homoseksualai

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viename Platono dialoge su Sokratu priešakyje diskusijos dalyviui pareiškus, kad kažkas antai pasielgė labai drąsiai, tas pats Sokratas, nė iš tolo neturėdamas piktų ketinimų užginčyti išsakyto pasitikėjimo konkrečiu asmeniu kreditą, vis tik perspėja, kad aptariamu atveju visų pirma reikėtų išsiaiškinti tai, kas yra drąsa kaip tokia apskritai, tokiu būdu, iš vieno pusės, apibrėžiant ar nusakant drąsos sąvoką, o, iš kitos, randant kriterijų atskirti tikrai drąsų žmogaus poelgį nuo, tarkime, tuščių pozų ir pridengto žodžiais bailumo.

Šiandien mūsų susipriešinusioje šalyje visa eilė viešosios erdvės tribūnų skelbia, kad Lietuva yra pasidalinusi į dvi dalis, t. y. esą yra pažangioji Lietuva, mūsų garbė ir pasididžiavimas, ir šalia kaip didelė klampi pelkė tyvuliuoja atsilikusi, tamsių žmogelių Lietuva. Pagal kokį kriterijų taip yra padalijama viena ir ta pati Lietuva? Kaip išaiškėja, jokios paslapties čia nėra, privilegijuotieji viešosios nuomonės formuotojai jau seniai yra paskelbę savo verdiktą, kad ateities ir praeities Lietuvos skiriasi pagal savo požiūrį į homoseksualių žmonių teises.

Vis tik, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pažangos samprata čia yra užpainiojama dvigubu pavidalu, dėl ko persidengia ir kažkur užsimeta tikroji problemos esmė. Kartais toks persidengimas leidžia vieną problemą pakeisti kita.  

Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad visuomenės pažangos sąvoka Vakarų kultūroje dažniausiai buvo vartojama kaip ideologinis tikrovės užkalbėjimas, kai pagal doktrinoje apibrėžtą kriterijų buvo siekiama išmatuoti tikrą dalykų padėtį ir pastūmėti tikrovę į priekį. Taigi tikrovės atžvilgiu keliamas pažangos kriterijus visados didesniu ar mažesniu laipsniu yra įpareigojimas prievartai, todėl neatsitiktinai pažangos ideologija yra linkusi didesniu ar mažesniu laipsniu pastūmėti visuomenę totalitarizmo linkme arba, pralaimėjusi kovą dėl protų, tuščiąja eiga buksuoja kvazitotalitarizmo prieštarose, sukurdama nesveiką moralinę atmosferą. Jau tikriausiai esate pastebėję, kad susirūpinimo dėl demokratijos idėjos gyvybingumo politinė refleksija, įpareigojanti kelti demokratinių procedūrų tobulinimo klausimus, neoperuoja arba beveik neoperuoja pažangos užkeikimais, jausdama kažką panašaus į alergija prasimušančių paviršių totalitarizmo kvazirefleksų atžvilgiu. Savo ruožtu dvigubas mazgas, apie ką jau buvo užsiminta, užmezgamas tada, kai homoseksualių žmonių teisių klausimas, kaip pažangos kriterijus, didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Apie tokį interesų pridengimą bus kalbama truputėlį vėliau, o kol kas dėl problemos išryškinimo su naiviojo patoso prezumpcija imkime šį užsiangažavimą homoseksualių žmonių teisių gynimo užduočiai už gryną pinigą, klausdama – kas čia gaunasi?

Tomas Vytautas Raskevičius Seimo posėdyje yra iškilmingai pareiškęs, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, taip pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas. Kaip atrodo bent man, mes dar nepakankamai stebimės šio pareiškimo odioziniu pobūdžiu! Štai kodėl, mielas skaitytojau, aš pats šį Laisvės partijos politiko, Komiteto pirmininko pareiškimą cituoju kelintą ar kažkelintą kartą, rizikuodamas mirtinai įkyrėti, bet drauge per užstrigusį pasikartojimą bandydamas perduoti bent tolimą savosios nuostabos šešėlį. Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Tačiau įdomiausia yra tai, – į ką leiskite dar kartą atkreipti dėmesį, – kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises.

Todėl šiame, manding, truputėlį išgalvotame žmogaus teisių diskurse didesnio pasitikėjimo yra vertas VU politologų pastaruoju metu pradėtas tiražuoti užkeikimas apie tai, kad neva daugiau teisių turėtų būti suteikta LGBT bendruomenei. Tai tikriausiai reikėtų suprasti kaip raginimą netrukdyti šiai bendruomenei reklamuotis, įvardyti savo lūkesčius, teikti žinią apie save likusiai visuomenės daliai ir t.t. Tačiau kaip atrodo, būtų didelė klaida bendruomenių teisių kontekste LGBT bendruomenei užtikrinti tokias privilegijas ir  išlygas, kurių neturi, tarkime,  tėvų susivienijimo bendruomenės, šeimos interesų gynimo asociacijos, kitos korporacijos. Maloningoji ponia Aušra Maldeikienė neseniai garsiai pareiškė, kad šeimų maršo organizatoriai yra gašlūs diedai, leisdama mums visiems suprasti, jog tokie maršai neva yra kažkas panašaus į gašlumo mugės  renginius. Ar tokią A.Maldeikienės nuomonę reikėtų suprasti dar ir taip, kad savo ruožtu homoseksualai poruojasi vedami išimtinai tarnystės pažangai pasijos, todėl gėjų lyga kaip bendruomenė turi didesnes teises nei tėvus ar šeimas suburiantys bendruomeniniai dariniai?

Savo ruožtu Aušrinė Armonaitė yra linkusi diskusiją pakreipti dar kitaip, vadinamąjį homoseksualių žmonių teisių klausimą suvesdama į teisinėje demokratinėje visuomenėje įtvirtintą visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimą. Iš tiesų – paprasta, radikalu, konceptualu! Jeigu kažkas turi teisę ar pareigą gimdyti, vadinasi tokią teisę turiu iš aš. Tačiau neužmirškime dar ir to, kad  teisinėje visuomenėje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą reikalavimas nurodo į formalią žmonių lygybę, jokiu būdu neįpareigodamas žmones sulyginti dar ir turinio požiūriu. Kaip žinome iš liūdnos istorinės patirties, sulyginti žmones pagal turinį yra galima tik prievartos būdu, naikinat žmogaus prigimtinius skirtumus, bandant ištrinti  turiningumą konstitutuojančią ribą iš gamtos, prigimties ir pasaulio žemėlapio.

                                                                       XXX

Garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą, įtvirtino luominės visuomenės idealą, kai savo ruožtu moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje, be didesnių svyravimų kreipiantis į gamtos pavyzdį, iškeliamas būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimas. Be jokios abejonės, abiem atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, kad, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, švietėjai išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.

Narve. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito, švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.

Žvilgtelėkime į tai, kas gaunasi iš tokio apibrėžimo? Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti.

Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus 1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą – ar verta kišti lazdą į širšių lizdą, savo ruožtu išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų žmogus neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko kiek vėliau valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje. Kita vertus, regis, demokratijos praktiniam įgyvendinimui kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį, be visa ko kito, ginantys korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis yra įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.

Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje išlieka universitetų autonomijos pavidalu, taip pat pripažįstant ypatingą profsąjungų statusą, tačiau būtent šeimų korporacija ir apskritai šeimos instituto sureikšminimas yra nė mažiausio reikšmės mūsų laikais nepraradęs valstybės gyvastingumo pagrindas. Kaip turėjau progą priminti praeitą kartą, būtent šeimose buvo išsaugota nepriklausomos Lietuvos atmintis per visas okupacijas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-po-marso/.

Taigi pagal idėją turėtų būti taip, kad šeimos kaip valstybės pagrindo tvirtybę ir nepažeidžiamumą konservatoriai yra pašaukti saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu, tačiau lietuviško kirpimo konservatoriai, vadovaujami Gabrieliaus Landsbergio, pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo ypatingąją panieką šeimai ir tokiu būdu pastatydami valstybę ant blakstienų. Kas toliau?

(Bus daugiau)

2021.06.16; 08:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip išaiškėjo, netiesa buvo klegėjimas apie tai, kad kova  už seksualinių mažumų teisę į santuoką jokių būdu  negali pakenkti šeimos institutui. Ar kas nors butų galėjęs anksčiau įsivaizduoti, kad žmonių susibūrimas dėl Šeimos pagerbimo ir gynimo sulauks tokios iškrypėliškos šmeižto ir niekinimo kampanijos kaip atsitiko mūsų padangėje paūmėjusios isterijos dėl seksualinių mažumų vadinamųjų teisių kontekste? Sakoma, kad ne tie buvo organizatoriai, labai blogai neva yra tai, jog šeimos gynimo akciją Vingio parke palaikė Karbauskis ir Paksas. Vaje vaje…

Apie organizatorius nieko negaliu pasakyti, nes jų nepažįstu, tačiau tvirtai žinau, kad tik visiškas proto invalidas galėtų nepritarti tokios akcijos idėjai, taigi neperskubėsiu lengvai patikėti ir tuo, ką tuščiagalviai pliauškia apie organizatorius. Savo ruožtu tai, kad akciją palaikė Paksas ir  Karbauskis yra didelė jiems garbė. Negirdėjau, kad šie vyrai būtų išvyti iš lietuvių tautos be teisės į savo nuomonės pareiškimą. Nė vienas iš jų nepadarė nieko tokio, ką pridirbo „ant Lietuvos“ toks šiandien sėkmingai gyvuojantis ir gyvuliuojantis pažangietis Šimašius, kuris, kaip toliau pabandysiu pagrįsti, yra lėlytė su viduje dūzgiančiu nuodingų vabzdžių spiečiumi.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netiesa yra ir tai, kad Šeimos ginti nėra jokio reikalo. Kaip atrodo bent man, tik visiškas aklius gali nepastebėti to, kad prasidėjęs šeimos niekinimas ir bandymas revizuoti Konstitucijos straipsnį apie šeimą yra tik naujas valstybės ir lietuvių tautos užpuolimo etapas. Mūsų atmintis labai trumpa, taigi leiskite man priminti, kad tie patys veikėjai, kurie andai tūžmingai puolė vadinamuosius valstybininkus ir didžiąja dalimi lėmė labiausiai perspektyvaus Lietuvos projekto LEO.LT sužlugdymą, ta pačia eiga lietuvių tautos valstybingumo simbolius vadina fašistiniais simboliais ir yra aktyviausi kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises dalyviai.  

Taigi, kaip atrodo bent man, tokia kova už neva pažemintųjų teises, mažai palaikoma pačių seksualinių mažumų, yra tik priedanga naujomis priemonėmis pratęsiant kovą prieš valstybę. Neatsitiktinai Šeimos gynimo maršo metu buvo atkreiptas dorų žmonių dėmesys į padugnių pradėtą valstybės simbolių niekinimą, be to, pats Maršas gali būti laikomas  Trispalvės švente, nes čia suplaukė didelė jūra iškilmingai rankose laikomų trispalvių.  

Pažangiečiais besidedantys tradicinės šeimos idėjos puoselėjimą traktuoja kaip atsilikėlių reikalą, o mūsų brangiausius simbolius, tegu nudžiūsta jiems liežuviai, vadina fašistiniais simboliais, lietuvybės idėją puoselėjančius žmones pravardžiuoja fašistais. Simboliai iš tiesų žmones atskiria, nieko nepadarysi, mūsų didžiausias simbolių kapitalas yra Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai, o jų – dirbtinis penis vaivorykštės fone. Tačiau tiems pažangiečiams, tokiems, kaip, tarkime, Virgutis Valentinavičius, palinkėčiau būti nuosekliems iki galo ir pasikeisti tradicinę lytinę orientaciją į pažangesnę, įsivaizduojant, kad menstruacijomis tokie vyručiai jau serga daugelį metų (jų pirmtakai, komjaunuoliai, vardan pažangos, kaip rašoma  bestseleryje apie užgrūdintą plieną,  paaukodavo net sveikatą, taigi mūsų laikų pažangiečiams, turint tokį pavyzdį, nedaug kainuotų pasikeisti lytį ar seksualinę vaizduotę). Viskas vardan tos pažangos!

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Kas įkvepia tuos pažangiečius? Daug buvo rašoma ir kalbama apie tai, kad Dapkus, Vasiliauskas ir Valentinavičius buvo magnato Mockaus torpedos. Pirmieji du iš paminėtųjų jau nupuvo, kaip atrodo, atsitraukė ir magnatas, tačiau trečiasis „muškietininkas“ sėkmingai gyvuoja ir gyvuliuoja, savo išmintimi besidalindamas kaip Riomerio universiteto politologijos katedros docentas.

Iš tiesų, Riomerio universiteto politologai in corpore yra lėkštosios politologijos, orientuotos į žmones su viena smegenų ląstele, kūrėjai, labai paklausūs, dažnai cituojami vienaląstėje Lietuvos spaudoje tribūnai. Ta proga pastebėsiu, kad Lietuvos žiniasklaida nususo iki tokio lygio, kad šitoks sudebilėjimas jau tampa dideliu pavojumi nacionaliniam šalies saugumui (maloni išimtis, kaip atrodo bent man, didžiojoje spaudoje yra tik Vladimiro Laučiaus kurpiami, prasibraunantys iki esmės interviu).

Violetinės istorijos korifėjaus Vasiliausko bendražygis Valentinavičius neseniai garsiai išsakė šeimas paniekinančią nuomonę, kad neva susibūrimas Vingio parke buvo Garliavos riaušių pratęsimas. Tai vis tik skirtingi dalykai, švelniai tariant. Kaip atrodo, aš turiu teisę pranešti apie šį fundamentalų skirtumą, nes Garliavos įvykių įkarštyje man, dažnai rašiusiam apie tai, violetiniai grasino mirtimi, o kartą net pabandė surengti kažkas panašaus į atentatą.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Kitas įdomus klausimas, kodėl būtent Lietuvos niekintojai yra pirmose kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises gretose? Kita vertus, kodėl šie antitautiškai nusiteikę kovotojai už toleranciją nepraleidžia nė mažiausios progos pašlovinti Izraelį ir didžiąją žydų tautą, bandydami mums įpiršti žydšaudžių kompleksus? Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai skirtingos idėjos, todėl nuostabą kelią faktas, kad trys nevienarūšiai nusiteikimai suplaukia į vieną krūvą. Be to, mene neramina ir ta aplinkybė, jog, kaip galima spėti gretinant skirtingus faktus (tai vis tik spekuliatyvus spėjimas), Izraelio tarnybos finansuoja Lietuvos vardo dergimą mūsų pačių žiniasklaidoje.

Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…

2021.06.02; 16:07

Politinės intrigos

Apribojimai. Slaptai.lt nuotr.

Pastarąją savaitę po aštrių diskusijų viešoje erdvėje Seimas atmetė valdančiųjų inicijuotą lyčiai neutralų Partnerystės įstatymo projektą. Nors įstatymo iniciatoriai nuo sumanymo atsitraukti nežada ir teigia patobulintą Partnerystės įstatymo projektą teiksiantys rudens sesijoje, Seimas jau artimiausioje ateityje kaip alternatyvą valdančiųjų iniciatyvai ketina svarstyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos parengtas Civilinio kodekso pataisas, numatančias bendro gyvenimo sutartis, kurias galėtų sudaryti ir vienos lyties poros.
 
Vis tik Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė šią LVŽS frakcijos iniciatyvą vertina skeptiškai. Ekspertė teigia, kad nors valdančiųjų inicijuojamas Partnerystės įstatymas ir yra kompromisinis, tačiau, pasak jos, jis gerokai oresnis už „valstiečių“ pataisas. M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad LVŽS frakcijos užmojis įteisinti jungtinės veiklos sutartis diskriminuoja vienos lyties poras ir kuria ne šeiminius, o verslo struktūrų praktika paremtus santykius. Todėl, pasak ekspertės, priėmus šias įstatymo pataisas, vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.
 
Vis tik LVŽS frakcijai Seime priklausanti Agnė Širinskienė nesutinka su „valstiečių“ iniciatyvai reiškiama kritika ir yra įsitikinusi, kad šios Civilnio kodekso pataisos išspręstų pagrindines kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas. Politikė atkreipia dėmesį, kad „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas remiasi jau taikoma teismų praktika, kuri, pasak jos, niekaip nediskriminuoja tos pačios lyties porų. Ji akcentuoja, kad tokias bendro gyvenimo sutartis galėtų sudaryti ne tik poros, bet ir kartu gyvenantys broliai ar seserys ar vienas kitu besirūpinantys senjorai ir t.t.
 
M. Jankauskaitė: „valstiečių“ parengtomis pataisomis bandoma įteisinti antrarūšiškumą
 
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengto jungtinės veiklos įstatymo projekto negalima vertinti kaip realios alternatyvos Partnerystės įstatymui.
 
„Aš manau, kad negalima. (…) Aš jau sakyčiau, kad pats Partnerystės įstatymas yra kompromisas. Tai eiti dar kažkur žemiau yra tiesiog nepripažinti, kad homoseksualūs asmenys yra lygiai tokie patys lygiaverčiai piliečiai, kaip bet kuris kitas Lietuvos gyventojas. Tai yra ir žmonių segregavimas ir tai yra pamatinės prigimtinės teisės į šeimą nepaisymas. Ir galvojimas, kad kažkokios sutartys, kurios iš esmės atkartoja verslo struktūras gali tai pakeisti“, – Eltai teigė M. Jankauskaitė.
 
„Tai man iš karto norisi paklausti, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti ir heteroseksualių žmonių santykius, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti savo pačių santykius“, – pridūrė ji.
homoseksualu_paradai
Homoseksualų paradas
 
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė įsitikinusi, kad Seime palaikymo nesulaukęs Partnerystės įstatymas yra ženkliai oriau nei „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas.
 
„Vis dėlto mes turime pripažinti, privalome pripažinti tų žmonių teisę į šeiminį gyvenimą. Bet apie ką mes nuolat pamirštame, kad partnerystės įstatymas būtų svarbus ir heteroseksualioms poroms, tiems žmonėms, kurie gyvena nesusituokę, kurių šeimose gimsta trečdalis Lietuvos vaikų. Tai partnerystės įstatymas būtų svarbus ir šiai gyventojų daliai, ne vien tik LGBT bendruomenės nariams“, – sakė M. Jankauskaitė.
 
Ji mano, kad Partnerystės įstatymas būtų ypač aktualus ir motinoms, kurios nesusituokusios su savo parteriais augina bendrą vaiką.
 
„Vertinant tai, ką mėgina prakišti „valstiečiai“, tai tada gautųsi, kad skyrybų atveju tu galėtum pretenduoti, pavyzdžiui, į kažkokį turto padalinimą lygiavertį tik įrodydama, kad įnešei kažkokius pinigus į bendrą turtą. Bet jeigu tu gyvenai, vaiką prižiūrėjai, galbūt dirbai, bet, greičiausiai tavo darbo krūvis, už kurį sumoka, nėra toks didelis, o už tai, ką namie darai niekas nesumoka, tai tu kaip žmogus galėsi įrodyti, kad tas bendras turtas turi būti padalintas pusiau“ , – savo įžvalgomis dalinosi ekspertė.
 
„O jeigu būtų Partnerystės įstatymas, tai jums užtektų įrodyti, kad jūs kaip šeima gyvenate partneriškoje jungtyje. (…) Ir tada jau įsijungtų visas tas apsaugos mechanizmas turto dalinimesi negu turint tai, ką jie bandys pasiūlyti tos jungtinės turto ar veiklos“, – pridūrė ji.
 
M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengtomis Civilinio kodekso pataisomis bandoma įteisinti antrarūšiškumą. Pasak jos, šią pataisą priėmus vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.
 
„Man tai yra cinizmas. Kaip galima žmonių santykius lyginti verslo santykiams ir sakyti, kad čia yra alternatyva, kad viskas yra tvarkoje, kad čia skirtumų nedarome“, – Teigė M. Jankauskaitė.
 
„Jeigu mes nepripažįstame žmonėms jų bazinių teisų, tai nereikia sakyti, kad „nieko prieš neturime, nediskriminuojame ir t.t.“. Yra sakoma, kad viskas, kas yra pasakyta prieš žodį „bet“ yra netiesa. Jeigu tu sakai, kad tų žmonių nediskriminuoji, jų teises gerbi, bet nenori pripažinti elementarios teisės į šeimą, vadinasi nei gerbi, nei nori pripažinti tų žmonių teises“, – taip pat akcentavo ekspertė.
Vis tik M. Jankauskaitė nepraranda vilties, kad rudens sesijos metu Partnerystės įstatymas grįš į politinę darbotvarkę, o parlamentarams užteks politinės valios jį priimti.
 
„Balsavimas parodė, kad pritrūko iš esmės dviejų balsų, kad įstatymo pateikimas praeitų. Tai gal ta situacija ir nėra tokia beviltiška, kažkokia viltis yra. Ir šioje vietoje aš norėčiau Seimo nariams priminti Konstitucinio teismo išaiškinimą, kuris pasakė, kad netgi remiantis Lietuvos Konstitucija šeima yra lyčiai neutrali sąvoka ir nereikia painioti santuokos ir šeimos“, – atkreipė dėmesį ji.
 
A . Širinskienė: pataisos nediskriminacinės, jos remiasi teismų praktika
 
Savo ruožtu „valstiečių“ atstovė A. Širinskienė akcentuoja, kad jų frakcijos Seime parengtos įstatymo pataisos spręstų aktualias kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas.
 
„Projektas, visų pirma, leistų žmonėms, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių gyvena kartu tvarkyti savo namų ūkio klausimus: turto klausimus, nuomos klausimus. Lygiai taip pat asmenys galėtų suteikti vienas kitam galimybes susipažinti su medicinine informacija arba netgi atstovauti vienas kitą sveikatos srityje“, – Eltai teigė A. Širinskienė.
 
„Valstietė“ taip pat pabrėžia, kad pataisos numato, jungtinės veiklos sutartį sudarę asmenys turėtų ir palengvintas paveldėjimo sąlygas.
„Šie žmonės, jeigu jie paveldėtų vienas kito turtą, taip pat būtų atleisti nuo paveldėjimo mokesčio. Nes, kaip žinote, dabar tas paveldėjimo mokesčio atleidimas galioja tik artimiems giminaičiams. Todėl tai galėtų galioti ir tiems asmenims, kurie yra pasidarę bendro gyvenimo susitarimą“, – sakė ji.
 
A . Širinskienė teigia, kad bendro gyvenimo susitarimu norint remtis prieš trečiąsias šalis, jį reikėtų užregistruoti notariškai. Ji taip pat pabrėžia, kad tai būtų sutarimas dėl bendro gyvenimo, kuris nekurtų jokių šeimos santykių.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Tai labai aiškiai pasakyta ir pačiame projekte ir iš požymių visumos yra akivaizdu, kad nėra kalba apie kažkokį šeimos teisinį santykį, nes nėra taikomos jokios normos, kurios reguliuoja sutuoktinių ar šeimos gyvenimą. Tiesiog kaip ir kiti instrumentai turto valdymui, tai ir šitas instrumentas gali spręsti tik finansinius klausimus netgi, ar tie žmonės turi ketinimą paskui galbūt ateityje sukurti šeimą, ar neturi“, – sakė A. Širinskienė.
 
„Instrumentu lygiai taip pat galėtų naudotis, tarkime, kelios seserys, kurios dėl kažkokių aplinkybių gyvena viename name ir tvarko bendrą ūkį. Arba tekę susidurti su senjorais, kurie nudžiunga išgirdę apie tokias galimybes, nes senatvėje, tarkime, atsikrausto į vienas patalpas gyventi, kad galėtų vieni kitus prižiūrėti. (…) Ir, be abejo, šia galimybe galėtų naudotis ir homoseksualūs asmenys, kurie gyvena kartu ir susiduria su turto valdymo klausimais“, – taip pat paaiškino ji.
 
„Valstietė“ taip pat pabrėžia įsitikinusi, kad parengtos įstatymo pataisos nėra diskriminacinės vienos lyties porų atžvilgiu. Ji taip pat pabrėžia, kad jungtinės veiklos projektas taip pat nekuria jokių verslinių santykių tarp bendro gyvenimo sutartį sudariusių asmenų.
 
„Tikrai jokios diskriminacijos nematau. Tik galiu priminti, kad ir dabar teismai, tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika jungtinės veiklos institutą naudoja, kada jiems tenka dalinti kartu gyvenančių ir vėliau dėl kažkokių priežasčių išsiskiriančių asmenų turtą“, – pabrėžė A. Širinskienė.
 
Politikė akcentuoja, kad teismams tokia praktika nebūtų nauja. Pasak jos, šiomis įstatymo pataisomis paprasčiausiai būtų sudaroma galimybė žmonėms iš anksto pasirašyti jungtinės veiklos sutartį, kuri supaprastintų turto dalybos eigą.
 
„Dabar kartu gyvenančių asmenų turtas, jeigu jie gyvena ilgą laiką kartu ir jeigu tokie asmenys skiriasi, bando dalintis kartu užgyventą turtą, yra naudojamas jungtinės veiklos institutas, šeštoji knyga, kurią mes siūlome pildyti, ir tiesiog leisti žmonėms notariškai, iš anksto leisti pasirašyti tas sutartis bendro gyvenimo“, – sakė A. Širinskienė.
 
„Tikrai neįsivaizduoju jokių diskriminacinių momentų, nes tai skirta nepriklausomai nuo lyties ir nuo žmonių netgi skaičiaus, kurie gali naudotis instrumentu. Tai nelabai suprantu, iš kur galėtų būti ištraukta diskriminacija“, – pridūrė ji.
Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.
 
Ji taip pat pabrėžia, kad „valstiečių“ parengtose Civilinio kodekso pataisose, kaip, anot jos, ir valdančiųjų parengtame Partnerystės įstatyme, yra numatyta kartu gyvenantiems asmenims taikyti dalinės nuosavybės statusą.
 
A . Širinskienė taip pat yra įsitikinusi, kad skyrybų atveju jungtinės veiklos sutartį su savo vaiko tėvu sudariusi motina, namuose prižiūrinti atžalą, nenukentėtų.
 
„Turtui, kaip, beje ir T. V. Raskevičiaus projekte, taip ir mūsų projekte būtų taikomas dalinės nuosavybės statusas. Tai tokiu atveju moteris, matyt, kažkaip kitaip įnešė savo indėlį darbu ir motinystės atostogose ji gauna ne atlyginimą, bet išmokas. Tai šiuo atveju aš nematau, kad tai būtų kažkokia didžiulė problema. Juo labiau, kad ir alternatyvus projektas, kuris buvo atmestas Seime, tą dalinę nuosavybę naudojo“, – sakė ji.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.01; 08:15
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prezidentas Gitanas Nausėda savo pasisakyme Šeimos dienos proga atkreipė dėmesį į būtinybę sureguliuoti homoseksualių porų santykius civilinės teisės plotmėje tokiu būdu, jog nebūtų pažeistas Konstitucijos 38 straipsnis, skelbiantis, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Jeigu kažkam nepatiko paminėtasis prezidento išstojimas, mielaširdingai priminsiu, kad tokia ir yra pirmutinė prezidento pareiga – ginti Konstitucijos dvasią ir raidę, konstituciškai įvirtintus žmonių interesus. Žinia, nežiūrint visa ko kito, prezidentas dar yra ir Konstitucijos garantas. Kitas klausimas, ar civilinis homoseksualių porų santykių normavimas projektuojamo Seime Partnerystės įstatymo pavidale nesikerta su Konstitucijos 38 straipsniu pagal visus čia įvardijamus punktus, nuo A iki Z, taip pat ir tuo, kad 38 straipsnis nenumato šeimų įvairovės (Konstitucinio Teismo interpretacija čia jau yra pridėtinė vertė arba, dar tiksliau tariant, kontrabanda), išskyrus tą atvejį, kai šeima sudaroma santuokos pavidalu laisvu vyro ir moters sutarimu.

Tačiau pažiūrėkime į šį reikalą dar ir iš kitos pusės. Jeigu mūsų bendrapiliečiai iš LGBT bendruomenės trokšta to Partnerystės įstatymo kaip dangaus manos, nesitaikstydami su numatomomis alternatyvomis apie bendro gyvenimo normavimą, ar nebūtų galima iš tiesų rasti tokią teisinę išeitį, kad ir Vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Iš tiesų, čia greičiau reikėtų kelti klausimą dėl to – kaip išsaugoti sveiką vilką (Konstituciją) ir užganėdinti avelių interesus, leisti joms pasisotinti? Kad ir kaip žiūrėtume, jie yra mūsų žmonės, niekur vienas nuo kito nepasidėsime. Be to, kaip atrodo bent man, teisingai subalansuotas partnerystės įstatymas toli gražu nėra toks pavojingas užkratas kaip Stambulo konvencijos ratifikavimo aktas.

Tačiau pakeliui į tokią visuotinę taiką, kai vilkas guli šalia ėriuko, dar pabandykime atsakyti bent sau į kelis ramybės neduodančius klausimus.

Partnerystė
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau visiems tapo aišku, kad homoseksualių porų civilinė registracija pagal partnerystės įstatymą sukurtų naują šeimos tipą, šalia santuokos būdu sudaromos šeimos laisvu vyro ir moters sutarimu.

Kaip pavadintume tokį šeimos naujadarą konstituciniu požiūriu? Žiūrint teoriškai, tai būtų nekonstitucinis šeimos tipas, įnešantis sumaištį į konstituciniais pagrindais organizuotą visuomenės gyvenimą. Tačiau dėl visuotinės meilės, taikos ir ramybės būtų galima nusižengti teorijai dar kartą, tarkime, prisimenant, kad kai kuriuose šalyse toks visai ne loginiais pagrindais sudarytas Partnerystės įstatymas jau egzistuoja, o, be to, partnerystės įstatymo Lietuvoje lokomotyvas Tomas Raskevičius užtikrina mus, kad lietuviškame variante nėra numatoma įsivaikinimo galimybė Partnerystės įstatymo pagrindu susiformavusioms homoseksualų šeimoms.

Tačiau būtent čia, kai jau atrodė, kad priartėjo visuotinio susitarimo galimybė, mes priversti atšokti vienas nuo kito, dažnai net nesugebėdami nuslėpti savo pasidygėjimo.

T.Raskevičius visais saviškiams paduodamais gestais ir mimikomis, o kartais ir atviru tekstu skuba pranešti, kad partnerystės įstatymas būtų  tik pirmoji pakopa arba naujai atkovota platforma, kuri įgalintų nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose kovoti už homoseksualių partnerių sukurtų vadinamųjų šeimų prilyginimą pagal visus parametrus konstitucinei, santuokos būdu sukurtai šeimai laisvu vyro ir moters sutarimu. Partnerystės įstatymą su minėtu apribojimu dar tik planuojama pateikti svarstymui Seime, o rudenį numatyto surengti gėjų parado Kaune organizatoriai jau skelbia, kad svarbiausias jų reikalavimas yra ir bus homoseksualių porų teisė įsivaikinti. Taigi – kas čia kam stengiasi apdumti akis? Toks sukčiavimas ir yra labiausiai nemalonus dalykas, ar ne?

Taigi, kaip atrodo bent man, Partnerystės įstatymas netaptų takoskyros ir susipriešinimo pretekstu tik tokiu atveju, jeigu čia pat būtų įdėti saugikliai, numatantys kategorišką draudimą teisiškai įformintos partnerystės pagrindą traktuoti išplėstiniu pavidalu, užsitikrinant partneriams įvaikinimo teisę per teismus. Teisingai subalansuotame Partnerystės  įstatyme tokios teisenos atvejis turėtų būti eliminuotas iš principo. Įstatymo preambulėje arba 1-ame punkte turėtų būti įrašyta daugmaž taip, kad teismo sprendimo dėl įvaikinimo teisės suteikimo Partnerystės įstatymo pagrindu precedentas lemia paties Partnerystės įstatymo susinaikinimą. Tai, jeigu norite, būtų panašu, kad kažkas ima ir pasmaugia savo pasigimdytą kūdikį (išvargtą įstatymą) savo paties rankomis.

Antrasis Partnerystės įstatymo punktas privalėtų skelbti, kad šis Įstatymas negali kirstis nei su viena Konstitucijos 38-straipsnio pozicija, nežiūrint interpretacijų įvairovės.

Istorinė kitų šalių patirtis mus įpareigoja susidėti tokius saugiklius. 

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Tikrai netvirtinu, kad homoseksualai yra vilkai, valgantys vaikus, čia visiškai nesiruošiu pritaikyti pasakos apie Raudonkepuraitę pavyzdžio.  Tačiau kaip ne kartą yra pastebėjusi Kristina Zamarytė-Sakavičienė, daugiakartiniai tyrimai rodo, kad homoseksualų poroms kyla gausybė papildomų keblumų, siekiant užtikrinti mažųjų laimingą vaikystę. O Konstitucijos 38-asis straipsnis, prisimename, skelbia, kad valstybė privalo apginti vaikystę.

Nieko geriau ir tiksliau nepasakysiu šia tema nei minėtoji K.Zamarytė-Sakavičienė, todėl visus, besidominčius kylančiomis temos kolizijomis, kviečiu pagūglinti anosios pavardę, ten rasite ne tik doro, švaraus, bet ir neįtikėtinai konceptualaus pasvarstymo pavyzdžius. Drąsiai sakau, K.Zamarytė-Sakavičienė yra nacionalinė Lietuvos vertybė.  Kai prieš akis dabar taip dažnai šmėžuoja moterys, purvinomis kanopomis lipančios į valdžią, K. Zamarytės -Sakavičienės veiklos pavyzdys suteikia atgaivą širdžiai ir protui.

Galiausiai, kaip atrodo bent man, ne homoseksualai yra didžiausias blogis, nežinau – kaip kitiems, o man homoseksualai netrukdo gyventi nė truputėlio, daug blogiau, kaip atrodo, yra tai, kad bandydami užsitikrinti tarptautinių galios centrų palankumą ir prisidengdami madingu seksualinių mažumų teisių gynimo vajumi kai kurie politikai siekia išsilaikyti valdžioje, varydami iš esmės antinacionalinės, lietuvių tautos gyvastingumui kenkiančios politikos vagą.

P. S.

 Dėl pilnutinio metaforos išplėtojimo gal ir būtų galimą diplomatiškąjį Gitaną Nausėdą pavadinti džentelmenu Konstitucijos gynimo vilko  kailyje. O apie tai, ką savo ruožtu Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje, – pasakojau aną kartą.

2021.05.20; 20:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kunigas Robertas Grigas

Garbė Dievo meilei, garbė Kristui!

Mieli lietuviai, Lietuvą mylintys piliečiai!

Prieš 30 metų, 1989-aisiais, vykstant šimtatūkstantiniams Sąjūdžio mitingams, buvau čia, kai mes, susitelkusi tauta, siekėme Nepriklausomybės, savo priklausomos valstybės tautos valios vykdymo, ir pasiekėme. Ratas apsisuko ir, deja, po tų dešimtmečių tenka stovėti čia ir ginti jau ne teisę į savo valstybę, į tautos laisvę, bet į viso to svarbiausią pagrindą – prigimtinę šeimą, vyro ir moters tapatybę, į mūsų teisę pratęsti tautos ir valstybės gyvenimą. Tada gynėme nuo svetimų okupantų, dabar, deja, tenka ginti nuo formaliai savos, formaliai demokratiškai rinktos valdžios neleistinų eksperimentų. Ar gali taip būti, kad sava valdžia veiktų prieš gyvybinius tautos interesus? Mums sakoma, kad negali būti, kad jeigu pasisakome prieš valdžią, prieš administraciją, biurokratiją, tai pasisakome prieš savo valstybę, prieš Tėvynę. Deja, tai netiesa.

Tėvynė, tauta, valstybė nėra tapati valdžiai ir administracijai. Kas bent kiek domitės ir mokėtės istorijos, o aš labai nuosekliai ir stropiai mokiausi, žinome, kad labai dažnai valdžia, administracija net ir savoje nepriklausomoje valstybėje nutolsta nuo tautos, ima veikti prieš savo tautą. Šiandien, važiuojant nuo Kauno iki Vilniaus turbūt daugelis vyresniųjų turėjote tą patį įspūdį, kaip ir aš su bičiuliais – ta nepertraukiama automobilių vilkstinė, šita jūsų vėliavų, Lietuvos tautinių, regionų vėliavų jūra, tie žmonės pakelėse, niekieno neįpareigoti, niekieno nesuvaryti, mojantys, laiminantys, mus sugrąžino į tą Sąjūdžio laikų visuotinio tautos pakilimo įspūdį. Deja, vargu, ar mes visa tai pamatysime per mūsų tarsi laisvos šalies žiniasklaidos priemones. Ar išgirsime tą tikrovę ir tiesą, kurią matome čia savo akimis. Ir tai yra tragiška, kai sava valdžia, mūsų išrinkti, turintys būti tautos atstovais, taip nutolsta nuo savo tautos ir ima atstovauti kažkam – ar sau patiems, ar siauroms interesų grupėms, bet tikrai ne valiai jūsų, tų, kurie čia esate, kaip matau, užpildantys visą laisvą erdvę, kaip ir 1989 metais, iki pat miško pakraščių.

Mums sako: „Kuo jūs nepatenkinti? Kas puola tą jūsų šeimą, nuo ko reikia ją ginti?“ Dabar yra madinga dekonstruoti mitus. Esate turbūt girdėję tą terminą – „sugriauti mitus“. Taigi norėčiau atremti keletą tų neteisingai mums, tautos valią, daugumos valią reiškiantiems, tradicinę šeimą ginantiems žmonėms daromus priekaištus. Vienas iš tų priekaištų yra, kad jūs nekenčiate tų kitos seksualinės orientacijos žmonių, norite žeminti jų orumą, norite tarsi atimti kažką, kas jiems maždaug priklauso. Girdime iš mūsų politikų, iš europarlamentarų: „Jūs nepripažįstate jų teisių būti tokiais, kokie jie yra, nepripažįstate jų orumo“. Norėčiau taip ironiškai pasakyti – čia rinkotės iš visos Lietuvos, ir gyvename visi dvidešimt, trisdešimt ar daugiau, kaip aš, metų Lietuvoje; turbūt matėte važiuodami čia gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones, turbūt matėte gatvėse juos nuolat užkabinėjamus, įžeidinėjamus piktais žodžiais. Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau. Lietuviai tikrai yra pakankamai kantrūs ir tolerantiški.

Turbūt visi esate išgyvenę tai. Sutinkam tų įvairių žmonių mūsų tarpe, ir aš esu sutikęs. Ir dažniausiai ta reakcija būna, na, žmonės patrauko pečiais, na, toks jis jau yra, ką jau dabar padarysi. Bet nei jokio priešiškumo, nei jokio žeminimo niekada nepatyriau. Sakyčiau, irgi taip pat ironiškai, yra blogiau negu mūsų kaltintojai sako – jie mums nelabai rūpi su jų lovos, su jų intymumo reikalais, su jų kitokia orientacija. Tokie, žinot, labai jautrūs, aš tai pavadinčiau – tokios sentimentalios, perdėtai jausmingos krikščionybės atstovai pasakytų: „Na tai čia ir yra blogai, kaip jūs galit būti abejimgi? Abejingumas yra didžiausia nemeilė“. Manyčiau, kad tas priekaištas yra neteisingas. Kaip krikščionis, kaip žmogus ir, turbūt, kiekvienas iš jūsų, neklausdami, kokios kas yra orientacijos, jeigu žmogus būtų alkanas, paduotume duonos, jeigu stokotų drabužių, sušelptume, jeigu kažkas būtų neteisingai skriaudžiamas, užgauliojamas, užstotume. Tai ir yra ta tikroji artimo meilė, žmogaus meilė. Bet niekas neturi teisės versti kitus žavėtis, gėrėtis, priimti kaip kažkokį ypatingą privalumą tą skirtingumą.

Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Aš trisdešimt metų gyvenau, deja, sovietų okupacijoje, trisdešimt metų – atkurtoje Lietuvos valstybėje. Ir turiu tą patirtį, ką reiškia, kai tave verčia kažkokia savybe, ar ypatybe, ar specialia žmonių grupe žavėtis, privalomai gėrėtis, kai neturi teisės pasakyti jokio kritiško žodžio – tai ir yra laisvės nebuvimas, tai yra prievarta, prieš kurią mes visada kovojome. Kadangi tikiu, kad pasiekia mūsų sąmonę, mūsų širdis tiktai nuoširdus žodis, pasakysiu dar aiškiau, nors žinote, mūsų gimtoji Katalikų bažnyčia iš savo dvasininkų reikalauja nevedimo, šeimos nekūrimo, bet visada mano širdis pradžiunga, kai pamatau kur gatvėje jaunuolį ir merginą, susikibusius už rankų, meiliai žvelgiančius vienas į kitą, besibučiuojančius. Ir manau, kad tas jausmas yra geras jausmas, nes iš to kyla gyvybė, iš to atsinaujina mūsų tauta ir ateities viltis, ir taip pat neslėpsiu, ir dauguma sveikos prigimties žmonių turbūt tą pasakys, kad pajunti tam tikrą nejaukumą, nekelia pasigėrėjimo ar tam tikros atjautos, kai pamatai ir vyrą su vyru ar moterį su moterimi, kažkaip seksualiai besiglamonėjančius. Tai atstumia mūsų prigimtis.

Dabar kokie nors mano kritikai, gal ir iš brolių tikinčiųjų, gal pasakys – va, čia ir yra toji neapykantos kalba, jūs neturit teisės šitaip jausti. Manau, kad turime teisę taip jausti ir tai yra demokratijos minimumas, kad niekas neturi teisės mus versti kažką girti ar peikti, žavėtis, gėrėtis arba nepriimti. Jeigu mes nieko neniekiname, neužgauliojame, nemušame, bet pagal savo sveiką protą, prigimtį ir patirtį atskiriame, kas yra pasigėrėtina, kas gražu, o kas mums nepriimtina, tai yra mūsų teisė, ir jokie valdžios priimami įsakymai negali mums to uždrausti, jeigu esame laisva šalis ir laisva tauta. Mes turime teisę jausti taip, kaip sako sveika mūsų prigimtis – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be pasekmių mūsų viešai reputacijai ar darbo santykiams, kaip neseniai nutiko Lietuvoje, be blogų pasekmių politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos privilegijuotos grupės, atsiranda, pagal tą Orvelo „Gyvulių ūkį“, lygūs ir lygesni, žmonės bijo išsižioti, kad nepasakytų ko nepolitkorektiško ir nepatirtų represinių pasekmų. Nei demokratija, nei laisva visuomene čia nekvepia.  

Mums sako: „Tai kuo jūs nepatenkinti? Nuo ko tą šeimą, nuo ko tą vyro ir moters  tapatybę reikia ginti?” Ir mes visi žinome atsakymą, nors tai, deja, nutylima mūsų didžiosiose žiniasklaidos priemonėse – mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba interesai padaromi tarsi gyvenimo ir pasaulio centru. Švietime, didžiojoje žiniasklaidoje, politikoje, priimamuose įstatymuose. Pasakysiu taip mediciniškai, buvo atėjęs šiurkštesnis žodis į galvą, bet Dievas įkvėpė, nepasakysiu iš pagarbos mūsų susibūrimui – mes esam prieš tai, kad išangės meilės ideologija daroma pasaulio ir gyvenimo centru.

Antras mitas, kuriuo esame kaltinami ir kuris yra neteisingas – vakarietiškos vertybės. Sako, tai jūs čia prieš vakarietiškas vertybes pasisakote. Kažkodėl, kai ėjome su Sąjūdžiu į laisvą valstybę, tos vertybės buvo visai kitokios. Kodėl staiga vakarietiškos vertybės – ne Antika, ne romėnų teisė, ne krikščioniškos tradicijos, architektūra, dailė, ne klasikinė filosofija, o staiga čia taip per keliolika metų tapo ta pagrindine europietiška vertybe genderinė ideologija. Mes jos nepasirinkome kovodami už laisvą Lietuvą. Kodėl taip nutinka? Aš savęs klausiu ir jūs savęs klausiate – kodėl taip pradeda elgtis valdžia? Ne tik mūsų tautiniu, bet ir europiniu lygmeniu.

Man atrodo, kad tikintieji į Dievą, krikščionys sako, kad žmogaus prigimtis sužeista ir karts nuo karto dideles mases žmonių, to politikos elito, užvaldo tokios manijos. Mano kartos žmonės prisimena klasinę maniją, kai viskas buvo vertinama pagal tai, ar tu esi proletarų klasės, proletarų kilmės, darbininkas, tada visi keliai atverti, viskas su tavim gerai, jei ne, bus didelių problemų. Kita manija buvo to rasinio grynumo – jei priklausai tam tikrai rasei, tam tikrai tautai, tu esi aukštesnis, žmogus, antžmogis, visi kiti nelabai verti gyvenimo. Dabar mes matome vėl įsigalint tokią tarsi maniją, kur atrodo, kad žmonijos protas, sveikas protas, patirtis rieda į kažkokią pragarmę. Kai vėl tarsi išskirtine privilegija tampa tam tikros siauros grupės gyvenimo būdas. Ir tai yra nepriimtina, ir jūsų buvimas čia, tos tautos daugumos, ne tos, kurią rodo, vadinamuosius influencerius ar tuos iš mūsų besityčiojančius žiniasklaidininkus ar politikus, bet tos tikrosios Lietuvos daugumos, rodo, kad akivaizdžiai tam nepritariate.

Didysis šeimo gynimo maršas. Skelbimas Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.

Trečias mitas, kuris man, kaip antisovietinio pogrindžio dalyviui ir turbūt daugumai mūsų, tos kartos žmonių – kardinolui Tamkevičiui, vyskupui Kauneckui, seseriai Nijolei Sadūnaitei, Lietuvos laisvės kovos švyturiams – yra labai skaudu, kai sako: „Tai jei jau jūs ginate tradicinę šeimą, jei jūs už aiškią vyro ir moters tapatybę, santuoką, tai čia jus Rusija įtakoja, jūs – Rusijos agentai, nes ten, kažkur rytuose, jų valdininkai, valdžios ponai irgi sako „už šeimą, prieš homoseksualus ir panašiai“. Norėtųsi taip pajuokaujant pasakyti „galbūt tenai rytuose kai kurie valdininkai valgo su šaukštu ir šakute, kartais prausiasi ar naudojasi klozetu, bent miestuose? Tai mes turbūt to turėtume atsisakyti, kad nebūtume kartu su Rusija.

Yra prigimties dalykų, prigimties vertybių, kurios yra svarbesnės už kažkokius tautinius, politinius, ar valstybinių darinių skirtumus, nuo kurių priklauso valstybių ir tautos išlikimas. Man norėtųsi, ir iš tikrųjų galima tą Rusijos kaltinimą, tą mitą atsukti ir į kitą pusę. Mūsų dabartinė valdančioji dauguma sako – jūs čia renkatės, protestuojat, nepatenkinti savo valdžia, tai keliate nestabilumą, keliate sumaištį, pavojų savo valstybei, tarnaujate Rusijai. Būkime budrūs, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje tikriausiai tai bus siūloma Seime, ir susirinkime protestuoti. Ar dėl narkotikų įteisinimo, ar dėl panašių tautos gyvybę pakertančių dalykų. Jeigu jie siūlo tuos dalykus, nekvaili, turi apklausos rezultatus, žino, kad turbūt 90 proc. Lietuvos žmonių bus prieš, protestuos.

Ar ne jie patys, mūsų valdžia, kelia sumaištį ir nestabilumą valstybėje, siūlydami šituos dalykus? Iš savo valstybės, savo rinktos valdžios mes teisėtai laukiame ir reikalaujame, kad jinai atstovautų ne siaurų egzotiškų grupių reikalams ir interesams, o visai tautai rūpimoms problemoms, kurias matome ir nuolat susiduriame – matome socialinę atskirtį, didžiulę emigraciją, kaimo kultūrinės infrastruktūros nykimą, sveikatos apsaugos sistemos, kitų, pačių svarbiausių – mokytojų, policijos darbuotojų – atlyginimus. Štai kur reikėtų gerai pasukti galvas, suderinti įvairius, sunkiai derinamus interesus, išradingai ieškoti lėšų ir kurti įvairias struktūras, ir už ką padėkotų visa Lietuva. Bet vietoj to, kam valdžia ir yra išrinkta, ji imasi perdirbinėti konstitucinę šeimos sampratą ir rūpintis vadinamomis orientacijomis. Visi suprantame, kad valstybė – Lietuva, tauta – bus tik tada, kai visais įmanomais būdais, ir morališkai pirmiausia, ir įstatymų leidyba, ir finansiškai rems vyro – moters šeimą, vaikų auginimą, tėvų autonomiją vaikų auklėjime. Jeigu šito nebus, jeigu elitas, užsidaręs savo burbule, rūpinsis tiktai siaurais kažkieno interesais, mes neišgyvensime, neiškovosime vietos po saule kaip tauta ir valstybė. Ir to mes turime iš savo išrinktos valdžios visu griežtumu reikalauti.

Mano jaunystės bičiulis, beje, taip pat viešai parėmęs Šeimos gynimo maršą, politinis kalinys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, kai mes, aktyvesni tikintieji ar kunigai, susirenkame ir skundžiamės – štai tas, tas ir tas yra negerai, visada su tokiu tikėjimo praktiškumu sako: „O tai ką siūlai?“ Man atrodo, be abejo, dauguma jūsų yra tikintys žmonės, Dievą kaip aukščiausią gėrį, kaip gyvenimo prasmę, Kristų tikintys,  taigi, mūsų kova yra dvasinė, dvasiniai ginklai, malda, ir tai yra svarbu. Nes ir tvirtas, geras, teisingas žodis, tikime, turi savo jėgą ir daro poveikį gyvenimo tikrovei. Praktiškas kitas dalykas, kurį siūlyčiau – reiktų, kad mes visi, kaip esam dabar susibūrę – šeimomis, kaimynai, miesteliai, į įvairias pozityvias organizacijas susibūrę žmonės, masiškai rašytume laiškus, reikalavimus mūsų valdžiai, jūsų apygardose išrinktiems Seimo nariams. Daugelis gali pasakyti: „Ai, čia beprasmiška, mes jiems nerūpim“. Bet aš turiu tokią nuojautą, kad politikai ne dėl to, kad jie būtų labai geri, matome, kokie daugelis jų yra, bet todėl, kad  jie yra įgiję gerą uoslę, būdami valdžioje, žino, kas jiems naudinga, kas ne. Pajutę, kad dauguma žmonių nepritaria jų eksperimentams su tauta, prieštarauja, gali susimąstyti ir šiek tiek pakeisti savo kursą. Taigi, darykime tai.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vieną dar dalyką norėčiau pasakyti, aišku, jis toks kontraversiškas, bet pamąstykime. Kaip teisingai buvo pasakyta – mes esame tauta, valstybė yra mūsų. Mes, o ne tie, kažkaip išrinkti ar kažkaip į koaliciją susijungę ir mums nepriimtinus dalykus stumiantys valdininkai yra suverenas, mes esame. Yra vienas toks būdas. Dažnai pagalvoju, kodėl tautos ne visada jį panaudoja – priversti valdžią vykdyti jų valią, o ne savo fantazijas. Taikus būdas, bet, manau, būtų labai paveikus, jeigu mūsų valdžia taip paniekinančiai, arogantiškai nesiklausytų. Tai vadinasi  – generalinis streikas. Be abejo, gydytojai, policija, mūsų krašto apsaugos sistema, kariuomenė turi dirbti, išlikti, gyvename neramiame pasaulyje. Tačiau jeigu staiga sustotų visos kitos profesijos, darbai, su aiškiu reikalavimu – palikite ramybėje šeimą, vyro ir moters tapatybę, palikit ramybėje mūsų vaikus. Ko gero, valdžia susimąstytų. Aišku, tai yra rizika, galimybė nesusivienyti, netekti darbų, nukentėti asmeniškai. Bet jeigu nekovosime už savo gyvenimo laisvę, tai jos ir neturėsime. Kadangi esu, kaip dzūkas, dzūko ir suvalkietės sūnus, iš prigimties  truputį romantikas, užbaigsiu savo mylimo klasiko, gero brito kataliko Tolkino citata: „Galbūt ateis laikai, kai mes, žmonės, palūšime, kai išduosime savo priesaikas, ateis ne žmonių, o vilkų valanda“.

Tačiau šiandien ne ta valanda. Šiandien mes kaunamės, taikiai, bet kaunamės.

Dieve, mus padėk.

Kunigo Roberto Grigo kalba, pasakyta Vilniuje Vingio parke Didžiojo Šeimo gynimo maršo metu.

2021.05.18; 06:00

Aktualijos

Šeimo gynimo maršas – 2021. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sostinėje esančiame Vingio parke surengtaa kontroversiškai vertinamo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ mitingas. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės išduotą leidimą, šiame renginyje dalyvauti gali iki 7 tūkst. žmonių, tačiau, policijos atstovų teigimu, iš viso į Vingio parką galėjo suplūsti apie 10 tūkst. asmenų.
 
Į Vingio parką dalyviai vedini mažais vaikais traukė iškėlę trispalves bei vėliavas su įvairių Lietuvos miestų atributika. Dalis piliečių į renginio vietą atsinešė transparantus, kuriuose surašyti lozungai, skelbiantys tradicinių šeimos vertybių svarbą visuomenei ir valstybei. „Tradicinė šeima = stipri tauta“, „Mama ir tėti, ačiū, kad esu“, „Iš santuokos kylanti šeima – pati geriausia vieta augti vaikams“, „Auginsime šeimą – išsaugosime Lietuvą“, „Lietuvi, prikąsk liežuvį, nes gėjai valdo mus“, „Atstatyti katalikišką valstybę“ ir t.t. Retas pilietis pilnėjančiame Vingio parke dėvėjo veido kaukes, saugančias nuo COVID-19 plitimo.
 
Renginio dalyviams besirenkant, skambėjo ne tik tautinės dainos, bet ir pareiškimai, esą šiuo metu yra iškilusi grėsmė tradicinėms vertybėms, kad bandoma primesti svetimą ir ydingą ideologiją.
 
Prasidėjus mitingui į susirinkusius kreipėsi pagrindiniai organizatoriai. Po vieno iš organizatorių humoristo Artūro Orlausko pareiškimų apie gausiai susirinkusią minią, ši ėmė skanduoti „Lietuva, Lietuva, Lietuva“.
 
Renginį vedęs A. Orlauskas ironizavo, kad šį skandavimą turėjo išgirsti ir Seimas.
 
Artūras Orlauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Kažkam ten jau viduriuose nelaimė“, – savo, kaip humoristo sugebėjimus, demonstravo Orlauskas.
 
Į „maršo“ dalyvius kreipėsi ir vienas iš renginio idėjinių lyderių – buvęs „tvarkietis“ Raimondas Grinevičius. Jis susirinkusiems paaiškino, kodėl ir kaip buvo surengtas mitingas. Pasak jo, mintis surengti „šeimų maršą“ kilo po to, kai Seimo pirmininkei buvo nunešti „parašai“, kad parlamento Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius būtų pašalintas iš užimamų pareigų.
 
Galiausiai jis piktinosi, kad Tarptautinę šeimos dieną lietuviams esą tenka ginti šeimas „nuo totalaus nesusipratimo.“
 
„Tikiuosi, kad eisite paskui mus, kol mes pastatysime valstybę į normalius pamatus“, – į susirinkusiuosius kreipėsi organizatorius.
 
Skambėjo politiniai pareiškimai
 
Mitingo metu netrūko ir politinių pareiškimų. Į susirinkusius mitingo dalyvius iš scenos kreipėsi „maršo“ idėjų šalininkai. Sakytose kalbose ne tik kalbėta apie tradicinę šeimą ir jos vertybes, tačiau taip pat reikšti ir priekaištai dabartinei valdančiajai daugumai, ketinančiai priimti Partnerystės įstatymą ar ratifikuoti Stambulo konvenciją, piktintasi valdžios arogancija.
 
Minia audringai plojimais reagavo į pareiškimus, esą dešiniųjų valdžia turi atsitraukti nuo užimtos laikysenos LGBT bendruomenės atžvilgiu.
 
Kalbėję mitingo dalyviai susirinkusiai miniai tvirtino, kad gerbia prezidentą Gitaną Nausėdą už jo išsakytą nuomonę, o valdančiąją daugumą, jei ši nekeis politinio kurso, „atšauks“ būsimų Seimo rinkimų metu.
 
„Drąsiai ir atvirai sakome, jei šie įstatymai bus priimti nežiūrint į Lietuvos piliečių nuomonę ar prieštaravimus, mes padėsime kitiems 2024 m. ar anksčiau ateiti į valdžią, Seimą, ir jus atšaukti”, – visuomenininku pristatytas organizatorių vardu teigė Justinas Aleksandravičius.
 
Maršo dalyviams transliuotas prezidento sveikinimas
 
Susirinkusiems „maršo“ dalyviams transliuotas šalies prezidento sveikinimas šeimos dienos proga. Vaizdo įraše, kurio klausėsi susirinkę renginio dalyviai, Gitanas Nausėda prakalbo pastaruoju metu visuomenėje trintis keliančiais klausimais. Savo kalbos pradžioje šalies vadovas priminė daug kritikos sulaukusias Prezidentūros užsakytas apklausas.
 
„Pastarosiomis dienomis girdėjau sakant, kad klausti žmonių nuomonės yra blogai. Neva ne taip supras, arba iš viso nesupras klausimo. Aš galvoju kitaip. Mūsų žmonės nusipelno būti išgirsti ne tik kartą per 4 metus. Mes privalome girdėti jų nuomonę esminiais visuomenės gyvenimo klausimais, nes be to neįmanomi sprendimai demokratinėje valstybėje“, – sakė G. Nausėda ir akcentavo, kaip svarbu yra šeima.
 
„Žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių šiandien renkasi Vilniuje, nes nori kalbėti apie tai, kas jiems svarbu – šeimą, paramą jai. Prisipažinsiu, šeimų labui mes vis dar padarėme per mažai. Taip, turime vaiko pinigus, vienkartines išmokas, plačiau atveriame švietimo galimybes nepasiturinčių šeimų vaikams. Tačiau jaunos šeimos susiduria su milžiniškomis problemomis derindamos darbą ir vaikų auklėjimą, ypač dabar, kai pandemija baigia išgręžti mūsų kantrybę ir jėgas. Valstybė privalo joms padėti!“, – sakė G. Nausėda.
 
Prezidentas užsiminė ir apie Partnerystės įstatymą, kuriam priešinasi „šeimos maršo“ dalyviai. G. Nausėdos teigimu, jis, jei reikės, pasinaudos savo, kaip prezidento, galiomis, kad šeima ir toliau liktų visuomenės ir valstybės pagrindas.
 
„Man nereikia gudrauti ir išsisukinėti, arba kaitalioti savo nuomonę. Sakiau tai per prezidento rinkimus, kuomet Jūs mane rinkote, sakau tai ir dabar. Mes privalome teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, gerbiant jų teisę gauti informaciją apie partnerio sveikatos būklę, teisę į paveldėjimą, kitus svarbius klausimus. Tačiau tai turi būti daroma laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Kaip Lietuvos Respublikos Prezidentas, pasinaudosiu savo galiomis, kad taip ir būtų“, – teigė jis, paragindamas savo teises ginti oriai.
 
„Kelkime ir ginkime savo teises oriai, nežemindami turinčio kitokią nuomonę“, – savo kalboje sakė G. Nausėda.
 
Dalyviai rinkosi iš visos Lietuvos
 
Į renginį, kuriame reiškiamas protestas prieš ketinimus priimti Partnerystės įstatymą, ratifikuoti Stambulo konvenciją ir pan., gyventojai susirinko iš visos Lietuvos. Kaip ELTA skelbė anksčiau, šeštadienio ryte iš pajūrio pajudėjusi iš kelių šimtų automobilių sudaryta vadinamojo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ kolona, prie jos vis prisijungiant naujiems dalyviams iš įvairių šalies regionų, popietę pasiekė Vilnių. Kaip teigė policijos atstovai, sostinę renginio idėjos palaikytojai pasiekė iš maždaug trijų tūkstančių autotransporto priemonių sudarytoje virtinėje.
 
Policijos departamento atstovo Ramūno Matonio teigimu, automobilių kolonai judant per visą Lietuvą buvo užfiksuoti trys eismo įvykiai. Vienas iš jų ryte įvyko netoli Klaipėdos, o du – prie Kauno.
Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Kaip tvirtino policijos atstovai, kadangi renginys vyksta vis dar galiojančių karantininių reikalavimų metu, pareigūnai prižiūri, kaip susirinkę asmenys laikosi karantino režimo taisyklių.
 
Surengtos oponuojančios akcijos
 
Prasidėjus renginiui Vingio parke, panašiu metu sostinėje rengiamos ir dar kelios akcijos, oponuojančios „šeimų maršo“ idėjoms. Prie Baltojo tilto surengta akcija, kuriai savivaldybė išdavė leidimą suburti 100 žmonių. Dar dviem akcijoms (iki 25 bei iki 5 asmenų) leidimas išduotas prie pėsčiųjų tilto, vedančio į Vingio parką.
 
Premjerė renginio išvakarėse dalyvius ragino saugotis
 
Laikytis karantininių taisyklių ir saugotis dėl galimybės užsikrėsti COVID-19 penktadienį renginio dalyvius ragino ir premjerė Ingrida Šimonytė.
 
Be to, politikė neslėpė, kad ganėtinai skeptiškai vertina idėjas, kurias kėlė „šeimų maršo“ organizatoriai. Kaip ir nemaža dalis kitų politikų bei visuomenės veikėjų, I. Šimonytė teigė nemananti, kad valdančiosios daugumos priimti ketinami įstatymai kažkaip gali pakenkti šeimai.
 
„Tiesą sakant, aš nelabai pažįstų politikų, kurie būtų kažkokiu būdu prieš tradicinę šeimą. Tikrai nuoširdžiai nesu tokių sutikusi“, – teigė ji.
 
Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Niekas tradicinei šeimai ar apskritai šeimai taip nekenkia kaip pačių žmonių asmeniniai pasirinkimai gyvenime. Paprastai šeimas sugriauna pačių žmonių pasirinkimai daryti kažkokius dalykus ar kažkokių dalykų nedaryti. Tikrai ne seksualinės mažumos, ne tautinės mažumos ir ne kitaip galvojantys žmonės ar kitaip galvojantys politikai“, – žurnalistams penktadienį sakė Vyriausybės vadovė.
 
R. Šimašiaus žinutė
 
Žinutę maršo organizatorių teiginiams apie esą kylančią grėsmę tradicinei šeimai šeštadienį pasiuntė ir sostinės meras Remigijus Šimašius. Vilnius maršo dalyvius pasitiko su užrašu, kad „Vilnius myli visas šeimas“. Toks užrašas šeštadienį įsižiebė Vilniaus mieste esančioje kelio švieslentėje, o miesto meras R. Šimašius nuotrauka su juo pasidalino savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyros įraše.
 
Tačiau renginio organizatoriai yra įsitikinę priešingai. Jie tvirtina, kad jaučiasi puolami „genderistinės propagandos“ ir kad dėl valdančiosios daugumos rengiamų įstatymų iškilo grėsmė tradicinei šeimai bei tradicinėms vertybėms.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.16; 00:30
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Eugenijus Gentvilas yra vienas iš tų retai pasitaikančių politikų, kurie dažnai ima ir pasako tai, ką galvoja. Dar įdomiau, –  minėtas politikas neretai kalba neįtikėtinai  turiningai ir, kaip atrodo bent man, jo verta pasiklausyti, paknopstomis  neišjungiant radijo ir neužgesinant TV ekranų, kaip dažniausiai darome, pamatę jau įkyrėjusius politikų veidus. Todėl nelaikyčiau jo kalbos liapsusu tai, kad šį pirmadienį LRT  diskusijų forume E.Gentvilas homoseksualus prilygino savo giminaičiui su medine koja. Esą kartą jo vienas giminaitis  su medine koja paklausė – kodėl jūs ginate tuos gėjus, o  garbusis Seimo narys jam atsakęs – kodėl tu neva neprieštarauji, kai tave, luošį, valstybė saugo ir gina, bet pergyveni dėl gėjams  teikiamų privilegijų ir papildomų apsaugos priemonių.

Dar kartą perklaustas E.Gentvilas tikriausiai netvirtintų, kad homoseksualizmas yra   kažkoks, tarkime, psichofiziologinis luošumas,  tačiau jis,  stodamas  mūru už Partnerystės įstatymą, pasirinko iš esmės teisingą taktiką, siekdamas pažadinti žiūrovų jausmingumą ir gailestį, pabandęs paskatinti  užsisenėjusio graudulio pūlių prasiveržimą.

Vėžlys. Slaptai.lt nuotr.

Aš taip pat čia nesiruošiu varinėti tuščių kalbų, kurios niekur neveda, apie skirtumą tarp patologijos ir normalumo standartų,  tačiau iškart prisipažinsiu, kad nesibaigiantys homoseksualų ir jų artimųjų verksmingi pasakojimai apie patirtas kančias jau yra tapę pabodusiu žanru, neretai išprovokuojančiu priešingą reakciją ir užmenančiu mįslę apie agresyvų  neskoningumą. Užteks tos ašarų jūros, graudulingosios falšo fiestos rypavimų! Jeigu jums tas Partnerystės įstatymas yra toks reikalingas, turėkitės… Taip norėtųsi pasakyti ir man, nelinkusiam greitai susigraudinti, tačiau čia iškyla keli formalūs teisinio pobūdžio klausimėliai su prisikabinančiomis viena kita ontologinio pobūdžio implikacija.

Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

 Jeigu Partnerystės įstatymo rengėjai dorai siektų turiningos diskusijos, nelaikydami oponentų už kvailį ir neišmanėlį, jie privalėtų be didesnių išsisukinėjimų pripažinti, kad partnerystės įstatymas yra orientuotas į naujo tipo šeimos sukūrimą, šalia vyro ir moters sąjungos,  įregistruotos santuokos būdu. Todėl aš toliau pašyčiau paaiškinti – kokio tipo šeima partnerystės įstatymo pagrindu bus registruojama? Jeigu net ir sutariame, kad santuoka yra tik vienas iš pagrindų šeimos santykiams kurti, įsivaizduojant, kad vyras ir moteris gali kurti bendrą gyvenimą nesusituokdami, pripažįstant pilnavertį statusą nepilnai šeimai, vis tik minėtos išlygos neužginčija konstitucinės normos, kad šeima yra  vyro ir moters sąjunga su visais iš to išplaukiančiais įsipareigojimais  vienas kitam. Nepilna šeima vis tik yra vienas dalykas, o homoseksualių porų bendras gyvenimas – kitas. Homoseksualių porų bendras gyvenimas,  siekiant pratęsti šeimų klasifikaciją pagal loginius taksonomijos reikalavimus, galėtų būti vadinamas nebent nuline šeima arba šeimos protezu. Taigi, kad ir kaip ten viskas toliau susidėlios, vis tik šiurpiai skambėtų dalykų padėties įvertinimas, kad  vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybės ir visuomenės pagrindų yra šeimos protezas.

Parmenido, kuris skelbė, jog būtis yra nedali nei laike nei erdvėje, mokinys Zenonas savo mokytojo išvadų teisingumą siekė pagrįsti atvirkštine tvarka, demonstruodamas  tai – į kokius neišvengiamus prieštaravimus įsiveliame tada, kai  neigiame tokį nedalumą. 

Zenono požiūriu, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs iš principo, tai jie turėtų būti pripažinti dalūs iki begalybės, nes jokios nedalumo ribos jau neturime teisės imti už  pagrindą. Tai be visa ko kito reiškia, kad „lėtesniojo nepavys nė pats greičiausias“ (vadinamoji Achilo ir vėžlio aporija). Esą besivejančiam (greitesniajam) reikia laiko dalies,  kad jis galėtų pasiekti tą vietą, kur tos laiko dalies  pradžioje buvo priekyje esantis (lėtesnysis). Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks tą vietą, kur tos laikos dalies pradžioje buvo antrasis, tas antrasis savo ruožtu pasistūmės iš priekį per tam tikrą erdvės atkarpą. Ir t. t., ir t. t., Achilas nepavys vėžlio net per visą amžinybę, nors tose lenktynėse besivejantysis priartės prie besivejančio  per be galo mažą atstumą. Tai viena iš Zenono aporijų. Dabar nesivelsime į ginčą dėl to, ką tokios aporijos reiškia šiandieninės fizikos požiūriu, tačiau ontologijos tėvas Parmenidas savo ruožtu mums sufleruoja, kad valstybės ir visuomenės pagrindu gali tapti tik toks būties atomas kaip  tradicinė hetero santykio-šeima, kai savo ruožtu tuščioji homo santykio-šeima yra dali iki begalybės. 

Taigi net ir tada, kai mes pagaliau sustosime, pakėlę akis į dangų ir nuščiuvę prieš didelę audrą, priekyje dar ilgai girdėsis įkyrus vėžlio medine koja kaukšėjimas…

2021.05.11; 15:33

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michał Tomasz Kamiński. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michałas Kamińskis mano, kad tikrosios Vakarų susiskaldymo ir neapykantos šaknys bei kultūrinių karų priežastys slypi Rusijoje, o tikrasis pavojus Lietuvai ir Lenkijai yra ne gėjų paradai Vakaruose, bet Rusijos tankai prie valstybių sienų.
 
Antrą kartą Lietuvos Seime surengtame Tarptautiniame Konstantino Kalinausko forume dalyvavęs lenkų politikas mano, kad šiuo metu vėl susiformavo dvi susipriešinusios geopolitinės pusės: Vakarų pasaulis ir Rusija su Kinija. Tačiau, pasak jo, būtent Rusija yra pagrindinė susiskaldymo priežastis Vakaruose, nes ji turi daugiau jungčių su vakarietiškomis visuomenėmis.
 
Vizito Lietuvoje metu Eltai duotame interviu M. Kamińskis taip pat išsakė savo požiūrį į žmogaus teisių padėtį Lenkijoje, pasidalino savo įžvalgomis apie galimą problemų sprendimą Baltarusijoje ir šiuo metu, jo nuomone, Vakaruose susiformavusią politinę skirtį tarp autoritarizmo ir liberalios demokratijos.
 
– Pirmadienį surengtoje K. Kalinausko konferencijoje jūs sakėte, kad dalis vakariečių kartoja V. Putino išsakomus argumentus. Kaip Rusijai pavyksta „įdėti“ žodžius į dalies vakariečių burnas?
 
– Jie naudojasi internetu. Kai 2015 m. aš buvau ministrų kabineto narys, mes pastebėjome imigracijos problemą Lenkijoje, kuri iš tiesų mums kainavo tų metų rinkimus. Šia problema pasinaudojo to meto opozicija. Ir tuo metu aš palyginau argumentus, kurie buvo naudojami šiose diskusijose internete, feisbuke, tviteryje. Jeigu pažiūrėsime į argumentus, į imigrantų nuotraukas, pamatysime visą propagandos struktūrą, kuri nuodija vakariečių mintis, atkreipiant dėmesį į arabiškų šalių imigrantų neva keliamą pavojų.
Rusijos kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.
 
Pamatysite, kad kalba yra vienoda, šių komentarų struktūra yra visiškai vienoda, ir jeigu palyginsite tai su Rusijos propaganda, pamatysite tikrąsias šių argumentų šaknis. Jie šiuos argumentus į vakarietiškąjį socialinį lauką skleidžia per internetą, per parankius žurnalistus, naudingus politikus. Jie kelia klausimus, kurie skaldo Vakarų visuomenę ir duoda labai paprastus atsakymus į labai sudėtingus klausimus.
 
Pavyzdžiui, nacionalinių valstybių svarbos klausimas. Jie nori, kad mes galvotume, jog Europos Sąjunga nori denacionalizuoti valstybes.
 
Rusijai artimi šaltiniai kelia klausimus dėl nacionalinių valstybių Europoje. Rusijos interesas yra turėti susiskaldžiusią Europą, galbūt su kai kuriomis stipriomis valstybėmis, bet nei viena valstybė Europoje atskirai nėra tiek stipri kiek Rusija. Net Vokietija. Taigi, jie siekia sugrįžti į XIX a. diplomatinę politiką, kai Rusija grojo skirtingais pianinais skirtingose valstybėse.
 
– Kodėl mes matome vis daugiau propagandos LGBT bendruomenės, Stambulo konvencijos, netgi vakcinų atžvilgiu?
 
– Taip, šiuo metu jie kelia Stambulo konvencijos klausimą visoje Europoje, nes tai yra galimas pleištas susiskaldymui. Jie siekia mūsų visuomenę išgąsdinti progresu. Putinas – vaikinas, kuris tarnavo KGB, komunistinėje valstybėje prieš 30 metų, dabar bando išgąsdinti vakariečius dėl progreso, dėl atviresnės visuomenės. Visuomenės, kurioje yra religinė, seksualinė įvairovė. Jie nori išgąsdinti žmones, siekia įteigti, kad tokia įvairi visuomenė yra bloga. Ir jie naudojasi daugybe įrankių vien tam, kad išgąsdintų ir įgytų politinį pranašumą, t.y. disintegruotų Vakarus.
 
– Taip, bet LGBT teisės, moterų teisės, vakcinos yra ganėtinai paprasti klausimai, paprastos problemos. Kaip apskritai įmanoma pasiekti susiskaldymą tokiais, iš pažiūros paprastais, klausimais?
 
– Tai priklauso nuo požiūrio kampo, kuriuo išryškinama problema. Jeigu jūs kalbate apie moterų teises, apie LGBT teises kaip apie žmogaus teises – tai yra kažkas priimtino. Kita pusė bando nupiešti homoseksualių asmenų teises, moterų teises, Stambulo konvenciją, kontracepciją kaip puolimą prieš tradicines vertybes, prieš tradicinę šeimą. Tai netiesa, nes kiekvienas progresas ateina iš praeities patirčių.
 
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Taigi, mes keičiame savo visuomenę ne dėl to, kad kažkas mums sako taip daryti, o dėl to, kad mes gebam mokytis iš praeities. Mes matome, kad tolerantiška ir įvairiems gyvenimo pasirinkimams atvira visuomenė yra daug saugesnė, daug malonesnė nei labai suvaržyta visuomenė, neleidžianti žmonėms tobulėti patiems.
 
Tačiau mums reikia kalbėti apie žmones ne kaip apie pavojų, bet kaip apie galimybę sukurti geresnę visuomenę. Kita pusė bando parodyti, kad seni laikai buvo geri. Rusijoje tai sukuria bene kvailiausią įmanomą painiavą, kurioje mes turim religinius stačiatikius, susimaišiusius su Stalinu. Bolševizmo, stačiatikybės ir rusiško nacionalizmo miksas sukuria dirbtinį pasaulį, grįstą dirbtinėmis vertybėmis.
 
– Gal galime šiek tiek pakalbėti apie situaciją Lenkijoje? Jūs sakėte, kad Rusija įgyja pranašumą naudodamasi kultūriniais karais. Šiuo metu Europos Sąjungoje kalbama apie sankcijas Lenkijai dėl žmogaus teisių pažeidimų. Taigi, ar jūs nemanote, kad ES sankcijos Lenkijai iš tiesų yra Rusijos pergalė?
 
– Jeigu pažvelgsime į savo pačių istoriją, Lenkijos–Lietuvos valstybės istoriją, kai mes priėmėm Gegužės 3–iosios Konstituciją, Rusijos imperija finansavo konservatyvią opoziciją prieš šią Konstituciją. Rusija finansavo Targovicos konfederaciją.
 
Tai buvo puolimas prieš tuo metu labai liberalią, europietišką Konstituciją. Rusijos imperatorė Jekaterina II tai matė kaip pavojų. Lenkams ir lietuviams priimant liberalias vertybes, tai buvo pavojus jai, nes tai buvo pavyzdys Rusijos žmonėms.
 
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Mes rusams visada buvome pavyzdys, kad mes galime padaryti geriau ir kad jie taip pat turi galimybę tobulėti. Kiekvienas valdovas Rusijoje buvo išsigandęs lenkų ir lietuvių, ne kaip Rusijos žmonių priešų, bet kaip rusų draugų, nes mes teikėme jiems progą būti laisviems. Tuo metu Rusija organizavo šią konservatyvių katalikų opoziciją prieš liberalią ATR Konstituciją.
 
Aš esu įsitikinęs, kad jie Lenkijoje tai daro iki šių dienų. Jie bando pasinaudoti žmonėmis su labai konservatyviomis, patriarchalinėmis pažiūromis vien tam, kad kovotų prieš liberalią demokratiją ir atsidavimą vakarietiškoms vertybėms.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
 
Jeigu mes nesam susaistyti ir atsidavę vakarietiškoms vertybėms, mes esame vieni prieš Rusiją. Šios valstybės politika yra būtent apie tai: palikti mus vienus be Vakarų. Tu negali būti Vakarų pasaulio dalis be vakarietiškų vertybių, o tai yra priežastis, kodėl tokiose valstybėse, kaip Lenkija, Lietuva, Vengrija yra siekiama kelti vertybių problemą, kultūrinius karus.
 
Rusija nori sukurti įspūdį, kad Vakarų pasaulio vertybės yra tikrasis priešas, o ne Putinas. Neva gėjų paradai Briuselyje yra pavojus mažam kaimeliui Lietuvoje ar Lenkijoje, o ne rusų tankai. O tai, žinoma – netiesa. Nei vienam lietuviui ir lenkui nėra jokio pavojaus dėl šimtų gėjų, dalyvaujančių parade Briuselyje, bet vienas vienintelis rusų tankas prie mūsų sienų kelia tikrą pavojų.
 
– Nemažai kraštutinės dešinės aktyvistų Lietuvoje vaizduoja Lenkiją kaip pavyzdinę valstybę žmogaus teisių srityje. Ar jūs pats matote Lenkiją kaip pavyzdį kitoms valstybėms sprendžiant žmogaus teisių problemas?
 
– Gal galėtumėte užduoti kitą klausimą? Nes aš negaliu kritikuoti savo Vyriausybės kitose šalyse…, bet jūs galite parašyti tai kaip mano atsakymą. Tai buvo mano atsakymas (juokiasi).
 
– Lietuva palaiko griežtas sankcijas Rusijos atžvilgiu. Palaikymo susilaukė ir JAV prezidento Joe Bideno pareiškimas, kad „Putinas yra žudikas“. Koks formatas, jūsų nuomone, yra geriausias tolesnio dialogo mezgimui su Rusija? Ar sankcijos yra geriausias įrankis?
 
– Manau, kad per pastaruosius trisdešimt metų mes matėme daugybę skirtingų JAV prezidentų su skirtingais požiūriais į Rusiją. B. Clintono dėka mes esame NATO dalis, pono G. W. Busho pastangomis jūs esate NATO. Aš nesakau, kad B. Obamos požiūris, kalbant apie santykių atnaujinimą su Rusija, buvo tinkamas. Net nekalbu apie D. Trumpo požiūrį į Rusiją, nes tai akivaizdžiai nebuvo tinkamas požiūris.
 
Ir aš manau, kad su J. Bidenu yra galimybė, jog grįšime prie retorikos, kurią naudojo ne tik B. Clintonas ar G. W. Bushas, bet ir pats Ronaldas Reaganas. Nes tai buvo kalba, kuri tuo metu atnešė mums laisvę. Aš nekalbu apie smulkias pergales ar smulkius diplomatinius pralaimėjimus. Tvirta R. Reagano ir M. Thatcher kalba tuo metu, 1989 m., atnešė mums laisvę ir mūsų gyvenimuose tai buvo svarbiausias nutikęs dalykas. Tai įvyko, nes jie buvo tvirti prieš Rusiją. Aš tikiuosi, kad J. Bidenas taip pat bus tvirtas, nes tai yra pasaulio interesas, tai yra pačių rusų interesas.
 
– Norėčiau paklausti apie situaciją Baltarusijoje. Kaip jūs matote šios valstybės ateitį, ir ką mums, kaip Lietuvai ir Lenkijai, reikėtų daryti dėl diktatūros šioje valstybėje? Kaip mes galime jiems padėti pasiekti progresą?
 
– Manau, kad mums pirmiausiai reikia būti su jais visą laiką, net ir morališkai. Mes turėtume žinoti, kaip jiems tai svarbu. Mes girdėjome tai K. Kalinausko konferencijoje: kai jie yra uždaromi į kalėjimą, jie girdi žmones Vilniuje, Varšuvoje, Balstogėje, jie meldžiasi kartu ir tai jiems labai svarbu.
 
Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.

Žinoma, mes turime tęsti spaudimą Europos Sąjungoje, nes tai įrankis, kurį mes turime. Lietuva ir Lenkija šiuo klausimu laikosi panašios nuomonės. Mes turime spausti Vakarų valstybes, kad jos būtų griežtos A. Lukašenkos atžvilgiu, spausti jį kuo greičiau suorganizuoti rinkimus.
 
Situaciją Baltarusijoje labai paprasta išspręsti, nes nereikia daryti nieko daugiau, tik suorganizuoti laisvus rinkimus ir užtikrinti baltarusiams, kad rinkimai bus laisvi. Aš dalyvavau procesuose, kurie vyko per Ukrainos revoliuciją 2004 m. Tuo metu esminis klausimas buvo: kaip užtikrinti rinkimų stebėjimą, kad rinkimai būtų sąžiningi.
 
Šiuo atveju situacija panaši. Baltarusija nėra tokia didelė. Mes laisvai galime pakviesti stebėtojus iš Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir netgi Rusijos, jeigu jie to pageidautų – nėra problemos. Taigi, reikia nepriklausomų stebėtojų, kurie prižiūrėtų balsų skaičiavimą. Tai yra pats paprasčiausias sprendimas.
 
– Apibendrinant šį pokalbį, norėčiau pakalbėti apie straipsnį, kuriuo jūs pasidalinote savo socialinių tinklų paskyrose. Jame teigiama, kad daugiau nebeliko skirties tarp politinės kairės ir dešinės, tačiau skirtis yra tarp autoritarinių ir liberalių vertybių. Mano klausimas: kodėl kultūriniai ir socialiniai klausimai šiuo metu yra daug labiau skaldantys nei ekonominiai? Nes XX a. pradžioje būtent ekonominiai klausimai buvo daug svarbesni nei socialiniai.
 
– Aš manau, kad mes pasiekėme milžinišką progresą ir gerovę Vakaruose. Mes vis dar susiduriame su daugybe problemų, bet mes matome, kaip žmonės gyvena šiuo metu. Aš nekalbu vien apie Lietuvą ar Lenkiją, kuriose progresas per pastaruosius trisdešimt metų yra puikus.
 
Dirbančių žmonių sąlygų gerėjimas matomas ir Jungtinėje Karalystėje, JAV. Per pastaruosius 50–60 metų žmonės mėgavosi kapitalizmo vaisiais. Pažiūrėkim, kiek žmonių gali sau leisti keliauti į užsienį, turėti naujus automobilius ir t.t.
 
Taigi, žmonės gyvena daug geriau, ir suprantama, kad jie pradeda mąstyti ne tik apie tai, kas yra vien materialinė gerovė. Jie pradeda mąstyti apie kultūrines šaknis, vertybes, kuriomis grindžiamas jų gyvenimas.
 
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmonės tikisi atsakymų. Ir aš manau, kad liberalusis elitas, kuris turėtų egzistuoti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje ir t.t., net Rusijoje tam tikru būdu, šis elitas priėmė visą progresą ir pasiekimus kaip savaiminius ir garantuotus. Liberalusis elitas nematė būtinybės kovoti už tai, nes jie manė, kad tai yra tokie akivaizdūs pasiekimai, kurių net nereikia ginti. Tai yra taip gerai, kad net nebūtina saugoti.
 
Todėl vardan žodžio laisvės, dėl labai gerų vertybių, kuriomis mūsų visuomenė yra grindžiama, mes suteikiame daug erdvės nekvestionuojamai kraštutinės dešinės propagandai, nes niekam nerūpėjo dalykai, kurie vyko internete per pastaruosius dvidešimt metų. Nerūpėjo, kaip jauni žmonės buvo veikiami interneto.
 
Mes manėme, kad viskas gerai, nes laikraščiai, kuriuos skaitome, televizijos programos, kurias žiūrime yra tos pačios, kaip ir XX a. pabaigoje, bet visuomenė tuo metu buvo priklausoma nuo visiškai skirtingų informacijos šaltinių, ideologinės įtakos, ir mes tiesiog praleidome momentą. Liberalusis elitas praleido momentą ir tai suteikė galimybę kraštutiniams dešiniesiems sukurti jų pačių piešiamą vaizdinį.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.03.28; 09:00
Trumposios naujienos

Japonijos teismas trečiadienį nusprendė, kad šalies valdžios sprendimas nepripažinti tos pačios lyties asmenų santuokų prieštarauja Konstitucijai.
 
2019 m. daugiau kaip tuzinas tos pačios lyties asmenų porų pateikė ieškinius, reikalaudami valstybę pripažinti homoseksualų santuokas.
 
Saporo teismas atmetė ieškovų reikalavimą atlyginti žalą ir priteisti po 1 mln. jenų (apie 7,7 tūkst. eurų) kiekvienam nukentėjusiajam dėl to, kad jiems nebuvo suteiktos tokios pat teisės, kaip heteroseksualioms poroms.
 
Vis dėlto, teismo sprendime, kurį pavyko gauti naujienų agentūros AFP žurnalistams, sakoma, kad tos pačios lyties asmenų santuokų nepripažinimas prieštarauja Konstitucijai.
 
„Negalėjau sulaikyti savo ašarų. Teismas nuoširdžiai atsižvelgė į mūsų problemą ir, mano nuomone, priėmė tikrai gerą sprendimą“, – žurnalistams prieš teismo rūmų sakė vienas ieškovas vyras.
 
Japonija yra vienintelė iš Didžiojo septyneto (G7) šalių, kurioje tos pačios lyties asmenų santuokos nėra pripažįstamos, o šalies Konstitucijoje nurodoma, kad „santuoka yra sudaroma bendru abiejų lyčių asmenų sutarimu“.
 
Vyriausybės teigimu, tokia Konstitucijos nuostata reiškia, kad nei pati Konstitucija, nei įstatymai nenumato tos pačios lyties asmenų santuokos.
 
Savo ruožtu ieškovų advokatai ir kiti teisininkai argumentuoja, kad Konstitucijoje nėra nieko, kas draustų tos pačios lyties asmenų santuokas, o minėtoje nuostatoje kalbama apie sutikimą tuoktis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.17; 00:30
SkaitomiausiosTrumposios naujienos

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Reaguodamas į blogėjančią LGBTIQ asmenų teisių padėtį Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose ES šalyse, Europos Parlamentas (EP) paskelbė Europos Sąjungą LGBTIQ asmenų laisvės erdve.
 
„LGBTIQ asmenys visoje ES turi naudotis laisve gyventi ir viešai rodyti savo seksualinę orientaciją bei lytinę tapatybę nesibaimindami dėl šių priežasčių susidurti su nepakanta, diskriminacija ar persekiojimu“, – skelbia EP. Jo nariai priduria, kad „visais valdžios lygmenimis visoje ES veikiančios institucijos turėtų ginti ir skatinti visų asmenų, įskaitant LGBTIQ asmenis, lygybę ir pagrindines teises, taip pat visapusiškai užtikrinti jų teises“. EP rezoliucijoje pažymima ir tai, kad „prieš LGBTIQ asmenis nukreipta neapykantos retorika ir nusikaltimai turėtų būti visapusiškai ištirti“, o „prireikus už juos turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn“.
 
EP informacijos biuras Lietuvoje praneša, kad ši rezoliucija ketvirtadienį patvirtinta 492 EP nariams balsavus už, 141 – prieš ir 46 susilaikius. Tai europarlamentarų atsakas į bandymus tam tikruose Lenkijos regionuose bei savivaldybėse paskelbti „laisvas nuo LGBT ideologijos“ zonas, taip pat į išpuolius prieš LGBTIQ asmenis kitose ES šalyse. EP nariai pabrėžia, kad LGBTIQ bendruomenė Lenkijoje susiduria su vis didėjančia diskriminacija, ir piktinasi dėl to, kad neapykantos retorika sklinda ir iš valdžios institucijų bei išrinktų pareigūnų, įskaitant šalies prezidentą, taip pat iš vyriausybei palankios žiniasklaidos. Europarlamentarai smerkia LBGTIQ teisių aktyvistų sulaikymą, taip pat išpuolius prieš LGBTIQ eitynes ir draudimus jas rengti.
 
Europos Komisija jau atmetė Lenkijos miestų, pasiskelbusių „laisvomis nuo LGBT ideologijos“ zonomis, pateiktus prašymus skirti ES finansavimą pagal miestų partnerystės programą. Europarlamentarai ragina Komisiją imtis tolesnių priemonių siekiant apsaugoti LGBTIQ asmenų teises Europoje, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, ES sutarties 7 straipsnį bei neseniai priimtą reglamentą dėl ES biudžeto apsaugos.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
 
Rezoliucijoje taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl blogėjančios situacijos Vengrijoje. Pernai lapkritį Vengrijos miestas Nadkata priėmė rezoliuciją, kuria draudžiama „skleisti ir skatinti LGBTIQ propagandą“. Praėjus mėnesiui, Vengrijos parlamentas priėmė konstitucijos pakeitimus, kuriais LGBTIQ asmenų teisės dar labiau apribojamos, nepripažįstamas pats faktas, jog yra translyčių ir nebinarinio lytiškumo asmenų, ir ribojama jų teisė į šeimos gyvenimą.
 
Grėsmė LGBTIQ asmenų teisėms pastebima ir Latvijoje, pažymi EP. Šių metų sausį Latvijos parlamentas pradėjo nagrinėti konstitucijos pakeitimą, kuriuo siekiama apriboti išplėstą šeimos sąvoką, nurodytą Konstitucinio Teismo (KT) nutartyje. KT pripažino, kad Latvijos darbo įstatymas turi būti taikomas įvairiems šeimos modeliams, ir įpareigojo šalies parlamentą užtikrinti tos pačios lyties asmenų porų teises bei apsaugą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.12; 07:24
Politinės intrigos

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad įsismarkavusiosiose diskusijose dėl Stambulo konvencijos ar partnerystės įstatymo kartais galėtų įsikišti ir teisėsauga.
 
„Man kelia nerimą asmeniškumai. Jie kartais perauga į grasinamą toną. Todėl tikrai tai reikėtų stabdyti. Kai kuriais atvejais (tą daryti galėtų – ELTA) gal ir teisėsauga. Nereikia leisti įsibėgėti diskusijai, kad ji taptų pilietiniu karu“, – po susitikimo su prezidentu antradienį žurnalistams sakė užsienio reikalų ministras.
 
G. Landsbergis taip pat pakomentavo ir tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda diskusijoje dėl Stambulo konvencijos pareiškė stojantis į užsipulto kunigo Algirdo Toliato pusę. G. Landsbergis, kaip ir premjerė Ingrida Šimonytė, ragino atsižvelgti į tai, kad viešojoje erdvėje įžeidimų ar net grasinimų susilaukė ir kita pusė – pirmiausiai Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
 
„Mano supratimu, diskusija turi būti ne apie vieną ar kitą pusę ir ne apie vieną ar kitą asmenį. Dėl to, kad įžeidimų ir karčių žodžių, ir netgi grasinimų skrieja gal net daugiau į Seimo pusę ir žmonėms, kurie ten kelia klausimus – ponui Raskevičiui. Aš sakyčiau, kad pirmiausiai reiktų deeskaluoti temą ir pradėti tęsti diskusiją apie klausimo turinį: dėl ko Lietuvai reikalinga ši konvencija, kodėl ją reikia ratifikuoti, kokias papildomas apsaugas žmonėms ji suteiktų – jeigu suteiktų“, – sakė G. Landsbergis.
 
G. Landsbergis, paklaustas žurnalistų, ar ketina palaikyti Laisvės partijos ruošiamą įstatymo projektą, numatantį ir tos pačios lyties asmenų partnerystės galimybę, atsakyti negalėjo. Pasak politiko, pačią instituto idėją jis palaiko, tačiau ar palaikys konkrečiai patį įstatymą, dar pasakyti negalintis, nes jo nėra matęs.
 
„Aš paties įstatymo dar nemačiau. Neįsivaizduoju, koks bus galutinis jo variantas pateiktas Seimui. Jeigu jis bus tinkamas – aš patį tokį institutą palaikau“, – teigė G. Landsbergis.
 
Pirmadienį šalies vadovas G. Nausėda, reaguodamas į dėl Stambulo konvencijos kilusias diskusijas, pareiškė, kad stoja į kunigo A. Toliato pusę.
 
„Šiandien Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija – žmonės, kurie įsivaizduoja galį maišyti su purvais kitaminčius ir tai daryti kartais šlykščia forma… Jie laiko save nebaudžiamais. Manau, kad su šituo mes neturime taikstytis, ir šiandien aš stoju į gerbiamo kunigo Toliato pusę pirmiausia todėl, kad aš stoju į jo kaip žmogaus pusę. O kokiai jis atstovauja pozicijai – tai yra išvestinis klausimas. Dėl pozicijų mes galime diskutuoti, tačiau darykime tai pagarbiai vienas kitam“, – sakė G. Nausėda ir nesiryžo atskleisti, kokia jo asmeninė nuomonė dėl Stambulo konvencijos.
 
Tuo tarpu I. Šimonytė pastarąją savaitę Eltai duotame interviu teigė, kad nors pati ir nepritaria Bažnyčios pozicijai dėl Stambulo konvencijos ar dėl partnerystės įstatymo, kunigas Algirdas Toliatas, pažymi ji, buvo nepagrįstai užsipultas. Politikės teigimu, labai svarbu, kad visi dalyvaujantys šioje diskusijoje kalbėtų argumentų kalba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.03; 00:30
Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vytautas Tomas Raskevičius (abreviatūra – VTR) daug netuščiažodžiaudamas prisipažįsta esantis homoseksualu profesionalu. Tai be galo drąsus dalykų padėties pripažinimas arba prisipažinimas be pagražinimų, tik niekas gerai nežino – ką tai galiausiai reiškia? Kraipo galvas ir Mažylis, ir Didžiulis.

Lietuvoje iki šio buvo laikomasi nuomonės, kad lytiniai santykiai priklauso mėgėjų meno sferai, taigi mažų mažiausiai žmogų iš gatvės galėtų nustebinti pareiškimai apie profesines kompetencijas, įgyjamas lytinių santykių plėtotėje, peržengiant mėgėjiškumo sferą. Jeigu norite, lytiniai santykiai iki VTR apsireiškimo Lietuvoje dažniausiai kildavo iš didžiulio žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo, apgrabiai ieškant tiesos tamsoje, dažnai besigrabaliojant tarpusavyje.

Lytinis švietimas mokykloje mano jaunystės laikais neteikė pagrindo išduoti kažkokius profesinio pasirengimo sertifikatus, toks lytinis švietimas čia net nebuvo traktuojamas kaip profesinio orientavimo veikla. Taip ir likome amžinais mėgėjais, nesugebėjusiais peršokti į profesionalų lygą. Tačiau, užstojus tokiai didžiulei tamsai, gali atsirasti žmonių, linkusių pamanyti, kad profesinės kompetencijos lytinių santykių plėtotėje klausimą galima kelti išimtinai tik diskusijų dėl seniausiosios profesijos statuso sferoje (pagal apibrėžimą profesionalas – tai žmogus, išgyvenantis iš savo profesijos), tačiau aš pats jokių minčių šiuo klausimu neturiu, taip pat nesu atsakingas už tai, ką gali pagalvoti nesusipratęs statistinis lietuvis.

Kraipo ūsus iš nuostabos gatvėje stabtelėję troleibusai, pasikaso pakaušius kažko sudvejoję Mažylis ir  Didžiulis, tačiau su viskuo iš anksto sutinka senasis arklys, intensyviai kinkuojantis savo didelę galvą.

                                                                              XXX

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas VTR  neseniai posėdžių salėje į mikrofoną tiesiai šviesiai pareiškė, kad esą dabar užstojo metas, kai žmogaus teisės bus pakviestos pakilti nuo atsarginių suolelio. Girdi, tokie štai prasideda didingi laikai, naujosios eros gadynė, akinančio apšviestumo amžius. Ar tai  reikėtų suprasti dar ir taip, kad iki VTR apsireiškimo 30 metų klaidžiojome dykumoje, kur žmogaus teisės nesiveisia? Kaip atrodo bent man, toliau samprotauti ta linkme būtų galima tik išbaudavus pačią žmogaus sąvoką ir pasiuntus ją į rūbinę persirengti. Be to, mums yra pažadėta, kad VTR yra vienas iš tų pirmininkų, kurie netrukus nuspręs Tautos atminties instituto likimą. Statistiniam lietuviui gali kilti klausimas – iš kokios pusės VTR ruošiasi pritykinti prie Tautos atminties instituto?

                                                                              XXX

valatka_3
Rimvydas Valatka

Mano dvasios tėvas Rimvydas Valatka labai  lengva ranka suskirsto šalies gyventojus į tamsuolius ir šviesuolius, nurodydamas, jeigu neklystu, daugiau nei 10 lietuvių tamsuolių rūšių. Žinia, klystkelių į tamsos karalystę  yra daug, o kelias į šviesą – vienas. Todėl esą lietuvis tamsuolis paprastai yra hibridinė sudurtinė būtybė, priklausanti kelioms tamsuolio kategorijoms, o šviesuoliai yra vientisinės būtybės, apsigobusios šviesumos šarvais. Lietuviai tamsuoliai dažniausiai yra žmonės, neatsikratę buržuazinio ir proletarinio nacionalizmo prietarų (iš to kyla ir kitos aptemusios sąmonės patologijos rūšys), o Lietuvos šviesuoliai, siekiantys pateisinti šviesuolio vardą, savo ruožtu pirmiausia privalo kaip mūras, kaip šviesos armija stoti už VTR saviraišką ir ginant anojo teisę į savito tipo profesionalumo demonstracinius apsireiškimus. Tai būtų labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias, išbandymas šviesa.

Tačiau mano dvasios tėvas R.Valatka nepasako iš esmės nieko naujo, kažkas dar anksčiau iš naujojo apšviestumo entuziastų yra išsakęs savo pageidavimą, kad prezidentas Gitanas Nausėda privalėtų  dėvėti įsegtą į švarko atlapą ženklelį (kaip būtų galima spėti, vietoj  Vyčio giliaspaudės emblemos) su užrašu „Aš myliu gėjus“, taip pademonstruodamas  pilietinį sąmoningumą ir solidarumą su šviesą platinančia kariauna.

Taigi, jeigu jau LR prezidentas privalo taip išsidirbinėti, kas lieka mums, nepateptiesiems?  

Tačiau, kaip atrodo, daug paprasčiau būtų imti ir paskiepyti visus šalies gyventojus, neišskiriant nė prezidento, nuo tamsumos užkrato, įvedant privalomą lietuviams šviesuolio pasą, tokiu būdu apsaugant šalies garbę nuo nepaskiepyto tautiečio polinkio į ekscesus, galinčius sukelti abejonių mūsų strateginiams partneriams, o ypač privilegijuotoms mažumoms.

Andai Martinas Heideggeris žadėjo nei daug, nei mažai, o paklaidinti mąstymą miško tankmėje, savo ruožtu  R.Valatka kviečia atlapoti vartus į šviesos karalystę. Kaip jau buvo užsiminta, R.Valatka žada padalinti šviesą lengva rankele, todėl gali būti tituluojamas užsitarnautu Lengvos rankelės vardu (abreviatūra: LR). Tačiau tiesa yra ir tai, kad šviesa šviesai – nelygi.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai apie šviesą mums rūpima linkme, tačiau ir išeinant už užsibrėžtos temos ribų, yra kalbėję Platonas Valstybėje. Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, užsimenama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, diskutuojama apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu. Kita vertus, sąmonės apšviestumo idėja  modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, taip pat dramatiškai ir nevienareikšmiškai XVIII Apšvietos amžiaus metaforikoje.

Senovės filosofas Platonas

Platono žodžius  apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō –  rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su  objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/ nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logos‘o sandu su  visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže apie metafizinės šviesos tipą teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kas be ko, niekam nekyla abejonių, kad tokiomis ištaromis apie Gėrį čia pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.

Žvilgsniai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidos‘ų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas tampa būties mąstysena,

Kaip jau buvo sakyta, dar kitaip apšviestosios sąmonės tematika yra sudėliojama Apšvietos amžiaus ideologijoje, skelbiančioje, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas –  tamsa. Neneigiant didžiulių mokslo laimėjimų, pravartu bus kartu pastebėti, kad labiausiai abejotinas dalykas mokslo idėjos pašlovinime moderniaisiais laikais yra būtent užsižaidimas šviesos metaforomis ir sąmonės ugdymo užduoties pavadinimas švietimo procesu.

Jau beveik niekas nesiginčija, kad mokslas dabartine to žodžio prasme pažįsta tik tai, ką įstengia vienaip at kitaip nužudyti, išardyti, dekonstruoti arba bent iškastruoti, taigi ir mokslo šviesa yra tobulai negyva šviesa, prasisunkusi pro lavoninės plyšius.

                                                                                XXX                                           

 Didžiausias taip suprantamo mokslo arba greičiau pseudomokslo Frankenšteinas yra socialinės lyties samprata.

2021.03.01; 15:40

Politinės intrigosSkaitomiausios

Algis Uzdila, šio teksto autorius
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Kun. A. Toliatas prašė pagalvoti prieš balsuojant dėl skelbiamos konvencijos – leisti ar drausti vienlyčiams žmonėms gyventi drauge. Ir kokių rūsčių kritikos žodžių susilaukė visai iš pagarbos, rodytųsi, vertų žmonių. Būkime, kokių norime, pažiūrų, bet kultūra turėtume pasižymėti visi. Rėksniai pamiršta, kad biologija neturi nieko bendro nei su politika, nei su pasaulėžiūra, nei su požiūriais į žmonių bendravimą.

Žodis „šeima“ yra giminingas su rusų „siemjja“, siejasi ir su ide *keim- < *koim-, kas mūsų kalboje atliepia kaimą. Lenkai atvirai ją įvardija – „rodzina“ (tarytum „gymė“). Reik manyt, kad „šeima“ semantiškai siejasi ir su daiktavardžiu „sėmenys“ ar „sėkla“, rus. „siemia“. Šiaip ar taip, šeima yra ta visuomenės ląstelė, kurioje gimsta vaikai. Ir joje gimusią naują gležną gyvybę reikėjo juridiškai ir rituališkai apsaugoti.

Rėkim, kiek įmanydami – nei du vyriškiai, nei dvi moterys vaikų nepagimdys. Tai nereiškia, kad toks dvinaris derinys negali drauge gyventi. Tegu gyvena. Bet netvirkinkim kalbos. Tai ne šeima. Bandykime tą dvinarį organizmą įvardinti „telkme“ ar kaip nors kitaip, suteikime jų bendrystei teisinį pagrindą, bet juokinga būtų reikalauti, kad kunigas ar valstybės atstovas juos įžadais suburtų. Vardan ko tie įžadai saugoti ištikimybę? Nebent laisvės varžymui. Jie patys sau ją gali pasižadėti.

O turtiniai sandoriai tarp asmenų ir taip gali būti sudaromi. Dėl ko kelkti skandalą?

2021.02.26; 07:20

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Nenorėjau rašyti šių eilučių, tikrai nenorėjau. Išporvokavo. Išprovokavo vakaryščiai TV reportažai dėl 346 000 piliečių parašų. Ne tiek savarbu dėl ko jie. Svarbu, kaip į juos sureaguota. Iš karto prispažįstu, kad esu tradicinės orientacijos, bet nesu homofobas. Nors gal kai kuriems amoraliai besielgiantiems ir esu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Netoleruoju melo ir apgaulės bei arogantiškų narcizų. Kaip gali būti tolerantiškas tokiam elgesiui, kai grasinimas nužudyti lenkų tautybės Lietuvos pilietį Voldemarą Tomaševskį, ką viešai padarė tūlas Arūnas Valinskas. Bet, pasirodo, jiems galima. O mane gali apšaukti homofobu, kad juos kritikuoju.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labiausiai mane sujaudino ir net supykdė etatinio žiniasklaidos Konstitucijos aiškintojo pono  Vytauto Sinkevičiaus vakarykštis komentaras TV. Jis iš aukšto tarė: …kelių šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių parašus galima išmesti į šiukšlių dėžę… Ir taip viešai kalba buvęs Konstitucinio teismo teisėjas. Kaip su tokiu savo tautiečių vertinimu išvis galima buvo būti KT. Žinote, kad galima. Nes ten moralė – ne jų pasaulio dimensija. Jie ją sutrypė, kai 2001 metais sau pasikėlė algas, kurios buvo sumažintos dar premjero G.Vagnoriaus siekiant sušvelninti 1998 m. Rusijos krizės pasekmes. Nuo tada moraliniai kriterijei šiai insititucijai sunkiai suvokiami. Politikų paskendusių tarpusavio intrigose dėka Konstitucinis teismas pats peržengė jam nubrėžtas LR Konstitucijos ribas, pradėjo ją ignoruoti bei savaip traktuoti ir net perrašinėti. Be to, ten gimė ir sunkiai sveiku protu suvokiama samprata – Konstitucijos dvasios. Kad nemažos dalies teisininkų požiūris į mus, plebėjus, yra niekinantis, manau, mažai ką stebina. Ponas V.Sinkevičius pasakydamas, kad piliečių parašai verti tik šiukšliadėžės, praktiškai išreiškė aiškią nuomonę, kur yra vieta tuos parašus padėjusių. Štai tokiems dalykams tikrai esu homofobiškas.

Tarp kitko, nemokamas patarimas mūsų žiniasklaidos atstovams. Būkite truputį gudresni ir nebekvieskite į savo, ypač žinių laidas, vis tų pačių komentatorių. Mes, jūsų žiūrovai iš anksto žinome, ką tas etatinis kalbėtojas pasakys. Pakalbinkite ir kitus, kad ir Konstitucinio teismo buvusius teisėjus, pavyzdžiui, Egidijų Šileikį, Augustiną Normantą ir kitus.

Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl piliečių peticijos. Negalima taip atsainiai ją atmesti kaip niekinę. Ją vertinti demokratinėje valstybėje privalome ne tik formaliais teisiniais aspektais. Tai didelės dalies valstybės piliečių pozicija ir visų pirma ją reikia gerbti. Manau, kad Seimas pirmiausia turi ne išsakinėti  išankstines nuostatas, kad tai šiukšlės. Seimas privalo: 1) Priėmęs tuos parašus sudaryti atskirą arba pavesti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri 2) Objektyviai išnagrinėtų priežastis, kodėl tokia peticija išvis gimė 3) Tai paskelbtų viešai, o dar geriau, kad organizuotų diskusiją, kur abi pusės po lygiai galėtų pateikti savus argumentus. Svarbiausia sąlyga, kaip laimėjus rinkimus žadėjo premjerė, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Lansbergis, o jiems pritarė ponios Viktorija Čmilytė-Nelsien ir Aušrinė Armonaitė, kad Seimas elgtųsi pagarbiai su valstybės piliečiais, sugebėtų išklausyti visas puses ir gerbti nuomonių įvairovę. Net jei nebus patenkintas piliečių prašymas, tai turi būti padaryta kantriai ir solidžiai viską viešai paaiškinant.

O gerbiamam pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui – irgi nemokamas patarimas. Jūsų niekas neskriaudžia dėl jūsų lytinės orientacijos. Kaip norite, taip gyvenkite. Tai jūsų asmeninis gyvenimas. Bet nepamirškite, jog jūs, būdamas Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku, atstovaujate ne tik savo homoseksualų bendruomenės teises, bet mūsų visų. Ir būkite malonus, gerbkite ir mūsų jausmus. Man Seimas – tai mūsų kovos už Nepriklausomybę simbolis. Ten mes buvome 1990 m.kovo 11 ir 1991 m. sausio 13. Mes jį buvome pasiruošę apginti savo gyvybės kaina. Tai būkite mandagesnis savo pasisakymuose ir savo dabartiniame darbe pastoviai neviešinkite, kartais keistomis išraiškos formomis, savo intymaus asmeninio gyvenimo. Juk mes to nedarome. Norėdami, kad mus gerbtų ir toleruotų. Pirmiausia privalome taip elgtis patys. Nestumkite „buldozeriu“ partnerystės įstatymo. Patikėkite, pralošite. Geriau ir naudingiau neskubant, organizuoti geranoriškas diskusijas, leidžiant pasisakyti visoms suintresuotoms pusėms. Be to, manau, kad jūsų komitetas negali nusišalinti nuo man baisaus skaičiaus, kai apie 600 000 Lietuvos piliečių gyvena skurde. Kas tai – ne žmogaus teisių pažeidimas? Arba darbas net ne už pilną mininamlią algą. O kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Problemų su žmogaus teisėmis plačiają prasme valstybėje apstu. Todėl negalima spręsti tik daliai visuomenės aktualių problemų, paverčiant jas esminėmis.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Tik prieš kelias diena paskelbta visuomenės nuomonės apklausa. Tai jūsų nuomonei pritaria tik 8% apklaustųjų. O nuosaikesniam teisinių probelmų sureguliavimui gyvenančių ir vedančių bendrą namų ūkį net 42 %. Tai apie kokią homofobiją kalbame. Gal nereikia įsikibti tik į vieną variantą. Manau, naudingiausias kelias, tai kompromisų kelias.

Visiškai nesuprantamas ir Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos per LRT radiją išsakyti ketinimai, kad ji lyg tai ruošia pataisas, kai netinkamai pasakytas ar parašytas žodis homoseksualų atžvilgiu bus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas. Pasirodo, narkotikų prekybą – dekriminalizuosime, o už netyčia išsprūdusį žodį – sodinsime. Gal į tą naują kalėjimą, kurį jūs ruošiatės pastatyti?

Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gaila, bet dar tik 100 dienų veikiančiame Seime jau visa tirada patyčių savo rinkėjų atžvilgiu iš jo plūstančių. Net nesmagu rašyti apie mano Universiteto buvusio rektoriaus Artūro Žukausko akibrokštą. Jis arogantiškai nusprendžia, ką jis leis dalyvauti Švietimo komiteto posėdyje, o ką ne. Mat jam kai kurie žmones … žviegia… ir jis žviegiančių neįleis. Įdomu, kaip ponas profesorius ruošiasi iš anksto nustatyti, kurie „žviegia“, o kurie tik „kriuksi“. Manau, tokiais viešais pasisakymais atsiskleidžia mūsų politinio elito atstovų susireikšminimas ir prasčiokiškas elgesys. Tačiau po tuo slypi ir kai kas giliau. Štai aš koks galingas viršininkas, o kas jūs man – prastuomenė. Ar ne iš čia ir gimė nebesuvaldoma patyčių kultūra. Ir jeigu tai vertinsime atsainiai, ji dar labiau subujos, kol taps gyvenimo norma. Baisoka būtų gyventi tokioje visuomenėje. Net iškilų dvasinką Toliatą užsipulė už jo nuomonę. Tai ką – jau gyvename vienos tiesos ir vienos nuomonės karalystėje, o dar rusus ir baltarusius mokome. Gal ir patiems laikas susiimti ir susimastyti, į kokius klystkelius nuėjome…

Mūsų beliko tik 2,8 milijono. Gyvename labai Gražioje savo Tėvynėje. Kas gi mums atsitiko, kad per 31 atkurtos Nepriklausomos valstybės metus sugebėjome taip susvetimėti, taip susipriešinti. Nebegirdime vienas kito. Brukame tik savo tiesas. Nepamirškime – mes šioje Žemėje tik svečiai. Tai gal neeikvokime, mums suteiktos galimybės pasidžiaugti Gyvenimo pilnatve, mus iš vidaus naikinatiems pykčiams ir vaidams. Sustokime ir susimastykime, o gal vis tik naudingiau pabandyti tartis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo narys, komiteto pirmininkas, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas

2021.02.24; 15:00

Politinės intrigos

Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria siūloma parlamento daugumą sudarančiai koalicijai paskirti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku kitą Seimo narį, kuris, skirtingai nei dabartinis šio komiteto vadovas Tomas Vytautas Raskevičius, „rūpintųsi ne tik LGBT bendruomenės atstovų teisėmis, o visų Lietuvos piliečių, ypač dabar per karantiną pažeidžiamomis, žmogaus teisėmis“.
 
Tai siūlantį rezoliucijos projektą „Dėl Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininko“ pirmadienį įregistravo Seimo narys Petras Gražulis.
 
„Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, nes gina ne visų Lietuvos piliečių žmogaus teises, o išimtinai tik LGBT bendruomenės interesus, tokiu būdu pažeisdamas Seimo Statute numatytą šio komiteto pirmininko pareigų reglamentavimą, nes tai nėra Seimo LGBT teisių, o visų Lietuvos piliečių žmogaus teisių komitetas“, – sakoma dokumento projekte.
 
Rezoliucijos projektą P. Gražulis siūlo priimti, atsižvelgdamas į tai, kad iki šių metų vasario 16 d. po visuomenininkų organizuota rezoliucija, kuria reikalaujama Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus atstatydinimo arba atsistatydinimo iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, pasirašė net 365 tūkstančiai 440 Lietuvos piliečių.
 
Rezoliucijos projekte atkreipiamas dėmesys į tai, kad šią peticiją pasirašė 15 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių.
Projekte pažymima, kad peticijoje pagrįstai keliamas klausimas, kodėl Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius užsiima „išimtinai tik LGBT bendruomenės klausimais, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitas šio komiteto veiklos sritis, kurių pagrindinė – visos visų piliečių žmogaus teisės“.
 
„T. V. Raskevičius viešai skelbia, kad jis rengia įstatymų ir teisės aktų projektus, skirtus tik LGBT bendruomenei, tokiu būdu ignoruodamas visus kitus Lietuvos piliečius, kurių žmogaus teisės yra pažeidžiamos; ignoruoja kitas labai svarbias, šiuo metu Lietuvoje pažeidžiamas žmogaus teises“, – teigiama rezoliucijos projekte.
 
Jame pažymima, kad ignoruojama teisė į darbą (nepagrįstas smulkaus ir vidutinio verslo uždarymas COVID epidemijos pretekstu), teisė į socialinį ir ekonominį teisingumą (nuolat didėja turtinė ir pajamų nelygybė, ypač karantino metu).
 
Prie Lietuvoje pažeidžiamų žmogaus teisių rezoliucijos projekte paminėta taip pat „ žodžio laisvė ir teisė rinktis į taikius susirinkimus (policija nuolat naudoja perteklines priemones, sukeldama besinaudojantiems žodžio ir susirinkimų laisve fizinį skausmą, nepagrįstai ir brutaliai juos sulaiko), teisė į gydymą (smarkiai apribotas priėmimas pas gydytojus ir planinės operacijos, kurios nepagrįstai suvaržytos prisidengiant epidemija)“.
 
„Seimo pirmininkė, kaip viešai skelbia žiniasklaida, jau kelintą kartą atsisako priimti visuomenininkų organizuotą rezoliuciją, kurią pasirašė net 365 tūkst. 440 Lietuvos piliečių.
 
Jie prašo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus atstatydinimo arba atsistatydinimo iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, nes jis užsiima išimtinai tik LGBT klausimais.
 
O juk jis turėtų, kaip teisingai rašo peticijos autoriai, ginti visų piliečių  teises, kurios yra pažeidžiamos, ypač per karantiną, pvz., kai valdžia neleidžia dirbti smulkiam verslui, varžo žodžio ir susirinkimų teisę, taiko fizinę prievartą pavieniams piketuotojams, riboja planines medicinos operacijas ir pan. Todėl, Seimo pirmininkei nepriimant šių parašų, nematau kito kelio, kaip registruoti analogišką Seimo rezoliuciją, nes negalima leisti, kad Seimas ignoruotų net 15 proc. rinkėjų pasirašytą kreipimąsi“ – dokumento aiškinamajame rašte sako P. Gražulis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.22; 12:45
Politinės intrigosSkaitomiausios

Šiaudinis simbolis. Vytauto Visocko nuotr.

Tuomet apokalipsės raitelė Armonikaitė išjojo ant didžiojo laisvės permainų kelio!

Pensininkų dominuojamame daugiabutyje su prisuktu dėl taupumo šildymu visiškai sustiręs rašytojas Pickus dienoraštyje užrašė: „Pirmaisiais metais po pasaulio pabaigos užstojęs ruduo buvo neįtikėtinai bjaurus, niūrus ir drėgnas“.

                                                                     X

Išmanioji Ingrida tikriausiai ne be pagrindo tvirtino, kad didžiausia jos yda yra nesugebėjimas suvaldyti greitakalbės, kai neva viską ji išpyškina nedarydama pauzių vienu ypu.

Ką išmanioji Ingrida, lyginama su gražiąja Elena, mums galėtų savo greitakalbe paporinti apie tai, kas gaunasi, kai į vieną vietą yra  suvedamos trys liberalų kariaunos, vadovaujamos moterų, taigi netikėtai įsivyravus štai tokio tipo triummoteratui? Tai yra trys krizės viename ar trys sekančios viena po kitos, besireiškiančios autonominiu režimu pavieniui?

Kraupiai sustiręs rašytojas Pickus užšifruotu pavidalu savo užrašuose pasižymėjo, kad iš to galiausiai gaunasi visiškas „zėpi“. Šio žodžio paslapties antspaudą nesunkiai bus galima nudaužti, ištariant jį greitakalbe ir pakankamai garsiai, geriausiai būtų – viešoje vietoje.

                                                                      X

Kai pensininkų daugiabutyje kažkoks vaiduoklis trumpam įjungdavo šildymą, dėkingas rašytoja Pickus neprašomas pagalvodavo apie tai, kad ir Ramūnas Karbauskis turėtų šansą laimėti rinkimus, jeigu tik išdrįstų pakviesti už žalmargius valstiečius masiškai prabalsuoti visus savo talpiose spintose dūlančius skeletus su kailiniais apsigobusia Kildišiene priešakyje.

                                                                      X

Nustėręs rašytojas Pickus sudėliojo dar ir tokį neatremiamą silogizmą: jeigu šiuose rinkimuose į valdžią besiveržiančios partijos seksualinius individų įnorius jau traktuoja kaip žmogaus teises, o man, pasenėjusiam rašytojui Pickui, visiškai nesišypso jaunoji kaimynė iš 5-ojo aukšto, tai galiausiai reiškia, kad esu bjauriai diskriminuojamas dėl amžiaus arba profesinio neįgalumo.

Žinia, tokiu atveju visiems vienodai turėtų priklausyti kompensacija, pirmenybę teikiant žalos atstatymui natūra. O gal Lietuvoje žmonėmis jau yra laikomi tik homoseksualai?.. Ką galop tokiu atveju reikštų žodžiai: Homo homini amicus est?..

                                                                     X

  • ką tu žinai apie

apie rudens vaiduoklį?

  • ką aš žinau?..

raudoni

epoletai

tamsiame dangui

ir

palyda

nupuolusi

niauri

bežvaigždė

 

iš ryto

atplėšti

miškų laiškai

erdvė

tuščia

 belaikė

ir žengiančiojo kojas

stebi kurmis

  • užtektinai prisikakojęs

(Bus daugiau)

2020.10.21; 03:22

Gordijo mazgas

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis laiko vandalizmo aktais veiksmus tų asmenų, kurie naktį į trečiadienį apkabinėjo svarbiausius Varšuvos paminklus vaivorykštinėmis vėliavomis ir pavadino savo akciją kova prieš homofobiją ir tolerancijos stoką.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Savo poziciją Lenkijos vyriausybės vadovas išdėstė trečiadienį feisbuke.
 
„Mes Lenkijoje nepadarysime Vakarų klaidų. Mes visi matome, kur veda besąlygiškas pakantumas tariamai intelektualiam barbariškumui. Tolerancija reiškia ir abipusiškumą. Negerbdamos daugumos idealų, mažumos, užuot įgijusios šalininkų, tik įgyja priešų“, – pabrėžė jis.
 
Pasak M. Morawieckio, akcijos rengėjai peržengė tam tikras ribas.
 
„Kiekviena pusė, dalyvaujanti dideliame ideologiniame mūsų laikų ginče, kuris stiprėja visame pasaulyje ir kurio padarinius jaučiame ir Lenkijoje, turi suvokti, kad yra tam tikros agresijos lygio ribos, kurių negalima peržengti. Ir čia mes kalbame ne tik apie fizinę agresiją, bet pirmiausia apie žiniasklaidos ir verbalinę agresiją kultūros, simbolių ir ideologijos sferoje, nes šiandien šios rūšies agresija daro kur kas didesnį poveikį visuomenei“, – parašė M. Morawieckis.
 
Kaip patikino Lenkijos premjeras, milijonai lenkų siekia gyventi tolerantiškoje visuomenėje, ir jis pats remia žodžio ir minties laisvę. Bet pastarieji vandalų veiksmai, jo manymu, tik skaldo visuomenę. „Aš to neleisiu“, – pabrėžė jis.
 
Naktį į trečiadienį ant kelių svarbiausių Varšuvos paminklų, tarp jų – ant Jėzaus statulos, buvo pakabintos vaivorykštinės vėliavos. Šios akcijos rengėjai internete paskelbė manifestą, kuriame pavadino savo veiksmus šturmu. „Tai ataka. Mes nusprendėme veikti“, – konstatavo jie, žadėdami tęsti savo provokacijas, „kol iš gatvių dings paskutinis homofobiškas furgonas“. „Šis miestas – mums visiems“, – pareiškė naktinės akcijos dalyviai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 07:28
SkaitomiausiosTrumposios naujienos

Pirmąjį homoseksualų paradą Lenkijos Balstogės mieste šeštadienį aptemdė smurtas. Grupė chuliganų 800 eitynių dalyvių apmėtė akmenimis, petardomis ir buteliais, pranešė policija. Buvo užpulti ir pareigūnai, saugoję paradą.
 
Tai buvo pirmas kartas Balstogėje Lenkijos šiaurės rytuose, kai žmonės išėjo į gatves demonstracijoje už lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) teises. Dalyviai mojo vaivorykštės spalvos vėliavomis ir raikė rankose plakatus su užrašais „Meilė nėra nuodėmė“.
 
Katalikiškos ir nacionalistinės grupuotės Balstogėje surengė 40 priešiškų mitingų.
 
Lenkijos valdančiosios „Teisės ir teisingumo partijos“ (PiS) pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis balandį homoseksualus pavadino „grėsme“ šaliai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.21; 06:00
Atsargiai

Adolfas Hitleris. Scanpix nuotr.

Manuel P. Villatoro / ABC

„Žvalgybos tarnybos, kuri buvo CŽV pirmtakė, parengtame išsamiame pranešime tvirtinama, kad Adolfas Hitleris turėjo biseksualinių polinkių ir buvo sadomazochistas“, – rašo ABC žurnalistas Manuelis P. Viljatoras, remdamasis publikacija laikraštyje Daily Star. Jis tvirtina, kad aptiko tą 68-ių puslapių dokumentą ir kad jį sudarytį padėjęs vienas labai artimas Hitlerio draugas.

„Pranešimas buvo sudarytas antropologo Henrio Fildo 1942 metais ir skirtas Strateginių tarnybų valdybai, kuri labiau žinoma kaip žinyba, kuri buvo CŽV pirmtakė“, – sakoma straipsnyje.

„Tyrimą apie Hitlerio seksualinį gyvenimą inspiravo Ernstas Sedžvikas Hanfštenglis, vokietis, kuris, kaip sakoma pranešimuose, buvo artimas Hitlerio draugas ir patikėtinis trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Pasiturinčio vokiečių leidėjo sūnus, tas įdomus personažas, tapo vienu iš stambiausių mecenatų nacistų lyderiui nacionalsocializmo klestėjimo Vokietijoje metais. Pažymėtina, kad didžiausią dalį pinigų jis pervedė jam iš JAV, kur buvo priverstas išvykti, kad ten vadovautų šeimos firmai“, – rašo leidinys.

Anot pranešimų, vėliau Sedžvikas Hanfštenglis nutolo nuo nacistų, tapo vienu iš Amerikos prezidento Ruzvelto patikėtinių ir pasiūlė pastarajam gausybę informacijos apie savo buvusį draugą. Laikraštis komentuoja: „Šiaip ar taip, sunku nustatyti, ar teisinga ta informacija – gal jis teikė ją paprasčiausiai tam, kad pelnytų amerikiečių palankumą“.

„Viena iš pagrindinių minčių pranešime – tvirtinimas, kad jaunystėje Hitleris turėjo „homoseksualinę gyslelę“ ir kad jis priklausė „žmonių, turinčių sadomazochistinių polinkių, tipui“, – perpasakoja autorius. Štai dar viena citata iš dokumento: „Jo seksualinis gyvenimas – dvilypis, visiškai kaip jo politinės pažiūros, jis vienu metu ir homoseksualas, ir heteroseksualas“.

Pranešime sakoma, kad „homoseksualūs organizacijos nariai Rudolfą Hesą vadindavo „Froilen Ana“ ir sklandė skandalinga žinia, kad keliose puotose jis lankėsi apsirengęs moteriškais drabužiais“. „Būdamas kalėjime 1923 metais nacistų lyderis po izoliacijos ir priverstinio lytinio susilaikymo pajuto prieraišumą Hesui“, – sakoma dokumente.

Laikraštis pabrėžia: istorija iš tikrųjų patvirtina, kad Hesas turėjo keletą panašių pravardžių: Ponia Hes, Paula, Gretė ir Ema.

Pranešime sakoma, kad 1910–1913 metais Hitleris gyveno Vienoje vyrų pensione. Strateginių tarnybų valdybos archyvuose pasakyta, kad tas pensionas „buvo žinomas kaip vieta, kur pagyvenę vyrai eidavo ieškoti jaunų vyrukų, kad užsiimtų su jais homoseksualiais malonumais“.

Šaltinis: ABC

2018.10.28; 12:00

Politinės intrigos

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00