimas iš toli apgalvoti, detaliai suplanuoti savo veiksmus, pasitinkant iškilusius keblumus, išankstinis pasirengimas spręsti užgriuvusias problemas. Be visa ko kito, turėjau laiko pagalvoti, kad šis incidentas, nutikęs spindulinio gydymo metu, įpareigos ekspertus ir naujosios kartos vadybininkus  peržiūrėti, patobulinti, pritaikyti atskiriems atvejams (čia kaip Konstitucijos 12 str. dėl dvigubos pilietybės) kamasutros techninį arsenalą, nes dvigubo penio fenomenas įneša sudėtingesnį algoritmą į pozų aprašymus.

Iš kitos pusės žiūrint, nėra taip paprasta priimti savo gyvenimą su likimo primestais posūkiais, viskas šioje ašarų pakalnėje yra sudėtinga, t. y. susideda iš dalių, nedalomas paprastumas yra išimtinė absoliuto privilegija ir tik pagal analogijos principą gali būti pritaikytas kitų pavyzdžių supratimui. Tačiau ar klausė kas nors kada nors – iš kokių dalių susideda visų pirma žmogus, gerai suprantant, kad kartais varijuojama dvasios ir kūno priešpriešos tematika neįgalina dvasią ir kūną traktuoti kaip sudėtines žmogaus dalis. Dvasia neužima vietos, tad negali būti dalis nei savaime, nei platesnės visumos apimtyje, nes dalis yra erdvinė kategorija, nurodo į erdvinės konfigūracijos perskyras. Taigi dalus yra visų pirma kūnas, nors čia dar neduoda ramybės  klausimas – iki kokios ribos kūnas dalijasi, ar kūno dalumas yra begalinis?

Štai talentinga Lietuvos rašytoja vienoje savo novelėje pasakoja, kad stovėdama po dušu, tarsi ištikta savo nuogo kūno skaičiuoja: dvi rankos, dvi kojos, dvi krūtis… Dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip kitas lyrinis herojus, inventorizuodama savo kūną, suveda balansą štai taip – dvi akys, dvi kojos, dvi rankos, du peniai. Rašytoja yra ištikta nuostabos dėl įprastumo nepaprastumo, savo ruožtu šio pasakojimo mažai lyriškam subjektui reikia apsimesti net prieš save, kad patologinis neįprastumas yra labai paprastas reikalas.

Ši autoriaus išpažintis yra labai kūniška, – pasakytų tautietis, įsismelkęs į rašančiojo mintis arba perskaitęs parašytus puslapius. Iš tiesų, tai yra keli vieno nusidėjusio kūno istorijos puslapiai. Esame girdėję ir tai, kad vartotojišką visuomenė apskritai sureikšmina kūną, neva siūlydama išganymą per kūno tobulinimą ir puoselėjimą. Nedidelė paslaptis, apie tai jau yra kalbėta, kad kūnas ultramodernioje vartotojų visuomenėje žmogui tampa jo respektabilumo ženklu, ne mažiau reikšmingu nei madingų firmų dėvimi drabužiai ar prabangaus automobilio markė, todėl anas rūpinasi savo kūnu visomis išgalėmis, užsukdamas vartojimo industrijos, skirtos kūno priežiūrai ir tobulinimui, smagračius. Tačiau toks kūno sureikšminimas leidžia, pasakyčiau taip, sugrįžti į savo transcendentalinį „aš“ pro užpakalines duris. Vartotojiškos visuomenės žmogaus išaugęs rūpestis savo kūnu veda į kraštutinį kūno suobjektinimą, kai vienas ir tas pats žmogus tarsi suskyla į kūną kaip didžiausio rūpesčio ir aprūpinimo objektą ir savo kūnu besirūpinant subjektą. Kūnas čia jau pradedamas suprasti kaip kažkoks nevisprotis, kuriuo reikia pastoviai rūpintis, prižiūrėti, kad nepasimestų tarp kitų kūnų, jį privalu vesti pasivaikščioti, išleisti pas mergas ir t. t. Todėl maniakiškai besirūpinantis savo kūnu modernybės eono žmogus drauge yra susvetimėjęs savo kūnui nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ankstesnių laikų gyventojai. Tai rodo ir neguodžianti savižudybių statistika. Panardintas į vartojimo stichiją kūnas, net jeigu į jį buvo investuotos milžiniškos lėšos, turi tendenciją atsibosti, yra, taip sakant, atsibodabilus daiktas.

Kaip žinome, anksčiau ar vėliau atsibosta net ir prabangūs žaislai, prabangūs gal net greičiau nei nieko nekainuojantis šilto vėjelio žaidimas medžio lapais vasaros pavakarėje temstant arba, tarkime, staiga susidrumsčiusio ežero bangos žaismė, atsimušus į krantą. Apskritai vartotojų visuomenės žmogus būtų linkęs, jeigu tik būtų  galima, keisti nuosavus kūnus kaip pirštines. O krikščionybė į kūną visgi žiūrėjo ir žiūri daug rimčiau nei esame skatinami manyti mūsų laiko madų. Šv. Tertulijonas, vienas iš Bažnyčios tėvų, skelbia, kad net Dievas yra kūnas. Iš kitos pusės, apie tokį patį mirtiną rimtumą požiūryje į kūną čia byloje askezės technikų ištobulinimas ir niekados neužsibaigiantis pasaulyje bėgimas nuo nuodėmės, kuri dažniausiai turi kūnišką pavidalą. Net Platonas, kuris kūną laikė sielos kalėjimu, nebuvo toks atsainus kūno atžvilgiu  kaip linkstama manyti. Kad ir kaip žiūrėtume, kalėjimas yra svarbus įrenginys, kuriame mokomasi pažinti laisvės privalomumus.

Nesunku būtų pastebėti, kad autorius čia, pradėjęs pokalbį apie kūną apskritai, kūniškumą kaip tokį, bandė  nustumti individualaus kūno metamorfozių istoriją į užribį, užkalbėti dantį, tarsi varžydamasis ir nedrįsdamas toliau pasakoti to, kaip vienam konkrečiam žmogui baigėsi likimo išdaiga, tikras absurdų absurdas, kai iš nugaros pradėjo dygti naujas lytinis organas. Ar autoriaus būkštavimai ir nelabai švankūs įtarimai pasiteisino? Papasakosiu iš pradžių tai, ką sužinojau iš kitų, o po to – apie regimybės iliuziškumą ir klaidingas prielaidas.

Mano pažįstamų moterų tarpe greitai nuvilnijo gandas, kad jų pikantišką draugą, jaunystėje ne vienai žadinusį neaiškius lūkesčius, prispaudė bėdos, esą anas važinėjantis kiekvieną dieną į onkologinę ligoninę. Ko? Kažkuri iš jų netrukus atkniso, kad „gydomas dėl prostatos“. Jeigu tokia žinia būtų nuskambėjusi apie kitą žmogų, tikriausiai viskas būtų skubomis pamiršta, tačiau pranešimas apie jaunystės laikų intymųjį draugą sukėlė nesveiką susidomėjimą, kažkokį pakylėtumą, pikantiškumo dvasios sprogimą, taigi savotišką ekstazę. Tada antrajame pagal dydį Lietuvos mieste užsimezgė įgijusi platų visuomeninį rezonansą diskusija – ar jų jaunystės laikų širdies guodėjui, dabar gydomam intensyvaus spinduliavimo būdu, pavyks išsaugoti savo vyriškumą? Žinia, būna visaip, kartais net arkliškos radioaktyvumo dozės niekaip nepakenkia vyro potencijai, o kartais viską užbaigia vienas mažutis radioaktyvumo pirstelėjimas.

Mano pažįstamų moterų ratas nebuvo kažkokia ložė, nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad tokia bendrystė kažkuo priminė haremą, tačiau tai iš tiesų buvo uždaras labai netrivialių moterų ratas. Aš pats jas supažindinau vieną su kita, kai baigdavosi viena meilė ir prasidėdavo nauja, kažkodėl  pakartojanti tą patį scenarijų (taip pat uždaras ratas). Kai mano gyvenime atsirado žmona, puikiosios pažįstamos norom nenorom  sutiko, kad visos teisės pereina jai. Kaip atrodė, romantiški jausmai tarp mūsų jau buvo stipriai išblėsę, bendravime dominavo dalykinės intonacijos. Tačiau jokia moteris nėra dalykiškas sutvėrimas iki galo, net labiausiai nusišalinusią nuo pasaulio moterį galima pažadinti iš apatijos arba net prikelti iš numirusiųjų pikantiško turinio pranešimais.

Kaip jau sakiau, toms mano pažįstamoms staiga parūpo, kiek tikro vyro liko arba neliko iš manęs, artėjant spindulinio gydimo pabaigai, knietėjo sužinoti, ar nepatapau visišku moralistu, smerkiančiu paleistuvystę.

Tačiau nė viena iš jų nesiryžo išbandyti gundymo meno tokioje delikačioje situacijoje, atsikalbinėdamos maždaug tokiais žodžiais, kad esą į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Nuspręsta buvo šitaip, kad į žvalgybą reikėtų pasiųsti kitą, ne iš jų tarpo, kaip nors surastą, įkalbėtą, jeigu prireiks, pasamdytą, sukonstruotą iš reikalingų medžiagų mano slapčiausias seksualines svajones atitinkančią moterį, kuri pabandytų tapti naujųjų laikų meiluže. Kas be ko, tai rodo šio užmanymo iniciatorių dorumą, nes man buvo norima suteikti šansą, tarsi net sergama, kalbant sportiniais terminais, už mano sėkmę.

Žinoma, jeigu būčiau žinojęs apie tokį gudriai suregztą planą, būčiau pataręs arba leidęs suprasti, kad naujai susiklosčiusioje situacijoje testavimui yra reikalingos dvi meilužės. Vis tik įdomiausia čia tai, kad rafinuotosios pažįstamos kažkokiu paslaptingu būdu žinojo (to anksčiau gerai nežinojo net mano transcendentalinis „aš“), kad jų jaunystės laikų širdies draugo slapčiausioji seksualinė svajonė, niekados nerealizuota realiame pasaulyje realiu laiku, labiausiai dirginantis eks-mylimojo vaizduotę erotinis objektas buvo milžiniškų apvalumų moteris su labai naiviu arba net kvailoku veidu. Kaip matome, nelabai rafinuota, gal net prasčiokiška, bet drauge išgryninta, apvalyta nuo kultūrinių apnašų svajonė…

Jeigu kas nors vartytų šiuos užrašus, būtinai paklaustų – o kur pasidėjo šaunuolė žmona? Šaunuolė gražuolė žmona niekur nedingsta iš mūsų pasakojimų, ji čia visados išlieka vienu iš pagrindinių herojų, tačiau dėl nenumatytų aplinkybių keičiasi anosios statusas, toliau ji vis labiau įgyja užkulisinį pobūdį,  dažniausiai įvykiuose dalyvauja jau  beveik nebeįžiūrimu pavidalu.

… Ji užkalbino mane gražiai bobų vasaros pabaigos dienai ritantis į pavakarę, paklaususi kelio į zoologijos sodą. Tai buvo man labai mielas klausimas, tikriausiai mieliausias iš galimų, pažadinęs didelį džiaugsmą, jeigu ne euforiją, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad, regis, pirmą kartą galėjau pateikti tikslų kaip kalkuliatorius paaiškinimą, išgirdęs tokio tipo klausimą. Ne kartą yra buvę, kad žingsniuoju sau linksmai gatve, o netrukus esu priverstas pasijusti nejaukiai, kai iš sustojusios mašinos prie šaligatvio žmogus pro langelį ar sutiktas pėsčiasis klausdavo gatvės ar adreso, teiraudavosi kaip atrasti vienokią ar kitokią įstaigą, tačiau nieko negalėdavau atsakyti, nes paprastai nežinodavau net to, kokia gatve pats keliauju,  galop tik įtempęs atmintį galiu prisiminti gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimą, ką jau kalbėti apie kitus skersgatvius, taip pat dažnai pamirštu gyvenamo laikotarpio datas, nors neblogai išmanau istorinio laiko skalės konstrukciją, šiek tiek nutuokiu net apie užstojusios epochos dvasią. Jausdavausi nesmagiai, kai mane palydėdavo keisti žvilgsniai, miesto svečiui susidūrus su tokiu patologišku nežinojimu arba piktybišku nemandagumu.

Tačiau kelią į zoologijos sodą žinojau ne menkiau nei labirinto gidas, nes čia ne kartą esu vedęs savo mažus vaikus pasižvalgyti į beždžionių gyvenimą. Todėl paslaptingai nepažįstamajai pradėjau taip entuziastingai ir detaliai aiškinti kelionės į zoologijos sodą maršrutą, kad drauge greitai susizgribau – ar tik neišgąsdinsiu tokiu savo perdėtu paslaugumu?.. Žvilgtelėjęs atidžiau pamačiau prieš mane stovinčią, kaip kolosas tvirtai atsirėmusią į žemę, nuoširdžiai besišypsančią moterį su neįtikėtinai naiviu, pranokstančiu net Monos Lizos infantiliškas mimikas, veideliu. Neliko nieko kito kaip pasisiūlyti palydėti iki  elegiškojo zoologijos sodo, leidusio susipažinti su moterimi, atkeliavusia iš svajonių pasaulio.

Mus paklaidino staigiai užstojusi, kliūvanti po kojomis migla arba naujai sukilusios viltys, trukdančios viską matyti blaiviai, taigi zoologijos sodo tąsyk neradome, pasinešę ten, kur veda akys, sukdami ratais parko alėjomis. Tarpinis sustojimas buvo jauki kavinukė, kur ilgai ir nuoširdžiai kalbėjome apie nieką. Temstant nusileidome prie upės, kuri atspindėjo visą dangų, žvaigždes, pramaišiui su tarp žvaigždžių mirguliuojančiais pakrantės krūmų lapais ir mūsų ištįsusiais veidais. Ten vandenyje atsispindėjo ir mėnulis kaip paskendęs švyturys. Greitai upės vandenyje pradėjo atsispindėti boluojantis nuogo kūno kolosas, truputį palinkęs į priekį, rankomis atsirėmęs į armatūros likučius nuo kadaise čia buvusio, dabar jau nugriauto pastato, prasimušė įstabaus kūno su urbanistinėmis priemaišomis atvaizdas, kartas nuo karto užliejamas neskubrios bangelės. Be visa ko kito, tai buvo tikras Platono idėjų teorijos, skelbusios, kad kūniškumas yra atvaizdo būtis, o atvaizdo atvaizdas – kūniškumo principas, triumfas. Vien dėl to, kad matyčiau atsispindinčias vandenyje kolosalias priekines grožybes, kad neužstočiau vaizdinio, pritykinau iš nugaros. Didelis anosios užpakalis nesutrukdė platonikui gretai prisiirti iki pačios esmės.

Tačiau kai sielas užliejo palaima, jau mano nugarinėje dalyje kažkas pokštelėjo – garsas buvo panašus į automatinio skėčio lengvą driokstelėjimą, paspaudus išsiskleidimo mygtuką. Visiškai sutinku, kad toks palyginimas yra nelabai vykęs, pernelyg technicistinis, nederantis su momento ypatingumu, bet čia – išskirtinai tinkamas dėl tikslumo, nes išties upės vandenys parodė, to nenuslėpsi, kad už mano nugaros driokstelėjusi staiga išsiskleidė didžiulė povo uodega, šiame juodai baltų kontrastų vakare pražydusi ryškiomis visų įmanomų rūšių  spalvomis. Vienintelė mintis tuomet dar atėjusi su dideliu palengvėjimu į galvą buvo apie tai, kad mano nuogąstavimai dėl dvigubo penio neišsipildė, kompaktiškai kasdienybėje  dėvima, tik ypatingais atvejais išsiskleidžianti povo uodega vis tik nėra toks didelis iššūkis kaip neaiškios paskirties (atsarginis?) penis, po to sąmonė visiškai ištirpo  bemintėje spalvoto džiaugsmo kakofonijoje.

Mūsų sielos tupėjo medyje ne medyje, lūkuriavo ant kažkokios  neaiškios specifikacijos pakylos. Jos siela buvo elegantiškai ironiška ir drauge labai išmintinga, manoji – drovi, net baikštoka. Kažkokia detalė gretutinei sielai buvo truputėlį juokinga, tačiau manoji, žiūrėdamas iš aukšto žemyn, nejautė jokios paniekos savo besikratančiam pirmyn atgal su mirguliuojančia ryškiomis spalvomis povo uodega kūnui. Greičiau tuo būtų linkusi net didžiuotis, tik staiga suvis išgaravo ankstesnis prisirišimas prie nugyvento gyvenimo, nutolo pasaulis net kaip buvęs atsispyrimo taškas. Dvi sielos susikabinusios amžinu prisilietimu jau keliavo begaliniu vakaro dangumi, išvyniotu iš laiko ir erdvės charakteristikos.

*** Atgal ***

Žmona               

Apie žmoną kaip socialinį reiškinį ir egzistencijos kategoriją noriu pasakyti dar keletą žodžių papildomai. Kažkaip vis dar nutuokiu (esu gyvas), kad apie žmoną reikia kalbėti esant progai ir be progos, nepasiduodant bandymams užčiaupti tau burną, byloti šia tema viską, ką žinai, net jeigu daugiažodžiavimas iškreiptų pasakojimo eigą. Galop tik žmonos vaizdinio išplėtojimas leidžia paaiškinti tuos siužeto vingius, kurie šiaip būtų sunkiai paaiškinami.

Didelė istorinė neteisybė yra jau tai, kad poetai savo eilėse labai retai kalba apie žmoną kaip tokią, dažniau minėdami kažkokias mylimąsias. Tačiau, regis, taip yra ne dėl to, kad žmonos vaizdinys būtų pernelyg buitiškas, taigi netinkantis lyriniam pašlovinimui, o greičiau todėl, kad žmonos monumentalumo idėja nedera su poetinės vaizduotės kaprizingumu. Žmonos atvaizdavimui labiau tiktų daugiatomis romanas (kažkodėl galvoju apie trilogiją) „Žmona“, o jos deramam pagerbimui pribrendo laikas pastatyti įspūdingų gabaritų paminklą centrinėje miesto aikštėje. Visiems mūsų gyvenimo palydovams yra pastatyti skulptūriniai ansambliai, antai Marijampolės savivaldybė prieš keletą metų kurpė planus pastatyti paminklą net cukriniam runkeliui, juolab apmaudu, kad niekam nedingtelėjo mintis arba, tiksliau tariant, niekas  kol kas nedrįso net užsiminti, jog pastatyti paminklą Žmonai mažų mažiausiai yra mūsų garbės reikalas.

Kai nepavyko pastatyti paminklo Vyčiui, raiteliui ant žirgo, Lukiškių aikštėje, atsivėrusią skaudžią tuštumą galėtų užpildyti nebent žmonos ant šluotos skulptūrinė kompozicija.

Kablys – Klausimas. Slaptai.lt nuotr.

Toli gražu nenoriu pasakyti, kad visos žmonos yra raganos. Neturiu tokių blogų minčių! Šluotos motyvas čia atsiranda tik iš noro tinkamu būdu ir laipsniu romantizuoti paprastai romantizavimui atsparų žmonos  vaizdinį, drauge išsaugant visur suspėjančios žmonos idėjos dalykinę reputaciją, nenusaldinat tokios idėjos ir nepaverčiant negyva kolona kaip tarybinėse ideologinio tipo skulptūrose, vaizduojančiose moterį  motinos keršytojos ir pan. įpakavimuose.

Ką čia daug kalbėti, mano žmona buvo tobula visais atžvilgiais: nepaprastai graži (jaunystėje), protinga (visais metų laikais), dora (užprogramuota prigimties tokia išlikti iki gyvenimo pabaigos arba net ir toliau), turinti humoro jausmą, mėgstanti šokti ir dainuoti, užburiančio soprano moteris. Ji visą laiką, mums susituokus, uždirbdavo mažiausiai tris kartus didesnį atlyginimą nei įstengdavau aš pats, sparčiai kilo karjeros laiptai. Tokios žmonos ne gėda ir pasiklausti, jeigu išpuola reikalas.

Kadangi man pačiam žmonos idėja nuo seno buvo  svarbi, esu atkreipęs dėmesį, kad du lietuviškos viešosios erdvės intelektualai kartas nuo karto savo straipsniuose interneto dienraščiuose, nesusitarę, kiekvienas iš jų savita maniera, cituoja savo žmonų posakius įvairiais klausimais, tarsi tai būtų didžiausiojo autoriteto atsainiai padovanotos pasauliui įžvalgos, įrėmina jų truputėlį keistokas ištaras kaip turinčias nelygstamą vertę žmonijos istorijai, jeigu norite, įmūrija į marmurą  žmonos žodžius,  atsitiktinai išsprūdusius plaunant puodus. Tik vėliau, labiau įsigilinęs ir truputėlį nusivildamas, pastebėjau, kad  kreipiniu „žmona“ mūsų autoriai pradeda diskusiją su savo transcendentaliniu „aš“, retransliuodami jo požiūrį per idealią figūrą „žmona“, kai savo ruožtu mano žmona buvo visiškai kūniška, jusliškai patiriama, pati stojanti mūru už savo vyrą, net jeigu anas ne visados buvo teisus.

Tarsi to būtų dar negana, mano mylimiausia žmona buvo labai intuityvus žmogus, greitai apčiuopianti kito žmogaus esmę, nuspėjanti jo kodą, niekados neprašovusi per šalį, vertindama gyvenimo vingiuose sutiktų žmogystų patikimumą ar nepatikimumą. Ypač ji muistydavosi girdėdama į mano telefoną skambinant vienam studijų laikų geram pažįstamui, buvusiam bendrabučio kambariokui, bandančiam įsipiršti į svečius, kai anas, tvarkydamas savo reikalus, sukinėdavosi kažkur netoliese. Tačiau kai mano jaunystės laikų bičiulis graudžiai pareiškė, kad reikėtų susitikti dar šiame gyvenime („ kol esame gyvi“), aš numojau ranka į žmonos nepasitenkinimą rodančias veido išraiškas ir grėsmingus gestus, pasiūlydamas jam užsukti.

Prisipažinsiu, kad ir be žmonos burbtelėjimų daugmaž nutuokiau, kad mano jaunystės laikų pažįstamo, dabar įspūdingo stoto vyriškio atlapaširdiškumas buvo tik negrabiai dėvima kauke, už kurios slėpėsi patologinis smulkmeniškumas ir pedantiškai puoselėjama piktdžiuga.   Tačiau, pastebėjote ar nepastebėjote, svarbu yra dar ir tai – kokią kaukę žmogus dėvi, kokį vaidmenį pasirenka, į kokį bendravimo žaidimą esi jo pastangomis įtraukiamas, net jeigu suvoki tokio bendravimo veidmainiškumą, nepakankamumą. Dar neaišku, kokį apsimetėlį sunkiau pernešti – ciniko kaukę dėvintį drovuolį, besigėdijantį savo geraširdiškumo, ar geriausiu draugu besidedantį žmogelį, atvykusį išžvalgyti tavo gyvenimo paslapčių? Kad ir kaip ten būtų, atvykėlio peršama žmonai nuomonė, kad anas yra mano geriausiasis draugas, leido tąkart išplėtoti temą apie tai, jog tikrų draugų šiame pasaulyje nėra, o po Gintaro Beresnevičiaus mirties neliko jokios galimybės net ir puoselėti tokią iliuziją.

Net jeigu ir nebūtų jokių išankstinių nuostatų, kiltų klausimas – ar galima  pasitikėti tokiu žmogumi, kuris visą vakarą prie nukrauto vaišėmis stalo  gurkšnojo tik savo atsivežtą nealkoholinį šampaną, kai tuo metu tu, prisimindamas jaunystės laikus, išmaukei litrą degtinės? Ar galima pasitikėti tokiu žmogumi, – klausiu griežtai.

Daug ką paaiškina ta aplinkybė, kad svečias iš anų laikų buvo, jeigu galima taip pasakyti, mišrūnas, didele dalimi – žmogus, bet iš dalies – trolis, iš mitologinės praeities paveldėjęs tolimo protėvio trolio, įsimaišiusio į žmogaus tapsmo grandinę, kompleksus. Tokį trolį arba dalinį trolį labai lengva atpažinti  bet kokiame žmogiškame pavidale pagal totalinį, invalidumui prilygstantį abstraktaus mąstymo trūkumą, taip pat dėl nesugebėjimo bendrąją taisyklę pritaikyti atskiram atvejui arba atpažinti tokio atvejo subordinuotumą bendrajai taisyklei, dėsniui.

Trolis  visados baisiai sutrinka, pasimeta, persigąsta, kai pokalbis bendravimo metu pasuka į vienokį ar kitokį apibendrinimą. Bet koks operavimas sąvokomis žmogaus-trolio, juolab trolio-žmogaus yra atpažįstamas kaip agresija prie jo prigimtį. Be to, trolis yra linkęs į lytinius iškrypimus, labiausiai – į zoofiliją, nors kadaise šioje padermėje didžiausiu tabu buvo lytiniai kontaktai su žmogumi.

– Kai taviškis pasimirs, aš tave vesiu, – netyčia nugirdau grįždamas iš tualeto sakant trolį, dviejų vaikų tėvą, jau kadaise vedusį kitą žmogaus dukterį, mano žmonai. Dar ir dabar nesugebu suprasti, kodėl šitie žodžiai, ištarti lengvabūdiška maniera ir lengvai interpretuojami kaip kvailas juokelis, taip nemaloniai nutvilkė, kad tai prisiminęs, visados pajaučiu žąsies odą. Galbūt tik todėl, kad pati mirtis šiuose namuose buvo  pristojusi pernelyg arti, tapusi jusliškai konkreti ir neatrodė nė iš tolo, kad ji būtų linkusi juokauti, tačiau negaliu to nė prileisti, dar baisesnis buvo įsivaizdavimas, jog po mano mirties mano žmoną galėtų trolinti kažkokie troliai. Kaip nesunku nuspėti, žmona protestavo labai ryžtingais gestais, piktai šnypšdama ir kažką burbėdama apie tai, kad pajuokauti taip pat reikia mokėti. Tačiau į šį kambarį, kaip į nugyventą gyvenimą, jau nesinorėjo sugrįžti, pasilikau virtuvėje, atidaręs langą į naktį, žvalgydamasis į žvaigždes, ieškodamas tos, kurioje norėčiau apsistoti po mirties.

Toliau, siekiant tikslumo, reikėtų kalbėti protokoliškais teiginiais, nusakant tik patį faktą, uždraudžiant sau čia įsileisti iškreivinančias erdvę emocijas, blokuojant bet kokį rankų grąžymą. O faktas tas, kad mano tobuloji žmona, iš aukšto žiūrėjusi į visus mano bičiulius, o ypač tretiravusi geriausiuoju draugu besidedančią mitologinę būtybę, galop įsiprašiusią į svečius, po mūsų gražaus pasisėdėjimo jo vardą pradėjo tarti daug pagarbiau, o kartą net žvilgtelėjo į mane priekaištingai, beveik su skausmu akyse, kai bandžiau susigrąžinti senąjį atsainų toną.

Kas čia atsitiko, kad šitaip susvyravo pagrindai po kojomis? Niekados nepatikėsiu, kad išmintingą moterį gali nupirkti nešvankus komplimentas, pasakytas dar didesnio nevykėlio nei aš pats. Teisinant žmoną, neprošal bus pastebėti tatai, kad kažin ar faktu galima vadinti moters nuomonių atskirų niuansų pokyčius, juolab nuomonės pasikeitimą į gerąją pusę. Ar galima kaltinti žmoną tik dėlto, kad ji pradėjo žiūrėti į trolį daug žmogiškiau, tiksliau tariant, žmoniškiau? Tačiau šis neaiškus, labiau virtualus nei aktualus, nutikimas kažkodėl užgavo mano „aš“ giliausiąjį ašiškumą, nuvylė dar labiau nei žmona būtų pasirinkusi kurvos kelią. Griuvo, subyrėjo visas kosmosas, kurio viena iš normų buvo „žmona“, atsivėrė labiau pirmapradė, be jokios užuovėjos, chaoso tikrovė, užgimė naujoji moralė be moralizavimų, gyvenimas be uždangos, meilė be rytojaus.

Didžiausia  išdavystė prasideda tada, kai apie ją mažiausiai nutuokia pats išdavikas.

*** Atgal ***

Meilė

Jus trukdo Meilė, – pasigirdo  suskambusiame telefone tarsi ir pažįstamas balsas. –  Būtų gerai susitikti mieste, norėčiau supažindinti Jus su reikalingu žmogumi.

 ..,  – …

Toks mano vardas, Meilė, – pridūrė sukikenusi kažkur jau girdėto moteriško balso savininkė, be didesnio vargo dešifravusi trumpai užstojusios pauzės priežastis, iš toli, ką rodė telefono membranos braškėjimas, bet neįtikėtinai tiksliai nuspėdama abonento suglumusio veido išraišką. – Jūsų telefono numerį radau registratūroje.

Labai galimas dalykas, iškart atpažinau skambinusią moteriškę pagal balsą,  tačiau nežinodamas tos paprasčiausios aplinkybės, kad jos tikrinis vardas ir yra Meilė, išartą žodį „meilė“ supratau kaip slaptos ligos diagnozę, išsigandęs dėl galimo demaskavimo, – tarsi kažkas neatsiklausęs ilgai būtų žvalgęsis po tavo sielos užkaborius, – mat man skambinusiai moteriai jau keletą dienų puoselėjau kažką panašaus į švelnius jausmus. Dar nežinojau švelniojo balso nimfos vardo ir pavardės, bet ji man jau buvo stipriai kritusi į akį. Kaip ir spėjau, tai buvo spindulinės terapijos skyriaus radiologijos technologė, išsiskyrusi iš kitų savo kolegių nepaprastu meilumu, dabar jau būtų galima pasakyti – buvo tikra meilė, ne kitaip.

Paskyrus pacientui spindulinį gydymą, vienu svarbiausiu, jeigu ne pačiu svarbiausiu, sėkmės laidininku, iš to, ką galima realiai padaryti, bandant įveikti ligą, tampa tokios technologės rūpestingumas, geranoriškumas ir atidumas, nes  visa savo apimtimi žmogus yra atiduodamas į anosios rankas (arba – nagus). Tos gydytojos radioterapeutės, kuriai buvau priskirtas, taigi kuri visų pirma turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti gydymo eigą, per visą tą laiką nesutikau nė karto, nors ieškojau užsimušdamas. Anoji paprasčiausiai išgaravo, iškart pradingo kaip į vandenį tik išrašiusi nukreipimą spinduliniam gydymui su nurodytu procedūrų skaičiumi ir trukme. Užsukęs į kabinetą, rasdavau tik chalatą, tvarkingai kabantį ant krėslo aukšto atlošo. Dėl  šventos ramybės pasilabindavau su tokia instaliacija, spėdamas pagalvoti, kad gera yra turėti stebuklingą chalatą, uždirbantį jo savininkei atlyginimą.

Kartais pagalvoju, spėju, kad toks žmogaus palikimas ant ledo, nėra atsitiktinis  nesusipratimas, bet gerai suplanuota suktų žmonių akcija. Taip bent atrodo žiūrint iš moralisto  varpinės. Tačiau ir moralistas turėtų tramdyti savo arklius, nekontroliuojama moralisto pasija gali nuvesti klystkeliais, paklaidinti kaip tos žaltvykslės. Kaip jau yra pasakyta, be kaltės nėra kaltų, Taigi, galimas daiktas, dėl tokio nesusipratimo didele dalimi buvau kaltas aš pats.

Čia turiu pradėti iš toliau, prisimindamas nemalonų incidentą, nesmagų nutikimą, tapusiu man sunkiu išbandymu dar anksčiau, prieš susipažįstant su chalato savininke. Ir pasakysiu tiesiai, daug neaiškindamas, kad kartą patekau į labai aistringos moters glėbį, kuri per naktį išsunkė mane visą taip, kad gulėjau paslikas. „Dar bučinuką, dar bučinuką“, – ji meiliai  murkė, išties glaustydamasi kaip katė. „Pabučiuosiu tave numirėlio lūpomis“, – tariau aš, lengvabūdiškai pakštelėdamas jai į žanduką. Tada ir į vyko ta metamorfozė, kai mano meilės nakties partnerė po atsainaus pabučiavimo akimirksniu virto ledo luitu su truputėlį nustebusio, net nespėjusio dorai išsigąsti žmogaus veido išraiška. Nieko kito neliko kaip greitai pasipustyti padus. Po to sekiau spaudą, kriminalinę kroniką,  kaip atrodo, niekas iš to įvykio neprasisunkė į viešumą,  kompetentingos Lietuvos institucijos, galima spėti, nepaaiškinamus dalykus laiko valstybės paslaptimi.

Prabėgus savaitei kitai sutikau gatvėje seneliukę, nustebusia veido išraiška truputėlį priminusią nakties draugę, jeigu leistum sau patikėti, kad jauna ir žydinti moteris per kelias dienas galėtų pasenti šimtu metų. Ji vos rėpliojo,  kartas nuo karto pastuksendama lazdele, tarsi priešais save būtų ieškojusi minos.

Su minėto chalato savininke iš spindulinės terapijos skyriaus bendravau labai trumpai, epizodiškai, kai aš pirmą dieną pasirodęs skyriuje dar raičiau uodegą,  norėjau prieš visus atrodyti dideliu šaunuoliu. Tada išsiskirdamas su savo gydytoja iki rytdienos, pagautas keisto entuziazmo šuoro, pabučiavau jos ranką. Dabar bijau net pagalvoti, kad galėjo atsitikti kažkas panašaus kaip jau buvo įvykę, negaliu atsikratyti įkyrios minties, jog aš, pats to nenorėdamas, užšaldžiau savo gydytoją. Liko tik chalatas, kuriam iki šiolei jaučiu  neaiškų, tarp meilės ir neapykantos, prisirišimą.

Bučinys. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku suprasti, kad spindulinio gydymo technologės, nuo kurių absoliučiai priklauso gydymo sėkmė, yra be galo išlepintos. Galimas daiktas, jos savo darbą atliktų gerai ir  pernelyg netvirkinamos, tačiau ypač tuo atveju, kai spinduliavimas yra nukreiptas į saulės rezginio sferą, o milimetrinė paklaida gali sužaloti kitus jautrius organus, nesinori rizikuoti. Taigi ligoniai ir lenktyniauja vienas su kitu bandydami visais įmanomais būdais įsiteikti. Tikiu, kad anosios vienodai sąžiningai gydo visus, tačiau reikia labai kietai prikišti tokios technologės užpakalį kasdieninėmis dovanėlėmis, retkarčiais – ir pinigais, kad ji nerodytų savo susierzinimo grubiais judesiais, su demonstruojamu šiurkštumu taisant kūno padėtį prieš spinduliavimo pradžią tau gulint ant pakylos su nusmauktomis apatinėmis kelnaitėmis. Kai esi taip priklausomas, išrengtas ir bejėgis, šiurkštumo demonstravimas žmogų psichologiškai visiškai palaužia, varo į neviltį. Pagal teorinį aprašą, spindulinės terapijos seanso metu dirba dvi technologės, prižiūrimos gydytojos, tačiau praktiškai visados ten yra tik nustipęs arklys, tu lieki priklausomas nuo vieno žmogaus, kuriam kartais kas nors asistuoja, geros valios ir pareigingumo arba tokios valios neturėjimo.

Meilė nuo pat pirmo karto išsiskyrė nepaprastu savo švelnumu, ji, priešingai nei kolegės, išstatyto kūno nestumdė, netąsė, o tik meiliai pakreipdavo kojos ar liemens padėtį, prieš tai švelniai paglosčiusi tą vietą. Nepaprastai malonus buvo ir jos kalbėjimas, ausį glostė saldūs žodžiai, kad neva dabar esu tik truputį negaluojantis labai žavingas vyriškis, kuriam viskas greitai vėl bus gerai. Tai veikė, kai dėl išopėjusios ligos ir truputėlį pavargusios psichikos tampi jautrus kaip moteris, kuriai kiaurai sueina visokie, net akivaizdžiausiai melagingi komplimentai. Truputėlį neramino tik tai, kad ši miela ir graži moteris nepraleisdavo progos vėl ir vėl pasigirti esanti katalikė, nors jokio reikalo  savosios konfesinės priklausomybės demonstravimui nebuvo.

Mano liūdna patirtis  iš ankstesnių susidūrimų su pasauliu bylojo, kad prikišamai, t. y. net tada, kai niekas neklausia, katalikais skelbiasi tie žmonės, kurie turi stiprų polinkį į niekšybes. Dabar pagalvojau, kad štai mano močiutė Agnieška,  visą sąmoningą gyvenimą nugyvenusi gyvojo Dievo tikrovėje, žodžio „katalikas“ tikriausia net nežinojo, o jeigu žinojo, tai nematė prasmės tokį žodį dėvėti kaip rūbą. Kartais prisistatoma dar efektyviau, deklaruojant savo krikščionišką esmę, pranešant aplinkiniams: esu krikščionis. Šiandien tikriausiai ir nelabasis būtų linkęs prisistatyti krikščionimi, jeigu ne kataliku. Postmodernistiniais laikas ant pažinimo medžio jau auga kriaušės, o žaltys gali apsimesti bet kuo, net Ieva (tapatybės yra lengvai išgalvojamos ir keičiamos).

F. Nietzsche, filosofas, kuris laikomas radikaliausiu krikščionybės kritiku, sako maždaug taip, kad esą didžiausia krikščionybės problema yra tai, kad pasaulyje buvo tik vienas krikščionis, t. y. pats Jėzus Kristus. Kaip atrodo, F. Nietzsche yra teisus tik iš dalies. Jam galima ir atleisti, nes jis nepažinojo Agnieškos.

Nežiūrint lengvo abejonės šešėlio, kuris greitai praslydo ir užsimiršo, rinkausi gydymą pas Meilę, dar nežinodamas jos vardo, į procedūras ateidavau tik josios budėjimo valandomis, tokiu savo apsisprendimu parodydamas, jog kitų skyriaus technologių teikiamų paslaugų nevertinu arba net vengiu. Tada Meilė man ir paskambino.

 Susitarėme susitikti mieste prie didžiausios „Maximos“ parduotuvės, kur ji atvykusi savo automobiliu įsisodino mane, pasiruošusi nutransportuoti pas „reikalingą žmogų“, iš anksto nieko daugiau nepasakodama. Paslapties įtampa augo. Važiuojant, tarsi iš toli jau nutuokdamas kažką negero, pasitikslinau – ar  nesu vežamas pas kokį nors stebukladarį ekstrasensą, skubėdamas pareikšti, kad burtininkais netikiu? Mano mieloji Meilė baisiai pasipiktinusi ir stipriai mosikuodama rankomis iškart užtikrino, kad tokiais niekais ji neužsiima. Iš tiesų, kaip netrukus išaiškėjo, Meilė buvo labai dalykiška moteris.

Neilgai važiavę sustojome prie medinio namo su keliais vaismedžiais, apkibusiais rudens gėrybėmis. Keista buvo tik tai, kad rudenėjančiame sodelyje ganėsi kupranugaris(ė) su ilgomis blakstienomis. Laiptais iš lauko pusės namo šone užlipome į antrą aukštą, šeimininkė įvedė į kambarį, perpus užkrautą prekėmis, tarp kurių dominavo nežinomos man rūšies kava, pradėta išpakuoti iš dėžių dėžutėmis, kitur – styrojo neišpakuotos kavos dėžės.

Netrukus įėjo ir šeimininkas, kaip supratau, „reikalingas žmogus“. Susėdome. Pokalbis nesirišo, dar nėra taip buvę, nebuvau patyręs, kad pokalbis šitaip nesiklijuotų. Kaip atrodė, visi išbandyti šeimininko būdai pradėti pokalbį su panašaus statuso atvykėliais buvo atmetami vienas po kito, neišplėtojant jų iki galo, nes aš  vis plačiau šypsojausi, jau aiškiai nutuokdamas, kad čia esu atvestas kaip avinas, kurį ruošiamasi nukirpti. Galų gale šeimininkas nustojo žaisti užuolankomis, pareikšdamas, kad jie turi nuostabų man pasiūlymą, kuris susideda iš dviejų dalių: a) paims mano kraujo mėginį, išsiųs į Norvegiją tyrimams, b) pagal tyrimo rezultatus kiekvieną mėnesį iš Norvegijos gausiu  stiprinančių širdį, valančių kraujagysles vaistų siuntą. Vaistus esą reikėtų vartoti iki gyvenimo pabaigos. „Kas be ko, tai kainuos nemenkus pinigėlius, tačiau į  savo sveikatą protingi žmonės investuoja nesismulkindami“.

Duotas pasiskaityti reklaminis bukletas skelbė, kad ši tyrimai-vaistai schema saugo nuo infarkto, padeda nuo kitų širdies negalavimų. Tiesą sakant, širdimi niekados nesiskundžiau, o čia, regis, buvau pristatytas vadovaujantis posakiu, kad prostata yra antroji vyro širdis. Taigi  nebuvo jokia paslaptis, kad onkologinės ligoninės spindulinės terapijos technologė su savo bendrininku siekia įpainioti nelaimėlį ligonėlį į sukčiavimo schemą, kita vertus, mano apsimetėliams geradariams taip pat nebuvo paslaptis, kad man tai jau nėra jokia paslaptis. Mes visi tylomis supratome, kad privalėčiau pirkti šiuos visiškai nereikalingus man vaistus tik dėl to, jog neužrūstinčiau Meilės, nuo kurios   mažiausių kaprizų, geros ar blogos nuotaikos tapau priklausomas labiau nei to norėčiau. Turėjau būti išmintingas, pagalvodamas, kad sveikata yra brangiausias turtas, susimokėdamas dar ir papildomai už sielos ramybę spindulinės terapijos  seansų metu, už tai, kad nereikėtų bijoti, jog tau mirtinai pakenks į savo nagus tave pasičiupusi neaiškios psichologinės pusiausvyros ir galimai plėšri moteriškė. Pabandžiau savo iniciatyva užbaigti nesmagų pokalbį, pasakęs, kad pasidomėsiu, pasiskaitysiu gautą bukletą, išeidamas nepaėmęs net bandomos įsiūlyti  sveikatinančios organizmą kavos, pamelavęs, jog vartoju tik arbatą.

Važiuojant atgal į ligoninę, kur greitai turėjo prasidėti Meilės darbo valandos, švelnioji moteris nei iš šio, nei iš to pradėjo nuolankiausiai dėkoti man už tai, kad aš neva priėmiau jų pasiūlymą. „Man tai labai svarbu“, – pasakė su paslaptinga intonacija Meilė. Baisiai nustebau dėl tokios  įvykių interpretacijos. Taigi privalėjau labai detaliai paaiškinti bendrakeleivei, kad nebuvo nė mažiausio preteksto jai pagalvoti, kad užkibau ant jų negudriai užmesto kabliuko, pasakiau visą tiesą, jog man tokie pasiūlymai yra klaikesni net už mirtį. „Net jeigu žinočiau, kad nesutikęs su jūsų, švelniai tariant, keistu pasiūlymu pasirašau sau mirties nuosprendį, vis tiek  nepriimčiau tokio pasiūlymo. Galų gale tai ne pasiūlymas, o nešvankus reketavimas, kai bandoma pasipelnyti iš žmogų užklupusios bėdos. Kam reikalingas toliau toks gyvenimas vyro, kuris iš baimės numirti leidosi išprievartaujamas. Toks vyras niekados neturėtų teisės užlipti ant moters, neturėtų teisės pasilypėjęs bandyti įsukti elektros lemputę į patroną, juolab neturėtų teisės lipti į tribūną, gviešiantis perskaityti mokslinį pranešimą. Taip pažemintas vyras išvis neturėtų teisės kur nors laipioti, kopti į viršų. Banditų reketuojami verslininkai mokėjo duoklę, siekdami išsaugoti savo verslus, darbo vietas žmonėms, tačiau mano apsilpęs kūnas tikrai nėra vertas tokios aukos“.

Meilė staiga pakreipė pokalbį kita linkme, pradėjusi porinti litaniją apie savo mamą, kuri neva net nebuvo labai gera moteris, nebuvo tikra katalikė, daug geresnis esą buvo patėvis, kuris atvedė pačią Meilę į katalikybę, vyras taip pat buvo blogas žmogus, ne katalikas, todėl su anuoju ji išsiskyrė. Visas tas mekenimas buvo taip ne vietoje, pro šalį, kad  iškart tapo bloga ant širdies, drauge pradėjo veržti kaklą, puoliau kraipyti galvą, plačiai atsisagstęs apykaklę.

Tačiau netikėtai dėmesį patraukė tai, kad mūsų važiuojamos mašinos judėjimas visiškai sulėtėjo, mindžiukavome beveik vietoje, mus lenkė visi, kas tik užsimanydavo. Čia vyko keistos lenktynės. Klibikščiuodami su ramentais mus pralenkė čionykščio gyvenimo žinomi filosofai, kaip kamuoliniai žaibai suspindusioje pievoje vis praskriedavo kitos (naiviosios) sielos, begaliniu greičiu kaip zuikis kažkas minkštai neapčiuopiamas dūmė nudūmė pažeme (kažkodėl prisiminiau tylųjį kaimyną iš namo viršutinio aukšto), tačiau visų priekyje dūlavo kaip viesulas nurūkusi, visus aplenkusi, šokinėdama ant vienos kojos, mano močiutė Agnieška. (Apie jos klibikščiavimo į Bažnyčią ypatumus, savitą stilių, prisiminkime, jau esu kalbėjęs anksčiau.)

Staiga mūsų sulėtėjusi mašina, judėjusi vos-ne-vos, įvažiavo į griovį, su baisiu trenksmu įsirėžusi į aukštą šlaitą. Aš pats jokios savo kūno atatrankos  nepajutau, tarsi bučiau buvęs uždarytas kapsulėje, o ant vairo baisiai išsidraikiusi nuo smūgio, su perskelta galva gulėjo Meilė. Iš perskeltos kaktos be perstojo sroveno žalias skystis. „ Kokia tu graži, mano neišsipildžiusi meile“, – pagalvojau liūdnai išlipdamas iš sumaitoto automobilio. Ant sumaigyto kapoto tupėjo vidutinio dydžio driežiukas, savo žvitriomis akytėmis žiūrintis tarsi pro šalį.

Ar derėjo mano dievobaimingai močiutei Agnieškai taip lakstyti? Gal čia vis tik reikėtų vartoti  labiau archajišką pavadinimas „bobutė“, taip nurodant į Agnieškos pagoniškąjį potencialą, nežiūrint jos įsipareigojimų Romos katalikų  Bažnyčiai? Kaip visi gerai žinome, Bažnyčia smerkia magiją, draudžia visokius burtininkavimus. Tačiau viskas nėra taip, kaip atrodo. Kaip savo ruožtu dingojasi bent šių eilučių autoriui, krikščioniškasis požiūris į kasdienybę yra magiškai ironiškas. Žinia, tai mažai ką turi bendro su maginiu realizmu, kuris savo piešiamą tikrovės paveikslą bando iškišti kaip galutinės tikrovės vaizdinį.  Krikščionybė įgalina matyti šio pasaulio prasmės neužbaigtumą, todėl šio pasaulio reiškinių buvimas, krikščioniškuoju požiūriu, yra neįtikėtinai keistas, kitaip tariant, magiškai ironiškas.

– Gal vis tik galėtum jau atvežti, kaip žadėjai, tų ekologiškų bulvių, kalbėjome apie maišą ar du,  – truputėlį įsižeidusios ypatos balsu paprašė Meilė, kai susitikome kitą kartą, man atvykus į spindulinį gydymą. Taip ir padariau, kaip buvau pasižadėjęs, jau kitą dieną į Meilės mašinos bagažinę sukrovęs du ant grynojo mėšlo kaimo sodyboje užaugintų, be jokios chemijos bulvių maišus.

*** Atgal ***

Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“

 užkopęs ant aukštos uolos matau kaip saulės spinduliai sušildo vandenyną

 į spindulinį gydymą kiekvieną rytą vienas pats tempiu aš savo klyną

įsliuogęs į savęs viršūnę nebesidangstau aš jau grimu

toks ištuštėjęs buvo miestas o sieloje ramu ramu

kada išvykome keliavom šitiek metų – grąžaus į praeitį toliau nei matos

– ir tik laukinės bitės vis dar neša medų su  dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

dangorykštės toks nimbas susipynęs – užžėlęs tiltas į krantus tėvynės

laukai derlingi ten ir rambios karvės atrajoja – vaizdelis užsilikęs dar nuo rojaus

žolė taip stojas iš nakties vos tik prašvitus

 megapoly jau gęsta žvaigždės rytą skelbia vištos

 – iš romos kurijos šventosios kurjerio dar nesimato

 – be plaučių jau džiovos  išvis aš negaliu įkvėpti aromato

ramybė  jau tokia kad plaukas stojas piestu

– per vasaros karštymetį vanduo staiga  atvėsta

mėnulis toks vaiskus ir  be energijos – kaip  taurina jį vaistinės jau fonas!

vokus tenai iškart pramerkia kažko nudžiugintas lavonas

 – statula prie tvenkinio visai be žuvų stovi štai

 – ir štai atsigniaužia ruduo nei elgetos pirštai

 kaip dyla to pasaulio pamatai – jau nieko nesimato

 tave ten pasitiks vienatvės žiurkė – mane čia palydės tik kaukė nuo pomados

 – šalia gyvendami dar susitinkame sapnuos kur viskas ištęsta ir neryšku taip pat

 –  kaip laikas žudomas vėl laikrodis suaimanuos o  rytas bus blausus ir langas tepaluotas

ir vėl nukarusios bei tuščios mėtos žnyplės – į žiemą pradingstu ilgai nelaukęs

dar nematau tačiau girdžiu kaip šnypščia  snaigės  pakliuvusios į tavo plaukus

vėlei ataugos raitos anapus saulės vaiskumą sučiupusios

plaukia plaštakė visa išsitepusi geltonaisiais milčiukais

*** Atgal ***

Akademija

Kaip  mūsų ašarų pakalnėje atsirado ši įslaptinta universitetinių studijų įstaiga, įgijusi akademijos pavadinimą? Lengviau būtų suprasti, kad tokios įstaigos atsiradimas yra menkai tikėtinas arba beveik neįmanomas dalykas nei pripažinti faktą, jog mūsų šalyje, bėgant laikui, užgimė kažkas panašaus į slapto mokymo ložę, mokymo programose  eksperimento teisėmis buvo institucionalizuota Alternatyva.

Kaip atrodo, sėkmę visų pirma lėmė kompetentingų Lietuvos institucijų sugebėjimas įsiklausyti į senų ir išmintingų mokytojų pastebėjimus, kad antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (pirmoji – tai dabartinių moksleivių tėvai ar net seneliai). Be to, totalinio informacinio karo sąlygomis, kai dėl informacinių technologijų suklestėjimo žmonių kvailinimas pasiekė neregėtas aukštumas, o sąmonė su užsilikusiais smegenų vingiais  buvo išplaunama dar sparčiau nei nešvarūs pinigai, kažkam dingtelėjo į galvą, kaip svarbu yra užsitikrinti, kad bent maža populiacijos žmonių grupelė matytų pasaulį savo akimis, o ne per monitoriaus ekraną, dėl šalies saugumo ir atsparumo priešiškai veiklai reikėjo naujojo kirpimo legiono pasišventėlių, kurie išdrįstų atsijungti nuo skaitmeninio pasaulio, stodami į akistatą su tikru pasauliu, kurie pagaliau būtų pasiryžę prisijungti prie pačios būties.

Slaptumo režimas čia buvo kraštutinio laipsnio, ypač aukštas, kai, siekiant užkardinti net mažiausią elektroninio šnipinėjimo galimybę, administracijai, dėstytojams ir studentams tarpusavyje susirašinėti buvo leidžiama tik su pašto karvelių tarpininkavimo pagalba. Į akademijos teritoriją pašaliniai užklysti neturėjo nė mažiausio šanso, ten patekti galėjo labai nedidelis skaičius išrinktųjų, turinčių labirinto raktą. Tai  buvo mechaninis pultelis, kurio dėka surinkus tik išimtinai akademijos studentams ir dėstytojams žinomą raidžių ir skaičių kodą, vienas tradicinio maršruto miesto autobusas nugabendavo į slaptosios akademijos prieigas. Be  labirinto rakto arba užmiršus suspaudyti kodą tas pats miesto autobusas nugabendavo į Noreikiškes, t. y. miestelio tipo gyvenvietę šalia Kauno.

Dar pridursiu, kad to atvykimo į Noreikiškes vis tik negalima būtų vadinti kažkokiu paklaidinimu, nes žmonės be jokių trukdžių čia galėjo atvykti ir taip pat lengvai grįžti atgalios, kursavo  autobusai, vyko vidutinio aktyvumo eismas, visi, kam reikėjo, įvažiuodavo ir išvažiuodavo, čia buvo galima keliauti net dviračiais, žygiuoti pėsčiomis, o apdujusių, t. y. sukančių ratas po rato, taip tarsi būtų pasiklydę labirinte dėl savo pačių nerangumo, čia buvo ne daugiau nei kitur.

Patekimo į neslaptą gyvenvietę jokiu atveju nebūtų galima pavadinti ir „tuščiu šūviu, nes suplanuota ar neplanuota išvyka į Noreikiškes leido keliautojams susipažinti su gražiai sutvarkyta miestelio aplinka ir dorais gyventojais, pajusti pasididžiavimą savo krašto žmonėmis, galimas daiktas, čia slypėjo kažkokia mums svarbi užuomina, tačiau net ir išsisklaidžius ūkams miestelio apylinkėse slaptosios akademijos čia niekas nebūtų radęs nė padujų. Akademija slypėjo kažkur kitur, o į tą „kitur“, kaip jau buvo sakyta, buvo galima nukeliauti tik turint labirinto raktą.

Noreikiškės į mūsų istoriją patenka galbūt tik dėlto, kad čia andai buvo įkurta didžiausia respublikoje karvelidė, o akademija, prikėlusi tauriąją karvelių misiją, šiandien yra stambiausias, jeigu ne vienintelis šių sparnuotų pašto tarnautojų klientas. Jeigu kažko nesupratote, dar paaiškinsiu, kad karvelidė – tai ne karvidė, o karvelis – ne karvės vyras. Kita vertus, kas nežino, kad Noreikiškėse veikia Ugnės Karvelis vardo gimnazija.

Kompiuteristai. Slaptai.lt nuotr.

Akademija buvo įkurta supratus, kad tradicinį universitetinį mokymą ištiko krizė (taip paprastai biurokratine kalba vadinamas prasidėjęs kolapsas arba atsikvošėjimo akimirka, stovint ties bedugne). Šioje sferoje kažką reikėjo keisti iš esmės, kai pakeisti nusistovėjusią dalykų padėtį esmės požiūriu jau buvo beveik neįmanomą. Universiteto degradacija buvo tapusi tokiu pat neatšaukiamu procesu kaip vis efektingiau besireiškiantis šiltnamio efektas  žemės atmosferoje. Labiausiai neramino net ne tie, į akis labiausiai krintantys degradacijos fenomenai, tokie kaip klanų įsivyravimas universiteto aplinkoje, į rektorių postus išstumtų žmonių cinizmas ir savanaudiškumas, lengva ranka jiems traktuojant universitetą kaip savo dvarą, kiek užstojęs supratimas, kad liūdinančios negerovės yra nulemtos globalinių procesų neatšaukiamos istorinės logikos, taigi nėra vien tik kažkieno savivaliavimo padarinys arba subjektyvumo išvarža, kurią nesunku būtų išoperuoti.

Siekiant sugrįžti prie pačios esmės, buvo atkreiptas dėmesys į tą žmogaus sąmonės plėtotės, jeigu norite, švietimo sampratos takoskyrą, kuri išryškėjo diskusijose tarp Sokrato ir sofistų. Prabėgomis atkreipsiu dėmesį, kad žodis „sofistas“ net ir mūsų laikų universitetą baigusio žmogaus lūpose turi neigiamą reikšmę, taip išplėtota reikšme yra vadinamas neprincipingas žmogus, kuriam rūpi tik savoji nauda, o ne tiesa kaip tokia, kai savo ruožtu Sokratas yra tapęs vos ne garbinama tiesos ikona, visuotinai pripažįstamu teigiamu herojumi, paprastai užmirštant tą aplinkybę, kad Vakarų švietimo sistema  pasuko sofistų nubrėžtu keliu, visais įmanomais būdais siekdama apeiti Sokrato pavyzdį. Sokratas iki mūsų akademijos įsteigimo, norime tai pripažinti ar nenorime, buvo istoriškai pralaimėjęs herojus.

Trumpai tariant, skirtumas tarp sofistų ir Sokrato yra tas, kad Sokrato oponentai sofistai švietimą suprato kaip žmogaus sąmonės farširavimą informacinėmis putomis, už tokią paslaugą imdami užmokestį ir taip davę postūmį, pasukę ienas žinių komercializacijos keliu, kai savo ruožtu Sokratas buvo įsitikinęs, jog žmogus kažką gali sužinoti tik savo paties vidinių resursų pagrindu, kurdamas dialogą su kitu žmogumi, taigi tik tokiu atveju, kai žmonės vienas kitam tarpininkauja, padėdami prisiminti radikaliai užmirštą, kasdienybėje išbarstytą esmę.

Kompetentingų Lietuvos institucijų garbei būtina pastebėti, kad toks Sokrato pavyzdžio ne viešas, uždaro eksperimento teisėmis vykdytas, kaip vienos iš galimų alternatyvų pasirinkimas, rodė mūsų valdžios sugebėjimą, pernelyg to nedemonstruojant, eiti prieš srovę, o čia matomą prasmingo slapukavimą atvejį dėl jo tragikomiško pobūdžio galėtume prilyginti nebent iš ankstesnių laikų žinomam kukurūzų sėjos diegimo apsimestiniam entuziazmui, kai drauge realiai, kiek tai buvo įmanoma dėl laikmečio ypatybių, į komandas iš aukščiau ir naujus šūkius buvo žiūrima valstietiškai blaiviai, t. y. rezervuotai.

Pastaraisiais metais vykusi universiteto komercializacija neatsirado tarsi iš nieko, o posūkis į tokių procesų suintensyvėjimą rodo tik tai, kad sofistika pasiekė savo aukščiausiąjį tašką, universitetas tapo užvaldytas ultrasofistinių pajėgų, universitete galiausiai triumfavo kraštutinio  sofizmo atmaina, kurią, atskiriant nuo paprastojo sofizmo, butų galima pavadinti hipersofizmu (klausimą, suformuluotą vartojant tą pačią švietimo metaforą – ar taip ir atrodo didžiausia tamsa prieš greitai užstosiančią ryto šviesą – palikime atviru). Bolonijos deklaracija, o po to greitai Europos Tarybos patvirtinta Lisabonos strategija atvėrė kelius audringam universiteto veiklos sukomercinimui, skubant universitetą paversti finansinių institucijų ir gamybos priedėliu. Universitetui šiandien yra keliama užduotis visiškai supanašėti su didžiaisiais prekybos centrais, tapti naujojo tipo megaparduotuve. Suprantama, kad tai įpareigojo stambinti universitetus visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Tačiau protingos galvos Lietuvos vyriausybėje kažkaip suprato (joms dašuto), kad neatsitraukiant nuo magistralinės linijos, drauge būtina trūks plyš kaip alternatyvą išsaugoti mažą jaukų sokratiškojo tipo universitetą, kur aukščiausiuoju sąmonės ugdymo principu taptų Dialogas.  Jau niekam nebuvo paslaptis, kad būtent Sokratas įtvirtino dialogą kaip sąmonės plėtotės normą ir formą, drauge vyriausybėje sudaryta komisija nusprendė, kad toks sokratiškosios linijos universitetas bus vadinamas akademija dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog alternatyvaus universiteto veiklą yra numatyta pradėti, toks universitetas bus įkurtas būtent  Akademo sode. Vardan galimybės palyginti, galima pastebėti ir tai, kad, sustambinus mokymo įstaigas, mieste be slaptosios akademijos, apie kurios veiklą mažai kas nutuokė, liko tik du universitetai, dėl savo dislokacijos vietos ir nusistovėjusių refleksų vadinami atitinkamai Zoologijos  ir Botanikos sodų universitetais.

Ginant mažojo sokratiškojo tipo universiteto idėją, dabar yra gera proga viešai išplėtoti ir detalizuotai paaiškinti anksčiau intensyviai nutylėtą tezę, kad universitetas nėra paprastas žinojimo kombinatas su automatizuotomis žinių gamybos ir išpardavimo linijomis, taigi net posūkis į didesnę universiteto komercializaciją, kaip atrodo, neduoda pagrindo  universiteto vadyboje taikyti didžiųjų prekybos centrų patirtį, įvertinus jų pranašumą, lyginant su mažomis parduotuvėmis. Tačiau jeigu tokia išlyga nelaikoma rimta, logine seka veda prie minties, kad svarbiau būtų ne jungti universitetus vienas su kitu tarpusavyje, bet tiesiog prijungti kiekvieną iš jų prie didžiųjų prekybos centrų kaip atskirus apsiprekinimo padalinius, kur parduodamos ir perkamos žinios bei profesinės  kompetencijos. Tokiu būdu galėtume susigrąžinti į mūsų leksikoną šiandien jau beveik nevartojamą universalinės parduotuvės pavadinimą, kur žodžio reikšmę ir įstaigos veiklos universalumą liudytų taip pat ir parduodamo  universitetinio išsilavinimo paketai.

Šį laikmečio paradoksą galimą išsakyti dar ir taip: universitetai tapę žinių fabrikais pradeda fabrikuoti žinių visuomenę!

Kuosos – protingas paukštis. Slaptai.lt nuotr.

Žinia, universiteto pavadinimas, universitetas nominalia to žodžio reikšme atsiranda viduramžių epochoje. Sokratas tais laikais, toli gražu, nebuvo svarbi figūra, tačiau mūsų iki galo neįsisąmonintą Sokrato dalyvavimo pribuvėjos vaidmenyje universiteto kaip institucijos užgimimo metu faktą, jo stovėjimą prie universiteto ištakų galimai liudija tokia detalė, kad atsirandančiame viduramžiais universitete svarbiausia studijų forma buvo disputas. Kita vertus, šiandien, kaip atrodo,  galime kelti net tokį klausimą: ar stipriai mutavusi universiteto kaip žinių mega fabriko idėja dar kaip nors  gali būti siejama su universiteto pavadinimu pagal prasmę, jeigu mes vis dar laikomės senoviško prietaro, kad daiktus reikia vadinti savais vardais? Taip suformulavus klausimą nesunku bus pastebėti, kad mažas universitetas turi savų pranašumų saugant universiteto dvasią ir istorines šaknis prieš gigantomanijos keliu pasukusius  mokymo kombinatus.

Pabandykime įsivaizduoti, kad  vis dėlto pavadinimas „universitetas” yra ne tiek antikvarinė vertybė, kiek prasmingo kelio nuoroda. Ką toks pavadinimas sako? Lotynų kalbos žodis universitas, tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu, pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra nuoroda į išplėtotą žinių brolijos bendruomeniškumą, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, dėstytojų ir studentų įsipareigojimo abipusei globai savotiška tatuiruotė. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, bendrijos atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su  tokiai įteisintai bendruomenei suteikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o tikrąja esme yra bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, taip pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams. Savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, kad didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginta desperatiškam bandymui  užsiauginti moliūgų lysvę per žiemos speigus atvirame lauke.

Mūsų akademijoje šventai buvo laikomasi Sokrato filosofijos nuostatos, kad žmogus gali sužinoti tik tai, ką jau žinojo iš anksto, taigi naujų žinių įgijimas visų pirma yra ne kas kita kaip atminties bedugnio šachtos atvėrimas, kai žmonės tarnauja vienas kitam dialogo plėtotėje aktualizuojant neišsemiamą atminties potencialą. Tačiau pasistenkime nesuplakti  į vieną visumą skirtingų dalykų! Akademijoje su ironija buvo žiūrima į  moderniaisiais laikais ugdymo ir mokymo įstaigose išplėtotą multimedijos priemonių taikymą, o ypač didelę antipatiją mums kėlė pasiruoštų iš anksto pagal PowerPoit  kompiuterinę programą skaidrių naudojimas mokymo procesuose. Šitokia trivialiojo pasaulio praktika buvo kardinaliai priešiška dialogo idealui, sokratiško pavyzdžio dialogą suprantant kaip kelionę nepramintais takais, iš anksto nežinant, ką tokioje kelionėje atrasime, neturint jokių išankstinių garantijų net dėl to, kad nepasiklysime miško tankmėje. Dialogą į priekį veda atradimo džiaugsmas, taigi dialogo kultūra nedera su iš anksto surašytomis ir demonstruojamomis tezėmis. Tačiau kaip dera toks nusiteikimas nežinomų dalykų atradimo džiaugsmui su principine nuostata, kad žmogus gali pažinti tik tai, ką žinojo iš anksto? Didelės paslapties čia nėra, išplėtotas dialogas leidžia sužinoti tik tai, ką tu žinojai iš anksto, bet nieko apie tai pats nežinojai, kol tokio žinojimo neatpažinai dialogo kelionėje. Dar kitaip tariant, dialogas leidžia aktualizuoti potencialų žinojimą. Naujų žinių įgijimas čia yra suprantamas ne tiek kaip skubėjimas į priekį, siekiant užbėgti horizontui prieš akis, kiek kaip perėjimas iš vienos plotmės į kitą, kaip strikinėjimas kopėčiomis, po truputėlį  žvalgantis į platoniškų idėjų  karalystę.

Mūsų rektorius yra paleidęs į apyvartą sparnuotą frazę, kartą su apsimestine šūkio intonacija pusiau juokais, pusiau rimtai pasakęs, kad nuskaidrėjusiai sąmonei skaidrių nereikia.

Daug nesiplėsdamas pastebėsiu dar tai, kad, studijuojant kalbas, iš visos kalbų įvairovės akademijoje didžiausias dėmesys yra skiriamas žemaičių  tarmei, su beveik neslepiama panieka žiūrint į trivialiojo universiteto užmojus siaurinti lietuvių kalbos vaidmenį studijų procese, mums muistantis dėl didžiųjų universitetų veikloje įteisintos praktikos mokslines konferencijas organizuoti išimtinai  anglų kalbą. Mes, akademijos kontingentas, kiekvienas iš mūsų laikomės daugmaž tos pačios nuomonės, kad bandymai kišti anglų kalbą ne tik ten, kur reikia, bet ir ten, kur nereikia, rodo ne prakutusio čiabuvio aukštą lygį, atsivėrus pasauliui, o  uždaros kaip karsto dangtis sąmonės visišką nususimą arba net žmogaus dvasios menkybę.  Užsienio kalbos padeda susikalbėti, pasidalinti informaciją, net padeda praplėsti akiratį, – taip, to nepaneigsi, – tačiau mąstyti žmogus gali tik savo gimtąja kalba.

 Akademijoje buvo iškelta tikrai ne iš piršto laužta hipotezė, kad žemaičių tarmė gali būti panaudota kaip šifro raktas, siekiant labiausiai efektyviu būdu dešifruoti Sokrato pasekėjo Platono idėjų (eidos) teorijos pozicijas, atveriant menkiau žinomus šios teorijos užkaborius. Užteks prabėgomis paminėti tik tai, kad žemaitiškas žodis „veizėti“ nurodo į eidos teorijoje užmintą mįslę, kad tik daikto esmės nuskaidrėjimas leidžia išvysti tikrąjį daikto veidą (veizėti-eidos-veidas). Aš pats akademijos aukštesniuose kursuose  bandžiau užkurti dialogo įkaršti, siekiant išsilukštenti lietuviško žodžio „menas“ etimologines užuominas, ir čia pat iš naujo keliant kausimą – kaip grožio patirtis gali tapti meno kūrinio tiesa? Ar išvis teisėta yra kalbėti apie meno kūrinio tiesą, jeigu moderniųjų laikų estetika grožį jau yra linkusi traktuoti kaip tai, kas atlieka nuo tiesos? Diskusijose mums pavyko vienas kitą daugmaž įtikinti, kad lietuvių kalboje žodis „menas“ nurodo į platoniškai suprastų idėjų atsiminimo užduotį. Lietuvių kalboje vartojamos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Žemaičiuose kartais sakoma net taip: Tavo menas kaip senos avies (reiškia – viską blogai atsimeni), Šitas žmogus seno meno (daug mena). Taigi lietuvių kalbos žodžio „menas“ tariamas daugiareikšmiškumas  pateikia kaip tik labai aiškiai sustyguotą nuorodą, kad menas yra amžinųjų idėjų atsiminimas.  Net ir realistiniu vadinamas menas nėra fotografinis tikrovės atvaizdavimas, o lietuviško žodžio etimologija suteikia drąsos menu pradėti vadinti žmogaus galimybes daugiau ar mažiau viršijančią pretenziją atsiminti amžinąsias esmes. Tik toks, t. y. menantis menas pralaužia kasdienybės luobą, drauge nuskaidrindamas žmogaus sąmonę.

Sokratas yra pateikęs pavyzdį, kad teisingai suformuluojami klausimai įgalina net mažametį, neragavusį jokio mokslo vaiką prisiminti sudėtingiausias matematikos tiesas. Sokrato metodo ištobulinimas mūsų akademijoje  įpareigojo studentus jau pirmojo semestro bėgyje pamėginti atsiminti savo pradėjimo istoriją, išgyvenat tėvų emocijas naujos gyvybės užmezgimo metu, o po to, tolesnėse studijose su didesne ar mažesne sėkme buvo siekiama praverti  amžinųjų idėjų dangų. Akademijoje su kai kuriomis išlygomis buvo prisilaikoma sielos preegzistencijos doktrinos, skelbiančios, kad siela pati yra egzistavusi grynųjų idėjų sferoje, o dabar –  jau įkalinta kūne, gali pradėti jas prisiminti, pastūmėta kokių nors asociacijų,  kartais net ir turinčių juslinį  pavidalą, kaip yra sielą budinančioje grožio patirtyje. Žiūrint paraidžiui, pagal Platoną, siela iš šio pasaulio reiškinių  gali pradėti prisiminti daiktų esmiškumą, pažadinta  kaip tik grožio patirties. Būtent šio pasaulio grožio patirtis, anot eidosų teorijos kūrėjo, veda į tokią atsiminimo aktualizacijos užduotį, kuri leidžia susieti grožį su tiesa. Kaip jau buvo sakyta, lietuviu kalba atminties aktualizacijos perspektyvą, kurioje  grožio idėja yra susiejama su esmės, būties ir tiesos raiška, siūlo vadinti menu.

Akademijos dėstytojai nebuvo pernelyg sukaustyti akademinio dogmatizmo, įpareigojančio griežtai priešpastatyti sielą ir kūną, žmogaus polinkį užmiršti ir užsimiršti dažniausiai traktuodami kaip sielos išsibarstymą laike, nulemtą  dalaus kūno artumo. Dalus kūnas iš dalies užspeičia sielą ne tik dėl to, kad bėgant laikui pats dalijasi, pameta plaukus, dantis, išdalija laike gyvenimą, bet ir dėlto, kad  savo dirglumu kūnas neretai nukreipia sielą nuo svarbiausių dalykų į smulkmenas,  taip paskatindamas sielos įklimpimą užmarštyje. Akademijos požiūriu, sielos nuosmukis – tai išsibarstymas laike, o sokratiško tipo dialogai įgalina  atkurti sielą, lipdant ją iš naujo, surenkant į vieną daiktą visų pirma atminties aktualizacijos dėka.

Kasdieninės meditacinės praktikos amžinųjų idėjų sferoje, o  ypač dėl  idėjų  magnetizmo atsirandantis  žmogaus tempimas aukštyn, kai  dvasios pakylėjimo būsenoje toks akademijos auklėtinis neretai tik vertikaliai ištiestos pėdos pirštų galais vos-ne-vos liečia žemę (tarsi būtų  keistai užstrigusi balerina), anksčiau ar vėliau palieka antspaudą akademijos studentų išvaizdoje. To nepaslėpsi, jų išvaizda keičiasi, o  dėl to iškylantis paslapties dehermitizacijos pavojus  kelia papildomus rūpesčius eksperimento vykdytojams, kurie neretai prašo mūsų studentų  neišsiskirti iš minios, pamoko kaip  reikėtų dėvėti „kuklumo rūbą“. Tačiau treniruota akis nesunkiai atpažįsta akademijos auklėtinius tarp kitų žmonių iš jų truputėlį deformuotos, prailgėjusios galvos ir  neproporcingai ištįsusio torso. Kai jie išeina kur nors pasivaikščioti vakaro metu, atrodo, kad jų galvos pradingsta už horizonto.

Kaip  yra atrenkami studentai į akademiją,  to gerai nežinau,  kažkiek daugiau galiu prasiplepėti tik apie tai – kaip, pagal kokiu kriterijus iš visų pašalių yra surenkamas akademijos dėstytojų korpusas. Be moralinių ir intelektinių savybių čia ypač svarbiu kvalifikaciniu pagrindu yra laikomas  žmogaus sugebėjimas palaikyti dialogą, todėl kandidatas į dėstytojus yra testuojamas ribinėse situacijoje, keliant jam užduotį susikalbėti su paukščiais, tarkime, įpareigojant  tokį pretendentą prakalbinti vasaros sodus užpuolusius, taigi trešnes, vyšnias, po to saldžiąsias kriaušes lesančius varnėnus, viliantis, kad ir čia galima rasti kažkokį konsensusą, supratimą tarp žmogaus ir paukščio. Varnėnai išties nėra pats blogiausias variantas, kaip išaiškėjo testų metu, sunkiausia būna prakalbinti senas, bjaurias, piktas varnas. Žmonės, sugebantys užmegzti dialogą su varnomis, yra laikomi tikraisiais akademijos nariais, vadinami akademikais tikrąja to žodžio reikšme.

Amžinųjų idėjų pažinimas akademijoje yra suprantamas kaip atminties pagilinimas, orientuojantis ne tiek į praeitį, kiek į ateitį, taigi visų pirma – traktuotinas kaip būsiančio laiko atminties horizontų atvėrimas, siekiant pasiruošti likimo išbandymams, naujiems iššūkiams. Kitaip tariant, akademijos auklėtiniai įgyja kraštutinai universalų išsilavinimą, kurį gali pritaikyti dalykiniams poreikiams tolesnėje savo gyvenimo eigoje, pasirinkdami vieną ar kitą profesiją. Kita vertus, kalbant platesniame kontekste, jau išėjus už akademijos sienų, galima kelti klausimą  – ar žmogus renkasi profesiją, ar profesija – žmogų? Yra labai rimtas pagrindas manyti, kad mes  vis dėlto renkamės tą profesiją, kurios esame verti. Šiandien jauni žmonės labiausiai veržiasi studijuoti odontologiją,  būtent ši studijų programa sulaukia  daugiausiai pretendentų medicininio profilio universiteto padaliniuose.  Kas juos čia taip vilioja, tarsi būtų medumi patepta?.. Tikriausiai nebūsiu tik  vienas toks nelaimėlis, kuriam teko įsitikinti, kad odontologijos kabinetas mūsų padangėje yra neįveikiamo gobšumo kalnų tvirtovė, čia kaip niekur kitur svarbu aptarti tiksliai procedūrų seką, net dokumentuoti vyksmą, nes priešingu atveju, pasitikėjęs technikų ir gydytojų sąžine, greičiausiai liksi žiauriai išdurtas, kai, naudojantis tavo neišmanymu, mažiausiai ko galima laukti – medžiagos  bus pakeistos į mažiau kokybiškas ir pigesnes nei sumokėjai, o darbas – atliktas nepersistengiant, nusikalstamai aplaidžiai. Gobšumas Lietuvos odontologijos kabinetuose yra užkilęs į tokį aukštą lygį, kur sklando tik erelio dvasia, čia tarpsta savotiškas pagilinto intensyvumo sindrominis antiplatonizmas. Tai yra ypač liūdna žinia platonikui iš akademijos, kuris neretai labai anksti, prieš laiką susigadina dantis, galąsdamas juos į  lengvai neįkandamus dalykus. Dantys žmogui yra reikalingi ne tik kramtant duoną, bet ir labiau metafizinių funkcijų vykdymui, – kas galop nėra girdėjęs posakio, kad sąžinė kandžiojasi. Tačiau tikriausiai niekas nėra girdėjęs ištaros (tokios tautologijos sakyti nesiverčia nė liežuvis), kad kada nors kur nors dantistą būtų užklupę ir pradėję kandžioti jo sąžinės dantys.

Svarbi mūsų akademijos sėkmingo funkcionavimo sąlyga yra tai, kad šios slaptosios bendruomenės administraciją sudaro tik studentai, akademijos rektorius, – būtų šventvagiška net pagalvoti kitaip, – taip pat yra studentas. Rektoriaus kaip ypatingo studento statusas yra ypač akcentuojama akademijos vertybė, nes verdantis už akademijos sienų gyvenimas  prikišamai rodo, kad atitrūkęs nuo studentiškų reikalų rektorius patraukia klystkeliais, savo neigiamu pavyzdžiu  demoralizuodamas universiteto bendruomenę in corpore. Tačiau nuodėmė būtų neigti, kad purvini gyvenimo purslai retkarčiais užtyška  ir ant mūsų, akademijos pasišventėlių, galvų. Kaip atrodo bent man, didžiausia dviprasmybė kyla dėl to, kad akademijos rektoriumi nuo pat slaptosios bendruomenės atsiradimo pradžios yra vienas ir tas pats žmogus, toks Leonardas Vilkas, amžinas studentas. Leonardas Vilkas ne kartą yra pastebėjęs, kad jam studijų baigti neleidžia kerštaujantys dėstytojai, kuriuos jis labai kietai prižiūri, tačiau ir dėstytojai kartas nuo karto tarpusavy pasišaipo, kad pats studentas-rektorius nepersistengia laiku užbaigti studijas labai tikėtina tik todėl,  kad  siekia ilgėliau išsilaikyti garbingame slaptosios akademijos poste. Kartais pasišnibždama ir apie tai, kad neva ponas Leonardas savo reikmėms yra išradęs kažkokį kūno impregnavimo skystį, kuriuo išsitrynus individualus žmogaus kūnas įgyja atsparumą laiko poveikiui, tampa savotišku laiko inkliuzu.  Taip ir atrodo mūsų ilgas kaip kartis,  prasikišantis virš minios, visais savo kūno parametrais disonansu išrodantis  rektorius, kai visai nepanašūs, regis, ne tokie jau geri reikalai dėjosi ir dedasi su kitais akademijos kūnais.

Kad nepasirodyčiau tik paprastu apologetu, pateikiančiu pernelyg  nudailintą vaizdelį, apžvalgos pabaigoje privalau atskirai užsiminti ir apie tai, kas, neturint didesnio preteksto suabejoti eksperimento sėkme, vis tik kartas nuo karto gali  priversti sunerimti  akademijos rinktinę publiką, yra ne iki galo išgryninti akademijos gyvavimo momentai.

Kaip matėme, savanaudiškumo kirvarpa gali prasigraužti net pro akademijos sienas, tačiau mus kol kas guodžia aiškus įsivaizdavimas, kad tokio užkrato mastai  akademijoje yra nepalyginamai mažesni nei likusiame pasaulyje.

Kalbėjome apie greitai gendančius akademikų dantis ir jų alergiją dantistams. Tai, žinoma, labiau komiška nei rimta problema, nemaloni smulkmena. Tačiau niekur nepabėgsi nuo fakto, kad  akademijos dėstytojų korpusas yra lengvai pažeidžiamas kūno negandų, neturi jokio užgyvento imuniteto  nuo profesinių ligų, jeigu, žinoma,  čia profesine liga būtų galima vadinti  kūno atsilikimą nuo sielos.

Tik iš dalies profesine liga, o iš dalies puikybės pasekme reikia laikyti tą akademijos bėdą, kad prasidėjus  vėsesniems orams  ne vienas mūsų akademikas greitai atgula į ligos patalą. Etatiniais peršalimo ligoniais paprastai yra tie pasišventėliai, kurie, pamėgdžiodami Sokratą, iki pat didžiųjų šalčių vaikščioja apsirengę palaike tunika ir, kas dar baisiau, mina takelį per pirmąjį sniegą basi. Administracija šitokio parodomojo entuziazmo neskatina, tačiau – ir nedraudžia.   Kai kurie iš mūsų į tokį kolegų persirengimo karnavalą ar klounadą  žiūri šnairai, prisilaikydami nuomonės, kad reikia siekti vidinio supanašėjimo su Sokratu, o ne išorinio pamėgdžiojimo, manydami, kad beždžioniavimai niekur neveda. Tačiau ne juokais sunerimti mus verčia kitas išryškėjęs  faktas,  kad darbas akademijoje yra stiprių regėjimo  sutrikimų rizikos veiksnys, neretai atvedantis prie aklumo. Dėl iki galo dar nenustatytų priežasčių tikimybė, kad akademijos dėstytojas anksčiau ar vėliau apaks, yra  nepalyginamai didesnė nei profaninio pasaulio individui, kurį tokia negalė ištinka dėl traumų  arba legalių, į  katalogą įtrauktų ligų. Tokia tikimybinė galimybė yra labai vaizdi, krintanti į akį,  kiekvieną dieną stebint  tai, kaip  nemenka akademijos dėstytojų dalis į užsiėmimus atvyksta mosikuodami ir pasibaksnodami aklųjų lazdelėmis, į dialogus yra palydimi ar net  atvedami už parankės studentų. Ar  didesnis čia nei įprastoje aplinkoje neregių skaičius  yra profesinės ligos pasekmė? Nesakau nei  taip, nei ne, tačiau neatmetu ir kažkur girdėto pastebėjimo, kad dėl šios apakimo epidemijos tikrųjų priežasčių supratino iš naujo reikia įsiklausyti į Platono žodžius, šnabždančius apie tai, kad  absoliuti šviesa akina ne mažiau nei absoliuti tamsa.

Stipriai nuotaiką drumsčianti aplinkybė yra ir tai, kad akademijos dėstytoji vyrai  dešimtis kartų dažniau nei statistinis Lietuvos vyras suserga prostatos vėžiu, o paskutiniuoju metu išgąsdino žinia, jog prostatos vėžiu pradėjo sirgti ir negausaus akademijos dėstytojų moterų būrelio moterys (precedentas leido įsitikinti, kad užuomazginį prostatos pavidalą turi taip pat ir kiekviena moterys). Ar yra koks nors priežastinis ryšys tarp įsipareigojimo sokratiško tipo  dialogo idealui ir sunkių prostatos negalavimų, tarp platonizmo dėstymo ir prostatos vėžio. Mokslas to neleidžia pažinti. Tačiau mums ir rūpi ne tiek pažinti pamatinius gyvenimo faktus, kiek juos išpažinti, t. y. iškelti už pažinimo ribų, nes tik toks išpažinimas (iškėlimas už pažinimo ribų) leidžia išsaugoti rūpimų dalykų integralumą, kai savo ruožtu mokslas, viską ardydamas iš eilės be jokios atrankos ir išlygų,  naikina būties  hierarchiją, galop kaip baisi pasaulio erozija apninka būties paslaptį.

*** Atgal ***

Išgalvota moteris

Kažkas paskambina į duris, atidarau, prie mano durų slenksčio stovi išgalvota moteris.

– Kas tu esi, koks tavo vardas?- klausiu aš, bijodamas, kad ji nepasakytų kokios nors banalybės.

                       – Violeta…

Išgalvota moteris. Slaptai.lt nuotr.

                       – Viešpatie, – galvoju aš, – kodėl išgalvota moteris negalėjo sugalvoti kažko  gudriau? Pasaulyje tiek daug gražių moteriškų vardų, o ji nuėjo mažiausio pasipriešinimo keliu.  Jeigu jau prasidėjo išgalvojimai ir išsigalvojimai, reikėtų duoti laisvę improvizacijoms, nesistengiant išgalvotą pasaulį kopijuoti pagal niūrios kasdienybės atvaizdą ir panašumą. Kartais žmonės svajoja išlošti milijoną dolerių, tačiau, kai pagalvoji, svajonės išgalvotame pasaulyje nieko nekainuoja, taigi nesuprantamas yra žmonių varžymasis, neryžtingumas, jeigu pradėjus svajoti, sustojama kažkur pusiaukelėje, nebedrįstant pasvajoti apie bilijoną. Kodėl išgalvota moteris neišdrįso prisistatyti Emilijos, Austėjos, Gabrielės, Kamilės, Viktorijos, Gretos, Urtės, Viltės, Karolinos, Saulės, Paulinos, Gustės, Smiltės, Akvilės, Lėjos, Lauros, Patricijos, Rusnės, Amelijos, Kornelijos, Medos, Milanos, Vakarės,  Luknės, Elijos. Brigitos, Adrijos, Tėjos, Beatričės, Dianos, Darėjos, Izabelės, Milenos, Paulos, Martos, Olivijos, Beatos, Orintos, Almandos, Atėnės, Sofijos, Alisos,  Jakaterinos, Dorotėjos ir pan. vardais?

Užteko fantazijos tik Violetos vardui?.. Hmm… Liūdina ne tik išmonės trūkumas, nesunku pastebėti ir tai, kad dėl tokio moters vardo vyrai gali patirti daug vargo, įsipainioti į  neišsprendžiamas sąžinės kolizijas. Ar įmanoma, – klausiu visai ne retoriškai, – bendraujant su Violeta – neišsivioletinti? O kur toks  atspalvis nuveda, visi gerai žino. Dažnai į patvorį ir tik labai retai į Seimą. Be to, neatsargiai išsivioletinus, gali prikibti ydingi potraukiai, pavyzdžiui, noras trūks plyš sumedžioti bent vieną teisėją arba dar kitaip (bet panašiai) dalyvauti teisinės sistemos  pertvarkos procesuose.

Jau pradedu susivokti, kad puolęs į balą, sausas neliksiu, susidūrus su Violeta, neišsivioletinti neįmanoma, kaip išties dar niekam nėra pavykę išsimaudyti nesušlapus. Žinoma, būtų galima greitai uždaryti duris, tačiau visomis kūno poromis jaučiu, kad užkratas jau persidavė oro lašeliniu būdu, mano organizme vyksta nebeatšaukiamos permainos.

                     – Kuo tu užsiimi, kokia tavo profesija? – klausiu aš.

                     – Dirbu mokytoja, – sako ji.

                    – Sunku patikėti, – galvoju aš, – kad graži moteris būtų tokia neišmoninga, nemokėtų labiau šiuolaikiškai prisistatyti. Tai prieš šimtą metų mokytojos profesija priduodavo moteriškei pikantiškumo. Dabar moterys renkasi nepalyginamai romantiškesnius užsiėmimus, dirba oro lainerių kapitonėmis, kranininkėmis, žvalgybininkėmis, karo ministrėmis, kino ir teatro žvaigždėmis, troleibusų vairuotojomis, prezidentėmis, prostitutėmis ir t. t.

                      – Kas tu esi? – dar kartą klausiu aš, baisiai susinervinęs.

                      – Esu  tavo žmona, – sako ji. – Pats žinai.

*** Atgal ***

Veidrodis

Durys buvo užsklęstos apdairiai įtaisytom sklendėm iš vidaus, nors apstatytuose nuo seno kambariuos tavęs jau neradau. Jokio pėdsako, kuris paliudytų kūniškąją šeimininko egzistenciją! Po visus pakampius išsidūkęs, vis dėlto neaptikau net vikšro dydžio išnaros. Tačiau ilgai netrukus jau ir čia buvo galima stebėti, kaip aplinkiniai daiktai pradėjo tyvuliuoti, keisdami – iš pradžių kontūrus, po to ir svorį. Gėlės neštos iš nakties dar vis kvepėjo, nors kai kur jau buvo išbyrėjusios mažiausios daikto dalelytės, išretėjusios žiorėjo daiktiškumo poros, pro kurias akis laisvai atsirėmė į kitą sferą. Nuostabiu greičiu kažkur pradingo voras, nusileidęs nuo lubų ant ilgo savo šaliko. Prakaito nuo delno kapiliarų prieskonį nustelbusios erdvę jau mėgino užrakinti žiedinių kopūstų formos dulkės.

Ir galop antrame plane pamačiau į sieną atsirėmusį, visiškai išsialsavusį, išrasojusį standartiniais lašais, nieko neatspindintį, atsišviečiantį tuščiu gruoblėtuoju paviršiumi, negyvą veidrodį.

———————————————————————————————————————————-

Ilgesnė bendravimo su tuščiu kambariu patirtis leido įsitikinti, kad šis veidrodis gali būti kartas nuo karto pažadinimas, prikeliamas iš numirusių, dar daugiau, – veidrodis įstengė tapti bendravimo su mirusiųjų pasauliu laidininku, buvo mums paliktas ano šeimininko kaip savotiškas anapusinio pasaulio vaizdo transliuotojas, jeigu norite, kaip dialogo su dvasiomis skype. Skirtingai nei dažnai minimas populiariojoje literatūroje stebuklingasis veidrodėlis, kuris yra pritaikytas norintiems sužinoti tai, kas –  gražiausias pasaulyje, šis veidrodis turėjo labai dalykišką orientaciją – jis buvo skirtas siekiantiems išlukštenti paslaptį, užsimojusiems išsklaidyti tuščiai suformuotas miglas, padedantis nuvalyti dulkes nuo senai pamirštų dalykų. Kaip išaiškėjo ilgiau žiūrint į veidrodį, čia taip pat galiojo telepatijos dėsniai, – veidrodžio ekrane anksčiau ar vėliau pasirodydavo to istorinio personažo, kuriam tu norėjai užduoti klausimą, kai tu jau kunkuliavai, tau tiesiog knietėjo užduoti klausimą, veidas.

Frydrichas Nyčė

Iš susidrumsčiusio veidrodžio per kelias minutes susibėgę į vieną vietą išryškėjo Sokrato veido, labai tipiško, neįmanomo sumaišyti su kitais veidais, bruožai. Sokrato veidas visados buvo ne mažesnė mįslė nei Monos Lizos šypsena, net toks pripažintas fiziognomistas kaip  F.Nietzsche šios mįslės nesugebėjo įminti, užklimpęs kažkur pakeliui. Unikalus atskiromis savo detalėmis (ką reiškia vien nosis) Sokrato veidas yra labai savitos ir nepakartojamos kompozicinės visumos pavyzdys. Pagoniškuoju Kristumi kartais vadinamas antikos filosofas yra nepanašus į kitus taip pat ir savo išvaizda, vienintelis toks. Nebent nebent… Išduosiu ne taip jau ir menką paslaptį, kad Lietuvoje gyvena nepaprastai panašus į Sokratą žmogus, kuris, regis, labai sėkmingai galėtų parduoti savo išvaizdą Holivudui, jeigu ten kada nors kas nors sugalvotų sukurpti filmą apie pagoniškąjį Kristų. Tai mano kartos lietuvių poetas Liudvikas Jakimavičius, stulbinančiai panašus į tyrųjį antikos filosofą, Atėnų mokyklos pradininką, mūsų bendrapilietis. Kai ant stalo neturiu Sokrato skulptūrinio bareljefo, studentams rodau L. Jakimavičiau nuotrauką be jokio sąžinės graužulio, nemanydamas, kad iškišu falsifikatą. Kas be ko, apie tai jau buvo kalbėta, išorinis supanašėjimas nieko nereiškia, tačiau man vis tik malonu pastebėti, kad Liudvikas Jakimavičius yra kilęs nuo Kulių (miestelis Plungės raj.), iš kur yra kilęs ir mano prosenelis Juozas, savo jaunystės laikais žymus to meto knygnešys.

Norėčiau daug ko paklausti, tačiau bijodamas pernelyg įkyrėti, klausiu tik to, kas man tuo metu atrodo visų svarbiausia, ko nepaklausti, išpuolus tokiai progai, būtų didelė nuodėmė.

Sokratas

– Ar mes teisingai supratome amžių bėgyje ir interpretavome Jūsų filosofinį palikimą, ar neiškraipome Jūsų minčių, – klausiu Sokrato.

–  Jokio filosofinio palikimo aš niekam nesu palikęs, nepateikiau savo amžininkams jokio užbaigto mokymo, – porina Sokratas, – o tik kviečiau žmones ieškoti tiesos, tarpininkaujant vienas kitam  begaliniame tiesos paieškos procese.  Tačiau po mano mirties kai kurie anekdotiniai pasakojimai, įsitvirtinę žmonių sąmonėje kaip kanoninė tiesa, skaudina mane. Ypač apmaudu, kad tokie lengvabūdiški išsigalvojimai teršia mano artimiausių žmonių atminimą. Jau daugiau nei porą tūkstantmečių Europos tautos su panieka taria mano žmonos Ksantipės vardą, šis vardas yra tapęs bendriniu blogos žmonos, linkusios kelti vaidus, pavadinimu, nuoroda į pikčiurną žmoną. Tai baisi netiesa! Aš mylėjau ir gerbiau Ksantipę, mokiau savo sūnus mylėti motiną. Tik Ksantipės dėka buvau apsaugotas nuo melancholijos. Galop tik tokia šalis, kur žmonos bara savo vyrus filosofus taip, kad girdisi per kelis kvartalus, galėjo tapti demokratijos tėvynė.

 Kitas veidrodžio seansas lėmė susitikimą su Immanueliu Kantu.

Imanuelis Kantas

Pirmą kartą matantis I.Kantą gyvai žmogus lieka be žado. Tapytuose XVIIIa. pabaigos portretuose yra užuomina, bet tik susidūrus akis į akį visa apimtimi supranti faktą – kokios neįtikėtinai didelės, mėlynos ir gyvos yra I.Kanto akys. Tiesą sakant, tikram vyrui turėti tokias dideles ir gražias akis yra truputėlį nepadoru, toks akių siurprizas yra vyriško veido disonansas, būti naivia didžiaake yra moteriškos giminės prerogatyva. Nebent tokį antropoidą su beveik arbatinės lėkštutės dydžio mėlynai šviečiančiomis akimis laikysime atvykėliu iš kitos planetos. Kaip supratote, šitą išlygą paminiu tik dėl juoko ir dėl to, kad Holivudo filmuose dar praeitame amžiuje susiformavo stereotipas, įpareigojantis kitų galaktikų gyventojus vaizduoti su nepaprastai didelėmis akimis.

Absoliuti dauguma mano vietoje, t. y akistatoje su I. Kantu, Karaliaučiaus mąstytojo klaustų –  „O kaip iš laiko perspektyvos šiandien jau reikėtų suprasti Jūsų filosofijos rebusų rebusą, t. y. daiktą savaime? Kaip daiktas savaime matosi iš  amžinybės perspektyvos? Kas ten būtų randama, jeigu, tarkime, žmogaus galimybes tūkstanteriopai pranokstantis demoniškas protas išardytų daiktą savaime?“ To paklausiau ir aš.

I.Kantas iš pradžių pateikė labai trumpą atsakymą, o po to kažkiek pasvyravęs teikėsi savo atsakymą praplėsti, patikslinti kai kurias pateikto atsakymo sąlygas:

– Amžinybė yra savaiminis Nedaiktas, savo ruožtu daiktas savaime užbrėžia žmogaus kaip baigtinės būtybės sferą. Dėl didesnio niuansuotumo būtų galima pasakyti net taip: daiktas savaime yra baigtinės, bet atviros begalybei būtybės riboženklis. Filosofijoje sufokusuotas dėmesys į žmogaus baigtinumą iš tiesų nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą ir pan. Baigtinumas čia nereiškia defektyvumo. Dar daugiau, baigtinumo refleksija leidžia atpažinti žmogaus gyvenimo turiningumo svarbiausią prielaidą, t. y. pareigos duotybę. Jeigu žmogus galėtų iš naujo rinktis, tikriausiai jis vėl rinktųsi baigtinumą, t. y. mirtį, nes tai yra erotinis pasirinkimas. Po to mirties išardyti neįstengia net  demoniškas protas.

 Kitą kartą suburbuliavus veidrodžio gelmei, kambaryje išryškėjo valstietiška Martino Heideggerio povyza. Filosofas sėdėjo prie stalo, pasirėmęs alkūnėmis, susimąstęs.

 Nepraleidau progos paklausti:

 – Jūs ieškojote labiau pirmapradės tiesos sampratos nei lotynišku žodžiu veritas pažymėta klasikinė tiesos kaip adaeguatio apibrėžtis, graikišką žodį aleteia išversdamas ne pagal veritas nubrėžtas perspektyvas, o pagal paties šio graikiško žodžio etimologines nuorodas kaip nepaslėptis. Ar taip pirmapradiškai, kaip nepaslėptis, suprantama tiesa yra beprielaidinė ir besąlyginė, ar  sąlygiška ir  suponuojama tik dėl tam tikrų prielaidų.

M.Heideggeris atsigręžė, pasižiūrėjo į mane suraukęs kaktą, tarsi bandydamas kažką prisiminti, tačiau tikriausiai neprisiminė, nepažino. Tačiau filosofas geranoriškai paaiškino:

–  Nepaslėptis pati savaime nepaneigia paslėpties, greičiau yra atvirkščiai – atslėptis visados reikalauja užslėpties. Nepaslėptis įgalina tai, kas nepaslėpta, t. y. esinį, tačiau būtent taip įgalintas esinys savo nepaslėptumu dažnai ir užstoja paslėptį. Iškritus paslėpties būsenai iš nepaslėpties, pati nepaslėptis praranda tą vidinį dinamiškumą, kuris tik ir kuria būties tiesą.

Kas yra – nepaslėptis, jau tarsi ir sužinojome, tačiau – kokia Lietuvoje yra didžiausia Nepaslaptis? Tik pagalvojus apie tai veidrodžio rėmuose pasirodė suvargęs kelionėje, pažaliavęs Drąsius Kedys. Drauge per visą veidrodį ritosi žali prakaito lašai. Net nežinojau ko klausti, tačiau nejaukią tylą nutraukė pats D. Kedys, netikėtai garsiai pareiškęs:

 – Iš esmės esu nekaltas. Mane keršto įrankiu pavertė, užprogramavo žudyti daktarai arba, tiksliau tariant, daktaras.

Nuo ištartų žodžių krūptelėjau, po to ilgai galvojau apie tai – kokie žiaurūs gali būti žmonės baltais chalatais! Bandžiau įsivaizduoti – ar D.Kedį žudymo mašina pavertė monstras psichiatras, jau nebevaržomas profesinės etikos reikalavimų, ar talentingas chirurgas, sugebantis mechaniniu būdu perprogramuoti žmogaus prigimtį?

Staiga veidrodyje įsižiebė Gintaro Beresnevičiaus veidas, su kuriuo šiaip susitinku dar ir sapnuose. Kalbėjomės akimis, be žodžių. Gintaras liūdnai šypsojosi. Nesunku buvo atspėti, kad jo liūdnumą ir vėl išprovokavo mano neatsargus elgesys, trukdantis mirusiųjų ramybę. Tačiau Gintaras, korektiškiausias žmogus iš vaikščiojusių kada nors šia žeme, garsiai nepriekaištavo, kalbėjomės akimis, liūdnai šypsodamiesi.

Po to dar ilgai veidrodžio ekrane bėgo tušti kadrai…

*** Atgal ***

Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas

                                 I

 klajonės tęsiasi kiekvieną rytą

kaskart iš naujo ruoštis puolam

į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį

išeina seserys pro uolą

siūbuoja ant pečių molinės sunkios amforos

kai kelias veda prie garuojančių šaltinių

apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos

tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis

migloti medžiai nuo šaltinių garas

gyvenimas kitoks dar neapnuodytas

kur kabo gebenės žemai nukarusios

o vakaras toks tirštas kaip spalvų ir aromatų  nuoviras

aukštikalnių suspaustas tyras oras

kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas

gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras

gali jį nugyventi su kitais ir  pats sau vienas

išeina seserys kaskart pro uolą

gyvenimas be praeities iškart užverda

vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas

ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros

                                  II

dar rūkui dvokiančiam lig galo ir neišsisklaidžius

mums netikėtai pasimatė kitas krantas

takeliai į uolas ten sukas klaidūs

o nuo uolų vanduo išchlorofuotas krenta

dar mums nepajudėjus gūsiais pasijuto oras

visai kitoks nei čia – kvapnus ir tirštas

ir žalumynai driekėsi nelyg iš pavyzdinės butaforijos

kraštovaizdis atrodė pavojingas neištirtas

užgriuvo netikėtas nerimas ir ypač stebino

spalvų gausa ta nesaikingai išdidėję matmenys

nelyg vienatvėje nugrimzdęs ten gyventų sau koks stabas

kuriam jau niekas neaukoja ir kurio neatmena

kilnojosi krūtinės kai įsismarkavę kunkuliavo plaučiai

nuo pertekliaus to oro neįmanomo išrėkti

kraštovaizdis mums pasirodė toks skaistus išplautas

smulkiausios dalelytės buvo jau pradėjusios ryškėti

kažkas dar pagalvojo kad reikės būriais atvest vaikus

kurie juk viską mato džiugiai ir be išankstinio rūpesčio

tik oras palengva išsimagnetino svaigumo žlaugtai išsivaikščiojo

ir palengva iš naujo vėl užslinko rūkas

                                   III

 

matai kad mūsų niekas čia nelaukė

nesitikėjo kad po šitiek laiko dar atkaksim

per amžius augalai jau klaikiai sulaukėjo

vien žolės vešlios medžių šakos dreskia išdidėjęs kaktusas

dykynėj namas ar kokia pražuvusi šventovė

kur siautėja į sienas įsigavęs varputis

apgriuvę laiptai po žole tačiau kolonos stovi

ir vėjas debesėlį retkarčiais vis atpučia

kada išvykome keliavom šitiek metų

grąžais į praeitį toliau nei matos

ir tik laukinės bitės vis dar neša medų

 su dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

žinai kad neįeisim: nesiveržkime labai

vis tiek jau neįleis brūzgynai paukščiai klykaus

pažemins darbščios skruzdėlės arba kitokie vabalai

mes niekados nebūsim šičia niekam lygūs

žolė praaugus mūsų galvas supasi ir ošia

o varputis į sienas graužias bitės neša medų

didžiam būties pasikeitimui viskas ruošias

kada išvykome keliavom šitiek metų

*** Atgal ***

Erotinės figūros. Slaptai.lt nuotr.

Seksualinio priekabiavimo skandalai pastaraisiais metais supurtė Lietuvos viešąją erdvę. Žinomi šalies menininkai ir politikai vyrai atsidūrė vadinamojo „#MeToo“ judėjimo epicentre, kai apie jų ankstesnį netinkamą seksualinį elgesį prakalbo galimai nukentėjusios moterys. Tai žinomiems visuomenėje veidams kainavo ne tik reputaciją, bet kai kuriems – ir iki skandalo eitas pareigas.

Tačiau visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad šalies gyventojai dažniau yra linkę nepalaikyti moterų, kuriomis, pasitelkę savo statusą ir einamas pareigas, galėjo pasinaudoti žinomi Lietuvos vyrai. Pasak Lygių galimybių plėtros centro (LGBC) ekspertės Margaritos Jankauskaitės, tai rodo, kad Lietuvos visuomenė yra smurtautojų pusėje.

Didesnė dalis šalies gyventojų sako nepalaiką ir neigiamai vertiną moterų sprendimą viešai kalbėti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį. Tarp nepritariančiųjų tokiam viešam moterų kalbėjimui dažniausiai buvo vyrai, vadovai bei vyresnio amžiaus žmonės. M. Jankauskaitė, komentuodama apklausų rezultatus, nesistebėjo, kad Lietuvos gyventojai labiau palaiko smurtautojų pusę. Pasak jos, ankstesnių apklausų duomenys rodo, kad net trečdalis respondentų mano, kad seksualinis smurtas moterims patinka. Todėl, samprotavo LGBC ekspertė, nieko keisto, kad šalyje dažniausiai pačios moterys, prie kurių buvo priekabiauta, ir yra apkaltinamos.

„Yra pas mus ta bėda, kad mes, kaip visuomenė, esame smurtautojų pusėje. Tai labai apsunkina seksualinį smurtą patyrusiems asmenims siekti teisingumo. Nes tu turi pirmiausia kažkam pasisakyti, tik tada atsiveria pagalbos sistema“, – kalbėjo M. Jankauskaitė ir pabrėžė, kad viešumas yra vienas pagrindinių ginklų kovojant su tokiomis blogybėmis, nes teisiškai seksualinį priekabiavimą įrodyti yra be galo sudėtinga.

Ekspertė pažymėjo, kad vyresnioji karta yra ypač netolerantiška apie seksualinį priekabiavimą prabilti nusprendusioms merginoms. Anot jos, tai daugiausiai susiję su tuo, kad vyresnioji Lietuvos gyventojų karta užaugo su vertybėmis, kurios patį priekabiavimą laikė tiesiog norma. M. Jankauskaitė atkreipė dėmesį, kad tik 1998 metais Lietuvoje atsirado įstatymas, kuris uždraudė seksualiai priekabiauti.

„Didesnė dalis vyresnės kartos moterų patyrė vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą, bet jos gyveno visuomenėje, kurioje nebuvo kam pasiskųsti. Jei tu pasiskųsi – tave apkaltins, kad kažką provokuoji“, – aiškino M. Jankauskaitė.

LGBC ekspertė pasakojo, kad požiūris į seksualinį priekabiavimą natūraliai kinta keičiantis kartoms, keičiantis visuomenės vertybėms.

„Jaunoji karta, kuri jau yra gimusi ir užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje prie visiškai kitokių sąlygų, yra orientuota daugiau į saviraiškos laisvę bei į orumą orientuotas vertybės. Todėl ne tik merginos drąsiau kalba apie seksualinį priekabiavimą, suprasdamos, kad toks elgesys su jomis yra visiškai nepriimtinas ir netoleruotinas, tačiau kartu ir jaunų vyrų karta seksualinio priekabiavimo nebelaiko normaliu dalyku. Jie pradeda suprasti, kad tai yra žmogaus orumo pažeidimas“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė taip pat pažymėjo, kad kaltinti moterų, jog jos apie priekabiavimą prabilo tik po kurio laiko, nereikėtų. M. Jankauskaitė taip pat tvirtino, kad vargu ar kuri nors iš viešai prakalbusiųjų sakė netiesą.

„Jau pats tyrimas rodo, kad moteris, Lietuvoje prabildama apie seksualinį priekabiavimą, labiau rizikuoja būti pasmerkta negu palaikyta. Tad jei žmogus drįsta tai padaryti – tam turi būti labai stipri priežastis“, – sakė ekspertė.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 d. atliktos apklausos duomenimis, beveik pusė (46 proc.) apklaustų šalies gyventojų (18 metų ir vyresnių) neigiamai vertina kai kurių moterų sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą (14 proc. tai vertina labai neigiamai ir 32 proc. greičiau neigiamai).

Keturi iš dešimties (38 proc.) šalies gyventojų moterų sprendimą viešai pasisakyti apie jų atžvilgiu buvusius seksualinio priekabiavimo atvejus įvertino teigiamai (11 proc. labai teigiamai ir 27 proc. greičiau teigiamai).

Šeštadalis (16 proc.) apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu ar neatsakė į jį.

Tyrimas parodė, kad moterys palankiau nei vyrai vertina sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą. 47 proc. moterų viešą kalbėjimą apie patirtą nederamą seksualinį elgesį įvertino teigiamai.

Tuo tarpu tik trečdalis (27 proc.) apklaustų vyrų sakė palaiką apie seksualinį priekabiavimą prakalbusias moteris. 53 proc. apklausoje dalyvavusių vyrų tokį moterų elgesį įvertino neigiamai.

Tyrimas atskleidė, kad skirtingo amžiaus grupių moterys yra linkusios skirtingai vertinti viešinamus vyrų seksualinio priekabiavimo atvejus.

18-29 metų moterys (65 proc. iš jų tai vertina teigiamai ir 19 proc. neigiamai) bei 30-49 metų respondentės (53 proc. vertina teigiamai ir 36 proc. neigiamai).

Tuo tarpu vyresnės nei 50 metų moterys tokį elgesį daugiau vertina neigiamai (48 proc.) nei teigiamai (38 proc.). 

Dažniau neigiamai nei teigiamai moterų sprendimą prabilti apie nederamą seksualinį vyrų elgesį vertino įmonių ar įstaigų vadovai (55 proc.), vyresni nei 50 metų žmonės (52 proc.), kaimo (48 proc.) bei mažesnių miestų (49 proc.) gyventojai, pensininkai (55 proc.).

Priešingai situaciją vertino specialistai ir tarnautojai (50 proc.), ir besimokantis jaunimas (55 proc.). Šiuo klausimu neturėjo nuomonės (ar nenorėjo į jį atsakyti) kiek dažniau vyrai (ypač vyrai iki 30 metų) bei respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu.

Atlikta apklausa taip pat parodė, kad nukentėjusių moterų viešą kalbėjimą palaikančių piliečių svarbiausias tokio vertinimo motyvas buvo tai, kad tik viešai kalbant apie seksualinio priekabiavimo atvejus galima siekti, kad tai nesikartotų. 47 proc. respondentų šį argumentą nurodė kaip svarbiausią priežastį.

Trečdalis „#MeToo“ judėjimą palaikančių respondentų mano, kad Lietuvoje nepakankamai yra ginamos moterų teisės, todėl viešas kalbėjimas yra vienas iš būdų jas užtikrinti.

„#MeToo“ judėjimą neigiamai įvertinę šalies gyventojai dažniausiai akcentavo, kad moterims reikėjo iš karto apie tai sakyti, o ne po tiek metų (31 proc.), bei laikėsi nuostatos, kad moterys pačios provokuoja vyrus (taip manė 30 proc.). Su tokiu motyvu („moterys pačios kaltos“) vienodai sutinka tiek vyrai, tiek moterys, neigiamai įvertinę apie patirtą priekabiavimą prabilusias nukentėjusias moteris.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.29; 08:15

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą:  architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.

Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).

Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.  

Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.

Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.

Filmo „Kvadratas“ afiša

Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.

Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu. 

Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.

Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.

Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama… 

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys)

Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.

Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros“ viršelis

Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?

Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.

Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.

Informacijos šaltinis – www.pasauliolietuvis.lt

2018.04.21; 08:00

„Vienoje kelionėje specialiajame traukinyje naktį į vieną vyriausybinį kupė įleido švedę, kitoje – prancūzę. Hamburge į liukso numerį dažniausiai ateidavo žurnalistė, Berlyne – moteris iš Jugoslavijos, Paryžiuje – garsi publicistė. Prostitutės irgi ateidavo“, – taip "Die Welt" aprašo dosjė, pateiktą 1974 metų gegužės 1 dieną VFR kancleriui Viliui Brantui.

Pasak žurnalisto Villio Kulkės, kancleris buvo šokiruotas, bet ne dėl turinio, o dėl to, kad tie faktai buvo išvardyti raštu oficialiame protokole. Faktai jam buvo ne naujiena, rašo straipsnio autorius, nes buvo kalbama apie jį patį.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Vilis Brantas ir jo erotinis dosjė“

saltasis_muziejus

Gegužės 18-oji – Tarptautinė muziejų diena. Tai progai turėtume pripažinti: tikslaus viso pasaulio muziejų skaičiaus niekas nežino – net UNESCO.

Kolekcijos ir ekspozicijos auga labai greitai. 2000 m. Miunchene /Vokietija/ išleistas žinynas „Pasaulio muziejai“. Jo duomenimis pasaulyje yra 177 500 valstybinių ir privačių muziejų.

Jų esama 155 pasaulio valstybių. Daugelyje muziejų greta rimtų daiktų eksponuojami keisti, nevykę ir net absurdiški dalykai. Tačiau jeigu tokie muziejai randasi ir egzistuoja, vadinasi, kažkam jų reikia… Viename Londono muziejuje pasirodė svečių knyga. Pirmasis vyras, padaręs joje įrašą buvo pensininkas. Prie rubrikos “Dėl kokios priežasties jūs aplankėte mūsų muziejų?” jis parašė: “Kadangi man kuo skubiausiai reikėjo į tualetą, o čia galima nemokamai”.

Continue reading „Tikslaus viso pasaulio muziejų skaičiaus niekas nežino“