Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokios kandys apniko šalies politinę sistemą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo išvakarėse? Panašu, kad prezidentės metiniame pranešime įvardintas partijų atsinaujinimas, reiškia esamų partijų savilikvidaciją, kuri galiausiai veda ne į tradicinių partijų brandą, naują kokybę ar atsakingumą, bet atveria kelią naujiems populistams, arba tiems patiems, tik kitais vardais pasivadinusiems.

Ką pasakė Prezidentė

„Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams“, – porino prezidentė metiniame pranešime.

Negalima su šalies vadovės požiūriu nesutikti, bet, deja, nei prezidentė, nei partijų rinkėjai, gal net pačios partijos iki šiol nežino, ką daryti, kad būtų kitaip. Partijoms atsinaujinti sunkiai sekasi, geriausia, ką pavyksta padaryti, tai susiskaldyti į keletą naujų darinių. Bando partijas „naujinti“ teisėsauga, bet ji įklimpstą į pačių teisininkų susikurtą brangų ir ilgą procedūrinį procesą, kurio galiausiai neištveria nei ieškovai, nei atsakovai. Bando partijos „naujinti“ viena kitą, retkarčiais silpnesnioji – bandomoji parija ištiesia rankas ir kojas, bet dėl to bandytojų partija sveikesne netampa, nors ir įtiki savo nerealiomis galiomis.

Yra dar vienas variantas, kuris iki šiol neišbandytas – bėgti iš Lietuvos paskui ketvirtį jau pabėgusių Lietuvos rinkėjų. Požymių, kad ir toks variantas nebeatrodo pats blogiausias, matome dabartiniuose Liberalų sąjūdžio veiksmuose. Liberalų spindesio ir skurdo melodrama, kuri su pasimėgavimu retransliuojama, aptarinėjama ir narstoma visuomenėje ir viešosios informacijos platinimo priemonėse, jau išties tampa apgailėtina, tačiau gana taikliai atskleidžia mūsų partinės sistemos pasiligojimo simptomus.

Liberalai ir BVP

Liberalios politikos, kurią vykdė iš esmės visos partijos, trisdešimtmetis atnešė Tėvynei didžiausią Europoje socialinę atskirtį, rekordinius nusižudžiusiųjų ir emigravusiųjų skaičius ir, blogiausia, kad palengva nusineša ir pokyčių, vedančių į gerovę, saugumą, teisingumą, darną visuomenėje viltis.

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Sparčiausiai Europos Sąjungoje augantis BVP greitai taps pašaipos objektu, ar dar blogiau – keiksmažodžiu, nes reiškia ir ciniškiausią šalies piliečių atžvilgiu sistemą, kurios dėka BVP augimas pasiektas. Jei piliečiams bus atimta viltis, pabaigą horizonte jau pamatytų ši karta, be triukšmo ir svetimos kariuomenės pabūklų šūvių, tik bankai pakeistų iškabas užrašydami savo pavadinimus ir darbo laiką kalba, kurią suprastų dauguma pas juos užsukančių klientų.

Liberalų sąjūdžio tragikomedija ir visų bėdų priežastis yra ta, kad buvo atsiradusi reali grėsmė, jog į valdžią ateis žmonės, kurie ne apsimeta, o iš tiesų yra liberalai. Labai margi ir prieštaringi, nuo laukinių vakarų libertalų su revolveriais rankose iki intelektualų postringaujančių nuo kalno apie asmenybės laisves. Tokių veikėjų atsiradimas valdžioje sukėlė tokias dideles baimes ir dantų griežimą, kad veiksmų turėjo imtis net jėgos struktūros. Nes priešingu atveju, ką būtų tekę daryti visoms kitoms partijoms, kurios nesivadina liberalais, bet vykdo liberalią politiką.

Partinis solidarumas ir mainai

Apie liberalus galima konstatuoti, kad revoliucija suvalgė savo vaikus, tik ne raudonuosius revoliucionierius, o sėkmių ir nesėkmių džentelmenus. Suprantama, tai nereiškia, kad liberalai išnyko, jie yra, tik vadinosi, vadinasi ir vadinsis kitais vardais: konservatoriais, valstiečiais, žaliaisiais, socialdemokratais ir netgi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Krikščioniškų šeimų sąjunga. Išliks kažkoks ir liberalais pasivadinęs darinys, galbūt ir jis, nusižiūrėjęs į kitas partijas, pradės kovoti už kurios nors nereikalingos grupės teises, tarkim, pensininkus ir darbininkus.

Suskilus socialdemokratų partijai kaip tik atsirado galimybė šioje rinkėjų elektorato terpėje paieškoti paklydusių žuvelių. Idėja atrodo beprotiška, tačiau jei socialdemokratai vykdė liberalią politiką, kodėl liberalai negali vykdyti socialdemokratinės. Net ir labai galėtų. Štai Seimo narė Dovilė Šakalienė pagaliau tai suprato, iš liberalią politiką vykdančių valstiečių nuėjo pas tikruosius liberalus, po to perkandusi Lietuvos politikos riešutą, skubiai tapo socialdemokrate, tokiu būdu pademonstruodama tikrą partinį solidarumą, nes kitaip naujai senieji Gintauto Palucko socialdemokratai nebūtų suformavę frakcijos Seime.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Pikti konservatoriai nerimauja, kad gudrus senelis Eugenijus Gentvilas, laikinasis liberalų pirmininkas, G. Paluckui D. Šakalienę paskolino, kol iš kažkur tie gaus tikresnių socialdemokratų. Juk turi kada nors į Briuselį išvažiuoti Gediminas Kirkilas ir į Seimą sugrįžti Bronius Bradauskas. Nors B. Bradauskas nėra didelis socialdemokratijos žinovas, vienu metu buvo turtingiausias Seimo narys, tačiau turi puikią savybę – yra klusnus, o žinovų šioje partijoje užtenka ir be B. Bradausko.

Dar kiti įtaria, kad E. Gentvilas socialdemokratams D. Šakalienę pardavė, nes liberalai šiuo metu labai stokoja pinigų. Tačiau, tai būtų arba nelegalu, arba nedeklaruotina, todėl, tikriausiai, taip neįvyko, nes iškilus pardavimo faktui į viešumą, Vyriausioji rinkimų komisija atimtų valstybinį finansavimą iš liberalų iki gyvos galvos, tuo tarpu, atėmė tik pusmečiui, tad su kreditoriais ir palūkininkais dar paliko vilčių liberalams atsiteisti.

Kada ir kodėl pakvaišo liberalai?

Pas liberalus iš tiesų įsivyrauja emigravimo tendencijos, iš pradžių jos buvo vienasmenės ir net priverstinės, pavyzdžiui, Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Šarūno Gustainio, tačiau jau prasidėjo ir grupinės, iš Liberalų sąjūdžio frakcijos Vilniaus miesto taryboje Vidmantas Martikonis jau emigravo su palaikymo komanda, iš emigracijos pas liberalus nebenori grįžti Petras Auštrevičius. Kol kas visi emigravusieji (išskyrus P. Auštrevičių) tebėra Lietuvoje, bet tai laikina būsena. Kad pas liberalus dedasi kažkas sveiku protu nesuvokiamo, jau senai buvo įtarimų, tačiau, kai iš partijos pirmininkų atsistatydino Remigijus Šimašius, senai ant liežuvio galo kabojęs klausimas pagaliau užduotas – kodėl pakvaišo liberalai?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei ir ne visos šalies – tai Vilniaus piliečiams šis klausimas yra ganėtinai aktualus, nes Vilniui vadovauja tiesiogiai jų išrinktas meras R. Šimašius. Linksmas salonų liūtas, su iš veido neišnykstančia nuoširdžia, netgi vaikiška šypsena, rodos, gimęs būti nesužlugdomu optimistu. Miestiečiai netgi griebiasi už savų ir svetimų galvų staiga susivokę, kad ta šypsena apgaulinga, tiesiog gali nieko nereikšti. Būna juk tokių žmonių, šypsosi visą gyvenimą, kiti  – normalūs, juos laiko kvaileliais, bet iš tiesų, kas ten žino, gal tiesiog jie laimingi žmonės.

Vis dėlto, jei iki šiol pakvaišimo elementų galima buvo tik įtarti esant, tarkim, stebint laikinojo, buvusiojo liberalų pirmininko Antano Guogos elgseną, kai jis buvo atlėkęs kelioms dienoms gelbėti partijos prasidėjus jos pirmiesiems pragaro ratams. Tačiau, tuomet visuotinu liberalų pakvaišimu A. Guogos asmenyje niekas nepatikėjo. Piliečiai suprato, kad tiesiog žmogus repetuoja blefavimą prieš eilinę pokerio partiją. A. Guoga taip pat greitai susigaudė, kad kiti lošėjai jį perkando, nieko vertingo neišloš, baigė blefuoti ir dingo ten, iš kur buvo atlėkęs.

Po didesnių ar mažesnių neadekvačių veiksmų, nerišlių ir nelogiškų pareiškimų, kurių jau pasitaikydavo bemaž visą laiką, pagrindiniu pakvaišimo ženklu, reiškiančiu, kad pas juos prasidėjo rimti ir negrįžtami procesai, vis dėlto buvo pirmininko atsistatydinimas. Po vieno liberalų valdybos posėdžio, neilgai jame užsibuvęs, R. Šimašius išėjo pro duris ir linksmai pareiškė laukiantiems žurnalistams, kad atsistatydinąs ir einąs pailsėti. Visus paliko žado netekusius ir iš tiesų išėjo palikdamas neatsakytą klausimą, o kas toliau?

O kilo net du esminiai klausimai: 1) ar pakvaišo tik R. Šimašius, ar visas Liberalų sąjūdis; 2) jei negali pakvaišęs žmogus vadovauti partijai – tai ar gali jis vadovauti Vilniui? Vis dėlto sostinė! Kitomis akimis pažiūrėta ir į Vilniaus mero veiksmus Neries upės pakrantėje prieš žemgrobių tujas su benzininiu pjūklu rankose – tąsyk atrodė R. Šimašius gražiai ir šauniai, bet, iš šios dienos perspektyvos žiūrint, pavojingai.

Šizofrenijos savianalizė

Tai, kad nacionalinė valdžia nesirūpina lengvesne depresijos forma sergančiais piliečiais, iš tiesų gali tapti nedovanotinu aplaidumu. Iš partijos ar kt. organizacijos pirmininkų galima atsistatydinti, o kaip atsistandinti iš miesto mero ar ministro pirmininko pareigų? Tarkim, jei žmogus ir pats suvokia, kad yra negerai su jo emocine būkle, į ką jam kreiptis ir kokios pagalbos sulauks? Kreiptųsi į gydytojus, bet iš jų sulauktų ne tik geros, bet ir blogos žinios – miestui ar ministerijai vadovauti jis galįs, tačiau vairuotojo teises praras. Vaikščioti į darbą tektų pėsčiomis arba važinėti kažkada irgi buvusio liberalo Artūro Zuoko sumanytais oranžiniais dviračiais vilniečiams. Tačiau atėjus žiemai, per pūgas pamatę žmogų su dviračiu, meras ar ministras jis bebūtų, jautresnių nervų miestiečiai ir miestietės palaikytų pilietį pranašu ir pradėtų sekioti iš paskos. O tai dar į gilesnę depresiją vedantis kelias.

Dviračiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokio ir panašaus folkloro pilna miesto gatvėse ir socialiniuose tinkluose, tačiau derėtų į liberalų žmogiškojo gyvenimo šventes ir nuopolius pažiūrėti jų pačių akimis.

Pakvaišimo priežasčių derėtų ieškoti ne skaitant ir tikint tuo, ką apie liberalus jau kuris laikas rašo įvairiausia spauda. Patys liberalai, kai spauda liovėsi apie juos rašyti gerai, viešuoju turiniu nebesidomi. Suprasti liberalus galima tik įsigilinus, kaip visi šioje žemėje nutikę įvykiai ir stebuklai atrodo patiems liberalams.

Liberalų naikinimo bandymai

Pirmi stebuklai susiję dar su E. Masiuliu. Po rinkimų partija turėjo kelis šimtus tūkstančių skolų, tad eiliniams partijos nariams ir kilo klausimas, ar pirmininkas ieškojo žmonių su dėžutėmis savo gerovei, ar partijos skoloms padengti. Tai, kad partijos pirmininkas kaupė namuose truputį pinigėlių gyvendamas kukliame būte Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, o ne kokiose vilose su slaptais seifais, pirtimis, baseinais ir zoologijos sodais, gal kam ir pasirodė netikėta, bet ne liberalams.

Prisiminus istoriją, nutikusią su ta garsiąja dėžute, ji irgi neatrodo tikra. Nes situacija bemaž buitinė. Kartą E. Masiulio pažįstamas Raimondas Kurlianskis eidamas pas Eligijų į svečius, vietoj degtinės pasiėmė dėžutę su pinigais. Sumaišė. Kadangi R. Kurlianskis išties turtingas žmogus, o tai reiškė, kad pernelyg bankais niekada nepasitikėjo, dar nuo solidžiausių Lietuvos bankų bankrutavimo laikų pinigus laikė kojinėse, stiklainiuose, dėžutėse nuo į vairių gėrimų ir pan. Kai jau nemažai jų turėjo, gal ir nebeatsiminė, kiek ir kur sukaišiota. Kai kojinėse – tai apsiavus batus monetos pradėdavo kojas trinti – pastebėsi ir nesumaišysi. O štai dėžutėje – nesimato. Prigriebė degtinės, o pasirodo su pinigais dėžutės būta.

Žinoma, tokia jau verslininko prigimtis, kad būtų atsiėmęs ne tik dėžutę, bet dar ir paties bičiulio juodai dienai kauptus eurocentus su procentais, bet teisėsauga aplenkė. Pavertė banknotus įkalčiais, jie dabar guli saugiai, niekas netikrais nepakeis, tik gal eurai šiek tiek nuvertės, tad iš esmės nieko blogo neatsitiko. Bet neatsitiko tik R. Kurlianskiui, o E. Masiuliui atsitiko labai blogai – žmogus prarado ir svetimą dėžutę, ir savas santaupas.

„Asmeninė problema“, – pareiškė E.Masiulis, esą pinigai jam skirti ir yra jo, bet ne partijai ir partijos. Jeigu būtų pasakęs, kad partijai ir partijos, jau tuomet Liberalų sąjūdžiui būtų pareikšti įtarimai ir partiją būtų pradėta likviduoti.

Eligijus nuo partijos, o partija nuo Eligijaus atsiribojo, dabar aiškinasi tiesas jis su teisėsauga savo jėgomis. Panašiai pasielgė ir Gintaras Steponavičius. Regis, nieko neėmė, bet kažkam davė ar žadėjo duoti, niekas pernelyg nesigilino. Tačiau ir G. Steponavičius nuo partijos taip pat atsiribojo, partija atsiribojo nuo jo, tad likviduoti Liberalų sąjūdžio ir vėl nepavyko.

Grąžinkite pinigus

Imtasi trečiojo ešalono žmonių. Dabar partiją ruošiamasi panaikinti todėl, kad tūlas Š. Gustainis suorganizavo seminarą, kuriame pakviesti vieni liberalai, mokė kitus liberalus, kaip laimėti rinkimus. Tai, esą, nauda, kurią partija gavo ir kurios nedeklaravo. Tačiau, matydami, kas įvyko su apmokytais liberalais, seminaro dalyviai turėtų paprašyti Š. Gustainio (tiksliau – juridinio asmens, Š. Gustainio įkurto instituto) atlyginti žalą, kurią patyrė mokymų metu. Rinkimų jie nelaimėjo, įvyko priešingai. Jau geriau būtų Š. Gustainis tuos mokymus organizavęs konservatoriams, o dabar savo bendraminčius apgavo.

Nežinia kokie honorarai už tuos mokymus buvo išrašyti. Štai Jurga Tapinienė, buvusi R. Šimašiaus patarėja viešųjų ryšių klausimais, susirūpino, kad honoraro gavo perpus mažiau, nei deklaruojama, o susirūpino todėl, kad iškilo grėsmė ne tik kad neuždirbti, bet ir savų primokėti. Nes Š. Gustainis juk irgi galėtų iš lektorių paprašyti pinigus grąžinti, nes jų pateiktos žinios pasirodė esą neteisingos ir nemoksliškos! Suvedžiojo klausytojus, bičiulius liberalus ir bendraminčius.

Lektoriai turėtų atlyginti dar ir moralinę žalą, ne tik grąžinti honorarus, nes nekokybiškas, mokslu nepagrįstas paslaugas galimai teikė sąmoningai, neturėdami reikiamos kvalifikacijos.

Jei dėl šių mokymų bus likviduojama partija, pinigų išieškojimo veiksmai turėtų irgi vykti. Tačiau, jei vis dėlto bus įrodyta, kad su rinkimais tai susiję tik tiek, kad liberalai mokėsi liberalizmo, dalinosi „geraisiais pavyzdžiais“ ir kt. intelektualiais produktais, jų naudą partijai, kurią esą reikėjo deklaruoti, įrodyti taps bemaž neįmanoma. Sekant tokia logika, tarkim, parašys iškilus poetas gražiai liberalei, potencialiai kandidatei į partijos pirmininkes, eilėraštį. Kaip turės ji deklaruoti šią paramą ir kiek ją įkainuoti? Gal ir teisinga, kad intelektualus, kūrybinis darbas pradėtas gerbti ir vertinti prokurorų, tačiau vargu ar dar ką nors, išskyrus Seimo narį liberalą Arūną Gelūną, kuris jaučias pagerbtas, tokie argumentai įtikino.

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Gali neįtikinti ir teisinės sistemos, kuri, geresnė ar prastesnė, bet egzistuoja. Tad ir liks tuomet partijos neteisėto rėmimo įkalčiams priskirti kavą, kuria liberalus Š. Gustainio įstaiga pavaišino. Įdomus būtų sprendimas likviduoti partiją todėl, kad jos nariai nesusimokėjo ir nedeklaravo kavos puodukų, o kai VRK sprendimu iš partijos bus galutinai atimta 400 tūkst. eurų dotacija, bus ir puiki pamoka kitoms korumpuotis linkusioms partijoms, kad ką jau ką, bet už kavą įvairiuose renginiuose pačioms derėtų susimokėtų.

Ir nors bemaž visai tautai jau atrodo, kad liberalai beviltiškai korumpuoti nuo viršugalvio iki kojų nagų, pagrindiniai įrodymai – apie tai rašo visa žiniasklaida. Tačiau pačių liberalų tokie argumentai visiškai neįtikina.

Štai nuėjo E. Gentvilas į Specialiųjų tyrimų tarnybos apklausą ir išėjo neišsigandęs, netgi dar labiau įsitikinęs, kad yra nekorumpuotas. Tačiau, kas tinka senajam liberalų partijos vilkui, nelabai tinka jauniesiems partijos avinėliams.

Startas į dykumą

Visiškai normalu, kad silpnesnių nervų partijos nariai, netgi jų vadovybė, pradėjo kvaišti. Pirmas pakvaišo atsargos generolas Vitalijus Gailius. Ilgametė patirtis jėgos struktūrose sakė, kad yra gi normalių metodų, galima su replėmis, elektra, šlapiu rankšluosčiu – arsenalas begalinis, o čia su kava! Kaip Al Kaponę kažkoks buhalteris su kalkuliatoriumi už mokesčių vengimą. Netrukus prie jo prisijungė ir P. Auštrevičius nepatikėjęs, kad gali taip pasaulyje būti, surado dar trečią pakvaišėlį, Marcijoną Urmoną iš Joniškio ir savo būseną patvirtino visi drauge atsistatydindami iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojų arba, kitais žodžiais tariant, pradėjo emigracijos iš liberalų partijos procesą. Džinas buvo išleistas iš butelio, pasikalbėjo su juo R. Šimašius ir procesas pajudėjo.

Ištakos ir įtakos

Kam tai naudinga? Didelės išminties nereikia konstatuoti, kad naudinga gali būti Temidei, bet ji akla, tad niekas šio varianto rimtai ir nesvarstė. Taigi, naudinga kažkuriai iš konkuruojančių partijų. Kuriai? Ir tada pradėjo aiškėti, kad į liberalų elektoratą labiausiai nusitaikė konservatoriai. Rimti vyrai ir moterys, kuriems tie liberalai jau senai atrodė kaip kažkoks anachronizmas. Liberalai – ubagai, neturintys savo gretose nei vieno rimtesnio oligarcho. Kad vaikštinėtų kur Pilies gatvės Vilniuje prieigose ir prašinėtų cigarečių, niekam į akis nekristų, netgi benefisą su sekso ekspertėm galima nurašyti senosios bohemos nekaltiems įpročiams, bet vaikštinėti pas turtingus žmones ir prašinėti dėžučių nuo degtinės, nesvarbu kokiems tikslams, pasirodė nesolidu ir diskreditavo visą Lietuvos partinę sistemą.

Liberalai patys privalo turėti tiek pinigų, kad nieko iš nieko prašinėti nereikėtų. Nes jei jie ubagai – tai atėję į valdžią voktų tiek, kad kitiems atėjusiems po jų nieko nebeliktų. Tai rimtas argumentas, todėl didelio susižavėjimo liberalų atėjimo į valdžią perspektyva politiniams konkurentams nekėlė ir reikėjo nedelsiant imtis kokių nors veiksmų.

Kai buvo sulaikomas E. Masiulis, anksčiau ar vėliau, reikėtų valandas sutikrinti, bet tikrai nei akimirkai nevėluodamas pravirko jaunasis Landsbergiukas, kaip mat metė darbą Europarlamete, papasakojo graudžią istoriją apie neteisingą gyvenimą, netikrus draugus ir bičiulius, kokie pasirodo esą partijos, kurią konservatoriai norėtų suvalgyti pietums, nariai ir parlėkė gelbėti Lietuvos. 

Su ašaromis akyse, gal iš tiesų svogūnų iš vakaro pasiėmęs, o gal nuolat juos kišenėj nešiojasi, tiems atvejams, kai reikia tautai ant peties išsiverki, lygiai taip pat graudžiai raudojo nei kiek nevėluodamas, kai buvo skelbiami įtarimai Liberalų sąjūdžiui. Atsižadėjo galutinai netikrų, neskanių draugų. Padėjo tokie persimainymai ne tiek jau daug, nes nedėkingi plebėjai – liberalų elektoratas taip ir neparėmė konservatorių.

Iš tiesų, ko gi konservatorių partijai trūksta? Turi turtingų žmonių tarp partijos narių, pas svetimus oligarchus vaikščioti nereikėtų. Tiesa, dėl ideologijos jie vis dar neapsisprendžia, ieško savęs tarp angliškų torių ir liberalų, svarsto įvarius variantus, netgi turi savo gretose dinastinę Landsbergių giminės liniją, kaip Anglijos karalių ir karalienių. Galėtų būti labai geri liberalai, jei tik liberalus elektoratas jais patikėtų. Silpniausia konservatorių vieta, kad jiems neskanūs ne tik tikrieji liberalai, bet nemėgsta jie ir nemyli šalies piliečių, kurie jų į valdžią nerenka. Užburtas ratas, bet nemeilė abipusė. Kaip ten bebūtų, bet kai liberalai susivokė, iš kur debesys į jų stovyklą atslinko, pradėjo rimtai kvaišti.

Laivai ir kapitonai

Pirmiausia liberalų lyderis išvarė konservatorius iš koalicijos Vilniuje ir sulaukė pirmų įtarimų, kad daro beprasmišką ir neprotingą žingsnį. Kai iš partijos vadovybės nusprendė pabėgti jo pavaduotojai, šiuo metu jau kalbantys apie dar vienos liberalų partijos kūrimą, nebeištvėrė R. Šimašius, pats irgi šoko į tolyn nuo skęstančio laivo plaukiančią gelbėjimosi valtį. Ne pats ėjo, bet paliko partijos narius šunims šėko pjauti.

Buvo netikėta, nes kapitonas laivą paprastai palieka paskutinis. Tačiau supratus, kad kapitonas ne jis, gal ir prasmingas buvo R. Šimašiaus sprendimas. Iš esmės liberalai turėjo savo galimybę, kai juos į Europarlamentą vedė šviesios atminties Leonidas Donskis. Kada įvyko taip, kad liberalų kelionę į viršūnę perėmė lošėjas, istorija ir baigėsi. Taip su mūsų partijomis nuolat nutinka – kai tik partija priartėja prie savo istorinio šanso, pradeda pas juos bėgti iš visų pakampių geradariai, kurie demokratinėje partinėje struktūroje netrukus įgyja daugumą.

Kritinis taškas peržengiamas ir tuomet prasideda kelionė atgal, į tas pačias pakampes, iš kurių tie naujakuriai susirinko, t.y. partija tampa tuo, iš ko yra sudaryta esamajame laike, o ne tuomet, kuo ji buvo ir kuo save laikė iš pradžių. Biedniokai pasivadinę liberalais tampa pinigų prašinėtojais iš oligarchų, socialdemokratija tampa karjeros įrankiu, o konservatoriai integruodami pas save įvairias partijėles ir žmonių grupeles, ilgainiui tapo patys nebežino kuo, o žiūrinti iš šios dienos perspektyvos, yra mažiausiai įdomūs, nes yra tokie patys kaip ir visi, tik gal pranoksta kitus veidmainyste.

Nepaaiškinami reiškiniai Vilniaus savivaldybės danguje

Susidūrę akis į akį tradicinės partijos atstovai su, prezidentės žodžiais tariant, – „tradicinių partijų uždarumu, savanaudiškumu ar net kriminalizacijos atvejais“, – liberalai pakvaišo ir kvaišta toliau.

R. Šimašius kol kas iš Vilniaus savivaldybės pastatėlio neišsiveržia, nors labai panašu, kad bando ar net yra priverstas bandyti. Tarkim, pasiūlė miesto tarybai atleisti savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę už tai, kad ji labai gerai dirba, sugebėjo per metus laiko reikšmingai sumažinti savivaldybės skolas ir t.t., žodžiu, yra geriausia Vilniaus savivaldybės darbuotoja, todėl reikia ją atleisti. Miesto taryba tokiam sprendimui nepritarė, o oponentai kalba, kad nelogiški veiksmai reiškia tik viena, kad R. Šimašius neradęs garbingo preteksto, dėl ko turėtų atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų, bando pretekstą pats sukurti.

Vilniaus miesto savivaldybė

Gal ir pavyks, jei R. Šimašius iš tiesų ketina baigti savo politinę karjerą ir turi gerų darbo pasiūlymų. Skirtingai nuo partijos, už darbą savivaldybėje jam mokamas atlyginimas, tad atsistatydinimas turi būti labai gerai apgalvotas ir motyvuotas. Pagal pajamų deklaracijas R. Šimašius labai derėtų elektoratui, kuris balsuoja už tradicinius socialdemokratus, nes neoliberalų terpėje atrodo tik eiliniu jų tarnautoju.

Yra ir šiuo atveju įvairių versijų. Kadangi R. Šimašiui vadovauti kam nors ir prisiimti atsakomybę, matyt, iš tiesų atsibodo, po miesto politikų sprendimo paliks savivaldybei vadovauti A. Vaitkunskienę ir į politinius bei administracinius sprendimus galės nebesikišti. Išvyks ramia galva atostogauti tarybos nariams pareiškęs, kad patys darbuotojos atleidimui nepritarėte, dabar patys žinokitės. Meras rinktas tiesiogiai, kadencijos pabaigos jis sulauks, o tarybos nariai lai ieško politikavimo prasmės tarpusavyje.

Nors yra šiuose R.  Šimašiaus veiksmuose ne tik pakvaišimo, bet ir labai racionalaus požiūrio. Jeigu Š. Gustainio kava nebus teisėsaugai tiek karti, kad dėl to likviduotų partiją, kitu teisėsaugos objektu gali tapti pats R. Šimašius. STT agentų kelionė per asmeninę jo biografiją nebūtų maloni – nuo teisingumo ministro iki Laisvos rinkos instituto prezidento posto, to instituto rėmėjų, vykdytų projektų ir t.t., iki pat Jaunųjų liberalų organizacijos pirmininkų, iš kurių jis vienas politinio gyvavimo arenoje beišliko.

Jei būtų pareikšti įtarimai, tektų sekti tradicija, atsiriboti nuo partijos, partija atsiribos nuo jo. Liktų R. Šimašius vienas kare su teisėsauga, konservatoriais ir savo sąžine. Tokiu atveju ir belieka bėgti kuo toliau ir kuo greičiau nuo savo praeities ir jaunų 1990-ųjų metų maksimalistų, kurie patikėjo, kad liberalizmo Lietuvai reikia.

Epilogas – apie sveikatą

Šiuo metu tą liberalų liberalizmą įgyvendina Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu. Vėliau galbūt vėl įgyvendins konservatoriai, kurie yra įsitikinę, kad, nebelikus pavojingiausių konkurentų, liberalų ir kt. netikėlių, jie taps nepažeidžiami ir pagaliau pamirš tauta, kad buvo ir yra šių politikų niekinama, atleis ir balsuos už dinastiją.

Toks partijų atsinaujinimas ir įvyko. O tolimesni keliai yra du: tauta, kaip ir liberalai, irgi gali pakvaišti, nes kai balta tampa juoda, o juoda baltinama, ateina metas, kai pagrindinių spalvų maišymas sukelia negrįžtamus šizofrenijos reiškinius. Yra vilties, kad tauta pradės sveikti, bet tai labai ilgas procesas, vaistai brangūs, niekas jų nekompensuos ir nebeatpigins, reiks juos pirkti patiems. Yra trečiasis kelias – rinktis iš visokių šarlatanų, kurie per kiekvienus rinkimus apsireiškia ir kurie yra nei blogesni, nei geresni už taip vadinamas tradicines partijas. Bet tai tereikš, kad esame tik kelyje į pakvaišimą, dar daug vandens nutekės, reikės pirmiausia dar pakvaišti galutinai ir tik tada galima svajoti apie sveikimo pradžią.

Vis dėlto yra ir šio chaotiško, dažnai kitaip nei pakvaišimu nepavaidintino proceso paribiuose viena šviesioji pusė. Gal politinių partijų vadovai pradės suvokti, kad saldainiais iš malūnsparnių, pjūklais prie kamienų, ašaromis akyse ne atgailaujant už savo klaidas, o už svetimas, geriausiomis programomis, kurias parengia geriausi viešųjų ryšių specialistai jau nieko nebeįtikinsi.

Naivu tikėtis, bet yra toks politinio vyksmo variantas – visiems tapti savimi. Nerealu? Negali būti? Gal ir taip.

2017.10.29; 04:30

Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.

Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.

Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.

Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.

Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau. 

Hitlerio ir Stalino "vestuvės". 1939-ųjų metų karikatūra.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės“. 1939-ųjų metų karikatūra.

Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome  mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.

Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!

O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.

1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.

„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?

Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.

Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).

Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.

Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.

Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.

„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.

Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.

Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.

Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.

(Bus daugiau)

2016.11.06; 08:54

Trečiadienis, rugsėjo 21 d. (Niujorkas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė gilią užuojautą dėl įžymaus lietuvių intelektualo, filosofo, aktyvaus kultūros ir visuomenės veikėjo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Leonido Donskio mirties.

Filosofas Leonidas Donskis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Filosofas Leonidas Donskis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Lietuva neteko iškilaus humanitaro, savo akademinėje ir visuomeninėje veikloje aktyviai gynusio laisvės ir žmogaus orumo idėjas. Profesorius Leonidas Donskis buvo tvirtas europinių  vertybių ir vakarietiško mąstymo pavyzdys ne tik jaunajai kartai, bet ir visiems Lietuvos žmonėms“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.

Pasak Prezidentės,  Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas ir aktyvus šios bendruomenės narys Leonidas Donskis svariai prisidėjo išsaugant šalies žydų kultūrą ir jos paveldą, skleidžiant tolerancijos, lygybės ir pagarbos žmogui idėjas.

Šalies vadovė pareiškė nuoširdžią užuojauta L. Donskio artimiesiems, draugams, kolegoms bei visiems jo bendraminčiams.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: prof. Leonidas Donskis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016.09.21; 05:05

Gintaras Visockas 

Liberalų sąjūdis nėra Lietuvos svajonių partija. Nebuvo tokia nei iki kratų Eligijaus Masiulio namuose, nei po to, kai ėmė aiškėti, jog ši politinė grupė kur kas rimčiau susijusi su „MG Baltic“ koncernu, nei mes, rinkėjai, įsivaizdavome.

Beje, bičiuliautis su turtingomis firmomis niekas nedraudžia. Bendradarbiauti įmanoma su visais. Net ir su abejotinos reputacijos žmonėmis. Svarbu, kaip bendraujama. Pats nesukčiauk, netalkink apgaudinėjant partnerius, valstybę, ir kas tada galėtų tau priekaištauti dėl netinkamo elgesio?

Bet Liberalų sąjūdžio atstovai ne visuomet elgdavosi taip, kaip dera tikriems liberalams. Nūnai į dienos šviesą velkami vis nauji abejotini atsistatydinusio šios partijos vadovo darbai. Tik niekas nemini vienoje televizijos laidoje prieš kelerius metus E.Masiulio pasakytų žodžių: jis neįsivaizduojąs, kad galima išgyventi su kokiais penkiais tūkstančiais litų.

Ši E.Masiulio arogancija tada, manau, užgavo daug vos galą su galu suduriančių lietuvių, kuriems penki tūkstančiai – dideli pinigai, apie kuriuos jie gali tik pasvajoti. Iki šiol neteko girdėti, kad koks ciniškas politikas milijonierius taip paniekintų ne tokius sėkmingus savo tėvynainius, nors visi turtuoliai, be abejo, yra tokios pačios nuomonės. Kas turi daug pinigų, tam jų daug ir reikia: vilai šiltuose kraštuose išlaikyti, jachtai, brangioms moterims, brangiems gėrimams…

Jau tada buvo galima susimąstyti: ar ne per dideli šio politiko apetitai? Iš kur eilinis seimūnas ima pinigų, kurie leidžia jam ne tik nemirti iš bado, bet ir, pensininko akimis, prabangiai gyventi? Dabar aiškėja tas „požeminis šaltinis“, iškilęs į paviršių ir galintis paskandinti dar visai neseniai tokį perspektyvų jauną vyrą, kuris nieko nebijo. Nebijo todėl, kad tikisi tame šaltinyje neprigerti, ar nebijo todėl, kad drąsus, kaip ir dera rizikuoti nebijančiam liberalui?

Naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius taip pat ne sykį klupo. Pirmą kartą – kai vadovavo Teisingumo ministerijai. Jo vadovaujama įstaiga tuokart atidavė Baltarusijos valdžiai duomenis, kuriais remiantis oficialusis Minskas už grotų keleriems metams pasodino prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentą. Bet R.Šimašius neprisiėmė asmeninės atsakomybės už talkinimą oficialiai Baltarusijos valdžiai.

Neatsistatydina ir dabar, kai paaiškėjo, jog pavakarieniavęs prabangiame „Naručio“ restorane su „MG Baltic“ koncerno vadovais  puotavo už dyką, nors kas jau kas, o liberalai turi žinoti, kad nemokamų pietų ir vakarienių nebūna. Apie tai „Lietuvos žiniose“ jam priminė ir Saulius Spurga. Vilniaus meras turbūt laikosi kitokių principų: šimtas kitas eurų už vakarienę – juk tai tokia smulkmena! Tai ne „parsidavimas už maistą“. Jeigu parsiduoti, tai tik už kokius šimtą šešis tūkstančius? O iš tiesų, kaip matome kai kur Vakaruose, politiniuose žaidimuose ne išlaidų dydis svarbu. Mes to dar nepajėgiame suvokti ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje arba atvirkščiai.

Nepatogių klausimų pateikti verta ir liberalui Gintarui Steponavičiui. Pavyzdžiui, ar ponas G.Steponavičius stiprino tokių disciplinų kaip lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija statusą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose, kai vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai? Deja.

Viešojoje erdvėje nūnai – patys įvairiausi Liberalų sąjūdžio veiklos vertinimai. Net ir paskutiniojoje „Sąmokslo teorijoje“ (vedantysis – Arnas Klivečka) pažerta pastebėjimų: teismuose bus keblu įrodyti, jog E.Masiulis prekiavo poveikiu. Visa mūsų veikla – tai savotiška prekyba poveikiu, adresuotu rinkėjams, politikams, skaitytojams, dėstytojams, pirkėjams, žiūrovams… Bet ar tikrai sveiko proto nepraradusioje valstybėje sunku suprasti, kuo legali prekyba poveikiu skiriasi nuo neteisėtos, nusikalstamos, smerktinos? Tokie „sąmokslininkų“ pastebėjimai būsimiesiems E.Masiulio advokatams ir teisėjams turbūt perša mintį, kad, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, galima išgelbėti bet kokį nusikaltėlį.

Sveikas protas išties yra sveikas tik tuomet, jei jį lyginame su tokiomis moralinėmis sąvokomis kaip patriotiškumas, tautiškumas, valstybiškumas, pasiaukojimas, jautrumas. Dažnai sveikas protas skatina nesivelti į ginčus su stipresniais, jiems nusilenkti, sprukti šalin, kai jėgos nelygios. Bet toks „sveikas protas“ mus atvedė prie milžiniškos socialinės atskirties, prie tautos išnykimo ribos, apie kurią pastaruoju metu rašoma visuomeninių orgalizacijų ir judėjimų parengtame nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šviesiausioji visuomenės dalis mato „kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti“.

XXX

Dažnusyk mes jau nebepastebime akivaizdžiausių dviprasmybių. Štai Marijus Antonovičius straipsnyje „Apie tuteišizmą“ („Lietuvos žinios“ ) susirūpinęs, jog Viniaus krašte gyvena žmonių, kurie save vadina ir baltarusiais, ir lenkais, ir rusais. Vienu atveju tapatina save su Baltarusija, kitąsyk – su Lenkija, Vilniaus kraštu…

Taip, ne iki galo susiformavusi tapatybė. Todėl neverta itin stebėtis, kodėl propagandinė Rusijos televizija populiariausia tarp tuteišių, ir tuteišių dialektas vis labiau netenka lenkiškų, baltarusiškų, lietuviškų priemaišų. Dar truputis, ir jie taps rusais.

Bet man nesuprantamas M.Antonovičiaus klausimas „Ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais?“ Kodėl būtinai – lenkais, kodėl – ne lietuviais? Juk M.Antonovičius pripažįsta, kad tuteišiai turi visokių, taip pat ir lietuviškų, priemaišų. Juolab kad jie gyvena Lietuvoje. Jeigu vadovausimės sveiku protu, M.Antonovičius iš Lietuvos valdžios reikalauja neįmanomo: siekia, kad oficialusis Vilnius tautybės neturinčią bendruomenę … Lietuvoje ne lietuvintų, bet lenkintų.

XXX

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis ragina atsisakyti XIX amžiaus pasaulėvaizdžio (žurnalas IQ, publikacijos pavadinimas  – „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“).

„Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė(-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?“

Retorinis filosofo L.Donskio klausimas, nesunku atspėti, kokia jo paties nuomonė. Labai tendencinga, kryptinga, dviprasmiška, emigrantams pataikaujanti nuomonė. Lietuvoje ir taip užtektinai lietuviškomis  aktualijomis nesidominčių piliečių, rinkėjų. Bet ar londonuose, berlynuose ir stokholmuose gyvenantys lietuviai visi  domisi Lietuvos aktualijomis, minėtame Nacionaliniame susitarime keliamomis problemomis, ketina  padėti jas spręsti ar tik siekia savo gyvenimą padaryti dar patogesnį: viena arba kita pilietybe pasinaudosiu pagal man naudingą situaciją.

„Bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe“. Dvelktų, jei Lietuva juos tikrai stumtų nuo savęs. Bet kas juos stumia, niekina, smerkia? Tiesiog mažytė, neskaitlinga ir nuolat mažėjanti Lietuva nenorėtų, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai emigracija milžiniška, o gimstamumas menkas, rinkimų teisę turėtų ir labai daug tokių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos ir, atvirai sakant, nežinia kuo kvėpuoja, ko siekia, kam tarnauja. Vienareikšmiškai pasakyti, kad dviguba pilietybė – panacėja nuo sunkių Lietuvą ištikusių ligų – negalėčiau. Ar tai nebus dar didesnis stimulas išvykti iš Lietuvos?

Įtartinai skamba primygtinis L.Donskio raginimas „aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje“.

XXX

Per sveiko proto prizmę verta perkošti ir kai kuriuos buvusio VSD vadovo, buvusio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus pastebėjimus. Pasak jo, Lietuva neturi Rusijos atžvilgiu jokios rimtos politikos („Lietuvos rytas“). Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors neutralaus klausimo. Lietuva visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, pagrįstos savos valstybės interesais…

Maždaug tokie M.Laurinkaus priekaištai. Taip kalbėdamas, buvęs Lietuvos saugumo vadovas tenori bet kokia kaina įkąsti tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu užimančiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Lietuvos užsienio politiką ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną Rusijos atžvilgiu giria JAV įtakingi politikai, o tai svarbiau už bet kokius netiesioginius raginimus bet kokia kaina nusilenkti Vladimirui Putinui.

Žinoma, konservatorių Rusijos sulaikymo programa nėra ideali, ją galima vadinti net folklorine vertybe. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti: nėra nė vienos konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą? Tiesa, M.Laurinkus turi „saliamonišką“ paaiškinimą: jei Rusija ketino atakuoti Baltijos valstybes, tai jai reikėjo pulti tuomet, kol dar Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo priimtos į NATO.  

Bet Rusija greičiausiai taip ir būtų padariusi, tik tuomet ji dar neturėjo V.Putino, reformuotos armijos ir už prekybą dujomis bei nafta sukauptų turtų. Ir anuomet norėjo pulti, labai norėjo, tačiau negalėjo. Šiandien Kremliaus noras sujaukti vakarietišką Baltijos valstybių gyvenimą niekur nedingo, o galimybių bent jau rimtai pakenkti – atsirado. Daug.

Tad tie, kurie šaukiasi „sveiko proto“, nebūtinai galvoje turi tai, ką išties galima traktuoti kaip „sveiką protą“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.01; 17:28

Vytautas Visockas

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė)  atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.

Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo – jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.

Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?

Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).

Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus… O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.

Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys. 

Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“),  Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai.  Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, – tame fotoreportaže apgailestavau.

Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?

Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.

Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.

Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, – rašo Ivaškevičius.

Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.

Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje  peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.

Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita – pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.  

Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.

Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.

Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.  

„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų…“, – rašo Ivaškevičius.

O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.

Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.

Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.   

2016.05.22; 09:49

Na, visuomenės aistros jau rimsta, mat Lietuvos Nacionalinės Premijos paskirstytos ir visi supratome – Vilniaus "vamzdis" stovės amžinai, o jo autorius nueis į Lietuvos istorijos glūdumas tik kaip to vamzdžio kūrėjas – matyt, tas vamzdis yra geriausia, ką jis yra sukūręs.

Stebiesi ir neatsistebi meniniais apdovanojimais, kai šalia rimtų kūrinių pastatomas ir tas, kuris sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Beje, gal kas ir užmiršo ar net nežino – Nacionalinės Kultūros ir Meno Premijos dydis – 30 400 eurų.

Continue reading „Vamzdis ir kiti menai!“

Internetas įkaitęs nuo pasipiktinimų vadinamąja Estrelos rezoliucija. Ir mes šiomis dienomis gauname laiškų, raginančių reaguoti į garsiąją Europos Parlamento parlamentarės Editos Estrelos pateiktą rezoliuciją dėl "Lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių".

Vieną kartą europarlamentarai priėmė sprendimą tą rezoliuciją sugrąžinti į Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą tobulinti. Žmonės susijaudinę, kad šiandien, t.y. gruodžio 10 d., dėl rezoliucijos jau vėl bus balsuojama plenarinėje sesijoje. Normaliems žmonėms (nerandu kito žodžio) kelia pasibaisėjimą rezoliucijoje suformuluoti reikalavimai, kaip Europos Sąjungos valstybėse turėtų būti lytiškai auklėjami vaikai nuo kūdikystės iki subrendimo. 

Continue reading „Pasaulis kraustosi iš proto“

Neseniai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė buvo susitikusi su Lenijos ambasadoriumi Lietuvoje Jaroslavu Čubinskiu (Jaroslaw Czubinski). Respublika.lt pranešė, kad susitikimo metu aptartas kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymas ir jo svarstymo eiga.

Turbūt daug kam netikėtai ambasadorius pasakė, kad toks įstatymas yra tik Lietuvos vidaus politikos reikalas, kad jo nebuvimas didelių problemų Lietuvoje gyvenantiems lenkams nekelia.

"Manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija", – apie Tautinių mažumų įstatymą sakė J.Čubinskis.

Continue reading „Klastingas Tautinių mažumų įstatymo projektas“

Europos Parlamento narė Laima Andrikienė aktyviai dalyvavo ginant Lietuvos vežėjų interesus Europos Sąjungos lygiu. Tai įrodo jos veiksmų ir įvykių po to chronologija.

Po antradienį, spalio 8 dieną, Europos Parlamento (EP) plenarinės sesijos posėdyje įvykusio L. Andrikienės ir D. Caspary bei L. Donskio žodinio klausimo Europos Komisijai dėl diskriminacinių muitinės procedūrų taikymo Lietuvos vežėjams Rusijos pasienyje svarstymo, kuriame dalyvavo ir už tarptautinę prekybą atsakingas Europos Komisijos narys K. de Gucht, jau kitą dieną, spalio 9-ąją buvo paskelbta, kad Rusijos Prezidentas V. Putinas įsakė nuo spalio 10 d. atšaukti sustiprintą Lietuvos vežėjų muitinės kontrolę Rusijos ir Lietuvos pasienyje.

Supažindiname su įvykių chronologija, kaip buvo pasiekta, kad EP plenarinėje sesijoje buvo svarstomas Lietuvos kausimas.

Continue reading „Kaip diskriminacinių priemonių prieš Lietuvos vežėjus klausimas svarstytas Europos Parlamente“

VDU istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus paskaita kiekvienoje turinčioje nors lašelį nacionalinio orumo ar bent jau išsaugojusioje politinį savisaugos instinktą valstybėje neabejotinai būtų sukėlusi nemenką audrą. Bet kurio asmens – nesvarbu, istoriko, politiko ar kitos profesijos atstovo – panašaus pobūdžio ir turinio šnekos svetimoje ir dar ne pačioje draugiškiausioje  šalyje vienareikšmiškai būtų įvertintos kaip sąmoningas savosios tautos ir šalies žeminimas, nesuderinamas su lojalumu savo valstybei.

Tokio asmens ,,žygdarbiai“ bet kur kitur greičiausiai sulauktų pelnyto moralinio kolegų ir visuomenės pasmerkimo, galbūt jais rastų pagrindo susidomėti ir už valstybės saugumą atsakingos institucijos.

Continue reading „„Europeizatorių“ galerija. R. Kamuntavičiaus benefisas Gudijoje. VDU – antivalstybinės veiklos židinys?“

Jei lapkričio 28-29 dienomis Vilniuje vyksiančio ES Rytų Partnerystės susitikimo metu nebus pasirašytas ES asociacijos susitarimas su Ukraina, krizė ištiks ne tik keturis metus gyvuojančią Rytų Partnerystės programą bei privers suabejoti ES „minkštosios galios“ galimybėmis, bet ir atvers didelę tuštumą Vakarų politikoje postsovietinio bloko atžvilgiu.

Tokias prognozes brėžia vakar Europos Parlamente Briuselyje viešėjęs garsus JAV politikos strategas, NATO plėtros architektu neretai pavadinamas Bruce Jackson. Leonido Donskio kvietimu ir iniciatyva Europos Parlamente pripažintas politikos ekspertas lankosi kasmet, jo seminarai Rytų Partnerystės ir ypač Ukrainos europinės integracijos temomis visuomet sulaukia didelio dėmesio.

Continue reading „Vilniaus viršūnių susitikime – daugiau nei Rytų Partnerystės programos ateitis“

Strasbūre pasibaigė pirmoji jau paskutiniųjų 2009-2014 m. kadencijos metų Europos Parlamento sesija. Po rugpjūčio mėnesį tiek Europos Parlamentą, tiek kitas ES institucijas trumpam užmigdžiusios atostogų pertraukos europarlamentarai į Elzaso sostinę susirinko spręsti anaiptol ne su poilsiu ir vasara susijusių klausimų.

Tarp jų – reakcija į karščiausius pasaulinės politikos įvykius Sirijoje bei Egipte, itin išaugusio Rusijos spaudimo Rytų Partnerystės programoje dalyvaujančioms valstybėms vertinimas, biodegalų gamybos taisyklės, kurios turėtų apriboti tradicinių biodegalų gamybą ir paspartinti perėjimą prie naujų šios kuro rūšies gamybos būdų, bankų priežiūros mechanizmo sukūrimas, skaitmeninis saugumas ir kita.

Continue reading „Rugsėjo sesijoje: atsakas Rusijos spaudimui ir naujų rinkimų laukimas“

Šokiravo žydų (litvakų) prisipažinimas, kad jie numatomame statydinti Guggenheimo muziejuje darys savo parodas, susitikimus, kas sugadino to muziejaus projektų pristatymo „kaifą“.

Mums, lietuviams turėtų atrodyti, kad ten turėtų būti eksponuojamos didelės vertės kūrinių parodos. Tačiau, pasirodo, taip nebus, nes tame moderniame „griozde“ nebus viso žydų elito kūrinių, o tik – iš Rytų Europos. O tam užtektų ir vienos salikės. Buvo aukšto lygio menininkų, kaip Isakas Lavitanas ar Samuelis Rozinas, o šiaip buvo mėgėjai, kaip Markas Šagalas ar Eugenijus Cukermanas.

Kad būsimajame muziejuje įsisteigs „litvakų“ susibūrimo modernus centras, galėjo nustebinti ir generalinį Ermitažo direktorių Michailą Petrovskį, nes tai – plačiai žinoma asmenybė; rusai turi didelę modernaus meno supratimo ir vertinimo patirtį.

Continue reading „Guggenheimo muziejus ar Rytų žydų kultūros centras?“

cenzura_2

„Atkreipdama dėmesį į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie Nacionalinio dramos teatro aktorių pasirodymus Garliavoje vykstančiame koncertų maratone, Kultūros ministerija pareiškia, kad yra kategoriškai prieš valstybinių teatrų aktorių, kitų meno pasaulio atstovų viešus pasisakymus  bei dalyvavimą renginiuose, susijusiuose su šiuo metu vykstančia rezonansine bei kontroversiškai vertinama byla.“

Ne, tai ne juodasis humoras. Ir net ne Juozo Erlicko kreipimasis į tautą šeštadienio „Lietuvos ryte“. Tai – tiksli citata iš Kultūros ministerijos internetinio puslapio. Netgi su kontraversiška rašybos klaida. Toks yra ministerijos pranešimas spaudai, datuotas 20012.04.19. ir pavadintas „Kultūros ministerija atsiriboja nuo Nacionalinio dramos teatro aktorių pasisakymų Garliavoje“.

Continue reading „Atgal į valstybininkų SSSR“

ozolas_naujausias

2010 01 09. Žurnalas “International Living” pagal tinkamumo gyventi indeksą ištyrė 194 pasaulio valstybes ir nustatė, kad Lietuva tinkamumo sąraše užima 22 vietą – aukščiausią iš visų Vidurio Europos valstybių ir yra aukščiau už Jungtinę Karalystę, Švediją, Airiją, į kurias taip bėga broliai lietuviai, netgi už Japoniją, kuri daug kam iš mūsų – svajonė. Estija užėmė 32, Latvija – 40, Lenkija – 35, Baltarusija – 109, Rusija – 111 vietą…

2010 01 13. Žiūrėdamas į anų dienų mitingų veidus, dažnai savęs klausiu: kur jūs dabar, kokiame pasaulio krašte, kokios tautos kalba kalbat, iš kokio darbo duoną kasdieninę valgot? Ar tada, skanduodami LIE-TU-VA, apie tai galvojot? Tikrai ne taip savo laisvę įsivaizdavot – galvojot apie laisvę Lietuvoje.

Continue reading „Kodėl tik baltieji gali būti rasistais“

mustynes_1

Knygos Lietuvoje brangios, ne visuomet įkandamos. Vis tik šį kartą nusprendžiau įsigyti Jurijaus Sliozkino “Žydų šimtmetį”. Kad susidomėjau šiuo Kalifornijos Berklio universiteto Rusijos istorijos profesoriaus veikalu, “kalčiausias” kolega Arūnas Brazauskas, internetiniame portale balsas.lt apie “Žydų šimtmetį” parašęs intriguojančią recenziją.

Continue reading „“Mūsų parlamentarai bent jau nesimuša”“

algimantas-zolubas-1

Atsivertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, rasime, kad lojalus pilietis (ė) yra bent išoriškai ištikimas valdžiai, neperžengiantis teisėtumo ribų. Toks apibrėžimas akivaizdžiai neatspindi žodžio „lojalumas“ esmės ir prasmės.

Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šis žodis vis dažniau vartojamas kalbant tik apie verslą ir personalo vadybą, nes lojalus personalas tampa svarbiausiu įmonės pranašumu konkurencinėje kovoje. Tarkim, Japonijoje lojalumas savai firmai iškeltas į tokį lygį, kad atėję į darbą darbuotojai gieda firmos himną. (Lietuvoje atliekamų darbuotojų lojalumo tyrimų rezultatai rodo, kad darbuotojų prisirišimo prie darbovietės indeksas yra vienas žemiausių Baltijos šalyse ir Europoje). Iš tikrųjų lojalumas turi platesnę ir gilesnę prasmę.

Continue reading „Lojalumas valstybei“

cekutis

Nuo pat Kovo 11-osios eitynių, vienijančių tautinių pažiūrų žmones, nesiliauja kosmopolitų organizuojami išpuoliai tiek prieš mane asmeniškai, tik ir prieš instituciją, kurioje dirbu – t.y. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC).

Nuo tada prasidėjo nepaliaujamas skundų rašymas, lyg sovietiniais laikais – reikalaujant įvairių sankcijų mano atžvilgiu nuo „apsvarstyti darbo kolektyve“ iki pat „teisinio įvertinimo“…

Paskutinis paminėtinas atvejis – šią savaitę išsiųstas laiškas, adresuotas LGGRTC generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei, LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti pirmininkui Emanueliui Zingeriui, tos pačios komisijos sekretoriato vadovui Ronaldui Račinskui ir LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui.

Continue reading „Atsakymas minčių policijai“

jasaitis_jonas

Apie gedulą šiandien (šį rašinį skiriu neseniai praėjusiai Birželio 14-ajai – gedulo ir vilties dienai – J.J.) kalbama daug. Skaičiai, prisiminimai, įspūdžiai iš apsilankymų Taišete, Vorkutoje ir kitur…

Juk tai – privaloma, nes tokia – neeilinė diena. Tačiau apie viltį užsimenama labai nedrąsiai ir abstrakčiai. O viltis prasideda nuo suvokimo, kur esame ir ką galime padaryti dabar, tuojau pat, nelaukdami kažkieno raginimo. Kiekvienas paragindamas pats save ir jausdamas kito petį.

Continue reading „Ar dar liko vilties?“

Saulius-Stoma

Prieš kelias savaites Lietuvoje įvyko įsidėmėtinas dalykas. Puslapyje www.kgbveikla.lt pradėti viešinti slaptieji KGB dokumentai. Sutapus Seimo daugumos ir Prezidentės valiai, neveiksnią kagėbistų liustraciją keičia viešumo politika. Žinoma, tai labai pavėluota ir fragmentiška, tačiau geriau negu nieko.

Tačiau įvertinus bendrą situaciją, tenka pripažinti, kad su KGB palikimu Lietuva taip ir nesusitvarkė. Griuvusios Blogio imperijos slaptųjų tarnybų šleifas vis dar nuodija mūsų gyvenimą. Jo poveikis dvejopas: funkciškai realus ir mentalinis. Kokio laipsnio yra Sovietų Sąjungos slaptąsias tarnybas perėmusios Rusijos poveikis mūsų valstybės raidai šiuo metu įvertinti neįmanoma. Tai padarys tik ateities istorikai, kai bus atverti archyvai pačioje Rusijoje. Tada daugelis naujausios mūsų istorijos įvykių nušvis visai kitoje šviesoje.

Continue reading „Viešinamas KGB veikia toliau“