Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

Joks cirkas neapseina be fokusininkų, nes jie sugeba parodyti kas neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Nesinorėtų mūsų Seimo lyginti su cirko arena, tačiau per jo veiklos 27-erius metus teko išvysti ne vieną fokusą, hipnozės  ir net juodosios magijos seansą.

Kadangi daugelis partijų narių einant iš kadencijos į kadenciją, Seime išlieka, panašu, jog išlieka ir fokusus už tikrą pinigą priimantys bei užhipnotizuoti Seimo nariai. 

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaustęs prie televizorių lengvatikius Kašpirovskis, jau nuėjo į užmarštį, Lena Lolašvili, teikusi paslaugas Algirdui Brazauskui ir Rolandui Paksui, „šventinusi“ vandenį ir tualetinį popierių, nei šlovės nei pinigėlių jau nebepelnys, nes jos pranašystės nesipildė. O štai visas darinys, pasivadinęs partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) hipnotizuoja Seimą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Nors demokratinių rinkimų mechanizmas nei tautybės, nei tautos nevertina, vietoj jų vertinama pilietybė ir valstybė, tačiau mūsų Seimas, mikliai hipnotizuojamas, palaikant Valstybės vadovams, įteisino demokratijai tautišką svetimkūnį ir net privilegijuotą žemesniu rinkimų barjeru – LLRA. Ir šis partiją imituojantis darinys jau trečią dešimtmetį vedžioja visą Seimą aplink pirštą: pradžiai – leisti į pagrindinį asmens dokumento puslapį asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis.

Galiausiai, neatlaikę naujo hipnotizuotojo Tomaševskio skvarbaus žvilgsnio, socialdemokratas G. Kirkilas, buvęs TS-LKD pirmininkas A. Kubilius ir esamas šios partijos pirmininkas G. Landsbergis 2017-05-09 Seimui pateikė projektą, už kurį Seimas balsuos birželio mėnesį. Seimas balsavimui priėmė ir kitą, alternatyvų projektą, kuris, nepažeidžiant Konstitucijos, leistų rašyti asmenvardžius ne pagrindiniame asmens dokumento puslapyje originaliais kitų kalbų rašmenimis.

Prieš balsavimą dėl pasirenkamo projekto Seime, rimtas priekaištas tenka TS-LKD frakcijos daugumai, nes jinai, neapklaususi bei nederinusi reikalo su TS-LKD skyriais, tarsi ištraukusi iš tuščios skrybėlės triušį, atlikusi veiksmą, prilygstantį žemo lygio fokusui, pati pažeidžia Konstituciją, laužo ir savo veiksmu skatina kitus laužyti Seimo nario priesaiką.

Esama padėtis:

Už pirmojo projekto pateikimą balsavo 64 Seimo nariai, prieš – 25, susilaikė 13, už antrojo pateikimą – 53 už, 19 prieš ir 25 susilaikė.

Pritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 Seimo narių, tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Andrius Kubilius, Antanas Matulas, Dainius Kreivys, Edmundas Pupinis, Emanuelis Zingeris, Gabrielius Landsbergis, Gintarė Skaistė, Ingrida Šimonytė, Irena Degutienė, Kazys Starkevičius, KęstutisMasiulis,Mantas Adomėnas, Mykolas Majauskas, Monika Navickienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rasa Juknevičienė, Sergejus Jovaiša, Tadas Langaitis, Vytautas Kernagis, Žygimantas Pavilionis.

Nepritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 tūkstančių Lietuvos piliečių (pasirašė peticiją), tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Agnė Bilotaitė, Algis Strelčiūnas, Arvydas Anušauskas Audronius Ažubalis, Jurgis Razma, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Rimantas Jonas Dagys, Rokas Žilinskas, Stasys Šedbaras, Vytautas Juozapaitis.

Žinotina:

Politikos eiliniai daro klaidas, tačiau mažesnes, lengviau pataisomas, politikos didžiūnai daro dideles klaidas, dažnai nebepataisomas.

Galimybė išvengti klaidos šiuo atveju išlieka. Ji – laisvų nuo klystančiųjų, antikonstitucinio flirto su Lenkija paveiktų lyderių diktato, balsuojančiųjų valioje.

Sirvis.lt nuotraukoje: cirko afiša.

2017.06.01; 05:40

Tai – 4-asis videointerviu su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu. Slaptai.lt svečias pabrėžia, kad Lietuvos lenkai yra lietuvių kilmės. Jie iš Lenkijos neatkeliavo. Todėl oficialusis Vilnius privalo turėti specifinį požiūrį į Vilniaus ir Šalčininkuose gyvenančius lietuvių kilmės lenkus.

Net užrašas „lenkas“ šių žmonių pasuose nėra teisingas. Ryšardas Maceikianecas mano, kad Lietuvos lenkų pasuose turėtų būti naudojamas tikslesnis apibrėžimas: „Lietuvos lenkas“.

Žinoma, oficialioji Varšuva traktuoti pietryčių Lietuvos lenkus tik kaip lenkus, tarsi jie į Vilniaus ar Šalčininkų kraštą būtų atsikėlę iš Lenkijos. Bet Lietuvai, užuot pasidavus Lenkijos spaudimui, verčiau reikėtų surengti mokslinę konferenciją, kurioje daug dėmesio būtų skiriama Lietuvos lenkų kilmei nušvesti. O išsiaiškinus, kad dauguma šiandieninių Lietuvos lenkų tėra nutautėję lietuviai, būtų lengviau koreguoti ir LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio uzurpuotus švietimo reikalus.

Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. 

2017.02.18; 08:23

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas atviru laišku kreipėsi į Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński) sakydamas, kad nors skatina ir palaiko bendrą Lietuvos ir Lenkijos tautų bendradarbiavimą ir bandymą atgrasyti Kremlių nuo galimo puolimo, vis dėlto šalių bendrystės potencialą menkina Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), kuri daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kuria dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. 

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Esu tikras, kad būdama principinga politine jėga, „Įstatymo ir teisingumo“ partija turėtų peržiūrėti bendradarbiavimą su LLRA tol, kol geopolitinės šios partijos nuostatos tiesiogiai prieštaraus strateginiams Lietuvos ir Lenkijos interesams.

Lietuvoje jau yra užaugusi nauja Lietuvos lenkų karta, kuri puoselėja lenkų kalbą, kultūrą, tradicijas, bet jaučiasi Lietuvos piliečiais bei nenori būti tapatinami su skaldančia LLRA politika. Būtent tokie žmonės yra ateitis, kuri užtikrins mūsų tautų sugyvenimą ir istorinę dermę, todėl verta juos skatinti. Turėtume kartu siekti stiprinti žymaus Lietuvos lenko M. Riomerio pasiūlytą tapatybės formulę, pagal kurią lenkiškumas ir lietuviškumas dera tarpusavyje“, – teigia L. Kasčiūnas

Šią savaitę LLRA atstovas Z Jedinskis netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija, o gynybos finansavimą, prieštaraujant įsipareigojimams NATO, grąžinti į 0,8 proc. nuo BVP lygį. Atsižvelgiant į istorines nepuolimo sutarčių tarp Rusijos ir Lietuvos pamokas, šis pasiūlymas kelia rimtų abejonių dėl lojalumo Lietuvos valstybei.  

„Esu tikras, kad toks LLRA veikimas niekaip nesiderina su Lenkijos politine ir kultūrine tradicija. Nors LLRA deklaruoja atstovaujanti Lietuvos lenkų interesams, o ankstesniame šios partijos logotipe netgi pavaizduota Lenkijos vėliava, LLRA požiūris istorijos vertinimo, geopolitiniais klausimais atitinka ne Lenkijos, bet Kremliaus interesus. Ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – laiške rašo L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – Tsajunga.lt portalas.

2017.01.25; 06:20

Užmojai dėl lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis pasiekė apogėjų?

Kai kurie Lietuvos politikai ilgus metus įvairias būdais viešai ir privačiai žadėję Lenkijos valdžiai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovams įgyvendinti šį ilgametį ir atkaklų Lenkijos Respublikos politikų reikalavimą visoms Lietuvos valdžioms, pagaliau išėjo į žūtbūtinę finišo tiesiąją. Ilgą laiką dangstęsi į Lietuvą atvykusių gyventi užsieniečių ir už jų ištekėjusių moterų patiriamais nepatogumais dėl jų nelietuviškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose įrašų ne valstybine kalba, „stūmėjai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo kėslus.

Continue reading „Ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija atlaikys politikų spaudimą?“

Gegužės 11-ąją 10 valandą ELTA agentūroje rengiama svarbi spaudos konferencija. Joje dalyvaus kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla. Spaudos konferencijos tema – žalingos parlamentinės tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą primityviai pataikaujant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms.

Spaudos konferencijoje bus pateikiamos garsių kalbininkų prof. Alvydo Butkaus, Prano Kniūkštos, akad. Zigmo Zinkevičiaus ir kitų mokslininkų išvados bei rekomendacijos.

Continue reading „Pirmadienį – spaudos konferencija dėl lietuvių kalbos išdavystės“

Darbą pradėjusi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba išsiskiria unikalia valdančiųjų koalicijos sudėtimi. Klaipėdos Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovai nusprendė sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso bloku.

Ne visi atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidoje naujiena apie šią liberalų koaliciją su tomaševskininkais pasirodė tą pačią dieną kaip ir žinia, kad LLRA ir Rusų aljansas buvo įvertinti VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Sutapimas tik paryškino tai, kas ir taip turėjo būti aišku – liberalai nusprendė dalintis valdžia su atvirai antivalstybine jėga. Kitaip tariant, liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks.

Continue reading „Liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks“

Seimo narė klaipėdietė Agnė Bilotaitė pasmerkė Klaipėdos Liberalų sąjūdžio sprendimą miesto taryboje sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso koalicija. Jos teigimu, liberalai nusprendė valdžią dalintis su atvirai antivalstybine jėga.

„Iškalbinga tą pačią dieną žiniasklaidoje išvysti dvi naujienas: vieną apie liberalų koaliciją su LLRA ir Rusų aljansu, kitą – apie pastarųjų jėgų įvertinimą VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Kelis metus matėme Rusų aljanso ir LLRA lyderius bendruose renginiuose su Rusijos generaliniu konsulu Klaipėdoje Vladimiru Malyginu, kuris pernai išsiųstas iš Lietuvos kaip Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) darbuotojas, siekęs gauti neviešą informaciją apie šalies politiką ir energetikos projektus. Retorinis klausimas, ar konsulatas dirbo ir siekdamas paveikti rinkimų rezultatus konkrečių jėgų naudai,“ – aiškino A. Bilotaitė.

Continue reading „Agnė Bilotaitė smerkia liberalų ir Putino šalininkų draugystę Klaipėdoje“

Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas.

1.Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos

Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties.

Continue reading „Filosofas Vytautas Radžvilas: autonomizmas šiandien“

Yra Šventasis Raštas ir yra Rašto aiškintojai. Šitie beaiškindami kartais nuklysta į tokias lankas, kad susikuria naujos sektos ir Bažnyčios. Yra dar ir Rašto aiškintojų aiškintojai, kuriems darbo irgi į valias.

Panašiai atsitikę su mūsų Konstitucija. Ir ją vis tenka aiškinti ir aiškinti, tam net sukurta brangiai apmokama institucija – Konstitucinis teismas.

Krapšto išminčiai galvas, posėdžiauja, rašo popieriaus paklodes, – aiškina.

Ypač dažnai teko jiems aiškinti Konstitucijos 14 straipsnį apie valstybinę lietuvių kalbą, tiksliau, kaip tą straipsnį taikyti rašant nelietuviškus asmenvardžius asmens dokumentuose.

Atrodytų, ir višta suprastų: rašai lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, ir tiek. Kaip ir visus kitus žodžius, nesvarbu, savi jie ar iš kitur atėję, tarptautiniai, pvz. futbolas (iš angl. football) ar kompiuteris (iš angl. computer).

Continue reading „Kam tarnauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija?“

Lietuvos Seimo ryšių su visuomene skyrius liepos 11-ąją paskelbė pranešimą, jog 15-a Lietuvos Seimo narių oficialiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Loreta Graužinienę ir Lietuvos Respublikos Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių.

Parlamentarai siekia išsiaiškinti, ar tikrai, kilus kariniam konfliktui su Rusija, Lenkija kaip NATO narė atsisako padėti gintis kitai NATO narei – Lietuvai. Grupė Lietuvos parlamentarų ragina oficialiąją Lietuvos valdžią kreiptis į Lenkijos senato pirmininką Bogdaną Borusevičių prašant paaiškinimų, kokia tikroji oficialiosios Varšuvos pozicija.

Continue reading „Nejaugi Lenkija nusispjovė į pagrindinius NATO principus?“

garsva_visockas

Lietuvos Respublikos Seimas vėl pradėjo svarstyti pietryčių Lietuvos teritorinės autonomijos bei jos polonizacijos įstatymo projektą, vadinamą Tautinių mažumų įstatymu, ir Lietuvių kalbos abėcėlės keitimo įstatymą, vadinamą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu.

Už jų svarstymą balsavo dauguma Seimo narių, prisiekusių saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą.

Continue reading „Tautinės mažumos neturi griauti Lietuvos“

Ketvirtadienį, 2014.06.19 d., nuo vienuoliktos iki dvyliktos valandos Seime bus svarstomas tautinių mažumų įstatymo projektas (teikėjas LLRA J.Narkevič), vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas (teikėjai I.Šiaulienė ir G.Kirkilas) ir alternatyvus vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas (teikėjas V.Stundys).

Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Vilnijos draugija, Sausio13-osios brolija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių draugija, Lietuvai pagražinti draugija tos dienos rytą nuo 8.30 iki 11 valandos prie Seimo piketuos: nepalaikydama pirmųjų dviejų projektų ir pritardama V.Stundžio teikiamam projektui.

Continue reading „Ketinama atkurti sovietinių laikų įstatymą“

Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba. Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“. Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.

Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms.

Continue reading „Nuolaidų Varšuvai šalininkų argumentai yra melas“

liub

Stebėjau žurnalistės Ritos Miliūtės ir politine, ir kalbine vadinamą diskusiją dėl kitataučių pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ir stebėjausi paprasčiausiu ir politikų, ir kalbininkų išsisukinėjimu trumpai ir aiškiai nepasakant esmės.

Ši problema yra akivaizdžiai politizuota, bet ją, padėjus pagrindus kai kuriems lietuvių kalbą išdavusiems kalbininkams, pasinaudojusi suteikta galimybe, politizavo ne Lietuva, o mūsų kaimyninė valstybė Lenkija, galbūt irgi kieno nors kurstoma.

Continue reading „Painiojimasis nepainiuose pavardžių rašymo dalykuose“

Praėjusių metų gegužės mėn. skyriuje „Biblioteka“ įdėjome Piotro Kovnackio knygelę „Jeigu senelis gyvas būtų…“, išleistą 1940 m.

Tačiau stebėdami nūdienos įvykius priėjome prie išvados, kad prie šios temos reikia grįžti apimant plačiau ir priminti, kad netrukus po to, kai buvo išleista P. Kovnackio knygelė, tais pačiais 1940 metais pasirodė ir kur kas didesnės apimties leidinys, pavadintas „Sąžinės sąskaita. Keli žodžiai apie neseną mūsų praeitį“, kurios autorius buvo Vilniuje nežinomas Boleslavas Niemčikas.

Tačiau tada buvo laikoma, kad „Sąžinės sąskaitos“ autorius taip pat yra P. Kovnackis, Vilniuje leidžiamo laikraščio „Dziennik Wileński“ bendradarbis. Bet vėlesnės publikacijos ir diskusijos parodė, kad antrojo leidinio autorius yra kitas, tai Tadeušas Severinas Pizlo, Vilniaus polonistas.

Continue reading „Apie praeities įtaką dabarčiai“

Ukrainos Euromaidanas tebekunkuliuoja nuo 2013 metų lapkričio 21 dienos, kai Ukrainos valdžia atsisakė pasirašyti asocijuotos narystės su Europos Sąjunga sutartį Vilniuje.

Euromaidano žmonės kenčia šaltį, žvarbų vėją, gyvenimą lauko sąlygose. Ir nors aukų skaičius didėja, valdžios gąsdinimai ir jėgos demonstravimas nesiliauja, pasipriešinimas ne tik nesilpsta, bet ir plečiasi visoje Ukrainoje.

Pasirodo, kad ir Lietuvoje šiuo metu yra pasiryžusių sušaukti Vilniuje šimtatūkstantinius „maidanus“ pademonstruoti valdžiai, kad su tais pasiryžusiais reikia skaitytis.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Gąsdinimai Maidanu“

Vasario 3-ąją per 60 žinomų Lietuvos mokslininkų, menininkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir rezistentų kreipėsi į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus, reikalaudami pašalinti Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA) iš valdančiosios koalicijos, o jos atvirai prieš valstybę nukreiptus veiksmus įvertinti Valstybės gynimo taryboje.

Viešame kreipimesi teigiama, jog pastaruoju metu LLRA partijos narių daromi vieši veiksmai bei pasisakymai paniekino už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio mėnesį kovojusiųjų ir žuvusiųjų žmonių atminimą, o Pietryčių Lietuvoje partijos skatinamas teismų sprendimų ir įstatymų ignoravimas pamina ir tarptautiniu mastu diskredituoja Lietuvos, kaip teisinės ir demokratinės valstybės, statusą. 

Continue reading „Išmeskime iš koalicijos prieš valstybę veikiančią LLRA“

Nuo Sąjūdžio įsikūrimo ir Lietuvos Respublikos atkūrimo pradžios Pietryčių Lietuvos piliečiai sovietinių ir reakcingų Lenkijos jėgų veikiami pateko į autonomijos kūrėjų pinkles, siekiančias atskirti šį kraštą nuo Lietuvos.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kūrėsi įvairūs lenkų teritorinės autonomijos, apylinkės, komitetai, plevėsavo virš administracinių pastatų Lenkijos valstybės vėliavos, iš darbo buvo atleidžiami lietuvių tautybės pareigūnai, mokytojai ir kitų specialybių žmonės, persekiojami tėvai, kurie leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas ir darželius, niekinami lietuviški simboliai, ignoruojamos valstybinės šventes.

Todėl šiuose rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas, antivalstybinės veiklos organizatoriams buvo iškeltos baudžiamosios bylos, kaltininkai nubausti. Atšaukus tiesioginį valdymą antivalstybinė veikla nenutrūko – savivaldybėse ir seniūnijose valdžia išliko nesutramdytų asmenų rankose. Prie to prisidėjo ir mūsų buvusių prezidentų, valstybės pareigūnų nepagrįsti pažadai, nuolaidžiavimas.

Continue reading „Dėl nepateisinamo nuolaidžiavimo Lenkijos siekiams“

Neapsakomai skaudu sausio 13-osios vakarą prisėsti prie kompiuterio ir rašyti apie tokius bjaurius Lenkų rinkiminės akcijos išsišokimus (LLRA). Dar vakar Nepriklausomybės aikštėje kalbėjau, kad Lietuvai taip trūksta idealizmo, o šiandien jau tenka kur kas niūriau kalbėti apie su idealizmu nė kiek nesiderinančias politines akcijas, kurias parodė Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Visų pirma, pakalbėti norėčiau apie šiandienos aplinkybes ir sąmoningą jų ignoravimą. Šįryt Seime vyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas, kurio metu Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta Laisvės premija. Renginio metu pradėjus kalbą sakyti Vytautui Landsbergiui, LLRA nariai demonstratyviai paliko savo vietas, reikšdami nepasitenkinimą dėl nepriimamo Tautinių mažumų įstatymo.

Continue reading „Isos slėnio dvasios ubagai“