Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip proletaras S.Kiaušinis virto sovietų valdžios priešu

Sovietų valdžia ypatingai didelį dėmėsi skirdavo okupuotų šalių gyventojų registracijai ir jų suskirstymui į priešiškai nusiteikusių ir sovietų valdžios rėmėjų klases. Komunistai savo rėmėjais įvardindavo darbininkus ir varginguosius valstiečius, kuriuos vadindavo proletarais.

Rusijos kariuomenei okupavus kaimynines šalys bolševikų propogandistai skelbdavo, kad Raudonoji armija išvadavo nuo kapitalistų vergovės šių šalių proletariatą, nors okupantams smarkiai apiplėšus užimtas šalis proletariato gyvenimas taip pat smarkiai pablogėdavo.

Proletarinė žmogaus kilmė bei okupantų veiksmų palaikymas užtikrindavo karjerą, padėdavo gaunant žemės ar kito turto atėmus iš tų nelaimingųjų, kuriuos okupantai ir jų vietiniai talkininkai įrašė į priešiškų klasių sąrašus. Pagal Stasio Kiaušinio kilmę, išsilavinimą, turtinę padėtį sovietai net neabejodami jį priskyrė prie proletarų.

Sunkus S. Kiaušinio gyvenimas

Stasį pagimdė vieniša, bežemė ir beturtė motina Ona, dirbusi samdine pas ūkininkus. Vaikas neturėdamas tėvo augo skurdžiai ir, matyt, buvo pravardžiuojamas bei ujamas, nes tuometinėje visuomenėje nebuvo didelės pagarbos nesantuokiniams vaikams bei jų susilaukiusioms motinoms. Stasys baigė tik dvi pradinės mokyklos klases ir nuo 9 metų pradėjo dirbti pas ūkininkus iš pradžių piemeniu, paskui pusberniu, o nuo 16 metų bernu. Sulaukęs 21 m. buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomene. Tarnavo 4-ame pėstininkų pulke Panevėžyje, kariuomenėje pramoko batsiuvio amato. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Stasys prisimindavo kaip vieną iš šviesiausių savo gyvenimo momentų.

Atitarnavęs kariuomenėje dar 4 metus dirbo samdiniu pas ūkininkus. Suėjus 27 metams ėmesi savarankiško darbo, išsinuomavo patalpas Anykščiuose ir pradėjo dirbti batsiuviu. Šiuo amatu vertėsi 7 metus iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Vedė 39 metų jau prie sovietų valdžios 1945 m. Pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940 m.) susirado lengvesnio ir geriau apmokamo prižiūrėtojo darbo Lukiškių kalėjime Vilniuje. Matyt, okupantai priėmė dėl proletarinės kilmės, nepriekaištingos reputacijos bei mokėjimo elgtis su ginklu, nors rusų kalbos nemokėjo.

Bet tarnyba truko nepilnus metus, nes prasidėjus karui kalėjimo administracija su čekistais išsivarė kalinius į geležinkelio stotį ir išvežė į Rusiją, prižiūrėtojai buvo palikti Vilniuje. Likęs be tarnybos S.Kiaušinis grįžo į Anykščius ir užsiregistravo komendantūroje. Buvo apklaustas ir iš karto paleistas, jokių nuobaudų už darbą kalėjime negavo, S.Kiaušiniui leido dirbti batsiuviu Anykščiuose. (Čekistas Aleksankinas 1947 m. apklausdamas S.Kiaušinį kaip įtariamąjį niekaip negalėjo patikėti, kad 1941 Birželio sukilimo dalyviai nenubaudė S.Kiaušinio už darbą Lukiškių kalėjime, todėl primigtinai reikalavo patvirtinti, kad jis registracijos metu pasirašė, nes čekistinė logika jam sakė, kad S.Kiaušinio nebaudė dėl to, kad jį sukilėliai užverbavo kaip savo agentą, todėl ir paleido).

Vokiečių okupacijos metai S.Kiaušiniui praėjo be nuotykių darbuojantis Anykščiuose batsiuviu. 1944 m. vasarą grįžus į Lietuvą rusų kariuomenei ir čekistams S.Kiaušinis vėl nutarė grįžti į valstybinę tarnybą ir pradėjus okupantams kurti skrebų būrius, vienas pirmųjų įstojo į Kurklių valsčiaus skrebų būrį. Kaip matyti iš Kurklių skrebų būrio vado 1947 m. prieš suėmimą S.Kiaušiniui rašytos charakteristikos ir šio būrio skrebų liudijimų S.Kiaušinis nebuvo uolus skrebas ir kartais skųsdavosi sunkia tarnyba. Tarnybinėje charakteristikoje jo viršininkas parašė „dirbo nęsažiningai, ne visada vykdė būrio vado nurodymus. Yra pasišalinęs iš tarnybos niekam nieko nepranešęs, kartu su skrebu Justinu Blažiu dažnai gerdavo. Tarp skrebų buvo uždaras, bet kartais išgėręs neigiamai pasisakydavo apie sovietų valdžią, skųsdavosi sunkia tarnyba“.

Skrebas Ivanas Jakimovas apie S.Kiaušinį atsiliepė taip: „Į tarnybą jis žiūrėjo prastai, pasitaikydavo, kad kautynėse su banditais (partizanais) parodydavo savo bailumą. Būryje būdavo uždaras ir tylus“.

Skrebas Stasys Leita apie S.Kiaušinį: „Į tarnybą žiūri neigiamai, dažnai išgėrinėja, kartais be leidimo išeidavo iš būrio, o kur jis eidavo, aš nežinau“.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Tokia buvo čekistų labiausiai gerbiamų ir turinčių jų akyse didžiausią autoritetą Kurklių skrebų nuomonė. Net 5 broliai Jakimovai tarnavo Kurklių skrebų būryje, o S.Leita buvo šio būrio vadu. Kurklių skrebams 1944-1946 m. tikrai buvo baisu eiti į tarnybą, nes 1944 rugpjūčio 29 ir 1944 rugsėjo 7 dienomis A.Bagdono-Aro būrio partizanai buvo užėmė Kurklių miestelį ir abu kartus paleido į laisvę suimtuosius, tuo metu skrebai vos suspėjo pabėgti iš miestelio. 1945 balandžio 13 d. Kurklių skrebų būrys, vadovaujamas J.Brazausko, buvo patekęs į partizanų pasalą miške prie Gudonių kaimo, žuvo 7 skrebai ir 3 pateko į partizanų nelaisvę, iš kurių 2 partizanai sušaudė. 1946 kovo 6 d. patekę į partizanų pasalą žuvo Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius J.Šantaras, partorgas A.Čiukšys, vykdomojo komiteto pirmininkas J.Kulikauskas ir 2 skrebai.

Gal būt S.Kiaušinis bijodamas dėl savo gyvybės nutarė baigti savo trumpą (dirbo tik 4 mėnesius) skrebo karjerą. Tuo labiau, kad jam pasitaikė gera proga – okupacinė valdžia nutarė didinti savo rėmėjų skaičių kaimuose ir pradėjo dalinti nacionalizuotą žemę bežemiams ir mažažemiams. S.Kiaušinis padavė prašymą jo šeimai (kaip tik tais pačiais metais po ilgo viengungiško gyvenimo būdamas 39 metų jis vedė) skirti žemės sklypą Paulinavos dvare. Dvaras iki okupacijos priklausė 1941 m. birželio mėnesį į Krasnojarsko kraštą ištremtiems Mikalajūnams. Sąlygos ūkininkauti buvo tinkamos, sovietai negailėdami Kiaušinių šeimai skyrė 8 ha 6,5 arus geros žemės, apgyvendino juos dvaro pastate kartu su naujakurių Mišinių šeima, atvykusia ūkininkauti į Paulinavą iš Jononių kaimo Alantos valsčiaus. Gyvulius naujakuriai galėjo laikyti dvaro ūkiniuose pastatuose.

Bet, matyt, laimingiems naujakuriams tuo metu nesakė, kad žemę jie gauna laikinai tik iki kolchozų sukūrimo. S.Kiaušinis nebijojo sunkaus darbo, nes ilgą laiką dirbo samdiniu pas ūkininkus. Bet ūkininkauti sovietų valdžios dovanotoje žemėje Kiaušiniams teko tik 8 mėnesius. Nekviestais svečiais, apsigyvenusiais ištuštėjusiame po 1941 m. birželio dvare, susidomėjo vietiniai Lietuvos partizanai. Jiems sovietų valdžios naujakuriai buvo įtartini, jie pagrįstai manė, kad jie gali būti čekistų užverbuoti, todėl naujakuriais domėjosi ir rinko apie juos informaciją.

Partizanai greitai išsiaiškino, kad S.Kiaušinis buvęs skrebas ir pareikalavo atiduoti šautuvą, bet Kiaušinis jo neturėjo ir gavo gerai į kailį, išeidami iš jo namų partizanai pasakė, kad jeigu neatiduos šautuvo, tai jį nušaus. Tokią versiją apie susidūrimą su partizanais Paulinavoje čekistui Aleksankinui per tardymą papasakojo 1947 m. pats S.Kiaušinis. Per 8 mėnesius, kol S.Kiaušinis gyveno Paulinavoje, partizanai jį aplankė 3 kartus, bet nesušaudė, matyt, susitarė su partizanais, kaip jis galėtu jiems padėti.

Kitokią įvykių versiją 1947 m čekistui Aleksankinui apie S.Kiaušinio susitikimus su partizanais papasakojo jo artimiausi kaimynai, dvare gyvenę Juozas ir Rozalija Mišiniai. Jie tvirtino, kad pas pas S.Kiaušinį dažnai lankėsi partizanai, jis juos gerai priimdavo ir pavaišindavo, teikdavo jiems žinias. Rozalija informavo čekistą Aleksankiną, kad ji girdėjusi, kaip S.Kiaušinis prašė partizanų, kad jie nušautų žmonos brolį Praną Savicką ir kad šį prašymą partizanai įvykdė 1945 m. pavasarį. Taip pat Mišiniai papasakojo Aleksankinui, kad 1945 m. rudenį pas juos atėjo 8 partizanai ir smarkiai sumušė Juozą Mišinį, konfiskavo jų kiaulę ir keletą daiktų. Netrukus po šio įvykio Kiaušiniai išsikėlė gyventi į Kurklius, o Stasys Kiaušinis vėl įstojo į Kurklių skrebų būrį, bet atvykdavo į Paulinavą sėjos metu arba nuimti derliaus sklype, kur jam dovanojo sovietų valdžia.

Atvykęs į Paulinavą 1946 pavasarį Stasys Kiaušinis užėjęs pas J.Mišinį į namus išvadino jį sovietų šnipu ir pasakė: „aš žinau, kas tu per žmogus, davė kartą tau į skūrą partizanai ir dar duos, paskui sumušė Mišinio žmoną ir 13 metų sūnų, juos išvadinęs komunistų politrukais ir pasakė: „aš jums parodysiu, kaip padėti komunistams. Jus turite išvykti iš Paulinavos“.

Apie šiuos įvykius iki S.Kiaušinio suėmimo, anot Mišinių, jie niekam nėra sakę, nes jo bijojo. S.Kiaušinis gyvendamas Paulinavoje dažnai konfliktavo su kaimynais Mišiniais. Ypač S.Kiaušinį piktino, kad Mišiniai negerbia jo darbo ir nuosavybės, kasdien tyčia paleidžia savo gyvulius ganytis jo pasėliuos. Taip jis tvirtino tardytojui Starkovui.

Dabartine biurokratine kalba, Mišinius galima būtu pavadinti žmonėmis, stokojančiais socialinių įgūdžių. Matyt, tokių žmonių anūkai ir dabar tebevirtina pasiklausę savo senelių, kad visi buvo vienodi „doram“ ūkininkui, tik vieni ateidavo dieną, kiti naktį“. Dėl kaimynų ir aplink vykstančio karo S.Kiaušinio noras gyventi kaime ir ramiai ūkininkauti žlūgo, 1945 m. rugsėjo mėnesį jis antrą kartą įstoja į Kurklių skrebų būrį. Byloje trūksta duomenų tvirtinti, kad jis vėl tapo skrebu tik savo noru arba tai padarė paprašytas partizanų ar tiesiog jų bijodamas, bet pakanka informacijos teigti, kad jis nuoširdžiai nekentė okupantų valdžios ir sovietinių aktyvystų. Nuolat konfliktavo su kaimynėmis skrebų ir aktyvystų žmonomis. Toks sunkus S.Kiaušinio gyvenimo etapas pilnas vidinių ir išorinių konfliktų tęsėsi pustrečių metu iki pat jo suėmimo.

Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis

Visi liudininkai, apklausti S.Kiaušinio baudžiamojoje byloje, pastebėjo, kad jis mėgsta išgerti, o išgėręs daužo arba mėto savo šautuvą ir keikia skrebišką tarnybą. Toks buvo savotiškas šio žmogaus protestas prieš nekenčiamą darbą. Bet S.Kiaušinis nebuvo visiškai degradavęs sovietinis pilietis, turėjo žmoną ir du mažamečius vaikus ir stengėsi juos išlaikyti bei ginti. Nors išgėręs kartais plūsdavo savo žmoną, bet prieš ją rankos nekėlė. Tai būtų iškarto pastebėjusi ir apie tai čekistui Aleksankinui pasakiusi duodama parodymus tame pat kambaryje už pertvaros gyvenusi kaimynė Uršulė Šantarienė. S.Kiaušinio žmona Anastasija Savickaitė buvo darbšti moteris, ne tik rūpinosi šeima, bet stengėsi uždirbti papildomų pajamų veldama namuose veltinius ir juos parduodama miestelio gyventojams.

S.Kiaušinis padėdavo jai parduoti šią produkciją, todėl jis labai pyko ant dar vienos kaimynės skrebo J.Mačionio žmonos Veronikos ir pagrįstai iš jos reikalavo sumokėti už dvi poras jos prašymu pagamintų veltinių, bet V.Mačionienė visus metus taip ir neatsiskaitė, o kai S.Kiaušinį suėmė, buvo viena iš tų liudininkų, kuri davė jam nepalankius įrodymus.

Labiausiai S.Kiaušinį sukrėtęs ir supykdęs iš gyvenimo Kurkliuose įvykis – jo mažamečio sūnaus dingimas. Sūnus Stasys buvo tik 2,5 metų, kai jį iš kiemo niekam nematant išsivedė 9 metų Kiaušinių kaimynės U.Šantarienės duktė Angėlė ir nuvedusi į lauko tualetą paliko užkabinusi durys. Mažasis S. Kiaušinis galėjo įkristi į išmatų duobę ir ten nuskęsti, nors to neatsitiko, bet vaikas, kai jį surado, buvo labai išsigandęs.

Neaišku, ką po šio įvykio pasakė S.Kiaušinis savo kambario kaimynei U.Šantarienei, bet, matyt nepagyrė. Tokie mažesni ir didesni buitiniai konfliktai buvo miestelių ir miestų gyventojų kasdienybė. Toks sunkus ir įtemptas buvo tikro proletaro pagal kilmę S.Kiaušinio gyvenimas nuo pat gimimo. Iš jų penkius savo gyvenimo metus S.Kiaušinis praleido sovietiniame „rojuje“ ir dar dešimt metų po to sovietiniame „pragare“ lageryje. Jį į tą pragarą atvedė gyvenimas „klietkinyke“, sunkus choleriškas charakteris ir palaidas liežuvis. Toks, atsiprašant, šūdinas buvo tikro proletaro ir skrebo gyvenimas.

S. Kiaušinio gyvenimas skrebų „klietkinyke“ Kurkliuose

S.Kiaušinis apsigyveno Kurkliuose 1945 rugsėjo mėnesį ir gyveno miestelyje bei dirbo skrebu iki pat suėmimo dienos 1947 birželio 26. Nors miestelis einant frontui smarkiai nenukentėjo, bet tuo laiku labai aštri buvo gyvenamojo ploto problema. Iš kaimų į miestelį bijodami partizanų bei jų paskatinti atbėgo sovietų valdžios rėmėjai ir jų šeimos, įsikūrė čekistų vidaus kariuomenės NKVD (nuo 1946 m. MVD) įgula, atvažiavo bei pareikalavo sau butų įvairaus plauko čekistai bei operatyvininkai.

Pirmaisiais partizaninio karo metais kaimuose partizanai veikė gana aktyviai, todėl sovietai vengė ardyti tremtinių namus ir juos vežti į miestelį, be to, pirmasis po karo 1945 metų trėmimas nebuvo toks masinis. Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė su piliečiais, gyvenusiais kaime ir palaikiusiais sovietų valdžią, elgėsi mandagiai. Atėjęs į namus jiems pasiūlydavo keltis į miestelį arčiau savo valdžios, tai yra keisti savo namus kaime į kambariuką miestelyje, o žemės sklypą į daržiuką, bet jeigu sutikdavo partizanams padėti, jų iš kaimo nevarydavo. Montė sakydavo, jeigu savo valdžią gerbi ir myli, dėl jos reikia aukotis ir šie žodžiai labai paskatindavo sovietų valdžios rėmėjus greitai išvykti gyventi į miestą arba miestelį.

Kaip Kurklių krašto partizanai gausino miestelio gyventojų skaičių, nėra gerai žinoma, bet iš naujakurių Mišinių ir Kiaušinių gyvenimo aprašymo matyti, kad jų santykiai su partizanais buvo gana sudėtingi ir komplikuoti. Sovietų valdžia buvo patenkinta, kad J.Kiaušinis grįžo į tarnybą skrebų būryje ir jo šeimai skyrė pusę didelio kambario miestelio centre stovėjusiame name. Šį pastatą vietiniai vadindavo skrebų bendrabučiu, nes jame gyveno vien sovietų aktyvystų ir skrebų šeimos, kiti klietkinyku, nes kambariai tarp šeimų buvo padalinti lentinėmis pertvaromis.

Darbovietė – Kurklių valsčiaus skrebynas S.Kiaušiniui tai pat buvo netoli toje pačioje gatvėje. Skrebai buvo įsikūrę buvusioje vaistinėje, aplink būstinę buvo išsikasę apkasus, pastatą saugodavo visą parą. Atrodė, kad gyvenimas susitvarkė, bet čia vėl Kiaušiniui nepasisekė su kaimynais. Jie buvo įtakingi sovietiniai aktyvystai, už lentinės sienos tame pačiame kambaryje gyveno Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus J.Šantaro trijų asmenų šeima. J.Šantaro žmona Uršulė nuolat skųsdavo S.Kiaušinį valdžiai už gėrimą ir antisovietines kalbas.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Matyt, tai buvo įprastinė šios moterytės veikla ir gyvenimo būdas, todėl net čekistai ilgą laiką netikėjo, kad du kartus skrebas, sovietams dirbęs nuo 1940 m., gali keikti sovietų valdžią. Sovietinio tipo bendrabutis buvo labai geras komunistų valdžios išradimas, kuris mažiausiomis sąnaudomis leido kontroliuoti didelį žmonių skaičių, jis gerokai palengvindavo agentūrinį darbą gyventojų tarpe. Gyvenimas viename kambaryje su kaimynu labai palengvindavo tokių informatorių kaip U.Šantarienė darbą. Labiausiai U.Šantarienė užpyko ir nutarė, kad truks pliš, bet S.Kiaušinį pasodins po vieno jos barnio su kaimynu, kuris įvyko kelios dienos iki U.Šantarienės vyro žūties. Apklausiant ją kaip liudytoją S.Kiaušinio byloje čekistui Aleksankinui ji tvirtino, kad jai užsistojus S.Kiaušinio žmoną, kurią tuo metu jis plūdo, S.Kiaušinis jai pasakęs „nesipūsk kad tavo vyras valsčiaus sekretorius, jo dienos jau suskaitytos, užteks čia viršininkauti, tuoj tu nebūsi Šantarienė“.

Praėjus kelioms dienoms (koks sutapimas) iš tikrųjų U.Šantarienė neteko savo vyro. Tuo metu patekę į partizanų pasalą žuvo 3 aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai Kurklių valsčiuje. Kurklių valsčiaus kompartijos sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Uršulės vyras.

Antisovietinių S.Kiaušinio kalbų perklausa

S.Kiaušinio kaimynė U.Šantarienė visada įdėmiai klausėsi kiekvieno Kiaušinių ir jų svečių pokalbio. Matyt, tą darydavo ir netyčia, nori ar nenori, vis tiek girdėsi, ką kaimynas kalba, kai gyveni su juo viename kambaryje ir tavo gyvenamąjį plotą nuo jo skiria tik plonų lentų pertvara. Kadangi į Uršulės nuolatinius skundus prieš S.Kiaušinį niekas rimtai nereagavo ir skaitė, kad S.Kiaušinį jį skundžia dėl buitinių konfliktų, U.Šantarienė nutarė pasikviesti į savo kambarį kelias savo drauges, kad jos kartu pasiklausytų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų ir su Uršule vėliau paliudytų, kad S.Kiaušinis yra užsimaskavęs sovietų valdžios priešas. Ta diena atėjo netrukus, nes S.Kiaušinis mėgo pagerti savo kambaryje su bičiuliais skrebais Justu Blažiu ir Motiejum Šimulioniu.

1947 birželio 15 d. išgirdusi, kad pas S.Kiaušinį atėjo į svečius M.Šimulionis, liepė dukrai Angelei nubėgti pas kaimynes ir pakviesti į S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausą. Visos jos mielai sutiko tai padaryti, nes gyvenimas miestelyje buvo nuobodus, bent kiek skurdžią buitį praskaidrindavo tik alkoholio vartojimas ir apkalbos. Visos šios perklausos dalyvės, suėmus S.Kiaušinį, buvo apklaustos kaip liudininkės, ko labiausiai ir siekė šio sambūrio šeimininkė U.Šantarienė. Perklausoje dalyvavo: nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus Jono Šantaro žmona Uršulė Šantarienė, skrebo Juozo Dūdos žmona Petrusė Dūdienė, skrebo Povilo Mačionio žmona Veronika Mačionienė ir nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Kulikausko žmona, kandidatė į VKP (b) eiles Emilija Kulikauskienė.

Apie tai, ką išgirdo savo kambaryje birželio 15 d., U.Šantarienė čekistui Aleksankinui pradėjusiam S.Kiaušinio bylą papasakojo taip: „ Iš pradžių S.Kiaušinis garsiai numetė savo šautuvą ant grindų ir pasakė; „Ech ir kokio velnio aš tave tampau, bet paskui pakėlė jį nuo grindų pabučiavo (pas. įdomu kaip U.Šantarienė sugebėjo matyti kiaurai per lentų sieną) ir pasakė: na, tuoj ateis kiti laikai, ir aš pasuksiu šį durklą į kitą pusę. Prisiekiu kad šiuo durklu nuleisiu kraują mažiausiai 4 bolševikams, pirmiausiai savo viršininkams ruskiams, kurie atsiųsti čia iš Rusijos gaudyti miškuose mūsų brolių, kovojančių už Tėvynės išlaisvinimą. Aš iš karto be teismo užmušiu tuos niekšus, kurie padeda komunistams. Pirmieji mano sąraše bus Šantarienė, skrebas Dūda ir jo boba Petrusė Dūdienė, nes tai pirmieji komunistų politrukai. Juos reikia jau dabar užmušti, nelaukiant permainų, tada liks daugiau mūsų žmonių laisvėje, o jeigu aš to negalėsiu padaryti, tai sumokėsiu dvi algas savo draugams, kad juos pašalintų. Na užteks bolševikams gerti lietuvių kraują, ateis mūsų laisvė, bet kad tai įvyktų tik pašaukus, turi stoti visa tauta. O bolševikai yra amžinai alkani ir toliau tokie liks“.

Gal būt lygiai tokių žodžių girdint draugui skrebui M.Šimulioniui S.Kiaušinis ir nesakė, bet žinodamas, kad U.Šantarienė jo įdėmiai klauso, neabejotinai jai ir jos draugei netiesiogiai pagrasino.

Išklausę visų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų prie degtinės butelio trys draugės ir kaimynės U.Šantarienė, P.Dūdienė ir V.Mačionienė apskundė S.Kiaušinį už antisovietines kalbas ir grąsinimus. Šis trejukės pasisedėjimas nulėmė tolesnį S.Kiaušinio likimą. E.Kulikauskienė išėjo iš U.Šantarienės kambario neišklausiusi S.Kiaušinio kalbų ir vėliau per apklausą tvirtino, kad niekada negirdėjo jo kalbant prieš sovietų valdžią. Neaišku, ką apie antisovietines savo draugo S.Kiaušinio kalbas būtu pasakęs su juo tuo metu gėręs M.Šimulionis, bet čekistas Aleksankinas nesuspėjo jo paklausti, nes praėjus kelioms savaitėms po svečiavimosi pas S.Kiaušinį jį rado nužudytą prie Kurklių malūno.

Čekistas Aleksankinas pradeda bylą prieš skrebą S.Kiaušinį

Apklausti dėl antisovietinių kalbų. skrebai J.Blažys, S.Leita ir I.Jakimovas tvirtino, kad jie negirdėjo S.Kiaušinio kalbant prieš sovietų valdžią, bet jų parodymų išteisinti S.Kiaušinį neužteko. Lemiami apkaltinant S.Kiaušinį buvo kaimynės U.Šantarienės parodymai, kurią apklausęs kaip liudininkę bei pasidomėjęs, ką žino apie S. Kiaušinį, MGB agentai iš Kurklių, Ukmergės apskrities MGB skyriaus jaun. leitenantas operatyvinis įgaliotinis čekistas Aleksankinas pradėjo žymaus sovietų valdžios priešo S.Kiaušinio bylą.

Apkalbėdama kaimyną U.Šantarienė ne tik kaltino S.Kiaušinį, bet ir guodėsi čekistui Aleksankinui tokiais žodžiais: „Ką aš jam padariau, aš jokio pykčio jam nejaučiu, bet jis vis tiek mane vadina komunistų politruke ir žada užmušti. Aš daug kartu esu girdėjusi, kaip S.Kiaušinis kalbėjo, kad valdžia greitai keisis ir komunistų Lietuvoje neliks“. U.Šantarienė taip pat Aleksankinui tvirtino, kad S.Kiaušinis yra partizanų ryšininkas. Ji papasakojo apie vieną S.Kiaušinio pokalbį su žmona. Ji pasakė savo vyrui girdėjusi, kad iš Kurklių valsčiaus nežinia kur dingo Češūnas, palikęs savo namus ir beveik visą turtą. S.Kiaušinis žmonai atsakė: „Matai, žmona, kai aš būdavau čia vietoje, Kurkliuose, iš anksto visus įspėdavau ir jie su visu savo turtu suspėdavo pabėgti, bet aš nebuvau tik 2 dienas, ir Češūno niekas neįspėjo, todėl jis turėjo bėgti palikęs savo turtą.

U.Šantarienė taip pat papasakojo čekistui Aleksankinui S.Kiaušinio pokalbį su jo žmonos seserimi Polina Justinavičiene. Ji tiksliai prisiminė, ką jie abu kalbėjo prieš du metus 1945 m. balandžio mėnesį S.Kiaušinio kambaryje. Tuo metu P.Justavičienė buvo atvykusi pas Kiaušinius iš savo namų Balninkėlių kaime ir pasiskundė S.Kiaušiniui, kad jį 3 paras niekur negalėjo išvykti iš savo namų, nes pas ją svečiavosi partizanai ir niekur neišleido. Bet kai ji partizanams pasakė, kad ji būtinai turinti aplankyti savo svainį skrebą S.Kiaušinį Kurkliuose, ją iš karto partizanai išleido paprašę iš jo sužinoti, kas šiuo metu vyksta Kurkliuose. S.Kiaušinis į tai žmonos seseriai atsakęs: „Jeigu jie dar per tave norės kažką sužinoti, negalvok, Polia, kad aš esu skrebukas, aš visada tau padėsiu“. Kaltinimus prieš S.Kiaušinį Aleksankinui tai pat padėjo suformuoti ir buvusių kaimynų Juozo bei Rozalijos Mišinių parodymai ir „negraži“ charakteristika iš darbovietės.

S. Kiaušinio „golgotos“ pradžia kaltinimai ir tardymas

S.Kiaušinis buvo suimtas 1947 m. birželio 26 d. savo namuose. Čekistas Aleksankinas kaltinimo išvadoje įvardino net 4-ius Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnius, kuo jis yra kaltinamas; 58-1. kontrrevoliucinė veikla, 58-1b kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas (pas. skrebai buvo prilyginami kariškiams). 58-2. dalyvavimas ginkluotame sukilime, bandymas užgrobti valdžią ir 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Aleksankinas buvo uolus jaunas čekistas, kuris taikė kaltinamajam ir fizinio poveikio priemones. Tai matyti iš dažnai S.Kiaušinio tardymo protokoluose įrašytų frazių; „jūs sakote netiesą“, „užteks neigti parodymus“ ir pan. Daug ką pasako ir labai ilgas tardymo laikas. S.Kiaušinis buvo tardomas pusę metų nuo birželio 26 d. iki gruodžio 29 dienos.

Bet šis S.Kiaušinis buvo tikrai kietas net čekistui Aleksankinui. Belieka stebėtis šio žmogaus ištverme, nes tardydavo beveik kiekvieną naktį arba dieną, o atsisakius patvirtinti pateiktus kaltinimus, kankindavo įvairiais būdais, dažniausiai daužydavo gumuota lazda, neleisdavo išsimiegoti, mušdavo per padus su liniuote arba šautuvo grūstuvu, kartais badydavo panages įkaitintom adatom, spausdavo pirštus ar lyties organus tarp durų, arba geležiniu specialiai pagamintu lanku spausdavo galvą. Kiti tardytojai mėgdavo svilinti ugnimi pirštus arba užpakalį.

Kankinimo būdai priklausė nuo tardytojo fantazijos ir patirties. Neaišku, kokius kankinimo būdus taikė Aleksankinas S.Kiaušiniui, bet jam niekaip nepavyko įrodyti, kad S.Kiaušinis turėjo ryšių su partizanais ir dirbo jų naudai ar kad bandė nuversti sovietų valdžią. Matyt, S.Kiaušinis atsilaikė todėl, kad buvo užgrūdintas sunkaus fizinio darbo, kurį jam teko dirbti beveik visą gyvenimą, bei nepriteklių, kuriuos teko patirti nuo vaikystės, todėl jis visus kankinimus atlaikė ir visus kaltinimus atkakliai neigė. Padėjo kai kurių skrebų bei kandidatės į VK (b) narius E.Kulikauskienės parodymai jo naudai ir tai, kad atsisakė per akistatą savo parodymų Rozalija Mišinienė, su S.Kiaušiniu gyvenusi Paulinavoje ir ankščiau tvirtinusį, kad S.Kiaušinis nuolat palaikė ryšius su partizanais ir prašė jų užmušti savo žmonos brolį P.Savicką.

Įvertinęs visas aplinkybęs čekistas Aleksankinas nutarime dėl kaltinimo pateikimo paliko tik vieną straipsnį: 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Taip triumfavo sovietinis teisingumas ir čekistinis gailestingumas.

Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.

Bet tai nebuvo bylos nagrinėjimo ir kaltinimo pabaiga. S.Kiaušinis ir toliau neigė vienintelį jam likusį kaltinimą dėl antisovietinės propagandos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Ukmergės MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Pochomičiovas pakeitė tardytoją vietoje jaunojo Aleksankino, paskyrė labiau patyrusį vyr. leitenantą Starkovą. Jis dar kartą apklausė visus liudininkus S.Kiaušinio byloje ir patį kaltinamąjį. Per šias apklausas (pas. tai rodo byloje išlikę protokolai) paaiškėjo, kad S.Kiaušinis buvo susipykęs su visais tais asmenimis, kurie davė jam nepalankius parodymus. Starkovui papasakojo ir kodėl jie pykdavosi. Paiškėjo, kodėl S.Kiaušinis buvo susipykęs ir su kaimynu skrebu Juozu Dūda bei jo žmona Petruse. Kartu su J.Dūda vieną kartą jam reikėjo eiti sargybą prie Kurklių milicijos skyriaus ir J.Dūda be jokios priežasties neaišku į ką pradėjo šaudyti iš automato, grumtynių metu S.Kiaušiniui su milicininku Bareiša pavyko girtą Juozą Dūdą nuginkluoti. Po tokios sargybos į namus J.Dūda grįžo apdaužytas, guzuotas ir suplėšytais drabužiais, be to, vyresnybės buvo nubaustas, dėl to sutuoktiniai Dūdai pyko ant S.Kiaušinio.

Kai Starkovas antrą kartą apklausė liudininkes, dalyvavusias S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausoje U.Šantarienės kambaryje, nei viena iš jų savo parodymų nepakeitė, pakartojo tai, ką jau buvo sakiusios Aleksankinui. Tik V.Mačionienė pridėjo, kad neva ji yra girdėjusi, kaip negražiai S.Kiaušinis yra atsiliepęs apie rusų kariškius. Tai buvo, kai pro jų namus, kur gyvena skrebai, žygiavo 20 rusų kareivių. Išėjęs į prieangį S.Kiaušinis neva pasakęs „atžygiavo mūsų apryti, broliai, ateikite iš miškų, muškite juos ir nebijokite“.

Bet šita V.Mačionienės „teisybe“ Starkovas, matyt, nepatikėjo, nes S.Kiaušinio apie tai net nepaklausė. Savo parodymus prieš S.Kiaušinį papildė ir jo buvęs kaimynas iš Paulinavos Juozas Mišinys, prisiminęs seną istoriją iš 1945 m. rudens, kai pas jį į svečius užėjęs gerai išgėręs S.Kiaušinis numetė ant grindų savo šautuvą. J.Mišinis tuomet jo mandagiai paklausęs: „Kodėl tu daužai savo šautuvą, taip daryti negerai“.

S.Kiaušinis jam tada atsakęs: „Tu ką, galvoji, kad aš jį tampau iš didelio noro, mane tai privertė daryti komunistai. Aš šiandien su tuo šautuvu į nieką nešaudau ir nešaudysiu, bet ateis laikas, kada rasiu į ką šauti“.

Kadangi kaltinamasis viską neigė, Starkovas nutarė daryti teisminį eksperimentą.

Sovietinis teisingumas triumfuoja

1947 gruodžio 19 d. į Kurklių miestelį atvyko MGB skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas Starkovas ir Ukmergės apskrities 3-ojo rango prokuroras Konevskich. Juos pasitiko Kurklių valsčiaus MGB skyriaus leitenantas Grumbinas bei Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai Adėlė Subaitė, Juozas Skrebėnas ir Povilas Valiauga. Atvykę prie skrebų bendrabučio svečiai pasidalino į 2 grupes. Anastasijos Kiaušinienės kambario pusėje susėdo prokuroras Konevskich, A.Subaitė ir J.Skrebėnas, U.Šantarienės kambario pusėje čekistai Starkovas, Grumbinas, P.Valiauga ir pati U.Šantarienė.

Iš pradžių buvo kalbama vienoje S.Kiaušinio kambario pusėje, o klausomasi U.Šantarienės pusėje, paskui atvirkščiai. Teisminio eksperimento išvada tokia; 1. Kambario pertvara padaryta iš 1,5 mm storio lentų, per pertvarą praėjimo nėra. 2. Kalbant ramiu balsu ne visi žodžiai suprantami, bet atsižvelgiant į tai, kad S.Kiaušinis antisovietiškai kalbėjo būdamas girtas ir šūkavo, todėl jo balsas girdėjosi gerai. 3. Tuo vadovaujantis konstatuojame, kad U.Šantarienė ir kitos liudytojos, buvusios tuo metu jos bute, S.Kiaušinio žodžius suprato ir girdėjo aiškiai.

Šiuo teisminiu eksperimentu buvo padėtas taškas pusmetį vykusiame skrebo ir antisovietinio veikėjo S.Kiaušinio bylos nagrinėjime. Nors ir kaip atkakliai besigynė S.Kiaušinis, jis buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-10. straipsnį už antisovietinę propagandą ir agitaciją 10 lagerio ir 5 metus be pilietinių teisių. Reiškia, gavo lygiai tokio paties dydžio bausmę, kokia buvo taikoma ir daugumai Lietuvos partizanų ryšininkų ir net kai kuriems partizanams.

1948 kovo 21 d. Stasys Kiaušinis iš Lietuvos buvo išvežtas į lagerį Sibire Tiumenės srityje pavadintu „Statyba Nr. 501“, 1952 spalio 11 d. jis buvo perkeltas iš Sibiro į Vytergolagą Rusijos europinėje dalyje Vologdos srityje, bet tolesnis Stasio Kiaušinio likimas nėra žinomas.

2021.03.04; 10:00

Aleksandras Stulginskis – lageryje

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“

Aleksandras Stulginskis su žmona

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.

Aleksandro Stulginskio lagerio dienorastis

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo… komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai.

Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų– 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį. Jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.

Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2020.08.06; 17:30

Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimena ir pagerbia masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
 
Sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukotos Šv. Mišios.
 
Likus minutei iki vidudienio susikaupta Tylos minutei pilietinėje akcijoje pagerbiant okupacijos aukas.
 
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje pakelta Valstybės vėliava. Ceremonijoje dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis, profesorius Vytautas Landsbergis, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, parlamentarai.
 
„Jei žaliuojančiam medžiui nuskintume žiedus ir nulaužytume šakas, medis žūtų. Prieš aštuoniasdešimt metų Lietuvos medis žydėjo, bet neteisėta teisė ir teisėtvarka, kilusi iš Molotovo-Ribentropo pakto, mūsų tautos žiedą ėmė naikinti, žeminti, purvinti. Be tautos žiedo ir šakų neliko nacionalinio saugumo, užvaldyta buvo valstybė, Lietuvos medis turėjo nudžiūti.
Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
 
Turėjo nudžiūti, tačiau… „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad Tu – šventovė. Todėl, kad Tu – Tėvynė.“ Šiandien mes turime Lietuvos Respublikos pilietybę, turime savo valstybę Lietuvą, ją puoselėjame, didžiuojamės ja ir nebeleidžiame „laužyti“. Šiemet minime iškilmingas ir prasmingas sukaktis. Praėjo šimtmetis nuo pirmųjų, visų piliečių lygiomis teisėmis, rinkimų į Steigiamąjį Seimą, kuris paskelbė Lietuvos Respubliką. Praėjo trys dešimtmečiai nuo tada, kai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė“, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis sostinės Nepriklausomybės aikštėje vykusioje Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje.
 
Po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje.
Lageriuose ir tremtyje
 
„Birželio vidurys mūsų istorinėje atmintyje pažymėtas tamsiomis spalvomis, prieš 80 metų įvykdyta sovietinė okupacija atnešė Lietuvai sisteminį gyventojų naikinimą. Šiandien minime 79-ąsias masinių trėmimų metines. Su giliu liūdesiu ir gėla prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, kurie buvo jėga atplėšti nuo savo šaknų, sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išbarstyti Sibiro platybėse. Pirmasis trėmimas kartu buvo ir skaudžiausias: masinis teroras nubraukė paskutines iliuzijas dėl okupantų valdžios ketinimų. Okupantų nusikaltimai paliko mums gilių, iki šiol neužgijusių žaizdų“, – prie Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus sakė valstybės vadovas G. Nausėda.
 
Prezidento teigimu, trėmimai buvo visų Lietuvoje gyvenusių žmonių tragedija. „Skaudu matyti dabartinės Rusijos valdžios pastangas užmiršti, paneigti ir suklastoti istoriją. (…) Tremtinių ir jų artimųjų patirtis ne tik teikė skausmą, bet ir skatino nepasiduoti. Istorinės skriaudos atminimas grindė kelią nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Šiai svajonei išsipildžius, mūsų pareiga užtikrinti, kad istorinės tragedijos nesikartotų naujais pavidalais“, – sakė Lietuvos vadovas.
Trėmimai. Slaptai.lt nuotr.
 
12.30 val. šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidėjo istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Skaitymus pradėjo prezidentas G. Nausėda su žmona D. Nausėdiene, juos tęsė Seimo pirmininkas V. Pranckietis, ministras pirmininkas S. Skvernelis, prezidentė D. Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
 
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
 
Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedama gėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A. Barausko kapo Perlojos kapinėse.
 
Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.
 
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
 
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.15; 00:30

Vasario 6 d. Mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko žinomo rezistento, politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, nenuilstančio Lietuvos laisvės šauklio Antano Terlecko knygos „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (Versmė, 2013) pristatymas.

Kovo 11-osios Lietuva Antanui Terleckui turi būti dėkinga už daug ką. Už tai, kad jis su Lietuvos laisvės lyga į Laisvę tempte tempė Sąjūdį, už tai, kad neįsižeidė nesuprastas, skaudinamas, kad nebuvo politikas tikrąja žodžio prasme, nes visada sakė ką galvoja, nebijojo prisipažinti klydęs…

Įdomų, prasmingą renginį iliustruoja 24-ios Vytauto Visocko nuotraukos, o Antano Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ pristato pats jos autorius.

Vietoj pratarmės

Bene prieš 40 metų kilo mintis užrašyti savo atsiminimus. Visada stengiausi įsiminti žmonių, su kuriais suveda gyvenimas, vardus, pavardes, o svarbius įvykius išlaikyti atmintyje. Vis dėlto, pradėjus raštu pasakoti apie savo gyvenimą, paaiškėjo, jog daug labai svarbių detalių yra išsitrynę iš atminties. Todėl man labai pravertė išlikę dienoraščiai, ypač laiškai Juliui Sasnauskui, tremtyje rašyti iš Kolymos (Magadano sr., Rusija) į Tomsko sritį, kur jis buvo ištremtas. Džiaugiuosi, kad Julius išsaugojo tuos laiškus.

Nepasitikiu atsiminimais, parašytais be jokių dokumentų – dienoraščių, laiškų, ypač – jei memuaristai yra 70-80 metų amžiaus. Tokie atsiminimai klaidina skaitytojus. Dar 1964-1969 m. studijuodamas Vilniaus universitete istoriją pastebėjau, kad beveik visi mano profesoriai, dėstytojai neretai painiojo istorines datas.

Gyvenime esu stebėjęsis tik kelių žmonių puikia atmintimi: poeto Antano Miškinio brolio Motiejaus, Uralo lagerių draugo Viktoro Niekipielovo ir mano tėvo – Prano Terlecko. Motiejus Miškinis, didelę senatvės dalį praleidęs tėviškėje, Juknėnuose, savo atsiminimais būtų daug pasitarnavęs mūsų Tautos kultūros ir valstybės istorijai. V.Niekipielovas gi nepakėlė kagėbistų suteiktų jam moralinių kančių. Po lagerio emigravęs į Paryžių, greit mirė nuo smegenų vėžio. O mano tėvukas mokėjo tik savo pavardę ant dokumeto parašyti. Jo atminties nepaveldėjau.

Gaila, kad už mane pusantrų metų jaunesnis brolis Jonelis mirė dar 1985-aisiais. Jis taip pat turėjo neblogą atmintį ir šiandien galėtų papildyti mano atsiminimus. Neliko nė vieno jaunystės draugo. Jau išmirę ir beveik visi 5-10 metų jaunesni už mane.

Išliko mano laiškai, nuo 1948 m. rašyti žmonai Elenai į Kauną. Ir jos atsakymai. Bet tada bijodavom rašyti apie „politiką“. Lietuviai, kurie buvo drąsesni už mane (arba nesuvokė čekistų klastos), už savo laiškus daug metų yra praleidę konclageriuose, daugelio jų kaulai ilsisi Rusijos imperijos platybėse. Gaila Sibire rašyto ir atsivežto į Lietuvą dienoraščio apie areštą per 1957 m. Kūčias ir pirmuosius mėnesius KGB rūsiuose. Tada nė neįtariau, kad čekistai, mums nesant namuose, darys kratas, vogs dokumentus.

Ar suspėsiu parašyti atsiminimus? Tai nuo Dievo priklausys. Reikėjo anksčiau pradėti rašyti. Tačiau daug laiko užėmė įvairiausia politinė, visuomeninė veikla. Dabar pagrindinė mano pareiga – prisiminti visa, ką gyvenimas buvo suteikęs progą pažinti. O tada ir mirti bus lengviau.

Stebuklingi mano išsigelbėjimai iš sunkių ligų, išsaugota gyvybė, vienuolika metų „viešint“ už grotų ir spygliuotų vielų, rodo, jog mane saugo Gerojo Globėjo ranka. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, taip pat nereikia daryti jokios tragedijos. Pragyvenau tiek, kiek Dievas skyrė. Bet jeigu žmogaus gyvenimas baigiasi čia, žemėje, tai kam išvis reikėjo gimti? Kentėti ir kitus kankinti.

Stebiuosi tik dėl vieno. Kodėl beveik nejaučiu savo senatvės? Gal todėl, kad tokio amžiaus sulaukęs esu ganėtinai sveikas. Tik nešant naštą lipti stačia gatve vis sunkiau…

Ir dar keletas minčių iš 2006 m. spalio 25 d. užrašų.

„Mano gyvenimas neatrodo labai ilgas ir sunkus. Gal todėl, kad iki šiol nesiskundžiau savąja dalia. Gal gyvenimas nepabodo todėl, kad vis labiau suvokiu jo prasmę.

Ir mirties per daug tarsi nebijau. Išleidęs dvi knygas – apie Lietuvos laisvės lygą (tariu ačiū už tai bičiuliui Gintarui Šidlauskui) ir dienoraštį (1964 m.), suvokiau savo gyvenimo prasmę. Todėl ir mirtis neatrodo tokia beprasmė, kaip daugeliui mano bendraamžių. Nors kolaborantai ir bailiai, vadinantys save Lietuvos patriotais, visaip siekė išstumti mane iš Lietuvos istorijos ir iš Lietuvos valstybės kovų už savo laisvę istorijos.“

Atsiminimuose stengiuosi rašyti visą tiesą, kaip ir savo 1964 m. „Rezistento užrašuose“. Manau, kad savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų nutylėjimas būtų nepagarba skaitytojui, pačiam sau ir istorinei tiesai. Tiesos, kad ir kokia ji būtų, nutylėjimas ar pagražinimas paverstų atsiminimus beprasmiu kūriniu.

Vilnius, 2007 m. vasario 7 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.07; 12:03

Vladas Pupšys

pupsys_111[…] Mokyklą baigiau 1956 m. liepos mėn. 1957 m. įstojau į Vilniaus universitetą. Tai jau nauji keliai, nauji horizontai. Šioje pasakojimo dalyje nesidairysiu nuo kalno į atsiveriančius nuostabius jaunystės dienų vaizdus. Ši dalis skirta tik vienai problemai, pačiai opiausiai. Tai problema – kaip gyventi toliau? Neturėjau iliuzijų, kad mane paliks ramybėje. Toji jėga, grėsminga ir pripažįstanti tik savus įstatymus, savo voratinkliu apnarpliojo daugelį. Stropiai sekta, kad žmogus gyventų baimėje ir nežinomybėje. Reikia „kompromato“, ir jis randamas. Paskui prasideda šantažas. („Jeigu tu ne…, tai mes…“)  Vieni išlaiko, kiti – pasiduoda. Dar kiti darosi sau galą. Kai kam dar ir padeda. […]

1957 m. kartu su Rimu (Žymantu) išlaikėme stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą ir buvome priimti. Niekas nesukliudė. Pradėjome studijas. Kurį laiką buvo ramu. Suprantama, negalima sakyti, kad universitete buvo stabili padėtis. Taip tada atrodė tik mums, naivokiems laimingiesiems, iš už spygliuotų GULAG’o vielų per stebuklą patekusiems į vieną seniausių Rytų Europos mokslo šventovių…

Continue reading „SVETIMAS TARP SAVŲ…“

Sesei Nijolei Sadūnaitei – 75-eri      

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nuoširdžiai sveikina septyniasdešimt penkerių metų jubiliejaus sulaukusią sesę Nijolę Sadūnaitę – Lietuvos laisvės kovotoją ir disidentę.

Šia proga skelbiame pluoštą biografinių žinių, bylojančių apie jos nueitą ilgą, sudėtingą, pavojų kupiną, tačiau neabejotinai garbingą kelią.

Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei. Nenusižengta nė sykio. Jokių išdavysčių, jokių dvigubų standartų, jokių kompromisų su sąžine, jokių abejonių. Galima tik pavydėti tokios tvirtybės ir principingumo.

Continue reading „Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei“

Vilniuje dešimt dienų viešėjo Kazachstano istorikė Šolpan SMAILOVA. Ji baigusi L. Gumiliovo nacionalinį universitetą Astanoje. Istorikė Šolpan Smailova šiandien dirba memorialiniame politinių represijų ir totalitarizmo muziejuje “Alžir”, įrengtame netoli Kazachstano sostinės Astanos.

Muziejų “Alžir” ir Kazachstano sostinę skiria vos 35 kilometrai. Muziejus įkurtas 1937–1953-aisiais metais veikusio sovietinio lagerio teritorijoje. Tame lageryje sovietmečiu buvo kalinamos vadinamosios “liaudies priešų” žmonos, seserys, dukterys. Tarp kalėjusių būta ir lietuvių tautybės moterų.

Su Kazachstano istorike Šolpan SMAILOVA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio tema – tiek Kazachstano praeitis, tiek Kazachstano nūdienos aktualijos.

Continue reading „Istorikė Šolpan Smailova: “Kazachstano visuomenė domisi savo šalies praeitimi”“

p.vyturys

Neseniai 500 egz. tiražu spaustuvė „Morkūnas ir Ko“ išspausdino intriguojančiu pavadinimu Pauliaus Vyturio knygą „DIALOGAS SU VIEŠPAČIU IR ŠĖTONU“.

Knygą redagavo prof. Juozas Girdzijauskas ir Danguolė Stonytė, išleido Petras Girdzijauskas-Paulius Vyturys.

Iš tikrųjų autorius nuo vaikystės dalyvavo ir iki šių dienų dalyvauja dialoge su Dievu, o į prievartinį dialogą su šėtonu buvo įtrauktas per šėtoniškos imperijos parankinius – SMERŠ, KGB, istrebitelius.

Tik atsivertus knygą, dar prieš pratarmę skaitome: „Viešpats man pagelbėjo, kai vilties nelikdavo. – Atstok, šėtone!, – tardavo Jis. Aš ir vėl atsitiesdavau.“, o pratarmę pradeda malda: „Išgirsk mus, Viešpatie, pakylėk mus, Viešpatie, iki tradicijos, kurią turėjo mūsų Tėvai ir iki to kaip jie gerbė ją ir saugojo… Pakylėk mus, Viešpatie, nuo šiol kasdien, neužmiršk mūsų vaikų, kad jie priimtų šią dovaną ir su ja gyventų per amžius.“

Continue reading „Gelbstinti nuo užmaršties šešėlio“

dirsyte_adele_m

Šio straipsnio tikslas yra parodyti, kad Adelė Dirsytė Sibiro konclageryje “neišprotėjo”, bet sovietų valdžios tardytojų buvo specialiai palaužta.

Būdamas pavojuje žmogus instinktyviai jaučia baimę ir nori jo išvengti. Tai natūralu.

Kartais tokią baimę kėlę išgyvenimai sukelia sutrikimą, kad net ir praėjus pavojui, vien jį prisiminus, asmuo pajunta panašią baimę ar net paniką. Ta reakcija yra jausminis sukrėtimas dėl potrauminės įtampos. Toks sutrikimas nėra “išprotėjimas”, bet ankstesnės patirties sukelta pasikartojanti trauminė reakcija.

Continue reading „Adelė Dirsytė: kankinimų palaužta, bet neišprotėjusi“

vilutis_portretas

Dar viena ištrauka iš rezistento, partizano Leono Vilučio atsiminimų knygos “Likimo mozaika”

Vieną dieną su didoku etapu iš Vilniaus atvežta nemažai jaunų, energingų vyrų.

Didelė jų dalis – buvusių Vilniaus universiteto studentų, vėliau pasitraukusių į miškus.

Kai kurie jų kovoję miškuose po trejetą metų. Visi nubausti 25 metams. Kai juos uždarė paruoštuose barakuose, nuėjau susipažinti, naujienų susižinoti iš Lietuvos.

Čia pataikiau ateiti barake kilus sąmyšiui dėl dingusios vienam lietuviui duonos porcijos. Kaliniai duoną paėmus įtarė stambų ukrainietį, dirbusį milicijos viršininku ir nežinia už ką čia patekusį. Kalėjime už maisto normos pasisavinimą pačių kalinių žiauriai baudžiama. Priešingoje barako pusėje po gultais buvo įsitaisęs Klajūnas – B.Kemeklys, man pažįstamas dar iš mokymosi Vilniuje vokiečių okupacijos metais.

Continue reading „“Duosim lietuviams perauklėti…”“

lapienisvladas.bmp

Kovo 6 dieną Marijampolėje mirė sovietmečio disidentas ir kovotojas už tikinčiųjų teises Vladas Lapienis, vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių.

Tai buvo vyriausias amžiumi disidentas, gimęs 1906 metų birželio 6 dieną Daugpilyje. Nepaisant kankinimų ir teroro, kuriuos patyrė kalėdamas KGB kalėjime, V. Lapienis sulaukė garbingo amžiaus – beveik 106 metų.

1964 metais jis neakivaizdžiai baigė Vilniaus universitetą. Dirbo ekonomistu Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos institutuose, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1976 m. spalio 20 d. KGB V. Lapienį suėmė, Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nežiūrint jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės. 

Continue reading „Mirė žymus kovotojas už tikėjimo laisvę“