lenkinimas

Aktualijos

Tapatybių kryžkelėse – Juzefo Pilsudskio atvejis

Iš Briuselio ar iš kitur į Lietuvą atvykę emisarai (kurių pagrindinis rūpestis – Europa be „rubežių“, atrodo, neturi supratimo apie tai, kad nei vokiečiai, nei prancūzai, nei anglai, pagaliau ir lenkai, kaip lietuviai, nėra išgyvenę viena po kitos sekusių tokio laipsnio aneksijų, prievartinio, taip pat ir savaiminio (tarsi uždelsto veikimo bomba) nutautėjimo atvejų.

Vargu ar suvokia, jog grėsmės lietuvių tautos išlikimui, jos tęstinumui yra vertintinos kaip grėsmės Lietuvos valstybės integralumui, jos, kaip ES narės, konstrukcijos patvarumui. Tų emisarų dėmesio centre dažnai būna ne lankomos valstybės titulinė tauta, bet čia gyvenančių tautinių mažumų reikalai.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ ( 2 )” →

Aktualijos

Gegužės pradžioje vietos spauda paskelbė, kad Seinuose veikiančio „Pogranicze“ centro steigėja, vadovo Kšištofo Čiževskio (Krzysztof Czyżewski) žmona Malgožata Čiževska (Małgorzata Czyżewska) buvo apdovanota Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ už Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių santykių plėtojimą. Apdovanojimą įteikė Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė Kaimynų dialogo forume, kurį surengė LR konsulatas Seinuose, Kauno LDK institutas bei minėtas „Pogranicze“ centras.

Apie „Pogranicze“ daug rašo centrinė ir regioninė spauda, tad daugiau ar mažiau jo veikla žinoma ir vietos lietuviams. Centras pasižymi ypač tarptautinių renginių – seminarų, konferencijų, kuriuose dažnai dalyvauja ir lietuviai, gausa, kas nestebina, turint omenyje milžinišką šios institucijos biudžetą.

Tačiau minėto renginio metu paaiškėjo, kad „Pogranicze“ centras turi ir kitokių ambicijų.

Continue reading „Tikrosios ir tariamos diplomatijos žvaigždės” →

Aktualijos

Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Tą kaimynystę lietuviai mėgina išsaugoti ir dabartiniais laikais. Kaip to būtinumas dažnai  nurodoma  ir  „strateginė partnerystė“.

Tačiau nepaisant pastangų, vis nėra tos rimtos kaimynystės; svetimkūniu dažnam lietuviui atrodo ir lenkų bendrija Rytų Lietuvoje, kuriuos kai kurie nariai – šovinistai neretai kaltina lietuvius nacionalizmu ar tariamai jų, lenkų, teisių pažeidimu.

Continue reading „Kodėl – svetimi lietuvių namuose?” →

Fotoreportažai

„Svetimi lietuvių namuose“ – tokiu pavadinimu istoriko  Algimanto  Liekio  monografija neseniai pasirodė Lietuvos knygynuose. Tai – 42-oji autoriaus knyga. Jis – 1400 straipsnių  autorius, dar apie 60 knygų sudarytojas. Slaptai.lt skaitytojams siūlome dr. Algimanto Liekio kalbą, pasakytą LR Seimo Europos informacijos biure pristatant veikalą „Svetimi lietuvių namuose“.

XXX

Dr. Algimantas Liekis

Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Tą kaimynystę lietuviai mėgina išsaugoti ir dabartiniais laikais. Kaip to būtinumas dažnai  nurodoma  ir  „strateginė partnerystė“.

Tačiau nepaisant pastangų, vis nėra tos rimtos kaimynystės;  svetimkūniu dažnam lietuviui atrodo ir lenkų bendrija Rytų Lietuvoje, kuriuos kai kurie nariai – šovinistai neretai kaltina lietuvius nacionalizmu ar tariamai jų, lenkų, teisių pažeidimu.

Daugelio to priežastis, kad lenkai ar sulenkėjusieji ir nežino, kaip jie atsidūrė Lietuvoje, kur jų ir kur lietuvių tikrosios etninių ir istorinių žemių ribos, kas yra tikrasis Lietuvos valstybės sukūrėjas ar pan. Ir dėl to daugeliu atvejų kalti ir mes, lietuviai, kad svetimtaučiai, dėl vienų ar kitų priežasčių gyveną mūsų žemėse, neintegruojami, nesinaudoja tomis pačiomis teisėmis, kaip ir mes, Lietuvos valstybės suvereno atstovai.

Kita vertus, ir geranoriškiausiam lenkui surasti istorijos knygose atsakymą, kaip jo tolimesni protėvėviai  atsidūrė lietuvių žemėse,  beveik neįmanoma.

Istorija – bolševikų tarnaitė?

Istorija  – subjektyvus mokslas ir priklauso nuo valdžios politikos, ideologijos, o ypač nuo rašančiųjų  vertybinių nuostatų.

TSRS gyvavimo metais skelbta, kad istorija ir apskritai mokslas  – bolševikų partijos tarnaitė.

Po karo, antrosios TSRS okupacijos pradžioje, 1946 m. balandyje ir LTSR MA sesijoje akademikai LKP(b) CK nurodymu patvirtino nuorodas, kaip istorikai turi vertinti Lietuvos istorijos svarbiausius įvykius ir procesus: nurodyta, kad pažangiais galima  įvardinti  tuos, kurie skatino lietuvių tautos suartėjimą su „didžiąją rusų tauta“, spartino  bolševikų partijos bei „vieningos TSRS  susikūrimą“.

Bet ir be tokio nutarimo panašiai ir buvo  beveik visų neokupuotų valstybių istoriniuose darbuose: teigiamai  vertinta tai, kas stiprino tą tautą ir jos sukurtąją valstybę.

Taip lenkų istorikų darbų tik teigiamai vertinta ir vertinama tik tai, kas susiję su lietuvių tautos ir Lietuvos įjungimo, sėkmingais lenkinimo procesais. Tarp didžiausių laimėjimais visur įvardijama Krėvos, o ypač Liublino unijos, po kurios Lietuva faktiškai tapo Lenkijos provincija ir dar Lenkijai užgrobus beveik visą Lietuvos valdytąją Ukrainą; nacionaline lenkų šventė yra Gegužės 3 – oji, t.y. prisiminimas, kai 1791 m. Lenkijos seime buvo priimtas valstybės įstatymas, vėliau pavadintas Konstitucija. Jei ji būtų buvusi įgyvendinta apie mūsų, lietuvių Tautą ir Lietuvą bežinotume tik iš vadovėlių – toje vadinamoje Konstitucijoje jau visai net jau nebeminėta lietuvių Tauta, Lietuva, tik „lenkų tauta“, „Lenkija“.

Beje, 2007 m. ir mūsų, LRS Seimo, prezidento  Valdo Adamkaus iniciatyva, matyt, norint įsiteikti Lenkijai,  buvo paskelbta apie Gegužės 3 – osios įrašymą į  svarbiausių Lietuvos valstybės minėtinų dienų sąrašą. Kitaip sakant mūsų Seimas tada paskelbė galutinę  lietuvių Tautos ir jos sukurtosios LDK pasmaugimo dieną džiaugsmo švente.

Dar daugiau tame posėdy kalbėjęs LR Prezidentas, Seimo nario Emanuelio Zingerio kompanijos trubadūrai pūtė, kad ta Lietuvos pasmaugimo diena turi  būti pavyzdžiu visai ES, kad tokių šviesuolių, kaip poeto Adomo Mickevičiaus elgesys, taip ir neapsiprendusio, lietuvis jis ar lenkas, – tai  ir ateities ES pavyzdys.

Žinoma, visą  tą  spektaklį  mūsų valstybės vadai ne patys sugalvojo, o vadovavosi vadinamojo „istorikų cecho“ brigadininkais,  tarp kurių buvo net keturiais „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinais apdovanotųjų, Lietuvos  mokslo premijų laureatų – „padlaižių cecho“, kuriems ir mūsų, lietuvių Tauta, jos atkūrimas nepriklausomos tautinės lietuvių valstybės, buvęs vos ne tamsių kaimo bernų išmonė.

Beje, kad teisūs tik aukštesnįjį laipsnį ar vardą turintys,  nėra nauja ir  okupacijų  metais – leidimą dėl vienų ar kitų istorinių darbų skelbimo duodavo tik valdžios palaimintieji mokslininkai – nomenklatūrininkai.

Istorinės atminties valdymas

Tačiau istorijoje kaip ir kai kuriuose kituose moksluose, lemia ne vertintojų vardai ir titulai, o kiek jie yra išstudijavę tuo klausimus istorinių šaltinių. Bet ir dabar, kaip sakyta  istorijos moksle, dažnai teisus pripažįstamas tas, kurio antpečiuose daugiau žvaigždučių. Tokia sistema buvo ir yra labai patogi visoms ir linkusioms į diktatūrą  valdžioms, nes prisidengus tariama „mokslinės visuomenės nuomone“ galima „valdyti“ ir istorinę atmintį, panaudoti ją dabarties  vykstantiems įvykiams ir procesams paaiškinti ir pateisinti, ir, kad nebūtų paskelbti darbai, jei neatitinka valdančiųjų politikos.

Tai, kad mūsų istoriografijoje vyrauja darbai, kuriuose  atkartojamos neretai lenkų istorikų – šovinistų    nuostatos, jų mintys  apie mesijinį lenkų vaidmenį lietuvių Tautai ir Lietuvai lėmė ir tai, kad Lietuvai atitekus Rusijos imperijai, kalbėti apie Lenkijos ir lenkų skriaudas lietuviams ir Lietuvai  būtų buvę tolygu kaip pateisinti Rusijos okupaciją ir aneksiją. Taip ir buvo įtvirtinta  nuomonė, kad jei esi ne rusų šnipas, ne bolševikas, o patriotas ir tikras katalikas, tai ir privalai  pasisakyti tik už Lenkijos atkūrimą, kalbėti ir melstis  tik lenkiškai.

Lenkinimui labai pasitarnavo ir lietuviškosios spaudos draudimas – nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai, jų kunigai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Priešingai, užtvindė Lietuvą tik lenkiškomis. Panašiai vyko ir TSRS okupacijos metais, kada, kaip minėjau, visur ir visiems buvo kalama į galvas, kad tik TSRS, rusų tauta išgelbėjo Lietuvą ir lietuvius nuo pražūties ir, kad tik  “tarybinių tautų šeimoje“ yra šviesios ateities garantas.

O kad nepateisinus TSRS okupacijos ir aneksijos nemažai ir dorų lietuvių istorikų savo darbuose vengė kritiškiau analizuoti buvusius santykius su lenkais, unijas su jais, kaip ir bendros valstybės pražūtingumą lietuvių Tautai ir Lietuvai. Taip ir išėjo, kad daugiau kaip 200 m., ir po Lenkijos žlugimo, nebuvo rimčiau analizuota lenkų ir Lenkijos vykdyta politika lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu.

Net ir šiandieną vengiama viešai pasakyti, kad lenkiškoji bažnyčia vykdė nusikalstamą lenkinimą Lietuvoje, kad Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis ir visa jo šutvė, okupavusi ir aneksavusi neprikausomos Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą turi būti nuteisiami, kad niekada nė lopinėlis Lietuvos žemių nepriklausė ir nepriklauso lenkams ir Lenkijai, kad tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios Lietuvą sukūrė tik lietuvių Tauta, kuri  vienintelė ir tėra Lietuvos suverenas.

Lietuvių tautos valios nepaisymas

Jei, kaip minėjau, okupacijų metais tai buvo pateisinama, kad nepasitarnavus  okupantams, tai dabar jau,  kad …. nepakenkus ES, tariamai draugystei su  Lenkija.     To pavyzdžiu galėtų būti ir neseniai Delfi tinklalapyje paskelbtas vieno iš mūsų Seimo ir stambiausios partijos lyderių raginimas, kad būtina patenkinti V. Tomaševskio ir jo gvardijos reikalavimus dėl lenkiškos rašybos ir lenkiškų vietovardžių, nes, girdi, sudėtinga padėtis Ukrainoje ir reikią broliškai sugyventi su Lenkija – t.y. nepaisyti Lietuvos Konstitucijos ir suvereno – lietuvių Tautos suvereno valios.

Minėto politruko rašinys – tipiško praėjusių amžių sulenkėjusiojo dvasios atspindys; jei lenkams ir Lenkijai rūpėtų geri, lygiaverčiai partnerški santykai su Lietuva, tai jie, kaip dešimteriopai stipresni pirmiausia ir parodytų savo   gerą valią ir nekurstytų nesantaikos su lietuviais, remdami   savo bendrijos Lietuvoje, keliančią  Lietuvos valstybę ir jos suvereną žeidžiančius reikalavimus. Bet ne, ir lietuviai – mūsų išrinktieji į Seimą, vienas kitą aplenkdami skuba  įsiteikti tvirtesniems, galingesniems, drebėdami, kad tik tie, galingesnieji, nepasijustų nesmagiai ir dėl padarytų lietuvių Tautai ir Lietuvai kad ir pačių didžiausių šunybių: bijo pasakyti ir agresyviausiems lenkams Šalčininkuose, jau nekalbant apie Vilnių, kad jie yra atėjūnais ar buvusių  kolonizatorių palikuonys lietuvių žemėse, kad jie turi tik tas teises, kurias turi Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta.

Tik dėl kryžiuočių ir Maskvos kunigaikščių puolimų Lietuvos didikai pasirašė ir minėtuosius unijinius aktus  Krėvoje ir Liubline. O taip pat sutiko ir su dabar lenkų garbinamosios vadinamosios Gegužės 3 – osios konstitucijos priėmimu.

Bet kaip sakyta, nuolaidžiaujant Lenkijai ir lenkams neretai užmirštama ne tik senoji, bet ir pastarųjų dešimtmečių istorija.

Lenkija niekad neskubėjo paremti Lietuvos

Lenkija iki Antrojo pasaulinio karo buvo  vienintelė Europos valstybių nepripažinusi  nepriklausomos Lietuvos valstybingumo de jure; Lenkija ir šiandieną  nepasmerkė ir nepasmerkia  J. Pilsudskio ordų įvykdytos  Rytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Bet ir mes patys, lietuviai, savos valstybės piliečiai, nenuteisėme dar to agresoriaus, nors  kai kurių lenkų ir dievuku laikomo.

Pagaliau Lenkija buvo tarp paskutiniųjų  Europoje,  pripažinusi  de jure  ir Kovo 11 – osios  Lietuvą – tik 1994 m. (tuo tarpu Boriso Jelcino Rusija – nuo 1991 m. vasaros); knygoje paskelbiau sąrašus ir kas dalyvavo lemtingąją Sausio 13 – ąją LRT pastatų, TV bokšto Vilniuje gynyboje, tačiau tarp gynėjų, sužeistųjų nėra nė vieno lenko. Tačiau jų, iš Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų bei apylinkių būdavo gausiausiai  „Jedinstveninkų“, kitų okupantų sambūrių organizuotuose antilietuviškuose renginiuose.

Ir po kruvinųjų Sausio 13 – osios įvykių nesulaukta paguodos, paramos ir iš Lenkijos valdžios. Tuo tarpu kai Rusijos prezidentas B. Jelcinas jau tą pačią dieną atvyko į Taliną ir pasirašė sutartis su Baltijos valstybių vadovais. Iš Peterburgo, Maskvos atvyko  daug rusų  demokratų delegacijų. Tūkstančiai dorųjų rusų   Maskvoje, Peterburge ir kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose išėjo į gatves reikalaudami nutraukti agresiją prieš nepriklausoma pasiskelbusią Lietuvą.

Trumpai sakant, tiek praėjusiais amžiais, tiek pastaraisiais laikais lenkams ir Lenkijai lietuviai būdavo tiek „broliais“, kiek tai būdavo naudinga tik jiems patiems, kiek ta brolystė stiprino lenkus ir jų valstybę. Tai pasikartojo ir Sąjūdžio, dabartinės nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Jais, ypač sunkiais mūsų Tautai atgimstančiai nepriklausomai Lietuvos valstybei, ypač sustiprėjo Rytų Lietuvos lenkų ir sulenkėjusiųjų antilietuviškumas, antivalstybinė veikla, kurią rėmė ir daugelis vadų iš Varšuvos, net Lenkijos prezidentai.

Beveik visi jie viena ar kita forma ragino lenkus  paskelbti  Rytų Lietuvą  lenkų autonominiu kraštu ir  likti net TSRS sudėtyje ar prisijungti prie Baltarusijos TSR, kad tuo sutrukdžius Lietuvai tapti nepriklausoma. O kaip būsimasis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis vedė net slaptas derybas su bolševikų Lietuvoje vadu M. Burokevičiumi dėl bendradarbiavimo sutarties pasirašymo. Bet nespėjo. Pralaimėjus ginkluotam stalinistų pučui Rusijoje ir uždraudus tą bolševikų  organizaciją, o jų nariams pabėgus į Baltarusiją ar Rusiją.

Beje, kai 1989 m. pabaigoje Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo TSKP ir įkūrė socialdemokratinio tipo savarankišką LKP, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą, dauguma Rytų Lietuvos lenkų ir sulenkėjusiųjų liko ištikimais Kremliaus valdomai TSKP.

Už J.Pilsudskio skriaudas taip ir neatsiprašė

Kartais atrodo, kad ir dabar dar nemažai Lenkijos vadų, nepaisydami, kad lenkai yra atsikėlėliai lietuvių žemėse, kad Lenkija neatlygino lietuvių Tautai ir Valstybei J. Pilsudskio ir jo gaujų padarytų skriaudų agresijų, okupacijų  metais, vis dar tebežiūri į Vilnių ir jo kraštą kaip į Lenkijos „kresą“, o į Lietuvos lenkus ar tokiais besivadinančiais – kaip Lenkijos piliečius. Vis dar neretai lenkų šovinistų agitatoriai ypač Vilniaus krašto lenkams ir sulenkėjusiems kala, kad jie privalo  rūpintis ir ginti tik lenkų ir Lenkijos interesus ir daugeliui jų,  Lietuvos piliečiams, išdavė „Lenko kortą“.

Manyčiau, knygoje įrodžiau, kokios buvo, yra ir turėtų būti ribos bei sienos tarp lietuvių ir lenkų tautų, ir kiek pagrįsta dabartinė siena tarp Lietuvos ir Lenkijos ir kas privalėtų ir turėtų teisę reikšti pretenzijas į tų tautų ir valstybių istorines ar etnines žemes. Tai išaiškinti svarbu ypač Lietuvos lenkams ir jų vadukams,  šiandieną jau drįstantiems net skelbti, kad tik lietuviai yra atėjūnai savo žemėje, Rytų Lietuvoje. Tai gerai išreiškė ir lenkų šovinistų – autonomininkų  ir jų valdomų  Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų bei apylinkių tarybų buvęs nutarimas, kad jų valdomuose rajonuose  draudžiama apsigyventi lietuviams, kad lenkai juose neprarastų „daugumos“.

Tiesa, tą savo nutarimą lenkiškosios savivaldybės  įvardino „migracijos  apribojimu“. Savo esme tai buvo fašistinio pobūdžio nutarimas, kuriuo norėta suteikti ypatingas privilegijas tik lenkams, nors ir gyvenantiems  lietuvių žemėse.

Nuo kada atsirado lenkų ir dabartinėje  Rytų Lietuvoje, nutolusioje nuo lenkų etninių žemių  daugiau kaip 200 km.?  Žinoma, pavienių lenkų, kaip ir čigonų, žydų, rusų gyventa nuo seno, daug lenkų būdavo ir tarp belaisvių, paimtų lietuvių  karių.

Tik lenkai vyravo ir tarp katalikų bažnyčios dvasininkų.

Iki Liublino unijos lenkams drausta kurtis Lietuvoje. Tai buvo akcentuojama beveik visuose Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių aktuose. Tik svetimšaliais lenkai įvardinti ir visuose XVI a. Lietuvos statutuose. Paanalizavus Vilniaus krašto pačių žymiausių lenkų geneologines šaknis, jos nesiekia Lietuvoje giliau  XVIII a. pabaigos.

Beveik visi archyviniai dokumentai patvirtina, kad  lenkai Lietuvoje – atėjūnai, kolonizatorių palikuonys, neskaitant tame krašte sulenkintų lietuvių ir gudų. O kadangi prie lietuvių etninių žemių priskirtinos dar toli rytuose nuo sienos, dabartinėje Baltarusijoje ir dar, kad Lietuva – unitarinė valstybė, kad lenkai neprisidėjo nei prie Vasario 16 – osios, nei prie Kovo 11 – osios Lietuvos kūrimo  ir gynimo, tai ir  neturėtų teisės būti vadinama ir „tautine mažuma“, o tik bendrija; tuo pačiu ji neturėtų ir teisės reikalauti sau išskirtinių teisių, kurias neretai turi federacinėse valstybėse. Net tokioje, kaip JAV, sukurtoje  tik iš atsikėlėlių, bet ir joje, kurioje ypač gausi lietuvių bendruomenė, net nedrįsta svajoti, kad jų gyvenamuose rajonuose antrąja valstybine kalba būtų paskelbta lietuvių, kad jų gyvenamos gatvės ir gyvenvietės būtų pavadinamos lietuviškai, kad valstybė steigtų lietuviškas mokyklas ar jas išlaikytų ir pan.

Visiems Rytų Lietuvos gyventojams pirmiausia  turėtų rūpėti, kad greičiau būtų sugrąžinti tikrieji okupacijų ir kolonizacijų metais sulenkinti, surusinti vardai ir pavardės,vietovardžiai.

Polonizacijos tęsinys

Daugeliu atvejų lenkai, jų kunigai įsigalėję Rytų Lietuvoje elgėsi ne mažiau šlykščiai už rusus po karo jų okupuotame ir aneksuotame Karaliaučiaus krašte – rusiškai perkrikštijo, pavadino visas gyvenvietes tuo norėdami ištrinti istorinę atmintį, įrodyti, kad jų valdžion patekęs kraštas nuo seno buvęs rusiškas, o Rytų Lietuvos atveju – lenkiškas. Dėl to, kaip minėjau ne mažiau kalti ir istorikai, o kaip šiandieninėje dar nepriklausomoje Lietuvoje – ir valdžia, kad leidžia ir leidžiasi mulkinami lenkų šovinistų – bolševikų, vis nedrįsdama aiškiai jiems pasakyti: ponai lenkai, jūs Lietuvoje ne autochtonai, o atsikėlėliai, tačiau Lietuvos piliečiai. Tad ir privalote dirbti tik nepriklausomos Lietuvos labui. Bet jei nepatinka gyventi lietuvių Tautos – Lietuvos suvereno sukurtoje ir apgintoje  valstybėje, sienos atviros ir keliaukite į tą valstybę, kuriai iš tikrųjų tarnaujate ar norite tarnauti.

O kur tikrosios lietuvių etninių  ir istorinių žemių ribos“?

Daugelis archeologinių, lingvistinių, istorinių  ir kitų tyrimų liudija,  kad  lietuvių ir jų genčių  – prūsų, sūduvių ir kitų gyventa nuo Baltijos iki Vyslos, Būgo ir dar  piečiau. Daugelyje vietų iki Vyslos priėjo ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sienos. Lenkijos karalystė buvo keletą kartų mažesnė už Lietuvą.

Po Liublino unijos bendrosios Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostine buvo pasirinktas Lietuvos pasienyje kadaise lietuvių įkurtoji Varzuvos  gyvenvietė, pavadinus ją Varšuva, kad lietuviams nereikėtų taip toli joti posėdžiams į Krokuvą, Lenkijos sostinę.

Daugelyje vietų buvusią Lietuvos valstybinę sieną  iki Vyslos, Bugo patvirtina tų ir vėlesnių laikų kartografų darbai, o taip pat įvairūs kiti dokumentai, ypač Lietuvos valdovų susirašinėjimas  su Romos popiežiais, kryžiuočiais, Šventosios Romos imperatoriumi  ir kt.

Po Liublino unijos vis labiau Lietuvą paverčiant Lenkijos provincija, vis mažiau  bepaisyta  ir sienos tarp šių valstybių. O Rusijai, Austrijai ir Prūsijai pasidalinant Lenkiją (kartu su Lietuva), visai nepaisyta buvusio valstybinio ir administracinio pasiskirstymo. Šiaurinę Lietuvą Rusija padalino į tris savo gubernatorių valdomas Vilniaus, Gardino, o vėliau ir Kauno gubernijas; nepaisė istorijos ir Lenkiją užėmęs Napoleonas, kuris įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, įjungdamas  į  ją  lietuvių pietines žemes. 

Po  Napoleono vėl sugrįžę rusai, jų caras beveik visoje buvusioje Varšuvos kunigaikštystėje įkūrė Lenkijos karalystę, o vėliau vietoje jos – Rusijai pavaldžią Pavislio generalguberniją.

Pirmojo pasaulinio karo metais, Vokietijos ir Austrijos imperatoriai, norėdami įtraukti lenkus į karą prieš Antantę, vėl atkūrė Lenkijos karalystę (1916 11 06).  Bet Lenkijos veikėjų tai netenkino ir jie rengė nepriklausomos Lenkijos planus ne tik  lenkų  etninių žemių ribose (nes jos buvo gana nedidelės), o  istorinėse, įjungiant ir buvusią LDK, bet viešai skelbė, kad lyg nori atkurti ir LDK, bet tik federacijoje su Lenkija, kokia ji buvo XVIII a. pabaigoje, prieš Rusijos, Austrijos ir Prūsijos įvykdytus padalinimus.

Tuo tarpu lietuviai siekė,  kad po daugelio lenkinimo ir rusinimo metų sustiprėtų lietuvių Tauta ir kūrė nepriklausomos, tautinės Lietuvos valstybės, tik savo etninėse žemėse planus. Tai neatitiko lenkų vadų, besivadovaujančių feodalinių laikų vertybėmis, tų metų valdančiojo luomo – sulenkėjusios bajorijos ir dvarininkijos valios; feodalinių laikų lietuvių Tautos šviesuomenė – bajorija ir dvarininkija su savo gimdytoja pasielgė  kaip mažai kur kitur pasaulyje: išdavusi lietuvių kalbą ir kultūrą, iš dalies pražudė ir lietuvių Tautos sukurtąją galingąją Lietuvos valstybę, bet ir kai vėl susidarė  galimybės ją atkurti, ėmė  trukdyti ja pasinaudoti.

Ką bylojo atskleistas POW sąmokslas?

Galutinį pralaimėjimą tas luomas patyrė, kai jaunoji Lietuva 1919 m. rugpjūčio  pabaigoje sužlugdė J. Pilsudskio planą ginkluotu puču (POW) nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti  naują iš lenkų ir prolenkiškųjų unijos šalininkų, kurie ir paprašytų J. Pilsudskio ir Seimo Varšuvoje, įjungti Lietuvą į Lenkijos sudėtį.

Tad visišku neišmanėliškumu  galima palaikyti ir kai kurių dabartinių istorikų metamus kaltininimus mūsų Tautos Atgimimo šaukliams, pradedant Jonu Basanavičiumi, kad jie atstūmė nuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo visą sulenkėjusiąją ar lenkiškąją bajoriją, kunigiją. Neatstūmė, o jis pats, jo didžioji dalis  nuėjo su su nepriklausomos Lietuvos priešais, su lenkų šlėkta. Jei kitų valstybių bajorija visais laikais išliko tautinė, tai ji ir liko su savo gimdytoja Tauta ir žlugus  luominei sistemai.

Kadangi  nepriklausoma Lietuva buvo atkuriama ne vieno kurio luomo, ne istorinėse, o etninėse lietuvių  žemėse, tad nebegalėjo būti kalbos, kad vėl prie visos Tautos atkurtos valstybės vairo liktų senasis valdančiųjų luomas. Tuo tarpu J. Pilsudskis, nepasydamas  lietuvių Tautos valios, puolė gimstančią Lietuvą vadovaudamasis tik savo atgyvenusio luomo, lenkų ir sulenkėjusios bajorijos – šlėktos, dvarininkijos interesais.

Kaip minėjau, mūsų, atgimstančios nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ir gynėjai savo valstybės ribose matė ne visas savo pietinių ir vakarinių gentainių, ne visas   sūduvių, prūsų žemes, o tik tas, kuriose dar pakankamai daug ir lietuviškai kalbančių – tai  didžioji dalis Karaliaučiaus krašto, Suvalkų, Augustavo, Balstogės, Gardino ir kiti rajonai, o taip pat rajonai ir dabartinėje Baltarusijoje.

Tai turėjo būti apie 110 tūkst. kv. km. Lietuva, kokia ji buvo  maždaug  daugiau kaip prieš 700 m. karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje. Beveik tokiose ribose nepriklausomą Lietuvą pripažino ir Sovietų Rusija,  1920 m. liepos 12 d. pasirašydama sutartį su Lietuva. Tik  nepripažino Lenkija, kuri dar daugiau, pasirašydama Suvalkuose sutartį su Lietuva, slapta įvedė į Rytų Lietuvą savo kariuomenę ir okupavo Vilnių ir visą jo kraštą ir  atskyrė jį nuo Lietuvos demarkacinėmis linijomis, nieko bendro neturinčiomis su tikromis lietuvių tautos ar valstybės istorinėmis ar etninėmis ribomis.

Už jų liko lenkų okupuota ir aneksuota didžioji dalis Sūduvos su Suvalkais, Seinais, Augustavu, Balstoge ir kitais lietuvių ir jų gentainių kraštais, neskaitant lenkų ir vokiečių jau anksčiau užvaldytų prūsų žemių. Tačiau  lenkų politikai ir propagandistai stenėsi pasaulyje sudaryti nuomonę, kad ne lenkai užgrobė lietuvių žemes, o atvirkščiai, kad ne lenkai, o lietuviai  nenori spręsti tariamo „Vilniaus klausimo“, t.y. įteisinti lenkų okupacijos  ir aneksijos.

Tokia melo propaganda lenkų šovinistams buvo naudinga ir todėl, kad  Lietuva nebedrįstų protestuoti ir dėl jų pagrobtų ir aneksuotų pietinių Lietuvos kraštų (šiandieną – tai beveik visa Palenkės vaivadija).

Tą tariamą „Vilniaus klausimą“ mėgsta kartoti ir šiandieną lenkų šovinistai, nors iš tikro „neišspręstas“, kaip minėta, tik buvusių okupantų ir kolonizatorių, J. Pilsudskio nuteisimo ir padarytos žalos lietuvių Tautai ir Lietuvai atlyginimo klausimai.

Vilniaus ir Gibraltaro klausimų panašumai bei skirtumai

Joks okupantas ar kolonizatorius neįgija jokių teisių į užimtą kraštą, nors ir kiek metų nuo to būtų praėję, kaip netampa „autochtonais“ į jį atsikėlėliai. Daugiau kaip prieš 300 metų Anglija okupavo Ispanijai priklaususį  Gibraltarą  ir jame šiandieną  per 90 proc. gyvena Anglijos piliečių, bet Anglija ir dabar moka didelius pinigus Ispanijai, kad leistų jame laikyti savo karinę jūrų bazę ir pripažįsta  Gibraltaro  šeimininkę Ispaniją.      

Teisiniu požiūriu istorinė Lietuvos siena su Lenkija ta, kaip minėjau, kuri buvo iki Liublino unijos, t.y.  pagal Vyslą ir kiek šiauriau jos. Po padalinimų, karų, okupacijų, Pirmojo pasaulinio karo metais Lenkija siekė atsikurti istorinėse – savo ir LDK žemėse, o nepriklausoma Lietuva – tik lietuvių tautos etninėse žemėse. Tačiau ir to lietuvių Tautos siekio teisėtumo, kaip minėta, nepripažino daugelis lenkų veikėjų, o ypač vienas didžiausių iš jų vanagų – J. Pilsudskis.

Bet negalėdami lietuvių įveikti ginklu, smurtu ir prisijungti visos Lietuvos,  okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą. Tačiau po Stalino – Hitlerio  slaptųjų susitarimų ir aiškėjant, kad Stalinas ir Lietuvą  įjungia  į  savo „įtakos sferą“, kol kas  Vilnių ir jo kraštą  grąžindamas  Lietuvai, pirmieji sujudo lenkų bolševikai.

Projektas dėl autonominės respublikos

Jie, atbėgę į Maskvą gelbėdamiesi nuo Lenkiją užpuolusios nacių Vokietijos, vienas jų vadų, būsimasis pokario Lenkijos prezidentas Boleslovas Bieruta, 1939 m. pabaigoje  įsiprašęs  pas J.Staliną, pateikė jam projektą dėl lenkų autonominės respublikos įkūrimo Rytų Lietuvoje, t.y. J.Pilsudskio buvusioje okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvos dalyje.

Už tai pažadėjo, kad sudaryta iš lenkų atbėgėlių kariuomenė  karo atveju kovos kartu su Raudonąja armija. Kokį sprendimą tada priėmė „tautų tėvas“, kol kas nežinoma. Bet greitai Vilniuje ir krašte pasklido gandai, kad Vilniaus ir jo krašto pagrindu, prijungus TSRS okupuotąją Lenkijos dalį, bus  sukurta nauja  Lenkijos tarybinė respublika TSRS sudėtyje. Masiškai pradėta verbuoti ir TSRS atsidūrusius lenkus, ypač karius, stoti į atskirus Raudonojoje armijoje lenkų kariuomenės dalinius. Pagrindinai jų formavimas vyko Orienburgo srityje.

Bet nemaža dalis lenkų karininkų atsisakė stoti į Raudonąją armiją ir pagal kai kuriuos šaltinius dalis  jų 1940 m. kovo pradžioje ir buvo sušaudyti Katynėje.

Jau vykstant TSRS ir Vokietijos karui, 1941 m. gruodžio pradžioje pas Staliną atvyko Lenkijos vyriausybės Londone vadovas Vladislovas Sikorskis ir vėl pasiūlė J.Stalinui suformuoti 250 tūkst. lenkų kariuomenę už tai, jei Stalinas pažadės, kad po karo visa Lietuva bus priskirta Lenkijai. Bet J.Stalinas atsakė, kad Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis pasiliks sau, o lenkams galįs pažadėti tik pietinę Prūsiją (apie 70 proc.), sau pasilikdamas tik šiaurinę, dabartinę Karaliaučiaus sritį.

A..Sikorskis priimdamas pasiūlymą dėl po karo prie Lenkijos pietinės Prūsijos prijungimo, klausimą dėl Lietuvos pasiūlė atidėti kitoms deryboms, vildamasis dėl to susitarti su Anglijos ir JAV vadais.

A. Sikorskis siūlė Čerčiliui perleisti po karo Lietuvą Lenkijai, už tai jam žadėdamas Lenkijos paramą, kad Belgija ir Olandija patektų į Anglijos „įtakos sferą“. Tačiau ir  Čerčilis, ir  Ruzveltas vilkino atsakymą A. Sikorskiui, slapta tardamiesi ir su Stalinu ir dėl suformuotos TSRS (Orenburgo srityje) 250 tūkst. lenkų kariuomenės. Sąjungininkams sutarus, kad ir po karo TSRS bus paliktos Baltijos valstybės, J. Stalinas išpildė  ir jų prašymą ir įsakė išgabenti lenkų kariuomenę į Taškentą, o ne už ilgo ir į Iraką, kad  ten saugotų  anglų naftos perdirbimo įmones, naftotiekius.

Ponas Sikorskis niekaip nenurimo

Taip buvo iš A. Sikorskio išmušta viena korta, dėl visos Lietuvos okupacijos ir aneksijos po karo. Tada jis parengė ir Anglijos, JAV vadams įteikė  naują planą: įkurti Lenkijos vadovaujamą Rytų Europos valstybių federaciją. Pagal tą planą į tą lenkų federaciją pirmiausia turėjo įeiti buvusios LDK žemės (Lietuva, Gudija, Ukraina), o vėliau ir kitos aplinkinės valstybės. J. Sikorskio tada jau nebetenkino ir susitarimas su Stalinu, dėl prisijungimo  70 proc. Prūsijos. Jis ėmė reikalauti jos visos, su neužšalančiais Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostai ir kt.

Apie lenkų vadovaujamos tokios federacijos įkūrimą A.Sikorskis perdavė instrukcijas tuose kraštuose veikusių AK vadovybėms su nurodymais, kad ypač Rytų Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje būtina  naikinti visus tuos, kas prieštarauja lenkinimui, versti lietuvius kuo skubiausiai palikti Vilnių ir jo kraštą, skleisti žinias ypač apie lietuvių profašistinę prigimtį ir bendravimą su naciais, kad po karo Anglija, JAV, Prancūzija neprieštarautų tų kraštų prijungimui prie Lenkijos.

Kol kas nepasisekė rasti dokumentų, atspindinčių  JAV, Anglijos reakcijos į Lenkijos vyriausybės Londone  planus įsiviešpatauti pokario Rytų Europoje.

Neaišku, kiek dar ir kokių planų būtų prikūręs A. Sikorskis, jei ne 1943 m. liepos 4d. jo žūtis aviakatastrofoje, kylant jo lėktuvui iš Gibraltaro aerodromo. Tačiau bent jo nurodymu AK išplatintos instrukcijos veikė ir kad AK kai kurie daliniai buvo virtę banditiniais, kad jie daug žiauriausiai išžudė Vilniaus krašte lietuvių – tai dažniausiai tik tų instrukcijų vykdymo padarinys.

.Lenkijos vyriausybė Londone iš sąjungininkų vyriausybių reikalavo, kad lenkų AK daliniams būtų leidžiama pirma Raudonosios armijos įžygiuoti ir į Vilnių, o paskui pasiskelbti jo ir viso krašto šeimininkaisTačiau tai neišdegė lenkams: 1944 m. liepos 7 d. Vilniaus užėmimui vadovavęs TSRS kariuomenės generolas I. Černiachovskis įsakė nuginkluoti susitelkusius Vilniaus prieigose lenkų AK būrius. (Žinoma, tai buvo padaryta palaiminus Stalinui) ir taip daugelis tų būrių vadų po keletos dienų jau tik pro grotas matė, kaip sovietinė kariuomenė užima Vilnių.

TSRS vėl okupavus Lietuvą, siena su Lenkija jau buvo TSRS ir Lenkijos klausimas.Kadangi Lenkijai  valdžia buvo atiduota į bolševikų rankas, o jų vadas  A. Bieruta buvo ir geras J. Stalino draugas, tai 1945 m. rugpjūčio 16 d. sugrįžęs ir buvęs Lietuvos okupantas  – TSRS ir ankstesnis – Lenkija sutarė, kad ta siena eis kaip dar karo metais J. Stalinas buvo sutaręs su Čerčiliu ir Ruzveltu Jaltos konferencijoje, t.y. prisilaikant Antantės komisijos vadovo lenkų rėmėjo ir didelio imperialisto Anglijos užsienio reikalų ministro G. Kerzono 1919 m. gruodžio pradžioje nužymėta demarkacinės linijos tarp į Lietuvą besiveržiančių agresorių lenkų ir besiginančios Lietuvos kariuomenių.

Nors ja Vilnius ir jo kraštas buvo priskirtas Lietuvai, bet Lenkijos pusėje palikti senieji lietuvių etniniai kraštai – Suvalkų, Augustavo, Seinų, Balstogės ir kiti. Ta linija buvo nužymėta tik lenkų naudai, nepaisant savo Nepriklausomybę nuo lenkų ginančios Lietuvos valios ir todėl Lietuva jos niekada nepripažino. Tai buvo stipriojo teise pagrįstas sprendimas.

Stalinas neatskleidė savo sumanymo

Kita vertus, J. Stalinas neatskleidė ir savo tikrųjų planų ir dėl Lenkijos. Tai lyg paliudytų po karo Rytų Lietuvoje vykdytas nuožmiausias lenkinimas ir rusinimas visko, kas lietuviška, naikinimas – visoje Rytų Lietuvoje beveikė tik keletas lietuviškų mokyklėlių, nebuvo leidžiama ir lietuviškos spaudos, bolševikinė valdžia to krašto lietuviams buvo dar nuožmesnė, negu buvusi okupanto J. Pilsudskio laikais. Pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus J. Stalinas ir jo valios vykdytojai rengėsi įgyvendinti tai, ką jis nespėjo prieš karą su Lenkijos prezidentu A. Bieruta: Rytų Lietuvą prijungti prie Lenkijos, kad paskui visą Lenkiją įjungus į TSRS „tautų šeimą“. Kitaip sakant, Rytų Lietuva turėjo tapti Lenkijos įjungimo į TSRS sudėtį placdarmu.

Tačiau sienos su Lenkija bei jos  pagrįstumo klausimų piečiau minėtosios Kerzono linijos beveik nenagrinėjo nei tarpukario, nei Kovo 11 – osios Lietuvos kartografai, istorikai, politikai, teisininkai, nors pagal tą tarptautinės teisės negaliojančią liniją buvo nužymėta ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos siena su Lenkija.

Daug kas tos „linijos“ ir sienos „neliečiamumą“ aiškino 1975 m. Europos valstybių konferencijos Baigiamuojo  akto nutarimais, nes juose akcentuotas egzistuojančių sienų tarp Europos valstybių neliečiamumas. Bet tuomet Lietuva buvo okupuota, tuomet dar buvo ir dvi Vokietijos, bet šiandieną ir TSRS jau seniai nebėra, kaip yra ir viena susijungusi Vokietija. Tačiau nepaisant to, 2013 m. lapkričio 5 d. Druskininkuose iškilmingai pasirašyti Lietuvos ir Lenkijos atstovų sienos tarp šių valstybių nužymėjimo  dokumentai – iš esmės tie patys, kaip ir pasirašytieji  1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje tarp TSRS ir Lenkijos,  kaip sakyta, rėmėsi okupantų lenkų užgrobtos Lietuvos teritorijos nužymėjimu –  Kerzono demarkacine linijos ir buvusios TSRS „gera valia“.

Kitaip sakant, dabartinė mūsų nepriklausoma Lietuva  įteisino, ką agresoriai ir okupantai kada atplėšė nuo pietų Lietuvos. Bet gerai, kad „įteisino“ remdamiesi nepriklausomai Lietuvai negaliojančiais okupantų dokumentais.   

Žinoma, atgauti tai, ką mūsų protėviai ir tėvai prarado ne tiek mūšių laukuose, o kiek dėl per didelio patiklumo, nuolaidžiavimo, vargu ar kada bepavyks. Bet gaila, kad ir toliau nesimokoma  iš senų ar ne taip senų klaidų.

Istorija patvirtina, kad išlieka ir stiprėja tos tautos ir jų valstybės, kurios dėl savęs kovoja, gyvena ne tik praeinančios dienos rūpesčiais, bet ir spręsdamos juos galvoja apie ateitį, priimamų sprendimų pasekmes jai, galvoja ir renkasi tik tai, kas stiprina Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą; lengva prasti ir žemę, ir laisvę, bet sunku atgauti. Aukščiausiasis mums, lietuviams, prie Baltijos paskyrė tą žemės lopinėlį, Lietuva vadinamu, paskyrė mums, Biblijos žodžiais, būti to krašto rinktąja tauta – šeimininkais, ir mes, lietuviai, mūsų vaikaičiai būsime pasmerkti išnykimui, jeigu to Aukščiausiojo priesako nevykdysime.  

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: istorikas Algimantas Liekis, jo veikalas „Svetimi lietuvių namuose“ ir monografijos pristatymo dalyviai.

2014.05.22; 18:01              

klausimas_1
Aktualijos

Jei ne šį sekmadienį, tai vėliausiai po dviejų savaičių Lietuva turės naują prezidentą. Portalas slaptai.lt viliasi, jog lietuviai balsavo ne už tuos kandidatus, kurie televizijų debatuose ir laikraščių puslapiuose iškilmingai žadėjo pagerinti satykius su Rusija bei Lenkija. Tikrai neverta pasitikėti politikais, kurie tvirtina žiną, kaip susidraugauti su Maskva ir Varšuva.

Žinoma, mums būtų naudinga turėti nuoširdesnius santykius su dviem savo didžiaisiais kaimynais. Bet su dabartine Rusijos ir Lenkijos valdžia nuoširdesnė bičiulystė – neįmanoma. Neįmanoma tol, kol Rusija ir Lenkija puoselėja ekspansines užmačias. Tad mūsų politikai, ketinantys parodyti, kaip neva galima suminkštinti Maskvos ir Varšuvos širdis, arba nuoširdžiai nesuvokia tarptautinės politikos ypatumų, arba meluoja rinkėjams.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Į kokias situacijas pakliūnama, taikant išimtis ir kompromisus?” →

Aktualijos

Visi, kuriems rūpi Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykiai, kviečiami dalyvauti seminare – diskusijoje „Lenkų ir Lenkijos vaidmuo lietuvių tautos ir jos savarankiško valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje“.

Renginys įvyks š.m. gegužės 20 d. (antradienį)  nuo 13 val. LR Seimo III rūmų I aukšte Europos informacijos biure. (Įėjimas iš M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos  pusės).

Seminaras – diskusija skirta istoriko Algimanto Liekio knygoje „Svetimi lietuvių namuose“ pateikiamiems tyrimų rezultatams ir išvadoms bei jų reikšmei šiandienos gyvenimui aptarti.

Continue reading „Gegužės 20-ąją – istoriko Algimanto Liekio knygos „Svetimi lietuvių namuose“ pristatymas” →

Politinės intrigos

Niekaip nerimstantys lietuviškos asmenvardžių rašybos chaotizavimo entuziastai, pakurstomi dar ir kitos šalies politikų, verčia ir mane grįžti prie šio klausimo.

Esu kalbininkas, be to, vardyno tyrinėtojas.

Kalbėti šiuo klausimu jaučiu turįs didesnę teisę nei istorikai, gydytojai, inžinieriai, teisininkai ar sociolingvistai.

Juolab kad net Konstitucinis Teismas neseniai nurodė, kad spręsti apie asmenvardžių rašybą pirmiausia turi kalbininkai.

Continue reading „Asmenvardis – ne apatiniai marškiniai” →

liub
Politinės intrigos

Stebėjau žurnalistės Ritos Miliūtės ir politine, ir kalbine vadinamą diskusiją dėl kitataučių pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ir stebėjausi paprasčiausiu ir politikų, ir kalbininkų išsisukinėjimu trumpai ir aiškiai nepasakant esmės.

Ši problema yra akivaizdžiai politizuota, bet ją, padėjus pagrindus kai kuriems lietuvių kalbą išdavusiems kalbininkams, pasinaudojusi suteikta galimybe, politizavo ne Lietuva, o mūsų kaimyninė valstybė Lenkija, galbūt irgi kieno nors kurstoma.

Continue reading „Painiojimasis nepainiuose pavardžių rašymo dalykuose” →

Aktualijos

2014.04.01 Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose.

Mes, Lietuvos rašytojai, šiuo klausimu pareiškiame:

1. Lietuvių kalba yra tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės  vientisumą  ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą; valstybinė kalba yra tautos suvereniteto įteisinimo priemonė;

Continue reading „Lietuvos rašytojų pareiškimas dėl vardų ir pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis” →

Aktualijos

Akivaizdu, kad 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ne baigėsi, o tik prasidėjo tikrieji valstybingumo atkūrimo ir ypač jo įtvirtinimo darbai. Apie tai, koks tai buvo sudėtingas laikotarpis, rašė ne vienas istorikas ir publicistas. Parašyta daugybė straipsnių, mokslinių darbų, surengta konferencijų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas daugiau ar mažiau palietė kiekvieną lietuvį, nepaisant to, kuriame pasaulio žemyne jis gyveno.

Kūrėsi visai kitokia Lietuva, kokios ankstesnės kartos net neįsivaizdavo. Kiekvienas, nepaisant kilmės, išsilavinimo ar tikėjimo, galėjo prie valstybės atkūrimo prisidėti. Todėl vieni tapo kuriamos kariuomenės savanoriais, kiti iš emigracijos siuntė lėšas valstybei paremti, treti steigė ir leido laikraščius, dar kiti visomis išgalėmis saugojo iš tėvų paveldėtą žemę.

Continue reading „O jeigu mums būtų tekę tada gyventi Seinuose?” →

Atsargiai

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime narys, Šešėlinis švietimo ir mokslo ministras Valentinas Stundys teigia, kad antikonstitucinis Tautinių mažumų įstatymo projektas, parengtas Kultūros ministerijos, skinasi kelią Vyriausybės koridoriuose.

„Panašu, kad Lenkijos premjero raginimas pateikti „gerų žinių“ apie tautinių mažumų reikalus vyriausybių vadovų susitikimui yra reikšmingas mūsų valdžiai. Būtų jau ne apmaudu, bet nesuprantama, jei į Seimą patektų toks projektas, kuris įteisintų dvikalbystę, paneigdamas konstitucinį lietuvių kalbos statusą“, – sako V. Stundys.

Anot jo, TS-LKD atstovai yra įregistravę alternatyvų Tautinėms bendrijoms ir mažumoms save priskiriančių asmenų apsaugos įstatymo projektą. 

Continue reading „Antikonstitucinis Tautinių mažumų įstatymo projektas skinasi kelią Vyriausybės koridoriuose” →

Politinės intrigos

Ne taip seniai Estijos susisiekimo ministras J. Partsas, piktindamasis Lietuvos politikų norais keisti žaidimo taisykles vidury žaidimo, pasakęs, jog Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių. 

Lietuvos Vyriausybė, aišku, užsigavo. Premjeras net buvo pavedęs URM vadovui išsikviesti pasiaiškinti Estijos ambasadorių, tačiau netrukus minėtasis estų ministras atsiprašė.

Pagrįstai atsiprašė, nes sumelavo – mat kvailių esama ne tik Vyriausybėje. Ir nemažai.

Continue reading „Reikia dar vieno esto?” →

Aktualijos

Vasario 3-ąją per 60 žinomų Lietuvos mokslininkų, menininkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir rezistentų kreipėsi į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus, reikalaudami pašalinti Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA) iš valdančiosios koalicijos, o jos atvirai prieš valstybę nukreiptus veiksmus įvertinti Valstybės gynimo taryboje.

Viešame kreipimesi teigiama, jog pastaruoju metu LLRA partijos narių daromi vieši veiksmai bei pasisakymai paniekino už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio mėnesį kovojusiųjų ir žuvusiųjų žmonių atminimą, o Pietryčių Lietuvoje partijos skatinamas teismų sprendimų ir įstatymų ignoravimas pamina ir tarptautiniu mastu diskredituoja Lietuvos, kaip teisinės ir demokratinės valstybės, statusą. 

Continue reading „Išmeskime iš koalicijos prieš valstybę veikiančią LLRA” →

Politinės intrigos

Sausio mėnesį įprasta vertinti praėjusiųjų metų darbus. Kritiškas žvilgsnis atgalios dar niekam nepakenkė. Tačiau analizuojant praėjusiųjų metų laimėjimus bei nesėkmes derėtų prisimiti ir darbus, kurie atlikti, tačiau, atidžiau pažvelgus, buvo beprasmiai.

Beprasmiais darbais vadinu veiklą, kurios pagalba mes tik apsimetame, kad plušame tautos ir valstybės labui. Metame daug jėgų, sugaištame brangaus laiko, o naudos – nei valstybei, nei tautai. Nauda – nebent asmeninė: galime nuraminti sąžinę, kad, nepaisant pralaimėjimų, stengiamės, judame, organizuojame.

Tačiau ciniškiausia, kai dirbame vien savireklamos sumetimais: piketus, minėjimus, konferencijas organizuojame tam, kad rinkimų į Lietuvos Seimą ar Europos parlamentą išvakarėse galėtume išdidžiai sušukti – „rinkite mane, štai koks aš didis patriotas“.

Continue reading „Nebent Lietuva pasirinktų prostitutės kelią…” →

Aktualijos

Nuo Sąjūdžio įsikūrimo ir Lietuvos Respublikos atkūrimo pradžios Pietryčių Lietuvos piliečiai sovietinių ir reakcingų Lenkijos jėgų veikiami pateko į autonomijos kūrėjų pinkles, siekiančias atskirti šį kraštą nuo Lietuvos.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kūrėsi įvairūs lenkų teritorinės autonomijos, apylinkės, komitetai, plevėsavo virš administracinių pastatų Lenkijos valstybės vėliavos, iš darbo buvo atleidžiami lietuvių tautybės pareigūnai, mokytojai ir kitų specialybių žmonės, persekiojami tėvai, kurie leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas ir darželius, niekinami lietuviški simboliai, ignoruojamos valstybinės šventes.

Todėl šiuose rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas, antivalstybinės veiklos organizatoriams buvo iškeltos baudžiamosios bylos, kaltininkai nubausti. Atšaukus tiesioginį valdymą antivalstybinė veikla nenutrūko – savivaldybėse ir seniūnijose valdžia išliko nesutramdytų asmenų rankose. Prie to prisidėjo ir mūsų buvusių prezidentų, valstybės pareigūnų nepagrįsti pažadai, nuolaidžiavimas.

Continue reading „Dėl nepateisinamo nuolaidžiavimo Lenkijos siekiams” →

Politinės intrigos

Sausio 13 dieną, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje vykusio iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijai (toliau – „LLRA frakcija“) priklausančių Seimo narių grupė demonstratyviai išėjo iš salės, kai į tribūną sveikinimo kalbai buvo pakviestas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.

Netrukus ši grupė išplatino iš anksto parengtą viešą pareiškimą, kuriame tokį savo poelgį paaiškino esą tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2010 metais panaikino sovietiniais laikais priimto Tautinių mažumų įstatymo galiojimą, ir tuo, kad Vilniaus apygardos teismas neseniai skyrė Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui baudą už beveik penkerius metus nevykdomą galutinį teismo sprendimą dėl dvikalbių gatvių užrašų nukabinimo.

Continue reading „Dėl Laisvės gynėjų atminimo ir Lietuvos valstybės paniekinimo” →

Politinės intrigos

„Kiek Seinų gyventojų turi lietuviškas šaknis? Beveik visi“ – pusiau juokais pusiau rimtai atsako Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Tačiau kilmė šiuo atveju niekaip neaspindi dabartinės gyventojų tautinės sudėties – per paskutinį gyventojų surašymą iš beveik septynių tūkstančių gyventojų lietuvių tautybę deklaravo vos keli šimtai seiniškių. Žymiai daugiau lietuvių gyvena aplinkiniuose kaimuose. 

Kai po 85-ečio lietuviško švietimo Seinuose nebuvimo atgimė „Žiburio“ mokykla, buvo abejonių, ar po tokios ilgos pertraukos susirinks norinčių mokytis lietuviškai. Juk paskutinį kartą Seinų mokykloje lietuviškas žodis skambėjo 1919 m. rugsėjo 23 d., kai Seinus užėmė lenkų POW daliniai. Tuomet berniukų ir mergaičių „Žiburio“ gimnazijose mokėsi 223 mokiniai, pradinėje Seinų lietuvių mokykloje – 75 mokiniai. Nuo 1919 m. rudens Seinų „Žiburio“ gimnazija (tokiu pat pavadinimu) darbą tęsė tremtyje – Lazdijuose. 

Continue reading „Gyvenimas paminklų šešėlyje” →

Politinės intrigos

Neseniai „Aušra“ rašė apie Berznyko kapines ir ten vykdomą neįprastą istorinės atminties žadinimo politiką. Daug kas sako, kad tokiu būdu ir tokioje vietoje jokios politikos vykdyti nederėtų. Kapinės ir mirusiųjų pagerbimas užima svarbią vietą Europos (o gal reikėtų sakyti – mūsų įsivaizduojamo civilizuoto pasaulio) kultūroje.

Dėl Berznyke vykdomos istorinės atminties politikos girdėjome įvairių komentarų. Vieni išsakomi viešai, kiti – ne. Tie, kurie komentuoja viešai, beveik vienbalsiai pripažįsta, kad lenkų tradicijoje tokio unikalaus atvejo, kai „pagerbiama, pažeminant mirusįjį“, dar nebuvo.

Continue reading „Paminklams – ne, kapams – taip” →

Politinės intrigos

Gruodžio 18 d. Seimo Žmogaus teisių komiteto  (ŽTK) pirmininkas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos narys, Leonardas Talmontas, prieštaraujant keliems komiteto nariams, į dienos darbotvarkę savo iniciatyva įtraukė Jaroslavo Narkevičiaus teiktą 2010 m. Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. XIP-1648.

Komiteto nariai išsakė nuomonę, kad dėl šio projekto iš anksto nebuvo pateikta jokia medžiaga susipažinimui ir kad projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir komiteto pirmininko primygtiniu siūlymu buvo leista atėjusiam J.Narkevič su Ritai Tamašūniene jį pristatyti.

Continue reading „Seimo žmogaus teisių komitetas išduoda valstybinę kalbą” →

Aktualijos

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trečiąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. 

Šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kuo Latvija patraukli turistams?

Latvijoje esama daug lankytinų vietų, jau nekalbant apie Rygą. Ypač lietuvių turistams. Kai latviai rodo savo pilis, jie priversti minėti, jog tai – vokiečių ordinų statytos pilys ankstesnių baltų pilių vietoje. Lietuvoje pilys taip ir liko lietuviškos, nenugalėtos. Latvijos pilys – svetimtaučių palikimas. Bet Latvijoje esančios pilys taip pat apipintos gražiausiomis legendomis.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, latviai žodžiu „pils“ vadina ir „pilį“, ir „rūmus“. Pavyzdžiui, Rundalės rūmai jiems yra „Rundāles pils“, arba „Pilsrundāle“. Tėrvetė turi puikų piliakalnį ir turtingą archeologijos muziejų. Šiaurėje – Siguldos, Turaidos, Cėsių pilys. Į rytus nuo Daugpilio – Naujinio pilies griuvėsiai ir jos maketas. Latviai didžiuojasi sava Šveicarija – Gaujos upės slėniu, gamtiniu zooparku Lygatnėje.

Įdomus latvių katalikų centras Agluonoje. Esama legendos, kad būtent ten žuvo mūsų karalius Mindaugas ir ten jis palaidotas. Pagerbdami mūsų valdovą, latviai sumanė pastatyti paminklą karaliui Mindaugui. Paminklo statybas inicijavo latviai, o konkursą laimėjo lietuvių architektai ir skulptoriai. Įdomus Reznos ežeras. Šalia jo ant Makuonkalnio kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, kurią Kęstučio ir Algirdo laikais sugriovė lietuviai.

Tad Latvijoje yra ką pamatyti, yra ką veikti. Visko čia nesuminėsi. Tereikia susidomėti, pamilti, ir Latvija neapvils net pačių išrankiausių turistų.

O ir ramybės trokštantys lietuvių poilsiautojai Latvijos pajūryje vasaromis gali ne ką prasčiau pailsėti nei Lietuvoje. Jūra, smėlio kopos – lyg ir tokios pačios. Tačiau tarp lietuviško ir latviško pajūrio esama skirtumų. Lietuviškas pajūris nėra toks ilgas kaip latviškasis. Todėl vasarą mūsų pusė sausakimša. Minios žmonių, grūstis, nuolatinis triukšmas. Pasiilgę ramybės ir tylos mūsų poilsiautojai turėtų važiuoti tik į Latviją. Mūsų brolių pajūris tarsi negyvenamos salos krantas. Ištęstas, beveik be žmonių. Tikrai nėra taip tiršta kaip Palangoje ar Nidoje. Lietuviai jau yra „atradę“ poilsį ne tik Jūrmaloje, bet ir Ventspilyje, taip pat Liepojos pakrantėje.

O Jūrmalos humoro festivaliai, į kuriuos susirenka žymūs rusų artistai, dainininkai, humoristai, – Latvijos stiprybė ar silpnybė?

Latvijos silpnybė ir tuo pačiu – Rusijos stiprybė. Dar ir dėl to, kad rusiškasis humoras mums priimtinesnis, suprantamesnis nei amerikietiškasis. Taip, rusai išties turi puikių, subtilių, gilių humoristų. Bet Jūrmalos festivalis – tai pastangos išlaikyti Latviją rusiškos kultūros erdvėje. Jūrmalos festivalis – pirmiausia politika, ir tik paskui menas, humoras, kultūra.

Kaip bebūtų liūdna, bet Jūrmala jau seniai nebe latviškas kurortas.

Tokią pat politiką rusai puoselėja ir Lietuvoje. Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios išvakarėse labai dažnai į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą atvažiuoja žymus rusų atlikėjai. Jie tarsi atsitiktinai suguža į Lietuvą būtent tuomet, kai mes švenčiame nepriklausomybės šventes. Tokie sutapimai įtartini. Atvirai kalbant, mes puikiai suprantame, kodėl Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Liepos 6-osios išvakarėse Rusija stengiasi į Lietuvą atsiųsti savų dainininkų. Net jei atvykusiųjų dainos ir humoras yra apolitiški, mes pralaimime. O jei prasprūsta ir tokių svečių, kurių patriotiškos nuostatos ar sovietizmo nostalgija akivaizdžiai kertasi su mūsų laisvės idėjomis, Lietuva pralaimi dvigubai skaudžiau.

Lietuva turi rimtą, veiklų Letonikos centrą. Letonikos centro įkūrimas – tai jau mūsų pergalė. Bendra Lietuvos – Latvijos pergalė.

Letonikos centras įkurtas 1995-aisiais metais. Tuoj švęsime 20-ies metų jubiliejų. Iš pradžių norėjome įkurti Baltų kalbų centrą. Bet tuometinis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Egidijus Aleksandravičius pasiūlė būtent Letonikos variantą. Kad šis židinys būtų platesnio profilio, t.y. apimtų ne tik kalbą, bet ir literatūrą, istoriją, etnologiją, net, esant reikalui, – politiką. Šio centro įkūrimo idėją nuoširdžiai palaikė tuometinė Latvijos ambasada. Aprūpino baldais, padovanojo vertingų knygų. Vėliau daug knygų gavome iš Latvijos nacionalinės bibliotekos. Letonikos centras tapo rimtu latvių kultūros židiniu ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat esama Latvistikos kabineto. Bet Letonikos centras šiuo metu – pats stambiausias.

Latvių kalba dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose. Lituanistams ji daug kur privaloma. Kitaip ir būti negali, nes neturime kito pasirinkimo – pasaulyje išliko tik dvi baltų kalbos ir dvi valstybės. Slavų pasirinkimas kur kas platesnis – rusų, baltarusių, čekų, kroatų, serbų… Latvių kalba Lietuvoje dėstoma ir Vilniaus universitete, ir Edukologijos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Klaipėdoje, ir čia, Kaune. Latvių kalba įtraukta ir į Lietuvos vidurinių mokyklų antrųjų užsienio kalbų sąrašą. VDU ji dėstoma kaip užsienio kalba. Turime du latvių kalbos mokymosi lygius. Baigę pirmąjį lygį, studentai jau pajėgūs tęsti studijas Latvijos universitetuose, latviškoje aplinkoje.

Dėl tokių pat priežasčių Latvijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Tradiciškai ji privaloma latvių filologijos studentams.

Erasmus mainų programa, leidžianti keistis studentais, – puikus sumanymas. Čia didelis komplimentas Europos Sąjungai, sukūrusiai tokias mainų sąlygas. VDU šį semestrą pagal šią programą studijuoja aštuoni studentai iš Latvijos.

Papasakokite apie savo knygas latviška tematika. Kiek jų, kodėl jos svarbios, aktualios?

Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kaip spaudai rengta lietuviškų-latviškų pasikalbėjimų knygelė. Pradžia buvo pirmosios mano stažuotės Latvijos universitete metu 1980 m. Šlifavau savo šnekamąją latvių kalbą, tad paprašiau Filologijos fakulteto dekaną R. Bertulį supažindinti mane su kokiu studentu, norinčiu geriau išmokti lietuviškai. Supažindino su Albertu Sarkaniu. Jis mane mokė šnekamosios latvių kalbos, aš jį – lietuvių. Ruošdavome dialogus, o susitikę versdavome juos į gimtąją kalbą. Vėliau tie dialogai sugulė į pokalbių knygelę, kuri išėjo Vilniuje 1987 m. Šiemet dienos šviesą išvydo 4-asis šių pasikalbėjimų leidimas.

Savo pirmąją stažuotę Latvijoje prisimenu labai šiltai. Tuo metu buvo folklorinio sąjūdžio pakilmas Baltijos šalyse, tad ieškojau kontaktų ir su latvių folkloristais, su ansambliais, nes latvių folkloras man buvo kaip Kolumbui Vest Indija. Nuo tų metų prasidėjo VU Kauno vakarinio fakulteto (jame tada dirbau) filologų studentų draugystė su latvių kolegomis, keitimasis ansamblių vizitais, dalyvavimas bendrose ekspedicijose ir t.t.

Atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kalbos mokėjimas Albertui Sarkaniui padėjo tapti pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jau būdamas ambasadoriumi, A. Sarkanis apsiėmė redaguoti ir išleisti Lietuvių-latvių kalbų žodyną; po dešimtmečio panašaus darbo ėmiausi aš, leisdamas Latvių-lietuvių kalbų žodyną. 2006 m. sumanėme šiuos žodynus perkelti ir į internetinę erdvę, nes rūpėjo, kad tokie žodynai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Dabar šie žodynai prieinami ir tiems, kurie labiau mėgsta naršyti internete, nei vartyti knygas. Esu išleidęs ir trumpesnį Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną (per 7000 žodžių), taip pat latvių kalbos pratimų knygelę.

Be šių tikslų, man dar norėjosi papasakoti lietuviams, kokia graži, įdomi mūsų kaimynė Latvija, nes informacijos apie ją Lietuvos visuomenei labai trūko. Taip 1990 m. atsirado knyga „Mūsų broliai latviai“, kur keturiuose skyriuose papasakojau apie turtingą Latvijos istoriją, etnografiją, tautosaką, kalbą. Paskui šią knygą gerokai papildžiau ir 1995 m. išleidau kitu pavadinimu – „Latviai“.

Atkūrus nepriklausomybę, užsimezgė valstybiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai. Iš pradžių jie buvo gana dygliuoti. Būta nesusipratimų, ginčų. Nieko keisto, nes pradėjome narplioti temas, su kuriomis iki tol niekad nesusidūrėme. Turiu galvoje pirmiausia valstybinės Lietuvos – Latvijos sienos sureguliavimą. Paskui iškilo Būtingės tema. Latviai labai priekaištavo mums, kodėl savąją Būtingę statome taip arti Latvijos sienos. Latviai mus atakavo ekologiniais argumentais, kurių Lietuva apsimetė negirdinti. Latvių priekaištai Lietuvoje buvo traktuojami kaip konkurencijos baimė. Esą Latvija baiminasi, jog Būtingė – rimtas konkurentas Ventspilio uostui.

Tada aš Lietuvai aiškinau, kokios tikrosios latviško nepasitenkinimo priežastys. Juk latvių priekaištai nebuvo vien tik iš piršto laužti. Latviai žymiai atidžiau žvelgia į ekologines bėdas. Latviai stropiau saugo savąją gamtą. Šis nusiteikimas latviams įgimtas. Jų gamtosauginiai įstatymai žymiai griežtesni nei lietuviški. Jų etnokultūra pasižymi meile gamtai. Lietuviai dėl gamtosauginių reikalų mažiau pergyvena. Taigi tuokart teko stoti latvių pusėn.

Paskui Latvijoje kilo zirzimas, esą Latvija padovanojusi Lietuvai Palangą ir Šventąją. Taip, kadaise Palanga ir Šventoji priklausė Kuršo gubernijai. Bet tai atsitiko carų laikais. Tik praktiniais sumetimais rusų valdininkai tą lietuviško pajūrio ruoželį  1819 m. prijungė prie Kuršo gubernijos, o latviai 1919 m. įvedė į Palangą kariuomenę kaip į savo valstybės teritoriją.

Teko paprotinti brolius latvius. Palangą ir Šventąją susigrąžinom 1921 m., kai trečiųjų teismas – Dž. Simpsono vadovaujama komisija – nustatė dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Dar vėliau viešojoje erdvėje skelbiau straipsnius, kuriuose svarsčiau, kas trukdo Lietuvai su Latvija keistis savo nacionalinėmis televizijomis, kodėl mieliau mes savanoriškai renkamės  rusiškų televizijų įkaitų dalią. Savo specifiką turėjo ir tebeturi Latvijos ir Rusijos santykiai – apie tą specifiškumą irgi norėjosi supažindinti Lietuvos visuomenę. Tokių probleminių straipsnių susikaupė ganėtinai daug. Juos sudėjau į krūvą. Šitaip dienos šviesą išvydo „Baltiškos impresijos“, publicistinių straipsnių rinkinys.

Kaip derėtų vertinti filosofo Arvydo Juozaičio knygas apie Latviją? Tai – solidus žingsnis į priekį?

Tokio stiliaus knygos apie Latviją reikėjo. Latviai džiaugiasi sulaukę lietuvio autoriaus dėmesio. Latviai džiaugiasi, kad jų šalis propaguojama Lietuvoje. Tačiau negalima pamiršti ir aplinkybės, kad A.Juozaitis vertina Latvijos istoriją publicisto akimis. Vertina subjektyviai, ne visuomet tiksliai. Kai kurie faktai jo veikaluose traktuojami per daug laisvai. Tos laisvos interpretacijos užkliuvo ir Latvijai. Žodžiu, latviai džiaugiasi sulaukę lietuviškų knygų apie savo valstybę ir tuo pačiu apgailestauja dėl laisvokų interpretacijų.

Man asmeniškai labiausiai nepatinka A.Juozaičio neigiamas požiūris į Latvijos legionierius. A.Juozaitis nesupranta, o aš puikiai suvokiu, kodėl Antrojo pasaulinio karo metais latviai ėjo tarnauti į tą legioną. Latviai ėjo tarnauti ne vokiečių esesininkams. Jie ėjo ginti savo valstybės nuo raudonųjų okupantų. Kitokio pasirinkimo latviai tuomet neturėjo. Latviai negalėjo tuo pačiu metu grumtis ir su Vokietijos, ir su SSRS kariuomene.

Ir nematau nieko blogo, kai buvę Latvijos legionieriai kiekvienais metais rengia viešas eitynes Rygos gatvėmis. Jie turi tokią teisę. Jie niekam nieko blogo nepadarė – tiesiog ypač sudėtingomis sąlygomis bandė apginti savo žemę nuo okupantų iš Rytų pusės.

O vėliau savojoje publicistikoje daug dėmesio skyrėte painiems Lietuvos – Lenkijos santykiams, kurie, kas ką besakytų, trukdo Lietuvos – Latvijos draugystei?

Lietuvos – Lenkijos nesutarimai ėmė įsibėgėti, kai 2006 m. Varšuvoje buvo įsteigtas Kresų institutas. Tokio instituto įkūrimas – atviras spjūvis Lietuvai. Po šio spjūvio netrukus (2008 m.) būta antrojo spjūvio – Lenko kortelė (Karta Polaka).

Puikiai prisimenu, kaip L.Kačinskis, jau būdamas Lenkijos prezidentu, pirmąsias Lenko korteles iškilmingai dalino Lietuvos piliečiams lenkams Vilniuje. Ir viešai, garsiai apgailestavo, jog šie lenkai Lietuvoje atsidūrė dėl …  sienų perstūmimo. Šalia stovėjęs tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pritariamai linkčiojo galva.

Didesnį pažeminimą sunku ir įsivaizduoti. Jau tada V.Adamkus padarė nedovanotiną klaidą, savo tiesioginiu ar netiesioginiu pritarimu skatindamas lenkus pakelti Lietuvai reiškiamų nepagrįstų pretenzijų kartelę. Keblu išsiaiškinti, kas čia kaltesnis – asmeniškas V. Adamkaus nesusigaudymas ar tendencinga prezidento patarėjų įtaka. Tačiau dabar girtis, kad dėl to santykiai su Lenkija buvo idealūs, yra šiek tiek ciniška.

Antra didžiulė V. Adamkaus klaida – sutikimas iš švietimo ir mokslo ministrų atleisti akademiką Zigmą Zinkevičių. Kas dabar pasakys, kodėl iš tikrųjų buvo atleistas šis taktiškas ir kartu principingas ministras? Drįstu manyti, jog jei akademikas Z.Zinkevičius būtų ilgiau išsilaikęs ministro kėdėje, šiandien Lietuva tikrai neturėtų tokių skausmingų bėdų su Lietuvos lenkų bendruomene. Ministras dėjo milžiniškas pastangas, kad Lietuvos lenkai integruotųsi į lietuviškąją, o ne lenkiškąją terpę. Tos pastangos nebuvo brukamos per prievartą. Akademikas puikiai sutarė su Lietuvos lenkais. Tačiau juodosioms jėgoms draugiški Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai nebuvo reikalingi, ir Z.Zinkevičius buvo išstumtas.

Jūsų publikacijų lietuvių – latvių draugystės tema esama ir latviškoje spaudoje. Latviai džiaugėsi jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Bet latviškoje spaudoje pasirodančiomis Jūsų publikacijomis, jei teisingai esu informuotas, pasipiktino Rusijos ir Lenkijos ambasadoriai. Ne tik piktinosi, bet ir reiškė pretenzijas Jūsų straipsnius spausdinusiems leidiniams. Ar tiesa, kad Jūsų publikacijomis ypač akylai domisi Rusijos ir Lenkijos ambasados?

Taip, Latvijos leidiniuose bent jau iki šiol skelbdavau savo pastebėjimus, interpretacijas. Ir žinau, kuo tai baigdavosi. O baigdavosi Rusijos ambasadoriaus vizitu į mano įžvalgas skelbusio leidinio redakciją. Rusijos ambasadorius piktindavosi, esą tendencingai interpretuoju faktus ir reiškinius. Jis norįs viešai papasakoti, kaip esą iš tikrųjų.

Šiemet lietuvių ir lenkų kalbomis Delfi.lt paskelbė mano straipsnį „Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus“. Toje publikacijoje lyginau liūdnai pagarsėjusį Algirdą Paleckį su istoriku Alfredu Bumblausku, nurodęs daug panašumų. Skirtumas tik tas, kad žemindamas Lietuvą ir už ją kritusius, vienas propaguoja rusiškus, kitas – lenkiškus Lietuvos istorijos naratyvus.

Straipsnis buvo paskelbtas ir latviškai Latvijos laikraščio „Diena“ svetainėje. Po kelių savaičių redakciją pasiekė Lenkijos ambasadoriaus Latvijoje susierzinimas, kad „didieji politikai ir narsieji kareiviai“  Želigovskis ir Pilsudskis palyginti su „meganusikaltėliais“ Hitleriu ir Stalinu. Lenkijos ambasadorius reikalavo, jog mano publikacija būtų išimta iš leidinio „Diena“ svetainės. Tvirtino, jog Lenkijoje dėl tokių palyginimų atsidurčiau teisme. Laimė, „Diena“ pasielgė principingai – neišėmė. Tiesiog paskelbė ir Lenkijos ambasados sukurtąsias pastabas.

Tad Rusijos ir Lenkijos diplomatai bando daryti įtaką Latvijos žiniasklaidai. Latviai maniškių publikacijų neatsisako, tačiau pripažįsta, jog nuolatiniai lenkų ir rusų diplomatų priekaištai trikdo. Vieno straipsnio, tiesa, buvo atsisakyta – redaktorius prisipažino nebenorįs sulaukti naujų Rusijos ar Lenkijos ambasadorių priekaištų ar irzlių vizitų. Tada publikaciją pasiūliau kitam leidėjui, ir šis ją paskelbė.

Įtariu, kad panašiai gali veikti ir Lietuvoje reziduojantys Rusijos bei Lenkijos diplomatai.

Beje, dėl straipsnio „Litwa Środkowa“ Delfi.lt svetainėje (jis paskelbtas knygoje „Baltiškos impresijos“) 2008 m. Lietuvos lenkų sąjungos buvau apskųstas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Į straipsnį reagavo ir vienas Lenkijos Seimo narys. Jis oficialiai kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, piktindamasis ir klausdamas, kokių priemonių Lenkijos URM  ėmėsi šiuo reikalu.

Lietuvos Seime įkurta tarpparlamentinė grupė artimesniems Lietuvos – Latvijos santykiams plėtoti. Bet jos veiklos – nematyti?

Taip, tokia grupė sudaryta. Bet ką ji veikia, nieko nežinau. Nežino ir visuomenė. Atvirai prisipažinsiu, net nežinau, kas jai vadovauja. Koks skirtumas – konkrečios veiklos vis tiek nematyti. Nors pats aktualiausias, svarbiausias uždavinys taip ir neatliktas – nesikeičiame savo nacionalinių televizijų programomis. Neapsikentę dėl tokio neveiklumo Gintaro Songailos tautininkai aname Seime buvo įkūrę alternatyvią grupę draugystei su latviais palaikyti. Bet šiandien G.Songaila – jau nebe parlamento narys, ir jo galimybės ženkliai sumažėjusios, nors, antra vertus, jo pradėtoji draugystė su Latvijos politikais sėkmingai tęsiama, tik jau ne parlamentiniu lygmeniu.

Esate minėjęs, kad Lietuva su Latvija iki šiol pykstasi net dėl valstybinės sausumos sienos. Gal žodis „pykstasi” – per riebus. Bet nesusipratimų vis tiek – gausu?

Abi valstybės jau priklauso Šengeno erdvei. Tad anksčiau iškasti grioviai skersai vieškelių, vedančių iš vienos šalies į kitą, jau nebereikalingi. Tie grioviai kadaise buvo didelis nesusipratimas. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenantys lietuviai ir latviai turėdavo daryti milžiniškus lankstus, norėdami aplankyti anapus sienos esančius pažįstamus, gimines ar artimųjų kapus. Priversti būdavo kulniuoti keliolika kilometrų, kad galėtų į kaimyninę šalį patekti per oficialų sienos perėjimo  punktą. Visus, nesilaikančius šios taisyklės, pasieniečiai stropiai gaudydavo. Gaudydavo grybaujančias, uogaujančias bobutes, joms mielai išrašydavo baudos kvitus. Net vieną mergaitę, skubėjusią iš  mokyklos Lietuvoje namo į Latviją tiesiausiu keliu, pasičiupo, nuvežė į nuovadą ir tardė be tėvų ir advokatų žinios.

Latvija tuos griovius buvo užkasusi, sulyginusi. O Lietuva kai kuriuos griovius atnaujino. Esą buvo pažeista sienos konfigūracija, nustatyta dar XX a. gale. Bendra Lietuvos – Latvijos komisija tarėsi, kaip išvengti tokių nesusipratimų, bet nieko konkretaus nenutarė.

Būna, kad pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai nukenčia nuo lietuvių chuliganų. Pavyzdžiui, pas Skaistkalnės gyventojus vis atvyksta lietuviai „bachūrėliai“ nuo Biržų pusės. Atvažiuoja ne draugauti, ne bičiuliautis – atsibeldžia nusiaubti Skaistkalnės: išdaužo langus, vitrinas, sumuša pasipainiojusius latvių jaunuolius, užgaulioja latvių merginas. Paskui nenubausti grįžta į Lietuvą.

Skaistkalnės seniūnė tvirtina, jog tokie biržiečių „vizitai“ reguliarūs. Apie tai informuota Lietuvos pusė. Bet nuo Biržų atplūstantys chuliganėliai nesutramdyti iki šiol. Kaip iki šiol iš Lietuvos pusės į Skaistkalnę Nemunėliu vis atplaukia kiaulių fermų srutos. Lietuviams, matyt, labai patogu. Srutos juk plukdomos į Skaistkalnę ir smarvę kelia būtent latviams. Bet ar toks elgesys – broliškas, džentelmeniškas? Ar taip lietuviai turėtų bendrauti su broliais latviais?

Bet nenoriu sudaryti nuomonės, kad pasienyje viskas tik juoda. Lietuvos ir Latvijos siena yra seniausia šiame regione, tad ir žmonių bendravimas abipus jos turi labai senas, nusistovėjusias tradicijas. Labai gražiai bendrauja pasienio mokyklos, daugelis seniūnijų, savivaldybių, atskiros žinybos. Jei toks intensyvus bendravimas apimtų ne tik pasienį, bet abi baltų šalis, daugelis čia minėtų bėdų išnyktų pačios.

Ar tiesa, kad latviai geriau sutaria su estais nei su lietuviais?

Latvijoje galima išgirsti juokaujant, jog latvius ir estus sieja viskas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą, o lietuvių ir latvių nesieja niekas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą. Tiesos yra, ir lietuviui nelabai malonu girdėti tokius sugretinimus.

Mes neturėtume pamiršti, jog latviai šimtmečiais gyveno vokiečių kultūros fone. Jei būtume itin tikslūs, latviams nuo 16 a. didžiulę įtaką padariusi liuteronų kultūra, siekusi, jog Biblija privalo būti kiekvienuose namuose. Tai reiškia, kad Biblija turi būti suprantama gimtąja kalba. Taigi latviai tapo raštingi vokiečių pastangomis. Kolonizatoriai vokiečiai vertė latvius mokytis latviško, ne vokiško rašto. Todėl vokiečiams priklausiusių latviškų teritorijų valstiečiai anksti tapo raštingais. 90 – 95 proc. Kuršo, Lifliandijos (ir Estliandijos) gubernijų gyventojų 19 a. antrojoje pusėje buvo raštingi. Raštingi gimtąja kalba.

O teritorijos, kurios pateko į lenkų įtaką, tokiu raštingumu nepasižymėjo. Į lenkiškos kultūros šešėlį patekusioje Latgaloje raštingų žmonių dalis buvo maždaug perpus mažesnė nei minėtose. Kodėl toks skirtumas? Lenkai vietiniams bandė primesti savąją kalbą. Lenkai mus ir latgaliečius spaudė mokytis svetimos, o ne savos kalbos, niekindami ir lietuvių, ir latgaliečių kalbą. Savo vaidmenį atliko ir katalikų bažnyčios nuostata, jog mužikui išmanyti Bibliją ir skaitinėti ją namuose nebūtina. Štai ir visa paslaptis.

Latvijoje būta ir posakio: „jis visai kaip lietuvis“. Šie žodžiai 19 a. gale ir 20 a. pradžioje turėjo neigiamą reikšmę. Suprask, taip pavadintas žmogus – nevykėlis, žioplys, mažaraštis, juodadarbis.

Tačiau aš nenorėčiau gilintis į tokius reiškinius. Savo dėmesį turėtume koncentruoti ne į paieškas, kas ir kodėl sugalvojo, sakykim, pravardę „zirga galva“. Mums pirmiausiai turėtų rūpėti kultūriniai ir informaciniai manai. Jei pavyks su latviais keistis nacionalinių televizijų programomis, jei sugebėsime užmegzti su jais glaudesnius internetinius ryšius, Lietuvos ir Latvijos draugystė tik stiprės. Ir kartu silpnės mums brukte brukama svetima mūsų etnokultūrai ir savimonei įtaka. Bendrumo su latviais siekti reikia ne tik Latvijos vėliavos pakėlimu per Lietuvos valstybines šventes.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Pabaiga)

2013.12.11