Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Europos Taryboje neseniai pritarta rezoliucijai, kuria skatinama neišduoti licencijos Astravo atominei elektrinei (AE) tol, kol nebus užtikrintas jos saugumas. Kiek svari ši rezoliucija ir ar yra bent teorinių galimybių visiškai sustabdyti AE statybas?

Seimo Energetikos komisijos narys Linas Balsys Eltai sakė, kad Europos Taryboje priimta rezoliucija yra labai svarbi politiškai, nors ir neturi praktinės vykdomosios reikšmės, kadangi niekas pagal tarptautinę teisę negali uždrausti jokiai šaliai statytis AE. Pasak Seimo nario, rezoliucija išreiškiamas Lietuvos politikos palaikymas.

„Remiantis būtent šitos rezoliucijos dvasia, Lietuva galės dar aktyviau reikalauti, kad būtų laikomasi kitų tarptautinių įsipareigojimų, visų pirma Espoo konvencijos (Jungtinių Tautų konvencija dėl tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo. – ELTA). Pagal ją šalis, vykdanti tokį aplinkosaugai ir žmonių gerovei svarbų projektą, turi konsultuotis su kaimyninėmis šalimis. Tos konsultacijos praktiškai nevyksta, Baltarusija visaip nuo jų išsisukinėja. Todėl tokios rezoliucijos buvimas sustiprina Lietuvos pozicijas ESPO rėmuose“, – Eltai sakė L. Balsys.

Jo nuomone, rezoliucija taip pat atkreipiamas Vakarų šalių dėmesys, nes jeigu kalbama apie Astravo AE saugumą arba nesaugumą, ji yra lygiai taip pat svarbi Lietuvai, kiek svarbi ir Švedijai. L. Balsio teigimu, nors Lietuva ir yra visai arti elektrinės, tačiau avarijos ar branduolinės katastrofos atveju 100 km ar 500 km atstumas nuo AE praktiškai nieko nekeičia, o vyraujančių vėjų krypčių apskaičiavimas rodo, kad, susiformavus radioaktyviam debesiui virš Astravo, jis pasuktų Šiaurės ir Vakarų Europos link. 

Vis dėlto, kaip teigė Seimo narys, jeigu Baltarusija, vykdydama AE statybas, ir toliau laikysis tokios nebendradarbiavimo politikos, tai galės be jokių kliūčių pradėti elektrinės veikimą, nes nėra jokių tarptautinės teisės instrumentų, kuriais būtų galima kaip nors uždrausti AE statybas.

„Šiuo atveju Espoo konvencija tampa labai svarbi. Dabar turime ir Europos Tarybos rezoliuciją, taip pat – tam tikrų Europos Komisijos atliktų testų išvadas, kad elektrinės saugumo standartai dar nėra garantuoti, o elektrinės streso testai nėra atlikti visa apimtimi. 

Tai reiškia, kad jei to nebus padaryta, ES, modeliuodama savo santykius su Baltarusija, atsižvelgs į šį faktą. O jeigu Baltarusijai svarbūs santykiai su ES valstybėmis, tai jai gali būti rimtas argumentas, kad galbūt reikėtų įsiklausyti į rekomendacijas. Žinoma, jeigu Baltarusija, būdama režimo šalis, į tai neįsiklausys, tai jie galės elektrinę paleisti, nes tarptautinė bendruomenė neturi tokių juridinės teisės svertų, kad ką nors uždraustų, tačiau daryti politinę įtaką gali, tą daro ir, tikiuosi, kad ateityje dar labiau darys“, – Eltai pasakojo L. Balsys.

Pernai rugsėjį Vyriausybės patvirtintame Būtinųjų veiksmų plane numatyta įgyvendinti nemažai priemonių, kurios skirtos užtikrinti, kad nuo Astravo AE paleidimo pradžios į Lietuvos elektros rinką negalėtų patekti elektros energija iš Baltarusijos. Lietuva žada iš viso blokuoti elektrinės gaminamos elektros importą, tačiau kitos ES šalys prie platesnio boikoto nesijungia, išskyrus Lenkiją ir Estiją. Tuo tarpu Latvija kol kas nėra pateikusi tvirtos pozicijos šiuo klausimu.

L. Balsys tvirtina, kad techniškai garantuoti visišką atsijungimą nuo Astravo AE yra sudėtinga, nes nustatyti, iš kur elektros srovė atiteka į mūsų prekybos biržą, yra sudėtinga. Biržoje dalyvauja pardavėjai, todėl baltarusišką elektrą gali parduoti įmonė, įsikūrusi Lietuvoje, Šveicarijoje ar Estijoje. 

„Tuo pačiu, jeigu mes sinchronizuojamės su žemynine Europa, tai mes įvedame atsijungimą nuo viso sovietinio BRELL žiedo. Fiziškai atjungiame laidus nuo Baltarusijos, paliekame tik tam tikrą galimybę prisijungti avarijos ar kitu ypatingu atveju. Su savo laidais jungiamės į Lenkiją ir žemyninės Europos tinklus. Tą patį turėtų padaryti ir Latvija su Estija, kurios palaiko projektą prisijungti prie Europos elektros tinklų. 

Jeigu Estija su Latvija neapsigalvos, o panašu, kad taip ir bus, tai jie irgi techniškai bus atjungti nuo BRELL sistemos, ir mes visi prisijungsime prie žemyninės Europos. Kol kas susitarimas sinchronizuotis su žemynine Europa yra visų trijų Baltijos šalių, todėl atsiskyrimas tėra labiau politinės valios dalykas“, – Eltai sakė Seimo narys.

Tiesa, toks atsijungimas turės ir ne tokių malonių padarinių. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) praėjusią savaitę nustatė 20,3 proc. didesnę kitų metų prognozuojamą elektros energijos rinkos kainą. Kaip teigiama VKEKK pažymoje, šiam kainos augimui didelę įtaką turės ir naujoji tvarka, kuri numato, kad nuo elektros energijos gamybos Astravo AE technologinių bandymų pradžios jungiamųjų linijų tarp Lietuvos ir Baltarusijos pralaidumai prekybai bus lygūs 0 MW. 

Pasak L. Balsio, kol kas nėra iki galo aišku, ar Baltarusija sugebėtų pati sunaudoti pagaminamą elektrą ir ar jie iš viso yra suinteresuoti jos prekyba. 

„Kol kas iš viešų pareiškimų, pavyzdžiui, Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos ar šalies energetikos ministro, galima suprasti, kad 95 proc. elektros energijos jie suvartos patys Baltarusijos pramonės reikmėms. Jie teigia, kad eksportas jiems nerūpi“, – sakė Seimo Energetikos komisijos narys.

Šį pavasarį ministro įsakymu taip pat uždrausta naudoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) rezervinius pajėgumus Astravo AE reikmėms jos eksploatacijos atveju. L. Balsio nuomone, kol Baltarusija nesuras, kuo pakeisti Kruonio HAE, tol jie negalės paleisti Astravo AE.

ELTA primena, kad Baltarusija, Rusijos atominės energetikos įmonės „Rosatom“ padedama, stato AE 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Statybas, teikdama paskolas, iš esmės finansuoja Rusija. Oficialiuose planuose skelbiama, kad pirmasis reaktorius turėtų būti paleistas 2019 m.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-22

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Rusija kelia bene daugiausiai grėsmių Lietuvai. Tuomet, ką daryti su Lietuvos energetikos gelbėtoju laikomu koncernu „Fortum“, kuris yra strateginis Rusijos gigantų „Rosatom“, „Gazprom“ partneris, rašo dienraštis „Kauno diena“.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tyręs verslo ir politikų ryšius, aiškiai įvardijo, kad vienos didžiausių grėsmių Lietuvai kyla dėl Rusijos interesų.

„Fortum“ Rusijoje – vienas pagrindinių užsienių investuotojų. Ši bendrovė turi ir oficialų pripažinimą kaip strateginė partnerė atominės ir vėjo energetikos srityse. Bendrovė yra investavusi į Rusijos elektros ir šilumos ūkį, valdo energetikos įmones Uralo ir Vakarų Sibiro regionuose, Leningrado ir Murmansko apskrityse.

Nuolat tiek Rusijos, tiek Vakarų žiniasklaidoje pranešama apie aukščiausio lygio „Fortum“, „Gazprom“, „Rosatom“ susitikimus. Buvęs Rusijos premjeras ir „Rosatom“ vadovas, dabar dirbantis prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovo pirmuoju pavaduotoju, Sergejus Kirijenka džiaugiasi, kad „Fortum“ yra branduolines programas vykdančio „Rosatom“ senas partneris.

Suomijos energetikos koncernas dalyvauja ir nevienareikšmiškai vertinamame „Nord Stream 2“ projekte.

„Fortum“ teigia, kad ji yra pirmaujanti švarios energijos įmonė, tiekianti elektros energiją ir šildymo bei vėsinimo paslaugas, taip pat išmaniuosius sprendimus, didinančius išteklių vartojimo efektyvumą, tačiau Lietuvoje užsiima ne tokia švaria energetika kaip Rusijoje.

Pagrindinė veikla – atliekų deginimas jau veikiančioje Klaipėdos kompanijoje ir planuojamoje statyti Kauno kogeneracinėje jėgainėje kartu su valstybės valdoma „Lietuvos energija“. Ar toks svarbus Rusijos partneris gali rūpintis mūsų energetine nepriklausomybe, kai Seimo NSGK išvados skelbia, kad didžiausia grėsmė – Rusija?

Klausimų daugiau nei atsakymų

„Fortum“ atstovas ryšiams su visuomene Andrius Kasparavičius priminė, kad Suomijos koncernas yra strateginis energetikos kompanijų partneris ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje, Lietuvoje, Indijoje, kitose šalyse.

„Labai seniai žinoma, kad „Fortum“ turi ryšių su Rusija, – sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Energetikos komisijos narys Linas Balsys. – Man labai keista buvo, kai „Fortum“ atsidarė savo atliekų deginimo gamyklą, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiog jai atstovavo, vos ne įmonės reklamą darė, juostelę kirpo ir džiaugėsi, kokia tai puiki kompanija. Ji visiškai nutylėjo, kad ši įmonė labai plačiai veikia Rusijoje. Aišku, tai, kad dirba Rusijoje, dar nesako, kad ji būtų prieš Lietuvą. Didelė suomių įmonė, jos veikla nukreipta į Rytus. Bet, turint omeny visą kontekstą ir tas Seimo NSGK išvadas, tokia įmonė, kurios pagrindinė veikla yra Rusijoje, kuri labai stipriai koją įkėlusi į Lietuvą, gali turėti tam tikro poveikio sprendimams“.

„Mes nagrinėjome tik tas įmones, kurios turi tiesioginių sąsajų su Rusija ir jos kariniu-pramoniniu kompleksu, – NSGK narys A. Anušauskas nenorėjo pripažinti, kad milijardus Rusijoje investavęs koncernas „Fortum“ turi tiesioginių sąsajų su mūsų Rytų kaimynu. – Oro navigacijos, geležinkelių. Tokių, kaip „Siemens“ turi partnerystės ryšius, tiekia įrangą geležinkeliams, mes nenagrinėjome. Ir nesiruošiame. Mes nenagrinėjame partnerysčių apskritai, kas ten ir su kuo. Čia, kaip sakoma, jau verslo reikalai.“ 

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas Seimas, VSD atkreipė dėmesį į „Gazprom“, „Rosatom“ koncernus. Gal kažkada ateis laikas Seimui išsiaiškinti, kaip ir kas Lietuvoje laimėjo kitus konkursus?

„Gal ir vertėtų patyrinėti, – sako L.Balsys. – Mes jau praėjusią kadenciją Seime turėjome parlamentinio tyrimo statusą turinčią komisiją ir tyrėme energetikoje vykstančius procesus. Jei atsirastų politinė valia, būtų galima ir šią kadenciją patyrinėti. Bet, matot, teisinėje valstybėje įvykusius konkursus turėtų nagrinėti teismai. Jie, o ne parlamentinės komisijos nustato teisėtumą. Parlamentinės komisijos, jei matoma, kad atsiranda kažkokios tendencijos, jas galėtų tyrinėti nekvestionuodamos pačių konkursų rezultatų, aplinkybių, kaip jie vyko“, – „Kauno dienai“ sakė L.Balsys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.29; 09:00

Facebook ir Twitter

Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“

Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.

Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?

 Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.

Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.

O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:

„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“. 

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

Oru taip – Seimo nariui?

„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “

Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.

Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.

Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.

Kol kas rezultatas – nulis nulis.

Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?

Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?

Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!

Peilis į nugarą ir – pirmyn.

Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.

Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.

Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.

Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir  aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu. 

Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.

Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.

2018.01.18; 07:28

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Linas Balsys. Vienas garsesnių Lietuvos televizijos žurnalistų tūkstantmečių sandūroje. Vyriausiasis Prezidentės patarėjas, išdrįsęs 2011 m. pasakyti „ne“ Daliai Grybauskaitei. Seimo narys nuo 2012 m., buvęs Lietuvos žaliųjų partijos vadovas. O dabar – parlamentaras, kuriam grasinama baudžiamąja atsakomybe. Pats kaltas? O gal tai – gudraus plano dalis? Perbėkime svarbiausius L. Balsio karjeros etapus.

Žurnalistinė jaunystė

Kaip teigiama oficialioje parlamentaro biografijoje Seimo svetainėje, 1984 m. VU žurnalistiką baigęs L. Balsys dirbti pradėjo dar studijų metais – rengė Vilniaus radijo laidas užsieniui lietuvių ir anglų kalbomis. Vėliau, prasidėjus Sąjūdžiui, įsitraukė į jo veiklą, rengė ir vedė „Atgimimo bangą“, kitas visuomenines ir politinių debatų laidas, o okupacijos laikotarpiu organizavo ir vedė televizijos laidas iš Seimo.

Toliau L. Balsio gyvenimas nebeišsitenka Lietuvos ribose. 1994 m. jis stažuojasi JAV pagal JAV Valstybės departamento oficialią programą tarptautinių santykių ir saugumo politikos srityse, 1996 m. Stokholmo Užsienio politikos institute įgija tarptautinių santykių ir valstybės administravimo sertifikatą.

O 2002 m. L. Balsys tampa pirmuoju Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentu Briuselyje ir dirba juo 7 metus. Šiuo laikotarpiu L. Balsys sulaukia garbingų įvertinimų: apdovanojamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Norvegijos Karalystės ordino „Už nuopelnus Norvegijai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Lietuvos narystei ES ir NATO pažymėti“. 2005 m. tampa LRT „bitinuku“ – pripažįstamas geriausiu Lietuvos televizijos žurnalistu.

Prezidentinis konfliktas

Ko gero, labiausiai tautiečių atmintyje L. Balsys įsirėžė kaip Prezidentės atstovas spaudai (oficialioje biografijoje – vyriausiasis patarėjas ir spaudos tarnybos vadovas), kuris sugebėjo ištarti Daliai Grybauskaitei „ne“ – atsistatydinti, nes „nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą“.

Prezidentūroje L. Balsys dirbo 2009-2011 m. (beje, kaip pastebėjo žiniasklaida, tuomet vieta Prezidentūroje atsirado ir jo žmonai – ji įdarbinta kanceliarijos komunikacijos skyriaus vedėjos pavaduotoja). Tuometinė spauda įžvelgė paralelę: prieš metus, 2010-aisiais, iškart po to, kai Prezidentė Seime birželio 8-ąją perskaitė metinį pranešimą, į jos nemalonę pateko ir atsistatydino patarėja, atsakinga už politikos analizę ir institucinius ryšius, Audronė Nugaraitė, o dabar, likus trims dienoms iki Prezidentės metinio pranešimo pristatymo, pasitraukia L. Balsys.

„Mano pasitraukimo priežastys – politinės ir asmeninės. Detalių komentuoti negaliu. Bendrai galiu pasakyti: nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą. Dėl to kyla problemų, nes Prezidentės vardu kalbantis atstovas spaudai turi būti tokių pat pažiūrų, kaip ir Prezidentė. Manau, negaliu kalbėti Prezidentės vardu, nes tai būtų negarbinga mano, šalies vadovės ir visos šalies atžvilgiu“, – tuomet žiniasklaidai sakė L. Balsys.

Vis dėlto, kokia katė perbėgo tarp D. Grybauskaitės ir L. Balsio, tuomet taip ir nepaaiškėjo. Tik spėliota: galbūt priežastis – L. Balsio nesutarimai su pavaldine Daiva Ulbinaite (esą, Prezidentės favorite, ta pačia, kuri 2014 m. kaltinta valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, bet 2015 m. išteisinta).

Kiek daugiau L. Balsys atskleidė po trijų metų, įsisukus Prezidento rinkimų kampanijai. Reaguodamas į D. Grybauskaitės žodžius TV laidoje, L. Balsys paskelbia pranešimą „Siekdama išsaugoti Prezidento kėdę, D. Grybauskaitė pradeda įžūliai meluoti“. „Apsisprendžiau pasitraukti, negalėdamas taikstytis su intrigomis, kiršinimu ir telefonine teise, kuriuos vėliau viešai patvirtino tiek Seimo Pirmininkės I. Degutienės liudijimai, tiek garsiosios „Gailiaus-Giržado“ VSD pažymų nutekinimo istorijos“, – teigė L. Balsys.

Tuose Prezidento rinkimuose ketino dalyvauti ir L. Balsys, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija netinkamais pripažino beveik 700 parašų jo pristatytuose parašų rinkimo lapuose. Be jų L. Balsys neįveikė 20 tūkst. parašų barjero, būtino dalyvavimui rinkimuose.

Beje, Prezidento rinkimai vėl artėja. Tik L. Balsys dabar vargu ar priartėtų net iki parašų rinkimo.  

Žaliasis kelias

Trenkęs Prezidentūros durimis (na, gerai, tiesiog užvėręs duris), L. Balsys į žurnalistiką nebegrįžta, o pasuka politiko keliu. Kiek pasiblaškęs (buvo Žaliosios politikos instituto prezidentas, įkūrė ir vadovavo žaliųjų vertybių, demokratijos ir piliečių iniciatyvų visuomeniniam judėjimui „Žmonės sprendžia“, dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete). 2012 m. dalyvauja Seimo rinkimuose ir yra išrenkamas. Tą patį rudenį tampa ir Lietuvos žaliųjų partijos (buv. Lietuvos žaliųjų sąjūdžis, nieko bendra su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) pirmininku, juo būna dvi kadencijas, iki 2016 m. rudens.

Lyginant su ankstesne veikla, Seime L. Balsys kažkaip nublanksta ir išblunka. Kaip Seimo narys L. Balsys labiausiai įsiminė pasisakymais prieš naujos Ignalinos atominės elektrinės (AE) statybą, taip pat kritika ir perspėjimais dėl Astravo AE grėsmių. Taip pat pasisakė kaip atsinaujinančių išteklių energetikos šalininkas. Na, o nuo 2016 m. rudens, vėl patekęs į Seimą, L. Balsys ėmėsi kritikuoti ir „valstiečius“, esą LVŽS pamiršo priešrinkiminius pažadus dėl „žaliosios politikos“ vertybių.

Tiesa, oficialioje biografijoje pateikta faktų, kad bent jau šią kadenciją Seime L. Balsys turėjo nemažai paprastam mirtingajam nelabai matomos veiklos: buvo Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Aplinkos apsaugos komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas (dabar jau atsistatydinęs).

Šių dienų įvykiai

Kas įvyko šių metų lapkričio 9-ąją, visi skaitytojai turbūt gerai prisimena. Vis dėlto, kokią turime istoriją, jei atmesime nepagrįstus teiginius ir emocingus atsiliepimus? Labai banalią. Seimo narys įtariamas esąs neblaivus, jis tai neigia ir išvyksta automobiliu. Vėliau randamas namuose, bet atsisako bendrauti. Dar vėliau pranešama, kad yra medikų ir šeimos globoje.

Ko gero, absoliučiai daugumai skaitytojų kyla įtarimas, kad L. Balsys buvo neblaivus, norėdamas tai paslėpti pabėgo iš Seimo ir pasislėpęs išlaukė tą laikotarpį, per kurį tyrimai būtų parodę alkoholį kraujyje. Ar gali egzistuoti kiti scenarijai? Bent jau teoriškai – taip. L. Balsys iš tiesų galėjo būti apsvaigęs, kaip jis teigė, nuo tam tikrų vartotų vaistų ar jų kombinacijos. L. Balsys galėjo būti apsvaigintas prie jo valią, jam nežinant. L. Balsys galėjo būti priverstas svaigintis psichologiniu smurtu, šantažu ir pan.

Ar turėtume atmesti kitas versijas tik todėl, kad pagrindinė – paprasčiausia ir įtikinamiausia? O jei darytume prielaidą, kad L. Balsys turi įtakingų priešų – ko gero, pirmiausia vertėtų išnagrinėti ir atmesti versijas, susijusias su jais. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad pats L. Balsys, kuris yra patyręs viešųjų ryšių specialistas, turėtų aktyviai remti būtent tas versijas, kuriose jis – ne kaltininkas, o auka.

Kas toliau? O toliau – gal bus įrodyta, o gal nebus, kad L. Balsys neblaivus vairavo automobilį. Gal jis liks Seimo narys, gal neliks. Gal bus baudžiamoji atsakomybė, gal nebus. Bet kuriu atveju, labai didelė tikimybė, kad L. Balsio politinė karjera artėja į pabaigą.

Aišku, yra ir, pavadinkime, Viktoro Uspaskicho variantas: po kurio laiko, gal net iki artimiausių Prezidento rinkimų, L. Balsys sugrįš į politinę padangę kaip viską supratęs, pasveikęs, radikaliai į gerąją pusę pasikeitęs charizmatiškas lyderis. Su nauja patrauklia politine jėga. Mušis į krūtinę dėl praeities klaidų ir t. t. Bet tai jau – aukštasis manipuliavimo visuomenės nuomone pilotažas.

Linas Balsys. Biografija (pagal „Vikipediją“)

Gimė 1961 m. gegužės 1 d. Vilniuje

1979 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, 1984 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.

1982 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos radijo Laidų užsieniui redakcijos išleidėju. Vėliau šios redakcijos laidų anglų kalba skyriaus jaunesnysis redaktorius, redaktorius. Nuo 1986 m. Lietuvos televizijos Visuomeninių, Valstybės laidų, Politinių programų redakcijų, nuo 1993 m. TV visuomeninių programų direkcijos vyresnysis redaktorius. Rengė radijo pažintines laidas tautiečiams užsienyje, televizijos laidas tarptautinių santykių temomis, užsienio politikos apžvalgas. Nuo 1997 m. radijo stoties „M-1 Plius“ darbuotojas.

2002–2009 m. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentas Briuselyje.

2009–2011 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai.

2011–2012 m. dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. „Žaliosios politikos instituto“ direktorius.

Nuo 2012 m. Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas (iki 2016 m.), Seimo narys.

2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dalyvis (nepavyko surinkti būtino parašų kiekio).

2017.11.23; 05:12

Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.

„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.

Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.

Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.

Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.

Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.

Gražus – aš, baisus – jis

Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.

Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.

Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).

Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“

Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.

Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė

Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.

Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.

Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.

„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.

Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati  – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.

Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.

Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia

Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.

Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.

Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.

Tyrimų išvados – sveikas arba sergi

Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir  nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.

Andrius Kubilius

Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.

Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.

Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.

Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.

Kaip taupo Vyriausybės aparatas

Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.

Biudžeto formavimo principai

Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.

Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.

Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.

Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.

Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą. 

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.

Pavyzdžių yra – noro nėra

Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“

Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.

Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.

Kurie reitingai yra svarbesni

Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.

Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.

Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.

2017.11.12; 04:00

Ketvirtadienio rytą darbo metu galimai neblaivus buvęs parlamentaras Linas Balsys šiuo metu yra savo namuose, tačiau tiesioginio kontakto užmegzti nepavyko – Seimo narys durų pareigūnams neatidaro, pranešė policija.

Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos viršininko Arūno Paulausko teigimu, vienas policijos ekipažas vis dar budi prie parlamentaro namų.

„Su pačiu L. Balsiu tiesioginio ryšio šiandien nebuvo – spėjame, kad parlamentaras spėjo grįžti namo iki policijai ten atvykstant. Durų pareigūnams L. Balsys neatidaro, bandėme stebėti vaizdą pro namo langą. Šiuo metu prie Seimo nario namų budi policijos ekipažas, sieksime užmegzti kontaktą”, – žurnalistams pranešė A. Paulauskas.

Ar automobilį galimai neblaivus L. Bastys vairavo pats, policijai kol kas išsiaiškinti nepavyko.

Kaip ELTA skelbė anksčiau, ketvirtadienį žurnalistų atliktas patikrinimas alkotesteriu parodė parlamentaro L. Balsio galimą girtumą – darbo metu jis pripūtė 1,82 promilės. Iš ryto plenariniame posėdyje dalyvavęs L. Balsys po tokios žurnalistų „diagnozės“ galimai vėliau neblaivus išvyko iš Seimo rūmų.

„Policijai yra pranešta, jis yra ieškomas“, – žurnalistams po parlamentaro išvykimo sakė Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė.

Peržiūrėjus vaizdo kameras paaiškėjo, kad politikas išvyko automobiliu.

Pats L. Balsys iš ryto kalbėdamas su žurnalistais savo girtumą neigė.

„Nebuvau aš niekaip išgėręs, aš tiesiog geriu tam tikrus vaistus, nes turiu stuburo išvaržą, pasitempęs kojos sausgysles, turbūt truputėlį persisportavau, nes kasdien po 3 kilometrus nubėgu. Tie vaistai yra raminantys ir skausmą mažinantys, galbūt jie sukelia tam tikrą mieguistumą“, – žurnalistams sakė L. Balsys.

Jeigu faktas dėl L. Balsio girtumo būtų oficialiai patvirtintas policijos, būtų galima ir apkalta šiam Seimo nariui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.10; 00:10

Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia diskusiją, ar metro pajėgus Lietuvos sostinę Vilnių išvaduoti nuo transporto spūsčių ir užteršto oro.

Kvietimą dalyvauti videopokalbiuose dėl metro privalumų ir trūkumų išsiuntėme kelioms dešimtims Seimo narių iš įvairiausių frakcijų – ir metro šalininkams, ir metro priešininkams.

Šiandien Slaptai.lt svečias – Seimo narys Linas BALSYS, vienas iš pirmųjų atsiliepęs į mūsų kvietimą. 

Videointerviu trukmė – 21 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Kodėl parlamentaras Linas Balsys remia Vilniaus metro idėją“

Sausio mėnesį įprasta vertinti praėjusiųjų metų darbus. Kritiškas žvilgsnis atgalios dar niekam nepakenkė. Tačiau analizuojant praėjusiųjų metų laimėjimus bei nesėkmes derėtų prisimiti ir darbus, kurie atlikti, tačiau, atidžiau pažvelgus, buvo beprasmiai.

Beprasmiais darbais vadinu veiklą, kurios pagalba mes tik apsimetame, kad plušame tautos ir valstybės labui. Metame daug jėgų, sugaištame brangaus laiko, o naudos – nei valstybei, nei tautai. Nauda – nebent asmeninė: galime nuraminti sąžinę, kad, nepaisant pralaimėjimų, stengiamės, judame, organizuojame.

Tačiau ciniškiausia, kai dirbame vien savireklamos sumetimais: piketus, minėjimus, konferencijas organizuojame tam, kad rinkimų į Lietuvos Seimą ar Europos parlamentą išvakarėse galėtume išdidžiai sušukti – „rinkite mane, štai koks aš didis patriotas“.

Continue reading „Nebent Lietuva pasirinktų prostitutės kelią…“

Vladimiras Iljičius buvo teisus: kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Dar visai neseniai abejojau, o dabar – po to, kai Viktoras nuėmė krepšinio trenerį – tikiu. Valstybę valdė muzikologas, statybininkas, lakūnas tapšnotojas, gamtosaugininkas, restauratorius, fizikas, šoumenas, dabar valdo partinės mokyklos dėstytoja, ekonomistas ir buhalterė.

Prezidentų, parlamentų vadovų, premjerų jokie universitetai nerengia, juos, kartais visai žalius, mes pasirenkame patys. Vieni daugiau priskaldo malkų, kiti mažiau, bet, žiemai atėjus, šiaip taip verčiamės, nesušalę, nenumirę sulaukiame pavasario, nors galus su galais sudurti vis sunkiau.

Continue reading „Dabar aš jau galvos neguldyčiau…“

gintaras_originalas

Ankstų pirmadienio rytą žurnalisto Audriaus Antanaičio pakviestas dalyvavau radijo “Laisvoji banga” laidoje “Visraktis”, kur drauge su naujuoju parlamentaru Linu Balsiu ir leidėju Gyčiu Vaškeliu ginčijomės dėl šiandieninių valstybės bėdų.

Beje, abejonės, kurias išdėsčiau minėtoje radijo laidoje, sulyg kiekviena diena tvirtėja. Taigi dar sykį sakau – derėtų tik džiaugtis, jog Lietuvos Prezidentė išdėstė tvirtas nuostatas, su kokia partija jai nepriimtinos bet kokios draugystės.

Juk teigiame, jog gyvename demokratinėje visuomenėje. O jei gyvename laisvoje šalyje, vadinasi, aiški, konkreti, kritiška, bet ne tankų pagalba brukama pozicija mums turėtų būti labiau priimtina nei stipresniesiems bei nugalėtojams skirti dviveidiški, pataikūniški, nepagrįsti ditirambai. Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas teisus.

Continue reading „Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas – teisus“

seimas_logo_m

Sek­ma­die­nį vy­ku­sių Sei­mo rin­ki­mų ant­ra­ja­me tu­re iš vi­so da­ly­va­vo po 35 Dar­bo par­ti­jos ir Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų (TS-LKD) iš­kel­tus pre­ten­den­tus, 28 so­cial­de­mok­ra­tai, 9 „Drą­sos ke­lio“ kan­di­da­tai, 7 Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo, po 6 Li­be­ra­lų są­jū­džio ir Len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos, 4 iš­si­kė­lę pa­tys, po 2 li­be­ral­cen­tris­tus bei Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) at­sto­vus.

Vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se lai­mė­jo so­cial­de­mok­ra­tai

Dau­giau­sia vie­tų vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se Sei­me gaus so­cial­de­mok­ra­tai – 22, an­tri – TS-LKD – 20, tre­ti – Dar­bo par­ti­ja – 11. Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo par­ti­ja lai­mė­jo pen­kias vie­tas, Li­be­ra­lų są­jū­dis ir sa­ve iš­si­kė­lę – po tris, Len­kų rin­ki­mų ak­ci­ja – dvi, vie­ną – LVŽS.

At­kak­liau­sia ko­va tarp dvie­jų var­žo­vų vy­ko Pa­jū­rio, Plungės–Rietavo ir Bal­ti­jos apy­gar­do­se. Pa­jū­rio apy­gar­do­je TS-LKD at­sto­vas Pra­nas Žei­mys su­rin­ko tik 45 bal­sais dau­giau už Ge­no­vai­tę Kra­saus­kie­nę iš Dar­bo par­ti­jos.

Continue reading „Skaičiai ir faktai apie naująjį Seimą“

akcentai_222

Ariogaloje įvykęs tradicinis politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis sukėlė sąmyšį visuomenėje.

Sąmyšis sukeltas “kieta” rezoliucija, kurioje naujos partijos, ypač “Drąsos kelias”, priskiriamos prie blogųjų.

Vienoje rezoliucijoje buvo pasakyta: “Sąskrydžio dalyviams didelį rūpestį kelia naujai susikūrusių ir vis dar skubotai besikuriančių prorusiškų, atvirai komunistinių ir tiesiog populistinių partijų ir apsimetėliškų visuomeninių judėjimų gausa.

Continue reading „Kodėl partizanai nekritikavo Viktoro Uspaskicho“

atomine_1

Būtent – Didžiojoje Britanijoje ir vėl pradėjo daugėti žmonių, kurie nebijo atominių jėgainių ir bevelytų puoselėti būtent branduolinės energijos rūšį. Bent jau – šiai rūšiai skirti patį didžiausią prioritetą. Ir tai – ne tušti žodžiai.

“YouGov” atliktos apklausos duomenimis, praėjus 16-ai mėnesių po tragiškos Fukušimos atominės katastrofos (oficiali Japonijos išvada dabar jau skelbia, kad dėl minėtos avarijos kalta ne gamtos stichija, bet žmonių padarytos klaidos), pasisakančiųjų už atominę energiją skaičius Didžiojoje Britanijoje vėl ėmė augti.

Continue reading „Daugėja Didžiosios Britanijos gyventojų, kurie remia atominių jėgainių statybą“

top_secret

Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai.

Viršelio tema taip ir vadinasi:  „Atominė energija: žlugusi svajonė“.

Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo.

Continue reading „Atominė elektrinė: žlugdanti svajonė“

g.visockas-portretas

Seimo narys Kęstutis Masiulis neseniai išplatino viešą pareiškimą, kuriame reiškiamas nuoširdus susirūpinimas dėl Lietuvos kaip atominę energetiką puoselėjančios valstybės ateities. Parlamentaras – už tai, kad Lietuva kuo greičiau ir pigiau pastatytų naująją atominę jėgainę.

Todėl nenuostabu, kad parlamentaras nori išsiaiškinti, kas remia VšĮ “Žaliosios politikos institutą” ir jo vadovą Liną Balsį. Juk “Žaliosios politikos institutas” – greičiau AE statybos oponentas, nei prietelius. Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai L.Balsys bando organizuoti referendumą, kurio metu Lietuvos piliečiai turės galimybę pareikšti nuomonę, ar jie pritaria Vyriausybės sprendimui statyti naują atominę jėgainę.

Continue reading „Rusijos slaptųjų tarnybų pučiama migla“