Neretai kalbant apie Lietuvos valstybės veikėjų veiklą nacių okupacijos metais jie apibūdinami epitetu „kolaborantai“. Girdi, jei jie ir neprisidėjo prie Holokausto, tai mažų mažiausiai kolaboravo su naciais, o tai – nenuplaunama dėmė jų biografijoje, ir todėl jie negali būti viešai pagerbiami.

Iš Lietuvių kalbos žodyno:

Kolaborantas – (pranc. collaborationniste < lot. collaboro – bendradarbiauju; terminas pradėtas vartoti Prancūzijoje, vėliau Belgijoje, Olandijoje) – išdavikas; asmuo, bendradarbiaujantis su visuomenės daugumos neremiama valdžia; šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia.

Bendradarbiavimas – tai bendras darbas kokiam nors tikslui pasiekti.

Ryškūs nebendradarbiavimo su naciais pavyzdžiai – Kazys Škirpa ir Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Abu juos naciai rado Laikinosios Vyriausybės (ne nacių) paskirtus į pareigas. Ir nei vienas, nei kitas nebendradarbiavo su naciais taip, kaip suprantamas bendradarbiavimas.

Yra kitas, lietuviškas, žodis – „prisitaikymas“. Prisitaikė prie aplinkybių, bet nesusitaikė su jomis. Būtent todėl naciai K.Škirpai Berlyne paskyrė namų areštą, o karui baigiantis suėmė ir išsiuntė į politinių internuotųjų stovyklą. O J. Noreiką jie patalpino Štuthofo konclageryje.

Mano akimis žiūrint, žmogaus įvardinimas kolaborantu, jei jis toks nebuvo, – įžeidimas ir šmeižtas.

Dar neišsiaiškinau, ar prokuratūra privalo savo iniciatyva ginti viešąjį interesą, kai šmeižiamas ir įžeidinėjamas nebegalintis pats apsiginti Lietuvos valstybės veikėjas. Bet gal kas nors, perskaitęs šias eilutes, išmano mirusiųjų šmeižto ir įžeidimo bylas?

2019.08.18; 15:09

Dalius Egidijus Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Dalius Egidijus Stancikas

Šiandien Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti savo istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.

Tuo tarpu Centras  G.A. Gochino medžiagą teismui įvertino kaip „nacių propagandos atkartojimą, kad už Holokaustą Lietuvoje neva atsakingi ne vokiečiai, o lietuviai.“

Centras taip pat šiandien paskelbė, kad J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.

Centras tai pagrindė šiais teiginiais:

– Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje. Lietuviškos savivaldos sistema atsikūrė kaip nepriklausomos Lietuvos institucijos, o ne kaip nacių valdžios marionetė.

– J. Noreika Šiaulių apskrities viršininku buvo paskirtas ne nacių, bet Lietuvos Laikinosios vyriausybės. J. Noreika, kaip ir dauguma atsikūrusios savivaldos atstovų, buvo įsitikinęs, kad buvimas šiame poste bus naudingas Lietuvai ir jos piliečiams. Sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio ir savivaldos tarnautojų pastangomis pavyko sužlugdyti ne vieną nacių skelbtą lietuvių mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, taip pat neleista suburti SS lietuvių legiono (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionų tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Prie šių antinacinių veiksmų aktyviai prisidėjo ir J. Noreika.

Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

– Kaltinimai J. Noreikai dėl Plungės žydų žudynių nepagrįsti, jie remiasi tik vieno asmens prisiminimais – tai prieštarauja kitų asmenų liudijimams ir kitai faktinei medžiagai.

  – 1941 m. vasarą vokiečiams pavyko įtraukti J. Noreiką į žydų atskyrimo reikalų tvarkymą. Būdamas Šiaulių aps. viršininku J. Noreika perdavė Šiaulių apygardos komisaro H. Gewecke įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia paskelbti įsakymai, tai buvo vokiečių nurodymų perdavimas.

Taip pat pažymėtina, kad 1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių (tarp jų ir žydų) getų nesuvokė kaip vieno iš Holokausto etapų. Tai pagrindžia nacių raštai, lietuvių liudijimai ir žydai istorikai.

Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai (kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo) buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui – Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui. 1974 m. JAV Kongreso prašymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų, juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo.

Tarptautiniu mastu diskutuojama, ar geto vidaus struktūros – žydų taryba (judenratas) ir geto vidaus policija, vykdžiusios nacių nurodymus geto teritorijoje, vertintinos kaip nacių kolaborantės. Tuo tarpu Lietuvoje  pakabintos atminimo lentos Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkui ir Kauno geto policijos vadovui.    

  – Būdamas Šiaulių apskrities viršininku J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos „Lietuvių frontas“ dalyvis: įkūrė karinės organizacijos „Kęstutis“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi apskričių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, platino „Lietuvių fronto“ spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, šiame laikraštyje išspausdino nacizmą kritikuojantį savo straipsnį, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę, SS lietuvių legiono suformavimui (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionių tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Dėl šių veiksmų 1943 m. J. Noreika buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos lageryje, kur kalėjo iki karo pabaigos. Istorijos tyrėjas M. Bloznelis jį įtraukė tarp 53 žymiausių „Lietuvių fronto“ dalyvių.

– Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, aktyviai gelbėjo žydus.

J. Noreika tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais buvo susijęs su pagrindiniu žydų gelbėjimo Šiauliuose tinklo organizatoriumi daktaru Domu Jasaičiu, kartu leido ir platino pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami vykdę ar prisidėję prie žydų žudymo.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. Daug žydų išgelbėjęs D. Jasaitis apibūdino J. Noreiką kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių viceburmistras V. Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, J. Noreiką vertino kaip „didį patriotą, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas A. Gurevičius vertino J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją, nes J. Noreikos pavaldume esanti Vaiguvos vaikų prieglauda slėpė 7 žydų vaikus ir žydę auklę. J. Noreikos bendražygis D. Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbėjo vežimu važiuojančią žydų šeimą skubiai slėptis nuo vokiečių. Nacių suimtas, tardytas ir kalintas J. Noreika neišdavė Šiaulių žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

– Savo atsiminimuose žydų gelbėtojai ir antinacinio pogrindžio dalyviai J. Noreiką vertina kaip  žmogišką ir pasiaukojančią asmenybę. Savo gyvenimu J. Noreika įrodė, kad Tėvynės reikalai ir rūpestis kitais žmonėmis jam buvo svarbiau už asmeninę naudą: jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų vykdytiems genocidams, dėl ko abiejų režimų buvo įkalintas ir 36 metų nužudytas. 

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.27; 14:34

Kaip skelbia žiniasklaida, Lenkijoje padaugėjo antisemitizmo apraiškų. Varšuvos universiteto tyrimų centras nustatė, kad 2014–2016 metais padidėjo tolerancija kalboms, kurstančioms neapykantą žydams. Tai ypač būdinga jauniems lenkams, interneto vartotojams. 

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šį tyrimą atliekant buvę apklausta 1000 suaugusiųjų ir 700 jaunuolių. Tik 23 proc. apklaustų lenkų prisipažino teigiamai vertinantys žydų tautybės žmones. 2015 metais šis skaičius buvo penkiais procentiniais punktais didesnis.

Tyrimo autoriai tolerancijos antisemitizmui augimą sieja su islamofobijos paaštrėjimu ir didesniu nusiteikimu prieš migrantus. Varšuvos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad musulmonų baimė, kilusi 2014–2016 metais, dar pakurstė žmonių nusistatymą prieš žydus. Tai nepriklauso nuo jų amžiaus ar politinių pažiūrų. Tyrimas rodo, kad 2016 metais 37 proc. apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį į žydus, o pernai tokių žmonių buvo 32 procentai.

Daugiau kaip pusė (56 proc.) respondentų teigė, kad nepriimtų į savo šeimą žydo. Tai 10 proc. daugiau negu 2014-aisiais. Apie trečdalį apklaustųjų tvirtino, kad jie nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Apie 11 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. jaunesnių lenkų prisipažino retkarčiais pasisakantys prieš žydus.

Antisemitizmo apraiškų padaugėjimo siejimas su islamofobija, regis, neturi pagrindo, nes žydams islamas tiek pat artimas kaip lenkams budizmas, todėl kaltinti žydus islamo plėtra Lenkijoje turėtų būti absurdiška.

Jei čia pat palyginimui padarytume apklausą Lietuvoje, įtariu, kad gautume panašius rezultatus, nors čia islamofobijos apraiškų neteko girdėti. Priežasties reikėtų ieškoti kitur.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Nors žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas.

Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas.

Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbė Rūta Vanagaitė. Ar tai tautos kaltės išpažinimo bei  atgailos apeigos, ar tautinio kiršinimo vajaus sudedamoji dalis?

Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl po panašių rašinių ar akcijų pasipila komentarai, tarp kurių pakanka antisemitinių ir net teisėsaugos dėmesio vertų. Panaši padėtis Lenkijoje, todėl ir vertinimai panašūs.

Paskutiniojoje Virginijaus Savukyno LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Kalbintas knygos autorius pasakojo, kaip jis apklausė žydšaudžių vaikus bei anūkus dėl holokausto vertinimo. Jis perskaitęs 426 LAT (Aukščiausiojo teismo) nutartis ir 75 tomus baudžiamųjų sovietinių metų bylų, iš jų atrinkęs 35, su kuriomis susijusius holokausto dalyvių artimuosius ir kalbinęs. Ar autoriaus siekis buvo nuoširdžiai užjausti nekaltus holokausto dalyvių artimuosius? Tai labiau panašu į keršto siekį tiems artimiesiems, kad jie ir kiti žinotų, jog jo tėvas ar senelis buvo žydšaudys. Juk A. Vinokuro interviu su vaikais, vaikaičiais yra autentiškas KGB persekiojimams. Ko nepadarė sovietai, dabar daro Vinokuras su Savukynu.

Dera užjausti autorių dėl jo šeimos tragiško likimo, tačiau ar žuvusiųjų atmintį p. Vinokuras savo knyga įamžino, ar tik esmingai prisidėjo prie besitęsiančio antisemitizmo skatinimo vajaus? Jis ir skaitytojas nesunkiai ras delfi.lt, 15 min.lt interviu (Arkadijus Vinokuras: Holokausto vykdytojų palikuonys – irgi aukos) komentaruose pakankamai antisemitinių pasisakymų, nes Vinokuras kagėbistiniu būdu galimai prievartavo žydšaudžių palikuonius. Kita vertus, sukeltas šaršalas komentaruose – gera dirva antisemitizmo provokatoriams kedenti juos, rodyti, kokie antisemitai tie lietuviai.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija (užduotis) – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia, kokios nedraugiškos šalies užduotį vykdo? Patys ir per draugiškos šalies nedraugišką „žydšaudžių medžiotoją“.

Žydiškos ar kitokios kilmės lietuviai (Lietuvos piliečiai) turi būti vertinami vienodai, kaip lietuviškos kilmės lietuviai, todėl kiršinimus, nesantaikos provokavimus būtina atpažinti, juos pasmerkti.

Informacijos šaltinis – www.llks.lt leidinys.

2017.01.28; 02:59

Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) laikais Sacha Andersonas buvo Rytų Berlyno bohemos dalis – charizmatiškas rašytojas, ekscentriškas avangardistas ir muzikantas, be kurio kompanijos neapsiėjo nė vienas Prenzlauer Berg rajono menininkų, disidentų ir opozicionierių vakarėlis.

Tačiau tuo pat metu jis buvo ir uolus VDR slaptosios policijos – STASI – informatorius, rašęs detalias ataskaitas apie savo kolegas. 

Continue reading „Filmas – apie charizmatišką rašytoją ir STASI informatorių Sachą Andersoną“

Ar pastebėjote, kad Vilnius dabar – daug gražesnis? Lietuvos sostinė atgauna savigarbą, įkvėpia orumo. Ant Žaliojo tilto nebeliko gūdų sovietmetį primenančių skulptūrų.

Išlaisvindami istorinį sostinės tiltą nuo „sovietinių balvonų“ naštos elgiamės teisingai, prasmingai, pilietiškai. Okupantų primestų paminklų negalima nei branginti, nei mylėti. Juolab nedera vadinti jų „istoriniu bei kultūriniu paveldu“. Nors Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir bando televizijos ekranuose įrodyti, esą „sovietinių balvonų“ išvežimas į istorijos šiukšlyną – barbariškumas. Barbarų paliktų pėdsakų naikinimas – barbariškumas?

Continue reading „Apie prasmingą kolaboravimą“

Bet kas iš tų vakariečių paverkšlenimų, esą Rusijoje nėra demokratijos (nūnai daug kas ir iš mūsiškių aimanuoja, esą ir Lietuvoje nėra tikros demokratijos). Pirmiausia reikia paklausti, kas dėl to kaltas. Kalti pirmiausia tie patys Vakarai, nieko konkretaus, apčiuopiamo nenuveikę, siekdami bent kiek sušvelninti esamą padėtį Rusijoje. Berlynas, Vašingtonas, Briuselis, Madridas nuolat pataikavo, darė nuolaidas, reveransus, štai dabar ir turi kaip ant mielių išaugusį Rusijos pasitikėjimą savo jėgomis. Vakarai manė arba apsimetė maną, kad nuolaidomis galima sušvelninti Kremliaus apetitus. O Kremliaus apetitai tik augo ir didėjo. Kaip toje pasakoje apie "Auksinę žuvelę". Apie Rusijos nenumaldomą norą demonstruoti grubią karinę jėgą byloja ir karinė sutartis dėl ginkluotės Europoje. Kremlius atsisakė parašo, ir dabar oficialiai gali kiek norėdamas siųsti savo karių prie Estijos sienos ar į Kaliningrado sritį. Esant reikalui, susigrąžins į buvusį Karaliaučiaus kraštą ir atominę bombą. O kas uždraus? Greičiausiai net išbarti pabijosime.

Continue reading „Išdavikų neįvardijanti valstybė pasmerkta pražūčiai“

lukiskii

Lie­tu­vos spau­do­je bei ki­to­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se pas­ta­ruo­ju me­tu vėl pa­gau­sė­jo siū­ly­mų ir net ra­gi­ni­mų de­ra­mai įver­tin­ti pir­mo­jo at­kur­tos Lie­tu­vos pre­zi­den­to Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko at­mi­ni­mą.

Vie­no­je iš ra­di­jo lai­dų prieš ke­le­tą die­nų bu­vęs jo il­ga­me­tis ben­dra­žy­gis, po­li­ti­kos ve­te­ra­nas Čes­lo­vas Jur­šė­nas pa­siū­lė, kad vie­nas iš sos­ti­nės til­tų, pa­vyz­džiui, 1968 me­tais pa­sta­ty­tas Žir­mū­nų til­tas, bū­tų pa­va­din­tas A. M. Bra­zaus­ko var­du. Sa­vai­me su­pran­ta­mas šio po­li­ti­ko ir ki­tų bu­vu­sio ša­lies va­do­vo ger­bė­jų no­ras dar sy­kį su­grįž­ti prie tos te­mos – juk rug­sė­jo 22-ąją A. M. Bra­zaus­kui su­kako 80 me­tų, taigi ge­res­nės pro­gos dar la­biau pa­afi­šuo­ti prieš po­rą me­tų mi­ru­sį žmo­gų ne­su­ra­si.

Continue reading „Tauta gyva tik savo garbinga istorija“

brazaitis_m

Triukš­mas dėl Juo­zo Bra­zai­čio lai­do­tu­vių

Pa­di­dė­jus spau­di­mui 1941 me­tų bir­že­lio–­rug­pjū­čio mė­ne­siais dir­bu­sios Lie­tu­vos Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės (LLV) mi­nist­rą pir­mi­nin­ką Juo­zą Amb­ra­ze­vi­čių-Bra­zai­tį per­lai­do­ti Kau­ne aukš­čiau­sie­ji vals­ty­bės va­do­vai at­si­sa­kė šiam įvy­kiui su­teik­ti ofi­cia­lų vals­ty­bi­nį sta­tu­są.

Da­ly­vau­ti J. Bra­zai­čio per­lai­do­ji­mo iš­kil­mė­se Kris­taus Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čio­je at­si­sa­kė ir Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė, ir prem­je­ras An­drius Ku­bi­lius.

Ki­lęs triukš­mas ne­nu­ty­la iki šiol. Mask­vos glo­bą įsi­my­lė­ju­sių Sei­mo na­rių Al­gir­do Sy­so ir Vy­te­nio An­driu­kai­čio bei jų vien­min­čių ne­se­niai su­lip­dy­tas „ko­lek­ty­vi­nis“ at­vi­ras laiš­kas, pa­skelb­tas in­ter­ne­to por­ta­le ber­nar­di­nai.lt, ro­do to­les­nį Lie­tu­vos in­te­re­sų iš­da­vi­mo tę­si­nį, vyks­tan­tį nuo pat oku­pa­ci­nės so­vie­ti­nių ko­la­bo­ran­tų val­džios įkū­ri­mo.

Continue reading „Kolaborantas ar laisvės idealistas?“

liekis_333

Prieš 71 metus,  pirmąją karo  tarp nacių Vokietijos ir SSRS dieną, Kaune ir visoje Lietuvoje prasidėjo ginkluotas lietuvių sukilimas, dažniausiai vadinamas antibolševikiniu Birželio sukilimu.

Kitą, birželio 23 d. apie 9 val 28 min.  per Kauno radiją buvo paskelbta, kad sudaryta Lietuvos Laikinoji Vyriausybė, kuri  ir skelbianti  nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.  Tai buvo vienintelis SSRS  okupuotuose  kraštuose ginkluotas  sukilimas.

Tačiau dėl jo ir šiandieną vis dar diskutuojama. Ypač tos diskusijos  sustiprėjo  neseniai  Kaune iškilmingai  perlaidojus vieno iš to Sukilimo sudarytosios Laikinosios Vyriausybės vadovų prof. J.Ambrazevičiaus – Brazaičio urną, atgabentą iš JAV. Dėl to bene keturios dešimtys „akademikais“ pavadintų žydų, čigonų, lenkų ir lietuvių spaudoje, internetiniuose portaluose paskelbė  „Atvirą laišką dėl Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkė ne tik  patį prof. J.Ambrazevičių, bet ir Sukilimą (žiūr. „Respublika“ 2012 m. birželio 14 d. P. 4 ir kt. leidiniai)).

Continue reading „Didžios dienos skaudi atmintis“

algimantas-zolubas-1

Apie gyvūnus, natūraliai baigusius savo gyvenimą, sakoma, – nugaišo, padvėsė. Miršta tik žmonės ir bitės. Dėl bičių gyvensenos darniomis šeimomis bei jų duodamą didelę naudą žmogui bitėms suteikta tokia išskirtinė pagarba.

Tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, bitės, kaip ir žmonės, pradeda plėšikauti: užpuola silpnesnę šeimą ir jos sukauptą turtą pergabena į savo būstą.

Bitininkams žinomas reiškinys, kai, nuo bičių plėšikių nebeįstengdamos apsiginti, užpultosios šeimos bitės pradeda gabenti savo medų į plėšikių avilį. Taip apiplėšta ir netekusi maisto šeima išmiršta. Tarp žmonių, jei panašus reiškinys pasitaiko, vadinamas kolaboravimu, bendradarbiavimu su priešu jo, o ne savo šalies naudai.

Continue reading „Tik silpnas bites puola bitės plėšikės“

kalnai_kalnai

Kai išgirstu apie įvykius, susijusius su Kaukazu, juolab Lietuvos sąsajas su juo, nevalingai atmintyje iškyla įvykis, kuris paskatino labiau domėtis tų tolimų, tačiau daugeliu atžvilgiu galinčių būti mums pavyzdžiu, tautų likimu. Nors tai įvyko prieš tris dešimtmečius, atmintis išsaugojo vaizdus, veidus, žodžius.

Dirbau Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, kuri turėjo ryšius su daugeliu SSRS įmonių, mokslinio tyrimo institutų, tarp jų – su Ordžonikidzės (dabar Vladikaukazo) moksliniu tyrimo institutu. Bendradarbiavimas tęsėsi daug metų; mūsų gamykla buvo turtinga, todėl institutui buvo pageidautina, naudinga. Į gamyklą atvykdavo instituto atstovai, neretai tekdavo pas juos nuvykti mums. Pradžioje gal iš praktinių sumetimų, o vėliau iš užsimezgusios bičiulystės su kolegomis specialistais mūsų atstovus institutas priimdavo itin šiltai. Ne kartą teko dalyvauti organizuotose išvykose į kalnus, lankyti kultūros paminklus.

Continue reading „Kai išgirstu kalbas apie Kaukazą“