Šiuolaikinių technologijų ir informacijos amžiuje didelį bei svarbų vaidmenį vaidina plačiai vertinami ir naudojami masiniai informacijos šaltiniai, tokie, kaip pasaulinė elektroninė enciklopedija Wikipedija. 

Tema - LTSR.
Tema – LTSR.

Savo žiniomis ten gali dalintis kiekvienas, todėl atrodytų, jog objektyvumas ir nešališkumas ten turėtų būti tokio aukšto lygio, kiek yra argumentuojamos ir pasveriamos daugybės diskutuojančių autorių nuomonės.

Tačiau taip atrodo tik Wikipedijos derklaruojamos vertybės.

Faktiškai lietuviškoje šio autoritetingu ir plačiai pripažįstamo šaltinio versijoje apstu propagandos, diletantiškumo ir paranoiško žmogiškojo faktoriaus.

Mistiniai, niekam nepažįstami lietuviškos Wikipedijos administratoriai imasi vienašališkai spręsti, kuris turinys tinka, o kurį dažniausiai reikia trinti beatodairiškai.

Nelengva vertinti, ar tai pasikėlimas į puikybę, ar paranoiška pokyčių baimė, ar speciali kenkėjiška veikla, tačiau negatyvus ir šališkas, o kartais ir su sveiku protu prasilenkiantis turinys Internete jau bado akis. 

Tema - savanoriai.
Tema – savanoriai.

Antai, aktualūs pasaulio įvykiai – karai, konfliktai, politika lietuviškoje Wikipedijoje lieka beveik be dėmesio arba pateikiami tendencingai. Nesunku suprasti, kad toks jautrus Wikipedijos turinys apaugęs arba neišmanymo maurais, arba sustriguotuotas raudonais Kremliaus siūlais.

Baltos dėmės Lietuvos istorijoje

Įžūlus akibrokštas perpildė kantrybę, pasidomėjus, kas lietuviškoje Wikipedijoje parašyta apie Lietuvos Laisvės kovas. Žinoma, Lietuvos partizanų pasipriešinimas, pokario Lietuvos istorija lietuviškoje Wikipedijoje yra atspindėta, tačiau anaip tol – nepakankamai! 

Pirmiausia – savanorių ir tremtinių sąvokos. Toje nuorodų karalijoje čia nėra vietos net menkiausiam sakiniui apie Lietuvos didvyrius: puslapyje “Savanoriai” paminėtas kaimas ir nuoroda į sovietinį (LTSR) šaltinį, o “Tremtiniai” aprašyti, kaip “tremtyje gyvenantys žmonės”.

Tema - Atgimimas.
Tema – Atgimimas.

Atrodytų, tarsi per daugiau nei dešimtmetį, kol gyvuoja lietuviška Wikipedija, tokios gėdingos spragos turėtų būti užpildytos, Lietuvos istorija būtų pateikta išsamiai, pasitelkiant gausų dokumentų ir faktų archyvą, atvaizduojant ir skleidžiant informaciją apie Lietuvą visam pasauliui.

Tačiau realybė yra kitokia – lietuviškoje Wikipedijoje siautėja kai kurių moderatorių nekompetencija, grubumas, nebaudžiamumas ir paranoinė ksenofobija.

Straipsnį apie tremtinius lygiai prieš šešeris metus gausiai papildė anoniminis vartotojas. Skurdų kaimų aprašymą jis papildė beveik trimis tūkstančiais ženklų, o tai prilygsta daugiau nei pilnai prirašytam puslapiui.

“Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10-17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių”, – papildė tremtinių straipsnį lietuviškoje Wikipedijoje vartotojas, toliau primindamas apie 1945 – 1952 metų tremtis. 

Tačiau jau tą pačią dienną nuožmusis lietuviškos Wikipedijos moderatorius, mistiškai prisidengęs Hugo.arg pseudonimu, pašalino iš enciklopedijos tą įrašą, plačiau aprašantį tremtinius! Jokių argumentų, tiesiog įprastas, beatodairiškas susidorojimas su kita nuomone!

Atskirti nuo pasaulio

Net jei lietuviškumas, patriotizmas ir šiuolaikinis mąstymas yra tolimi kai kuriems lietuviškos Wikipedijos šeimininkams, tai tarptautinė padėtis atrodo kaip tolima ir nepažįstama teritorija, kuri prasideda kažkur už kaimyno tvoros.

Panašu, kad čia, o ypač dabar – kai vyksta informacinis karas su Rusija – lietuviškos Wikipedijos moderatoriai kaunasi tarsi fronte, šalindami akivaizdžiai kenkėjišką turinį, atremdami tikras informacines atakas. 

Taip, ta kova tikra, tačiau joje prarandame savo tapatumą, santalką ir tvirtumą. Kodėl nestipriname savo pozicijų gausia ir objektyvia informacija apie Lietuvą ar atstovaujame legitymią, civilizuotą pasaulėžiūrą?

Todėl, kad enciklopedijos valdovams atrodo geriau viską ignoruoti, negu dirbti, profesionaliai atliepiant šiandienos modernėjančio pasaulio iššūkius. 

Lietuviška Wikipedija nusipelno griežtos kritikos ne tik dėl savo esminio – laisvo redagavimo principo paniekinimo, bet ir dėl pateikiamos informacijos neadekvatumo bei tendencingumo.

Šitaip, dėl administratorių užsispyrimo enciklopedijoje gausiai ir vaizdingai aprašomas sovietizmo laikotarpis, demonstruojama sovietinė simbolika. 

Maža to, karšti geopolitinių konfliktų taškai lietuviškoje Wikipedijoje vaizduojami, švelniai tariant, kraupiai: demonstruojama neegzistuojančių, pseudovalstybių simbolika, teigiama, kad jos, neva “nepriklausomos”. Pavyzdžiui, Luhanskas pripažįstamas Rusijos, o Kalnų Karabachas priskirtas Armėnijai.

Galų gale, pažiūrėkime, kaip Lietuva vaizduojama pasaulinėje Wikipedijoje. Panaršykime mūsų šalies aprašymus kitomis kalbomis ir netruksime suprasti, kiek daug trūksta iki pilnavertiško Lietuvos pristatymo pasauliui.

Tema - tremtiniai.
Tema – tremtiniai.

Kur taip nueisime?

Netiesa, kad Wikipedija yra laisva ir ją gali pildyti kiekvienas. Lietuviškas Wikipedijos pavyzdys rodo, kad vietiniai administratoriai beatodairiškai blokuoja bet kokią iniciatyvą, tyčiojasi iš autorių bei toleruoja dezinformaciją ir šitaip nuvilia bet kokią iniciatyvą – blokuoja naujus autorius ir juos nuvilia.

Nepamirškime, kad Wikipedja, kaip vienu šaltinių, aktyviai naudojasi jaunimas, kuris šitaip dažnai gauna pirminių žinių savo besiplečiančiame išsilavinime, todėl poreikis pateikti tinkamą informaciją yra akivaizdus, objektyvus ir aktualus!

Skaudžiausia mums – lietuviško turinio vartotojams – neryžtingumas ir apsileidimas, puoselėjant mūsų istoriją ir tapatumą. Wikipedijoje Lietuva turi būti prezentuojama tiksliai, išsamiai ir suprantamai – neturi likti vietos dviprasmybėms ar baltų dėmių.

Akivaizdu, kad tuo turime pasirūpinti pirmiausia patys, efektyviai išnaudodami Wikipediją, kaip svarbų, autoritetingą ir masinį informacijos šaltinį, nepaisant to, kad teks susiremti su moderatorių užsispyrimu!

Autorius – Antanas Juozas Krušnauskas.

2016.10.19; 13:50

Paskutinėmis vasaros dienomis galų gale atradau keletą laisvesnių vakarų ir ramiai, nesiblaškydamas, niekur neskubėdamas, perskaičiau paskutinįjį rašytojo Petro Dirgėlos interviu – „Apie Karalystę“.

Rašytojas Petras Dirgėla.
Rašytojas Petras Dirgėla.

Perskaičiau lėtai, atidžiai. Perskaičiau genamas pagarbos rašytojui. Kitaip ir būti negalėjo. Jei gilų įspūdį kadaise paliko istoriosofiniai jo veikalai „Joldijos jūra“, „Kūlgrinda“, „Minijos žemė“, „Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulis“, „Pogodalis“, „Amžių dienai dūzgianti giria“, jei kadaise Lietuvos spaudai teko parengti dešimtis rašytojo interviu apie svarbiausias nūdienos aktualijas, argi galėjau nepastebėti jo paskutiniojo liudijimo apie politiką, istoriją, kūrybą?

Pusantro šimto puslapių knyga „Apie Karalystę“, kurią 2016-ųjų pradžioje išleido „Naujasis Židinys – Aidai“, mano supratimu, – vertinga. Pirmiausia – dėl atvirumo, aštrumo.

Viliui Bartninkui savo mintis rašytojas dėstė jau sunkiai sirgdamas. P.Dirgėla negalėjo nesuvokti: jėgų įveikti ligą nėra daug. Todėl apie svarbiausius nūdienos reiškinius rašytojas savo nuomonę dėstė ypač atvirai, nė kiek nesidairydamas į šalis, ką pamanys aplinkiniai.

Sutikite, šiandieninėje politkorektiškumo gadynėje, kai tapo ypač madinga daug kalbėti ir mažai pasakyti arba kalbėti taip, kad būtų sunku suprasti, už ką tu ir prieš ką, šis P.Dirgėlos bruožas – nekeliaklupsčiauti nei prieš redaktorius, nei politikus, nei didžiausius autoritetus, – ne tik pagirtinas, sveikintinas, bet ir gražus, prasmingas.

Tiesa, privalu pabrėžti, jog P.Dirgėla niekad nebijojo atvirai atskleisti savo įsitikinimų. Nei tuomet, kai Lietuva prabilo norinti gyventi savarankiškai, be Rusijos globos, nei vėliau, kai paaiškėjo, jog Rusijos imperija – ne vienintelis mūsų priešas. Galiu būti liudininkas – visuose šių eilučių autoriui duotuose interviu P.Dirgėla rašė neslėpdamas savo nuomonės, niekam nedalindamas mandagumo reveransų, net ir tiesioginiams darbdaviams, nuo kurių priklausė galimybė paskelbti tekstą, sulaukti didesnio honoraro ar prestižinės premijos. Nepatinka – nereikia, bet švelninti, išbraukti kritikuojamųjų pavardes, nutylėti nepalankius faktus, aplinkybes, – niekuomet.

Jei įtariate, kad galiu būti tendencingas, minėdamas interviu, kuriuos man davė P.Dirgėla, kai dirbau tuometiniame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ arba dienraštyje „Lietuvos aidas“, susiraskite 1997 – 1998-aisiais metais „Valstiečių laikraštyje“ rašytus P.Dirgėlos „Suvokimus“. Jų – apie pusantro šimto. Jeigu atidžiai perskaitysite bent didžiąją „Suvokimų“ dalį, prieš jus atsivers sudėtinga Lietuvos valstybės byla, kuri narpliojama atsižvelgiant į viską – ir į kaimyninių valstybių galias, ir į jų padorumą, ir į lietuviškus interesus bei lietuviškus pajėgumus. O P.Dirgėla – nuoširdus, geranoriškas, ne už honorarus plušantis Lietuvos advokatas.

Gal ir sunku patikėti, bet rašytojas P.Dirgėla niekur neprašovė pro šalį „Suvokimuose“ vertindamas tų dienų realijas – referendumus, buvusius komunistus, dešiniuosius, tylinčius rašytojus, Nuosavybės, Žemės grąžinimo įstatymus, Rusiją, tremtis ar kolaboravimą. Kaip jis manė, įtarė, nujautė, – taip galų galiausiai ir nutiko.  

Paimkime kad ir 1992-ųjų gegužės 22-ąją duotą interviu „Atpažink, Lietuva, save“ (“Lietuvos aidas“). Įsidėmėkime: „Nelaimė, tragedija prasideda, kai žmogus suabejoja tiesa. Pradeda niršti: „Kas ta Lietuva? Reikia tvarkos, o ne Lietuvos“. Vėliau: „Velniop tiesą. Kam ta tiesa? Reikia tvarkos, o ne tiesos“. Žmogus, pradėjęs žeminti tėvynę, ilgainiui paniekina tiesą. Šaukia: „Štai dar vienas, kuriam tiesa svarbiau ir už gyvastį. Kas gali tuo patikėti?“ Lietuva čia dėta tik tuo ir tiek, kad visur, visame pasaulyje, pažeminant tėvynę išniekinama tiesa…“

Argi šie žodžiai – ne apie šiandienines mūsų nuotaikas, kai dėl netvarkų, mažų atlyginimų, bedarbystės ar korupcijos keikiame valstybę, kuri niekuo dėta dėl lietuviško godumo, savanaudiškumo ar žioplumo?

Taigi interviu „Apie Karalystę“ laikau ypatingai nuoširdžia P.Dirgėlos išpažintimi. Rašytojas nujautė sergąs sunkiai pagydoma liga, todėl jo atvirumas šioje knygoje – ypatingas. Jis skubėjo kuo daugiau, atviriau, aiškiau pasakyti. Kalbėjo mažai, bet išmintingai, įžvalgiai. Mažai žodžių, o mintims – erdvu.

Toje knygoje, man regis, randu atsakymus į svarbiausius šiandienos klausimus: kaip gyventi neišduodant gyvybiškai svarbių Lietuvos interesų?

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą citatų iš interviu „Apie Karalystę“. Man regis, jos svarbios, turi išliekamąją vertę. Jomis derėtų vadovautis. Jos – apie svarbiausius lietuvių tautos uždavinius.

Gintaras Visockas

XXX

„Esama būtinų dalykų, be kurių tauta negali išgyventi. Ji negali ilgai būti be valstybės“.

„Skiriamasis lietuvių bruožas yra „maža pamišusi civilizacija“. Kadangi maža, todėl ji pažeidžiamesnė ir turi būti darbštesnė. Jei esi mažas, trimis galvomis turi pranokti kitus. Kad lietuvis išgyventų dviem trečdaliais tiek, kiek vokietis, jis turi tris kartus daugiau dirbti. Antras dalykas – pamišusi. Racionaliai žiūrint, iš mūsų situacijos neįmanoma išsikapanoti, išsipinti, bet lietuviai vis ieško būdų. „Maža pamišusi“ tauta – tai nusako visą mūsų sudėtingumą. Šioks toks pamišimas kartais yra pati geriausia išeitis, nes suteikia jėgų, energijos, galimybę priimti rizikingą sprendimą. Kaip tie, kurie iš pradžių atrodo juokingi, bet galiausiai nukerta drakonui galvą. Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020-aisiais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau kiek kartų dingsui, bet išliko. Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei…“ 

Knygos "Apie Karalystę" viršelis.
Knygos „Apie Karalystę” viršelis.

„Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas – karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi visi kiti… Tai sakau dėl to, kad buvo bandyta supainioti protus. Tarkim, Algirdas Brazauskas per Lietuvos tūkstantmečio šventę pasakė, kad Lietuva sukūrė penkias valstybes: karalystę, LDK, tarpukario respubliką, LTSR ir dabar penktą. Aš spaudoj sakiau, kad Lietuva sukūrė vieną valstybę, ji buvo okupuojama, bet viena…“.

„…Buvimo tvirtumas apnykęs. Kaip pažeidžiamas, pavadinkim, senelių ir anūkų ryšys, taip valstybės pažeidžia santykį su savo praeitimi, kuomet nebežino savo istorijos. Tada daraisi mankurtas, vėjo panešamas. Nyksta ir dėl kitų priežasčių: kai tauta pradeda blaškytis, demografinė padėtis tampa bloga. Tauta miršta taip pat, kaip dingsta gyvybės rūšys. Arba kai susitapatina su nukariautoju. Tai kodėl reikia valstybės? Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą…“

„Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama. Beje, Lietuva yra pirmoji Europoje gynybos sumetimais pasitelkusi kultūrą (turiu omenyje teisynus, statutus), kad sušvelnintų kovą. Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti. Taigi sakiau, kad į Lietuvą permainos atėjo vėliausiai. Lietuva palaukė, pasiklausė, ar čia bus kraujo, ar čia esama galimybių. Juk tai tautos, laviravusios tarp įvairių galybių, susikūrusios savotišką svajonių ir galių choreografiją, bruožas. Lietuviai laviravo kaip balete – pritūpė, truputį pritūpė ir atsiliko pora metų“.

„Lietuvoje buvo pilietinė tauta, kuri siekė valstybės atkūrimo, tai darydama sau prieinamomis priemonėmis. Iš jos iškilo blaivusis sparnas. Kita – emocinė tauta. Tai tautinė savimonė, pagrįsta jausmu, kad Lietuva buvo ir bus, o mes sau dainuojam patriotines dainas, ašaros akyse ir visa kita. Žinoma, yra ir trečia, kolaborantų tauta, kuri jautė, kad greitai niekas nepasikeis, o štai yra galimybės ir karjera. Kad ir  kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš“.

„Apie Karalystę” (Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas). „Naujasis Židinys – Aidai“, 2016-ieji metai.

2016.08.28; 16:47

Apie dramatiškas Žygimanto Augusto sprendimo pasekmes

Iki šiol oficialioje Lietuvos istorijoje Žygimanto Augusto portretas piešiamas ypač spalvingai ir pozityviai, glaudinant tuometinės (ir dabartinės) Lietuvos sąsajas su Vakarų Europa.

Šis valdovas daromas patraukliu dar ir dėl vedybų su ne tik emocijomis, grožiu, bet ir protu Žygimantą pritraukusia Barbora Radvilaite.

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (5)”

Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba.

Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Continue reading „Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešas suoks… reikia būti savimi (2)”

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Jūra“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų kovo 18 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt yra numatęs paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Jūra”

Vis dažnaiu pasigirsta balsų, raginančių mažiau kritikuoti Rusiją, būti nuolaidesniems jos atžvilgiu, nes konfrontacija kenkia verslui.

Vieni prabyla tiesmukiškai, kiti užuominomis, atsargiai, taip, kad ne kiekvienas suprastų, ką norima pasakyti.

Aišku, tokiais atvejais beveik visada omenyje turima prezidentė Dalia Grybauskaitė  – įtakingiausia politikė, pastaruoju metu pirmuoju smuiku grojanti ne tik Lietuvoje.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Išmintingas kaip Erazmas Roterdamietis”

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su politologu, patriotinio jaunimo organizacijos „Pro Patria“ atstovu Vytautu Sinica. Svečią kalbina slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

– Atidžiai perskaičiau Jūsų paskutiniuosius straipsnius, kuriuose gvildenate Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius.

Omenyje turiu publikacijas „Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją“ ir „Vardan koloradų reikalavimų visuomenę kvailina net signatarai“.

Continue reading „Vytautas Sinica: Lietuvai reikėtų imtis aktyvių veiksmų…”

Į Seimo darbotvarkę sugrįžta komitetų palaiminimo sulaukęs Tautos istorinės atminties įstatymas (TIAĮ). Nors sulaukęs aštrios kritikos iš kai kurių šalies istorikų, šis Lietuvai itin reikšmingas projektas kol kas ne tik neatmestas politikų, bet pagaliau sulaukia ir Lietuvos akademinės bendruomenės paramos.

Beveik 30 žinomų šalies istorikų pasirašė kreipimąsi, kuriuo ragina priimti šį įstatymą ir imtis nuoseklios istorijos politikos formavimo. Iš esmės tą patį siūlo ir VU mokslininkai, apibendrinę 5 metus trukusio tyrimo išvadas. Kadangi TIAĮ atžvilgiu vis dar laidomos klaidingos kritikos strėlės, norėtųsi pasitelkiant pačių istorikų ir politologų argumentus atremti kelis dažniausiai girdimus ir visuomenę gąsdinančius mitus.

Continue reading „Neutraliuosius istorijos politikos geriausiai išmokys Vladimiras Putinas”

Kai išgirstame žodį „istorija“, ne vienam iš mūsų mintyse iškyla sausų faktų virtinė ir datų „kalimas“ mokykloje, pilki vadovėliai ir griežtas mokytojas.

Jei nevalingai kyla noras žiovauti, noriu jus nustebinti, kad yra renginių, kurie priverčia prabusti ir domėtis istorija, smagiai leidžiant laiką. Pristatysiu „Trakinių partizanus“ – tai renginys, sukviečiantis žmones iš įvairių Lietuvos kampelių. Šis tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis jau devynis kartus vyko Anykščių rajone, Trakinių kaime. Kasmet žmonių susirenka vis daugiau, o renginio atgarsiai visuomenėje pasklinda plačiau.

Continue reading „Norbertas Černiauskas: „Laisvės kovos turi būti grandis, jungianti tarpukarį su šiuolaikine Lietuva””

Esu dalyvavęs įvairiuose renginiuose, kur piktintasi, kad istorijos vadovėliai nutyli arba neteisingai traktuoja partizanų kovas, 1941-ųjų birželio sukilimą; kad nepastatyti paminklai Lukiškių aikštėje, kad istorikų knygose niekinamas Margiris, Vytautas, Basanavičius, Smetona; pataikūniškai minimi arba visai nutylimi kai kurie Lietuvos-Lenkijos istorijos faktai…

Per du ribotos nepriklausomybės dešimtmečius beveik praradome Tėvynės meilės jausmą, bėgame iš Lietuvos ne tik dėl ekonominių sunkumų, bet ir dėl abejingumo savo tautai, jos kultūrai, istorijai…

Reikia kažką daryti.

Ir dar praėjusios kadencijos metu grupė Seimo narių užregistravo „Lietuvos Respublikos tautos istorinės atminties įstatymo“ projektą.

Koks kilo triukšmas! Į visas aukščiausias valdžios instancijas pasipylė „dideli susirūpinimai“, nes toks įstatymas „abejotinas ir kenksmingas“, jį vertiname „kaip bandymą cenzūruoti istorinę atmintį“. Toks įstatymas „diskredituoja šiuolaikinę Lietuvą“…

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas gruodžio 11 dienos posėdyje svarstė Tautos istorinės atminties įstatymo projektą.

Komiteto biuro patarėja Asta Šutinienė informavo, kad parengti Tautos istorinės atminties įstatymo projektą paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir Tautos valstybės egzistencijos pamatą. Projekto tikslas – sukurti instrumentus istorinės atminties politikai įgyvendinti, įprasminti Tautos istorinio paveldo atminimą, jo prioritetus, sklaidą, švietimą, puoselėti valstybinių švenčių, atmintinų datų bei atmintinų metų įamžinimo tradicijas, nustatyti įstatymu reglamentuotų valstybės institucijų, atsakingų už Tautos istorinės atminties įtvirtinimą, funkcijas, veiklą  ir prioritetus.

Komiteto nariai aptarė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Marijos Drėmaitės, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Valentino Sventicko, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio, Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovų, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos edukologijos universiteto prof. Eugenijaus Jovaišos, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano dr. Andriaus Vaišnio pastabas ir pasiūlymus dėl Tautos istorinės atminties įstatymo projekto.

Komitetas bendru sutarimu pritarė patobulintam įstatymo projektui, įvertinus ir atsižvelgiant į Seimo Teisės departamento, Vyriausybės pastabas, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto siūlymus, piliečių, asociacijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymus.

Reikia kažką daryti, kad toks įstatymas nebūtų priimtas!

Ir Seimo liberalai, vadovaujami Eligijaus Masiulio, į Seimo Konstitucijos salę sukvietė  jiems pasaulėžiūriškai artimus istorikus (žūrėkite čia skelbiamas nutraukas), kad šie dar kartą pasipiktintų bandymu išsaugoti Tautos istorinę atmintį, sustabdytų Tautos niekinimą bei valstybės naikinimą.

Man atrodo, kad Masiuliui, Steponavičiui, Plečkaičiui ši diskusija nelabai pavyko ta prasme, kad net „tikrieji“ istorikai ne vien tik neigė, piktinosi įstatymo projektu, bet ir bandė jį tobulinti. Diskusijos rengėjams  „kortas“ gerokai  „sumaišė“ rezistentas Antanas  Terleckas, perskaitęs grupės istorikų, signatarų, visuomenės bei politikos veikėjų „Pareiškimą“ dėl kovo 6 d. LR Seime rengiamos konferencijos „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“.

Š.m. kovo 6 d. Seime yra rengiama konferencija labai svarbiu visai Lietuvai ir jos piliečiams klausimu „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“. Šis klausimas – kaip dera požiūris į istoriją su realia politika, rūpi visiems sąmoningiems Lietuvos piliečiams, nepaisant jų pasaulėžiūros bei politinių įsitikinimų.

Tuo tarpu tautos istorinę atmintį nori uzurpuoti ne pati populiariausia politinė jėga – liberalai bei jiems pasaulėžiūriškai artimi istorikai. Tarp pranešėjų nėra nė vieno kitų įsitikinimų istoriko ar visuomenės veikėjo, jiems palikta statisto ar eilinio diskusijos dalyvio rolė. Neabejojame, kad žiniasklaidoje konferencijos išvados bus tendencingai pristatytos kaip vyraujančios bei rekomenduotinos Švietimo sistemai ir kitoms humaritarinėms institucijoms. Neigiant Tautos istorinę atmintį, niekinama Tauta ir rengiama dirva svetimos kultūros invazijai bei Valstybės naikinimui. Protestuojame prieš tokią neleistinai vienašališką svarbaus Lietuvos likimui klausimo uzurpavimą. Istorija ir jos poveikis politikai rūpi visiems Lietuvos piliečiams be išimties.

Pasirašė: Bronislovas Genzelis, signataras, Romualdas Ozolas, signataras, Algirdas Patackas, signataras, Antanas Terleckas, rezistentas, Eugenijus Jovaiša, istorikas, Tomas Baranauskas, istorikas, Antanas Tyla, istorikas, Alvydas Butkus, kalbininkas, Valentinas Stundys, Seimo narys, Rytas Kupčinskas, Seimo narys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.03.10; 09:14

Tautos egzistencijos pamatas – jos kalba ir kultūra.  Nustojusi puoselėti savo kultūrą, tauta išnyksta – išlieka tik istorijos analuose. Šis procesas akivaizdus: vienos tautos, naikindamos kaimynus, didėjo, kitos naikinosi pačios. 

Verta tai prisiminti ir aptariant savo istoriją: rasime epizodų, kai mus siaubė kaimynai ir kai patys nenorėjome būti savimi. Apie kaimynų skriaudas nemažai rašyta. O apie pačių norą atsisakyti savasties? Prisiminkime  XVIII amžiaus pabaigą ir palyginkime ją su vykstančiais procesais šiuolaikinėje Lietuvoje.

Continue reading „Istorikai Lietuvos istorijoje”

Pamažu išsisklaidė nuodingi fejerverkų dūmai. Vien tik Brazilijoje, sako, net dvidešimt tonų jų išmesta į ir taip jau užterštą Žemės atmosferą. Fejerverkinė beprotybė – kas daugiau pašaudys, pasitinkant naujuosius metus, – kasmet vis didėja, plečiasi, nauji rekordai "statomi". Juk naudingas verslas.

Kas mūsų laukia iki kito pakvailiojimo, kai vėl kirsime eglutes ir egles, vieni kitiems siuntinėsime niekam nereikalingas dovanėles (irgi verslas!), skleisime nuodingus dūmus, žalosime paauglius, legalizuosime narkotikus, gersime ir apsirysime (pats pelningiausias verslas!).

2014-ieji bus ne arklio, o tamsių jėgų, kultūros nuosmukio, lietuvių tautos nepaliaujamo nykimo metai. Šviesos tunelio gale dar nematyti. Greičiausiai taip ir uždusime tame tunelyje, nes nuosmukis apėmė visą Vakarų civilizaciją, o mes esame tik mažyčiai jos prievartaujamieji mėgdžiotojai.

Continue reading „Naujo pavergimo įrankiai”

Šį komentarą bevelyčiau pradėti pasakojimu apie Patikimumo teoriją, į kurią jau daug dešimtmečių gilinasi akademikas Antanas Kudzys. Pasirodo, tokia teorija – egzistuoja. Tai – ne būrimas iš kavos tirščių. Jos pagalba lengva apskaičiuoti, kokie dangoraižiai, tiltai ir gamyklos suręgsti tvirtai, o kokie statiniai galį bet kurią akimirką sugriūti tarsi kortų namelis. Tereikia stipresnio vėjo gūsio ar storesnės sniego dangos ant stogo…

Akademikas teigė, kad, remiantis jo iki šiol puoselėjama Patikimumo teorija, buvo įmanoma išvengti ir nelaimės Rygoje. Tereikėjo į kai kurias konstrukcijas pažvelgti vadovaujantis jo visą gyvenimą tobulinta Patikimumo teorija. Kad taip statyti, kaip dabar nerūpestingai statomi kai kurie objektai, – savižudiška, akademikas suprato lygindamas savo skaičiavimus su statybas organizuojančiųjų pateiktais duomenimis. O suvokęs, kad nelaimė – reali, neišvengiama, apie iškilusį pavojų perspėjo Lietuvos valdžios vyrus ir moteris.

Continue reading „Ar apginsime teisę didžiuotis Lietuvos istorija?”

VDU istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus paskaita kiekvienoje turinčioje nors lašelį nacionalinio orumo ar bent jau išsaugojusioje politinį savisaugos instinktą valstybėje neabejotinai būtų sukėlusi nemenką audrą. Bet kurio asmens – nesvarbu, istoriko, politiko ar kitos profesijos atstovo – panašaus pobūdžio ir turinio šnekos svetimoje ir dar ne pačioje draugiškiausioje  šalyje vienareikšmiškai būtų įvertintos kaip sąmoningas savosios tautos ir šalies žeminimas, nesuderinamas su lojalumu savo valstybei.

Tokio asmens ,,žygdarbiai“ bet kur kitur greičiausiai sulauktų pelnyto moralinio kolegų ir visuomenės pasmerkimo, galbūt jais rastų pagrindo susidomėti ir už valstybės saugumą atsakingos institucijos.

Continue reading „„Europeizatorių“ galerija. R. Kamuntavičiaus benefisas Gudijoje. VDU – antivalstybinės veiklos židinys?”

Šią vasarą aktualijų portalo SLAPTAI.LT žurnalistams teko dalyvauti pėsčiųjų žygyje "Dzūkų kovų keliais".

Tai buvo nenuginčijamai įspūdingas, prasmingas renginys, propaguojantis ir sveiką gyvenimo būdą, ir skatinantis visuomenę domėtis Lietuvos istorija.

Bet svarbiausia, kad raginimai giliau pažinti Lietuvos praeitį pateikti išradingai, patraukliai. Žygio organizatorių primityviu patriotizmu tikrai neapkaltinsi.

Continue reading „Pėsčiųjų žygis „Dzūkų kovų keliais” – Slaptai.lt akimis”

{sigplus}fotoreportazai/laki{/sigplus}

Kai buvau studentas, Vilniuje lankėsi mano dėdienė su mažamete dukrele, mano pussesere. Mergaitę ji atvežė pas daktarą. Kai iš Žvėryno prospektu važiavome pro Lenino aikštę, pusseserė, sėdėjusi prie lango kairėje pusėje, staiga garsiai sušuko: "Mamyte, va dievulis!"

Visi keleiviai garsiai nusikvatojo. Vaikai kartais taip pasako, kad geriau nesugalvosi.  Tas "dievulis" nuo 1953 m. ilgai ranka rodė į aukščiausią ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje pastatą, "nuo kurio net Sibiras matėsi". 1990-aisiais tas "dievulis" minios akivaizdoje pakilo į dangų, palikdamas tvirtai į Lietuvos žemę įaugusius batus.

Nuo to laiko Lenino aikštė jau ne Lenino, o Lukiškių. Tais laikais Lukiškėmis buvo vadinamas pastatas, kurio ne kiekvienas galime išvengti (Juk sakoma: niekas neapdraustas nuo tiurmos, ligos ir ubago lazdos). Nuo to laiko Lukiškių aikštė tuščia. Kartais atsiranda koks paminklas "dievukui" iš smėlio, kartais – Gedimino stulpai iš šiaudų… Bet smėlis byra, o šiaudai dega. Ši dykvietė Vilniaus centre vis dažniau vadinama ne Lukiškių aikšte, o Lietuvos gėda. Jau trečias dešimtmetis ją rekonstruojame, puošiame pažadais ir ketinimais, nevaisingais konkursais, o ji tebestovi dar vis – apleista, paniekinta…

Continue reading „Ilgai laukę – dar palaukim…”

24. Pirmapradis „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ etiketas

Pirmapradis literatūrinis kūrinio etiketas oficialiai remiasi Vaišvilko, kaip ktitoriaus, tai yra – vienuolyno įkūrėjo statusu.

Ktitoriumi senovės graikų kalba (κτίζω – statau, sukuriu) Bizantijoje vadindavo žmogų, kuris savo lėšomis pastatydavo arba išpuošdavo šventovę. Graikų ortodoksinė bažnyčia perėmė ir išlaikė graikišką terminą, o Vakaruose katalikai bažnyčių bei vienuolynų įsteigėjus ėmė vadinti lotyniškos kilmės žodžiu donatorius (donator – dovanotojas).

Ktitoriaus asmenybę savaime apgaubdavo visuotinės pagarbos aureolė, o jis pats tarsi įgydavo sakralinę sąsają su jo rankomis arba lėšomis pastatytu vienuolynu arba šventove.

Viduramžių Bizantijos, Balkanų, Rusios, Kaukazo bažnytiniame mene ktitorių atvaizdus neretai nutapydavo jų pastatytos šventovės freskose pagal tradicinį kanoną: žmogus su miniatiūriniu bažnyčios ar cerkvės modeliu rankose. Bizantišką tradiciją tapyti ktitorių atvaizdus katedrų ar bažnyčių erdvėje vėliau perėmė ir Europos viduramžių bei Renesanso dailininkai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVII)”

21. Kultūros židinio steigimas Vaišvilko vienuolyne

Vienu metu su valdžios perdavimo žinia Voluinės metraštyje staiga vėl iškyla vienuolio Grigorijaus vardas, to paties Grigorijaus[1], kuris kažkada įšventino Vaišvilką vienuolystei. Metraštininkas iš karto po žinios apie sosto perdavimą Švarnui praneša:

Ogi Grigorijus Poloninietis dar buvo gyvas, jo mokintojas. O Vaišvilkas, išsiklausinėjęs, ar jis gyvas, nudžiugo, pasiuntė jį pakviesti ir perduoti tokius žodžius: „Pone tėve, atvažiuok čionai.“ Ir anas atvažiavo pas jį ir nukreipė jį vienuolio keliu (ibidem).

Bet ar mokintojo palaiminimas buvo vienintelis tikslas, dėl kurio Vaišvilkas parsikvietė, matyt, jau senyvo amžiaus vienuolį, vis dėlto pasiryžusį nelengvai kelionei į Lietuvos žemes?

Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti mažareikšmis, kaip ir patsai klausimas, tarsi nereikalaujantis atsakymo, kaip ir visi retoriniai klausimai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XV )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Nemažai kas, kalbėdamas ar rašydamas apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą, išskiria du periodus: demokratinį-seiminį ir tariamai diktatūrinį-prezidentinį, tarsi užmiršdami, kad ypač sunkiais nepriklausomai Lietuvai laikais,  karo su Sovietų Rusija ir Lenkija metu, pagal Lietuvos Respublikos  Valstybės Tarybos (LVT) priimtą Laikinąją konstituciją, 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas LVT Pirmininkas Antanas Smetona.

Faktiškai jam buvo pavesta ir visa vykdomoji valdžia. Ir toks jo prezidentinis valdymas tęsėsi iki 1920 m. gegužės  vidurio Steigiamojo Seimo darbo pradžios, iki birželio 19 d., kai Prezidento pareigas perėmė naujai Seimo išrinktas Prezidentu ir Seimo Pirmininku Aleksandras Stulginskis.

Tačiau istorikų ir kitų tyrėjų darbuose  tas daugiau  metus  trukęs faktiškai prezidentinio valdymo periodas įplakamas irgi į parlamentinio atkuriamos Lietuvos valstybės  valdymo periodą kaip demokratinis  ir giriamas,  o antrąjį, po 1926 m. gruodžio mėnesio 17 d. perversmo, kai vėl  buvo įvestas prezidentinis valdymas, peikiamas, kaip peikiami ir tie Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, kurie 1918 m. vasarą buvo už Lietuvos paskelbimą karalyste.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 1 )”

11. Ir priešai, ir… giminaičiai

Neužmirškime, kad viduramžiais tarptautinės dinastinės vedybos ir giminystė vaidino didžiulį vaidmenį. Neretai būtent giminystės ryšiai paaiškina daugelį įvykių ir faktų, kurie atrodo labai keisti ir sunkiai grindžiami politiniais ar ekonominiais tikslais.

Taigi dera žinoti, kad abiejų brolių, bene svarbiausių Mindaugo ir Vaišvilko amžininkų bei konkurentų, tėvas Romanas II (ukr. Роман Мстиславич, 1155–1205) buvo kilęs iš vikingų Riurikų dinastijos, jo tėvas Mstislavas II valdė Kijevą, o motina buvo lenkų kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio duktė.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IX )”