Per homoseksualų paradą Kijeve suimta dešimtys žmonių. EPA-ELTA nuotr.
Lydimas protestų ir saugomas gausių policijos pajėgų, sekmadienį Kijeve vyko homoseksualų paradas. Pareigūnai sulaikė mažiausiai 56 dešiniuosius demonstrantus, mėginusius sutrukdyti eitynėms. Parade dalyvavo apie 5 000 žmonių – panašiai tiek buvo ir saugumo pajėgų atstovų.
Kolonos priešakyje ėjo JAV ambasadorė Marie Yovanovitch ir europarlamentarė iš Vokietijos Rebecca Harms.
Prieš eitynių pradžią apie 150 vienos dešiniųjų radikalų grupuotės demonstrantų blokavo renginio maršrutą. Demonstrantai svaidė į policininkus benzino talpas. Penkiems pareigūnams, anot policijos, prireikė medikų pagalbos. Be dešiniųjų grupuočių prieš paradą protestavo ir daug žmonių, pasivadinusių „tradicinių šeimos vertybių gynėjais“.
Vėliau paradas vyko daugiausiai be incidentų. Jo dalyvių suskaičiuota dvigubai daugiau nei pernai.
Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja.
Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.
Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.
J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.
Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?
Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?
Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.
Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį.
Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.
Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.
O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.
Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.
Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.
Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.
Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“
Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“
Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o kad kiltų diskusija.
Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.
Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.
Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.
Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…
Pastarosiomis savaitėmis dažnai tiek radijas, tiek TV ėmė propaguoti homoseksualių žmonių teises, laisves ir gyvenimo būdą. Tai pasireiškė reportažais, interviu, laidomis apie tokių žmonių problematiką.
Pvz. vyksta Vilniuje gausi Šeimų šventė, – jokio reportažo, arba jis labai trumpas. O susirenka pora gėjų į piketą ar kokią šventę minėti – ilgiausias reportažas ir interviu. Per Lietuvos radiją beveik nuolat vyksta netradicinio seksualinio žmonių gyvenimo būdo tai teisių, tai laisvių aptarimai. Mes visi, kurie nepritariame jų viešai propagandai ir laikomės tūkstantmečių tradicinių vertybių, jau padaryti homofobais, atsilikėliais ir nusikaltėliais.
Seksualinės nuostatos – svarbi aplinkybė žvalgybinėse intrigose. Ypač šis faktorius laikytas svarbiu anais laikais, kai netradicinė seksualinė orientacija, kitaip tariant – homoseksualumas, buvo smerkiamas ir laikomas “kažkuo labai negražiu”.
Sudėtinga, paini Didžiosios Britanijos žvalgybos istorija žino ne vieną atvejį, kai jos darbuotojai buvo šantažuojami užsienio žvalgybų vien dėl seksualinės oreintacijos – polinkio į homoseksualumą. Žvelgiant šių dienų akimis, tokia dilema neatrodo kuo nors ypatinga ar skandalinga. Juk daugelio valstybių visuomenės šiandien tapo kur kas tolerantiškesnės ir palankesnės minėtos orientacijos žmonėms.
Pagal Lietuvos gėjų lygos (toliau LGL) vadovo V.Simonko pasisakymus spaudoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija parėmė š. m. liepos mėnesį gėjų lygos organizuotus renginius, skirdama tam 12000 Lt šalies biudžeto lėšų.
Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą.
NVO susidomėjo Užsienio reikalų ministerijos LGL skirto finansavimo pagrindu, todėl, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 1, 2 d., prašome Jūsų, išsamiai ir argumentuotai atsakyti į šiuos klausimus:
Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam "demokratiniam" pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!
Aš irgi pasiimu savo "kalašnikovą" (taip bičiulis vadina mano Lumix'są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.
Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.
Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam „demokratiniam” pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!
Aš irgi pasiimu savo „kalašnikovą” (taip bičiulis vadina mano Lumix’są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.
Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.
Prospektas dar beveik be žmonių, neskaitant policininkų. Ties Muzikos akademija – didžiulis policijos autobusas. Pagalvoju: aukščiausias lygis, naujausi technikos pasiekimai ten sukaupti. Matau daug mažesnių autobusiukų, keturi raiteliai ant šalmais apsaugotų žirgų. Iš tolo matau: du jaunuoliai stovi iškėlę rankas, o policininkai jiems tapšnoja per kišenes, trečias policininkas knaisiojasi jų krepšiuose.
Oho! Šį kartą, atrodo, juokai menki. Tai gal ir fotografuoti negalima? – klausiu nuobodžiaujančio policininko ir rodau į savo „kalašnikovą”. Galima, – burbteli pareigūnas. Ačiū bent už tai. „Pašaudysiu”, bet nuotraukų neskelbsiu, bus kam tą padaryti ir be manęs.
Namie sprendžiau nedidelę dilemą: eiti pasižiūrėti ar ignoruoti? Geriausia būtų ignoruoti. Tie žmonės, triukšmą keliantys jau ne vieną mėnesį, labiausiai būtų nubausti, jeigu prospekte, jiems žygiuojant, nesimatytų nė vieno žioplio. Didžiausia bausmė – kai tavęs nepastebi, į tave nekreipia jokio dėmesio. Bet to pasiekti gali tik diktatoriai, ir tai ne šimtu procentų, o Lietuva juk demokratinė šalis, ir dar pirmininkaujanti Europos Sąjungai.
Vienu daugiau, vienu mažiau – eisiu pasižiūrėti, viską noriu pamatyti savo akimis, nes objektyvios žiniasklaidos tai juk nėra, rašo ir rodo kaip kam naudingiau.
Ties Vinco Kudirkos aikšte ir žioplių, ir žydrųjų jau nemažai, nors dar tik 12 valandų. „Šaudau” į visas puses. Ir į balionus, ir į žioplius. Štai vienas apskuręs žmogelis prie dviračio prisitaisęs kartono gabalą, ant kurio užrašyta: „No pasaran”. Dvi pagyvenusios moterys spėlioja, ką tai galėtų reikšti, o policininkui rūpi, ką tas dviratininkas slepia savo krepšyje. Parodyk, rupūže, ar tik kokio „Molotovo kokteilio” nebūsi įsidėjęs?! Vedasi žmogelį į nuošalesnę vietą, nes per tuos filmuotojus negali rankų praskirti. Rastų pareigūnas kokią bombelę – iškart paaukštinimas pareigose, didesnis atlyginimas, premija. Nerado.
Ir mano krepšyje nerado: „kalašnikovas” – ant kaklo, o krepšys – tuščias, bet pareigūnas nepatiklus, pareigūno neapgausi. Atidarykit krepšį! Pats atsidaryk! Atsegė, patikrino, užsegė ir padėkojo. Mandagūs mūsų policininkai, nors ir basi. Kur nebus basi! Sraigtasparnis daugiau kaip dvi valandas virš prospekto orą drebino, beveik iš kosmoso filmavo ir fotografavo.
Užfiksavo jis, be abejo, ir ožkelę, kurią vienas Europos Sąjungos pilietis vedėsi prospektu , o ta spyriojosi ir nenorėjo eiti į Lenino aikštę žolės parupšnoti. Paskui, jau namie, televizijos ekrane mačiau tą pilietį, partrenktą ant žolės, policininkų kojomis prispaustą. Už ką?! Už ką Petrą Gražulį taip žiauriai? Ką jis jiems blogo padarė? Kai aš jį mačiau, parlamentaras kaip tik kalbėjo apie tą sraigtasparnį, ryjantį mūsų, mokesčių mokėtojų, milijonus.
Kas dedasi Europos Sąjungai vadovaujančioje valstybėje?! Jau nežinai, žmogus, nei ką galima kalbėti, nei ką savo krepšin įsidėti, nei kur galima eiti. Okupantas nė karto tiesiogine prasme nėra kišęs rankų į mano kišenes, todėl tągien pasijutau labai nejaukiai. Paguodžia bent tai, kad aš, atrodo, nepanašus į tuos nelaiminguosius, kurių moralė „žemai”, kitaip laisvos Lietuvos policininkas nebūtų manęs sulaikęs. O visi tik ir klykia: gerbkime žmogaus teises, visi – tradiciniai ir netradiciniai – esame lygūs! Tie, kurie važiavo atviruose autobusuose, ėjo švilpdami, vėlevėlėmis mosikuodami, buvo lygesni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Žymiai lygesni.
Šį kartą jie laimėjo. Nes buvo gudresni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Tradicinės orientacijos žiopliai (aš – taip pat) tikėjosi pamatyti bjauriai išsidažiusius, liemenėlėmis krūtines pasipuošusius vyrus, bjauriai viena kitą glebesčiuojančias moteris, bet nieko panašaus jie nepamatė. Prospektu ėjo, važiavo normalūs vyrai ir moterys. Jokių grimasų, jokio iškrypėliško kraipymosi, ką matome televizijos ekranuose, kai rodomos panašios eitynės Berlyne, Paryžiuje ar kitame tolerantiškame mieste.
Gudrus tas jų vadukas, neabejoju – įkurs gėjų partiją, pateks į Seimą. Nekvaila ir ta mūsų parlamentarė, gal ir ta, kuri trečią kartą išvertė kailį. Jų taktika – elgtis santūriai, taip, kaip gatvėje elgiasi tradicionalistai, tradicinės orientacijos žmonės – buvo teisinga. Žiūrovai liko lyg musę kandę. Linksmieji vyrukai laimėjo. Kitąmet galės būti įžūlesni, panašesni į Berlyno, Paryžiaus , kitų Vakarų didmiesčių gėjus. Jų apetitas augs, Vilniuje jie tuoksis ir kurs „šeimas”, augins vaikus, kaip „visame civilizuotame pasaulyje”.
Kvailio vietoje liko Vilniaus meras: Gedimino prospektas nuo šiol bus eitynių, muštynių vieta. Valstybinės įstaigos, kurių ramybę bandė saugoti Zuokas, turės keltis į paupį.
Jie laimėjo, bet ta pergalė mūsų nedžiugina, nieko gero nežada. Tik nuolat didėjančią įtampą Vakarų pasaulyje, griūtis ir sumaištis. O paskui vėl vyrai mylės moteris, o moterys vyrus. Kitaip būti negali.
Tokio staigaus ir netikėto socialinio, kultūrinio, ideologinio perversmo, kuris vyksta dabar, mūsų akyse, turbūt nebuvo nuo trylikto, keturiolikto amžiaus. Net turint omeny penkis okupacijos dešimtmečius. Tada buvome naikinami fiziškai, tremiami į sibirus, pūdomi kalėjimuose, bet niekas mūsų nevertė keisti lytį arba būti belyčiu…
Kai stojome į Europos Sąjungą, mums buvo žadama: niekas nelies jūsų tradicijų, papročių, kalbos… Būsite ir liksite savimi. Tik dabar ima ryškėti, kaip ir kuo turėsime atsilyginti už eurus žemdirbiams, keliams, renovacijai, už laisvą judėjimą po Europos šalis. Mokėsime pačia didžiausia kaina: valstybės smurtu prieš šeimą, tarpusavio sekimo ir skundimo sistema, lytinės tapatybės ribų naikinimu, „socialinės lyties” ideologija, vaikų skatinimu nesitapatinti su savo lytimi, įvedant tam skirtas mokymo programas…
Vakarų pasaulis atkakliai, ciniškai naikina pats save, nes naikina šeimą, tūkstantmečiais susiformavusias tradicijas, papročius, dvasines vertybes, tikėjimą…
Panašų išbandymą jau esame patyrę, žinome, kam už tai turime būti dėkingi: Marksui, Leninui, Stalinui, Hitleriui… Atrodė, kad jie jau niekada negrįš. Bent mes, lietuviai, to tikėjomės prieš ketvirtį amžiaus, kai „Baltijos keliu” veržėmės į Europą.
Apsirikome, žmogaus nužmoginimo ideologija niekur nedingo, hidra vėl užsiaugino nukirstą galvą. XX amžiuje tautos ne iš karto suprato, kas dedasi „civilizuotame” pasaulyje, todėl tas supratimas labai brangiai joms kainavo. Dabar, XXI amžiuje, „nemirtingos komunizmo idėjos” vėl valdo mus, skirtumas tik tas, kad vietoj raudonos spalvos – žydra. Ta pati panelė, tik kita suknelė.
Neišdegs ir šį kartą, tačiau aukų bus daug. Pakliuvome į gudriai paspęstus spąstus. Bėgome nuo vilko, užbėgome ant meškos.
Seime artimiausiu metu ketinama priimti įstatymų pataisas, kuriose, manipuliuojant „kova prieš smurtą” ir „vaikų teisėmis”, sudaromos sąlygos pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į Šeimą, atimant iš vaiko brangiausius dalykus – tėtį, mamą ir gimtuosius namus, – citata iš lankstinuko, kurį vakar parsinešiau iš mitingo Arkikatedros aikštėje. „Apginsime Šeimą – išsaugosime Lietuvą! Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!”
Tėtės, mamos, kunigai, mokslo žmonės labai protingai ir suprantamai kalbėjo jaunoms mamoms, jauniems tėčiams su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose. Kaip reta – labai graži kompanija buvo susirinkusi, kaip reta – jauna. Vis pensininkai, kurie neturi ko prarasti, o čia – jaunimas, Lietuvos ateitis.
Tačiau sekmadienį Arkikatedros aikštėje aš pasigedau visų tų, kurie pernai ir šiemet rinkosi Garliavoje, ne kartą mitingavo Mokslų akademijos salėje, prie Seimo, Vinco Kudirkos aikštėje, žygiavo Gedimino prospektu. Jų ir tų renginių organizatorių aš pasigedau. Ar Šeimos gynimas – tik mažamečius vaikus auginančių tėvų reikalas? Tik nėščių moterų reikalas? Visų kitų tai neliečia?
Jeigu taip – mūsų reikalai prasti. Pasipriešinimas XXI amžiaus beprotybėms – aiškiai nepakankamas. Kaip sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Gėda!” – ne tas žodis, kurį dabar reikia skanduoti. Jis sakė, kad reikia nebijoti net savo kraują pralieti…
Gegužės 21 dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedroje nusižudė vienas iš Prancūzijos dešiniųjų radikalų ideologų Dominykas Veneris (Dominque Venner). Kad išvengtų smurto eskalavimo, judėjimo prieš tos pačios lyties santuokas lyderiai turėjo tuo pasinaudoti, idant nutrauktų skatinimą, mano "Le Nouvel Observateur" žurnalistas Tjeri de Kabariu (Thierry de Cabarrus).
Publikacijos autoriaus nuomone, „radikalusis intelektualas“ D.Veneris netaps pirmuoju „Visų manifestacijos“ (Manif pour tous) kankiniu. Maža to, jo poelgis suteikia jau nebeįstengiantiems kontroliuoti judėjimo organizatoriams dingstį atsisakyti kovos, mano apžvalgininkas.
Aš įkūriau šią – www.emaso.com – svetainę 2006 m. tam, kad informuočiau savo labai neapsišvietusius tautiečius Švedijoje (originali šios svetainės švediška versija yra www.amoso.se).
Kadangi Švedijos gėjų lobistinė organizacija (RFSL) įtikino didžiąją mano mylimos šalies dalį savo melais, aš jaučiau didelę pareigą pasidalinti su mano tėvynainiais tuo, ką atskleidė mano tyrimas. Dabar, praėjus daugeliui mėnesių, ši svetainė (kartu su švediškos kultūros, visuomenės ir moralės pavyzdžiais) dėl didelės paklausos yra išversta ir į jūsų kalbą.
Vienintelis mano svetainės tikslas yra informuoti tėvus ir senelius, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais, jiems pradėjus lytiškai bręsti. Jei jūs jau pasirinkote homoseksualinę orientaciją, ši svetainė – ne jums. Prašau, uždarykite šią svetainę, kad jos turinys jūsų nenuliūdintų.
Leidinio “Die Presse” duomenimis, Gruzijos prokuratūra pradėjo tyrimą prieš buvusį Gruzijos karo policijos vadovą. Jis kaltinamas tuo, kad neteisėtais metodais ėmė tarsi į rekrūtus agentus–homoseksualus,palaikiusiais artimus santykius su atitinkamos orientacijos garsenybėmis, kurias atsivesdavo į išsinuomotus už valstybės pinigus butus su įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis.
Tuose butuose buvo nufilmuota dešimtys „kompromituojančių vaizdo įrašų“, naudojamų šantažui siekiant išgauti piniginę ir idėjinę paramą valdančiajai partijai.
JAV terapijos metodai, kurių tikslas – „atstatyti“ heteroseksualinę orientaciją, stengiasi per teismą apginti savo teisę egzistuoti, – praneša „La Vanguardia” straipsnyje, parengtame pagal EFE agentūros medžiagą.
Nuomonės apie tuos metodus skiriasi, aiškina leidinys. „Medikų bendruomenė vertina juos kaip potencialiai žalingus“, – sakoma straipsnyje.
„Tie, kas „išsigydė“, pastiprina terapeutų argumentus savo paliudijimais. Tie, kas laiko save nukentėjusiais nuo gydymo metodų, juos kritikuoja“, – sakoma straipsnyje.
Tuo tarpu, jeigu teisėjai nevetuos, Kalifornijoje sausio 1 įsigalios „Bandymų pakeisti seksualinę orientaciją įstatymas“. Jis draudžia bet kokius „gydymo“ metodus, kurių tikslas – pakeisti seksualinę orientaciją asmenims iki 18 metų.
Iškilmės Lenkijos Nepriklausomybės dienos proga, vykusios prieš savaitę, ne suvienijo naciją, o, priešingai, išryškino nesutarimus, rašo “Time”.
„Simptomatiška, kad Varšuvoje įvyko du didžiuliai paradai,“ – pažymi korespondentas Piotras Zalevskis.
Į mitingą, sukviestą prezidento Komorovskio, suėjo daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių. Atmosfera buvo džiaugsminga: „Iškilmės vienos iš nedaugelio Europos šalių, kuri iš tikrųjų turi kuo pasidžiaugti ekonominiu aspektu, garbei“, – rašo autorius. Lenkija įeina į pirmąjį ES penketuką pagal ekonomikos augimą šiais metais.
“Kembridžo penketukas” (Cambridge Quintet)– bendras pavadinimas grupės šnipų, užverbuotų Sovietų žvalgybos ketvirtajame dešimtmetyje, kai jie buvo Kembridžo universiteto studentai.
Grupę sudarė Haroldas (Kim) Filbis (Kim Philby), Donaldas Maklinas (Donald MacLean), Gajus Berdžesas, Džonas Kernkrosas (John Caincross), branduolinės fizikos specialistas Alanas Nun Meijus (Allan Nunn May), Leo Longas (Leo Long) ir Entonis Blantas. Visi šie žmonės priešams buvo vieni iš sėkmingiausių slaptųjų agentų per visą JAV ir Didžiosios Britanijos istoriją.
Dar viena valstija – Šiaurės Karolina – šių metų gegužės mėnesį JAV surengė referendumą, kuriame rinkėjai nusprendė, kad santuoka gali būti sudaryta tik tarp moters ir vyro, ir atmetė tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą.
Tos pačios lyties santuokos jau buvo draudžiamos valstijos įstatymu, tačiau jas buvo daug kartų bandyta įteisinti teismų sprendimais, įstatymų interpretacijomis. Po referendumo, kurį ženklia persvara laimėjo nepritariantys tos pačios lyties asmenų santuokoms, jų draudimas bus įrašytas į valstijos konstituciją.
Pasibaigus šventiniam renginiui Karo muziejaus sodelyje, Rotušės aikštėje prabilo Kauno jaunimas. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Kauno skyriaus vaikinai ir merginos ėjo Laisvės alėja nuo Ramybės parko. Skanduodami “Lietuva – lietuviams” jie nešė vėliavas ir plakatus, kuriuos matote čia skelbiamose nuotraukose.
Su grupe Vilniaus Lietuvių tautinio jaunimo vadovų, kai kuriais Seimo, tautinės pakraipos partijų nariais atvažiavau į Kauną įsitikinti – Vilniaus ar Kauno jaunimas aktyvesnis, pastebimesnis, garsiau taria žodžius, kurie labai nepatinka liberalams kosmopolitams, tautybės neigėjams, todėl jie visaip juos interpretuoja. Žodžiai “Lietuva lietuviams” tikrai jokiu būdu nenukreipti prieš kurią nors Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, jais tiesiog norima pasakyti, kad lietuviai Lietuvoje nenoti būti antrarūšiai, kaip to įviariom formom siekia kai kurios įtakingos politinės jėgos, kad tautybių neigino, nutylėjimo, ignoravimo politika ypač pavojinga mažoms tautoms.
Tautinis jaunimas mato Sąjūdžio idealų išdavystę, valstybėje įsigalėjusią baisią socialinę atskirtį, skatinančią emigraciją, varančią į neviltį daugumą Lietuvos piliečių.
Šias ir daug kitų problemų kėlė jaunieji Kauno tautininkai, taip pat juos palaikyti atvykę bendraminčiai iš Vilniaus.
Jaunimo, neabejingo tautos likimui, kasmet vis daugiau. Tą pastebėjo ne vienas kalbėtojas. Netiesa, kad po šio judėjimo vėliava buriasi tik mažai išsilavinę jaunuoliai, kaip juos nori sumenkinti, jų veiklą suprimityvinti, suskaldyti kosmopolitai, kuriuos užpernai miręs lietuvių tautos patriotas Vilius Bražėnas ne viena proga ragino susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą. Pastebėjau, ši šmaikšti idėja buvo “realizuota” viename plakate.
XXX
Vasario 16-ąją Kaune neleista mitinguoti “įvairiems žmonėms”
Kaune ketvirtadienį, be įvairių Vasario 16-osios renginių, buvo numatytos dvejos ideologiškai skirtingos eitynės. Tradiciškai eitynes Vasario 16-ąją organizuoja Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga (LTJS), kurios vadovai alternatyvią akciją pavadino provokacija. Vadinamųjų alternatyviųjų eitynių organizatoriai tikino nesiekiantys sukelti jokių incidentų – esą norima parodyti, kad Kaune gyvena “įvairūs žmonės”. Tai renginys “Už solidarią ir įvairią Lietuvą”, kurį pasiskelbė organizuojančios kelios mažai žinomos organizacijos bei Tolerantiško jaunimo asociacijos Kauno skyrius.
Abejoms eitynėms Kauno savivaldybė buvo išdavusi leidimus, laiką parinko taip, kad nesusikirstų abiejų renginių dalyvių keliai. LTJS vadovas Julius Panka stebėjosi, kad “alternatyvių” eitynių organizatoriai neprisijungė prie tradicinės akcijos. Laimei, viešoje erdvėje pasirodžius nuomonėms, kad “įvairių žmonių” renginys gali būti provokacija, savivaldybė atšaukė anksčiau išduotą leidimą jų eisenai (pasiūlymą eitynes organizuoti Ąžuolyno parke jų organizatoriai atmetė).
LTJS eitynių dalyviai tradiciškai žygiavo nuo Ramybės parko iki Rotušės aikštės. Tačiau visuomenė susirūpinusi, kad Vilniaus savivaldybė yra išdavusi leidimą panašioms “įvairių žmonių” eitynėms kovo 11 dieną. Daugiausia tai būtų už “žmogaus teises kovojančių” homoseksualų ir kitokių grupuočių renginys. Patriotiškai nusiteikusi visuomenė tai irgi laiko provokacija, netinkama mūsų laisvės iškovojimams. (“XXI amžiaus informacija”).
Pastaruoju metu Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė postringauja, kad mes, lietuviai, priešindamiesi homoseksualių santykių propagavimui, ritamės į viduramžių laikus. Iškart „mokytojai“ dera atsakyti, kad homoseksualių santykių propagavimas veda į barbarų laikus. Komunistinės ideologijos „šviesoje“ niekinti viduramžių moralines vertybes, regis, ją bus paskatinęs „mokslinis komunizmas“.
Romos imperija subyrėjo vien dėl to, kad patricijai, sukūrę tą darinį, iš dyko buvimo intrigomis, pastoviu lėbavimu ir sekso žaidimais su berniukais nusirito iki moralinio išsigimimo. Nors kuriant imperiją būta daug optimizmo ir kūrybinių galių, dėl moralinio išsigimimo imperija patyrė griūtį. Panaši lemtis ištiko ir barbaro Aleksandro Makedoniečio galybę, kai karuose susidūrė su persų, armėnų ir kitų tautų aukštesnėmis kultūromis ir jų moralinėmis vertybėmis.
Sovietinė Lietuvos istorija neįsivaizduojama be tų, kurie priešinosi šiai sistemai. Vienas iš jų – Sigitas Tamkevičius, leidęs ir redagavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kartu su kitais kunigais įsteigęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.
Už tai buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. „Kai 1988 metais grįžau į Lietuvą iš tremties, viskas buvo taip pasikeitę, kad negalėjau patikėti savo akimis“, – pogrindinę veiklą, galiausiai davusią saldžių vaisių, prisimena Lietuvos radijo laidoje “Forumas” Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Pokalbiui vadovauja populiarių LRT laidų vedėjas žurnalistas Virginijus Savukynas.
Pastaraisiais metais daug sužinojau apie žmogaus teises. Viskas prasidėjo, kai buvau išrinkta į ES Pagrindinių teisių agentūros Pagrindinių teisių platformos Patariamąjį komitetą. Šiame komitete aš atstovauju Netolerancijos ir diskriminacijos krikščionių atžvilgiu stebėsenos centrui.
Mano išrinkimą griežtai kritikavo komitete atstovaujamos kairiosios nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jų pyktį sukėlė straipsnis, paskelbtas www.europe4christ.net– tai dar viena NVO, kurioje savanoriauju. Šiame straipsnyje išvardytos dešimt priežasčių, kodėl homoseksualams nereikėtų leisti įsivaikinti. Pagrindinių teisių agentūros (PTA) narys man pranešė: „Tris mėnesius užtruko, kol išsiaiškinau, kad prieštaraudama homoseksualų teisei įsivaikinti, jūs nepažeidėte pagrindinių teisių.“
