Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės.
Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas. O kad renginys nebūtų nuobodus, jam vadovauti mielai sutiko žymi visuomenės veikėja, publicistė ir rašytoja, mokslininkė Jūratė Laučiūtė.
Atskiras žodis turėtų būti tartas bibliotekos šeimininkėms. Tai labai mielos, gražios, nuoširdžios ir dėmesingos moterys. Ačiū joms.
Žemaičiai labai žingeidūs. Susirinkusieji Darbėnų žmonės pirmiausia norėjo daugiau išgirsti apie patį knygų ir daugybės straipsnių įvairiuose šalies leidiniuose autorių.
„Juodojo Sodo tragedija”. Gintaro Visocko publicistinė knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
O Gintaro Visocko žurnalistinė bei kūrybinė biografija išties labai įdomi. Žurnalistikoje jis aktyviai pluša nuo 1988-ųjų metų, vos pradėjęs mokslus Vilniaus universitete.
Dar būdamas studentu, jis aktyviai pasinėrė į tiriamąją žurnalistiką, plačiuosius jos vandenis. Tais sunkiais, finansiniu požiūriu, laikais jis už savo asmenines lėšas vyko į Karaliaučiaus kraštą, kur ilgą laiką tyrinėjo ten gyvenančių lietuvių padėtį bei šiokiadienius. Ieškojo fermomis, sandėliais paverstų prūsų, mažlietuvių istorijos, architektūros paminklų, bendravo su dabartinio Kaliningrado, Nemano, Gusevo, Gvardeisko lietuviais, kurie troško savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas, tačiau, deja, buvo priversti savo atžalas vesti į rusiškas mokymo įstaigas.
Visa Gintaro surinkta medžiaga apie šio krašto gyvenimą vėliau virto puikiais straipsniais, kurie buvo paskelbti ne tik populiariausiame tuo metu Lietuvos kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir Rusijos laikraščiuose.
Vėliau likimas aktyvų, ne tik šalies, bet ir platesnio pasaulio gyvenimu besidomintį žurnalistą nubloškė į tuomet „karštąjį“ tašką – Čečėniją. Ši Rusijos gniaužtuose tebeesanti Šiaurės Kaukazo respublika tuomet bandė vaduotis iš sovietinio imperializmo. Vyko baisus karas, kurio siaubą, kraują ir žmonių ašaras Gintarui teko asmeniškai patirti. Visa tai išsiliejo į puikius bei sukrečiančius reportažus, kurie buvo publikuoti dienraštyje „Lietuvos aidas“ bei „Valstiečių laikraštyje“.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Grįžęs iš Šiaurės Kaukazo, daug metų Gintaras sėkmingai dirbo „Valstiečių laikraštyje“. Ir čia, kaimiškajame leidinyje, jis ėmėsi jį labiausiai dominusių temų – rašė daug straipsnių apie šiurpų Lietuvos pokarį, partizanines lietuvių kovas, aktyviai domėjosi besikuriančios Lietuvos kariuomenės problemomis, rengė specializuotą laikraščio karinį priedą „Vardan Lietuvos“.
Šiandien jis labiausiai gilinasi į politines, žvalgybos ir jos intrigų temas. Per daugelį metų surinktos ir susistemintos informacijos pagrindu yra išleidęs knygą „Žvalgybos intrigos Lietuvoje“.
Kitas G. Visocko „arkliukas“ – sudėtingi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai, apie kuriuos išsamiai papasakota naujausioje knygoje – „Juodojo Sodo tragedija”.
Ar įdomu tai Lietuvai? Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, kodėl privalu susigaudyti, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?
Buvo labai netikėta, bent man asmeniškai, jog mažo žemaičių miestelio žmonės, pasirodo, domisi ne vien tuo, kas matyti nosies tiesumu. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi svečio pasakojimo apie šias, jiems dar nepažintas egzotiškas šalis, uždavinėjo netikėtus, bet paprastus ir aiškius klausimus. O patys, renginiui pasibaigus, mielai pasakojo miestelio istoriją, ypač tarpukario; apie žemaičių ir žydų tautos, andai gausiai čia gyvenusios, tarpusavio santykius.
Šiandieniniame Kaliningrade iki šiol garbinami ne filosofai, o tankai
Bet tai jau kita istorija, jai papasakoti neužtenka eklektiško kalbėjimo.
Nesinori ir žerti vien panegiriką Gintarui (kad nepradėtų pūstis…), visko būta jo aktyviame žurnalistiniame gyvenime; tai, kaip sakoma, telieka intriga“, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiandien jo vadovaujamame portale, skirtingai nei daugelyje, beje, labai populiarių, daugiausiai skaitytojų pritraukiančių interneto svetainių, kad ir kaip kam nors norėtųsi, nerasi kalbos šiukšlių, akį rėžiančių elementarių kalbos kultūros klaidų. Daugelis, ypač šiuolaikinės kartos žmonių, deja, jau baigia pamiršti, kad savo kalbos branginimas yra kur kas didesnė vertybė, nei greita, lenktyninė pigių ir tuščių žinių sklaida.
Štai ir viskas – pasakojimo ir trumpo moralo pabaiga.
Autoriaus nuotr. Vaizdai iš renginio ir su kiekviena diena vis labiau gražėjančio Darbėnų miestelio.
Pastarosiomis dienomis pro streikuojančių mokytojų protestų triukšmą ir nebetramdomus kūkčiojimus dėl nuolat pažeidinėjamų vaikų ar/ir tėvų teisių vis dažniau prasiskverbia nerimo varpai dėl Jungtinių Tautų migracijos sutarties, kurią vieni laiko globalistų puoselėjama ir pro visus plyšius stumiama pasaulio be tautų idėja, o kiti – neišvengiama būtinybe, kuriai nepritarus, didžios ES galybės gali vietoje finansinės paramos parodyti Lietuvai ir kitoms nepaklusnioms valstybėlėms didelę didelę trijų pirštų kombinaciją.
Tiesa, atskiro aptarimo nusipelno pats to „kiti“ turinys. Skaitant apžvalgas ir komentarus, susidaro įspūdis, kad paslaptingieji „kiti“, kurie skuba pasirašyti šitą sutartį, tėra viso labo tik dvi asmenybės, du valdžios atstovai, kuriems tauta ir vyriausybė patikėjo Lietuvos valstybės užsienio politikos vairą. Tai – prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras.
Idealistiškai tikint, kad tuodu asmenys dieną naktį rūpinasi, kaip geriau tarptautinėje bendrijoje atstovauti bei ginti mūsų valstybės interesus, kaip „tarka“ per gyvą kūną brūkšteli per tą tikėjimą įvairios užuominos, kad tuodu asmenys mažiausiai galvoja apie valstybės ir tautos ateitį, užtat daugiausia – apie savo ateitį ir karjerą, pasibaigus jų sėdėjimo aukštuose postuose Lietuvoje laikui. Bet…
Viena vertus, labai žmogiška: kas jiems ta Lietuva, jei nebelieka posto, tos maitinančios krūties, kuri užtikrina ne šiaip sau sočią, bet ir prašmatnią buitį vadinamojo Europos elito apsuptyje?
Kita vertus, kuo, jei ne kažkokiais slaptais privačiais (o privatūs interesai dažniausiai ir būna slapti, kol jų neišviešina landūs bei kandūs žurnalistai) galima paaiškinti tą slaptumą, su kuriuo stumiamas susitarimo pasirašymas?
Jei susitarimas – nauja saulė Lietuvai, kurią jai savo gūžiuose parneša šių dienų gerklingieji gaidžiai – buvę komjaunuoliai, tai kodėl apie ją neišgiedojus nuo kiekvienos tvoros, nuo kiekvieno mėšlyno? Tegu džiūgauja tauta, užuot liejusi ašaras…
Deja. Viskas „ontrep”…
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Kaip interviu BNS sakė ministras L. Linkevičius, „mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“.
Labai mįslinga žinia, iššaukianti ne vieną klausimą.
Pirma, kas tie „mes“? Prezidentė, ministras ir pora patarėjų, taip gerai apmokyti konspiracijos, kad per tuos du metus nė žodelis nenutekėjo į viešumą?
Antra, ne paslaptis, jog migracija iš šalies į šalį vyksta jau ne vienas dešimtmetis ir netgi šimtmetis, ir tradiciškai migrantų atakuojamos šalys – JAV, Jungtinė karalystė, Airija, Kanada, Skandinavijos šalys, Naujoji Zelandija – jau turi neblogai sutvarkytas teisėtos migracijos taisykles. O kai migracija teisėta, tai ji paprastai būna ir tvarkinga. Teisinis chaosas ir nesaugumas kaip jo pasekmė atsirado tik pastaraisiais metais dėl Vokietijos pramoninkų ir kanclerės Angelos Merkel išprovokuotos masinės ir jokiomis taisyklėmis nebereguliuojamos emigracijos iš šalių, kurioms ES vertybės ir tradicijos visada buvo svetimos ar netgi nepriimtinos. Todėl visų Lietuvos piliečių interesas būtų paprastas: kad ministras L. Linkevičius pagaliau atskleistų, kieno – pavardėmis – interesas yra jo minima „teisėta migracija“?
Atsakymų į tuos klausimus, o taip pat į klausimą, kokia nauda Lietuvai būtų iš šito susitarimo, neturi nei piliečiai, nei Seimo nariai. O juk Seime veikia ir Užsienio, ir Europos reikalų komitetas, kuriems pagal Seimo statutą privalu žinoti viską, kas įeina į Lietuvos užsienio politikos bei interesų sferą. Tačiau neaiškūs gandai Seimo narius pasiekė tik lapkričio mėnesį.
„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė Seimo narys Audronius Ažubalis.
Parlamento narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.
Dėl to apmaudavo ir kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Todėl norėdami išsiaiškinti, kurgi, pasak A. Ažubalio mūsų užsienio politikos vairininkas suka Lietuvos vairą, 22 Seimo nariai įregistravo Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Ją pasirašė įvairių frakcijų žmonės.
Štai tada ir paaiškėjo, kaip skirtingai į tarptautines sutartis ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus žiūri aukštai sėdintys biurokratai ir kaip – piliečių rinkti valdžios atstovai ar atsakingai mąstantys intelektualai.
Rezoliucija pasirašiusių Seimo narių nuomone, sutartis „lemia daug įsipareigojimų Lietuvai” (Mindaugas Puidokas), tačiau joje nėra nurodyta, kokių įsipareigojimų turėtų laikytis migrantai. Tai duoda pagrindo profesoriui Vytautui Radžvilui teigti, jog JTO tautoms ir valstybėms brukama nevaržomos masinės migracijos sutartis.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius.
O juk mūsų kasdienė karti patirtis liudija, kad nieko gero nebūna (ir negali būti) iš santykių, kai vienai pusei suteikiamos visos teisės be jokių įsipareigojimų, o kitai – pusei – tik pareigos be jokių teisių turėti savo norus, savo vertybes bei teisę pareikalauti, kad tų vertybių paisytų kiekvienas, savo ar ne savo noru įsisukantis į aptariamų santykių orbitą. Tai galioja tiek mokytojų santykiams su mokiniais, tiek tėvų su vaikais, tiek valdžios – su piliečiais, tiek ir Briuselio biurokratų santykiams su ES narėmis.
JTO teikiamoje sutartyje, pasak su ja susipažinusių Seimo narių, esama tokių punktų, kurie įpareigoja šalis ne tik priimti visus migrantus, bet ir užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas. T. y., praktiškai užtikrinti jiems tai, ko šiandien dar negauna kiekvienas Lietuvos pilietis!
„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigia A. Ažubalis.
Tuo tarpu ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad teisinių pasekmių šis susitarimas nesukeltų ir valstybės išlaikytų savo migracijos politiką. Dėl dokumento kilusias aistras jis aiškina klaidingomis interpretacijomis.
Kadangi Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Estija, o gal jau ir daugiau valstybių atsisakė pasirašyti šią sutartį, net keista, kad pasaulyje atsirado tiek daug šalių, kurių vadovai, užsienio politikos formuotojai „nemoka“ skaityti tarptautinių susitarimų tekstų ir suteikia jiems tokią reikšmę, kurios jame neįžiūri mūsų ministras.
Bet jas juk įžiūri ir kai kurie mūsų politikai.
JTO sutartį kritikuojantys parlamentarai ir politologai, nors ir matė dokumento tekste esant parašyta, kad sutartis dėl migracijos „nėra teisiškai įpareigota“, kitoje dokumento dalyje, kuri vadinama „įgyvendinimo“ dalimi, aptiko sutarčiai pritarusių valstybių įsipareigojimus įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas susijungti šeimoms, garantuoti darbą, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. O ministras L. Linkevičius, matyt, dėl didelio užimtumo skaito tik dokumentų įvadines dalis, o patį tekstą palieka patarėjams ir padėjėjams. O šie, ko gero, arba visai neskaito, arba „perskaito“ tai, kas reikalinga šefui.
Viduržemio jūra į Europą bandantys patekti imigrantai. EPA-ELTA nuotr.
Suprantu, kad tai skamba gal kiek užgauliai, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokį ministro ir jo komandos aplaidumą, susipažįstant su valstybių likimus lemiančiais dokumentais? Pagaliau, ir ilgametė tarptautinė praktika turėjo pakuždėti ministrui, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams.
Dar kartą prisiminkime, ką interviu BNS sakė mūsų ministras. Jis tvirtino, kad aistros dėl dokumento „kilo kiek netikėtai (?! – J.L.) ir priežastis toms emocijoms buvo neteisingai paskleista informacija, kad šalys įsipareigos teisiškai kažką daryti, tikslinti įstatymus, buvo netgi skleidžiama nuomonių, kad (numatoma – BNS) skatinti migraciją“.
JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis. Beveik du metus mūsų prezidentė ir UR ministras slėpė nuo Seimo, nuo visuomenės tokį nacionalinių valstybių tapatybę naikinantį susitarimą! Beliko vos kelios savaitės iki jų užmačių įgyvendinimo – ir še tau: „netikėtai“ kilo aistros. Yla išlindo iš maišo. Visuomenė gali džiūgauti. Bet ar to pakaks, kad Lietuva nepasirašytų šito susitarimo?
O gal reikia, kad išlindusi yla atliktų savo paskirtį ir įdurtų? Tiems, kurie ylą norėjo nuslėpti maiše?..
„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)
Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?
Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.
Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.
Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?
Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.
Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas”, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.
Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.
Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos „laive“.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.
Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.
Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.
Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.
Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų” valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet” sistemą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…
Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai” (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?) iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.
Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.
Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?
LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.
Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.
Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.
Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?
O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.
Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?
Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma, „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.
Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.
Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.
Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?
Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?
Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.
Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…
Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?
Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.
Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.
Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!
Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“
O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.
Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.
Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.
Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?
Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“
Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?
Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!
Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?
Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.
Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.
Na, sakykime, organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?
O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?
Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.
Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.
Susidaro įspūdis, kad kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.
Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.
Maironis
Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?
Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.
Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.
Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“
Dažnas, paklaustas, kas yra valstybė, atsakys: „Valstybė – tautos namai“. Ir taip pat dažnas susivoks, jog kalba metaforiškai.
Viena, namas – tai apčiuopiamas, tūrį ir formą turintis pastatas, o valstybė – abstrakti struktūra.
Antra, abu, pastatas ir struktūra, renčiami iš skirtingų medžiagų. Pastatui reikalingi rąstai, plytos, cementas ir krūva visokių kitokių medžiaginių statybinių detalių. Valstybę gi struktūruojame iš gyvų žmonių.
Trečia, skiriasi įrankiai, instrumentai, kurių pagalba yra statomas namas ar valstybė. Iki šiol vargu ar kam būtų atėję į galvą „statyti“ valstybę kirvių, kaltų, grąžtų ar ekskavatorių pagalba.
Taip buvo iki šiol. Bet dabartinė valstiečių, žaliųjų ir dar nebežinia kokių (nes keičiasi vos ne kas pusmetį…) prie jų prisišliejusių politinių grupuočių vyriausybė posakį „Valstybė – tautos namai“ supranta valstietiškai tiesmukai, be jokių ten abstrakčių poezijų. Tad ir poška kirviai, džerška pjūklai, pjaustantys gyvąją visuomenės struktūrą, vyriausybei ėmusis veiksmų, kuriuos ji vadina reforma, o nuo aukštosios politikos tolėliau esantys tikrieji statybininkai vadintų remontu, renovacija.
Bet dabartinė vyriausybė tuo ir skiriasi nuo visų buvusiųjų, kad neskiria sparnuotosios poezijos nuo sunkiasvorės realybės, valstybės nuo namo, žmogaus nuo rąsto/plytos. Todėl ją teisingiau būtų vadinti ne vyriausybe, o statybos trestu.
Kažkas, gal premjeras, gal kokio Seimo komiteto pirmininkas davė nurodymą reformuoti arba renovuoti visą tą namelį – ir dūzgia tresto statybininkai, burzgia statybinė technika, griaudama, rausdama ir niokodama visa, kas painiojasi po kojų, kas trukdo kuo greičiau įvykdyti valstybinį užsakymą.
Sugalvojo vyriausias statybininkas reformuoti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą – ir skuba buldozeriai, šluodami iš statybų aikštelės visa, kas ten stovėjo iki tol.
Kaip liudija mokytoja Rūta Andriuškevičienė, „Mokyklų naikinimas, gryninimas, o ir krepšelio politika sukūrė tokią atmosferą, kad pedagogai nebepajėgūs vieningai pasipriešinti absurdui /…./, nors ant jų galvų griūte griūva ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės sprendimai. Paskutinis iš tų sprendimų paskelbtas vasarą: nuo rugsėjo pirmosios – etatinio apmokėjimo modelis. Negirdėta praktika: be pilotinio bandymo, be metodinių pasitarimų, be bendruomenės paruošimo. Sveikam, ne tik profesiniam, protui nesuvokiamas elgesys. Eksperimentas, nubraukiantis metų metus ruoštą ir jau veikusią kvalifikacinę apmokėjimo sistemą“.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nubraukti nubraukė, bet ar naujasis statinys pajėgs funkcionuoti?
Sugalvojo statybos tresto sveikatos poskyrio vyriausias statybininkas sveikai maitinti mūsų visų (o ne savo paties) vaikus – ir užvirė košę. Tik skirtingai nuo visokių avižinių, bulvių ar grikių košių, šitoji praktiškai nevalgoma.
Dabar kiekvieną darbo dieną tą valandą, kai mokyklose yra ilgosios pertraukos metas, miestų ir miestelių gatvėmis žygiuoja būriai didesnių ir mažesnių moksleivių, kažką įnirtingai kramsnojančių, o neretas dar ir glėbyje nešasi labai nesveikai atrodančių bandelių, dešrelių, kebabų šūsnį. Paklausti, iš kur ir kur žygiuoja, moksleiviai mielai paaiškina: „Pietaujame. Mokyklos valgykloje neskanu“.
Niekas nesako, kad bloga yra rūpintis mūsų vaikų sveikata. Bloga – rūpintis blogai ar kvailai.
Niekas negiria mūsų tautinės virtuvės su cepelinais, spirgais (beje, labai skanu…), kad labai sveika, neteigia, kad tradiciniai, biurokratiniai džiūvėsėliuose pavolioti traškūs kepsniukai – būtent tas patiekalas, kuris padės mūsų vaikams augti sveikais, gražiais, protingais. Bet ar kas apgalvojo, paskaičiavo, kaip atsilieps sveikatai toks prievartinis visų vaikų su skirtingais skoniais, įpročiais bei poreikiais sodinimas ant visiems vienodos beskonės, bet – gal būt!? („gal būt“ todėl, kad po mėginimo vaikus nuo sviesto persodinti ant margarino dietos aš visai nebepasitikiu sveikatos ministro nusimanymu tame, kas yra sveikas maistas) – sveikos dietos?
Jei kas pamėgino savo vienintelei atžalėlei staiga, per vieną dieną pakeisti įprastinį meniu, žino, kad tai beveik neįmanoma. Geriausiu atveju, ilgai ilgai įkalbinėjant, įtikinėjant, pažadant mainais už kiekvieną suvalgytą kąsnį nupirkti tą ir tą, nusivežti ten ir ten, gal ir užtektų kelių savaičių pastangų.
Bet kad taip staiga pavyktų „nusveikatinti” visą nuolat kokiam nors maistui pasirengusį paauglių kolektyvą?
Gal mokyklą kažkas supainiojo su konclageriu, kur išbadėję žmonės kimšo viską, ką tik jiems davė?
Baigiasi rugsėjis. Jau beveik mėnesį tęsiasi moksleivių protesto žygiai į artimiausias kebabines ir kitus nesveiko maisto „taškus“, ir galo jiems nesimato… Kiek „nesveikų“ produktų nusėdo moksleivių skrandžiuose, kraujyje, galiausiai – smegenyse?
Čia net nebetinka pagarsėjusi buvusio Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino frazė: „Norėjome kaip geriau, gavosi kaip visada“. Mūsuoju atveju „gavosi“ net blogiau, nes tai, ką dabar mokiniai suvalgo greito maisto užeigose ir užbėgose, dar nesveikiau, nei ankstesnis maistas mokyklų valgyklose.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Tenka konstatuoti, kad sveikatos ministras pasirodė ne tik menkai nusituokiantis sveikame maiste, bet dar menkiau nusituokiantis ir jo specialybei artimesnėje srityje, kaip psichologija. Jis užmiršo, o gal nė nežinojo, kad žmonės, skirtingai nuo rąstų ir plytų, yra apdovanoti sąmone, emocijomis ir net protu… Ignoravo tokį reiškinį, kaip masių ar visuomenės psichologija, ir tai, kad politikams su ja reikia skaitytis nė kiek ne mažiau, kaip valstiečiams su orais, su įvairiais klimato reiškiniais!
Ar kas paskaičiavo, kaip brukama naujovė atsilieps moksleivių psichinei savijautai, nuotaikai, o gal ir fizinei sveikatai, nes juk ne visi pagal vienodą modelį yra nulipdyti? Kaip ją vertins tėvai?
Ar apskritai bent viena šios vyriausybės institucija, imdamasi reformų, svarstė, skaičiavo ir apskaičiavo diegiamų pokyčių poveikį visuomenės savijautai, požiūriui į naujoves ir galų gale – reformų rezultatui?
Tokio pobūdžio tyrimus paprastai atlieka psichologai.
Prisimenu, jog pirmoji demokratinės Rusijos Federacijos reformatorių vyriausybė, vadovaujama Jegoro Gaidaro (tikiuosi, tą pavardę galiu minėti, nebijodama būti apšaukta įtakos agentu?) į savo sudėtį įtraukė vieną žinomiausių to meto psichologų Leonidą Gozmaną, ir jis dirbo joje visą laiką, kol gyvavo šis ministrų kabinetas.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kai Gaidaro vyriausybė buvo atstatydinta, L. Gozmaną pakvietė į JAV skaityti paskaitų apie emocionalių santykių psichologiją, politinę psichologiją (!!!) ir psichologinę Sovietų Sąjungos istoriją (įdomu, ar Lietuvoje turime bent vieną psichologą, skaitantį paskaitas apie atkurtos Lietuvos Respublikos politinę psichologiją ir psichologinę valstybės istoriją? Būtinai atvykčiau pasiklausyti…)
Beje, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, teikdama pasiūlymus dėl kainų reguliavimo, ragina atkreipti dėmesį į pasirenkamų priemonių įvertinimą bei pasekmių numatymą.
Ar išgirs jos raginimą miškus kertantys medkirčiai-valstiečiai? Ar pamatys jie galų gale, kad iš po jų reformų kirvių lekia ne skiedros, o gyvi žmonės?
Nespėjo LR Konstitucijos ir Lietuvos valstybingumo gerbėjai lengviau atsikvėpti po to, kai Seimui nepavyko atmesti Prezidentės veto, uždraudusio žeminti kartelę dėl referendumo, valstiečių darbštuoliai vėl įsikinkė į arklą, kad iš kitos pusės išakėtų svarbiausią Lietuvos valstybingumo priebėgą…
Jei iki šiol jie mėgino akėti vieną straipsnį, kuriame kalbama apie LR pilietybę, tai dabar užsimojo aparti visą skirsnį. Ir net ne vieną skirsnį.
Dar vasarą Seimo pirmininkas pademonstravo neregėtą nuovoką, susitikime su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pripažinęs, kad Prezidentės veto dėl pataisų, kuriomis nužeminama referendumo kartelė pilietybės įstatymo keitimui, turi pagrindo, ir Seimas veto gali neatmesti. O žurnalistams V. Pranckietis suteikė vilties, kad vis tiek kokias nors pataisas Seimas sugalvos: „Turbūt nėra neteisingas tas veto – dėl to, kad išskirtas vienas straipsnis yra, tai galbūt dar bandysime kokių kitokių variantų daryti“.
Išties, galime pasidžiaugti, kad kartais mūsų išrinktieji ir girdi, ir mato, ir mokosi iš klaidų bei Prezidentūros pastabų.
Šį kartą jie išgirdo Prezidentės patarėjos Rasos Svetikaitės paaiškinimą, kad Referendumo įstatyme nustačius lengvesnę pakeitimo tvarką tik vienam Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui, „būtų sukuriamas precedentas ateityje selektyviai keisti kurio nors kito fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes įtvirtinančio Konstitucijos straipsnio nuostatas“.
Maža to, Konstitucijos artojai išgirdo, jog surengus referendumą vadovaujantis abejotinomis pakeisto įstatymo nuostatomis, vėliau gali būti anuliuoti jo rezultatai. O tai jau visai baisu. Todėl pasigėrėtinai vikriai yra teikiamas naujas pataisų variantas. Dabar siūloma taisyti net du skirsnius, pirmąjį ir keturioliktąjį.
Šiuo metu Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnio straipsnius referendumu pakeisti gali daugiau kaip pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Seimūnų stumiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad sprendimas dėl aukštesnę apsaugą turinčių Konstitucijos pirmo bei keturiolikto skirsnių pataisų priimamas, jeigu referendume tam pritaria ne mažiau kaip du penktadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių!
Keistas pasirinkimas…Kodėl tenkinamasi dviem penktadaliais? Galėjo taip nesikuklinti, ir „nuleisti” kartelę, pavyzdžiui, iki vieno penktadalio… Beje, kandesni interneto komentatoriai siūlė dar paprastesnį variantą, jog užtektų keturių balsų: premjero, Seimo pirmininko bei dviejų Seimo komiteto pirmininkų (skaitytojai, aišku, numano, kokių…).
Tiesa, Konstitucijos artojai maloningai palieka galioti seną tvarką dėl nuostatos „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas: jos gali būti pakeistos tik trimis ketvirtadaliais balso teisę turinčių piliečių.
Neprisimenu, kas, bet „kažkas” suskaičiavo, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi maždaug 2,5 mln. piliečių, tad pusė būtų 1,25 mln. rinkėjų, du penktadaliai – milijonas rinkėjų.
Matematika, deja, šlubuoja: kaip skelbia https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=155179, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 510,4 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus ir jie sudarė 17,9 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, rinkėjų turime dar mažiau, nei 2,5 milijono, nes, atrodo, visi sutariame, kad mūsų – jau toli gražu nebe trys milijonai, ir iš to likučio dar reikia atmesti balso teisės neturinčius vaikus. Tad likimas tos Lietuvos, kurią, kaip ir jos Konstituciją, kūrė daugiau kaip trys milijonai piliečių, šiandien kažkieno keistu įgeidžiu būtų atiduotas spręsti mažiau kaip vienam milijonui balsuotojų.
Tik pagalvokite: referendumo kartelė žeminama dėl skirsnio, kuriuo aptariama mūsų valstybė (I skirsnis: LIETUVOS VALSTYBĖ), ir dėl paties Konstitucijos keitimo skirsnio (XIV skirsnis: KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Kitaip sakant, užsimota griauti pačius valstybės pamatus arba, kaip išsireiškė Prezidentės patarėja, „fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes“ įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas. Bet užtat neliečiami tokie skirsniai, kaip, pvz. IV skirsnis; TAUTOS ŪKIS IR DARBAS, V skirsnis: SEIMAS, IX skirsnis: TEISMAS ir kiti, kuriais iš esmės, tik detalizuojama tai, kas apibrėžta ir įtvirtinta I ir XIV skirsniuose.
Štai ir išlenda keisti prioritetai: kaip kalbama apie valstybę, Konstituciją – keiskite, jei norite, palengvinsime, kad nepervargtumėte besistengdami, bet jau mūsų, brangiųjų, Seimo ar Vyriausybės, ar visokių ūkių ūkelių – neee, nelieskite! Kartelė liks kaip ir buvusi – aukštai. Aukščiau, nei du penktadaliai balsuotojų.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke po susitikimo su Seimo pirmininku pasidalino viltimi, kad aukščiausi valstybės vadovai agituos aiškindami, ką reiškia pilietybės išsaugojimas ir kad Lietuvai reikalingi piliečiai. Tik nepatikslino, ką turėtų agituoti? Lietuvoje gyvenančiuosius, ar iš jos išvykusius?
Mūsų, Lietuvoje gyvenančių, agituoti nė nereikia. Mes gal net geriau už aukščiausius valstybės vadovus žinome, ką reiškia pilietybės išsaugojimas, žinome, kad Lietuvai reikalingi piliečiai, tikri, mokantys mokesčius (iš kurių bus finansuojamas referendumas, o tai apie 2 – 2,5 milijono eurų), dirbantys čia, statantys namus, tiltus ir visa, ant ko stovi valstybė. Ir kaip tik dėl to niekur nevažiuojame, mėginame kurti savo ir savo vaikų gyvenimą čia, Lietuvoje, nors daugelio mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu valstybės vadovų…
Tad jeigu ir reikia ką agituoti, tai pirmiausia ponią Henkę su visa jos PLB, kad pagaliau su(si)prastų, jog Lietuvai išties labai labai reikalingi jos piliečiai! Žmonės, bet ne jų dokumentai.
O jei išvykėliai neva negali jausti ryšio su Tėvyne be popierėlio, panašiai, kaip vaikščioti dar nemokąs kūdikis bijo žengti, neįsikibęs nors į vieną motinos pirštą, – tai tegu kreipiasi į poną vyriausiąjį valstietį R. Karbauskį, kad jis atgaivintų savo atmintį ir įteisintų Lietuvio paso projektą, kurį jis įregistravo Seime 2017 rugpjūčio 8 d. Būtent jis, projekto autorius, anuomet užtikrino, kad Lietuvio pasas yra kaip tik tas dokumentas, kuris puikiai padeda išsaugoti kitos šalies pilietybę priėmusio lietuvio ryšį su Tėvyne, tik nesuteikia teisės, negyvenant tėvynėje, balsuoti, rinkti, lemti šalies ateitį.
Kodėl dabar R. Karbauskis nebeprisimena to projekto? Neribota valdžia atmintį atbukino?
Pavojingas simptomas, nes ilgiau pasėdėjęs Seime, jis gali nebeprisiminti, kur, kurioj šaly plyti tūkstančiai hektarų jam priklausančių arimų… Juk arti juos, o ne Konstituciją – tikrasis garbingas, prigimtinis valstiečio užsiėmimas.
Susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Susisiekimo ministerijos nuotr.Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė
Jei kas nebesusigaudo, apie kurį Masiulį kalbama, patikslinu: mano herojus – susisiekimo ministras, kuris prieš tai buvo energetikos ministras, o dar prieš tai – valstybinės bendrovės „Klaipėdos nafta“, atsakingos už Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimą generalinis direktorius, dar anksčiau – liūdnai pragarsėjusios „Leo LT“ finansų direktorius, vadovavęs ir įmonės likvidavimo procesui… Be to, Rokas Masiulis – vos ne vienintelis tikras profesionalas itin neprofesionalioje valstiečių ir žaliųjų vyriausybėje.
Pagaliau, jis – vienas geriausių Lietuvos vadybininkų-biurokratų ir visų kyšininkų, nesąžiningų valdininkų ir verslininkų košmaras. Kaip paskelbė „Lietuvos rytas“, Rokas Masiulis – šios Vyriausybės lyderis pagal atleistų jam pavaldžių vadovų skaičių: per nepilnus pusantrų metų Masiulis savo vadovaujamoje ministerijoje pakeitė jau du trečdalius vadovų.
O tai, kad nepaisant viso to grėsmingo nuopelno sąrašo, biurokratas – profesionalas nestokoja ir mielų žmogiškų silpnybių, liudija pomėgis žvejoti bei domėjimasis kinų kalba. Ir vieną, ir kitą pomėgį, sprendžiant iš rezultatų, R. M. pritaiko sėkmingai žvejybai drumstuose, su verslu susiburkavusios politikos vandenyse, meškeriojant iš ten gėdą praradusius valstybės tarnus.
Tačiau toks Rokas Masiulis tik vienas, o ministerijų, kur klestėjo ir tebeklesti gėdingi sandoriai ir nesąžiningi valdininkai, tiek, kiek ir vangių, valdininkų sąžine ir/ar verslininkų dora nesirūpinančių ministrų. Todėl vienintelė išeitis – klonuoti Roką Masiulį, kad užtektų visoms ministerijoms.
Vieną jo kloną reikėtų tupdyti į Teisingumo ministeriją, kuri nesugeba nuo šantažo ir persekiojimo apginti buvusios Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterės Rasos Kazėnienės, paviešinusios finansinius pažeidimus šioje įstaigoje. Paviešino tik viename izoliatoriuje, bet išsigando ir užsiuto visas Kalėjimų departamentas ir, atrodo, ne tik jis.
Kalėjimo departamentą nesunku suprasti. Ten korupcijos tiek, kad su ja, kaip parodė audito tyrimai, nesusitvarkė net specialiai kovai su korupcija įsteigtasis padalinys.
Neseniai teisingumo ministras Elvinas Jankevičius pasirašė įsakymą dėl Kalėjimų departamento struktūros pakeitimo, pagal kurį nuo kitų metų vasario pradžios bus pertvarkyta Kalėjimų departamento struktūra. Vietoj šiuo metu dirbančių 132 darbuotojų liks 75. Sujungus kai kuriuos skyrius bei panaikinus valdybas, vietoj 15 padalinių liks 10. Tokiu būdu sumažės vadovaujančių darbuotojų, o tai, sutikite labai skaudus „pokytis“.
Vos ne visuotinio skausmo fone, įkalinimo įstaigose dirbančių pareigūnų profesinės sąjungos atstovai pasigedo 3 (trijų!) milijonų eurų, kurie struktūrinės pertvarkos eigoje turėjo būti skirti pareigūnų atlyginimų didinimui dar šiais metais. Tačiau vieniems pareigūnams atlyginimai didėjo, o daugumai – nė krust.
Pasak Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko Vitalijaus Jagmino, kaip rašoma www.15min.lt, kai kurių įkalinimo įstaigų vadovai pareigūnams aiškina išvis jokių pinigų negavę ir nematę. Nieko aiškaus profsąjungų atstovams nepasakė nė ministras, tad V. Jagminui susidarė įspūdis, kad dabar ministerijoje visi tik ieško ir ieško tų trijų milijonų.
Reikalingas ir naudingas užsiėmimas, bet procesas, ko gero, paspartėtų ir būtų tikrai rezultatyvus, jei į paieškas būtų pasitelkta jau svarią patirtį šiame darbe (nudaigotų valdiškų pinigų paieškose) sukaupusi Rasa Kazėnienė. Tačiau ją, atrodo, stengiamasi laikyti kuo atokiau nuo Teisingumo ministerijos reikalų, o ypač nuo jos finansų. Neįvertina jos ir ministras Jankevičius. Ne erelis, deja… Ir ne Rokas Masiulis…
Kitą Roko Masiulio kloną tupdyčiau į Švietimo ir mokslo ministeriją. Ten pastaruoju metu irgi vyksta intensyvios biudžeto lėšų paieškos. O kadangi ši ministerija didesnė už Teisingumo ministeriją, tad ir pinigai joje sukasi kur kas įspūdingesni: ten šiandien ieškoma 17 milijonų, kurie – koks sutapimas!? – irgi dingo, pradėjus vykdyti tam tikras reformas, o turėjo būti skirti, kaip tikina premjeras, pedagogų atlyginimams didinti.
Tačiau realiai procesas vyksta panašiai kaip ir Kalėjimų departamente. Nedidelei daliai pedagogų po reformos atlyginimas šiek tiek padidėjo (pavyzdžiui, jauniems, tik pradėjusiems dirbti), daugumai – niekas nepasikeitė, o dar kitiems atlyginimai dargi sumažėjo… Stebisi profsąjungos, stebisi mokytojai, stebisi netgi mokyklų vadovai, nors pagal gudrią naująją atlyginimų reformą kaip tik nuo mokyklos direktoriaus, o ne nuo Švietimo skyriaus vedėjo ar kokio ministerijos departamento tiesiogiai priklauso pedagogų bei jų padėjėjų darbo krūvio sudarymas ir įvertinimas.
Centre – garsusis Lukiškių kalėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Taigi, gerbiama ministre, kur tie 17 milijonų, skirtų pedagogų atlyginimams?
Teisingumo dėlei prisipažįstu, kad turėjau galimybę tą klausimą užduoti aukštiems ministerijos pareigūnams žodžiu. Tačiau vietoj atsakymo – tyla ir gūžčiojimas pečiais. O viena APD (aukštai pastatyta dama, bet ne ministrė), žiūrėdama man į akis, kietai išskiemeniavo: „Niekas-niekada-ministerijoje-atlyginimų-reformos-nesiejo-su-atlyginimų-didinimu!“
Ką gi, teks pacituot iwww.svietimonaujienas.lt. Kaip skelbia šis šaltinis, kovo 22 d., švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, jos patarėjas Arminas Varanauskas ir vieno iš ministerijos departamentų direktorius Aidas Aldakauskas pristatė etatinį mokytojų darbo užmokesčio modelį. „Norime, kad mokytojų gyvenimas pasikeistų gerąja linkme“, – kalbėjo J. Petrauskienė
O kokiu būdu jis keisis?
Ministrė paaiškino, jog mokytojų atlyginimai bus skaičiuojami nebe už atskiras valandas, kaip iki šiol, o už etatą, o tai reiškia, kad „bus apmokamos ne tik pamokos ir su jomis susijusi veikla, bet ir kiti darbai, atliekami mokyklos bendruomenei“. O tai, savo ruožtu, reiškia, kad „automatiškai daugumai mokytojų išaugtų ir jų darbo užmokestis.“ [Daugiau žr.: http://www.svietimonaujienos.lt/pristatytas-mokytoju-etatinio-darbo-uzmokescio-sistemos-modelis/]
Ir kas dabar drįstų tvirtinti, kad ministerija „niekada“ nesiejo naujo apmokėjimo modelio su atlyginimų didinimu?
Logiška buvo numatyti, jog didinant atlyginimus, ministerijai reikės daugiau lėšų, todėl supratinga vyriausybė ir skyrė tam reikalui 17 milijonų eurų. Tik kur jie? Gal adresą žino toji pati APD, kuri aiškino man, jog „niekas niekada…“?
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Dabar suprantate, kodėl švietimo ir mokslo ministerijai reikia Roko Masiulio klono? Beje, praverstų ir Rasos Kazėnienės klonas. Juk aišku, kad tie žmonės, kurie šiandien išsisukinėja ir netgi meluoja, ne tik nesuras kažkur nudaigotų šiųmetinių milijonų, bet į jų sukurtą juodąją skylę gali nugarmėti ir tie keliasdešimt milijonų, kuriuos vyriausybė ketina skirti sekančiam reformos etapui.
Rodos, tokia maža ta Lietuva, tokie suvargę, dejuojantys jos žmoneliai, o, bet, tačiau – tokios plačios, tokios nepripildomos prie valdžios pinigų prisisiurbusiųjų ir viskuo patenkintųjų veikėjų (liežuvis neapsiverčia juos vadinti pareigūnais) kišenės!
Beje, Kalėjimų departamentas jau išplatino pranešimą, kuriame pareiškė, kad profesinės sąjungos narių interpretacijos dėl pataisos pareigūnų atlyginimams skirto ir neva dingusio papildomo finansavimo yra nepagrįstos.
Prieš metus, belaukiant 2017 m. rugsėjo 1-sios, žinomas politikas Gabrielius Landsbergis, su būreliu vaikų ir žmona – pedagoge, kaip retas kitas Seimo narys, augte suaugęs su mokykla, paatviravo apie Rugsėjo pirmąją: „Kai pradėjome su Austėja draugauti prieš aštuoniolika metų, vieną dalyką išmokau iškart – Rugsėjo pirma yra šventa. Tokia šventa, kad ruoštis jai reikia pradėti rugpjūčio viduryje.“
Atidžiai apžiūrėjau tuometinius populiarius žiniasklaidos šaltinius, ir niekur neradau prieštaraujant minčiai, jog Rugsėjo 1-ji – „šventa“.
Neprieštaravo nė valdantieji. Galima buvo pagalvoti, kad jų tyla reiškia pritarimą. Bet ne veltui valdančiąją daugumą sudaro „valstiečiai“: jie, regis, gyvena pagal gyvulių ūkio įstatymus, kurių pirmasis skelbia: „Tylioji kiaulė giliąją šaknį knisa“.
Ir iškniso: prabėgo tik metai, tačiau kaip pasikeitė aplinka! Šiandien, likus iki Rugsėjo 1-sios mažiau nei savaitei, vargu ar rasime Lietuvoje bent vieną ne nostalgiškais, į praeitį nuplaukusiais, o realiais darbiniais ryšiais su mokykla susijusius specialistus, pedagogus, kurie neveidmainiaudami pasakytų, jog „Rugsėjo pirmoji – šventa“.
Šiemet – nei šventės, nei, tuo labiau, šventumo. Viskas susijaukė. Negana mokytojų darbo apmokėjimo reforma vadinamo uragano, įvedant etatinio apmokėjimo tvarką, bet ir kalendorius nuvylė. Rugsėjo 1-ji įpuolė į nei šiokią, nei tokią dieną, į šeštadienį, kuri, nebūdama „šventa“, yra eilinė nedarbo diena visiems darbo žmonėms. O mokytojas, liberalų-marksistų supratimu, yra toks pat darbo žmogus, kaip ir vairuotojas, gydytojas, ministras, barmenas, kuriems ar rugsėjo, ar gruodžio pirmoji vienodai reikšminga tik pagal tai, į kurią savaitės dieną ji „įkrenta“ tais metais: jei sekmadienis, tai „šventa“, jei šeštadienis, tai – „nedarbo”, ir baigtas kriukis!
Prisipažįstu: neprisimenu tokios nevykusios mokslo metų pradžios nuo tų laikų, kai, pati, apsiginklavusi diplomu, išėjau į gyvenimą „nešti šviesos ir tiesos”… Visada tai buvo išskirtinė, neeilinė diena, naujo ateities kartos ugdymo ciklo pradžia.
Šiemet Rugsėjo 1-ji nebe šventė, o tik eilinio grupinio darbo sezono pradžia.
Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Rajonuose mokyklų vadovai, išvarginti nervingos vasaros, kai iki pat paskutinės atostogų savaitės vis dar neaišku, ką ir kaip skaičiuoti, nebenori tradicinių bendrų, mokslo metų pradžią „skambinančių” konferencijų, susitikimų. Vienintelis jų noras – kaip nors viską suskaičiuoti, „įtilpti“ į turimas lėšas ir … kad iš mokyklų neimtų bėgti galutinai nusivylę ir pasipiktinę pedagogai.
Rajonų politikai, atsakingi už švietimą, tupi suskliautę ausis, nes ausys nebeišlaiko pačių riebiausių makaronų, kuriuos jiems yra kabinusi valdžia: Seimo Švietimo komitetas vis dar kažką vapa apie „mažų mokyklų išsaugojimą”, o Švietimo ministerija pateikė toookią mokytojų ir administracijos krūvių (nuo jų priklauso atlyginimas) skaičiuoklę, kad, nenorėdami varyti į bankrotą savo savivaldybių, rajonų politikai turės priiminėti sprendimus uždaryti visas mokyklėles, kuriose mažiau nei 120 mokinių.
Mat, (ne)išmintingu ministerijos sprendimu, vienas administratoriaus-direktoriaus etatas skiriamas tik tokiai švietimo įstaigai, kuri auklėja ne mažiau 120 vaikų. O jei „tik“ 110 ar dar mažiau, savivaldybe, malonėk papurtyti savo kišenę!.. Jei nori išsaugoti kokią mažutę mokyklėlę su 30-50 vaikų, galima pasirinkti: neremontuoti šaligatvių, sumažinti lėšas jaunimo laisvalaikiui ar kokioms nors sveikatinimo programoms, sumažinti gatvių apšvietimą, atsisakyti kitų gyvenimą patogesniu, jaukesniu darančių „smulkmenų”…
Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau tokie skaičiavimai šalyje, kuri nebeturi nė trijų milijonų gyventojų, kur nuo vienos iki kitos mokyklos, retėjant gyventojams, ne tik dešimt, bet ir penkiolika, ir daugiau kilometrų, panašesni į pasityčiojimą arba į nedovanotiną nekompetenciją, o ne į vyriausybės rūpestį, kad nesulaukėtų Lietuvos provincija, kad joje augtų šviesus, žingeidus jaunimas, savo šalies patriotai.
Šiaurės vakariniame Lietuvos pakrašty, Skuodo rajone yra mielas bažnytkaimis Lenkimai, šalia kurio – pirmojo lietuviškai rašiusio Lietuvos istoriko Simono Daukanto gimtinė.
Nežinau, kokia mokyklėlė buvo Lenkimuose „Smetonos laikais”, bet sovietmečiu čia buvo vidurinė. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, neužilgo mokykla susitraukė iki pagrindinės, o šiandien – jau tik daugiafunkcis centras su pradine mokyklėle… O kas toliau?
Tad kur šiandien gimsta ir mokosi daukantai? Ir kas moko juos, būsimuosius daukantus? Valančius? Kudirkas? Maironius ir Marcinkevičius?
Vietoj atsakymo – klaustukai su šauktukais…
Pedagogė Judyta Tekingunduz iš Mažeikių dalinasi tokiu pastebėjimu: „Kadangi pagal visų Europos agentūrų duomenis, švietimo sektoriaus darbuotojai yra sąrašo apačioje, o tai reiškia, kad pasiekėme dugną ir giliau nebėra kur, todėl drąsiai galime teigti, kad mes – Europos ubagai. Su aukštuoju išsilavinimu, oria laikysena ir prestižiniu pavadinimu“.
Kol kas, pasiklausius tiek mokyklų vadovų, tiek mokytojų atsiliepimų, susidaro įspūdis, kad ir ši reforma siekia to paties tikslo, kaip ir anksčiau liberalų vykdyta mokyklų „krepšelizacija”: sutaupyti valstybės biudžeto lėšas. To siekiama, verčiant uždarinėti „mažas“ mokyklas ir/ar sumažinti pedagogų skaičių.
Kai kas gali paprieštarauti: savivaldybėms suteikta teisė pačioms finansuoti tas mokyklas, kurių išlaikymui valstybė pristigo lėšų, tačiau savivaldybės to nedaro, gal būt, tyčia, „sabotuodamos“ gražiausias Švietimo ministerijos iniciatyvas.
Taip, gerbiamieji, aš neperdedu: raštuose, kuriuos į savivaldybes siunčia ministerija, jau pasirodė šis, stalininių represijų laikus primenantis grėsmingas žodis „sabotažas“. Prisigyvenome… Gal dar ir represijų sulauksime?
Taip, rajonų politikams palikta teisė nuspręsti išlaikyti nors ir du mokinius turinčias mokyklas … iš savo, iš savivaldybės surenkamo biudžeto. Bet rajonuose dauguma politikų – ne avantiūristai (kaip Vilniuje), o ūkiškai mąstantys žmonės. Ir jei tuo pačiu metu, kai vyksta mokytojų darbo apmokėjimo reforma, kita tos pačios vyriausybės ministerija imasi vykdyti mokesčių reformą, kurios pasėkoje savivaldybės, net ir išsinerdamos iš nuosavų kelnių, nebesurinks tiek mokesčių, kiek surinkdavo pernai ar užpernai, rajonų politikai supranta, kad verk neverkęs, o mažosioms mokykloms atėjo paskutinioji…
Rugsėjo 1-oji. Beauštanti aušrelė. 2014 metai. Vytauto Visocko nuotr.
Rašau šias eilutes, o prieš akis – Savivaldybių švietimo konferencijos, kuri turi vykti rugpjūčio 28 d., programa. Joje numatyta daug įdomių pranešimų. Bus ir toks: „Savivaldybių vaidmuo, kuriant gerą mokyklą“.
Įdomu, ar pranešime bus apibrėžta, kokią mokyklą Švietimo ministerija laiko gera?
Tą, kurioje daug moksleivių? Kurioje – tik aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos mokytojai, už savo darbą gaunantys orius (o ne ubagiškus) atlyginimus?
O gal tą mokyklą, kurios mokiniai, gavę atestatą, neišsilaksto po šalis plačiausias, bet įgytas/įdiegtas žinias ir gebėjimus pritaiko, vysto ir puoselėja čia, gimtajame krašte?
Beje, po interneto platybes klajoja graži legenda: Vokietijoje mokytojo profesija esanti viena geriausiai apmokamų valstybėje. Kai teisėjai, gydytojai bei inžinieriai ėmė klausinėti kanclerės Angelos Merkel, kodėl jų alga mažesnė nei mokytojų, Merkel neva atsakiusi: „Kaip aš jus galiu lyginti su tais, kurie jus išmokė?“
Buvo taip, ar ne, ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad iš Merkel atsakymo paaiškėjo, kodėl mūsų valstybėje viskas čiuožia žemyn: todėl, kad prie valstybės vairo stovi žmonės, kuriuos mokė… orūs, diplomais nuogybę prisidengę ubagai.
Tai tiek ir tos šventės… Nes ubagams kiekviena diena – tai kova už būvį! Net jei ta diena – Rugsėjo 1-j…
Kovo mėnesio pabaigoje savaitraštyje „Ūkininko patarėjas“ pasirodė Juozo Skripkausko straipsnis „Kaimo bibliotekos kapanojasi mirusių sielų voratinkliuose“.
Nustebino ir, atvirai kalbant, papiktino tendencinga, pagiežinga jau pati straipsnio pradžia. Spręskite patys: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas ne visiems yra blogai, kai kas tuo išmaniai naudojasi. Kaimuose dar sovietmečiu įsteigtos bibliotekos turėtų neatsidžiaugti mažu darbo krūviu, nors savo ataskaitose deklaruoja nuveikiančios milžiniškus darbus“.
Užbaigiamas straipsnis irgi panašiu irzliu, demaskuotojišku tonu: „Ant kokių pamatų suręsta Lietuvos kaimo švietimo sistema, jeigu dažnas apie ją nieko nežino, o jei žino – negali pasinaudoti? Gali būti, kad ji egzistuoja pati dėl savęs: vidaus aplinkraščių, planų, ataskaitų, formalių renginių ir garsių šūkių, kokie jie reikalingi“.
Beje, bibliotekos, ir kaimo, ir miesto, pagal dabartinį funkcijų paskirstymą priklauso kultūros sistemai; švietimo sistemai priklausytų mokyklinės ir ikimokyklinės įstaigos, bet ūkininkams skirto laikraščio autorius, matyt, nematė reikalo vargintis dėl tokių smulkmenų. Pakalbino tris – keturias 90-ties metų senutes, apibendrino, jog potencialios skaitytojos nieko nežino apie „švietimo sistemą“ – ir apkaltino, jog bibliotekos egzistuojančios pačios dėl savęs!..
Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.
Taip ir norisi pasiteirauti, ar nemėgino autorius su jomis pasirokuoti dar ir apie vegetarizmą, depiliacijas ir kalnų slidinėjimo Alpėse privalumus? Būtų galėjęs nustebinęs skaitytojus dar originalesnėmis išvadomis…
Tiek to, retorinius klausimus paliksime ateičiai. J. Skripkauskas – žemaitis, kilęs iš to paties Kretingos rajono, kurio bibliotekas kartu su Klaipėdos rajono bibliotekų tinklu jis ištyrinėjo su padidinamuoju stiklu, tad realią padėtį galėjo pamatyti ir įvertinti geriau nei kokie nors biurokratai iš Vilniaus, kurie dažniausiai tiek ir tedaro, kad skaitinėja ataskaitas, kurias jiems siuntinėja kaimų ir miestų bibliotekos.
Pamatyti tai pamatė. Kaip pamato vanagas, višta, fotografas, o ką jau kalbėti apie visokius dronus. Bet KĄ būtent pamatė, ar pavyko įvertinti tai, kas pamatyta, ar pavyko užčiuopti priežastis bei numatyti pasekmes ne tik abejotinos išminties sostinės biurokratinių sprendimų, bet ir savo parašytų žodžių ir išvadų? Vargu…
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
Pamatė: kai kuriuose kaimuose nėra net kasdienių prekių parduotuvės, o „renovuota biblioteka žibėte žiba“ – ir pasmerkė, išvadino tokias bibliotekas „išmintingai sukonstruotų mirusių sielų voratinkliu“.
Nepamatė: parduotuvės priklauso privataus kapitalo ir laisvos rinkos veikimo sferai. Parduotuvių savininkai eina ten, kur pinigai, o kaimų gyventojai – ne pats mokiausias šiandien gyventojų sluoksnius. Bet skaityti dar (vis dar!) moka visi, o valstybė – vis dar! – suinteresuota išsaugoti kuo civilizuotesnį ne tik jauno, bet ir pagyvenusio žmogaus pavidalą, tad nors ir vangiai, bet rūpinasi bibliotekomis, kultūros namais bei centrais, sveikatos įstaigomis ir net
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
keliais, net jeigu jais autobusas į gyvenvietę iš rajono centro atvažiuoja 1 – 2 kartus per savaitę.
Tik čia iškyla problemėlė: vienai daliai Lietuvoje gyvenančių žmonių atrodo, kad valstybė, valdžia per mažai rūpinasi regionais, kaimų ir miestelių Lietuva, numesdama jiems tik mažą dalį to, ką pasiskiria sau ir poros didesnių miestų reikmėms.
Kitai daliai, priešingai, toji kaimų Lietuva – akmuo po kaklu, trukdantis sau, savo reikmėms susišluoti ir tą varganą biudžeto dalį, kuri šiandien dar patraiškoma regionų kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai. Nežinau, kurių daugiau, bet tie, kurie svajoja sunaikinti kaimą, rėksmingesni, įtakingesni, ir jiems uoliau tarnauja armija rašančių, įrodinėjančių, agituojančių.
Olego Poliakovo knygos apie lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vieni jų, pasitelkdami visą modernią liberaliąją terminologiją, dejuoja, kiek nedovanotinai daug kvadratinių metrų tenka moksleiviams mažėjančių miestelių tuštėjančiose mokyklose, kiek jų, tų gražių mokyklų būtų galima privatizuoti (įdomu, kokiam reikalui), o kiti paprastesni, žemiškesni, nuo gimtųjų dirvonų netoli teatsiplėšę, paprastos liaudies terminais ir socialistiniais argumentais niekina ir trypia dar teberusenančius kaimų ir miestelių kultūros (sveikatos, švietimo) židinėlius.
Pamatė: galimą skirtumą tarp darbo krūvio, kuris, viena vertus, tenka keliasdešimt pacientų per dieną priiminėjantiems gydytojams ir, kita vertus, lengvai (taip, sprendžiant iš teksto, bibliotekininkų darbą įsivaizduoja autorius) knygeles kilnojančioms ištuštėjusių kaimų bibliotekininkėms.
Nepamatė: skirtumo tarp gydytojų ir bibliotekininkų pajamų. Būtent – pajamų, o ne algų, nes labai ir labai dažnas gydytojas be teisėtos algos į namus parneša dar ir neoficialių pajamų – labai apčiuopiamų pacientų dėkingumo apraiškų. O bibliotekų darbuotojai iš savo keliskart mažesnių algų dar papildomai „finansuoja“ savo pačių veiklą. Čia ir gėlės, arbata bibliotekų svečiams, atvykstantiems į susitikimus su skaitytojais, dailiai apiforminti pakvietimai, be kurių į bibliotekos renginius įdomesnių svečių neprisikviesi, o kur dar saldumynai ar vaisiai vaikams, moksleiviams, kurie dažnai savo žodžiu paįvairina, pagyvina rimtą renginį. O kur dar išlaidos, apnešiojant/apvežiojant knygomis neįgalius skaitytoju, nes nei transporto, nei komandiruotpinigių šiai tauriai misijai valdžia neskiria?
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”. Apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius.
Svarbiausia, nepamatė, nepajuto to degininančio nepilnavertiškumo, kurį patiria bibliotekininkai, kai, ruošiantis įdomesniam renginiui, bet negavus pakankamo finansavimo iš „valdžios“, tenka su ištiesta ranka apeiti vietos „mecenatus“, kuriais paprastai tampa smulkieji verslininkai – pagarba ir padėka jiems.
Bibliotekininkus suprasti gali nebent mažųjų miestelių ir kaimų kultūros centrų, skyrių vadovai, besistengiantys iš debesų nuvyti kultūros „virvę“ – prisikviesti įdomesnį atlikėją, koncertuojančią grupę ar, su didžiausiu vargu subūrus šaunesnę kapelą, šokėjų grupę, kur nors nuvežti juos savęs parodyti, žmonių pasižiūrėti. Nieko keista: jie irgi priklauso tam pačiam ujamam, Vilniaus ir vietos valdžios dažnai peikiamam kaimų kultūros židinėlių kurstytojų sluoksniui.
Pamatė: „kitame rajone nuo centrinės bibliotekos įsikūrę net trys kaimų filialai – einant tiesiai nebus nė trijų kilometrų“.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepamatė: šiais laikais nei tiesiai, nei aplinkui trijų ar daugiau kilometrų nors į biblioteką, nors į mokyklą ar į kultūros centrą pėsčias jau niekas nebeis, ypač pensininkai, tie aktyviausieji skaitytojai. Kilometrus pėstute beskaičiuoja nebent grybautojai. O autobusai po gyvenvietes važinėja retai ir ne kiekvieną dieną.
Nepamatė ir kito naujųjų laikų reiškinio: kadangi, kaip žinia, skaitoma ne kojomis, šiandien rūpinamasi ir visai nevaikštančiais, tik specialiuoju transportu važinėjančiais skaitytojais, įrengiant jiems specialius įvažiavimus ar keltuvus.
Ką padarysi, straipsnio autorius, sprendžiant iš visko, tebežiūri į gyvenimą socializmo statytojo akimis. Neberasdamas kaime jam suprantamesnio sovietmečio šurmulio su trankiais kolūkiečių chorais ir nieko kito neveikiančiomis, tik knygas „mainančiomis“ bibliotekininkėmis, bet užtat ataskaitose paskaitęs jam neįprastų renginių pavadinimus ir nepasivarginęs į juos įsigilinti, korespondentas smarkiai susirūpino: „Ar tik bibliotekos neuzurpuoja kultūros specialistų veiklos?“
Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos pristatymas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lyg anekdotus J. Skripkauskas cituoja renginių pavadinimus, nuo kurių, kaip pats prisipažino, jam suka vidurius: “Versk knygelės lapus ir raidelės pabus“, „Aš tau pasaką seku“, „Smagūs skaitymėliai“ ir pan.
Nieko keisto: jei gerai įmitusiam vyrui, įpratusiam prie kavos (su brendžiu ar be…), prie alkoholinio ar bealkoholinio alučio, pasiūlytume iš buteliuko patraukti kūdikių mišinėlio, ko gero, irgi vidurius susuktų.
Tačiau negi senokai mišinėlių nebevartojančiam žurnalistui neaišku, jog cituotieji renginiai skirti ne suaugusiems ir net ne vyresnių klasių moksleiviams, o patiems mažiausiems, tik tik pradedantiems sklaidyti pirmąsias knygeles, ir tik didelio didžiausio „Ačiū“, o ne pašaipos nusipelno bibliotekininkės, nuoširdžiai ugdančios būsimuosius skaitytojus, knygų mylėtojus?!
O gal kažkam kaip tik ir nepatinka tokia į ateitį nukreipta veikla, nes gali sutrukdyti uždaryti paskutines bibliotekas?
Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadangi aš nuo pat mažumės daug laiko esu praleidusi ir tebeleidžiu bibliotekose, tad remdamasi faktais, sukaupta patirtimi (o ne tendencingai atrinkta statistika) drįstu teigti, jog šiandieninė biblioteka nuo sovietinės skiriasi kaip diena nuo nakties, nes bibliotekininkai šiandien dirba ne tik ir ne tiek su knyga, kiek su knygų SKAITYTOJAIS. Šiandien skaitytojams negana parsinešti-perskaityti-grąžinti knygą, bet rūpi su bibliotekininkų profesionalia pagalba bendraminčių būrelyje naujai pamatyti, išjausti, aptarti, įprasminti supantį pasaulį, kartu įprasminant ir savo – šios žemės gyventojo, šio krašto puoselėtojo, valstybės kūrėjo, pasaulio suvokėjo gyvenimą. Ir šita, nauja misija, išryškina, kuo kultūros centrų, skyrių veikla, turiniu ir uždaviniais orientuota į pramogą, skiriasi nuo šiuolaikinių bibliotekų funkcijų…
Sunku patikėti, kad kaimui, – ūkininkams, valstiečiams – skirto laikraščio redakcijoje neatsirado žmogaus, kuris sulaikytų ranką, botagu užsimojusią ant žmonių, iš paskutinių jėgų tebesupančių – ne, ne saldybių, kaip rašo J.Skripkauskas, – brutaliai „optimizuojamų“ regionų, jų kaimų ir miestelių kultūros lopšį.
Šiandien, kai mūsų liko taip mažai, ir dar tebemažėja, atrodo, turėtume labai atsargiai, jautriai vertinti kiekvieną žmogų, kuris yra šalia mūsų ir dirba mums. Dar jautriau reikėtų kalbėti apie tuos žmones, kurie tebelaukia stebuklo, kurie tiki, kad pagaliau ateis į valdžią protingi žmonės ir sugalvos kažką, padarys kažką, kad nebetirptų Lietuvos kaimas lyg sniegas pavasarį, kad išvykusieji sugrįžtų ir rastų čia jų tebelaukiančius – su meile, su knyga, su gimtuoju žodžiu…
„Niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.“ – Pasak Gedimino Navaičio, taip kalbėjo Fridrichas Ničė.
O pasak paties G. Navaičio, „vienas reikšmingiausių identiteto savitumų – idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant, pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti“.
Jei pabandytume susieti vieną citatą su kita, gautume išvadą: siekiant gyvenimo prasmės ir laimės, jokiu būdu negalima į savo istoriją, savo tautos vertybes žiūrėti kaimyno akimis. Juolab, jei tas „kaimynas“, kaip koks Stalinas ar Pilsudskis, svajodamas apie didelę, galingą valstybę, niekad nieko gero nepadarė mažosioms tautoms.
V. Savukynas straipsnyje “Ko vertas Pilsudskis: meilės ar neapykantos?“ ragina „atiduoti pagarbą“ žmogui, išprovokavusiam ne tik karinę invaziją į šalį, su kuria ką tik buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, bet ir atsakingam už okupuotosios Lietuvos dalies brutalų nulietuvinimą bei daugybės nutautinimui pasipriešinusių lietuvių žudynes.
O aš noriu pakviesti prisiminti ir pagerbti kitus J. Pilsudskio giminaičius, kurie nedeklamavo tarptautiniu lygiu meilės Lietuvai, bet tiesiog mylėjo ją… labiau, nei gyvenimą be jos.
Kalbu apie gausios, plačios Butlerių giminės negausią lietuviškąją atšaką.
Pasak vienų šaltinių, Butleriai atsirado Lietuvoje per 30-metį karą (1618–1648 ). Airijos bajoras Valteris Butleris, sakoma, įstojo savanoriu į airių pulką, kurį į savo kariuomenę kovai su protestantais buvo įjungęs Valenšteinas (Albrechtvon Wallenstein) . Tačiau karvedys praradęs imperatoriaus Ferdinando pasitikėjimą, ir tas sumanė Valenšteiną nužudyti. Jam padėjo išdaviku tapęs Butleris. Už savo juodą darbą žudikas pelnė grovo titulą ir daug kitų malonių, bet gudrus airis susivokė, kad ir jį gali ištikti Valenšteino likimas, tad likvidavęs turtus, persikėlė į Lietuvą, kur jo nebegalėjusi pasiekti imperatoriaus rūstybė. Tačiau kiti šaltiniai nurodo Valenšteiną ankstokai pasimirus toli nuo Lietuvos, imperatoriaus dovanotose žemėse.
Yra ir kitokių pasakojimų. Pavyzdžiui, Anykščių krašto istorijos tyrinėtojas Tautvydas Kontrimavičius („Tūkstantmetis giminės veidrodyje“) pirmąjį Butlerį randa Latvijoje: „Ernestas Aleksandras Butleris (Ernst-Alexander Butler) – pirmasis ir vienintelis tikrai žinomas šios Butlerių giminės šakos protėvis. 1634 m. gegužės 7 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza (1595-1648) E. A. Butlerį paskyrė Vendeno miesto (dabar – Cėsis, Latvija) žemės teismo raštininku“.
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Šiaip ar taip, Butleriai – sena ir plačiai išsišakojusi giminė, pasklidusi po visą Europą. Tarp 34 žinomų aštuntosios kartos atstovų XX a. tik keletas dar gyveno Lietuvoje, keletas – Rusijoje, o dauguma – Vakarų Europoje: Vokietijoje, Serbijoje, Prancūzijoje, kur pasitraukė, ieškodami saugesnio gyvenimo.
Lietuvoje gilesnius pėdsakus paliko rašytojas Kazimieras Antanas BUTLERIS (1867-1945), Rusijoje žinomas kaip Vladimiras Butleris, o Lietuvoje – Vladas Butleris, bei jo tėvas Tadas Butleris.
Tadas Kristinas Leonardas Butleris (1822-1910) buvo kelių statybos inžinierius, carinės Rusijos kariuomenės atsargos kapitonas, gimęs Repšėnuose, gyvenęs Butlerių giminės dvarelyje Labeikiuose, administravęs ir kitus paveldėtus dvarus: Desekiškio (Desiukiškių?), Jociškio. Buvo vedęs bajoraitę, dvarininkę Kazimierą Šmigelskaitę, užaugino tris sūnus: Vytautą Ježį (1859–1928), Tadą Aloyzą (1863–1908) ir Kazimierą Antaną Vladą (1867–1945).
1861 m. Rusijos imperijoje panaikinus baudžiavą, T. Butleris buvo išrinktas pirmuoju Vilkmergės (dabar – Ukmergė) apskrities Taikos tarėju – tarpininku tarp valstiečių ir dvarininkų. 1863 m. sukilimo metu jis rėmė sukilėlius. Už tai 1864 m. pradžioje jis buvo ištremtas į Civilską (Čiuvašija, Rusija), kur 1865 m. nuvyko ir jo žmona su sūnumi. T. Butlerio žmonos prašymu, caras Aleksandras II 1866 m. balandžio mėn. leido T. Butleriui persikelti į Nižnyj Novgorodą. Tremties laikui pasibaigus, Butleriai persikėlė į žmonos dvarą Juchnavoje (Baltarusija), kur gyveno iki Tado mirties.
Jauniausias Tado sūnus, rašytojas Kazimieras Antanas Vladas Butleris gimė jau tremtyje, Civilske, baigė Sankt Peterburgo komercinę bei Tverės junkerių mokyklas. Keletą metų tarnavo karininku, perėjo į policiją ir iki 1914 m. jis buvo pristavu ir policmeisteriu įvairiose vietose: Jekaterinoslavo ir Kutaisio gubernijose, Jakutsko srityje. Buvo vedęs Mariją (kituose šaltiniuose – Oną) Kiaušaitę, valstiečių nuo Anykščių dukrą, su kuria užaugino dukteris Mariją ir Rają. Grafo titulu šeima niekada nebesivadino, nes jis buvęs pelnytas žmogžudyste.
1914 m. būsimasis rašytojas buvo mobilizuotas į kariuomenę. Po Spalio revoliucijos 1919 m. jis atvyko į Lietuvą, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, todėl, įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo baltarusių batalione. Demobilizuotas ir nerasdamas būdo Lietuvoje pragyventi, jis persikėlė į Rygą, kur gyveno žmonos motina. Rygoje atidarė rusų literatūros leidyklą „Gyvenimo mokykla“, kurioje leido ir lietuvių literatūros bei tautosakos vertimus į rusų kalbą. Pats rašė rusiškai, nors vyresniame amžiuje savo kūrinius jau pats vertė į lietuvių kalbą. Rygoje išleido biografinį romaną „Už ką?“ (1929 m.) – kuklią, bet, kaip sakė pats autorius, nuoširdžią dovaną „karštai mylimai mano protėvių tėvynei – Lietuvai“.
Vladas Butlerisdar parašė keletą mažiau žinomų romanų, kuriuose tęsė pasakojimus apie lietuvius ir lenkus tremtyje Rusijoje.
Maždaug nuo 1930 m. Butleriai persikėlė į Kauną. Čia rašytojas aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Mirė 1945 m. vasario 23 d. Mlade Buky (Čekija), traukdamasis į Vakarus.
Taigi, turime labai spalvingos kilmės ir biografijos žmogų, gimusį Rusijoje, ilgai net lietuviškai nemokėjusį, bet kai tik atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė, grįžo, ilgai vargo, sunkiai pritapdamas be kalbos, net buvo priverstas laikinai emigruoti, kaip šiandien pasakytume, bet galų gale grįžo, įsitvirtino Lietuvoje… ir mirė, vėl atplėštas nuo jos.
Romantikas pasakytų: širdis nebeatlaikė dar vieno išsiskyrimo su taip karštai mylėta „protėvių žeme“. Realistas gi primintų jo jau nebe jauną amžių ir pabėgėlių nuolatinius palydovus – pavojus, nepriteklius.
Į mano gyvenimą Butlerių giminė įėjo jau po karo, su Vlado Butlerio romanu „Už ką?“, kurio abu tomai kažkokiu stebuklu buvo išlikę karo nusiaubtoje mano mamos bibliotekoje.
Kaip rašė vienas geranoriškas kritikas, spaudoje pasirodžius šiai knygai, romanas „rekomenduotinas jaunimui, ypač lengvai būtų prieinamas ir suprantamas kaimo jaunimui ar jaunesniems mokiniams“. Tai aš ir buvau tas idealus jaunas skaitytojas. Kadangi skaityti išmokau labai anksti, tai ir tą romaną perskaičiau dar nelankydama mokyklos, gyvendama nedideliame miestelyje, priskirtinam kaimo, o ne miesto gyvenvietėms. Žinoma, negaliu pasigirti, kad išjaučiau, supratau viską, ką romane pamatė suaugę skaitytojai, pavyzdžiui: „Personažų psichologijoj daug to, ką mes vadinam sentimentalu, bet, pažinęs autorių, turi pripažinti, kad jis atvaizdavo tai, kuo pats giliausiai tiki, ką jis pats jaučia: jis pats didelis entuziastas, optimistas, pripažįstąs didžiausią religijai šeimos ir visuomenės gyvenime“.
Tačiau knyga padarė man tokį didelį įspūdį, kad aš visam gyvenimui įsidėmėjau autoriaus vardą-pavardę bei romano pavadinimą. Tai svarbu, nes vėliau sovietmečiu jokių žinių nei apie romaną, nei apie autorių nebuvo skelbiama, tad mano atmintis labai pravertė moderniaisiais laikais internete žvejojant informaciją apie V. Butlerį ir jo šeimos istoriją.
Iš interneto aš sužinojau ir apie Butlerių giminės ryšius su Pilsudskiais. Mat, Pilsudskių giminės vyrai jautė silpnybę Butlerių merginoms, ir net du Pilsudskiukai buvo vedę Butlerytes.
Teodora Uršulė Otilija Butlerytė (1811-1886), ištekėjusi už Piotro Pavelo Pilsudskio, Lietuvos ir Lenkijos istorijoje žinoma kaip maršalo Jozefo Klemenso Pilsudskio (1867- 1935) močiutė. 1833 m. vasario 22 d. Repšėnuose (Anykščių r.) gimė vyriausias Pilsudskių sūnus Jozefas Vincentas Piotras, iš kurio santuokos su pussesere Marija Bilevič, Teodoros Uršulės Otilijos vaikaite, gimė Jozefas Klementas, būsimasis Lenkijos prezidentas ir naujai atsikūrusios, nepriklausomos nei rusų, nei nuo lenkų, Lietuvos valstybės niokotojas.
Bet palikim Pilsudskius su jų tariama „meile“ Lietuvai ir lietuvių kalbai, grįžkime prie tikrųjų – ne tik nuolat keičiančios savo geografinius ir vertybinius-ideologinius kontūrus Lietuvos valstybės, bet ir, svarbiausia, lietuvių tautos – patriotų, Vlado Butlerio ir jo dukters Rajos.
Apie Rąją Butlerytę ir jos tragišką likimą pirmą kartą išgirdau dar Sankt Peterburge apie 1991-1992 metus ir net paskelbiau miesto spaudoje straipsnį apie paskutines jos gyvenimo dienas.
Kadangi, tikiuosi, dar gyvi tebėra jos vaikai ir anūkai, Rajos gyvenimo įvykius, neturėdama giminių leidimo elgtis kitaip, pateiksiu kuo trumpiau.
Raja Butlerytė gimė 1917 m. Rusijoje, augo Rygoje. Į Lietuvą atvyko su tėvais apie 1930 m. Pradėjo studijuoti Klaipėdos pedagoginiame institute, o vokiečiams užėmus Klaipėdą, su institutu 1939 m. persikėlė į Panevėžį. Baigusi studijas, mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais ji sukūrė šeimą, augino dukterį Jūratę, sūnus Vytautą ir Gediminą. 1945 m. sovietinis saugumas vyrą suėmė ir įkalino lageryje Sibire. 1957 m. gavusi sovietinio saugumo leidimą, Raja Butlerytė su sūnumis išvyko pas vyrą į tremtį Krasnojarsko krašte. Duktė liko Lietuvoje.
Net ir būdama toli nuo Lietuvos, Butlerytė gyveno Lietuvos gyvenimu. Nors žinios iš Lietuvos pavėluotai pasiekdavo tolimą tremtinių kaimelį Sibire, ji suspėjo pasidžiaugti atkovota nepriklausomybe. Tačiau kai kaimelį (irgi smarkiai pavėluotai) pasiekė žinia apie tragiškuosius Sausio 13-sios įvykius, Vlado Butlerio dukra nebegalėjo susitaikyti su, kaip skelbė Maskvos propaganda, pakartotinu Lietuvos pavergimu, ir 1991 m. kovo 15 d. vakare ji suliepsnojo gyvu fakelu – vardan savo protėvių krašto laisvės.
Štai jums iš vieno kelmo išaugusių atžalų, bet toks skirtingas savo tapatybės – tautybės, įsipareigojimų visuomenei, tautai ir valstybei supratimas, ir tokie skirtingi likimai!
Juzefas Pilsudskis svajojo apie didelę, galingą valstybę. Mažosios tautos jam rūpėjo mažiausiai, jos jam buvo tik mėšlas valstybei patręšti.
Tėvui ir dukrai Butleriams valstybė buvo svajonė – namai tautai. Bet ne daugiau. Namai be tautos jiems, kaip ir kitiems normaliems, o ne liberalų piešiamiems patriotams, tebuvo ir tebėra tik statinys, kuris gali būti sugriautas, gali sudegti, gali būti svetimųjų užgrobtas, bet jei išlieka tauta, namai vėl gali būti atstatomi, ką įrodė ne tik Lietuvos, bet ir kitų tautų, pirmiausia – Izraelio istorija.
Svarbiausia – išlikti, išsaugoti tautą. Žydai tai suprato seniausiai, nes jie klausė Dievo žodžio.
Pilsudskio okupanto karikatūra
O kieno žodžio šiandien klauso lietuviai? Pilsudskio ir pilsudskininkų? Bumblausko? Savukyno?
Gal jie ir labai garbingi žmonės, bet, matyt, priekurčiai, nes girdi tik tuos, kurie garsiausiai rėkia.O tikroji meilė – tyli…
Beje, J. Pilsudskiui lietuviai išties turi ir už ką padėkoti. Už tai, už ką šiandien Vladimirui Putinui dėkoja Rusijos agresijos niokojamos Ukrainos žmonės: už tai, kad etnosą pavertė tauta.
Kaip rašė profesorius Alvydas Butkus, J. Pilsudskio didžiavalstybiška, agresyvi politika „padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius“.
Kažkuris mūsų ekonomistas, berods, Raimondas Kuodis, mėgsta kartoti, jog didžiausios mūsų problemos – korupcija ir kvailumas.
Taip, mes – toli gražu ne šventieji…
„Mes“ – Lietuvos visuomenė. Bet visuomenę sudaro individai, tokie, kaip „Aš“. Ne visi tie „Aš“ korumpuoti, ir ne visi kvaili. Tačiau kaip atskirti vienus nuo kitų?
Korumpuotiesiems išaiškinti yra sukurtos bent kelios valstybinės institucijos, pradedant STT ir baigiant teismais. Bet pasidžiaugti pastebima sėkme kol kas negalime. Greičiausiai todėl, kad net tose institucijose pasitaiko ir korumpuotų, ir kvailų.
Dar blogesnė padėtis dėl kvailių demaskavimo ir jų galių apribojimų, nes nėra sukurta aiškesnių taisyklių, kaip atskirti kvailius nuo protingų. Šioje srityje viešpatauja totalus subjektyvizmas, ir vos ne kiekvienas „Aš“ yra šventai įsitikinęs, jog yra protingesnis už kitus ar, dar paprasčiau, – „aplink vieni durniai“.
O juk tai irgi neteisinga, kaip neteisinga tvirtinti, jog aplink – vieni kyšininkai ir vagys…
Padėtis be išeities? Žinoma, ne, nes išeities nėra tam, kuris sėdi ar stovi vietoj, rankas sudėjęs, ir niekur nejuda. O judėdamas vis kur nors nueisi, su tuo tik skirtumu, kad protingas išeitį ras greičiau, o kvailys dar ilgai suksis aplink savo uodegą…
Protingesniems kartais padeda kitų – žmonių, tautų, valstybių – patirtis. Bet … Kiekviena lazda turi du galus, tad ir kitokia patirtis būna dvejopa. Protingi atsirenka protingesnes patirtis, o kv…, atsiprašau, neprotingi susižavi neprotingomis patirtimis.
Taip nuolat atsitinka ir mums, tautai, kuri sugebėjo be didesnio sąmyšio, be didesnio kraujo praliejimo išsiveržti iš SSSR gniaužtų, bet niekaip nebesuranda to tiesesnio, trumpesnio kelio, kuris visus ar bent jau didesnę daugumą nuvestų į „šviesią ateitį“.
Gal ne tais pavyzdžiais, ne ta patirtimi vadovaujamės?
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.
Ne taip seniai per Rusijos TV kanalą „Sdelano v SSSR“ („Padaryta SSSR‘e“) nuskambėjo žinia, jog prezidentas V. Putinas pasveikino su gimtadieniu pirmąjį ir paskutinįjį SSSR prezidentą M. Gorbačiovą.
Dūma jį irgi „pasveikino“. Labai savotiškai: LDPR arba „žirinovskininkai“ pateikė Dūmai projektą nutarimo, kuriuo būtų pripažįstama nusikaltimu tiek M. Gorbačiovo, tiek ir pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino veikla, jiems užimant prezidento postą.
V. Žirinovskis savo socialinėje paskyroje aiškina: „ Būtent jie (Gorbačiovas ir Jelcinas – J.L.) yra atsakingi už mūsų šalies (turima galvoje SSSR – J.L.) subyrėjimą, už katastrofiškas „reformas“, už ekonomikos sunaikinimą, už daugybę mūsų žemėje praūžusių karų“.
Žirinovskininkai jau ne kartą mėgino įtraukti tokį projektą į Dūmos darbotvarkę, tačiau tik šiemet jiems tai pavyko, ir projekto svarstymas numatytas kovo mėnesiui.
Matot, kaip paprasta: keli bendrapartiečiais save vadinantys sėbrai susėdo ir nutarė, kad šių iškiliausių XX a. antros pusės Rusijos valstybės vadovų politika yra nusikalstama. Nei tau tyrimų, nei diskusijų, nei kokios darbo grupės, kuri tirtų, buvo nusikaltimas, ar ne…
Ką gi, tai įprastinė rusiška, tautiška tradicija: naujas valdovas stengiasi sunaikinti (o jei tas spėjo pasimirti, tai bent jau moraliai sutrypti) pirmtaką, ypač jei tas sugebėjo iškilti aukščiau kitų pirmtakų ar įpėdinių.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de GolisVinstonas Čerčilis
Kai kas gali prisiminti, jog ir Europoj buvo laikai, kai karaliai, karalienės ir princai stengdavosi visokiais būdais paskatinti varžovus į sostą, garbę ir valdžią kuo greičiau iškeliauti į dausas.
Bet tai jau praeitis. Šiandien nepatinkančius ar neįtinkančius Europoje žudo nebent Rusijos slaptosios tarnybos ar islamistai – radikalai. Gi pasitikėjimą ar simpatijas praradusius aukštuosius politikus, prezidentus, premjerus sudoroti stengiamasi demokratiškesnėmis procedūromis: demonstracijomis, mitingais, kaip populiarųjį Prancūzijos lyderį Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), ar rinkimais, kaip atsitiko su dar populiaresniu Didžiosios Britanijos premjeru Vinstonu Čerčiliu (Winston Churchill).
Ar jie kuo nors nusikalto? Ar buvo įtariami nešvariais sandoriais, kaip šiandien yra įtariamas buvęs Prancūzijos prezidentas Sarkozi?
Ne… Tiesiog visuomenė, matyt, pavargsta nuo savo pernelyg iškilaus, pernelyg reiklaus lyderio, kurio reiklumas, gal būt, imamas painioti su įnoringumu… O gal pavargstama mąstyti, pasiduodama valdžios ištroškusiems naujosios kartos lyderiams, manipuliatoriams, ir visuomenė tampa irzlia minia…
Nuo senųjų lyderių, autoritetų labai dažnai pavargstame ir mes, lietuviai. Na, jei tik kritikuotume, jei pagailėtume savo balsų per rinkimus ar organizuotumės į daugiatūkstantinius protesto mitingus, kaip buvo Sąjūdžio eroje, galėtume sakyti, jog perimame europietiškas tradicijas.
Betgi – ne. Perimame „rytietiškąją“ tradiciją: ne tik kritikuojame, bet būtinai dar norime ir apkaltinti, iškapstyti „nusikalstamą“ veiklą.
Iki šiol kai kas vis tebesistengia iš moderniosios Lietuvos istorijos ištrinti prezidentą Antaną Smetoną, kaltindami jį „fašizmu“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Na, gal dar atsiras kokia nors eilinė vanagaitė, atsibus koks nors zuroffas ir „prikabins“ iškiliesiems lyderiams antisemitizmą… O kol kas nepraranda vilties ir Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kritikai, kurie vis ieško jo veikloje kriminalo ar bent kokio nors „amoralo“, kad nutemptų jį į tribunolą…
Naujausia „naujiena“ – tai Seimo daugumos įgarsinta svajonė pripažinti nusikalstama buvusio premjero Andriaus Kubiliaus finansinės krizės metu vykdytą ekonominę-finansinę politiką.
Atrodo, lyg kažkuris žirinovskininkas dirba tų svajoklių patarėju…
O juk dar Vinstonas Čerčilis perspėjo: „Kiekvienas kvailys gali įžvelgti, kas yra negerai. Pabandykite pamatyti, kas yra gerai!“
Tad pretendentams į iškilių asmenybių budelius tenka kapanotis natūraliame žmogiškosios prigimties netobulume, dėl ko, viena vertus, nė vienas iš sudėtingo pastarojo šimtmečio Vakarų Europos ar Lietuvos politinių lyderių nenusipelnė nei šimtaprocentinio susižavėjimo, kita vertus, nesulaukė ir visuotinio pasmerkimo.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
O tie, kurie juos kritikuoja (kritikavo), taip ir nesugeba (nesugebėjo) iškilti aukščiau savo bambos, palikti savo šalies istorijoje gilesnius, reikšmingesnius pėdsakus… Nes, kaip sakė prancūzų nacijos lyderis Šarlis de Golis, „tikras lyderis bet kuriuo momentu turi sugebėti nustebinti taip, kaip kiti negali numanyti – tai skatina visuomenę užgniaužti kvapą” /Šarlis de Golis/.
Na, o jei norime būti laimingesni ilgiau, nei tęsiasi Šv. Velykų šventė, paklausykime, ką mėgo kartoti ne kartą klydęs, bet daug atgailavęs tėvas Stanislovas: „Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.“
Yra Kretingos mieste ypatinga, jauki, kava, prieskoniais ir svetingumu kvepianti vieta – arbatinė „Špitolė“.
Įsikūrė ji kitoje gatvės pusėje priešais bažnyčią, gal todėl ir lankytojai jos – ypatingi.
Ateina čia ir po vieną, ir šeimomis, susibėga vienminčių būreliai aptarti jau įvykusį ar, priešingai, būsimą renginį… Neretai čia kavą-arbatą gurkšnoja ir vienuoliai pranciškonai, arbatinės globėjai
Ateina tie, kurie nori įsigyti subtilesnį suvenyrą, turiningą knygą, maldaknygę, Jadvygos žolelių ar įmantresnio šokolado…
Pagaliau, tiesiog malonu gurkšnoti pamėgtą gėrimą, klausantis tylios, melodingos ir raminančios muzikos, nužvelgiant ant sienų sukabintus paveikslus, fotografijas, kitokius vietinių menininkų kūrinius. O kai žvilgsnis nuklysta į langą, akis pasiilsi ant vietinės legendos, vienuolio ir mokslininko Jurgio Pabrėžos paminklo, įkurdinto priešais įėjimą į šventorių.
Šiandien – nauja paroda, tokia neregėta, nestandartinė, kad aš atsiplėšiau nuo kėdės ir nuo kavos puodelio, atidžiau apžiūrėjau kiekvieną kūrinį ir pagaliau priėjau prie parodos anotacijos, kuri man pasirodė verta pasidalinti su platesniu ratu skaitytojų, o gal – ir lankytojų.
Štai kaip savo parodą „Daiktų gyvenimai. Tarp iliuzijos ir tikrovės“ pristatė jos rengėjai ir autoriai:
„Yra reikalingi daiktai ir nereikalingi. Nereikalingus dažnai išmetame.
Žmonės taip pat dažnai būna reikalingi ir ne. Jais taip pat dažnai atsikratome. Bet ar taip turi būti?
Dienos veiklos centro (Centre laiką leidžia, užsiima jiems patinkančia veikla neįgalieji – J.L.) bendruomenė sako: ne, taip neturi būti, reikalingi visi. Šių vertybių nuostatą mes ir bandome atskleisti keramikos ir floristikos bendroje parodoje“.
Ir dar – Postscriptum: „ (Daikto, reiškinio) vidinis turinys, kuris pasireiškia visų jo įvairių ir prieštaringų formų vienove yra ESMĖ“.
Gal tokia paroda kokiame didesniame mieste paskęstų nepastebėta tarp įvairių turtingų ir turiningų parodų, patrauklesnių ir sumanymais, ir žinomais autoriais… Bet Žemaitijos paribio mieste – turiu galvoje nutolimą nuo sostinės ir artumą pasienio regionui, – iš kurio jau išvyko vos ne pusė jaunų, veiklių, kūrybingų žmonių, tokia paroda tiesiog griebia už širdies. Nes visi mes, gyvenantys toli nuo Vilniaus, valstybės valdžios akyse esame tapę nereikalingais…
Valdžia metų metais abejingai stebi, kaip nyksta, išsivaikšto regionų Lietuva, ir viskas, ką ji lig šiol darė, tai tik su nusikalstamu reguliarumu laikas nuo laiko paragindavo uždaryti dar vieną mokyklą, dar vieną ligoninę ar biblioteką.
O… agresyvieji intelektualai-liberalai dar užtvoja provincijai priekaištų ir kritikos botagu, lyg dvesiančiam, bet vis dar tempiančiam savo pareigų ir asmeninių įsipareigojimų naštą, arkliui, kad „be reikalo“ tiek pinigų kišama į miestelių infrastruktūrą, atnaujinamus pastatus ar šaligatvius, kad, esą, nusikaltimas mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi keli šimtai moksleivių, dabar ugdyti vos kelias dešimtis vaikų…
O… gerai įmitę, savo sveikatą puoselėjantys vyrai lyg niekur nieko, skaičiuodami lovadienius ir „sutaupomas“ lėšas, lengva ranka ir toliau „optimizuoja“ rajonų ligonines, palikdami ligonius su gimdyvėmis kratytis po keliasdešimt kilometrų ar net toliau iki „artimiausios“ ligoninės, kur jiems gal bus suteikta pagalba ir priežiūra – jei tik dar nebus pavėluota…
O… Švietimo ministerija ir toliau kuria planus, kaip dar daugiau “atpiginti“ švietimą ir mokslą, planuoja vadinamą „klasės krepšelį“, kuris į dar didesnę finansinę duobę stumtų rajonų biudžetą, jei rajonų valdžia patikėtų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, profesoriaus Jovaišos raginimams išsaugoti kaimų mokyklas. Koks pedagogas sutiktų dirbti mažoje mokyklėlėje, kuriai pagal gudragalvišką ŠM finansininkų projektą, turėtų pakakti 0,33 proc. klasės krepšelio?
O tačiau… patys nereikalingiausi šiandien Lietuvoje – kaimų gyventojai. Tai – valstiečiai/ūkininkai/fermeriai ar kaip juos ten bevadintume, kurie daugiau nei tūkstantį metų, nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo pirmųjų metų, dirbo patį kilniausią, valstybei reikalingiausią darbą: augino duoną ir vaikus!
Pedantas gali patikslinti mane, pratęsdamas naudingų darbų sąrašą tokiais jų rezultatais, kaip pienas ir mėsa, vilna ir linai, ir t. t. bet esmė nesikeičia. Būtent kaimas duodavo fizinę bei moralinę ir kultūrinę gyvastį tautai, o juk be tautos nėra valstybės.
Tačiau šiandieninei, pasauliui ir pigesnei darbo jėgai iš trečiųjų šalių atsivėrusiai Vilniaus Lietuvai, kaimas nebereikalingas…
Bet taip neturi būti! Būtent šią žinią ir neša Kretingos Dienos veiklos centro neįgalieji su Keramikos studijos vadovu Arūnu Šulskiu. Ir, matyt, ne be reikalo jų puokštės iš sudužusios keramikos ir sudžiūvusių žolynų yra pritvirtintos ant veidrodžių plokščių – kad žiūrėdamas į jų kūrinius, žiūrovas pamatytų ir save: nustebusį, susižavėjusį, susimąsčiusį… Reikalingą? O gal irgi – nebereikalingą?…
Ieškodami atsakymo į tą klausimą, prisiminkime, su kokiais šūkiais buvo eita į Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, į akistatą su Sovietų sąjungos tankais Sausio 13-ją. Tai buvo šūkiai: Laisvė! Nepriklausomybė! Demokratija!
Prieš šių metų Vasario 16-ją išgirdau pokalbį per radiją su vienu Seimo administracijos atstovu. Paprašytas įsivaizduoti, ką pasakytų Vasario 16-sios Akto signatarai apie šiandienos Lietuvą, pareigūnas sklandžiai padeklamavo, kad signatarai turėtų didžiuotis, nes jų idėja – laisvės, nepriklausomybės idėja – tęsiama.
Arba žmogus nesupranta, ką kalba, arba gieda tą giesmę, už kurią jam yra mokama.
Kalbėti apie nepriklausomybės tęstinumą, nepriklausomą Lietuvos valstybę, tokią, kokią skelbė Vasario Akto signatarai, dabar, kai įstojome į ES, atleiskit už tiesmukiškumą – demagogija, ir gana ciniška. Taip, mes nepriklausomi nuo Rusijos, bet mūsų valstybėje dauguma įstatymų yra tapę antrarūšiai, nes viršenybę virš jų turi Briuselio įstatymai. Įžiūrėti čia nepriklausomybę galima nebent pro rožinius akinius.
Ne geresnė padėtis ir su demokratija. Turime demokratiją imituojančių procedūrų, bet dažniausiai tai – kaip statinė, kuri tuščia, bet garsiai skamba. Nesant galimybės aptarti ją visoje jos įvairovėje, apsiribosiu vienu pavyzdžiu.
Kai dar bendradarbiavau su dienraščiu „Lietuvos žinios“, viename komentare gana aštriai kritikavau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių profesorių Ramūną Vilpišauską, kad jis nekorektiškai, tiesiog nemandagiai atsakė į profesoriaus, Kovo 11-sios Akto signataro Broniaus Genzelio laišką, kuriame buvo išreikštas susirūpinimas laisvės ir demokratijos idėjų realizavimu, veikimu minėtame institute. Instituto direktoriaus atsakymą aš palyginau su susireikšminusio viršininko reakcija į santechniko informaciją apie sugedusį unitazą. Bandymas pašmaikštauti baigėsi nutrauktu bendradarbiavimu (redaktoriaus iniciatyva) su minėtu dienraščiu.
Bet mane labiausiai nuvylė vieno skaitytojo komentaras. Jis priekaištavo man, kad aš nesuprantanti demokratijos, Mat, jo nuomone, tai, kad profesorius-direktorius su kitu profesoriumi kalbasi taip, kaip kalbėtųsi su santechniku, ir esanti tikroji demokratija. O aš maniau ir tebemanau, kad demokratija yra tada, kai ir su santechniku viršininkas kalbasi taip pat korektiškai ir pagarbiai, kaip su profesoriumi. Bet su tokiu demokratijos supratimu, atrodo, lieku apgailėtinoje mažumoje.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Demokratija visuomenėje, kurioje dedamas lygybės ženklas tarp kultūringo žmogaus ir chamo, aukos ir budelio, kurioje korektiškas reiklumas pakeičiamas dirbtiniu politkorektiškumu, po kurio priedanga nebelieka skirtumo tarp gėrio ir blogio, tarp objektyvios tiesos ir bet kokių, finansinių ar politinių galios centrų konstruojamų fikcijų, – tai ne demokratija, o jos parodija.
Beje, šalyje, kurioje gimė ši sąvoka, Graikijoje, demokratija nebuvo itin vertinama. Sokratas, pavyzdžiui, ją laikė visuomenės moralinio nuosmukio priežastimi, ir kas gali paneigti, kad prie daugelio šiandienos neigiamų reiškinių atsiradimo savo pirštą prikišo būtent pernelyg palaidai interpretuojama demokratija.
O dabar – apie laisvę.
Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys pratarmėje akademiko Antano Tylos knygai „Apie Anykščius ir anykštėnus“ rašo, jog šis leidinys – geras pavyzdys, „kaip būnant istoriku tyrinėtoju išlikti Piliečiu, Tėvynės Patriotu.“ Ir tęsia: „… Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, patvirtinančių žymaus vokiečių istoriko prof. Jorno Riuseno (Jörn Rüsen) pastebėjimą, jog nuo istorinio pasakojimo pobūdžio didele dalimi priklauso visuomenės laisvė“./ Antanas Tyla, Apie Anykščius ir anykštėnus: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Petro ofsetas, 2016/
Šios pastabos svarbios dėl jose pabrėžto ryšio tarp visuomenės laisvės ir kiekvieno asmens profesinio sąžiningumo. Juk laisvė, – tai būtina sąlyga, galimybė veikti, siekti, kurti, realizuoti tikrąjį savo „aš“ – tiek kiekvienam žmogui, tiek ir visai tautai.
O kaip šiandien Lietuvoje suprantama laisvė?
Dauguma ją supranta labai paprastai. Netgi primityviai.
Keletą kartų, kai visa šalis ruošėsi Vasario 16-sios jubiliejui, LRT reklaminiame bloke vis kalbėdavo jauna moteris, iš tų, kurias mūsų neišranki žiniasklaida vadina „žinoma moteris“ – gal vestuvių ar madų planuotoja, gal kažko demonstruotoja, dalijosi tokiu laisvės supratimu: „Darau, ką noriu, kalbu, ką noriu“. Man tai labai priminė per radiją „Svoboda“ kartas nuo karto perduodamas Rusijos vadinamų „paprastų žmonių“ nuomones apie savo valstybę. Ten viena senutė pensininkė vis pasidžiaugia geru gyvenimu, valdant Putinui: „Kuda choču, tuda idu, čto choču, to jem“. Bet žinant vidutinį Rusijos pensijų dydį, ta jos pasirinkimo laisvė turėtų būti labai labai ribota…
Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip žmogų paveikia lietuviškas „dvasios laisvės“ perdirbinys, straipsnyje „Sovietų budelių bendražygiai tebesijaučia Lietuvos didvyriai“‘ (portalas „Delfis“) atskleidė politologas Vladimiras Laučius, nagrinėdamas buvusio UR ministro Antano Valionio autobiografinę knygą, papildžiusią, Laučiaus nuomone, seriją jau anksčiau skelbtų atsidūsėjimų tema „Mes ir tada dirbome Lietuvai“.
Taigi, Lietuvoje išties daug kas daro, ką nori, kalba, ką nori ir kaip nori, skambant jungtiniam liberalų chorui, kad kuo mažiau taisyklių, tuo daugiau laisvės. Uoliai, naikindami taisykles, pareigas, atsakomybę, sėkmingai peržengėme tą ribą, kuri skiria laisvę nuo palaidumo. Tai liudija ir neregėtas korupcijos mastas, ir vis aršėjančios patyčios, ir smunkantis mokslo, žinių, kultūros prestižas.
Prie ko atveda tokia laisvė, ryškiausiai parodo ta duobė, į kurią šiandien Lietuvoje nusirito švietimas bei humanitariniai mokslai.
Bendrovė „Vilmorus“, tirianti visuomenės nuomonę, praėjusią savaitę paskelbė, jog pasitikėjimas švietimu nukrito iki dar neregėtų žemumų: juo pasitiki tik šiek tiek daugiau, nei vienas trečdalis visuomenės (41,5 proc.). Tokį vertinimą nulėmė, matyt, ir ydinga švietimo reforma, ir vis prastėjantys moksleivių pažangumo, žinių rodikliai.
Žurnalo „Reitingai“ (2016 gruodis – 2017 gegužė), duomenimis, lietuvių kalbos kokybiškai daugumą gimnazijos abiturientų išmoko tik kas aštunta Lietuvos mokykla, nors egzaminų užduotys, pasak dalykų asociacijų vadovų, buvo gerokai lengvesnės, nei ankstesniais metais.
Ir dar paaiškėjo, jog „nemėgstamiausia disciplina gimnazijose – lietuvių kalba“.
Jūs tik pagalvokite: baigiantis trečiajam Kovo 11-tą atkurtos laisvos, nepriklausomos, demokratiškos Lietuvos dešimtmečiui, Lietuvos vaikams nemėgstamiausia disciplina tapo lietuvių kalba, kalba, kuri, galima sakyti, ir sukūrė mūsų tautą, kalba, dėl kurios į tremtį ėjo šimtai knygnešių, prie kurios tobulinimo ir puoselėjimo dirbo kelios kartos talentingiausių mokslininkų ir kalbininkų-praktikų.
O šiandien lituanistika plačiąja prasme – kalba, literatūra, etnologija, istorija – gujama iš aukštųjų mokyklų, siaurinamos jos programos, ribojama galimybė gauti fundamentalias žinias, bent jau ne prastesnes, tokias, kokias mes, vyresnės kartos lituanistai, sugebėjome gauti sovietmečiu.
Pedagogai aiškina, jog šiuolaikiniai mokiniai esą pragmatiškesni, nei ankstesnės kartos, ir jei šiandien jie nemato naudos iš kurios nors disciplinos, tai jai skiria mažai dėmesio.
Nenuostabu, kad vaikai, moksleiviai, tas jautrusis visuomenės nuotaikų barometras, pajuto niekinamą valdžios požiūrį į lietuvių kalbą, į visa, kas sudaro lietuviškosios tapatybės esmę, ir todėl atitinkamai į tai reaguoja.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praktiškai jau sunaikinti lituanistikos, baltistikos centrai Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Vilniaus universitete, vykdant Humanitarinio fakulteto reformą, lituanistika tapo išblaškyta per tris institutus, kurių pavadinime – nė užuominos į lietuvių kalbą, nors naujoji administravimo sistema nieko nebūtų praradusi, įsteigus specialų Lituanistikos institutą.
Į lituanistikos dusinimo „sąjūdį“ įsijungė ir Lietuvos mokslo taryba, nuo kurios priklauso mokslinių darbų finansavimas, jų publikacija. Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei kitos lituanistikos tyrimus atliekančios mokslo institucijos 2017 m. rugsėjį teikė Lietuvos mokslo tarybai paraiškas finansuoti 2018 m. leidybos projektus pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą. Literatai keliems leidiniams finansavimą gavo, o LKI, pateikęs 9 leidinius negavo nė cento, nors jų paraiškoje buvo ir keletas tęstinių leidinių, pavyzdžiui, „Lietuvos vietovardžių žodynas“, III tomas (Laimutis Binkis, Grasilda Blažienė, ir dar šeši autoriai).
Tai – tiesiog skandalinga, nes negavę finansavimo, mokslinių tyrimų institutai negali vykdyti savo misijos – skelbti ir skleisti mokslo žinias visuomenei ir tarptautinei mokslo bendruomenei.
Beje, pirmas žingsnis į valstybinės lietuvių kalbos statuso menkinimą buvo žengtas dar nepriklausomybės pradžioje, nutarus užsienio rašytojų, kūrėjų pavardes į lietuvių kalbą išverstuose kūriniuose skelbti „originalo“ kalbos rašmenimis. „Originalo“ – kabutėse, nes, kaip visi žinome, pavardės autorių, kurių gimtoji kalba vartoja ne lotyniškus rašmenis, pvz., graikų, rusų, hebrajų, kinų ir daugelio kitų, yra transliteruojamos, bet ne lietuviškais, o kažkodėl anglų kalbos rašmenimis. Gal būt, taip primityviai buvo suprantamas ir įgyvendinamas tikslas „sueoropėti, sumodernėti“, bet tuo žingsniu tik buvo atidaryta Pandoros skrynia kalbą, raštiją ir apskritai visą lituanistiką, kultūrą susinantiems virusams.
Jei iniciatyvas menkinti lietuvių kalbos statusą rodytų vien politikai, būtų galima iš to pasijuokti, kaip ir iš daugelio kitų jų sumanymų, nepagrįstų nei žiniomis, nei politine išmintimi. Deja, vienas nepriklausoma save laikančios Lietuvos paradoksų tas, kad laimėję laisvą Lietuvą, valdžioje nebeturime nė vienos partijos, kuri būtų ir liktų ištikima Sąjūdžio idėjoms ir idealams, kuri nuosekliai kurtų valstybę lietuvių tautos galioms ir sugebėjimams skleistis bei klestėti. Dabartiniai politikai, su retomis išimtimis – tikra Lietuvos nelaimė, nes savo neišmanymu, padaugintu iš tuščių ambicijų, jie tvirkina gundymams karjera, aukštesniems atlyginimams, galimybėms valstybės sąskaita pasiblaškyti po pasaulį neatsparius valstybės tarnautojus, įvairių sričių specialistus, ant kurių pečių, jų darbo bei išmanymo turėtų laikytis valstybės kultūros ir ekonomikos statinys.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose.
Politikų spaudimui ir/ar gundymams pasidavę kai kurie kalbininkai – lituanistai paskelbė šimtmečio nesąmonės vardo vertą išvadą: kad asmenvardžiai, vardai/pavardės yra ne kalbos sistemos dalis, o kiekvieno vardo turėtojo asmeninė nuosavybė. Šitą nesąmonę dabar džiugiai kartoja politikai iš liberaliojo sparno. Bet kadangi mes gyvename rinkos sąlygomis, gal logiška ir biudžetui naudinga būtų asmenvardžius, kaip privačią nuosavybę pirkti ar parduoti? O gal, kaip ir kiekvieną nuosavybę, juos galima ir apmokestinti?
Juokai juokais, bet dar nežinia, kas juoksis paskutinis… Ta nežinia sustiprėja, kai pavartai du naujausius darbus, kuriuose patys humanitarai vertybiškai skirtingai aptarinėja lietuvių kalbos tvarkytojų, normintojų darbą ir tokio darbo būtinybę.
Vienas – humanitarinių mokslų daktaro, lituanisto Aldono Pupkio monografija „Lietuvių kalbos sąjūdis. 1968 -1988 m.”, išleista 2016м.
Kitas veikalas – tais pačiais metais išleista šešių autorių kolektyvo „suneštinė“ „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, kurią surinko (sudarė) sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė ir istorikas Nerijus Šepetys.
A.Pupkio monografija – pavyzdys meilės kalbai ir tautai, ta kalba kalbančiai, atsakomybės prisiimtai kalbos tvarkytojo, puoselėtojo misijai, persunktas nuoširdžios pagarbos bendradarbiams, kartu dirbusiems kolegoms bei pirmtakams.
Autorių kolektyvo knyga – visiška priešingybė. Nei meilės kalbai, nei pagarbos žinioms, tyrėjams, pagaliau, net ir Konstitucijai. Agresyviai niekinamą požiūrį į kalbos praktikų, tvarkytojų darbą liudija jau vien skyrių ir poskyrių pavadinimai: „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“, „Gramatiko sapnas“, „Posovietinis „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ – didžioji kalbininkų klaida“; „Kontekstas: „Mūsų priešas mus puola, o mūsų štabas tyli“ ir t.t. Na, o skaitant tokius pavadinimus, kaip „Sociopolitiniai preskriptyvizmo veiksniai“; „Mokslinis preskriptyvizmas iš retrospektyvos“; „Moralinės kalbos kultūros implikacijos ir sinkretiškumo principas“ ir pan., kyla klausimas: o kiek juose belikę lietuvių kalbos? Man tai primena, kaip po Pirmojo pasaulinio karo kalbėjo Rytų Lietuvos valstiečiai: „Pojezdasopozdavo“…Dėl ko kalbininkas Kazimieras Būga griebėsi už galvos, o paskui – už darbo lietuvių kalbai prikelti iš tokių griuvėsių.
Autorių kolektyvas, neperdedant, knisasi po šaknimis to mokslo ir tos kalbos, kuri juos maitina tiesiogine ir perkeltine prasme. Tai, sakyčiau – tipiška iliustracija pasakėčiai „Kiaulė po ąžuolu“, tik badauti gali tekti ne tik „knisėjams“, bet ir visiems, kurie šiandien dar noru kalbėti lietuviškai.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto.
Taigi, baigiantis atkurtos Lietuvos valstybės trečiajam dešimtmečiui, aiškėja, kad savo laisvę atidavėme į tas rankas, kurios pavertė ją patiems lietuviams nepaklausia preke, užtat savotiškai paklausia, kaip obuolys kirminui, lenkams …
Prancūzų politikas Lionelis Jospinas kadaise pasakė „taip“ rinkos ekonomikai, bet – „ne“ rinkos visuomenei. O kitas prancūzas, rašytojas, filosofas, Andre Comte-Sponville patikslino: „Mums reikalinga rinka ir jos laisvė visam tam, kas parduodama, ir valstybė viskam tam, kas neparduodama“.
Manau, nesuklysiu, sakydama, jog tauta kyla iš meilės, o valstybė – iš pareigos, sąžiningumo ir atsakomybės. Meilės valstybėje yra tiek, kiek joje yra tautos. Apsižvalgykime – ar daug mūsų valstybėje liko lietuvių tautos?
Taigi – ar išlaikė ir kaip išlaikė posąjūdinė Lietuva išbandymą laisve?
Atsakysiu Vytauto Vyšniausko žodžiais: „Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon“.
Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje“, 2018 kovo 2 d.
Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.
Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.
Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.
Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno, šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.
Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.
Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.
Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.
Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.
Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.
O ką – Lietuvos pusė?
Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.
Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.
Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.
Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.
Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.
Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių istorijos niuansuose, tai juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.
Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.
Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Apie tai jau seniai rašė ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.
Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.
Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos, o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.
Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.
Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.
Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.
Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?
Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.
Bet ar tai bus teisinga?
Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.
O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…
Tai pradžia posakio, kurį vaikystėje dažnai girdėjau iš vyresnių, daugiau flirto ir meilės reikaluose patyrusių draugių. O visas jis skambėjo taip: „Ne tas gražus, kas raudons, o kas kam patink“.
Dabar jį prisiminiau, stebėdama Rusijos visuomenės priešrinkiminius traukulius bei virsmus. Nors niekas neabejoja, kad ir šį kartą vadinamuosius rinkimus laimės žavusis, „raudonas” (rusų kalboje žodžiai „gražus“ ir „raudonas“ yra bendrašakniai: kras-ivyj ir kras-nyj) Vladimiras Putinas, bet visgi tam tikrų rinkėjų grupių pasirinkimai stebina ir yra verti, kad apie juos būtų žinoma platesnei auditorijai.
Kaip neseniai rašė Rusijos savaitraštis „Novaja gazeta“, Išimo mieste esančio Bogojavlenskio soboro klebonas (nastojatel), vyskupas Jevtichijus (Kuročkinas) pakvietė stačiatikius „jokiu būdu nebalsuoti už Putiną“, nes jis esąs „tamsa“. Maža to, vyskupas atsargiai pasidalijo įtarimu, kad vadinamasis „nacionalinis lyderis“ galįs būti tiesiog Antikristas.
Iki šiol panašiais neigiamais epitetais Rusijos prezidentą „apdovanodavo“ tik vienas kitas Maskvos patriarchato nepripažintas vyskupas – „atskalūnas“, o šį kartą pratrūko net ir „pašventintasis“. Papiktino jį prezidento samprotavimai, išsakyti ką tik į ekranus išėjusiame dokumentiniame Andrejaus Kondrašovo filme „Valaamas“.
Valaamas laikomas seniausiu Šiaurės Rusijos vienuolynu, įsikūrusiu Ladogos ežero saloje. Tapęs prezidentu, Vladimiras Putinas reguliariai lankosi tame vienuolyne, ir todėl, matyt, filme prezidentas kalbinamas du kartus. Jis su įkvėpimu dalijosi savo žiniomis apie vienuolyno istoriją, ypač iškeldamas pastarųjų metų valdžios (taigi – savo) nuopelnus, atstatant visą vienuolyno kompleksą, kuris sovietmečiu buvo betampąs griuvena. Jo nuomone, Valaamo istorija – tai „savotiškas visos mūsų valstybės istorijos veidrodis, valstybės pakilimų ir nuosmukių, dramatiškų vingių ir atgimimo veidrodis“, ir netgi įžvelgė tiesiogines Valaamo sąsajas su Rusijos valstybės susikūrimu.
Visa tai būtų buvę priimta vienareikšmiškai teigiamai, bet prezidentas, vyskupo Jevtichijaus akimis, „paslydo” ant širdžiai brangaus, nepamirštamo komunizmo: Putinas komunizmą pavadino tam tikros rūšies religija, nelabai nutolusia nuo krikščionybės. „Laisvė, brolybė, lygybė, teisingumas – juk visa tai randame Šventajame rašte, visa tai ten yra. O komunizmo statytojų Kodeksas? Tai sublimacija, tai primityvi Biblijos santrauka, nieko naujo nebuvo išgalvota. Leniną paguldė į mauzoliejų – kuo tai stačiatikiams, pagaliau, visiems krikščionims, skiriasi nuo šventųjų palaikų relikvijų? Juk iš esmės tuometinė valdžia neišgalvojo nieko naujo, ji tiesiog pritaikė savo ideologijai tai, ką žmonija seniai buvo išradusi“, – apreiškė naujosios Rusijos lyderis, ir tai perpildė kai kurių stačiatikių dvasininkų kantrybės bei ištikimybės valdžiai taurę.
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iki šiol, nepaisant kai kurių Putino samprotavimų apie stačiatikybę, dažnai niekaip nesuderinamų su ortodoksiškąja krikščionybe, oficialioji RPC (Rusijos pravoslavų cerkvė), prisiėmusi ideologinio departamento vaidmenį valdžios ir patriarcho verslo projekte, atvirai skatina kryžiaus ir penkiakampės žvaigždės sintezę. O tie dvasininkai, kurie, kaip vyskupas Jevtichijus ar į nemalonę jau anksčiau patekęs Andrejus Kurajevas, pernelyg stropiai gilinasi į teologiją ir kanonų teisę, RPC viršūnėlę stačiai erzina.
O kol Rusijoje eiliniai piliečiai, praregėjusių dvasininkų skatinami, vis kritiškiau vertina savo „amžinąjį“ prezidentą, toli toli nuo Rusijos būriuojasi kiti Putinui ir jo Rusijai ištikimi rinkėjai. Tai – izraeliečiai, savo laiku nešę kudašių iš Rusijos.
Kaip praneša portalas https://politexpert.net/87856, Izraelyje kas penktas gyventojas kalba rusiškai, o tų, kurie turi teisę dalyvauti Rusijos prezidentų rinkimuose – virš 154 tūkstančius žmonių. Ir štai dauguma jų pasirašė palaikantys Putino kandidatūrą. Chaifos mieste netgi susikūrė parašus renkanti iniciatyvinė grupė pavadinimu „Putin NAŠ“, kuriame akis bado analogija su liūdnai pragarsėjusiu šūkiu „Krym NAŠ“.
Dienraščio „Izvestija“ politologas Bočiarovas pastebi, jog kuo Izraelio miestas yra arčiau sienos su Sirija, tuo aktyviau jo gyventojai rusakalbiai pasirašo už Putiną, nes jiems, gal būt, patinka Putino politika Artimuosiuose Rytuose. Be to, jiems galimai imponuoja visa Putino vykdoma „kietos rankos“ politika, kurios dėka galima įveikti ir vidaus, ir išorės priešus. Pikantiška detalė: rinkimuose į vietines savivaldybes net patys Izraelio politikai nevengia reklamuotis su Putino įvaizdžiu, skelbdamiesi, jog jis, kandidatas, būsiąs „kietas, kaip Putinas“. Ir nei istorijos žinios (kurias jie, matyt, pamiršo), nei Stalino antisemitinės politikos pasėkoje sušaudytų ar lageriuose nukankintų tūkstančių žydų atminimas netrikdo jų sąžinės bei pasirinktos pilietinės pozicijos, nors Putinas ne kartą viešai demonstravo savo simpatijas Stalinui ir jo vykdytai „kietos rankos“ politikai.
Izraelio vėliavos
Izraelyje įsikūrusių Putino mylėtojų pavyzdys – dar vienas argumentas į pagalbą tiems, kurie nepritaria kai kurių mūsų naivių politikų svajonėms suteikti Lietuvos emigrantams teisę į dvi pilietybes ir tuo pačiu pagausinti skaičių piliečių, galinčių „iš tolo“ dalyvauti Lietuvos Seimo ar prezidento rinkimuose.
Jei jau net kur kas daugiau, nei „lietuvaičiai” politika besidomintys izraeliečiai demonstruoja tokį nesusigaudymą kilmės šalies politinėse aktualijose ir istorinėse realijose, kokio protingo pasirinkimo galima tikėtis iš mūsų emigrantų? Geriausiu atveju vėl rinktųsi kokį šustausko tipo kandidatą: nes ne tas gražus, kas raudonas ar kas protingas, bet kas kam patink…
Elektroniniu paštu iš toli mane pasiekė bendražygio ir bendraminčio laiškelis, kuriame buvo rašoma: „LRT Tarybos pirmininko pavaduotoja dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė (H. Zabulio duktė) DELFI teigė „negalinti transliuoti savo asmeninės nuomonės“. Gal kas galėtų šį jos tėvo straipsnį parodyti LRT pirmininko pavaduotojai ir priminti, kad kiekvienam žmogui egzistuoja asmeninė atsakomybė prieš Dievą, šeimą, visuomenę“…
Buvo pridėta ir nuoroda į Henriko Zabulio straipsnį, kurį buvo siūloma priminti dukrai.
Gerbdama savo korespondento nuoširdų rūpestį Lietuvos reikalais bei išlaikiusi šviesiausius prisiminimus apie buvusį LTSR Švietimo ministrą ir iškilų mokslininką – klasiką, kurio disertacijai daktaro (dabar atitiktų – habilituotą mokslų daktarą) laipsniui gauti vienu oponentų buvo mano vyras, Sankt Peterburgo universiteto profesorius Jurijus Otkupščikovas, ėmiausi šios misijos pati.
Nesu pažįstama su H. Zabulio dukra, nežinau, kaip ji vertina savo tėvo mokslinį, intelektinį, moralinį palikimą, bet tikiuosi, kad jei ne jai, tai kitiems žmonėms, besidomintiems LRT Tarybos ginču su kai kuriais LR Seimo nariais, bus naudinga prisiminti kai kuriuos mūsų netolimos praeities puslapius ir žmones – aukštus to meto valdžios struktūrų pareigūnus, – kūrusius Sąjūdžiui palankų kontekstą.
„Daug atsirado ir, deja, tolydžio randasi vis daugiau netikrų pranašų, kurie skardžiais balsais skelbia visiems privalomą tiesą. Kad jie netikri, nesunku atpažinti iš to, jog daugelis jų tik vakar dar skardesniais balsais skelbė visiškai kitą visiems privalomą tiesą. Regis, jie šiandien norėtų perrėkti patys save, idant jų naujoji tiesa priverstų visus užmiršti tai, ką jie buvo prikalbėję ir pridarę. Tačiau didelė tiesa tuo ir yra didelė, kad ji – niekam neprivaloma – pati pagauna žmonių protus ir širdis. Kai ją kas nors padaro privaloma, ji, atvirkščiai, pradeda sparčiai mažėti, o žmonių protai ir širdys jai atšąla. Skaudu pripažinti, bet per dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų beveik visos tiesos, kurios buvo paverstos privalomomis, prarado savo spindesį ir jomis tikėjusių širdžių palankumą.“
Kas galėtų paneigti šiuos teiginius, pasakytus jau beveik prieš dvidešimt metų? Kas suskaičiuotų, kiek širdžių atšąlo, susidūrusios su buvusių „pranašų” veidmainyste, godumu, atsimetimu nuo skelbtųjų tautinių vertybių, vardan kurių žmonės ir dėjosi prie Sąjūdžio?
Skaitome toliau:
„Skaudžiai įsmigo į atmintį pirmieji Sąjūdžio mėnesiai. Tada aš buvau aukštas anos valdžios pareigūnas, kurio valdose Persitvarkymo banga riedėjo labai greit ir tolydžio galingiau. Beveik kasdien iš tų įstaigų, kurios tam turėjo teisę ir įgaliojimus, man buvo skambinama reikalaujant sudrausti, nubausti, pašalinti… Aš nieko nenubaudžiau ir nepašalinau, bet buvo tokių asmenų, kuriems visvien rūpėjo sukarti ant manęs visus šunis. Manau, kad dar kas nors prisimena garsų mano susitikimą su švietimo visuomene Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje), nes jo sutrumpintas įrašas buvo apie pusantros valandos transliuotas per Lietuvos televiziją. Aš į susitikimą atėjau vienas, be mažiausio popierėlio rankose, idant visi matytų, jog aš nesu kieno nors inspiruotas, pasakojau apie švietimo problemas ir atsakinėjau į labai užgaulius klausimus be pagiežos, bet aiškiai mačiau, kad prieš mane buvo suorganizuota triuškinama ataka: iš Kauno buvo atvežti ir specialiai primokyti vaikai, iš Vilniaus ir kitų miestų sukviesti mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie turėjo mane sutraiškyti moksliniais argumentais, nes visiems buvo pasakyta, jog aš – apie pedagogiką neišmanęs technokratas, kaip ir visa mano vadovaujama ministerija. Rodos, aš atlaikiau ataką, vienas kitas mano kritikas perėjo į mano gynėjų gretas, bet visam svietui geras nebūsi. Buvo ruošiamasi ir vėl mane sumalti į miltus Lietuvos mokytojų suvažiavime (prieš išvažiuojant mūsų delegacijai į Maskvą, kur turėjo įvykti visasąjunginis mokytojų suvažiavimas), bet po mano pranešimo visi oponentai skubiai ėmė taisyti savo kritines kalbas, nes jame išdėstyta Švietimo ministerijos pozicija neprieštaravo Sąjūdžio nuostatoms.
Turiu pabrėžti, kad tos nuostatos, kurias aš gyniau pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais, nebuvo man padiktuotos nei iš viršaus, nei iš apačios. Tai buvo mano paties nuomonė. Kas nori prisiminti, tas prisimena, kad tą pačią dieną, kai popiet Mokslų Akademijos salėje susirinko Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, iš ryto vyko LKP CK plenumas švietimo klausimais. Dalyvaujant TSRS liaudies švietimo ministrui ir TSKP CK skyriaus vedėjui aš, tada tik ką paskirtas Lietuvos TSR liaudies švietimo ministras, pasakiau aliarmuojančią kalbą, kurioje argumentuotai buvo parodyta, kuo ydinga nacionalinėms mokykloms yra visasąjunginė švietimo koncepcija. Kadangi mano pasisakymas buvo sutiktas audringomis katutėmis, nes plenume dalyvavo nemažai vėlesnių Sąjūdžio veikėjų, priėjęs prie manęs LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila perspėjo, jog mano kalbos tekstą maskviečiai paprašė išversti į rusų kalbą ir, matyt, ruošiasi daryti išvadas. Čia pat priėjo prie manęs ir poetas Antanas Drilinga, kuris tuo metu buvo “Literatūros ir meno” redaktorius. Jis paprašė mano kalbos teksto, kad jį galėtų paskelbti laikraštyje. Kadangi tekstas buvo mano pribraukytas, aš jo tada neatidaviau jam. Be to, nelaikiau aš tos kalbos nė labai reikšminga, todėl ji dienos šviesos spaudos puslapiuose neišvydo. Vėliau aš to gailėjausi, nes dėl gerai man žinomų asmenų kaltės po to bent metus laiko spaudoje ir televizijoje mano vardas buvo nuolat keikiamas tarp tautos išdavikų. Aš neatsidūriau beprotnamyje tik todėl, kad beveik nebeskaičiau laikraščių ir vengiau įsijungti televizorių, nes nebenorėjau eilinį kartą patirti spjūvį į veidą.
Jau po visasąjunginio mokytojų suvažiavimo mane aplankė mano labai gerbiama Meilė Lukšienė, su kuria mes gerai bendravom dar tais laikais, kai jai pačiai buvo sunku. Ji mane pakvietė įsijungti į Sąjūdžio sudarytą Švietimo tarybą, kuri turėjo tikslą diriguoti Švietimo ministerijos veiksmams. Aš pažvelgiau į siūlomą Tarybos narių sąrašą ir su liūdnoka šypsenėle pasakiau profesorei, kad šiame sąraše tik aš vienas būsiu toks, kuris yra dirbęs mokykloje, stovėjęs klasėje prieš paprastus mokinius. Profesorė nesutriko ir greit atsakė:- Ir aš dar būsiu tokia, nes esu mokytojavusi, o mano tėvas buvo Smetonos laikais labai populiaraus “Sakalėlio”, skirto visai pradžios mokyklai, autorius.
Taip ir buvo, bet patarėjų, kaip reikia dirbti švietimo darbą, netrūko. Liūdniausia, kad visi “patarimai” buvo teškiami su purvinomis seilėmis, o man net nusišluostyti jų nebuvo galimybių. Tada aš pirmąsyk pamačiau tyliai Tarybos posėdžiuose sėdintį kunigą, kurio akys buvo labai geros, o veidas kažko liūdnas. Tai buvo Kazimieras Vasiliauskas, kuris man niekada nepasakė nieko pikto“.
Toliau – daug prisiminimų iš bendravimo su monsinjoru K. Vasiliausku, ir daug gerų, jam skirtų vertinimų.
Lietuvos valstybei – 750 metų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atleistas iš švietimo ministro pareigų, H. Zabulis dėstė universitete ir dirbo su pagyvenusiais žmonėmis neakademinėje sferoje. Jis prisimena, jog kažkada jį labai slėgęs „neteisingas engimas“ buvo jau atlyžęs, „bet moralinės tvirtybės vis vien labai trūko. O kai pamačiau, kad privaloma tiesa ėmė engti net Justiną Marcinkevičių, didelį poetą su labai reta Dievo dovana, tyriausios sąžinės žmogų, su kuriuo man teko kažkada kartu dainuoti Prano Sližio chore [beje, šitame chore dainavau ir aš, studijuodama universitete – J.L.], mane tarpais tiesiog alinte alindavo dvasinės juodligės užkratas. Tačiau aš ne guostis ėjau pas Monsinjorą, o todėl, kad jo žodis buvo reikalingas tiems žmonėms, su kuriais aš dirbau. Pensininkai, kurių ne vienas patyręs insultą ar infarktą, pasiligojęs apskritai, daugelis vieniši, beveik visi nuskurdę ir pikti, nurašyti į nubrauktos kartos nusidėjėlių archyvą, buvo linkę eiti į gatves, mitinguoti, deginti nemėgstamų politikų iškamšas, o ieškoti savyje dvasinės atsparos, telktis prie vienijančios veiklos, kurioje galėtų atsiskleisti jų žinios ir patirtis, pasiryžusių buvo nedaug“.
Galiu tik spėlioti, ko būtent norėjo man parašęs ir nuorodą į šį H. Zabulio straipsnį atsiuntęs draugas. Ar kad H. Zabulio dukrai būtų priminta ši, aukščiau paryškintoji jos tėvo straipsnio mintis? O gal norėjo, kad dukra tėvo akimis dar kartą perskaitytų jo mėgstamą ir dažnai cituojamą Prometėjo monologą:
Dievų valdovas, sau sulaukęs paramos,
už tai atlygino bausme sunkiausia man:
kažkaip tironai tokia suserga liga,
kad buvusiais nebepasitiki draugais.
Kodėl? Jei klausiat, aš paaiškinti galiu
ir priežastį, už ką kamuojamas esu.
Į tėvo sostą vos tik atsisėdo jis,
dievams išsyk pradėjo dovanas dalint, –
vieniems vienokias, o kitiems kitas, – ir tuo
suramstė valdžią, bet suvargusių žmonių
labai neapkentė, panoro gentį jų
nušluot išvis ir kitą – naują – vėl sutvert.
Ir niekas prieky jų nestojo be manęs,
o aš drįsau…
Viena, kuo neabejoju; mums visiems verta kartas nuo karto (o dar geriau – reguliariai) sugrįžti prie mūsų, europietiškosios, humanistinės kultūros ištakų ir pasitikrinti, ar toli šiuolaikinis, modernusis žmogus nuklydo/nuslydo nuo pamatų, ar dar galima renovuoti netikrų „architektų” sudarkytus mūsų dvasios namus. Ir pamąstyti: ar daug dar liko mūsuose Prometėjų?
Sujudino, sukrutino visuomenę Laisvės premijos laureatės, vienuolės Nijolės Sadūnaitės kalba, nuaidėjusi iš Seimo tribūnos sausio 12-tą dieną.
Vieniems kalba pasirodė kontraversiška, ne vietoje pasakyta ir ne apie „tai“ pakalbėta. Kiti gina ir sesers Nijolės teisę kalbėti apie tai, kas jai rūpi ar skauda, ir pačią pasirinktą temą: priminti vadinamąją „Garliavos bylą“ bei nuo visuomenės slepiamą Deimantės Kedytės likimą.
Šito mūsų mūsų visuomenę suskaldžiusio skaudulio galėjo nebūti, jei valstybinės institucijos, pareigūnai, būtų profesionaliai, t. y. – pagal Konstituciją, pagal įstatymą ir įsiklausę į sąžinės balsą, – atlikę savo pareigas. Tačiau akis badė pareigūnų – vykdytojų aklas paklusnumas tiems, kurie davė atitinkamus nurodymus, spjovę ir į demokratiją, ir į demokratinės visuomenės teisę žinoti, matyti, išgirsti tiesą.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Po tokios totalios ir agresyvios propagandinės kampanijos, į kurią anuomet buvo įtrauktos plačiausios teisėsaugos ir žiniasklaidos priemonės, nukreiptos formuoti Kedžių kaip nusikaltėlių klano įvaizdį, sunku net mėginti formuluoti kažkokią „objektyvesnę“ poziciją, juolab, kad prabėgo jau keleri metai… Bet pro rūpestingai kuriamą paslaptingumo uždangą visgi prasmuko keletas epizodų, kurie neleidžia patikėti oficialia, valdžios brukama versija ir prisidėti prie to choro, kuris šiandien priekaištauja seseriai Nijolei.
Pirmas epizodas: tai tiesiogiai TV transliuota D. Kedytės atėmimo iš tetos ir senelių scena, kuri tiek teprimena demokratinę ir teisinę valstybę, kaip ir NKVD, ir KGB apsilankymai naktį SSSR piliečių namuose, išsivežant šeimos galvą ar visą šeimą į saugumo rūsius… Tam, kas tą sceną matė, sunku patikėti, kad būtent „už tokią Lietuvą mes kovojome“…
Tą klaikią prievartos sceną mačiau ir aš, todėl atvirai pareiškiu, jog premjeras, sakydamas, kad viskas, ką pasakė N. Sadūnaitė, „neatitinka tikrovės. Nė viename žodyje nėra tiesos“ – arba pats klysta, nežinodamas tos „tikrovės“, arba ciniškai meluoja, tikėdamas, jog bet kuriuo atveju, net ir meluodamas, jis būtų ką tik „pašertų“ prokurorų išteisintas.
Antras veiksmas, kuris verčia abejoti Garliavos proceso skaidrumu bei objektyvumu – tai teismo sprendimai, diskredituojantys žinomą mokslininkę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę gydytoją onkologę, humanistę ir doriausią žmogų Laimą Bloznelytę – Plėšnienę, bet iš tikrųjų diskreditavę pačius „teisininkus“.
Beje, tai būtų ne pirmas teisininkų – teisėjų, prokurorų – savidiskreditacijos aktas. Galima prisiminti prieš porą metų plačiai nuskambėjusią mokytojo matematiko, Kauno technologijos universiteto gimnazijos įsteigėjo ir ilgamečio jos direktoriaus Bronislovo Burgio bylą, kai vienos gimnazijos taisykles pažeidusios ir už tai iš gimnazijos ragintos pasitraukti moksleivės tėvai iškėlė direktoriui bylą už neva jų dukters persekiojimą ir t.t. ir t.t. Įdomi šio proceso eiga: Kauno apylinkės teismas pripažino direktorių kaltu ir nuteisė; Kauno apygardos teismas šį sprendimą atšaukė, pripažinęs direktorių nekaltu. Tačiau Kauno apylinkės teismo prokuratūra nepasidavė, išteisinamąjį sprendimą apskundė LR Aukščiausiajam teismui, bet, savo ir ją spaudusių asmenų gėdai, galiausiai pralaimėjo, „galutinai ir neskundžiamai“.
Šiuo atveju teisybė triumfavo, bet labai sunkiai, o neteisybė sulaužė mokytojo karjerą, laimei, nepalaužusi jo paties. Buvęs gimnazijos vadovas neslėpė, kad dėl įvykio patyrė patyčias ir iš žiniasklaidos, ir iš teisėsaugos. Tačiau – „Už tikrus dalykus reikia mokėti krauju… Negalima atsiklaupti prieš niekšybę“, – teisme kalbėjo nusipelnęs pedagogas.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Atrodo, klauptis prieš niekšybę norinčių nėra taip daug, kaip klupdančiai valdžiai norėtųsi. Sausio 14-sios popietę Valdovų rūmuose įvyko renginys, skirtas pagerbti naująją laisvės premijos laureatę sesę Nijolę. Salė, skirta trims šimtams žmonių, nebegalėjo sutalpinti norinčių, kurių susirinko keliskart daugiau.
Pasak FB savo įspūdžiais iš šio renginio pasidalijusio Andriaus Navicko, tvyrojo ypatingai skaidri atmosfera, kuri skatino „kalbėti apie tas pamokas, kurias Dievas mums siunčia per sesę Nijolę“. Todėl ir pats A. Navickas padėkojo sesei Nijolei „su visais jos spygliais“, be kurių ji „nebūtų tokia tikra“.
O visuomenei svarbu išgirsti, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie neprarado noro bei sugebėjimo mokytis. Todėl teisus mokytojas (prisiminkime: nėra buvusių mokytojų, kaip nėra ir buvusių kagėbistų) Bronislovas Burgis, teigdamas, jog, renkantis skirtingus būdus, įvairias priemones kovai su neteisybe, melu, šmeižtu, negalima daryti vieno: atsiklaupti prieš niekšybę…
Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“
Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).
Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.
Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.
Polonizacija
Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!
O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…
Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.
Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.
Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas Vilniuje prie Rusijos ambasados. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.
Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.
Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.
Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.
O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.
Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.
Vladimiras Putinas šantažuoja. Foto montažas.
Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.
Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…
Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?
