Lietuvos istorija

Aktualijos

Mane seniai domino vienas paslaptingiausių ir įdomiausių Lietuvos istorijos veikėjų – karaliaus Mindaugo vyriausiasis sūnus Vaišvilkas. Nors, antra vertus, iš pirmo žvilgsnio, visą Vaišvilko gyvenimą aprėptų, sakytum, paika ir skurdi biografija: pirmojo mūsų karaliaus, Lietuvos valstybės kūrėjo sūnus nenuėjo garsiojo tėvo pėdomis, o pasuko kitu keliu – įstojo į vienuolyną, kur ir buvo beprasmiškai nužudytas.

Bet gal ne viskas taip paprasta ir prasta? 

1. Keisčiausias valdovas Lietuvos istorijoje

Kuomet  lietuviai įpras automatiškai atmesti jiems primetamą „nevisavertiškumo kompleksą“ ir užsiugdys šekspyrišką dėmesį savo praeičiai, tuomet Vaišvilko gyvenimo duomenų (kiek jie užfiksuoti istoriografijos šaltiniuose pradedant XIII amžiaus viduriu) pakaks ne tik istorinėms dramoms ir kraupioms tragedijoms.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( I )” →

Aktualijos

Su­ki­li­mo prie­žas­tys

Su­ki­li­mams bręs­ti ir kil­ti vi­sa­da rei­ka­lin­gos tiek vi­di­nės, tiek iš­ori­nės są­ly­gos. Po pra­lai­mė­to Kry­mo ka­ro (1853–1856 m.) Ru­si­ja bu­vo pri­vers­ta im­tis ne­ati­dė­lio­ti­nų re­for­mų. Rei­kė­jo kuo sku­biau per­tvar­ky­ti vi­suo­me­ni­nę-po­li­ti­nę ša­lies sis­te­mą, įgy­ven­din­ti že­mės ūkio re­for­mą, nes dau­giau lauk­ti ne­bu­vo ga­li­ma. Ca­ri­nė vy­riau­sy­bė su­pra­to, kad val­dy­ti im­pe­ri­ją se­no­mis prie­mo­nė­mis ne­be­ga­li­ma, to­dėl nu­ta­rė pa­da­ry­ti kai ku­rių nuo­lai­dų vi­suo­me­ni­nių san­ty­kių ir val­dy­mo sri­ty­je.

Continue reading „1863 – 1864 metų sukilimas” →

Aktualijos

3. „Protėvių žemės“ kodai ir mistika

Lietuvių kultūros istorija neatsiejamai susijusi su lietuvių tautos istoriniu būviu netgi tais laikais, kuriuos mes įpratę vadinti sunkiai įžiūrima ir vargiai suvokiama amžių gūduma.

Lygiai taip ji susijusi, nors ne vienoda jėga, ir su tais laikais, kuriuos mes vadiname tautos ateitimi ir taipogi negalime bent kiek detaliau įsivaizduoti būsimų laikų ūkanose.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( II )” →

Aktualijos

7. „Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi…“ (Kito požiūris)

Judaizmo paradigmoje kryžiaus karai teikia visiškai kitokį atvaizdą ir kitokią terminiją.

Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi, prancūzų ir vokiečių šutvė, subėgusi iš visų kraštų…

Štai judėjų kronikos terminija kryžiaus žygio dalyviams apibūdinti. Nėra net užuominos apie tai, kad frankai ar germanai „vykdo Dievo valią“. Niekas nesvarsto, kokio Dievo valia pildoma. Niekam neįdomu, kaip galima įrodyti ar paneigti to Dievo teisingumą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( IV )” →

Aktualijos

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )” →

Aktualijos

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” ( Vilnius, 2012) ištraukas. Ši knyga  – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.

Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I )” →

Aktualijos

Apie Algimanto Bučio knygą “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”

{sigplus}fotoreportazai/buchys{/sigplus}
 
Sausio 22 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko human. m. dr. Algimanto Bučio knygos “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” pristatymas. Nors buvo šaltas žiemos vakaras, nors siaučia peršalimo ligos, į susitikimą su knygos autoriumi atėjo daug intelektualų, nepaisant taip pat to, kad neseniai Rašytojų sąjungoje ši knyga jau buvo pristatyta.

Continue reading „Nenugalėtosios Lietuvos transistorinis fenomenas” →

akcentai_111
Žurnalisto užrašai

Kai po 66 me­tų at­vy­kau į Lei­pa­lin­gio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ma­ne pa­ža­di­no at­si­mi­ni­mų ban­gos. Ta­da, 1946-ųjų rug­sė­jo de­vy­nio­lik­tą­ją, į se­no dva­ro pa­sta­to sa­lę – ten bu­vo mū­sų gim­na­zi­ja – su­kvie­tė sep­ty­nio­li­ka bal­ta­pū­kių gim­na­zis­tų.

Už sta­lo sė­dė­jo mies­te­lio tri­ju­lė. Ji pa­skel­bė, kad esa­me oku­pa­ci­nės val­džios prie­šai ir ne­tu­ri­me tei­sės mo­ky­tis bet ku­rio­je mo­kyk­lo­je. Aš ta­da bu­vau sep­ty­nio­lik­me­tis šeš­to­kas. Grį­žęs į kla­sę, ma­no drau­gas ne­nu­ora­ma Bro­nius N. mū­sų suo­lą pa­ver­tė me­džio ga­ba­lų krū­va.

Ki­tą die­ną, lyg at­si­svei­kin­da­mas su mies­te­liu, slam­pi­nė­jau jo gat­ve­lė­mis. Prie baž­ny­čios, tur­gaus aikš­tė­je, ten, kur vie­ti­niai ka­gė­bis­tai ir stri­bo­kai su­gul­dy­da­vo iš­nie­kin­tus par­ti­za­nus, su­ti­kau sa­vo kla­sės auk­lė­to­ją Jo­ną Vo­lun­ge­vi­čių. Ma­no my­li­mas mo­ky­to­jas ba­rė, kad su­lau­žiau suo­lą, kad jis rei­ka­lin­gas ki­tiems mo­ki­niams. Neat­si­svei­ki­nęs, nu­si­su­kau ir nu­ė­jau. Mes my­lė­jo­me sa­vo mo­ky­to­jus. Mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs. Vė­liau J. Vo­lun­ge­vi­čius il­gai ir at­kak­liai rin­ko mū­sų et­no­gra­fi­nes ver­ty­bes ir įkū­rė pla­čiai ži­no­mą mu­zie­jų.

Continue reading „Kartų kaita ir tautos atmintis” →

tumaviciute_slaptai
Aktualijos

Vilnius. Šviečia fakelai.  Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, kariai, savanoriai, jaunieji šauliai, visuomeninių organizacijų atstovai lapkričio 22-ąją po vakarinių Mišių Bernardinų bažnyčioje iškilminga eisena pagerbė 1942 m. bolševikų nužudytų aštuonių Lietuvos ministrų atminimą.

Pagerbti žuvusiųjų neatvyko nė vienas buvęs ar esamas ministras.

Nei radijo, nei televizijos, nei dienraščių žurnalistai nepanoro papasakoti Lietuvai apie iškilius Tėvynės sūnus.

Continue reading „Kam dirba ministrai (žuvusių ministrų pagerbimas be ministrų)” →

video_cip
Videonaujienos

Jau pripratome Vilniuje, Trakuose, Nidoje, kituose Lietuvos miestuose matyti įvairių rasių įvairiausiom kalbom kalbančių žmonių grupes prie bažnyčių, istorijos, kultūros paminklų. Iš gidų jie galbūt pirmą kartą išgirsta, kokia didelė, sudėtinga mūsų šalies istorija, kupina tragiškų ir didvyriškų įvykių. Ką gidai pasakoja apie Lietuvą, Vilnių, Trakus? O jūs sustokite ir pasiklausykite, ką lenkų turistams iš Varšuvos pasakoja jų atsivežtas gidas. Tą patį, ką ir tomaševskininkai: kad Vilnius – Lenkijos miestas, Stalino atiduotas Lietuvai. Vilnių savinasi ir baltarusių gidai. Ir ne tik Vilnių.

Continue reading „Net gidai klastoja Lietuvos istoriją” →

kundrot
Aktualijos

Daugelis puikiai atsimename laikus, kai sovietų vadovėliuose „didžiosios Tėvynės“ istorija buvo pagrindinis istorinis naratyvas. Lietuvos istorijai skirtas tik detalės vaidmuo bendrame kontekste. Taip ugdyta „tarybinio žmogaus“ savimonė. Atitinkamai kurti istoriniai filmai, romanai ir apysakos.

Dabartiniam jaunimui taip pat peršamas svetimas istorinis diskursas. Per politinio švietimo valandėles, iliustruojant gėrio ir blogio kovas, daugiau kalbama apie žydus ir žydšaudžius, nei apie partizanus ir stribus. Vėl – atitinkami filmai, atitinkami spektakliai, atitinkama literatūra. Sudaromas įspūdis, kad jokių lietuvių čia ir būti nebuvę – išskyrus žydšaudžius, už kuriuos dabar visa lietuvių tauta privalanti atgailauti. Lietuvos istorija – tik jos žydų istorija. Dar šiek tiek – lenkų.

Continue reading „Svetima istorija – svetimas gyvenimas” →

juska_naujas
Politinės intrigos

Įvairiuose forumuose ir visai neseniai „Facebooke” įvyko gana aršūs ir, reikia pripažinti, iš mano pusės emocionalūs ginčai dėl draugystės su neva savo identiteto beieškančiais baltarusių nacionalistais. Iš karto pripažinsiu – baltarusiai turi pilną teisę ieškoti savo tapatybės šaknų, domėtis savo istorija, kultūra, etnografija. Kvaila būtų tam prieštarauti. Kai kurie forumo dalyviai netgi sutinka būti solidarūs su baltarusiais, ieškančiais tapatybės. Tačiau gerais norais kelias ir į pragarą grįstas – jie tiesiog nemato vieno esminio dalyko: baltarusių nacionalistai pasuko lengviausiu keliu – pradėjo savintis lietuvių Tautos istoriją, simbolius ir netgi teritorijas.

Continue reading „„Bendrosios istorijos“ grimasos” →

Fotografas Visockas
Aktualijos

Fotografas Vytautas Visockas:

PASIVAIKŠČIOJIMAI PO LIETUVĄ 

Gimiau 1939 metais, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Iki fašistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos (SSRS) slaptųjų protokolų, nulėmusių Lietuvos likimą, buvo likę nepilni du mėnesiai. Mokiausi ir vidurinę mokyklą baigiau Dzūkijos soscinėje Alytuje. 1957 m. įstojau į Vilniaus Universitetą.

Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Didžiąją gyvenimo dalį buvau žurnalistas ir  knygų leidėjas: dirbau Lietuvos radijuje (tada jis vadinosi šiek tiek kitaip), „Minties“ leidykloje – redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, kelerius metus buvau šios leidyklos direktorius.
 
Esu parašęs ir išleidęs turistinių, kraštotyros leidinių, nemažai jų – iliustravęs. Sudariau albumą „Baltijos kelias“ („Mintis“, 2000), „Vinco Kudirkos 1999 metų kalendorių“ („Mintis“), išverčiau grožinės, mokslinės literatūros (A.K.Doilio, J.Dolmatovskio, E.Fukso, A.H.Kirkoro, V.Suvorovo ir kt.autorių) knygų.

Fotografuoju nuo 1952-ųjų. Pirmasis mano mokytojas buvo vyresnysis vaikystės ir viso gyvenimo draugas Laimutis Ignas Sidabras (1933 – 1980) ir jo man paskolinta prieškarinė knyga – Lauciaus „Fotografuoti gali kiekvienas“.

Dažnas turi fotoaparatą, bet ne kiekvienas jo nepadeda į stalčių dulkėti. Fotografuodavau mokydamasis Alytaus 2-oje vidurinėje mokykloje, paskui – Vilniaus universitete. Prie spalvotosios fotografijos perėjau dirbdamas Vilniaus „Minties“ leidykloje, kai vadovavau Turizmo ir sporto literatūros redakcijai, kai ir pačiam teko iliustruoti leidinius apie miestus ir miestelius, rajonus, jų gamtos ir kultūros  paminklus.

Daug keliavau po Lietuvą: pėsčiomis, baidare, dviračiu, automobiliu. Geresnio, prasmingesnio poilsio neįsivaizduoju ir šiandien.

Turiu daug man labai brangių sustabdytų akimirkų, kurių jau nepakartosi. Viskas taip sparčiai keičiasi. Ne tik miestai ir miesteliai. Ir žmonės. Nemažai jų – jau išėjusiųjų, bet vertų prisiminti…

Niekada nelaikiau savęs fotomenininku, profesionalu, neieškau labai įmantraus rakurso.

Lietuva man labai graži nuo piliakalnio, ežero pakrantės, upės skardžio… Gražūs jos gamtos, kultūros paminklai, gražūs žmonės. Norisi visa tai parodyti pačiai didžiausiai – internetinei – auditorijai.

„Kodėl pasivaikščiojimai po Lietuvą“? 1991 m. išleidau žinomo Lietuvos kultūrininko A.H.Kirkoro (1818-1886) informacinį leidinį „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“. Aš irgi štai jau penkis dešimtmečius vaikščioju po Vilnių ir jo apylinkes. Bet ne tik. Ir beveik visada visur ką nors fotografuoju.

Žiūrėti Vytauto Visocko nuotraukas

Aktualijos

Lietuvio tautinę savigarbą žeminančių faktų norėčiau pateikti ir daugiau. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų sugebėjome sukurti tik vieną meninį filmą apie pokario partizanus. Beje, filmo rengėjai yra sakę, jog šio filmo kūrimui buvo daromos milžiniškos kliūtys net iš oficialių valdžios struktūrų. Filmo „Vienui vieni“ sumanytojai tvirtino, jog būtinai kada nors įvardins tuos, kurie viešai padėjo kurti filmą, o užkulisiuose ręzgė pinkles, kad juosta dienos šviesos niekad neišvystų arba bent jau pasiektų žiūrovų sales kuo vėliau ir kuo prastesnė, kuo neįdomesnė. Neįvardijo, nepapasakojo. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų jaunimui nesukūrėme nė vieno nesudėtingo, populiaraus, vaidybinio filmo apie mums svarbias asmenybes. Pavyzdžiui, Vytautą Didįjį. O televizijos laidų, esą Vytautas Didysis buvo šunsnukis, teko girdėti iš labai autoritetingų lietuvių istorikų lūpų.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas norėtų, kad jo sūnus niekad nepamirštų esąs totorius ir sukurtų totorišką šeimą. G. Visocko nuotr.

Continue reading „Lietuva egzistuos, bet Lietuvoje nebus lietuvių?” →