Slaptai.lt pateikia pluoštą nuotraukų, kuriose – mūsų ir mūsų sąjungininkų kariai, iškilmingos rikiuotės sostinėje bei provincijoje, paradai, kariuomenės vadai, užsienio šalių gynybos atašė, inscenizuoti senovės mūšiai bei kautynės.
Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).
2016.09.24; 16:28
Slaptai.lt pristato savo skaitytojams Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengtą parodą „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“, kuri ne sykį buvo demonstruojama Lietuvos Seime Vitražo galerijoje.
Paroda „Karas po karo“ parengta teminiu principu, joje pasakojama apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bendros vadovybės kūrimą, karinę organizaciją ir veiklą, apdovanojimus, šventes, leidybą. Nušviečiamas ir Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, pasakojama apie šeimas, kurių trys, keturi, kartais net penki ar šeši sūnūs kovojo ir žuvo partizanų gretose. Daug dėmesio skiriama laisvės kovotojų, jų šeimų ir rėmėjų gyvenimui, pasakojama apie jų buitį, kasdienybę, atokvėpio minutes ir neišvengiamas netektis nelygioje kovoje. Prieš lankytojų akis iškyla įvairiapusis paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.
Daugiausia eksponuojama partizaninio laikotarpio nuotraukų ir dokumentų, tačiau esama ir ankstesnių metų – būsimųjų kovotojų vaikystės bei vėlesnių – rezistencijos dalyvių ir jų šeimų gyvenimo tremtyje Sibire. Parodoje atsiskleidžia paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: užfiksuoti parodos „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ eksponatai.
2016.06.21; 17:00
Galime pasidžiaugti, kad dienos šviesą pagaliau išvydo knyga, išsamiai supažindinanti užsieniečius su tragedija, kurią lietuvių tauta ir valstybė patyrė XX-ame amžiuje.
Šiemet anglų kalba pasirodžiusi knyga „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953“ (The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953) nuosekliai, detaliai ir sistemingai atskleidžia įvairias Lietuvos valstybės ir jos žmonių naikinimo, kankinimo, alinimo ir žeminimo fazes, rafinuotus susidorojimo metodus, kuriuos prieš mūsų tautą naudojo abi didžiosios XX a. totalitarinės sistemos – nacizmas ir komunizmas.
Continue reading „V. Terleckas. „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953“”
Vasario 16-ąją, minėdami 1918 metais Lietuvos Tarybos pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės aktą, švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Istorijos vingiai lėmė, kad po 31-erių metų, 1949 m. vasario 16 d., Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje buvo priimtas taip pat valstybinės reikšmės dokumentas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija.
Šis tuo metu vienintelės teisėtos Lietuvos valdžios dokumentas nuožmios sovietinės okupacijos sąlygomis skelbė siekį atkurti nepriklausomą parlamentinę Lietuvos Respubliką, ir iš šių dienų žvelgiant, sujungė 1918-ųjų ir 1990-ųjų Lietuvą. Taigi primename LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos ištakas ir priėmimo aplinkybes. Nors partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo dar 1944 metais, tačiau bandymai įsteigti bendrą pogrindžio vadovybę ilgą laiką buvo nesėkmingi. Tik po beveik penkerių kovos metų, 1949-aisiais, pagaliau pavyko įkurti karinio ir politinio vadovavimo centrą, kuriam buvo pavaldūs visos Lietuvos partizanai.
Continue reading „Kovojančios Lietuvos Vasario 16-osios deklaracija”
– Pagavo mane, kai su seserimi ir trimis miško broliais 1948-ųjų sausio 8 dieną platinau antisovietinius atsišaukimus Barčių kaime (Lazdijų rajonas).
Pabėgti nepavyko, nes stribai peršovė koją. Paėmę nelaisvėn, mušdami lyg tyčia stengėsi įspirti kraujuojančion žaizdon, – pasakoja Marytė Krupinskienė, buvusi partizanų ryšininkė iš Šilainės kaimo.
– Man neteko ilgai partizanauti. Į mišką išėjau 1944-aisiais, o jau 1945-ųjų pabaigoje buvau sučiuptas. Tardė lygiai dvejus metus ir tris mėnesius. Dieną nemušdavo. Lupdavo naktimis. Išdavė į rusų nelaisvę pakliuvęs vienas pažįstamas partizanas. Po to – tremtis, – tai Vacio Miciulevičiaus žodžiai.
Jonas Vabuolas rodo apleistą šulinį, kuriame, jo teigimu, iki šiol trūnija kelių, o gal ir keliolikos partizanų kaulai.
Partizanų nuotraukos – aukso vertės. Pageltusiuose fotografinio popieriaus lapeliuose įamžinta garbinga Lietuvos praeitis.
Jose – pasipriešinimo rusų okupantams momentai. Nuotraukose – Panevėžio, Alytaus, Tauragės, Skuodo… apskričių miško broliai.
Daugumos likimai susiklostę tragiškai: išduoti, nužudyti, nukankinti. Tik vienas kitas sulaukė šių dienų.
Beveik niekuomet man nepavykdavo nustatyti, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis darė tas nuotraukas. Nuotraukų autoriai dažniausiai likdavo nežinomi. Šiandien vieną žmogų, kuris, būdamas jaunuoliu, fotografavo partizanus miškuose, ypač Paukštelio būrio vyrus, pavyko rasti. Tai Danas Šniutė.
Kambario sienos nuo lubų iki grindų nukabinėtos nuotraukomis. Net akys raibsta. Daug panašių vaizdų: miškas, išsirikiavę ginkluoti vyrai, vieni šypsosi, kiti – susimąstę, treti atsirėmę į automatus.
Prie sienų ir per kambario vidurį pastatyti stikliniai stendai. Ir čia viskas sugrūsta – nuotraukos, išrašai iš archyvinių bylų, partizanų pažymėjimai, laiškai motinoms, mylimosioms, surūdijusių gilzių sauja, rankinė granata. Kambarys per ankštas tokiai turtingai ekspozicijai, tačiau Politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo dalyvių Panevėžio skyriaus muziejus geresnių neturi.
Continue reading „“Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau””
1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.
E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.
Partizanas Vincas Grinkus mano, jog Žemaitijos ir Dzūkijos partizanams teko gal lengvesnė dalia nei jiems, panevėžiečiams.
Vincas Grinkus-Kariūnas buvo “Trimito” būrio partizanas. Būrio kovotojai žiemą dažnai rogėmis klajodavo po Panevėžio apskrities miškus. Būrys, pasirodo, beveik neturėjo bunkerių. Panevėžio apskrityje miškai reti, pelkėti, drėgni, ir bunkeriuose gyventi dėl drėgmės, vandens būdavo beveik neįmanoma. Vasarą “Trimito” vyrai nakvodavo šieno kupetose, pas žmones, iš šakų sukrautose palapinėse. Žiemą iš kaimiečių pasiimdavo arklį, roges ir kaip čigonai belsdavosi iš vieno miško galo į kitą.
Ši istorija užrašyta prieš keliolika metų. Bet iki šiol deramai neišgvildenta. Deja, kai kurių dalykų, matyt, jau niekad nebeišsiaiškinsime. Būta jėgų, kurios labai stengėsi, jog KGB agentas Lyras visuomenei taip ir nepateiktų savo išpažinties.
KGB agentas, kurį saugumas apie 1950-uosius metus aprengė žalia miško brolių uniforma ir pasiuntė į girią žudyti partizanų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nutarė atverti širdį – duoti parodymus apie savo judošišką veiklą. Nusprendė papasakoti, ką, kaip ir kodėl veikė 1945-1953 metais jis bei jo bendrai, pavaldūs rusų žvalgybos viršininkui majorui Sokolovui. KGB agento Lyro (būtent tokį slapyvardį jis pasirinko, tiesa, turėjo ir kitokių – Mikas, Laimutis) bendradarbiavimas su atgimusios Lietuvos nacionalinio saugumo komiteto darbuotojais truko kelerius metus – nuo 1990-ųjų pabaigos iki 1993-ųjų vidurio.
Continue reading „“Aš – KGB agentas Lyras” (sokolovininkas apie sokolovininkus)”
Nauja Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt rubrika – “Lietuvos partizanai”.
Joje skelbsime žurnalisto Gintaro Visocko straipsnius, parašytus apie gūdžius pokario metus: miško brolių kovas, išdavystes, KGB agentus – smogikus, tremtis ir kankinimus.
Publikacijų apie sudėtingus, tragiškus mūsų partizanų likimus žurnalistas Gintaras Visockas yra paskelbęs ne vieną dešimtį.
Ypač intensyviai pokario temomis jo rašyta 1995 – 2003 metais. Tačiau šios publikacijos išbarstytos po įvairius Lietuvos leidinius. Internetinėje svetainėje Slaptai.lt straipsniai bus sudėti į vieną lentyną.
Pirmoji publikacija – apie klastingąjį KGB agentą Juozą Markulį – Erelį, bandžiusį palaužti garsaus partizanų vado Danieliaus Vaitelio žmoną. Netrukus bus pateikti ir kiti straipsniai: “Aš – KGB agentas Lyras”, “Mirtį nešusi Laimutė”, “Pelaniškių tragedija”, “KGB agento Miško beieškant”, “Trečią kartą išsigelbėti nepavyko”, “Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”, “25-eri metai už partizaniškas nuotraukas”, “Pakliuvau į pasalą”, “Iki šiol su kulka petyje” ir t.t.
