Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Skambant giesmei „Kur giria žaliuoja“ penktadienio vakarą Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Į Vilnių „grįžusį“ tautos patriarchą pasveikinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad daktaras J. Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti.

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. „Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka aktuali ir šiandien”, – pridūrė šalies vadovė.

Prezidentas Valdas Adamkus priminė 1905 metus ir laikmetį, kai Vilniuje gyveno J. Basanavičius. Beveik tris dešimtmečius gyvendamas Bulgarijoje ir kitose šalyse jis tuomet jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 metais ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 metais.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 metais buvo ketinama griauti.

1913 metais J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 metais Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 metų rudens Vilniuje veikusios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 dieną. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 metais Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Šiuo laikotarpiu J. Basanavičius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

Kaip sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, J. Basanavičiaus gyvenimas liudija, kad svajonės pildosi, o jis pats – pavyzdys, kiek gali padaryti vienas žmogus.

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jis pats iš savo natūros neatrodo ir pats savęs nelaikė didvyriu, bet atėjo ir įkvėpė tautą. Tai – įkvėpimas mums visiems šiandien, kad didelė svajonė ir didelis ryžtas gali uždegti žmones nuversti kalnus. Ačiū, daktare J. Basanavičiau už tai ir sveikas „sugrįžęs“ į Vilnių”, – sakė R. Šimašius.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

ELTA primena, kad paminklą tautos patriarchui sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras. Paminklo papėdėje įamžinti J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Tai žodžiai iš J. Basanavičiaus 1883 metais parašytos pratarmės pirmajam „Aušros“ žurnalo numeriui. „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jis gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.24; 06:55

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ – tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.

Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė LRA neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Yra rimtų požymių (Lietuvos piliečių lojalumo Lenkijai išraiška – „lenko korta“), kad ir Lenkijos valstybės siekiai yra panašūs ar dar didesni.

Po Seimo rinkimų naujoji vyriausybė pasišovė minimų valstybių kaimynių santykius reguliuoti konsolidavimo link. Tik kokia kryptimi, kieno sąskaita?

Pirmuoju Lietuvos vyriausybiniu žingsniu paminėtam tikslui tapo Užsienio reikalų ministro (URM) Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją 2013 m. sausio 7 d. Gero tikslo būta, tačiau… Gal komjaunuoliška ministro kilmė ir mentalitetas iškrėtė diplomatinį pokštą.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai, kad Lietuva jai davė karalių Jogailą ir jogailaičius, maršalą Juzefą Pilsudskį, pirmąjį atkurtos Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, kad, 1939 metais hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva internavo Lenkijos karius ir karininkus, jais rūpinosi, daugelį išgelbėjo nuo žūties.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai apie lenkiškų mokyklų skaičių lenkų tautinei bendrijai, kokio neturi nei viena už Lenkijos ribų esanti valstybė.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikras diplomatas turėjo Lenkijos pusei priminti praeityje jos darytas skriaudas Lietuvai, liautis provokuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje įstatymų pažeidinėjimus, baigti spaudimą Lietuvai. Tačiau …

Parodęs pariteto akivaizdų pažeidimą Lietuvos nenaudai, užuot sulaukęs Lenkijos palankumo, o gal ir atsiprašymo, pats atsiprašė už kaltę, kurios Lietuva Lenkijos atžvilgiu nepadarė. Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas.

Pasirodo, gal komjaunuoliškos praeitis neišdildomas pėdsakas, gal nesugebėjimas neklaidžiai persiorientuoti, ministrą paskatino iškrėsti naują akibrokštą, vėl žalingą savo valstybei.

Dabar Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais. Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. Kad prisideda prie melagingai juodinamo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, ministras tarsi nesuvokia.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį, jog J. Noreika-Generolas Vėtra buvo tarpukario Lietuvos karininkas, nukentėjęs nuo abiejų okupacinių rėžimų, tiek rudojo, tiek raudonojo. Vienu atveju jis, sabotavęs nacių SS legiono kūrimą, buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos lagerį (mirties stovyklą), o Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, J. Noreika už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir 1946 m. sušaudytas.

Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, jog šiuo puolimu prieš Lietuvos didvyrį norima sukompromituoti visą Lietuvių prieš sovietus vykdytą partizaninį karą, žymiausius jo vadus ir netgi pripažintąjį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, nes šmeižikiškose publikacijose, puolančiose J. Noreiką – Generolą Vėtrą, minimi ir kiti žymiausi  partizanų vadai, neva nacių okupacijos metu organizavę ar vykdę žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynes. Atkreipiame dėmesį, kad šmeižto kompanija tokiu būdu vykdoma ir prieš valstybines Lietuvos Respublikos institucijas, konkrečiai prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, abejojant šio centro mokslininkų ir darbuotojų kompetencija.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ši melaginga, grubi ir dezinformatyvi informacinė kampanija itin skaldo visuomenę, menkina valstybės idėją, taip pat bando palaužti valią priešintis, iškraipo istoriją, kelia įtampą tarptautiniuose santykiuose, diskredituoja mūsų valstybę ES ir NATO sąjungininkų akyse, taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų užsienio informacinių agresorių. Tokiu būdu, Lietuvos valstybinės institucijos užuot dirbę darbus, kuriančius Lietuvą ir stiprinančius jos gynybines galias, turi nukreipti savo dėmesį priešo diktuojama linkme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.

Lietuvos žinios“ būtent 2015-07-30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Noreikos parašyta ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.

Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).

Jonas Noreika

J. Noreikos veiklą ir JO ASMENYBĘ, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Knyga liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir Amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – tvaikas nuo išlikusių sovietinių pelėsių. Lenino komunistinio jaunimo auklėtiniams, reikalaujantiems naikinti J. Noreikos atminimo lentą,  nesuvokiama, jog J. Noreikos gilus tikėjimas ir yra geriausias liudytojas, kad jis negalėjo būti nacių kolaborantas, žydų genocido dalyvis.

Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai jį sušaudė.

2018.09.20; 15:45

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

Julius Panka, šio komentaro autorius

Daugiau kaip pusę metų Lietuva intensyviai laukė Baltarusijos ir Rusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“. NATO aljansas stiprino gynybines pajėgas regione, siųsdamas papildomas karių, kovinės technikos ir lėktuvų pajėgas, organizuodamas tuo pat metu įvairias atsakomąsias pratybas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinės vadovybės jau seniai turi sukūrę gynybinius planus patiems netikėčiausiems scenarijams, nes, juk kaip sakoma, „Rusijos protu nesuprasi“, iš šio kaimyno galima tikėtis bet ko ir bet kada, ir ne tik karinių veiksmų, bet ir visapusiško, ciniško akivaizdžių agresijos faktų neigimo.

Jei, neduok Dieve, Rusija užpultų Baltijos šalis, jų atstovai tarptautinėse organizacijose susiriesdami aiškintų, kad tai netiesa, kad Rusijos karių regione nėra, kad tai melas ir provokacija. Dėl to, ar bus pradėti realūs kariniai veiksmai, politikai ir apžvalgininkai nesutaria, bet daugelis daro prielaidą, kad kai Rusija perkels nemažą arsenalą ir karinius dalinius į Baltarusijos teritoriją, mažų mažiausiai neskubės jų išvesti iš šalies, o gal įtakos staigų Baltarusijos valdžios pasikeitimą, paspartins šios jaunos valstybės integraciją į Rusijos federaciją, tuo labiau, kad yra sukaupta praktika iš Krymo aneksijos.

Tikėkimės, kad sveikas protas nugalės netgi tokioje šalyje kaip Rusija ir raudonoji linija peržengta nebus, nes karas tarp NATO ir Rusijos gali tapti lemtingas ne tik Aljansą sudarančioms valstybėms ir Rusijai, bet ir visai žmonijos civilizacijai. Vienai pusei panaudojus branduolinį ginklą, o kitai atsakius analogišku žingsniu procesai taptų nebevaldomi ir tikriausiai pranoktų pačių niūriausių apokaliptinių scenarijų kūrėjų šedevrus kine ir literatūroje.

Ne tik karo ekspertai, bet ir viso pasaulio, o ypač Baltijos šalių, žiniasklaida jau kurį laiką kasdien gaudo net menkiausius informacijos trupinius apie pratybas, apie jų scenarijų, apie karių ir įvairios ginkluotės kiekį.

Šviesios atminties filosofas ir istorinių, geopolitinių, etninių, socialinių procesų tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius teigė, kad rusų tauta yra jauna civilizacija, kad tai paaugliškai maištinga pagyvenusios lietuvių tautos dukra. Jis pateikė ne vieną pavyzdį ir iš senesnės, ir iš naujausios istorijos, parodančius slavų genčių, o ypač rusų valstybės nebrandžius, iššaukiančius poelgius, nukreiptus prieš lietuvius. 

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.

Juk Kremliaus strategai ir politikos technologai svarbiausia visą rusų tautą vienijančia švente pasirinko ne ką kitą, o Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karinės įgulos išvarymą iš Kremliaus 1612 metais. Mums, baltams, jau daugiau kaip 5000 metų, mes esame pagyvenusi ir subrendusi civilizacija, slavams tik apie 1500 metų, o iš jų kilusiai rusų tautai dar ir tūkstančio metų nėra. Tačiau rusų tauta formavosi ant baltiško substrato. Kiekvienas rusas – tai baltų palikuonis, mus jungia bendros kultūros ir kalbos ištakos. Tik lietuviai išlaikė daugmaž autentišką kalbą ir kultūrą, o rusai šiek tiek „sulaukėjo“, ypač susidėję su mongolais totoriais, kurie, žvelgiant per Vakarų kultūros prizmę, buvo nepaliesti civilizacijos.

Kai Rusija leido sau praskleisti pratybų organizavimo užkulisius, visi sukluso, pagrindiniai žiniasklaidos, gynybos ekspertų ir politikos apžvalgininkų komentarai buvo apie karines pajėgas, kurios bus dislokuoti Baltarusijoje pratybų laikotarpiu.

Lyg tarp kitko buvo paminėta ir manevrų legenda, kuri pasirodė ypač keista ir net šiek tiek intriguojanti. Pasirodo, anot pratybų legendos, Baltarusijoje pasikartoja Ukrainos Donbaso regiono scenarijus, tik visai iš kitos pusės. Dalis Baltarusijos teritorijos, kuri ribojasi su Lietuva, nusprendžia nepaklusti Minsko valdžiai ir paskelbia apie nepriklausomos valstybės Veišnorijos susikūrimą. Šią nepripažintą sukilusią teritoriją neva palaiko nedraugiški kaimynai – Vesbarija ir Lubenija. Vesbarijos sienos beveik identiškos Lietuvos, o Lubenijos – Lenkijos teritorijoms. Taigi, anot legendos, kaimynai, naudodami hibridinio karo scenarijų, nori atplėšti dalį Baltarusijos, o Baltarusijos ir Rusijos kariniai daliniai turi neutralizuoti sukilėlius ir sugrąžinti Veišnorijos teritoriją į Baltarusijos valstybę.

Teorinės valstybės Veišnorijos ribos gali būti tapatinamos su įvairiais dalykais. Tiek Baltarusijos, tiek užsienio ekspertai pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad Veišnorijoje ribos beveik idealiai sutampa su rajonais, kuriuose 1996 metų vykusiais paskutiniais sąlyginai laisvais prezidento rinkimais rinkėjai nepalaikė dabartinio diktatoriaus, o tada jauno ambicingo kovotojo prieš korupciją Aleksandro Lukašenkos kandidatūros ir balsavo už tuometinės valdžios kandidatą Zenoną Pozniaką.

Kai kuriems politologams gal tai pasirodė labai svarbu ir jie šio regiono atsiradimą karinių pratybų legendoje kildina būtent iš šio fakto. Tačiau reiktų pažvelgti daug giliau. Kiekvienam nors kiek suprantančiam istorinius procesus žmogui yra aišku, kad tie rinkimų rezultatai būtent tokie buvo ne šiaip sau, kad tai ne netyčinis sutapimas, tai ilgų, nuo senovės iki pat šių laikų besitęsiančių procesų išdava. Tų procesų supratimo raktas slypi baltų slavėjime, arba jei konkrečiau, lietuvių lenkėjime ir baltarusėjime.

Šis procesas vertas ne vieno straipsnio, o kelių dešimčių disertacijų, todėl šioje publikacijoje nesiekiama išsamiai atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl lietuviai didelėje dalyje dabartinių Baltarusijos ir Lenkijos valstybių teritorijų suslavėjo. Viena, gana nemaža jų dalis suslavėjo vėliausiai, jau po LDK padalijimų, XIX amžiuje, ir šios ribos rytuose daugmaž sutampa su Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“ legendoje minimos sukilėlių valstybės Veišnorijos sienomis.

Taip pat ši teritorija iš dalies sutampa su 1920 metais pasiskelbusia nepripažinta valstybėle „Vidurio Lietuva“, kurią 1920 metų pabaigoje sukūrė neva sukilę prieš Pilsudskį generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės pulkai.

Baltarusiški papročiai. Belarus Press Foto

Ar šie Baltarusijos ir Rusijos nuogąstavimai gali turėti realų pagrindą? Ir taip, ir ne. Lietuvių liaudis turi labai gražų posakį „kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepą“, ir jis labai tinka Rusijos politiniams technologams. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Lietuva arba Lenkija siųstų „žaliuosius žmogelius“, ginkluotę ir lėšas į Baltarusijos dalį ir tokiu būdu paskatintų separatizmą, sukeldamos realią grėsmę Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Ir net ne todėl, kad šios šalys neturėtų teisėtų arba neteisėtų lūkesčių, susijusių su šia teritorija, o todėl, kad Vakarų civilizacija šiame amžiuje taip nesielgia. Todėl, jei mums Rusijos televizijos teigs, kad tai gynybinės pratybos, kuriose treniruojamasi kovai su realiomis grėsmėmis, galime tik nusijuokti dėl tokio primityvaus melo.

Tačiau apibendrinant norisi šiek tiek pažeisti vakarietišką politkorektiškumo principą ir atsargiai aptarti, kas iš tikrųjų turi istorines teises į šį rusų politinių strategų sukurtą Veišnorijos regioną, o kas kryptingai veikia investuodamas į šio krašto ateitį. Jei net ne istorijos ar filologijos mokslininkas, o paprastas, eilinis Lietuvos pilietis sugalvos pakeliauti po Veišnoriją, pirmas dalykas, kas jam kris į akis – tai lietuviški kaimų, upių ir ežerų pavadinimai bei lietuviška medinė kaimų architektūra. Lietuva neturėjo sienos su dabartine Vakarų Baltarusija iki pat XX amžiaus.  Ilgus amžius kaimai ir miestai bendravo tarpusavyje, žmonės laisvai važinėjo po kraštą ir tik maždaug 1920 metais imperialistinės Lenkijos užmačios atplėšė didelį plotą lietuviškų žemių. Buvo paskelbta vadinamoji Vidurio Lietuva, ji iš karto surengė rinkimus į savo parlamentą, kuris priėmė sprendimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos. 

Vėliau, kai 1939 metais pagal SSRS ir Lietuvos susitarimą Vilnius grįžo Lietuvai, jo apylinkės mūsų šaliai nebuvo atiduotos. Ir tik 1940 metų rugpjūčio mėnesį po Lietuvos prijungimo prie SSRS buvo grąžinta dar keletas lietuviškų rytinių rajonų, didesniąją dalį paliekant Baltarusijai, kurios valdžia per paskutinius 50 metų jai likusioje dalyje lietuvybę beveik ištrynė su šaknimis. 

Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis

Lietuvos valdžiai tai nekelia problemų ir tik milžiniškomis pasiaukojančių visuomenininkų pastangomis yra išlaikomos dvi lietuviškos bendrojo lavinimo mokyklos ir keletas kitokių švietimo įstaigų Baltarusijoje. Panašu, kad 25 metus mus valdančio elito sukurtoje Lietuvos ateities strategijoje nėra vietos net svajonėms apie lietuvybės palaikymą ir stiprinimą etninėse žemėse. Taigi dabartinė Lietuva, nors istoriniu ir moraliniu požiūriu turi teisę, bet šiuo metu Baltarusijos teritoriniam vientisumui tikrai nekelia jokios grėsmės.

Visai kita situacija yra dėl Lenkijos. Ši šalis investuoja milžiniškas lėšas lenkiškumui vadinamuosiuose „kresuose“ išlaikymui ir plėtrai. Šiais klausimais Lenkijos politikai ir Katalikų Bažnyčia darbuojasi ranka rankon. Įdirbis toks milžiniškas, kad beveik pasiektas XIX amžiaus vietinių žmonių savimonės lygis – jei katalikas, vadinasi esi lenkas ir atvirkščiai. Vakarų Baltarusijos bažnyčiose absoliuti dauguma šv. Mišių aukojama lenkų kalba, nuolatos vyksta piligriminės kelionės į įvairias Lenkijos šventoves. Baltarusijoje dirba šimtai vienuolių iš Lenkijos, kurie ypatingą dėmesį skiria vaikų ir jaunimo sielovadai. Tikriausiai nereikia net abejoti, kad į jaunimo sielovadą įtraukiamas ir lenkiškos savimonės skiepijimas.

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Ukrainoje ir Lietuvoje, taip ir čia sėkmingai dalijamos „lenko kortos“, kurios suteikia įvairių lengvatų Lenkijoje. Iš šių ir daugybės kitų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad Lenkijos strategai gali būti numatę galimybę kada nors grįžti prie sienų perbraižymo ir „kresų“ susigrąžinimo. O tokiu atveju atsirastų reali grėsmė Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Jeigu iki dvidešimto amžiaus teritoriniams valstybių pokyčiams esminę įtaką darydavo jų turima karinė galia, tai šiame amžiuje didžiausias ginklas – gyventojų tautinė ir pilietinė savimonė.

Nors agresyvus ir neslopinamas Lenkijos imperializmas kelia grėsmes tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, tiek Baltarusijai, juk visi suprantame, kad šiuo metu didžiausia grėsmė yra iškilusi ne Baltarusijos teritoriniam vientisumui, o suverenitetui, nes bijodami mistinių Veišnorijos „sukilėlių“ Baltarusijos strategai gali vieną rytą atsibusti geriausiu atveju Rusijos federacijos Baltarusijos autonominėje srityje, o blogiausiu – Minsko gubernijoje.

Kol kas klausimas lieka neatsakytas, ką ir kam Kremlius norėjo pasakyti tokia daugiaprasmiška karinių pratybų „Zapad 2017“ legenda? Eilinį kartą paerzinti Lietuvą, kuriai jaučia sunkius psichologinius kompleksus ar įspėti Lenkiją, kad mato ir supranta jos toli siekiančią „kresų“ strategiją? O gal tiesiog paskatinti separatistines nuotaikas Baltarusijoje, kad galėtų „ateiti į pagalbą broliškai tautai“ kovoje su priešu ir tokiu būdu aneksuoti šią paskutine Europos diktatūra tituluojamą šalį?

2017.09.16; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nepriklausoma nuo Rusijos Lietuvos Respublika egzistuoja jau trečią dešimtmetį, bet buvusių imperijų, kurių valdžią teko patirti lietuviams, ideologai negali nurimti ir vis kuria planus, kaip sugrąžinus Lietuvą į priespaudos gniaužtus ar uždusinus ją „mylinčiame“ glėbyje.

Rusijai garsiai žvanginant ginklams prie pat Lietuvos sienų, tykesnės, minkštesnės imperinės Lenkijos užmačios kai kuriems priekurčiams bei tautinėms – lietuviškoms vertybėms abejingiems Lietuvos politikams atrodo nereikšmingos, nepavojingos lyg blevyzgos alkoholiko, kuris geria ne iš „mano“ kišenės.

Tačiau kuo vilką bešertum, begirdytum, jis vilku ir liks, ir net netekęs dantų, greičiau nudvės, nei tenkinsis skysta kruopiene.

Rusų ir lietuvių santykių, jų istorijos puslapiai išmarginti daugybės karų, mūšių, susirėmimų ir, kas be ko, dinastinių vestuvių dar nuo tų laikų, kai iš pabirų slavų ir baltų genčių tik formavosi pirmieji valstybiniai junginiai. Rytinės baltų gentys kovojo su rytų slavų gentimis kaip lygios su lygiomis, ir pergalės bei pralaimėjimai  nusverdavo istorines sūpuokles tai vienon, tai kiton pusėn.

Tad Lietuva – „Litva“ – įėjo į rusų sąmonę kaip realus, kartais nekenčiamas, bet rimtas politinis partneris ir varžovas, tolygus, nelygu laikmetis, Vokietijai, Lenkijai ar Turkijai… O kuo į istorinę lenkų sąmonę įėjo lietuviai?

Tai gal tik mes, lietuviai, dar atsimename tuos kelis dešimtmečius viduramžiais, kai Lenkijos valstybė buvo nykstantis nykštukas didelės geografiškai ir didžios savo karinga dvasia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėlyje. Nebuvo net tarpusavyje rimtesnių susirėmimų, nes lenkų gentis ilgą laiką nuo Lietuvos valstybės skyrė kitos giminiškos baltų (jotvingių, prūsų…) gentys. Užtat buvo kvailų ambicijų ir nepilnavertiškumo kompleksų kankinamas Lietuvos kunigaikštis Jogaila, užsimanęs tapti karaliumi, ir už karūną sumokėjęs valstybingumu bei ta Lietuvos valstybės teritorijos dalimi, kurią Lietuvai netgi ne jis pats buvo laimėjęs.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Lenkams (ne taip, kaip rusams) neteko pralieti nė lašo savo karių kraujo, kuriuo jie būtų galėję „pašventinti“ jiems dovanai atitekusią didžiulę teritoriją. O kas veltui gaunama, nebranginama, kol neišsprūsta iš nagų… Užtat tas lietuvis, kuris savo tautą, jos valstybinį savarankiškumą, net savo šeimos narius iškeitė į karaliaus karūnos blizgučius, patriotizmu pasižyminčių lenkų akyse neužsitarnavo nei dėkingumo, nei pagarbos, tik  ilgaamžę, neblėstančią panieką. Ir, deja, kaip mums bebūtų  apmaudu, panieka savo tautinio ir valstybinio orumo nebranginantiems, negerbiantiems „licwinams“ jau yra tapusi savotiška daugelio lenkų tautinės tapatybės sudedamąja dalimi.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip kadaise žiauriai lenkintas Vilniaus kraštas.

Visą pojogailinės istorijos laikotarpį dauguma lenkų į visus lietuvius, ypač į turinčius valdžios ar valdžiukės regalijas, žiūri kaip į Jogailą, laukdami (o jei nesulaukia, tai pareikalaudami) nuolankumo ir nuolaidų jų poniškoms, šovinistinėms ambicijoms. Tai liudija nevienodas lenkų santykis su kitomis kaimyninėmis valstybėmis bei lenkų diasporos padėties jose vertinimas: nors gausi lenkų diaspora gyvena ir kitose šalyse, įnirtingiausiai dėl lenkiškumo išsaugojimo, plėtojimo ir įsiskverbimo į valstybinės, titulinės nacijos kultūrą kovojama tik Lietuvoje, kėsinamasi tik į lietuvių kultūros vertybes bei Lietuvos valstybės įstatymus.

Tiesa, pastaruoju metu ima gausėti agresyvių, netaktiškų išpuolių Ukrainos ir ukrainiečių adresu, bet tai tik patvirtina ypatingą, vertybinį – „kultūrinį“ lenkiškojo imperinio revanšizmo pobūdį, kuris yra netgi pavojingesnis už fizinį, brutalų rusiškąjį imperializmą tuo, kad, viena, įsigraužia, kaip kirminas į obuolį, į savo aukų pačią šerdį – į kultūrą, ir naikina  ją iš vidaus, o antra, ne visos aukos pavojų pajunta. O jei dar tos aukos tebepuoselėja savyje „Jogailos sindromą“, jos pačios noriai įsijungia į savo tautos  tapatybės naikinimo procesą.

Agresyvus, grubus, ginklais žvanginantis, fiziniam tautos kūnui grasinantis rusiškas imperializmas atpažįstamas iš tolo, tam nereikia nei ypatingos dvasinės kultūros, nei subtilesnio intelekto.

Rafinuotas, savo neva aukštesne civilizacija besipuikuojantis lenkiškasis imperinis revanšizmas gundo, vilioja dvasia silpnus, savo valstybės kultūriškai neugdžiusius, savo tautinių vertybių nebranginančius ir svetimiems blizgučiams neatsparius jogailų palikuonius. Kai kūno poreikiai užvaldo protą, dvasiai nebelieka vietos…

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Taip Lietuvoje vienas po kito iškyla šių laikų Jogailos, liaupsinantys lenkų pono malonę, o pajutę, jog jos dar neužpelnė, atgailaudami muša kakta žemę ir verčia tai daryti kitus, ne tokius lanksčius savo tautiečius.

Iškilo liberalūs politikai, ministrai ir netgi vienas prezidentas, kurie vardan lenkų palankumo ar kažkokios vien jiems reikalingos malonės neriasi iš kailio, kad priverstų jei ne visą tautą, tai bent jos rinktą Seimą paaukoti tai, kas priklauso ne jiems, o tautai, jos valstybei ir istorijai.

Atsirado aukštus mokslus krimtusių Lietuvos istorikų, kurie aklai atkartoja žinių ir mokslų neišvargintų lenkų paistalus, jog lenkai Lietuvoje gyveną jau nuo amžių, o Abiejų tautų respublika  buvusi vos ne aukso amžius Lietuvos istorijoje…

Užderėjo nauja karta lituanistų, kurie atliko reformą tarptautines tradicijas turinčiame kalbotyros moksle, ir iš onomastikos, kaip vieno iš kalbotyros mokslo objekto, savavališkai išbraukė asmenvardžius, idant jiems nebegaliotų lietuvių kalbos dėsniai bei Valstybinės kalbos įstatymas. Ir visa tai – kad paglostytų lenkų revanšistines ambicijas, kad Lietuvos lenkams nereikėtų integruotis į Lietuvą, kad tik sprando jiems nespaustų Lietuvos Konstitucija, neleidžianti darkyti pasų ir kitų dokumentų nelietuviškais rašmenimis.

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos šiandien? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O ar pagalvojo naujieji „jogailos“, kaip reiks su abėcėlės papildais gyventi patiems lietuviams? Kiek reikės prikurti papildomų taisyklių, reguliuojančių, kada ir kokiame žodyje rašyti –ks-, o kada –x-, kada –q-, o kada -ku-? Kaip rašysime: auksas ar auxas? Waitqs ar Vaitkus? Kumelė, o gal moderniau, qmelė?

Jau dabar jaunoji karta auga pusiau raštinga. Ji lengviau išmoksta svetimas kalbas, nei gimtąją. Ir juos nesunku suprasti, nes, pavyzdžiui, anglų kalbos taisyklės, rašyba nesikeičia jau ne tik dešimtmečiais, bet ir šimtmečiais. Ne taip, kaip lietuvių kalboje, kurią vos ne kas dešimtmetis „tobulina“ originalių mokslinių idėjų pritrūkę „specialistai“. Tačiau į istoriją Jogailos keliais besiveržiantiems politiniams ir intelektiniams vedliams atrodo, kad tauta vis dar nepakankamai buka… Reikia visai beraštės?

O gal santykių su Lenkija gerinimo deklaracijos bei tautinės kultūros darkymas tėra tik priedanga, po kuria Lietuvos valdžios slepia savo nesugebėjimą (nenorą?) atstovauti lietuvių tautai ir ginti Lietuvos valstybės interesus?

2017.08.29; 06:16

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvių pavardėms didelės įtakos turėjo lenkų kalba tvarkoma Lietuvos kanceliarija. Todėl mūsų pavardėse tiek daug likusių slaviškosios kilmės dėmenų: -auskas, -avičius, -evičius, -ickas, -inskas, -evskis…

Iš raštinės, dvarų ir bažnyčios į lietuvių kasdienę kalbą skverbėsi buitiniai slaviški žodžiai, kurie lietuviškai kalbančių žmonių ilgainiui buvo pradėti vartojami kaip savi. Šitaip lietuvių sąmonėje neretai formavosi ir tokios pavardės, kurių šaknys veda į svetimas kalbas: Bačkaitis, Bačkauskas, Bačkevičius, Bačkis, Bačkys, Bačkius, Bačkulis, Bačkūnas, Bačkus, Bačkutis

Istorijos duomenys rodo, kad Lietuvos kultūra nedaug turėjusi įtakos lenkiškajai kultūrai, veikiau pati pasidavusi pastarosios gyvastingumui. Daug lietuvių keldavosi į Lenkiją ir dingdavo čia be pėdsakų – sulenkėdavo. Tokių dingusių ateivių bent dalį galima susekti iš pavardžių. Stebėtinai daug lenkų visuomenėje randame pavardžių, kurios galėjo susiformuoti tik lietuvių kalbinėje sąmonėje. Tokias pavardes turi lenkakalbiai žmonės ir visai neįtaria, kad jų senoliai turėję ryšių su Lietuva ir iš ten yra kilę, kad jų protėviai šaknis suleidę kitoje nacijoje. Pastebima ir kita lenkėjimo forma – paribiuose, kur susiduria didesnė tauta su mažesne, mažesnioji bendraudama greitai pasiduoda didžiajai ir vėlgi nutausta ir drauge ištisi plotai pereina į svetimą kultūrą. Toks yra mano gimtojo krašto likimas. 

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Tyrinėjantiems lietuvių emigraciją į Lenkiją, pravartu atkreipti dėmesį į Lenkijoje aptinkamas pavardes su lietuviškosios darybos elementais. Juo labiau tampa įdomu, kai pasversime, kad tokios pavardžių formos daugelį šimtmečių išsilaikė visiškai svetimos kalbos terpėje. Yra čia išlikusių ir tokių, kurių šiandien Lietuvoje jau neaptinkama. Taigi šitie tyrinėjimai gali prikelti iš užmaršties ne vieną Lietuvoje buvusį gyvą asmens vardą. Štai jų pluoštas.

XXX

Adamejt – iš Adomaitis (Adomo sūnus). Čia išsaugota lietuviškos darybos patroniminė priesaga –ait-.

Adamienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Adomienė, kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.

Adomenas – iš Adomėnas, kuris yra patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Adomas.

Ajduk – iš Aidukas (Aido sūnus). Čia išsaugota lietuviška šaknis drauge su darybos patronimine priesaga –uk-.

Akielewicz – kanceliarijos suslavinta pavardės forma iš liet. Akelis, kuri savo ruožtu yra priesagos –el– vedinys (plg. liet. akis, akelė).

Andruczyk – lk. priesagą –yk atitinka liet. –ik-, tačiau ši priesaga lenkų kalboje yra baltiškasis pavaeldas (plg. Omelianczyk).

Andrukaitis – iš Andriukaitis – tai dvigubos priesagos –uk– ir –ait– vedinys iš asmens vardo Andrius. Lenkų kalba pavardę perima neiškreipdama, imtinai su galūne.

Andrukanis – iš Andriukonis, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on- vedinys iš Andrius.

Andrukiewicz – kanceliarijos suslavinta pavardė iš Andriukas.

Andrulewicz – iš Andriulevičius, kuri yra suslavinta iš Andriulis / Andrulis. Ši yra patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Andrius. Lenkiškų pavardžių atitikmenys yra Andrzejczyk, Andrzejewicz , Andrzejewski.

Žinomesni šia pavarde žmonės yra: 1. Dr. Eugeniusz Andrulewicz – Gdynės žvejybos instituto Jūros terpės kokybės laboratorijos vedėjas; 2. Maria Andrulewicz – žurnalistė, redaktorė, 3. Alicja Maria Andrulewicz, Asocijacijos „Menų partnerystė“ pirmininko pavaduotoja, Galdapė.

Andrulonis – iš Andriulionis, kuri yra dvigubos priesagos –ul– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Andrius.

Andruszkiewicz – suslavinta forma iš Andriuška, kuri yra dvigubos priesagos –– ir –k– vedinys iš Andrius.

Angulski – kanceliarijos suslavinta iš Angulio, kuri yra –ul– priesagos vediys iš Angys. Lietuvoje tokių pavardžių neišlikę. Plg. anga “plyšys, spraga”.

Anikiel – iš Anikėlis, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš Anikė.

Antoniuk – gal iš baltarusių, bet kartais ir iš iš liet. Antaniukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys.

Anulewicz – kanceliarijos suslavinta Anulio forma, o ši yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš pavardės Anulis ar Anuolis.

Anuszkiewicz – suslavinta forma iš Anuška, kuri yra dvigubos priesagos –– ir –k– vedinys iš asmenvardžio Anus (plg. lenk. Hanuś).

Anzelewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš Anzelis, kurios lietuviškumą rodo patroniminė priesaga –el-. Ši yra vedinys iš formos Anzys, kuris iš krikštavardžio Anzelmas.

Anzulewicz – jos lietuviškumą rodo priesaga –ul-. Pirminė pavardės forma turėjusi būti Anzys (žr. dar Anzulewicz).

Ardziński – galbūt kai kuriais atvejais suslavinta forma iš neišlikusios pavardės Ardys, sietina su liet. būdv. ardùs “greit nirštantis”. Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų tarmės.

Asnyk – dvikamienio asmenvardis, su kurio pirmuoju dėmesiu žinomi asmenvardžiai As-manas, As-taras, As-tikas, antrąjį plg. su nyk-ti. Dėmuo As– gali būti vakarinių baltų -.

Žinomas šia pavarde žmogus yra Adam Prot Asnyk, g. 1838 rugsėjo 11 Kalisze, mir. 1897 rugpjūčio 2 Krokuvoje – lenkų poetas ir dramaturgas.

Adam Asnyk kilęs iš bajorų šeimos. Tėvas dalyvavo 1831 m. sankylyje. Atlikęs bausmę apsigyveno Kališe ir tapo pirkliu. 1856 m. baigė Merimonto žemės ir miškų ūkio institutą. Studijavo dar Varšuvoje mediciną ir chirurgiją ir Vroclavo universitete bei Paryžiuje ir Heidelberge. Už politinę veiklą buvo Varšuvoje kalinamas. 1866 m. Heidelbergo universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Gyveno Lvove, vėliau persikėlė į Krokuvą. 1882 m. tapo Krokuvos leidinio Reforma leidėju ir redaktoriumi. Krokuvos miesto tarybos deputatas, Galicijos krašto seimo deputatas. 1890 m. padėjo pargabenti A.Mickevičiaus palaikus iš Paryžiaus. Daug keliavo po Europą, lankėsi Ceilone ir Indijoje. Palaidotas Krokuvos Skalkoje.

Literatūrinę veiklą pradėjo 1864-65 m. To laiko kūryboje vyravo dvasinis nuovylis ir išgyvenama pasaulėžiūros krizė, kurią gilino tautos kluptis. Eiliuotėse burnojama ir maištaujama prieš Kūrėją ir pasauliui primestą tvarką, atskleidižiamas kartėlis ir abejonės. Bet kartu ilgimasi ir dvasios stiprybės, reiškiamas troškimas “nūdienės dvasios”, kol pagaliau visiškai pasiduodama Kristaus mokymui (Pod stopy krzyża – Po kryžiaus pėdomis). Vėliau kūrė erotines eiliuotes ir refleksinę lyriką.

Vėliau ėmė vyrauti epinis požiūris, atsirado objektyvus pasaulio vaizdas, sangodas vis dažniau pakeisdavo lyriniai komentarai. Gražiausia tos intelektualiosios poezijos išraiška atsispindi 30 sonetų cikle “Nad głębiami” – Ties gelmėm ((1883-94), kuri Asnykui suteikė “poeto-filosofo vardą”. Čia išsakė savo filosofinę sistemą, bandydamas suderinti idealizmą su realistiniu pozityvizmu ir scientizmu. Su pastaruoju Asnyko poeziją sieja minties prakticizmas ir šiuolaikiškų gamtos mokslų pasiekų bei visuotinės raidos dėsnių pripažinimas. Sonetų stiliui būdinga diskursyva – leksikos intelektualizacija. Jo kūryboje visuomet išnyra patriotinė gaida, skelbianti tikėjimą tautos galia ir galimybe atsikovoti nepriklausomybę.

Daugelyje jo kūrinių iškyla kalnų (ypač Tatrų) bei jūros motyvai. “Kalnai ir jūra, – rašė poetas tėvui, – yra vieninteliai universalūs vaistai visoms žmonių negalėms, ten kvėpuodamas sviežiu, kvapniu oru svaiginiesi išdidžios natūros reginiu ir gali užmiršti visas kančias ir rūpesčius…”.

Atkaczunas – į lenkų kalbą patekęs fonetiškai beveik neiškreiptas Atkočiūnas. Tai iš tarmėje vartojamo slavizmo atkočius “audėjas” patroniminės priesaagos –ūn– vedinys.

Audul – iš Audulis, priesagos –ul– vedinys. Pavardė siejama su liet. veiksm. aus-ti – aud-ė. Tokios pavardės LPŽ nepateikia.

Augusiewicz – suslavinta pavardė Aũgus, gimininga su liet. būdv. augùs.

Augustajtis – tai sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Juozaitis.

Augustajtys – antraip užrašytas sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Petraitis.

Awin – iš Avinas.

Azarewicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (prūsų ar jotvių kalbos), kur azaras `ežeras’.

Azarowicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (žr. Azorowicz).

 

Baczkun – iš Bačkūnas.

Baćkun – iš Bačkūnas, kuri yra priesagos –ūn– vedinys iš Bačkis ar Bačkys.

Balcewicz – suslavinta forma iš Balčius; liet. balčius “šviesiaplaukis žmogus”.

Balczeniuk – iš liet. Balčėniukas, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –ėn– ir –uk– vedinys iš liet. Balčius.

Balczun – ryškiausiai atpažįstamas Balčiūnas (nuo Balčius).

Balewicz –suslavinta iš Balčius, kuri išvesta iš Baltramiejaus (plg. Balcevičius).

Baliński – suslavinta pavardėas forma nuo Balys.

Balita – iš Balyta, priesagos –yt– vedinys iš Balys.

Balkus – tai liet. Balkus, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Balys.

Balukiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Baliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Balys.

Bałulis – iš Balulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Balys.

Balunowski – kanceliarijos suslavinta forma iš Baliūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.

Baluta – iš Baluta, kuri Lietuvoje neišliko, turime tik suslavintą jos formą – Balutavičius. Baluta yra priesagos –ut– vedinys iš Balys.

Bałanda – iš liet. Balanda. Tai veikiausiai pravardinės kilmės iš liet. balanda “toks augalas”.

Bałtrukanis – iš Baltriukonis, kuri savo ruožtu yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on– vedinys iš asmenvardžio Baltrius.

Bałtruszkiewicz – suslavinta iš Baltruška, vedinys iš asmenvardžio Baltrius.

Bałulis – iš liet. Balulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Balys.

Balun – iš Baliūnas, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.

Bała – iš Lietuvoje nežinomos asmenvardžio formos Bala, kuri veikiausiai iš Balys (žr. Bałulis).

Bałulis – fonetiškai perimtas asmenvardis Balulis < Balys < Balesius < Boleslovas.

Bałuński – suslavinta iš Bala.

Bałut – iš Balutis, o ši patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Balys.

Bandyła – iš Bandyla, fonetiškai tvarkingai perimta, bet Lietuvoje neišlikusi. Gali būti ji sietina su liet. bandà “turtas”. Dėl priesagos plg. Stasyla.

Banel – iš Banelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Banys, plg. krikštavardį Benys, Benjaminas.

Banial – iš Banelis, žr. Banel.

Banialis – iš Banelis, žr. Banel, perimta fonetiškai.

Baniel – iš Banelis, žr. Banel.

Bargielski – suslavinta iš liet. Bargelis ir la. Bargels.

Barniak – veikiausiai iškreipta iš Berniokas. Su liet. kalba sieja ją priesaga –ok-.

Bartosik – iš baltų etnonimo bartai su liet. priesaga –ik-, kurią, beje, iš baltų turi paveldėję ir lenkai.

Bartoszewicz – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri savo ruožtu kilusi iš etnonimo bartas (Prūsijos srities Bartos gyventojas).

Žymiauisi šios pavardės turėtojasi yra: 1. Julian Bartoszewski (g. 1821 m. sausio 17, m. 1870 lapkričio 5) – lenkų istorikas. 2. Kazimierz Bartoszewski (1852 m. lapkričio 19 – 1930 sausio 20) – lenkų istorikas, publicistas, satyrikas, leidėjas. Julian Bartosdzewicz (

Bartoszewski – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri kilusi iš baltų etnonimo bartas (Prūsijios srities Bartos gyventojas). Władysław Bartoszewski – tapytojas, grafikas, iliustratorius.

Ryškiausias šios pavardės turėtojas yra Władysław Bartoszewski – (g. 1922 metų vasario 19 dieną Varšuvoje, m. 2015 metų baslandžio 24 dieną ten pat) lenkų istorikas, publicistas, žurnalistas, rašytojas, visuiomenės veikėkjas.

Basałaj – sudurtinė pavardė. Pirmoji šaknis sietina su liet. basas, antra su lajus. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.

Bałanda – iš Balanda. Ši pavardė turi savo apeliatyvą balanda „toks augalas”.

Bałano – tai veikiausiai iš Balana (liet. balana „skala”).

Baudis – iš liet. Baudys, vedinys iš apeliatyvo baudys „kuris baudina, kursto, ragina”.

Benes – iš krikštavardžio Benas.

Bepirszcz – iš Bepirštis (plg. bepirštis „žmogus, netinkantis kokiam darbui, atgrubnagis”).

Bera – galbūt iš Bėrė?

Bermajtys – pavardės šaknis neaiškios kilmės, tačiau priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba ir rodo antros kartos pavardę.

Bermuta – kaip ir Bermaitis – tos pačios neaiškios kilmės šaknis, tačiau mažybinė priesaga –ut– yra ta pati, kaip ir dzūkų tarmėje varde Birutė.

Bernaciak – iš Bernačiokas.

Biedul – iš Bėdulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bėda.

Biełous – pavardė veikiausiai atėjusi iš paribio su Baltarusija (brus. bielyj „baltas”). Tai dviejų šaknų sudurtinė pavardė. Turime lietuvišką atitikmenį Baltaūsis.

Bigiel – iš (žr.) Bigelis – lietuviško būdvardžio bigas „trumpas”. Priesaga –el– rodo į Bigo sūnų. Lenkų kalboje galūnė neišliko.

Bijomin – tokia pavardė žinoma ir Lietuvoje – Bijominas, veikiausiai iškreipta iš Bilvinas  (LPŽ).

Biłda – iš Bilda, kurios šaknis siejasi su liet. bildėti. Tai pravardinės kilmės pavardė, plg. bilda „bildantis, griozdiškas daiktas”.

Bildź – iš liet. Bildžius (plg. bild-ėti). Šaknis siejasi su lietuvišku veiksmažodžiu bildėti „su triukšmu eiti ar važiuoti”. Lietuvoje žinomos dar pavardės Bildziukas ar Bildžiukas.

Bilewicz – iš Bilevičius, kuri, kaip ir Biliūnas, yra siejama su liet. būdvardžiu bylus „kalbus, šnekus”.

Bilwin – fonetiškai perimta dvikamienė pavardė iš Bil-vinas. Pirmasis dėmuo bil– sietina su bilti, byloti, dėl antro dėmesn žr. Kaminskas.

Bitel – veikiausiai iš Bitelė, kuri yra priesagos -el– vedinys iš Bitė.

Błusiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Blusius, plg. blusius „neturtingas, blusų turintis žmogus”.

Błuś – kilusi iš liet. Blusius „blusų turintis, vargingai gyvenantis žmogus”. Tokia papvardė aptinkama ant kryžiaus Vižainio parapijos kapinėse.

Bobel – mums atpažįstama lietuviškoji pavardės forma – Bobelis.

Bogdziun – priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Bogusz – iš Bogužas. Apeliatyvas bogužas „toks prieskoninis augalas”.

Boguszewski – suslavinta iš Bogužas (žr. Bogusz).

Bojaruniec – galbūt suslavinta iš Bajorūnas.

Boksz – pavardė, kilusi veikiausiai iš pavardės Bokšys (liet. baksnoti “lengvai badyti, durstyti”). Lietuvių kalboje tokios pavardės nesurasta, tačiau išlikusi yra antros kartos pavardė Bokšaitis.

Bołądź – šioje pavardėje atpažįstama lietuviškoji pavardė Balandis, iš naminio paukščio vardo balandis “karvelis”.

Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Olga Bołądź (g. 1984 Torunėje) – lenkų aktorė, Krokuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė.

Bołkun – pavardės šaknis galėtų būti siejama ir su lenkų vardu Bolek (iš Bolesław), tačiau šaknies balsis o gali būti iškreipta iš liet. (žr.) Balkus (iš liet. balkti „balti“). Priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba, plg. Bačkūnas, Ilgūnas.

Bolkunowicz – suslavinta forma iš Balkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balkus (žr. Bolkun).

Bołtralik – iš Baltralikas, kuri yra priesagų –el– ir žem. ar pr. –ik– (liet. atliepia –uk-) vedinys iš Baltrius < Baltramiejus.

Bołtrukanis – tai lietuviams žinoma pavardė Baltrukonis. Čia yra aptinkamos dvi priesaagos: –uk– ir –on-. Antroji priesaga lenkų kalboje dėsningai išvirto į –an– ir išlaiko galūnę.

Bołtryk – vedinys iš Baltriukas, tik liet. priesaga –uk– išvirtusi į lenkišką –yk.

Bombala – iš Bambalas (storas, nutukęs vaikas).

Bondzio – iš Bandžius (žr. Bondziul).

Bondžio – iš Bandžius (žr. Bondziul).

Bondziul – iš Bandžiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bandžius. Ši sietina su liet. banda, taigi bandžius yra gyvulių bandos prižiūrėtojas; draugas, bičiulis. Ši šaknis siejasi su senovės indų bándhu– “ryšys, giminystė, draugystė”.

Boreiko – iš Bareika. Tai patroniminės priesagos –eik– vedinys iš Baras.

Bornejko – gal iš Barneika (barnius mėgstantis žmogus)?

Borsuk – iš pravardinės kilmės Barsukas. Formaliai būtų ją galima laikyti ir lenkiškos kilmės nuo žvėrelio borsuk “opšrus”, tačiau pavardės Barsena, Barsys, Barsauskas, Barsevičius rodo ją esant antros kilmės priesagos –uk– vediniu iš Barsys.

Boruć – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Borutis. Su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –ut-, kurios minkštasis t lenkų kalboje dėsningai išvirsta į  ć.

Boruta – ši pavardė, labai plačiai paplitusi slavų areale, išlaikė lietuvišką priesagą –ut– (plg. Birutė).

Brezgiel – turi lietuvišką atitikmenį Brezgėla, siejamą su veiksmažodžiu brezgėti “krebždėti”. Dėl priesagos –ėl– plg. šaukėla „šauklys”. Bet gali būti ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardės Brezgys.

Bruzgul – iš Brūzgulis.

Brydak – ko gero, gali sietis su lietuviška pavarde Bridikas ar Brydis (iškreipta forma iš Briedis). Priesaga –ak– lenkų kalboje atitinka lietuviškos priesagos formą –ok– (plg. meitėliokas).

Bryzgiel – iš Brizgelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Brizgys. Šaknis yra siejama su liet. veiksmažodžiu brigzti „irti, pašytis”.

Bucewicz – lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš pavardės Bučas, kurios šaknis siejama su liet. bučius “varža žuvims gaudyti”.

Buczel – iš Bučelis.

Budrewicz – kanceliarijos perdarinys iš pavardės Budrys ar Budrius. Taip pravardžiuota budrų žmogų.

Budzejko – iš Budzeika. Tai dzūku forma su patronimine priesaga –eik– iš Budys ir sietina su liet. veiksmažodžiu budinti.

Budzicki – kai kuriais atvejais iš suslavintos Budys, kuri į lenkų kalbą pateko iš dzūkų tarmės Budzys, plg. liet. budys “žadintuvas; skautas”.

Budziejko – iš (žr.) Budzeika.

Budziński – kai kuriais atvejais iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas. Į lenkų kalbą pateko per dzūkų tarmę.

Budzyński – iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas (žr. Budziński).

Bugno – iš liet. Būgnas (plg. būgnas).

Bujwid – iš Buivydas. Tai sudurtinė pavardė: bui– sietina su liet. buitis, ir vydas – “vysti, išvysti”.

Bukałarski – ši pavardė sudaryta lenkų kalboje bet lietuviškos realybės pagindu. Bukaloriais (pagal žemiausią mokslinį laipsnį bakalaurą, žmonių vadinamą bukaloriumi, lenk. bakałarz, bukaloriais buvo vadinami slapti caro laikų lietuvių mokytojai, o slaptas mokyklas vadinta bukalarijomis. Šitokios pavardės galėjo rastis tais laikais, kai šioje teritorijoje lietuvių kalba ėmė mišti su lenkų.

Buksza – iš Bukša, greičiausiai iš liet. bukšas “baužas, be ragų”.

Bulwin – veikiausiai pravardinės kilmės Bulvinas, sietina su veiksmažodžiu bulvė.

Burba – iš liet. Burba (burbėti “murmėti, prieštarauti”).

Burblis – iš Burblys, liet. burblys “kas burba”.

Burbo – iš Burba (žr. Burba).

Burda – iš Burda, žr. Burdinas, Burdulis… Lietuvoje šios pavardės forma neaptinkama.

Burkiewicz – čia matome pavardės Buras raidą: būras “pilkas nedidelis lietaus debesėlis; pilka spalva”, burkus “pilkis”, kol pagaliau iš Burka  ar Burkus kanceliarijoje išėjo Burkevičius.

Burnejko – iš Burneika (plg. burna).

Burniewicz – suslavinta iš Burnys ar Burnius (plg. burna).

Burnos – ši pavardė gimininga su liet. Burnys (sietina su burna “ertmė tarp lūpų ir gerklės; stiklelis svaigalų”). Taip matyt buvo vadinamas žmogus, mėgstantis išmesti burnelę.

Butkiewicz – tai kanceliarijos suslavintas ButkevičiusButka ar Butkus, kurios yra pejoratyvinės priesagos –k– vediniai iš. Ši siejama su veiksmaždžiu būtibuvo.

Butrym – iš Butrimas, kuri yra sudurtinis daiktavardis: pirmas dėmuo sietinas su butas, artras su rimti.

Buza – iš Buza, kuri turi apeliatyvą buza “buiza, prasta skysta sriuba”.

Buziuk – galėjo kilti iš Lietuvoje paplitusio polonizmo buza “prastas lakalas”. Priesaga –uk– rodo pavardės lietuviškumą. Lietuviai veršį vadina buziuku “daug lakančiu”.

Buzon – žr. Buza.

Buzun – tai Buzūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Buzas. Ši yra kildinama iš liet. buzis  “molinis indas su plonu kaklu ir neplačiu dugnu, išpūstas per vidurį; toks ąsotis”.

Bykowski – gali būti lenkų kalbos darainys, bet gali būti ir suslavinta iš liet. Bikas (plg. bikis `trumpas’).

 

Chałkowski – iškreiptai suslavinta iš liet. Kalkas (plg. kalka `elgeta’) arba Kalkys.

Cieślukowski – suslavinta iš hibridinio asmenvardžio Cesliukas (plg. lk. cieśla `dailidė’). Su lietuvių kalba ją sieja mažybinė priesaga –uk-.

Ciunel – iš Lietuvoje žinomos pavardės Ciunis patroniminės priesagos –el– vesdinio Ciunelis.

Cyckajtys – iš Lietuvoje nesutinkamos pavardės Cickaitis iš neišlikusios Cickus. Jos daryba lietuviška, tai rodo patroniminė priesaga –ait– (plg. Juozaitis, Petraitis…). Šios pavardės Lietuvoje aptinkama tik suslavinta forma Cickevičius. Šaknį veikiausiai galima sieti su liet. veiksm. cicenti `plonai cypsėti, kalbėti’. Tačiau yra galima ir kita pavardės daryba: iš daiktavardžio cicys “cycė, lėlė” su pejoratyvine priesaga –k– ir galėjo atsirasti pavardė Cickus. O toliau jau kelias atviras.

Cylc – iš Tilčius, kurią lenkų kalba pagavo iš dzūkų Cilcys (plg. tiltas).

Cylwik – fonetiškai perimta iš dzūkų Cilvikas “Tilvikas”. Apeliatyvas tilvikas “toks paukštis”.

Czakis – tai Čakis ar Čekys (plg. tautovardį čekas) – Lietuvoje žinomos pavardės išlaikyta forma.

Czapanis – iš Čaponas ar Čeponas.

Czepukajtys – iš liet. Čepukaitis, kuri nuėjusi ilgą raidos kelią ir yra kilusi iš Čepukas < Čepas bei Čapas, o tos savo ruožtu iš lenkų Szczepan, kuri kilusi iš asmenvardžio Stefan.

Czarnialis – iš (žr.) Černelis.

Czernel – iš (žr.) Černelis.

Czernialis – iš žinomos lietuvių pavardės (žr.) Černelis.

Czywilis – iš lietuvių pavardėsd Čivilis ar Čivylis, kurios yra pravardinės kilmės. Liet. čivylis `kikilių šeimos paukštis’.

 

Dabulewicz – suslavinta iš Dabulis (iš dabus “puošnus”).

Dabulis – lenkų kalboje liko išlaikyta nepakitusi forma, plg. Jonulis, Dabulis, Mažiulis. Tai patroniminės galūnės –ul– vedinys iš lietuvių kalbos būdvardžio dabus „puošnus“.

Dadełło – kilmė neaiški, tačiau samplaikos łł yra būdingos skoliniams iš lietuvių kalbos.

Dagiel – iš Dagelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Dagys.

Dalidonis – gal iš liet. Dalidonis ar Daliduonis? Tokių pavardžių Lietuvoje neišlikę. Bet didesnė tikimybė, kad tai dėl dvibalsių lenkų kalboje nebuvimo yra iškreipta forma iš liet. Dailidonis ar Dailidūnas. Šios būtų patroniminių priesagų –on– ar –ūn– vediniai ir siejamos su liet. dailidė “stalius, baldžius”.

Damulewicz – tai ilgą evoliuciją nuėjusi pavardė: Adomas – Adomulis – Domulis – Damulis, kur patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Daniun – iš Daniūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Danas, Danys ar Danius.

Dargiel – veikiausiai iš Dargėla, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš šaknies darga „dargana“. Taip galaėjęs būti pavadintas niūkios nuotaikos žmogus.

Dargiewicz – tai suslavinta forma iš liet. Dargys, kuri sietina su liet. dargus, darganotas.

Darżynkiewicz – suslavinata veikiausiai iš pavardės Daržinkus, kuri yra priesagos –k– vedinys iš Daržinis.

Žinomesnis pavardės turėtojas yra Rafał Darżynkiewicz (g. 1970 m. badžio 4 d.) – lenkų sporto žurnalistas ir komentatorius.

Dauksza – iš liet. pavardės Daukša, kuri pg. LPŽ autorius yra greičiausiai priesagos su š vedinys iš prieveiksmio daug.

Ši pavardė gan populiari Lenkijos teritorijoje. Matyt pateko ji į Lenkiją ir paplito dar Jogailos laikais, kuomet Lietuva su Lenkija sudarė bendrą valstybę.

Plačiau žinomi šia pavarde žmonės tai Piotr Dauksza ir Adam Dauksza, Olga Dauksza, Jerzy Dauksza, Izabela Dauksza, Aneta Dauksza, Janina Dauksza ir kt. Šiandien dalis jų jau pakrikę ir po Vakarų pasaulį.

Daukszewicz – suslavinta pavardė iš liet. Daukša, žr. Dauksza.

Ryškesnės šia pavarde asmenybės yra: 1. Krzysztof Antoni Daukszewicz (g. 30 października 1947 spalio 30 d. Vichrove) – lenkų satyrykas, felietonistas, dainų tekstų autorius, poetas, dainininkas, gitartstas i kompozitorius, bei jo sūnus Grzegorz Daukszewicz – aktorius.

Dawgul – iš liet. Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio (žr. Dowgul) daug.

Deguć – tai mums atpažįstamas (žr.) Degutis.

Degutis – tvarkingai perimta iš liet. Degutis (žr. Degutis).

Dejnak – veikiausiai iš liet. Dainiukas.

Delnicki – iš suslavintos pavardės Delnickas, kuri yra kilusi iš pavardės Delnis, o ši sietina su liet. delnas “rankos plaštaka”.

Demjaniuk – mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Dzemionas < Dzemijonas < Demijonas (žr. Dzemionas). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga priesaga.

Depkun – veikiausiai iškreipinys iš Dapkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– iš Dapkus  (plg. Dapkevičius, dabùs).

Derdziuk – iš Derdas, Derda ar Dardas, Darda (plg. dardėti) mažybinės priesagos –uk– vedinio Derdžiukas, kurią lenkai perėmė iš dzūkiškos formos Derdziukas. Tačiau jeigu ši pavardė labai sena, galima manyti, kad tai dvikamienis asmenvardis Der-das, Der-da, Der-dis. Pirmasis kamienas Der-, Dar– žinomas asmenvardžiuose Dar-butas, Der-butas, Der-kintis, antrasis dėmuo gali būti trumpinys, redukuotas iki priebalsio –d– (plg. Ku-daras, Ba-daras, Kan-daras, Sau-dargas).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Zbigniew Derdziuk (g. 1962 sausio 24 Skerbešavoje – lk. Skierbieszowo) – lenkų politykas, ZUS (lenkų Sodros) pirmininkas, buvęs Ministrų Tarybos narys  Donaldo Tusko vyriausybėje.

1987 baigė Varšvos universiteto Sociologijos institutą bei Organizavimo ir vadybos podiplomines studijas, baigė švedų Konsultingo M-Gruppen studijas, dalyvavo Advanced Management programoje, kurią organizavo IESE Business School. Dalyvavo keliuose finansų ir vadybos kursuose, JAV stipendistas. Dirbo bankuose, viešmenyse (Lenkijos televizijos valdybos biuro direktorius), 1996 Strateginio planavimo biuro direktorius, tarp kitko Seimo kanceliarijos šefo direktorius. 1997 PKO BP akcijų ir informacijos biuro direktorius, ėjo Lenkijos investicinio banko departamento direktoriaus pareigas. Nuo 1999 m. sausio iki kovo – Ministrų Tarybos Valstybinės komisijos šefo pavaduotojas Jerzo Buzeko vyriausybėje. 2005 lapkričio 14 nominuotas Ministrų Tarybos kanceliarijos valstybės sekretoriumi Kazimierzo Marcinkiewiczo vyriausybėje, tų pat metų lapkričio 17 apėmė Ministrų Tarybos Nuolatinio komiteto pirmininko postą. 2006 rugpjūčio 31 Varšuvos taryba išrinko jį miesto sekretoriumi. 2007 buvo paskirtas Ministrų Tarybos ministru-nariu Donaldo Tusko vyriausybėje. 2009 spalio 2 išrinktas Socialinio draudimo įstaigos (ZUS) pirmininku.

Dobuszyński – suslavinta iš Dabušis. Taip įvardintas puošeiva.

Dojna – iš Daina.

Dojnikowski – turi lietuvišką šaknį, sietiną su daina, ir priesagą –ik– (plg. Kopernikas ar žem. Janikė).

Domel – iš Domelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Priesaga –el– rodo lietuvišką pavardės darybą. Žr. dar Domejko.

Domejko – iš Domeika, kuri yra patroniminės priesagos –eika vedinys iš krikštavardžio Damijonas trumpinio Domys. Bet galimas variantas ir iš Do-manto trumpinio Domas.

Domeła – iš Domėla, kuri yra patroniminės priesagos –ėl– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Žr. dar Domejko.

DowbarDaubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą.

DowborDaubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą „lauką“.

Šita pavarde pasižymėję asmenys yra Katarzyna Dowbor (g. 1959 kovo 7 Varšuvoje, vaikystę ir jaunystę praleido Torunėje) ir Maciej Dowbor (g, 1978 gruodžio 22 Torunėje) – abu žurnalistai, Lenkijos televisijos diktoriai ir laidų rengėjai.

Dowejko – tai Doveika. Šaknis sietina su liet. dovis “davinys, dalis”. Priesagą –eika lenkų kalboje virsta į –ejko, plg. Dzermeika – Dziermejko, Mažeika – Możejko.

Dowgiałło – iš liet. Daugėla. Gimingos pavardės: Daugelaitis, Daugelas, Daugėlas, Daugėlė, Daugelis

Ryškiausias pavardės turėtojas yra Krzysztof Dowgiałło (g. 1938 m. birželio 30 dieną) – lenkų politikas, architektas, LLR opozicijos veikėjas, LLR Seimo deputatas.

Dowgiało – iš Daugėla. Tai dvikamienis vardas: pirmas dau– : daug, antras gėl– : gelti.

Dowgiełło – iškreipta forma iš liet. Daugėla (žr. Dowgiałło)

Dowgul – iš lietuvių Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio daug.

Lenkų Vikipedijos duomenimis Dowgul pavarde Lenkijoje gyvena du asmenys. Wiena jų vardu Beata. Gyvena jie Zgieže, apie 20 km į šiaurę nuo Lodzės.

Dowksza – jau prieš keturis šimtus metų žinoma veikiau dar vardu buvęs asmenvardis Daukša. Tai priesagos –š– vedinys iš prieveiksmio daug.

Downar – į lenkų kalbą peimta be galūnės iš Daunoras. Tai dvikamienė pavardė Dau-noras (daug norintis).

Downarowicz – suslawinta iš Daunoras, plg. daug norėti.

Dowtort – tai Dautartas. Sudurtinės kilmės pavardė: pirmoji šaknis dau– sietina su prieveiksmiu daug, antra tort – (liet. tartas) su tarti. Tai daug kalbantis žmogus.

Dragunajtys – iš Dragūnaitis, kuri yra dviejų priesagų –ūn– ir –ait– vedinys iš skolinio Dragūnas.

Draugialis – tai fonetiškai perrašytas Draugelis. Ši pavardė sietina su liet. draugas “bičiulis, bendras, pabrolys”. Tačiau bendrinis daiktavardis draugelis “meilužis, svetimoteris”. Taip buvo vadinamas žmogus, kuris prisiplakdavo prie draugo žmonos.

Drągiewicz – suslavinta iš Dranga (plg. dranga `aukštas nerangus žmogus’).

Drodwiłł – iš Drodvila. Šios pavardės kilmė nėra aiški, jos Lietuvoje neaptikta. Tai sudurtinis vardas, kurio antrasis dėmuo yra populiariai asmenvardžiuose aptinkamas: Eivilas, Survila

Drucis – tai mūsiškai Drūtys, į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta jos forma Drucys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.

Drytis – mūsiškai Drūtys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.

Druzgala – šaknis paimta iš liet. druzgai „smulkūs šipuliai, trupiniai”. Tai priesagos –al– vedinys. Lietuviškoji pavardė veikiausiai turėjusi skambėti Druzgala arba Druzgalius (plg. Srėbalius).

Duba – pavardė, sietina su liet. Duba (duba `dauba’ ar eikiau dubas `nerangus žmogus’).

Dubiejko – iš Dubeika. LPŽ sieja ją su rus. Dubeiko (rus. dub „ąžuolas”). Tačiau ryški patroniminė priesaga –eika leidžia manyti esant ją lietuviškos kilmės, kurios šaknį reiktų sieti su liet. dubuo „žemės įlinkimas”. Tos pačios logikos turime pavardę Duburas.

Šios pavardės žinoma atstovė yra Balstogės gydytoja psichiatrė dr. Wiesława Dubiejko bei Seinų chirurgas dr. Leszek Dubiejko.

Dubiel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš liet. pavardės Duba, kuri savo ruožtu yra gretinama su daiktavardžiu duba „dauba”. Balsis i prieš priesagą čia atsirado fonetiškai, kadangi lenkai priebalsį b prieš e taria kietai, o pavardėje girdėjo lietuvius tariant b minkštą.

Dudanowicz – išvestinis asmenvardis iš liet. Dudonas, kuri sietina su liet. daiktavardžiu dūda ar veiksmažodžiu dudenti. Slavišką priesagą –owicz veikiausiai gavo dar Lietuvos lenkiškoje kanceliarijoje.

Dudzin – išvestinė pavardė iš ankstesnės formos Dudis (plg. Rudis), taigi turi tą pačią šaknį, kaip ir Dudanowicz, tačiau ši nuėjusi kitu raidos keliu: priesagos –in– vedinys iš pavardės Dūda ar Dudis, tik čia liko išsaugota dzūkiškoji forma (dz prieš i).

Dudziński – iš dz. Dudzino tolimesnė raida – kanceliarijoje gavusi slavišką priesagą –ski.

Dudź – iš pavardės Dudis. Kadangi lenkai girdėjo čia minkštą d, vietoj jo atsirado minkštasis lenkų .

Dukszto – iš liet. Dukšta ar Dūkštas, žr. liet. dukštas „piktas, įdūkęs“.

Dul – iš Dulys ar Dūlys. Šios sietinos su liet. dulas, dūlas “pilkas; palvas, palšas”.

Dulewicz – suslavinta iš Dulys ar Dūlys (žr. Dul).

Dulko – iš Dulkė (plg. dulkė).

Dulkowski – suslavinta iš Dulkė.

Dundul – tai Dundulis (pirmine reikšme – griaustinio ar perkūno vardas).

Durtan – liet. Durtonas – patroniminės priesagos –on– vedinys. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu durti.

Duś – iš liet. Dusys ar Dusis.

Dykczys – sietinas su liet. vartojamu skoliniu dikčius “stiprus žmogus”. Taip galėjęs būti įvardintas storokas, apkūnus žmogus.

Dykty – iš Diktas, kurios apeliatyvas diktas “stambus”.

Dyndul – iš liet. Dindulis (plg. dinda `išdykėlis’, dar dindinėti `nieko neveikiant vaikštinėti’).

Dziarmaga – gimininga su (žr.) Dzermeika, veikiausiai iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Dzermaga ar Dzermėga. Žymesnis šios pavardės turėtojas yra Zygmunt Dziermiaga – kontroversiškas lenkų endekų veikėjas.

Zygmunt Dziarmaga gimė 1909 m. Varšuvoje ir čia universitete studijavo istoriją. Studijų metu įsitraukė į Didžiosios Lenkijos stovyklos (OWP) veiklą. Dėl nepaparasto temperamento įtartas antivalstybine veikla ir sėdėjo Kartūzų Berezos stovykloje. Buvo areštavę jį ir vokiečiai už prieškarinę veiklą (redagavo laikraščius ,,Sztafeta” ir ,,Falanga”). Karo metais perėjęs į Vilniaus kraštą veikė lenkų pogrindyje. 1945 m. buvo NKVD areštuotas ir išsiųstas į Vorkutą. Po dešimties metų senųjų draugų rūpesčiu grįžo į Lenkiją ir ėjo mažiau reikšmingas funkcijas PAX-o grupuotėje. Z. Dzermaga mirė 1978 m. rugpjūčio 30 d. Varšuvoje.

Dziawer – tai iškreipta Dieverio (žr. Dziewer) forma.

Dzienuć – reik manyti, kad lietuviškas atitikmuo galėjęs būti Dienutis, sietinas su diena “šviesiu paros metu”, arba patroniminės priesagos –ut– vedinys Denys (Dionizijus). Šiaip ar taip ši pavardė galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbinėje aplinkoje.

Dziermejko – iš sudzūkintos Dermeikos formos (žr.) Dzermeika.

Dzierwa – iš Dirva. Į lenkų kalbą perimta iš dzūkų Dzirva.

Dziewer – į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta forma DzieverisDieveris; liet. dieveris “vyro brolis”.

Dziewulski – iš liet. Dievas dzūkiškos formos patroniminės priesagos –ul– vedinys Dzievulis, kuri lenkakalbėje Lietuvos kanceliarijoje gavo slavišką priesagą –ski.

Dzikiel – iš dz. Dzykelis, pl. išdykėlis.

Dźwielewski – iškreiptai suslavinta forma iš Dvylys, (žr. Dźwilewski).

Dźwilewski – suslavinta forma iš Dvylys, sietina su liet. dvylas “tamsiai rausvas, žalas; tamsaus veido”. Į lenkų kalbą pakliuvo iš dzūkų tarmės (dz. dzvylas).

Dźwiel – iš liet. Dvylis, (žr.) Dźwilewski.

Dźwinel – iš Dvynelis, kuri yra priesagos –el– priesagos vedinys iš Dvynys. Į lenkų kalbą atėjo iš dzūkų.

Dżugiewicz – sulenkinta lietuviškos pavardės Džiugas forma.

 

Ejgierd – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Ei-girdas. Į lenkų kalbą perimtas fonetiškai be galūnės. Pirmasis dėmuo ei– siejamas su veiksm. eiti, antrasis –gird– su girdėti.

Ejsmont – iš liet. sudurtinio asmenvardžio Eis-mantas. Pirmasis dėmuo Eis– sietinas su liet. eiti, eislus `greitas’ (plg. pr. eisei `eiti’), “kas greitas”, antrasis –mant– : liet. mantus “stiprus; sumanus”, manta “turtas”.

 

Gabała – iš liet. Gabalas (plg. gabalas).

Gabuła – tai Gabulas, Gabula, sietinos su liet. gabulas “gabalas”.

Gadejkis – iš Godeikis ar Gadeikis, galbūt sietinos su liet. godús “kuris per daug nori; gobšùs, gobùs”. Plg. dar guodús “guodžiantis, užjaučintis; gailus, graudus” (LPŽ).

Gadejko – tai Godeika ar Gadeika, Gadeikis (žr. Gadejkis).

Šios pavardės žinoma atstovė yra Małgorzata Gadejko – lenkų aktorė.

Gajda – atitinka liet. pavardę Gaida, sietina su liet. gaida “nata; melodija”.

Ryškus šia pavarde žmogus yra Liublino Marijos Kiuri-Sklodowskos uniwersiteto docentas, habilituotasis daktaras Janusz Gajda – kultūros antropologas.

Gaiduk – iš Gaidukas.

Gajdziński – suslavinta forma iš Gaidys.

Galas – išlaikyta pavardės grafinė forma – Galas (su galūne).

Galewski – tai suslavinta Galo forma.

Galias – veikiausiai grafiškai iškreipta iš (žr.) Galas.

Galicki – suslavinta Galo forma.

Galiński – suslavinta Galo forma.

Gałaszewski – suslavinta Galo forma (jos fonetinė forma).

Gałaś – iškreipta Galo forma.

Gałażewski – veikiausiai iškreipta ir suslavinta Geležiaus forma. Gal menkai kalabą mokantis “vertėjas’ supainiojo šį vardą su galu.

Gałażyn – išvesta iš tarminės formos Geležinis.

Garnis – iš Garnys.

Garniewski – suslavinta iš Garnys.

Gaus – iš Gausys, kuri siejama su liet. gausa “gausybė, daugybė”.

Gawdziś – galbūt suslavinta iš Gaudys (plg. Daugėla : Dowgiało).

Gawinowicz – suslavinta (su priesaga –owicz) iš liet. dvikamienio Ga-vinas (plg. Ga-taučius, Eid-vinas). Pirmojo dėmens ga– : go– (Go-tautis) kilmė neaiški , antrasis –vinas – su sen. liet. –vin– : –vain– – vaina `kaltė; prieižastis’.

Gawiński – suslavinta (su priesaga –ski) Lietuvoje nežinoma dvikamienė Gavinio pavardė (Ga-vinis), žr. Gawinowicz.

Gawuć – tai Gavutis, sietina su veiksmažodžiu gauti.

Gejdel – iškreipta Gaidelio forma.

GerwelGervelis arba Gervelė, šie – patroniminės priesagos –el– vediniai iš pavardės Gervė.

Dauguma Lenkijoje gyvenančių Gervelių aptinkama Seinų apskrity. Žymesnė šia pavarde atstovė yra G? Gerwel – Seinų krašto pasižymėjusi pedagogė metodininkė.

Gibas – iš liet. Gibas (plg. gybti `nykti, menkėti; sveikti, atsigauti’.

Gibowicz – suslavinta iš (žr.) Gibas.

Giedo – iš liet. Gieda, kuri galbūt nedėsningai iš Gėda (LPŽ).

Giedrojć – tai Giedraitis (iš vardo Giedrius kilusi pavardė Giedrys; jo sūnus – Giedraitis).

Giedrowicz – tai kanceliarijos suslavinta Giedraičio forma.

Giedroyć – tai kitaip užrašyta Giedraičio pavardė.

Giedziun – iš Gedžiūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Gedžius, kuri sietina su liet. gedėti.

Giedziuszewicz – iš Gedziušas. Tai priesagos –– vedinys iš Gedžius, sietinas su liet. veiksmažodžiu gedėti. Į lenkų kalbą atėjusi per dzūkus.

Gieglis – galbūt iš Gėglis. Liet. gėglinis, gėglis „dviejų traukiamas tinklas“.

Giejłaszewski – suslavinta ir iškreipta Gailašius pavardė, sietina su liet. gailėtis; gailus.

Giejsztor – iš liet. Geištoras, kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio asmenvardžio Geis-taro, sietino su geisti ir tarti (žr. Gieysztor).

Giejsztorewicz – suslavinta Geištoro pavardė (kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio Geis-taro (žr. Giejsztor).

Giełażewski – suslavinta forma iš Gelažius.

Giełażyn – iš dzūkiškos formoa Gelažinis.

Giełażys – iš dzūkiškos formos Galažius.

Giełda – iš Gelda.

GieniulGeniulis (iš Genys).

Gierdal – iš Girdalius, pl. liet. girdėti. Tai tos pačios priesagos –al.- vedinys kaip ir miegalius, rūkalius, snaudalius.

Gieruła – iš Gerula, sietina su būdvardžiu geras.

Gierwiel – iš Gervelė ar Gervelis.

Gieysztor – iš liet. dvikamienio vardo Geistaras, plg. la. Geistars, ar vėliau Geištaras bei Geistoras. Pirmas dėmuo aptinkamas ir kitame varde: Geis-tautas. Prmoji šaknis geis– siejama su geid-, plg. liet. Geid-vilas. Ši šaknis pasitaiko ir antrajame dėmenyje, pvz. But-i-geidas, ar pr. Nam-geist, Myl-e-geyde. Šaknis geis– (geid-) siejama su liet. geisti. Antrasis dėmuo –tar– siejamas su liet. veiksmažodžiu tarti.

Ryškus šia pavarde atstovas yra Aleksander Gieysztor (g. 1916 liepos 17 d., mir. 1999 vasario 9), lenkų istorikas mediavistas, laikomas vienu didžiausių XX a. antrosios pusės Lenkijos mokslininkų.

Aleksander Gieysztor gimė Maskvoje, kur I pasaulinio karo metu iš gimtosios Baltarusijos buvo išsikėlusi jo šeima, savo antspaude turėjusi Geištorų herbą. Nuo 1921 metų gyveno Varšuvoje. 1937 Varšuvos universitete baigė studijas istorijos fakultete. 1939 metų rugsėjo kampanijoje kovojo karo mokyklos kursantu rezervistu. Okupacijos metais dirbo AK propagandistu. Varšuvos sankylio dalyvis. Dėstė slaptame universitete. 1942 m. apgynė daktaro disertaciją. Po karo dirbo Varšuvos universitete. 1949 m. nominuotas Lenkijos viduriniųjų amžių istorijos nepaprastuoju profesoriumi, 1960-aisiais gavo paprastojo profesoriaus titulą. Atstačius Varšuvos karališkuosius rūmus iki 1991 metų dirbo direktoriumi.

1989 m. apvaliojo stalo derybų dalyvis. Formaliai jį paskyrė vyriausybė, tačiau turėjo jis visišką opozicijos pasitikėjimą.

Daugelio pasaulio mokslo akademijų narys, Paryžiaus Sorbonos bei Krokuvos Jogailaičių, Varšuvos Adomo Mickevičiaus, Liublino katalikiškojo universiteto daktaras honoris causa, buvo daugelio universitetų kviečiamas paskaitų.

Aleksandro Gieysztoro sūnus Andrzej Gieysztor (būdamas 48-erių žuvęs 1989 m. rugsėjo 29 d. autokatastrofoje) – lenkų žinomas automobilių lenktynių vairuotojas ir pilotas.

Gilejsza – galbūt iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Gileiša ar Gyleiša, kuri sietina su liet. veiksmažodžiu gelti, gylė.

Gilis – fonetiškai išlaikyta pavardė Gylys, sietina su liet. veiksm. gelti, gylė.

Gimbut – iš Gimbutas, kuri LPŽ autorių nuomone yra kilusi iš Ginbutas, plg. ginti ir būti, butas.

Ginel – iš Ginelis (plg. kitas panašias pavardes: Gineika, Gineikis, Gineitis ar Ginelevičius…). Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Ginas, sietina su liet. veiksm. ginti.

Ginowicz – suslavinta iš Ginius, plg. ginti „saugoti”.

Gintowt – iš liet. Gtautas.

Ryškesni šia pavarde žmonės yra: 1. Witold Gintowt-Dziewałtowski – ekonomistas, buvęs Elbingo (lenk. Elbląg) miesto prezydentas, šiuo metu Lenkijos seimo narys. 2. Magdalena Gintowt Juchniewicz, g. 1976 m. rugpjūčio 11 d. Varšuvoje, lenkų tapytoja, grafikė, poetė, meno kritikė. 3. Maria Gintowt-Jankowicz, g. 1939 m. liepos 1 d. Varšuvoje – lenkų teisininkė, finansų teisės specialistė, Konstitucinio teismo teisėja.

Giruć – iš Girutis.

Giminingos pavardės: Gira, Girulaitis, Girulis, Girutė, sietinos su liet, dkt. gira.

Girwidź – iš Girvydis, kurią sudaro dvi šaknys: girdėti ir vysti, išvysti “pamatyti”. Į lenkų kalbą atėjusi iš dzūkų Girvydzis.

Głażewski – redukuotai suslavinta pavardė Gelažis.

Głośna – fonetiškai iškreiptas Gluosnis (plg. gluosnis). Šitaip sutampa su lenkų būdv. głośny `garsus’.

Gniedziejko – iš Gniedeika, kuri yra priesagos –eik– vedinys iš slavizmo Gniedis (gniedis “bėris”).

Gordejko – iš Gardeika; gal taip įvardinta išdidų, lk. hardy, žmogų?

Gowgiel – iš Gaugelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Gaugà. Liet. gauga “niekus kalbantis, tauškalius”. Dėl santykio –ow– : –au– plg. Dowgiało : Daugėla.

Grabala – kilmė neaiški, gali būti suslavinta iš Grabelis (LPŽ), arba iš Grabeila (suprask „atgrubnagis”).

Grabek – iš Grabys; sietina su atgrabęs, atgrubęs. Taip galėjęs būti vadinamas menkas meistras. Priesaga –ek atsiradusi jau lenkų kalbos dirvoje.

Grablunas – iš Grėbliūnas.

Graboń – veikiausiai iš Grabanius, plg. raganius, samanius.

Grajżul – iš pavardės Graižulis. Tai patroniminės priesagos –ulis vedinys. Šaknis sietina su liet. daiktavardžiu graižas.

Graužlis – iš Graužlys, sietina su liet. veiksm. graužti „kandžioti“.

Graużul – iš Graužulis. Tai patroniminės priesagos –ulis vedinys iš daiktavardžio graužas.

Grażul – iš Gražulis. Tai patroniminės priesagos –ul– vedinys iš būdvardžio gražus.

Grażulis – sveikai fonetiškai perimta pavardė Gražulis (žr. Grażul).

Grądzki – suslavinta iš Grandas, plg. dz.  grandas „balos pakraštys”, grandai „grįstai“.

Grejcz – iš Greičius, plg. Liet. greitas, greitis.

Grenda – (žr. Grądzki) iš Granda, kuri sietina su liet. dkt. grandas „tilto grindžiamas medis”.

Groblewski – iš Grėbliauskas, kuri suslavinta iš Grėblys, plg. grėbti : graboti.

Gruca – iš Grucė. Apeliatyvas grucė „stambios kruopos”.

Grudziński – kartais Grudzinskas, kuri suslavinta iš Gruda, Grudis, Grūdis, Gruodas.

Grybajtys – iš liet. Grybaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grybas.

Grycel – plg. Gricelis < Gricius < Grigalius.

Grygajtys – iš Grigaitis, tik pagal lenkų fonetikos dėsnius iškreipta rašyba. Ši savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Grigas.

Grygielski – suslavinta forma iš Grigelis, kuri yra priesaghos el– vedinys iš Grigas.

Grygieńć – kilmė ne visai aiški, sudaryta ji iš pavardės Grigentis, kuri veikiausiai kilusi iš Grigėnas (patroniminės priesagos –ėn vedinys iš asmenvardžio Grigas). Lenkų ć kamieno gale rodo buvus čia lietuviškąjį –t-. Lenkų ausis girdėjo minkštą antrą g, todėl jį minkštino raide i, žr. Dubiel.

Grygięć – pavardės (žr.) Grygieńć iškreipta forma. Toks rašybos dvilypumas rodo pavardės nelenkišką kilmę.

Grygo – iš pavardės Grigas, kuri iš krikštavardžio Grigalius.

Grygojć – iš Grigaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grigas.

Gryguć – iš pavardės Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –utis vedinys iš asmenvardžio Grigas. Dėl lk. ć kamieno gale žr. Grygęńć.

Grygutis – iš liet. Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Grigas.

Gryko – vedinys iš pavardės Grikis, apeliatyvas grikas ar grikis „smiltingose dirvose sėjamas ruginis javas”.

Gryniewicz – suslavinta forma iš Grinius, plg. liet. būdv. grynas.

Gudajtis – iš Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš asmenvardžio Gudas, sietinos su liet. būdv. gudas „įgudęs” (LKŽ).

Gudalewicz – suslavinta Gudelio pavardė (žr. Gudajtis). Tai patroniminės priesagos –elis vedinys su dzūkiška –alis forma. Matyt taip užkonservuota tarminė pavardė.

Gudecki – suslavinta iš Gudas, (žr. Gudajtis).

Gudel – iš pavardės Gudelis, kuri yra patroniminės priesagos –elis vedinys (žr. Gudajtis).

Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Krystyna Gudel – Suchovolėje gyvenanti lenkų poetė.

Gudojć – iš Gudaitis, kuri yra priesagos –ait– vedinys iš Gudas (žr. Gudajtis).

Gudolewicz – suslavinta Gudelio pavardės forma (žr. Gudajtis), tik čia patroniminė priesaga –el– išvirto į –ol-.

Gudaitis – iš liet. Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Gudas (liet. gudas “baltarusis”).

Gudajtys – žr. Gudajtis.

Gudalewicz – suslavinta forma iš liet. Gudelis.

Gudel – iš liet. Gudelis (žr. Gudajtis).

Gudolewicz – suslavinta iškreipta Gudelio forma (žr. Gudajtis).

Gugała – gal iš pavardės Gugalius ar Gugala, kuri sietina su liet. daiktavardžiu guga „kupra; gumbas”. Taip galėjęs būti įvardintas sukumpęs žmogus.

Gulbicki – suslavinta iš Gulbė.

Gulbierz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys.

Gulbiesz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys (žr. Gulbierz).

Gulbin – iš liet. Gulbinas (plg. gulbinas „gulbių patinas“).

Gulbinowicz – suslavinta iš Gulbinas.

Ryškiausias šia pavarde žmogus yra Henryk Roman Gulbinowicz (g. 1923 m. spalio 17 d.) – lenkų katalikų dvasininkas, kardinolas, arkivyskupas.

Gimęs pg. metrikas Šukiškių dvare, Vilniaus krašte, o iš tikrųjų Vilniaus šv. Jokūbo ligoninėje. Krikštą priėmė Buivydžio bažnyčioje iš klebono Dulkos.

1944 metais pradėjo studijuoti Vilniaus aukštojoje dvasinėje seminarijoje, kuri 1945 metais buvo perkelta į Balstogę, kur 1950 m. birželio 18 buvo įšventintas į kunigus. 1951-1955 tęsė studijas Liublino katalikų universiteto Katalikų teologiojos fakultete ir gavo moralinės teologijos ir etikos daktaro laipsnį.

Trumpai būdamas vikaru dirbo Sokulkos apskrity Šūdzialovo pradinėje mokykloje. Po Liublino buvo Balstogės studentų ganytojas. 1959 m. perkeltas į Olštiną dirbo moralinės teologijos ir etikos profesoriumi Aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Varmijos seminarijoje ėjo studentų prefekto (1960-1963), vicerektoriaus (1963-1968), pagaliau rektoriaus (1968-1970) pareigas.

1970 m. Balstogės prokatedroje gavo vyskupo šventinimus.

1976 m. nominuotas Vroclavo arkivyskupu metropolitu.

Henryk Gulbinowicz pripažino pasirinktiems asmenims „Tūkstantmečio žiedą” – sidabrinio žiedo apdovanojimą, kurį kartu su kitais gavo ir (žr.) prelatas Alfonsas Jurkevičius.

Gulbiński – suslavinta iš Gulbė ir turi apeliatyvą gulbė.

Gurban – iš liet. Gurbonas – priesagos –on– vedinys iš pavardės Gurbas, dėl priesagos plg. liet. dirvonas, žiūronas; šaknis gretinama su gurbus “vešliai augantis”.

Gurgul – liet. Gurgulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Gurgis. Šaknis gretinama su veiksmažoodžiu gurgėti.

Gutajtys – iškreipta forma iš liet. Gudaitis, (žr.) Gudajtis.

Gużewski – suslavinta iš liet. Gūžys (plg. gūžys `paukščių gurklys’).

 

Hańcz – taip iškreipta Ančias (plg. ančia “vandens kanalas”).

Hańczuk – patroniminės priesaagos –uk– vedinys iš pavardės Ančias.

Herbut – ilgesnį slavinimo kelią nuėjusi pavardė iš dvikamienio Ger-buto (plg. Ger-vilius, Nar-butas). Pirmoji priebalsio kaita g>h bus atėjusi per gudų kalbą.

Herwin – iš liet. Gervinas (plg. gervinas `gervių patinas’). H vietoj pirmojo g atėjo per brus. kalbą.

Hirnik – iš liet. Girnikas (plg. girnos). Žodžio pradžioje priebalsis h vietoj g atsirado per brus. kalbą.

 

Ilg – iš Ilgis. Ši pavardė sietina su liet. daiktavardžiu ilgis ir būdvardžiu ilgas.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Jerzy Ilg. – lenkų rašytojas, “Znak” leidyklos redaktorius.

 

Jagiełło – iš Jogaila. Tai dvikamienis asmenvardis Jo-gaila. Pirmas dėmuo sietinas su veiksmažodžiu joti, antras su būdvardžiu gailas `stiprus’.

Lenkijoje žinomiausias šia pavarde žmogus yra Lenkijos ir Lietuvos karalius Władysław Jagiełło – Vladislovas Jogaila. Jo didžiausias žygdarbis – sujungė Lietuvą su Lenkija unijos saitais ir atvedė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę į Žalgirio mūšį (1410 07 15), kuriame didžiausią vaidmenį suvaidino Lietuvos didysis kunigikštis ir popiežiaus pasiųstos karūnos nesulaukęs Lietuvos karalius Vytautas Didysis.

Ši pavardė susilaukė ir žinomų palikuonių. Vienas iš jų tai Michał Jagiełło – Lenkijos kultūros viceministras ir Lenkijos nacionalinės bibliotekos direkktorius. Jo išrūpintomis lėšomis Punske buvo įkurta muzikos mokykla.

Jagiliński – suslavinta (su priesaga –iński) iš dvikamienio Ja-gilas. Pirmasis dėmuo ja– : jo– sietinas su jo-ti, antrasis –gil– : –gėl– – su gel-ti, gil-ti `skaudinti’.

Jagłowski – (žr. Jagliński) suslavinta (su priesaga –owski) iš liet. Jagilas.

Jakubanis – lietuviškas atitikmuo Jakūbonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas. Priesaga –on– lenkų kalboje virsta į –an-.

Jakubiuk – lietuviškas atitikmuo Jokūbiukas. Tai patroniminės priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas.

Jakuć – lietuviškas atitikmuo Jakutis, patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Jakas (Jokūbo trumpinys).

Žinomesnis Lenkijoje šia pavarde žmogus yra Adam Jakuć, Balstogės teatro režisierius.

Jakutis – iš fonetiškai perimtos Jakutis, iš krikštavardžio Jakūbas ir Jokūbas.

Jamiński – dis iš Ja-minas ar Jo-minas. Pirmasis dėmuo jo– sietinas su joti, dėl antrojo –minas žr. Kaminskas.

Janas – iš Janas (Jonas).

Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė.

Janczulewicz – iš liet. žargoninio Janas išriedėjo Jančė, vėliau patroniminis vedinys Jančiulis, kol kanceliarijoje atsirado Jančiulevičius.

Jandulski – suslavinta iš Jandulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Jankojć – iš (žr.) Jonkaitis.

Januć – iš pavardės Janutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš žargoninio pavarde virtusio krikštavardžio Janas.

Janulewicz – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janulis, kuri kanceliarijoje virto Janulevičiumi.

Janułajtys – iš Jonulaitis, kuri yra dviejų priesagų –ul– ir –ait– vedinys iš krikšto vardo Jonas.

Janulewicz – suslavinta iš Jonulis.

Januszanis – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janušas ar Janušis, vėliau Janušonis, kuri lenkų kalboje virto Januszanis.

Januszewski – suslavinta iš Jonušas ar Janušas.

Januszko – iš (žr.) Jonuška.

Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė (žr. Janczulewicz).

Januszanis – iš (žr.) Janušonis.

Jańczuk – iš Jančiukas, kuri yra vedinys iš (žr.) Jančė.

Jarmałowicz – šių pavardžių gausu lenkų, baltarusių kalbose. Ji kilusi iš pirminės pavardės Jarmala. Gali būti hibridas: slavų jar “vasarinis grūdas”, antrasis dėmuo sietinas su liet. malti. Tačiau tas slaviškumu įtariamas jar gali būti liet. žargonas iš joras “pavasario sėja, vasariniai javai”, ar jorė “pavasario žalumas”. Taip leistų manyti antrasis lietuviškas dėmuo mala. Taigi Jarmala būtų tas žmogus, kuris sėja tik vasarinį javą arba anksti mala naujus grūdus. Ši pavardė perėjusi per kanceliariją ir davė minėtąją galutinę pavardės formą.

Jarmułowicz – iškreipta Jarmalos ir (žr.) Jarmalavičiaus forma.

Jarmołowski – iškreipta Jarmalos forma. Ši pavardė kanceliarijoje gavo kitą slavišką priesagą –owski.

Jasiel – iš Jaselis, tai Jasiaus sūnus.

Jasielun – iš Jaseliūnas, kurią su lietuvių kalba sieja patroniminė priesaga –ūn-.

Jasiulewicz – iš žargoninio krikštavardžio Jasius patroniminės priesagos –ul– vedinys, perėjęs per lenkakalbę kanceliariją.

Jaskanis – tai Jaskonis, patroniminės priesagos –onis vedinys iš ankstesnės pavardės Jaskys, kuri savo ruožtu yra kilusi iš žargoninio Jasius (žr. Jasiulewicz), pridėjus pejoratyvinę priesagą –k-.

Jatowczyc – suslavinta iš dvikamienio Ja-tautas ar Jo-taučius (dėl galinės priesagos –yc plg. Bregovič).

Jaźwiński – greičiausiai suslavinta iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Iešvinas; įtarima, kad tai gali būti dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro du seni baltiški dėmesnys –Jaź– < Ieš-, kurį gal galima laikyti artimu su daiktavardžiu iešmas (plg. Ieš-manta, Ieš-tautas) ir antras nublankusios reikšmės vin– (plg. Vin-baras, Vin-butas, Bil-vinas, Daug-vinas…).

Jegliński – suslavinta iš liet. pavardės Jeglinis (plg. lt. tarminį jeglė `eglė’ – lenk. skolinį jegla).

Jendzul – LPŽ bando šią pavardę sieti su brus. jenza „aštrialiežuvis, kandus žmogus” ar su lk. jędza „ragana, burtininkė, pikta moteris”. Lietuviška patroniminė priesaga –ul– rodo, kad ši pavardė buvo sudaryta lietuvių kalboje iš čia vartotos pavardės Jendza. Svetimumą patvirtina ir nelenkiszka rašyba.

Jewuła – iš Ievulė, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Ieva.

Jędzul – žr. Jendzul.

Jeruć – veikiausiai iš žargoninio jaras (plg. joras, žr. Jarmałowicz) vedinio su patronimine priesaga sudarytos pavardės Jarutis iškreipta forma.

Jodango – iš Jodanga. Kilmė neaiški. Greičiausiai tai sudurtini asmenvardis – Jo-danga. LPŽ tokios pavardės nepateikia.

Jodczyk – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Jodeszko – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Jodko – iš Juodka, o ši priesagos –k– vedinys iš Juodis, plg. juodas.

Iškilesnė šia pavarde asmenybė yra lenkų sportininkas snieglentininkas, Lenkijos čempijonas Maciej Jodko.

Jodzewicz – veikiausiai iš liet. Juodis, kuri lenkakalbėje kanceliarijoje perėjusi evoliuciją ir galutinai lenkų kalbinėje aplinkoje (lenkai neturi dvibalsio uo ir paprastina jį iki o, žr. Jodzio ar Jodzis) įgavusi galutinę formą.

Ryškesnis šia pavarde Lenkijoje atstovas yra Jan Jodzewicz, prieš II pasaulinį karą Tautinės radikaliosios stovyklos (Obóz Narodowo-Radyklany) veikėjas, karo metais Tautinių ginkluotųjų pajėgų (Narodowe Siły Zbrojen) dalyvis.

Jodziewicz – suslalvinta iš Juodis (žr. Jodzis).

Jodzikowski – suslavinta iš Juodis (žr. Jodzis).

Jodzio – iš liet. Juodis (žr. Jodzis). Į lenkų kalbą pavardė perimta iš dzūkų tarmės.

Jodzis – iš liet. Juodis, kuri siejama su liet. būdvardžiu juodas „tamsios spalvos”. Išlaikyta net galūnė. Į lenkų kalbą perimta pavardės dzūkiška forma.

Jodzys – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Juchniewicz – galimas ryšys su liet. Jukna (iš juknus “jukus, mėgstantis juoktis”).

Judzewicz – veikiausiai išlikusi suslavinta dzūkiška forma iš daiktavardžio juodzis. Gal taip įvardinta juodbruvą žmogų.

Jurgiel – patroniminės priesagos el– vedinys iš krikštavardžio Jurgis. Lenkų kalboje nelikę galūnės. Lenko ausis girdėjo minkštą g, todėl rašydami suminkštino jį raide i, žr. Dubiel, Grygieńć.

Jurgielanis – iš Jurgelionis. Tai dviejų priesagų –el– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Jurgis.

Jurgielewicz – kanceliarijos suslavinta Jurgelio (žr. Jurgiel) forma. Dėl raidės i po g žr. Dubiel, Grygieńć, Jurgiel.

Jurgo – iš krikšto vardo Jurgis.

Jurkian – iš Jurkonas, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Jurkus.

Jurkiewicz – suslavinta iš Jurkus.

Jurkiun – iškreipta ir be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Jurkus).

Jurkun – be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagosūn– vedinys iš Jurkus).

Jurkusz – iš liet. Jurkus (plg. liet. Darius – lenk. Dariusz).

Jusis – iš Jusis, kuri yra trumpinys iš Justinas.

 

KabikKabikas, sietina su liet. veiksm. kabinti, kaboti.

Kaciniel – iš Katinėlis. Į lenkų kalbą pakliuvo per dzūkų tarmę (plg. kacinas `katinas’).

KadorKadaras, iš kadaras „liesas, išdžiūvęs žmogus ar gyvulys“.

Kajrys – iš Kairys, jo apeliatyvas kairys „kairiarankis”.

Kaklin – iš Kaklinas (plg. liet. dkt. kaklas).

Kaliszuk – su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –uk-.

Kalius – iš Kalius. LPŽ tokios pavardės nepateikia, yra žinoma tik patroniminės priesagos –ūn– vedinys Kaliūnas.

KałwajtysKalváitis, kuris gali būti iš kalváitis „kalvos gyventojas“, arba iš Kálvaitis – kalvio sūnus.

Kalwas – tai veikiausiai Kalvis. Į lenkų kalbą dažnai taip nerūpestingai perimamos lietuvių pavardės.

Kamiński – iš pirmo žvilgsnio gali ji būti suslavinta iš turimos pavardės Kamas, kuri yra kildinama iš žargoninio kamas `neišauklėtas, storžievis, prasčiokas, sodžionis’. Bet gal tai skubota išvada. Kiti asmenvardžiai – Kamaitis, Kamutis – rodytų jį lietuvių laikytą savu. Visai realus yra ir dar kitokias pavardės kilmės aiškinimas, bet plačiau žr. Kaminskas.

Kapliński – suslavinta forma iš Kaplys.

Karalus – Karalius. Fonetiškai išlaikyta sveiką žodį imtinai su galūne, tik rašyba skiriasi, nes lenkų raidė l yra visuomet minkšta.

Kardas – iš Kardas. Pavardė sietina su liet. dkt. kardas „lenktas kertamasis ir duriamasis ginklas”.

Kardaś – iš Kardas, (žr. Kardas).

Kardasz – galbūt iš Kardas, kaip Darius : Dariusz, Tomas : Tomasz

Kardel – iš Kardelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš (žr.) Kardas.

Kardzis – į lenkų kalbą perėjusi sudzūkinta forma KardzysKardis ar Kardys.

Kareło – iš Karėla. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Artimiausia yra Karelis.

Kargul – iš Kargulis ar Kargulys. Kilmė neaiški.

KarnaKarna, iš liet. karna „medžio plona šaknis”.

Karnas – iš Karna arba iš lenkų pravardžiavimo Karnas.

Karniłowicz – lietuviškos priesagos –il– vedinys iš (žr.) Karna.

Karp – iš Karpys (karpys „karpomis apaugęs, karpotas”).

Karpienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Karpienė (žr. Adomienia), kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.

Karpiński – kanceliarijoje suslavinta forma Karpys (žr. Karp).

Karpiuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Karpys ar Karpa.

Karpowicz – suslavinta forma iš Karpys arba Karpa.

Karpusiewicz – suslavinta forma iš pilnos pavardės Karpus.

Karużas – pavardė sietina su liet. Karužas, kuri turi savo apeliatyvą karužas arba karužavaivada; vėliavnešys; prievaizdas“.

Antoni Karużas yra žinomas mūsų laikų lenkų kompozitorius, baigęs prieš karą Vytauto didžiojo lietuvių gimnaziją Vilniuje.

Karwel – iš Karvelis, kuri kilusi iš liet. karvelis „balandis“.

Karwiel – iškreipta iš Karvelis (žr. Karwel).

Karwowski – suslavinta pavardė, kuri buvo sietina su liet. šaknimi karvė ar karvelis.

Kaszkiel – iš Kaškelis. Galbūt sietina su liet. kaškis „suskis” ir patroniminės priesagos –el-. Dėl atsiradusios po priebalsio k raidės i žr. Dubiel.

Kaszkuć – iš liet. Kaškutis (žr. Kaszkiel).

Kawko – iš liet. Kaukas (plg. kaukas `turtus nešanti mitinė būtybė’).

Kazela – iš Kazelė ar iš to pačio vardo vedinys Kaziela.

Kelm – iš Kelmas; kelmas „kvailas, nerangus žmogus“.

Kibiłko – veikiausiai iš Kibelka. Apeliatyvas kibelka “netvirta koja”.

Kibis – iš Kibis, plg. kibis „varnalėša, dagys”.

Kibisz – iš Kibyšis. Taip įvardinta priekabų žmogų.

Kicun – iš Kiciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kicas.

Kieczeń – iškreipta forma iš liet. Kietenis (plg. kietas).

Kielmel – iš Kelmelis. Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Kelmas.

Kiełpsz – iš Kelpšas, kuri galbūt sietina su liet, kelpšas “klaidus”.

Kierbedź – suslavinta iš Kerbedžio. Tai buvęs žymus lietuvis inžinierius, tiltų konstruktorius. Asmenvardį reikia gretinti su liet. daiktavardžiais kerba “vaisių kekė”, kerbedynas “išsikrėtęs krūmas”, kerbedukas “toks iš miltų padarytas kukuliukas, ežiukas, švilpikas” ar su veiksmamžodžiu kerbėti “apaugti, apkibti vaisiais”.

Ryškiausias šios pavardės atstovas Stanislovas Kerbedis (g. 1810 kovo 10 Panevėžio apskrity, mirė 1899 balandžio 19 Varšuvoje) – generolas-majoras, inżinierius. Mokslus pradėjo Panevėžyje. 1826 metais baigė Kauno klasikinę gimnaziją. Vėliau 1826-1828 studijavo matematiką ir fiziką Vilniaus universitete.

Gavęs diplomą išvyko į Sankt Petersburgą ir 1831 metais baigė Komunikacijos inžinierių korpuso institutą, kur vėliau (1837-1849) dėstė statybą ir praktinę mechaniką. Nuo 1834 metų turėjo paskaiatas Karo inžinerijos vyriausiosios mokyklos karininkų kursuose.

1837-1838 keliavo po Europą, aplankė Vokietiją, Austriją, Švaicariją, Prancūziją, Angliją, Belgiją ir Olandiją, turėjo paskaitas. Vėliau dėstė mechaniką Petersburgo universitete. Vis labiau angažuodamasis į praktinę veiklą 1849 metais baigė pedagoginį darbą.

Jam vadovaujant Petersburge buvo pastatyta Šv. Stanislovo bažnyčia.

Dar 1842 sumanė statyti geležinį tiltą per Nevą. Darbą patikėjo caras Nikalojus I. Darbai truko 8-erius metus. Petersburgas gavo 342 m ilgio ir 20 m pločio septynių tarpnių lietą geležinį tiltą. Atidarymo dieną (1850 metų lapkričio 18) caras papuošė inžinierių Kerbedį specialiai iškaltu medaliu ir nominavo generolu-majoru.

Stanislovo Kerbedžio sėkmė susilaukė pripažinimo ir moksliniuose sluoksniuose, tapo Petersburgo Mokslų akademijos (fizikos ir matematikos) korespondentu nariu, o 1858 tapo garbės nariu.

1852 metais gavo Geležinkelio Petersburgas-Varšuva direektoriaus pavaduotojo pareigas ir išvyko į užsienį susipažinti su naujausia geležinių tiltų statybos technologija, nes be jų nebuvo galima apsieiti šioje statyboje. Lankėsi Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Belgijoje. Visą patirtį panaudojo tilto per Lugą statyboje. Buvo jo pirmas metalinių grotų tiltas, kurio tarpnės siekė 55 metrus.

1856-1859 metais dalyvavo gelelžinkelio Petersburgas-Peterhofas (Pietrodworiec) su atšaka į Krasnoje Sielo statyboje.

1859 metais pradėjo statyti geležinį tiltą per Vislą Varšuvoje (tiltą statyti nutarė Ketvermetis Seimas). Tiltą baigta statyti 1864 metais ir oficialiai pavadidnta “Aleksandro Tiltu”, bet populiariai žmonės vadino jį Kerbedžio Tiltu.

1891 rugpjūčio 8 Stanislovas Kerbedis atsistatydino ir apsigyveno Varšuvoje.

Stanislovas Kerbedis buvo du kartus vedęs – pirmoji žmona Paulinas Mantrimavičiūtė, antroji – Maria Janowska, su kuria susilaukė keturių sūnų bei dviejų dukrų.

Stanislovas Kerbedis palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje.

Kierejsza – iš Kereišis arba Kereiša. Plg. liet. kereeiša „kerėpla”.

Kierejszys – iš Kereišis, kuri fonetiškai perimta gan tiksliai, imtinai su galūne.

Kierkła – iš Kerkla. Liet. kerkla, kerklys „rėksnys“.

Kierkło – iš Kerkla (žr. Kierkla).

Kiersztyn – kilmė neaiški, tačiau šaknį veikiausiai galima sieti su liet. kerštas.

Kierun – iš liet. Kerūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Keras, kuri siejama su veiksmažodžiu keroti „gerai augti, tarpti, šakotis, plėstis“ arba būdvardžiu kerus „plėšrus“.

Kierwajtys – iškraipyta forma iš Kirvaitis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš pavardės Kirvis.

Kierwiak – veikiausiai iš Kirviokas ar Kirvėkas (kirvėkas „menkas kirvis“).

Kiewlak – iš Kiaulėkas (kiaulėkas „nelabai didelis paršas).

Kieziun – iškreiptas iš Kaziūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kazys.

Kieżel – iš liet. Keželis (plg. kežas `neūžauga’).

Kieżun –iš liet. Kežūnas (plg. ).

Žymus pavardės turėtojas yra Witold Kieżun.

Gimė Vilniuje 1922 m. 1931 su motina persikėlė įVaršuvą. W 1939 zdał maturę w Gimnazjumi Liceum im. Ks. Józefa Poniatowskiego w Warszawie. Po wybuchu II wojny światowej w okresie okupacji niemieckiej pracował jako szklarz, zajmował się również szmuglowaniem podziemnej prasy. Od 1939 brał udział w działalności konspiracyjnej. Jednocześnie kształcił się i w 1942 ukończył studia w Szkole Budowy Maszyn i Elektrotechniki (dawniejszej Wawelberga i Rotwanda) uzyskując dyplom technika – inżyniera budowy maszyn w tym samym roku podjął studia na Wydziale Prawa tajnego Uniwersytecie Warszawskiego. Służył w Komendzie Głównej Armii Krajowej, Zgrupowaniu Pułku Baszta, batalionie „Karpaty”, kompanii „K-4” (łączności), a od 1944 w Batalionie Gustaw NOW-AK. Od 1944 jego mieszkanie było magazynem broni. Od sierpnia 1944 walczył w powstaniu warszawskim w stopniu kaprala podchorążego pod ps. „Wypad”. Służył w oddziale do zadań specjalnych „Harnaś” w batalionie Gustaw. Uczestniczył m.in. w akcji zdobycia Poczty Głównej (plac Napoleona, dziś Powstańców Warszawy), Komendy Policji (na Krakowskim Przedmieściu 1) i parafialnego domu kościoła Świętego Krzyża (Krakowskie Przedmieście 3). Samodzielnie wziął do niewoli 14 jeńców niemieckich (przy czym pozyskał 14 karabinów oraz 2000 sztuk amunicji). W sierpniu 1944 odznaczono go Krzyżem Walecznych. 23 września 1944 został odznaczony bezpośrednio podczas walk przez gen. Bora-Komorowskiego Orderem Virtuti Militari, a w październiku 1944 roku awansował do stopnia podporucznika.

 

Po powstaniu uciekł z niemieckiego transportu wiozącego żołnierzy-powstańców do obozów jenieckich. Dostał się do Krakowa, nawiązał kontakt z tamtejszą AK. W marcu 1945 wskutek zdrady został aresztowany przez NKWD. Przesłuchanie odbyło się na Montelupich. Nie ujawnił żadnych nazwisk, nie przyznał się do swojej podziemnej działalności (wg zakazu ujawniania się wydanego przez gen. Okulickiego). 23 maja 1945 przewieziony poprzez Syberię do łagru sowieckiego w Krasnowodsku w Turkmeńskiej SRR (obecnie Turkmenistan), na obrzeżu pustyni Kara-kum. Tam doświadczył skrajnej formy wyczerpania. Chory na zapalenie płuc trafił do obozowego „szpitala“, w którym podczas czteromiesięcznego pobytu przeszedł dodatkowo tyfus, dystrofię, świnkę, świerzb oraz beri-beri, skrajną formę awitaminozy[1].

 

Do kraju powrócił na mocy amnestii w 1946. Był jeszcze więziony przez Urząd Bezpieczeństwa. Po wyjściu na wolność rozpoczął studia prawnicze na Wydziale Prawa Uniwersytetu Jagiellońskiego, które ukończył w 1949 (wcześniej, w okresie okupacji studiował na tajnym Wydziale Prawa Uniwersytetu Warszawskiego).

 

Następnie pracował w Narodowym Banku Polskim. Był współorganizatorem Rewolucyjnego Komitetu Destalinizacji. W 1964 uzyskał stopień doktora w Szkole Głównej Planowania i Statystyki, a w 1969 habilitował się. W 1971 został kierownikiem Zakładu Prakseologii Polskiej Akademii Nauk. Z funkcji tej usunięto go w 1973 z inicjatywy tamtejszej POP. Następnie był kierownikiem Zakładu Teorii Organizacji Instytutu Organizacji i Kierowania Uniwersytetu Warszawskiego i Polskiej Akademii Nauk (od 1977 Wydział Zarządzania Uniwersytetu Warszawskiego). W 1975 uzyskał tytuł naukowy profesora.

 

W 1980 wyjechał za granicę. Wykładał zarządzanie m.in. na Temple University w Filadelfii i na Uniwersytecie w Montrealu. Pracował w Burundi (Afryka Środkowa), najpierw z ramienia ONZ, później jako przedstawiciel Kanady. Utworzył w Burundi nowoczesną administrację.

 

W 1995 został profesorem Akademii Leona Koźmińskiego. Wykładał także m.in. w Wyższej Szkole Humanistycznej w Pułtusku.

 

W 2005 był członkiem Honorowego Komitetu Poparcia Lecha Kaczyńskiego w wyborach prezydenckich. Objął funkcję przewodniczącego Rady Fundacji Ius et Lex. W 2007 otrzymał nagrodę Ministra Nauki i Szkolnictwa Wyższego za wybitne osiągnięcia naukowe[2]. Z okazji 70. rocznicy Powstania Warszawskiego Poczta Polska wprowadziła do obiegu znaczki z podobizną prof. Kieżuna[3].

 

Został członkiem honorowym PAN.

Życie prywatne[edytuj | edytuj kod]

 

Ożenił się z Danutą Magreczyńską „Jolą” sanitariuszką z kompanii „Anna” batalionu „Gustaw”. Ma dwoje dzieci, syna Witolda Olgierda Kieżuna (ur. 1954) oraz córkę Krystynę Macqueron (ur. 1951), a także troje wnuków. Syn Witold był współinicjatorem angielskojęzycznej witryny internetowej warsawuprising.com, poświęconej powstaniu warszawskiemu i prowadzonej przez jego syna.

Kimszal – iš Kimšelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos vedinys iš Kimša (kimša „daug valganatis žmogus“).

Kirkło – iš Kirklys. Plg. liet. kirkinti `erzinti’ ar kirklys `rėksnys’. Žr. dar Kierkła.

Kirtiklis – iš liet. veikiausiai pravardinės (plg. kirtiklis – `kirstuvas’) pavardės Kirtiklis.

Ryškesnis šios pavardės turėtojas yra Stefan Kirtiklis – (1890-1951) XX amžiaus pradžios kovų už Lenkijos laisvę dalyvis, Lenkijos kariuomenės žandarmerijos majoras. Lenkų informacijose rašoma: „Steponas Kirtiklis – dažnai sutinkama lenkiška pavardė. Stepono tėvas gimęs Babtuose buvo grynakraujis lenkas, kuris būdamas Vilniaus žandarmėrijos vadas, vėliau tapęs Vilniaus vaivada, persekiojo lietuvius už lietuviškumą.

Kisło – iš Lietuvoje neužfiksuotos pavardės Kysla (plg. kysla ` silpnos sveikatos žmogus’) ar žinomos Kislius (liet. kislius `paliegęs, silpnos sveikaktos žmogus’).

Šia pavarde žinomas žmogus yra gydytojas pulmonologas dr. Antoni Kisło.

Kiszkiel – iš Kiškelis, kuri išvesta su patronimine priesaga –el– iš Kiškis, plg. kiškis „zuikis“.

Kiśluk – iš Kisliukas < Kislius (plg. kislilus `silpnos sveikatos žmogus’).

Kleban – veikiausiai fonetiškai perimta pavardė Klebonas.

Kleipis – iš Kleipys, sietina su liet. veiksm. kleipti „krypti“.

Klewieć – iš Klevėtis, sietina su liet. veiksmažodžiu klevėtyti „niekus taukšti“.

Klimas – iš krikštavardžio Klimas.

Klimasara – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Klimasara, kurio pirmasis dėmuo (žr.) Klimas, antrasis dėmuo sar– sietinas su liet. sar-ioti „siaiubti“. LPŽ šios pavardės nepateikia. Plg. kitas giminingas pavardes: Sargaudas, Sargedas,Sartautas, Sarys… (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 132 p.)

Klisz – iš Klišas. Tarmėse apeliatyvas klišasšlubas, raišas”.

Kliszewski – suslavinta iš Klišys (plg. klišys `šlubis’).

Klukiński – suslavinta veikiausiai iš Kliukis (apeliatyvas kliukis `kas daug kalba’).

Klukowski – suslavinta iš Kliukas (plg. kliukas `pasenęs, kliuksintis kiaušinis’).

Kłunejko – galbūt iš Kluoneika, kuri besanti tol;imesnis vedinys iš Kluonys.

Knizio – veikiausiai iškreipta forma iš (žr.) Knyzė.

Kobeldys – iš liet. Kobeldys (žr. Kobeldzis).

Kobeldzis – per dzūkus perimta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kobeldis, buvusios veikiausiai dvikamienės Ko-beldis (pirmasis dėmuo neaiškios kilmės, plg. Ko-butis, Ko-mantas, plg. dar Ka-belka, antrasis sietinas su veiksmažodžiu belsti `stuksenti’ ar daiktavardžiu beldys `beldėjas’).

Kodzik – iš dzūkiškos formos Kuodzikas < Kuodikas, kuri yra priesagos –ik– vedinys iš Kuodis ar Kuodys, sietinų su daiktavardžiu kuodas `plunksnų ar plaukų kuokštas ant galvos’.

Kodź – iš Kodis, plg. liet. daikt. kodis “medinis indas maistui į laukus nešti”.

Kojak – iš liet. Kojokas, kuri sietina su liet. koja.

Kojło – galbūt iš liet. *Koila, kkuri gali būti perdarinys iš liet. Koja, sietina su liet. dkt. koja. Lietuvoje tokia pavardė neaptinkama.

Kojro – iš Káira. Liet. káira „žmogus, kuris viską dirba kaire ranka, šulgys”.

Konopko – iš Kanopka – pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Kanopa (kanopa “gyvulių naga”).

Kopernik (lot. Coppernicus, vok. Koppernigk, liet. Kopernikas) – žinomas lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas, kuris visatos centrą iš žemės nukėlė į saulę ir įrodė, kad saulė stovi vietoje, o aplink ją sukasi mūsų žemė. Žinomas garsus posakis: “Sulaikė saulę, paleido žemę”.

Ši pavardė nėra anaiptol lenkiška ir iš pirmo žvilgsnio skamba net vokiškai. Vytautas Mažiulis įrodė, kad Kopernikas yra kilęs iš prūsų šeimos: pr. kop-er-n-a (plg. liet. kap-er-n-a “kauburys, kalva, kalnelis” ar kup-ur-n-a “iškilimas”). Prūsų šaknis kap– gimininga su lietuvių kapoti “kirsti” ar kopti “kilti aukštyn”.  Tėvo vardas buvo Koperna ar Kaperna – nuo kop-ti “ropštis, kilti aukštyn, stiprėti ekonomiškai”. Taigi Koperna buvo pasiturintis žmogus. Sūnus buvo vadinamas Kopern-ik-s (pr. ir liet. –ik– plg. pavardę BudrikasBudrio sūnus, plg. lenk. –ek– – Jan-ek); lenkų kalbos atitikmuo būtų Kępowski.

Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. Torunėje, mirė 1543 m. Frauenburge (prūsų Varmės krašte). Studijavo Krokuvos universitete, kuriame tuomet daugiau nei pusė studentų buvo iš vokiečių kraštų. Matrikulose jis įsirašė prūsu (ne vokiečiu ar lenku). Į Torunę Koperniko pavardės šeima per Krokuvą atsikėlė iš Silezijos vokiečių bažnytkaimio Köppernig, kurio pavadinimas V. Mažiulio atsargiu spėjimu galėtų būti apvokietintas emigranto prūso (arba suvokietėjusio prūso) asmenvardis (nuo XIII a. ne vienas Prūsijos autochtonas tikrai yra palikęs savo tėvų žemę. [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 2 t., 114-117 p.)

Kordas – veikiausiai iš Kardas.

Kordel – iš Kardelis, iš (žr.) Kardas.

Kordol – iškreipta iš Kardelis (žr. Kardas).

Kordowski – iš Kardauskas, kuri yra suslavinta iš (žr.) Kardas.

Korejwo – iš Kareiva (plg. kareiva „kareivis”).

Korneluk – iš Korneliukas, kuri yra mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Kornèlis ׀׀ Kornẽlis < Kornelijus, plg. dar Karnelė.

Korpa – iš liet. Karpa (plg. karpa `nedidelė odos atauga’).

Korszuń – iš liet. Karšunis (žr. Korszyń).

Korszyński – suslavinta iš liet. Karšys (plg. karšis `tokia žuvis’).

Kosa – iš Kuosa (žr. Kuosa).

Kosak – iš Kuosiukas (žr. Kuosos sūnus).

Kossa – iškreipta iš (žr.) Kuosa.

Kossewski – suslavinta iš Kuosa.

Kossowski – suslavinta iš Kuosa.

Kostun – iš Kastūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Kostas.

Koszkuć – iš Kaškutis, kuri yra priesagos –ut– vedinys iš Kaškis, o ši veikiausiai sietina su liet. daikt. kaškis “niežas, susas”.

Kotas – tvarkingai perimta iš Kotas, plg. šakiakotis.

Kotuk – iš Katukas, apeliatyvas katukas „mažas katinėlis“.

Kotula – iš Katulė, apeliatyvas katulė „maža katytė“.

Kotulski – suslavinta iš Katulis ar Katulė.

Kownacki – slaviškos darybos (priesaga –acki) vedinys iš Kauno pavardės nuo miesto vardo lenkiškos formos Kowno.

Šią pavardę garsina Gabriela Kownacka, mergautinė Kwasz (g. 25 maja 1952 m. gegužės 25 Vroclave) – lenkų teatro ir televizijos aktorė, Varšuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė. 1977 m. gavo Stanisławo Cybulskio premiją už Maggie ir grafaitės Ritos vaidmenį J. Hoffmano “Raupsuotojoje”.

Kratyński – galbūt suslavinta iš Kratys, plg. Kratulis, sietina su liet. veiksm. kratyti.

Krauklis – iš Krauklys. Apeliatyvas krauklys “kranklys”.

Kraujutowicz – iš Kraujutavičius, kuri suslavinta iš Kraujutis.

Krawczk – plg. Kraučiukas, su liet. kalba sieja ją mažybinė priesaga –uk– (žr. Omelianczuk).

Krejpcio – iš Kreiptys, Kreipčius ar Kreiputis. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kreipti `kuria nors linkme pasukti’ ar kreipys `lenktos kartys vežimui ar rogėms vairuoti, krivūlės’. Pavardės formoje vis dar juntama redukuota priesaga –ut-.

Kreipowicz – suslavinta iš Kreipys, sietina su liet. veiksm. kreipti, kraipyti „nurodyti kelią; nelygiasi brėžti, kreivai eiti“.

Krepsztul – iš pavardės Krepšta patroniminės priesagos –ul– vedinio Krepštulis (krepšta “žmogus, kuris griebia savintis”).

Krusznis – fonetiškai perimta iš Krušnis, plg. krušnus “gurus, trupus”. Tokia pavardė Lietuvoje neužfiksuota, yra tik giminingos Kruša, Krušaitis, Krušas, Krušatas, Krušinys, Krušna bei suslavintos Kruševičius, Krušinskas, Krušnauskas.

Kruszno – iš Krušna (žr. Krusznis).

Kruszyło – iš Krušila ar Krušyla (plg. krušti `grūsti, trinti’). Dėl priesagos plg. Wojtyło.

Kruszyński – suslavinta iš Kruša ar Krušas (žr. Kruszyło).

Krutul – iš Krutulis (plg. krutėti `judėti’). Taip įvardinta gyvą žmogų.

Kruwelski – galbūt suslavintas iš Krūvelis?

Krywanis – iš Krivonis. Taip įvardinta Krivio sūnų.

Krzysztofik – iškreipta iš Kristup-ikas < Kristupas. Su liet. kalba sieja ją balltiškoji priesaga –ik-.

Kubylis – iš Kubilis ar Kubilius. Apeliatyvas kubilius “kubilų meistras”.

Kudela – iš Kūdielius (liet. žargone kūdielius „liesas žmogus”).

Kudrycki – iš Kudrys, plg. liet. kudrys “sukčius, padauža”.

Kudryś – savaip perimta pavardė Kudrys (žr. Kudrycki).

Kugid – veikiausiai iš Kugidas, kuri būsianti dvikamienis asmenvardis (plg. Ku-gaudas).

Kujałowicz – suslavinta forma iš Kūjelis.

Kukis – iš Kukis; liet. kukis “stačiu kampu užriestos šakės šienui iš šalinės traukti. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kukti “svirti, kumpti”.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Marek Kukis –

Yra ir iškreipta šios pavardės rašybos forma – Kukiz.

Kuklewicz – gali būti slaviškos kilmės nuo daiktav. kukla `lėlė’, bet kai kurios šios pavardės (ypač Lenkijos šiaurryčiuose) gali būti ir suslavinta forma iš liet. Kūklys (plg. liet. kūklys `šykštuolis; kas kitus spaudžia prie darbo’).

Kukliński – veikiausiai suslavinta forma iš Kūklys (žr. Kuklewicz).

Kukuć – iš Kukutis (plg. kukutis `gegutė’ arba `nekrikštytas kūdikis’).

Kulasza – iš Kulieša (žr. Kulesza).

Kulbacki – suslavinta iš Kulbis, sietina su liet. kulbė. Ši pavardė populiari Baltarusijoje ir plačiai žinoma Lenkijoje.

Kulesza – iš Kulieša. Pavardės šaknis yra slaviška, tačiau daryba lietuviška, galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbos aplinkoje.

Kulis –iš Kūlys, sietina su liet. dkt. kūlys „didelis surištas šiaudų pėdas“.

Kuliś – veikiausiai iš Kūlys (žr. Kulis).

Kulszewicz – suslavinta forma iš Kulšys (plg. kulšis `šlaunis’).

Kumeto – iš Kumeta; (kumeta, kumetis “dvaro tarnas”).

Kuprawicz – suslavinta iš liet. Kuprys, kuri sietins su dkt. kupra „nesveikai atsikišusi nugaros dalis“. Apeliatyvas kuprys rodo kuprotą žmogų.

Kuprewicz – suslavinta pavardė Kuprys, sietina su liet. kupra “nesveikai atsikišusi nugaros dalis”.

Kuprianowicz – suslavinta iš Kuprys (žr. Kuprewicz).

Kuprowicz – suslavinta pavardė Kuprys (žr. Kuprewicz).

Kupstas – sveikai perimta iš Kupstas, kuri sisetina su liet. dkt. kupstas „nedidelis iškilimas pievoje, kemsas“.

Kupszta – iš Kupštas ar Kupšta, plg. kupšta “šiaudų ar šieno kupetaitė; kupstas”.

Kuras – iš Kuras (kuras “lengvai užsideganti medžiaga” – taip galėjęs būti vadinamas karštakraujis ar karštakošis žmogus.

Kurdziuk – iš Kurdžiukas. Priesag –uk– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neaptikta, arimiausia yra Kurdzikauskas.

Kurmas – pravardžiuojant perimta iš Kurmis (plg. kurmis `po žeme gyvenantis žinduolis’).

Kurmiłko – iš Kurmilka, kuri yra priesagų –il– ir –k– vedinys iš Kurmis ar Kurmys.

Kurp – iš Kurpė (plg. kurpė `toks apavas’).

Kuryło – gali būti brus. Kurila, bet gali būti ir lietuvių kilmės Kurila. Dėl priesagos –il– lg. kurti : kurila, vaidinti : vaidila, dar viršila.

Kuryłowicz – suslavinta Kurila (žr. Kuryło).

Kurmas – gal iškreiptas iš Kurmio.

Kurmiłowicz – suslavinta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kurmila, kuri yra priesagos –il– vedinys iš Kurmis. Buvus pavardę Kurmila paliudija ir Lietuvoje žinoma pavardė Kurmilavičius bei Kurmilevičius.

Kurmin – iš Kurminas, priesagos –in– vedinys iš Kuris (plg. kurmis).

Kurpiewski – suslavinta forma iš Kurpė (žr. Kurp).

Kusojć – veikiausiai iškreiptai suslavinta iš Kuosaitis, taip iškreipti galėta dėl lenkų būdv. kusy `striukas’ (žr. Kuosa).

Kuszel – iš Kušelis (plg. kušinti `juodinti’).

Kutyło – iš Kutyla. Priesaga –yl– lietuvių pavardėse dažna, pvz. Jonyla, Virbyla… Tokios pavardės Lietuvoje neišlikę. Šaknį galima sieti su daikt. kutas “papuošimas iš siūlų, spurgas” ar su veiksm. kusti, kuto, at-kuto, pra-kuto `gautis; prasigyventi’ (plg. dar kutinti `kutenti; daryti, kad atkustų’).

Kwapień – iš Kvapienis (plg. kvapas `kvėpavimas; aromatas; dvasia’).

Kwiecień – iš dzūkiškos formos Kviecienis < Kvietienis (plg. kvietys `maistinis grūdas, iš kurio miltų kepami pyragai’); dėl darybos žr. dar  Rugienis.

Kwieciński – suslavinta forma iš Kvietys (plg. kvietys `miltinis grūdas’).

 

Ladra – iš Liodrė. Germ. skolinys liodrė “kapojinės lovys”. Ši pavardė Lietuvoje neužfiksuota.

Łapszys – iš Lapšys (plg. lapšas `silpnas, nesveikas žmogus’).

Łatwajtys – iš Latvaitis < Latvis + patroniminė priesaga –aitis (plg. etnonimą latvis).

Łatwis – iš Latvis

Lauryn – iš Laurynas. Ši pavardė yra priesagos –yn– vedinys iš Lauras. Lenkiškas pavardės atitikmuo būtų Wawrzyn.

Lejmel – grafiškai perimta Laĩmelio pavardė. Yra ji priesagos –el– vedinys iš Laimis. Laimelio pavardės pejoratyvinis kirtis yra išlaikytas šakny (žr. Skùstelis).

Lendo – iš Lenda (landus žmogus).

Lenkiewicz – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.

Lenkowski – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.

Lewkiewicz – iš Liaukevičius, kuri yra suslavinta forma iš Liaukus ir galbūt sietina su liet. liaukti “daug gerti” arba liaukoti “vemti”.

Lewkowicz – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Liaukevičius.

Licwinko – žr. Lićwinko.

Lićwinko – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.

Linkiewicz – kanceliarijoje suslavinta iš Linka.

Lipnicki – suslavinta iš Lipnius ar Lipnys. Sietina su lietuviyų lipnus “meilus, malonus, lipšnus; greit susitariantis”.

Lipszyc – suslavinta forma iš Lipšys, kuri sietina su liet. būdvardžiu lipšnus “meilus, malonus”.

Litawa – tokia pavardė nusako buvusį lietuvį. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.

Litwicki – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.

Litwiejko – iš deformuotos formos Litveika (žr. Litwin).

Litwin – taip lenkai vadino lietuvį, kol pagaliau susiformavo pavardė.

Litwinczuk – iš Litvinčukas, taip lenkų buvo su lietuviška priesaga -uk- pravardžiuojamas lietuvio sūnus.

Litwinienko – taip lenkai vadindavę galbūt prastai kalbantį lietuvį.

Litwiniuk – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.

Litwinko – taip lenkų aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.

Litwiński – taip lenkų nusakyta žmogaus tautinė kilmė.

Litwinowicz – tokia pavarde lenkiškoje aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.

Lulewicz – suslavinta pavardės forma iš Liūlys (liet. liūlys “1. iš nosies tekančios gleivės; 2. vabalas; 3. nerangus, nutukęs žmogus”). Viena iš šių savybių galėjo apibūdinti atitinkamą žmogų. Tačiau pavardės šaknį galima sieti ir su veiksmažodžiu liūliuoti “supti, migdyti”. Gal tai buvęs žmogus, kuris anksti eidavo liuliū “gulti”?

Łabutis – iš Labutis, plg. labas „geras, sveikas“.

Łabieniec – gal ir lenkų kalboje paadintas labas žmogus, gerutis.

Łabudź – iš liet. (žr.) Labutis.

Łangowski – suslavinta forma iš Lungys, kuri sietina su liet. lungys “aukštas, sulinkęs žmogus”. Vargu, ar šią pavardę įmanoma sieti su liet. daiktavardžiu langas “įstiklinta anga siejoje”.

Łankiewicz – suslavinta forma iš Lankas.

Łapiński – suslavinta iš Lapė. Apeliatyvas lapė „miško plėšrus žvėrelis; taip apibūdinamas gudrus žmogus“.

Łapo – gali būti iš Lapas, Lapė ar Lopas.

Łapszys – iš Lapšys, sietinas su liet. lapšas “silpnas, nesveikas, lopšnus”.

Łapuć – iš Laputis, Lapės sūnus.

Łatwajtys – iš Latvaitis, Latvio sūnus.

Ławrukajtis – iš Laurukaitis; kuri sudaryta su dviem priesagomis –uk– ir –ait– iš vardo Lauras.

Łejmel – iš Laĩmelis; pejoratyvinis kirtis šakny (žr. Skùstelis), patroniminės priesagos –el– vedinys iš asmenvardžio Laĩmis.

Łempicki – veikiausiai iškreipta iš Lumpickas, kuri bus suslavinta iš Lumpis, plg. liet. lumpis “kas nevikrus; klišakojis; kas eidamas klumpa”.

Łojuk – iš Lajukas, patroniminės priesagos –uk– vedinys iš (žr.) Laljus.

Łubiarz – greičiausiai suslavinta iš Lubys. Taip aspibūdinamas nerangus žmogus.

Łubowicz – greičiausiai suslavinta iš Lubys.

Łuczun – iš Lučiūnas, kuri galbūt yra priesagos –ūn– vedinys iš krikšto vardo Lucijus.

Łukszuk –iš Lukšiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Lukša (žr. Łuksza).

Łuksza – iš Lukša, matyt pravardinė pavardė, sietina su liet. lukšas “didelėmis nulinkusiomis ausimis; nevikrus; žioplas”.

Łukuć – iš Lukutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Lukas.

Łupiński – lenkų kalboje Lapinsko pavardė įgavusi Lupinsko formą, taip teigia LPŽ. Bet galima manyti, kad dar lietuvių kalboje galėjo susiformuoti pavardė Lupys nuo veiksmažodžio lupti, ką rodytų ir gretimos pavardės Lupeika ar Lupeikis, ir tik tada kanceliarijoje atsirasti Lupinskas.

Łyskojć – iš lk. Łysko galėjo ateiti į liet. kalbą Liska, iš kurios susiformavo Liskaitis, kuri perimta atgal į lenkišką gruntą pateikė minimą pavardę. Šią pavardę su liet. kalba sieja priesaga –ait-.

 

Macianis – iš Mačionis. Tai –on– priesagos vedinys iš Mačys.

Maciejun – iš krikštavardžio Motiejus susiformavo patroniminės priesagos vedinys Motiejūnas, kuris ir pateikė lenkų kalbai minimą formą.

Maciejunas – čia lenkų kalboje išliko Motiejūno pavardė visai nepažeista, net su galūne. Ją turėjo pernešti žmonės, kurie visiškai lietuviškai nekalbėjo.

Maciuk – iš dz. Maciukas, priesagos –uk– vedinys iš Mačys.

Maciukanis – iš dz. Maciukonis. Tai dvigubos priesagos –uk– ir –on– vedinys iš Mačys.

Macuk – iš Macukas, kuris yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Mačys ar Matas.

Maciulewicz – iš suslavintos Mačiulis.

Maciulewski – patroniminė priesaga –ul– rodo lietuvišką kilmę. Taip galėjo suslavėti Mačiulis.

Maculewicz – ta pati patroniminė priesaga –ul-, kaip ir ankstesnėje pavardėje. Tai suslavinto Mačiulio antras variantas.

Maczułajtys – ryšį su lietuvių kalba nurodo dvi lietuviškos patroniminės priesagos –ul– ir –ait-. Tai Mačiulaitis, iš to pačio Mačiulio, prieš kurią ankstesnis buvo Mačys, kilęs iš krikštavardžio Matas.

Magalas – iš Magalas, kurią galima gretinti su pažįstama pavarde (žr.) Magalenga. Į lenkų kalbos dirvą buvo perkelta nepažeista.

Magalengo – iš (žr.) Magalenga.

Magalenko – tai ta pati (žr.) Magalenga, tik šiek tiek fonetiškai iškreipta.

Magolengo – iš (žr.) Magalenka.

Majhrzak – iš Maišakas, kurio iškreiptai rašoma šaknis sietina su liet. maišas, tuo tarpu liet. priesaga –(i)uk– išversta į lenkišką –ak-.

Makal – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Makalas, kuri sietina su daiktavardžiu makaluoti “maišyti”, arba su veiksmažodžiu makalynė “jovalas”.

Makowski – populiari Lenkijoje pavardė (žr.) Makauskas.

Žymus šia pavarde žmogus yra Tadeusz Makowski – lenkų žinomas tapytojas, piešėjas ir grafikas, reiškęsis nuo 1908 metų Paryžiuje, meno teorijos tekstų autorius. Gimė 1882 metais Osvencime, mirė 1932-aisiais Paryžiuje.

Makuć – iš Makutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Mãkis ar Makỹs. Plg. liet. mãkas “kas vaikšto iškėlęs galvą”.

Makuła – suslavinta forma iš Makula ar Makulis (žr. Makauskas).

Makulski – suslavinta iš Makulis, ši iš priesagos –ul– vedinys iš Makys, plg. liet. makas „makštis”, makoti „bristi, klampoti”.

Maldis – iš Maldis ar Maldžius. Plg. maldauti “nuolankiai prašyti”.

Małdażys – iš sudurtinės pavardės Moldažys (plg. molis ir dažyti). Moldažiu buvo vadinami prasti tapytojai, teplioriai.

Małka – sietina su Malkus ar Malka; liet. malka „nevykėlis, ištižėlis”.

Małkiński – suslavinta Malkiaus ar Malkos pavardė.

Małkowski – kita forma suslavinta ta pati Malkiaus ar Malkos pavardė.

Małunowicz – suslavinta iš Malūnas.

Mantiuk – lietuvių pavardėms būdinga šaknis sudurtiniuose asmenvardžiuose: Josmantas, Mantautas, Mantvydas ir varde Mantas. Plg. mantus „sumanus” ar manta „turtas”.

Marcejonis – greičiausiai iškreiptas Marčius į vardą Marcėjus, iš kurio priesagos –on– (plg. Janonis) vedinys. Į lenkų kalkbą perėjo imtinai su galūne (žr. Maciejunas).

Marculewicz – suslavinta iš Marčiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Marčius. Į lenkų kalbą atėjo ji iš dzūkų formos Marculis.

Marczak – iš Marčėkas, kuris yra priesagos ėk– vedinys iš Marčiaus.

Marczewski – suslavinta pavardė iš Marčiaus.

Marczuk – plg. Marčius, iš kurio patroniminės priesagos –uk– vedinys Marčiukas.

Margiel – suslavinta pavardė iš Margelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Margis.

Margielewski – suslavinta pavardė iš Margelis (žr. Margiel).

Margiewicz – suslavinta pavardė iš Margis.

Margol – iš Margalis (plg. margas `raibas’).

Markielanis – iš Markelionis, kuri yra dviejų patroniminių priesagų –el– ir –on– vedinys iš Markelionis.

Masal – iš Maselis, kuri į lenkų kalbą atėjo iš dz. Masalis. Tai priesagos –el– vedinys iš Masys.

Masalski – iš Masalskis, kuri yra suslavinta iš Maselis (žr. Masal).

Masiul – iš Masiulis, kuri yraa –el– priesagos vedinys iš Masys.

Masiulaniec – suslavinta iš Masiulionis, kuri yra priesagų –ul– ir –on– vedinys iš Masys.

Masiulewicz – suslavinta iš Masiulis, kuri yra priesagų –ul– vedinys iš Masys.

Massal – iš Maselis (žr. Masal).

Matejko – iš Mateika. Pavardės šaknis siejasi su krikšto vardu Matas. Tačiau su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –eik-.

Šią pavardę Lenkijoje išgarsino Jan Alojzy Matejko (gim. 1838 Krokuvoje, mir. 1893 lapkričio 1 Krokuvoje) – lenkų tapytojas. Rengėsi tapyti religinius paveikslus, tačiau vaikystėje Krokuvoje išgyveno austrų bombardavimus (1848 m.) ir sausio sankylį (1863), ir gal tai lėmė, kad didžiausią dėmesį skyrė istorijai ir mūšiams. Garsiausi paveikslai: “Žalgirio mūšis”, “Prūsų nuolanka”, “Mūšis ties Raclavicais”.

Matuk – iš Matukas (iš krikkštavardžio įvardinto Mato sūnus).

Matukanis – iš Matukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš Matukas.

Matukiewicz – iš Matukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Matas.

Matułajtis – iš Matulaitis. Ši yra dvigubos priesagos –ul– ir –ait– vedinys iš Matas.

Matulanis – iš Matulionis. Tai dvigubos priesagos –ul– ir on– vedinys iš krikštavardžio Matas.

Matulewicz – iš Matulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Matas.

Mawduk – iš Maudukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Maudys ir sietina su liet. veiksmažodžiu maudyti.

Mazgaj – iš neaiškios kilmės priesagą turinčio asmenvardžio Mazgas (plg. mazgas `neūžauga’).

Mażejko – iš Mažeika.

Mażul – iš Mažiulis. Taipp įvardinta nedidelio ūgio žmogų.

Medwid – iš sudurtinės pavardės Medvydas. Įdomu tai, kad Lietuvoje jau ši pavardė neužregistruota. Tai sudurtinis asmenvardis. Pirmą šaknį galima sieti su liet. daiktavardžiu medė „miškas, giria”, antrą su vysti “išvysti, pamatyti”. Gal taip buvęs pavadintas miško prižiūrėtojas?

Mentel – iš Mentelis, Mentelė, patroniminės priesagos –el– priesagos vedinių iš Mentė.

Miciūnas – iš Miciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Micius.

Mickiewicz – lenkiškai suformuota pavardė iš Mickus (žr. Mickevičius).

Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Adomas Mickevičius, kilęs iš senos lietuviškos bajorų Rimvydžių–Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.

1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo Frydricho Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Džordžo Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas.

1817 m. su bendraminčiais įkūrė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. Universiteto profesorius Joachimas Lelevelis sudomino istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau tapo labai reikšminga poeto kūryboje.

1819 m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Į keturis tūkstančius gyventojų tuomet turėjusį Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate Rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija.

1820 m. rudenį poetą sukrečia motinos mirtis, 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.

Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, ir ji tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė „Svitezietę“, kuri 1822 m. išspausdinta Vilniuje pirmajame „Poezijos“ tome.

1823 m. pasirodė antrasis poezijos rinkinys. Tačiau caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. 1823 m. spalio 23 d. suimtas ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne, jam grėsė ištrėmimas ir kalėjimas. Tik pasibaigus bylai, už užstatą 1824 m. balandžio 21 d. išleistas iš kalėjimo. 1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į Sankt Peterburgą. Čia susipažino su Aleksandru Puškinu.

Kurį laiką gyveno Odesoje. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą, kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.

Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.

Kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.

Mielziuk – neaiškios kilmės, galbūt iš Melžiukas, kurį galima sieti su veiksmažodžiu melžti? Lietuvoje tokia pavardė nežinoma, tuo tarpu Lenkijoje yra jų ne viena.

Mieszkiełło – iš Meškėla.

Miezio – iškreipta iš Miežis ar Miežys (plg miežis `pašarinis grūdas’).

Mięturko – galbūt iš Menturis. Mažybinė priesaga –k– galėjusi atsirasti jau lenkų kalboje.

Mikielski – suslavinta iš Mikelis, o ši priesagos –el– vedinys iš Mikas.

Mikołejko – sulenkinta iš liet. Mikaleika, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Mikolas (Mykolas).

Mikołajun – iš Mikalojūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Mikalkojus.

Mikuć – iš Mikutis, kuri yra patroniminės šaknies –ut– vedinys iš krikštavardžio Mikas.

Žinomesnė šia pavarde yra Hanna Mikućg. 8 sierpnia 1955 m. rugpjūčio 8 Lodzėje – lenkų kinofilmų ir teatro aktorė. 1978 metais baigė Lodzės aukštojooje valstybinėje filmo ir teatro mokykloje Aktorystės fakultetą.

Mikulak – iš Mikuliokas. Jos ilga istorija. Ištakos yra Mikas, vėliau Mikulis, dar vėliau prisidėjo pejoratyvinė priesaga –ok-. Lietuvoje artimiausia pavardė yra Mikulionis.

Mikulewicz – iš Mikulevičius, kuri yra suslavinta iš Mikulis, o ši iš Mikas.

Mikulski – suslavinta iš Mikulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Žinomas šia pavarde atstovas yra lenkų aktorius Stanisław Mikulski (g. 1929 gegužės 1 Lodzėje) – lenkų teatro ir filmo aktorius. Plačiausiai pagarsėjęs 1967-1968 filmo seriale Brangiau už gyvybę, kur vaidino lenkų šnipą vokiečių kariuomenėje Hanso Kloso vaidmeny. 1988-1990 ėjo Lenkų kultūros centre direktoriaus pareigas Maskvoje.

Milewski – suslavinta iš Milius. Šitaip įvardintas buvo žmogus, kuris vėlė milą.

Miłosz – iš Milošas. Taip įvardinta žmogų, kuris vėlęs milus.

Miłun – veikiausiai iš Milūnas, kuri yra vedinys iš Milius. Taip vadinta milą veliantį žmogų.

Mindziukiewicz – suslavinta iš dzūkiškos formos Mindziukas, kurios šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu mindžioti „trampti”. Tokios pavardės Lietuvoje neužfiksuota.

Minksztyn – iš Minkštynas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta. Artimiausios jai žinomos yra Minkštimas ir Minkštis.

Misiuk – iš Misiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš žargoninio vardo Misius (plg. rus. Michail).

Misiukanis – iš Misiukonis, ši yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš (žr.) Misius.

Misiukiewicz – suslavinta iš Misiukas. Tik patroniminė priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Misiun – iš Misiūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš (žr.) Misius.

Miszkiel – iš Mišk-elis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Miškas < Mykolas.

Miszkiewicz – suslavinta iš Miškas (žr. Miszkiel).

Mociun – galbūt iš Mačiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinio iš Macius ar Matas?

Moczulewski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinio iš Mačius ar Matas.

Moczulski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Mačius).

Moćkun – iš Mockūnas – patroniminės priesaagos –ūn– vedinys iš Mockus (iš krikšto vardo Motiejus, Matas, Mackus).

Modzalewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.

Modzolewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.

Moliuszys – iš Moliušis. Taip įvardinta prie molio turėjusį žemę.

Moniuszko – sudėtingas raidos kelias. Kai kas mano, kad iš skolinio Manas (vok. Mann – tokia pavardė) pridūrus priesagą –– atsirado Maniušis, iš kurios su pejoratyvine priesaga –k– susidarė Maniuška, kuri lenkų kalboje dėsningai išvirto į Moniuszko. Tačiau įmanomas ir kitoks žvilgsnis.

Moniuška – yra dvigubos priesaagos –– ir –k– vedinys (plg. Kaluškakaluška “prastas kalvis, kalinėtojas”). Galbūt yra gimininga su pavardėmis Maneika, Maneikis, Manelis, Manionis, Maniūnas, Maniušis, Moneika, Monis, Monius. LPŽ autoriai mano, kad šias pavardes veikiausiai galima sieti su lietuvišku veiksmažodžiu manyti. Kaip Moneika santykiauja su Maneika, taip Moniuška su Maniuška. Maniuškos pavardė yra kilusi iš daiktavardžio maniuška “nerealiai galvojantis”. Balsių o : a kaita yra galima lietuvių tarmėse (ratai : rotai, braliai : broliai), bet galėjo ji įvykti jau pačioje lenkų kalboje (plg. nagas : noga, vanduo : woda, zara : zorza).

Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Stanisław Moniuszko (1819-1972), lenkų kompozitorius. Gimė netoli Minsko, mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 m. vedęs vilnietę apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Ligi 1842 m. buvo Šv. Jono bažnyčios vargoninkas. Dirigavo teatro orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie 300 dainų, 4 Aušros vartų litanijas. 1846 m. parašė operą „Halka“, kuri buvo pastatyta Vilniuje 1848 m. (koncertinė versija) ir 1854 m. (sceninė versija); Varšuvoje jos ilgai nepraleido cenzūra. Trejus metus koncertavo Druskininkuose. 1858 m. persikėlė iš Vilniaus i Varšuvą, ten gyveno ligi mirties. 1862-1865 m. sukūrė antrąją garsią operą „Baisusis dvaras“.

Moniuška laikomas antruoju reikšmingiausiu lenkų kompozitoriumi romantiku (po Frederiko Chopino), jo operos populiarios ligi šiol. Kūryboje ryškūs regioniniai – baltarusiški ir lietuviški – motyvai.

Moniuškos žodžiais tariant, tai, „kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems“. 

Lietuviška tematika parašyta jo baladė „Trys Budriai“ (Adomo Mickevičiaus žodžiai), mitologinės kantatos „Milda“ ir „Nijolė“ (Józefo Ignaco Kraszewskio žodžiai), dainos Liudviko Kondratavičiaus žodžiams ir kt.

Vilniuje Moniuška gyveno Vokiečių g. 26, koncertuodavo Riomerių namuose (Bokšto g. 10). Skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios stovi jo biustas (skulpt. Bolesław Balzukiewicz, 1922). Tam biustui panaudotas 1915 m. išgabento į Rusiją Aleksandro Puškino paminklo postamentas.

Tekstas: Tomas Venclova „Vilniaus vardai“

Mordel – šaknis neaiškios kilmės, tikriausiai skolinys, tačiau priesaga –el– sieja ją su lietuvių kalba.

MotukMatukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Matas.

Motulewicz – iš Matulis, ir suslavinta į Matulevičius. Priesaga –ul– rodo šią pavardę susiformavus lietuvių kalbos aplinkoje.

Muras – iš Mūras. Apeliatyvas mūras “mūryta siena”. Taip įvardinta stiprų žmogų.

Motulewski – kitaip suslavintas Matulis.

Możejko – iš Mažeika, kuri sietina su liet. būdv. mažas.

Możuch – galbūt iškreipta iš Mažukas? Taip būtų įvardintas nedidelio ūgio žmogus.

Mużyło – iš liet. Mužila ar Mužilas. Veikiausiai gali būti siejama su mūža `žioplys’. Priesaga –yla lenkų kalbai nėra būdinga, tuo tarpu lietuviškų pavardžių su –il– ar –yl– taikosi neretai.

Myszukiewicz – gali būti suslavinta iš Mišas < Mykolas. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti trumpinys iš dvikamienio asmenvardžio Miš-tautas.

 

Narbut – iš Narbutas. Tai sudurtinė pavardė – nar– : nor– sietina su noras, norėti, antroji šaknis sietina su liet. veiksm. būti.

Ryški šios pavardės asmenybė yra Vladimir Ivanovič Narbut (g. 1888 balandžio 14 viensėdyje Narbutovka, mirė 1938 balandžio 14) – ukrainiečių kilmės rusų poetas, studijas baigęs Peterburge. Jo brolis Georgij Ivanovič Narbut buvo tapytojas.

Po Spalio revoliucijos persikėlė į Odesą, vėliau į Rostovą prie Dono, dar vėliau į Kijevą, kur įstojo į Rusijos komunistų partiją (bolševikų). Voroneže redagavo dvisavaitraštį Siriena. 1923 m. atvyko į Maskvą. Dauguma jo trečiame dešimtmetyje rašytų kūrinių liko rankraščiuose ir buvo išleisti tiktai 1983 m. Paryžiuje knygelėje Rinktinė.

Jo sumanytas ir su B. Regninu leidžiamas literatūrinis mėnraštis 30 dienų (30 дней) buvo uždarytas, o pats Narbut pakliuvo į nemalonę.

1936 spalį buvo areštuotas ir apkaltintas ryšiais su ukrainiečių nacionalistine grupe, atseit varusia antitarybinę agitaciją. Nuteistas penkeriems metams kalėti atsidūrė Kolymoje, vienoje iš Gulago stovyklų. 1938 buvo sušaudytas.

Narbutowicz – suslavinta iš Narbutas (žr. Narbut).

Narejko – iš Noreika. Apeliayvas noreika – “žmogus, kuris daug nori”.

Narel – iš pavardės Narelis, su kuria giminingos yra pavardės Nareika ir Norelis (žr. Narejko).

Narkiewicz – suslavinta forma iš Narkus ar Norkus, kurios sietinos su liet. norėti, noras.

Nartowicz – suslavinta iš išnykusios Nartas. Išlikusi artimiausia pavardė yra Narteika. Liet. nartus „užsispyręs; greitas, karštas, smarkus; greit įnirštantis, piktas”.

Naruszewicz – suslavinta iš Narušis. Dėl nar– plg. Narbutas.

Žymesnė šia pavarde atstovė yra Dorota Naruszewicz – lenkų teatro ir filmo aktorė. Turi dvi dukras: Niną(2003)  ir Nellę (2006). Balladinoje vaidino slaugę, Pone Tade – Evą Stalininkaitę, Klano seriale vaidina Beatą Chojnicką/Borecką.

Naruszko – iš Noruška. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Aptinkamos ten tik aartimos: Noruišis, Norūnas, Norus, Norušaitis, Norušas, Norušis. Tai priesagos –k– vedinys iš Norušas.

Narutowicz – Lietuvos lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš Naruta ar Narutis.

Pavardė paplitusi Lietuvoje, žinoma ir Lenkijoje. Gabriel Narutowicz – pirmasis Lenkijos prezidentas, kurį 1922 m. Varšuvoje nušovė kraštutinis lenkų nacionalistas.

Gabrielius Narutavičius gimė 1865 m. Brevikių kaime (dab. Alsėdžių sen., Plungės rajonas). Mokėsi Mintaujoje, 1891 m. baigė S. Galen inžinerijos mokslus. Dirbo elektrotechnikos srityje – statė vandens jėgaines. 1907 m. buvo Ciūricho politechnikumo profesorius, 1913-1920 m. – Ciūricho politechnikumo dekanas. 1920 m. persikėlė gyventi į Lenkiją, kur bvo paskirtas viešųjų darbų ministru. 1922 m. atvyko į Vilnių, užsiėmė okupuoto Vilniaus reikalais. Jo įsakymu buvo paleisti čia buvę areštuoti lietuviai.

1922 m. – Genujos konferencijos narys.

1922 m. – Lenkijos užsienio reikalų ministras.

1922 m. gruodžio 14 d. išrinktas Lenkijos prezidentu.

1922 m. gruodžio 16 d. žuvo (nušautas per E. Niewiadomskio parodos atidarymą).

Naszlenis – iš Našlėnas ar Našlenis. Pavardė fonetiškai gan tiksliai perimta į lenkų kalbą.

Newol – iš (žr.) Nevulis.

Nida – plg. upės vardą Nida.

Niemunis – iš Nemunis. Apeliatyvas nemunas „vandens potvynis, pakilęs vanduo“. Nemuniu galėjo būti įvardintas gobšus ar godus žmogus.

Nietupski –kai kuriais atvejais ji gali būti suslavinta iš Lietuvoje neaptiktos dvikamienės pavardės Net-upis (plg. upę Neta, su kurios vardu siejamas Netimero vardas, ir daiktavardį upė).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Karol Nietupski – gydytojas internistas.

Niewul – iš (žr.) Nevulis.

Niewulis – iš (žr.) Nevulis. Ši pavardė perimta į lenkų kalbą tiksliai fonetiškai.

Nikścin – perimta iš dzūkiškos formos Nykšcinis < Nykštinis (plg. nykštys).

Nogal – iš Nuogalis ar Nuogalius (plg. nuogas `neapsirengęs’ bei nuogalis ar nuogalius `neapsirengęs; žirniuose gyvenanti mistinė nuoga būtybė’).

Nogol – veikiausiai iš Nuogalis ar Nuogalius (žr. Nogal).

Nomejko iš liet. Nomeika, plg. Nameika.

Norko – iš Norkus, sietina su liet. veiksm. norėti.

Norkowski – kai kuriais atvejais suslavinta iš Norkus.

Norwid – iš lietuviškos pavardės, sudarytos iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).

Bene garsiausia Norvydų kilties asmenybė yra Cyprian Kamil Norwid, gimęs lenkiškoje šeimoje, žymus XIX a. lenkų poetas ir tapytojas, kūręs eiles, poemas, dramas, piešinius bei tapybos kompozicijas.

Cyprian Kamil Norwid gimė Mazovijos kaime, pusiaukelėje tarp Radzymino ir Wyszkowo. Jo krikštatėvis buvo Cyprian Szukiewicz (Šukevičius – sulenkinta pavardė iš Šukys, kuri sietina su daiktavardžiu šukė “skeveldra; peilio ar kirvio ašmenyse išmušta vieta”). Norvydo tėvas Jan (1784-1835) buvo Radvilų plenipotentas (įgaliotasis pasiuntinys). Šie atvejai mums rodo, kaip labai buvo susipynę mūsų likimai, nubraižę mūsų pavardžių raidą, ir kaip mes tolome nuo savo tautos.

Nosel – iš Noselis (plg. liet. Nosis).

Nowel – iš Naujalis (žr. Nowialis).

Nowialis – iškreipta, bandant lenkinti, iš Naujalis, sietina su liet. naujas, naujakurys.

 

Obiecunas – iš Abičiūnas. Patroniminė priesaga –un– ir galūnė sieja su lietuvių kalba. Tokia pavardė Lietuvoje nežinoma.

Ogórkis – iš (žr.) Agurkis.

Okrągły – iš (žr.) Akranglis. Būtų logiška šią pavardę sieti su lk. būdvardžiu okrągły „apskritas, apvalus”, tačiau gali būti ji perdirbinys ir iš lietuvių kalbos.

Oksztel – kilmė neaiški, tačiau mums pažįstama yra patroniminė priesago –el-.

Okulanis – iš Akulionis. Priesaga parodo, kad ji sudaryta lietuvių kalbos dirvoje.

Okulewicz – suslavinta iš Akulis, kuri sietina su liet. akis.

Olechna – iš (žr.) Alekna.

Olechnowicz – suslavinta iš Alekna.

Omelianczuk Omelian-cz-uk < Omelijonas ׀׀ Omelijanas, (žr. Litwin-cz-ukLitwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.

Omelianczyk – (žr. Omelianczuk) su lenkiška priesaga –yk, kurią liet. kalboje atitinka priesaga –ik– (plg. Omelijančikas). Lietuvių kalbos sluoksnis yra senesnis, taigi lenkų kalba šią priesagą paveldėjo iš baltų. Plg. Andruczyk.

Orluk – iš Orliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš neaiškios kilmės pavardės Orla. Priesaga ir sieja ją su lietuvių kalba.

Orzoł – iš Ąžuolas.

Oszkinis – iš (žr.) Ožkinis.

Oszmian – iš Ašmėnas, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš Ašmys. Ši yra siejama su liet. skaitv. ašmas, kaip Trečiokas su trečias.

 

Pac – pavardė kilusi iš krikšto vardo Ipatijus arba Povilas, plg. brus. Pac : Ipatij, Pac : Paviel (LPŽ) arba lenk. Paweł. Giminingos pavardės: Pacauskas, Pacevičius, Pocevičius.

Giminingos yra pavardės ir kamiene turinčios balsį o: Pocas, Pocis, Pocys, Pociukonis, Pociulis, Pociūnas, Pocius, Pocka, Poculaitis, Pocus bei Pocauskas, Pocevičius.

Garsiausias Pacų giminės atastovas yra Mykolas Kazimieras Pacas († 1682 m.). Buvo jis Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas, žymus karvedys, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios fundatorius. Po bažnyčios slenksčiu esti bažnyčios fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco kapas. XVIII a. pabaigoje perkūnas trenkė į tą kapą, apnaikindamas lentą, ant kurios buvo išraižyta: Hic iacet peccator “čia guli nusidėjėlis” – be pavardės ir titulų. Apnaikintą plokštę pakabinta sienoje, įeigos į bažnyčią dešinėje pusėje, o kapą pridengta nauja glūdinta akmenine plokšte. Bažnyčios fasade auksinės raidės skelbia: “Regina pacis, funda in pace” (Taikos karaliene, stiprinki taiką).

Suvalkų krašto istorijoje ryškių pėdsakų palikęs ir Liudvikas Mykolas Pacas (žr. Dauspūda).

Paciukanis – iš (žr.) Paciukonis.

Pacuk – iš Pacukas (veikiausiai iš Pacas).

Pacuła – iš Pacula, kuri veikiausiai yra priesagos –ul– vedinys iš Pacas.

Joanna Pacuła, gim. 1957 metų sausio 2 dieną, yra lenkų aktorė, kuri devintame ir dešimtame dešimtmety pasiekė pergalių Hollywoode.

Pakulnis – iš Pakulnis. Apeliatyvas pakulnis „bato paaukštinimas po kulnu, kulnas”. Gal taip įvardinta paklusnų žmogų?

Maria Pakulnis yra šiuo metu žymi lenkų aktorė, gimusi Gižicke 1956 metų liepos 2 dieną. 1982 metais atliko Romualdo tarnaitės Barbarkos vaidmenį pagal Česlavo Milošo apysaką Įsos slėnyje.

Pakulski – suslavinta iš Pakula (žr. Pakuła).

Pakuła – iš Pakula, liet. pakula „geras derlius; vieta klojime, kur kuliami javai“.

Palanis – iš Palionis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Palys.

Palejko – iš Paleika, kuri yra patroniminės priesagos –eik– vedinys iš krikštavardžio Palys.

Palikot – veikiausiai dvikamienis asmenvardis Pali-kotas (plg. palios `pelkės’ ir kotas `laibi medeliai’, plg dar vietovardį Palkotai).

Žinomesnė šia pavarde asmenybė yra Janusz Marian Palikot, g. 1964 spalio 26 Bilgorajuje – lenkų politikas, verslininkas, seimo deputatas.

J.Palikoto motina išgyveno Maidaneko koncentracijos stovyklą, tėvas – LJDP narys, tačiau išstojo iš partijos, kuomet dėl opozicinės veiklos areštavo jo sūnų.

J.Palikot studijavo Liublino katalikų universitete filosofiją, baigė Varšuvos universitetą, kur apgynė magisterinį darbą „Kanto transcendentinė vienuma ir percepcija“. Pastarajame ano amžiaus dešimtmetyje pradėjo ūkinę veiklą. Įkūrė šampano firmą, kur buvo valdybos pirmininku. Vėliau ją pardavęs įsteigė bendrovę, gaminančią degtinę. Ją pardavęs tapo leidyklos bendrasavininku.

 

Jest także współwłaścicielem wydawnictwa Słowo/obraz terytoria. Do czerwca 2005 pełnił funkcję wiceprezesa Polskiej Rady Biznesu i Polskiej Konfederacji Pracodawców Prywatnych, zasiadał w Komisji Trójstronnej. Už ūkinę veiklą LkR prezidento dekretu buvo apdovanotas Auksiniu Nuopelnų Kryžiumi.

Dukart laimėjo parlamentinius rinkimus. Viešose išeigose pasižymi neapdairiomis frazėmis. Per televiziją pareiškė: „Prezidentą Lechą Kaczinskį laikau chamu”, dėl ko buvo tardomas už garbės plėšimą. Prigijo apibrėžtis „polikotizacija”, reiškiantis politikos ir viešojo gyvenimo kreipimą vulgarizmo keliu.

Gyvena Liubline, dukart vedęs, iš kiekvienos santuokos turi po du vaikus.

Panas – iš Ponas. Apeliatyvas ponas „gerai gyvenantis, pasiturintis žmogus”.

Panawa – iš Panava ar Panavas, žargone reiškiantis ponišką.

Panganis – iš Pangonis. Lietuvoje tokia pavardė nėra žinoma, išlaikė ją tikl lenkų kalba. Gal tai patroniminės priesagos –onis vedinys iš Pangys, kurios kilmė nėra aiški.

Papis – iš Papys, kuri kilusi iš Papas (liet. papas „krūtis, spenys, žindukas; dusulys“). Dar plg. Papelis, Papinykas. Žr. Z. Zinkevičius „Lietuvių antroponimika“ 180 p.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Wojciech Papis – Lenkijos pramonės-prekybos kongregacijos vicepirmininkas, Žečpospolitos dešinijos lyderis Bydgoščės apygardoje.

Parakiewicz – suslavinta iš Parakas (plg. parakas `lengvai užsideganti medžiaga; karštakraujis’).

Parda – kilmė nėra aiški, tačiau gali būti gimininga su liet. parda „pardavimas“, parduoti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, taigi ši yra išlikujsi tik lenkų kalboje.

Pardo – kilmė nėra aiški, žr. Parda.

Parejko – iš Pareika. Tai priesagos –eika vedinys, plg. Paraitis, Parutis… (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius, 1977, 180 p.). Šaknies reikšmė nėra aiški.

Patejko – iš Pateika ar Poteika, kurios yra patroniminės priesagos –eik– vediniai iš svetimos kilmės Potas.

Paukszt – iš Paukštys, vedinys iš liet. paukštis.

Paulukanis – iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo Paulius.

Pawluć – iš Pauliutis ar Paulutis, kurios yra vediniai iš krikkštavardžio Paulius.

Pawluk – iš Pauliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Paulius.

Pawłukanis – kiek iškreiptai iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo krikštavardžio Paulius.

Pawlukiewicz – iš Pauliukevičius, kuri yra suslavinta iš Pauliukas (žr. Pawlukanis).

Pawlukojć – iš Paulukaitis. Ši yra dviejų priesagu –uk– ir –ait– vedinys iš krikštavardžio Paulius.

Pawlukowski – suslavinta iš Paulioukas.

Pawlun – iš Pauliūnas.

Peda – iš Pėda (plg. pėda „kojos dalis“).

Perkuć iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Perkutis < Perkus (taip pat neišlikusios, jų kilmė neaiški), kurią lenkai perėmė iš dzūkų Perkucis. Mažybinė priesaga –ut– veda į lietuvių kalbą. Gal iškreiptas kamienas iš parkas `šašas’?

Perwejnis – iš Perveinis ar Perveinys. Pavardės kilmė nėra aiški, veikiausiai iškreipta iš Pervainis. Tai būtų dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo Per-(plg. Per-kūnas), antrasis pažįstamas iš pavardės (žr.) Vaina.

Petrajtis – iš Petraitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Petras ir reiškė Petro sūnų.

Petrajtys – iš Petraitis (žr. Petrajtis).

Pieciukanis – iš Pečiukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– iš Pečiukas.

Pieciun – neaiški kilmė, tik patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Pieczul – iš (žr.) Pečiulis.

Pieczulis – fonetiškai perimta iš Pečiulis.

Pietranis – iš Petronis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš krikšto vardo Petras.

Pietras – perimtas krikštavardis Petras.

Pietruć – iš Petrutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietrukanis – iš Petrukonis, kuri yra dviejų priesagų – –uk– ir –onis vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietrukiewicz – suslavinta iš Petrukas.

Pietrulinski – suslavinta iš Petrulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietruszka – iš Petruška, kuri turi dvi priesagas: –– ir –k-.

Pietruszkiewicz – suslavinta iš Petruška (žr. Pietruszka).

Pigiel – iš Pigelis < Pigas. Kitos rtimos pavardės: Pigantas, Pigėnas, Pigulevičius. Tai senos dvikamienės pavardės Pi-gas ar Pi-gis patroniminės-mažybinės priesagos –el– vedinys. Dėmenų Pi– siejamas su prūsų pi „prie” (Pi-kantas, Pi-kilas) ir antro Ga– (Ga-bartas, Ga-vilas) reikšmė išblukusi. Bet gali čia būti antro dėmens trumpinys, redukuotas iki priebalsio g– (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 124, 316 p.); plg. dar pigus. Yra ir daugiau panašių pavardžių.

Pik – kai kuriais atvejais iš (žr.) Pykys.

Piktel – iš Piktelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Piktas (plg. piktas `nedraugiškas’).

Pikul – į lenkų kalbą pakliuvęs iš liet. Pykulis – supykti linkęs žmogus. Lietuvoje šios pavardės neišlikę. Artimiausios yra Pikūnas, Pikutis, Pikužas ir suslavinta Pikulskis.

Pasižymintis šia pavarde žmogus yra Andrzej Pikul – žinomas Lenkijos pianistas.

Žinomas ir Jan Pikul – lenkų dvasininkas, kuris kuria kompiuterines spausles.

Pilis – iš Pilis, kuri yra trumpinys iš rytų slavų vardo Filipp.

Piłka – iš Pilka ar Pilkas (plg. pilkas).

Piłsudski – suslavinta pavardė iš liet. Pilsudskis. Pilsudskio pavardė – kaip mano lenkų kalbininkas W. Smoczyński, yra kilusi iš vietovardžio Pilsūdai, kurį toliau lygina jis su liet. pilsūdas “pilies teisėjas”. Tačiau prof. Zigmas Zinkevičius mano, kad ši pavardė, nors iš tiesų yra kilusi iš minimo vietovardžio Pilsūdų, tačiau šis vietovardis reiškia sūdų ar sūduvių pilį, ne pilies teisėją, plg. Gir-sūdai, Kap-sūdž-iai, Auk-sūd-ys, Lyk-sūd-ė ar Sūd(a)-laulkis, Sūda-raistis, kurie su teisėju tikrai neturi nieko bendro (: sūd-yti `pamažu, smulkiai lyti’, iš čia ir Sūd-uvos vardas, rodantis drėgną, pelkėtą kraštą). Bet pridurti reikia, kad asmenvardžių dėmuo Sud– yra žinomas ir tokiose pavardėse, kaip: Sudas, Sudeikaitis, Sudėnas, Sudeika, Sudeikis ir kt. Z.Zinkevičius mano, kad dėmes Sud– išblukusi reikšmė rodo jį greičiausiai esantį paveldėtą dar ankstyvųjų baltų (“Lietuvių asmenvardžiai” 141 psl.

Garsiausias ta pavarde žmogus buvo Józef Piłsudski (mūsų vadinamas Juozu Pilsudskiu).

Pilsudskiai yra kilę iš senos sulenkėjusių Lietuvos bajorų Giniotų giminės. Ginioto pavardę (sudarytą iš liet. veiksmažodžio gin-ti ir priesagos –otas) šalia Pilsudskio, vartojo ir pats Józef Piłsudski savo veiklos pradžioje, kol siekė atgaivinti Lietuvos-Lenkijos uniją. Lietuvoje buvo kelios Pilsūdų gyvenvietės. Vieną jų įsigijo Baltramiejus Stanislovas Giniotaitis (lenkų rašomas Giniatowicz), ir jo palikuonys buvo vadinami Pilsudskiais, kad atskirtų nuo kitų Giniotų ir Giniotaičių.

Józef Piłsudski (Józef Klemens Piłsudski) g. 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj., mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. Jo motina – Marija Bilevičiūtė, taip pat kilusi iš senos žemaičių bajorų Bilevičių giminės. Jos senelis kritikavo lenkų rašytoją Henryką Sienkiewiczą už nepagarbų atsiliepimą apie Bilevičius. Józefo tėvas valdė Pašušvio dvarą, bet vėliau persikėlė į Zalavą (lenkai rašydavo Zułów) prie Pabradės, į žmonos motinos pavaldėtą dvarą. Ten 1867 m. ir gimė garsusis Lenkijos maršalas.

Józef Piłsudski buvo ketvirtas vaikas 12-kavaikėje neturtingų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, visa šeima persikėlė į Vilnių, kur Jozas lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888-1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislovu praleido Sibire. Yra duomenų, kad Juozas kažkiek dar kalbėjo ir lietuviškai. Tuo tarpu jo brolis Bronislovas, žymus etnografas, ainų (tauta Japonijos saloje) kultūros tyrėjas, buvo išleidęs knygą apie lietuviškus kryžius, o I pas. karo metais vadovavo lietuvių Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetui. Posėdžiuose net pirmininkavo lietuviškai.

1892 m. grįžęs iš tremties, Juozas gyveno Teneniuose prie Prūsijos sienos. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. 1900 m. buvo suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu kvietė japonus padėti išlaisvinti Lenkiją. Vadovavo politinei teroristinei grupuotei, kuri grobė bankus. 1908 m. užpuolė traukinį prie (žr.) Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam armijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę, ir jam pritarė didžiosios Europos šalys (net ir JAV).

1914-1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Römerio vyriausybę, vėliau valstybės perversmą, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo. Lenkai Pilsudskį kaip atkaklųjį “lietuvį” toleravo, nes matė jo neeilinius gabumus. Imponavo jo ambicijos sukurti Lenkiją “nuo jūrų iki jūrų”. Visuomet apie save būrė iš Lietuvos kilusius asmenis, jais labiausiai pasitikėjo. Jis Lietuvą laikė geresniąja Lenkijos dalimi, tačiau savo raštuose kalbėjo ne apie  lietuvių tautą, o tik apie lietuvių liaudį. Taigi rašė: naród polski, bet lud litewski. Buvo jis tipiškas ir bene paskutinis, anot Adomo Mickevičiaus, “gente Lituanus, natione Polonus”.

1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu S. Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką užsitikrinant Lenkijai nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos Respublikos Konstitucija. Formuodamas I Lenkijos vyriausybę, prezidentu paskyrė savo gerą draugą Lietuvos dvarininką Gabrielių Narutavičių (žr. Gabrielius Narutavičius), užsienio reikalų ministru – švenčioniškį Konstantą (žr.) Skirmuntą, ir tuomet Lenkiją valdė trys lietuviai.  Bet po penkių dienų prezidentas buvo nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį. Nuo 1923 m. jis vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926-1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926-1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas buvo palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – jo paties prašymu, Vilniuje, prie Rasų kapinių. Į kapines to meto lenkų dvasininkai širdies neįsileido dėl jo antibažnytinių išdaigų ir jos nepalaiminto gyvenimo būdo. Šalia iš Suginčių (Molėtų raj.) buvo atvežti ir motinos palaikai.

Šiandien Józef Piłsudski Lenkijoje išgyvena garbės renesansą. Kas bloga – užmiršta ir neminima, kas didinga – glorifikuojama. Gal tik popiežius Jonas Paulius II gali jį kiek nustelbti. Pilsudskio vardais puikuojasi miestų ir miestelių centrinės gatvės.

Pilwiński – veikiausiai suslavinta iš Pilvinis.

Pinczak – iš Pinčiokas ar Pinčėkas < Pinčius (plg. pinčiukas `nelabasis, pikta dvasia’.

Pirštuk – iš liet. Pirštukas.

Pisiak – iš Pisiokas. Įžvelgiama patroniminė priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba. Galbūt vedinys iš liet. veiksm. pisti `lytiškai santykiauti’ (lot. coire) arba lk. pisać bei rus. pisatj `rašyti’.

Plaga – iš Plegas (plg. pleguris “plepys”).

Plago – iš Plegas (žr. Plaga).

Plauszta – iš Plaušta, kurios kilmė nėra aiški. Tokios pavardės nepateikia LPŽ. Tačiau priesaga –t– rodo ją artimą lietuvių kalbai.

Plikunas – iš Plikūnas (plg. plikūnas `plikas ar nusigyvenęs žmogus’).

Pliszka – iš Pliška (pl. plikas „be plaukų“).

Podurgiel – kilmė neaiški, tačiau priesaga –el– leidžia ją sieti su lietuvių kalba. Tokios pavardės neaptikta Lietuvoje.

Podziewski – suslavinta iš Puodžius (plg. puodžius `puodų dirbėjas’) ir perimta iš dzūkų Puodzius.

Pojawa – veikiausiai iškreipta iš Pajaujis.

Pojawis – iš (žr.) Pajaujis.

Pojwis – redukuota forma iš (žr.) Pojawis.

Polanis – iš Palionis. Tai greičiausiai patroniminės priesagos –on– vedinys iš vardo Palys (Z.Zinkevičiaus teigimu iš Apolonas – „Lietuvių antroponimika” 68 p.; žr. dar Palanis).

Polonis – iš Palionis (žr. Polanis).

Połuboczek – dar kartą lenkų kalboje gavo mažybinę formą iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Palubokas, kuri yra priesaginės darybos iš Lietuvoje neaptiktos < Palubys (plg. po lubomis, palubys), tačiau tokią buvus paliudija pavardės Palubaitis, Palubeckas, Palubianka, Palubinskas.

Połubiński – suslavinta Palubinskas, plg. palubys – vieta prie lubų.

Pomian – iš Pamėnas (plg. pamėnas “šmėkla“).

Ponganis – fonetiškai perimta iš Lietuvoje populiarios pavardės Pangonis. Kilmė neaiški, galbūt tai dvikamienė pavardė, kurios pirmą dėmenį sudaro Pan– (kartais trumpinys iš krikštavardžio Steponas ar žargoniško Stepanka, bet gali būti ir išžargoninio Panas – plg. ponas) bei gonis `piemuo’ (plg. ganyti, naktigonė, tuomet išeitų ponų samdytas ganys). Verta atsižvelgti, kad gali tai būti priesagos –onis vedinys iš trumpinio Pang-, sietino su veiksmažodžiu pangerotis `painiotis, narpliotis’).

Poniszko – LPŽ pateikia tik išvestinę pavardę Poniškaitis. Taigi turėjusi būti pavardė Poniškis ar Poniškas. Ji išliko lenkų kalboje.

Popek – iš Papys (žr. Popis), kuriam lenkų kalboje suteikta mažybinė priesaga –ek. Tuomet išeitų, kad ši pavardė jau lenkų kalboje yra antros generacijos.

Popis – iš Papys (plg. papas), žr. dar Papis.

Popko – iš pavardės Papys jau lenkų kalboje perdarytos į Popek formos (žr. Popis).

Potejko – iš Pateika, sietina su liet. veiksm. pateikti.

Prolejko – iš Praleika. Patroninė priesaga –eik– ją sieja su lietuvių kalba. Šaknis pral– LPŽ autorių teigimu galbūt iš rytų slavų asmenvardžio Flor.

Pudlis – iš Pudlis. LPŽ pateikia tik suslavintą pavardę Pudlauskas. Lenkų kalba išlaikė jos nesuslavintą ir nesugadintą formą. Ji rodo šuns veislę.

Pukas – iš Pūkas (plg. pūkas „apatinė lengvoji smulkioji paukščio plumnksna”).

Pul – iš Pulius. Liet. pulius ar puliukas „viščiukas“.

Puniszko – iš Puniška ar Puniškis (žr. Puniškis).

Pupek – iš Pupa. Lenkų kalboje ji yra jau antros generacijos, kur gavo mažybinę priesagą –ek, kuri atitinka liet. priesagą –uk-.

Pupel – iš Pupelis (žr. Pupek).

Purwin – iš Purvinis ar Purvinius.

Purwiński – suslavinta forma iš Purvinis ar Purvinius.

Putra – iš liet. Putra. Kitos giminingos pavardės: (žr.) Putramentas, Putreika, Putrimas, Putris, Putrys, Putriūnas, Putrius.

Žymiausias šios pavardės turėtojas yra Krzysztof Jakub Putra (g. 1957 m. liepos 4 dieną) – lenkų politikas, senatorius ir 2005-2007 Senato vicemaršalas, Seimo deputatas, Seimo vicemaršalas.

Putrament – iš Putramentas. Tai pravardinė pavardė (plg. liet. putramentas “putruotas, putra išsitėpliojęs vaikas”).

Vienas šitos pavardės įžymybių buvo Jerzy Putrament (gim. 1910 m. lapkričio 14 d. Minske, mir. 1986 m. birželio 23 d. Varšuvoje), lenkų rašytojas, poetas, pulicistas, politinis veikėjas, Seimo deputatas, NKVD agentas, Lenkijos ambasadorius Paryžiuje.

Ketvirto dešimtmečio vidury perėjo į komunistines-internacionalines pozicijas. Karo metais pasitraukė į Maskvą. Tado Kosciuškos I divizijos politinis karininkas. 1944 m. buvo pasiųstas į Vilnių kalbinti, kad lenkų AK pereitų į Lenkų I armijos pozicijas.

Po karo dirbo Lenkijos literatų sąjungos Centro valdyboje (generalinis sekretorius, vėliau pirmininko pavaduotojas.

Buvo LkJDP Centro komiteto narys. Su Lietuvos rašytoju Vytautu Petkevičiumi 1971 m. pavasarį lankėsi Punske.

Puza – iš Puza (plg. puzenti `godžiai valgyti’).

Puzowski – suslavinta iš Puza (žr. Puza).

Pużuk – iš Pužukas (plg. pužas `mažas, storas’).

 

Racis – tai Račius (račius “ratų dirbėjas”). Fonetiškai išlaikyta sveika dzūkiška pavardė (iš dzūkiškos formos Racys).

Racz – iš Račius (plg. račius `račių dirbėjas’).

Raczkowski – suslavinta forma iš Račkus, kuri gali būti pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Račius (žr. Racis).

Raczycki – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.

Raczyła – veikiausiai iš Račyla, kuri kilusi iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyłło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyński – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.

Radziun – iš Radžiūnas. Tai patroniminės priesagos ūn– vedinys iš Radžius (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vinlnius 1977, 187 p.). Panašios dar pavardės: Radvila, Radžiušis, Radživilas, Radžvila, Radžvilas.

Radżiwiłko – iš Radživilka. Tai sudurtinis vardažodis. Pirmasis kamienas radž– (žr. Radziun), antrasis yra –k– priesagos vedinys iš Vilas, sietinos su liet. viltis. Apeliatyvas radvila „rastinukas, rastas vaikas”. Į lenkų kalbą ši pavardė atėjusi iš dzūkų.

Radziwiłł – iš Radvila (žr. Radziwiłko).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Konstanty Radziwiłł, g. 1958 sausio 9 Vroclave, baigęs medicinos studijas Varšuvoje, gydytojas, Aukščiausiųjų gydytojų rūmų pirmininkas.

Radzun – iš Radžiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Radžius, kuri savo ruožtu gali būti sutrumpėjusi iš kokios pavardės, pvz. Radžvilas ar pan. Dar

Radżiwiłowicz – suslavinta iš Radvila, (žr. Radżiwiłko).

Ragiel – iš Ragelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys.

Ragienia – iš Ragienė (plg. Raginis, iš liet. raginis `raguotas; šykštus’. Į lenkų kalbą matyt pateko ji per našlę, iš kurios perėjo ir sūnums.

Ragin – iš Raginis, plg. ragas.

Raglis – iš Lietuvoje neišlikusių Rioglys ar Riogla (plg. dz. roglys, rogla `nevikrus, nerangus žmogus’).

Ragojsz – iš Ragaišis (plg. ragaišis `rupių miltų pyragas’).

Ragucki –suslavinta iš Ragutis, kuri sudaryta su priesagos –uk– vedinys iš Ragas, plg. ragas “kieta, smaili gyvulio kaktos išauga”.

Rakus – gal iš (žr.) Rėkus?

Ral – iš Ralis ar Ralys (plg. raliuoti `dainuoti ganykloje’ ar ralys `dainuojantis piemuo’).

Rał – iš Ralas (žr. Ral).

Rapiejko – iš Rapeika, plg. liet. Ropeika, Rupeika – galbūt sietina su liet. rupus (LPŽ).

Rasiul – iš Rasiulis, patroniminės priesagos –ulis vedinys  iš Rasys. LPŽ autoriai mano, kad kilusi ji galbūt ir krikštavardžio Gerasimas ar Rastislavas.

Ratasiewicz – suslavinta iš Ratas, kuri veikiausiai buvusi dvikamienė iš Ra-tautas. Trumpinys Ratas lenkams galėjęs atrodyti esantis kamienas, todėl prie jo ir pridėjo savo priesagą –iewicz.

Rauba – iš Riauba, plg. riaubà `apsileidęs, storžievis žmogus’.

Raubo – iš Riauba (žr. Rauba).

Rawinis – iš Ravinis, plg. liet. veiksm. rauti, ravėti. Ravais dzūkai vadina griovį.

Regucki – iškreiptai suslavinta iš Tagutis.

Rejbicz – iškreiptai suslavinta iš Raibis ar Raibys (plg. raibas `margaplunksnis’).

Rejkiewicz – gali būti suslavinta iš Reika, Reikys, kurios sietinos su liet. reikėti, reikalas.

Rejszel – iš Raišelis. Taip buvo įvardintas raišas, šlubas žmogus.

Rek – iš (žr. Rėkus).

Rekieć – iš Reketis ar Reketys, kurie siejasi su liet. reketis, reketys “nerangus žmogus; pikčiurna”.

Rekłajtis – iš Rėklaitis, patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Rėklys (rėklys „kas mėgsta rėkaloti).

Rekść – veikiausiai iškreipta iš Rakštys, plg. rakštis “pašinas”.

Rekuć – iš Rėkuris (žr. Rėkus).

Rentel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš Rentys, plg. liet. rentauti „riesti, tuščiai kalbėti”.

Rogojsz – iš Ragaišis; plg. liet. ragaišis “prastas pyragas”.

Rogowski – iš Ragauskas, kuri kartais suslavinta pavardė iš Ragas.

Rogucki – suslavinta iš Rag-ut-is < Ragas, plg. dar ragas. Į lenkų kalbą veikiausiai pateko iš dzūkiškos formos Rag-uc-is.

Rojsza – iš Raišas ar Raiša (plg. raišas `šlubas’).

Romanczuk – iš Romančukas < Romanas ׀׀ Ramonas, žr Omelian-cz-uk, Litwin-cz-ukLitwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.

Romejko – iš Romeika: Rameika. Taip buvo įvardintas ramaus būdo žmogus.

RopelRopelė ar Ropelis, kuri yea –el– priesagos vedinys iš Ropė (plg. ropė `tokia daržovė’).

Rudzis – iš Rudis (plg. rudis `kas rudais plaukasi’), kuri į lenkų kalbą pateko per dzūkų Rudzis.

Rugienis – perimta iš Rugienis, kuri sietina su būdvardžiu rugienis `ruginis’ (plg. rugys `duoninis žiemkentys augalas’). Gretimos pavardės: Rugienius, Ruginis, Rugis, Rugys, Rūgys, Rugelis, Rugulys.

Žinoma šios pavardės paveldėtoja yra Teresa Rugienis-Witkowska – Seinų ligoninės gydytoja pediatrė.

Ruksza – fonetiškai tiksliai perimta iš Rukša, plg. liet. rukšis „susiraukėlis, surūgėlis”.

Rukściński – suslavinta iš Rukštys (žr. Rukść).

Rukść – fonetiškai perimta iš Rūgštys ar Rūgštis, kurios reiškia surūgusį žmogų (plg. rūgštus `sugižęs’).

Rupelewski – suslavinta iš Rupelis < Rupis ar Rupys (plg. rupti `darytis supiam, apšašti’).

Ruszkul – iš Ruškulis, priesagos –ul– vedinys iš Ruškys, kuri galbūt sietina su rūškė `rūgštynė’, o trumpoji u galėjusi atsirasti dėl svetimkalbės raštinės.

Ruszyłło

Rutkiewicz – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.

Rutkowski – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.

Ryłło – iš Ryla. Plg. ryliuoti “linksmai dainuoti”.

Rymsza – iš Rimša. Liet. rimša „tylus, ramus žmogus”.

Rynkiewicz – gali tai būti suslavintas labai senas baltiškas Rin-kanto trumpinys Rinkus (plg. dar rinkti).

Ryszko – iš Riškus ar Riškys (plg. riškė, riškelė `kaklaryšis’). Tokia pavarde galėję būti įvardijami elegantiški žmonės.

 

Sagun – iš Sagūnas, kurios kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.

Sak – iš Sakas. Liet. sakas „medžio derva” (žr. Sakavičius).

Sakowicz – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).

Sakowski – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).

Saladonis – iš (žr.) Saladuonis. Tai dvikamienis asmenvardis (plg. saladžius `kas saldžiai valgo’ ir duona).

Samczuk – iš Samčiukas < Samtis (plg. samtis `didelis šaukštas sriubai iš puodo pilti’).

Samoń – iš Samonis (žr. Samulevičius).

Samul – iš Samulis, kuri yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikšto vardo Samuelis.

Samulewicz – suslavinta iš Samulis < Samas (žr. Samulevičius).

Sanejko – iš Saneika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.

Santorek – galimas daiktas jau lenkų kalboje priesagos –ek– vedinys iš liet. sudurtinio asmenvardžio Santaras (san– siejamas su liet. prielinksniu su, tar– su veiksmažodžiu tarti). Gal tai buvęs sutaramas, sukalbamas žmogus.

Sarul – iš Sarulis, kuri yra –ul– priesagos vedinys iš Sarys, plg. liet. sarulis “kas įraudęs”.

Sasin – iš Sasinas. Prūsiškai sasins “kiškis” (žr. Sasinauskas).

Žymus šios pavardės turėtojas yra Jacek Robert Sasin (g. 1966 lapkričio 6 Varšuvoje) – savivaldos tarnautojas, Mazovijos vaivadijos vaivada, buvęs Lenkijos prezidento kalceliarijos šefo pavaduotojas,VII ir VIII kadencijų Lenkijos seimo deputatas.

Sasinowski – kildintina iš jotvių ar prūsų sasins – “kiškis” (lenkų atitikmuo – Zajączkowski). Pirminė pavardė turėjusi būti pravardinės kilmės Sasinas, ir tik vėliau raštinėje buvusi suslavinta. Artima pavardė – Sasiukas.

Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė buvo Mikołaj Sasinowski (gim. 1909 m. lapkričio 16 d., mir. 1982 m. rugsėjo 6 d.) – lenkų dvasininkas, 1970-1982 Lomžos vyskupas.

Gimė Mieczki kaime, Puchały parapijoje, Augustavo vyskupijoje, kuri nuo 1925 m. tapo Lomžos vyskupija, senoje smulkiųjų bajorų šeimoje. 1936 m. įšventintas kunigu. Karo metais lenkų aviacijos karių kapelionas Prancūzijoje, Šiaurės Afrikoje bei Didžiojoje Britanijoje. Po karo studijavo Varšuvos universitete teisę. Dvasinės seminarijos rektorius, nuo 1970 kovo 19 nominuotas Lomžos vyskupu. Lenkų kombatantų sielovada. Palaidotas Lomžos katedroje. Jo vyskupiškas šūkis: Quis ut Deus “Kas gi kaip Dievas”. Tačiau geriau šių žodžių prasmę nusakytų sentencijos: Nemokyk kunigo poterų, arba Nors gali laimėti, kartais nusileisk draugui, kadangi už paslaugą pelnijama bičiulį. Ypač antroji sentencija moko taurumo, ir ja turėjęs vyskupas vadovautis.

Tačiau kuomet aštuntame dešimtmetyje į jį kreipėsi Seinų ir Punsko parapijų delegacija, kad sudarytų sąlygas šiose bažnyčiose melstis ir lietuvių kalba, paaiškino jiems: Aš prieš tapdamas vyskupų buvau gimęs lenku. Negili buvo šios asmenybės šaknų samprata. Kaip skirtingai elgėsi (žr.) Kopernikas, kuomet universitete paklausė jo kilmės. Vyskupas Sasinowski, matyt, niekuomet nesusimąstė, kad į lenkų tautą atėjo iš baltiškų šaknų, todėl lietuvių delegacijos užkluptas išsižadėjo gražių savo intencijų. O lenku galėjęs būtų išlikti visai neniekindamas tų, kurie baltiškumą išlaikė iki mūsų dienų. Juk ištikimybė yra pati gražiausia žmonių savybė. Šitaip ir šventieji tarp savo idealų susipainioja.

Saulewicz – suslavinta forma iš Saulys.

Sawa – galbūt slaviška pavardė, paimta nuo Jugoslavijoje esančios upės Sava vardo, bet galimas daiktas kad kai kurios yra sudarytos ir lietuvių kalbos aplinkoje ir gali būti sietinos su liet. būdvardžiu savas.

Sawejko – iš Saveika. Nors LPŽ teigimu tai baltarušiška pavardė, tačiau tai greičiausiai gali būti priesagos –eik– vedinys iš įvardžio savas.

Sawicki – kartais suslavinta forma iš Savas (žr. Sawa).

Sawuła – iš Savula, plg. Savulis.

Selwent – galbūt iš Selventas ar Selvantas.

Senda – iš (žr.) Senda.

SenejkoSeneika. Taip buvęs įvardintas senai atrodantis žmogus.

Serkis – greičiausiai iškreipinys iš Sarkis, kuri savo ruožtu yra bene iš Šarkis (plg. liet. šarkus „švarkas, rudinė, sermėga”.

Sidor – iš Sidaras (žr. Sidaris).

Sielawa – iš Selava (plg. selava `tokia ežerų žuvis’). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –ava.

Sieńczyłło – suslavinta iš liet. Senčyla, Senčius.

Garsesnis šia pavarde žmogus yra Sieńczyłło.

Sigiel – iš Sigelis. Tai patroniminės priesagos vedinys iš krikštavardžio Sigas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.

Skardziński – suslavinta iš Skardžius (plg. skardžius `skardininkas’, dar plg. skardus `skambus’).

Skiba – iš Skiba (plg. skiba `riekelė duonos; skala’; bet ši pavardė gali būti ir dvikamienė, plg. Ski-baras, kur pirmas dėmuo sietinas su skilti `plyšti’, antras su baras `lauko ruožas’). Lenkijoje paplisti jai padėjo sutapimas su lenkų daiktavardžiu skiba `vaga; riekelė’.

Skibicki – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).

Skibiński – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).

Skiemdziel – iškreiptai iš Skilandis (žr. Skindzielewski).

Skierś – iš Skersys; liet. skersas “kreivas, šnaiaras; atžarus, priešgyniaujantis”.

Skiendziul – iš Skindziulis (žr. Skindziul).

Skiędzielewski – suslavinta iš Skindelis (žr. Skindzielewski).

Skindzielewski – suslavinta iš Skindelis, perimant veikiausiai iš dzūkų.

Skindziel – išlaikyta dzūkiška forma Skindzelis, plg. liet. skindelis „skuduras, autas”.

Skindzielewski – suslavinta dzūkiška forma Skindelis (Skindzelis, žr. Skindziel).

Skiłądź – iš Skilandis. Į lenkų kalbą pateko per dzūkus (plg. skilandzis).

Skindzier – suslavinta dzūkiška forma Skinderis (Skindzeris) – plg. Skindzelis.

Skindziul – suslavinta dzūkiška forma Skindziulis (žr. Skindziel).

Skirmunt – iškreipta forma iš liet. Skirmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo skir– siejamas su liet. veiksmažodžiu skirti, antrasis mant– gretinamas su būdvardžiu mantus `sumanus’ arba daiktavardžiu manta `turtas’. Šalia šių dviejų formų žinoma dar pavardės: Skirmontas.

Plačiai Lenkijoje šia pavarde pažįstamas Lietuvos sulenkėjęs bajoras Konstanty Skirmunt (1866 rugpjūčio 30 – 1949 liepos 24) – Lenkijos politikas ir Diplomatas. Kurį laiką Pilsudskio buvo paskirtas Lenkijos užsienio reikalų ministru.

1917-1918 m. Lenkų tautyinio komiteto Paryžiuje narys. Nuo 1918 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1919-1921 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Romoje. Nuo 1921 m. birželio 11 iki 1922 birželio 6 buvo Pilsudskio sudarytoje vyriausybėje paskirtas Užsienio reikalų ministru. 1922-1929 m. Lenkijos Respublikos pasiuntinys Londone. Vėliau buvo pakeltas į ambasadoriaus rangą, ir bvo jose iki 1934 m.

Konstanto Skirmunto sesuo Konstancija Skirmunt, Lietuvos dvarininkė,  buvo žinoma lenkų publicistė.

Žinomas yra dar ir Raman Skirmunt, atgimstančios baltarusių tautos ir visuomenės veikėjas.

Skirmuntt – Skirmunto (iš Skirmanto) iškreiptas variantas.

Šia pavarde žinoma yra Grażyna Skirmuntt – biologijos vadovėlių mokyklosm autorė.

Skiścim – iš Skystimas, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. skyscimas `sunka’).

Skrebut – veikiausiai tai (žr.) Skrobut variantas. Bet plg. dar asmenvardį Skrebutėnas, kuris gali būti siejamas su veiksmamžodžiu skrebėti `krebždėti, braškėti; sunkiai vaikščioti, krutėti’.

Skroboł – iš liet. Skrabalas, plg. skrabalas – daug pplepantis žmogus. Bet kartais gali būti vedinys iš Skrobas ar Skrabas, plg.liet. skrabas „sudžiūvęs“.

Šia pavarde žinomesnis yra Sebastian Skrobul – komiksų kūrėjas.

Skrobul – iš liet. Skrobulis, kuris yra vedinys iš Skrobas ar Skrabas. Liet. skrabas “„sudžiūvęs, pasenęs, džiūsna; plepys”.

Skrobut – iš Skrabutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Skrabas (žr. Skrobul).

Skrodzki – suslavinta iš Skrodys, kuri sietina su liet. veiksm. skrosti „darinėti”.

Skrypko – iš (žr.) Skripka.

Skubina – iš Skubinas ar Skubynas (plg. skubėti `greit daryti’).

Skubis – sveikai perimtas iš Skubis (plg. skubus `neatidėliotinas’).

Skucz – iš Skučas < Skutšas (plg. skutas `lupyna’; žr. Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse).

Skurdel – iš Skurdelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Skurdas. Žr. dar Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse.

Skurdziuk – iš liet. Skurdžiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Skurdžius (plg. liet. būdvardį skurdus „neturtingas“).

Słakaitys – iš liet. Slakaitis. Kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neužfiksuota.

Słapik – sulenkinta iš liet. Slapikas, kuri LPŽ autorių teigimu greičiausiai pravardinė pavardė, sietina su liet. slapikas „slapukas; slapta išperėtas viščiukas” arba „slapukas; kask būna atsiskyręs nuo kitų, vengia viešumos; kas slapstosi nuo ko, būna pasislėpęs ir kt.”

Valinčių kaime, Punsko vlsč., Slapiku buvo pravardžiuojamas Bansevičius Kastantas, kodėl – žmonės jau neatsimena.

Mirosław Słapik – Lenkijos rašytojų draugijos Olštino skyriaus sekretorius, gim. 1955.04.25 d. Sokulkoje, poetas, prozininkas, žurnalistas; leidėjas, iškeltas Varmijos ir mozūrų literatūrinei premijai. Gyvena Galdapėje, leidžia literatūrines knygas, verčiasi žurnalistika. 2008 metais gavo Varmijos-Mozūrų vaivadijos maršalo premiją už indėlį į regiono kultūrą, 2011 atžymėtas nuopelnų sidabro kryžiumi.

Smakulski – suslavinta iš Smakulis < Smakas, kuri galbūt iš žargoninio smakas `slibinas’.

Smejlis – iš Smailys ar Smeilys.

Sobuń – iškreipta iš Sabonis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Sabas.

Sopun – iš Sopūnas. Patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Sowul – iš (žr.) Sovulis (Savulis), kuris yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Savas. Šios pavardės forma Lietuvoje nesutinkama.

Sowulewicz – suslavinta iš Sovulis, Savulis.

Sowulewski – suslavinta forma iš Sovulis (Savulis).

Stabiński – suslavinta iš Stabis; pr. stabis `akmuo’.

Stabulewski – suslavinta iš Stabulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Stabis; plg. pr. stabis `akmuo’.

Stanejko – iš Staneika, plg. Stonys.

Staniszkis – iš Staniškis, kuri yra priesagos –išk– vedinys iš Stanys (Stonys). Pavardė perimta imtinai su galūne.

Šios pavardės atstovė yra Jadwiga Staniszkis (gim. 1942 m. balandžio 26 d. Varšuvoje), lenkų sociologė, politologė, Varšuvos universiteto profesorė, Lenkijos Mokslų Akademijos narė, publicistė apžvalgininkė; dukra Witoldo, anūkė Teofilio.

Staniul – iš Staniulis, plg. Stonys.

Stanulewicz – suslavinta forma iš Stanulis (žr. Staniškis).

Stasel – iš Staselis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš krikštavardžio Stasys.

Stasiuk – iš Stasiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Stasiulewicz – suslavinta forma iš Stasiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Stasys.

Staśkiel – iš Staskelis. Priesaga –el– sieja ją su liet. kalba.

Staśkielunas – iš (žr.) Stoskeliūnas.

Strumiłło – iš Strumila ar Strumyla. Šią pavardę, matyt, reiktų sieti su liet. veiksmažodžiu strumyti “įsakinėti, šankinti, versti ką daryti”. Dėl priesagos –ila plg. liet. daiktavardį vaidila. Taigi strumila galėjo reikšti dvarvaldį ar jo samdytą tarną. Yra kelios ir šalutinės pavardės: Strumyla, Strumilas

Turime šios pavardės iškilų atstovą – tai lenkų tapytojas ir grafikas prof. Andrzej Strumiłło.

Gimė 1928 m. Vilniuje. Studijavo Lodzės dailės aukštojoje mokykloje ir Krokuvos dailės akademijoje (diplomą gavo 1950 m.). 1943-53 metais dirbo tose mokyklose asistentu, nuo 1977-ųjų trejus metus dirbo Krokuvos dailės akademijoje, o į devintojo dešimtmečio pabaigą dėstė Suvalkų katalikų teologijos akademijoje. 1982-1984 m. Jungtinių Tautų Generalinio sekretariato grafikos dirbtuvės vedėjas Niujorke.

Dabar gyvena Maćkowa Ruda kaime prie Juodosios Ančios, Suvalkų apskrity.

Iš pradžių tapė socialinės-politinės tematikos paveikslus ir peizažus, vėliau kūrė poetinius-metaforinius ciklus (pvz. “Saulė”, “Miestas ir veidas”, “Galva ir liemuo”), keliavo po Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Sukapė Tolimųjų ir Viduriniųjų Rytų meno ir kultūros dalykų Krokuvos etnografiniam muziejui ir Azijos bei Ramiojo Vandenyno muziejui Varšuvoje.  Rašo knygas apie gamtą ir kultūrą, išleido kelis tomelius eiliuočių. Sakoma, kad Strumiłło yra menininkas paribio gaivalų, tų paslėptų gamtoje ir tų snūduruojančių žmoguje, civilizacijos kūrėjuje.

Gavo daugelį valstybinių apdovanojimų.

Strybo – iš Stribas, plg. liet. stribuliuoti “stripuliuoti, šokinėti, strakaliuoti”.

Stryczuła – iš Stričiūla (plg. Stričiulis), vedinių iš Stričius.

Stulgis – perimta forma iš Stulgys ar Stulgis, kuri yra sietina su liet. stulgys „brastinis tilvikas; rėksnys” ar stulgùs „išdidus, išpuikęs”.

Sturgulewski – veikiausiai suslavinta forma iš Sturgulis, kuris yra sudurtinės darybos: stūrys „kampas; kelio vingis”, antra šaknis gul– sietina su veiksm. gulėti.

Sturlis – iš Sturlis ar Sturlys; plg. liet. sturlukas „kiškis”.

Subota – pirmojo skiemens balsė u rodo pavardės ryšį su lietuvių kalba.

Sucajtys – kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –aitis (su galūne) rodo ryšį su lietuvių kalba.

Sudawski – suslavinta veikiausiai iš Sudava, kurią transponuotojas supratęs kaip būdvardį. Panašių pavardžių yra Sudas, Sudeikaitis, Suduikis ir kt. Žr. dar Pilsudski.

Surel – sutrumpinta iš Sùrelis. Tokia pavardė nėra užfiksuota Lietuvoje, tokios pavardės jau neturėjo ir Seinų krašte lietuviškai kalbantis žmogus, tačiau išlaikęs ją buvo lenkas. Yra ji antos kartos pavardė su išvestine patronimine priesaga –el– veikiausiai iš Sùras. Dėmuo Sur– yra dar žinomas pavardėse Suraitis, Surantas ar (žr.) Suraučius.

Šios pavardės turėtojas Franciszek Surel buvo garsus Seinų ligoninės daktaras chirurgas, daugybe atliktų operacijų išgelbėjęs ne vienam gyvybę.

Surowiec – dėl šaknies sutapimo Lietuvoje suslavinta pavardė Suraučius pritempiama prie dar slaviškesnės formos Surowiec. Tačiau dėmuo Sur– yra žinoma baltiškuose asmenvardžiuose: Surantas, Surgantas, Surgautas, Surginas ir daugelyje kitų. Plačiau žr. Surwiłło ir Suraučius.

Surwiłło – iš Survila; tai sudurtinis daiktavardis, pirmasis dėmuo sietinas su liet. surti, sūrus, antrasis vil– sietinas su liet. viltis.

Sus – iš Susas (plg. susas `nusigyvenęs, nuskurdęs’).

Suska – iš neišlikusios liet. pavardės Suska ar Suskis, kurios reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.

Suski iš neišlikusios liet. pavardės Suskis, kuri reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.

Sutrynowicz – iš Sutrinavičius, kuri suslavinta iš Sutrys ar Sutrius.

Suwezda – galbūt iš Suveizda, plg. suveisdėti “sužiūrėti”.

Swiernalais – iš Svirnelis, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. svirnalis `svirnelis’).

Syrokomla – iš Siro-komlė. Tai dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo sir– siejamas su liet. veiksmažodžiu sirti “gaubtis, dengtis”. Plg. Sir-vydas, Sir-utis, Sir-gedas, Sir-tautas. Antrasis galbūt sietinas su krikštavardžiu Kamilis.

Władysław Syrokomla, tikroji pavardė Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, kuris turėjo Sirokomlės herbą (gim. 1823 m. rugsėjo 29 d. Smolhove, miręs 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje) – romantizmo epokos lenkų poetas, vertėjas. Dažnai buvo vadinamas kaimo lyrininku.

Syruć – iš Sirutis, gretinama su liet. veiksm. sirti “gaubtis”.

Szałwiński – suslavinta iš Šalvis, kuri turi apeliatyvą šálvis `lašišinių šeimos gėlųjų vandenų žuvis’.

Szapołowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas, plg. Šapas, Šapalis, Šapys, Šapelis.

Grażyna Szapołowska yra žinoma lenkų aktorė.

Szapułowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas (žr. Szapołowski).

Szarejko – iš Šareika, priesagos –eik– vedinys iš Šaras ar Šarys (plg. pašaras, šerti).

Szargiel – plg. Šergalys (suprask “šero galas”).

Szarkiewicz – suslavinta iš Šarka ar Šarkys (plg. šárka).

Szarko – iš (žr.) Šarka.

Szarkowski – suslavinta iš Šarka (plg. šárka).

Szaryński – uslavinta iš Šaras ar Šarys.

Szarwiła – LPŽ tokios pavardės nepateikia. Galbūt tai sudurtinis asmenvardis Šar-vila, plg. Šarutis, Survila. Bet gali ji būti ir prisagos –il– vedinys iš Šarvas (plg. šerti).

Szczesiul – patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Szczypiń – veikiausiai iškreipta iš Stipinis, į lenkų kalbą pakliuvęs per dzūkus (plg. scipinas).

Szemiel – iš Šėmelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Šėmys (plg. šėmas “šviesios spalvos gyvulys”).

Szerejko – iš Šereika (žr. Szerel).

Szerel – iš Šerelis, plg. liet. šerys `kiaulės ar gyvulio plaukas, storas plaukas’, šerti `duoti gyvuliams ėsti; smogti, drožti rimbu, duoti pylos; smarkiai bėgti, eiti, važiuoti’, šertis `mesti plaukus; blukti’. Plg. dar Z. Zinkevičius „Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje” 204 p. Šerelis ar Serutis.

Szerenos – veikiausiai deformuota iš Šerėnas.

Szeszko – iš pravardinės pavardės Šeškas ar Šeška (plg. šeškas `plėšrus kiaunių šeimos žvėris’). Taip matyt įvardintas buvo piktas, priekabus, priešingas žmogus.

Žymesnė šia pavarde atstovė yra Jolanta Szeszko – kardinolo Stefano Wyszynskio gimnazijos mokinė pirmūnė.

Sześciło – kilmė nevisai aiški, galbūt per dzūkus atėjusi iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Šeštyla? Yra žinoma tik deformuota forma Šešcila. Veikiausiai tai dvikamienė pavardė Šeš-tyla (pirmą dėmesį Šeš– turime pavardėse Šeš-elgis, Šeš-nytis, antrą plg. tyla).

Szewczul – suslavinta iš patronimine priesaga –ulŠiaučiulis (plg. žargoninį šiaučius `kurpius’).

Szkarnulis – iš liet. Škarnulis, ištisai išlaikytas patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Škarna, kurio šaknies kilmė nėra aiški. Žr. dar Škarnulis.

Szkilądź – iškreipta iš Skilandis (žr. Szkiłądź).

Szkiłądź – iškreipta iš Skilandis. Į lenkų kalbą pakliuvo pavardės dzūkiška forma Skilandzis.

Szkiruć – iškreipta iš Skirutis (plg. liet. skyrius; skyrus „skirtingas, kitoks; vengianatis draugijų”, sietinas su liet. veiksmažodžiu skirti „dalyti, skaidyti dalimis”.

Szkurdziuk – iškreipta iš iš liet. Skurdžiukas, (žr. Skurdziuk).

Lenkijoje šia pavarde yra užregistruotų 10 asmenų.

Szlaużys – fonetiškai perimta pavardė (žr.) Šliaužys.

Szłakajtys – iš Šlakaitis, kurios šaknis siejama su liet. šlakas “lašas; dėmelė ant veido”. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš neišlikusios pavardės Šlakas.

Szmigiel – iš Šmigelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Šmigas. Plg. liet. šmigoti “šmagoti, rimbu ar rykšte mušti, čaižyti”.

Szoka – iš Šaka (plg. šaka).

Sztabiński – kai kuriais atvejais suslavinta iš pr. Stabis (Stabiński).

Szukajt – iš Šukaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Šukys. Apeliatyvas šukys reiškia žmogų su šukėmis, spragomis dantyse.

Szukajtys – fonetškai perimta pavardė Šukaitis (žr. Szukajt). Žr. dar Szukajt.

Szukieć – veikiausiai iš Šukytis, kuri yra patroniminės priesagos –yt– vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiel – iš Šukelis, kuri yra vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiełowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.

Szukiewicz – iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiłowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.

Szulewski – suslavinta iš Šulys (žr. Szuliński).

Szuliński – iš Šulys (plg. šulas `klojimo durų ar šulinio stulpas’).

Szułowicz – suslavinta iš Šulas (žr. Szuliński).

Szumiejko – iš Šumeika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.

Szupszyński – suslavinta iš neišlikkusios pavardės Šiupšys, kuri sietina su liet. šiupšentis “kuždėtis”.

Szusta – iš Šusta (plg. šustas `šutintas’).

Szylak – iš Šiliokas (žr. Szyluk, Szyłak).

Szyluk – iš Šiliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš Šilas.

Szyłak – iš Šilokas (plg. šilas `pušų miškas’).

Szyłejko – iš Šileika, kuri yra vedinys iš Šilas (žr. Szyłak). Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų Šilaika.

Szymczuk – mažybinės priesagos –uk– vedinys iš Šimas < Simas (žr. Šimčikas).

Szymczyk – iš krikštavardžio Šimas < Simas (žr. Šimčikas).

Szypiło – iš Šipyla, taip buvęs įvardintas žmogus, kuris greitai atšipina įrankius.

Szypulewski – suslavinta iš Šipulys, priesagos –ul– vedinys iš Šipas (plg. liet. šipulys „nedidelis atskilęs medžio šakalys”.

Szypulski – suslavinta iš Šipulys (plg. Szypulewski).

Szypułło – iškreipta iš Šipulys, plg. Jagiełło (žr. Szypulewski).

Szysz – iš Šišas (plg. šišas „piktas žmogus“).

Szyszko – iš Šyška (plg. šyška „kankorėžis, skuja“).

Szupień – iš Šiupienis (plg. šiupienis „toks valgis, šiupinys“).

Szwendrys – iš Švendrys (plg. švendrė „toks vandens augalas”, švendrys „dirbantis krežius iš švendrių”.

 

Śliżewski – suslavinta iš Šlyžys (plg. šlyžys „maža marga žuvelė“).

Ślużyński – suslavinta iš Šliužys (plg. šliužė „pavaža sunkumams tempti“.

Świerpel – iš Svirplys (plg. svirplys „naktimis svirpiantis vabzdys“).

Świrpiel – iš Svirplys (žr. Świerpel).

 

Tadejko – iš Tadeika, veikiausiai priesagos –eik– vednys iš Tadas.

Tałejszys – iš (žr.) Talaišis.

Talmont – iš liet. Tolmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo sietinas su liet. prieveiksmiu toli, antrasis – su vardu Mantas. Pastarasis sietinas su būdvardžiu mantus `vikrus; sumanus; turtingas’.

Žymesnis šia pavarde žmogus yra Leonard Talmont – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasiuntinys.

Tamkun – iš Tamkūnas (greičiausiai sietinas su Tomas, Tomkus).

Tananis – greičiausiai iš Tunonis, plg. Tunaitis, Tūnaitis, sietina su tūnoti.

Tarlecki – iškreipta iš Terleckas (plg. liet. terlius „kas terlioja, terla“).

Taudul – iš Taudulis, kuris galbūt sietinas su Tautulis (LPŽ plg. pavardes Taudkus: Tautkus). Taudulio pavardė Lietuvoje neaptikta.

Tawrel – iš Taurelė (plg. taurelė `stikliukas’) ar Taurelis < Tauras (plg. tauras `toks miško žvėris’).

Teliczan – veikiausiai iš Telyčėnas (plg. telyčia `jauna veršio neturėjusi karvė’).

Terlecki – iš Terleckas (žr. Tarlecki).

Žinomesni šia pavarde atstovas yra: 1. Ryszard Terlecki, g. 1949 m. rugsėjo 2 d. Krokuvoje – lenkų istorikas, žurnalistas ir politikas, šiuo metu Lenkijos seimo narys; 2. Marian Terlecki, g. 1954 m. – lenkų televizijos režisierius.

Tertel – iš Tertẽlis. Z.Zinkevičius šią šaknį veda iš tart-, plg. tarti (Vaištartas, Žutartas). Patroniminė priesaga –el– taip pat sieja ją su lietuvių kalba.

Tołuć – iš lietuvių Talutis

Tomaszun – iš Tamošiūnas. Tai patroniminės priesagos vedinys iš Tamošius.

Tomkiel – iš Tomkelis, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš Tomas.

Tomiałojć– iš liet. Tumelaitis, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš žr. Tumelis.

Pavardžių žemėlapis rodo, kad visi šią pavardę turintys žmonės gyvena Varšuvoje arba artimose apylinkėse.

Trojgo – iš Treigys (plg. treigys „trejametis gyvulys“).

Trusiło – iš Trusila ar Trusyla. Šią pavardę su lietuvių kalba sieja priesaga –il– (-yl-).

Trynkun – iš Trinkūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Trinka, plg. liet. trinkti „mazgoti plaukus; barti, kritikuoti, mušti”.

Trypuć – priesaga –ut– sieja ją su lietuvių kalba.

Tryzna – iš Trizna (taip pravardžiuota karštakošį žmogų). Žr. dar Z. Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius 1977, 211 p. Triznelė.

Tulicki – suslavinta iš Tulys (galbūt plg. tūlė „daugybė, būrys, pulkas”).

Tulkis – iš Tulkis, plg. Tulka (žr. Tulicki); galbūt dar sietinas su tulkas „vertėjas; piršlys“. Į lenkų kalbą perimtas sveikas žodis drauge su galūne.

Tumas – iš Tumas, kuri atsiradus galbūt iš krikšto vardo Tomas. Bet dar galima gretinti ir su liet. tumė “tirščiai ar sutirštėjęs skystis” ar tumėti „tenėti, darytis tumei”.

Tumialis – iš (žr.) Tumelis.

Tumiel – iš (žr.) Tumelis.

Turczyński – galbūt iš Turčius?

Turel – galbūt iš Turelis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, tačiau panašios reikšmės yra Turas ir Tureikis, sietinos su liet. veiksmažodžiu turėti.

Turło – iš Turla (plg. turlyti “snapu vandenį turkšti, lėtai mazgoti”.

Turo – veikiausiai iš Turas (žr. Turel).

Turowicz – suslavintas iš Turas (plg. Turčius ar Tureikis).

Turowski – suslavintas iš Turas (žr. Turowicz).

Tylenda – veikiausiai iš Lietuvoje neaptikto asmenvardžio Tylenda, kurio kilmė neaiški, gal ji yra dvikamienė Ty-lenda (plg. tyliai ir lenda).

Tylęda – veikiausiai iš Tylenda, kurios kilmė neaiški (žr. Tylenda ir dar Tylman).

Tylman – perimta iš dvikamienio Til-monas (plg. Til-vytis). Lenkų kietasis y rodo, kad ši pavardė atėjusi bus per dzūkus, kurie tvirtapradžio dvigarsio il pirmą dėmenį i taria ilgai. Pirmoji šaknis sietina su tyla, tilti, antroji su monas, monai `akeivos, burtai’. Taigi Tilmonas reikštų tyliai kaip dvasia vaikštantį žmogų. Panašios reikšmės būtų ir pavardės (žr.) Tylenda bei Tylęda.

Tumialis – fonetiškai perimta iš Tumelis < Tumas < Tamošius.

Tymoszuk – iš Timošiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Tyszka – iš Tiška ar Tiškus, plg. liet. veiksm. tyška, tiško.

Šią pavardę turi paveldėjęs Marcin Tyszka – garsus Lenkijos fotografas.

Tyszkiewicz – suslavinta forma iš Tiškus.

Tiškevičiai, turintys grafų titulą, yra garsi Lietuvos, vėliau ir Lenkijos, didikų giminė, plačiai paplitusi po visą Lenkiją, tačiau save kildinanti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Giminė siekianti net ryšius su Švitrigaila, kuris Kijevo Rusioje suteikė jų proseniams žemės valdas.

Andrius Tiškevičius yra žinomas generolas. Benediktas Tiškevičius – Kauno gubernijos maršalas. Juozas Ignacas Tiškevičius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Eustachas Tiškevičius – archeologas. Jonas Skuminas Tiškevičius – vaivada. Jurgis Tiškevičius – Vilniaus vyskupas. Konstantas Tiškevičius – archeologas. Liudvikas Tiškevičius – Lietuvos lauko hetmonas, Lietuvos didysis maršalas, Varšuvoje pastatęs Tiškevičių rūmus. Michał Tyszkiewicz – dainininkės Hankos Ordonównos vyras, jos dainų tektų autorius. Krzysztof Tyszkiewicz – politikas, Lenkijos Respublikos seimo narys. Tiškevičių rūmai stovi Raudondvaryje, ten pat jų pastatyta šv. Teresės bažnyčia. Tiškevičių rūmuose Palangoje yra įkurtas gintaro muziejus. Jų rūmai stovi Kretingoje, Seredžiuje (vadinamas Belvederis), Trakų Vokėje, Užutrakyje.

Bene garsiausia šia pavardė yra Beata Helena Tyszkiewicz-Kalenicka – lenkų kino aktorė, g. 1938 rugpjūčio 14 d. Vilianove, dabar Varšuvos kvartalas.

Baigusi pradžios mokyklą turėjo sunkumų įstoti į gimnaziją – trukdė aristokratinė kilmė, kilusi juk iš Lietuvos grafų, ji – Kristupo Tiškevičiaus dukra. Tik motinai interveniavus Kultūros ir meno ministerijoje buvo priimta. Dar mokinė vaidino filmuose.

Buvo ištekėjusi už Andrzejo Wajdos (žr. Wajda), turi su juo dukrą Karoliną Wajdą. Buvo taip pat Witoldo Orzechowskio ir Jaceko Padlewskio žmona. Su pastaruoju turi dukrą Wiktoriją Padlewską. Jaunesnioji dukra susilaukė sūnaus Szymono.

Beatos Tyszkiewicz indėlis į lenkų kinematografiją buvo daugelį kartų iškiliai apdovanotas.

Tyszko – iš Tiška ar Tiškus, (žr. Tyszka). Tiszkų pavardė Lenkijoje yra labai plačiai žinoma.

Garsūs šia pavarde yra Adam Tyszko – meninės nuotraukos fotografas ir Andrzej Tyszko – vestuvinių nuotraukų fotografas.

Tyszkowski – suslavinta forma iš Tiškus.

 

Ukielski – suslavinta iš Ūkelis.

Paweł Ukielski yra žinomas lenkų žurnalistas.

Ulas – veikizusiai iš Ulas, kuri gali būti sutrumpėjusi iš dvikamienių pavardžių,  pvz. Ulmanas, Ultaras, Ulvydas…, nors yra ir vienkamienių: Ulys, Ulėnas, Uliūnas… (žr. Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai Vilnius 2008, 153 p.).

Ulbin – iš Ulbinas, priesagos –ul– vedinys iš Ulba. Plg. liet. ulbėti „čiuilbėti, gražiai, meiliai kalbėti”.

Urbanas – iš Urbonas, kuris yra –on– priesagos vedinys iš Urbas (plg. liet. urbti “gręžti; neduoti ramybės, nuolat uiti”. Tačiau gali būti ir iš lot. urbis “pasaulis” vedinys.

Undziło – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Uździło, kuri savo ruožtu yra sulenkinta  forma iš liet. (žr.) Uzdila.

Tokia pavarde gyvena Gdynėje už Undzilos ištekėjusi lenkė, kuri atkūrė vyro genealogiją ir priėjo prie tokios išvados. Jos vyras yra kilęs iš Suvalkų krašto.

Usarek – galbūt iš Ūsorius lenkų kalbos priesagos –ek vedinys.

Usewicz – suslavinta iš Ūsas (plg. liet. ūsas “vyrų plaukas ant viršutinės lūpos).

Usowicz – suslalvinta iš Ūsas (žr. Usewicz).

Žinomesnis šios pavardės atstovas yra Seinų ligoninės gydytojas chirurgas dr. Henryk Usowicz.

Uss – iš Ūsas (žr. Usewicz)..

Uździło – iškreipta iš (žr.) Uzdila.

 

Waboł – iš Vabalas (plg. vabalas „vabzdys kietais antsparniais“).

Wajda – iš neišlikusios pavardės Vaida ar dar žinomos Vaidas, plg. liet. dkt. vaidas „pyktis, kivirčas“. Kitos artimos pavardės: Vaidagas, Vaidalas, Vaidatas, Vaidaugas, Vaidela, Vaidelis, Vaidelys, Vaidginas, Vaidila, Vaidyla, Vaidilas, Vaidotas, Vaidulas, Vaidžiulis, Vaidžiūnas.

Žinomas šia pavarde žmogus yra lenkų garsus kino ir teatro režisierius, lenkų filmo mokyklos bendrakūrėjas Andrzej Wajda. Andrzej Wajda g. 6 marca 1926 m. kovo 6 dieną Suvalkuose. Tėvas Kazimierz Wayda buvo lenkų karininkas. 1939 pakliuvo į sovietų nelaisvę ir tapo Katynės auka. Wajdos žinomiausi filmai: Pelenai ir deimantas (1958), Marmuro žmogus (1976), Geležinis žmogus (1981), Ponas Tadas (1999), Katynė (1207).

Wajdyło – iš liet. Vaidila, plg. vaidila „senovės lietuvių dvasininkas.

Wajdzik – jau lenkų kalbinėje aplinkoje išsivestinė pavardė iš (žr.) Wajda.

Wajrak – iš Vairokas. Lietuvoje išlikusios pavardės Vaira, Vairis, Vairys. Jos sietinos su liet. vairus „gražus, įvairus“. Lenkų kalba išlaikė Lietuvoje jau nežinomą šios reikšmės pavardę.

Wajsiel – galbūt iš neišlikusios pavardės Vaiselis. (plg. dar Vais-tautas). Ši yra pejoratyvinės priesagos –el– vedinys iš Vaisis, kuri gali būti sietina su liet. vaisius; vaisus, vaisyti `visti’.

Wakar – iš liet. Vakaras.

Žymus šios pavardės atstovas buvo Andrzej Wakar – istorikas, literatas, g. 1920 m. lapkričio 30 d. Varšuvoje žinomo lenkų demografo Włodzimierzo Wakaro šeimoje, mirė 1995 m. gegužės 21 Olštine.

1954 metais paskelbė savo pirmą istorinį darbą „Kultura Warmii i Mazur w dobie Odrodzenia” („Varmės ir Mozūrų kultūra atgimimo metais”). Dirbo mėnraščio „Warmia i Mazury” bei savaitraščio „Panorama Północy” redakcijoje.

1988 metais Torunės Mikalojaus Koperniko universitete apgynė daktaratą ir gavo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Buvo aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas, 4-erius metus dirbo Lenkijos Jungtinės Darbininkų partijos Olštino vaivadijos komiteto nariu. 1966-1987 metais buvo „Pojezierze” leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Šiuo metu (nuo 2003 m.) Olštine yra jo vardo aikštė, kurioje ateity bus pastatytas Olštino skulptoriaus Tomo Witkowskio atliktas Wakaro paminklas.

Walentukanis – iš Valentukonis, kuri yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš Valentas.

Waluk – iš Valiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš vardo Valius.

Walukiewicz – iš Valiukevičius, ši savo ruožtu yra suslavinta Valiuko pavardė, kuri vėlgi yra vedinys iš pavardės Valius.

Walulik – iš Valiulikas, dviejų priesagų –ul– ir –ik– vedinys iš Valys. Žr. Krysztofik.

Wałejko – iš Valeika (plg. valeika „valyvas, tvarkingas žmogus”).

Warda – galbūt iš Vardas?

Wardach – galbūt turi ryšio su Vardas ar Vardonis?

Warksa – iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Varksa (plg. varksėti `greitai ir neaiškiai kalbėti’).

Wardziejewski – galbūt suslavinta forma iš Vardas?

Warejko – iš Vareika, plg. vareika “žmogus, kuris pavarinėja į darbą”.

Warmus – galbūt iš Varmas? Greičiausiai tai senas prūsų asmenvardis, plg. prūsų varmis “raudonas”.

Waszkiewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaškys.

Wawer – iš Voverė (plg. voverė).

Wawiernia – galbūt iš žargoninio vovernà `voveriška’, bet įmanoma ir iš Voverienė (žr. Zigmas Zinkevičius “Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse”.

Wazbis – iš nevisai aiškios kilmės esančios pavardės Vazbys. Žargoninis vazba `vazma, važma – vežimas su pakrauta manta” rodytų, kad taip buvęs įvardintas krovinių vežėjas.

Wątor – greičiausiai iš Ventaras ar Ventaris. Liet. ventaras „prietaisas žuvims gaudyti“.

Wenikajtys – iš Vinikaitis. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Vinikas, kuri baltarusiškai reiškusi vynuogių augitoją ar vyndarį.

Wewersajtys – iš Vieversaitis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, yra tik ankstesnė pavardė Vieversys (plg. vieversys `ankstyvas pavasario paukštis’).

Wieja – iš Vėjas (plg. vėjas).

Wierżajtys – iš Viržaitis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės, kurios šaknį virž– būtų galima gretinti su liet. viržis “šilojas”, viržti “trauktis pluta, kietėti paviršiui” ar viržėti “veržti”.

Wijas – iš Vijas. LPŽ pateikia tiktai artimas pavardes Vijaikis, Vijalis, Vijeikis, Vijelis, Vijūnas. Šaknis Vij– sietina su vijus `sukrus’. Plg. dar vijoklis `toks besivejantis augalas’, vijoti `vyti, vynioti’, vijūnas `plona mažais žvyneliais žuvis, pyplys; toks parazitinis augalas’; vijūnė `mergina, kuri sukasi apie kieno vyrą’, vijurkas `prietaisas siūlams vyti; dirvinis vijoklis’, vijutrė `toks augalas’.

Wikiel – patroniminė priesaga –el– rodo ryšį su lietuvių kalba.

Wiliwiński – veikiausiai iš Vėlyvis (žr. Wiliwis).

Wiliwis – veikiausiai iš Vėlyvis (plg. vėlyvas).

Wilkiel – iš Vilkelis (plg. vilkas `miško žvėris’, žr. Vilkelis).

Wirbał – iš Virbalas, plg. virbalas – mezgimo įrankis.

Wirżajtys – (žr.) Wierżajtys.

Witalis – iš krikštavardžio Vitalis ar Vitalius.

Witulski – suslavinta iš Vitulis < Vitas.

Wiźlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys ar Vižlius.

Wiżynis – iš Vižynis ar Vyžinis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės nuo žodžio vyža „toks apavas”.

Wojciul – iš (žr.) Vaičiulis.

Wojciulewicz – suslavinta pavardė iš Vaičiulis.

Wojciulik – iš Vaičiuliukas, kuris yra patroniminės priesagos vedinys iš Vaičiulis (žr. Vaičiuilis).

Wojczulewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaičiulis.

Wojczulanis – iš Vaičiulionis (žr. Vaičiulis).

Wojczulis – iš (žr.) Vaičiulis.

Wojda – greičiausiai iš Vaida ar Vaidas. Liet. vaidas „barnis”.

Wojdyła – iš Vaidila ar Vaidyla, plg. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas”.

Wojdyłło – iš Vaidila ar Vaidyla (žr. Wojdyła).

Wojlanis – iš (žr.) Vailionis.

Wojno – iš (žr.) Vaina.

Wojnowski – suslavinta forma iš (žr.) Vaina.

Wojsznis – iš Vaišnys. Taip vadinta vaišinti mėgstantį žmogų.

Wojtala – iš Vaitulis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.

Wojtanis – iš Vaitonis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.

Wojtukiewicz – iš Vaitukas, kuri yra vedinys iš Vaitas.

Wojtulewicz – iš Vaitulis, kuri yra vedinys iš Vaitas.

Wojtyło – (Vaitilà) – LPŽ pateikia kitus du pavardės variantus: Vaĩtila ir Vaĩtilas ir lygina jas su lenk. Wojtyło : Wojciech, tačiau atrodo, kad tokia išvada yra pernelyg skubota ir neapmąstyta. Pirma – kaip nuo Wojciech lk. kalboje gali atsirasti Wojtyło, jeigu nėra ten priesagos –yło ar –iło? Antra, kaip mechaniškai galima atmesti pusę kamieno –ciech? Atrodo, pernelyg dažnai nusigrįžtame nuo savęs ir savo istorijos. Grįžkime į Jogailos laikus, kuomet šis karalius kėlėsi į Krokuvos sostą ir vežėsi visą savo palydą. Vieni žmonės svetimame krašte lengvai prigijo, kiti nesibuvino, vis unkstė ir dejavo, kad nori namo. Ar ne nuo šio veiksmažodžio vaitoti – “aimanuoti, dejuoti, aičioti”,  ir kilusi Vaitilos pavardė? Plg. liet. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas; aktorius, vaidintojas”, viršila “puskarininkių aukščiausias laipsnis”, (žr.) pavardę Strumila, Virbyla ar Virbila…

Lietuvos spaudoje Vaitilos pavardė paprastai rašoma paraidžiui – Voityla. Tačiau tokia rašyba neperteikia pavardės fonetiškai. Todėl beliktų rašant išlaikyti jos lietuvišką kilmę ir rašyti Vaitila.

Garsiausias šios pavardės atstovas yra Karolis Vaitla (lenk. Karol Józef Wojtyła) – lenkų dvasininkas, Krokuvos kardinolas, Romos Popiežius Jonas Paulius II.

Jonas Paulius II (lot. Ioannes Paulus PP. II, it. Giovanni Paolo II, lenk. Jan Paweł II) gimė 1920 gegužės 18, mirė 2005 balandžio 2) – nuo 1978 metų spalio 16 d. iki pat savo mirties beveik 26-erius su puse metų valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės ir antru pagal pontifikavimo ilgumą popiežiumi.

Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausių XX a. lyderių, suvaidinusiu ypatingai svarbų vaidmenį griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judaistais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II-o Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.

Jis buvo vienas labiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Jis buvo poliglotas, laisvai kalbėti gebantis keliomis kalbomis: gimtąja lenkų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, portugalų, kroatų, rusų, senovės graikų ir lotynų kalbomis. Būdamas popiežiumi beatifikavo 1340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Popiežius palaikė pasaulietnio pašaukimo į šventumą mokymą.

Karol Józef Wojtyła (Karolis Juozas Vaitila) gimė 1920 metų gegužės 18 dieną (žr.) Vadovicų mieste (Lenkija). Tai antras Lenkijos kariuomenės seržanto ir iš Lietuvos kilusios jo žmonos sūnus.

1942 metais K. J. Vaitila nusprendė tapti kunigu ir slapta pradėjo ruoštis įšventinimui, kadangi šalis tuo metu buvo nacių okupuota.

1946 metų lapkričio 1 dieną Krokuvoje įšventintas į kunigus. Mokslus būsimas popiežius baigė Romoje ir vėliau grįžo į Lenkiją.

1958 metų rugsėjo 28 dieną K. J. Vaitila paskirtas Krokuvos vyskupo padėjėju.

1964 metų sausio 13 dieną įšventintas į Krokuvos arkivyskupus.

1967 metų birželio 26 dieną popiežius Paulius VI K. Vaitilai suteikė kardinolo titulą.

1978 metų spalio 16 dieną K. Vaitila išrinktas popiežiumi. Po 455 metų jis tapo pirmuoju ne itališkos kilmės popiežiumi. Oficialias popiežiaus pareigas K. Vaitila pradėjo eiti po šešių dienų.

1979 metais kelioms dienoms grįžo į komunistų valdomą tėvynę. Manoma, kad po popiežiaus atvykimo Lenkijoje suaktyvėjo „Solidarumo“ judėjimas.

1981 metų gegužės 13 dieną į popiežių Šv. Petro aikštėje šovė turkų kovotojas Mehmet Ali Agca (sk. Mehmet Ali Agdža). Popiežiaus gyvybę išgelbėjo gydytojai. Ligos patale Romos katalikų bažnyčios vadovas atleido į jį šovusiam M. A. Agcai.

1982 metų gegužės 12 dieną popiežių bandė nudurti konservatyvusis Ispanijos dvasininkas Juan Fernandez Krohn (Chuan Fernandes Kron). Pasikėsinimas įvyko Marijos šventykloje Fatimos mieste Portugalijoje. Laimei, popiežius nenukentėjo.

1987 metų birželio 8-14 dienomis K. Vaitila kaip popiežius trečią kartą apsilankė Lenkijoje. Popiežius stipriai rėmė uždraustą „Solidarumo“ judėjimą.

1987 metų birželio 25 dieną popiežius susitiko su Austrijos prezidentu Kurtu Waldheimu ir taip supykdė žydų bendruomenę, kaltinančią K. Waldheimą prisidėjus prie nacių karo nusikaltimų.

1989 metų gruodžio 1 dieną Sovietų Sąjungos vadovas Michail Gorbačiov pakvietė popiežių atvykti į Rusiją.

1990 metų balandžio 21 dieną popiežius išskrido į Čekoslovakiją, kur pasveikino šalies prezidentą Vaclavą Havelą su komunizmo žlugimu.

1990 metų spalio 18 dieną per Vatikano dvasininkų susitikimą užtrenkė duris dvasininkų santuokoms.

1992 metų liepos 15 dieną popiežiui atlikta operacija, per kurią iš popiežiaus žarnyno buvo pašalintas apelsino dydžio auglys.

1992 metų lapkričio 7 dieną anglikonų bažnyčios priimtas sprendimas leisti moterims būti įšventintoms į kunigus kaip niekada anksčiau pablogino anglikonų ir Vatikano dvasininkų santykius.

1992 metų gruodžio 7 dieną, pirmą kartą po beveik penkių šimtmečių, popiežius išleido naują universalų Romos katalikų bažnyčios katekizmą.

1993 metų rugsėjo 4-8 dienomis popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Tai buvo vienintelis popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.

1993 metų gruodžio 28 dieną Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius su Izraeliu. Tai buvo pats svarbiausias žingsnis, užbaigiantis beveik 2000 metų trukusį žydų ir Vatikano priešiškumą.

1994 metų balandžio 28 dieną popiežius paslydo vonioje ir susilaužė šlaunikaulį.

1994 metais popiežius išleido populiarią knygą „Peržengiant vilties slenkstį“ (Crossing the Threshold of Faith).

1995 metų gegužės 17 dieną, savo 75 metų jubiliejaus išvakarėse, popiežius atsisakė atsistatydinti, kaip daro kiti 75-erių metų sulaukę vyskupai. Jis teigė, kad tarnaus bažnyčiai tol, kol to norės Dievas.

1995 metų gruodžio 25 dieną pirmą kartą dėl gripo nedalyvavo Šv. Kalėdų mišiose.

1997 metų rugsėjo 9 dieną dėl silpnos sveikatos popiežius nedalyvavo Motinos Teresės iš Kalkutos laidotuvėse.

2000 metų sausio 1 dieną atidarė šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, palydėdamas krikščionybę į trečiąjį tūkstantmetį, XXI amžių pavadindamas „solidarumo šimtmečiu“.

2000 metų kovo 13 dieną popiežius paprašė atleidimo už bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių – netinkamas elgesys su žydais, eretikais, mažumomis ir moterimis.

2000 metų kovo 20-26 dienomis popiežius lankėsi Šventojoje Žemėje. Jis aplankė šventąsias Izraelio vietas ir buvo palestiniečių teritorijoje.

2001 metų gegužės 8 dieną popiežius baigė savo vizitą Sirijoje ir tapo pirmuoju popiežiumi, įžengusiu į mečetę.

2001 metų lapkričio 22 dieną popiežius atsiprašė seksualinio priekabiavimo aukų, nukentėjusių nuo dvasininkijos.

2002 metų balandį surengė JAV Romos katalikų dvasininkų viršūnių susitikimą dėl pedofilijos skandalo, sukrėtusio Amerikos bažnyčią.

2002 metų rugpjūtį popiežius paskutinį kartą viešėjo tėvynėje. Jis apsilankė Krokuvoje.

2003 metų sausio ir kovo mėnesiais vedė tarptautinę bažnyčios kampaniją prieš karą Irake.

2003 metų spalio 19 dieną popiežius kanonizavo motiną Teresę priešais 300 tūkst. žmonių minią, vadindamas ją labdaros simboliu.

2004 metų gegužės 16 dieną šventaisiais paskelbė dar šešis žmones.

2004 metų gruodžio 18 dieną popiežius Jonas Paulius II pasmerkė tos pačios lyties asmenų santuokas.

2005 metų vasario 1 dieną popiežius nugabentas į ligoninę Romoje dėl stiprios kvėpavimo takų infekcijos, iš jos išrašytas vasario 10 dieną.

2005 metų vasario 24 dieną dėl atsinaujinusio gripo pontifikas dar kartą paguldytas į ligoninę, iš jos grįžo kovo 13 dieną.

2005 metų balandžio 1 dieną pranešta, kad popiežiaus būklė labai sunki, o balandžio 2 paskelbta apie popiežiaus mirtį 21:37 Vidurio Europos (22:37 Lietuvos) laiku.

Jonas Paulius II popiežiavo gana ilgai – nuo 1978 m. iki 2005 m. (beveik 27 metus). Kaip popiežiui tai yra labai ilgai, kadangi už jį soste ilgiau pavyko išbūti tik Pijui IX (beveik 31 metus) ir pačiam pirmam popiežiui Šventajam Petrui (yra duomenų, kad jis popiežiavo 34 ar net 37 metus).

Karolis Vaitila – paprastas lenkas, kuris savo vaikystėje norėjo tapti aktoriumi, buvo susidomėjęs poezija, teatru, puikiai žaidė futbolą, tačiau vėliau pasinėrė į teologiją, pradėjo domėtis filosofija. Įstojo į kardinolo Sapiegos įsteigtą pogrindinę kunigų seminariją, po karo studijas tęsė Krokuvos Jogailos universiteto teologijos fakultete. Jis tapo popiežiumi Jonu Pauliumi II 1978 spalio 16 dieną. Jis tapo ne tik jauniausiu popiežiumi per visus tuos metus, bet ir pirmuoju popiežiumi ne italu nuo 1523 metų (šiais metais popiežius buvo olandas Adrianas VI). Jis daugiausia keliavęs iš visų pontifikų. Visuomet pasisakė už pasaulio taiką ir religinį konservatyvumą. Tai charizmatinė asmenybė, sugebanti suburti daugiatūkstantinę minią, taip pat tai ryškiausia XX ir XXI amžių bei visos bažnyčios istorijos asmenybė.

Savo žemiškąją kelionę 2005 metų balandžio 2 dieną 22 val. 37 min. Lietuvos laiku baigė Jonas Paulius II. Kaip bebūtų keista, paskelbus liūdną žinią šv. Petro aikštėje nuaidėjo plojimų banga – italai taip paprastai išreiškia savo pagarbą mirusiajam. Po kelių minučių stojo mirtina tyla. Daugelis tikinčiųjų negalėjo sutramdyti ašarų. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių.

Šventojo Tėvo palaikai buvo pašarvoti Vatikano apaštalinių rūmų trečiajame aukšte esančioje Klemenso salėje. Šv Tėvo palaikai buvo padėti ant katafalko priešais Konfesijos altorių Švento Petro aikštėje. Popiežiaus Jono Pauliaus II kūnas ilsisi Vatikano bazilikos kriptos kape, prie pat pirmojo Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro ir daugelio jo įpėdinių. Taip buvo palaidotas pagal jo testamente išsakytą prašymą – kapas turi būti žemėje, o ne sarkofage.

Lietuva taip pat pagerbė popiežių Joną Paulių II. Lietuvos vėliavos irgi buvo matomos Romoje. Trispalves prie rūbų buvo prisisegę arba rankose nešė mūsų šalies tautiečiai. Lietuvai garbės tribūnoje atstovavo V. Adamkus (LR Prezidentas), A. M. Brazauskas (LR Ministras pirmininkas), prof. V. Landsbergis. Taip pat Lietuvos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir pasauliečių delegacijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius.

Lietuvos banko proginė moneta skirta Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje pažymėti.

Wojtyszko – iš Vaitiška, Vaitiškis (žr. Wojtukiewicz, Wojtulewicz).

Wołejko – iš Valeika (valeika „tvarkingas, valyvas žmogus).

Wołągiewicz – iš Volungevičius, kuri suslavinta iš Volungė.

Wołongiewicz – žr. Wołągiewicz.

Wołukanis – iš Valukonis, plg. Valiukonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Valiukas.

Wowak – iš Vavokas, kilmė nėra aiški. Ši pavardė Lietuvoje nėra žinoma. Priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba.

Woynarowski – veikiausiai suslavinta iš Vainoras. Tai sudurtinis daiktavardis. vai- sietina su liet. vajoti, nor– su norėti.

Woznialis – iš Vaznelis (žr. Woźnialis).

Woźnialis – iš Vaznelis (patroniminės priesagos –el– vedinys iš skolinio vaznys “teismo pasiuntinys”.

Wyrwas – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Virvas (plg. virvas stora virvė, lynas’ bei pavardes Virvalas, Virvelė).

Wyszko – iš dvikamienio trumpinio Viškas, plg. Vis-kantas : Viš-kantas, Viškaitis. Pirmo dėmens reikšmė išblėsusi, antro plg. kant(r)us.

Wyżlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys, Vižlius ar Vižlionis.

 

Zaborowski – iš Zabaras (plg. kaimo vardą Zabariškės).

Zujko – iš Zuikis, plg. zuikis “kiškis”.

Zamajtys – tai iškreipta pavardė Žemaitis.

Zdanis – iš (žr.) Zdanys.

Zemel – veikiausiai iš Žemelis, kuri greičiausiai yra perdirbinys iš Žiemelis, šios artimos pavardės Žiemis, Žiemys.

Zielepucha – iš Žaliapūkas.

Zieniel – iš Zenelis, kuri yra patroniminės priesaghos –el– vedinys iš krikštavardžio Zenas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.

Zubiel – iš Zūbelis, priesagos –el– vedinys iš Zūbas; plg. tarmėse vartojamą slavizmą zūbai – „lūpos“.

Zujkiewicz – suslaavinta iš Zuikis (žr. Zujko).

Zujko – iš Zuika (plg. zuikis `kiškis’).

Zujkowski – suslavinta iš Zuika (žr. Zujko).

 

Żabicki – veikiausiai suslalvinta iš Žabas (plg. žabas `žagaras, šakagalys’). Formaliai galima būtų šią pavardę laikyti ir lenkiška, sudaryta nuo daiktavardžio żaba `varlė’. Tačiau ši pavardė veikiausiai yra pravardinės kilmės ir įvardija žmogų, kuris girioje rinko žabus ir pardavinėjo malkoms, ko negalima pasakyti apie varliautojus. Šį požiūrį remia ir kitos reikšme gretimos ar panašios logikos pavardės (žr. Žagarski, Żegarski).

Żakiewski – suslavinta iš Žakis ar Žakys (plg. žakas `krepšys, maišelis’).

Żakołd – veikiausiai iš dvikamienio asmenvardžio Žak-audas, kur pirmoji šaknis siejama su žakas `krepšys, maišelis’, antroji – su veiksmažodožiu austi, audė. Žr. dar Żakiewski.

Żegarski – suslalvinta iš Žagaras. Į lenkų kalbą turėjusi pakliūti per dzūko lūpas, kuris norėjęs išvengti tarmybės pateikė hipernormalizmą. Kadangi dzūkai žodį žengia taria žangia, tai čia vietoj Žagaras pateikėjas užrašė formą Žegaras. Tokia forma gan plačiai paplito (Augustavas, Beržalapiai, Basos (Bosse), Gibai, Grūdeniškės (Grudziewszczyzna), Rigolė (Rygol), Seinai, Skusteliai, Stabingis (Sztabinki), Suvalkai, Štabinka.

Żagarski – suslavinta iš Žagaras (plg. žagaras `sausas šakagalys, virbas’). Žr. dar Żabicki.

Żagubis – iš pirmo žvilgsnio neaiškios kilmės, tačiau įtartinai lietuviškai skambanti pavardė, išlaikyta su galūne. Gal tai dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro šaknis žag-ti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’ ir ub-yti ar ūb-yti `raginti, skatinti, maginti’. Tokiu atveju žagubis reikštų žmogų, kuris skatina ką nors negero daryti, ragina nusidėti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, tokio žodžio nerasime ir didžiajame “Lietuvių kalbos žodyne”. Todėl juo didesnis perlas yra Lenkijoje išlikusi tokia pavardė. Žmogus šia pavarde gyvena Būdvietyje, Gibų valsčiuje Seinų apskrity.

Żagunis – sveikai fontiškai perimta iš Žagūnis < Žagūnas. LPŽ ją siena su žagas ar žagti (plg. žagti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’. Žagūnas reiškia žmogų, kuris ką pražaga, niekina, dergia.

Tačiau ši pavardė gali būti ir dvikamienė (žr. Żagubis), kur pirmasis dėmuo Žag– siejamas su žagti, antrasis –un– sietinas su veiksmažodžiu unyti `barti, keikti, ūdyti”. Vienaip ar kitaip interpretuotume jos kilmę., žodžio turinys išlieka nepakitęs.

Żaładonis – iš (žr.) Žaliaduonis.

Żandarys – veikiausiai iš tarmiško Žandarys (plg. žandaras).

Żardecki – suslavinta iš Žardas.

Żardzin – iš Žardinis. Į lenkų kalbą atėjęs iš dzūkų tarmės Žardzinis.

Żebrowski – suslavinta forma iš Žebrys (plg. žebras “purvinu veidu”).

Żegarski – suslavinta forma iš Žagaras (plg. žagaras “stabaras, sausa šaka”. Lenkiškoje formoje e vietoj a galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo (plg. dzūkų veiksmažodį žãlia `žẽlia’).

Żegunis – veikiausiai perimta kaip hipernormalaizmą iš Žagunis (plg. Żagunis).

Żemejda – kilmė ne visai aiški, galbūt tai dviskiemenis asmenvardis Žem-eida, kur pirmoji šaknis sietina su žemas, antrąją sudaro trumpinys iš eidenė, eidinė `ristas žingsnis’, plg. dar eida ar eidy `dui’.

Żemejtel – iš liet. Žemaitėlis, kuri savo ruožtu yra vedinys iš Žemaitis.

Žinomas pavardės turėtojas yra Zbigniew Żemejtel.

Żemis – iš Žemys (plg. žemas “neaukštas”) arba Žiemys (plg. žiemys “šiaurys”).

Żenda – gal iš Žanda ar Žandas (plg. žandas `skruostas’). Lenkiškoji forma (e vietoj a) galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo, žr. Żegarski).

Żmujdzin – taip lkų aplinkoje buvę pravardžiuojami žemaičiai.

Żogo – iš Žiogas (plg. žiogas `šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys).

Żurkiewicz – suslavinta pavardė iš Žiurkus.

Żurkowski – suslavinta pavardė iš Žiurkus.

Żuryński – suslavinta iš Žiūrys, suprask “linkęs žiūrėti”.

Żwirowicz – suslavinta iš Žvyras (plg. žvyras `žvirgždas’).

Żybura – iš Žiburys, Žibura (plg. žiburys `šviesulys’).

Żydanowicz – suslavinta iš Židonas ar Žydonas, kuri yra kilusi iš tarmiško etnonimo židonas `žydas’.

Żygis – iš Žygis (plg. žygis „kelionė”.

Žylanis – iš Žilionis (plg. žilas).

Żyliński – suslavinta iš Žilis (plg. žilis „žilas žmogus”).

Žylonis – iš Žilionis. Tai patroniminės priesagos –on– vedinys iš Žilis ar Žilys (žr. Żyliński).

Żyluk – iš Žiliukas (patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Žilis (žr. Żyliński).

Żylwis – iš Žilvis ar Žilvys. (plg. žilvis `karklo vytelė’).

Żyłanis – iš Žilys (žr. Żyliński).

Żynda – iš Žinda (plg. žindas „bedančio arklio apkramtytas pašaro gumulas”). Šios pavardės formos Lietuvoje neaptikta, esama tik giminingų: Žindis, Žindulis, Žindulys, Žindžius.

Żyndul – iš Žindulis.

Żynel – iš Žinelė, Žinelis.

Żyniewicz – suslavinta iš Žinelė, Žinelis ar Žinia.

2017.07.09

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Matėme, kad žmonių pavardės paliko nemaža pėdsakų mūsų kaimų vardyne. Taip atsitikdavę tada, jeigu kaimo įkūrimui lemiamos reikšmės turėjęs koks nors žmogus.

Mūsų laikais gal kiek dirbtinai buvo mėginta net ir miestus įvardinti istorinių asmenybių vardu. Pavyzdžiu čia gali pasitarnauti kad ir buvęs Snečkus – ankstesnis Visagino, kur buvo pastatyta Lietuvos atominė jėgainė, vardas. Yra įmanomos pavardės taip pat ir iš gyvenamosios vietos pavadinimo, kaip antai Kaunas ar Kaunaitis. Kokiu būdu formavosi mūsų pavardės, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti.

Nuo mažumės pripratome prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad prarandame nuovoką, idant mūsų vardai ar pavardės – tai mūsų charakteristikos dalis.

Šiandien vardus gauname vos užgimę, todėl negalime tikėtis, kad vardas atspindės mūsų fizines ar dvasines savybes. Mūsų laikų vardai rodo jau tik tėvų skonį, nuovoką, prusą, asmens kultūrą ir jų linkėjimus vaikams. Karštligišką tėvų meilę naujagimiui atskleidžia ieškojimas nesuprantamų, būtinai svetimų vardų, lyg norėta būtų pasididžiuoti, kad dar tokio pažįstamųjų rate nėra buvę. Tai nėra tikroji išmintis. Senovėje vardas nusistovėdavo per ilgesnį laiką. Jį suteikdavo tėvai, šeimynykščiai, o neretai ir kaimynai. Tada vardui būdavo parenkama žmogaus būdinga savybė. Šiandien dar taip žmonės pravardes gauna.

Pavardės formavosi daug vėliau. Pastebime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turi dar tik vardus. Antai sakome: Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas, o kokios jų pavardės, net į galvą neateidavo mintis ko nors pasiklausti. Lietuvoje pavardės formavosi jau įsigalėjus krikščionybei, būtent XVI-XVII amžiais. XVIII amžiuje pagaliau visi gyventojai turi pavardes. Taigi pavardžių susiklostymas nebuvo trumpalaikis procesas. Ilgas jis buvo ir kituose kraštuose. Antai pietų Vokietijoje jos įsigalėjo jau XII amžiuje, o šiaurės Vokietijoje gerokai vėliau – XII-XIV amžiais, nors kai kur kaimuose jų neturėta dar net XVIII a. Tame amžiuje (XVIII) kaimuose vietomis pavardžių neturėjo ir lenkai, o Rusijioje jų kai kur nebuvo net XIX amžiuje, Sibire – XX a. pradžioje.

Lietuvoje pavardės ėmė rastis nuo XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios, o baigė formuotis tik XVIII a. pabaigoje (Z. Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, .38 p.).

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lietuviški asmenvardžiai dažniausiai būdavo dvikamieniai: Švitrigailašvitrus “greitas, vikrus, žvitrus” ir gailas “smarkus, stiprus”, Jogailajoti ir gailas – taigi stiprus raitelis, Visvaldas – visa valdantis, Algirdasaliai vienas “kiekvienas, visa” ir girdas “žinia”, Algimantasalgoti “šaukti” ir mantus “sumanus”, Sirvydassirti “supti, siausti, gaubti” ir vydas (išvydo, t.y. pamatė)… Ilgainiui kamienus imta kaitalioti vietomis, todėl ir turime ne tik Vytautą, bet ir Tautvydą, Vaišnorą ir Norvaišą…

Įsigalint krikščionybei, juo labiau, kad ją svetimi į Lietuvą nešė, anaiptol nerodydami vietos gyventojams nei jų kultūrinėms tradicijoms meilės ar pagarbos, įsigali ir dvigubi vardai. Iš istorijos žinome, kad Jogaila per krikštą gavo Vladislovo vardą, Vytautas – Aleksandro. Įprasta buvo šalia seno lietuviško vardo prirašyti dar ir krikštavardį, taip ir liko, pasak prof. Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, 35 p.), lotyniški įrašai: Michael alias Minegal (Mykolas kitaip Minigaila), Gregorius alias Gedigold (Grigorijus kitaip Gedigaudas) ir pan. Ilgainiui žodelį kitaip praktiškumo dėlei imta praleisti, todėl vėlesniuose įrašuose ir turime: Jonas Goštautas, Martynas Mažvydas… Formaliai atrodytų, kad tai vardas ir pavardė, bet iš tikrųjų tai dar abu vardai.

Pirmosios pavardės ėmė rastis visai natūraliai iš tėvų vardų. Kada gyventojų padaugėjo, ir jie ėmė plačiau tarp savęs bendrauti, vardo jau nepakakdavo, norint vieną žmogų atskirti nuo kito. Todėl ir griebtasi pirmiausia tėvavardžių: Juozaitis, Juozapaitis, Petraitis, Jonaitis, Palionis (nuo Palys, Apolonijus), Rapalionis (nuo Rapolas), Laurynas (nuo Lauras), Morkūnas (nuo Morkus), Jurkūnas (nuo Jurkus), Jonulis (nuo Jonas), Balulis (nuo Balys) arba vietovės vardų: Kulvietis (Kulvos gyventojas, iš Kulvos), Kaunietis (iš Kauno), Puniškis (atsikėlęs iš Punios), Ravinis (nuo ravų), Lankaitis ar Lankutis (gyvenantis lankose ar prie lankų), Užubalis (gyvenantis už balos), Pakalnis ar Pakalniškis (gyvenantis kalno papėdėje, slėnyje)… Imta įvardinti žmones ir pagal jų profesiją ar atliekamus darbus: Katilius, Račius, Bliūdžius, Degutis (kas dega degutą), Seniūnas

Greit ėmė įsigalėti ir pravardinės pavardės, pabrėžiančios kokią nors žmogui būdingą savybę: Kirkilas (nuo kirkinti, erzinti), Rėkus, Rėksnys (mėgstantis rėkaloti), Beragis, Baltaūsis, Aukštakojis, Baltušis (baltaodis), Klykūnas (rėksnys), Plikūnas (plikis, nusigyvenęs), Blusius (varguolis, nevalyvas), Gaišlys (kas gaišta laiką), Gaivenis (gaivus žmogus), Gaižius, Gaižiūnas (kas neskaniai rūgštus)… Atsirado daugybė pavardžių nuo visokių žvėrių ir pauklščių: Vilkas, Vilkelis, Katinas, Stumbras, Zuikis, Kiškis, Kiškelis, Černas, Černelis (černoti “lėtai valgyti”, – apie Kazlų Rūdą šerną vadina černu, lėtai kramsnojančiu), Sasinas (pr. sasins “kiškis”), Šarka, Karvelis, Gaidys, Gaidelis, Gaidelionis, Vištys, Viščius, Vištelis, Višteliūnas, Vištinis, Kuosa, Varna, Varnas, Varnelė, Varnelis… Turime pavardžių net iš tautvardžių, kaip antai Prancūzas, Žydas, Žydelis… ar iš daiktų: Šepetys, Kuolelis…, iš augalų Obelis, Obuolys, Agurkis, Burokas, Rugienis, Avižienis ir pan.

Lietuvos istorinėmis sąlygomis pavardės ilgainiui ėmė darytis vis sudėtingesnės, nepatogios vartoti, kadangi iki tarpukario laikų, kada buvo atsikūrusi nepriklausomoji Lietuvos Respublika, lietuvių kalba nebuvo valstybinė, ir nebuvo raštvedybos lietuvių kalba. Visuose tarnybiniuose raštuose, visoje dokumentacijoje pavardės buvo rašomos, kaip kurio svetimtaučio ausis girdėjo ar kažkurio raštininko asmeniniai interesai geidė. Kanceliarijose vartota senoji slavų ir lotynų kalba, vėliau lenkų, rusų ir vokiečių smarkiai kraipė ir mūsų pavardes. Todėl ir įsigalėjo visokiausių hibridų, neretai kažkokių pereinamųjų padarų tarp būtinumo ir įgeidžių. Tik pasižiūrėkime, kas buvo daroma su mūsų vardais ir pavardėmis. Bene lengviausia pasekti, kaip kito mūsų pavardės lenkų kalba tvarkomose bažnyčių kanceliarijose.

Turime nemažai pavardžių, kurių dėmeniu eina akies šaknis: Akinis išvirto į Akiniec, Akinčia į Akinczyc, vėliau Okinczyc. Turime sulenkintą pavardę Akinskis. Iš pavardžių Akmantas (akis ir mantas – “gudruolis”, plg. Algimantas) ir Akmanta (akis ir manta “turtas”) išėjo Akmantavičius ir Akmanavičius. Šios šaknies turime ir kitų pavyzdžių: Akštis (akstinas), iš jos išriedėjo Akštulis, kurį perkrikštyta į Akštulevičių. Turime mūsų krašte išlaikytą pavardę Akranglis (akis ir ranglėti “glamžytis” ar ranglus “glamžus”), bet lenkų ausis ją suvokia kaip Okrągły “apskritas, apvalus”. Iš Akūnis šiandien turime Akunauskas ir lenkišką pavardę Okuń. Iš jų atsekti pavardės kilmę darosi jau neįmanoma.

O štai kaip buvo kraipomos kitos pavardės:

Adamka, Adamkus > Adamkavičius, Adamkevičius, Adomavičius;

Bakša, Bokša > Bokšanskas, Bokšanskis, Bokševičius, Bokšickis;

Bučys, Bučius, Bučiulis, Bučiūnas > Bucevičius, Bučevskis, Bučinskas, Bučkauskas;

Budrys, Budrius, Budriūnas > Budrevičius;

Budzila, > Budzilauskas, Budzinskas;

Budzys > Budzinskas;

Buta, Būta, Butas, Butautas > Butauskas, Būtauskis, Butavičius, Būtavičius;

Butkus, Butkis, Butkys, Butkūnas > Butkauskas, Butkevičius, Butkovskis;

Butrimas > Butrimavičius;

Butvila, Butvilaitis > Butvilauskas, Butvilevičius, Butvinskis;

Dabušis (dabus; dėl priesagos plg. Moliušis) > Dabušinskas;

Gaidys, Gaidelis > Gaidinskas, Gaidzinskas, Gaidelevičius;

Stakvila > Stakvilevičius.

Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?

Tai tik viena kita, daugiausia iš abėcėlės pradžios parinkta pavardė, rodanti, ką mes patys kūrėme, o ką mums pridėjo svetima raštinė. Pažintinės reikšmės turi tik ta pirmoji pavardės dalis, kurią suteikė žmonės. Toji dalis atspindi mąstyseną, pastebėtas žmoguje savybes ir pan. Dirbtinė dalis yra lyg prie kojų pririštas medžio rąstas, kurį reikia paskui save tampyti ir kiekvieną kartą apsunkinti tarimą bei rašymą.

Reikia pasakyti, kad tais laikais, kada pavardžių sanklosta ėjo į pabaigą ir ėmė įsigalėti jose svetimi priedai, tie papildomi dėmenys leido manyti, kad apnaujintos pavardės turėtojas bene ir bus susigiminiavęs su kilmingaisiais sluoksniais. Antai rašytojo švietėjo Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų “bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.

Lietuvių kalboje turime daug žodžių su priesaga –onas: lavonas, laigonas “žmonos brolis”, dvaronas “dvariškis”, baronas, ir asmenvardžių: Aldona, Dvarionas, Šimonis, Maironis, Janonis, Bobonis, Palionis… Daiktavardį baronas “avinas” esame linkę laikyti svetimybe, atėjusia iš lenkų kalbos. Tačiau Briuknerio lenkų kalbos etimologinis žodynas teigia, kad žodis baran yra nežinomos kilmės prožodis (labai senas žodis). Taigi lenkų kalbos dirvoje šio žodožio negalima etimologiziuoti, kitaip sakant, nustatyti, kaip jis sudarytas, iš kur atsiradęs. Tuo tarpu lietuvių kalboje yra išlikęs kitas žodis – baras – “ruožas lauko, kokį vienu rankos mostu galima apsėti, apiberti grūdais”. Taigi baras:baronas santykiauja lygiai taip, kaip ir dvaras:dvaronas.

Netiesą sakytume, jei teigtume, kad viską mums sujaukė kitataučiai, kurie svetimosios kalbos ir kultūros dirvoje nesusivaikė ir suprasti čia nieko nenorėjo. Mes ir patys gan greit užsikrečiame “mados” dalykais ir ieškome naujovių, kas rodo mūsų pretenzingą įmantrumą. Antai Lazdynų Pelėdos romano “Klaida” svarbiausias veikėjas, jaunas lietuvis inteligentas, Petras Jonuitis veda lenkę žmoną, kuriai tokia pavardė niekaip netinka. Kokia ten Jonuitienė?! Ji ir pasivadino Janicka, o jos vyras tapo Janickis, net nemėginęs priešintis. Šitaip ir pas mus dar šiais laikais gyvojoje kalboje žinomos pavardės Šarka ar Linka oficialiųjų raštų veikiamos virsta Sorokomis ir Linkevičiais, nes patiems žmonėms ima arodytis, kad tokia pavardės forma yra padoresnė, atseit nesuprantama.

Atskirai reikia pakalbėti apie moterų “pavardes”.

Lietuvių kalboje iki mūsų laikų išliko daugel faktų, rodančių didelę pagarbą moteriai. Kol dar nebuvo pavardžių, moterys turėjo savarankiškus vardus, lygiaverčius su vyrų vardais. Štai pasižvalgykime po senąjį moterų vardyną: Aldona: Aldonas, Barinta:Barintas, Birutė:Birutis, Darkintė:Darkintas (ir pavardė Darkintis), Daugira (Dauga): Daugiras (Daugas, Daugys), Daumantė (Dauma, Daumė): Daumantas (Daumas, Daumys), DaunoraDaunoras, DobilėDobilas, Dravenė (Dravė): Dravenis (Dravys), Eigina (Eigė): Eiginas (Eigas, Eigis, Eigys), Gailigedė (Gailė, Gailutė): Gailigedas (Gailius, Gailutis)…

Lietuvių kalba visoms profesijoms ir titulams, be vyriškosios, turi ir moteiškąją formą: daktaras – daktarė, dėstytojas – dėstytoja, didvyris – didvyrė, docentas – docentė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, įpėdinis – įpėdinė, karžygys – karžygė, kepėjas – kepėja, kosmonautas – kosmonautė, maldininkas – maldninkė, mokinys – mokinė, mokytojas – mokytoja, poetas – poetė, profesorius – profesorė, rašytojas – rašytoja, šeimininkas – šeimininkė, ūkininkas – ūkininkė, vadas – vadė, vairuotojas – vairuotoja, vienuolis – vienuolė, virėjas – virėja, žiedėjas – žiedėja. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba yra pasirengusi priimti moteris ir į tas profesijas, į kurias šiandien dar joms kelias uždarytas. Tai pasakytina apie kunigystę. Šalia kunigo lygiai galimà yra ir kunigė. Jeigu į aukščiausią bažnyčios postą išrinktų moterį, šalia popiežiaus turėtume ir popiežę, kaip galėtų būti vyskupė ar kardinolė, o kariuomenėje – vėliavnešė, pulkininkė ar generolė.

Atkreipti reikia dėmesį, kad profesiją įvardijančių žodžių moteriškoji forma ne griebiantis kokios nors priesaagos, kas rodytų antrinį produktą, ji sudaroma tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir vyriškoji – pakeitus tik giminei būdingą galūnę. Ir nors priimta tvirtinti, kad, tarkime, žodis vairuotoja yra išvestas iš vyriškosios formos vairuotojas, tai tokį teiginį gali pateisinti tik faktas, kad vyrai kūrė techniką ir pirmi sėdo prie vairo. Tačiau jeigu paimsime žodį gimdytoja, tai teigti, kad jis sudarytas iš vyriškosios giminės gimdytojas būtų labai nedrąsu. Šitaip išlavintoje kalboje ir atsispindi mūsų įgimtasis, iš dvasinio paveldo kylantis požiūris į moterį, atėjęs iš tų laikų, kada dar svetimieji mums įtakos nebuvo padarę.

Kalbos faktai patvirtina, kad toks požiūris buvo įsigalėjęs ir papročiuose. Antai turime labai gražų daugiareikšmį žodį tekėti: 1. teka saulė, nes ji per dangų ne vaikšto, o mažais šuoliukais ridinėjasi, 2. teka upė, kada jos vaga greitai vanduo kūlverstomis ritasi, 3. teka ir mergina už vyro. Kodėl teka, jeigu lenkai ar rusai sako eina už vyro? Ir ką reiškia žodis tekėti? Pažįstame žodį tekėlas – “sukamas ritinio pavidalo įtaisas ašmenims galąsti”. Turime žodį tekinis – “ratas”, turime žodį tekinas – “bėgte bėgantis, lyg rituojantis”. Turime dar ir nuotaką – “tekančią merginą, jaunąją”. Visi šie faktai rodo, kad tekėti reiškė “važiuoti, rituoti”. Todėl ir sakome, kad lėta upė plaukia, greita teka. Kodėl mergina už vyro teka? Pagal mūsų papročius jaunikis sėsdavo ant žirgo ir su savo pulku jodavo pirmas, jis žmoną vesdavo. Nuotaka sėdėdavo vežime ir važiuodavo, t.y. tekėdavo už savo vyro. Todėl svarbu ir ateičiai kalboje išlaikyti šias senąsias formas, rodančias, kaip mūsų protėviai pagarbiai elgdavosi su moterimis. Tegul šis dvasinis turtas būna paveldimas drauge su kalba.

Iš kur šiandien moterų “pavardės”, regis, nieko bendro neturinčios su mūsų dvasinės kultūros esme? Yra jos dvejopos: vienos nurodo į mergaitės tėvą, kitos – į žmonos vyrą. Kodėl tik dukros yra tėvo priklausomybė, o sūnūs auga su savarankiška, iš tėvo paveldėta pavarde? Gyvoji kalba vienodai traktavo ir mergaites, ir berniukus, vienus vadindama, tarkime – Balyčiukais ar Balytaičiais, kitus – Balytaitėmis ar Balyčiūtėmis. Šitaip visai priimtina, nes taip nurodoma, kieno jie vaikai. Bet kai kalbama apie pavardes, tada ir pastebime, kad berniukai gimsta su tėvo pavardėmis (Balyta), mergaitės gauna tik nuorodą, kieno ji dukra (Balytaitė, Balyčiūtė). Kada mergina išteka, gauna nuorodą į vyro pavardę. Bet ar tą nuorodą galima vadinti pavarde? Jos “pavardė” tik nusako, kieno ji esanti žmona, mūsų atveju – Balytienė. Lygiai taip kaime už Petro ištekėjusi moteris vadinama Petriene, už Jono – Joniene. Kad ir ji turi vardą, neretai visai pamirštama. Dažnai kaimo žmonių bendravime jaunamartės vardas visai nėra reikalingas. Ištekėjusios moterys kaimynams lieka tik petrienėmis, jonienėmis, bronienėmis

Beje, vyrai nepraranda nei savo vardo, nei pavardės. Galima čia būtų aiškinti, kuriais laikais ir kieno veikiami šitaip nuvainikavome moterį. Galima pasakyti, kad tai atsitiko po to, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Bet ji ne iš dangaus nupuolė, o ją nešė lenkų dvasininkai. Tuomet ir įsigalėjo tas mums svetimas požiūris į daliąją lytį. Nors jis ir nekyla iš krikščioniškosios ideologijos, tačiau dėl istorinių aplinkybių prie jos buvo prisiplakęs. O tai moterį žemina.Mes nemokėjome tų dviejų sąvokų išpainioti. Per ilgą laiką žmogus susigyvena net su vergyste. Juk jau daug kam ir sovietinė santvarka visai buvo bepradedanti būti priimtina, nes “leido” gyventi. Štai koks dosnumas – turėjo teisę leisti mums gyventi, tai ir dievinkime ją. O laisvę ar suteikė? O juk tik laisvei poetai himnus gieda.

Kada per televiziją moterys kalbininkės gina savo moteriškąsias “pavardes” ir jomis didžiuojasi, aiškindamos, kaip tai labai originalu, sunku darosi suprasti, kurie čia esame teisūs. Atsakyti galima tik taip: su vergyste jau susigyventa. Moterys vaikšto galvas nulenkusios, akis paslėpusios, ir sako, kad kitaip jau nenori.

Apie vyriškas ir moteriškas pavardes. Argi moteriškosios pavardės egzistuoja, argi tokios gali būti? Turime iš vardo kilusią Jogailos pavardę. Jau žinome, kad ji reiškia stiprų raitelį. Nors jodė dažniausiai vyrai, vardo (ir pavardės) forma yra moteriškoji. Daugelis “vyriškų” pavardžių išlaikė senąją moteriškąją formą: Abišala, Alekna, Aleksa, Alseika, Apyvala, Bauža, Bitė, Cvirka, Daugėla, Deveika, Doveika, Eida, Geiba, Inčiūra, Yla, Jančė, Kareiva, Kaušpėda, Kirkila, Kuosa, Lapė, Linka, Mažeika, Montvila, Noreika, Osteika, Praleika, Raila, Sauka, Smetona, Sruoga, Staugvila, Steneika, Strebeika, Strumila, Stubra, Stumbra, Sudeika, Survida, Susvilka, Šamata, Šapoka, Šarka, Šerteika, Šereiva, Šerepka, Šerna, Šiugžda, Tarabilda, Taraila, Taranda, Taurila, Tyla, Uoka, Urbša, Urka, Urla, Vizgaila, Vizgirda, Zuba, Žvirėla

Vyrai jas turėdami anaiptol nesumoteriškėja. Tai kodėl tų pavardžių negali turėti moterys? O kodėl jos negali turėti vyriškosios pavardės? Negi nuo to suvyriškėtų? Juk pavardė – tai šeimos vardas, ne kurios nors lyties žmogaus. Tam reikalui turime asmens vardą, kuris nurodo ir lytį. Latviai buvo ankstesni ir apsisprendė dėl moterų pavardžių. Įdomu, ar jų priespauda buvo sunkesnė, negu mūsų, ar jų engėjai buvo kultūringesni.  Šią problemą išprendė ir lenkai, kurie mums primetė tokią keistenybę, kad apipėšė moterų pavardes. Bet galutinis žodis priklauso pačioms moterims. Kol jos neįsisąmonins problemos, tol vyrams bus gerai, kaip yra. Beje, susimąstyti reikėtų ir patiems vyrams dėl savo užgriosdintos pavardės.

Pavardės ir vardo grakštumo ypač pasigendame, kada jos įvardija įžymybes, jei, tarkime, eina greta meno kūrinių, nes tuomet toji pavardė tampa visuotine savastimi ir turėtų būti skambi bei lengvai įsimintina. Lengva suprasti, kad literatūros kūrėjų pavardės yra dėkingesnės tos, kurios yra smagios. Sugretinkime du pavyzdžius: Podkomarauskas ir Janonis, ir iškart pajusime, kurią pavardę greičiau pasigausime.

Slapyvardžius žmonės rinkdavosi neretai dėl to, kad siekė nuslėpti savo autentišką pavardę nuo cenzūros. Ypač tai pasakytina apie spaudos draudimo metus. Tačiau neretai slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai savo kūrinius dar ir dėl to, kad jų tikroji pavardė buvo iš tiesų didelis griozdas. Palyginkime: Aistis ir Kossu-Aleksandravičius. Ir transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas sugebėjo pasirinkti dėkingus pseudonimus. Juk Dariaus pavardė teikia mums kur kas daugiau romantikos, negu jo tikroji Jacevičius. Šitai gerai suprato žmonės, patarę lakūnams prieš skrydį “persikrikštyti”.

Kad turėjo gerą kalbos skonį, galima pasakyti ir apie lietuvių literatūroje plačiai pasireiškusias moteris. Pavyzdžiu čia galima pateikti Žemaitę (Juliją Žymanatienę), Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), Lazdynų Pelėdą, Petkevičaitę-Bitę, ir pagaliau Salomėją Nėrį (Salomėją Bačinskaitę-Bučinskienę). Moterų slapyvardžiai juo iškalbingesni, kad jie išlieka pastovūs, nepereina “mutacijos” vedybų atveju, nenurodo į tėvą ar vyrą, kurių, galimas daiktas, indėlis nėra jau net tiek reikšmingas, o dėmesį kreipia į save ir į savo talentą, kitaip sakant, ir moterys išlaiko savo asmenybių suverenumą.

O štai pastaruoju metu ir vėl iškilo nauja problema: artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams savo kandidatūras jau kelintą kartą ėmė kelti ir moterys. Viskas buvo aišku, kol kandidatuodavo patys vyrai. Tai buvo prezidento rinkimai. Bet štai apie savo kandidatūras prašneko ir moterys. Ar tąsyk tinka sakyti prezidento rinkimai? Vargu. Lietuvių kalba ir didžiuojasi tuo, kad visas funkcijas, kurias eina vyrai, vadina vyriškosios giminės daiktavardžiu (mokytojas, inžinierius, profesorius), ir moteriškosios giminės daiktavardžiu, jeigu jas eina moterys (mokytoja, inžinierė, profesorė). O jeigu kalbama apie mišrią kompaniją? Daugiskaitos atveju priimta visus drauge vadinti vyriškąja gimine, nors taip ir ne visai patogu, pvz. tėvai (tėvas su motina, ar patys vyrai tėvai?), mokytojai (mokytojas ir mokytoja ar tik vyrai mokytojai?), profesoriai (profesorius ir profesorė), taigi ir prezidentai (prezidentas ir prezidentė, kol kalbame apie vyrus ir moteris, einančius ir ėjusius tą funkciją). Bet čia turime įpatingą atvejį, kada išrinktas gali būti tik kuris vienas prezidentas ar prezidentė. Tokiu atveju šių rinkimų netinka vadinti nei prezidento, nei prezidentės rinkimais.

Ir iš tiesų teisi yra pirmoji kandidatė į prezidentes ponia Liucija Bačkauskaitė, kuri pati siūlė šią politinę kampaniją vadinti prezidentiniais rinkimais. Skubėkime tokiai minčiai pritarti, nes šiandien jau ir turime moterį prezidentę, išrinktą 2009 (Lietuvos vardo tūkstantaisiais) metais. Kuomet bandome suplakti profesiją į vieną vyrišką formą, imame pripažinti, kad tokiu atveju lytis ne taip jau ir svarbu. Kai susergame, einame pas gydytoją – nesvarbu, kas jis bus – vyriškis ar moteris. Čia ir imame suprasti, kad iš tiesų ir šiuo atveju pabrėžti profesijos specialisto lytį darosi atgyventa problema.

Toliau pakalbėkime apie Punsko-Seinų-Suvalkų krašte labiau žinomas gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytas pavardes, pasiaiškindami, iš ko jos sudarytos ir kaip apaugdavo nereikalingomis priesagomis. Beje, kai kalbame apie pavardes, pamatome, kad vadinamosios moteriškos pavardės niekur taip ir neatsiskleidžia, nes jos nėra savarankiškos, visuomet yra šliejamos prie vyrų – tėvo ar tuoktinio.

Adukauskas – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, sudaryta iš krikštavardžio Adas (Adomo trumpinys) ir mažybinės priesgos –uk– vedinys įgavęs pavardės formą, kuriai kanceliarijoje buvo suteikta dar slaviška priesaga –ausk-.

Agurkis – yra galūnės –is vedinys iš daiktaviordžio agurkas. Lenkų kalba, šią pavardę prisiimdama, pasitraukia kiek arčiau savęs ir rašo Ogurkis. Tai jau panašiau į ogórek, tačiau šaknies balsė u ir galūnė yra tie nepaslepiami kipšo ragai, kurie išduoda visą kilmės paslaptį.

Akulionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Akulis.

Aleksa – tai krikšto vardo Aleksandras ar Aleksandra trumpinys, kuris kilęs iš sulotyninto graikiško Aleksandros. Graikiškai alekso reiškia “saugoti, ginti”, anēr (kilmininkas andros) “vyras, žmogus”. Taigi Aleksandrą reikia suprasti kaip “žmogų gynėją”.

Kitos giminingos pavardės: Aleksaitis, Aleksanderis, Aleksandra, Aleksandraitis, Aleksandras, Aleksas, Aleksejūnas, Aleksejus, Aleksendravičius, Aleksenis, Alekseriūnas, Aleksevičius, Aleksiejanka, Aleksiejevičius, Aleksiejukas, Aleksiejūnas, Aleksiejus, Aleksieriūnas, Aleksierius, Aleksikas, Aleksynas, Aleksinskas, Aleksiokas, Aleksis, Aleksiukas, Aleksiūnas, Aleksius, Aleksonis, Aleksotskis

Ališauskas – tai veikiausiai suslavinta pavardė iš Ališius, Ališaitis. Pirmoji yra galūninis vedinys, antrąją sudaro šaknis ališ– ir priesaga –aitis. K. Būgos teigimu reiškia “plikšis”, taigi Ališauskas reiškia neturtingą žmogų.

Andriuškevičius – suslavinta iš Andriuška, kuri iš krikštavardžio Andrius.

Anzalis – yra sudzūkinta forma iš Anzelis, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš vokiškų vardų Hansi, Hanseler, Hansel (iš Johannes “Jonas”). Kitos giminingos pavardės: Andzelis, Andziulis, Andzinis, Andziulaitis, Andziulionis, Andzius, Anza bei Andzeliavisčius, Andzevičius, Andzikavičius, Andziulevičius, Anzelevičius, Anzevičius. Šis ir daugelis kitų pavyzdžių tik patvirtina, kaip veikiausiai dėl žmonių ir tarnautojų neraštingumo nepagarbiai elgtasi su žmonių pavardėmis.

Augulis – turi taip pat plačią giminę: Auga, Augaitis, Augas, Augė, Augėnas, Augenis, Augis, Augys, Auglys, Augonis, Augulys, Augūnas, Augus (įvairių lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai), o vėliau ir Augulevičius bei Augunauskas. Pavardėms pradžią davė žodžiai: augus, augti, auga “augimas”…

Auruškevičius – suslavinta iš Auruška, kurios lietuviška daryba bet iš rytų slavų šaknies.

Babkauskas – mūsų (Seinų-Suvalkų-Punsko) krašte žinoma tik tokia šios pavardės forma. Tai iš slaviškos žodžio formos baba, babka vediniai. Tačiau Lietuvoje žinoma ir daugiau jos variantų: Babikas, Babina, Babinas, Babynas, Babinskas, Babys, Babiška, Babiškus, Babkaitis, Babonaitis, Babonis bei Babaliauskas, Babkevičius, Babkinas, Babolauskas… Punsko krašte (Vaitakiemyje) Ulijonas Babkauskas buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.

Bačkūnas – galbūt iš Bačkus ar Bačka priesagos –ūnas vedinys, rodantis jau antros kartos pavardę. Įdomu, kad ji nėra įregistruota “Lietuvių pavardžių žodyne”. Į mūsų kraštą bus atėjusi bene iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Tokią pavardę turėjo lietuviškai kalbantis save vokiečiu laikęs žmogus. Tačiau jos variantų Lietuvoje gausu.

Baguckas – iš lk. Bagucki.

Balcevičius (lk. Balcewicz) – kanceliarijos sulenkinta Balčiaus pavardės forma, sudaryta nuo būdvardžio baltas.

Balyta – gal priesagos –yta vedinys iš Balys, kuri savo ruožtu kyla iš slaviško vardo Boleslovas ar Bolesius, Baliasius. Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ) duomenimis aptinkama ji tiktai Vilkaviškio, Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos ir Punsko apylinkėse bei Baltarusijos teritorijoje (Balit).

Baliūnas – tos pačios šaknies vardažodis, kaip ir Balyta, tik kitos priesagos vedinys. Priesaga –ūnas rodo jau antros kartos pavardę. Tačiau šią pavardę galima sieti ir su liet. daiktavardžiu baliūnas “ajeras”.

Balkus – turi dvejopą šaknies priegaidę – tvirtapradę, ir Punsko krašte tvirtagalę. Ją galima sieti su veiksmažodžiu balkti “balti, balsti, balksti”.

Ši pavardė turi visą būrį giminaičių: Balkė, Balkelis, Balkis, Balkys, Balkūnas bei suslavintą formą Balkevičius.

Balulis – patroniminės priesagos vedinys iš Balys.

Bancevičius, Bansevičius – kilusios iš krikštavardžio Benediktas (Benas) baltarusiškos formos Benecki. Bronius Bansevičius iš Valinčių buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.

Baranauskas – taip lenkakalbėje kanceliarijoje suslavinta Barono pavardė. Antanas Baranauskas – Seinuose vyskupavęs ir ten pat palaidotas žinomas anykštėnas, lietuvių poetas, “Anykščių šilelio” autorius.

Baravičius – LPŽ autorių siejamas su lenkų Borowicz (lk. bór “šilas”). Bet gali būti ir suslavinta lietuvių pavardė Baras, kuris turi apeliatyvą (bendrinį vardą) baras “vienu rankos mostu apsėjamas lauko ruožas”, bet ir „koks didesnis žemės plotas“. Tuomet suslavinta pavardės forma rodytų žmogų, turėjusį daug žemės ir didelį lauką. Toks seinų krašto dvarinikas ir buvo gavęs Baravičiaus pavardę. O kai Kreivėnų kaimo gyventojas Petras Uzdila XX a. pirmoje pusėje perėmė kitoje kaimo linijoje esantį platų ūkį, buvo pravardžiuojamas Baravičiumi.

Bartnykas – kilęs iš profesijos pavadinimo. Dzūkiškai bartnykas “bartninkas” reiškia “drevininkas, bitininkas”. Lenkų barć “avilys”. Viena iš Prūsijos žemių (į rytus nuo Olštino Alnos upės) buvo vadinama (žr.) Barta. V. Mažiulio manymu šis žemės vardas kilęs iš upėvardžio pr. *Barta, kuri susišaukia su lietuvių Bartuva. V. Mažiulio teigimu Barta yra vedinys iš veiksmažodžio *bar– “kunkuliuoti, kilti, virti” (“Prūsų kalbnos etimologijos žodynas”, I t.). Ir liet. veiksmamžodis bartis nusako, kad kai žmogus barasi, jame viskas kunkuliuoja, verda. Išeitų, kad lenkų barć “drevė, avilys drevėje” yra baltų kalbų veldinys ir reiškia tai, kas viduje kunkuliuoja, verda, dūzgia. Lietuviai šį žodį jau pamiršo.

Esama ir giminingų pavardžių: Bartininkaitis, Bartininkas, Bartys.

Batvinskas – tai jau suslavinta forma iš Batvinio, kuri kilusi iš daržovės vardo batvinis. Giminingos pavardės: Batvinius, Batvinka ar dzūkiška Bacvinskas.

Baudys – sietinas su liet. baudinti “raginti, kurstyti, skatinti” arba su veiksmažodžiu bausti “versti ką nors daryti, skirti baudą”. Dzūkai ją taria Baudzys. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą – Baudzis.

Bendorius – veikiausiai kilęs iš slavizmo bendorius (r. bondarj “kubilius”).

Bernatavičius – suslavinta iš Barnatonis, kuri yra vedinys iš Bernotas, o ši iš Bernardas.

Berneckas – yra veikiausiai skolinys iš lenkų Biernacki (iš krikštavardžio Bernard). Tačiau gretimos pavardės Bernys, Berniūnas, Bernius – vediniai iš bernas “paauglys, berniokas” – rodo, kad ir berneckas gali būti suslavinta forma iš Bernys.

Birgelis – viena iš garsėjančių mūsų krašto pavardžių. Jos įvairių variantų yra ir Lietuvoje: Birgela, Birgelas, Birgelis, Birgeris, Birgilas, Birgelevičius, Birgiola, Birgiolaitis, Birgiolas, gal ir dar kokių. “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia patikimo pavardės kilmės aiškinimo. Iš ten sužinome, kad jos kilmė neaiški. Pateikia kalias galimas interpretacijos: birgilas “birgalas, nenusisekęs prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas; bizalas; prasta sriuba” (žr. Lietuvių kalbos žodynas), birgelis “bet koks prastas gėrimas”. Toliau teigiama, kad gali būti kartais sulenkinta iš *Birgaila, plg Jagełło < Jogaila arba iškreipta iš Birgėla (žr. K. Būga, I t., 1958, 248 p.). Dar plg. vok. Bürgel, Birgle, Bergel : Burg “pilis” (M. Gottschald, 1954, p. 216). Dar nukreipia į formą Bérgelis. Kai kas teigia, kad Birgelį reikia sieti su vokiškuoju Bier “alus”.

Šitos pavardės kilmės aiškinimą vis dėlto galima išplėsti. Atėjusi ji iš labai tolimų laikų. Lietuvių akademinis dvidešimttomis žodynas paduoda du artimai skambančius ir pavardę primenančius žodžius: birgalas ir birgelas – nenusisekęs, prastas naminis alus  ar šiaip koks prastas gėrimas”, ir trečią – birgelis – tai bet koks prastas gėrimas. Esama ir kitų panašių pavardžių: Birmantas, Bertautas. Tai sudurtiniai žodžiai. Pirmasis dėmuo yra giminingas su lietuvių bir-ti ir ber-ti. Dėmuo bir-ti yra aptinkamas ir lietuviškame varde Birutė. Žodžio dėmuo bir– nurodo čia daikto smulkumą, nes byra tik smulkūs daiktai. Taigi varde Birutė yra net du smulkumą rodantys dėmenys – šaknis bir– ir antras – priesaga –ut-. O mus dominančios pavardės (Bir-gel-a) antrasis dėmuo reiškia gėlą – skausmą. Šitaip suprastas vardas Birgėla reikštų smulkų skausmą. Kadangi tai sietina su žmogumi, reikia suprasti, kad taip įvardintas yra atsparus skausmui žmogus, pakeliantis didelę širdgėlą, tačiau gebantis save sutramdyti ir tos širdgėlos neparodyti.

Norėtųsi pateikti ir dar vieną, man regis, labiausiai tikėtiną požiūrį į šios pavardės kilmę. Mažybinės priesagos –aitis, –elis, –ėkas, –ėnas, –ikas, –ulis, –utis, –ūnas ir kitos neretai nurodo esant ką kieno sūnumi. Taigi ir žodyje Birgelis priesaga –el– yra nuoroda, kad taip įvardintas asmuo esąs kažkokio Birgos sūnus. Tik to Birgos šiandien niekur neturime. Tačiau Kazimieras Būga nurodo prūsišką žodį Wose-birgo (K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, I t., 435 p.), kas reiškia ožkos irštvą, guolį ar landynę. Antrąjį dėmenį birgo primena ir lietuviškas veiksmmažodis birg-in-ti – tausoti, po nedaug eikvoti, taupyti. Tuomet mūsų ieškomas birga būtų taupus žmogus. Tačiau mūsų kalbininkas Vytautas Mažiulis, tyrinėdamas prūsų kalbą, surado žodį birgakarkis, reiškiantį “samtis”. Tai sudurtinis daiktavardis. Pirmasis dėmuo birga– veda į prūsišką žodį – birgan, reiškiantį virimą, o karkis tai iš karnos padaryta “taurė”. Išvestinis prūsų aubirgo reiškia virėją (pažodžiui – išvirėją). Visa tai suvedę galėtume suvokti, kad mūsų ieškomas žodis birga ir reikštų virėją (lietuviai nevartoja priešdėlių žodžiuose kepėjas, siuvėjas, virėjas…). Turime pagal amatus sudarytas pavardes Girnius (girnų meistras), Katilius (katilų gamintojas, Kiaulėkas (iš Kiaulius – kiaulių piemuo, taigi Kiaulėkas esąs Kiauliaus sūnus), Puodžiūnas (Puodžiaus sūnus), StalioraitisStalioiriaus “Staliaus” sūnus), Bajoras ir Bajoraitis (Bajoro sūnus)… Birgelių pavardė čia visiškai pritampa prie sistemos. Mažybinė forma nurodo, kad pagal darybą yra ji jau antros kartos – pirmoji buvo birga “virėjas”, ir iš jo sudaryta Birgos pavardė. Iš čia aiškėja ir anksčiau iš “Lietuvių pavardžių žodyno” paimtas daiktavardis birgalas, tai to paties birg– kamieno vedinys. Tik priesaga –alas rodo virimo menką produktą – palygink ėdalas, jovalas, kvaišalas, paistalas, skiedalas, svaigalas (nereikia jų painioti su čia atsitiktinai fonetiškai sutampančiais žodžiais –augalas, gaivalas, vabalas, virbalas…).

Lieka dar paaiškinti, kodėl šioje pavardėje kirčiuojama ne priesaga Birglis – tuomet daugiskaitoje turėtų būti Birgliai, kaip lauklislaukliai ar JonlisJonliai (taip tardami labai nepagarbiai iškraipome pavardės formą ir nusikalstame istorinei tiesai), tikrasis kirtis vienaskaitoje yra šakny, daugiskaitoje – galūnėj: BìrgelisBirgeliaĩ (kirčiuoti reikia pagal 3b paradigmą). Čia turime pejoratyvinio kirčio pavyzdį, kaip ir pejoratyvinė yra minėtoji priesaga –alas (vapalas, paistalas), –elas arba –ėzas (vaikėzas “nekoks vyras”). Žodyje Bìrgelis kirčio atitraukimas rodo menkinantį reikšmės atspalvį. Iš to reiktų spręsti, kad tasai pirmasis Bìrgelis – Birgos sūnus – buvęs menkas, prastas virėjas. Mūsų tarmėje turime panašų kirčiavimo atvejį: vaikẽlis – geras vaikas, ir vaĩkelis – padykęs vaikėzas, ar tarp Smalėnų ir Seinų esantis Skustelių kaimas (Skusteliaĩ) nuo pavardės Skùstelis – menkas ūkininkas, kuris tik avižukes dalgiu skusdavęs, skabydavęs, nes tos neužaugdavusios.

Žmonės bijo, kad jų pavardė nenurodytų į visuomenėje suprantamas menkybes, ir įsižeidžia, jeigu pavardės kilmė aiškinama ne taip, kaip kam norėtųsi. Griebiamasi kūdikiui suteikti  šventųjų vardus, kad tie juos globotų. Tai, žinoma, gražu. Taip nusakome mūsų intencijas naujagimiui. Tačiau užsikalbėjus apie šventus vardus mums pažįstamas ir autoritetingas kunigas prelatas Edis Putrimas (beje, jo pačio pavardė yra nuo putra – virtas gėralas, prasta pieniška sriuba) nurideno savo skardų juoką per visą platų lauką ir paaiškino: “Tai tasai žmogus buvo šventas, o mes savo šventumą kiekvienas atskirai turime įrodyti”. Šitaip aiškino ir mūsų parapijos šviesaus atminimo klebonas Antanas Šuminskas, išgirdęs močiutę atsiprašinėjant, kad jos anūkėlės vardas nėra šventas. “Tegu bus mergytė šventa, tai ir jos vardas bus šventas”, paaiškino namuose apsilankęs kunigas.

Įdomumo dėlei reikia pridurti: vokiškasis alaus vardas Bier net patiems vokiečiams nieko nesako. Tai mėgstamo gėrimo pavadinimas ir tiek. Remdamiesi prūsų – mūsų baltiškos genties – žodžiu birga ir mūsų žodžiais birti ir birginti galime pasakyti, kad vokiečiai ne patys sugalvoję tokį gėralo ar viralo pavadinimą, o paveldėję iš indoeuropiečių – baltų kalbų, perimdami vardą kartu su produkto gaminimo metodika, tik sutrumpinę jį pagal savo kalbos dėsnius į bier-, kuris nurodo sąsają su virimo menu. Įsidėmėkime, vokiečių Bier – alus yra virimu gaminamas maisto produktas. Ar vokiečiai neturėtų būti dėkingi baltams, išsaugojusiems jų mėgstamo alaus vardo etimologiją? Žodį sutrumpino, bet šaknies balsio y ilgumą išlaikė, rašydami ie. Dzūkai iki šiandien čia taria ilgą y: Byrgelis. O mes šiandien ir Birgelio pavardę bandome etimologizuoti graibydamiesi vokiečių kalbos.

Dar digresija dėl Wose-birge ir birgos. Be šilimos ir puodo neužvirsime. Kai puode užverda vanduo, pro dangtį trupinėliais byra lašai ir raičiojasi ant karštų lankainių. O kai tausojame, kitaip sakant birginame, ar negeidžiame laisviau kokius išteklius eikvoti? Ar tuomet mums širdis nešyla? Tai šilimas ir nuo kaitros skysčio byrėjimas ir yra virimo požymis. Kaip visa susiję. Iš čia matome, kaip mokėmės mąstyti ir kalbėti, ir kaip jotviai ir prūsai buvo mums artimi. Šitaip galima suprasti. Kodėl lietuvių kalba brangi nūdienei kalbotyrai. Čia verta priminti, kad ir vokiečių žodis Berg „kalnas“ susišaukia su baltišku mąstymu. Juk kalnai ir primena mums puode kunkuliuojantį virmenį „verdantį vandenį“.

Ryškiausias šios pavardės atstovas mūsų krašte yra Sigitas Birgelis – Lenkijos lietuvių leidinio “Aušros” techninis redaktorius, poetas, fotografas, Punsko internetinio puslapio redaktorius, visuomenininkas.

Bliūdžiusbliūdų “dubenių ar indų” gamintojas, taisytojas ar pardavėjas. Bet šią pavardę galima sieti ir su liet. veiksmažodožiu bliūdyti “virkdyti, erzinti”.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Juozas Bliūdžius – Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.

Šalutinės pavardės: Bliūdys, Bliūdžiūnas, Bliūdžiuvaitis bei Bliūdinskas, Bliudžinskas.

Bobinas – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu boba, nors įmanoma, kad tai iš lenkų Bobin skolinys (lk. bób “pupa”). Tą antrąjį kilmės variantą, kurį teigia ir LPŽ autoriai, patvirtintų ir trumpas šaknies kirčiuotas o. Tačiau tartis galėjo būti paveikta lenkų, juo labiau, kad fonetiškai šios dvi pavardės sutampa. Pirmąją hipotezę liudytų ir kita vietovardyje išlikusi pavardė – (žr.) Bobonis, kur šaknies o yra ilgas.

Kitos giminingos pavardės: Babaitis, Bobaitis, Bobelis, Bobėnas, Bobičius, Bobikaitis, Bobikas, Bobina, Bobynas, Bobis, Bobys, Bobkaitis bei Bobilevičius, Bobkauskas

Bobonis – jau užmiršta, išnykusi pavardė, nepažįsta jos ir LPŽ. Išliko tik kaimo vardas Seinų valsčiuje (žr.) Bobonys, kuris ir liudija buvus čia tokia pavarde žmogų. Tai pavardėms būdingos priesagos –onis vedinys iš daiktavardžio boba.

Bogušas – trumpinys iš lk. Bogusław.

Brazinskas – iš lk. Brzezinski.

Brilis – veikiausiai slaviška pavardė.

Budzeika – yra dzūkiška pavardės forma, susijusi su veiksmažodžiu budinti ar budėti ir semantiškai artima yra su Budreika.

Kitos giminingos pavardės: Budzila, Budzilas bei Budzevičius, Budzilauskas, Budzilavičius, Budzinauskas, Budzinavičius.

Budzinskas – yra vėl dzūkiškos pavardės forma, išvesta iš veiksmažodžio budinti, bet jau priėmusi slavišką priesagą. Tai tos pačios giminės pavardė, kaip ir Budzeika.

Kitos artimos pavardės: Budzis, Budzys, Budzišius, Budzius, Budzka (priesaga -k-), Budzys, Budžys, Budžiulis, Budžius bei Budzinauskas, Budžinauskas, Budžinskas.

Buračiauskas – suslavinta iš Buračias, kuri iš Burokas.

Burauskas – Tai suslavinta pavardės forma. Ji veikiausiai bus kilusi iš vardažodžio Bura, Būra ar Buras. Dėl galimo būdvardžio buras “pilkas” žr. kaimas Burokai. Galėjęs jis reikšti pilką ar rudą spalvą. Ši pavardė rodytų milinę ar rudinę dėvintį žmogų.

Kitos giminingos pavardės: Buraitis, Būraitis, Buris, Burka (su priesaga –k-) bei Burinskas.

Burdinas – turi apeliatyvą burdinas “sudraikytais plaukais, susivėlęs” (burdyti “draikyti, taršyti”, bei ištiktukas burdinkšt “keberiokšt”). Kitos giminingos pavardės: Burda, Burdaitis bei Burdanavičius, Burdilauskas, Burdinauskas.

Burdulis – taip pat sietinsas su veiksmažodžiu burdyti “draikyti” arba “sunkiai ką nešti”. Dėl priesagos –ulis galima sugretinti kitus iš veiksmažodžių kilusius daiktavardžius: burbėti – burbulis, bėdoti – bėdulis, brugzti “plerpti, birgzti” – brūzgulis, burzdėti – burzdulis, burgzti – burzgulis “vaikų žaislas, ūžlė”, dundėti – dundulis “perkūnas”.

Butkevičius – suslavinta iš Butkus.

 

Cibulskas – iš lk. Cybulski.

Cirušis – gali būti ta pati šaknis, kaip ir Sirūnas (žr. Z. Zinkevičus “Lietuvių antroponimika” 194 p.), kur sirti reiškia “gaubti, supti”, plg, Sirvydas (sudurtinis dvikamienis vardas sirti ir išvysti). Cirušis, kaip ir galimas Sirušis, yra priesagos –ušis vediniai (plg. Moliušis).

Čarneckis – lenkiškos kilmė iš būdvardžio czarny “juodas”.

Čėpla – turi apeliatyvą (tikrinį daiktavardį) čėpla “lėtai valgantis”, kuris sietinas su veiksmažodžiu čėploti “lėtai kramsnoti”. Kitos giminaitės: Čepla, Čėplaitis, Čeplys bei Čeplauskas, Čeplevičius.

Čerlionis – patroniminės priesagos –onis vedinys iš neaiškios pavardės. Jos nepateikia ir LPŽ. Galbūt ji yra iškreipta Čiurlionio forma? Artimiausia užfiksuota pavardė yra suslavinta forma Čerlinskis.

Černelis – iš Černas; liet. černas “šernas”.

Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Punsko licėjaus direktorė.

Čėsna – iš lenkų Szczęsny.

 

Dabulis – visuma perimta pavardė Dabulis, kuri gretinama su būdvardžiu dabus. Darybą plg. su pavardėmis Gerulis – geras, Gražulis – gražus, Mažulis – mažas.

Dangelis – mūsų krašte tokia pavarde buvo folksdoičis, veikiausiai atvykęs iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet jautėsi vokietis (plg. Bačkūnas). Jo pavardė skamba labai lietuviškai (plg. dengti, danga), tačiau yra iš germanizuotos vardo Danielius lyties, plg. vok. Dangel arba Dengel. Turi ji ir giminiškų pavardžių: Dangals, Dangelaitis, Dangėlaitis bei Dangelevičius. Priesaga –elis čia yra atsitiktinė sutaptis.

Dapkevičius – suslavinta iš Dapkus ar Dabkus. Taip įvardinta mėgstantį puoštis žmogų.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Petras Dapkevičius, šviesus krašto ūkininkas, aktyvus kultūros skleidėjas, straipsnių autorius.

Degutis – greičiausiai yra pramintas nuo degutis “kas verčiasi deguto darymu, kas dega degutą”. Yra ir šalutinių pavardžių: Degučis bei Deguckas, Degutskis.

Juozas Degutis iš Agurkių kaimo buvo garsus liaudies muzikantas, grojo armonika.

Domanskas – iš lk. Domański.

Dragūnaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš apeliatyvo dragūnas.

Drūtys – yra galūnės –ys vedinys. Sietinas su būdvardžiu drūtas “stiprus”. Šalutinės pavardės yra Drūtas, Drūteika bei Drūtijonas.

Dūlevičius – suslavinta iš Dūlys.

Durtonas – yra veikiausiai priesagos –onas vedinys iš dalyvio durtas, plg. dar raudas – raudonas. Šios pavardės “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia.

Dzemionas kaip ir Dzemijonas – yra kilusios iš krikštavardžio Demijonas.

Dzidolikas ir Dzidolika – veikiausiai yra giminingas su iškraipyta Izidoriaus vardo forma Dzidorius.

 

Gasparavičius – iš vardo Gasparas. Gretimos pavardės: Gasparėnas, Gaspariūnas, Gasparka, Gasparonis, Gasperas, Gasperiūnas bei Gasperavičius, Gasparskas.

Gausa – turi apeliatyvą gausa. Pavardė nurodo žmogų, kuris yra gausiai aprūpintas. Šalia jos yra ir pavardė Gausys.

Gavienas – yra bene pravardinės kilmės, sietinas su gavėnu “pasakų būtybe, gavėnios metu gyvenančia jaujoj”. Kitos gretimos pavardės: Gavėnas, Gavėnia, Gavėnis, Gavėnius, Gavienė bei Gavenauskas, Gavenavičius, Gavėnavičius, Gavianauskas, Gavinavičius.

Gaidinskas – suslavinta forma iš Gaidys.

Gasperavičius – suslavinta iš Gasparas.

Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo “Aušros” redaktorė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Gelažis – dz. Forma iš Geležis ar Geležius.

Gervelis – yra mažybinės priesavos –elis vedinys iš asmenvardžio Gervė. Tai antros kartos asmenvardis, rodantis Gervės sūnų, lygiai kaip GaidelisGaidžio sūnus.

Gretimos pavardės: Gervaitis, Gervelė, Gervelionis, Gervėnas, Gervilius, Gervylius, Gervinas, Gervis, Gervys bei Gervašauskas, Gervatauskas, Gervickas.

Gibas – yra pravardinės kilmės ir veikiausiai sietinas su jau išnykusiu veiksmažodžiu gibti “griebti ne savo”. Jį buvus paliudija dar išlaikytas išvestinis veiksmažodis gibterti “pavogti” (plg. šoktišokterti). Ši pavardė tuomet rodytų ką nors buvus ilgais pirštais. Pavardė aptinkama ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vokiškai geben “duoti” ir gibt “davė“ ar gib „duok” bei rusų gibnutj “žūti” rodo, kad mūsų tasai ieškomas gibti nebuvęs vienišas.

Kitos gretimos pavardės: Gibaitis, Gibenius, Gibinas, Gybis bei Gibauskas, Gibavičius.

Gylys – turi apeliatyvą gylys “gyvulius kertantis vabzdys”. Bet gylys dar gali reikšti tokį žmogų, kuris kaip kertamas gyvulys nenustovi vietoje, gyliuoja. Tai būtų pravardinės kilmės pavardė.

Goberis – matyt, vokiškos kilmės pavardė iš Gaber. Vokiškai gab reiškia “davė”, o priesaga –er rodo veikėją. Taigi Goberis buvęs dosnus žmogus.

Grėbliūnas – yra priesagos –ūnas vedinys iš daiktavardžio grėblys arba pavardės Grėblys, ir priesaga nurodo šio sūnų. Šalimais esti dar: Greblikas, Grėblikas bei Grebliauskas, Gribliauskas.

Grybas – turi apeliatyvą grybas. Šalia esančios panašios pavardės: Gryba, Gribaitis, Grybaitis, Gribas, Grybė, Gribėnas, Gribulis, Gributas, Gributis bei Gribauskas, Grybauskas, Gribavičius, Grybavičius, Grybevičius.

Grigas – lietuvių kalbai būdingas trumpinys iš krikštaavardžio Grigalius. Šalutinės pavardės: Grigaitis, Grygaitis, Grigalaitis, Grigalas, Grygalis, Grigaliūnas, Grigalius, Grygalius, Grigelis, Grygelis, Grigeliūnas, Grigencas,

Grigentis – priesagos –entis vedinys iš pavardės Grigas. Griginas, Grigis, Grygis, Grigišas, Grigiškis, Grygiškis,Grigolaitis, Grigoleitis, Grigoliūnas, Grigolius, Grygonis, Grigoraitis, Grigula, Griguola, Grigūnas,

Grigutis – priesagos –utis vedinys iš pavardės Grigas. Kitos artimos pavardės: Grigus, Grigužaitis, Grigužys bei Grygalauskas, Grigauskas, Grygauskas, Grigelauskas, Grigelevičius, Grigevičius, Grigolavičius, Grigoravičius, Grigužauskas.

Tokių Grigo pavardės išvestinių gretimų pavardžių gausa rodo ir mūsų kalbos darumą, ir tai, kad raštinėje dirbę neraštingi žmonės jų nereikalingai priskaldė, nes nemokėjo taisyklingai užrašyti.

Grimalauskas – yra jau suslavinta pavardės forma. Matyt, originalesnė jos forma yra Grimaila. Jos variantai paplitę dar Lenkijoje ir Baltarusijoje, tai lenkų Grzemała, Grzemajło, Grzymajła bei baltarusių Grimaila. Lenkų kalboje šios pavardės negalima etimologizuoti, tai rodo, kad ne lenkų ši pavardė sudaryta. Be to, yra joje labai ryški lietuvių kalbai būdinga priesaga –aila (plg. nerimaila, pačiupaila). Pavardės šaknis, matyt, paimta iš veiksmažodžio grimti “klimpti, grimzti, skęsti”. Taigi Grimaila turėjęs būti žmogus, kuris gyvenęs klampynėje. Esama ir daugiau šios pavardės variantų: Grymaila, Grimalis, o iš jos kanceliarijoje galėjęs ir Grimalauskas atsirasti. Įdomu tai, kad šioje pavardėje kaip uodas gintare prieš slavišką priesagą –ausk– yra išsaugota mažybinės priesagos –el– dzūkiškas variantas –al– (plg. Juozalis). Taigi į lenkakalbę kanceliariją, matyt, atėjęs Grimelis (dzūkiškai Grimalis), o išėjęs Grimalauskas.

Griškevičius – iš Griška.

Grudzinskas – yra plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kas jos autorius?

Formaliai šią pavardę būtų galima etimologizuoti ir lenkų kalbos pagrindu, lk. gruda reiškia žemės grumstą arba gruodą – sušalusį žemės luitą. Tačiau sunku būtų įžiūrėti loginio ryšio tarp šių sąvokų ir pavardės. O ir žodis gruda lenkų kalboje neturi etimogogijos, nes atsitiktinai išlikęs žodis neturi savo kalbinės aplinkos. Matyt, jos tikrosios etimologijos reikia ieškoti lietuvių kalboje. Palyginkime žodžius grūsti – grūdas – Grūdys ir baustibaudaBaudys ir pamatysime, kad tarp šių veiksmažodžių ir pavardėmis tapusių veikėjų yra tas pats loginis ryšys. Dėl šaknies ū ir u plg. grūdu ir grudu ar grudutė. Lenkų kalba tvarkomose raštinėse su šia pavarde atėjęs žmogus ir turėjęs pavirsti Grudzinsku. Tačiau ir čia išlaikyta buvo jos dzūkiška forma.

Kitos šalimais esančios pavardės: Grūdė, Grūdikis, Grudis, Grūdis, Grūdulas, Grudzinas, Grudziuška (su dviguba priesaga –k-) bei Grudauskas, Grudinskas, Grudžinskas.

Iš žymesnių šią pavardę turėjusių žmonių paminėti reikia  Jurgį Grudzinską, kurs Seinuose yra įkūręs dominikonų vienuolyną, jis ir Seinų katedros fundatorius.

Gudaitis – patroniminės pavardės vedinys iš Gudas; gudas “baltarusis”.

Gulbinas – turi aiškų apeliatyvą gulbiną “gulbės patiną”. Mūsų krašte ši pavardė neišlikusi, tačiau ją čia buvus liudija (žr.) Gulbiniškių (lk. Gulbieniszki) gyvenvietė Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje.

Pavardė turi ir šalutinių variantų: Gulbė, Gulbinaitis, Gulbinis, Gulbis, Gulbys bei Gulbickas.

 

Ivoška – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, nes tai jau antrinis produktas. Ankstesnė turėjusi būti forma Ivaška. Šita pavardės forma aptinkama Baltarusijoje Ivaška, Ukrainoje Ivaško, Lenkijoje Iwaszko. LPŽ autorių nuomone ji kilusi iš krikštavardžio Jono rytietiškos vardo formos Ivan.

Gretimos pavardės: Yvaška, Ivaškis, Ivaškus bei Ivašauskas, Ivaškevičius.

 

Jakčinskas – retai kur aptinkama pavardė, žinoma tik Punsko, Rudaminos ir Sangrūdos apylinkėse. Tai rodytų, kad ji esanti nauja, o vis dėlto sunkiai suvokiama to asmenvardžio reikšmė ir daryba. Lenkų kalba čia nepadeda ko paaiškinti. Tarmėje turime tos šaknies veiksmamžodį jakti “akti, žlibti”, iš kurio turėjo atsirasti vardažodžiai Jakšys, Jakčius. Tačiau priebalsis č yra neaiškios kilmės ir sunkiai suvokiamos reikšmės. Jo buvimą galėtų kiek paaiškinti toks pats formantas pavardėje (žr.) Jančė. Šitaip mąstant Jakčinskas reikštų silpnai regintį žmogų. Pavardės forma, suprantama, yra priėmusi kanceliarijos reikalavimus.

Jakimavičius – suslavinta iš Jokymas.

Jakubauskas – ši pavardė susidarė iš vardo Jakūbas (vėliau nusistovėjęs Jokūbas). Priesaga –ausk– yra uždėta kanceliarijoje. Gretimos pavardės: Jakubaitis, Jakūbaitis, Jakubas, Jakubėlis, Jakubenaitis (su blogai užrašyta priesaga –ėn– ir –aitis), Jakubėnas, Jakubėnas, Jakūbėnas, Jakubenis (veikiausiai taisyta iš Jakubianis), Jakubenokas (iškreipta priesaga –ėn– ir mažybinė –ok-, plg. meitėliokas) bei Jakūbauskas, Jakubavičius, Jakubelskas (priesaga –el-).

Jonas Jakubauskas iš Žagarių kaimo (Seinų valsčius) buvo žymus liaudies dainininkas.

Jalauskas – iš lk. Jałowski.

Jančė – yra pavardės Jančys variantas. Kilusi ji iš Jono lenkiškos formos Janas arba sudaryta tais laikais, kada dar vietoje dabartinių o buvo tariama a (plg. pirmąją lietuvišką knygą, kur M. Mažvydas rašė: braliai, maksla, trakšdava…).

Žinomi yra ir kiti jos variantai su formantu č: Jančis, Jančionis, Jančiukas, Jančiukynas, Jančiulis, Jančiūnas, Jančius, Jančkaitis (su priesaga –k– ir –aitis) bei Jančevičius, Jančevskis, Jančikas, Jančikevičius, Jančiukevičius, Jančiulevičius, Jančkauskas, Jančukovičius, Jančunskis. Dėl formanto žr. dar Jajkčinskas.

Jančiulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Jančė, tai Jančės sūnus.

Jančiulevičius – suslavinta iš Jančiulis.

Jankauskas – yra Lietuvoje ir pas mus plačiai paplitusi slaviškoji pavardės forma. Ji išriedėjusi iš pirminės pavardės Jankus (dėl kilmės žr. Jančė). Tai priesagos –k– ir galūninės darybos pavardė, kuri kanceliarijose neretai buvo rašoma su slaviška priesaga.

Gretimos pavardės: Janka, Jankaitis, Januška, Jankelaitis, Jankis, Jankunas, Jankūnas, Jankušikas, Jankutis bei Jankavičius, Jankelevičius, Jankeliovičius, Jankevičius, Jankovicas, Jankūnavičius (iš Jankūnas), Jankunskis (iš Jankūnas).

Jankeliūnas – yra išvesta iš tos pačios pirminės pavardės, kaip ir Jankauskas – iš Jankus. Šalia priesagos –k– ji turi dar dvi kitas priesagas: pavardėms būdingą mažybinę –el– (Vilkelis, Gervelis, Staselis) ir –ūn– (plg. Ilgūnas).

Janušauskas – sudaryta iš Lietuvoje paplitusio vardo Janušas, kuri yra gavusi priesagą –-.

Gretimos pavardės: Januša, Janušaitis, Janušonis, Janušis, Janušys, Januška (priesaga –– ir –k– vedinys), Januškaitis, Januškas, Januškis, Januškys, Januškonis, Janušonis bei Janušauskas, Januševičius, Januševskis, Januškauskas, Januškevičius. Šita pavardės forma veikiau į mūsų kraštą atkeliavusi iš kitų Lietuvos tarmių, nes mūsų kraštui būdingesnis čia savo šaknis turintis kitas jos variantas (žr.) Jonkaitis, Jonušonis ar Jonuška.

Januškevičius – suslavainta iš Jonuška.

Jaskevičius – yra vėlgi gimininga pavardė su visais iš Jano išvestais asmenvardžiais, kur pagrindu paimta jo malonybinė lenkų ar baltarusių kalboje aptinkama forma Jaśko arba iš lietuvių tarmėse vartojamo Jaskus.

Gretimos pavardės: Jasaitis (su patronimine priesaga –aitis), Jasas, Jaselionis (su dviem priesagom: –elonis), Jaselis, Jaseliunas (rašybos klaida), Jaseliūnas (priesagos –elūnas), Jasėnas, Jasionis, Jasys, Jasiukaitis, Jasiūkaitis, Jasiukas, Jasiukėnas, Jasiukynas, Jasiukonis, Jasiulaitis (priesagos –ulaitis), Jasiulonis (-ulonis), Jasiulis, Jasiunas (rašybos klaida), Jasiūnas, Jasiunokas (blogai užrašyta priesaga –un-, plius priesaga –okas), Jasiunonis, Jasius, Jasiuvėnas (veikiausiai perdirbtas iš Jasiulionis), Jaskelis, Jaskis, Jaskys, Jaskonis, Jaskūnas, Jasonis bei Jasanavičius, Jasauskas, Jasavičius, Jasenauskas, Jasenavičius, Jasiukevičius, Jasiulevičius (išlaikyta mažybinė priesaga –ul-), Jasiulskis, Jaskulevičius. Tokia gausybė pavardžių rodo, kad lietuvių kalboje jos formavosi nepriklausomai nuo gretimų slavų kalbų.

Jonkaitis – yra tai patroniminės priesagos –aitisJonkus, kuriame yra priesaga –k-. Gretimos pavardės: Jonkas, Jonkūnas bei Jonkauskas.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kazimieras Jonkaitis (1835-1881), Punsko parapijos klebonas ir sudegusios bažnyčios vietoje naujosios mūrinės statytojas. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Kad atminty jo vardas neišblėstų, prie kapo budi paminklinė lenta: “A.A. ČIA ILSISI PUNSKO PARAPIJOS KLEBONAS KUN. KAZIMIERAS JONKAITIS 1835-1881. ILSĖKIS PAS DIEVĄ”. Jo paminklinė lenta yra įmūryta ir naujosios Punsko bažnyčios sienoje.

Jonuška – priesagos –k– vedinys iš vardo Jonušas. Gretimos pavardės: Jonuškis bei Jonuškevičius.

Jonušonis – priesagos –onis vedinys iš vardo Jonušas. Esama ir gretimų pavardžių: Jonušaitis, Jonušis, Jonušys bei Jonušauskas, Jonuševičius.

Mūsų kraštui šitas pavardės variantas (žr. Janušauskas) yra savesnis ir turintis gilias tradicijas. Tarmėje žmonės labai stipriai tai jaučia. Tačiau kai atvažiuoja iš Lietuvos kažkokia marti ir išteka Lenkijoje už vietinio lietuvio, jos pavardę pagal lenkų kalbos tradiciją santuokų biuras užrašo lenkiškai, šiuo atveju Januszanis “Janušanis”. Mat čia moterų pavardės šiuo atveju nesiskiria nuo vyrų. Padorumo dėlei Lietuvos marti lietuviškai save reikalauja vadinti Janušãnienė (tvirtagalė priegaidė trečiame nuo galo skiemenyje), nors gyvoji kalba griežtai laikosi savo tradicijų ir vadina šeimą, kaip įprasta, Jonušoniaĩs, o jaunamartę – Jonušoníene (dvibalsis ie kirčiuotas tvirtapradiškai). Šitaip ir juntame vadinamųjų Lietuvos žmonių mūsų išlaikytoje tradicijoje kalbos darkymą. Įdomu, kaip ilgai vietos žmonės atsispirs tokiems “mokymams”. Dėl to darkymosi greičiausiai ir Lietuvoje atsirado tiek nereikalingų variantų ir susvetimėjimo.

Judickas – tai slaviškos darybos pavardė iš Biblijoje žinomo asmenvardžio Judas.

Jurkevičius – iš Juro (Jurgio) į Jurkų perdaryto vardo kanceliarijoje suformuota pavardė. Šia pavarde iš Punsko parapijos įšventintas yra į kunigus prelatas (žr. Gulbinas) Alfonsas Jurkevičius, ilgus metus apaštalaujantis Vroclavo apylinkėse, Vroclavo lietuvių kapelionas. Gretimos pavardės: Jurkaitis, Jūraitis, Juras, Jūras.

Jurkūnas – pavardė kilusi iš vardo Jurkus, kuris savo ruožtu susidarė iš Juro. Kadangi turime vardą Jurkus, tai priesagos –ūnas pavardės forma galima tik Jurkūnas. Jei rašome Jurknas – klystame, kaip klysdavo svetimi Lietuvos kanceliarijų raštininkai ir darkė mūsų pavardes.

Kitos gretimos pavardės: Jurkinas, Jurkynas, Jurkonis, Jurkonius, Jurkūna, Jurkunas (taip pat per klaidą, nes tokios priesagos nėra), Jurkus, Jurkutaitis (su dviguba priesaga –utaitis), Jurkuvaitis (patroniminės priesagos vedinys iš u-kamienio asmenvardžio), bei Jurkevičius.

Juškevičius – suslavinta iš Juška.

 

Kajeckas – pavardė galima iš krikšto vardo Kajetonas,  tik suslavinta forma, kur priebalsis t ypač lengvai dzūkuose galėjęs išvirsti į c. Žinoma ir dzūkiška pavardės forma Kajackas bei suslavinta Kajeckevičius.

Kajokas – veikiausiai iš krikšto vardo Kajetonas. Kitos artimos pavardės: Kajatas, Kajėnas, Kajeta, Kajota, Kajotas, Kajutis.

Kalesinskas – iš lk. Kolasiński.

Kalkauskas – yra bažnytinėje kanceliarijoje suslavinta forma iš Kalkis ar Kalkys, kurios siejamos su kalkiumi “kalkių degėju”.

Kaluškevičius – pavardė nuėjusi netrumpą raidos kelią. Sietina su veiksmažodžiu kalinėti, iš kurio turėjo susidaryti kalušis “kalinėtojas, kalvelis”, vėliau kaluška (priesaga –k– rodo buvus ką nors neypatingai nagingą meistrą). O jau vėliau raštinė padarė savo. Įdomu tai, kad Punsko dzūkų tarmės gyvojoje kalboje dar iki šiandien yra išlaikytas pavardės variantas Kaluška.

Kaminskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, plg. lk. kamień “akmuo”.

Vincas Kaminskas iš Kampuočių yra žinomas Punsko krašto knygnešys.

Kardauskas – kildintinas iš daiktavardžio kárdas “šaltas ginklas” arba kardas “garsas, aidas, skardas” (Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika”, 150 p.). Turime ir kitų artimų pavardžių: Kardeika, Kardelis, Kardis, Kardišius, Kardoka, Kardokas, Kardulis bei Kardinskas.

Kareiva – turi savo apeliatyvą (bendrinį daiktavardį) kareiva “kareivis”. Žinoma ir vyriškoji pavardės forma – Kareivas.

Karvauskas – suslavinta iš išnykusios Karvys, plg. Karvaitis.

Kereišis – yra grečiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. daiktavardį kereiša kerėpla”. Kitos artimos pavardės: Kereiša, Kereišius.

Kernius – sietinas su veiksmažodžiu kernėti “skurdžiai augti”. Kernius – kitaip sakant “neūžauga”. Žinoma ir gretima pavardė – Kernys.

Keršulis – yra priesagos –ulis vedinys iš būdvardžio keršas “lopais margas”. Gretimos pavardės: Keršaitis, Keršas, Keršonis, Keršelis, Keršis, Keršys, Keršiūnas, Keršius bei Keršanskas, Kerševičius, Keršinskis.

Kibyšis – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu kibišas “paprastoji varnalėša, kibis”, kilusi iš veiksmažodžio kibti, kabintis. Gretima pavardė yra Kibiša.

Klimasara – pavardės kilmė nėra aiški.

Kliučinskas – iš lk. Kluczyński.

Kliūčnykas – iš lk. Klucznik.

Kliukinskas – suslavinta iš Kliukis (plg. kliukis „plepys“).

Kmieliauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta nuo chmiel “apyniai”. Ši pavardė turi reikšti apyniautoją.

Knyzė – yra sietina su veiksmažodžiu knizti “nenoromis juoktis, krizenti”. Gretimos pavardės: Knyza, Knìzelis, Knýzelis (dėl kirčiuotos šaknies žr. Birgelis).

Kolys – iš vok. Kohl (“kopūstas”).

Komičius – gal iš lenkų Chomicz.

Krakauskas – kai kuriais atvejais galėjusi ateiti  iš lenkų pavardės Krakovski “Krokuvos gyventojas”, tačiau daugeliu atvejų bus originaliosios darybos iš veiksmažodžio krakėti “kikenti, krizenti, juoktis” arba daiktavardžio krakė “toks genys”. Pirmiausiai buvusios pavardės Krakė, Krakis, Krakys, ir tik vėliau kanceliarijoje buvo perdirbtos į Krakauskus. Juo lengviau tai buvo padaryti, kad lenkakalbiams raštininkams ši pavardė atrodė žinoma.

Kraužlys – tarmėje žinoma dar ir kita šios pavardės forma – Kraugžlys – turi savo apeliatyvą kraugžlys “duonos pluta”. Taigi yra ji pravardinė pavardė.

Kriaučeliūnas – ši pavardė nuėjo tolimą raidos kelią. Iš amatininko kriaučiaus “siuvėjas” susiformavo pavardė Kriaučius, vėliau sūnūs buvo vadinami Kriaučeliais (tai mažybinės priesagos vediniai), bet šalia jos formavosi ir priesagos –ūnas vedinys Kriaučiūnas, kol pagaliau ir iš Krieučelio susidarė dar viena vaikams skirta pavardė Kriaučeliūnas. Dėl kanceliarijos vedėjų neraštingumo turime dvigubus variantus su kietuoju ir minkštuoju r(i): Kraucūnas, Kraučalis (dzūkizmas), Kraučelis (su priesaga –el-), Kraučeliūnas (dviguba priesaga: –elūnas), Kraučikas, Kraučukas, Kraučunas (klaidinga) bei Kraucevičius, Kraučinskas.

Krivickas – iš lenk. Krzywicki (lenk. krzywy „kreivas“).

Krivonis – yra priesagos –onis vedinys iš Krivas, kuris sietinas su lietuvių krivis “senovės dvasininkas, žynys”. Nuogąstauti, idant vargu ar tai įmanoma dėl to, kad krivių laikais dar pavardžių nebuvę (LPŽ), vargu ar reikia. Žmonių atminty ilgai dar laikėsi tos sąvokos, o ir praktika ne iškart išnyko. Krivis pagaliau siejasi su krivule ar krivūle “kreiva lazda, valdžios ženklu, kurią kriviai ir vaidilos laikydavę”, o ši todėl taip buvo vadinama, kad visuomet būdavo įmantriai kreiva. Kitos artimos pavardės: Krivas, Krivaitis bei Krivackas, Krivickas.

Kubilius – reiškia kubilų “neaukštų statinių plačiu dugnu, duonkubilių” meistrą. Kitos gretimos pavardės: Kubilaitis, Kubilas (iš kubilas), Kubilinis (nuo kubilinis “kraitvežys”), Kubilis, Kubiliūnas bei Kubilavičius, Kubilevičius, Kubilinskas, Kubilskas.

Kuculis – yra priesagos –ulis vedinys iš mūsų (dzūkų) tarmėje pažįstamo būdvardžio kucas “trumpas”. Šitaip ir avis šaukia: “kucukė, kucukė”. Dar plg. kucenti “pamažu, trumpais žingsniukais bėgti”. Taigi avis yra tas gyvulys, kuris bėga trumpais žingsniais. Pavardė, matyt, nurodo avių auginimu besiverčiantį ūkininką. Yra žinomos dar dvi giminingos pavardės: Kuconis ir Kucūnas.

Žinomesnis šios pavardės turėtojai:

Bronius Kuculis iš Šlynakiemio kaimo, Punsko parapijos, išėjęs į kunigus, apaštalavęs Lenkijoje, patarnavęs ir Vokietijos lietuviams. Palaidotas Punsko kapinėse.

Gintaras Kuculis iš Punsko – konkurse laimėjęs gražiausio Lietuvos vyriškio titulą ir 2007 m. atstovavo Lietuvai „Mister World 2007“ konkurse Kinijoje (žr. Przegląd Sejneński 20 nr., 2007 m. spalio 18 d.).

Kudirka – ši pavardė ir mūsų krašte gerai žinoma, nors Vincas Kudirka, Lietuvos himno teksto ir muzikos autorius, kilimo yra nuo Vilkaviškio, iš Paežerėlių.

Vincas Kudirka mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. Kudirkos pavardė nėra nei lietuviška, nei lenkiška. Kai Juozas Bukota kreipėsi į prancūzų kalbininką Albertą Dauzatą, tas iškėlė hipotezę, kad toji pavardė veikiausiai prancūzų kilmės, nes Vidurio Prancūzijoje plačiai paplitusi panašiai skambanti pavardė Couderc (skaityk: Kuderk). Senojoje provansalų kalboje coderk reiškia pievaitę.

Kuklinskas – suslavinta iš Kuklys.

Kuliešius – yra galūninės darybos vedinys iš lietuvių kalboje vartoto slavizmo kuliešas “šlubas”. Vadinasi, pavardė yra to pačio mąstymo, kaip ir senovės Romos Imperijoje atsiradęs vardas Klaudijus ar Klaudija (lot. claudus “šlubas”, taigi Klaudijus ir Klaudija reiškia Šlubis, Šlubė, o Claudius buvęs iš tikrųjų šlubas). Tik ten vardas, čia pavardė, nes anais laikais pavardžių dar nebuvo.

Kuosa – turi savo apeliatyvą kuosa “varninių šeimos paukštis, kovukas, kiaukė”. Kaip lapė pasakose pasižymi gudrumu, vilkas kvailumu, kaip ir kuosa apibūdinama esaanti ne tokia guvi, kaip kiti paukščiai. Ši be galo paranki ir smagi pavardė yra pravardinės kilmės ir rodė kitados buvusį žmogų, kurį kaimynai apsukrumu įveikdavę. Lenkai šią pavardę įformina kaip Kosa “dalgis”, ar perteikia tik jos fonetinį skambesį Kossa, nuvainikuodami jos istorinį apvalkalą. Iš Agurkių kaimo (Punsko valsčius) yra kilusi Vilniaus universiteto profesorė dr. Elena Kuosaitė-Jasinskienė.

Kupčinskas – yra jau kanceliarijos išdarkyta pavardės forma. Jos pirminė forma buvo Kupčius, turintis žmonių kalboje vartotą apeliatyvą kupčius “pirklys”. Kitos gretimos pavardės: Kupcias, Kupčelaitis, Kupčelis, Kupčiukas, Kupčiūnas, Kupčūnas (klaidinga) bei Kupcevičius, Kupčikas.

Kuprevičius – tai kanceliarijoje perdirbta pavardė Kuprys, rodančios žmogų, turėjusį kuprą, taigi ji yra pravardinės kilmės. Kitos artimos pavardės: Kupraišis (priesagos –aišis vedinys iš kupra, plg. ragaišis : ragas, nameišis : namas – P. Skardžius), Kupraitis, Kupras, Kuprelis, Kuprijonis, Kupris, Kupriūnas, Kuprius, Kupronis bei Kupralevičius (su sudzūkinta priesaga –al– iš –el-), Kuprinavičius, Kuprinskas, Kuprulevičius (su priesaga –ul-).

Kupstas – turi savo apeliatyvą kupstas “koks nors nedidelis iškilimas pievoje, kemsas, kupurna”. Matyt šitaip buvo įvardintas nedidelio ūgio žmogus (plg. patarlę: Mažas kupstas didelį vežimą verčia). Gretimos pavardės: Kupscis (dzūkizmas), Kupščiūnas, Kupščius, Kupstaitis, Kupstys bei Kupsevičius.

Kuras – turi savo apeliatyvą kuras “kūrinimas, malka”. Šitaip galėję būti praminti žmonės, gaminę ir pardavinėję malkas. Gretimos pavardės: Kuraitis, Kūras, Kuratas bei Kurauskas.

Kutyla – sietina su liet. veiksmažodžiu kutinti.

 

Laĩmelis – tai priesagos –elis vedinys, sietinas su daiktavardžiu laimė “džiaugsmo būvis; likimas, dalia”. Šaknies kirtis rodo, kad čia buvęs ne itin didelės laimės žmogus (žr. Birgelis). Artimos pavardės: Laima, Laimanas, Laimas, Laimė, Laimutis (dažnas vardas), Laimikas, Laimikis, Laimykis, Laiminas, Laimučis (iškreiptas Laimutis), Laimus bei Laimenskas.

Lajukas – patroniminės priesagos vedinys iš Lajus.

Lajus – yra pravardinė pavardė iš tarmėje vartojamo slavizmo lajus “lydyti avies ar galvijo taukai”. Lajumi yra vadinami žmonės tinginiai, nepaslankūs, kuriuos kur sunku ir pastumti. Artimos pavardės: Lajinis, Lajukas bei Lajauskas, Lajevskis.

Langauskas – gali būti suslavinta Langas (apeliatyvas langas “įstiklinta anga šviesai įleisti” pavardės forma). Tačiau tokia pavardė gali būti atėjusi ir iš vokiečių kalboa Lange “ilgis”. Yra dar galimas ir trečias variantas, kad tai Lungio atmaina, kurio apeliatyvas lungys reiškia “kerėpla, laudagas” (LPŽ). Taigi žiūrint, kur ta pavardė yra atsiradusi. Artimos pavardės: Langa, Langaitis, Langė, Langis, Langutis.

Lapinskas – yra suslavinta forma iš pavardžių Lapas, Lapė arba Lopas. Kitos panašiois pavardės: Lapela, Lapėla, Lapelis, Lapenas, Lapėnas, Lapenis, Lapėnis, Lapiala (iš Lapelė), Lapialas, Lapienius (iš Lapėnas), Lapienė, Lapienis, Lapienius, Lapinaitis, Lapinas, Lapynas, Lapinis, Lapis bei Lapauskas, Lapavičius, Lapiniauskas. Šaknis Punske turintis Anatolijus Lapinskas yra žymus Vilniuje gyvenantis Lietuvos kompozitorius.

Lapkauskas – turi kanceliarinę formą, perdarytą iš Lapkus – su priesaga –k-. Ši gali būti siejama su daiktavardžiu lapas.

Lastauskas – yra veikiausiai suslavinta iš Lastas, kuris savo ruožtu yra germanizmas, vok. Last “svoris, krovinys, bagažas”. Bet įmanoma yra ir iš liet. lasta “svoris”. Panašios pavardės: Lastakauskas, Lastinskas.

Latvys – yra kilęs iš etnonimo latvis ar latvys. Panašios kilmės kitos pavardės: Latvaitis, Latviūnas.

Laukaitis – tai priesagos –aitis vedinys iš asmenvardžio Laukys, ir yra siejamas su daiktavardžiu laukas. Kitos artimos pavardės: Laukalis, Laukas, Laukelis, Laukinaitis, Laukynas, Laukineitis, Laukininkas, Laukionis, Laukis, Laukys, Laukūnas, Laukutis bei Laukavičius, Laukevičius.

Viena iš garsiausių šia pavarde asmenybių yra Juozas Laukaitis – kunigas prelatas, kalbininkas, profesorius, visuomenininkas, laikraščių bendradarbis bei redaktorius, klierikų draugijos lietuviškai dvasiai Seinuose palaikyti narys, Petrapilio katalikų teologijos aukštosios mokyklos kursantas, Seinų dvasinės konsistorijos sekretorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, Rusijos Dūmos narys, vienas pirmųjų Seinuose lietuvių pamokslų sakytojas, Vladimiro (TSRS) kalėjimo politinis kalinys, kur ir buvo nužudytas…”.

Leonavičius – tos pačios kilmės pavardė, kaip ir (žr.) Leončikas.

Leončikas – veikiausiai yra slaviškos kilmės priesagos –czyk vedinys iš vardo Leonas (plg. Adam – Adamczyk). Gretimos pavardės: Leokas (iš Levokas), Leonaitis, Leonas, Leonikas, Leonikis, Leonis bei Leokavičius (iš Leokas), Leonauskas, Leonickis, Levanavičius.

Vienas žymesnių šios pavardės atstovų yra mokytojas Juozas Leončikas iš Klevų kaimo, Seinų valsčiaus, dirbęs ir apskrities įstaigose administracinį darbą, švietimo inspektorius.

Liaukevičius – yra suslavinta pavardė iš Liaukus formos. Šią galima sieti su veiksmažodžiu liaukti “garsiai tekėti, bėgti, žliaugti; daug gerti, valgyti”. Šitaip, matyt, galėjęs būti įvardintas žmogus, mėgęs per daug išgerti arba pernelyg daug valgęs. Gretimos pavardės: Liaukas, Liaukionis, Liaukonis, Liaukus bei Liaukavičius.

Linka – esama ir kitos formos pavardžių – jos sietinos su veiksmmažodžiu linkti. Gal taip buvo įvardinti žmonės, kurie leidosi perkalbami arba greit pasiduodavo. Gretimos pavardės: Linkelis, Linkis, Linkys, Linkius, Linkonas, Linkūnaitis, Linkus, bei Linkauskas, Linkevičius.

Linkevičius – suslavinta iš Linka.

Lipniūnas – priesagos –ūn– vedinys iš pavardės Lipnys ar Lipnius. Šios yra sietinos su būdvardžiu lipnus “meilus, malonus, greit susiartinantis”.

Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12 – 1945.03.28) lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, profesorius, Štuthofo kalinys. 1943 m. kovo 17 d. buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo.

1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui ir slaugymui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti perpildytoje ligoninėje, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

Lipskas – tai veikiausiai iš pirminės pavardės Lipkis suslavinta forma, kur pejoratyvinę priesaga –k– pakeitė lenkiškoji priesaga –sk-. Lenkų kalboje ši priesaga yra būdinga būdvardžiui, tačiau nėra ten tokio žodžio lipski, yra tik pavardė Lipski, kuri gali būti atėjusi iš išorės. Lipskis gali būti siejamas su būdvardžiu lipkus “sulipęs, suskratęs”.

Gretimos pavardės: Lipka, Lipkaitis, Lipkė, Lipkus, Lipnys, Lipnius bei Lipkevičius, Lipkinas, Lipunskis (su išlaikyta redukuota priesaga –ūn-), Lipnevičius, Lipnickas, Lipinskas, Lipskys, Lipskus.

Liukaitis – žinoma pas mus iš Mažosios Lietuvos atsineštinė pavardė. Minkštasis l, matyt, atsirado įtakojant vokiečių kalbai, nes vokiečiai Luck– taria liuk-. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikšto vardo Lukas.

Giminingos kilmės pavardės: Liukatis (žemaitybė, plg. Jūratė), Liukys, Liukonis, Lukas, Lukašiūnas, Liukašūnas, Lukis, Lukys, Lukošaitis, Lukošis, Lukošiūnas, Lukošius, Lukošūnas bei Liukenskas, Liukevičius, Liukiauskas, Lukasevičius, Lukašenka, Lukaševičius, Lukašinskas, Lukauskas, Lūkauskas, Lukavičius, Lukenskas, Lukinavičius, Liukinskas, Lukošauskas.

Šios pavardės atstovas yra Jonas Liukaitis, gimęs Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Atostogų metu grįžęs į savo kraštą pranašavo, kad vokiečiai karą pralaimės. Dezertyravo iš armijos ir buvo pačių vokiečių sušaudytas.

Liutackas – veikiausiai yra skolinys iš lenkų Lutecki. Lenkų kalboje luty reiškia “nuožmus, atšiaurus”.

Liutinskas – kai kuriais atvejais yra bene suslavinta vardažodžio forma nuo pavardės Liutinas. Pastaroji turi savo apeliatyvą: liutinas ar liūtinas “purvinas, nešvarus”. Bet dažnai tai lenkiška pavardė nuo lk. luty “piktas”.

Lizdeika – tai mitologinis kunigaikščio Gedimino vyriausiojo žynio – vaidilos vardas. Lizdeika išaiškinęs Gediminui sapną apie geležinį vilką. Jį Vytenis (pasak Motiejaus Strijkovskio – Gedimino tėvas) radęs erelio lizde Verkiuose ir išauginęs kaip sūnų. Didikų Radvilų genealogijoje Lizdeika laikomas Radvilų giminės pradininku. Taigi Lizdeika yra lizdo vaikas, o Verkiai – vietovė, kurioje lizde vaikas verkęs.

Kad toji pavardė buvusi žinoma ir mūsų krašte, liudija Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje esančio Lizdeikų kaimo vardas. Galimas daiktas, kad kaimas kūrėsi dar tuomet, kai pavardžių nebuvę, tuomet kaimo pradininkas turėjęs turėti Lizdeikos vardą. Taip galėję atsitikti, kad šiame krašte esama labai senų gyvenviečių, menančių dar Jotvos laikus.

Kilme artimos kitos pavardės: Lizdaitis, Lizdas, Lizdenis bei Lizdinskas.

Lopeta – turi savo apeliatyvą lopeta “kastuvas, kaslys”. Kitos artimos pavardės: Lopata, Lopataitis, Lopatas, Lopėta bei Lopatinskas.

Loviaginas – pavardės kilmė nėra aiški. Variantai Loveika : Laveika : Leveika rodytų šio sudurtinio žodžio šaknį giminingą su levas “liūtas”. Tačiau nesunku įžvelgti ir kitą pavardės darybą. Antrasis dėmuo sietinas su liet. veiksmamžodžiu ginti. Gal tuomet šitaip buvęs įvardintas vyriškis, nieko neprileidžiantis prie savo žmonos? Tuomet ši pavardė reikštų lovos gynėją.

Lukoševičius – suslavinta pavardės furma iš Lukošius. Artima pavardė – Lukoševskis.

 

Macionis – iš Macys.

Macukonis – pavardė, nuėjusi ilgesnį raidos kelią. Tokia pavardė galėjusi atsirasti iš ankstesnės pavardės ar vardo sudzūkintos formos Macukas, ir iš jos išriedėjo priesagos –onis vedinys. Macukas yra kilęs iš vėl dzūkiško asmenvardžio Macys. Pastarasis yra galūnės vedinys iš krikšto vardo Motiejus ar dzūkiškai – Mociejus.

Artimos pavardės: Macaitis, Macanskis, Macas, Macatas, Macatis, Maceika, Maceikėnas, Maceikis, Maceikonis, Maceina (Antanas Maceina – lietuvių katalikiškosios pakraipos filosofas), Macejūnas, Macekaitis, Macelis, Macelius, Macenis, Maciejėnas, Maciejonas,  Macienūnas, Macijonis, Macijūnas, Macikas, Macionis, Macis, Maciukas, Maciulionis, Maciulis, Maciulka, Maciūnas, Macius, Mackaitis, Mackula, Mackas, Mackela, Mackelė, Mackelis, Mackeliūnas, Mackys, Mackonis, Mackūnas, Mackus, Macokaitis, Maconis, Macukas, Maculis, Macutka, Mačiulis (Maironioi tikroji pavardė Jonas Mačiulis) bei Macavičius, Macekevičius, Macejauskas, Maciejauskas, Macelevičius, Macenevičius, Macenskas, Macevičius, Maciejevskis, Macijauskas, Macilevičius, Macinavičius, Maciukevičius, Maciulevičius, Maciulskis, Maciūnavičius, Maciunskas, Mackevičius, Maconka, Maculevičius, Macunavičius (su klaidingai užrašyta priesaga –ūn-), Macunskas, Macutkevičius.

Magalenga – yra neaiškios kilmės pavardė. LPŽ ją pamini, tačiau nieko neaiškina. Ji aptinkama tik Lazdijų rajone ir Seinų krašte.

Pasidairykime po giminingas pavardes: Magalaitis, Magalas, Magenis, Magila, Magyla, Maginis, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis bei Magalinskas, Magauskas, Magauskis, Magelinskas, Magevičius, Magilevičius, Maginskas. Esama ir kito šaknies varianto: Moga, Mogalas, Mogenis, Mogyla, Mogiškas, Mogulis bei Mogulevičius.

Šių pavardžių šaknys, pasak Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, p. 169), galimos sieti su daiktavardžio magalas “kas magaliuoja, zuja aplink, makalas” šaknimi, bet gali būti ir priesaginiai vediniai iš veiksmažodžio magėti “rūpėti, norėtis”. Iš pastarojo veiksmažodžio ypač ryškios yra Magila, Magyla, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis, Moga, Mogenis, Mogyla. Šitaip, matyt, buvę įvardinti kažko geidžiantys, siekiantys žmonės. Magalengos atveju arčiau yra daiktavardis magalas.

Mūsų geidžiamas išaiškinti vardažodis Magalenga yra, matyt, turėjęs tolimą ir sudėtingą raidos kelią, ir sunku pasakyti, kokią funkciją atlieka įstrigusi priesaga –aleng-, ir ar ji ten besanti viena. Kiek giliau įsižiūrėjus ima brėžtis joje trūkimų žymės, rodančios, kad čia veikiausiai būsią trys priesagos: –al-, –en– ir –g-.

Suvalkų krašte yra aptinkamos lenkiškai užrašytos pavardės Magalas, Magalengo, Magalenko. LKŽ VII tomas 727 puslapyje pateikia su priesaga –al– žodžius: jau žinomą magalas (plg. kimšalas), magalioti “visaip sukinti, plaikstyti” ir magaliuoti “zuiti, eiti, kur patinka; mergintis, stengtis patikti”.

Sauliaus Ambrazo knygoje “Daiktavardžių darybos raida” (MEL, 2000 m.) nurodoma, kad su priesaga –g– latvių kalbnoje yra padaryta veikėjų pavadinimų, pvz. lizga “smaližius”. Tačiau tuo pačiu nurodoma, kad lietuvių kalboje gyvoji priesaga –g– veikėjų pavadinimams nėra vartojama. Prie jos yra priaugę kamiengaliai a, ė, ū ar priesaga –el-: melagis “netiesą kalbantis”, purlėgas “sunykėlis, sulysėlis”, remėga “kas gležnas, kam reikia paramos”, lojūgas “keiksmininkas, plepys, tauškalius, mėgstantis lojotis”, mainelga “maineiva” (p. 162). Gal šioje pavardėje likusi toji mūsų nesuprantama priesaga –en– yra irgi priebalsinio kamiengalio priesaga –en-, plg. piem-uo:piem-en-s, po kurio eina nesavarankiškoji priesaaga –g-?

Dėl svarstomos pavardės darybos galima ir diskutuoti, tačiau jos reikšmė jau darosi aiški – taip, matyt, buvo pavadintas vyriškis, kuris stengėsi atkreipti moterų dėmesį. O kai norime patraukti kieno nors dėmesį, tai ir sukinėjamės apie jį, visaip kraipydamiesi, t.y. magaliuojame. Atsistebėti sunku, kaip kūrybingai ir išradingai mūsų protėviai mokėdavo nusakyti žmogaus charakteristiką – ne keliais žodžiais, o keliais garsais.

Makauskas – populiari mūsų krašte pavardė. Ji – vedinys slaviškos priesagaos –ausk– (lenk. –owski). Jos pagrindą sudaro pirminė pavardė Makys, galūnės vedinys iš daiktavardžio makas “ 1. odinis maišelis tabakui, pinigams; 2. sėklos (pvz. dobilo) makštis; 3. kas vaikšto užkėlęs galvą; 4. maukas”. Bet galima šią pvardę sieti ir su veiksmažodžiu makenti “minti, eiti, moklinti”, makėti “braidžioti purvą, bristi per pelkę”, makinti “kimšti, grūsti, brukti (pvz. koją į batą)”, makyti “1. įgrūsti (pvz. bulvę į žemę); 2. krauti (vežimą šieno)”, maknoti ir makoti “purvą bristi”, makolinti “įkišti, įmurdyti”, makuoti “mindžioti (pvz. pievą)”… arba su ištiktuku maku “intensyviam ėjimui žymėti (karvės maku maku ir jau dobiluose)”.

Panašaus mąstymo yra ir kitos artimos pavardės: Makštelė, Makštis, Makštys, Makštutis. Jos sietinos su lietuvių daiktavardžiu makštis “įmova, dėklas, futliaras; augalo žiedo dalis, kurioje laikosi sėkla”, kuri yra gimininga su minėtuoju maku.

Kada turime tokią plačią pastarosios pavardės etimologiją, be reikalo LPŽ autoriai jos ištakų ieško kaimyninėse kalbose. Slaviškoji forma atsiradusi čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lenkų kalba tvarkomoje bažnyčios kanceliarijoje.

Žymiausias šios pavardės atstovas yra dr. Bronius Makauskas, istorikas, Varšuvos universiteto ir Lenkijos Mokslų Akademijos narys, “Lietuvos istorijos” autorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Lietuvos diplomatinių tarnybų darbuotojas.

Makrickas ir Makreckas – pavardė LPŽ autorių manymu atėjusi iš baltarusiškų pavardžių Mokrycki ir Makrecki bei lenkiškų Mokrzycki ir Mokrzecki ir yra sietinos su slaviškuoju būdvardžiu mokry “šlapias”. Galimas yra toks šių pavardžių aiškinimas baltarusių ir lenkų kalbose, tačiau mes neturėtume pamiršti ir to fakto, kad lietuvių tarmėse yra žinomas iš baltarusių kalbos paskolintas daiktavardis mokras “kutas, spurgas (šaliko, staltiesės, viršinės ir pan.)”. Tuo atveju pavardė *Makrys galėtų reikšti žmogų apšepusį, apdriskusį, apskurusį. Priesaga –ickas rodo, kad ji yra perredaguota svetimkalbėje kanceliarijoje, juo lengviau, kad primena anose kalbose esančias pavardes.

Maksimavičius – yra kilusi iš krikštavardžio Maksimas. Yra žinoma ir pirminė pavardė Maksimas. Tai veikiausiai rytų slavų kultūros Lietuvoje pamestas faktas. Nagrinėjamoji pavardė Maksimovič yra aptinkama Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.

Į Lietuvą pavardė Maksimavičius galėjo ateiti jau galutinai suformuota. Tačiau žmonės turėjo jausti jos sandarą, nes ir patys ieškojo savo ausiai artimiau skambančios formos. Mūsų krašte žmonės vartojo tos pavardės lietuviškus variantus Maksimonis ir Maksymas. Yra žinomos giminingos, tačiau slaviškos darybos pavardės Maksimenka ir Maksimovas. Yra dar viena panaši lietuviškai skambanti pavardė – Maksvytis. Tačiau su nagrinėjama Maksimavičiaus pavarde neturi ji nieko bendra. Lietuvių kalboje, beje, ir dzūkų tarmėje, Rusijos sostinės vardas Maskva dėl metatezės išvirsta į Maksvą. Maskvos gyventojai buvo čia vadinami maskvėnais arba maskvyčiais. Dėl metatezės buvo jie įvardijami ir maksvyčiais. Žodis maksvytis dar reiškė ir rusą.

Šios pavardės žymesnis atstovas yra Juozas Maksimavičius, Ožkinių kaimo (Punsko valsčius) mokytojas, vėliau ūkininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmas LVKD CV pirmininkas, pirmo lietuvių kultūrinioo vakaro Punsko klrašte pokario metais organizatorius, kovotojas už lietuvių kalbos teises Punsko, Seinų ir Smalėnų bažnyčiose.

Antras šios pavardės atstovas Seinų krašte yra Petras Maksimavičius, Lenkijos lietuvių visuomenės ir  kultūros veikėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas.

Malijauskas – LPŽ teigimu yra atėjęs iš baltarusių ar ukrainiečių kalbų, kur yra žinoma pavardė Maliej, t.y. Maliejus. Dėl santykio maliej-:malij galima palyginti lk. Maciej su pavarde Macijauskas, kur lietuvių kalboje tarp balsio i ir priebalsio j dingsta balsis e.

Malijonis – yra mūsų kalbos išgalėmis sudaryta pavardė iš slaviškojo Maliejaus (žr. Malijauskas). Žinomas yra ir trumpesnis jos variantas – Malionis.

Malinauskas – yra slavų kalbų darinys, plg. lk. Malinowski, br. Malinouski, r. Malinovskij. Pavardė kilusi iš slaviško daiktavardžio malina “avietė”. Antai lenkų kalboje žinomas yra moteriškas vardas Malina. Į Lietuvą greičiausiai atėjusi ji su tą pavardę turėjusiais žmonėmis.

Marcinkevičius – yra labai paplitusi pavardė Lietuvoje ir kaimyninių slavų kraštuose. Kilusi ji iš krikštavardžio Marcinkus bei jo varianto Martinkus, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš vardo Martynas. Plačiai paplitusios ir gretimos pavardės (taisyklingos ir netaisyklingos): Marcijonas, Marcikonis, Marcilionis, Marcinkus, Marcinonis, Marciulkas, Marciukėnas, Marciukonis, Marciulynas, Marciulionis, Marciūnas, Marcius, Marciuška, Marculinas, Marculynas, Marčiauskas, Marčilionis, Marčinka, Marčinkaitis, Marčinkus, Marčys, Marčiukaitis, Marčiukonis, Marčiulaitis, Marčiulynas, Marčiulionis, Marčius, Marčiušis, Marčiuška, Marčulionis bei Marcinavičius, Marcinkauskas, Marcišauskas, Marciukevičius, Marciulavičius, Marčiulevičius, Marčenka, Marčinauskas, Marčinkevičius, Marčinskas, Marčiukevičius. Pavardės forma Marčius skamba visiškai lietuviškai (plg. marti “sūnaus žmona”), bet tai atsitiktinė sutaptis. Yra ji parankiai suformuotas trumpinys iš tų pačių Marcinkaus grupės pavardžių.

Margevičius – suslavinta forma iš Margis.

Markevičius – yra slaviškos darybos pavardė, kilusi iš krikštavardžių Markus ar Morkus. Turi nemažai giminingų pavardžių. Dalis jų sudaryta iš lietuvių kalbos dėmenų, kaip antai: Markaitis, Markas, Markelionis, Markelis, Markeliūnas, Markišius, Markonis, kitos susidarusios slavų kalbose arba Lietuvos kanceliarijoje suslavintos: Markauskas, Markavičius, Markelevičius, Markovas.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punske gimęs Lietuvos rašytojas Anielius Markevičius (1923-2010).

Marteckas – veikiausiai yra kilusi iš krikštavardžio Martynas, tik pavardė turi suslavintą formą. Iš šio vardo lietuvių kalboje išriedėjo daugybė išvestinių pavardžių (žr. Marcinkevičius).

Masalskis – yra kiek įdomesnės darybos pavardė. Nesunku čia įžvelgti ryšį su pavarde Masys, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus, tiksliau sakant iš jo sulenkintos formos Maś arba iš vokiečių kalboje žinomų Tomo vardo formų Maaß, Maas iš (Tho)mas, iš kurio lietuvių kalboje atsirado MasiusMasys (žr. LPŽ Masys).

Masys atsirado išvestinės pavardės Maselis, Maselaitis, Maselionis, Maseliunas ir Maseliūnas (dėl raštininkų nemokšiškumo šalia taisyklingos priesagos –ūnas atsirado ir klaidinga priesaga –unas). Priesagą –el– dzūkai verčia į –al-, todėl vietoje Maselis jie ėmė tarti Masalis (kaip ir Staselis išvirto į Stasalį). Iš pastarosios formos lenkakalbė Lietuvos kanceliarija ir galėjo suformuoti pavardę Masalskis (plg. lenkiškas pavardes Kamiński, Żabiński).

Kitos giminingos pavardės: Masaitis, Masalis, Masalius, Masas, Masėnas, Masikaitis, Masikonis, Masilaitis, Masilionis, Masiliunas (klaidinga), Masiliūnas, Masiokas, Masionas, (su patronimine priesaga –onis), Masis, Masiukas, Masiulaitis, Masiulionis (kanceliarijoje arčiau slavų pastūmėta forma), Masiulionis, Masiulis, Masiuliūnas, Masiūnas, bei Macelskis, Masalskas, Masalskis, Masavičius, Masalskas, Maselskis, Masevičius, Masiauskas, Masickas, Masilevičius, Masiliauskas, Masiukevičius, Masiulevičius.

Pavardė Masalskis ir jos slaviškieji variantai plačiai yra paplitę Baltarusijoije, Rusijoje ir Lenkijoje. Šia pavarde turime visuose minėtuose kraštuose garsių žmonių. Viena jų – Ignotas Jokūbas Masalskis, gimęs Gardino srity, Vilniaus vyskupas. Jo rūpesčiu buvo rekonstruota Vilniaus katedra, kurią statė garsusis lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupas steigė Lietuvoje manufaktūrinę pramonę, globojo meną, buvo pasižymėjęs visuomenės veikėjas. 1773-80 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos valstybės Edukacinės komisijos pirmininko pareigas. Toji Komisija atskyrė mokyklą nuo Bažnyčios. Vyskupas bandė atskirti Lietuvos bažnytinę organizaciją nuo Lenkijos Bažnyčios. Norėdamas įgyvendinti savo planus rėmėsi reakcinėmis jėgomis. Kai Ketverių metų seimas (1788-92) anuliavo Masalskio teises į Palangos, Maišiagalos ir Širvintų seniūnijas, stojo jis prieš Seimo reformas. 1794 m. T. Kosciuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir Varšuvoje pakartas. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje.

Masionis – patroniminės –on– priesagos vedinys iš Masys (žr. Masalskis).

Mateika – plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, priklausomai nuo regiono kirčiuojama dvejopai: Matéika ir Mateikà. Gali ji būti iš krikšto vardo Motiejus (LPŽ). Tačiau galima jos sąsaja su veiksmažodžiu matyti. Tuomet ji reiškia gerai matantį žmogų.

Matulevičius – suslavinta iš Matulis.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Povilas Matulevičius, Kreivėnų kaimo gyventojas, akmentašys, girnų meistras, mūsų krašto knygnešys.

Mazauskas – iš lk. Mazowski.

Mickevičius – pavardė, dažnai aptinkama Lietuvoje, Baltarusijoje ir kiek rečiau Lenkijoje. Ją suformuoti veikiausiai galėjusi lietuvių kalba. Šios pavardės ištakų ieškoti reikia vardažodyje Mickus, kuriame jau yra pejoratyvinė priesaga –k-. Be jos turime vardą Micius. Pastarojo kilmė gali būti net trejopa: 1. micas “paršas, meitėlis”; micė “kiaulė”; 2.  micinti “judinti, vizginti (uodegą); varginti”; 3. Micius ir Mickus galėjęs taip pat išsirutulioti iš slaviško vardo Dimitrijus, (plg. Jaśko – Jaśkiewicz), brus. Mićko (žr. LPŽ Mickevičius). Kadangi lenkų pavardėje Mickiewicz nėra minkšto priebalsio ć, matyt, Mickevičiams ištakas yra davęs vardas Mickus (o ne jo lenkiškoji forma Mićko). Tai paaiškintų, kodėl Lenkijos teritorijoje Mickevičių pavardė nėra plačiai paplitusi.

Mickaus lietuvių kalboje apstu giminingų pavardžių: Micka Mickaitis, Mickus, Mickeliūnas, Mickis, Mickys, Mickonis, Mickūnaitis, Mickūnas bei suslavintos formos: Mickavičius ir Mickelevičius (su liet. priesaga –el-).

Gausybė lietuvių kalbos vedinių iš Mickaus tik patvirtina nuomonę, kad ir Mickevičius nėra koks užeivis Lietuvoje, o giliai įsišaknijęs ir galiausiai dėmesingai kanceliarijos suslavintas.

Šią pavardę turėjęs ryškesnis žmogus yra dr. Bronius Mickevičius, Varšuvos universiteto geografijos docentas. Palaidotas Trakiškių (Punsko valsčius) kapinėse.

Miliauskas – suslavinta iš Milius. Taip įvardinta žmogų, veliantį milus.

Misiukonis – patroniminės priesagos vedinys iš Misius.

Moliušis – priesagos –– vedinys iš Molis.

Morys – gali būti siejamas su liet. morys “tinginys, dykūnas”. Ši pavardė perėjusi ir į lenkų kalbą – Mor.

Muliarčikas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Muliarčik ir lk. Mularczyk.

Murauskas – neretai tai slaviškos kilmės pavardė, plg. lk. Murawski, r. Muravskij (LPŽ). Tačiau yra galimybė, kad kai kuriais atvejais galėjo ji būti ir lenkakalbės kanceliarijos suformuota. Tai rodo esanti pavardė Mureika, kildinama iš liet. veiksmažodžio murti “prakaituoti, šlapti”. Taigi mureika buvęs žmogus, kuris dirbdamas greit pailsdavęs, prakaituodavęs. Galima palyginti ir kitą giminingą pavardę – Murelis, žr. Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika” 175 p., kur rašoma: Murelis ir Muras, Mureika, Murinas (: murti “šlapti, mirkti; kaisti, prakaituoti”).

Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Punsko krašto choristas, Punsko bažnyčios ir Lietuvių kultūros namų giesmininkas Viktoras Murauskas.

Murinas – lietuvių kalboje turi apeliatyvą murinas “murzinas, purvinas, suprakaitavęs”. Dėl darybos plg. purvinas, paišinas. Žr. dar Burdinas.

 

Naliubavičius – Yra žinoma lietuvių turėta pavardė Beceilų parapijoje. Tai aiškiai slaviškos kilmės, plg. lk. lubić ar rus. liubitj “mėgti”.

Narkeliūnas – pavardė, kilusi iš Narkaus, kuri sietina su pavarde Norkus (žr. Moniuška, Norkus). Giminingos pavardės: Narkala, Narkelis, Narkis, Narkys, Narkūnaitis, Narkūnas bei Narkauskas, Narkavičius, Narkevičius, Narkunovičius.

Nevulis – LPŽ autoriai teigia, kad yra jos neaiškus santykis su pavarde Navulis, kuri savo ruožtu yra siejama su būdvardžiu naujas, iš kurio turime pavardę Naujelis.

Nometka – vardažodis, galbūt kilęs iš slaviško skolinio nometas “palapinė”. Tuomet būtų pejoratyvinės priesagos –k– vedinys, galėjęs reikšti žmogų, gyvenusį prastame name. Tokia pavardė aptinkama Seinų krašte, tačiau, matyt, yra reta, nes jos “LPŽ ” nepaduoda. Lenkų kalba ji yra vadinama Namiotko, tačiau tokia forma lenkų žodžių darybai nėra būdinga (plg. Moniuszko).

Norkus – panašiai kaip ir Noreika, pavardės sietinos su veiksmažodžiu norėti ar būdvardžiu norus. Tai pejoratyvinės priesagos –k– vedinys. Giminingos pavardės: Norka, Norkaitis, Norkas, Norkeliūnas, Norkys, Norkunas (dėl klaidos), Norkūnas bei Norkevičius.

Trakiškių kapinėse Punske ilsisi visuomenės veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis, aušrininkas, literatas kun. Simonas Norkus–Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu. Nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė.

Norvydas – pavardė sudaryta iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).

 

Oginskas – paprastai ši pavardė kildinama iš lenkų Ogiński, tik kad ši lenkų kalboje yra sunkiai etimologizuojama. Todėl šaknų reikia ieškoti lietuvių kalboje. LPŽ dar sieja ją su Aginsku (kuri iš Aginio, o ta sietina su ãginė “gyvatė, angis”), arba prileidžiama jos kilmę ir iš vietovardžio, tačiau vis nukreipiant į kitas pavardes, bet taip ir nenurodoma, iš kokios. Tuo tarpu visai tikėtina, kad ji siejasi su žemaičių donininkų oga “uoga” ir taip atrodo suslavinta Uogiaus „uogas mėgstančio ar besiverčiančio jų rinkimu žmogaus”.

Garsiausias iš Oginskų giminės yra Mykolas Kleofas Oginskis iš Rietavo, kunigaikštis, (gim. 1765 metų spalio 7 dieną, mirė 1833 spalio 15 dieną Florencijoje) – garsus kompozitorius ir mecenatas, Lietuvos didysis iždininkas (1793- 1796), didysis Lietuvos ginklakalys nuo 1789, Rusijos senatorius, Kosciuškos rėmėjas Lietuvoje, 1794 m. Lietuvoje sankylio dalyvis, emigracijos veikėjas. Palaidotas Florencijoje.

Mykolas Oginskis pats kūrė muziką ir Rietavo dvare laikė orkestrą, kuriame grojo ir Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis, pastebėjęs jo gabumus, davė stipendiją ir pasiuntė berniuką studijuoti muzikos į Varšuvą.

Labiausiai žinomas Oginskio muzikinis kūrinys yra “Atsisveikinimas su tėvyne”.

Ožkinis – yra siejamas su liet. daiktavardžiu ožka.

Žinoma daug giminingos kilmės pavardžių: Oželaitis, Oželas, Oželenis, Ožėnas, Ožys, Ožiūnas, Ožkaitis, Ožkelenas (turėtų būti Ožkelėnas), Ožkelionis, Ožkelis bei Oževičius. Ši pavardė (lenkiškai rašoma Oszkinis) yra išlikusi Beceilų parapijoje ir tik patvirtintų (žr.) Beceilų kilmę.

 

Pacevičius – suslavinta iš Pacas (žr. Pac).

Paminėtinas yra šios pavartdės turėtojas Pacevičius (vardas nežinomas), pokario metais Punsko bažnyčios vargoninkas.

Pacenka – turi tą pačią šaknį, kaip ir Pacas, tai priesagos –enka vedinys (plg. Kazulis : Kazulenka).

Žymus šiai pavardei atstovaujantis žmogus yra Punsko krašto sūnus Petras Pacenka, kuris 1918 metais, kai čia lapkričio 15 dieną įsikūrė Punsko lietuviškas valsčius ir gyventojų visuotinio susirinkimo vardu pareiškė valią prisijungti prie Lietuvos, buvo jis išrinktas valsčiaus pirmuoju viršaičiu.

Pacukonis – (žr. Pacas) yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš kitos patroniminės pavardės Pacukas “Paco sūnus”. Pastarosios negalima painioti su panašiai skambančiu žodžiu pacukas “žiurkė”, nes tai tik atsitiktinė jų fonetinė sutaptis. Taigi pažvelkime, kokį raidos kelią ši pavardė nuėjo: iš Ipatijaus lietuviai nelabai mokėdami tarti svetimus žodžius suformavo pirminę pavardę Pacas, kuri toliau išleido gyvuoti atžalą Pacukas, ir tik iš jos ilgainiui šio sūnų imta vadinti Pacukoniu.

Pajaujis – siejamas su liet. daiktavardžiu jauja „pastatas linams džiovinti ir minti“. Pajaujis būsiąs žmogus, gyvenęs prie jaujos, gal kaime turėjęs jaują. Kadangi ne kiekvienas ūkininkas turėdavęs jaują, todėl šitaip pavadintą žmogų reikia manyti buvus turtingą.

Punsko krašte Jonas Pajaujis buvo nusipelnęs agronomas ir visuomenės veikėjas. Jo veiklos vaisius – aplinkinių kaimų ekonominis ir žemdirbystės kultūros kilimas, buvęs juntamas dar ilgus pokario metus.

Antrasis žinomas Jonas Pajaujis yra Antrojo pasaulinio karo Lietuvos bėglys, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas.

Kitas šios pavardės nešiotojas yra pagardėjęs dainininkas Andrius Pajaujis, Lietuvoje žinomas sulenkinta forma Pojavis. Mat lenkai Pajaujui įrašė pase papvardę Pojawis, šis atvyko studijuoti į Vilnių, ir čia jį lietuviai perrašė kaip Pojavis, čia sukūrė šeimą ir gimus sūnui tokia iškreipta pavardė ir liko. Kai Andrius išgardėjo, žurnalistai net nežinodami, kaip tokią pavardę reikias kirčiuoti – Pójavis ar Pojãvis ir tuo atveju nežino, kaip tarti kamiene besantį o – trumpai ar ilgai.

Pakuckas – pavardė veikiausiai kilusi iš krikštavardžio Povilas (plg. rus. Paviel : Pacha). Tos pačios kilmės yra ir kita pavardė, jau labiau aplietuvinta – Pakutka.

Pakutka – žr. Pakuckas.

Palevičius – suslavinta iš Palys, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Napalys (iš Napoleonas).

Palionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Palys.

Paliūnas – greičiausiai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Pala, Palys. Ši pavardė mūsų krašte neišlikusi, tačiau ją buvus liudijas likęs (žr.) Paliūnų kaimas. Nors fonetiškai labai artimai skamba pavardė Paliūnis, jos kilmė yra kita – ji rodo žmogų, gyvenantį prie liūno (žr. Pajaujis).

Pangonis – turi ir kitus pavardžių variantus: Pangonas, Pongonas bei Pongonis. Šių vardažodžių kilmė nėra lengvai ir vienareikšmiškai išaiškinama. Gali jos būti patroniminės priesagos –onis vediniai, plg. Janonis, Jokūbonis, Palionis. Tada lieka neaišku, iš kokio vardo paimta šaknis. Antra vertus – galima būtų manyti, kad tai sudurtiniai vardai, sudaryti iš dviejų šaknų: pan-gonis. Čia reiktų laukti pravardinės pavardės: pongonis (plg. naktigonis) – suprask „pono gyvulių piemuo“, juoba, kad turime ir pavardę Pongonis. Tačiau bene rimčiausią pavardės etimologiją padėtų atskleisti latvių ir prūsų kalbose išlikę žodžiai: la. pane „pamazgos, prastas gėralas“ (K. Būga „RR“, III t. 538 p.) bei pr. pannean „pelkė, samanynė“ (K. Būga I t. 529 p.). Šitai leistų manyti turėjus ir mums žodį *panė „raistynė, pelkė, drėgna ganykla“. Pangonis ir būtų tas piemuo, kuris ganęs gyvulius panėse, t.y. pelkėse, drėgnose balose.

Paplauskas – yra labai populiari pavardė ir Lietuvoje, ir kaimyniniuose slavų kraštuose (lk. Popławski, rus. Poplavskij). Etimologijos ieškoti reiktų, matyt, slavų kalbose.

Parakevičius – LPŽ šią pavardęgretina su lenk. Parakiewicz bei brus. Parakievič. Tačiau lenkų kalboje ši pavardė neturi etimologijos. Tai turėtų būti sulenkinta forma iš liet. Parakas.

Paransevičius – yra reta pavardė, aptinkama tik Alytaus rajone ir Punsko apylinkėse. Jos daryba nėra aiški. Veikiausiai bus ji susiformavusi iš vokiško daiktavardžio Ranzen “kuprinė, kukštera, kelionmaišis: arba šnek. pilvas”. Pirma reikšme žinomas ir rusų kalboje vartojamas žodis raniec. Tokią prielaidą patvirtintų lenkų kalboje išlikusi šios pavardės forma Forencewicz, kilusi veikiausiai iš vokiško Vorranzen ar Vorranz, kas ir galėtų reikšti iš priekio segamą kukšterą, arba pilvą. Kad toks mąstymas yra realus, rodo ir lietuviškos pavardės Pilvelis, Pilvenis, Pilvinis. Lietuvoje aptinkama dar pavardė Rancas (LPŽ) – aiškus germanizmas.

Ryškesnė šia pavarde asmenybė yra mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko licėjaus direktorius, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius, visuomenininkas.

Paškevičius – iš brus. Paškievič (iš rytų slavų asmenvardžio formos Paška).

Pauliukonis – ilgesnį kelią nuėjusi patroniminėmis priesagomis –uk– ir –onis, taigi esanti jau trečios gereacijos. Pirmoji buvo Paulius, kuri pavardės reikšmę įgavo iš krikštavardžio Paulius. Aptinkama gausybė šios šaknies įvairiausių vedinių: Paulaitis, Paulas, Paulėka, Paulėkas, Paulėnas, Paulikaitis, Paulikas, Paulikėnas, Paulikonis, Paulinas, Paulionis, Paulionka, Paulis, Paulys, Pauliukaitis, Pauliukas, Pauliukėnas, Pauliukynas, Pauliukys, Pauliūkonis (netaisyklinga) bei Paulauskas, Paulavičius, Paulevičius, Paulikevičius, Paulinskas, Pauliukevičius.

Pavasaris – yra vardažodis, kilęs nuo lietuvių metų dalies vardo pavasaris. Gretimos pavardės: Pavasaraitis, Pavaseris (dialektizmas), Povasaris bei Pavasarauskas.

Paznėkas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Pazniak, Pozniak.

Pečiulis – LPŽ autorių manymu yra lietuvių patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikštavardžio Petras slavų kalbose vartojamų formų Pietia, Pėčia ar kitaip (plg. liet. Jonulis, Juozulis, Petrulis). Ši pavardė labai plačiai žinoma visoje Lietuvoje gal dėl to, kad populiarus buvęs Petro vardas.

Matyt, ši numanoma giminystė su lietuviškuoju daiktavardžiu petys ir lėmė, kad minimoji pavardė susilaukė būrio giminingų vardažodžių – turinčių taisyklingas, netaisyklingas ir tarmines formas: Peciukonis, Peciulionis, Peciulis, Peciūnas, Peckis, Peckys, Peckus, Pecukonis, Pėča, Pečaitis, Pėčaitis, Pečanga, Pėčas, Pėčelis, Pečeliūnas, Pečėnas, Pečenis, Pečenkis, Pečenkus, Pėčia, Pečiagonis, Pečikonis, Pečinaitis, Pėčinis, Pečiokas, Pečionaitis, Pečis, Pėčys, Pečiukaitis, Pečiukas, Pečiukėnas, Pečiukomnis, Pečiulaitis, Pečiulionis, Pečiulisas (su dviguba galūne), Pečiulka, Pečiūnaitis, Pečiūnas, Pečiura Pečiūra, Pečiutaitis, Pečka, Pečkaitis, Pečkas, Pečkis, Pečkys, Pečkunas (netaisyklinga), Pečkūnas, Pečkus, Pečiulaitis (dviguba priesaga –ul-aitis), Pečulis, Petčiulis, Petelis bei Peciulevičius, Pecukevičius, Pečatauskas, Pečauskis, Pečetauskas, Pečevičius, Pečiatauskas, Pečiskis, Pečinkevičius, Pečiukevičius, Pečiulevičius, Pečiulskis, Pečkauskas.

Penkevičius – iš lenk. Pieńkiewicz.

Petronis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Petruškevičius – yra raštinės suslavinta Petruškos forma. Tai patroniminė pavardė, išvesta iš vardo Petras, iš jos susiformavo Petrušas ar Petrušis, kuri vėliau gavo pejoratyvinę priesagą –k-, todėl turime formą Petruška, o ši perėjusi per kanceliariją įgavo galutinę formą.

Šios pavardės rūšis pasirodė labai gaji ir pridygo aibės giminingų pavardžių: Petralis (dzūkiška forma), Petraitis, Petrašiūnas, Petreikis, Petrelionis, Petrelis, Petrelys, Petreliūnas, Petrenas (klaidinga), Petrėnas, Petrešiūnas, Petrėtis, Petrietis, Petrikis, Petrikonis, Petrila, Petryla, Petrilaiatis, Petrilionis, Petrionis, Petryša, Petrišiūnas, Petriškaitis, Petriškis, Petriūkštis, Petrokaitis, Petrokas, Petrolaitis, Petrolis, Petroliūnas, Petronis, Petrošaitis, Petrošas, Petrošis, Petrošiūnas, Petrošius, Petrošonis, Petrošūnas, Petručionis, Petrukaitis, Petrukėnas, Petrukonis, Petrulaitis, Petrulėnas, Petrulionis, Petrulis, Petruliūnas, Petrunaitis (netaisyklinga), Petrūnaitis, Petrūnas, Petruoka, Petruokas, Petruolė, Petrusaitis, Petrušaitis, Petruškaitis, Petrušiūnas, Petrušius, Petruškaitis, Petrušionis, Petrutis, Petružis, Petružys, bei Petrasevičius, Petrašauskas, Petraševičius, Petraševskis, Petrauskas, Petravičius, Petrelevičius, Petrevičius, Petrinauskas, Petrulevičius (su liet.priesaga –ul-), Petrusevičius.

Šia pavardę turinti ryškiausia asmenybė yra Lenkijos lietuvių visiuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius ir leidinio “Aušra” ilgametis redaktorius bei lietuviškų valandėlių redaktorius per Balstogės radiją Eugenijus Petruškevičius.

Pykys – LPŽ autorių teigimu ši pavardė yra greičiausiai vokiškos kilmės, plg. Pick ar Picke. Tačiau Z. Zinkevičius (“Lietuvių antroponimika”, 182 p.) nurodo panašių pavardžių (Pikas, Pikelis, Pikiela, Pikis, Pikiūnas, Pikutis) bei vietovardžių (Pikaičiai, Pikeliai, Pikelinė, Pikeliškės, Pikiškės, Pikuškės) ir gretina juos su lietuviškais žodžiais piktas, pykinti. Ši prielaida yra kur kas patikimesnė, nes sunku būtų patikėti, kad svetimoje dirvoje vokiškoji pavardė būtų galėjusi duoti tokį kiekį asmenvardžių ir vietovardžių. Taigi Pykys lietuviui reiškęs supykstantį žmogų.

Navininkų kaimo broliai Pykiai buvo mūsų krašte garsūs savamoksliai liaudies muzikantai.

Plikūnas – patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Plikis, Plikys. Taip galėjo būti pravardžiuojami neturtingi, nuskurdę, “pliki” žmonės. Žinoma ir gimininga pavardė Plikutis bei Plikavičius (raštinės padarinys).

Pliodaris – iš rusų Vardo Fiodor. Dzūkai nemokėdami tokių garsų samplaikos ištarti ėmė vadinti žmogų Pliodariu.

Ponukas – taip dzūkų buvęs pravardžiuojamas į ponus pretenduojantis, poniškų manierų besilaikąs, žmogus. Yra ir gretima pavardė Ponelis. Panašaus turinio yra Lietuvoje žinoma pavardė Panãvas, iš būdvardžio panavas “ponãvas, poniškas”. Žinomas jos turėtojas yra poetas Petras Panãvas.

Poskevičius – raštinėje išvestas iš Poska (sl. Pasjko “Povilas”). Yra ir antras Poskos variantas – tai Poška (lietuvių rašytojas poetas) – iš sl. Paško. Kitos giminingos pavardės: Poškaitis (Kazys Poškaitis – lietuvių choreografas, choreografinio žodyno tvarkytojas), Poškis, Poškys, Poškus bei Poškauskas, Poškevičius, ar pas mus net Sposkevičius.

Prabulis – greičiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. liet. prieveiksmį prabuliu “iš užpakalio per terpkojį” (LPŽ).

Žinomas pavardės turėtojas buvo Vytautas Prabulis – kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pabėgęs į Lenkiją ir norėjęs pasitraukti į Vakarus, tačiau 1949 m. gruodžio 13 d. apsuptas lenkų saugumiečių žuvo bunkeryje Šlynakiemio kaime kartu su Jonu Krikščiūnu (palaiadoti Suvalkuose, kapas nežinomas, kapinėse yra jiems skirtas tik simboliškas kapas).

Prakapas – iš krikšto vardo baltarusiškos formos Prokopij. Artimiausi giminaičiai: Prakapa, Prakapaitis bei Prakapavičius.

Praleika – veikiausiai iš krikštavardžio formos Fralenka (LPŽ).

Pranulis – patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Pranas (plg. Jonulis, Vinculis).

Puniškis – greičiausiai sietinas su vietovardžiu (žr.) Punia (taip buvo vadinama ir Punsko gyvenvietė) ir galėjęs reikšti Punios ar jos apylinkių gyventoją. Gimininga pavardė yra Punis – bene pravardinės darybos pavardė, sietina su veiksmažodžiu punyti “godžiai ėsti, ryti; mušti, pešti”. Taip buvęs pramintas ėdrus, valgus žmogus ar gal peštukas.

Puzauskas – esanti suslavinta forma iš pavardės Puzas, kuri sietina su liet. puzenti godžiai valgyti, kimšti”. Giminingos pavardės: Puza, Puzelis, Puzėnas, bei Pusauskis.

 

Račius – mūsų krašte neretai aptinkama pavardė. Ji turi savo apeliatyvą račius “ratų dirbėjas” (žr. Ročkos). Lenkų raštinė pateikia šios pavardės kitą formą – Racis (suprask – Racys). Toks buvo Seimų ir Punsko dzūkuose vartojamas antrinis šios pavardės variantas, plg. Bliūdžius ir Bliūdys. Iš čia ilgainiui atsirado ir suslavintoji forma – Racevičius. Žinomi ir kiti šios pavardės variantai: Racius, Racka, Rackaitis, Rackus, Račailis, Račaitis, Račalis, Račas,  Račyla, Račis, Račys, Račiūga, Račiuikaitis, Račiukas, Račiulaitis, Račiunas (per klaidą), Račiūnas, Račiuvaitis, Račka, Račkaitis, Račkelis, Račkis, Račkus bei Rackauskas, Rackevičius, Račelauskas, Račevičius, Račylkauskas, račinskas, Račkauskas.

Radvila – yra sudurtinis vardažodis. Jį sudaro dvi šaknys: rad– iš rasti (rado) ir vil-, kurią galima sieti su veiksmmažoodžiu viltis “tikėtis, turėti vilties”. Lietuvių kalboje yra ir daiktavardis radvila “rastinukas, rastas vaikas”.

Šalia pavardės moteriškosios formos yra žinoma ir vyriškoji forma – Radvilas, bei jos suslavintoji forma Radvilavičius. Pas mus gyvoji kalba dar prisilaiko pirmos formos, o raštinė visur perša suslavintą vedinį.

Su šia giminingos pavardės esti ir Radzvila  bei Radžvilas.

Ši pavardė populiari ir Lenkijoje (rašytoja Barbara Radziwiłłówna) bei Baltarusijoje.

Ratys – ratų meistras (žr. Račius).

Radzevičius – veikiausiai pavardės Radys suslavinta forma.

Radvilavičius – suslavinta forma iš Radvila.

Radžiūnas – patroniminės priesagos vedinys iš asmenvardžio Radys (žr. Radzevičius).

Ragelis – tai patroniminė (iš tėvo sūnui pavadinti) pavardė. Pirmoji jos forma buvo Ragas. Pradžioje turėjęs būti pravardžiuojamas galbūt kieto charakterio ar šykštus žmogus. Šio tipo pavardžių mūsų kalboje gausu: Ragainis, Ragaitis, Ragaišius, Ragėnas, Ragina, Raginaitis, Raginė, Raginis, Ragulis, Raguotis, Ragutis,  bei suslavintos formos: Ragaliauskas (priesaga –el– dzūkų tarmėje išvirtusi į –al-), Ragalinskas, Ragalskas, Ragalskis, Ragauskas, Ragavičius, Rageliavičius (iš Ragelis), Ragelskis (iš Ragelis), Ragevičius, Ragickas, Raginskas, Raguckas (iš Ragutis), Ragulevičius, Raguliauskas, Ragulskas, Ragulskis.

Ramanauskas – kilusi iš krikštavardžio Ramonas. Tai labai populiari pavardė slavų kraštuose (Romanowski).

Šia pavarde žymersnis asmuo – kun. Ramanauskas, buvęs Punsko parapijos klebonas.

Rantelis – nėra plačiai paplitusi pavardė, tačiau mūsų krašte žinoma. Ją galima sieti su liet. daiktavardžiu rantas “įpjova”. Tai būtų pravardinė pavardė. Šiame krašte pažįstamas priesagos –elis vedinio kirčio atkėlimas į šaknį (plg. Birgelis, Bubelis, Skustelis) rodytų taip pravardžiuojamą žmogų buvus nagingumu nepasižymintį meistrą.

Rėkus – siejama su liet. veiksmamžodžiu rėkti ar būdvardžiu rėkùs “daug rėkalojantis”.

Remindavičius – neaiškios kilmės suslavinta forma.

Rentelis – LPŽ autoriai skuba pabrėžti, kad tai skolinys iš vokiečių Rentel. Tačiau esamos aplinkinės pavardės: Rentas, Rentys leidžia visas jas sieti su liet. daiktavardžiu renta “tuščiakalbis žmogus” arba veiksmažodžiu rentauti “niekus kalbėti, taukšti”. Tai būtų priesagos –elis vedinys. Dėl kirčiuotos šaknies žr. Rantelis.

Rioglys – iš liet. rioglinti „nerangiai eiti, vilktis“. Ši pavardė Lenkijoje yra aptinkama Seinų parapijoje.

Rugienis –iš Rugys.

Ruginskas – suslavinta iš Rugys.

Rupinskas – suslavinta iš Rupys.

 

Sakavičius – jau suslavinta pavardės forma. Jos pirmtakas turėjo būti Sakas, sietinas su liet. daiktavardžiu sakai “medžių derva”. Kitos artimos pavardės: Sakelas, Sakelis, Sakėnas, Sakonis, Sakuotis, Sakutis

Saladuonis – yra dvikamienė pavardė. Antrasis dėmuo sietinas su duona, pirmasis su saladynai nuo alaus ir degtinės darymo atlikę tirščiai, žlaugtai” arba saladynis “salstelėjęs, suzmekęs”. Saladuoniu galėję būti pavadinti žmonės, valgę prastą duoną.

Saladuonio pavarde buvo paskutinis Vižainio parapijos, Eišeriškių kaimo žmogus, kuris XX a. aštuntame dešimtmetyje dar kalbėjo lietuviškai.

Samulevičius – pavardės forma, raštinėje suslavinta iš pavardės Samulis, kuri savo ruožtu yra priesagos –ul– vedinys iš pavardės Samas (greičiausiai liet. trumpinys iš krikšto vardo Samuelis.

Kitos artimos pavardės: Samelis, Samėnas, Samys, Samokaitis, Samolenis, Samolionis, Samolis, Samonis, Samuila, Samuilis, Samuitis, Samukaitis, Samukas, Samukėnas, Samulaitis, Samulėnas, Samulionis, Samuolaitis, Samuolis

Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė – Kanadoje gyvenantis Punsko krašto auklėtinis Valdas Samulevičius-Samonis, mokslų daktaras, tarptautinių politinių santykių specialistas.

Sanavaitis – yra sudzūkinta aiškiai pravardinė pavardė, kilusi iš Senavaitis (senavaitis “pareigų netekęs buvęs vaitas, kitaip viršaitis ar gal seniūnas”). Mūsų krašte ši pravardė ir išliko pavarde. Žinomos giminingos pavardės Sanvaitis ir Senvaitis.

Julius Senvaitis – Lietuvos karo bėglys, apsistojęs vakarinėje Lenkijoje. 1956 m. kilus Poznanėje riaušėms, jis buvo aktyvus dalyvis, vienas iš tų, kurie pagrobė atakuojantį tanką ir kovojo prieš lenkų armiją. Būtų sausai nusikepę, nes vėliau išlipo ir pabėgo, tačiau jį kaip įvykių herojų nufilmavo vakarų žurnalistai ir rodė per savo televiziją. Tuo būdu atsekė jį lenkų saugumas ir nuteisė 25-eriems metams kalėti. Grįžęs iš kalėjimo nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. Globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje – Pščelnike (buvusiame Soldine).

Sankauskas – tai slaviška pavardės forma. Lietuviškos formos – Sankūnas, Sankus.

Savickas – iš lenk. Sawicki ar brus. Savickij.

Savulis – būsianti bene patroniminės priesagos –ul– pavardė iš Savas. Ši pavardė į mūsų kraštą pateko pokario metais iš Vištyčio apylinkių drauge su karo bėgliais. Artimos pavardės: Savukas, Savukynas, Savulionis, Savulka.

Senda – LPŽ autorių teigimu yra neaiškios kilmės. Dzūkai ją taria Sanda. Gal tai vokiškos kilmės, plg. vok. senden „siųsti“.

Severinas – iš krikšto vardo Severinas.

Simonaitis – tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Simonas. Iš jo trumpinio Simas turime pavardes Simaitis, Simutis ir pan.

Į Punsko parapiją ši pavardė atkeliavo su kunigu ir žymiu Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėju Motiejumi Simonaičiu (1860 – 1922) – kuris čia ilgus metus apaštalavo.

Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją. 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas nusenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Kartu ėjo dvylikos gretimų parapijų dekano pareigas. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangomis aikštė priešais bažnyčią buvo išgrįsta akmenimis.

1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Po to Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.

Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas “Dzūkas”, įsisteigė vysk. M. Valančiaus propaguojama Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkuriama “Žiburio” organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrenkamas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidaro knygyną, moko aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.

1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais (žr.) Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu skelbia apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso.

Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.

Sinkevičius – tai slaviškoji pavardės forma, kilusi iš krikštavardžio Sinkus. Atitinkamos lietuviškos pavardžių formos: Sinkonis, Sinkūnas, Sinkus, Sinkuvas…

Skirkevičius – yra suslavinta Skirkos pavardė. Skirka buvęs kompanijų nemėgstantis žmogus, plg. skyrus “vienišius, draugų nemėgstantis”. Pavardėje esanti pejoratyvinė priesaga –k– rodo menkinamąjį požiūrį į tokius draugų besišalinančius žmones.

Artimos pavardės: Skirgaila (dvikamienis asmenvardis skir-gaila, (žr. Skirkevičius, anrasis dėmuo sietinas u sen. liet. gailas “stiprus”), Skirgailas, Skirys, Skyris, Skirius, Skyrius, Skirkus, skirmantas, Skyrus, Skirutis

Skripka – pravardinė pavardė, sudaryta iš liet. vartojamo slavizmo skripka “smuikas”. Mūsų tarmėje žodis skripka reiškia dar įkyrų žmogų. Šitaip įvardinta mėgstantį griežti nervais.

Spalviongiausia šią pavardę paveldėjusi asmenybė yra Algirdas Skripka, ilgametis Lenkijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas, ilgametis Seinų apskrities administracijos darbuotojas, WSTW (Vaivadijos kaimo transporto bendrovės) ilgametis direktorius, Lietuvių namų Seinuose statybos komiteto pirmininkas, Šv. Kazimiero draugijos valdybos Seinuose narys.

Skùstelis – asmenvardis sietinas su veiksmažodžiu skusti “dalgiu menkus javus skabyti”. Taip įvardinta nepasiturintį ūkininką. Tai pabrėžia ir į šaknį iš priesagos atkeltas kirtis.

Slapikas – tai vėlgi pravardinė pavardė, sietina su liet. daiktavardžiu slapikas “slapta išperėtas viščiukas; slapukas, kas vengia viešumos, slapstosi nuo kitų”. Tokia pravardė rodo, kad žmonės įtariai žiūrėdavę į uždaro būdo kaimyną.

Slavėnas – patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Slava, Slavys, Slavas (LPŽ), kurie sietini su asmenvardžiu Slavas. Šalia šios pavardės vyriškosios formos žinoma ir moteriškosios formos pavardė Slavėna.

Kitos artimos pavardės: Slavynas – patroniminės priesagos –yn– vedinys, Slavikas, Slavykas bei Slavikauskas, Slavinskas.

Slovickas – iš lenk. Sławicki.

Slovikas – iš lenk. Sławik.

Stanelis – patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardžių Stanis ar Stanys, kurios yra trumpiniai iš slavų krikštavardžio Stanislovas.

Stanislovaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Stanislovas.

Stankevičius – yra gimininga pavardė su Stanaičiu ar Staneliu, tik ji nuėjo kiek ilgesnį raidos kelią. Kilusi iš to pačio krikštavardžio Stanislovas trumpinio Stanys. Vėliau gavusi pejoratyvinę priesagą –k–  sudarė naują asmenvardį Stankus. Pastaroji lenkakalbėje kanceliarijoje ir gavo galutinę pavardės formą.

Staselis – yra patroniminės priesagos –el- vedinys iš vardo Stasys. Mūsų kraštye žinoma tarminė pavardės forma – Stasalis.

Kitos artimos pavardės: Stasaitis, Staseliūnas, Staselka (su dviem priesagom –elk-), Stasėnas, Stasyla, Stasiliūnas, Stasinas, Stasionis, Stasys, Stasiškis, Stasytis, Stasiukaitis, Stasiūkaitis (netaisyklinga), Stasiukas, Stasiukėnas, Stasiukynas, Stasiukonis, Stasiulaitis, Stasiulionis, Stasiulis, Stasiuliūnas, Stasiūnaitis, Stasius bei Stasanauskas, Stasanauskis, Stasevičius, Stasilevičius, Stasinas, Stasinauskas, Stasinskis, Stasiukavičius, Stasiukevičius, Stasiulevičius.

Staskevičius – esanti pavardė, nuėjusi tuo pačiu raidos keliu, kaip ir
Stankevičius. Išriedėjusi iš vardo formos Stasys, laikui bėgant įgavo pejoratyvinę priesagą –k-, sudarydama naujadarą Staskus. Ši ilgainiui perėjusi per kanceliarijos mašiną išėjo nauju produktu, ir turime Staskevičių.

Šalia Stasio buvo ir gretima forma Stašys. Iš Jos ir kilo gretimų pavardžių virtinė: Stašionis, Stašis, Stašys, Stašiskis, Stašiulis, Stašiūnas Stašius, Staška, Staškis, Staškonis, Staškūnas, Staškus, bei Stašinskas, Staškauskas, Staškevičius.

Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra mkt. Jonas Staskevičius, Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.

Stepanauskas – suslavinta iš Steponas.

Stepanavičius – suslavinta iš Steponas.

Stoskeliūnas – yra gan sudėtinga pavardė. Gimininga ji su visomis pavardėmis, kilusiomis iš krikštavardžio Stanislovas ar jo trumpinio Stanys bei Stasys. Tačiau šie vardai lietuvių kalbos tarmėse turėjo dvejopą šaknį: šalia minėtųjų buvo dar ir Stonys bei Stosys. Pastaroji asmenvardžio forma ir sudarė analizuojamos pavardės šaknį. Ilgainiui čia prisišliejo priesaga –k-, ir atsirado naujas asmenvardis – Stoskus. Stoskaus sūnus ir gavo pavardę Stoskelis, o šio sūnus buvo vadinamas Stoskeliūnu. Taigi ši pavardė esanti ketvirtos kartos ir turi tris priesagas: pejoratyvinę –k– ir dvi patronimines –el(i)ūn-.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punsko licėjaus mokytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Stoskeliūnas, baigęs prieš karą lituanistiką Kauno VD universitete. Prieš karą dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje, po karo mokytojavo Elko, Suvalkų ir Punsko vidurinėse mokyklose.

Suraučius – yra, matyt, aplietuvinta pavardė, atėjusi, veikiausiai, iš baltarusių kalboje žinomo asmenvardžio Suravec, Suraucau rus. Surovec – LPŽ.

Mūsų krašte pokario metais buvo gerai pažįstamas Lenkijoje (Slavno miestelyje) apsigyvenęs Lietuvos patriotas Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, mokytojas, publicistas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.

Iš Amerikos šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė.

Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.

Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Žlugus komunistiniam režimui šalyje, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.

O štai, atrodo, jo paties ranka rašyti ir Dainavio slapyvardžiu pasirašyti 2006-07-27 Suraučių pavardės aiškinimai.

“Savo visiškai neprofesionalia nuomone manau, kad pavadinimas susijęs su sūrumu (sūrumas savo ruožtu su druska). Nes Druskininkuose gana populiari pavardė Suraučius, tai tas sūrumas ne tik miesto pavadinime, bet ir gyventojų pavardėse atsispindi.

Bene žymiausia ir seniausia iš druskininkiečių giminių yra Suraučiai (lenk. Suroviec). Šios giminės protėviai yra minimi seniausiuose žinomuose Druskininkų kaimelį mininčiuose dokumentuose. Jei 17 a. dokum. pavardė dar rašoma – Surowczonis, tai vėlesniuose – 18 a. dokumentuose jau Surowiec. T. Narbutas, pasakodamas apie vieną liaudies gydytoją Surowiec’ą prisiminė, kad jį kaime vadino – Surutis (Sūrutis ). Šiuo metu giminė yra išplitusi Druskininkų apylinkėse ir nėra kaimo, kur nebūtų Suraučiaus, tačiau visų protėvis vienas – druskininkietis Jonas (sudariau genealogiją). Pvz., į Švendubrės kaimą Suraučius atsikėlė 18 a. pabaigoje, į Jaskonių kaimą 19 a. pradžioje ir t.t.

Pradžioje maniau, kad pavardė Suraučiai yra žinoma tik Druskininkuose ir apylinkėse. Bet, štai vartydamas 19 a. Ašmenos apylinkių RK bažnyčių civilinės būklės bylas, netikėtai, suradau vietinius valstiečius pavarde Surowiec.

Labai nustebau, kai tarp tos vietovės kaimų buvo ir gyvenvietė – Solemniki.

Šiap jau manoma, kad pavardė Suraučius yra pravardinės kilmės (gal tas, kas su druska kažką bendro turi, sūriai valgo ar sūrioje vietoje gyvena), tačiau, galbūt, Suraučius ar Suraučias senovėje galėjo reikšti ir tam tikrą druskininkų sluoksnį – mėsos produktų, maisto gamintojus – sūrintojus?

Štai 18 a. antros pusės, Liškiavos RKB civilinės būklės aktų bylose radau gyvenvietę – Posūriai, žinomas Vytauto dvaras – Posūriai (Poseur).”

Sutrinavičius – lenkakalbės kanceliarijos suslavinta pavardė, kurios šaknis sutr- sietina su liet. sutrà „netvarkingas, nešvarus, apsileidęs žmogus“.

Svetlauskas – suslavinta forma iš rus. svietlyj “šviesus”.

 

Šarka – iš liet. šarka.

Ščerbinskas – tai slavų (ukr., brus., lenk.) kilmės pavardė.

Šidlauskas – iš lenk. Szydłowski.

Šimčikas – lenkiškos darybos iš krikštavardžio Šimas.

Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.

Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.

Škarnulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš neaiškios šaknies škarn-. Greta žinoma ir moteriškoji pavardės forma – Škarna.

Šliaužys – yra pravardinė pavardė, sietina su lietuvių veiksmažodžiu šliaužti “rėplioti, repečkoti, eiti repečkom”.

Žymesnis šios pavardės nešiotojas yra Antanas Šliaužys – buvęs Punsko licėjaus mokytojas, kultūros veikėjas, estradinio ansamblio “Punia”, vokalinio merginų sambūrio “Ulbuonėlės” ir Punsko kulrūros namų suaugusių vokalinio sambūrio “Sūduva” įkūrėjas ir vadovas, laimėjęs daugelį konkursų, buvęs Punsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir Punsko muzikos mokyklos direktorius.

Kitas žinomas ta pavarde yra Jonas Šliaužys – Augustavo parapinės bažnyčios ilgametis vargoninkas.

Štukauskas – yra suslavinta forma, pirminė buvusi Štuka, sietina su lietuvių kalboje žinomu germanizmu Stück “gabalas; išdaiga”.

Šuliauskas – yra suslavinta forma, turinti ir giminaičių: Šulekas, Šuliakas. Jie sietini su germanizmu Schule “mokykla”. Tokią pavardę galėjo gauti žmonės kuo nors susiję su mokykla, pvz. ten dirbę sargu ar pan.

Šuminskas – yra slaviškos kilmės pavardė, sietina su brus., rus. šum ar lk. szum “triukšmas”.

Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Antanas Šuminskas – kunigas, buvęs Punsko parapijos klebonas, miręs 1967 m.

Šuščevičius – taip pat veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietinasu liet. šiušis ar šiūšis “kas apsileidęs, susivėlęs, nesusišukavęs”. Toji pavardės forma bus kilusi iš liet. daiktavardžio šuščius “apsileidėlis”.

 

Talaišis – yra tikriausiai iškreipta ir sutarminta pavardės forma. Ją LPŽ autoriai gretina su pavarde Toleišis, plg. Toleika, Toleikis, Tolenis, Toliliūnas, Tolišaitis, Tolišis, Tolišius, Toliūnas, Toliušis, Toliūšius, Tolušas, Tolušis, Tolutis… Reikia manyti, kad Talaišis reiškia atokiau nuo kaimo gyvenantį žmogų.

Talandis – veikiausiai sietinas su liet. veiksmmažodžiu talanduoti “karailiuoti, pakabintam vėjyje siūbuoti”. Talandžiu galėjęs būti pravardžiuojamas nepastovaus charakterio žmogus.

Trečiokas – yra sietinas su liet. kelintiniu skaitvardžiu trečias. Trečioku buvęs vadinamas trečias šeimoje vaikas.

Tumelis – yra patroniminės priesagos –elis vedinys iš asmenvardžio Tumas, kuris savo ruožtu galėjęs atsirasti iš krikštavardžio Tomas. Tačiau galima jį sieti ir su liet. veiksmažodžiu tumėti “tirštėti” ar daiktavardžiu tumė “tirščiai”. Gal tai buvęs kažkuria prasme kietaširdis arba stiprios valios žmogus?

Kitos giminingos pavardės: Tumelaitis, Tūmelaitis, Tumelionis, Tūmelis, Tumelliūnas, Tumėnaitis, Tumenas, Tumėnas, Tumeikis bei Tumauskas, Tumavičius, Tumelevičius, Tumilevičius.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra statybos technikas Vitalis Tumelis, Suvalkų lietuvių kultūros veikėjas.

 

Urbanavičius – suslavinta iš Urbonas.

Urinas – pg. LPŽ ši pavardė galbūt kilusi iš Gurinas.

Urinavičius – suslavinta forma iš Urinas.

Uzdila – asmenvardis sietinas su dzūkų tarmėje išsaugotu veiksmažodžiu ùzdinti “žadinti; skatinti, raginti”. Veiksmažodis ùzdinti yra, matyt, labai senas, veikiausiai mus pasiekęs dar iš jotvių laikų, nes ir Lietuvoje mažai žinomas, gyvojoje kalboje aptinkamas tik Dzūkijoje (Varėna) ir Žemaitijoje (Kretinga). 

Algis Uzdila, šio teksto autorius.

Šio veiksmamžodžio vedinys su priesaga –ila (plg. vaidila – 1 senovės lietuvių ir prūsų vyresnysis dvasininkas, žynys, 2. aktorius, vaidintojas, 3. lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas; kas skelbia kokią idėją, šauklys) rodo veikėją, turėjusį reikšti visuomenės organizatorių, žadintoją, šauklį kovai, todėl šitaip įvardinta žmogų, buvusį sumanų, kilmingąjį asmenį, visuomenės aktyvų narį, organizavusį krašto gynybą nuo kryžiuočių. Šitai patvirtintų ir Kaukaze aptinkamas žodis uzdènis 1. feodalinio Dagestano (autonominė respublika, įeinanti į Rusijos Federaciją, turkų dağ „kalnas“, persų stan „šalis“) laisvasis valstietis, 2. feodalinės Kabardos ir Adygėjos (Rusijos Federacijos autonominė respublika) bajoras“. Jotvišką pavardės kilmę rodytų ir šio asmenvardžio ištakos, esančios senojoje Jotvos teritorijoje.

Veiksmažodžio ùzdinti reikšmę patvirtina ir slavų išsaugota su baltais bendra šaknis, nors veiksmažodžio reikšmė yra ten susiaurėjusi ir iškreipta. Rusų uzditj, lenkų uzdać „žaboti“ (tik pažabotą arklį galima valdyti ir žadinti darbui), taip pat rusų ir lenkų uzda „apynasris, brizgilas“, bei lenk. wyuzdany „nesusivaldantis, nežabotas (išžabotas, išsižabojęs), nesuvaldomas; ištvirkęs, pasileidęs“.

Žymesni šia pavarde žmonės yra:

  1. Ryškiausią šia pavarde atstovą turime to paties giminės kamieno atplaišą – profesorių habilituotą daktarą Vytautą Juozą Uzdilą – pedagogą, Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto ir pagaliau Vilniaus edukologinio universiteto dėstytoją, daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorių, plačiai tyrinėjantį šeimos modelius ir jų likimus bei avo giminės kiltį.
  2. Juozas Uzdila – inžinierius, Gdansko lietuvių vieuomenės veikėjas, Lietuvių bendruomenėsGdansko skyriaus ilgametis pirmininkas.

 

Vaicekauskas – yra lenkiškos kilmės ir darybos pavardė, kilusi iš daiktavardžio Wojciech “Vaitiekus”.

Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vaicekauskas – Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Seinų “Žiburio” gimnazijos direktorius.

Vaičiulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš asmenvardžio Vaičius, kuris savo ruožtu kilęs iš krikštavardžio Vaitiekus.

Kitos giminingos pavardės: Vaičaitis, Vaičalis, Vaičas, Vaičikonis, Vaičilionis, Vaičionis, Vaičis, Vaičys, Vaičiukas, Vaičiukėnas, Vaičiukynas, Vaičiukonis, Vaičiulaitis, Vaičiulėnas, Vaičiūlėnas (netaisyklinga), Vaičiulionis, Vaičiunas (netaisyklinga), Vaičiūnas

Ryškesni šia pavarde žmogus:

  1. Jonas Vaičiulis – Suvalkų apskrities teismo prokuroras.
  2. Jonas Vaičiulis – Punsko valsčiaus įstaigos sekretorius.

Vailionis – sietinas su liet. daiktavardžiu vailioti “trainioti, trinti”. Tai pravardinė pavardė. Taip galėjęs būti vadinamas nevalyvai dėvintis žmogus.

Vaina – sietina su liet. veiksmažodžiu vainoti “barti, kaltinti”. Plg. priežodį: Puodas katilą vainoja, kodėl dugnas jo juoduoja.

Šios pavardės ryškesnis atstovas yra Juozas Vaina – Suvalkų metalo dorojimo ir Suvalkų licėjaus mokytojas, ilgametis Punsko licėjaus mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bendrasteigėjas (1957), visuomenės veikėjas, Punsko lietuvių kultūros namų pirmasis vedėjas, Punsko muziejaus įkūrėjas.

Jonas Vaina – Punsko licėjaus mokytojas, Punsko lietuvių kultūros namų direktorius, Kapelos “Klumpės” vadovas, visuomenės veikėjas.

Gretimos pavardės: Vaineikis, Vainelaitis, Vainila, Vainilaitis, Vainys, Vainiunas (netaisyklinga), Vainiūnas, Vainius, Vainiušis, Vainonis, Vainutis

Valenskas – būsianti slaviškos kilmės pavardė, plg. lenk. Wolański ir reiktų sieti su lenk. daiktavardžiu wola “valia”.

Valinčius – pavardė kilusi iš krikštavardžio Valentas.

Punsko krašte pasižymėjęs yra Vincas Valinčius – visuomenės veikėjas, savamokslis chorvedys.

Valukonis – yra patroniminės priesagos –onis vedinys iš vardažodžio Valukas (Valiukas). Giminingos pavardės: Valukynas bei Valiukevičius, Valukevičius.

Vasiliauskas – slaviškos kilmės pavardė (iš rus., brus., ukr. vardo Vasilij).

Vaškevičius – suslavinta iš (žr.) Vaškys.

Vaškys – dauguma šio tipo pavardžių veikiausiai yra kilę iš rytų slavų asmenvardžių, plg. rus. Васька, (plg. dar lenk. Waszkiewicz), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir kita pavardės kilmė, kai šaknis vašk– gali būti sietina su liet. daiktavardžiu vaškas. Vaškiu galėjęs būti pravardžiuojamas žmogus, kuris laikęs bites ir pardavinėjęs vašką. Žinomos dar giminingos pavardės: Vaškaitis, Vaškas. Iš pavardžių Vaškas ar Vaškys kanceliarijoje atsirado suslavinta forma Vaškevičius.

Vavokas – Lietuvoje nesutinkama pavardė, greičiausiai iš lenk. Wowak.

Vaznelis – pavardė kilusi iš ankstesnės jos formos Vaznys, suteikiant jai patroniminę priesagą –elis. Ši sietina su lietuvių kalboje vartojamos svetimybės vaznys “teismo pasiuntinys”.

Vẽktorius – yra retos darybos pavardės pavyzdys. Sutinkami jo variantai: Vẽktaris ir Vẽkteris. Tokios pavardės sutinkamos tik apie Lazdijus ir Seinus. LPŽ autoriai linkę piršti jų germanišką kilmę ir lygina su pavardėmis Wächter (vok. wachen “budėti) ar Wechter.

Tačiau šios pavardės kilmę visiškai galima aiškinti ir lietuvių kalbos pagrindu: ištiktukas vekt “nusako: 1. staigų veiksmą; 2. atsitrenkimą; 3. sumikčiojimą” ar veiksmažodis vektelėti arba vekterėti “kiek sumiksėti” bei vekterti “stuktelėti, sukirsti”. Taigi Vektorius gali reikšti arba miksintį žmogų, arba peštuką, linkusį kirstis. Dėl priesagos –orius plg. giedorius, rūkorius. Ji atėjusi iš slavų kalbos, tačiau mūsų tarmėje labai gaji.

Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vektorius, Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos ilgametis sekretorius, Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas.

Venslauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta iš lenk. vartojamo krikštavardžio Więcesław ar brus. Venceslav. Iš šio vardo trumpesnės lenk. formos Więcław ar brus. Venclav susidarė vardažodis Więcławski ar Venclavskij, iš kurių liet. kalboje atsirado Venslauskas, šalia giminingos formos Venclauskas (plg. Venclova).

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Venslauskas, ilgametis Punsko kultūros namų saviveiklos dalyvis, talentingas saviveiklinis aktorius.

Veprauskas – sietinas su liet. vepris “paršelis, meitėlis” (žr. vietovardį Vepriai). Kanceliarijos išdarkyta pavardė iš Vepras.

Žymesnis šios pavardės atstovas buvo Punsko parapijos bažnyčioje kunigu dirbęs Virginijus Veprauskas, pas mus atkeliavęs iš Lietuvos.

Vydra – yra plačiai žinoma pavardė Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijojs, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Slavų kalbose vydra “ūdra”.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Jonas Vydra – Punsko pradinės mokyklos ir Punsko gimnazijos direktorius.

Viganauskas – sietina su lenk. pavarde Wyganowski ar Wygonowski.

Vilčiauskas – lenkų Wilczewski, lenkiškos darybos iš wilk “vilkas”.

Vilkelis – yra jau išvestinė pavardė su patronimine priesaga –elis. Pirminė buvusi Vilkas, sietina su liet, daiktavardžiu vilkas. Kitos artimos pavardės: Vilkė, Vilkeliškis, Vilkėnas, Vilkenis, Vilkinas, Vilkinis, Vilkis, Vilkys, Vilkišis, Vilkišius, Vilkiūnas, Vilkočius, Vilkončius, Vilkonis, Vilkūnas, Vilkuotis, Vilkus, Vilkutaitis

Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra Algirdas Vilkelis, Lietuvių kultūros namų Seinuose direktorius.

Vinikaitis – patroniminės priesagos vedinys iš Vinikas, kuris reiškia vyndarį.

Vinikaitis buvo kuklus savamokslis didelių meninių gabumų žmogus, labiausiai į mūsų atminį įsirašęs žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai ir mielai vedžiodavo į Vygrių architektūrinį parką uižklydusius užsienio turistus.

Virbyla – turi keletą giminaičių: Virbila (plg. Vaitila), Virbilaitis. Jos sietinos su liet. virbas “rykštė, vytelė”. Gal tai buvęs žmogus, kuris iš vytelių pynęs krežius, pintines ir pan. Dėl iš slavų kalbų atėjusio panašaus žodžio verba “gluosnio šakelė” galėjo atsirasti ir gretimų pavardžių formų: Verbila, Verbyla

Vyšniauskas – būsianti kanceliarijoje suslavinta pavardė iš ankstesnės formos Vyšnia ar Vyšnius “vyšnių augintojas ar prekiautojas”. Įdomu, kad šios pavardės formos LPŽ nepateikia. Ten randame tik kitas artimas pavardes: Višnarauskas, Višnerauskas, Vyšnerauskas, Vyšneveckas, Višnevskis, Višniakas, Vyšnevskis (plg. lenk. Wiśniewski). Pavardės su trumpuoju i šaknyje veikiausiai ir bus skolintinės iš slavų.

Vitkauskas – yra suslavinta pavardės forma iš Vitkus, kuri galėjusi šaknį gauti iš vardo Vytautas, Vitas, įgijusi pejoratyvinę priesagą –k-.

Žymiausias šios pavardės atstovas yra Romas Vitkauskas – Seinų apskrities sènatos (apskrities viršininko) pavaduotojas.

 

Zabarauskas – LPŽ šią pavardę sieja su lenk. Zaborowski ar rus. Zaborovskij. Tačiau visai galima ir kita – lietuviškoji pavardės kilmė. Gali tai būti kanceliarijoje suslavinta jotviška pavardė Zabaras. Tai juo labiau tikėtina, kad šiame krašte išlikęs kaimo vardas (žr.) Zabariškės ir turi apeliatyvą zabaras “žabaras”.

Zablackas – lietuviškai pasakius būtų Užubalis. Tai lenkiškosios darybos mūsų krašte prigijusi pavardė.

Zakaras – iš krikštavardžio Zacharas.

Zakarauskas – yra slaviškosios darybos pavardė, kildinama iš krikštavardžio
Zacharas.

Zdanys – yra slaviškos kilmės pavardė (plg. lenk. Zdan, Zdancewicz, Zdaniewicz, Zdanowicz  ar rus. Ždanov

Šios pavardės paminėtinas atstovas yra iš Žvikelių kaimo kilęs kun. Romas Zdanys, Romoje gavęs teologijos mokslų daktarą, dėstęs Panevėžio kunigų seminarijoje, dirbęs Vilniaus kunigų seminarijoje rektoriaus pavaduotoju, ėjęs Vilniaus ir Panevėžio seminarijų teismų vyriausiojo teisėjo pareigas, buvęs Panevėžio kurijos kancleriu, šiuo metu sielovadoje darbuojasi Švaicarijoje.

Zelionis – Šios pavardės neaptiksime LPŽ. Ten rasime tik panašiai skambančių, bet gal kitą kilmę turinčių pavardžių: Zelenka, Zelianiakas, Zelianis, Zelianka, Zeliauskas, Zelionka… Jos (išskyrus pavardę Zelianis) gali būti slaviškos kilmės, išvestos iš šaknies lenk. zielony ar rus. zelionyj. Zelionis veikiausiai esantis paveldas iš jotvių kalbos, plg. Zabarauskas arba žr. gyvenvietę Zelva.

Zimnickas – iš lenk. Zimnicki.

Ryškiausi šios pavardės atstovai yra:

  1. Petras Zimnickas – gydytojas, Suvalkų ligoninės vidaus ligų skyriaus ordinatorius;
  2. Varšuvoje gyvenantis Darius Zimnickas – muzikos mokslų daktaras, kompozitorius.

 

Žalionis – labai tikėtina, kad tai jotviškos pavardės Zalys ar Zelys (žr. Zelionis) sulietuvintas variantas.

Žardeckas – yra kanceliarijos suslavinta pavardės forma, sietina su liet. daiktavardžiu žardas “iš karčių padarytas žaiginys linams ar žirniams džiovinti”.

Žebrauskas – iš pavardės Žebrys (žebras “murzinas žmogus”) kanceliarijos perdaryta pavardė. Yra žinomas ir kitas šios šaknies lietuviškas patroniminės priesagos –ūn– vedinys: Žebriūnas.

Žėkus – veikiausiai galūninis vedinys iš liet. daiktavardžio žėkas “judrus naktinis vabalas, žygas”. Tai būtų judrus, darbe ar žygyje spartus žmogus. Tokią išvadą paremtų ir kita panašios logikos pavardė – Žygas. Tačiau negalima atmesti dar kitos prielaidos, kad ši pavardė kilusi iš skolinio žėkas “žirnis”. Tuomet būtų ji mūsų krašte atneštinė pavardė, nes tokio skolinio žirniui nusakyti mūsų tarmė nevartoja. Kad ši pavardė gali būti nuo žėkus “mokinys” (LPŽ), bent mūsų kraštui būtų sunkiai priimtina išvada, kadangi tokia prasme šio žodžio čia nieks nevartoja.

Kitos giminingos pavardės: Žekaitis, Žekas, Žekys, Žeknis, Žeknys, Žekonis, Žėkonis, Žėkajuris bei Žėkauskas, Žekevičius, Žėkevičius.

Žievys – sietinas su liet. daiktavardžiu žievė.Gretima yra ir netaisyklingai užrašyta pavardė Žievis. Ta pavarde Punsko parapija turėjo kleboną Antaną Žievį.

Žilinskas – yra veikiausiai suslavinta pavardės forma iš Žilys ar vėliau Žilionis, kurios sietinos su liet. būdvardžiu žilas.

Žukauskas – yra slaviškos darybos pavardė, kildinama iš žuk “vabalas”. Lietuviškas atitikmuo galbūt būtų Žygas ar Žėkus.

Ką sako mūsų pavardės

Straipsnyje aptariamos Seinų krašto lietuviškai kalbančių gyventojų pavardės, kurios neabejotinai yra lietuvių kalbos produktas, ir tik labai retais atvejais galime aptikti iš svetur pasiskolintų ar parsineštinių svetimkalbių pavardžių. Nors autorius stengėsi pateikti kuo daugiau asmenvardžių, tačiau neturint visuotinio gyventojų sąrašo sunku buvo surinkti medžiagą ir ko nors neapleisti. Šaltiniais pasitarnavo Punsko, Seinų ir Suvalkų miesto bei apskrities, ar net ir Balstogės miesto, telefonų abonementų knygose pateikti sąrašai, tai vis dėlto nemažą dalį vardyno teko papildyti remiantis atmintimi.

Pavardės kalbos mokslo požiūriu yra įdomus dalykas. Jeigu lietuviški vardai yra labai seni, tai pavardės mūsų krašte formavosi, palyginti, ne taip seniai (dauguma jų nusistovėjo tiktai XVII-XVIII amžiais). Žymiai senesnės yra tik tos pavardės, kurios kilo iš senųjų, šiandien jau nevartojamų, vardų ar tiesiog pravardžių. Kad šios rūšies asmenvardžiai yra naujesnis – antrinis – produktas, rodo pati sąvokos įvarda – juk pavardė yra tai, kas eina po vardo. Dėl naujumo lengviau galima suvokti jų kilmę. Jeigu vardus gauname užgimę, tai pavardės yra paveldimos iš vyriškosios giminės pagal iš anų laikų atėjusią pažymėtą kokią asmens savybę – tėvo vardą, amatą, gyvenamąją vietą, kokią pastebėtą savybę, ir pan. Todėl jos žymia dalimi padeda atsekti senąją mūsų protėvių padėtį visuomenėje.

Lietuvos istorija pavardžių formavimosi tarpsniu nebuvo savarankiška. Nebuvus nepriklausomos valstybės, Lietuvoje tuo metu neturėta ir kanceliarijos sava kalba. Neskaitant anksčiau vyravusios senovinės slavų cerkvės ar lotynų kalbos, po Liublino unijos visoje valstybėje spėjo įsigalėti lenkiškoji raštvedyba, dar vėliau – vokiškoji (ypač Mažosios Lietuvos, kitaip sakant Karaliaučiaus ir Klaipėdos, krašte) ir pagaliau, dėl kaimynų (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos) įvykdytų grobčių – Lietuvoje įsigali rusiškoji kanceliarija. Ir dėl šito žymia dalimi lietuviškos pavardės buvo visaip iškraipomos. O artimai bendraujant su atneštinėmis kalbomis, neretai ir pavardžių darybai turėjo įtakos lietuvių kalboje įsigalėjęs svetimų kalbų pagrindu susiformavęs žargonas. Taigi tokia pavardžių forma, kokia ir šiuo metu Lenkijoje yra oficialiai vartojama, dėl raštininkų menkos nuovokos praradusi yra savo etimologiją. Ir tik gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytos formos yra žymiai arčiau tiesos ir dar leidžia kalbėti apie jų kilmę. Štai kodėl, siekiant atskleisti pavardžių kilmę, šiuo straipsniu bandoma prisikasti prie tų aplinkybių, kurios yra įamžintos mūsų vardyne.

Autorius siūlo platesniam skaitytojų ratui susidomėti, ką sako apie mūsų protėvių praeitį gyvojoje kalboje išsaugotos pavardės.

2017.07.02; 15:08

Pasidairius po Lenkijos šiaurryčiuose žemėlapyje nusidriekusias Varmę ir Mozūrus, pastebėsime, kad čia apstu lenkų kalbai nebūdingų vietovardžių. Mūsų ausis junta, kaip tie vardai ją traukia prie savęs, nors šiandien jie jau gerokai pridengti paslapaties šydo, apnešti užmaršties dulkių.
Ne visur lengvai ir mūsų klausa, tegu ir pratusi prie baltiškųjų vietovardžių, iki galo suvokia ežerų, upių, miestų ir kaimų ar dar kokių nors geografinių objektų vardų prasmę. Jie atsiskleidžia pirmiausia, žinoma, mums, kadangi tai mūsų arba labai artimų kalbų paliktuose vietovardžiuose įstrigę žodžiai, išlikę jiems svetimoje – vokiečių kalboje, vėliau transformuoti į lenkų kalbą, stovi įamžinti tarsi kokia musė ar uodas gintaro laše. Žiūrime į skrydžiui pakeltus žodžių sparnus.
Ar pajėgsime suprasti, ką jie nori mums išsakyti, kokią žinią pasišovę nešti per amžių amžius? Ar įspėsime protėvių užmintą mįslę? Ar atpažinsime nuo kažkurios žvaigždės atsispindėjusią ir į mūsų žemę vėl sugrįžusią minties šviesą?

Alna (lk. Hołnianka) – iš Alno ežero (Seinų valsčius) ištekanti upė. Alėti : alnėti : almėti reiškia „rėkauti, lalėti” arba „smarkiai tekėti, gurgėti”. Toji upelė iš tiesų yra srauni. Priesaga –n– rodo to gurgėjimo, alėjimo vietą. Tai ir yra upė.

Kita Alna (lk. Łyna) teka per Olštiną. Tai jau didesnė upė, bet jos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir šitos Seinų krašte. Matyt ir toji upė buvusi srauni. Tik lenkiški upių vardų variantai skiriasi. Vokiečiai šią upę vadino Alle, užtat ir miestas ant jos krantų gavo vardą Allenstein – (mūsiškai būtų Alnai arba Alnamūris), lygiai kaip Seinijoje kaimas prie Alno ežero ir Alnos upės yra vadinamas Alnais

Algis Uzdila

Alna yra kairysis Priegliaus intakas. Išteka iš sandrinių smėlynų į šiaurę nuo Nidzicos. Upės ištakos aptinkamos Lynos kaimo apylinkėse. Aukštupy Alna kerta Varmijos miško gamtos draustinį. Ant upės pastatytos vandens elektrinės.

Alstra – istorikų ieškomos upės, sutapusios su Brunono Kverfurtiečio mirtimi, vardas galėjęs kilti iš veiksmažodžio al-ėti (žiūr. Alna) ir turėti kažką bendro su būdvardžio stra-v-us, strau-j-as „sravus, sraunus”. Būtų šis vardas sudurtinis, kaip turime daugelį sudurtinių asmenvardžių: Vy-taut-as, Jo-gail-a, Vid-mant-as, Al-vyd-as… ir reikštų „sravi tėkmė“. Tik nežinia, ar tokia upė išvis yra buvusi, nes galėjo būti metraštininkų klaidingai pateikta.

Ančia [Baltoji ir Juodoji] (lk. Biała Hańcza ir Czarna Hańcza).

Juodoji Ančia – kairys Nemuno intakas, išsrūva ir Ančios (žr.) ežero. Lietuviškai ančia reiškia “kanalą” – griovį, kuriame vanduo stovi, nebeteka, kaip upėje. Ančiose mėgę tursintis naminiai paukščiai, kurie turi anties vardą. O lenkų kalboje atsiradęs priebalsis h yra to pačio hipernormalizmo reiškinys, kaip ir ežero varde Alnas (žr.). Jos ilgis – 142 km (Lenkijoje 108 km, toliau teka per Baltarusijos teritoriją). Nuotako plotas apima 1916 km2 (iš jų 1612 km2 Lenkijoje). Svarbiausi intakai: kairieji – Marė (Seina), Wierśnianka, Pawłówka, Vėtrolūža, ir dešinieji – Kalna, Augustavo kanalas, Maleszówka, Wołkuszanka. Lenkiški intakų vardai yra, matyt, nauji. Ši upė teka per Suvalkų miestą.

Juodoji Ančia yra didžiausia Suvalkų krašto upė. Aukštupio srovė yra gan greita, vėliau lėtėja ir net tampa labai lėta, kas, matyt, ir jos vardą lėmė. Jodoji Ančia patenka į Suvalkų miesto teritoriją ir Vygrių pargą bei Augustavo girią. Toje vietoje įsikūrę šeimininkauja bebrai.

Baltoji Ančia60 km ilgio upė pietų Lietuvoje. Jos baseino plotas 791 km2. Išteka iš Ančios ežero Lazdijų rajone, teka į pietus pro Kapčiamiestį, po to pasuka į rytus, kur prieš vandens jėgainę yra patvenkta. Už jėgainės upė teka pietvakarių kryptimi, o prie pat sienos su Baltarusija įteka į Nemuną. Vidutinis nuotėkis – 5 m3/s.

Baltosios Ančios slėnis 0,3- 0,5 km pločio, šlaitų aukštis 10-20 m. Vagos plotis 15-20 m. Vidutinis nuolydis 0, 94 m/km. Pavasario potvynių metu dens lygmuo pakyla iki vieno metro.

Apie 12 km nuo žiočių iš kairės įteka Neviedės upė ir prasideda Baltosios Ančios tvenkinio patvanka. 15 km nuo žiočių – Menciškės kaimas. Pačiame tvenkinyje daug įvairių įlankėlių, užutekių, pusiasalių. Į šią užtvanką įteka daug įvairių upelių.

Kelis kilometrus iki žiočių Baltoji Ančia srauniai bėga giliu kanjonu. Plaukia per miškus ir kaimus. Ties Paančios viensėdžiu Baltoji Ančia įteka į Nemuną. Dešiniajame upių tėvelio krante – Baltarusija, pasienio zona.

Angarapė – (lk. Angrapa, rus. Анграпа, vok. Angerapp), upė, ištekanti iš Lenkijos teritorijos į Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Išteka iš Mamrų ežero, vinguriuoja per Vengoževą ir susijungusi su Įsručiu sudaro Prieglių. Jos ilgis 139,9 km, iš jų 44 km Lenkijos teritorijoje, o 95,9 km Kaliningrado srity. Į ją tarp kita ko įteka Galdapė.

1996 metų gegužės 30 dieną 1247 valandą Lenkijos televizijos 1 programa perdavė laidą Mūsų upių abėcėlė. Joje buvo kalbama apie upę Angarapę (lk. Węgorapa), tekančią per Vengožavo miestą. Kažkoks prieš kameras pasirodęs vyriškis aiškino šios upės vardo kilmę. Jo teigimu, šiai upei vardą suteikę prūsai. Upės vardą sudaro du dėmenys. Prūsiškai angurgis “ungurys”, kuris ir yra giminingas su lietuviškuoju unguriu. Antruoju dėmeniu einanti lenkų tariama apa arba mūsiškiau apė “upė”. Todėl šiandien šią upę vietos gyventojai lenkai vadina dar Węgorapa arba Rzeka Węgorna “Ungurių upė” arba “Unguringoji upė”. Mat šitoks vardas daug kam yra parankesnis ir suprantamesnis.

Tikslumo dėlei reiktų priminti, kad minėtoje televizijos laidoje kalbėjęs informatorius nusakęs tik vieną analizuojamos upės vardą – Angrapą. Ji vokiečių buvo dar vadinama ir pilnesne forma – Angerapp. Mat dialektuose buvusios ir šalutinės ungurio  formos *angarias ar *angerias “ungurio”. Pastaroji su vietovardžiu ir pateko į vokiečių kalbą. Ją perėmė net ir suomiai – ankerias “ungurys” [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 ir 810 p.]. Jos krantuose įsikūrusį apskrities miestą vokiečiai vadino Angerburg (Ungurpilė). Lietuviškoje literatūroje buvo nusistovėjęs šio miesto ir upės vardas Ungura.

Požiūris, kad Angarapės ar Angerapės (liet. Unguros) vardas yra kilęs iš prūsiško žodžio  angurgis [angurgis = angurjis – K. Būga “Rinktiniai raštai”, II t., 325 p. (liet. ungurys)], eina, matyt, nuo minėto lenkų kalbininko Jano Otrębskio laikų. Todėl Angerburgo – Unguros miestas lenkiškai ir buvo pavadintas Węgorzewo (lenk. węgorz “ungurys” – labai sumaniai priderintas prie lenkiškojo vardyno, siekiant išlaikyti senąjį baltiškąjį mąstymą. Tik kad tas mąstymas nebuvo iki galo atskleistas, nes lenkų węgorz jų kalboje neturi nieko bendro su vingrumu, nes vingrus ar ungrus – lenk. kręty.

Niekas, kas upės vardą kildina iš žodžio ungurys, nekalba, kad šioje upėje ypatingai gausu būtų kada nors buvę tokių vingrių žuvų, o tuo kaip tik ir reikėtų pagrįsti savo išvadą. Antra – nebūdinga buvo baltams kokių nors gyvūnų vardais vadinti upes ar ežerus. Lygiai sunku yra patikėti, kad Galdapė (žr.) yra buvusi Gulbupė, gulbių upė, o Ančia (žr.) – ančių upė ar ežeras, kaip sunkiai yra įtikėti, kad Šešupė (žr.) būtų pavadinta nuo to, jog joje šešės (juodieji strazdai) kitados veisęsi. Veikiausiai ir šiuo atveju ieškota upei kurios nors kitos, tik jai būdingos savybės. Juk ungurių galėję būti kiekvienoje švarioje upėje, vargu ar tai bus šios upės išskirtinė pastovi savybė. Trečia – prūsų, o gal ir jotvingių? [pagal prof. Z. Zinkevičiaus sudarytą žemėlapį (“Lietuvių kalbos kilmė”, 341 p.) šis miestas esti ant jotvingių-prūsų ribos) – anguris turi priebalsį g, kurio nėra nei upės, nei miesto varde. Mat angurgis yra išvestas žodis iš pirminio *angurys, kilusio turbūt iš būdvardžio *angra-, esančio panašaus į angį, žaltį, taigi esančio vingraus, besiraitančio, kuris savo ruožtu išvestas iš *angis “angis, žaltys” (Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 p.). Turime žuvį vijūną, kuri vejasi, vyniojasi, raitosi, ji primena ungurį, tik esanti mažesnė. Veiksmažodis angytis tarp kitko reiškia ir “raivytis, rangytis”. Išeitų, kad ieškoma upės savybė yra jos vingrumas, raitymasis. Unguriai taip pat šitaip vadinami, kad labai jie raitosi.

Šie faktai rodo, kad ir žymaus kalbininko J. Otrębskio, aiškinant Angarapės vardą, galvota lyg ir ne iš to galo. Kiti lenkų kalbininkai labai lengvai šiai teorijai pritarė. Šitaip atsitiko, matyt, todėl, kad baltų kalbos yra jiems labai svetimos. Lenkijos televizijos 1 programos auditorija yra labai gausi, ir paleista neapdairi informacija labai plačiai sukeroja. Ją atitaisyti bus kaskart sunkiau, juo labiau, kad į lenkų kalbą miesto vardas Węgorzewo yra jau klaidingai įteisintas, tai savotiškas nenuovokumas. Tai ungurys yra išvestas nuo būdvardžio, iš kurio ir upė turėjo gauti vardą, ne atvirkščiai.

Lietuviškoji upės forma Ungra rodo, kad toji upė esanti ne unguringa, bet ungri, vingri, besiraitanti, primenanti ir ungurį, ir vijūną. Šią savybę žymėti upėvardžiuose yra visai įprasta. Tai patvirtina (žr.) Lenkupė (lanksti, besiraitanti upė, tik ne lenkų upė – kur fonetinis panašumas yra visai atsitiktinis). Ši savybė į vardo rangą buvo iškelta ir (žr.) Vaiponios upėvardyje (vaipytis – kraipytis, vingiuoti, šaipytis). Panaši mintis yra išsakyta ir (žr.) Vygrių ežero vardu, kuris rodo ežero krantų vingrumą.

Ar vingrus gali būti tapatus su žodžiu ungrus ir jo variantu angrus? Pažiūrėkime į dar ir šiandien išlaikytą mūsų balsių kaitą: slanka:slenka:slinko:slunkius, lankas:lenkti:linko:lunkas, rantyti:renčia:rintė, ganau:gena:ginė:gunčė… Pradžios priebalsio v atsiradimą rodo tokie pavyzdžiai: amsėti:vamsėti, ambryti:vambryti, tarm. undens:vandens ar net pauosto:pavuosto

Angarapės vardas yra baltiškos kilmės, jį sudaro du kamienai – angrus: vingrus ir apė: upė. Vengožavo apylinkėse Angarapė suskyla į dvi šakas – Malūno Kanalą ir Angarapę, kuri už kelių kilometrų vėl susijungia. Už Medūniškių upė kertą valstybinę sieną ir teka šiaurės link, kol įsilieja į Įsrutį. Miestas Vengožavu pavadintas per klaidą – manyta, kad angara reiškia ungurį (lenk. Węgorz).

Angarapė išnaudojama elektros energijos gamybai.

Babantà (lenk.Babant) – dešinysis didžiausias (107,1 km ilgio) Krutynios intakas…. Babanta išteka iš Mažojo Babanto (lenk. Małe Babięta) ir Didžiojo Babanto (271 ha) ežero. Trūksta žinių nusakyti upės bei ežerų vardų kilmę. Galbūt galima sieti juos su prūsų babo „pupos”?

Baudė (lenk. Bauda, vok. Baude) upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Upė plaukia per Varmės lygumas ir ties Fromborku įsilieja į Vislos marias. Vardo kilmė nėra aiški. Galbūt galima jį sieti su baltų bauda „priverstinis darbas”. Išteka iš Góra Maślana (Milejevo apylinkėse) – 197 m v.j.l. Upės ilgis – 54 km. Nuotako paviršius – 339,7 km².

Blindė (lenk. Błędzianka, vok. Blinde Fluss, Rominte, rus. Красная) – sudaro Priegliaus upyno dalį. Upės ilgis apie 90 km, bet tiktai pirmi 24,6 km teka per Lenkijos teritoriją (Lenkijos pusėje jos nuotaką sudaro 260,2 km2), po to Romintos girioje kerta valstybės sieną ir teka Karaliaučiaus srities teritorija. Ten (vadinama Krasnaja) įsilieja į Pisą ties Gusievu. Upė pradžią gauna mažame Verselio ežerėlyje (252,1 m v.j.l.) į šiaurę nuo Verselio kaimo, o Lenkiją palieka apie 150 m v.j.l. aukštyje. Dėl tokio ryškaus nuopuolio upė daugelyje atkarpų primena kalnų upokšnį (gausūs sraumenys, akmeningas dugnas, gilūs slėniai). Upė palieka draustinį landšaftą Palenkės ir Varmės-Mozūrų vaivadijų pasienyje netoliesie nuo garsiųjų Stančikų. Nuo šios vietovės iki valstybės sienos plaukia per Romintos girios miškingus kompleksus, pavirsdama žemumoms būdinga vangia upe. Aukštupyje laikosi šlakiai ir kiršliai.

Tik vokiečių kalba buvo išsaugojusi upės autentišką vardą – Blindę. Blindė lietuvių kalboje reiškia gluosnių rūšį. Tuo žodžiu dar vadinama tam tikra paukščio rūšis. Veiksmažodis blindenti „judinti, pleventi” ir galėjęs suteikti lygumų ruože tekančiam upeliui vardą.

Blizna (lenk. Blizna) – nedidelis Suvalkų krašto upelis, ištekantis iš Blizno ežero ir kiek aukščiau Augustavo įtekantis į Raspūdos upę. Bene pusė vagos nusidriekę per Augustavo girią, kita dalis per Strenkoviznos kaimą ir apydrėgnes lankas. Jos vardą galbūt galima sieti su lietuvių veiksmažodžiu blyž-o-ti [geografiniame varde vietoje šaknies ž yra išlikęs jotvių buvusis priebalsis z] „gulėti paslikam”, arba liet. blizgėti „atsispindėti saulei ramiame vandenyje”. Priesaga n nurodo erdvėje nusidriekusį objektą – upę.

Būgas (lenk. Bug) – didysis kairysis Narvės intakas. Ilgą laiką visaip kraipydamasis teka Lenkijos-Baltarusijos siena šiaurės link, kol pagaliau lyg ko pabūgęs kiškis staiga metasi į kairę ir ieško vakaruose esančios Vislos, bet jos neradęs sutinka (žr.) Narvę, kuriai puola į glėbį, ir drauge abu visus sutelktus plačius savo vandenis perduoda Vislai.

Būgo vardas rodo, kad ir senovės žmonės žemę matę ne vien po savo kojomis, bet kad turėję platų akiratį, jeigu tokios plačios teritorijos pažintį gebėjo apibendrinti vienu gražiu žodžiu ir taip taikliai nusakyti didžiosios upės esmę.

Būgas teka per Lenkijos (587 km), Baltarusijos ir Ukrainos teritoriją. Visas upės ilgis siekia 772 km, nuotako paviršius apima 39 420 km², iš jų Lenkijai atitenka 19 284 km². Vidutinis žemupio nuotėkis – 158 m³/s. Būgas yra ketvirta pagal dydį Lenkijos upė.

Būgo ištakas surandame Verchobužo kaime šalia Zločovo, Podolės aukštumoje, Ukrainoje, įteka į  Zegžino salpą ir sudaro kairį intaką Narvės, kuri iki 1962 metų oficialiai buvo laikoma dešiniuoju Būgo intaku. Toji Narvės ir Būgo bendra iki Vislos tėkmė dažnai yra vadinama Būgonarve. 363 km ruožas (Gołębie-Niemirów) sudaro sieną su Ukraina ir Baltarusija. Karališkuoju kanalu jungiasi jis su Pripete. Kaip įdomybę galima pateikti faktą, kad jeigu intaku laikytume iki dviejų upių susiliejimo tą, kuri iki santakos yra trumpesnė, tuomet pasirodytų, kad Visla yra kairysis Būgo intakas (mat Būgo ir Būgonarės aukštupis iki santakos yra ilgesnis). Tačiau didesnis Vislos nuotėkis lemia, kad ji ir teka iki Baltijos.

Būgas visuotinai laikomas pavojinga upe, kadangi joje vietomis esti „dvigubas dugnas”, be to, plaukikams dažnai grėsmingi esti vandens sūkuriai. Jeigu ir ši priežastis būtų lėmusi upės vardą, tai vis vien ji būtų pavadinta baugą keliančią upe. O šitų paslapčių žinojimas vėlgi rodytų gyventojus nebuvus tokiais nemokšomis. Jeigu suskaičiuotume  šios upės ilgį nuo ištakų iki žiočių jūroje, gautume 1213 km, kai tuo tarpu Vislos ilgis siekia 1047 km, taigi 166 km būtų trumpesnė už visą Būgo tėkmę.

Daina (lenk.Dajna) – tai Mrongovo ežeryno ir Sempopolės Žemumos upė, kairysis (žr.) Gubros intakas. Ilgis 55 km. Teka per Mrongovo ir Kentšino apskritis. Nuotako paviršius 345,5 km². Ištakų ieškoti reikia Mozūrų Kraštovaizdžio parko vakariniame pakrašty. Dainos vardą sieti tektų su veiksmažodžiu dainuoti. Matyt jos gurgėjimas sukėlė žmonėms dainos įspūdį. Čia dar reiktų sugretinti ir jotvingių Dainavos etnonimą. Dainava turėjusi reikšti upės Dainos apylinkes ir kraštą. Tos pačios –av– priesagos variantas –uv– yra ir Lietuvos varde.

Dauspūda (lenk. Dowspuda). Senovėja priklausomai nuo atkarpos upė buvo vadinama Raspūda, Dauspūda ir dar kitaip. Prof. Knuto Olofo Falko manymu ežero ir upės vardas yra kilęs iš jotvingių kalbos Dau-spūda “daug spausti, didelė spūda”. Taip upė pavadinta todėl, kad pavasariais joje vandens lygis pakyla beveik metru, dėl ko intakuose atsiranda spaudimas atgal ir susidaro vadinamos “grįžmės”, kuomet vanduo teka prieš srovę.

Teritorija, per kurią teka Dauspūda, kitados priklausė Jotvai. Čia yra išlikusi ramovė, vadinama Šventąja Vieta – senųjų laikų kulto vieta. Nuo XV amžiaus Dauspūda sudarė Lietuvos ir Prūsijos ribą.

Dauspūdos kaime, į pietus nuo Ročkų, išsilaikė vaizdingi Paco neogotikinių rūmų griuvėsiai. Rūmų savininkas Liudvikas Mykolas Pacas 1824 metais užsakė Dauspūdos upės 3 km ruože tarp Ročkų, Dauspūdos ir šiek tiek žemiau 12 akmeninių slenksčių, kurie sudarydami krioklius turėjo papuošti apylinkę. Užtvaros, lygiai kaip ir rūmai, vėliau buvo išardytos, o šiuo metu vienintelis jų likęs pėdsakas yra akmeninė sekluma.

Didžiulė (lenk. Dziedziulka) – upelis išteka iš Akuočio ežero. Jeigu upelis buvo taip pavadintas, matyt, artimose apylinkėse prieš melioracijas buvę gausu mažesnių upelių. Lenkų literatūroje dėl mažumo šis upelis gavo mažybinę formą. Vardas Didžiulė esti giminingas su būdvardžiu didžiulis ir yra jo vedinys. Jos ilgis 11 km. Teka per Pelelių, Navininkų, Didžiulių ir Vilkapėdžių kaimus ir įteka į Klevio ežerą Klevuose.

Druvinčia (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) – Vislos dešinysis intakas. Ilgis siekia 253 km, nuotako plotas 5.536 km2. Ištakos 191 m v.j.l., teka pietvakarių linkme ir į Vislą įsilieja 36,6 m v.j.l., 10 km aukščiau Torunės – Zlotorijos kaime. Upės vardo prūsišką kilmę Druvinta pateikė V. Mažiulis ir sieja jį su baltų šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti” (Prūsų kalbos etimologijos žodynas I t. 226-227 p.).

Druvinčia, tipiška ežeryno upė, su Vislos mariomis jungiasi Elbingo kanalu. Ši upė nuo 1961 metų per visą savo vagą yra paskelbta draustiniu ir sudaro ilgiausią Lenkijoje ichtiologinį parką. Tai specialus apsauga apimtas „Druvinčios slėnis“, kurio plotas 444,38 ha. Kadangi tarp Druvinčios ir jos intakų yra dideli lygmens skirtumai, daugelyje atkarpų turime pakalnių pobūdžio upokšnius. Todėl susidaro palankios sąlygos laikytis retai faunai. Čia veisiasi nėgės (lenk. minogi) bei retos žuvys: lašišos (lenk. łososie), žiobriai (lenk. certy), margieji upėtakiai (lenk. trocie), šlakiai (lenk. pstrągi), kurie mėgsta deguonimi prisodrintus vandenis.

Varmės Druvinčia (lenk. Drwęca Warmińska) – upė Senprūsių Žemumoje ir Varmės Lygumoje, dešinysis Paslankos intakas. Ilgis 48,4 km, nuotakio plotas 327 km2; didžiausia vietovė, per kurią teka, yra Orneta.

Elbinga (lenk. Elbląg) – tai palyginti trumpa, bet vandeninga upė. Pradžią gauna (žr.) Družno ežere. Kitados iki jo siekė marios. Upės tėkmė trumpa. Jos keliolika kilometrų siekianti vaga baigiasi Vislos mariose. Visa upė priskiriama prie jūros vandenų, o 13 km ilgis sudaro Elbingo uosto vandenis, kurie yra kanalizuoti.

Dėl vardo kilmės V. Mažiulis minėtame žodyne (243-4 p.) Elbingą sieja su Lietuvos upe Elbentu ir mano, kad ir Elbing daiktavardis yra baltų kilmės, kur *elb/*alb– reiškia „lenkti, linkti”. Ir iš tikrųjų tas dėmuo yra ir mūsų žodyje alkūnė.

Vidutinis upės gylis siekia 2,5 m, nors jis labai įvairuoja, o mieste prieina net iki 7 m. Plotis svyruoja nuo 70 iki 200 m. Visos vagos dugnas smėlėtas, tiktai Družno ežere yra dumblinas.

Elka (lenk. Ełk, seniau Łek) – Mozūrijos ežeryno upė, dešinysis Bebros intakas. Ilgis 113,6  km. Nuotako (baseino) plotas apima 1524,5 km2.

Elko ištakas randame prie Seskos kalno netoli Galdapės. Teka per Lazno, Lasmiadų, Stradūno ir Elko ežerus. Didžiausia gyvenvietė prie jos krantų yra Elko, Prostkių ir Grajavo miestai. Upė Elkos vardą gauna tik nuo Elko ežero, ankstesni ruožai turi kitokisu vardus.

Ką reiškia Elka? Tai tos pačios šaknies žodis, kaip ir mūsų alk-ūnė, kuris yra šaknies alk– priesagos –ūnė vedinys. Ar šaknys alk– ir elk– tai tas pats? Taip santykiauja mūsų gerai žinomi žodžiai: aketė:eketė, akėti:ekėti.

Alkūnės pavadinimas sietinas su ide. šaknies *elei-, *lei– “lenkti” [Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbnos leksika 8 p.].

O štai šiek tiek digresijos. Slavų kalbose aptinkamas šios šaknies žodis su formantu –t-, tai lenk. łokieć, rus. lokotj… Jie atitinka lietuviškąjį uolektį „ilgio matą apie 70 cm. Tai senas ilgio matas, jau gal net ir nevartojamas, bet dar ir šiandien ilgį neretai matuojame sprindžiais, sieksniais, žingsniais. Anglai oficialiai ilgį matuoja pėdomis, o iš Vokietijos paplito ilgio matas colis (25,4 mm); vok. tarmėse der Zoll „kruplys”. Taigi ilgį matuota įvairių žmogaus kūno dalių dydžiu ar atitinkama jų padėtimi. Sakome dar: per plauką, per nagą, per juodymo nagą, piršto storumo

Bet grįžkime prie mus dominančios Elkos. Tai upė, kuri lankstosi, kaip ir alkūnė, sukasi, vyniojasi, raitosi, vinguriuoja… taigi surandame dar vieną (žr. Angarapės, Lenkupės ir visai šalimais Punsko esančios Vaiponios sesę. Visų šių upių vardus sieja bendra charakteristika. Visi tie vardai rodo upes esančias vieno temperamento. Visos jos vyniojasi kaip vijūnai, kaip unguriai, jos amžinai lankstosi, kraiposi ir vaiposi.

Galdapė (lenk. Gołdapa) – pavadinimas rodo, kad šia upe senjotviai galėjo didžiuotis, nes jų upė ne bet kokia, o didžioji, svarbiausia iš visų upeliukų, kadangi ji turi intakus. Tai rodo jos vardo šaknis gald- iš veiksmažodžio galdoti – „rinkti vandenis, telkti juos iš kitų upelių”. Taigi Galdapė yra vandenis renkanti, kitaip sakant intakus turinti upė. Tik upes jotviai vadindavę apėmis.

Nei veiksmažodis galdoti, nei senasis upės vardas niekur nebuvęs užrašytas, jis mūsų dienas pasiekęs per vokiečių (Goldap – atseit “auksinė upė”), vėliau – lenkų kalbas. Todėl ir kelia galvosūkį – kaip galėję baltai vadinti vokiškai užrašytą Goldap. Spėliojimų taikęsi visokių. Vieni manę ją buvus Geltupė (geltona upe), kiti krikštija ją Gulbupe, dar kiti Geldupe. Net K. Būga vartojo formą Guldapė (“Rinktiniai raštai”, III t. 113 p.) Tik prof. V. Mažiulis pateikia upės vardą Galdapė ir kildina ją iš vakarinių baltų šaknies *gald- “Prūsų kalbos etimologinio žodyno” 1 t. 318 p. Seinų-Punsko krašto žmonių tarmėje yra dar gyvas žodis, tiesa, su svetima priesaga – gald-av-oti < gald-oti “rinkti” [Padegėlis gerai prisigaldavojo gyvuliams šieno ir grūdų]. Kad galdoti nėra svetimybė, mano ir prof. V. Mažiulis (Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1 t. 317 p.).

Gubra (lenk. Guber, vok. Guber arba Gubrio) teka per Varmę-Mozūrus, ilgis 73 km. Išteka iš Gubrio ežero. Ištakų aukštis – 126 m v.j.l. Tai kairysis Alnos intakas. Pirmą kartą upės vardas vokiečių paminėtas 1326 m. Gobrio vardu, kuris kildinamas iš prūsų gubans, gubas “nueiti, pasišalinti, dingti” – taip teigia vokiškoji Vikipedija, cituodama Jurgį Gerulį (Gerullis, Georg: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig 1922).

Juodupė (lenk. Czernica, vok. Joduppe, rus. Čiornaja arba Vištinka) – išteka iš Lenkijos. Tai nedidelė, bet gana graži ir vingiuota upė. Jos ilgis apie 16-18 km., plotis 3-4 m. Prasideda netoli Maudos ežero Lenkijoje ir apie 1.5 km. teka Lenkijos teritorija. Upė, kirtusi Lenkijos-Karaliaučiaus srities sieną, teka šiaurės kryptimi. Ties Lietuvos- Karaliaučiaus srities-Lenkijos sienų sankirta daro ji vingį ir įteka į Lietuvos teritoriją. Raitydama kilpą rytų link Juodupė prateka vakarinėje Ingelio ežero puseje ir pasuka atgal į vakarus. Teka per gyvenvietę Joduponnen, o ties gyvenviete Auxinnen pasuka šiaurės kryptimi ir pratekėjusi gyvenvietę Sausleszowen įsilieja į patį pietinį Vištyčio ežero kranto tašką, keli šimtai metrų nuo ežeru einančios Lietuvos-Karaliaučiaus srities sienos, kur truputį ryčiau ežerui savo vandenis atiduoda ir Vižainė.

Kirsna (Lt) – upė, tekanti per Lazdijų rajoną. Jotvių kirsnan „juodas“. Gal todėl taip pavadinta, kad upės vaga driekiasi per durpynus.

Kirsna (lenk. Kirsna) – dešinysis Alnos intakas. Ilgis 25 km.Nuotakas apima 118,9 km² ir yra Olštino ežeryno ribose. Teka per Olštino ir Lidzbarko apskritis. Kirsnos slėnis įrėžtas iki 30 m. Gylio.

Dėl vardo kilmės žiūr. Kirsna (Lt).

Krutyn (lenk. Krutynia) – upė, supama įvairaus reljefo moreninėmis kalvomis. Krutynios srava yra labai lėta – vanduo joje vos kruta, todėl, matyt, upė ir tokiu vardu puikinasi. Upės vaga gan vingiuota, ypač pelkėtu rezervatu slenkanti jos vidurinė tėkmė. Upės nuopuolis per 10-ies kilometrų rezervato ilgį siekia vos 1,3 m. Krutynės plotis – 30-40 m, o gylis svyruoja nuo 1,5 – 2,5m iki 3-7 m.

Krutynià pradžią gauna Varpaus (lk. Warpuskie) ežerą supančioje teritorijoje. Senosios Jotvos ežeryne upės paprastai keičia vardus, kuomet teka per ežerus, kurie kaupia (jotviškai sakant – galdoja – žr. Galdapė) vandenis iš kitų, papildomų upelių ir srautų. Turint šitai omeny reikia sakyti, kad Krutynià išteka iš Krutynio ežero, ir savo kelią baigia įsiliedama į Beldonų (lk. Bełdany) ežerą, kur patenka į Mozūrų Didžiųjų ežerų sistemą. Bet Krutynià savo įvairiuose ruožuose gauna skirtingus vardus. Tarp pirmųjų ežerų ji vardo visai neturi, vėliau yra vadinama naujais lenkiškais vardais: Sobiepanka, Grabówka, Dąbrówka, Babięcka Struga, Struga Spychowska, kol pagaliau gauna Krutynios vardą.

Lenkupė (lenk. Lenkupie) – upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Taip vadinama dėl savo vagos lankstumo, vingiuotumo. Labai dažnai ji lenkiasi tai į dešinę, tai į kairę. Jos vardo negalima painioti su besiperšiančia mintimi, kad tai, atseit, lenkų upė. Tai dėl paprasčiausio atsitiktinio sutapimo tos dvi sąvokos labai panašiai skamba.

Lukta (lenk. Łukta) yra dešinysis Morongos intakas, su kuriuo iš kairės savo vandenis įlieja į Pasargės (Paslankos) upę. Galbūt vardas tokios pat kilmės, kaip ir Lietuvoje esanti upė Lukna (pg. la. lukna “mikli beržo šakelė”), kurių vardai tik priesagomis skiriasi.

Marangà (lenk. Morąg) – šiandien tokį vardą turi upė ir ežeras (Marangas) Ostrudos apskrity ir čia įsikūręs miestas. Vardą vokiečiai rašę įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen, ir ši pastaroji forma buvo vartojama iki 1945 metų. Lenkų kalbininkai laikosi hipotezės, kad šis vardas yra prūsiškos kilmės, nes taip vadinamas buvo ežeras: Mawrin, Maurin arba Morin (taip interpretavęs XIV a. Petro Dusburgiečio kronikos priedo anoniminis autorius). Weyde – vokiečių monografijos apie Morongą autorius – iškėlė hipotezę, girdi, vardą suteikę pirmi miesto gyventojai, kurie atsikėlę iš pietų Harco (ten esąs miestas Mohrungen, seniau Morungen). Tačiau šaltiniuose niekur nepatvirtinta, kad naujakurius  XIII ir XIV amžiuose kreipta būtent iš Harco rajonų. Prūsišką vardo kilmę liudytų ir lenkų kalboje išlaikyta priesaga -ąg (palygint Elbląg, Bartąg, Wadąg, Skiertąg ir kt.). Vardo baltiškumą ypač primena ir vardo formos Maronis (pg. maras) arba Maurin, kurio vardas susišaukia su mūsų žodžiu maurai.

Kai apie 1280 metus kryžiuočiai užkariavo pagudėnus, pradėjo čia statyti medinę pilį ant nusausintų Marango ežero krantų. Spėjama, kad toji pilis iškilo senoje prūsų Marino gyvenvietėje. Miestą įkurta gynybos požiūriu patogioje vietoje. Iš pietų pusės gynė jį Maurino ežeras, iš vakarų upė, iš šiaurės – tvanka, tuo tarpu iš rytų pusės iškasti buvo du grioviai ir užleisti vandeniu.

1410 metais Marangą užėmė Jogailos kariuomenė, kai iš Žalgirio žygiavo į Malborką.

Mara (lenk. Marycha) – tai per Seinus tekančios (žr.) Seinos upės tolimesnės tėkmės, ištekančios iš Mario ežero, vardas. Lenkai visą šią upės tėkmę – nuo pradžios iki pabaigos – vadina vienu Marychos vardu.

Montava (lenk. Mątawa, Mława, Mtława) – upė šiaurės Lenkijoje. Ilgis 62,2 km, nuotako paviršius 456,5 km2. Lenkų kalboje vardas nenusistovėjęs, nors dažniausiai vartojama pirmoji jo forma. Gal šis vardas turi su prūsais bendrą šaknį, pg mantus „sumanus, guvus”, kas rodytų gyvą besiraitančią upę. Priesaga –ava– rodo vietą. Montava įteka į Vislą.

Narvė (lenk. Narew) – tai Lenkijos šiaurryčių upė, dešinysis Vislos intakas. Jos ilgis 484 km. Ištakas turi ji Baltarusijoje ir pirmus 36 km teka jos teritorija. Vieną kilometrą teka išilgai valstybinės sienos. Labai panašu, kad vardas siejasi su lenkų veiksmažodžiu rwać “rauti” ir lietuvių rauti. Tačiau einant gilyn į indoeuropiečių prokalbės laikus lenkų kalbininkų teigimu rasime žodį nur, reiškiantį “vandenį” ar “upę” (gal srautą?). O tasai nur turi ir mūsų kalboje atitikmenį nerti “judėti į priekį, srūti”. Šitai labai įtikina, kad ir Narvės vardas yra baltiškas.

Lietuviškoje literatūroje ši upė vadinama Narevu, tačiau lenkų kalboje Narew yra moteriškosios giminės ir nebūtų reikalo jos vardą vyriškinti. Kadangi šis vardas yra neabejotinai baltiškas, nereikėtų Narevo formos laikyti šio upėvardžio ištaka. Imant iš lenkų kalbos šitą vardą geriau būtų lietuvinti į Narevà. Tačiau manant, kad šis vardas yra baltiškos kilmės, reiktų veikiau galvoti, iš kokios vardo formos lenkai turi Narevą. Jeigu upė būtų vadinusis Nareva, tuomet taip ją būtų perėmę ir lenkai. Jeigu baltai būtų vadinę Narvà, to vardo ir lenkai būtų neiškraipę. Yra kita Narvos vardą turinti upė, tekanti tarp Estijos ir Rusijos teritorijų, taigi ir ši Narvė nėra vienintelis tos šaknies vardas. Būtent iš Narvės lenkai, neturėdami balsio ė ir turėjo tą vardą prisiimti kaip Narew arba Narwia. Jau vienaskaitos kilmininko ir kiti linksniai rodo buvus čia kamieną Narv- (Narwi), o vardininke intarpas e atsiranda dėl nepatogaus tarimo (Narw). Be to, forma Narw būtų vyriškosios giminės. O žmonės, kurie perėmė upės vardą iš baltų, matyt, suvokė, kad upėvardis yra moteriškosios giminės, ir tai tik dar labiau patvirtintų, kad atstatytoji forma turėtų būti Narvė.

Jeigu šita išvada nėra galutinai teisinga, tuomet reikėtų surasti tą tikrą upės vardo formą. Tačiau lietuviškoje literatūroje primygtinai vartojama Narevo forma mūsų ausiai skamba labai svetimai. Juo labiau, kad ir senoji Lenkijoje gyvenančių dzūkų karta tą upę vadindavo Narve, ir Lomžą vadindavo – miestas prie Narvės.

Tiesa, lietuviškoji Vikipedija dar pateikia upės vardą Narevas arba Naurà. Pastaroji forma gali būti dar senesnė ir už Narvę, tik kad ji nepaaiškina, kodėl lenkai šią upę vadina Narew, o ne Naura. Lenkai šios formos nebūtų iškreipę. O jeigu Naurà, tai kodėl prieš šią formą pateikiamas dar Narevo vardas?

Neta (lenk. Netta) – iki Neto ežero aukštutinė upės tėkmė vadinama Raspūda (lenk. Rospuda). Netos vardo kilmė neaiški. Galima tik paskui Sigitą Gedą nurodyti, kad upės vardas yra pakartotas kunigaikščio Netimero varde, kurį sudaro dvi šaknys: net- ir mer- (upė Neta ir gal upė Merkys ar upė Mera?).

Nida (lenk. Nida, prūs. Neidā) – prūs. nedati “tekėti” [K. Būga “Rinktiniai raštai” III 241 p.]. Taigi Nida reiškia tėkmė. Kuršių nerijoje yra įsikūręs kurortinis miestas Nida. Nidos gyvenvietė kūrėsi prie mažo Nidos upokšnio.
Nida yra ir pietų Lenkijoje, tai kairysis Vislos intakas. Šios upės ilgis siekia 151 km (su Baltąja Nida), jos upynas apima 3862 km2. Šią upę sudaro susiliejusios Baltoji ir Juodoji Nidos. Siauriausioje vietoje upės plotis – 6 m, plačiausioje – 79 m. Gylis svyruoja tarp 0,4 ir 2,6 m. Tai bene šilčiausia Lenkijos upė. Vasarą vandens temperatūra pakyla iki 27°C.

Nidos vardas atsikartoja ir dar vienoje Lenkijos upėje – tai Vkros (lenk. Wkra) aukštupis. Prie šios upės įsikūręs nuo upės vardą gavęs miestas Nidzica (seniau Nibork, vok. Neidenburg) – Varmijos-Mozūrijos vaivadijoje. Yra šiame regione ir Nidos ežeras (lenk. Jezioro Nidzkie), ir prie to ežero įsikūręs miestas Ruciane-Nida.

Omulvė (lenk. Omulew) – upė Lenkijoje, dešinysis Narvės intakas. Jos ilgis siekia 114 km, nuotako plotas 2 053 km². Teka per Mozūrų ir Kurpių lygumas. Vardo etimologija nežinoma.

Osa (lenk. Osa, taip pat Ossa) – upė šiaurės Lenkijoje, ilgis 96,2 km, baseino plotas 1600 km², dešinysis žemutinės Vislos intakas. Pradžią gauna Ilavos ežeryne iš Perkūno (lenk. Perkun) ežero, plaukia per daugelį ežerų: Osą, Gardzienį, Šimbarskį, Plavenžą, Popówko ir Trumpelį (lenk. Trumpel). Dalis šių ežerų vardų yra nauji, dalis dar išliko prūsiškų. Osa įteka į Vislą šiauriau nuo Grudziondzo. Ties žiotimis aukštoje kalvoje (68,1 m v.j.l.) čia pat prie Vislos kranto 5 km į šiaurę nuo miesto centro išlikusi Grudziondzo tvirtovė. Iš šiaurės ir rytų supa ją Osos upė.

Grudziondzo apylinkėse Osa pasižymi tuo, kad pakilęs Visloje vanduo liejasi Osos vaga atgal. Tai vadinamos “grįžmės”, dėl ko net kyla upės potvyniai.

Osa paminėta jau 1222 m. kaip šiaurinė (žr.) Kulmo Žemės siena. 1918-1945 metais jos vidurine atkarpa ėjo siena tarp Lenkijos ir Rytprūsių.

Be šio Vislos intako Osos vardas paplitęs labai plačiai. Žemėlapyje kažkokia Ossa yra į pietus nuo Tilžės prie Skaisgirių (vok. Skaisgirren).

Graikijoje yra kalnuota sritis – Ossa, o Italijoje – to paties pavadinimo upė. Dar sritis tokiu pavadinimu yra sorbų gyvenamoje teritorijoje Vokietijoje. Aplamai, pavadinimas Ossa, Osa yra populiarus nuo Sibiro iki Viduržemio jūros. Galbūt hidronimuose įtakos turi ide. šaknis *ois-, *eis-, *is- “eiti, skubėti, judėti, tekėti”. (Lenkų Vikipedija Rzeka Osa).

Pasargė (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) – du šimtai vienuolika kilometrų ilgio (pagal kitus šaltinius 169 km) tingi laukų upė, vingri, neprieinama, vietomis dinamiška, nelyginant kalnų upokšnis – vietomis daubinga. Upės tėkmė nevienoda – čia greita, čia vangi, lėta. Dėl to, matyt, ir du vardus turėjusi. Vokiečiai užfiksavo ją Pasarge, lenkai perėmė iš baltų Paslanka (lėtai slenkanti). Kraštovaizdis nepaprastai įvairus ir vaizdingas. Krantų apylinkėse egzistuoja gausybė faunos ir floros rūšių. Upė teka per Olštino, Mrangavo ežerynus ir pakliūva į Vislos marias. Ištakos 153 m v.j.l., nuotakio paviršius užima 2295 km². Ant upės veikia kelios elektrinės.

Pisa (lenk. Pisa) – Dešinysis (žr.) Narvės ar gal Nauros (lk. Narew) intakas. Ši upė anksčiau buvo vadinama Galinda (nuo Galindos krašto). Išteka iš  piečiau nuo Sniardvų esančio Rasio (lenk. Roś) ežero (115 m. v.j.l.) ties Piso (lenk. Pisz) miestu. Aukštupys teka per Pisos girios rytinę dalį. Upės ilgis siekia 79 km. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis 30 m3 per sekundę. Ši upė sudaro valstybinį tarpužemio vandens kelią, sujungtą su didžiaisiais ežerais. Upės srautas ramus. Svarbiausią intaką sudaro Turtulio perkasas.

Pisos vardas plačiai paplitęs prūsų ir jotvių kraštuose: [1) iš Vištyčio ištekantis upelis, 2) Alnos intakas ties Piestkaimiu, 3) ežeras Raselio (lenk. Raszel) apskrity, 4) Narvės intakas]. Pisa yra gimininga su latvių pīsā `klampus gruntas, drėgna pelkė’, kur tik beržai ir eglės auga” [K. Būga “Rinktiniai raštai”, t. 1, 510 p.]. Tai atskleidžia ir upės vardo reikšmę – ji teka per drėgnas vietas.

Raspūda (lenk. Rospuda) – žr. Dauspūda. Tos pačios upės dviejų atkarpų vardai panašūs, tik, matyt, pirmosios tas spūdis buvęs silpnesnis, todėl šią pirmą atkarpą ir vadinta Raspūda (rasos spūda).

Reslio upė (lenk. Cyna) turi kelis vardus, kurie šiandien dar tik pradeda nusistovėti. Įvairiose literatūros rūšyse galima sutikti tris upės vardus: Izerà (lenk. Izera), Sainà (lenk. Sajna) ir Cinà (lenk. Cyna). Pagal 1967 m. „Wielkia Encyklopedia Powszechna PWN” (9 t.) per Reslio miestą teka Sainà – Gubro intakas. Panašiai teigia ir Jan Chłosta 2002 metų Littera leidyklos žodyne „Słownik Warmii“. Savo ruožtu 1996 metų „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.) teigia, kad per Reslį teka Cina, priklausanti Alnos upynui. Tuo tarpu internetiniame informatoriuje „Informator Turystyczno-Przyrodniczy – rzeki i źródła“ sakoma, kad per Reslį teka upė Izera – dešinysis Sainos intakas. 2004 metų Didžiojoje internetinėje multimedialioje enciklopedijoje „Wielka Internetowa Encyklopedia Multimedialna“ rašoma, kad Reslis išsidėstęs ant Sainos upės krantų. Lygiai tokią pačią informaciją pateikia leidykla “Wydawnictwo Prószyński i S-ka S.A. internetowa mapa okolic Reszla”, kurią galima rasti ties antrašte „pilot + miasto + reszel“. Ir tuo ši netvarka nesibaigia.

Jaceko Borkowskio gvildoje „Reszel – przewodnik po dziejach zamku i miasta“ wydanie II popr., Warszawa 2003 (Reslis – vadovas po pilies ir miesto vyksnius), sako: “Pirmi kryžeivių daliniai jau 1240 metais pasiekė bartų žemę. Vedė juos Otonas, Brunšviko kunigaikštis. Ordino metraštininkas Petras Dusburgietis pažymėjo, kad 1241 metais paimta prie Izeros upės esančią Reslio pilį”. Toje gvildoje pateiktame XIV ir XV amžių Reslio miesto plane upė pažymėta Izeros vardu, tuo tarpu dabartiniame plane ta pati upė vadinama Saina.

Turistiniame žemėlapyje „Wielkie jeziora mazurskie“, kurį 1998 metais išleido Polskie Przedsiębiorstwo Kartograficzne w Warszawie, Reslio upė vadinama Cina, ir taip pažymėta dviejose vietose. O tekstiniame apraše ten pat teigiama, kad per Reslio miestą teka Izera. Topografiniuose Poznanės (1984 m.) ir Krokuvos (1985 m.) išleistuose žemėlapiuose aiškėja, kad Sainos upė aplenkia Reslį 1 km atstumu. Šitai atkartoja ir 1996 m. „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.).

Tai kaipgi iš tikrųjų turi toji upė vadintis? Mat ją sudaro du susibėgantys srautai – Reslio Izera ir Legino Saina. Kuris jų daugiau pateikia vandens, tą ir reiktų priimti svarbesniu. 1959 metais Mokslo bičiulių draugijos Poznanės filologų komisija prie Sainos upės pateikia du vokiškus vardus: Says (1326 m.), Saynfluss, (1339 m.), bei vėlesnius Zaynfluss, Zain (1595 m.), Zaine (1928 m.). Gustawo Leydingo žodynas teigia, kad Leginas (ežeras) anksčiau buvo vadinamas Sprohe (1331 m.), Sproyn (1353 m.), Sproge (1359 m.), Sprogen (1404 m.), Sproyen (1656 m.). Tuo tarpu G. Hennebergo Rytprūsių žemėlapis, įdėtas Abrahamo Orteliuso „Theatrum orbis terrarum“ 1595 m. išleistame atlase, rodo, kad iš Legino per Reslį tekanti upė buvo dar vadinama Sproyfluss. Paaiškėjo, kad Reslio srautas yra gerokai mažesnis, todėl negali perimti pagrindinės upės vaidmens, jis yra tik Sainos intakas. Svarbesnis yra Legino srautas – Saynfluss. Iš čia, matyt, tiek maišaties įsivėlė.

Šiuo metu Reslio upė yra jau vadinama Cina – kaip skambėjo XIV a. O Izeros upės vardas, galimas daiktas turintis prūsišką kilmę, šiandien yra jau tiktai istorinės reikšmės faktas. Šitaip teigia lenkų internetinė Vikipedija. O mes matome, kaip Saina per vokiečių kalbos fonetiką ir rašybą – iš Saynfluss per Zaynfluss, Zain ir Zaine tapo nieko nereiškiančia Cina.

Saina – (lenk. Sajna) – istorinis per Reslį tekančios (žr.) Cinos vardas.

Seinà (lenk. Maryha) – iš Seino, šiandien jau dažniau vadinamo Seinų ežeru (lenk. Jezioro Sejny), ištekanti upė.

Upėvardyje Seinà atkreipkime dėmesį į lietuvių kalboje išlikusią dvibalsių ie:ei kaitą, palygink dievas ir dei, šviesti ir šveisti, arba lietuvių bendrinėje kalboje diena ir žemaičių tarmėje deina… Toks pats šių dvibalsių santykis yra ir tarp lietuvių bei jotvių kalbų: sieti: seiti bei siena: seina. Kitados siena buvo suvokiama kaip du kažkuo sujungti, susieti stulpai. Tatai geriau suvoksime tvoros pavyzdžiu. Taigi sienos pirmykštė reikšmė buvo ne ką nuo ko skirianti pertvara, o tai, kas ką sieja “jungia”. Priesaga n nurodo šaknyje minimą veikėją arba atliekamo veiksmo vietą (čia upę). Šitai patvirtina ir tokie veiksmažodžiai: Vai-n (pavardė) – kas vainoja “baria”, kar-n– à – plėšiama apatinė žievė, tinkama pynimui ar kabinimui, korimui, kariau-n-a – kariauti galinčios jėgos… Taigi Seinà pirmiausia reiškusi vandens susisiekimo kelią. Ir tik ilgainiui iš šio bendrinio daiktavardžio susiformavo tikrinis, rašomas didžiąja raide. Tie pavyzdžiai rodo, kad upė Seinà yra kildintina iš žodžio sieti “jungti”, ne “skirti, atitverti, atriboti”. Todėl klaidinga yra galvoti, atseit čia buvus lietuvių-lenkų siena “riba”.

Seinà išteka iš Seino ežero. Tiesą sakant ta pati upė išteka dar gerokai prieš Seino ežerą, tiktai ji vadinama kitais vardais: iš Šaltėnų šaltinių gavusi pradžią vadinama Šalčià, kuri įsilieja į Bokšio ežerą. Iš Bokšio iki Seino toliau teka Bokšos arba Juodosios vardu. Seinà, įsiliejusi į Mario ežerą ir jau iš jo ištekėjusi buvo vadinama Marè. Šiandien visos šios upės lenkų vadinamos vienu Marychos vardu. Bet tai jau vėlesnis kalbinis faktas, sukurtas žmonių, kurie buvo girdėję, bet nesuvokė tikrojo šių geografinių reiškinių ryšio. O miestas Seinai rodo gardą, kuris buvo įsikūręs ant Seinos upės krantų.

O štai kokią informaciją apie šią upę pateikia Lietuviškoji vikipedija”:

Seina (lenk. Marycha) – upė šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje ir Baltarusijoje; atkarpomis yra Lietuvos-Lenkijos ir Lietuvos-Baltarusijos gamtinė valstybinė siena. Kairysis Juodosios Ančios intakas. Ilgis 80,8 km, iš jų 63,2 km Lenkijoje. Baseinas užima 432,4 km² plotą. Upės slėnis platus, žemupyje miškingas (Augustavo giria). Pavadinimas jotvingių kilmės, jis minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę – (vok. von den Glummes Assern iij mile do ist vaste gebirge czwischin von dannen auf den Seynyn iij mile do lest (iest) man das letzte vutir und hat denne viij vordan bis czu Merkin).

Seina prasideda prie Punsko ir įvairiose vietovėse vadinama skirtingais vardais:

atkarpoje tarp ežerų Punia – Meldinis – Bebrutis – Juodelis – Seivys vadinama Seivos vardu;

susijungusi su Šalčia, upelis pakeičia vardą į Juodąją, kuri teka per Smalėnus, Smalėngirį, Ramoniškę, Michnovcus, Babonis, Marcinkaičius ir įteka į Seino ežerą;

iš Seino išteka jau Seinos (Marycha) vardu ir teka pro Seinų miestą, Gibų kaimą į Mario (Pomorze) ežerą;

žemupyje Seina tampa Mara ir įteka į Juodąją Ančią prie Čertoko kaimo Baltarusijoje.

Svarbiausi intakai: Šalčia (13 km, ištakos Ramonų kaime), Akuotė (11 km, ištakos Akuotės ežere), Rubežanka (6 km, ištakos Skarkiškių kaime), Kunisjanka.

Seiva pakankamai užteršta upė (III klasės švarumas) – į vandenis patenka žemės ūkio trašų liekanos, miestų nutekamieji vandenys.

Seiva (lenk. Sejwa) – iš Seivio ežero ištekantis mažas upelis. Jo vardo daryba panaši kaip ir Seinos. Jų vardai skiriasi tik priesagomis n:v. Tačiau reikšmė gali skirtis. Lietuvių kalboje seivà reiškia tą patį, ką ir šeivà “į šaudyklę dedamas virbalas, dažnai būdavęs tuščiaviduris”. 

Skardupiai (lenk. Skardupie) –  upė aukštais krantais, skardžiais.

Skroda (lenk. Skroda) – vardas tapatinamas su veiksmažodžiu skrosti “rausti”. Vardas rodo giliai prasiraususią upę.

Supraslė (lenk. Suipraśl, anksčiau lenkų vadinama Sprząśla) upė rytų Lenkijoje (Palenkės vaivadijoje). Narvės dešinysis intakas. Upės ilgis 93,8 km, nuotakio paviršius – 1,8 tūkst. km². Aukštupys teka per Knišino girią. Ant upės krantų išaugęs Supraslio miestas (lenk. Suipraśl). Toliau upė kabina net Balstogės pakraščius ir maitina miestą geriamu vandeniu.

Upės vardo kilmė nėra aiški, bet skamba labai baltiškai.

Skarpava (lenk. Szkarpawa) – tai viena iš Vislos deltos atšakų. Atsišakoja iš Vislos ir įteka į Vislos Marias, sudarydama su kitomis Vislos deltos atšakomis – Nogatu ir Elbingu – tarpužemio vandens kelią. Vardo kilmė nėra aiški.

Skva (lenk. Szkwa, Skwa, Rozoga)  – šiaurryčių Lenkijos upė, dešinysis Narvės intakas. Upės ilgis – 103 km, nuotako paviršius 482 km². Upė pradžią ima aukščiau Šventaino ežero ir pradžioje neturi jokio vardo. Vėliau nuo Rozogų vadinama Rozoga, o toliau jau teka Skvos vardu. Vardo kilmė neaiški, tačiau jo baltiškumu abejoti negalima. Jos senumą rodo vietoje lenkų priebalsio sz išlikęs baltų priebalsis s.

Svenčius? (lenk. Święcek) – išteka  iš ežero Borowo ir įsilieja į Rasio ežerą. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau ją sieti galima su būdvardžiu šventas.

Šalčià (lenk. Marycha) išteka iš Šaltėngiro šaltinių (pavasarį jos vaga praatįsta net iki Ramonų kaimo). Jos vanduo yra labai skaidrus, bet šaltas. Iš čia ir upės vardas Šalčia. Jos srovė savo vandenis atiduoda Bokšio ežerui. Iš Bokšio toliau jau upė teka kitu – Bokšos (Juodosios) – vardu.

Šešupė (lenk. Szeszupa, vok. Scheschupe) ištakas turi netoli Suvalkų prie Šešupėlės kaimo, tik 500 m nutolusio nuo Juodosios Ančios slėnio. Šešupė čia surenka vandenis iš gausių durpėtų srautų. Lenkijos teritorijoje tėkmė labai vangi, pakrypusi šiaurryčių link. Tik pačiame aukštupy pasižymi sraunumu. Jos vaga įsirėžusi giliame tarpeklyje, kuris vadinamas Šešupės Dauba. Slėnys apima apie 50 km2 ir yra 40-70 m iki jį supančių aukštumų. Suvalkų kraštovaizdžio parke Šešupė teka per penkis ežerus ir turi čia du stambesnius intakus – Vygrą (žr.) ir Potopką.

Šešupės ilgis 298 km, iš jų 24 Lenkijos teritorijoje, toliau vandenys gurga Lietuvos teritorija bei per Krasnoznamensko (Lazdynų) rajoną Kaliningrado srityje, kur iš kairės pusės kiek ryčiau nuo Ragainės įteka į Nemuną.

Upės nuotakas apima 6,1 tūkst. km². Šešupė teka per Kalvariją, Marijampolę, Kudirkos Naumiestį. Ji neša II ir III kategorijos švarumo vandenis. Ją kažkiek teršia Rudkos komunalinės samplovos.

Nuo XV a. Šešupė su savo intakais Širvinta ir Liepona sudaro vieną stabiliausių sienų Europoje – iš pradžių tarp Teutonų ordino vakaruose ir LDK rytuose, vėliau – tarp Prūsijos bei Vokietijos ir Rusijos imperijos, dabar tarp Karaliaučiaus srities ir Lietuvos.

Vokiškai upė vadinta Scheschupe, tačiau nacionalsocialistams pradėjus pervadinti Rytprūsių vietovardžius šis pavadinimas kaip ir daugelis kitų, turėjusių lietuviškas, prūsiškas ar mozūriškas-lenkiškas šaknis, neįtiko ir 1938 m. Šešupė buvo pervadinta į Ostfluss.

Šešupės vardas iš pirmo žvilgsnio rodosi labai aiškus – tai Šešios upės, kurios neva subėga į vieną ežerą, o iš jo išteka viena Šešupė. Tokią versiją palaiko ir lenkų internetinė Vikipedija. Dar žinoma yra versija, kad Šešupė yra šešių (šešė “juodasis strazdas”) upė.

Net keista, kad apie šią upę nieko neužsimena didysis žodžių ir vardų etimologijos meistras Kazimieras Būga. Jo dėmesys nesiekė ir kitų mūsų krašto vietovardžių. Tačiau Šešupė iki Nemuno plaukia per Lietuvos teritoriją. Kaip galėjo jos akylus kalbininkas nepastebėti, jei pateikė įdomią Nemuno upės etimologiją.

Nesant patikimos šio upėvardžio etimologijos į galvą peršasi štai tokia hipotezė.

Jotvių, kaip ir prūsų, kalboje nėra buvę priebalsių š, ž. Todėl daugelyje šio krašto vietovardžių vietoje laukiamo š, ž turime s, z. Bėgant laikui vieni tų priebalsių išliko nepaliesti, kiti buvo išversti į š, ž. Surasti to skaidymosi kokio nors nuoseklumo vargu bepavyktų. Priebalsių likimą, matyt, lėmė atsitiktinumai. Antai dar kai kur buvo galima nugirsti tariant kaimo vardą Zãbariškės (Punsko vlsč.), kai jau dauguma vis drąsiau tariama Žãbariškės. Lietuviai taria ežero ir kaimo vardą Stabingis, kai tuo tarpu lenkai vadina juos Sztabinki, lygiai kaip ir miestą Balstogės link – Sztabin (jotv. stabis “akmuo”).

Pasidairykime, kaip šitie priebalsiai kaitaliojasi baltiškuose vietovardžiuose:

Apšakalnis (Kreivėnai)la. apsė “epušė”,

Želva (upė)                   – Zelva (upė),

Mūša (upė Lietuvoje)   – Mūsa (upė Latvijoje),

Pelyša (upė)                  – Pelesa (upė Gudijoje),

……………                       – Siesartis (Šešupės d. int.),

Šaka (upė)                     – Saka (Dauguvos k. int.),

Šekšta (upė)                  – Seksta (upė),

Širvinta (upė)                – pr. Sirvinta,
Tilžė
(upė, mst.)            – vok. Tilsit, pr. Tilze,

Vešeta (upė)                  – Veseta,

Viešinta (upė)               – la. Viesyta,

Šešuva (Neries k. int.)  – la. Sesuva (Lielupės k. int.),

…………… ?                    – sėliai (etnonimas),

Šešupė                           – ?

Minėtosios upių poros Želva:Zelva, Mūša:Mūsa, Šaka:Saka, Širvinta:Sirvinta, Tilžė:Tilzė, Vešeta:Veseta, Viešinta:Viesyta ir ypač Šešuva:Sesuva leidžia iškelti Šešupės antrąjį variantą – Sesupė. Tai būtų upė, kuri turi seserį.

Tokią upės vardo etimologiją palaiko ir geografija. Šešupė ir Juodoji Ančia išteka iš tos pačios pelkės. Jas tą nuo tos teskiria vos pusė kilometro. Ir Šešupė galėjo būti įvardinta kaip Juodosios Ančios sesuoSesapė > Sesupė > Šešupė. Kuomet atėjo čia lietuviai, žinodami, kad jotviai neturėjo priebalsio š ir jo vietoje tardavo s, tą priebalsį ėmę “atstatė”. Šitaip, matyt, turime oficialų hipernormalizmą.

Ūla Lt – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km (nac. parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi.

Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Gudų girioje esančius kaimus – Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių. Nuo Dubičių iki Krokšlio teka kanalu. Netoli Rudnios prateka Ūlos ežerą (hidrologai nesutaria, prateka upė pro ežerą ar aplenkia jį). Už Zervynų upė veržiasi per supustytą kopų ruožą. Plaukiant link Žiūrų, kairiajame krante atsiveria Ūlos akis. Kiek žemiau Paūlių kaimo Ūla įteka į Merkį.

Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakìškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.

Ūlos slėnyje nemažai ir akmens amžiaus stovyklaviečių.

Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingieji tulžiai, gyvena žalvarniai, lėliai, ligutės, tetervinai. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandžių šilagėlių taurėmis, vėliau žydi smiltyniniai laibeniai, Gorskio pūteliai, geltonus graižus kelia kalninės arnikos, žydi penkialapiai dobilai, raudonuoja tamsialapiai skiautalūpiai. Kiti saugomi augalai: žvilgančiosios riestūnės, plačialapės klumpaitės, pelkinės uolaskėlės, žvilgančiosios riestūnės, plikažiedžiai linlapiai. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės. (Lietuvos Vikipedija)

Vardo etimologija neaiški. Fonetiškai artimiausias žodis yra būdvardis ùlas “kuris lėtai ką daro”. Prisiminkime veiksmažodį al-ėti ir upę (žr.) Al-na, ir pamatysime, kad Ūlos ul– būtų bene priešingybė Alnos al– (garsiai tekėti) reikšmei. Dar ir ančiukus šaukiama garsais ul ul ul. Upė iš tikrųjų yra vangi, o tyliai gurgantis vanduo gali priminti ančiukų šaukimo garsus.

Ungura (lenk. Angrapa, rus. Angrapa, vok. Angerapp) – žr. Angarapė.

Vadanga (lenk. Wadąg) – upė Lenkijoje, Alnos (lenk. Łyna) intakas. Upės ankstesnės atkarpos turi kitus vardus. Vadanga pradžią gauna Vadango ežere. Į Alną įteka Olštino miesto administracinse ribose. Upės vardo kilmė nėra aiški, tačiau kad tai baltiškas vardas, abejonių nekelia.

Vaiponia (lenk. Wojponia) – maža upelė nuo Punsko į šiaurę apie 6 km, prie kurios krantų įsikūręs Vaiponios kaimas.

Per kaimą teka mažas, šiandien veikiau griovį primenantis, vasarą išdžiūstantis upelis, kuris iš seno nuo neatmenamų laikų buvo vadinamas Vaiponia arba Vaiponė. Lietaus lašas, užklydęs į šį kraštą, pasijusti gali nelyginant kalinys karalių labirinte. Kur surasti jam kelią į Šešupę? Kur žemyn risdamasis, kraipydamasis, vyniodamasis, vinguriuodamas visgi pagaliau patenka upeliu į Orijos ežerą, telkšantį šalia Kalvarijos, o iš čia ieško kelio į svajonių upę, su kuria pasiekia ir galutinę laisvę – Baltijos jūrą.

Vaiponios vardas sietinas su veiksmažodžiu vaipytis “kraipytis, maivytis, šaipytis”. Dar sakome – minkštas dalgis vaiposi “kraiposi”, o kietas ištrupa, kai užgauna akmenį. Apylinkių reljefas ten labai kalvotas, upelės vaga (šiuo metu po melioracijų vasarą išdžiūsta) labai vaipyta, kraipyta. Kai žmogus lūpas kraipo ir bando šypsotis, sakome: “Ko vaipaisi?” Vaiponios vardas ir rodo, kad upė tekėdama visaip vaipėsi.

Tačiau čia dar yra priesaga –on-. Ką ji gali reikšti, reikia žiūrėti į kitus žodžius, turinčius tą pačią priesagą. Jų yra ir mūsų krašte, jie pabirę ir po visą Lietuvą. Tai Pristavonys, Vaiponiškės (kaimas prie Sangrūdos), Vaiduloniai (Radviliškio rajone), Vaidžionys (Kaišiadorių rajone), Vaikantonys (Alytaus rajone), Vainikoniai  (miestelis Vilniaus rajone), Miškonys (kaimai Vilniaus ir Kupiškio rajonuose), Piktakonys (Vilniaus rajone), Petronys (Panevėžio rajone), Stanionys (Ignalinos rajone), Ožionys (Ignalinos ir Šalčininkų rajonuose) ir daugelis kitų. Visi jie yra asmenvardiniai vietovardžiai, taigi priesaga rodo kažkokį asmenį ar veikėją, kaip ir kitos pavardės: Janonis r kt… Taigi Vaiponia yra ta veikėja, tekanti kraipyta, vaipyta vieta, taigi mūsų upė. Apžvelgę panašios savybės upių ar ežerų vardus pamatysime, kad vienos jų vinguriuoja (Angarapė), kitos lankstosi (Lenkupė), vingruoja (Vygriai), ir suprasime, kokia buvo turtinga kalba sinonimų. Šiandien, po melioracijų, ir upės vaga ištiesinta, ir vanduo nusekintas. Bet kitados buvo ant jos vandens malūnas, kuris pajėgė sukti girnas.

Valdpušė (lenk. Wałpusza, vok. Waldpusch) – upė Lenkijoje, Ščitno apskrity. Omulvijos kairysis intakas. Upės ilgis 65,7 km. Teka ji iš šiaurės į pietus. Pradžią gauna Valpušo ežere. Žymi upės dalis yra reguliuota.

Vardo etimologija neaiški. Gal čia kalbama apie ežerą ir upės vagą gaubiantį pušų mišką?

Kitados ant upės veikė malūnas ir liejyklos kalvė. Ten esančios Rudkos apylinkėse kasta velėnos rūdą. Bet jai išsekus malūnas su kalve sudegė ir nebuvo atstatyti.

Veprà (lenk. Wieprz) – Upė rytų Lenkijoje, dešinysis Vislos intakas. Upės ilgis siekia 303 km, o jos nuotakas apima 10,4 tys. km² plotą. Jo ištakas randame Vepro ežero apylinkėse. Vislą pasiekia ties Demblino miestu. Ši upė kanalu yra sujungta su Kžnos (lenk. Krzna) upe.

Šios upės vardą galima sieti su nuo seniausių laikų žinomu lietuvių žodžiu vepris “laukinis paršas, tekis”. Lietuvoje, Ukmergės rajone yra Veprio ežeras ir Vẽprių miestelis.

Vygrà (lenk. Wigra) išteka Vygreliuose, Vilkaviškio apskrity, iš Lietuvos atiteka į Lenkiją, Pašešupių kaime iš kairės pusės įsilieja į Šešupę ir su ja vandenys grįžta į Nemuną. Upės vaga labai vinguriuoja. Dugnas nusėtas akmenų. Vagoje guli ir paminklinis riedulys, vadinamas “Ūdros akmuo”.

Vislà (lenk. Wisła, lot. ir ang. Vistula, vok. Weichsel) – svarbiausia ir ilgiausia Lenkijos upė, turinti 1047 km. ilgio. Tai ilgiausia upė visame Baltijos jūros baseine.

Vìslos ištakas rasime Pietų Lenkijoje, 1106 m v.j.l, vakariniame Barania Góra kalno šlaite Silezijos Beskide, tai: Baltopji Viselka ir pirminiu šaltiniu laikoma Juodoji Viselka, bei dar tėkmė Malinka. Vislà savo vandenis iš esmės lieja lygiagrečiai su dienovidiniais. Ji teka per daugelį stambių miestų, kaip tarkime Krokuva, Sandomiras, Pulavai, Varšuva, Plockas, Vloclavekas, Torunė, Bydgoščė, Świecie, Grudziondzas, Tčevas ir Gdanskas. Žiotyse upė turi deltą ir įsilieja į Gdansko Įlanką, o kai kurios atšakos maitina Vislos marias.

Vidutinis vandens nuotėkis siekia 1054 m³/s, o vandens lygmens maksimalus skirtumas – 10 m.

Antikiniais amžiais Visla buvo žinoma ir geografų aprašinėjama kaip tarkime Vistla ir Vistula, o jos svarbiausią formą galima rekonstruoti kaip *Wīstlā. Anksčiau bandyta vardą kildinti iš keltų, germanų ar slavų, arba bandyta rodyti ryšį su šaknimi *weys „tekėti”, tačiau stokojant ryšių su toponimija ir nesuradus morfemos *Wīstl- istorinėse kalbose, galima daryti prielaidą, kad upės indoeuropietiškos tautos vardas yra perimtas iš ankstesnių gyventojų. Wincenty Kadłubek Vislą vadindavo Vandalus, vesdamas upės vardą nuo Vandos vardo, o tą iš lietuvių kalbos žodžio vanduo. Tuo tarpu Jan Długosz in Annales seu cronicae incliti … Vislą vadino Balta Upe „a nationibus orientalibus Polonis vicinis, ab aquae condorem Alba aqua … nominatur“. Tokią etimologiją paduoda lenkų Vikipedija.

Patikimesnė etimologija atrodytų taip:

Vislą (lenk. Wisła – vok. Weissel, Weichsel ~ weiss „baltas” (15-17 a. lenkai vadinę Biała Woda „Baltasis Vanduo”); plg. liet., jotv., pr. veis-tivisti), – kai vandens privista ir jis išsilieja, bet dar reiškia ir „plaukti, tekėti” (apie vandenį). Antai Veis-iejis – “pratakus ežeras”; Vies-muo ir Vieš-muo – „srautas”; Veis-l-a -> Vis-l-a -> Vislà – didelė tėkmė, didelė upė (priešdėlis –l– pabrėžia objekto didumą, jį pastebėję ir vokiečiai, todėl vadina Weichsel).

Jeigu tokia etimologija pasirodytų pagrįsta, nesuprantama, kodėl lietuvių literatūroje laikomasi vardo formos Vysla (šaknyje ilgoji y). Gal tik todėl, kad nereikėtų kirčiuoti vardininko galūnėje (Vislà).

Vislos nuotakas užima 194.424 km² (Lenkijoje 168.700 km²). Aukščiausias baseino taškas yra iškilęs 2655 m v.j.l. (Gerlacho viršukalnė Tatruose).

Vižaina (lenk. ) – įteka į Vištyčio ežerą. Vižaina – upė Lietuvoje ir Lenkijoje. Išteka iš Vižainio ežero Lenkijoje, įteka į Vištyčio ežerą, didžiausias Vištyčio intakas. Ilgis – 6,6 km, iš jų 3,7 km Lenkijoje ir 2,9 km Lietuvoje. Vižainos vardas rodo, kad upė teka vizomis apaugusia vaga. Jotviškai vizos – karklų rūšis. Daug kur jų baltiškuose plotuose augta ir daugelyje vietovardžių jie yra įamžinti (žr. Vižainio ežeras).

Zelvà (lenk. Zelwianka) –  Lietuvos teritorijoje gausu upių Želvų. Tačiau prie Augustavo yra išlikusi senu jotvišku vardu upė Zelva, kuri įsilieja į Neto (lenk. Necko) ežerą. Vardas veikiausiai sutapęs su būdvardžiu žalias.

Zelva yra tipiška žemumų upė, kurios srovė lėta ir mišku apaugusi sukyta vaga. Po maždaug 6,5 km įteka į Neto (lenk. Necko) ir Raspūdo (lenk. Rospuda) ežerus jungiančią sąsmauką.

Zirgūnė (prūs. Sirgune, lenk. Dzierzgoń) – Upė Zirgūnė pradžią gauna Ilavos ežeryne ir įsilieja į Drużno ežerą. Upės ilgis siekia 57,2 km, o jos nuotakas apima – 427,6 km2. Upę dėl jos pobūdžio galima suskirstyti į dvi atkarpas. Aukštupio atkarpa su dideliais nuopuoliais bei žemumos pobūdžio atkarpa, tekanti tarp pylimų, saugančių nuo potvynių, žemiau Dziežgonio miesto. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis siekia apie 2,5 m3/s.

(Bus daugiau)

2017.06.02; 18:00

– Ot, duočiau jūsų malonybei ramybės… bjauru klausyti! – Lionginas Podbipienta.

Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraštyje „Gazeta polska“ ir internetinėje svetainėje www.niezalezna.pl buvo paskelbtas Przemysława Žurawskio vel Grajewskio straipsnis „Lietuva, laikas veikti, „moskalinimo“ pakęsti neketiname“ („Litwo, czas na działanie. Moskalenia cierpliwie znosić nie będziemy”).

Kaip ir reikėjo tikėtis, į šį be galo demagogišką rašinį, apie kurį informaciją pateikė „Lietuvos rytas“, nebuvo beveik jokios reakcijos. Gerai, kad mūsų mokslininkai nesileido į šią temą ir nenusmuko iki lygio, būdingo šio straipsnio autoriui, besipuikuojančiam moksliniais titulais ir profesoriaus vardu, priklausančiam Nacionalinei plėtros tarybai prie Lenkijos prezidento ir reiškiančiam abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiančiam atvirus grasinimus mūsų šaliai ir stabmeldiškai garbstančiam tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją. Nes šio plauko autoriams kiekvienas atsakymas, be abejo, būtų dingstis sukelti naujai „patriotinio“ ir antilietuviško šurmulio bangai. 

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mums, eiliniams piliečiams, neužsiimantiems politika, nesipuikuojantiems mokslo karūna, todėl nesibaiminantiems, kad ji nukris nuo galvos, reikėtų pateikti savo nuomonę būtent šia tema. Tuo labiau matant, kad nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, o ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus.

Tad išsakyti savo nuomonę reikia ne tiktai siekiant apginti gerą mūsų Tėvynės vardą, bet ir mąstant apie kaimynę Lenkiją. Nes, kaip savo laiku pastebėjo Ježis Giedroicas, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau, o Žurawskis vel Grajewskis kaip tik eina tolesnio jos teršimo kryptimi. Užuot užpildęs savo žinių spragas ir ieškojęs tiesos.

Pagaliau daugumai šių laikų politologų iš buvusio socialistinio lagerio, kuriuos iš dalies išugdė buvę marksizmo-leninizmo dėstytojai, regis, būdinga nuodėmė yra žinių seklumas, o jų trūkumus kompensuoja triukšmingu „patriotiniu“ akiplėšiškumu ir tariamai „plačiais horizontais įvairiose srityse“. Taip, tarsi būtent apie juos savo laiku eiliavo rusų literatūros klasikas A. Puškinas:

Полу-милорд, полу-купец,

Полу-мудрец, полу-невежда,

Полу-подлец, но есть надежда,

Что будет полным наконец.

Kita dažna didžioji posovietinių politologų nuodėmė, ypač matoma iš Žurawskio vel Grajewskio pavyzdžio, yra mėginimas vertinti istorinius įvykius iš dabartinio intelektinio jų menkavertiškumo  šios akimirkos ir darbdavių, kuriems dabar tarnauja, poreikiams.

Todėl, kad nebūtume apkaltinti tokiu manipuliavimu, remsimės patikimais asmenimis ir asmenybėmis, kurios buvo Žurawskio vel Grajewskio minimų įvykių liudininkai.

Taigi netiesa, kad Lietuva „[…] subyrėjo į Kauno Lietuvą, Vidurinę Lietuvą ir Baltarusiją“ XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kaip teigia Žurawskis vel Grajewskis; ji buvo perplėšta dėl įvykdytos agresijos ir okupacijos, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, o dabartinė Baltarusija buvo padalyta tarp Lenkijos ir Sovietų pagal Rygos sutartį. Lygiai taip pat netiesa, kad „[…] dabartinis Lietuvos sienų pavidalas yra sovietų okupacijos rezultatas“, tai tik dalis tiesos ir istorinio teisingumo, nes etninės Lietuvos sienos buvo gerokai platesnės. Asmeniui, kuris vadina save mokslininku ir imasi temos, susijusios su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, tokius elementarius dalykus reikėtų žinoti.

Tikriausiai kitaip galėjo atrodyti atkirtis sovietų agresijai, kitaip galėjo susiklostyti Baltijos valstybių likimas po karo, kitokia galėjo būti dabartinė jų padėtis, jeigu nebūtų buvę J. Pilsudskio organizuoto ir L. Želigovskio įgyvendinto užgrobimo, atvėrusio kelią L. Bocianskio siautėjimui.

[…] Sąmoningai neminiu čia daugybės vadinamosios jogailiškosios idėjos koncepcijų, pateiktų įvairiausiose Lenkijos federalinėse programose. Nes jos (Lenkijos federalinėse programos) turi vieną bendrą bruožą – jas mažesniu ar didesniu laipsniui (čia reikėtų priskirti ir Pilsudskio mėginimus) lėmė nacionaliniai Lenkijos interesai, Lenkijos valstybės interesas kaip dominuojantis, o Lietuva ir Baltarusija gavo tiktai naudos ir privilegijų, tačiau antrojo, o ne suverenaus laipsnio. Tad nebuvo nė kalbos apie uniją, sudarytą lygaus su lygiu, nors šie žodžiai dažnai buvo kartojami. Be to, daugeliui tų koncepcijų buvo persmelktos nenuoširdumu, suktybe, politine taktika, užmaskuota konspiracija, kaip L.K.O atveju, ir galiausiai frazeologija („už mūsų ir jūsų!“), kuri, užuot patraukusi lietuvius ir baltarusius, sužadino jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio akcija buvo didžiausia klaida, prislėgusi šios Rytų Europos dalies likimus. O Pilsudskio sukurta Vidurinė Lietuva, kurios visi atstovai, girdėdami žodį „Lietuva“, nuovokiai primerkdavo vieną akį, be abejonės, buvo itin kenksminga komedija“. (Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį mėginimą ir nušautą Buinickį).

[…] Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir jo krašto 1920–1939 m. Lenkijos įvykdyta okupacija yra mitas. Jis buvo būtinas lietuviams, kuriantiems šiuolaikinę savo tapatybę“ – teigia Žurawskis vel Grajewskis. Laimei, yra liudininkų ir įrodymų, kad Vilnius ir jo krašto okupacija Lietuvai ir čia gyvenantiems lietuviams, įskaitant lenkakalbius, buvo itin nenaudinga, o jos padarinius jaučiame iki šiol. Ir tikrai čia būtų kitokie santykiai tarp žmonių, kitoks kraštovaizdis, kitoks žemės ūkis, kitaip ir veiksmingiau vyktų sovietų valdžios nacionalizuotos žemės grąžinimas, o liumpenproletariatas ir sovietinė-kolūkinė nomenklatūra neturėtų pagrindo ir negalėtų, kaip iki šiol, nebaudžiamai šeimininkauti, įsijautę į „nepalaužiamų lenkų“ vaidmenį.

[…] Nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko šiaurės rytų regionams nedaro, nes neįžvelgia savitos jų vertės, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nesiima jokių žingsnių pakeisti šiai padėčiai. Šiaurės rytų regionai laikomi bemaž kolonijomis; metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti rekrūtus, pramonė gali gauti pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“... (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas. Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės reporteris).

[…] Širdis augo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta iškeisti sėjamus grūdus, pūdą sulaukėjusių grūdų iš skurdžių varpų į pūdą „vokiškų“ (taip valstiečiai vadino sėklas, ir ar taip buvo dėl to, kad Lietuva pirkdavo sėjamus grūdus iš prūsiškų tyrimo stočių, ar dėl psichinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo)[…]

Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio, tirdavo žemę, įkainodavo galvijus, patardavo, skaičiuodavo, rašydavo prašymus skirti paskolas trąšoms, statybinėms medžiagos, padargams, inventoriui. Kaimo veterinaras su motociklu tapo figūra, susiliejusia su savaitės kraštovaizdžiu lygiai kunigas ir mokytojas.

Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų ir kiaušinių supirkimo punktai, patogiai ir arti, juose kainos buvo grašiu mažesnės už rinkos kainos, taip valstiečiai pagaliau galėjo lengvai prasimanyti grynųjų pinigų, ir tai nepriklausė nuo atstumo iki miesto, nuo nuostolių, patiriamų vežant, „laukinių“ kainų formavimosi, sugižusio pieno bidonuose ir buteliuose, ištižusio sviesto, susukto į skudurus po šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, daug nekainuojantys, bet pajamingi, tačiau lenkų administracija negalėjo to pasiekti per dvidešimt metų!“ (Barbara Toporka. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).

Nežinome, ar Žurawskis vel Grajewskis kada nors laikė rankose vilniškio Juozapo Mackevičiaus knygas, parašytas su mintimi, kad tiktai tiesa yra įdomi. Rašinio turinys veikiau rodo, kad jam svetima šio rašytojo kūryba ir pagrindinė joje puoselėta mintis. Gaila. Nes, kaip matyti, visiškai klaidžioja mūsų raistuose ir brūzgynuose. Vis dėlto rašo, piktžodžiauja ir kelia sąmyšį. Mes jau ilgus metus patyrėme veidmainišką mistifikaciją, kurią į mūsų protus sumaniai bruko įvairios „lenkiškos bendrijos“ ir „pagalbos lenkams Rytuose“ organizacijos, aiškiai vadovaujamos sovietinių tarnybų lenkiškų filialų bendradarbių. J. Skolimowskio atvejis tai nepaneigiamai įrodo. Bet pakanka paimti į rankas Juozapo Mackevičiaus knygas – jos gydo ir leidžia matyti pasaulį, jo didvyrius ir aktorius atitinkamu santykiu ir spalvomis.

„[…] Nėra jokių abejonių dėl to, kad Lietuvos lenkų mažuma, kuri ten yra autochtonas ir Vilnijoje sudaro vietinę daugumą, įėjo į Latvijos valstybės sudėtį prieš savo valią“ – rašo Žurawskis vel Grajewskis. Tad pamąstykime savo ruožtu, kokio lygio reikalavimai dėl kultūros ir žinių keliami kaimyninėje Lenkijoje, kad jis gali vadintis daktaro vardu ir kartu skleisti niekuo nepagrįstus tokius teiginius, pamiršdamas akivaizdų faktą, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), gyvenantys Lietuvoje, aplink Vilnių, ilgus amžius neketino niekur įeiti ir iš niekur išeiti. Savo ruožtu okupantai, užgrobę teritoriją, laikydami rimbą ar revolverį virš autochtono galvos, rengė referendumus bei balsavimus ir nustatė, ko labiausiai trokšta vietos gyventojai. Įdomu tai, kad tų balsavimų rezultatai visada būdavo tokie, kokių norėjo okupantas. Pagaliau ne tik Lietuvoje.

Pažymėtina ir tai, kad rašinio autorius vėl mėgina gaivinti seną pseudoteoriją, kurią praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje dienraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse propagavo liūdnai išgarsėjęs Janas Ciechanovičius (Tichonovičius) prieš Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę, įrodinėdamas, kad lenkakalbiai lietuviai yra kilę iš Lenkijos.

Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, nedaugelis atkreipdavo dėmesį į būtent šiuos karšto lenkiškos sovietinės respublikos gynėjo rašliavos fragmentus. Šiandien skaitant Žurawskio vel Grajewskio išvadas ir vertinant jas paskutinių dešimtmečių fone nesunku suvokti, kad tais straipsniais buvo ruošiamas pagrindas autonomijai, Lenko kortai, jie buvo ir tebėra skirti skatinti Lietuvos piliečių susiskirstymui ir sienų tarp jų statymui, nors neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su tiesa.

„[…] Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“. Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to, valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus. Tai, kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten, kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra“. (Michał Romer. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż)

„[…] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų“. (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).

Sunku diskutuoti su asmeniu, kuris ir toliau veikia bei rašo kaip sename anekdote „dramblys ir lenkų reikalas“, nepastebėdamas, kad per praėjusius šimtmečius daug kas pasikeitė, o Lenkija tam tikru laipsniu yra laisva. O bus visiškai laisva ir neįkyrės kaimyninėms valstybėms istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, turėdama laisvus piliečius, matančius pasaulį toliau negu „[…] užgriebia bukas žvilgsnis“.

Kuriant naujus santykius šioje Europos dalyje žmonėms su moksliniais vardais tenka ypatinga atsakomybė, kurios neįmanoma pakeisti patriotiniu tuščiažodžiavimu. Stokojant žinių ir klastojant dabarties bei istorinius įvykius nepavyks sukurti ateities. Tai, mūsų nuomone, taikytina visiems Žurawskio vel Grajewskio raštams.

Rašinio autorius pateikia ir sąrašą klausimų, kurių sprendimo, jo nuomone, turi imtis mūsų šalies valdžia, visų pirmiausia, kad švietimas ir „[…] lenkų kalba būtų vartojama lietuviškoje viešojoje erdvėje, įstaigose, rašant pavardes pasuose, dvikalbiuose gatvių, vietovių pavadinimuose, parduotuvių ir paslaugų įmonių iškabose ten, kur didelę gyventojų dalį sudaro lenkai“, ir galima daryti išvadą, kad tai būtų daroma tarpukario okupacijos lygmeniu. Neatsižvelgiant į tai, kad tokia padėtis Lietuvos lenkams yra ir bus nenaudinga, nes izoliacija, konkurencijos, diskusijų, žodžio laisvės nebuvimas bei informacinis teroras ir kaimyninės valstybės „penktosios kolonos“ vaidmuo niekada neskatins plėtros. Todėl teritorija aplink Vilnių, kurią valdo Rinkimų akcija, gaunanti oficialiosios Lenkijos paramą, išmiršta fiziškai ir degraduoja morališkai. Kartu esame giliai įsitikinę, kad Lenkija neturi jokio moralinio ar formalaus teisinio pagrindo kištis į mūsų šalies vidaus reikalus, o ypač organizuoti gyvenimą Lietuvos sostinės regione. Tuo labiau, kad Lenkijai tai yra tiktai teritorija, kurią ji buvo okupavusi ir kurioje dabar vykdo neatsakingus politinius žaidimus, o Lietuvai tai valstybės širdis.

Žvelgdamas plačiau, iš mūsų planetos Žemės piliečio pozicijos, o ne tiktai iš oficialiosios Lenkijos ir ją valdančios politinės partijos žiūrėjimo taško, rašinio autorius turėjo matyti, kad lietuvių kalba turi reikšmės ne tik kaip valstybinė mūsų šalies kalba. Skirtingai nuo gerokai jaunesnių slavų kalbų lietuvių kalba yra vertingas reiškinys Europos ir pasaulio kultūros istorijoje, kelia gyvą mokslininkų susidomėjimą. Todėl šis Europos dalies gyventojai  privalo gerbti ir saugoti istorinį jos kultūros kūrimo paveldą, užtikrinti netrikdomą plėtrą, o ne primesti dar vieną lenkinimo etapą.

Žurawskis vel Grajewskis užkabina ir žemės grąžinimo Lietuvos piliečiams klausimą. Nežino ar dedasi nežinąs, kad visi sprendimai ir planai nuo pat privatizavimo proceso pradžios aplink Vilnių buvo priimti palaiminus savivaldybėms, kurias valdo Rinkimų akcija.

Tad pateiksime bent vieną pavyzdį, kaip valdė ir valdo pirmiau paminėti veikėjai.

1997 m. Lietuvos Vyriausybė, siekdama suderinti teritorijų plėtrą, pavedė savivaldybėms išskirti iš privatizavimo planų upių ir ežerų pakrantes įvairiems vietos gyventojų ir jų bendrijų poreikiams. Iš 56 šalies savivaldybių šį pavedimą įvykdė 55. Išskyrus vieną – Vilniaus rajono savivaldybę, kurią kaip tik valdo V. Tomaševskis kartu su savo bičiule Janušauskiene-Pačikovska. Šiandien to valdymo padariniai yra labai akivaizdūs, „keliantys Lenkijos nerimą“. Nors būtent čia, prie Vilniaus, valdant „standartiniams lenkams“, karštai remiamiems oficialiosios Lenkijos, buvo inicijuoti ir išplėtoti tokie susitarimai. Mūsų šalies valdžios kaltė yra tiktai ta, kad pirmiau paminėti asmenys ir veikėjai iš jų pagalbininkų bei tarpininkų rato iki šiol sėdi ne ten, kur turėtų sėdėti.

Ir taip organizuotos visuomeninę demoralizuojančios grupės dauginasi, nebaudžiamai šeimininkauja siekdamos įgyvendinti nusikalstamus savo interesus, prisidengusios „lenkų“ partija ir įvairiomis organizacijomis – „lenkiškumo“ gynėjų, „Pasienio“, „lenkiškų kapų“, „lenkiškosios tradicijos“ ir dar bala žino ko.

Nors pagrindinis dalykas, kurį mūsų šaliai prikišo Žurawskis vel Grajewskis, buvo rašinio pavadinime įvardytas „moskalinimas“ Lietuvos lenkų. Pagaliau taip iki galo ir neaišku, ką autorius turėjo omenyje rašydamas apie „moskalinimą“, kurios, kaip pagrasino, „pakęsti neketiname“.

Manome, kad rusų kalbos vartojimas ar kitos televizijos žiūrėjimas dar nieko neliudija. „Moskalinimas“, mūsų supratimu, pirmiausia yra veiksmai, kuriais siekiama dezintegruoti Lietuvos lenkus savo Tėvynėje, padaryti juos svetimus šalyje, kurioje gimė, gyvena ir kurios piliečiai jie yra, pagilinti lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių atskirtį. Tokių veiksmų neįmanoma kitaip pavadinti, kaip kišimusi į mūsų šalies vidaus reikalus, mėginimu sukurti „penktąją koloną“ ir Lietuvos valstybingumo silpninimu.

Ir tokią veiklą oficialioji Lenkija vykdo nuo pat pradžių iki dabar. Ir ta, mūsų nuomone, yra „moskalinimo“ esmė pagal Varšuvą. O ką daro Maskva lenkakalbių lietuvių atžvilgiu – tai atskira kalba.

Kitas dalykas, kad iki šiol Varšuva ir Maskva lenkakalbių lietuvių klausimu veikė ir tebeveikia ta pačia kryptimi, kai kada net nesislėpdamos – kartu ir bendrai. Taip buvo ilgą laiką, kol Lietuvoje ambasadoriavo neseniai pasitraukęs Januszas Skolimowskis, kuris, kaip šiandien žinoma iš spaudos, sąmoningai buvo tapęs sovietinio KGB lenkiško filialo agentas, išugdytas Maskvos sovietinės diplomatijos institute.

Įdomu tai, kad vos jam pradėjus eiti ambasadoriaus Lietuvoje pareigas, oficialioji Lenkija ir Varšuvos „Wspólnota“ ėmėsi priderinti „lenkiškų organizacijų lyderius“ Lietuvoje pagal Skolimowskio „formatą“. Būtent dėl šios priežasties mūsų šalies dangaus skliaute atsirado Michalas Mackevičius, „visų Lietuvos lenkų prezidentas“, buvęs laikraščio „Советскaя Литвa“ redaktorius, dienraščio „Czerwony Sztandar“ redaktorius ir partijos  komiteto sekretorius, Maskvos politinės akademijos prie SSKP CK arba Maskvos KGB mokyklos, auklėtinis, tiesa, nuo bendrapiliečių ir rinkėjų tai kruopščiai slepia. Šiandien jis priimamas Lenkijoje aukščiausiu lygiu ir statomas garbingiausiose tribūnose šalia Dudos ir Kaczyńskio, kaip sektinas pavyzdys Lietuvos lenkams…

Panašiai yra ir su V. Tomaševskiu. Oficialioji Lenkija nesitvėrė džiaugsmu, kad dėl jos finansavimo ir politinės paramos jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. O pirmasis Tomaševskio žingsnis buvo toks, kad pagrindiniu savo patarėju ir padėjėju paskyrė KGB atsargos majorą Balakiną, kuris paskui, išrinktas su Tomaševskio sąrašu, ketverius metus atstovavo „Lietuvos lenkams“ Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. O oficialioji Lenkija ir toliau plojo katučių ir nepaprastai džiaugėsi. Ji džiaugiasi iki šiol, nes su jos pagalba pavyko primesti Lietuvos lenkams sovietinės-kolūkinės nomenklatūros valdžią.

Tas varšuvietiškas „moskalinimas“, kaip mums atrodo, yra itin grėsmingas Lietuvos lenkams, nes nepaprastai giliai juos demoralizuoja, „[…] išstumdama mus iš šalies bendrapiliečių padėties į svetimų kolonistų vaidmenį“. Nes tai patiekiama su tariamo rūpinimosi lenkais padažu, pridėjus pasipūtimo dėl visko, kas lenkiška, svarbos, apkaičius „riteriška laikysena ir poelgiais“, vienos  […]iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“ pagrindu.

Taip veikė ir liūdnai pagarsėjęs Stelmachowskis, kuris atvyko į Vilnių ginti KP ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretoriaus L. Jankelevičiaus. Tiesą sakant, kartu su pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje J. Widackiu, buvusiu mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB lenkiškajam filialui, dėstytoju.

Ir taip iki šios dienos. Juk dabartinis Lenkijos ambasadorius J. Czubińskis, taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos laikų diplomatas, nuo pat pradžių aiškiai seka J. Skolimowskio pėdomis. Vos įžengęs į senoviškos Lietuvos sostinės mūrus organizavo ir surengė provokacines eitynes per Vilniaus širdį su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis – „pasimelsti į Aušros Vartus“. Galima įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos politikų reakcija, jeigu vokiečiai su Vokietijos ambasadoriumi Lenkijoje, nešini Bundesrepublik Deutschland vėliavomis, mėgintų pražygiuoti per miestą pasimelsti Vroclave, Ščecine, Gdanske arba Bydgoščiuje, jau nekalbant apie Varšuvą.

Tiesą sakant, tų pretenzijų, reikalavimų, paslėptų ir atvirų grasinimų Žurawskio vel Grajewskio rašiniuose yra kur kas daugiau, ir tai, mūsų nuomone, tėra pavergto proto demagogijos pavyzdys.

Laisvas ir išsilavinęs žmogus, gerbiantis save ir valstybę, kuriai jis atstovauja, nors su trupučiu kultūros ir inteligencijos, nieko panašaus, mūsų nuomone, negalėtų parašyti.

***

Po daugiau kaip ketvirtį amžiaus lenkiškose žiniasklaidos priemonėse trunkančių išpuolių prieš Lietuvą, o kiekviena pasitaikiusia proga – ir dalyvaujant politikams, kyla klausimas – kas toliau? Tuo labiau, kad aptariamu Žurawskio vel Grajewskio rašiniu, kaip pažymėjome pirmiau, mėginama primesti mūsų šaliai veiksmus jau iš jėgos pozicijos, iškeliant abejonių net dėl dabartinių Europos sienų. „[…] Kantrybė, kurią rodė Lenkija, suvokdama savo potencialo persvarą, turėjo prasmę, tačiau nuo to laiko, kai Rusija įvykdė agresiją Ukrainoje, juodieji konfliktų Rytuose scenarijai tampa tikėtini ir daro Lenkijos ir Lietuvos problemų sprendimą neatidėliotina užduotimi. Kantrumo dorybė tampa yda“.

Žvelgiant į esamą situaciją ir mąstant apie ateitį iš asmenų, tiesiogiai neužsiimančių politika, pozicijos aiškiausiai matyti, kad dabartinė Lenkijos valdžia – be bufonados ir pasipūtimo, paprastai ir žmogiškai turi atsiprašyti Lietuvos ir jos gyventojų už sulaužytą Suvalkų sutartį, už tarpukariu įvykdytą Vilniaus, Trakų ir šalia esančių teritorijų okupaciją, už okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimą bei trėmimą be teismo ir tyrimo į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą ir t. t., ir pan. Iškilmingai pasižadant, kad niekada daugiau. Taip, kaip 2009 m. padarė a. a. Lechas Kaczyńskis, kuris 20 valstybių, tarp jų Vokietijos ir Rusijos, vadovų akivaizdoje 2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje atsiprašė čekų už dalyvavimą grobstant jų šalį, turėdamas omenyje 1938 m. Lenkijos užimtą Zaolzę.

Pagaliau jeigu Lenkija ketina siekti mūsų regiono lyderės vaidmens, ji privalo tokiu pačiu būdu pasielgti ir su dviem kitomis valstybėmis, atsiradusiomis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, – Baltarusija ir Ukraina.

Atsiprašyti Baltarusijos – už 1920 m. bolševikams atiduotą Minską ir šalia esančias teritorijas, kurių gyventojai pirmieji istorijoje užpildė leninines koncentracijas stovyklas, kurių pavyzdžiu vėliau pasinaudojo Hitleris. Už bendrai su bolševikais pagal Rygos sutartį per pusę pasidalytą Baltarusiją ir Ukrainą, už tai, kad 1937 m. daugiau kaip šimtas cerkvių buvo uždarytos, išniekintos ir sudegintos, o tai padarė „Ozonas“ tyliai pritariant tuometei lenkų valdžiai, ir t. t., ir pan.

Atsiprašyti ukrainiečių, per amžius persekiotų ir žemintų, už tai, kad neleido puoselėti savo valstybingumo, už dvi nusikalstamas pacifikacijas tarpukario laikotarpiu, už tai, kad vien 1938 m., per antrąją pacifikaciją, buvo išniekintos ir sugriautos 127 stačiatikių cerkvės, kurių dalis buvo istoriniai paminklai, ir t. t., ir pan.

Ir tai vienintelis, mums regis, būdas pradėti kurti naujus partneriškus ir draugiškus santykius, atvirus ir be nutylėjimų, garantuojančius abipusiškai naudingą bendradarbiavimą ir saugumą. Taip pat reikia prisiminti, kad ne nuo Lenkijos priklauso, ar ji taps regiono lydere, o tik rytinių kaimynių, jeigu jos pritars tokiam dalykui.

Ar apsaugosiome Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nes, skirtingai nuo Lenkijos, jos turi ir kitą pasirinkimą – atkurti glaudžius ryšius istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rėmuose, kas, mūsų nuomone, būtų nepaprastai svarbus geopolitinis įvykis, stabilizuojantis Vakarų Europos ir Rusijos santykius. Tuo labiau, kad tos valstybės, su Latvija ir Estija, šiandien neturi ir istorinėje atmintyje nelaiko jokių pretenzijų ar traumų, todėl natūraliai gali susitelkti į save, ir kartu būti reikšmingu žmogiškuoju, teritoriniu, ekonominiu ir kariniu potencialu. Jeigu prie jų dar prisijungtų Suomija, stabilizuojamoji Europos zona, į kurią įeitų viena kitai palankios valstybės ir tautos, siektų nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros.

Vilniaus okupavimas, Minsko perdavimas bolševikams ir gyventojų išsiuntimas į leninines koncentracijos stovyklas, Baltarusijos ir Ukrainos pasidalijimas su bolševikais, holodomoras, pacifikacijos, šventovių griovimas ir deginimas, Krymo okupavimas ir propagandinės atakos šalyse, kurios yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdinės, kartu su tuo, kas paminėta pirmiau, būtent yra veiksmai, nukreipti prieš šios Europos zonos stabilizavimą ir normalizavimą, prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgimimą nauju pavidalu, ir mėginimai išrauti ją iš mūsų istorinės atminties. Mums atrodo, kad to padaryti niekam nepavyks.

***

Ir baigiant keli žodžiai apie žmonių dėkingumą bei toną, būdingą Žurawskio vel Grajewskio rašinys, kurio paskelbimas atgaivino mūsų atmintyje seną Juozapo Mackevičiaus straipsnį „Kultūroje“, parašytą siekiat apginti vilniškį Vladislavą Studnickį, puolamą grupės staugūnų. Tuos veiksmus, nukreiptus prieš silpnesnį asmenį, J. Mackevičius apibūdino kaip kiauliškus – neriteriškus. Būtent toks kiauliškas – neriteriškas tonas yra gija, einanti per visą Žurawskio vel Grajewskio rašinį, skirtą mūsų šaliai.. Tiesą sakant, tokio tono buvo ir kitų autorių straipsnių, kalbų bei reiškiamų pažiūrų.

Oponuodamas Žurawskiui vel Grajewskiui dėl pirmiau paminėto rašinio atsakė tik Vidmantas Valiušaitis, kuris kukliai, daugiausia gindamasis, kad Lietuvos žmonės svetingai priėmė lenkus 1939 m. rugsėjį, kai jų šalį okupavo hitlerininkai ir bolševikai.

Akivaizdu, kad Lietuva ir lietuviai su tais, kurie neseniai buvo okupantais, tada pasielgė išimtinai žmogiškai, riteriškai ir tauriai, „[…] nes riteriškumas, kaip mus mokė, kalbant patetiškai: „nuo lopšio“, yra taurumas silpnųjų atžvilgiu. Tačiau metalinis šio posakio garsas pirmiausia ataidi iš didžiadvasiškumo, parodyto mūšio lauke nugalėtam priešui. Kuo didesnis buvo priešas, tuo didesnis ir riteriškumas, taip atrodė anuomet kažkada. – Šiandien tas išpurvintas žodis valkiojamas lenkų spaudoje ypač dažnai.“ (Juozapas Mackevičius. Vladislavas Studnickis).

Tiktai V. Valiušaičio straipsnyje, parašytame „atsiprašome, kad dar gyvi“ tonu, iš tiesų nieko nepaaiškinama, vien tik pakartojama visuotinamai žinoma istorijos ištrauka, sudarant įspūdį, kad tai buvo vienintelis atvejis, kai Lietuva aukojosi lenkams, atsidūrusiems sunkioje padėtyje.

Tačiau net diletantui, besigilinančiam į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie klostėsi šimtmečius, pradedant nuo XIV amžiaus, nekyla abejonių, kad už viską, ką šiandien turi Lenkija, dideliu laipsniu ji turi būti dėkinga Lietuvai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pirmiausia. Faktiškai Lietuva pasiaukojo Lenkijos gerovei.

Lietuviai broliai Jogaila ir Vytautas Didysis prie Žalgirio sėkmingai pašalino didžiausią pavojų, kilusį Lenkijai iš Vakarų, kad paskui kelis šimtmečius gintų Lenkiją iš Rytų, prarasdami savo teritorijas ir žmones, nes lenkai turėjo „prastų vizijų“, neturėjo noro, valios ir pinigų, kad taip pat galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai. Jogailos ir jo palikuonių valdymo laikotarpis buvo Lenkijai „aukso amžius“.

Tačiau tarpukario laikotarpiu iš tų teritorijų Lenkija tiesiogine prasme išsiurbė viską, neduodama nieko mainais. Paprastų žmonių, gyvenusių dar prie caro, atmintyje išliko, kad gyvenimas „lenkų laikais“ tarpukario laikotarpiu buvo nepalyginamai sunkesnis. Pilsudskio kareivos okupuotose teritorijose su žmonėmis, neatsižvelgdami į jų vartojamą kalbą, leido sau tokią „[…] savivalę, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“.

Susidorojimas su nepaklusniaisiais „nežinomų nusikaltėlių“ rankomis, trėmimas į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą, tarp kitų – ir „Słowo“ redaktoriaus Stanislavo Mackevičiaus (Cato), arba atviras susidorojimas su Stanislavu Civinskiu, kurį pradėjo kankinti liūdnai pagarsėjęs Dąb-Biernackis, o baigė tokie patys sovietiniai budeliai – tai tik keli iš daugybės žinomų pavyzdžių tokiomis sąlygomis, kai net už skundą, pateiktą siekiant apsiginti, grėsė tolesnis persekiojimas.

Iš karto po karo daugiau kaip 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių išvyko į Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį tarp Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR ir Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos, atkurti vadinamosioms Atgautoms žemėms, o tai, kad Lenkija jas susigrąžino, Žurawskio vel Grajewskio žodžiais tariant, buvo „[…] sovietų okupacijos rezultatas“. Analogiškos sutartys taip pat buvo sudarytos su Baltarusija ir Ukraina, nors tai buvo čiabuviai gyventojai, kurie Lenkijos piliečiais tapo tiktai tarpukario okupacijos laikotarpiu.

Ir šiandien veriantys riksmai bei krokodilo ašaros, liejamos rūpinantis „lenkų likimais Rytuose“, jų mokymu tiktai lenkų kalba, ir liūdnai pagarsėjusių „Lenko kortų“, paliudijančių tariamą priklausymą „lenkų tautai“, brukimas – yra ne kas kita, kaip dar vienas Lietuvos išsiurbimas ir pasiruošimas jos sąskaita turėti darbo jėgos rezervą Lenkijai. Tas pats vyksta Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Ryšium su tuo, kas išdėstyta pirmiau, raginame Žurawskį vel Grajewskį ir panašius į jį baigti kiauliškus – neriteriškus išpuolius prieš Lietuvą. Nes tam nėra pagrindo, tai neparemta faktais ir kenkia pačiai Lenkijai. Nes niekur kitus, kaip tik prie „rytinės sienos“, Lenkija gali rasti draugų. Todėl reikia ne tiktai rašyti, bet ir skaityti bei užpildyti savo žinių trūkumus. O pirmiausia mąstyti ir tik tada – rašyti. Nes iš tiesų bjauru klausyti.

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšardas Maceikianecas.

Informacijos šaltinis – www.pogon.lt

2017.05.31; 05:33

Straipsnio tyrimo objektas – 1935-1939 metais Lenkijos valdžios vykdyta kryptinga lenkinimo politika Vilniaus krašte. Remiantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ medžiaga (f.67), siekiama parodyti kaip ir kokiomis sudėtingomis sąlygomis vardan lietuvybės dirbo draugijos pedagogai ir darbuotojai.

ĮVADAS

Straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais nagrinėjama lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla vienu sudėtingiausiu jos veiklos laikotarpiu – 1935-1939 metais[1]. 20 a. 4 dešimtmečio antroje pusėje draugijai teko atlaikyti vis didėjantį Lenkijos administracinės valdžios spaudimą, 1938-1939 metais išgyventi neteisėtą uždarymą. Straipsnyje keliama prielaida, kad siekdama išlaikyti įstatuose užsibrėžto tikslo – šviesti Vilniaus krašto lietuvius gimtąja kalba, draugija iki savo uždarymo 1938 metų vasario mėnesį – šviečiamąją veiklą tęsė oficialiai uždarytose mokyklose, taip pat legaliai veikiančiose skaityklose (jose vedėjais dažniausiai dirbdavo uždarytųjų mokyklų mokytojai), galbūt skyriuose, taip iš dalies kompensuodama Lenkijos administracinės valdžios nuo 1935 metų vis labiau intensyviau naikinamą lietuviškų mokyklų tinklą. Straipsnio uždaviniai: 1) atskleisti kiek iki 1938 metų lietuvių „Ryto“ draugija turėjo mokyklų, skaityklų ir skyrių, 2) kaip lietuvių „Ryto“ draugijos bendradarbiai turėjo bendrauti su Lenkijos administracinės valdžios pareigūnais.

LIETUVIŲ ŠVIETIMO DRAUGIJOS „RYTAS“ VEIKLA  1935-1939 M.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ dėl Lenkijos administracinės valdžios Vilniaus krašte vykdomo spaudimo nuo 1934-1935 mokslo metų buvo priversta pertvarkyti savo darbą. Mokyklų buvo išlikę nedaug, o ir veikiančioms grėsė pavojus būti uždarytoms, nes Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (mokyklų veiklą prižiūrinti įstaiga, maždaug atitinkanti dabartinės Švietimo ministerijos skyrių) pagal 1932 metais priimtą privačių mokyklų įstatymą ir kitais pretekstais galėjo uždaryti visas, jos nuomone, įstatyme numatytų sąlygų neatitinkančias lietuvių švietimo  draugijos „Rytas“ mokyklas.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybė tęsė kovą su Vilniaus apygardos švietimo kuratorija ir kitomis lenkų administracinėmis įstaigomis dėl draugijos išlaikomo mokyklų tinklo. Buvo stengiamasi išlaikyti legaliai veikiančias mokyklas, tačiau kartu remiant anksčiau uždarytas ir galimai nelegaliai veikiančias mokyklos, galbūt netgi stengiantis grąžinti joms legaliai veikiančių mokslo įstaigų statusą. Barčių mokykla buvo uždaryta 1927 10 04[i], Biniūnų – 1932 12 28[ii], Bilių – 1931 12 28[iii], Butvidonių – 1933[iv], Ciesliukiškių – 1930[v], Čebatorių – 1927 10 06[vi], Čižiūnų – 1926[vii], Čižiūnų- 1927 10 06[viii], Dargužių – 1927 10 04[ix], Druskininkų – 1932[x], Galčiūnų – 1927 10[xi], Gėliūnų – 1927 10 04[xii], Grybašių – 1932 08 06[xiii], Kabelių II – 1935 08 31[xiv], Kalesnykų – 1932[xv], Kaniavos – 1935 08 31[xvi], Kargaudų – 1934[xvii], Leliušių – 1932 07 16[xviii], Lynežerio – 1936 06 30[xix], Plikių – 1931 08[xx], Pučkornių – 1932[xxi], Ramaškonių – 1933[xxii], Strielčių – 1927 10 11[xxiii], Voriškių – 1927 10 04[xxiv], tačiau greičiausiai nelegaliai veikė ir toliau. Apie tai liudytų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje saugomo lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ abėcėlinė kartoteka. Joje pateiktos chronologinės datos leistų teigti, kad būta atvejų, kai mokyklos po oficialaus uždarymo veikė ir toliau[xxv].

Antra vertus, būta atvejų, kad toje pačioje vietovėje tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu koegzistavo mokykla, skyrius ir skaitykla, mokykla ir skaitykla arba mokykla ir skyrius, todėl kategoriškai teigti, kad lietuvių švietimas vyko vien slaptose mokyklose irgi negalima.

Mažėjant oficialiai veikiančių lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklų skaičiui, kita svarbiausia draugijos veiklos kryptimi tapo skaityklos ir skyriai. Skaityklas draugija dažnai įsteigdavo tose pačiose vietovėse, kur iki tol veikė uždarytosios ir slaptai neveikiančios mokyklos: Kabeliuose I[xxvi], Kaniaukoje[xxvii], Kašėtose[xxviii], Leliušiuose[xxix], Margionyse[xxx], Mašnyčioje[xxxi], Miciūnuose[xxxii], Musteikiuose[xxxiii], Pažemiškiuose[xxxiv], Pilekalniuose[xxxv], Randamonyse[xxxvi], Vigonyse[xxxvii], taip pat tose vietovėse, kur buvo siekta, bet nebuvo leista steigti mokyklų – Gervelėse[xxxviii], Giniūnuose[xxxix], Giraitėje[xl], Giriose[xli], Liubartuose[xlii], Miliūnuose[xliii

Draugijos skyriai savo ruožtu buvo kuriami Daugėliškyje[xliv], Kalesnykuose[xlv], Kalviškiuose[xlvi], Kampuočiuose[xlvii], Kapiniškiuose[xlviii], Kaziuliuose[xlix], Leliušiuose[l], Lynežeryje[li], Mištūnuose[lii], Mockuose[liii], Neravuose[liv], Padzitvyje[lv], Paliūnuose[lvi], Pamerkyje[lvii], Papiškyje[lviii], Pirčiupiuose[lix], Randamonyse[lx], Rimdžiūnuose[lxi], Rudnioje[lxii], Senajame Naniškyje[lxiii], Šlynakiemyje[lxiv], Zabarninkuose[lxv], Žagariuose[lxvi], t.y. taip pat vietovėse, kur anksčiau egzistavo draugijos mokyklos.

Tačiau būta ir mokyklų, kurias uždarius, tose vietovėse nebuvo įkurta nei skaityklų, nei skyrių: Šklėriai[lxvii], Šuma[lxviii], taip pat vietovių, kur buvo kuriamos skaityklos ir skyriai – Ceikiniai, Ciesliukiškės, Čebatoriai, skaityklos – Čižiūnai ir Damošiai.

Iš Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo, vykusio 1937 metų kovo 21 dieną metu, protokolo žinome, kad pirmininkas kunigas Kristupas Čibiras apžvelgdamas jos padėtį nuo 1936 metų kovo 22 dienos iki 1937 metų kovo 21 dienos pažymėjo, kad praėję metai buvo labai sunkūs, draugijos veiklą vyriausybė nuolat varžė ir stabdė. Buvo pasakyta, kad dar prieš metus (1936 metų kovo 22 dieną)  draugija turėjo 77 skaityklas ir 4 mokyklas, o 1937 metų kovo 21 dieną – tik 14 skaityklų ir 2 mokyklas (77 mokiniai)[lxix].

Nors Lenkijos administracinė valdžia ir taip turėjo pakankamai įstatyminių galių įvairiais pretekstais naikinti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ išlaikomas privačias lietuviškas mokyklas, skaityklas ir skyrius, tačiau nuo 1936 metų šis procesas dar labiau paspartėjo. Kodėl? Atsakymą į šį klausimą randame Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio 1936 02 11 griežtai slaptame memoriale ADMINISTRACINĖS VALDŽIOS PRIEMONĖS PRIEŠ LENKIJOS LIETUVIŲ MAŽUMĄ IR PLANAI ŠIUO KLAUSIMU ATEIČIAI[lxx], ir kuris buvo adresuotas aukštiems Lenkijos pareigūnams, o jo teksto kopijos vėliau buvo išsiuntinėtos žemesniems Vilniaus krašto pareigūnams. Vadinasi, juo remdamiesi, Lenkijos administracinės valdžios pareigūnai vykdė etnocidinę politiką lietuvių, kaip tautinės mažumos atžvilgiu, todėl stebėtis Lenkijos administracinės valdžios itin kryptinga veikla nuo 1936 metų vasario mėnesio kaip galima labiau riboti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą, siekiant ją visiškai panaikinti, nereikėtų.

Buvo sąmoningai vykdoma kryptinga etnocidinė politika, kurios pagrindiniai akcentai – uždrausti viską, kas lietuviška. Ne išimtis čia ir Ceikiniai, Ciesliukiškės (taip pat ir kitos vietovės, pvz., Damošiai), kur lietuvių švietimo draugija „Rytas“ stengėsi atidaryti skaityklą ir/arba išsaugoti skyriaus veiklą. Apie tai liudija lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ceikinių byloje išlikęs susirašinėjimas tarp Švenčionių apskrities seniūno ir Lietuvių švietimo draugijas „Rytas“ valdybos Švenčionyse dėl Ceikinių skaityklos. Švenčionių apskrities seniūnas 1936 metų birželio 9 dieną Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybai Švenčionyse išsiųstame dokumente Nr.B.480/L rašė: „Vadovaudamasis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu dėl administracinio proceso eigos /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/  taip pat 1932 m. spalio 27 d. prezidento potvarkio 16 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 808/ kreipiuosi į valdybą, reikalaudamas uždaryti skaityklą Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Skaitykla turi būti uždaryta iki 1936 m. birželio 20 dienos. Motyvas: „Ryto“ draugijos skaityklos veikla Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje kelia pavojų saugumui ir viešajai tvarkai, būtent:

Nustatyta, kad skaitykloje yra vykdoma kampanija, nukreipta tam, kad sukeltų ginčus ir kivirčus tarp lenkų ir lietuvių tautybių gyventojų. Nustatyta, kad platinami nelegalūs Kauno leidyklų leidiniai. Be to, yra vykdomas viešosios pradinės mokyklos ir lenkiškų organizacijų boikotas. Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo. Apeliacija teikiama per apskrities seniūniją Švenčionyse.

                                                                                                                        Apskrities seniūnas St. Dworak“[lxxi]

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kaltinimas rimtas, ir lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaitykla Ceikiniuose uždaroma, nes kelia pavojų, vykdydama propagandinį antilenkišką darbą. Žinant, kokios buvo Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio rekomendacijos, galima teigti, kad toks kaltinimas, nesant nieko daugiau, išskyrus seniūno raštą, yra niekinis.

Galbūt lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Švenčionyse daktaras Aleksandras Rymas ir nesitikėjo, kad į draugijos apeliaciją bus atsižvelgta, tačiau pasinaudojo šia teise ir kaip buvo nurodyta, 1936 metų birželio 24 dieną per Švenčionių apskrities seniūniją Švenčionyse, raštu Nr. 67 kreipėsi į Vilniaus vaivadiją: „Šių metų birželio 9 d. sprendimu Nr. 480/L buvo uždaryta Švietimo draugijos „Rytas“ skaitykla Ceikinių miestelyje Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Manome, kad sprendimas yra neteisingas ir turi būti atšauktas dėl sekančių priežasčių:

Seniūnijos  tvirtinimas, kad skaitykloje yra vykdoma kampanija, nukreipta tam, kad sukeltų ginčus ir kivirčus tarp lenkų ir lietuvių tautybės gyventojų, yra nepagrįsta. Todėl, be objektyvaus patvirtinimo negali būti pagrindu skundžiamam sprendimui.

Skaitykla neturi jokių nelegalių Kauno spaudinių, dėl to nebuvo kaltinamas bei baustas skaityklos vadovas. Skaitykla nevykdo viešosios mokyklos ir lenkiškų organizacijų boikoto. Tai patvirtina faktas, kad skaityklos vadovas savo vaikus siunčia mokytis į viešąją pradinę mokyklą.

Visi paminėti priekaištai yra absoliučiai nepagrįsti ir negali būti pagrindu uždaryti kultūrinę – švietėjišką įstaigą. Pranešimai šia tema yra paprasti blogos valios žmonių prasimanymai.

                                                                                                                 Pirmininkas /Dr.A.Rymas/“[lxxii]

Atsakymo į šį lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionyse pirmininko raštą nebuvimas yra pakankamai iškalbingas – Švenčionių apskrities seniūno reikalavimas uždaryti skaityklą Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio buvo patvirtintas. Tuo labiau, kad kaltinimas labai patogus, atspindintis paties vaivados rekomendacijas – uždarinėti lietuvių kultūrines ir švietimo įstaigas bet kokiu tinkamu pretekstu.

Siekiant uždaryti Ceikiniuose paskutinį lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ atstovavimo židinį – draugijos skyrių,  Švenčionių apskrities seniūnas 1936 metų balandžio 22 dieną, raštu Nr. B.480/L tiesiog informavo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionyse valdybą, kad „remdamasis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu dėl administracinio proceso eigos /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/ , taip pat 1932 m. spalio 27 d. prezidento potvarkio 16 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 808/ nuo šios dienos uždarau šį skyrių, esantį Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Turėdamas tikslą apsaugoti galimai skyriaus valdomą nuosavybę, remdamasis 25 straipsniu aukščiau minėtos teisės apie draugijas, kuratoriumi paskyriau poną Vladislovą Malinovskį, Mielagėnų seniūnijos viršaitį.“[lxxiii]

Savo veiksmus Švenčionių apskrities seniūnas motyvavo tuo, kad „Švietimo draugijos „Rytas“ skyriaus veikla Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, gręsia viešajam saugumui ir ramybei, o būtent:

Nustatyta, kad šio skyriaus valdyba vykdo tarp lietuvių tautybės gyventojų kampaniją, turėdama tikslą tarp lietuvių ir lenkų tautybės gyventojų tautiniu pagrindu sukelti ginčus ir konfliktus. Pastebėti neramumai tarp aplinkinių lietuvių ir dažni gandai apie tariamą šių vietovių atitekimą Lietuvai, taip pat eilė kitų faktų, sukeliančių viešus neramumus. Šio skyriaus vadovybė buvo bausta už saugojimą nelegalių spaudinių. Be to, visa eilė šio skyriaus narių buvo bausti teismų ir administracinės valdžios už įvairius nusikaltimus. Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo. Apeliacija teikiama per apskrities seniūniją Švenčionyse.

                                                                         Už apskrities seniūną – viceseniūnas /E.Polkowski/“[lxxiv]

Pastebėtina, kad draugija kiekvieną kartą naudojosi turima teise ginti savo interesus. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionyse administracija 1936 metų gegužės 5 dieną dėl  Ceikinių skyriaus išsaugojimo motyvuotu raštu Nr. 58 iš tikrųjų kreipėsi į Vilniaus vaivadą Liudviką Bocianskį. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Švenčionyse daktaras Aleksandras Rymas vaivadai rašė: „Šių metų balandžio 22 dieną seniūnijos sprendimu Ceikiniuose buvo uždarytas švietimo draugijos „Rytas“ skyrius. Aukščiau minėtą sprendimą laikau nepagrįstu, jis turi būti atšauktas dėl šių priežasčių:

Seniūnijos tvirtinimas, kad skyriaus valdyba tarp lietuvių tautybės asmenų vykdo kampaniją, turėdama tikslą sukelti tarp lietuvių ir lenkų ginčus ir kivirčus yra niekuo nepagrįstas, kadangi niekas iš skyriaus valdybos už tokio pobūdžio prasižengimus nebuvo baustas. Tačiau nepatvirtinta versija objektyviai negali suteikti pagrindą dėl apskųsto sprendimo. Draugijos skaityklos vedėjas nebuvo baustas. Savo laiku gauta administracinė bauda teismo buvo panaikinta. Kadangi niekas iš skyriaus narių nebuvo baustas už kokius nors prasižengimus, turinčius ryšį su praeitimi arba draugijos skyriaus veikla, prašau apskųstą sprendimą panaikinti.“[lxxv]

Į jį Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis atsakė 1936 metų birželio 20 dieną, raštu Nr. S.PP. 1577/L. Jame jis rašė: „Sprendimas Lietuvių draugijos „Rytas“ Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje skyriaus uždarymo byloje. 1936 metais balandžio 22 dieną Švenčionių apskrities seniūnas remdamasis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/ , taip pat 16 ir 41 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 808/ uždarė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skyrių Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, kadangi jo veikla grėsė viešąjam saugumui ir ramybei. Vienalaikiai nesiremiant 25 straipsniu aukščiau minėtos draugijų teisės, kuratoriumi uždarytojo skyriaus buvo paskirtas Mielagėnų seniūnijos viršaitis Vladislovas Malinovskis. 1936 gegužės 5 dieną švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Švenčionyse, tarpininkaujant Švenčionių apskrities seniūnui sudarė man skirtą apeliaciją. Joje prašo panaikinti sprendimą, atkreipiant dėmėsį į tai, kad kaltinimai, iškelti skyriui, neatitinka tikrovei.

Remdamasis Lenkijos Respublikos prezidento 1928 metų kovo 22 dienos potvarkio apie administracinę teisę 94 straipsniu / Įstatymų laikraštis Nr.36, poz. 341, 1928 m./  aukščiau minėtą apskrities seniūno sprendimą patvirtinu, įtikintas pateiktų jame motyvų. Šis sprendimas yra galutinis administracinių instancijų eigoje.

                                                                                                                                                           Vaivada /Liudvikas Bocianskis/“[lxxvi]

Taip sutapo, kad tą pačią – birželio 20 dieną lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Švenčionyse gavo raštą Nr. B.480/L iš Švenčionių apskrities seniūno. Jame valdyba buvo informuota, kad „vadovaujantis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/  taip pat 1932 m. spalio 27 d. prezidento potvarkio 16 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 342/ nuo šios dienos, remiantis motyvais, išsakytais mano 1936 metų balandžio 22 dienos sprendime Nr. B.480/L., LIKVIDUOJAMAS čionykštis skyrius, esantis Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Turėdamas tikslą apsaugoti galimai skyriaus valdomą nuosavybę, remdamasis aukščiau minėtos teisės apie draugijas 25 straipsniu, kuratoriumi paskyriau poną Vladislovą Malinovskį, seniūnijos viršaitį.

Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo. Apeliacija teikiama per apskrities seniūniją Švenčionyse.

                                                                                                                                                       Už apskrities seniūną Viceseniūnas /E.Polkowski/“[lxxvii]

Ciesliukiškėse, kaip rašo V. Martinkėnas „nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos veikė „Ryto“ skaitykla (vedėja Bronislava Dabužinskaitė, 1936 m. – Dominika Kulešaitė). Skaitykloje buvo 107 knygos, visos lietuviškos.“[lxxviii]

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ dokumentai kiek pakoreguoja šį teiginį. Draugijos pirmininkas, kunigas K. Čibiras 1935 metų spalio 24 dieną, laišku Nr.1357 informavo Bronislavą Dabužinskaitę, gyvenančią Vilniuje, kad „nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos Jus paskyrėme atsakinga „Ryto“ draugijos skaityklos-bibliotekos darbuotoja Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.“[lxxix] Susitarti su patalpų savininku Ciesliukiškėse, draugijos įgaliotinis irgi turėjo maždaug tuo pačiu metu, pati sutartis tarp Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  pirmininko Vilniuje ir Ciesliukiškių kaimo, Varanavo seniūnijos gyventojo, pono Justino Stepanavičiaus buvo sudaryta 1935 metų lapkričio 1 dieną. Joje rašoma, kad:

   „1. Justinas Stepanavičius Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ Vilniuje, laikotarpiui nuo 1935 metų lapkričio 1 dienos iki 1936 metų rugpjūčio 31 dienos už 50 (penkiasdešimt) zlotų išnuomoja patalpas, skirtas liaudies skaityklai-bibliotekai, esančias Ciesliukiškių kaime. Jas sudaro du kambariai.

  1. Justinas Stepanavičius įsipareigoja išnuomotą skaityklai-bibliotekai patalpą iki lapkričio 10 dienos ištinkuoti ir išbaltinti.

   3.Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilniuje įsipareigoja sutartą sumą 50 (penkiasdešimt) zlotų mokėti dalimis, kiekvieną ketvirtį. Išlaidoms, susijusioms su patalpų remontu Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilniuje iki lapkričio 10 dienos išmoka ponui Justinui Stepanavičiui nuomos pinigų sąskaita avansą – 100 (šimtą) zlotų.

  1. Patalpų savininkas ponas Justinas Stepanavičius įsipareigoja patalpą šildyti ir valyti pagal skaityklos vedėjo nurodymą visą sutarties galiojimo laikotarpį, o Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ mokėti patalpų savininkui už tą darbą 50 (penkiasdešimt) zlotų dalimis, kiekvieną ketvirtį.
  2. Patalpų savininkas ponas Justinas Stepanavičius įsipareigoja rūpintis, kad šiluma skaitykloje nebūtų žemesnė nei 15 laipsnių pagal Celsijų. Priešingu atveju priklausanti suma 50 (penkiasdešimt) zlotų už kurą nebus mokama.
  3. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pasilieka sau teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį.
  4. Ši sutartis sudaryta dviejais, vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais.
  5. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ žyminio mokesčio pagal 1926 m.liepos mėnesio 1 dienos įstatymo 16 straipsnio nuostatus (Įstatymų laikraštis Nr.98., pozicija 576) mokėti neturi.

Kunigas K.Čibiras                                                                                                          Justinas Stepanavičius

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas                                                   patalpų savininkas“[lxxx]

Taigi, per 9 dienas nuomojamų patalpų savininkas turėjo jas sutvarkyti, padaryti tinkamomis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklai. Veikti ji pradėjo 1935 metų lapkričio 10 dieną, tą pačią dieną pradėjo dirbti ir jos vedėja Bronislava Dabužinskaitė. Apie tai, kada ir kur pradės veikti skaitykla, kas bus jos atsakingas darbuotojas, Lydos apskrities seniūniją 1935 metų spalio 24 dieną laišku Nr.1356 informavo Lietuvių švietimo draugijos pirmininkas, kunigas K. Čibiras: „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ valdyba Vilniuje šiuo informuoja, kad nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos atidaro liaudies skaityklą-biblioteką. Joje bus populiarios, bendrojo lavinimo ir ūkio knygos knygos lietuvių ir lenkų kalbomis. Knygų kiekis bus nustatytas po skaityklos atidarymo ir apie tai, sutvarkius, papildomai pranešime. Atsakinga skaityklos darbuotoja paskyrėme Bronislavą Dabužinskaitę. Skaitykla veiks Justino Stepanavičiaus name, esančiame Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.“[lxxxi]

Pirmoji Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos vedėja Bronislava Dabužinskaitė dirbo nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos iki 1936 metų vasario 3 dienos. Kokios priežastys sąlygojo draugijos skaityklos vedėjų pasikeitimą kol kas  nėra žinoma, tačiau jau 1936 metų sausio 21 dieną Lietuvių švietimo draugijos pirmininkas kunigas K.Čibiras raštu Nr.1442 kreipiasi į Dominiką Kulešaitę, dirbusią Ščeglikų (Čaglikų) skaityklos vedėja, informuodamas, kad  „nuo 1936 metų vasario 4 dienos Jus paskyrėme atsakinga „Ryto“ draugijos skaityklos-bibliotekos darbuotoja Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.“[lxxxii]

Apie įvykusius pasikeitimus tais pačiais metais ir tą pačią dieną Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pavaduotojas I. Budzeika informavo Lydos apskrities seniūniją: Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ valdyba Vilniuje šiuo informuoja, kad „nuo 1936 metų vasario 4 dienos paskyrė Dominiką Kulešaitę atsakinga „Ryto“ draugijos skaityklos-bibliotekos darbuotoja Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje vietoj Bronislavos Dabužinskaitės.“[lxxxiii]

Antras V. Martinkėno teiginys apie Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos knygas irgi tik iš dalies yra teisingas. Kaip paaiškėjo iš Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos vedėjos Dominikos Kulešaitės 1936 metų birželio 16 dieną sudaryto ir pasirašyto inventorinio knygų sąrašo“ „Ryto“ skaitykla Ciesliukiškiškėse turėjo 107 pavadinimų knygų“[lxxxiv], tačiau ne visos jos buvo išleistos lietuvių kalba. Trys iš jų buvo išleistos lenkiškai. Tai – A. Janulaičio Chłopi litewcy w roku 1831, M. Biržiškos Skrót dziejów piśmiennictwa litewskiego, J. I. Kraševskio Witoldove boje. Iš šių Ciesliukiškių skaitykloje buvusių knygų 31 išleista Kaune, 51 – Vilniuje, 1 – Šenandore, 1 – Niujorke, 3 – Tilžėje, 8 nurodytos, kad Kaune-Vilniuje, 1 – Šiauliuose, 1 – Petrapilyje. Dešimties knygų leidimo vieta sąraše nenurodyta.

Toliau V. Martinkėnas rašo, kad „1936 m. gegužės 10 d. Lydos apskrities viršininkas skaityklą uždarė.“[lxxxv] Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių byloje tokio dokumento, patvirtinančio V. Martinkėno teiginį – nėra. 1936 metų balandžio 10 dieną Lydos apskrities seniūnas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Centro valdybai Vilniuje išsiuntė raštą Nr. BP.250/19. Jame buvo rašoma:

Remiantis Lenkijos Respublikos prezidento 1928 metų kovo 22 dienos potvarkio 72 straipsniu apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341) taip pat 1932 metų spalio 27 dienos 16 straipsniu apie draugijas (Įstatymų laikraštis Nr.94, pozicija 808) nutariau: uždaryti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklą Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje. Šis sprendimas, remiantis Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinę teisę 87 straipsnio 4 paragrafu (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341) turi būti neatidėliojant vykdomas. Motyvacija: veikimas aukščiau minėtos skaityklos, kaip buvo patvirtinta išeina už ribų savo paskirties, taip pat gresia saugumui ir viešajai ramybei. Gavus šį sprendimą per 14 dienų nuo gavimo turite teisę tarpininkaujant Lydos apskrities seniūnijai kreiptis į Naugarduko vaivadijos įstaigą.

                                                                                            Seniūnas /Dr.Čuškievičius/

                                                                                            Už seniūną W.Dziadowicz, viceseniūnas“.[lxxxvi]

Gavusi tokį Lydos apskrities seniūno raštą, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybė sureagavo dvejopai. Jos pirmininkas kunigas K.Čibiras 1936 metų balandžio 18 dieną išsiuntė Naugarduko vaivadai raštą Nr.1621, kuriame išdėstė faktus ir kontrargumentus: „Ponui Naugarduko vaivadai.

Ponas Lydos apskrities seniūnas 1936 metų balandžio 10 dienos laišku nr.250/19 uždarė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklą-biblioteką, esančią Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje, motyvuodamas, kad skaityklos-bibliotekos egzistavimas gresia saugumui ir viešajai rimčiai.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje prašo poną vaivadą panaikinti sprendimą, vadovaujantis šiais motyvais:

  1. Skaitykla dirba uždarose patalpose, į jas žmonės skaityti laikraščius ir knygas ateina laisva valia. Šiomis sąlygomis  nėra tinkamo pagrindo baimintis, kad rimtis arba viešoji tvarka būtų drumsčiami.
  1. Liaudies skaitykla dabartiniais laikais yra būtina institucija kaimui. Kaimo gyventojai jaučia žinių alkį ir veržiasi į skaityklą. Skaitykla per naudingą literatūrą atitraukia žmones nuo smuklės, nuo kortų, moko rimtai galvoti, dirbti, duoda garbingą pramogą ilgais žiemos vakarais.
  2. Liaudies skaityklos esmė nėra rezultatas, kad ji turėti nuolat trukdyti ramybę, priešingai, skaitykla moko žmones, pakelia jų kultūrinį ir moralinį lygį ir per tai veikiau palaiko ramybę ir tvarką. Drumsti ramybę ar tvarką gali pasitaikyti tiktai atsitiktinai ir jei tai atsitiko dėl skaityklos kaltės, administracija gali po to patraukti darbuotoją atsakomybėn. Ramybės drumstimas pasitaiko juk visur, netgi bažnyčiose ir įstaigose, tačiau dėl šių motyvų nepanaikinamos būtinos ir naudingos institucijos.
  3. 4. Pernelyg griežtas administracijos nusistatymas prieš nekaltas kultūrines lietuvių institucijas sudaro įspūdį nepagrįstos skriaudos lietuviams ir drumsčia taikų piliečių sugyvenimą.

                                                                                                 Draugijos „Rytas“ pirmininkas kunigas K.Čibiras.“[lxxxvii]

Savo ruožtu Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pavaduotojas I. Budzeika draugijai patalpas išnuomavusiam savininkui Justinui Stepanavičiui į Ciesliukiškes 1936 metų balandžio 18 dieną išsiuntė laišką, kuriame informavo, kad

„uždarius skaityklą-biblioteką Ciesliukiškėse draugija „Rytas“ nuomos sutartį nutraukia ir nuomą už išnuomotas patalpas mokės tikati iki 1936 metų gegužės 31 dienos.“[lxxxviii]

Ar Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas kunigas K. Čibiras iš Naugarduko vaivados gavo atsakymą nežinoma. Pakankamai iškalbingas būtų atsakymo nebuvimas. Galbūt Naugarduko vaivada nesivargino atsakyti, duodamas žodines instrukcijas tai padaryti Lydos apskrities seniūnui. Byloje yra jo pasirašytas 1936 metų birželio 3 dienos raštas  Nr. BP.250/19 Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Centro valdybai. Jo formuluotė leistų teigti, kad tai būtų atsakymas į Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko kunigo K. Čibiro raštą:  „Po mano šių metų balandžio 9 dienos sprendimo sustabdyti bibliotekos, vadovaujamos Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje, veiklą, remiantis Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio 1928 metų kovo 22 dienos apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, 341 pozicija) 72 straipsniu, taip pat 1932 metų spalio 27 dienos Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie draugijas 16 straipsniu (Įstatymų laikraštis nr. 94, pozicija 808) nutariau: uždaryti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ biblioteką Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.

Šis sprendimas, remiantis 87 straipsnio 4 paragrafu, cituoto aukščiau Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341) turi būti neatidėliojant vykdomas. Motyvacija: aukščiau minėtos skaityklos veikimas, kaip buvo patvirtinta išeina už ribų savo paskirties, taip pat gresia saugumui ir viešajai ramybei. Gavus šį sprendimą per 14 dienų nuo gavimo turite teisę tarpininkaujant Lydos apskrities seniūnijai kreiptis į Naugarduko vaivadijos įstaigą.

                                                                                                   Seniūnas /Dr.Čuškievičius/“[lxxxix].

Dokumente siūloma Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybei kreiptis į Naugarduko vaivadiją. Bet ar buvo kreiptasi? Tuo labiau, kad jau turėta karčios patirties? Galbūt. Tačiau tol, kol nėra jokio pagrindimo tokiam teiginiui, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos uždarymo data reikėtų laikyti ne 1936 metų gegužės 10 dieną, bet 1936 metų birželio 3 arba kokią kitą vėlesnę to paties mėnesio dieną.

Ciesliukiškių skyrius buvo įkurtas palyginti vėlai – 1939 metų rugpjūčio 9 dieną. Jis buvo vienas iš šimto, kuriuos Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė po to, kai jai nuo 1939 metų  gegužės 20 dieną Vilniaus vaivadija vėl leido veikti. Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos Centro valdyba 1939 metų rugpjūčio 8 dieną gavo Ciesliukiškių kaimo gyventojų sudarytą prašymą, kuriame buvo rašoma: „Šiuo nuolankiai prašome Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos Centro valdybą priimti mus žemiau pasirašiusius į Centro narius ir įsteigti mūsų sodžiuje Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos skyrių. Nario mokestį pasižadam mokėti. Pasirašo: Mykolas Stepanavičius 39 metų, Jonas Valinčius 37 metų, Liudvikas Volinčius 37 metų, Justinas Stepanavičius 44 metų, Jonas Volinčius 39 metų, Kazimieras Vaišnius 32 metų, Elena Vaišnaitė 25 metų, Adolfas Vaišnius 28 metų, Antanas Vaišnius 34 metų, Elena Vaišnienė 21 metų, Dominika Kulešaitė 36 metų“[xc]. Jau kitą dieną Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas kunigas K.Čibiras pasirašė ant prašymo rezoliuciją – „primti nariais ir įsteigti skyrių“[xci]. Apie priimtą sprendimą dar tą pačią dieną išsiuntė į Ciesliukiškių kaimą raštą Nr.157: „Jo sveikatai ponui Mykolui Staponavičiui. Šiuo pranešame, kad Vilniaus Lietuvių Švietimo „Ryto“ draugijos Centro Valdybos posėdyje įvykusiame 1939 m. rugpjūčio 10 dieną buvo priimti į narius šie Ciesliukiškių sodžiaus gyventojai: Steponavičius Mykolas, Volinčis Jonas, Volinčis Liudvikas, Steponavičius Justinas, Volinčius Jonas, Vaišnius Kazimieras, Vaišnaitė Elena, Vaišnius Adolfas, Vaišnius Antanas, Vaišnienė Elena, Kulešaitė Dominika ir nutarė atidaryti Ciesliukiškių sodžiuje skyrių. Instrukcijos apie skyrių organizavimą pridedamos. Centro Valdyba prašo siunčiant steigiamojo susirinkimo protokolą, atsiųsti visų narių sąrašą, kuriame turi būti sužymėtos šios žinios: vardas, pavardė, amžius ir pašto vieta.

                                                                                                        „Ryto“ pirmininkas“[xcii].

Į šį Lietuvių švietimo draugijos Centro valdybos raštą buvo atsakyta, atsiunčiant į Vilnių protokolo nuorašą:  „Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos skyrius Ciesliukiškių kaime.

                                                                                                                    Protokolas

Steigiamasis susirinkimas įvyko 1939 metų rugpjūčio mėn. 31 dieną, Justino Stepanavičio bute. Steigiamajam susirinkime dalyvavo visi nariai. Šiam susirinkimui buvo išrinktas pirmininku Justinas Steponavičius, sekretorium – Dominika Kulešaitė.

Po to buvo nustatyta Steigiamojo susirinkimo dienotvarkė:

1) „Ryto“ draugijos statuto skaitymas

2) Skyriaus valdybos rinkimas

3) narių mokesčio nustatymas.

 Šio susirinkimo pirmininkas Justinas Steponavičius perskaitė „Ryto“ draugijos statutą. Toliau sekė skyriaus valdybos rinkimai.

                      Į valdybą įėjo šie skyriaus nariai;

  1. Adolfas Vaišnius – pirmininkas
  2. Dominika Kulešaitė – vicepirmininkė
  3. Mykolas Steponavičius – sekretorius
  4. Jonas Valinčius – iždininkas
  5. Justinas Steponavičius – narys
  6. Elena Vaišnaitė, Elena Vaišnienė ir Antanas Vaišnys – revizijos komisija.

                      Po valdybos išrinkimo sekė trečias dienotvarkės punktas:

                      Nario mokesčio nustatymas. Visi skyriaus nariai sutiko mokėti vieną auksiną į metus. Tuo susirinkimas baigtas.

                                                          Pirmininkas Adolfas Vaišnius, sekretorius Mykolas Steponavičius“[xciii].

Ant šio dokumento yra tepažymėta kada jis gautas – 1939 metų rugsėjo 15 dieną, suteiktas registracijos numeris – 350, tačiau nežinoma, kada jis buvo išsiųstas iš Ciesliukiškių į Vilnių. Antra, bent jau kol kas nesant daugiau jokių kitų dokumentų, nežinoma ar nuo formalaus skyriaus įsteigimo 1939 metų rugpjūčio 8 dieną iki faktinio steigiamojo susirinkimo ir tuo pačiu galutinio juridinio patvirtinimo – 1939 metų rugpjūčio 31 dienos buvo vykdoma veikla ar ne. Taip pat nežinoma, ką šis Lietuvių švietimo draugijos skyrius nuveikė iki Lenkijos valstybės žlugimo – 1939 metų rugsėjo 28 dienos.

1932 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniaus švietimo apygardos kuratorių pavaduojantis skyriaus viršininkas J.Drijanskis pranešė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ centro valdybai, kad Damošiuose neleidžiama atidaryti mokyklos. Matyt, draugijos centro valdyba nelabai tikėjosi palankaus Vilniaus švietimo apygardos atsakymo, nes dar tų pačių metų balandžio mėnesio 17 dieną gavusi iš Damošių vietinių gyventojų – Bernardo Černiausko ir Antano Bubulio pranešimą, kad „vietą „Ryto“ skaityklai apsirinkome Damošių kaime (Apsos valsč., Braslavės apskr.). Būtų pageidaujama, kad „Ryto“ valdyba paskubėtų išgauti valdžios leidimą skaityklai ir prisiųsti jai kuo greičiausiai knygų, nes sąlygos visais atžvilgiais yra atatinkamos. Drauge siunčiame aprinktojo buto „Ryto“ skaityklai planą“[xciv], už kelių dienų, t.y. „1932 m. balandžio 20 d. draugija įkūrė skaityklą, kurios vedėju paskyrė Bernardą Černiauską“[xcv].

Tų pačių 1932 metų balandžio 29 dieną lietuvių švietimo draugijos centro valdyba Bernardui Černiauskui išsiuntė balandžio 23 dienos laiško, rašyto Brėslaujos seniūnijai nuorašą, kuriame minėtą įstaigą informavo, kad „informuojame, jog balandžio 30 dieną Damošių kaime, Apso seniūnijoje atidarėme liaudies skaityklą. Bibliotekoje – populiarios, bendrojo lavinimo ir ūkio knygos lietuvių ir lenkų kalbomis. Knygų kiekis bus nustatytas prieš gegužės 1 dieną ir apie tai, sutvarkius, papildomai pranešime. Atsakingu skaityklos darbuotoju bus paskirtas ponas Bernardas Černiauskas. Skaitykla veiks pono Kazimiero Cijūnėlio name.

                                                                                                                      Draugijos „Rytas“ pirmininkas Kraujelis

                                                                                                                      Priedai: Draugijos „Rytas“ įstatai“[xcvi].

Įdomu, kad skaitykla pradėjo veikti balandžio mėnesį, o Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ darbinę sutartį su Bernardu Černiausku sudarė 1932 metų lapkričio 1 dieną (pasirašė lapkričio 2 dieną). Ji galiojo iki 1933 metų spalio 31[xcvii], matyt, vėliau buvo pratęsiama, o 1934 birželio 20 dieną, galbūt apsidrausdamas dėl darbo, Bernardas Černiauskas Lietuvių švietimo draugijos valdybai (prašymą ji gavo 1934 metų birželio 26 dieną) Vilniuje išsiuntė prašymą  priimti į draugijos narius.[xcviii]

Sutartis sudaryta tarp Lietuvių švietimo draugijos valdybos „Rytas“ valdybos Vilniuje iš vienos pusės ir pono Bernardo Černiausko iš kitos dėl darbo.

  1. Ponas Bernardas Černiauskas įsipareigoja nuo 1932 metų lapkričio 1 dienos iki 1933 metų spalio 31 eiti draugijos „Rytas“ skaityklos ir bibliotekos vedėjo pareigas Damošių kaime, Brėslaujos apskrityje kaip samdomas darbuotojas
  2. Ponas Bernartdas Černiauskas gaus iš draugijos „Rytas“ kasos atlyginimą – šimtą trisdešimt penkis (135) zlotus be jokių kitų priedų.Aukščiau minėto atlyginimo išmokėjimas bus mėnesinis nuo 1932 metų lapkričio 1 dienos iki 1933 metų spalio 31, per visą laikotarpį išskaitant mokesčius Ligonių kasai, intelektualinį darbą dirbančių darbuotojų aprūpinimo įstaigai, pajamų mokesčius nuo tarnybinio atlyginimo ir kt.

      3. Priimtas į darbą darbuotojas yra įpareigotas sąžininingai pagal esamus įstatus ir atitinkamai su valdžios taisyklėmis, instrukcijomis ir potvarkiais vykdyti savo pareigas.             

  1. Ilgesniu laikui darbuotojui susirgus ir gydytojui patvirtinus darbuotojo ligą, „Ryto“ draugija įsipareigoja išmokėti jam visą atlyginimą, bet ne daugiau trijų mėnesių, išskyrus tos dalies mokesčių, kurie turi būti išmokėti sergančiam darbuotojui per Ligonių kasą. Darbuotojui sergant daugiau kaip tris mėnesius, ši sutartis yra nutraukiama ir darbuotojas negali reikšti jokių materialių pretenzijų draugijai „Rytas“.
  2. Darbuotoją pašaukus atlikti karinę tarnybą, ši sutartis nustoja galioti mėnesio pabaigoje, kuriame įvyko šaukimas. Darbuotojo šaukimo į reguliarias karines pratybas atveju jis turi gauti per šių pratybų laikotarpį visą pagal šią sutartį priklausantį atlyginimą. Pašaukus į karinę tarnybą mobilizacijos pasėkoje arba dalinio kariuomenės papildymo atveju ponas Bernardas Černiauskas nustoja gauti pagal šią sutartį nustatytą atlyginimą mėnesio, kurio pabaigoje įvyko šaukimas pabaigoje, tačiau sutartis nenutraukiama.
  3. Tuo atveju, jei skaitykla-biblioteka, kurioje dirba, uždaroma valstybės valdžios, arba tuo atveju, jei darbuotojo pareigos tos valdžios panaikinamos, sutartis nutraukiama ir atlyginimas darbuotojui priklauso už darbo laiką iki sprendimo, kurį priėmė esama valdžia.
  4. Nutraukimas tarnybinių pareigų iki termino nustatyto pirmajame punkte, gali būti įvykdytas bet kada vienpusio paskelbimo pagrindu „Ryto“ draugijos valdybai Vilniuje arba ponui Bernardui Černiauskui prieš 14 dienų išsiunčiant laišką. Prieš pasitraukdamas iš tarnybos, ponas Bernardas Černiauskas privalo sureguliuoti visus finansinius įsipareigojimus ir sąskaitas skaityklos-bibliotekos, taip pat perduoti visą inventorių asmeniui, kurį įgalios „Ryto“ draugijos valdyba.

Šiuo ponas Bernardas Černiauskas atsisako teisės kelti ieškinius, vienpusiškai tvarkyti sutarties nutraukimą, bet kokius kaltinimus, nuosaikiai reikalauti bet kokio nuostolio atlyginimo.

                                                                                                          Vilnius, 1932 metų laipkričio 2 diena.

                                                                                                          Parašas „Ryto“ draugijos atstovo Kunigas P.Kraujalis

Parašas nusamdyto darbuotojo: B.Černiauskas“[xcix].

Galbūt be didesnių trukdymų iš valdžios pusės skaitykla Damošiuose veikė tol, kol jos vedėjas neperkėlė skaityklos į kitas patalpas. Apie tai, nurodydamas konkrečias priežastis 1935 metų rugsėjo 26 dieną jis informavo Lietuvių švietimo draugijos pirmininką: „Šiuomi pranešu, kad š.m. spalio mėn. 1 dieną perkeliu skaityklą į Jono Bieliausko namus Damošiuose. Minėtas butas labiau atitinka higienos reikalavimus – didesnis, aukštesnis, šviesesnis, šiltesnis ir langais į pietus. Be to, tikiuosi, kad pavyzdingas naujo buto šeimininkų su kaimynais sugyvenimas teigiamai paveiks į skaityklos lankytojų frakvenciją. Nuoma ta pati – 120 auksinų metams su kuru ir pasitarnavimu. Prie šio siunčiu sklaityklos buto planą.

B.Černiauskas Skaityklos vedėjas“[c]

1935 metų rugsėjo 28 dieną apie pasikeitimus Brėslaujos apskrities seniūniją raštu Nr.1341 informavo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pavaduotojas I.Budzeika:  „Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje šiuo informuoja, kad „Ryto“ draugijos skaitykla-biblioteka, esanti Domašių kaime, Apso seniūnijoje nuo šių metų spalio mėnesio 1 dienos iš pono Kazimiero Cijūnėlio namo bus perkelta į pono Jono Bieliausko namą, tame pačiame kaime“[ci]. Su Antanu Bieliausku 1935 rugsėjo 30 buvo sudaryta sutartis:

„Sutartis sudaryta tarp Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininku Vilniuje ir Damošių kaimo, Apso seniūnijos gyventojo, pono Antano Bieliausko 1935 metų rugsėjo 30 dieną.

  1. Antanas Bieliauskas Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ Vilniuje, laikotarpiui nuo 1935 metų spalio 1 dienos iki 1936 metų rugsėjo 30 dienos už 60 (šešiasdešimt) zlotų išnuomoja patalpas, skirtas liaudies skaityklai-bibliotekai, esančias Damošių kaime. Jas sudaro vienas kambarys.
  2. Antanas Bieliauskas įsipareigoja išnuomotą skaityklai-bibliotekai patalpą iki 1936 metų rugpjūčio 15 dienos ištinkuoti ir išbaltinti.

      3. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilniuje įsipareigoja sutartą sumą 60 (šešiasdešimt) zlotų mokėti dalimis, kiekvieną ketvirtį.

  1. Patalpų savininkas ponas Antanas Bieliauskas įsipareigoja patalpą šildyti ir valyti pagal skaityklos vedėjo nurodymą visą sutarties galiojimo laikotarpį, o Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ mokėti patalpų savininkui už tą darbą 60 (šešiasdešimt) zlotų dalimis, kiekvieną ketvirtį.
  2. Patalpų savininkas ponas Antanas Bieliauskas įsipareigoja rūpintis, kad šiluma skaitykloje nebūtų žemesnė nei 15 laipsnių pagal Celsijų. Priešingu atveju priklausanti suma 30 (trisdešimt) zlotų už kurą nebus mokama.
  3. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pasilieka sau teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį.
  4. Ši sutartis sudaryta dviejais, vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais.
  5. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ žyminio mokesčio pagal 1926 m.liepos mėnesio 1 dienos įstatymo 16 straipsnio nuostatus (Įstatymų laikraštis Nr.98., pozicija 576) mokėti neturi.

Kunigas K.Čibiras                                   A.Bieliauskias

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas patalpų savininkas.“[cii]

Atrodytų, pasikeitus skaityklos savininkams, ji ir toliau galėjo veikti, tačiau „1936 metų sausio 16 d. valdžia ją uždarė [ciii]. Oficialiai pastatas pripažintas netinkamu naudoti, Bernardas Černiauskas, kaip atsakingas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklos darbuotojas iš Brėslaujos apskrities skyriaus gavo raštą Nr. B-3-8. Jame rašoma:

„Per apžiūrą, įvykdytą 1936 metų sausio 9 dieną Apso seniūnijos Valstybės policijos pareigūnų, buvo nustatyta, kad esantis nekilnojamas turtas Damošiuose, sudarantis Bieliauskų nuosavybę, būtent, pastatai yra išlaikomi netinkamai ir dėl tos priežasties turi būti panaikinti, o būtent: gyvenamasis pastatas paverstas į skaityklą, viešai naudojamas be kaimo statybų valdžios leidimo (vaivadijos įstaiga) jį naudoti. Minėto pastato būklė yra pavojinga, nuogastaujama, kad patalpos tokios, kokios yra dabar, viešai naudoti netinka ir yra pripažįstamos kaip netinkamos, remiantis 1928 metų vasario 16 dienos Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie statybų teisę ir pastatų apgyvendinimą 377, 333, 357 ir 384 straipsniais (Įstatymų laikraštis Nr.23, pozicija 102, 1928 m.)

Remiantis 380 ir 389 straipsniais aukščiau minėto 1928 metų vasario 16 dienos potvarkio apie statybų teisę ir pastatų apgyvendinimą, apskrities skyrius kreipiasi į poną dėl įvykdymo sekančių statybinių darbų, turinčių tikslą sutvarkyti pastatus iki reikiamos būklės: pastatą nedelsiant uždaryti iki tol, kol bus galima viešai naudotis, iki laiko gavimo leidimo naudotis gyventi.

Ponui nurodytu terminu neįvykdžius nustatytų darbų, Brėslaujos apskrities seimelio skyrius remdamasis 380 straipsniu 1928 metų vasario 16 dienos potvarkio apie statybų teisę (Įstatymų laikraštis Nr.23, pozicija 202), suderintu su nustatytu 1920 metų gruodžio 3 dienos potvarkiu (Įstatymų laikraštis nr.86 pozicija 663) taip pat Lenkijos Respublikos prezidento 1928 metų kovo 22 dienos įsako apie priverstinį administracijos elgesį 44 straipsniu (Įstatymų laikraštis Nr.36., pozicija 342) įsakys atlikti aukščiau minėtus darbus savo sąskaita, be to, jeigu ponas nepadengs savanoriškai tas išlaidas nustatytu terminu, jos bus iš pono išreikalautos administracine tvarka.

Turite teisę po šio sprendimo kreiptis į poną Vilniaus vaivadą.

Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo arba paskelbimo. Apeliacija teikiama per apskrities skyrių.

 Šis sprendimas, vadovaujantis viešojo saugumo interesais ir remiantis 1928 metų kovo 22 dienos Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 349) 87 straipsnio 4 punktu – vykdomas neatidėliotinai.

                                                                                                                                                       Pirmininkaujantis apskrities skyriui St.TRYTEK

Seniūnas“[civ], tačiau, ar tai iš tikrųjų vienintėlė priežastis? Prisiminkime, skaitykla nuo 1932 metų balandžio iki 1935 metų rugsėjo veikė Kazimiero Cijūnėlio namuose. Nuo 1935 spalio iki 1936 sausio veikė jau kituose namuose – Jono Bieliausko. Gali būti, kad skaityklos uždarymui formaliai  „dėl netinkamumo“ pasitarnavo vidiniai veiksniai – pavyzdžiui, ankstesnio skaityklos namo savininko konfliktiškas charakteris ir galbūt netgi skundas valdžiai apie neva skaitykloje vykdomus antilenkiškus susirinkimus, kas pastarajai buvo paranku – juk tai jos išgalvotų kaltinimų „įrodymas“ ir „pagrindimas“. Priežastis tokio veikimo paprasta – prarastas piniginis šaltinis, dėl to kilęs pyktis ir pavydas. Paradoksalu, tačiau tokie vidiniai veiksniai pasitarnaudavo lenkų administracinei valdžiai jos vykdomoje kovoje prieš lietuvybę.

Brėslaujos apskrities skyriui 1936 metų sausio 16 dieną uždarius Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Damošių skaityklą, jos vedėjas Bernardas Černiauskas prarado turėtą darbą. Įdomu, kad yra išlikęs Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1937 metų vasario 27 dienos liudijimas Nr.1846, kuriame teigiama, kad „Bernardas Černiauskas Damošių skaityklos darbuotoju dirbo nuo 1932 metų lapkričio 1 iki 1936 metų balandžio 30 dienos“[cv]. Dokumente įvardijamos ir konkrečios darbuotojo atleidimo ir skaityklos uždarymo priežastys: „Darbuotojas buvo atleistas ne dėl savo kaltės, bet dėl to, kad Brėslaujos seniūnija pareikalavo pristatyti vaivadijos įstaigos liudijimą apie patalpų tinkamumą viešam naudojimui. Draugija „Rytas“ negalėjo tokio liudijimo gauti ir turėjo atleisti iš darbo skaityklos darbuotojus. „Ryto“ draugijos pirmininko pavaduotojas I.Budzeika“[cvi].

Vadinasi, skaitykla kurį laiką dar veikė nelegaliai, o žmogus išnuomavęs draugijai patalpas Antanas Bieliauskas – matyt, dalį pajamų gavo. Apie tai liudytų 1936 metų kovo 14 dienos laiškas Nr. 1529. Jame „Ryto“ draugijos pirmininko pavaduotojas I.Budzeika patalpų savininką Antaną Bieliauską informavo, kad „uždarius Damošiuose skaityklą, „Ryto“ draugija, remdamasi 1935 metais rugsėjo 30 dieną sudarytos sutarties 6 punktu, ją nutraukia ir nuomą už patalpas mokės tiktai iki 1936 metų balandžio 15 dienos“[cvii]                                                           

Netekęs darbo, Bernardas Černiauskas kreipėsi į socialinio draudimo įstaigą, kuri atsisakė mokėti pašalpą, motyvuodama tuo, kad prašytojas darbą praradęs dėl savo kaltės.

Tik 1939 metų birželio 30 dieną (t.y. praėjus 41 dienai po to, kai Vilniaus vaivadija buvo leidusi vėl veikti Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“) Vilniaus vaivadijos darbo, globos ir sveikatos skyrius Bernardo Černiausko, Domašių kaimo, Apso seniūnijos, Brėslaujos apskrities gyventojo atleidimo iš darbo byloje atsiuntė sprendimą dėl Socialinio draudimo įstaigos 1936 metų lapkričio 25 dienos nutarimo Nr.225247. Jame rašoma: „Remiantis Lenkijos Respublikos 1927 metų lapkričio 24 dienos potvarkio apie intelektualinį darbą dirbančių asmenų draudimą 17 straipsnio 1 punktu, 164 straipsniu (Įstatymų laikraštis Nr.106, pozicija 911), taip pat Lenkijos Respublikos prezidento 1932 metų lapkričio 27 dienos potvarkio apie Aukščiausiąjį administracinį tribunolą 89 straipsnio 1 ir 2 punktu (Įstatymų laikraštis Nr.94, pozicija 806) po pakartotinio nagrinėjimo bylos nutariau panaikinti apskųstą Socialinio draudimo įstaigos nutarimą ir sužinoti ar Bernardas Černiauskas turėjo teisę gauti pašalpą netekus darbo.

                                                                                      Pagrindimas:

Kaip aiškėja iš teisės aktų, Bernardas Černiauskas įdarbintas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ kaip skaityklos vedėjas, prarado darbą 1936 metų balandžio 30 dieną. Socialinio draudimo įstaiga ieškovui pateikus pretenziją dėl bedarbio pašalpos, prašymą dėl aukščiau paminėtos pašalpos atmetė, motyvuodama tuo, kad ieškovas prarado darbą dėl savo kaltės.                                                                                                             

Kadangi pagal teisines draudimo taisykles apdraustasis praranda teisę į bedarbio pašalpą tuo atveju, jei patvirtinama jo kaltė santykiuose su darbdaviu, o tai Černiausko byloje nebuvo niekuo įrodyta, pripažįstu Socialinio draudimo įstaigos požiūrį šiuo atveju nepagrįstu ir prieštaraujančiu susijusiems teisiniams potvarkiams. Socialinio draudimo įstaiga atėmė ieškovui pašalpą už patvirtintą jo kaltę trečios šalies požiūriu, bet ne darbdavio, be to darbdavys nenutraukinėjo su ieškovu darbinių santykių.

Aukščiau minėta atitinka Aukščiausio Administracinio Tribunolo požiūrį, išsakytą 1939 metų balandžio 12 dienos nuosprendyje Nr. I. Rej.3049/37, 3521/37.

Šis sprendimas yra galutinis admininstracinių instancijų eigoje.

                                                                                       Už vaivadą: B.Ciunskis (B.Ciuński), patarėjas

Gauna:

1.) Socialinio draudimo įstaiga

2.) Ieškovas

3.) Ieškovo įgaliotinis

                                                                                            Atsakymas

Nr.PZP V.2/266/37 Vilnius, 1939 metų liepos 5 diena

Advokatui Antanui Juknevičiui (Antoniego Juchniewicza)

Vilnius, Dabrovskio (Dąbrowskiego) 5-4

Vilniaus vaivadijos įstaiga siunčia sprendimą susipažinti

Už vaivadą: Ignacas Lepkovskis (Ignacy Łepkowski), pareferentis.“[cviii]

Vilniaus vaivadija 1939 metų gegužės 20 dieną atšaukė savo 1938 metų metų vasario 28 dienos sprendimą ir vėl leido Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ veikti. Draugijos veikla po truputį pradėjo normalizuotis, tačiau išvystyti visko, kas buvo užplanuota nespėjo, kadangi prasidėjo II pasaulinis karas, žlugo Lenkijos valstybės. 1939 metų spalio 28 dieną į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenei ir Vilniui susijungus su Lietuvos valstybe, iškilo tolimesnis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ egzistavimo klausimas – švietimo įstaigų (mokyklų, skaityklų) organizavimą perėmė Lietuvos vyriausybė.

                                                                                                         IŠVADOS

Nuo 1934-1935 mokslo metų mažėjant Vilniaus krašte Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklų, draugijos vadovybė visomis priemonėmis stengėsi išlaikyti dar išlikusias mokyklas. Tose vietovėse, kur Lenkijos administracinė valdžia uždarė draugijos mokyklas, jos vadovybė rėmė nelegaliai veikiančias savo mokyklas. Kita vertus, antra svarbiausia draugijos veiklos kryptimi tapo skaityklos ir skyriai.

Dažniausiai jie buvo atidaromi tose pačiose vietovėse, kur anksčiau veikė mokyklos. Gali būti, kad skaityklose (gal ir skyriuose) būdavo bent iš dalies tęsiamas vaikų mokymas, kadangi skaityklų vedėjais dažniausiai dirbdavo uždarytųjų mokyklų mokytojai. Tai iš dalies kompensuodavo mokyklų nebuvimą.

Nuo 1936 metų vasario 11 dienos Lenkijos administracinė valdžia, vadovaudamasi Vilniaus vaivados Liudviko Bocainskio greižtai slaptu memorialu Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai, pradėjo sąmoningai vykdyti kryptingą etnocidinę politiką, siekdami dviejų tikslų: 1) uždrausti viską, kas lietuviška, 2) kantriai lenkinti netekusius savo švietimo, kultūros organizacijų lietuvius, siekiant 1920 metų spalio 9 dieną okupuotą ir aneksuotą Vilniaus kraštą visiškai integruoti į Lenkijos valstybę, kad kitos, jau neprisimenančios savo kalbos ir kultūros, t.y. nutautintos lietuvių kartos, manytų čia nuo amžių buvus Lenkiją.

Siekdama šių tikslų, Lenkijos administracinė valdžia ėmė palaipsniui, naudodamasi įvairiais pretekstais uždarinėti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo ir kultūros įstaigas. Čia ji susidūrė su atkakliu draugijos vadovybės pasipriešinimu – siekdama išlaikyti savo įstaigas, ji remdamasi Lenkijos Respublikos įstatymais teisiškai gynė savo interesus. Lenkijos administracinei valdžiai, siekiančiai kuo greičiau įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, neliko nieko kito, kaip tiktai trukdančią Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ uždaryti.

Draugiją 1938 metų vasario 28 dieną Lenkijos administracinei valdžiai uždarius, realiai ji nenustojo egzistuoti. Išlikus visai jos administracinei struktūrai, buvo dedamos pastangos draugiją atkurti. 1939 metų gegužės 20 dieną pagaliau gavusi Vilniaus vaivadijos leidimą tęsti nutrauktą veiklą, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ ketino atkurti turėtą švietimo-kultūros tinklą tose pačiose vietovėse, kur anksčiau jau buvo veikusios draugijos mokyklos, skaityklos ir skyriai. Tuo atveju, jeigu Lenkijos administracinė valdžia neleisdavo draugijai to padaryti, ji planuodavo savo veiklą vykdyti kitose Vilniaus krašto vietovėse, kur iki tol dar nebuvo buvęs jos švietimo-kultūros tinklas. Vis dėlto Lenkijos administracinės valdžios vykdomi suvaržymai Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vykdomos atkuriamosios švietimo-kultūros veiklos atžvilgiu, taip pat vėlesnės politinės permainos neleido draugijai išvystyti veiklą tiek, kiek buvo planuota.

P.S.

Lenkijos valdžios polonizacinė politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu (1935-1939 m.)

Santrauka

20 a.4 dešimtmetyje Vilniaus krašte mažėjant Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklų, draugijos vadovybė visomis priemonėmis stengėsi išlaikyti dar išlikusias mokyklas. Tose vietovėse, kur Lenkijos administracinė valdžia uždarė draugijos mokyklas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybė rėmė nelegaliai veikiančias savo mokyklas.

Antra svarbiausia draugijos veiklos kryptimi netenkant mokyklų tapo skaityklos ir skyriai. Dažniausiai jie buvo atidaromi tose pačiose vietovėse, kur anksčiau veikė mokyklos. Gali būti, kad skaityklose (gal ir skyriuose) būdavo bent iš dalies tęsiamas vaikų mokymas, kadangi skaityklų vedėjais dažniausiai dirbdavo uždarytųjų mokyklų mokytojai. Tai iš dalies kompensuodavo mokyklų nebuvimą.

Nuo 1936 metų vasario 11 dienos Lenkijos administracinė valdžia, vadovaudamasi Vilniaus vaivados Liudviko Bocainskio greižtai slaptu memorialu Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai, pradėjo sąmoningai vykdyti kryptingą etnocidinę politiką. Lenkijos administracinė valdžia ėmė palaipsniui, naudodamasi įvairiais pretekstais uždarinėti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo ir kultūros įstaigas. Susidūrus su atkakliu draugijos vadovybės pasipriešinimu – siekdama išlaikyti savo įstaigas, ji remdamasi Lenkijos Respublikos įstatymais teisiškai gynė savo interesus, Lenkijos administracinei valdžiai, siekiančiai kuo greičiau įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, neliko nieko kito, kaip tiktai jai trukdančią Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ uždaryti.

Draugiją 1938 metų vasario 28 dieną Lenkijos administracinei valdžiai uždarius, realiai ji nenustojo egzistuoti. Išlikus visai jos administracinei struktūrai, buvo dedamos pastangos draugiją atkurti. 1939 metų gegužės 20 dieną pagaliau gavusi Vilniaus vaivadijos leidimą tęsti nutrauktą veiklą, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ ketino atkurti turėtą švietimo-kultūros tinklą tose pačiose vietovėse, kur anksčiau jau buvo veikusios draugijos mokyklos, skaityklos ir skyriai. Tuo atveju, jeigu Lenkijos administracinė valdžia neleisdavo draugijai to padaryti, ji planuodavo savo veiklą vykdyti kitose Vilniaus krašto vietovėse, kur iki tol dar nebuvo kurta jos švietimo-kultūros tinklo. Vis dėlto Lenkijos administracinės valdžios vykdomi suvaržymai Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vykdomos atkuriamosios švietimo-kultūros veiklos atžvilgiu, taip pat vėlesnės politinės permainos neleido draugijai išvystyti veiklą tiek, kiek buvo planuota.

 2017.05.14; 05:20

[1]Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius (toliau LMAVB RS) f.67, b.208 d.1 l. 6. 

[1]ibid., l.13.

[1]ibid., l.15

[1]ibid., l.18

[1]ibid., l.19

[1]ibid., l.20

[1]ibid., l.21

[1]ibid., l.22

[1]ibid., l.25

[1]ibid., l.32

[1]ibid., l.38

[1] ibid., l.43

[1]ibid., l.49

[1]ibid., l.62

[1]ibid., l.63

[1]ibid l.69

[1]ibid., l.73

[1]ibid., l.90

[1]ibid., l.93

[1]ibid., l.138

[1]ibid., l.141

[1]ibid., l.142

[1]ibid., l.158

[1]ibid., l.194

[1]LMAVB RS, f.67, b.3 d.1-2, Barčių mokyklos dokumentai (1931-1939), b.23 d.1-5, Biniūnų mokyklos dokumentai (1925-36), b. 22 d.1-4, Bilių mokyklos dokumentai (1925-35), b. 16 Butvidonių mokyklos dokumentai (1926-39), b.39 d.1-3, Ciesliukiškių mokyklos dokumentai (1928-39), b.38 d.1-2, Čebatorių mokyklos dokumentai (1923-39), b.40 a., Čižiūnų mokyklos dokumentai (1923-26 ir 1933-35), b.40 b., Čižiūnų mokyklos dokumentai (1928-36), b.31 d.1-2 , Dargužių mokyklos dokumentai (1925-36), b.282 d.1-2, Druskininkų mokyklos dokumentai (1924-36), b.303 d.1-2, Galčiūnų mokyklos dokumentai (1925-39), b.300, Gėliūnų mokyklos dokumentai (1925-36), b.180, Grybašių mokyklos dokumentai (1928-36), b.207 d.1-12, Kabelių II mokyklos dokumentai (1923-36), b.206 d.1-3, Kalesnykų mokyklos dokumentai (1920-35),  b.71 d.1-10, b.211 d.1-10 Kaniavos mokyklos dokumentai (1928-35 ir 1925-36), b.74 d.1-2, Kargaudų mokyklos dokumentai (1925-35), b.331 Leliušių mokyklos dokumentai (1936-39), b.324 d.1-2, Lynežerio mokyklos dokumentai (1924-39), b.344 Plikių mokyklos dokumentai (1925-36), b.341 Pučkornių mokyklos dokumentai (1923-36), b.349 d.1-2 Ramaškonių mokyklos dokumentai (1926-36), b.150, Strielčių mokyklos dokumentai (1925-36), b.41 d.1-2 Voriškių mokyklos dokumentai (1927-37).

[1]LMAVB RS, f.67 b.281 d.1-13, Kabelių I mokyklos (uždaryta 1935 06 16, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.61, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.64 – uždaryta 1935 metų kovo 20 d.) ir skaityklos (pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.64 – uždaryta 1936 metų gegužės 22 d.) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.72, Kaniaukos mokyklos ir skaityklos (1926-37, mokykla uždaryta 1933, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.68, skaitykla pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.68 veikė iki 1938 metų vasario 28 dienos) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.275 d.1-3 Kašėtų  mokyklos ir skaityklos (1927-39, mokykla uždaryta 1934, LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l.74, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.72 uždaryta 1933 metų kovo mėnesį, skaitykla veikė 1932 09 09-1936 05 02, op.cit, p.72-73) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.331, Leliušių mokyklos ir skaityklos (1936-39, mokykla uždaryta 1932 07 16, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.90, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.84 „Rytas“ 1931 09  mokyklos nepaėmė į savo globą, skaitykla veikė 1933 10 12-1936 06 03) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.161, d.1-6, Margionių mokyklos ir skaityklos (1926-35, mokykla uždaryta 1935 03 10, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.101, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.89 – 1935 05 16, skaitykla veikė 1935 09 05-1936 05 22) dokumentai

[1]ibid., f.67 b.238 d.1-11, Mašnyčių mokyklos ir skaityklos (1924-35, mokykla uždaryta 1935 08 31 LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l.103, skaitykla veikė 1935 11 01-1936 06 25, V.Martinkėnas op.cit., p.90) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.286 d.1-4, Miciūnų mokyklos ir skaityklos (1924-39, mokykla oficialiai uždaryta 1931 12 31, bet veikė dar 1933/34 mokslo metais, LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l.107, skaitykla veikė 1932 05 01-1936 03 10, V.Martinkėnas op.cit., p.91) dokumentai

[1]ibid., f.67 b.291 d.1-16, Musteikių mokyklos ir skaityklos (1913-39, mokykla uždaryta 1935 06 16, LMAVB RS b.208 d.1, l. 112, skaitykla veikė 1935 09 30-1936 05 22, V.Martinkėnas op.cit., p.94) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.218 d.1-12, Pažemiškių mokyklos ir skaityklos (1924-35, mokykla uždaryta 1935 05 09, LMAVB RS b.208 d.1, l. 140, skaitykla veikė 1935 09 10-1936 04 28, V.Martinkėnas op.cit., p.101) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.252 d.1-2, Pilekalnių mokyklos ir skaityklos (1927-39, mokykla oficialiai uždaryta 1927 10 04, bet veikė dar 1930/31 ir 1931/32  mokslo metais, LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l. 134, skaitykla veikė 1932 09 05-1936 06 22, V.Martinkėnas op.cit., p.103) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.322 d.1-2, Randamonių mokyklos ir skaityklos (1924-39, mokykla uždaryta 1934 06 15, LMAVB RS b.208 d.1, l.143, skaitykla veikė 1934 11 01-1936 05 22, V.Martinkėnas op.cit., p.108)  dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.43 d.1-5, Vigonių mokyklos ir skaityklos (1925-36, mokykla uždaryta 1927 10 04, bet be pertraukų veikė dar iki 1932/33 moklslo metų pabaigos, LMAVB RS b.208 d.1, l.185, skaitykla veikė 1932 09 15-1936 04 03, V.Martinkėnas op.cit., p.128), dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.295 d.1-2, Gervelių skaityklos (Lenkijos administracinė valdžia 1932 08 18 neleido steigti mokyklos, LMAVB RS b.208, d.1 l.42, skaitykla veikė 1932 09 26-1935 06 30, V.Martinkėnas op.cit., p.56) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.299, Giniūnų mokyklos is skaityklos (1926-39, mokykla uždaryta 1927 10 04, tačiau be pertraukos veikė iki 1933/34 mokslo metų LMAVB RS b. 208 d.1 l.45, skaitykla veikė nuo 1932 10 01, V.Martinkėnas op.cit., p.57. Kada ji baigė egzistuoti – neaišku, jeigu tik jos pabaigos data nelaikysime V.Martinkėno teiginį, kad nuo 1932 11 08 iki 1932 12 23 d. ją aplankė 398 žmonės .V.Martinkėnas op.cit., p.57) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.294 d.1-3, Giraitės mokyklos ir skaityklos (1925-35, mokykla uždaryta 1927 10 04, tačiau be pertraukos veikė iki 1933/34 mokslo metų pabaigos LMAVB RS b.208 d.1 l.46, skaitykla veikė nuo 1932 09 15 iki 1936 03 17 ,V.Martinkėnas op.cit., p.58) dokumentai

[1]ibid., f.67 b.292 d.1-2, Girių mokyklos ir skaityklos (1922-39, mokykla uždaryta 1931 09 07, tačiau be pertraukos veikė iki 1932/33 mokslo metų pabaigos LMAVB RS b.208 d.1, l.48, skaitykla veikė 1931 12-1936, V.Martinkėnas op. cit., p.58-59) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.328, Liubartų skaityklos (1926-36, Lenkijos administracinė valdžia 1926-30 neleido steigti lietuviškos mokyklos, LMAVB RS b.208 d.1, l.94, skaitykla veikė iki 1936, V.Martinkėnas op.cit. p.86; įkurta, matyt, apie 1930 metus. Aut.past.) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.287, Miliūnų skaityklos ir skyriaus (1936-39) dokumentai.

[1]LMAVB RS f.67 b.99. Daugeliškių  mokyklos bylą sudaro vos keli dokumentai, tačiau ir iš jų galima susidaryti pakankamai išsamų lietuvių švietimo ir kultūrinio veikimo varžymo vaizdą. Iš mokyklos, buvusios Daugėliškyje, išlikusių dokumentų, paminėtinas vietinių gyventojų prašymas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui:

„Vilniaus Švietimo „Ryto“

draugijos pirmininkui

                                                                                                                                               Naujo Daugėliškio ir aplinkinių sodžių gyventojų

                                                                                                             Prašymas

                             Nuo senai turime N.Daugėlišky mokyklą, kuri keletą metų buvo užlaikoma švietimo „Ryto“ draugijos. Su laiku šioji mokykla tapo suvalstybinta. Suvalstybinus minėtą mokyklą, kasmet Švenčionių inspektorius mažino lietuvių jėgas ir lietuviškų pamokų skaičių.“ (LMAVB RS f.67 b.99 l.4)

                             Gali būti, kad 1920-1922 metais Naujojo Daugėliškio mokykla buvo išlaikoma „Ryto“, o nuo 1922 metų suvalstybinta. Konkretumo apie tai, kada mokykla buvo privati, o nuo kada jau valstybinė, nėra nei V.Martinkėno knygoje, nei Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Naujojo Daugėliškio mokyklos dokumente. Iš dokumento aišku, kad „1926/27 mokslo metais, Švenčionių aps. inspektorius lietuvių mokytojų jėgas iš mokyklos visai pašalino. Mokykla liko grynai lenkiška“(ibid., f.67 b.99 l.4). Toliau dokumente rašoma, kad „išmetus iš mokyklos mūsų gimtąją kalbą ir pamynus mums Lenkijos konstitucijos duotas teises, mes keipėmės pas Švenčionių „Ryto“ draugijos pirmininką, kad įsteigtų N.Daugelišky Švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą. Be to, dar 1926 09 27 įteikėme prašymą Vilniaus vaivadai, 1926 10 10 Vilniaus kuratoriui ir Švenčionių inspektoriui. Bet mūsų teisėti reikalavimai ir pastangos ligi šiam laikui pasiliko be jokio atsakymo. Tad nuolankiai prašome Vilniaus švietimo „Rytas“ draugiją paremti mus kiek tik galima mūsų teisėtame reikalavime.

                             M.Krasowski, I.Braziul, Juozas Kondrotovičius, K.Kandratavičius, A.Drūteika, M.Bražiulis“ (LMAVB RS f.67 b.99 l.4, 4v.,)

                             Duomenų patvirtinančių V.Martinkėno teiginį, kad Naujojo Daugėliškio mokykloje  „1928 m. pirmame skyriuje dar būdavo keletas lietuviškų pamokų per savaitę“ (V.Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.45)  būtų iškovotos „Ryto“ draugijos pastangomis, aptikti kol kas nepavyko.

                             Įdomu, kad Daugėliškių mokyklos byloje yra V.Martinkėno nepaminėtų Naujojo Daugėliškio skyriaus dokumentų, datuotų 1935 metų gruodžio 12 ir 1936 metų balandžio 17 dienomis. Vadinasi, Švenčionių lenkų švietimo administracijai visiškai perėmus mokyklą, toje pačioje vietovėje galbūt 1928-1936  metų laikotarpiu veikė „Ryto“ draugijos įkurtas skyrius. Jis siekė organizuoti tiek švietimą, tiek kultūros renginius, tačiau, kaip galime spręsti iš dokumentų, susidūrė su tipišku Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio rekomendacijų vykdytoju, besidangstančiu įstatymų nuostatomis, kad galėtų uždrausti švietimą  ir kultūros renginius lietuvių kalba:

 „Švenčionių apskrities                                                                                                      Švenčionys, 1935 metų gruodžio 12 d.

seniūnija

Nr. B. I-4

Nr.Kn.12

1935 XII.14

                                                                                      Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Naujojo Daugėliškio skyriaus                                                                                                                                            valdybai

                             Atsakydama į 1935 metų gruodžio 10 dieną įteiktą prašymą Nr.11, Seniūnija, remdamasi Lenkijos Respublikos prezidento potvarkiu apie administracinį procesą /Įstatymų laikraštis, Nr.36, pozicija 341, 1928 m./ ir Vidaus reikalų ministerijos potvarkio apie teisę vykdyti viešus pasilinksminimus §2 1 punktu /Įstatymų laikraštis, Nr.103, pozicija 801, 1933 m./ uždraudžia akademijos (gal posėdžio? aut.past.) organizavimą š.m. gruodžio 15 d., N.Daugėliškiuose neįvykdžius prašymo sąlygų  (nenurodyti asmenys atsakingi už sumanymą; apie tai rašoma 2 punkte §3 aukščiau minėto Vidaus reikalų ministerijos potvarkio), taip pat dėl turinio veikalo, skirto viešam atlikimui akademijoje.

                             Dėl aukščiau minėto sprendimo turite teisę per 14 dienų nuo šio sprendimo įteikimo apeliuoti į Vilniaus vaivadijos įstaigą. Apeliuojama tarpininkaujant Švenčionių apskrities seniūnijai.

Už apskrities seniūną

(E.Polkowski)

viceseniūnas.“ (LMAVB RS f.67 b.99 l.2)

„Švenčionių apskrities                                                                                                        Švenčionys, 1936 metų balandžio 17 diena

seniūnija

Nr. B. II-4

1936 IV.19 d.

Nr.19

                                                                                    Svarbiausias sprendimas vaidinimo organizavimo byloje

                             Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ naujojo Daugėliškio skyrius š.m. balandžio 14 dieną įteikė prašymą išduoti leidimą surengti mėgėjišką vaidinimą lietuvių kalba „Avinėlis Nekaltasis“ ir kitus š.m. balandžio 19 dieną N.Daugėlišky.

                             Remiantis Lenkijos Respublikos prezidento 1928 m. kovo 22 d.potvarkio 72 straipsniu apie administracinį procesą /Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341 , 1928 m./ ir Lenkijos Respublikos prezidento 1933 m. spalio 27 dienos potvarkio apie teisę vykdyti viešus pasilinksminimus 10 straipsniu /Įstatymų laikraštis Nr.85., pozicija 632, 1933 m./ seniūnija atsisako išduoti leidimą aukščiau minėtoje byloje.

                                                                                           Motyvacija

                             Šis sprendimas, kaip paliktas visiškai laisvam valdžios vertinimui, remiantis Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinį procesą 75 straipsnio 3 punktu / Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341., 1928 m./ nemotyvuojamas.

                             Dėl šio sprendimo turite teisę per 14 dienų po paskelbimo arba įteikimo šio sprendimo apeliuoti į Vilniaus vaivadijos įstaigą. Apeliuojama tarpininkaujant Švenčionių apskrities seniūnijai.

                                                                                                                                                                                                                                                                  Už apskrities seniūną

                                                                                                                                                                                                                                                                  (E.Polkowski)

                                                                                                                                                                                                                                                                  viceseniūnas“

LMAVB RS f.67 b.99 l.3)                                                     

[1]LMAVB RS, f. 67 b.206 d.1-3 Kalesnykų mokyklos ir skyriaus (1920-35, mokykla buvo uždaryta 1927 10 11, tačiau ir toliau veikė. 1928 09 28 buvo gavusi koncesiją, 1929/30, 1930/31, 1931/32 mokslo metais dirbo be koncesijos ir pasibaigus 1931/32 mokslo metams buvo uždaryta. LMAVB RS b.208 d.1., l.63. V.Martinkėnas mini, kad mokykla buvo uždaryta 1932 m. kovo 11 dieną; op cit. p.65) dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b. 79 d.1-2 Kalviškių mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta 1935 04 30, LMAVB RS b. 208 d.1., l.65) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.77 (1931-39) Kampuočių skyriaus dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b.76 d.1-5 Kapiniškiškių mokyklos ir skyriaus (1925-35, mokykla uždaryta 1934 06 05, LMAVB RS b. 208 d.1, l.72, V.Martinkėnas nurodo, kad 1934 06 15, op. cit. p.71) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.276 d.1-7 Kaziulių mokyklos ir skyriaus (1925-39, mokykla uždaryta greičiausiai 1932/1933 mokslo metams pasibaigus. LMAVB RS b. 208 d.1., l.76, V.Martinkėnas nurodo, kad 1933 03 01, op. cit. p.74) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.331 Leliušių skyriaus (1936-39) dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b.324 d.1-2 Lynežerio skyriaus (1924-39) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.288 (1923-39) Mištūnų skyriaus dokumentai.

[1]ibid., f.67 b. 246 d.1-2 Mockų mokyklos ir skyriaus (1921-39, mokykla uždaryta 1927 10 06 , LMAVB RS b.208 d.1, l.111) dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b.253 d.1-6 Neravų mokyklos ir skyriaus (1925-35, mokykla uždaryta 1935 08 31, LMAVB RS b.208, d.1.117) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.171 d.1-2 Padzitvio mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta po 1931/32 mokslo metų, LMAVB RS b.208, d.1., l.121) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.174 d.1-9 Paliūnų mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta 1933 05 04, LMAVB RS b.208, d.1., l.122) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.196 d.1-5 Pamerkio mokyklos ir skyriaus (1924-39, mokykla uždaryta 1927 10 04, bet faktiškai veikė iki 1931/32 mokslo metų pabaigos, LMAVB RS, b.208 d.1., l.125) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b. 194 Papiškių mokyklos ir skyriaus (1923-39, mokykla nebeveikė 1929/30 mokslo metais, LMAVB RS b.208, d.1., l.126) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.348 d.1-2 Pirčiupių mokyklos ir skyriaus (1931-40, mokykla nebeveikė po 1932/33 mokslo metų, LMAVB RS b.208 d.1., l.137) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.322 d.1-2 Randamonių skyriaus (1924-39) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.227 d.1-2 Rimdžiūnų mokyklos ir skyriaus (1924-39, mokykla uždaryta 1932 metais, LMAVB RS b.208 d.1., l.145) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.225 d.1-10 Rudnios mokyklos ir skyriaus (1923-39, mokykla uždaryta 1934 06 30, LMAVB RS b.208 d.1., l.146) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.259 d.1-3 Senojo Naniškio mokyklos ir skyriaus (1924-36, mokykla uždaryta 1937 08 31, LMAVB RS b.208 d.1., l.113) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.153 Šlynakiemio mokyklos ir skyriaus (1925-39) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.118 d.1-2 Zabarninkų mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta 1933 08 19, LMAVB RS b.208 d.1., l.195) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.114 d.1-2 Žagarių mokyklos ir skyriaus (1927-39, mokykla uždaryta 1933 08 19, LMAVB RS b.208 d.1., l.198) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.138 d.1-10 Šklėrių (1923-35, mokykla uždaryta 1935 06 16, LMAVB RS b.208 d.1., l. 163) mokyklos dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.315 d.1-13 Šumos (1925-35, mokykla uždaryta 1935 08 31, LMAVB RS b.208 d.1., l.166)  mokyklos dokumentai.

[1]Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1937 metų kovo 21 dienos visuotinio susirinkimo protokolas,  LMAVB RS f.69, b.307 d.2., l.29

[1]Vilniaus vaivados Bocianskio 1936 m.vasario 11 dienos griežtai slaptas  memorialas apie administracinės valdžios priemones prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir apie planus šiuo klausimu ateičiai.

Vilnius, 1936 m. vasario 11 diena

Ponui Vidaus reikalų ministrui Varšuvoje

Vykdydamas Pono Ministro pavedimą, siunčiu ataskaitą apie valdžios priemones prieš lietuvių mažumą ir siūlymus dėl planų ateičiai šiuo klausimu politinėje-visuomeninėje ir švietimo srityse. Šie siūlymai parengti pagal direktyvas, kurios buvo nustatytos Tarpministerinės komisijos ir buvo aptartos 1936 m. sausio 28 d. konferencijoje Vilniuje su Ponais Balstogės ir Naugarduko vaivadomis.

                             Analogišką ataskaitą iš ūkio srities Ponui Ministrui įteiksiu vėliau.

                                                                                                                                                                                                                                                                                              VAIVADA

                                                                                                                                                                                                                                                                  Liudvikas Bocianskis

Priedas 1.

Pranešama:

Ponui Valstybės sekretoriaus padėjėjui H.Kaveckiui

Ponui Direktoriui J.Paciorkovskiui

Ponui Viršininkui H.Suchenek-Sucheckiui

Ponui Direktoriui paprockiui

Ponui Viršininkui maciševskiui, Lenkijos Religijų ir švietimo Ministrui

Ponui Viršininkui Dr.Vl.Zaleskiui, Užsienio reikalų Ministrui

Ponui Balstogės vaivadai

Ponui naugarduko vaivadai

ADMINISTRACINĖS VALDŽIOS PRIEMONĖS PRIEŠ LENKIJOS LIETUVIŲ MAŽUMĄ IR PLANAI ŠIUO KLAUSIMU ATEIČIAI

I.Politiniai-visuomeniniai klausimai

1.Vilniaus lietuvių tautinis komitetas.

2.Lietuvių draugijos Lenkijoje.

  1. a) radijo klausimai,

    b)“Lietuviškoji valandėlė“ per Vilniaus radiją.

  1. a)spaudos klausimai,

    b)Vilniaus lenkų spauda

  1. Lietuvių bibliotekos ir skaityklos
  2. Lietuvių katalikų dvasininkija
  3. Bendradarbiavimas su teismais.

II.Švietimo klausimai

1.Privačios mokyklos

  1. ir 3. Lietuvių kalba valstybinėse mokyklose.

4.Auklėjimo ir globos įstaigos

5.Valstybinės vidurinės mokyklos, bursos ir bendrabučiai.

6.Aukštosios mokyklos.

7.Naminis mokymas.

8.Vadovėliai.

9.Kursai, bibliotekos ir skaityklos.

10.Lietuvių kalbos reikalingumas mokykloje.

ADMINISTRACINĖS VALDŽIOS PRIEMONĖS PRIEŠ LENKIJOS LIETUVIŲ MAŽUMĄ IR PLANAI ŠIUO KLAUSIMU ATEIČIAI

I.Politiniai-visuomeniniai klausimai

1.Vilniaus lietuvių tautinis komitetas.

Nematydamas galimybės toleruoti ateityje valdžios bet kokios kontrolės išvengiančio Vilniaus lietuvių komiteto veiklos, 1935 m. gruodžio 23 dienos raštu (pavieto taikos teismas [toliau: PTT] 2514/slaptai) įsakiau Vilniaus miesto starostai iškviesti Lietuvių komiteto pirmininką Konstantiną Stašį, kad įteiktų Vilniaus miesto starostos kanceliarijai lietuvių komiteto įstatus, kad komitetas būtų užregistruotas pagal galiojančio draugijų įstatymo instrukcijas, nes lietuvių komiteto pavadinime negali figūruoti būdvardis „laikinasis“, kaipo keliantis sugestijas, besikėsinančias į Lenkijos Valstybės vientisumą.

                             1935m. gruodžio 27 d. Konstantinas Stašys mėgino įrodyti Vilniaus miesto starostai, kad Lietuvių tautinis komitetas kaip politinis vienetas egzistuoja legaliai. 1935 m. gruodžio 31 d. lietuvių komitetas Vilniaus miesto starostai atsiuntė raštą, kuriuo paaiškino, kad „Laikinojo“ Lietuvių tautinio komiteto gyvavimas ir veikla visiškai atitinka 1932 m. spalio 27 dienos draugijų teisės formalius reikalavimus ir pagal šio įstatymo instrukcijas iš naujo registruotis neprivalo. Komitetas įsikūrė 1919 m., kai kraštą valdė Rytinių žemių civilinė valdžia, besiremdamas 1919 m. sausio 3 d. įsako dėl draugijų (Lenkijos valstybės teisės žinynas, Nr.3, poz.88) instrukcijomis. Vidurio Lietuvos vyriausybei reikalaujant, komitetas 1921 m. pakartotinai įteikė deklaraciją su įstatų nuostatais ir Vilniaus miesto starostijai raštą dėl Komiteto registracijos. Lenkijos Respublikos prezidento 1932 m. spalio 27 dienos Įsakymą paskelbus, komitetas veikė legaliai, remdamasis 1919 m. sausio 3 dienos įsako dėl draugijų instrukcijomis ir todėl, dabartinio Lietuvių komiteto aiškinimu, Komitetas, besiremdamas Vidaus reikalų ministro 1932 m. gruodžio 17 dienos Įsakymo I-ju paragrafu apie draugijų laikymąsi draugijų įstatymo instrukcijų, neprivalo iš naujo registruotis ir, besiremdamas to paties paragrafo 2-juų skirsniu, gali toliau veikti kaip paprasta draugija. Be to, cituojamame rašte Lietuvių komitetas pažymėjo, jog nemato naudos iš pakeitimo ligšiolinio jo statuso ir kad pageidauja toliau likti paprasta draugija, kartu primindamas, kad paprastos draugijos pavertimas užregistruota draugija pagal draugijų įstastymo 19-tą paragrafą yra draugijos teisė, o ne pareiga.

                             Šalia teisinių argumentų lietuvių komiteto rašte yra du pagrindiniai momentai:

                             1.Lietuvių komitetas laiko save paprasta draugija ir pageidauja toliau pasilikti paprasta draugija.

                             2.Lietuvių komitetas pripažįsta, kad žodis „Laikinasis“ nepagrįstas ir sutinka pakeisti savo pavadinimą „Lietuvių tautiniu komitetu“ (kas jau padaryta).

                             Todėl, remdamiesi 1932 m. spalio 27 dienos Lenkijos Respublikos prezidento Įsakymu dėl draugijų 15-tu ir 61-mu straipsniais, Vilniaus miesto starostijos ir Vilniaus-Trakų [vaivadijos] trys valdininkai kontroliavo 1936 m. sausio 31 ir vasario 1,3,4 d. Vilniaus lietuvių tautinio komiteto, kaip paprastos draugijos, veiklą. Buvo kontroliuojami aktai, kuriuos Kontrolės komisijai pateikė kontrolės metu dalyvavę Komiteto pirmininkas Stašys ir Lietuvių komiteto sekretorius Juozas Maceika. Kontrolės komisija patikrino 31 įvairų aplanką, siunčiamų-gaunamų Komiteto raštų 6 knygas nuo 1920 metų iki tos dienos, du prašymų sąrašus bei komiteto valdybos posėdžių protokolus nuo 1932 metų iki 1935 m. lapkričio 28 dienos.

                             Be kita ko, Kontrolės komisija aplankuose surado: prašymus gauti leidimams išvykti į Lietuvą, atsakymus iš Lietuvos konsulatų (daugiausia iš Daugpilio ir Karaliaučiaus) į prašymus leisti įvažiuoti į Lietuvą, Lietuvių komiteto raštų Lietuvos valdžiai nuorašus, Komiteto išduotus pažymėjimus (asmens liudijimus bei pažymas, liudijančias, kad suinteresuotas asmuo nedalyvavo generolo Želigovskio akcijoje), karo pabėgėlių ir kitų sąrašus, apimančius 1920-1927 metus, Lukiškių  lietuvių kalinių, gardine kalinčių politinių kalinių sąrašus, vaikų, kuriuos globoja Lietuvių komitetas Nukentėjusiems dėl karo šelpti , sąrašus ir kitus dokumentus.

                             komiteto valdybos posėdžių protokolų knygoje Kontrolės komisija surado 1932 m. sausio 26 dienos posėdžio protokolą, kuriame Lietuvių komiteto kompetencijos taip suformuluotos:

                             1) Komitetas reprezentuos lietuvių visuomenę jos santykiuose su Vilniaus krašto svetimšaliais,

                             2) gins lietuvių teises bažnyčios, savivaldybių ir valstybiniame gyvenime,

                             3) informuos apie lietuvių gyvenimo įvykius, kurie sukelia ginčus ir

                             4) prireikus sudarys teismą.

                             1933 m. gegužės 30 dienos protokole Nr. 2 įrašytas nutarimas išsiųsti į ukrainiečių gyvenamas vietas vieną  arba du studentus, kurie susipažintų ssu ukrainos kooperatyvų organizacija ir ukrainiečių ūkiniu gyvenimu.

                             Kontrolinei komisijai nebuvo pateikta dalis protokolų iki 1932 m. ir nuo 1935 m. lapkričio mėn. iki tos dienos, o Lietuvos komiteto vadovybė pareiškė, kad tie protokolai „dingo“. nebuvo taip pat pateiktos buhalterinės knygos, o Komiteto vadovybė pareiškė, kad Komitetas neveda jokių buhalterijos knygų ir nedisponuoja jokiomis sumomis. Įvairios Amerikos lietuvių arba Užsienio lietuviams remti draugijos aukos yra siunčiamos Stašiui, kuris betarpiškai jomis dissponuoja. Dėl lietuvio studento išsiuntimo į rytinę Mažąją Lenkiją Stašys pareiškė, kad su tuo susijusias išlaidas apmokėjęs iš savo kišenės. Komiteto vadovybės tvirtinimu, Komiteto personalas dirba „be atlyginimo“.

                             Kontrolės metu ištirta medžiaga duoda pakankamą pagrindą paraginti lietuvių komitetą užsiregistruoti pagal draugijų įstatymo instrukcijas kaip registruotai draugijai ir pildyti šios rūšies draugijoms privalomas sąlygas. jei Lietuvių tautinis komitetas nepatenkins minėtų reikalavimų, starostos turės teisę Komitetą uždaryti ir likviduoti.

                             Kalbėdamas apie Lietuvių komitetą, dar pabrėžiu, kad ligšiolinėje jo veikloje, netelpančioje jokiuose paprastoms draugijoms numatytuose rėmuose, esama ryškios priešvalstybinės veiklos momentų; ryšium su tuo esu linkęs stengtis visiškai likviduoti šį Komitetą.

2.Lietuvių draugijos Lenkijoje.

  1. a) pernelyg išaugusi organizuota lietuvių veikla neatitinka Lenkijos lietuvių mažumos tikrųjų poreikių.

                             Organizacinis lietuvių veiklos Lenkijoje išaugimas yra tiesioginis Kauno valdžios politikos rezultatas, valdžios, kuri, realizuodama vadinamąją „Vilniaus vadavimo akciją“ šelpia ir inspiruoja Lenkijoje gyvenančius lietuvius. 1935 m. gruodžio 23 d. išleidau potvarkį, norėdamas sulaikyti per didelį lietuviškos akcijos išaugimą. 1935 m. gruodžio 23 dienos potvarkiu (PTT 2513/slaptai) pavedžiau Ponams Starostoms atidžiai stebėti lietuviškų organizacijų ir jų skyrių veiklą patikėtuose Jiems pavietuose (miestuose) ir tais atvejais, jei organizacijos nesilaikytų jiems privalomų įstatų ir kitų teisinių instrukcijų, pasielgti su šiomis organizacijomis kuo griežčiausiai.

                             Ypač kategoriškai įsakiau be atodairų neigiamai vertinti bet kokius mėginimus plėsti lietuviškų organizacijų ar kokių kitokių įstaigų (bibliotekų-skaityklų ir pan.) veiklą. Sprendimus šiuo reikalu įsakiau motyvuoti saugumo ar viešosios tvarkos pažeidimais.

                             Įsakiau nedelsiant sulaikyti lietuviškų organizacijų ir jų skyrių veiklą, kuri kelia grėsmę viešajai tvarkai ir prieštarauja Baudžiamajam kodeksui.

  1. b) Visoms be išimties lietuviškoms organizacijoms, kaipo veikiančioms už pinigus ir pagal Kauno valdžios direktyvas, reikėjo griežtai taikyti bausmes, numatytas tiek „Draugijų įstatymo“ (Lenkijos Respublikos prezidento 1932 m. spalio 27 d. Įsakymas. – Lenkijos Resp. Įstatymų žinynas, 1932 m., Nr.94, poz. 808) 57-me paragrafe, tiek ir 1932 m. kovo 11 dienos Susirinkimų įstatytmo“ (Lenkijos Resp. Įstatymų žinynas, 1932 m., Nr.48, poz.450) 25-me paragrafe.

                             Reikia pažymėti, kad „Draugijų įstatymo“ 57-as paragrafas už nusižengimą atskiriems šio Įstatymo paragrafams numato pinigines baudas iki 500 zlotų, o „Susirinkimų įstatytmo“ 25-as paragrafas – piniginę baudą iki 1000 zlotų arba areštą iki 6 savaičių, o lengvesniais atvejais – piniginę baudą iki 500 zlotų arba areštą iki 2 savaičių.

                             Tos bylos nagrinėjamos administracine-baudžiamąja tvarka, be to, manau, kad, siekiant sustiprinti baudžiamąjį poveikį, reikia paprastai taikyti maksimalias bausmes.

                             Kadangi administracine-baudžiamąja tvarka nubausti lietuvių tautybės vis dėlto paprastai kriepiasi į Teismą, o Teismas bausmę dažniausiai labai sumažina ir dėl to ji netenka planuoto poveikio, mano nuomone, reikia būtinai kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad teismo baudžiamoji politika būtų suderinta su administracinės valdžios politika.

                             Lietuviškų organizacijų ir draugijų veiklos tinkamos kontrolės tikslas – būtinai ir visu griežtumu taikyti joms „Draugijų įstatymo“ 43-čią paragrafą, kuris draugijoms, besinaudojančioms visuomenės aukomis arbavaldžios ar visuomeninių institucijų teikiamomis pašalpomis, nepriklausomai nuo tų draugijų tikslų numato taikyti šiuos sprendimus:

  1. Draugijos privalo pranešti tiesioginei kontrolinei valdžiai (starostijai) apie kiekvieno visuotinio susirinkimo laiką, vietą ir temą, be to, tą patį turi padaryti ir jos Valdyba, pranešdama apie savo posėdžius, jei ji svarstys klausimus, susijusius su finansais, gautais šio straipsnio pradžioje nurodytu būdu;

                             2.Valdžia turi deleguoti į posėdžius savo atstovą su balso teise, su teise reikalauti iš revizijos komisijos valdybos ir kitų organų informacijos ir reikšti savo pastabas apie draugijos ūkį, išlaidų tikslingumą, reformų reikalingumą ir pan. Tokiu atstovu gali būti tiek valdžios tarnautojas, tiek suinteresuotas savivaldybės ar viešosios įstaigos atstovas;

                             3.Jei draugijos lėšos pakartotinai naudojamos ne pagal paskirtį, registracinė valdžia gali atimti iš draugijos teisę naudotis aukotojų aukomis bei pašalpomis.

                             (Šio paragrafo instrukcijų nesilaikantieji baudžiami anksčiau minėtomis bausmėmis).

                             Administracinės valdžios pasinaudojimas savo teisėmis, numatytomis „Draugijų įstatymo“ 43-me paragrafe, padės jai faktiškai kontroliuoti lietuviškų draugijų veiklą. kad toji kontrolė būtų sėkminga, mano nuomone, būtinai reikia, jog betarpiškai kontaktuojantieji su lietuviškomis organizacijomis kai kurie valdininkai ir policininkai išmoktų lietuvių kalbą, bent šnekamąją, kad šia kalba galėtų susišnekėti be tarpininko.

                             Tam tikslui Vilniaus, balstogės ir Naugarduko vaivadijų administracijos tarnautojams ir valstybės policininkams reikia organizuoti vilniuje lietuvių kalbos kursus.

                             Tie kursai, šalia lietuvių kalbos mokymo, turėtų padėti klausytojams suprasti lietuviškų problemų visumą ir tuo pačiu parengti juos taip, kad jie tinkamai orientuotųsi konkrečiose šios srities įvykiuose.

  1. Radijo klausimai

                             Lenkijos lietuvių veikėjai ir lietuviškų organizacijų, skaityklų, bibliotekų, klubų, mokyklų vadovai, Kauno veikssnių sugestuojami, bendradarbiauja su Vilniaus vadavimo sąjunga, organizuodami propagandinių, antilenkiškų Kauno radijo laidų kolektyvinį klausymą.

                             Minėtų lietuviškų institucijų vadovai dažniausiai gyvena toms institucijoms gretimose patalpose ir susirinkimų metu radijo aparatais, kurių jie yra privatūs naudotojai, viešai klausosi kauno radijo stoties laidų. todėl sistemingai plinta destrukcinė Kauno įtaka, dėl kurios slapti Vilniaus vadavimo sąjungos agentai verbuoja vietinius lietuvius bendradarbiauti kaip korespondentus su Kauno radiju ir Vilniaus vadavimo sąjunga.

                             Ligi šiol valstybinė valdžia mažai kišdavosi į šiuos reikalus ir apsiribojo opinijos išdavimu radijo imtuvams įsigyti, pasitarusi su karine valdžia, kai to prašydavo svetimšaliai pasienio zonoje (30 km), kuri apima taip pat ir Vilnių, ir visi pasienio zonos gyventojai 6-7 km ruožu.

                             Siekiant sunorminti tuos reikalus, mano nuomone, ateityje reikia laikytis šių veikimo principų:

                             1) Remiantis Pašto ir telegrafo direkcijos žiniomis apie radijo abonentus, gyvenančius teritorijoje, kur daugumą sudaro lietuviai, nustatyti, pasitarus su karine vadovybe, kuriems asmenims atimti leidimą laikyti lempinius radijo priimtuvus ir po to painformuoti Pašto ir telegrafo direkciją, kad ji įpareigota priimti tai dėmesin.

                             2) Neleisti iš viso įsigyti radijo imtuvų lietuvių tautybės svetimšaliams, gyvenantiems pasienio zonoje, ir visiems lietuviams, nepriklausomai nuo to, kuriai valstybei jie priklauso, jeigu gyvena pasienio zonoje.

                             3) Kol bus sustiprintas Vilniaus radijo stoties galingumas tiek, kad ji galėtų trukdyti klausytis detektoriniais aparatais Kauno radijo stoties, reikia iki minimumo sumažinti detektorinių aparatų skaičių tose vietovėse, kurių nepasiekia Lenkijos radijo stotys ir kurios šiomis sąlygomis klauasosi aparatais vien svetimų radijo stočių.

                             4) Išduodant naujus leidimus radijo aparatams įsigyti Vilniaus mieste, paviete ar valsčiuje, kur didesnis lietuvių procentas, reikia reikalauti, kad administracinė valdžia, susitarusi su karine valdžia, duotų tuo klausimu savo opiniją;

                             5) Tais atvejais, kai užsienio laidų klausomasi kolektyviškai, taikyti 1932 m. kovo 11 dienos „Susirinkimų įstatymo“ 25-tam paragrafe numatytas bausmes. Tuo atveju, kai susirinkime būna mažai žmonių ir dėl to negalima laikyti susirinkimo viešu, taikyti „Susirinkimo įstatytmo“ 20-to paragrafo instrukcijas, kurios leidžia saugumo organams įeiti į patalpą ir  išardyti susirinkimą, jeigu jo tikslas ir eiga prieštarauja baudžiamajai teisei arba gresia saugumui, ramybei ar viešajai tvarkai; nepriklausomai nuo to, ar bus administracinė-baudžiamoji atsakomybė, tokiais atvejais reikia atimti leidimą radijo imtuvus laikyti.

                             „Lietuviškoji valandėlė“ per Vilniaus radiją

                             Siekiant pasipriešinti Lietuvos radijo ir spaudos kenksmingai antilenkiškos propagandos įtakai ir tinkamai aptarti lenkiškas-lietuviškas problemas, Vilniaus radijuje specialiai šiam tikslui įvesta ir centro valdžios subsidijuojama „Lietuviškoji valandėlė“, kurios metu transliuojamos lietuvių ir lenkų kalbomis paskaitos ir pranešimai lietuviškomis temomis.

                             Tačiau „Lietuviškosios valandėlės“ veiklą jau ilgesnį laiką kritikuoja Lietuvos lenkai ir Lenkijos visuomenė. „Lietuviškajai valandėlei“ daromi priekaištai, kad jos laidosse netinkamai traktuojamos lietuvių problemos, nemokšiškai nagrinėjama Lietuvos lenkų problema, kad tos laidos nepatenkina aktualių dabarties reikalavimų ir ne tik nevykdo užplanuotų uždavinių, bet priešingai, lenkų-lietuvių santykiuose sukelia nepageidautiną polemiką, kurios lengvai būtų galima išvengti atitinkamai redaguojant temą.

                             Labai vertindamas propagandinę radijo akciją lietuvių klausimu, manau, kad reikia atitinkamai iš anksto kontroliuoti visus „Lietuviškosios valandėlės“ per Vilniaus radiją transliuojamus pasisakymus, kad kiekviena radijo paskaita lietuvišku klausimu ateityje būtų aprobuojama Vilniaus vaivadijos įstaigos, kaip Vyriausybės politikos vykdytojos vaivadijos teritorijoje.

                             Be to, manau, kad į „Lietuviškąją valandėlę“ reikia įtraukti:

  1. a) specialiass laidas, skirtas aktualiems lietuvių klausimams Lenkijoje;
  2. b) periodines laidas, transliuojamas visoms Lenkijos stotims lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, kurios sintetiškai nagrinėtų ir nušviestų lietuviškų klausimų šiuo metu visumą;
  3. c) literatūrines ir muzikines lietuviškas laidas, kurios Vilniaus radijo programose taptų lietuviams tam tikra kultūrine pramoga, atitrauktų jų dėmesį nuo propagandinių Kauno radijo laidų.

                             Be to, manau, kad Vilniaus vaivadijos įstaiga turi kontroliuoti prelegentų, kalbančių „Lietuviškosios valandėlės“ metu, parinkimą, kad galima būtų išvengti kenksmingų Kauno radijo užsipuolimų prieš asmenis, ir be to, kad Vilniaus vaivadijos įstaiga visais radijo propagandos reikalais palaikytų kontaktą su centro valdžia.

                             Dėl „Lietuviškosios valandėlės“ subsidijavimo galvoju, kad šiai laidai skirtos sumos būtų siunčiamos per man pavaldžią vaivadijos įstaigą.

                             „Lietuviškosios valandėlės“ organizavimo klausimu manau, kad atsakingu „Lietuviškosios valandėlės“ vedėju turi būti paskirtas asmuo, kuris glaudžiai bendradarbiautų su vaivadijos įstaiga.

                             Pagaliau siūlau nustatyti, susitarus su Lenkijos radijo vadovybe, taisykles, pagal kurias Vilniaus radijo programose bus skelbiamos įvairios visų sričių žinios ir paskaitos, kurias atsiunčia Vilniaus vaivadijos įstaigos spaudos skyrius.

                             4.Spaudos klausimai

                             Lenkijos lietuvių mažuma, turėdama septynis įvairius lietuviškus laikraščius, seniai varo planingą spaudos kampaniją, kurios tikslas sukelti vietinėje lietuvių visuomenėje antivalstybines nuotaikas su aiškiomis priešiškomis tendencijomis. Tuo būdu lietuviški laikraščiai (visų pirma, „Vilniaus rytojus“, „Vilniaus žodis“ ir „Lietuviškas baras“) dažnai atvirai pasisako prieš Lenkijos valstybės interesus, piktai pratempdami kauniškosios „Vilniaus vadavimo sąjungos“ skelbiamus lozungus.

                             Negalėdamas daugiau toleruoti tokios padėties, išleidau tam tikrą kiekį potvarkių, kurių tikslas sutramdyti antivalstybinę lietuvių spaudos veiklą, sustiprinti tos spaudos priežiūrą ir sureguliuoti užsienio lietuviškų laikraščių platinimą paštu.

                             1935 m. gruodžio 28 dienos raštuVilniaus miesto starostai išsprendžiau Vilniaus lietuvių spaudos skleidžiamos sugestijos klausimą, kad šalia Lietuvos valstybės yra „Vilniaus kraštas“, lietuvių vadinamas „okupuota Lietuva“. Būtent Vilniaus lietuviškų laikraščių redakcijoms uždraudžiau:

                             1) vartoti antraštes „Iš Nepriklausomos Lietuvos“ ten, kur galima suprasti, kad yra kažkokia kita Lietuva.

                             2) antraštėse ir tekste vartoti žodžius „Vilniaus kraštas“.

                             Be to, pavedžiau Vilniaus miesto starostai suderinti administracinės valdžios poziciją tuo klausimu su prokuratūros pozicija, kad būtų išvengta dažno reiškinio, kai teismai neatsižvelgia į Starostos nutarimus konfiskuoti atskirus lietuviškus spaudinius. Kad administracinė valdžia racionaliai bendradarbieutų lietuvių reikalu su teismais, teismams reikalingas Vyriausybės spaudimas.

                             Norėdamas sustiprinti nelenkiškos, ypač lietuviškos, spaudos priežiūrą, 1936 m. sausio 11 d. (PTT 62/slaptai) rekomendavau Vilniaus miesto starostai, kad, kelis kartus konfiskavus priešvalstybinės veiklos bruožų turintį laikraštį, po kito jo konfiskavimo kreiptųsi į Vilniaus apygardos prokurorą ir siūlytų jį uždaryti. Be to, tame rašte nurodžiau, kad tais atvejais, kai atskiri laikraščiai konfiskuojami už kolektyvo (pvz., „Lietuvių tautinio komiteto“) priimtos rezoliucijos atspausdinimą pažodžiui, reikia kreiptis į Vilniaus apygardos teismo poną Prokurorą siūlant patraukti teismo atsakomybėn ne tik to leidinio atsakingąjį redaktorių, bet taip pat ir redakciją arba priėmusio tą nutarimą kolektyvo prezidiumą. Turėdamas omenyje, kad reikia uždrausti kenksmingą kurstytojišką lietuvių spaudos įtaką Lenkijos lietuvių jaunimui, 1936 m. sausio 13 dienos raštu pavedžiau Vilniaus miesto starostai sustiprinti lietuviškos spaudos jaunimui („Jaunimo draugas“, „Lietuviškas baras“) priežiūrą ir nurodžiau, kad būtų pageidautina uždaryti žurnalą „Lietuviškas baras“, kaip agresyviausią prieš Lenkijos valstybę. Vykdydamas minėtus potvarkius, 1936 m. sausio 13 d.Vilniaus miesto starosta pranešė septynių lietuviškų laikraščių atstovams, kokie valdžios reikalavimai spaudai.

                             Apie tai, kaip ateityje turi reaguoti starostijos valdžia į paštu atsiunčiamą į Lenkiją užsienio lietuvių spaudą, ponams Starostoms nurodžiau raštu (PTT 153/slaptai, 1936 m. sausio 22 d.), kuriuo įsakiau nukreipti pasiūlymus konfiskuoti paštu siunčiamus atskirus užsieninius lietuviškus leidinius į Vilniaus vaivadijos įstaigą net tais atvejais, kai bent viename numeryje ar straipsnyje bus prasižengimo žymių ar aiškių antilenkiškų tendencijų.

                             1935 m. gruodį ir 1936 m. sausį starostijos valdžios konfiskavo šiuos lietuviškus laikraščius: „Vilniaus rytojų“ Nr.101 ir 102 ir „Vilniaus žodį“ Nr.2 ir 4. Be to, starostijos valdžia konfiskavo lenkų kalba Vilniuje leidžiamą laikraštį „Przegląd Wilenski“ Nr.1,2 ir 3, apie kurį pagrįstai spėjama, kad jį subsidijuoja Kauno valdžia, o Vilniaus miesto starostai įsakiau krieptis į prokuratūrą ir siūlyti uždaryti tą laikraštį. Stengsiuosi palaipsniui likviduoti tą Lenkijos lietuvių spaudą, kuri kenks Valstybės interesams ir bus galima juos konfiskuoti.

                             Vilniaus lenkų spauda

                             Siekiant išspręsti Lenkijos lietuvių problemą, reikia sunormuoti Vilniaus lenkų spaudos santykius su ta problema. Trys didesni Vilniaus lenkų laikraščiai, būtent „Kurjer Wilenski“, „Slowo“ ir „Dziennik Wilenski“, lig šiol nesilaiko valstybinės linijos lietuvių klausimu, dažnai net prieštarauja jai.

                             Vyriausybės subsiduojamas „Kurjer Wilenski“ yra visiškoje Vilniaus demokratų regioninės grupės įtakoje. Jų tendencijos lietuvių klausimuartimos tokiai koncepcijai, kuri linkusi spręsti lenkų-lietuvių santykių problemą ar tai sukuriant kantoninę valstybę, susidedančią iš trijų autonominių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kantonų, federacijoje su Lenkijos valstybe, ar tai suteikiant Vilniaus vaivadijai tam tikras autonomines teises.

                             Dėl tokio požiūrio lenkų-lietuvių santykių ir lietuvių padėties Lenkijoje klausimas įgyja „Kurjer Wilenski“ puslapiuose specifinį regioninį atspalvį, nutolstantį nuo oficialios ir kryptingos valstybinės politikos šiuo klausimu; tuo pačiu „Kurjer Wilenski“ redakcijos, kaip Vyriausybės subsiduojamo laikraščio (visi tai žino), pasisakymai skaitytojų būna suprantami ir komentuojami kaip oficialių veiksnių pareiškimai.

                             Nemažiau žalinga, kad „Kurjer Wilenski“ redakcija pastaruoju metu nutyli aktualias lietuviškas problemas, ir dėl to susidaro įspūdis, kad tiek lenkų visuomenės protestai prieš lenkų priespaudą Lietuvoje, tiek administracinės valdžios pastarojo meto priemonės prieš lietuvių mažumą yra kažkas dirbtino, laikino ir neturi centro valdžios pritarimo.

                             Įsitikinęs, kad Vilniaus krašte reikia bent vieno laikraščio, visiškai bendradarbiaujančio su valdžia, ir kuris įgalintų atitinkamai formuoti visuomenės opiniją, kaip to reikalauja lenkų interesai, pasisakau už:

  1. a) ligšiolinės „Kurjer Wilenski“ subsidavimo sistemos reorganizavimą taip, kad tam laikraščiui skiriamos lėšos eitų per Vilniaus vaivadijos įstaigą;
  2. b) „Kurjer Wilenski“ redakcijos atskyrimą nuo Vilniaus demokratų grupės įtakos, iš pagrindų pakeičiant visus redakcijos žmones;
  3. c) „Kurjer Wilenski“ vyriausiojo redaktoriaus posto paskyrimą asmeniui, kuris garantuotų glaudų bendradarbiavimą su vaivadijos įstaiga.

                             Būtinai reikia sustiprinti dviejų kitų redakcijų, būtent „Slowo“ ir „Dziennik Wilenski“ spaudos priežiūrą. Reikia švelninti laikraščio „Slowo“ vešintį individualizmą nušviečiant lenkų-lietuvių santykius, pasireiškiančius kritišku valdžios politikos vertinimu; reikia griežtai priešintis prieš laikraščio „Dziennik Wilenski“ netinkamus straipsnius, aštrinančius lenkų-lietuvių santykius.

                             5.Lietuvių bibliotekos ir skaityklos

                             Privalomas iki šiol 1919 m. vasario 7 dienos „Valstybės viršininko dekretas“ dėl spaustuvių ir spaudinių (1919 m. Lenkijos valstybės teisės žinynas, Nr.14, poz. 146) neatititinka šių dienų poreikių, nes bibliotekas ir skaityklas leidžia atidaryti vien pranešant apie jas (be leidimo), be to, reikalauja, kad vedėjas (administratorius) būtų pilnametis, nuolat gyventų lenkijos valstybėje ir nebūtų teistas.

                             Tiksliai besilaikydama to dekreto, administracinė valdžia galėtų uždrausti atidaryti bibliotekas, skaityklas arba spaustuves ir knygynus tik tuo atveju, kai administratorius neatitinka minėtų sąlygų.

                             Išduodant šiuo metu neigiamus atsakymus dėl naujų lietuviškų bibliotekų ir skaityklų atidarymo, remiamasi, nesant kitos išeities, ne 1919 metų dekretu, bet Draugijų įstatymo instrukcijomis, plačiau jas interpretuojant ir pritaikant tiek bibliotekoms, tiek skaitykloms, kaip atskirų draugijų skyriams.

                             Naujos instrukcijos dėl bibliotekų, skaityklų, knygynų ir spaustuvių turi būti orientuotos į tai, kad leidimus šioms įstaigoms išduotų administracinė valdžia; be to, tų institucijų administratoriai ir savininkai privalo turėti Lenkijos  pilietybę, o administracinė valdžia turi turėti teisę neigiamai išspręsti klausimą, tiek atsižvelgiant į visuomenės saugumą, tvarką ir rimtį, tiek ir tuo atveju, jei nurodytų institucijų atidarymas būtų nenaudingas visuomenei (analogiškas Draugijų įstatymo 20-as paragr., duodantis registracinei valdžiai leisti aidaryti užregistruotas draugijas).

                             Sprendimo teisę šiais klausimais privalo turėti I-os instancijos administracinė valdžia savo nuožiūra.

                             6.Lietuvių katalikų dvasininkija

                             Kaip parodė ligšiolinė patirtis, žalingiausią antivalstybinę veiklą, ypač provincijoje, išvysto lietuviai kunigai.

                             Ne kartą per kelerių metų lietuvio kunigo darbą vienoje parapijoje klebonija virsta prolietuviškos propagandos židiniu, o parapijiečių nuotaikos radikaliai pasikeičia lenkijos valstybės nenaudai.

                             Be kita ko, reikia pažymėti, kad kai kurie lietuviai kunigai (klebonai ir vikarai) iki šiol neturi Lenkijos pilietybės.

                             Tas reiškinys plačiai paplitęs ypač tarp bažnyčios tarnų: zakristijonų, vargonininkų ir pan.

                             Jie yra neaiškios pilietinės priklausomybės, o kai kada net Lietuvos piliečiai.

                             Vaivadijos įstaiga, remiantis mano nurodymais, jau ėmėsi spręsti tiek lietuvių kunigų, tiek bažnytinių tarnų pilietybės ir lojalumo Lenkijos valstybei klausimą.

                             Užmezgiau tiesioginį kontaktą tuo reikalu su arkivyskupu metropolitu kun. Jalbžykovskiu, kuris man tivrtai pažadėjo bendradarbiauti.

                             Kadangi vis dėlto Kanonų teisė ir Konkordatas daugeliu atvejų nepakankami, tai, iškeliant iš tam tikrų parapijų kunigus, reikėjo jau dabar pasinaudoti „Sienų apsaugos įstatymo“ instrukcijomis. Kadangi nėra nurodymų to įstatymo vykdymui, tai iki šiol buvo remtasi pačiu įstatymu ir nusistovėjusia praktika.

                             Išvados

                             Kad šie reikalavimai artimiausiu laiku būtų sunorminti, mano nuomone, būtina:

                             1.) Be atodairos ir greitai pašalinti iš parapijų visus Lenkijos pilietybės neturinčius lietuvių kunigus, vargonininkus, zakristijonus ir pan.

                             2.) Padaryti griežtą politinę lietuvių kunigų – Lenkijos piliečių atranką ir palaipsniui, bet sistemingai kelti juos į kitas parapijas; pirmiausia iškelti žalingiausius, o galiausiai reikia iškeldinti iš parapijų, kur didesnis lietuvių procentas, visus lietuvius kunigus ir atkelti ten lenkus, mokančius lietuvių kalbą ir galinčius be tarpininko bendrauti su savo parapijiečiais.

                             3.)  Kadangi tuo reikalu reikia remtis „Sienų apsaugos įstatymu“, reikia skubiai išleisti to įstatymo vykdymo instrukcijas.

                             4.) Kadangi Vilniaus miestas yra daugelio lietuvių kunigų ir su jais bendraujančių baltarusių kunigų veiklos centras, būtinai reikia griežtai taikyti potvarkį apie draudžiamas zonas; be to, galvoju, kad praktiniais sumetimais reikia žymiai išplėsti ligšiolinę  draudžiamą zoną, įtraukiant į ją tas teritorijas, kur didesnis lietuvių nuošimtis.

                             5.) Kadangi praktikuojamas iki tol lietuvių kunigų kilnojimas iš vienos į kitą tos pačios vyskupystės parapiją, nors ir mažina politinės veiklos efektą, vis dėlto visiškai jo neniveliuoja, tuos lietuvius kunigus – Lenkijos piliečius – būtinai kelti į krašto gilumą arba net į kitas vyskupystes Konkordato nustatyta tvarka.

                             7.Bendradarbiavimas su teismais

                             Iki šiol ne kartą atsitikdavo, ypač kovojant su nelegalia lietuviška mokykla, kad administracinės valdžios ir policijos nukreiptos bylos baigsavosi išteisinimu. Taip pat ir tais atvejais, kai lietuvių veikėjai apskųsdavo teismui administracinės valdžios nuosprendžius (administracine-baudžiamąja tvarka) , teismai dažnai labai sušvelnindavo bausmę.

                             Ši padėtis buvo plačiai aprašyta tiek vietinėje, tiek užsienio lietuvių spaudoje ir buvo nepalankiai atsiliepiama apie lenkų valstybinę administraciją.

                             Todėl, mano nuomone, administracinė valdžia turi būrinai pradėti glaudžiausiai bendradarbiauti su teismais, Teisingumo ministerija ir ieškoti bendros išeities lietuvių klausimu, juo labiau, kad kai kas turi būti specialiai aptarta ir numatyti konkretūs projektai, nekeliantys prieštaravimų tarp teismų ir administracijos.

                             Ypač reiktų suderinti teismo požiūrį į lietuviškų organizacijų veikėjus, kurie vartoja lietuviškus herbus, ženklus ir pan., ir į viešai giedamą Lietuvos valstybinį himną. Kiek man žinoma, tie dalykai iki šiol nėra vienodai sureguliuoti visoje Valstybės teritorijoje.

                             Be to, manau, kad lietuviškoms organizacijoms ir lietuvių tautybės asmenims reikia būtinai kiek galima griežčiau taikyti instrukcijas dėl jų ženklų, uniformų ir pan. nešiojimo.

II.Švietimo klausimai

1.Privačios mokyklos

                             Anksčiau atidarytos privačios lietuvių mokyklos jau kelinti metai sistemingai palaipsniui likviduojamos. Taigi nuolat mažėja Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ ir lietuvių švietimo draugijos „Kultūra“ pradinių mokyklų skaičius. Tai Vilniaus švietimo apygardos, kuri siekia palaipsniui likviduoti ne tik lietuvių, bet ir kitas privačias mokyklas, bendrosios politikos rezultatas.

                             Privačių mokyklų visiško likvidavimo, susijusio su naujų viešųjų  mokyklų  atidarymu, reikalavimų vykdymas susiduria vis dėlto su nemažais sunkumais tiek dėl biudžeto (nes mokyklų valdžia jau šiuo metu neįstengia atidaryti pakankamai pradinių mokyklų ir dėl to daug mokyklinio amžiaus vaikų lieka už mokyklos sienų), tiek dėl įstatymų, nes jie numato, kad viešajai pradinei mokyklai atidaryti reikalingas tam tikras mokinių skaičius, bet kartu leidžia, kad į mokyklą nebūtų toliau kaip 3 kilometrai. Šie du reikalavimai dažnai apsunkina mokyklų atidarymą, kai gyventojų tinklas retas arba kai dideli kaimai išsiskirstę vienkiemiais.

                             Vilniaus švietimo apygardos kuratorija kol kas toleruoja kai kurias lietuviškas privačias pradžios mokyklas su ta sąlyga, kad jos veiks grynai lietuviškose, o ne mišriose su mažesniu lietuvių nuošimčiu vietovėse, kur pastaruoju metu savo dėmesį kreipia lietuvių veikėjai (Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir kt. pavietai).

                             Kalbant apie vietoves, kuriose Kuratorija būtų kol kas linkusi toleruoti privačias lietuviškas pradžios mokyklas, reikia pažymėti, kad mano nuomone, šioms mokykloms veikti tinkamiausios tokios vietovės, kur nėra sąlygų viešajai mokyklai atidaryti (kai neįmanoma sutelkti įstatymu numatyto vaikų skaičiaus 3 km spinduliu nuo mokyklos).

                             Siekdama palaipsniui likviduoti lietuviškas privačias vidurines mokyklas, Kuratorija numato uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją, tam yra pakankamas teisinis pagrindas. Nes toji gimnazija mokslo metų eigoje buvo du kartus neigiamai įvertinta, be to, 1935/36 metų pabaigoje taip pat gaus neigiamą įvertinimą. Kadangi vis dėlto šis sprendimas negali būti praneštas gimnazijos koncešnikui prieš mokslo metų pabaigą kartu su mokyklų valdžios sprendimu gimnaziją uždayti, tai pagal privalomas mokyklų instrukcijas gimnaziją bus galima uždaryti tik 1936/37 mokslo metų pabaigoje.

                             Jei bus reikalinga, Švenčionių lietuvių gimnazija bus uždaryta anksčiau, ir tai bus pateisinta saugumo sumetimais, juo labiau, kad anksčiau toje gimnazijoje buvo antivalstybinės veiklos faktų.

  1. ir 3. Lietuvių kalba valstybinėse mokyklose.

                             Jei mokyklą lanko nora 40 lietuvių vaikų ir ji yra valsčiuje, kuriame pagal 1931 metų surašymo duomenis daugiau kaip 25% lietuvių, reikia taikyti 1924 m. liepos 31 dienos įstatymo instrukcijas ir suteikti pirmenybę dvikalbei mokyklai. Kalbant apie reikalavimą, kad lietuviams vaikams lietuvių kalba būtų laikoma privalomu mokomuoju dalyku ir pan. tose mokyklose, kurioms tas įstatymas netinka, bet kuriose mokosi nemažai lietuvių tautybės jaunimo, reikia pastebėti, kad faktinė padėtis dabar Vilniaus vaivadijos viešosiose pradinėse mokyklose yra, turint omenyje lietuvių troškimą, ne tokia naudinga. Į šį reikalavimą reiktų atsižvelgti vien tiek, kiek reikalinga ir kai yra tinkamos sąlygos, – dėl techninio pobūdžio ir nuogąstaujant, kad lietuvių veikėjai tikriausiai išnaudotų situaciją viešajai lietuvių nuomonei sujudinti ir pritraukti kuo daugiau vaikų į viešąsias lietuvių pradžios mokyklas.

                             4.Auklėjimo ir globos įstaigos

                             Tiek globėjiškos-karitatyvinės (vaikų darželiai, dieninės bei nuolatinės prieglaudos ir pan.), tiek auklėjamosios (ikimokyklinės) lietuvių įstaigos turi būrti prieinamos tik lietuvių tautybės vaims, nes tik taip bus galima užkirsti kelią tokiai padėčiai, kad lietuvių organizacijos įtraukdavo iki šiol į šias įstaigas lenkų bei baltarusių jaunimą. Tėvų tautybę reikia nustatyti taip, kaip dabar tai daro administracinė valdžia, sudaerinus su mokyklų valdžia, priimanti vaikus į lietuvių gimnazijas, t.y. valsčiai tvirtina atitinkamus tėvų pareiškimus, bet, jei toks pareiškimas būna įteiktas lietuvių tautybės asmens, valsčius atsisako jį tvirtinti.

                             Ta proga reikia atkreipti dėmesį į tai, kad neleistinja didinti mokinių skaičių lietuvių globos įstaigose, priimant į jas lietuvius vaikus iš teritorijų, kurios neįeina į Lenkijos Respubliką (dėl to dirbtinai iki šiol didėjo lietuvių mokinių skaičius lenkijoje), juo labiau, kad šis jaunimas, išėjęs mokslą Lenkijoje į Lietuvą dažniausiai negrįždavo.

                             Mano nuomone, reikia kategoriškai pareikalauti, kad minėtos globos įstaigos, nepriklausomai nuo to, ar tos organizacijos įstatai leidžia šias įstaigas atidaryti, kiekvienu atveju turi gauti administracinės valdžios sutikimą, suderintą su mokyklų valdžia. Šios instrukcijos taip pat privalomos veikiančioms iki įiol įstaigoms, kurios anksčiau vis dėlto negavo administracinės valdžios sutikimo joms veikti.

                             Taip pat mokyklų valdžia (mokyklų inspektoratai) duodama leidimą atidaryti vaikų darželį, turi suderinti savo sprendimą su atitinkamo starostos pozicija.

                             Kadangi auklėjimas ir labdarybė dažnai būna tarpusavy glaudžiai susiję, būtina, norint kontroliuoti jų veiklą, nustatyti administracinės valdžios glaudaus bendradarbiavimo su mokyklų valdžia taisykles, pvz., kviesti mokyklų valdžios atstovus į administracinės valdžios atliekamą globos įstaigų (dienines, nuolatines prieglaudas ir pan.) kontrolę.

                             5.Valstybinės vidurinės mokyklos, bursos ir bendrabučiai.

                             Jei Švenčionių lietuvių gimnazija bus likviduota, liks tik viena lietuvių gimnazija Vilniuje, nes remiantis mokyklų instrukcijomis, dėl gero iki tol Vilniaus gimnazijos įvertinimo, nėra teisinio pagrindo ją uždaryti. Didesnio lietuvių mokinių skaičiaus Vilniaus valstybinėse mokyklose nėra, išskyrus amatų mokyklas. mokiniams lietuviams, jei bus žymiai daugiau, pageidautina įvesti jose lietuvių kalbos pamokas.

                             Taip pat lietuvių kalba turi būti įvesta Švenčionių valstybinėje gimnazijoje (ypač likvidavus privačią gimnaziją).

                             Kitose bendrojo lavinimo mokyklose kol kas nematau reikalo įvesti lietuvių kalbos kurso. Kalbant apie tai, pravartu pabrėžti, kad būtų pageidautina paraginti ir dalį lenkų jaunimo mokytis lietuvių kalbos kaip neprivalomo dalyko todėl, kad būtinas tam tikras skaičius asmenų, visiškai lojalių valstybei, bet mokančių lietuvių kalbą, t.y. tokių asmenų, kurie vėliau galėtų dirbti lietuviškų teritorijų valstybinėse ir savivaldybės įstaigose.

                             Būtų labai pageidautina įkurdinti mokslus einantį jaunimą, neskiriant tautybių, bursose ir bendrabučiuose, skirtuose visiems tų mokyklų mokiniams. Tačiau tai gana brangiai kainuoja ir tai dar tik projektuojama.

                             6.Aukštosios mokyklos.

                             Ligšiolinis akademinio lietuvių jaunimo stebėjimas parodė, kad labiausiai jis stengiasi studijuoti Vilniaus Stepono Batoro Universitete, aplenkdamas kitus universitetus; tam turi įtakos visų pirma tai, kad jis pasilieka lietuiškoje aplinkoje ir kad juo betarpiškai rūpinasi Vilniaus lietuvių organizacijos.

                             Tokią padėtį sunku būtų pakeisti, jei lietuvių jaunimui būtų lengvatos stojant į Varšuvos, Krokuvos ir Poznanės aukštąsias mokyklas arba jis gyventų šiuose miestuose ilgesnį laiką. neatrodo, kad dabartinėmis sąlygomis įmanoma būtų pasiekti, kad šie miestai trauktų lietuvių jaunimą. greičiau lietuvių jaunimas vyks į kitus universitetus, mano nuomone, tuomet, kai nebus priimtas į Vilniaus Stepono Batoro universitetą.

                             Todėl, mano manymu, reikėtų suvaržyti arba labai apriboti lietuvių jaunimo įstojimą į Stepono Batoro universitetą, įtraukiant jiems, pvz., stojamuosius egzaminus iš polonistikos bei žinių apie lenkiją ir pan. Tačiau esant stojančio į SBU lietuvių jaunimo nemažai atrankai (neužkertant jam kelio įstoti), reikia skaitytis su tuo, kad sumažėjus Vilniaus akademinio lietuvių jaunimo kiekybei, pagerės, be abejo, jo kokybė.                        

                            7.Mokymas namuose.

                             Mokyklų vadovybė jau įgyvendino principą, kad lietuvių jaunimo, visų pirma, mokyklinio amžiaus, mokymą namuose turi griežtai kontroliuoti mokyklų valdžia ir, kai mokymo mnamuose rezultatai būna nepakankami, šis jaunimas privalo būti užrašytas į artimiausią valdišką pradžios mokyklą. Daugeliu atvejų vis dėlto iškyla nemažai techninio pobūdžio sunkumų, pvz., nėra įstatytmu reikalaujamų sąlygų valdiškai pradžios mokyklai atidaryti.

                             Taip pat laikomasi taisyklės, kad namie mokytis gali tik vienos šeimos nariai, o šeimos sąvoka suprantama siaurąja prasme, dėl to, pvz. dviejų tikrų brolių ar tikrų seserų vaikai (pusbroliai iš tetos arba dėdės pusės) neturi teisės mokytis drauge.

                             8.Vadovėliai.

                             Lietuvių kalbos ir kitų dalykų lietuvių kalba vadovėliai dabar jau ruošiami ir leidžiami mokyklų valdžios iniciatyva ir rūpesčiu. Šis darbas turi tęstis, be to, reiktų specialiai rūpintis, kiek įmanoma, geresniu vadovėlių lygiu ir verte.

                             9.Kursai, bibliotekos ir skaityklos.

                             Apie tai, kaip lietuvių švietimo draugijos atidaro bibliotekas, skaityklas ir kt., aptariau anskčiau, lietuvių draugijų skyriuje.

                             Reikalingas taip pat mokyklų valdžios bendradarbiavimas su administracine valdžia duodant leidimus, o vėliau kontroliuojant vadinamuosius sistemingus kursus (priklausančius mokyklų valdžios kompetencijai), kaip ir nesistemingus (priklausančius administracinės valdžios kompetencijai); be to, pastarieji turi būti kontroliuojami paprastai dalyvaujant mokyklų valdžios atstovui, juo labiau, kad po nesistemingų kursų priedanga faktiškai dažnai dangstosi sistemingi kursai.

  1. Lietuvių kalbos reikalingumas mokykloje.

                             Reikalavimas, kad mokyklose, kurias lanko daugiausia lietuvių jaunimas, būtų bent vienas lietuvių kalbą neblogai mokantis mokytojas, galės būti įgyveendintas palaipsniui, tiek, kiek mokytojai lenkai išmoks lietuvių kalbą; daug prie to prisideda lietuvių kalbos kaip privalomo dalyko įvedimas Vilniaus ir Švenčionių mokytojų seminarijose, o vėliau numatyta taip pat įvesti šią kalbą pedagoginiuose licėjuose.

                             Siekiant paskatinti lenkų jaunimą, mokytojų seminarijose besimokantį lietuvių kalbos, visapusiškiau ją išmokti, laikyčiau, jog reikalinga, kad Vilniaus švietimo apygardos kuratorija skirtų pažangiausiems mokiniams (mokinėms) stipendiją.

                             Tokios pat stipendijos, mano nuomone, turėtų būti skiriamos už pažangą besimokantiems lietuvių kalbos klierikams lenkams – Vilniaus dvasinės Romos katalikų seminarijos auklėtiniams.

                             Taip pat pageidautina, kad būtų įmanoma tam tikrai Lietuvos lenkų jaunimo daliai, ištremtai už patriotinę veiklą, studijuoti aukštosiose lenkijos mokyklose, skiriant žymesniems asmenims stipendijas, numatant, kad jeigu, baigus studijas, negalėtų grįžti į lietuvą, pasiliktų Lenkijoje ir dirbtų valstybės administracijoje, kur lietuviai sudaro didesnį nuošimtį.

                                                                                                                                                                                                                                                                                              Vaivada

                                                                                                                                                                                                                                                                  Liudvik Bocianski

                                                                                                                                                                                                                                                              Vilniaus vaivada

Lietuvos rytai, sud. K.Garšva, L.Grumadienė, Vilnius, 1993 p.399-415

[1]LMAVB RS f.67 b.95 l.5

[1]ibid., l.4

[1]ibid., l.9

[1]ibid., l.9

[1]ibid., l.8

[1]ibid., l.7

[1]ibid., l.6

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.40

[1]LMAVB RS f.67 b.39 d.2 l.9

[1]ibid., l.3

[1]ibid., l.10

[1]ibid., l.8

[1]ibid., l.8

[1]ibid., l.1, 1v., 2.

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.40

[1]LMAVB RS f.67 b.39 d.2 l.7

[1]ibid., l.6, 6v.,

[1]ibid., l.5

[1]ibid., l.4, 4v.,

[1]LMAVB RS f.67 b.39 d.1 l.3

[1]ibid., l.3

[1]ibid., l.2

[1]ibid., l.1

[1]LMAVB RS f.67 b.34 l.11

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.43

[1]LMAVB RS f.67 b.34 l.20

[1]ibid., l.1

[1]ibid., l.5

[1]ibid., l.1

[1]ibid. l.16

[1]ibid., l.15

[1]ibid., l.6

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.43

[1] LMAVB RS f.67 b.34 l.2, 2v.,

[1]ibid., l.13

[1]ibid., l.13

[1]ibid., l.14a.

[1]ibid., l.3, 3v.,

Straipsnyje „Lietuvių švietimas Vilniaus krašte nuo 1920 iki 1939 metų“ rašoma apie rytų Lietuvos vietinių gyventojų švietimą daugiausia 1920-1939 metais. Straipsnis yra aktualus – 2013 metų sausio 31 dieną minėjome Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 100 metų sukaktį. Be to, atskleidžiamos iki šiol nežinomos, svarbios detalės lietuvių kalbos, švietimo, valstybės, rezistencijos istorijai. Daugelis galbūt pirmą kartą sužinos apie 20 amžiaus pirmosios pusės kultūrinį genocidą, kurį kentė dabar jau mirę tautiečiai, atkuriamos valstybės švietimo įstaigos okupuotoje jos dalyje.

Tie duomenys reikalingi ir rytų Lietuvos mokykloms, bibliotekoms: liudija, kada jos įkurtos, kokiomis sąlygomis dirbo, kokia buvo jų naikinimo metodika. Tai yra ir lietuvių kalbos, kultūros istorijos dalis, nurodo seniausios indoeuropiečių kultūros židinius prieš 90 metų, kurių dabar nebėra arba kurie nyksta (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai ir t.t.), o kuriems yra iškilę egzistencijos sumkumai (Gervėčiai, Pelesa), kurie buvo net ir sustiprėję (Poškonys, Marijampolis). 

Vietinių lenkų ignoruota lietuviška eisena Maišiagaloje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Raktažodžiai

Lietuvių švietimas Rytų Lietuvoje, Vilniaus kraštas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla, bendradarbiavimas su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913-1939 metais įkurtos mokyklos, skyriai ir skaityklos, draugijos darbo priklausomybė nuo Lenkijos okupacinio režimo.

Annotation

In the article „Lithuanian education in Vilnius distict 1920-1939“ is described education of local people in Eastern Lithuania, mostly in 1920-1939. The theme of the article is actual and welltimed, because on January 31, 2013 we shall commemorate 100 years anniversary of the Lithuanian education society „Rytas“. In the article are shown some unknown and important details for the history of Lithuanian language, education, state and resistance. Many people, may be for the first time, will find information about cultural genocide in the first half on the 20th century, whitch were to suffer now already dead Lithuanians and the new opened state educational offices in the occupied part of the Lithuanian state. These data are necessary for the schools and libraries of Eastern Lithuania: they evidence when those schools were opened, under what conditions they worked, what were the methods of closing them. This is a part of history of Lithuanian language and culture, show the focuses of the oldest Indo-European culture 90 years ago, which already don´t exist, or are disappearing (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai and others), or such, which undergo difficulties of existing (Gervėčiai, Pelesa), some even became stronger (Poškonys, Marijampolis).

Keywords

Lithuanian education in Eastern Lithuania, Vilnius district, activities of the Lithuanian education society „Rytas“, cooperation with the created earlier or already existing societies of the Lithuanian education, schools created by the Lithuanian education society „Rytas“ in 1913-1939, departments and reading rooms, dependence of the work of society on the Polish occupation regime.

Straipsnio tyrimo objektas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ politiškai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Remiantis Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskų bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ medžiaga (F.67), siekiama rekonstruoti jos 19131939 metais vykdytą veiklą Vilniaus krašte. 

Puoselėti lietuvybę Vilniaus krašte nėra lengva ir šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įvadas

Lietuvių švietimas Vilniaus krašte 1913 – 1939 metais nėra nauja tema, tik iki šiol istoriografijoje labiau akcentuojama 1920 – 1939 metų laikotarpio politinių įvykių fone, kada 1920 10 09 Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo Liucjano Želigovskio okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą. Buvo įkurtas kitų Europos valstybių nepripažintas valstybinis darinys, gyvavęs 1920 – 1922 metais (vadinamoji Vidurio Lietuva), pastarojo seimo sprendimu „įteisintas“ Lenkijos valdymas, trukęs iki 1939 metų. Šiame straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, nagrinėjamas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ veikė šiuo politiškai sudėtingu laikotarpiu Vilniaus krašte, kai kuriais atvejais bendradarbiaudama su kitomis („Saulės“, Šv. Kazimiero) lietuvių švietimo draugijomis. Darbe keliama prielaida: ar  siekdama savo užsibrėžtų tikslų – per savo organizacinį tinklą šviesti lietuvius Vilniaus krašte lietuvių švietimo draugija „Rytas“ bendradarbiavo su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis. Darbo uždaviniai: 1) atskleisti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatuose numatytų tikslų įgyvendinimą, švietimo padėtį Vilniaus krašte; 2) nustatyti, kiek ir kokiose Rytų Lietuvos vietovėse Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais įkūrė mokyklų, skyrių ir skaityklų, t.p. ar nebuvo jų kitose Lietuvos dalyse, kur galimai bendradarbiauta su kitų lietuvių švietimo draugijų atstovais, 3) aprašyti „Ryto“  draugijos darbo priklausomybę nuo valdžios, t.y. nuo okupacinio režimo.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1913−1920 metais

Nuo 1911 metų spalio 6 dienos V. Mirono, A. Petrulio, J. Novickio iniciatyva pradėto leisti Vilniaus krašto lietuviams skirto laikraščio „Aušra“ (redaktoriai: 1911−1914 ir 1915 metais P. Kraujalis, 1914−1915 metais J. Bakšys ir 1919 metais − J. Stankevičius) „suvažiavimuose paaiškėjo, kad Vilniaus kraštui reikia atskiros draugijos mokykloms steigti ir švietimo darbui plėsti[i], kuri rūpintųsi lenkinamų lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymu. Esama padėtis Vilniaus lietuvių inteligentų tenkinti negalėjo: nesant oficialaus švietimo lietuvių kalba, rytų Lietuvai grėsė nutautėjimas. Kunigas P. Kraujalis apie lietuvių švietimo padėtį, buvusią prieš draugijos įkūrimą Vilniaus krašte, straipsnyje „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“rašė: „Turėjo jau Kauno gubernijos lietuviai švietimo draugiją „Saulę“, suvalkiečiai turėjo „Žiburį“ − tik Vilniaus gubernijos lietuviai iki šiol gyveno be jokios draugijos*. Bet ir mūsų gyvenime buvo nemažas skirtumas: kauniškiai ir suvalkiečiai turėjo savo vaikams mokyti mokyklas, mes gi jei ir mokinome, tai slaptai, kad niekas nežinotų, kad policija neprikibtų“[ii].

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Siekdami, kad Vilniaus krašte būtų įsteigta draugija, galinti rūpintis lietuvių švietimu, analogiška esančioms Kauno ir Suvalkų gubernijose, Vilniaus lietuvių inteligentai pradėjo rūpintis organizaciniu darbu: 1912 metais parengti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatai (patvirtinti 1913 metais; V.Martinkėno pateiktais duomenimis, įstatus 1912 metų lapkričio 29 d. patvirtino Rusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Zolotoriovas), nurodytas tikslas − plėtoti katalikybe ir lietuvybe grindžiamą švietimo veiklą tarp Vilniaus gubernijos lietuvių. Jos funkcijos buvo steigti ir išlaikyti pradines mokyklas, rašto mokyklas suaugusiesiems, mokytojų seminariją ir kt. vidurinio mokymo įstaigas, knygynus ir skaityklas[iii]. Pagaliau, 1913 metų sausio 31 dieną Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje įvyko steigiamasis „Ryto“ susirinkimas. Susirinkimui primininkavo J. Basanavičius, sekretoriavo L. Gira. Buvo išrinkti 7 valdybos nariai: kun. J. Kukta, kun.V. Mironas, L. Gira, kun. J. Steponavičius, kun. A. Petrulis, J. Basanavičius, J. Kairiūkštis ir du kandidatai − A. Smetona, kun. K. Maliukevičius.[iv] Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ sekretorius L. Gira 1913 metų vasario 6 dieną laikraštyje „Viltis“ išdėstė savo mintis apie naująją švietimo organizaciją, numatė galimas bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis veiklos gaires: „….Kalbėdamas apie „Rytą“, negaliu nepaminėti dar dviejų organizacijų, artimų savo tikslais ir pakraipa. Tai vadinamasis „Kun. J. Tumo fondas rytiečiams šviesti“ ir „Aušros“ laikraštis. Abi tos organizacijos taip pat dar labai jaunos, ir abi labai svarbios. Abi tos organizacijos, dirbusios iki šiol tautos švietimo darbą skyrium ir nelabai gal sistemingai, turėtų dar labiau susispiesti, kaip ir susilieti su „Rytu“. Skiriamoje vilniečiams ir labiausiai tarp jų platinamoje „Aušroje“, − žinoma, jei ji eitų geru keliu, švietimo draugija rastų tinkamiausią savo populiarintoją ir kelio skynėją, o taip pat, šviesdama sodžių, skintų kelią mūsų laikraščiams. „Fondas“, turėdamas jau ligi dviejų tūkstančių rublių ir į kelioliką tūkstančių knygų−knygelių, būtų labai stipri parama „Rytui“ jo darbų pradžioje, pats gi „Rytas“ turėtų geriausią paliudijimą lietuvių visuomenei, kad yra gyvas ir reikalingas. Kaip, kokiais pagrindais, kiek turėtų susiartinti tos trys organizacijos − tai jau kitas dalykas, tai jau tų organizacijų vedėjų dalykas.“[v]

Tik įsikūrusi švietimo draugija „Rytas“ per Vilniaus gubernijos lietuvių spaudą − laikraščius „Aušra“, „Viltis“ pradėjo energingai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus − savo skaitytojus informavo apie naujos Lietuvos rytuose veiklą pradėsiančios švietimo draugijos įsikūrimą, ragino juos tapti draugijos nariais, steigti skyrius[vi], pačiai švietimo draugija „Rytas“ patarė bendradarbiauti su giminingomis, turinčiomis tuos pačius tikslus − šviesti lietuvius Lietuvos rytuose, organizacijomis[vii]. Toks bendradarbiavimas iš tikrųjų vyko − apie švietimo draugijos „Rytas“ veiklą 1913−1915 metais rašė Vilniuje leidžiami laikraščiai „Aušra“, „Viltis“, 1913−1914 metais Seinuose leidžiamas „Šaltinis“. 1914 metais prie šio darbo prisidėjo „Lietuvos žinios“, „Vienybė“, 1915 − „Lietuvos ūkininkas“, 1917 − „Lietuvos Aidas“, „Tėvynės sargas“. 

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Iki mūsų dienų išliko tik dalis švietimo draugijos „Rytas“ įkurtų skyrių dokumentų. Spragas šiek tiek gali kompensuoti tiriamojo laikotarpio spaudoje esanti informacija apie švietimo draugijos „Rytas“ skyrių veiklą. Pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 metais Bagaslaviškyje, Brokaraistyje, Dieveniškėse, Darsūniškyje, Dūkšte, Gilūtose, Guntauninkuose, Kaišiadoryse, Kietaviškėse, Koncypolėje, Labanore, Mielagėnuose, Palūšėje, Perlojoje, Pivašiūnuose, Rūdiškėse, Semeliškėse, Švenčionėliuose buvo įkurti skyriai[viii], 1914 ir 1915 metais Giedraičiuose, Merkinėje ir Kaltinėnuose[ix]. Turint omenyje, kad švietimo draugijos „Rytas“ archyvas išlikęs nepilnas, taip pat atsižvelgiant į 1913 metais periodinėje lietuvių spaudoje paskelbtus švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtų skyrių sąrašus[x] (iki 1913 metų gruodžio mėnesio pabaigos Vilniaus gubernijoje buvo įkurta 31 skyrius: 1) Vilniaus I, 2) Švenčionėlių, 3)Valkininkų, 4) Labanoro, 5) Palūšės, 6) Gilūtų, 7) Kietaviškių, 8) Kaltinėnų, 9) Pivašiūnų,

10) Vilniaus II, 11) Koncypolės, 12) Rūdiškių, 13) Šešuolių, 14) Merkinės,

15) Guntauninkų, 16) Alytaus, 17) Semeliškių, 18) Kargaudų, 19) Paąžuolės,

20) Nemunaičio, 21) Linkmenų, 22) Dieveniškių, 23) Kaišiadorių, 24) Mielagėnų,

25) Vilniaus III, 26 ) Švenčionių, 27) Brokaraisčių, 28) Nemaniūnų, 29) Mustinėnų (gal Musninkų? Aut. past.), 30) Bagaslaviškio, 31) Perlojos**), galima teigti, kad Merkinės ir Kaltinėnų skyriai buvo įkurti ne 1914 ir 1915, o abu 1913 metais. Pelesos, Vigonių (ir „Šaltinio“ skelbtame sąraše jau anksčiau minėtas Kargaudų) skyriai buvo įkurti 1913 metais Rodūnės kunigo, vikaro J. Breivos iniciatyva.[xi] 1914−1915 metų laikotarpiu galėjo būti įkurti skyriai šiose vietovėse: Darsūniškyje, Kabeliuose, Strūnaičiuose ir Dusmenyse.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Apie švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtus skyrius Vincas Martinkėnas rašo: „Iš draugijos pirmininko pranešimo matyti, kad jau veikė 36 draugijos skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose, Labanore, Palūšėje, Adutiškyje, Gilūtose, Kietaviškėse, Kaltanėnuose, Pivašiūnuose, Koncypolėje, Rūdiškėse, Šešuoliuose, Merkinėje, Guntauninkuose, Alytuje, Semeliškėse, Kargauduose, Paąžuolėje, Nemunaityje, Kaišiadoryse, Mielagėnuose, Švenčionyse, Brokaraistyje, Nemaniūnuose, Mustinėnuose, Bagaslaviškyje, Perlojoje, Darsūniškyje, Pelesoje, Kabeliuose, Strūnaityje, Vigonyse ir Dusmenyse.“[xii] Greičiausiai Vincas Martinkėnas naudojosi švietimo draugijos „Rytas“ 1913 metų steigimo ir visuotinių susirinkimų protokolais nuo 1914 metų (LMAVB RS F.67 B.307) arba bent jau 1914 metų kovo 12 dienos „Vilties“ laikraštyje paskelbtu švietimo draugijos „Rytas“ sekretoriaus Liudo Giros vedamuoju straipsniu „Visuotinis „Ryto“ susirinkimas“.[xiii] Jame esantis draugijos įkurtų skyrių sąrašas sudaro ne 36, o 37 pozicijas ir dalinai atitinka V.Martinkėno paskelbtąjį.   Skirtumas tarp šių sąrašų tas, kad pastarasis nemini Dieveniškių ir Linkmenų skyrių. Vietoje jų kažkodėl atsiranda Adutiškio skyrius (kad toks 1913 ar 1914 metais būtų įkurtas, kol kas nepavyko aptikti jokių duomenų). Švietimo draugijos „Rytas“ neapsiribojo vien skyrių steigimu: pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 ir 1914 metais įkurta skaityklų Kietaviškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Palūšėje, Švenčionėliuose ir Molėtuose[xiv],  1913 metais − Dieveniškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Paąžuoliuose, Perlojoje, Švenčionėliuose, Valkininkuose, 1914 metais − Strūnaityje,

1915 metais − Kaltinėnuose mokyklų[xv].

Vokiečių kariuomenė 1915 metų spalio mėnesį okupavo Vilnių. 1915 metų lapkričio − gruodžio ir 1916 metų sausio − vasario mėnesiais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje pradėjo gauti pranešimų, kad Aleksote[xvi], Aluntoje[xvii], Aukštadvaryje[xviii], Biržuose[xix], Bagaslaviškyje[xx], Bubiuose[xxi], Dainavoje[xxii], Dargužiuose[xxiii], Dauguose[xxiv], Daukšiuose[xxv], Dubičiuose[xxvi], Dubingiuose[xxvii], Eišiškėse[xxviii], Gervėčiuose[xxix], Giedraičiuose[xxx], Jonavoje[xxxi], Joniškyje[xxxii], Kalesninkuose[xxxiii], Kietaviškėse[xxxiv], Leliūnuose[xxxv], Lioliuose[xxxvi], Molėtuose[xxxvii], Marcinkonyse[xxxviii], Merkinėje[xxxix], Musninkuose[xl], Nočioje[xli], Paliakėlėje[xlii], Palomenėje[xliii], Pilviškiuose[xliv], Punioje[xlv], Ratnyčioje[xlvi], Rodūnioje[xlvii], Rudnioje[xlviii], Rumšiškėse[xlix], Simne[l], Skiemonyse[li], Stakliškėse[lii], Semeliškėse[liii], Širvintose[liv], Šumske[lv], Telšiuose[lvi], Ukmergėje[lvii], Utenoje[lviii], Valkininkuose[lix], Varėnoje[lx], Veisiejuose[lxi], Vėžionyse[lxii], Videniuose[lxiii], Višakio Rūdoje[lxiv], Žąsliuose[lxv], Žiežmariuose[lxvi] reikalingos mokyklos, mokytojai arba juos galintys pavaduoti asmenys − „daraktoriai“. Atsižvelgdama į gautus prašymus, jei tik buvo galimybė (ne visus prašymus, stokojant kvalifikuotų „daraktorių“ arba mokytojų buvo galima patenkinti) į esančias mokyklas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba skyrė savo Vilniuje organizuotų pedagoginių kursų studentus, galinčius būti „daraktoriais“ ir absolventus − mokytojais, kitų švietimo draugijų studentus (pvz. „Saulės“ draugijos kursantą Vilkicką skyrė į Bubių mokyklą; tai liudija apie švietimo draugijų tarpusavio bendradarbiavimą).

Pranešėjai lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybą taip pat informavo apie padėtį, nuveiktus darbus Alsėdžiuose[lxvii], Anykščiuose[lxviii], Balbieriškyje[lxix], Butrimonyse[lxx], Čiobiškyje[lxxi], Gelvonuose[lxxii], Gižuose[lxxiii], Griškabūdyje[lxxiv], Gruzdžiuose[lxxv], Inturkėje[lxxvi], Kaišiadoryse[lxxvii], Kebliuose[lxxviii], Kelmėje[lxxix], Kražiuose[lxxx], Krokialaukyje[lxxxi], Krosnoje[lxxxii], Kučiūnuose[lxxxiii], Kurkliuose[lxxxiv], Laižuvoje[lxxxv], Lauksodyje[lxxxvi], Leipalingyje[lxxxvii], Lygumuose[lxxxviii], Lukšiuose[lxxxix], Mažeikiuose[xc], Meškuičiuose[xci], Meteliuose[xcii], Mitkaičiuose[xciii], Naniškyje[xciv], Nemunaityje[xcv], Nerimdaičiuose[xcvi], Nevarėnuose,[xcvii] Papilėje[xcviii], Pavandenyje,[xcix] Pievėnuose[c], Sedoje[ci], Seinuose[cii], Sintautuose[ciii], Skriaudžiuose[civ], Stačiūnuose[cv], Šakiuose[cvi], Šaukėnuose[cvii], Šešuoliuose[cviii], Šiaudinėje[cix], Šiauliuose[cx], Šilėnuose[cxi], Tryškiuose[cxii], Užventyje[cxiii], Vaiguvoje[cxiv], Varniuose[cxv], Veiveriuose[cxvi], Videniuose[cxvii], Viekšniuose[cxviii], Viešvėnuose[cxix], Vilkaviškyje[cxx].

1917 metais Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje gavo pranešimą, kad Beištrakiuose, Gudenoje, Kaišiadoryse, Miežionyse, Vilionyse, Vilkiškiuose, Giniūnuose ir Krūminiuose įkurtos mokyklos.[cxxi] Dargužių, Gėlūnų, Giraitės, Kalesninkų, Krivilių, Lynežerio mokyklos tęsė veiklą,[cxxii] Kargauduose, Marijampolyje buvo atkurtos.[cxxiii]

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1920−1939 metais

Nors lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis nebuvo lengva jau nuo 1920 spalio 9, kada Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo L. Želigovskio, okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą, reikia pripažinti, kad iki 1923 „Rytas“ pats steigdavo mokyklas ir skirdavo mokytojus, o tik paskui pranešdavo valdžios pareigūnams[cxxiv]. 1920 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė mokyklas Giriose, Jurgelionyse, Kalesninkuose, Kampuočiuose, Voriškėse, 1921 − Gaigaliuose, Galčiūnuose, Giniūnuose, Kaziuliuose, Knistuškėse, Krūminiuose, Didžiuosiuose Kužiuose, Lynežeryje, Maciučiuose, Marcinkonyse, Marijampolyje  (Vilniaus apskrityje), Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Zasečiuje, 1922 − Dainavoje, Daržininkuose, Dūkšte, Gėliūnuose (Gervėčių vlsč.), Gervėčiuose, Giraitėje, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamarūnuose, Lieponyse, Lygūnuose, Naujadvaryje, Pamerkiuose, Pelegrindoje, Pelesoje,  Rimdžiūnuose, Sklodonyse, Strielčiuose, Šarkiškėse, Vydeniuose, Žižmuose.

1920  metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Kalesninkuose,

1921 − Gervėčiuose, Mockose, 1922 − Dūkšte, Gaigaliuose, Giriose, Marcinkonyse, Pelesoje, Vydeniuose.

Maišiagalos gyventojai ignoravo ir šią improvizuotą lietuvių eiseną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikrieji lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ vargai prasidėjo nuo 1923 metų ir kasmet Lenkijos valdžios, siekusios įvykdyti užsibrėžto tikslą − sulenkinti Vilniaus krašto gyventojus, spaudimas draugijai stiprėjo. Pirmiausia, nuo 1923 metų Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (įstaiga, prižiūrinti mokyklų veiklą, maždaug atitinkanti dab. Švietimo m-jos skyrius)  ėmė reikalauti koncesijų (leidimų) mokykloms. Jų reikėdavo gauti atskirai kiekvienai mokyklai ir galiodavo ji metus (tik nuo 1927−1928 metų kuratorija pradėjo duoti neterminuotas koncesijas)[cxxv].

Antra, tai, kad būdavo gaunama koncesija, dar nieko nereikšdavo. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  vadovybei buvo paaiškinta, kad, gavus koncesiją, mokykloje darbo pradėti negalima, kol valdžia nepatvirtins mokytojo. Patvirtintas galėjo būti tik mokytojas, turintis Lenkijos pilietybę. 1924−1925 metais ėmė reikalauti politinės ištikimybės įrodymo, t.y. moralybės liudijimo (świadectwo moralności). Tą keistokai vadinamą dokumentą valdžia retai kam išduodavo. Nuo 1925-1926 valdžia ėmė atkakliai reikalauti, kad mokytojai būtų reikiamo išsilavinimo. Pagaliau valdžia pradėjo kibti prie vadovėlių[cxxvi]

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oficialių pretekstų ir priemonių varžyti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą Lenkijos valdžiai užteko. Vis dėlto lietuvių švietimo draugija „Rytas“ savo mokyklas 1923 metais įkūrė  Barčiuose, Bieliūnuose, Bikėnuose,  Biliuose, Čebatoriuose, Čižiūnuose (Valkininkų), Senuosiuose Druskininkuose, Kalviškėse, Kapiniškiuose, Kargauduose, Kiniūnuose, Klepočiuose, Kuršiuose, Lozoriškėje, Mardasave, Margionyse, Senajame Naniškyje, Paąžuolėje, Papiškėse, Plikiuose, Randamonyse, Ratnyčioje, Smilginiuose, Šklėriuose, Tiltuose, Trinapolyje, Vilniuje (Aušros gatvė 12, Literatų gatvė 11), 1924 − Begunave, Beržininkuose, Bieliūnuose (Rodūnės), Čižiūnuose, Mašnyčioje, Mergežeryje, Musteikoje, Poškonyse, Pažemiškyje, Puškarnėje, Šiudainiuose, Vaikšteniuose, Vaišniuose, 1925 − Bieniūnuose, Dargužiuose, Didžiuliuose, Gėliūnuose (Valkininkų vlsč.), Juoduosiuose Kalviuose, Kaniūkuose (Lydos apskrityje), Pavalakėje, Ramaškonyse, Scilgūnuose, Švendubrėje, Šuma-Krokšlyje, Užublendžiuose, Valkininkuose,Vigonyse, Zabarninkuose, 1926 − Bižuose, Dubiniuose, Grūte, Jundziliškėse, Kaniūkuose (Vilniaus apskrityje), Kašėtose, Keižiuose, Krukliuose, Latežeryje, Mančiagiryje, Neravuose, Paditvyje, Paliūnuose, Penciniškėse, Piliūnuose, Rudnioje, Tusamonyse, Viečiūnuose, Žiuruose, 1927 − Bajoruose, Dzegcioruose, Paraistyje, Piliakalnyje, Pašalčiuose, Šalakundžiuose,

1928 − Ciesliukiškėje, Kaniaukoje, Naujasėdyje, Pabaronėje, Pirčiupiuose, Žagariuose, 1929 − Balčininkėliuose, Biekšiuose, Butvydonyse, Giražeryje, Grybašiuose, Paliūnuose (Rodūnės valsčiuje), Stanišiuose, Švenčionėliuose, 1930 − Gudininkuose, Vilkapėdžiuose, 1931 − Leliušiuose, Paikabalyje, 1932 − Vaičiuliškėje.

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Antalgiuose, Daukšiuose, Krūminiuose, Mištūnuose, Papiškėse, Rudnioje, 1924 − Dubičiuose, Lynežeryje, Mašnyčioje, Miciūnuose, Pamerkyje, Petrikuose, Randamonyse, Rimdžiūnuose, 1925 − Giraitėje, Kaziuliuose, Knistuškėje, Kuršiuose, Margionyse, Naujadvaryje,  Navinykuose, Neravuose, Nieravuose, Pavalakėje, Ratnyčioje, Šlynakiemyje, Vaitakiemyje, 1926 − Dubiniuose, Kalviškiuose, Padzitvyje, Paliūnuose, Vieciūnuose, Zabarninkuose, ~1928 − Dzegcioriuose, 1927− Žagariuose,

1929 − Modziūnuose, Vilkapėdžiuose,1930 − Drucminuose, 1931 − Kampuočiuose, Pirčiupiuose, Vidugiriuose, 1933 − Aradnykuose, Noškūnuose, Punske, Radziučiuose, Ramučiuose, Strežiūnyse, Tverečiuje, 1934 − Buckūnuose, Ciesliukiškėse, Čebatoriuose, Giniūnuose, Rekučiuose, Šalčininkuose, 1935 − Zervynose, 1936 − Klaišiuose, Leliušiuose, Miliūnuose, 1939 − Dotinėnuose, Gavreliuose, Grybuose, Juodiškiuose, Klevuose, Kraivėnuose, Kriviliuose, Krokšliuose, Kunigiškėje, Lumbiuose, Miežionėliuose, Novasialkuose, Oškiniuose, Pavainikėje, Rašačiuose, Rimašiuose, Rubežankoje ir Naujasėdėje, Sankūruose, Senose Naniškėse, Senuose Ramonyse, Svilionyse, Urkionyse, Veikūnuose ir Vėjinėje I-II. Įdomus faktas: 1928 metų vasario 12 dienos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo protokole pažymėta, kad nėra prasmės organizuoti skyrių, kadangi tuo rūpinasi Šv. Kazimiero draugija.[cxxvii]

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skaityklas Lozoriškėje,

1925 −  Kiškiuose, ~1928 − Galčiūnuose ~1930 − Liubartuose, Vydeniuose,

1931 − Giriose, 1932 − Bieliūnuose, Bieniūnuose, Biliuose, Butvidonyse, Čižiūnuose Dargužiuose, Damošiuose, Dubičiuose, Geliūnuose, Gervelėse, Giraitėje, Giražeryje, Jasaučiznoje, Kaniaukoje, Kaniūkuose, Kašetose, Krūminiuose, Miciūnuose, Naujadvaryje, Piliakalnyje, Pirčiupiuose, Pošalčiuose, Ramaškonyse, Vigonyse,

1933 − Čaglikuose, Darželiuose, Driškūnuose, Dubininkuose, Dubiniuose, Gaigaliuose, Grūtoje, Kaltanėnuose, Kapiniškėse, Kargauduose, Kaziuliuose, Kmelninkuose, Kriviliuose, Kupčeliuose, Latežeryje, Leliušiuose, Linkmenyse, Maciučiuose, Marcinkonyse, Miciūnuose, Mockose, Naujasėdyje, Noškūnuose, Pavalakėje, Pelegrindoje, Pelesoje, Petkūniškiuose, Petrikuose, Plikiuose, Puvočiuose, Radziučiuose, Ramučiuose, Ratnyčioje, Rimdžiūnuose, Senuosiuose Druskininkuose, Stanišiuose, Strėžiūnuose, Strielčiuose, Ščeglikuose, Zabarninkuose, 1934 − Agradnykuose, Čižiūnuose, Bebrėnuose, Didžiuliuose, Juciūnuose, Kalviškėse, Kavoliuose, Krukliuose, Lazdūnuose, Paberžėje, Randamonyse, 1935 − Antasarėje, Butrimonyse, Ciesliukiškėje, Čebatoriuose, Dzegcioruose, Jakėnuose, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamorūnuose, Kaniavoje, Mantautuose, Margionyse, Mašnyčioje, Mažėnuose, Musteikoje, Neravuose Obolykščiuose, Paditvyje, Panočiuose, Pažemiškiuose, Punske, Reškutėnuose, Rupinskiuose, Stašionyse, Šklėriuose, Šumoje, Tiltuose, Valatkiškėse, Vieciūnuose, Žagaruose, 1936 − Jacūnuose,Vaisevičiuose, 1939 − Daukšiuose.

Kokie „geri“ buvo lenkų valdžios santykiai su lietuvių švietimo draugija „Rytas“, puikiai iliustruoja pastarosios organizacijos kasmetinių visuotinių susirinkimų protokolai (jų kalba – redaguota). Iš juose esančių išsamių duomenų apie 1925-1938 metais Lenkijos valdžios vykdytas kultūrines represijas, nukreiptas prieš Vilniaus krašto lietuvių siekį mokytis gimtąja kalba, pateikiame svarbiausius faktus.

Apie „Ryto“ padėtį 1925 metais referavo lietuvių švietimo draugijos atstovai iš įvairių vietovių. Atstovas iš Kalesninkų[cxxviii], kunigas Pieška papasakojo, kad Lydos apskrityje mokyklų inspektoriaus tarnyba (inspektoratas) stengėsi įsteigti lenkiškas mokyklas vietoje lietuviškų, pavyzdžiui Pelesoje[cxxix], Rudnioje[cxxx], kur vietoje lietuviškų mokyklų įsteigė lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba.  Atstovas iš Krūminių[cxxxi] dėkojo „Ryto“ draugijai už įsteigtas mokyklas. Barčių[cxxxii] atstovai pranešė apie mokyklą ir įteiktas deklaracijas, taip pat, kad inspektorius prikalbinėjo žmonės mokyti vaikus lenkiškai. Seiniškių atstovė pranešė, kad jų krašte „Ryto“ mokyklų nėra ir prašė, kad „Rytas“ pasirūpintų jų įsteigti[cxxxiii]. Pranešta apie Dainavą (Varėnos vlsč.), kad inspektorius nedavė koncesijos, netvirtina mokytojo[cxxxiv]. Punsko[cxxxv] atstovas pranešė, kad inspektoratas jiems pareiškė, kad ten turi būti tik lenkiškos mokyklos, į prašymus, deklaracijas ir protestus pasiųstus į inspektoratą žmonės atsakymo negavo[cxxxvi].

Dar vienas plakatas, smerkiantis lietuvybės naikinimą Pietryčių Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1926 metais „Ryto“ draugija turėjo: 1 gimnaziją, 1 mokytojų seminariją, du mokytojų papildomi kursus, 100 liaudies mokyklų ir daug vakarinių kursų suaugusiems. Gauta koncesijų 81 mokyklai. Iš 106 tvirtinimui pateiktų mokytojų kandidatūrų buvo patvirtinti tik 56  mokytojai. Mažamoksliai liaudies mokytojai tvirtinami greičiau negu baigusieji daugiau klasių. Per 1926 metų vasaros atostogas buvo organizuoti mokytojų kursai pagal valstybines programas.   

Breslaujos apskrities mokyklų inspektoriaus tarnyba rūpinosi, kad šalia lenkų mokyklos nebūtų lietuvių mokyklų.  Dėl inspektoratų vilkinimų tėvai, netekę kantrybės, vertė mokytojus pradėti mokyti. Tai leido policijai kištis į mokyklų gyvenimą, sudaryti mokytojams teismo bylas. Daugelyje vietų mokytojai ir tėvai buvo areštuojami,  kitiems skirtos piniginės baudos, nors mokykla buvo koncesijuota ir mokytojas lenkų valdžios patvirtintas. Lietuvių gyvenamose vietose steigiamos lenkų mokyklos ir į jas varu, net bausmėmis varomi lietuvių kaimiečių vaikai. Buvo pasamdyti vizitatoriai, kurie lankė mokyklas ir sekė mokytojų darbą. Lietuvių mokyklos daugiausia vienaklasės ir turi po 3 arba ir po 4 skyrius[cxxxvii].

Vilniaus „Ryto“ žinioje (yra Švenčionių „Rytas“) 1927 metais buvo šios mokyklos: 1 humanitarinė gimnazija su realiniu skyriumi, 1 mokytojų seminarija, 2 liaudies mokytojų kvalifikacijoms įsigyti papildomi humanistikos, pedagogikos ir metodikos kursai, 100 liaudies mokyklų, 50 vakarinių kursų suaugusiems kaime ir mieste. Kaip anksčiau, taip ir 1927 metais „Ryto“ veikimą trukdė valdžios administracija. Švietimo kuratorijos reikalauja iš „Ryto“ notarinių pasižadėjimų, kad draugija prisiima atsakomybę už kiekvieną mokyklą. Be to, pradėta griežtai reikalauti valdiško gydytojo liudijimų apie mokyklų patalpų higienos padėtį. Mokytojų seminarijos abiturientai išlaikė prie valstybinės komisijos egzaminus, bet iki šiol jiems Vilniaus kuratorija neišdavė jokių liudijimų. Jie tik turi teisę mokytojauti Vilniaus kuratorijos teritorijoje, bet jei kuriems tenka mokytojauti kitose kuratorijose, jie jau negauna patvirtinimo – esą jims neužtenka kvalifikacijos.

Vilniaus apygardos švietimo kuratorija 1927/28 mokslo metų pradžioje davė koncesijas be nurodyto termino kelioms dešimtims mokyklų, mokytojai buvo pradėję darbą ir manyta, kad prasidėjo geresni laikai. Bet 1927 metų spalio 4-5 d. uždarytos 44 mokyklos ir mokytojų seminarija, mokytojai liko be darbo, vaikai be mokslo. Nuo 1927 metų spalio įvykių iki 1928 metų vasario 12 dienos padėtis nepasikeitė, o „Ryto“ valdybos pastangos atidaryti mokyklas liko bevaisės.

Sunkiausia Suvalkų krašte, kur vos viena mokykla. Represijos labiausiai palietė Lydos apskritį ir Valkininkų valsčių[cxxxviii].

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 1928 metais Vilniuje išlaikomoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokėsi 366 mokiniai. Nelikvidavo dar 1927 metais spalio 5 dieną lenkų administracijos uždarytos lietuvių mokytojų seminarijos. Išlaikė amatininkų mokyklą su 3 skyrių vakariniais kursais, mokytojams – vasarinius pedagogikos ir humanistikos grupių kursus, taip pat dviklasę mokyklą. Provincijoje draugija 1928 metais išlaikė 103 mokyklas (jose mokėsi 3560 mokinių) ir 80 vakarinių suaugusiųjų kursų su 1765 klausytojais. Draugijos išlaikytų pradžios mokyklų tinklas buvo toks: Vilniuje 1 mokykla su 3 mokytojais, Vilniaus-Trakų apskrityje 37 mokyklos su 45 mokytojais, Švenčionių apskrityje 2 mokyklos su 3 mokytojais, Breslaujos apskrityje 3 mokyklos su 3 mokytojais, Ašmenos apskrityje 4 mokyklos su 5 mokytojais, Lydos apskrityje 20 mokyklų su 25 mokytojais ir Suvalkų krašte 2 mokyklos be mokytojų. Iš išvardintų mokyklų koncesijuotų buvo tik 52, patvirtinti 58 mokytojai. Dėl likusių mokyklų ir mokytojų dar buvo susirašinėjama su lenkų mokyklų valdžia.[cxxxix]

„Ryto“ draugijos pirmininkas kunigas P. Kraujelis perskaitė pranešimą apie „Ryto“ draugijos 1929 metų veiklą, mokyklų skaičių, vyriausybės daromus lietuvių mokykloms keblumus, lietuvių mokytojų vargus dėl kvalifikacijų. „Ryto“ mokyklų skaičius 1929 metais nepadaugėjo, bet ir nesumažėjo. Miciūnuose[cxl] pastatytas mokyklai namas, gauta pinigų įsigyti mokyklos butui Valkininkuose[cxli]. Kadangi mokytojų skaičius mažėjo, gimnazijų abiturientams patarta raginti stoti į prie kuratorijos steigiamus vienų metų mokytojų kursus.[cxlii]

Ilgametis „Ryto“  pirmininkas, kunigas P. Kraujelis 1931 metų kovo 1 dieną perskaitė metinę  „Ryto“ draugijos veiklos ataskaitą. Iš jos paaiškėjo, kad „Ryto“ draugija 1930 metais Vilniuje išlaikė Vytauto Didžiojo gimnaziją su 28 mokytojais ir 341 mokiniu,  vieną dviklasę pradžios mokyklą su 3 mokytojais ir 57 vaikais, provincijoje: 1) Vilniaus apskrityje 42 mokyklas su 40 mokytojų ir 1260 vaikų, 2) Breslaujos apskrityje – 3 mokyklas su 3 mokytojais ir 100 vaikų, 3) Švenčionių apskrityje 2 mokyklas su 3 mokytojais ir 107 vaikais, 4) Ašmenos apskrityje 3 mokyklas su 3 mokytajais ir 95 vaikais, 5) Lydos apskrityje – 18 mokyklų su 18 mokytojų ir 400 vaikų, 6) Gardino apskrityje 19 mokyklų su 22 mokytojais ir 711 vaikų, 7) Suvalkų apskrityje 2 mokyklas su 2 mokytojais ir 98 vaikais. Iš viso su gimnazija buvo 91 mokykla, 122 mokytojai ir 3232 vaikai. Baigdamas skaityti ataskaitą, draugijos pirmininkas pabrėžė: „Ligi šiol kovota dėl lietuvių mokyklos paties buvimo Vilniaus krašte, dabar reikia mūsų mokyklas gerinti, kad išlaikytų konkurenciją su kitataučių mokyklomis. “[cxliii]

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

1931 metais švietimo ir kultūros darbui sąlygos Vilnijoje ne tik nepagėrėjo, bet dar pablogėjo. Mokyklos labai priklausė nuo kuratorijų ir inspektoratų. Kokie jų santykiai su lietuvių mokyklomis ir švietimo organizacijomis, pakankamai parodė kuratorius Szelągowskis, 1931 metų pradžioje viename Vilniaus laikraštyje pareiškęs savo nuomonę apie privačias mokyklas. Jis lietuvių švietimo ir kultūros darbe stengėsi įžvelgti antivalstybinę  veiklą, todėl uždarė 10 lietuviškų mokyklų. Į tai „Ryto“ pirmininkas P. Kraujelis reagavo lietuvių ir lenkų spaudoje. 1931 metų pavasarį Varšuvos seime priimti nauji mokyklų įstatymai, kurie dar labiau varžė privačių mokyklų veikimą, o jų egzistencija priklausė nuo švietimo ministro. Naujų lietuviškų mokyklų leidimų nuo 1927 metų negauta, nors kasmet „Rytas“ prašė naujų koncesijų, o žmonės vietoje „Ryto“ mokytojų susilaukdavo valdiškų mokytojų, kurie dažnai nemokėdavo lietuviškai susikalbėti. Tautiškai susipratę tėvai negalėjo ramiai žiūrėti, kad jų vaikai net katekizmo ir poterių mokomi lenkiškai ir šalia valdiškų mokyklų samdė savo mokytojus, kad jie pamokytų tikybos ir lietuvių kalbos. Tokie mokytojai susilaukė protokolų, neva dėl slapto mokymo, buvo bausti teismuose ir kaip baustieji administracijos tremti iš pasienio zonos. Tokių bausmių už vaikų mokymą susilaukė Pamerkio[cxliv], Pirčiupių[cxlv], Kamarūnų[cxlvi], Giraitės[cxlvii], Barčių, Kargaudų[cxlviii], Leliušių[cxlix], S. Druskininkų[cl] ir kitų vietų tėvų mokytojai.

1931 metais „Ryto“ draugijos išlaikomoje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbo 24 mokytojai, mokėsi – 340 mokinių. Dar Vilniuje „Rytas“ laikė prie Literatų gatvės Nr.11 dviklasę mokyklą, kuri dėl vizitatoriaus rastų neleistų vartoti vadovėlių buvo uždaryta. Į pateiktą Švietimo ministrui apeliaciją atsakyta neigiamai. Prašyta naujos mokyklos. Kuratorija uždarė dėl neleistinų vadovėlių dar šias kaimo mokyklas: Miciūnų dviklasę, Gervėčių valsčiuje, 2) Gėliūnų mokyklą[cli] – Gervėčių valsčiuje, 3) Beniūnų[clii] – Breslaujos apskrityje, 4) Kaniūkų dviklasę[cliii] Kaniavos valsčiuje, 5) Pelesos mokyklą[cliv] Lydos apskrityje, 6) Pavalakės[clv] – Lydos apskrityje, 7) Dubičių – Vilniaus apskrityje[clvi] ir 8) Bilių – Ašmenos apskrityje[clvii]. Inspektoratas Vilniaus apskrityje uždarė: 1) Mariampolio[clviii], 2) Klepočių[clix] ir 3) Girų[clx] mokyklas todėl, kad jose 1930 metais nebuvo patvirtinto mokytojo, o mokytojų netvirtino pats inspektoratas. „Ryto“ mokyklų skaičius buvo išaugęs 1931 metais iki 100 su 105 mokytojais tačiau dėl administracijos vykdytų uždarymų ir pačios „Ryto“ švietimo draugijos patirtų finansinių sunkumų draugija 1932 metais jau turėjo 73 mokyklas su 2500 vaikų ir 75 mokytojais, išlaikytos 3 kaimo skaityklos.

Kaimo vakarinių kursų suaugusiems skaičius sumažėjo Gardino apskrityje, nes negauta leidimų. Gardino inspektoratas mokyklų neuždarė, bet jas paliko be mokytojų, nes tose vietovėse įsteigė valdiškas mokyklas: 1) Švendubrėje, 2) Kašėtose[clxi] ir 3) Darželiuose[clxii]. 1931/32 mokslo metams buvo prašyta 52 naujų mokyklų, bet nei vienai negauta leidimo, į 8 prašymus neatsakyta. 38 mokytojai nepatvirtinti, senoms mokykloms patvirtinta 30 mokytojų, tarp jų – 4 nauji mokytojai. Atleista 18 mokytojų. Tas valdiškas mokyklas, kurios lietuvių vaikus rūpestingai mokė lietuviškai, „Rytas“ rėmė lietuviškais vadovėliais ir viskuo, kuo galėjo. Tais pačiais 1931/32 mokslo metais „Ryto“ valdyba nutarė stengtis tose vietovėse, kur buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, steigti skaityklas,  tokiu būdu duoti darbo bedarbiams mokytojams, palaikyti kaimiečių tarpe tautišką susipratimą.[clxiii]

1932 metais „Ryto“ draugija be Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje, išlaikė 36 lietuvių pradines mokyklas, 29 bibliotekas-skaityklas ir 10 vadinamųjų tėvų mokyklų. Dėl naujai išleistų Lenkijos švietimo ministerijos nurodymų visos draugijos išlaikomos lietuvių mokyklos atsidūrė beveik visiškoje Lenkijos švietimo ministerijos vykdomosios valdžios priklausomybėje. Pagal naujus nurodymus, lietuvių mokyklos Vilniaus krašte turėjo turėti specialias liaudies mokykloms skiriamas patalpas. Tokius patalpas galima įsigyti tik naujai statant. Tuo tarpu mokyklų dauguma paprastai veikė erdviausiuose kaimo ūkininkų namuose. Tokiuose namuose veikė kaip lietuvių, taip ir valdiškos lenkų mokyklos. Bet tuo pačiu metu, kai valdiškos mokyklos galėjo laisvai veikti geresnėje ar ir blogesnėje patalpoje, tai privačios lietuvių mokyklos verčiamos įsigyti tokias, kurias tik naujai galima pastatyti. Tačiau statyti naujas mokykloms patalpas beveik nebuvo prasmės, nes Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius pasakė, kad vienoje vietovėje negali būti valdiška lenkų ir „Ryto“ mokykla. Aišku, kad tokiais atvejais turės nukentėti tik „Ryto“  mokykla. Bet vis tik 1932 metais draugijos valdybos pastangomis, buvo pastatyti nauji „Ryto“ mokyklai namai Musteikų[clxiv] kaime, Gardino apskrityje.

„Ryto“ pradinei mokyklai Vilniuje atgaivinti leidimo negauta; nesulaukta jokių paaiškinimų. Be tiesioginių nenugalimų sunkumų su patalpomis, didelių keblumų sudarė vadinamosios piniginės garantijos, kurias turėjo duoti draugija. Daug buvo mokyklų, kurių mokytojai, negavę vadinamųjų moralybės pažymėjimų, negalėjo pradėti darbo. Pagaliau buvo pradėta reikalauti, kad „Ryto“ mokyklose padidėtų lenkiškai dėstomų dalykų skaičius, o po to, kad ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje lenkiškai būtų pradėta dėstyti visuotinė geografija ir istorija. Visa tai labai apsunkino lietuvių mokyklų veiklą Vilniaus krašte. Tačiau neatsižvelgiant į visas kliūtis ir sunkumus, „Ryto“ draugijos valdyba nė minutei neišleido iš akių Vilniaus krašto lietuvių švietimo reikalų, o pasunkėjus mokyklų padėčiai, valdyba pradėjo steigti lietuvių gyvenamuose kaimuose skaityklas, jos lietuvių gyventojų tarpe turėjo didelio pasisekimo.[clxv]

1933 metais Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje su lietuvių dėstomąja kalba, mokėsi 276 mokiniai (176 berniukai ir 100 mergaičių). Gimnazijoje nebuvo pagal naująjį mokyklų įstatymą I klasės, jai pavaduoti „Ryto“ draugija norėjo įsteigti Vilniuje prie gimnazijos 6 skyrių pradinę mokyklą, kurios mokiniai būtų kandidatais į gimnazijos III klasę. Buvo numatytos prie gimnazijos 4 didžiulių kambarių patalpos ir bendra su gimnazija salė. Tuose 4 kambariuose 1933 metais turėjo dirbti tik 2 skyriai po 20-30 mokinių, nes 6 skyriai buvo numatyti įvesti laipsniškai. Vaivadijos komisija patalpas pripažino tinkamomis, darydama pastabą, kad 2 mažesnėse klasėse būtų kartu ne daugiau kaip po 20 vaikų. Kuratorija patalpų nepripažino tinkamomis,  nors niekas iš jos žmonių nebuvo atėjęs jų apžiūrėti, vadinasi, remtasi tos pat vaivadijos pažymėjimu. Gimnazijos gyvenime buvo skaudus reiškinys: III klasėje istorija ir geografija pradėta dėstyti lenkų kalba, tokia buvo kuratorijos neperkalbama valia. Palaipsniui  tų dalykų dėstymas lenkų kalba buvo įvestas visose klasėse. Mokyklų su koncesija draugija turėjo 21, bet iš jų galėjo veikti tik 16, kitos neturėjo patvirtintų mokytojų: vieni iš pristatytų kandidatų negavo moralybės pažymėjimo, kitų netvirtino dėl pedagoginių sumetimų, o Zuzana Luneckaitė į Lynažerį[clxvi] ir S. Krivelienė į Randamonis[clxvii] iki 1933 IV. 29 nesusilaukė savo patvirtinimo sprendimo. Pažemiškyje ir II Kabeliuose dirbo po 2 mokytojus. Mokinių visose draugijos pradinėse mokyklose buvo apie 720.

Skaityklų draugija turėjo 74. Skaityklų vedėjų dauguma –  buvę mokytojai, bet geroka jų dalis  –  universiteto studentai ir gimnazijas baigę abiturientai. Skaityklų vedėjų darbas įvairus. Skaityklos būdavo atdaros vakarais, nuo 5-6 val. iki 11 ir vėliau. Kas vakarą ateidavo nuo kelių iki kelių dešimčių skaitytojų. Skaitydavo laikraščius, knygas, vedėjas paaiškindavo nesuprantamus dalykus, pasikalbėdavo įvairiais rūpimais klausimais, kartais perskaitydavo paskaitą. Dieną daugelyje vietų vedėjai versdavosi naminiu mokymu, kai kur mokydami vaikus visų dalykų (vaikai į mokyklą neina arba dėl tolumo arba paleisti dėl deklaracijų), kitur pamoko vaikus vaikščiodami po namus lietuviškų dalykų. Visuomeniniame darbe skaityklų vedėjai padėjo veikti draugijų skyriams, rengė vakarėlius, išvykas, gegužines ir rožančiaus pamaldas, tautines ir tikybines akademijas, organizuoja ir vietomis veda kooperatyvus, renka kraštotyros žinias, rašo mokyklų istorijas. Kad skaityklų darbas vyktų sklandžiau, valdyba padalino skaityklas į rajonus po 4-7 vienetus, kaip sąlygos leidžia ir paskyrė rajonų pirmininkus. Veikia 15 rajonų. Vieną kartą buvo padarytas rajonų pirmininkų suvažiavimas Vilniuje (1933 metų vasario 1). 1932 metų įstatymas, liečiantis privačias mokyklas, kuratorijos taikytas „Ryto“ mokykloms nepalankiai, ypač naudotasi paragrafu, kuris suteikia teisę nustatyti, ar patalpos tinkamos, ar mokykla aprūpinta mokslo priemonėmis.

Čia neteisėtai taikyti „Ryto“ mokykloms išimtiniai reikalavimai, kurie buvo numatyti naujai statomoms valstybinėms mokykloms švietimo ministerijos 1922, 1925 ir 1931 metų nurodymuose. Tie reikalavimai buvo numatyti ateities ir valstybinėms mokykloms, o kuratorija juos taikė dabarties lietuvių mokyklai. Mokyklų vyresnybės sferose vyrauja pažiūra, kad privati mokykla nepakankamai tarnauja valstybinei idėjai, todėl ji naikintina. Be to, lietuviškos mokyklos nenaudai veikė įsigalėjusi šiame krašte “retorsijų” dvasia: patirs suvaržymų privatus mokymas Nepriklausomoje Lietuvoje, tuoj prasidėjo represijos čia, Vilniaus krašte. 1933/34 mokslo metams uždarytos šių vietovių mokyklos: Bižų[clxviii], Bieliūnų[clxix], Gėliūnų, Keižių[clxx], Latežerio[clxxi], Pelegrindos[clxxii], Paąžuolės[clxxiii], Paliūnų[clxxiv], Rudnios, Žagarų[clxxv], Zabarninkų[clxxvi] ir Vaiciuliškės[clxxvii]. Be to, negalėjo veikti dėl to, kad netvirtinti mokytojai Mardasavo[clxxviii], Randamonių, Ratnyčios[clxxix], Lynežerio ir Kapiniškės[clxxx] mokyklos. Prieš „Ryto“ mokyklas buvo vartojamos tokios priemonės: netinkamos patalpos, pedagoginiai sumetimai (tariamas mokytojo netinkamumas) ir mokytojų moralybė, kurią nustato administracija, nepasakydama priežasčių ir neduodama galimybės teisintis ir gintis. Skaitykloms įstatymas švelnesnis, jos atidaromos pranešus, bet ir čia vienur kitur administracija visai savavališkai neleido atidaryti skaityklas neva todėl, kad seniūnija (storastija) nepažįstanti vedėjo. Dėl skaityklų steigimo jaučiama, kad tautiškai susipratusiose vietose jos toleruojamos, silpnose – spaudžiamos, o į Suvalkų kraštą visai neįsileidžiamos. Žmonės suprato, kad policija skaitykloms nepalanki ir dalis administracinių pabaudų jiems tekdavo už skaityklų palaikymą. Vasario 14 ir vėlyvesnėmis dienomis retorsijų vardan vyko kratos ir suėmimai. Buvo suimti ir kai kurie išlaikyti kalėjime iki šešių savaičių šie darbuotojai: Justinas Grybauskas, Petras Vaitulionis,  Vytautas Borisevičius, Mikalojus Luneckas, Alfonsas Beinorius, Bernardas Černiauskas, Zigmas Prantkelevičius, Stasė Krivelienė, Veronika Žižmaraitė. Pavojuje esantiems švietimo reikalams ginti delegacijos buvo kuratorijoje, taip pat Varšuvoje pas tautinių mažumų reikalų vedėją p. Suchenek. Atskiriems klausimams spręsti delegacija kelis kartus lankėsi pas Vilniaus vaivadą, buvo apeliuota į ministeriją ar vaivadijas, Suvalkų krašto reikalais buvo važinėta pas Balstogės vaivadą M. Koscialkovskį (1934 sausio 19), bet nieko nepasiekta. Žadėta buvo tik Balstogėje.

Varšuvoje ir Vilniaus kuratorijoje atvirai buvo pasakyta: nieko negausite. Mokyklų turėta nedaug, ir joms kitais mokslo metais gresė uždarymo pavojus, nes pagal 1932 metų įstatymą kuratorija galėjo uždaryti visas privačias mokyklas, kurios neįvykdė sąlygų. „Ryto“ valdyba, žinodama kuratorijos nusistatymą dėl lietuvių mokyklų, manė, kad nėra prasmės daryti didelių išlaidų patalpoms statyti, nes viena – ir geros patalpos galėjo būti pripažintos netinkamomis, kaip Vilniuje, o kita, kuratorija galėjo neleisti mokyklos dar ir kitais pagrindais: kad greta yra valstybinė mokykla ir tarp mokyklų vyks konkurencija, kad mokytojas neturėjo moralybės pažymėjimo ir t.t. Šie dalykai visiškai priklausė nuo administracijos ir švietimo valdžios valios. Administracija sprendė tuos klausimus, kaip jai atrodė reikalinga, mes dar nesuradome priemonių kaip nuo to gintis. O kad administracijos sprendimai subjektyvūs, įrodymų pakanka: lietuviškoje „Ryto“  mokykloje neturėdamas moralybės pažymėjimo mokytojas negalėjo mokyti, ėjo į valdišką – gavo darbą. Lietuviškai mokyklai patalpos netiko, valstybinė mokykla kūrėsi tose pačiose ar dar blogesnėse ir tiko; patalpos prie Dombrovskio gatvės 5 gimnazijai buvo pripažintos tinkamomis, o tos pačios patalpos 4 klasės pradžios mokyklai netiko. Tie faktai gana iškalbingi.[clxxxi]

1934/35 mokslo metais draugija išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje mokėsi 219 mokinių (iš jų – 67 mergaitės), 15 pradžios mokyklų ir 76 skaityklas. Dvi koncesijonuotos mokyklos neveikė, nes kuratorija netvirtino mokytojų, svarbiausia darbo šaka buvo skaityklos. Žmonės skaityklas pamėgo, jas rėmė ir uoliai lankė. Užsirašiusių skaityklų lankytojų buvo nuo 1934 metų rugsėjo 1 dienos iki 1935 metų balandžio 30 dienos 244 805, o su neužsirašiusiais ne mažiau kaip ketvirtis milijono. Skaityklų vedėjai surengė draugijų skyriuose 866 paskaitas, 410 skyrių susirinkimų, 96 vaidinimus, išmokė 828 dainas, 289 giesmes ir daugybę tautiškų žaidimų. Daugelyje kaimų buvo surengti nesistemingi kursai. Kursai suaugusiems buvo 2 savaičių, mėnesio, 2 mėnesių ir daugiau. Pavyzdžiui, Dargužiuose į kursus atsilankė 1939 žmonės. Kursuose skaityklos vedėjams ūkio dalykus dėstyti padėjo Lietuvių ūkio draugijos agronomai ir instruktoriai. Kursų buvo 24. Kai kurie seniūnai kursų neleido, jų nusistatymą palaikė kuratorija, skelbdama, kad dviejų savaičių kursai esą sisteminiai, nors juose nei dalykai buvo dėstomi sistematingai, nei klausytojai buvo nuolatiniai, nei duodami pažymėjimai.

Patys skaityklų vedėjai vasarą turėjo Vilniuje nesistemingus vieno mėnesio kursus. Buvo dėstoma ūkis, kooperacija, teisė, muzika, higiena. „Ryto“ pradžios mokyklose mokėsi 754 vaikai. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija lietuvių švietimo darbui buvo nepalanki. Per metus uždarė 14 draugijos mokyklų, ir kaip minėta, nepalankiai traktavo nesisteminius draugijos kursus, netvirtino į pradžios mokyklas pristatytų mokytojų, pareikalavo iš vaikų, stojančių į gimnaziją, lietuvybę įrodančių deklaracijų, duodama teisė lietuvio tautybę nustatyti valsčių ir miestų valdyboms. Administracija uždarinėjo skaityklas (uždaryta 6), kai kur neleido paskirtiems skaityklų vedėjams eiti pareigų, rašė skaityklų vedėjams už tariamą nelegalų vaikų mokymą protokolus ir skyrė pinigines pabaudas, daug protokolų už įvairius mažmožius surašyta skaityklų butų savininkams ir uolesniesiems jų lankytojams. Teismai paprastai tų pabaudų teisėtomis nepripažindavo. Draugija, gindama  savo įstaigas ir darbuotojus, rašė skundus, siuntė pas vyriausybę delegacijas, įteikė kartu su Vilniaus lietuvių laikinuoju komitetu Švietimo ministerijai memorialą, jame plačiau nušvietė mokyklų esamą padėtį. Tačiau visi šitie žygiai vaisių nedavė, todėl mūsų švietimo darbo padėtis liko sunki.[clxxxii]

Draugija 1935/36 metais išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, 101 skaityklą ir 4 pradžios 1 laipsnio mokyklas. 1935 metais vyriausybė dėl įvairių priežasčių uždarė 13 mokyklų ir 21 skaityklą, pats „Rytas“ uždarė 3 skaityklas, naujai atidarė 28, dabar draugija turi 4 mokyklas,iš jų dviems gręsia uždarymas mokslo metams pasibaigus ir 77 skaityklas. Tarnautojų „Rytas“ turėjo 98. Mokyklose mokėsi 173 vaikai. Skaityklų vedėjai be savo tiesioginio darbo skaityklose padėjo lietuvių draugijų skyriams rengti vakarėlius, susirinkimus, paskaitas, chorus, davė žmonėms patarimų teisės, higienos, ūkio srityse. Skaityklų vedėjams paruošti jų platiems uždaviniams buvo vasarą surengti vieno mėnesio nesisteminiai kursai, kur specialistai dėstė teisės, jaunųjų ūkininkų lavinimo programą, sportą, dainavimą ir bendrą veiklos kaime planą. 1935 metų gruodžio 2-15 d. buvo surengti kooperacijos kursai specialistams, jie turėjo didelio pasisekimo. Draugija manė šiais metais organizuoti nesisteminius kursus suaugusiems. Tuo reikalu buvo tartasi kuratorijoje ir gautas palankus sprendimas, bet pradėjus juos, kuratorijos sustabdyti.Kuratorija nė vieniems kursams nedavė leidimo. Buvo kreiptasi į seniūnijas dėl nesisteminių suaugusiems kursų įsteigimo, bet ir šios atsisakė leisti. Vienur kitur draugijos įstaigos ir tarnautojai per metus nukentėjo nuo administracijos.

Ypač daug nepalankumo buvo jaučiama nuo naujųjų 1936 metų (kodėl lenkų administracija nuo 1936 vykdė tokius aktyvius represinius veiksmus Vilniaus krašto lietuvių ir jų organizacijų atžvilgiu, sužinota 1939 metais, žlugus Lenkijos valstybei ir radus Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio memorialą; visas jo tekstas  paskelbtas straipsnių rinkinyje „Lietuvos rytai “ // sudarė K. Garšva ir L. Grumadienė, Vilnius 1993, p.399-415). Įvairiais pretekstais uždaryta 13 mokyklų, 21 skaitykla (dešimčiai veikimas tik sustabdytas). Vedėjams atimta radijo imtuvai (Mockos, Dzidziuliai, Biliai, Petrikai) arba teisė juos laikyti (Punskas, Antalgė, Zabarnykai, Damošiai), dėl įvairių formalių priežasčių policija surašė daug protokolų skaityklų namų savininkams. Pelesos rajone paskirta tiems šeimininkams už išnuomojamus „Rytui“ butus mokesčiai, kurie viršija visą jų gaunamą iš „Ryto“ nuomą (nuo 112,75 zl. iki 150 zl.). Iš gyvenamosios vietos ištremta 10 vedėjų, daugelis iš seniūnijos gavo piniginių pabaudų už įvairius tariamus nusikaltimus: vaikų mokymą, susirinkimo ar pasilinksminimo organizavimą, įvažiavimą į pasienio zoną ir t.t. Kai kurių pabaudos buvo iki 200 zl. Dėl tų pabaudų suinteresuoti asmenys paprastasi kreipiasi į teismą ir bylas laimi, nes jokio įstatymų pažeidimų nėra. Apie Vytauto Didžiojo gimnaziją pranešimą padarė direktorius M. Šikšnys. 1936 metų sausio 1 dieną gimnazijoje buvo 222 mokiniai  (150 berniukų ir 72 mergaitės). Visi mokiniai lietuviai. 60 % mokinių (136) yra kilę iš kaimo, 40 % (86) – iš miesto. 1935 metais brandos atestatus gavo 17 abiturientų, 1935/36 mokslo metais į gimnaziją įstojo 41 mokinys. Dauguma dalykų gimnazijoje buvo dėstomi lietuviškai – 60 %, lenkiškai dėstoma 30 % ir vokiškai – 10 %. Moksleivių gabumams lavinti gimnazijoje buvo kelios moksleivių kuopelės: literatų, kraštotyrininkų, eucharistininkų, skautų, kooperatininkų, taip pat choras ir orkestras.[clxxxiii]

Dar prieš lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ uždarymą, 1937 metų kovo 21 dieną vyko metinis organizacijos susirinkimas. Pirmininkas kunigas K. Čibiras referavo apie padėtį nuo 1936 metų kovo 22 dienos iki 1937 metų kovo 21 dienos, pažymėdamas, kad draugija turėjo labai sunkius metus, jos veikimas buvo vyriausybės nuolat varžomas, sulaikomas, naikinamas. Draugija paskutinio visuotinio susirinkimo metu (vyko 1936 metų kovo 22 dieną) turėjo dar 77 skaityklas ir 4 mokyklas, 1937 kovo 21 dieną – 14 skaityklų ir 2 mokyklas su 77 mokiniais. „Ryto“ įstaigas lenkų vyriausybė panaikino tuo būdu: padarė kontrolę ar reviziją skaityklose ir vedėjų butuose, paėmė  knygas ir pareiškusi, kad skaityklos gresia viešajam saugumui ir tvarkai iš karto jų veiklą sustabdydavo, o kitu raštu kuo ne tą pačią dieną rašytu – uždarydavo. Breslaujos seniūnija sustabdydavo skaityklų veikimą reikalaudama pristatyti iš vaivadijos pažymėjimą, kad patalpos tinkamos. „Rytas“ ir jo darbuotojai tai valdžios akcijai nebuvo davusi pagrindo, priekaištai neparemti faktais. Konfiskuoti knygynėliai, kuriuose turėjo būti nelegali literatūra, beveik grąžinti, jokių nelegalių knygų ten nerasta; negrąžintos tik Vilniaus, Trakų seniūnijų paimtos iš skaityklų knygos. Skaityklos ir jų vedėjai niekur nesudrumstė viešosios tvarkos, nesudarė piliečių ar krašto saugumui pavojaus.

Seniūnijų ir vaivadijų nutarimų skundimas aukštesnėms instancijoms jokių teigiamų rezultatų nėra davę. Likviduodama esamos draugijos įstaigas vyriausybė neleidžia steigti naujų. Balstogės vaivadija savo plote kaip esančiame pasienio zonoje visai uždraudė draugijai veikti, vaivadijos sprendimą patvirtino vidaus reikalų ministerija. Nauji sienų saugojimo įstatymai ir nurodymai labai suvaržė gyventojų judėjimą ir laisvę, kadangi lietuvių gyvenamos vietos kaip tik yra prie sienos, tai pasidarė beveik neįmanomas joks bendras organizuotas veikimas. „Ryto“ draugija neturėdama galimybės duoti darbo savo tarnautojams, juos atleido. Darbuotojai  buvo sunkioje padėtyje, ją didino valstybinė draudimo įstaiga, nemokėdama priklausančių atlyginimų, aiškindama, kad girdi „Ryto“ darbuotojai praradę darbą dėl savo kaltės. „Ryto“ buvę darbuotojai, nerasdami kitos tarnybos, pasilikdavo gyventi daugumoje savo vietose. Administracija darė spaudimą ir butų savininkams ir patiems buvusiems tarnautojams, kad išsikraustytų iš senųjų vietų, kai ką net tremdami. Taip prie pernykščių 10 skaityklų vedėjų tremtinių šiemet prisidėjo dar du: J. Garbauskas ir M. Kildišytė. Daugelis jų turėjo po keletą nepagrįstų administracinių bausmių, nuo kurių turėjo gintis teisme. „Ryto“ valdybos raštinė ir atskiri valdybos nariai 1936 metų lapkričio 25 taip pat patyrė kratas, paimtos kai kurios draugijos reikalų knygos, dalis draugijos pinigų. Visa tai taip suvaržė ir apsunkino draugijos veikimą, kad draugija kaime beveik negalėjo nė krustelėti. Draugijos valdyba gindama švietimo reikalus rašė skundus aukštesnėms įstaigoms, nušviesdama žemesnių instancijų nurodymų neteisėtumą, jos nariai kaip delegatai lankėsi pas Vilniaus vaivadą, kuriam išdėstė susidariusią padėtį, kartu su kitomis draugijomis pasirašė memorialą p. prezidentui apie lietuvių gyvenimo varžymą ir likvidavimą 1936  metais, kuriame plačiai išdėstyta ir švietimo reikalai. Padėties pasikeitimo, deja, kol kas nenusimato, tik Administracinis tribunolas pakeitė ministerijos sprendimą dėl Vilniaus pradžios mokyklos ir leido ją organizuoti. Atrodo ir tuo laimėjimu dėl pasikeitusių per dvejus metus aplinkybių valdyba negalės pasinaudoti.[clxxxiv]

Tolimesnį vaizdą apie lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikimą nuo 1937 metų kovo 21 dienos iki 1938 metų sausio mėnesio vidurio galima susidaryti iš trumpo, šį laikotarpį liečiančio pranešimo, kurį 1939 metų birželio 25 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime skaitė jos pirmininkas kunigas K. Čibiras, pažymėdamas, kad draugija per šį laikotarpį labai mažai galėjo veikti. 1937 metų rugsėjo 9,10 ir 11 dienomis buvo Vilniaus miesto seniūnijos valdininkų Aleknavičiaus ir Kviatkovskio padaryta knygyno kontrolė, kaip tariamai nelegalios paimta 83 knygos. Knygynas buvo draugijos vidaus reikalams. Vyriausybei uždarinėjant draugijos mokyklas ir skaityklas, buvo mėginta įsteigti centrinis knygynas Vilniuje ir iš jo skolinti knygas miestui ir kaimui. Vaivadijos saugumo skyrius p. Visokinskio (?) pareiškimu pirmininkui kunigui K. Čibirui buvo sutikęs leisti tokį knygyną, bet jį suorganizavus ir pranešus apie jo atidarymą, 1937 metų spalio 30 dieną iš Vilniaus miesto seniūnijos sulauktas draudimas. 1938 metų sausio 12 ir 13 d. buvo draugijos veikimo kontrolė, ją vykdė Vilniaus miesto seniūnijos valdininkai Vulcas ir Kviatkovskis.[clxxxv] Kas įvyko toliau, žinome – 1938 sausio 29 dieną Vilniaus miesto seniūnija sustabdė draugijos veikimą kaip tariamai neatinkančią su esamais draugijų įstatais bei įstatymais ir gresiančią viešajam saugumui, ramybei ir tvarkai. Draugijos reikalams vesti paskirtas kuratorius advokatas Steponas Wilanowskis. Seniūnijos sprendimą draugijos valdyba 1938 metais vasario 9 d. apskundė vaivadijai kaip nepagrįstą, bet vaivadija dėl tų pačių motyvų seniūnijos sprendimą patvirtino ir nauju raštu 1938 metų vasario 28 dieną draugiją uždarė, palikdama tą patį kuratorių. Valdyba vaivadijos sprendimą plačiai motyvuotu raštu apskundė 1938 metų kovo 14 dieną Vidaus reikalų ministerijai, į jį atsakymo nesulaukė ( kitais duomenimis, sulaukė 1939 metais). Kuratoriui Steponui Wilanowskiui „Ryto“ draugiją valdant buvo uždarytos paskutinės skaityklos ir Dainavos mokykla[clxxxvi], paleisti visi tarnautojai, atleistas namų administratorius J. Budzeika, o jo vieton pasamdytas lenkas[clxxxvii]. Nors politiškai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos sąlyginai normalizavosi priėmus Lenkijos ultimatumą ir 1938 metų kovo 19 dieną užmezgus diplomatinius santykius, lietuvių švietimas Vilniaus krašte ir toliau tebebuvo varžomas.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik 1939 metų gegužės 20 d. Vilniaus vaivadija atšaukė savo 1938 metų vasario 28 dienos sprendimą ir leido draugijai veikti. Draugijos turtą valdyba perėmė su banko skola (kuratorius įskolino draugijos turtą – Antakalnio gatvės 6/1 namus bankui Gospodarstwa Krajowego sumoje 60 000 zlotų, įrašydamas hipotekon kanciją 90 000 zlotų) 1939 metų birželio 6 dieną. Atiduodant draugiją vaivadijos atstovai pareiškė, kad draugija dabar galėsianti steigti skyrius, skaityklas, mokyklas, bet tik tose vietose, kur lietuvių yra dauguma. Atidavimo rašte tos pastabos nebuvo. Draugijos veikimą varžė Balstogės vaivadijos draudimas, išleistas prieš uždarant draugiją, veikti pasienio zonoje, tai panaikina jos veiklos galimybes Gardino ir Suvalkų apskrityse. Tuo reikalu valdyba tuoj po draugijos atidarymo kreipėsi į Balstogės vaivadiją, bet draudimo panaikinimo dar nesulaukė. Po šių pergyvenimų draugijos žinioje veikia tik Vytauto Didžiojo gimnazija ir du licėjai, visos kitos įstaigos likviduotos, jų inventorius išblaškytas ar parduotas. Draugijai teko visą darbą pradėti iš naujo.[clxxxviii]

Siekiant atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą derinti su Lenkijos administracija mokyklu klausimu birželio 10 dieną kunigas K. Čibiras ir direktorius M. Šikšnys lankėsi kuratorijoje. Ten buvo kuratoriui Gudeckiui (Gudickiui?) išsakyti lietuvių pageidavimai švietimo srityje, teirautasi dėl galimybių steigti mokyklas. Kuratorius, sutikdamas, kad mokyklas kai kur bus galima steigti, pažymėjo, kad steigiant reikės duoti tokias patalpas, kurias vaivadijos komisija pripažins tinkamomis, realias garantijos mokyklų biudžetui, tam tiksiąs nekilnojamas draugijos turtas, o mokytojai privalėsią turėti moralybės pažymėjimus. Kuratoriaus supratimu draugija neturėtų šiais metais daugiau mokyklų steigti kaip penkias. Visus šiuos dalykus teks kiekvieną kartą aptarti.[clxxxix] Kitais žodžiais sakant lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui kunigui K. Čibirui ir Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui M. Šikšniui mandagiai buvo pasakyta, kad steigti lietuviškas mokyklas bus problematiška. Net jeigu lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ pavyktų įvykdyti kuratorijos reikalavimus, siekiant atidaryti lietuviškas mokyklas, pagrindinė kliūtis būtų politinės ištikimybės įrodymas arba moralybės pažymėjimas. Kaip pastebi Vincas Martinkėnas, tą keistokai vadinamą dokumentą administracija retai kam išduodavo[cxc]. 1939 metų birželio 25 dieną visuotinis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkimas svarstant draugijos veiklą ateityje, nusistatė steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. [cxci]

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ tikriausiai numatė veikti pagal senąją kovos su lenkų administracija taktiką, tačiau politinės perversijos neleido išplėtoti stabilios veiklos. 1939 metų rugsėjo mėnesį žlugo Lenkijos valstybė. 1939 metų spalio 10 dieną Lietuvos respublika buvo priversta pasirašyti su SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Mainais SSRS neva laikydamasi 1920 metų liepos 20 dieną Maskvoje pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties, 1939 metų spalio 9 dieną Lietuvai perdavė Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.

1940 metų kovo 8 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime draugijos sekretorius, kunigas K. Pukėnas apie padėtį nuo 1939 metų birželio 25 dienos iki 1940 metų kovo 8 dienos referavo, kad lenkams valdant, buvo imtasi steigti kaimuose skyrius, jų buvo suorganizuota per 100, bet jų legalizacijai užtrukus, kilo karas ir jie savo veikla nepasireiškė. Lenkų vyriausybė nepalankiai traktavo skyrių steigimą: jei į skyriaus valdybas įeidavo žmonės, kurie anksčiau yra buvę Šv. Kazimiero draugijos skyrių valdybose, jau netvirtindavo skyrių. Mobilizacijai ir karui prasidėjus buvo sustabdytas visų draugijų veikimas. Kita vertus, vyriškam jaunimui nuėjus į kariuomenę, suiro kaimų gyvenimas ir neliko ką veikti. Rusų kariuomenei užėmus Vilnių veiklai taip pat nebuvo sąlygų.

Draugija užsiregistravo ir laukė. Vilniui susijungus su Lietuvos valstybe, pakito iš pagrindų gyvenimo sąlygos ir draugijai tenka persiorientuoti ir persitvarkyti. Draugija neteko savo ligi šiol buvusių tarnautojų: jie įstojo į valstybinę tarnybą, draugija neteko ir lėšų, nes anksčiau plaukusios iš Lietuvos visuomenės aukos sustojo, o naujų šaltinių kol kas nematyti. Mokyklas ir skaityklas organizuoja pati vyriausybė[cxcii]. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ susirinkime buvo konstatuota, kad stinga su šiuo kraštu susipažinusių darbininkų, ypač nemokamų, kad teks jų palaukti ir prisiauklėti; kad reikės toliau aukų kreiptis į kitas vietas, o ypač į Amerikos lietuvius, nurodant jiems, kad su Vilniaus atvadavimu nepasibaigė vilniečių vadavimas iš nutautinimo. Visų buvo pabrėžiama, kad švietimo darbas teks dirbti glaudžiai kontaktuojant su kitomis giminingomis organizacijomis.[cxciii]

Istoriniuose šaltiniuose nefiksuojama, kada lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo egzistuoti. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 1940 metų kovo mėnesio 8 dieną protokolas[cxciv] ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1940 metų narių knyga[cxcv] liudytų, kad „Ryto“ organizacija dar egzistavo 1940 metų kovo mėnesį. Gali būti, kad lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo veikti vėliau -1940 metų birželio 15-16 dieną arba iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų, vykusių tų pačių metų liepos 14 dieną.

Išvados

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per suorganizuotą švietimo tinklą šviesdama Vilniaus gubernijos lietuvius, 1913 – 1915 metais dar neturėjo pakankamai kvalifikuotų pedagogų. Todėl turėjo bendradarbiauti su kitomis lietuvių švietimo draugijomis, kviesdama jų kvalifikuotus specialistus dėstyti savo steigiamose, įsteigtose ar perimamose Pirmo pasaulinio karo nepaliestose, išlikusiose valdiškose mokyklose. Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ parengus savo Vilniuje organizuotuose pedagoginiuose kursuose kvalifikuotus mokytojus, bendradarbiavimas su kitomis lietuvių švietimo draugijomis šioje srityje nuo 1916 metų pradžios sumažėjo, gali būti, kad beveik nunyko ar išliko grynai formalus. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per gana trumpą laikotarpį (1913 – 1914  metus) sugebėjo įkurti savo skyrių, skaityklų, mokyklų tinklą. Savo pirmą didelį pakilimo laikotarpį pasiekė 1915 metų pabaigoje  – 1916 metų pradžioje. Vėliau (iki 1920 metų rudens) išgyveno laikiną stagnacijos laikotarpį, kurį sąlygojo tuometiniai greitai besikeičiantys politiniai įvykiai.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo 1920 metų rudens iki 1923 metų lietuvių švietimo lietuvių švietimo draugija „Rytas“  pasiekė antrą savo didelį pakilimo laikotarpį – galėjo laisviau steigti mokyklas ir tik po to apie jas pranešti lenkų valdžiai. Nuo 1923 metų lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  padėtis pasikeitė – dėl lietuviškų mokyklų prasidėjo jos kova su lenkų valdžia. Nors 1923 – 1927 metais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ jų pavyko įkurti nemažai, nuo 1923 metų prasidėję kasmet griežtesni suvaržymai 1927 metų spalio 4-5 dienomis pasibaigė pirma didele lietuviškų mokyklų uždarymo banga.

Po 1927 metų lietuvių švietimo draugija „Rytas“ jau daugiau stengėsi išlaikyti esamas, nei steigti naujas mokyklas. Kasmet uždaromas lietuviškų mokyklas iš dalies kompensavo skaityklų steigimas (dažnai tose pačiose vietovėse, kur buvo uždarytosios mokyklos).

1938 metų vasario 28 dieną draugija buvo uždaryta, 1939 metų gegužės 20 d. atkurta ir planavo atnaujinti lietuvių švietimo veiklą Vilniaus krašte, steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. Lenkų valdžios suvaržymai (įkurti >100 skyrių nebuvo patvirtinti, mokyklų steigimui iškelti neįgyvendinami reikalavimai) ir tolimesnės politinės perversijos, atkurtai lietuvių švietimo draugija „Rytas“ neleido išplėtoti veiklos nei 1939 metais, nei 1940 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ greičiausiai nustojo egzistuoti 1940 metų birželio 15-16 dieną arba vėliausiai iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų  – 1940 metų liepos 14 dieną.

Resume

Lithuanian education society „Rytas“, while educating Lithuanians through the organized education net in Vilnius, in 1913-1915 did not have yet the enough number of qualified pedagogues. So it had to cooperate with other societies of the Lithuanian education, inviting their qualified specialists to teach in their state shools, which were in the process of organization, organized or survived untouched during the First World War. When the Lithuanian education society „Rytas“ prepared qualified teachers in their organized pedagogical courses in Vilnius, cooperation wiith other societies of Lithuanian education from the beginning of 1916 decreased, or survived only as formality. Lithuanian education society „Rytas“ during rather short period of time in 1913-1914 managed to create a net of their departments, reading rooms and schools. The top of activities was the end of 1915 and the beginning of 1916. Later, till the end of 1920, there was a temporary period of stagnation, which happened because of rapidly changing political events.

From autumn of 1920 till 1923 again the Lithuanian education society underwent the period of steep uprising – it could create schools them htey had to inform the Polish government. But from 1923 the situation of Lithuanian education society „Rytas“ changed: the fight of Lithuanian schools with the Polish government began. Though in the period of 1923-1927 the society „Rytas“ managed to create not so few Lithuanian schools, but from 1923 bigger and bigger restrictions began and October 4-5, 1927 was the end of the first big wave of closing of Lithuanian shools.

After 1927 the Lithuanian education society „Rytas“ tried to preserve the existing schools, but not to create the new ones. The every year closing of Lithuanian schools was partially compensated by the opening of reading rooms (very often in the same places, where the schools were closed).

On February 28, 1938, the Lithuanian education society was closed, but on May 20, 1939, it was opened again and was planning to renew the activities of Lithuanian education in Vilnius district, to create departments, reading rooms and schools.

But the restrictions of Polish government (more than 100 created departments were not approved, it was no possible to fulfill the demans of the government for opening schools) and the perversions after that did not allow the Lithuanian education society „Rytas“ to work neither in 1939, not in 1940. Most probably the Lithuanian education society „Rytas“ stopped existing on June 15-16, 1940, or the latest – July 14, 1940 during the so called elections to the Lithuanians seimas.

2017.05.10; 04:52

1.Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7

*Minėtų lietuvių švietimo draugijų „Saulės“, „Žiburio“ įkurtų 1906 metais, t.y. 7 metai prieš „Ryto“ atsiradimą, veikla buvo geografiškai ribojama: jos negalėjo veikti Vilniaus gubernijoje. Tik vėliau, 1913 metų sausio 31 Vilniuje įkūrus lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ ir jai pradėjus veiklą, buvo pradėta tarpusavyje bendradarbiauti.

2.P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34

[iii] „Rytas“ 1. //Visuotinė lietuvių enciklopedija T. XX, Vilnius, 2011 p. 147

[iv] Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7, P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[v] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[vi] P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[vii] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[viii]LMAVB RS F.67 B. 100, 101, 278, 96, 318, 301, 182, 73, 266, 107, 333,  239, 172, 355,345,  363,143, 314.

[ix]LMAVB RS F.67 B.297, 245, 204.

[x]„Ryto“ draugija turi 31 skyrių, kuriuos steigia ir gali steigti tiktai Vilniaus gubernijoje //„Šaltinis“ 1913 metų gruodžio 30 d. Nr. 52 p.831

**Konkretinant „Ryto“ draugijos skyrių įsteigimo laiką: iki 1913 metų kovo įkurta 5 skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose. Paduoti prašymai įsteigti skyrius Palūšėje, Kietaviškėse, Labanore, Gilučiuose//„Viltis“ 1913 kovo 24 (balandžio 6) Nr. 35 (822) p. 2; iki gegužės mėnesio pradžios arba vidurio įkurtas skyrius Labanore//„Aušra“ 1913 gegužės 2 diena Nr.9 p.141; iki gegužės mėnesio vidurio įkurta skyrių Palūšėje, Kietaviškėse, Gilučių sodžiuje, Kaltinėnuose, Pivašiūnuose. Paduotas prašymas atidaryti skyrių Koncypolės sodžiuje, Švenčionių apskrityje //„Viltis“ 1913 metų gegužės 19 (birželio 1) d. Nr.57 (844) p.3; kitais duomenimis skyrius Pivašiūnuose 1913 metų rugpjūčio 11 d. įkurtas //„Aušra“ 1913 metų rugpjūčio 22 d. Nr.17 p.267; 1913 metų rugsėjo 1 dieną įkurtas skyrius Rūdiškyje// „Aušra“ 1913 metų spalio 17 Nr.21 p.331; 1913 metų spalio 20 dienos įkurtas skyrius Alytuje //„Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų spalio mėnesio pabaigoje įkurtas skyrius Nemunaityje // „Aušra“ 1913 metų lapkričio 28 Nr.24 p. 379; 1913 metų lapkričio 3 dieną įkurtas skyrius Merkinėje// „Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų gruodžio 15 dieną įkurtas Mielagėnų skyrius // „Viltis“ 1913 metų gruodžio 19 d. Nr. 155 (942) p.2;

[xi]„Aušra“ 1914 metų lapkričio 19 d. Nr. 45 p.562

[xii]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 8

[xiii]L.Gira. Visuotinis „Ryto“ susirinkimas //„Viltis“ 1914 metų kovo 12 d. Nr. 58 (1006) p. 1

[xiv]LMAVB RS F.67 B. 266, 329, 291, 172, 314, 167.

[xv]LMAVB RS F.67 B.278, 329, 291, 173, 355, 314, 55, 142, 204.

[xvi]Yra mokyklai butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Klemensas Karklys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.22

[xvii]Reikalinga liaudies mokykla. Gerstaiškio (Jono Vileišio) dvare duoda butą mokyklai ir mokytojui. Mokytojui be to duodamas užlaikymas. ……. 11.12 įsteigtos dvi mokyklos: pačiame miestelyje dviklasė mokykla ir Gerstaiškių dvare. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49.

[xviii]1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Zelba. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.42

[xix]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Binkis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49 v.  Gal čia rašytojo bendravardis. Rašytojas Kazys Binkis 1915 metais Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilėje (Visuotinė Lietuvių Enciklopedija T.III, Vilnius, 2003 p.191).

[xx]Yra butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Žilinskas Stasys mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24 v,.

[xxi]kandidatas Vilkickas, Saulės kursantas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xxii]Leonavičius veikia. Reikalingas mokytojas, mokantis lenkų kalbą. Yra pasamdymui mokyklai butas už kurį reikėsią mokėti 30 rublių. Manoma, kad žmonės užlaikys mokytoją. Algos mokytojui reikėsią mokėti 25 rublius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39 v.,

[xxiii]Prieš I pasaulinį karą Dargužiuose mokė (daraktoriavo) Marija Buckuvienė. Nuo 1912–1914 buvo rusų mokykla. 1915 metais mokinta ir lietuviškai. Mokė Juozas Bagdanavičius. Mokinių buvo 75. 1916 metais mokė „Ryto“ atsiųstas Kazys Jaura. Mokinių buvo 75. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.25 Vis dėlto Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ fonde esama prieštaraujančių vieni kitiems duomenų. Pagal B.62 duomenis, Bagdonavičius mokė 1916, o ne 1915 metais, mokinių buvo ne 75, o 41 (aut. past.).  Yra valdiškos mokyklos butas. Žmonės žada apmokėti mokytojui algą. 1916 01 03 paskirtas mokytoju Jonas Smilgevičius. 1916 02 11 jo paties pranešimu mokytojauja Naniškių kaime, tarp Eišiškių ir Valkininkų. 1916 02 14 Dargužiuose jau per 2 savaites mokytojauja Juozas Bagdonavičius, vaikų turįs 41. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44

[xxiv]1915 12 27 paskirta mokytoja baigusi „Ryto“ pedagoginius kursus Viliukaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 42 v,.

[xxv]Yra kunigas Danielius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Lelešius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16

[xxvi]Reikalingi vienas mokytojas ir viena „daraktorė“ LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L31 v.,

[xxvii]Butų mokyklai nėra. Reikalinga viena daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L27

[xxviii]Reikalingas vienas mokytojas ir trys „daraktorės“, žmonės idėjos ir pasišventimo. „Daraktoriauja“ Marijona Leonavičaitė (Naujadvaryje, valdiškoje mokykloje), parapijoje daraktoriauja Emilija Kiaušinaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L29 v.,

[xxix]1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ padagoginius kursus Bartininkaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.41 v.,

[xxx]Mokyklai ir prieglaudai (prie mokyklos) yra butas. Mokytojas turi mokėti dvi kalbas. Algą dviems – trims mėnesiams apmoka komitetas. Užlaikymą iš dalies prižada. Daraktorių reikalauja dviejų. Reikalinga prieglaudos vedėja (prieglaudą prižiūrėti apsiima p. Dokalskienė). 1915 12 14. Mokytojas Alfonsas

Dokalskis pasakoja, k. Pusniuose 10 varstų už  Giedraičių esąs reikalingas vienas daraktorius. Mokykla čia yra valdiška, visi įrankiai ir suolai esą užsilikę, butas privačiuose namuose. Mokytojui esąs vienas kambarėlis, mokytojas turi būti nevedęs. Žmonės esą prižada bent kiek užlaikymo produktais arba pinigais. Kaimas nesunaikintas. Už mokyklos butą reikėsią mokėti. Lenkų kalbos daraktoriui nereikia mokėti. 1915 12 17 paskirta daraktorė Alena Kerutukė. 1916 01 19. Pati A. Kerutukė pranešė mokinanti Okraspolio dvare (randasi Utenos apskrities Molėtų savivaldybės Marguolių kaime; aut. past.), nuo Pusnių 1 varstas atstu. Buto ir kuro mokyklai ir mokytojai neturi. Daraktorė mano sau užlaikymą iš žmonių susirinkti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.25

[xxxi]Yra valdiškos mokyklos butas. Remontą atliko Skorulių klebonas Načkauskas. Leidimas gautas. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs 1915 metų gruodžio 23 dieną baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Kiaunis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 22 v.,

[xxxii]Reikalinga 1 daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. ….

[xxxiii]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. Yra dviklasė mokykla. Kalesninkų parapijoje daraktoriauja Uždaviniūtė-Markevičienė, Julija Petronaitė, Rozalija Verbickaitė, Petronėlė ir Marija Keršaitės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 30 v.,

[xxxiv]1916 01 04 išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ draugijos vakarinius kursus Adomaitytė, Maladauskaitė, Ona Skrinskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43 v.,

[xxxv]Butas mokyklai yra. Klebonas pasižadėjo aukoti 100 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48

[xxxvi]Vieta mokyklai yra. Žmonės atlygintų. Gelučių dvare (dab. Šaukėnų seniūnija, aut. past.) galima įsteigti mokyklą. Mokytojams išlaikymą dvaras duoda. Veikia Putvinskiai–Janavičiai (Marcijonas Janavičius su žmona Kristina ir jos pusbrolis Vladas Putvinskis, aut. past.). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50 v.,

[xxxvii]Butų mokyklai yra: Malėtuose, Čiulėnuose, Bebrusuose. Reikalingi 4 mokytojai. Pinigų „Blaivybės“ kasoje yra 240 rublių. „Daraktorių“ reikia 2–3. Patys žmonės ieško mokytojams. 1915 12 03 paskirtas mokytojas Juozas Žemaitis. 1916 01 07 Inturkės mokytojo Jono Pajėdos pranešimu, Žemaitis iškeliavęs savo tėviškėn – Surviliškių parapijon Kauno gubernijoje ir nežinia kada grįš. 1916 01 20. To paties J. Pajėdos pranešimu, J. Žemaitis grįžęs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.26

[xxxviii]Butas mokyklai yra. Reikalingas mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.33

[xxxix]Yra butas (mokyklai). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xl]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Ramanauskas.*Ramanauskas mokina Vindeikių kaime.

1915 12 15. Pasak Musninkų klebono kunigo Kardelio, Musninkuose reikalingas esą mokytojas, žinąs ir lenkų kalbą. Yra neužimtas valdiškos mokyklos butas ir mokytojui butas. Geriau, kad mokytojas būtų nevedęs. Kuras užtikrintas. Iš dalies prižada išlaikymą produktais (dvarai duosią). Už mokslą mokiniai beveik negalės mokėti. Mokykla tvarkoje. Mokytojui vietoje algos surinktų apie 15 rublių. Mokinių susirinktų  apie 50, iš jų apie 30 lenkučių. Vadovėlių lietuviškų yra užtektinai: parvežęs Kazys Ramanauskas. Reikia tik tikybos vadovėlių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.29

[xli]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. 1915 11 24. Paskirtas mokytojas Domininkas Pieška. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.31

[xlii]Mokytojui išlaikymas geras. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xliii]1915 12  07. Išvažiuoja vargonininkauti ir mokytojauti Pranas Liudžius. Duota rankpinigių. Reikalingas antras mokytojas. Kunigas duoda mokytojui butą ir valgį. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Faustas Kirša. 1915 (gal klaida: turėtų būti 1916 metai) 02 07 Fausto Kiršos pranešimu nemokytojausiąs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.38

[xliv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Maknevičius. 1915 12 31 mokyklą atidaręs Parausių sodžiuje, nes Pilviškiuose nebuvę (ar nebebuvę?, ar per brangiai užsiprašė?) buto. Ūkininkai toli gražu nesudeda mokyklos išlaikymui, reikalinga pašalpa. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.18 

[xlv]Į Punios parapiją išsiųsta buvusi „Ryto“ II pedagoginio kurso studentė Siemaškaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43

[xlvi]Reikia dviejų „daraktorių“. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xlvii]Reikalauja dviejų mokytojų ir trijų „daraktorių“. Butų mokykloms yra du. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.30

[xlviii]Yra butas. Reikalingas vienas mokytojas ir keturios „daraktorės“. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Liutkus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32

[xlix]Reikalingas mokytojas. 1915 11 24 mokytoju paskirtas Juozas Žemaitis. *Paskirtas į Molėtus, Vilniaus gubernijoje. 1916 01 04. Skyriaus pranešimu, įsteigta 3 mokyklos: 1. Rumšiškių miestelyje, 2. Lieliušių kaime, 3. Gastilionių kaime. Jose mokytojauja 4 mokytojai ir lanko 293 vaikai: 183 berniukų ir 110 mergaičių. Tos trys mokyklos gali aptarnauti tik mažesnę dalį visų norinčių mokytis vaikų – didesnioji gi vaikų dalis kol kas lieka be mokslo. Skyrius prašo pinigų – 440 rublių mokyklų reikalams ligi mokslo metų pabaigos. Rumšiškėje mokytojauja kunigas Petras Galkus ir Vladas Poška (35 rub. mėn.). Leliušių kaime Juzapa Purikė – 20 rub. Gastilionyse Prane Pranckevicike – 15 rub. Ketinama steigti mokyklas Livintuose, Pašuvių, Provienišky (kaimuose) – daraktorėms – po 10 rublių reikia. Daraktorės yra vietoje. Žmonės yra labai nukentėję; algos mokytojams mokėti negali, užlaikymą gi šiaip taip gali duoti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47 v.,

[l]Kunigas Šeškevičius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Jonas Kaminskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12 v.,

[li]Reikalinga liaudies mokykla. Sąlygos geros. Alga pačiai tik pradžiai reikalinga. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47

[lii]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Grigiškis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37 v.,

[liii]Reikalingos 8 daraktorės. Mokytojauja Stasiūnas. Daraktoriauja 6 mergaitės iš vietinių. Reikalingos dar 2 daraktorės. 1916 02 04 (arba 11, labai neaiškiai parašyta; aut. past.) paskirta daraktorėmis Karolina Jurpalytė, Veronika Tamošiūnaitė ir Ona Paužytė − iš II skyriaus vakarinių kursų. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.35.

[liv]Reikalingas mokytojas dviklasei mokyklai. Taktiškas ir rimtas, mokantis lietuviškai ir lenkiškai. Pageidaujama, kad mokėtų ir vokiečių kalbą. Reikalingos 3 daraktorės − Alėnių, Gabėnių, Droblėnių, Žiebalų, Surgelių ir Kemelių kaimams. Daraktoriai turi mokėti žaidimų ir darbelių. 1915 paskirtas mokytojas Jonas Pajėda. Pajėda grįžo iš Širvintų − paskirtas Inturkėn. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus  J.Talmontas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.23 v.,

[lv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24  paskirtas mokytojas Vaclavas Kasakaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.19

[lvi]Reikalingos 3 mokyklos (2 kl.). Veikia kunigas Korzonas, Narutavičia. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65 v.,

[lvii]Steigiama miesto mokykla. Vietiniai žmonės pasižadėkp suorganizuoti  mokyklą. Vietoje yra Dirmontai. Reikalingas būtų  dar vienas mokytojas.  Subsidijos nuo komiteto laukia trijų tūkstančių rublių. Reikalingas vienas mokytojas liaudies mokyklai. 1915 11 24 paskirtas Faustas Kirša. 1915 12 15 grįžo Kirša. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Karvelis. 1915 12 27. Susipažinti su vietos sąlygomis ir aplinkybėmis leidžiant suorganizuoti 1−3 gimnazijos pamokų nusiųstas Juozas Paknys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.46

[lviii]Manoma miesto mokyklą atgaivinti. Reikalingas prasilavinęs vienas mokytojas, kuris tiktų ir miesto mokyklos bent pirmiems skyriams vesti. 1916 01 01 kunigas klebonas P. Turauskas pranšė, kad Utenoje įtaisyta 7 mokyklos, 5 kaimuose, yra daraktorių. Šiek tiek įmoka žmonės. Vieną mokytoją užlaiko kunigas P. Turauskas. Prašo pašalpos mokyklų išlaikymui 300 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48 v.,

[lix]. Reikalingas vienas mokytojas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Semenavičius. Semenavičius − Vėžionyse. Parapijoje daraktoriauja Marijona Verseckaitė, Alena Seliukaitė. 1916 02 12 paskirta daraktoriauti iš II skyriaus „Ryto“ vakarinių kusų Stankevičaitė Domicėlė, kilimo iš Žiežmarių.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36

[lx]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Majus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37

[lxi]Mokykla reikalinga Petroškų sodžiuje. Kunigai Marma ir Luckus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14

[lxii]Leonavičiaus veikimo rajonas. Yra valdiška mokykla, būstas privat. namuose, reikia už jį mokėti 50 rublių. Yra nevedusiam mokytojui butas prie mokyklos.Mokytojui žmonės duoda užlaikymą (be algos). Lenkų kalbos reikia mokėti. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Bagdonavičius. 1916 02 14 Jau porą savaičių mokytojauja Dargužių kaime, 3 varstai atstu nuo Valikininko. Čia buvusi valdiška mokykla; įrankiai visi užsilikę − jais naudojamasi. Visą užlaikymą mokytojas gauna vietoje. Vėžionyse mokytojauja  Semenavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39

[lxiii]Butas yra. Mokytoją prižada maitinti klebonas. Gyventojai suvargę. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Juozas Motelionis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L25 v.,

[lxiv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Kerpauskis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L17 v.,

[lxv]Yra Liet. draugijos skyrius − turi pinigų apie 300 rublių. Mokytojauja Vaclavas Kondrotas. Mokinių yra 40. Rėčionių sodžiuje daraktoriauja mergaitė iš Vilniaus gubernijos miesto Kaišiadorio − užsilikusi Žąsliuose. Vaikų mokinasi 20. Yra „Ryto“ skyrius − Gilučių sodžiuje. mokytojas, turįs teises yra pageidaujamas. žmonės sutinka duoti išlaikymą, be algos. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Telksnys. Parapijon daraktoriauti išsiųstos baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Sofija Mašiotytė (Mošiotytė?), Luckaitė, Liudvika Šilinskaitė Alga ir užlaikymas − vietoje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L41

[lxvi]Yra butas. Reikalingas mokytojas − turi mokėti lenkiškai. Reikia trijų daraktorių. 1915 12 18. Išsiųsta daraktoriauti Marijona Janonytė ir Julijona Narkevičaitė.  1915 12 27. Paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Šveistrys. Kartu išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Petronėlė Šičkaitė, Ona Šargalytė, Monika Narijauskaitė, Viktorija Smolenskaitė ir sena daraktorė Alena Levinskienė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L35 v.,

[lxvii]1915–1916 metai. Yra mokytojas ir dvarininkas Narutavičius LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.52 v.,

[lxviii]1916 02 14. Vietos vikaro (liaudiškai – kamendoriaus) kunigo Račiaus pranešimu, Anykščių parapijoje esama 11 mokyklų. Mokyklų išlaikymui prašo pašalpos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45

[lxix]Mokykla sveika. Kunigas Čepulis prašo savo brolį studentą Edvardą arba Liudviką Čepulį. Steigiama pradinė mokykla. Mokytojauti apsiėmė Antanas Petraška, antro Veiverių mokytojų seminarijos kurso mokinys. Mokytojui išlaikymą ir algą (po 1 rublį nuo vaiko į mėnesį) ketina duoti patys žmonės.

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.11 v.

[lxx]Klebonas rūpinasi mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32 v. 

[lxxi]1916 01 20. Yra valdiškos mokyklos butas nuo Čiobiškio 2 verstu (2,134 km.) atstu.  1916. 04 16. Mokykla veikė, pasak Musninkų mokytojo p. Kazio Ramanausko, jau nuo 1915 metų lapkričio mėnesio. Kunigas lietuviams labai prijaučia. Lenkiškų mokyklų Čiobiškio parapijoje nesama. Mokytojas čia esąs iš vietos žmonių, algą jam moka žmonės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44 v. 

[lxxii]1916 04 16. Pasak Musninkų mokytojo Kazio Ramanausko čia pradėta esą mokinti tik nuo 1916 metų vasario mėnesio. Mokytojas – iš vietinių žmonių; jį užlaiką žmonės. Lenkų mokyklų parapijoje esama dvi – viena jų Gelvonių miestelyje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L28 v.,

[lxxiii]Yra mokytojai ir trys mokyklos LMAVB RS F.67 B.62. L18 v,.

[lxxiv]Barzdų kaime yra naujas butas mokyklai  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20

[lxxv]Yra vaistininko mokinys Trečiokas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.64

[lxxvi]Butų mokyklai yra 3. Yra trys “daraktorės“. Reikia vieno mokytojo. 1916 01 20. Jono Pajėdos pranešimu, landrato (Molėtų) leidimas mokytojauti jam duotas. Pamokos jau prasidėjusios, vaikų esama 25, jų tarpe tik 5 lietuviai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L26 v.,

[lxxvii]Veikia kunigas Varnas. „Daraktoriauja“ V. Radzevičiūtė, Alena Lastauskaitė ir Ona Skeivytė

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 38 v.,

[lxxviii]Veikia Grinius, Klupšas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61 v.,

[lxxix]Mieste užimti visi butai. Mokyklą galima įsteigti kaime. Iš inteligentų yra: kunigas Jucys, daktaras Gruzdys, advokatas Rodavičius, vaistininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50

[lxxx]Veikia mokytojas profesorius Kuzmickas.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65

[lxxxi]Kunigas Dailydė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12

[lxxxii]Mokykla sunaikinta. Yra kunigas Slavėna. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15 v.,

[lxxxiii]Kunigas Juozapas Galeckas duoda savo butą. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14 v.,

[lxxxiv]Reikalinga mokykla-prieglauda. Prašo komiteto pagalbos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 46 v.,

[lxxxv]Yra mokinys – gal apsieis be mokytojaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55 v.,

[lxxxvi]Mokina vargonininkas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 v.,

[lxxxvii]Mokykla išliko sveika. Kunigai Adomaitis ir Juodviršis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13 v.,

[lxxxviii]Veikia kunigas Rupka, dvarininkas Lukauskis, vaistininkas Inčiūra, felšeris Strumila. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66 v.,

[lxxxix]Yra vokiečių vokiška mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21 v.,

[xc]Žmonės patys išlaiko mokyklą. Mokytoja Gudzinskaitė. Veikia kunigas Vasiliauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56

[xci]Mokyt. kand. Radzišauskaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60 v.,

[xcii]Pačiame miestelyje nepatogu, nes žmonės gyvena už ežerų ir per toli. Bet galima būtų (mokyklą įkurti aut. past.) Mašinskienės dvare (nors lenkė, bet ne šovinistė). Kunigas Jurgėla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13

[xciii]Dabar ištaisyta (gal turima omeny – suremontuota?) mokykla. Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xciv]1916 02 11 Mokytojauja Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45 v.,

[xcv]Yra mokykla ir mokytoja – panelė Taunytė; vaikų užsirašė 70, į suaugusių kursus užsirašė 25 merginos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36 v.,

[xcvi]Užsirašė 80 mokinių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53

[xcvii]Žmonės išlaiko mokyklą savo lėšomis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xcviii]Valsčius išlaiko 2 mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.54

[xcix]Dvarininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59 v.,

[c] Veikia ką tik atvažiavę kunigas ir felšeris. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 

[ci]Veikia kunigas. Yra mokinių, kandidatų į mokytojus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56 v.,

[cii]Bubelių sodžiuje reikalinga mokykla. Kunigas Petrauskas ir kunigas Sivickas. 1915 11 12 važiuoja iš Vilniaus mokytojauti S.Tijūnaitis. Iš komiteto gavo pradžiai 40 rublių. Daugiau jokio atlyginimo nereikalaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15

[ciii]Yra mokyklai butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20 v.,

[civ]Yra mokytojas Naujokas ir kunigas Juozaitis. Vietos gyventojai mokytojui atlyginti nesutinka. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16 v.,

[cv]Kunigas Bružas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61

[cvi]Mokyklai yra butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21

[cvii]Yra vieta dviem mokyklom. Yra kunigas Staševičius, Dolobauskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51

[cviii]Yra butas dviem mokyklom: pačiame miestelyje ir Lievoriškių kaime. Reikalingos dar dvi pradinės mokyklos. Užlaikymą ir butą mokytojams duoda. 1915 12 22 parapijoje daraktoriauja jau nuo spalio mėnesio Teresė Rokyčia (Šešuoliuose), Giedrytė Levoniškių kaime, Tilvitaitė Šešuolėliuose. 1916 01 03 išsiųsta daraktorė Ant. Pečiulytė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24

[cix]Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55

[cx]3 mokyklos, 500 mokinų, 9 mokytojai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66

[cxi]Yra mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.62

[cxii]Veikia dvarininkas Sirutavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53 v.,

[cxiii]Yra 3 mokyklos. Užlaikymą duoda žmonės. Yra 200 mokinių. Veikia kunigas Kirlys ir dvarininkas Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51 v.,

[cxiv]Yra vieta mokyklai. Žmonės žada atlyginti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59

[cxv]1 mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60

[cxvi]Yra mokytojas Blažaitis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.17

[cxvii]Mokytojauja Pranas Kvietkauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.40

[cxviii]Valsčius išlaiko dvi mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L54 v.,

[cxix]Mokina kunigas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L52

[cxx]Yra vokiečių įsteigta vokiška mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L19 v.,

[cxxi]LMAVB RS F.67 B.62 D.2  L.38 v., LMAVB RS F.67 B.208 L.45, L83

[cxxii]LMAVB RS F.67 B.208 L. 25, 44, 46, 63, 81a., 93

[cxxiii]LMAVB RS F.67 B.208 L.73, 102

[cxxiv]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir