lietuvių kalba

Aktualijos

Kiek šiandien suskaičiuotume lietuviškų silpnybių? Teisinamės ten, kur nederėtų teisintis. Nepadedame tiems, kurie nuoširdžiai rūpinasi valstybės reikalais. Jei jau ką nors darome, tai darome vėluodami… 

Įsiveliame į diskusijas, kurios ne tik kad nereikalingos, bet ir žalą nešančios. Pragmatiškai nusiteikusieji neranda bendros kalbos su romantikais, romantikai – su pragmatikais. Ten, kur turime teisę kalbėti lietuviškai, kalbame angliškai arba rusiškai…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ką stiprina Kinijos elitas?” →

Fotoreportažai

Gegužės 6 d. Vilniuje, prie Seimo įvyko „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio surengtas mitingas už valstybinę kalbą.

Mitingo dalyviai pasisakė prieš socialdemokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijų Seime įregistruotus įstatymo projektus, kuriais numatoma oficialiuose Lietuvos dokumentuose vietoje įrašų valstybine kalba leisti įrašus kitomis kalbomis. Taip pat buvo protestuojama prieš ketinimus leisti vietovardžius bei gatvių pavadinimus Vilniaus krašte rašyti lenkų kalba.

Mitingo dalyviai priėmė Seimui ir Vyriausybei adresuotą pareiškimą. Šiuo pareiškimu Lietuvos valdžiai primenama, kad vienintelė valstybinė kalba lietuvoje yra lietuvių kalba ir, kad Konstitucinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog Lietuvos piliečių asmenvardžių ar vietovardžių rašymas ne lietuvių kalba prieštarautų Konstitucijai, o „Valdemaro Tomaševskio partijos atstovų reikalavimai įteisinti nelietuvišką vardų, pavardžių, gatvių ir gyvenviečių pavadinimų rašybą yra antikonstituciniai ir nuolatos grindžiami melagingais argumentais apie tariamai Lietuvoje pažeidžiamas mažumų teises“.

Skelbiame Seimo nario Valentino Stundžio pasakytą kalbą.

XXX

Valentinas Stundys

Lietuvių kalba yra Lietuvos valstybingumo veidrodis

Prasminga, kad mitingas už kalbą, tautą ir valstybę vyksta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventės išvakarėse, tik 110 metų mus skiria nuo spaudos draudimo panaikinimo, kuris tapo žodžio ir žodžio laisvės įprasminimo, mūsų istorinės atminties ženklu. Tad visus pirmiausia sveikinu su mūsų lietuviško žodžio diena.

Susirinkome ne tiek švęsti, kiek išsakyti savo nerimą dėl kai kurių politikų užmačių kėsintis į mūsų kalbos pamato – lietuviškos abėcėlės – tradiciją. Du socialdemokratai G.Kirkilas ir I.Šiaulienė, pridengdami Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje įgeidžius, įregistravo asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, atveriantį kelią vartoti kitus lotyniško pagrindo rašmenis ne tik asmens tapatybės dokumentuose, bet ir juos įdiegti visoje valstybės informacinėje, registrų sistemoje.

Projektas suteikia galimybę ir Lietuvos gyventojams pasikeisti savo pavardę ir vardą, vartojant ir kitus lotyniškus rašmenis. Pastarosiomis dienomis socialdemokratas G.Kirkilas viešai skelbia, kad tai privalome padaryti, nes asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis įteisinimas įrašytas į dvišalę Lietuvos ir Lenkijos sutartį. Dar keliskart ją pastudijavau, dar kartą teradau aiškų įrašą – asmenvardžiai rašomi pagal jų skambesį.

Taigi apie kokią sutartį socialdemokratas kalba? Ar bus ją skaitęs? Panašu, kad vėl painiojami kokie nors pažadai prie vaišių stalo su sutarties tekstu. Apgailėtina ir politiškai nepateisinama skleisti melą ir skatinti nepagrįstus atskirų grupių lūkesčius.

 Ar yra kokių nors esminių argumentų, reikalaujančių keisti asmenvardžių rašybos tradiciją? Nėra – nei nacionalinės teisės, nei tarptautinių, nei dvišalių įsipareigojimų. Mūsų Konstitucija vienareikšmiškai įtvirtina lietuvių kalbą kaip valstybinę, kuria privalu viešai vartoti ir rūpintis jos valstybine apsauga.

– Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija įpareigoja pripažinti asmenvardžių vartojimą bei jų pripažinimą pagal teisinės sistemos nustatytas sąlygas; šio dokumento komentaras paaiškina, kad, pavyzdžiui, tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę ir vardą rašyti pagal skambesį vartojant nacionalinę abėcėlę. Mes taip ir darome.

– ES Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Molgažatos Vardyn-Runevič skundą, nenustatė pažeidimo, jei asmenvardis rašomas valstybine kalba ir tai neriboja laisvo asmenų judėjimo principo; atsisakymas vartoti papildomus rašmenis nepažeidžia ES garantuojamų teisių.

– Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas Latvijos pilietės Mencenos atvejį, konstatavo, kad valstybės veiksmai, pareiškėjos pavadinti kišimusi į jos asmeninį gyvenimą, turėjo tikslą apginti kitų Latvijos gyventojų teisę laisvai vartoti savo kalbą; paaiškina, kad asmenvardžiai nėra tapatūs prekės ženklams, jų rašyba turi būti reguliuojama daugumos žmonių patogumui.

– Mūsų Konstitucinis Teismas yra patvirtinęs, kad asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.

Tiesa, paskutiniajame savo sprendime KT naujai interpretuoja sąvokos „lietuviški rašmenys“ turinį: kai kuriais atvejais rašant asmenvardžius galima vartoti ir kitus lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos ir kalbos savitumo.

Kalba nėra tik komunikacijos instrumentas – ji tokia tik praradusiems dvasinius ryšius su Lietuva, netekusiems lietuviškosios ir Lietuvos politinės tapatybės jausenos, jos įpareigojančios atsakomybės. Kalba – mūsų valstybės dvasios rūbas. Toks požiūris ne romantika, o mūsų ateities egzistencijos klausimas. Pasiduodami svetimųjų spaudimams, aukodami vardan mistinių strateginių partnerysčių net kalbos dalykus, atiduodame svetimųjų įtakai savo teritorijas, rizikuojame valstybinės kalbos kokybe ir jos funkcionavimo ribomis.

Taikliai laiške valstybės institucijų vadovams rašo B.Daunorienė, mokytoja, lietuvybės puoselėtoja, nepailstanti visuomenės veikėja: „Visą šią sumaištį dėl lietuvių kalbos raidyno kelia Lenkų rinkimų akcija su V.Tomaševskiu priešaky. Jų antivalstybine veikla susidomėjo ir Lietuvos saugumas, tik, gaila, kad reikalo neišsprendė iki galo. Už antivalstybinę veiklą, Lietuvos įstatymų nevykdymą, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkinimą, lenkyricos propagavimą jų politika prilygsta carizmo politikai Lietuvoje, kai lietuvišką spaudą gabeno ir saugojo knygnešiai ir motinos“.

Mūsų abėcėlė susiformavo per šimtmečius, ji įtvirtina mūsų dvasinį suverenitetą, savitumą ir kultūrinę specifiką, mūsų valstybės nedalomumą ir nepriklausomumą, jos išsivadavimą iš svetimųjų įtakos ano šimtmečio pradžioje, Vasario išvakarėse.

Tad net asmenvardžių atveju rašmenų „praturtinimas“ kitais lotyniškais rašmenimis reiškia savo dvasinių teritorijų atsisakymą, istorinės netiesos ir net okupacijos įtvirtinimą, didžiosios Lenkijos ideologų siekių pateisinimą ir įtakos sustiprinimą nostalgijos apsėstiesiems ir pasimetusiems mūsų bendrapiliečiams . Toks žingsnis suskaldytų Lietuvą, paskatintų teritorinę dezintegraciją.

Ne dėl to mūsų nepriklausomos valstybės idėją gaivino ir dėl jos kovojo mūsų protėviai, seneliai ir tėvai. Lietuva – visų čia gyvenančių namai, o lietuvių kalba – jų tapatumo ir savitumo branduolys. Laisvė mums, gyvenantiems atvirame globaliame pasaulyje ir geopolitinėse peripetijose, yra nepailstamas mūsų pamatinių tautos vertybių saugojimas ir budėjimas. Būkime ir budėkime.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.05.06; 18:45

Gerbkime lietuvių kalbą

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Trys didingos kolonos. Trys stulpai, į kuriuos remiasi visos tautos ir valstybės.

Daug turime švenčių, beveik visas vadiname gražiausiomis, prasmingiausiomis. Meldžiamės, sveikiname, daliname dovanas ir gėles, valgome ir geriame… O čia – tik diena. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.

Ką veiksime gegužės 7-ąją? Džiaugsimės, kad prieš šimtą dešimt metų atgavome spaudą, kad lietuvių kalba – jau valstybinė, kad, kaip niekada, išleidžiame daug knygų? Galima, žinoma, ir pasidžiaugti, ir švęsti, nors tai tik diena, kai turėtumėm labai rimtai pamąstyti apie spaudą, apie kalbą, apie knygą. 

Continue reading „Ką pasakytų profesorius Juozas Pikčilingis?” →

Fotoreportažai

Asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas.

Lietuvos Respublikos Seimas svarsto kelis skirtingas nuostatas siūlančius įstatymų projektus dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose. Viešumoje dėl šių projektų pateikiama įvairiausių nuomonių, tačiau ne visi kalbiniai ir teisiniai argumenti iki galo apsvarstyti.

Balandžio 25 d. lietuvių kalbos instituto bibliotekoje įvyko vieša diskusija apie asmenvardžių rašybą.

Buvo keliami klausimai:

1.Asmenvardžių rašymo taisyklės: kalbos, teisės ar politikos objektas?

2.Nelietuviškos raidės Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose: griautų ar papildytų kalbos sistemą?

3.Pavardės forma – asmens ar valstybės reikalas?

Diskusijoje dalyvavo kalbininkai Ona Aleknavičienė, Vytautas Ambrazas, Kazimieras Garšva, Laima Kalėdienė, Pranas Kniūkšta, Jonas Klimavičius, Vitas Labutis, Rita Miliūnaitė, Sigitas Narbutas, Arnoldas Piročkinas, Aldonas Pupkis, Sergejus Temčinas, teisininkė, buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė ir kt., tautinių mažumų atstovai.

Pateikiame Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. įvykusios diskusijos dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pranešimą spaudai su Vytauto Visocko diskusijos dalyvių nuotraukomis.

XXX

Daugelyje šiuo metu vykstančių diskusijų, spaudos konferencijų, radijo ir televizijos pokalbių apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose skirtingos nuomonės grindžiamos įvairiais argumentais, tarp jų ir kalbiniais. Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. surengtos diskusijos tikslas ir buvo išgryninti kalbinius argumentus, remiantis instituto mokslininkų tyrimais ir parengtais darbais („Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, „Pavardžių žodynu“, pradėtu skelbti internete „Bendrinės lietuvių kalbos žodynu“ ir daugeliu kitų), taip pat įvertinti kai kuriuos viešumoje neadekvačiai pateikiamus faktus.

Pagrindinis diskusijos klausimas – ar Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis? Išdiskutuotos mintys renginio dalyvių siūlymu bus išdėstytos rašte Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, o toliau pateikiame kelis svarbesnius šios diskusijos momentus.

1. Ar asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai?

Kitaip, nei kartais teigiama, asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai: jie yra sudedamoji kalbos sistemos dalis, nes vartosenoje paklūsta bendrosioms lietuvių kalbos taisyklėms – kaip ir visi daiktavardžiai, jie gramatiškai derinami su kitais žodžiais sakinyje. Kartu asmenvardžiai yra teisės ir (geo)politikos objektas, todėl kelis dešimtmečius svarstomos nelietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose problemos sprendimo būdų turi kartu su politikais ieškoti kalbos ir teisės specialistai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtinta nuostata, kad būtina paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei kalbai, lietuvių kalbos savitumui.

2. Ar „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ esanti pastaba apie nelietuviškų raidžių vartojimą aprėpia asmenvardžių rašybą dokumentuose?

Lietuvių kalbos vartosenoje (pvz., žiniasklaidoje, mokslo veikaluose) funkcionuoja ir nelietuviškų rašmenų. Tačiau jie nepriklauso lietuvių kalbos rašybos sistemai ir išeina už lietuviškos abėcėlės ribų. Apie tai ir kalbama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastaboje po lietuviškos abėcėlės lentele: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü, <…> ir kt.“. Tokie žodžiai (asmenvardžiai) nėra lietuvių kalbos faktai ir gali būti laikomi kitų kalbų citatomis lietuvių kalboje, todėl gali išlaikyti kitų kalbų rašybos ypatumus.

Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės yra lietuvių (valstybinės) kalbos faktai, jie rašomi asmens dokumentuose, patvirtinančiuose asmens ir valstybės teisinį ryšį (pilietybę), todėl minėta gramatikos pastaba jiems netaikytina.

3. Ar leidimas vartoti nelietuviškus lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenis Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose reikštų lietuviškos abėcėlės pakeitimą?

Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas, nes asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių arba jų junginių, visuomenei kiltų sunkumų: pvz., Vrublevskis ir Wróblewski, Želaznikas ar Żelaźnik. Net jeigu būtų pritaikyta vadinamoji pasaulinė praktika „nepaisyti ženklų virš liniuotės“, t. y. visų diakritinių ženklų virš raidžių ar po jomis, vis tiek kiltų neaiškumų, nes būtų keblu nuosekliai taikyti lietuvių kalbos rašybos principą rašyti taip, kaip girdime.

4. Ar nelietuviški lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenys, bent jau q, w ir x, jokiais atvejais negalėtų būti rašomi Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose?

Jie galėtų būti rašomi išimties tvarka, jeigu asmuo yra turėjęs teisinių ryšių su kita valstybe (yra buvęs kitos valstybės pilietis). Tebegalioja 1991 m. sausio 31 d. priimto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punktas: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“

5. Kaip vertinti siūlymus asmens dokumentuose kitakalbius asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis papildomu (neoficialiu) įrašu?

Daugumos diskusijos dalyvių nuomone, jei asmuo pageidauja, asmens dokumente kitakalbius asmenvardžius greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba galima būtų pateikti papildomu įrašu nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Tačiau tokie pageidavimai turi turėti teisinį pagrindą, apibrėžiamą teisės aktais. Tai ne kalbininkų, o teisininkų ir politikų kompetencija. Konstitucinis Teismas 2009 m. išaiškino, kad asmens dokumento kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima rašyti kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, tačiau tas įrašas neturi būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

Diskusijos išvada: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose, nėra. Besikeičiančio gyvenimo diktuojamų išimčių (pavyzdžiui, su kitų valstybių piliečiais santuoką sudariusiems asmenims ir tokių šeimų vaikams) gali būti daroma, tačiau jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos. Jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Lietuvių kalbos institutas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.04.29; 10:36

Aktualijos

Skelbiame rašytojo, Nepriklausomybės Akto signataro Romo Gudaičio atsakymus į „Metų“ žurnalo klausimus.

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausia atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

Continue reading „„Gyvenimas smagiai ir graudžiai pasijuokė, sugriaudamas daugelį iliuzijų“” →

liub
Politinės intrigos

Stebėjau žurnalistės Ritos Miliūtės ir politine, ir kalbine vadinamą diskusiją dėl kitataučių pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ir stebėjausi paprasčiausiu ir politikų, ir kalbininkų išsisukinėjimu trumpai ir aiškiai nepasakant esmės.

Ši problema yra akivaizdžiai politizuota, bet ją, padėjus pagrindus kai kuriems lietuvių kalbą išdavusiems kalbininkams, pasinaudojusi suteikta galimybe, politizavo ne Lietuva, o mūsų kaimyninė valstybė Lenkija, galbūt irgi kieno nors kurstoma.

Continue reading „Painiojimasis nepainiuose pavardžių rašymo dalykuose” →

Aktualijos

Ką reikia daryti, kad po to, kai Putino Rusija atskleidė tikrąjį savo veidą, išliktumėm kaip valstybė, kaip tauta? Į šį klausimą žūt būt reikia atsakyti, bent bandyti atsakyti. Kam turėtų būti adresuojamas šis klausimas? Valdančiajai daugumai? Krašto apsaugos ministerijai? Vyriausybei? Prezidentei?

Turime būti dėkingi JAV (ir tik JAV), kad Amerika iškart Rusijai pasakė: „Ginsim!“ Bent jau artimiausiu metu galime jaustis sąlyginai saugiai. Reikia džiaugtis, kad Likimas mums galbūt davė laiko: arba įrodysite, kad esate verti valstybės, arba vėl vergausite.

Continue reading „Jeigu būtų mano valia…” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.

Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.

Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.

Continue reading „Ką galima ir ko negalima keisti” →

Lituanistai

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Mūsų tautos savasties išlikimas visais laikais buvo ir ateityje bus sietinas su gimtąja lietuvių kalba, kuri istorijoje ilgą laiką buvo įvairiomis politinėmis, ideologinėmis ir kitokiomis priemonėmis stumiama iš viešojo gyvenimo, menkinamas jos socialinis prestižas.

Net ir atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, grėsmės lietuvių kalbai nėra išnykusios, tik įgavo kitus, dažnai klastingus, pavidalus. Tai įpareigoja tautą nuolat budėti tiek ginant lietuvių kalbos teises viešajame tautos gyvenime, tiek ir keliant jos socialinį prestižą. Viena iš pirminių ir patikimiausių lietuvių kalbos funkcionavimo viešame tautos gyvenime apsaugos politinių teisinių priemonių, be abejo, yra dabar jos turimas  valstybinės kalbos konstitucinis statusas.

Continue reading „Lietuvių kalbos konstitucinis statusas ir jo pažeidimai” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Ankstesnės vyriausybės Seimui buvo pateikusios įstatymo projektus, leidžiančius Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis. Seimas tuos projektus atmetė, nes jie neatitiko Lietuvos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų.

Tad keista, kad dabartinės vyriausybės teisingumo ministras vėl kursto kalbas apie tokį šių vardų ir pavardžių rašymą ir vėl dėl to kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Konstitucijos straipsnis dėl valstybinės kalbos nepasikeitė, reikia manyti, kad savo sprendimo nekeis ir Konstitucinis Teismas. Tad sumanyta eiti užuolankomis. Norima keisti pačios lietuvių kalbos suvokimą, – paskelbti, kad lietuvių kalba, taigi ir valstybinė lietuvių kalba, gali turėti nelietuviškų raidžių ir tokia „valstybine“ kalba vardus ir pavardes rašyti dokumentuose.

Continue reading „Lietuviški ir nelietuviški rašmenys” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Ką reiškia kalbai „neišgyventi skaitmeninėje epochoje“? Kodėl ši grėsmė iškyla ne tik neturtingoms ir mažoms šalims, bet ir skandinavų valstybėms, kurios yra pasaulinės informacinių technologijų lyderės ir turi pakankamą ekonominį bei mokslo potencialą, kad neatsiliktų tokioje svarbioje srityje? Svarbiausia – ką reikia daryti, kad lietuvių kalba išvengtų šios grėsmės? O gal tai visai ne grėsmė, bet reklaminė išmonė europiniam finansavimui padidinti?

Vivos voco, mortuos plango, fulgura frango (Gyvuosius šaukiu, mirusius apverkiu, žaibus sulaužau) – tai tradicinis užrašas ant bažnyčios varpų, išpopuliarintas vokiečių poeto Friedricho Schillerio poemos „Varpo giesmė“, mums labiau žinomas iš Vinco Mykolaičio-Putino karo metų eilėraščio makabriškai sukeistu pavadinimu: „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apverkiu, mirusius šaukiu). Dar neapverktas, atrodo, liko tik žaibas…

Continue reading „FULGURA PLANGO” →

Lituanistai

Sielos brolis

rosinas_111Apie Albertą esu rašiusi Gražinos Rosinienės parengtai knygai, todėl čia nenorėčiau labai kartotis .Neatsimenu, kuris kurį susiradom ir ėmėm šilčiau bendrauti kaip žemaičiai. Kartais ir per paskaitas susėsdavom greta, nors bendrosios paskaitos būdavo skirtos didelėms auditorijoms, ne tik lituanistams. Jau pirmame kurse Albertas pagarsėjo fakultete kaip šaunus satyrinių eilėraščių rašytojas. Net bendrabutyje kitų specialybių merginos kalbėjo apie jį kaip apie žvaigždę. Kurse šią savo kūrybišką gyslelę realizavo kartu su kitais kurdamas ir redaguodamas žurnalą „Gaudeamus“.

Iš atminties išsitrynė daug kasdienių detalių. Tačiau prisimenu, kaip jis ėmėsi man padėti pramokti vokiečių kalbos. Man ši kalba buvo nauja, nes mokykloje buvau mokiusis anglų kalbą, o Albertas vokiškai gerai mokėjo. Skaitėm Goethe’s ir Heine’s eiles iš mažų baltų Vokietijoje leistų knygučių. Nežinau, ar mokytojas buvo geras, ar studentė gabi, bet tos pamokos buvo vienas malonumas ir vokiečių poezija suskambo visu grožiu.

Continue reading „APIE ALBERTĄ ROSINĄ” →

Lituanistai

Apie Romą Laurinavičių

Šviesus, talentingas

laurinavicius_Mikailionis_111Romas prisijungė prie mūsų kurso, rodos, tik nuo antrų metų. „Tauro“ bendrabutyje gyveno vienam kambary su mano klasioku ekonomistu Algiu. Gal dėl to neilgai trukus su juo ir aš artimiau susipažinau. Šiaip žinojom, kad Romas kilęs iš Baltarusijos lietuviškų kaimų, dėl ko jį gal kiek globojo ir mūsų dėstytojai, prof. Balčikonis tai tikrai.

Dauguma mūsų, pokario karta, neturėjom nei prašmatnių rūbų, o ir valgio prieš stipendiją pritrūkdavom, bet Romas buvo tikras vargo vaikas. Žinojom, kad kažkokios gyvenimo aplinkybės buvo jį nubloškusios į vaikų namus, taigi ir paramos iš tėviškės negalėjo tikėtis. Kad išgyventų, buvo susiradęs darbą. Nors teko studijas derinti su įsipareigojimais, buvo apsiskaitęs, sakyčiau, intelektualus, o iš prigimties – labai švelnios ir šviesios sielos. Dažnai pastebėdavo ir pasakydavo ką nors tokio, kas įstrigdavo ir priversdavo susimąstyti. Pavyzdžiui, jis atkreipė dėmesį į tai, kokią pastabą Čiurlioniui davė jo profesorius vokietis: „Warum so traurig?“ – klausdavo jis dzūko Čiurlionio. 

Continue reading „APIE ROMĄ LAURINAVIČIŲ” →

Lituanistai

Dzūkelis

jarmala_111„Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane.Kurso ir kambario draugas Antanas”. Taip užrašyta ant čia skelbiamos Antano Jarmalos nuotraukos. Mirusiųjų prašymų negalima nepaisyti.Šioje „knygoje” beveik niekas apie jį neužsimena. Arba tik užsimena. Gal aš su juo daugiau negu kiti buvau pažįstamas? Tad reikia nors šį tą… Deja, dabar Antaną matau tarsi laiko gerokai nublukintą rankraštį, kuriame tik kai kurie žodžiai dar šiaip taip įskaitomi.

Studijuoti jis atvažiavo iš Dzūkijos. O konkrečiau? Dzūkeliu jį vadindavome. Po kelerių studijų metų sostinėje mes, provincialai, daugiau mažiau sumiesčionėjome, bet tik ne Antanas. Išvažiavo iš Vilniaus koks ir atvažiavo: kuklus, net drovus, dzūkuojantis. Pakaklėje – tautinė juosta, švarkelis daug visko matęs. Manau, sostinėje jis jautėsi kaip svečias, veržte veržėsi namo, ir ne tik dėl to, kad ten jo laukė Monikutė, jeigu neklystu – kaimo mokytoja. Kurse jis buvo beveik nepastebimas, neretai patraukiamas per dantį. 

Continue reading „APIE ANTANĄ JARMALĄ” →

Lituanistai

Vytautas Visockas

visockas_111Švęsdami Universiteto baigimo 50-metį, Romualdo Ozolo paraginti tyliai pasižadėjome ką nors parašyti apie nesugrąžinamos jaunystės studijų metus. Nelabai tikėjau, kad daugelis susitikime dalyvavusiųjų imsis plunksnos, nelabai tikiu, kad vis dėlto išleisime knygą, bet, kiek tai priklauso nuo manęs, pabandysiu šį tą prisiminti. Kaip sakė Kęstutis, reikia tik prisėsti. Prisėdęs iškart supratau, kad šito mažoka. Ką reikia patikėti nežinomam skaitytojui? Kas jam būtų įdomu ir naudinga? Ar supras jis mus, prieš 56-erius metus susirinkusius studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros? Kalbos, kurios jis, galbūt, jau bodisi? Kodėl į Vilniaus universitetą stojote, o ne į Sorbonos, Harvardo universitetus?… Ir lietuvių kalbą bei literatūrą, o ne ekonomiką, vadybą arba teisę pasirinkote? Juk, kaip patys giriatės, buvote gabūs, bet tuos gabumus iššvaistėte neperspektyviai. Būsimam skaitytojui gali kilti tokie klausimai.

Jau vien apie tai, kas mums, provincijos vaikams, buvo Vilnius,  norėtųsi daug pasakoti. Aš važiuoju į Vilnių, į Vilniaus universitetą! Kiek daug telpa šiuose žodžiuose! Bet jie beveik nieko nepasako skaitytojui, kuris šiandien gal didžiuojasi lankęsis tolimiausiose pasaulio sostinėse. Na ir kas, kad tu studijavai Vilniuje? O man Vilnius buvo svajonių, pasakų miestas, ir labai toli nuo Alytaus.

Continue reading „APIE NESUGRĄŽINAMOS JAUNYSTĖS METUS” →

Lituanistai

Algis Uzdila

uzdila_1111957-aisiais mokslo metai artėjo į pabaigą. Balandžio mėnesį atėjęs į klasę Suvalkų licėjaus direktorius pranešė, kad du mūsų klasės abiturientus – Danutę Grabauskaitę ir mane – jei sutinkame, gali skirti kandidatais į Vilnių lituanistikos studijuoti. Pirmiausia, žinoma, birželio pabaigoje turėjome vykti į Varšuvos Adomo Mickevičiaus universitetą stojamųjų egzaminų laikyti. Svajojau apie politechnikos institutą Gdanske, tačiau paniekinti tokį siūlymą būtų buvęs nusikaltimas. Nežinau, kokius egzaminus laikė mano būsimieji kolegos Lietuvoje, mums liepė pasirengti rašomiesiems bei atsakomiesiems iš lenkų, rusų ir lietuvių kalbų.

Į auditoriją susirinkome prieš aštuonias ryto. Rašyti buvo skirta po dvi valandas iš kiekvieno dalyko. Tarp jų – po pusę valandos pertraukos. Kai 15-tą valandą baigėsi rašomieji, buvo pranešta, kad kitą dieną toje pačioje auditorijoje privalome prisistatyti 9 valandą.  Bet kur dėtis iki to laiko, nieks nepasidomėjo ir nakvynių neparūpino. O mes patys nedrįsome pasiklausti, kur galime apsistoti. Kažkiek maisto ir pinigų buvome pasiėmę, tačiau visai nežinojome, kur nakčiai prisiglausti.

Continue reading „ATMENOS IR PAMĄSTYMAI” →

Lituanistai

Albertas Ulys

ulys_111Tą 1996-ųjų birželio popietę stovėjau kalnelio pašlaitėje. Duslus Antakalnio kapinių žemės grumstų bildesys kaip būties nežinia, kaip Bethoveno likimo aidai virpino sielą. Nejau nebesutiksiu Tavęs, Norbertai?..

Belieka studentiškų dienų šurmulys, kartu nupėdintų jaunystės žingsnių senuosiuose Alma Mater koridoriuose prisiminimai.

Ryškiausios akimirkos kažkodėl susijusios su 34 auditorija. Gal kad čia dažniausia būdavo paskaitos, retkarčiais šokiai, vakarėliai. Per pertraukas suplūstam į koridorius su klegesiu, kalbom ir juoku.Vėl pasigirsta pašmaikštavimai pačia nekalčiausia – meilės – tema. „Sutikai kur nors sijoną – / Kryžiaus ženklą – ir į šoną“, reziumuodavo Sigitas ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimto pavasario“. Arba vėl: kada šypsosi Kęstas? – kai liūdi Vilius! – apie jųdviejų simpatijas kursiokei Irenai. O kaip galima apsieiti be filosofijos? Užsiplieskia ginčai, net rimti pamąstymai, kas be ko, pasišaipymai iš Ipolito, E. Meškausko gerbėjo, nuostatos, jog mąstantis, protingas žmogus visuomet vaikšto nunarinęs galvą ir tik tuščiagalvis užrietęs galvą maršuoja.

Continue reading „LYG M. K. ČIURLIONIO „BIČIULYSTĖ”” →

Lituanistai

Evalda Strazdaitė-Jakaitienė

Šie žodžiai iš dabar populiarios dainos mane, kaip ir dažną mano kartõs žmogų, jaudina ir net graudina. Juk apie daug ką dabar jau tikrai galime pasakyti: buvo, būdavo, būta… Tada buvome jauni ir sveiki, tada drąsiai svajojome ir tikėjome ateitimi, tada skleidėsi mūsų polinkiai ir talentai, tada buvome ugdomi darbu ir darbui. Mažne kiekvieną dieną atsitikdavo kas nors nauja, įsimintina… Ir dabar, kai pažadinta atmintis sugrąžina į mūsų studijų metus, širdyje gera ir jauku. Mat juos visada prisimenu su jaukia šiluma ir didele meile daugeliui tada sutiktų žmonių.

MOKINIAI IR MOKYTOJAI

Tų tolimų 1957-jų rudenį studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros sugužėjome iš įvairių Lietuvos kampelių, daugiausia iš mažų miestelių ir kaimų:  iš Šaukėnų ir Žeimelio, iš Pumpėnų ir Šeštokų, iš Tirkšlių ir Tryškių, nuo Utenos ir Radviliškio… Iš didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – mūsų kurse tebuvo vos po vieną kitą. Po Stalino mirties jau buvo praėję ketvertas metų, politinis klimatas lyg ir atšilęs, šiek tiek atsipalaidavę asmenybės siekius kaustę varžtai. Tad prie mūsų, ką tik baigusių vidurines mokyklas, prisidėjo būrelis jaunuolių, grįžusių iš Sibiro tremties ar lagerių.

Continue reading „„JAUNYSTĖS DIENOS ĖJO IR NUĖJO…“*” →

Lituanistai

Vygandas Račkaitis

rackaitis_1111957 m. rugsėjį į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko gana margas studentų būrys. Tarp mūsų, ką tik baigusių vidurinę mokyklą, buvo ir solidžiau atrodančių studentų – grįžusių iš tremties bei lagerių, atitarnavusių sovietinėje armijoje, jau ištekėjusių moterų. Būta ne tik amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumų. Kur kas laisviau jautėsi vilniečiai ir atvykusieji iš kitų didmiesčių. Ne taip bijodavo egzaminų, įskaitų baigusieji vidurinę aukso arba sidabro medaliu. Vyresnio amžiaus bendrakursiai laikėsi nuošaliau, vengė pasakoti apie save. Nebuvo linkę atvirauti ir bendraamžiai. Labiau suartėdavo tie, kuriems tekdavo gyventi viename bendrabučio kambaryje.

Iš pradžių labiausiai susidraugavau su Vidminu Vizgirda. Mudu buvom bendraamžiai, abu rašėm eilėraščius (tada kone visi lituanistai buvo poetai), vienas kitam skaitydavom savo kūrybą. Kartu eidavom į šokių vakarus, drauge ruošdavomės egzaminams užsidarę iki išnaktų kurioje nors auditorijoje. Jis paprastai gyvendavo su aukštesnių kursų studentais arba ten, kur būdavo grįžusiųjų iš tremties. Prisimenu, vis pasišaipydavo iš jau senstelėjusio germanisto Vaičiūno, kuris netrukus buvo pašalintas iš universiteto. Dar mokykloje pramokęs esperanto kalbos aš susirašinėjau su keliais užsieniečiais, gaudavau laiškų iš JAV, Ispanijos, Vakarų Vokietijos ir kitų šalių.

Continue reading „PAŽĮSTAMI IR… NEPAŽĮSTAMI” →