Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami

Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.

„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.

„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!“, – dienoraštyje pranašiškai klausė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, medicinos fakulteto studentas, žuvęs 25-erių.

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – savo atsiminimuose perspėjo partizanų ginkluotojų pajėgų vadas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, mokytojas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Okupantų primestos istorijos klastotės

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai perspėja, kad tiriant Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar kitas karo ir pokario žaizdas, negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis, kuriose partizanai vadinami banditais ir kur apstu netikrų, juos juodinančių „faktų“.

„Kiek asmenų per partizaninį karą buvo nubausta mirties bausme – duomenų nėra. Partizanai neslėpė karo lauko teismo nuosprendžių, priešingai, apie kiekvieną sunaikintą šnipą stengėsi apylinkėse išplatinti atsišaukimus, kuriuose nurodydavo, už ką įvykdytas nuosprendis. Didžioji dalis partizanų archyvų buvo sunaikinta, o okupacinė valdžia, nors nuolat kaltino partizanus nekaltų žmonių žudymu, niekada nepateikė išsamių nužudytųjų sąrašų. Tai buvo daroma sąmoningai, kad niekas negalėtų patikrinti, kiek gi iš tikrųjų žmonių nužudė partizanai. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, emgėbistai (kagėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų. Šį skaičių sudarė tiek NKVD (KGB) kariškiai, stribai ir ginkluoti aktyvistai, tiek civiliai asmenys, nubausti karo lauko teismo nuosprendžiais ar atsitiktinai žuvę per susišaudymus. Tačiau iš tikrųjų į šį skaičių buvo įskaitytos ne tik partizanų aukos. Kadangi visus nusikaltimus registravo ta pati žinyba – NKVD (KGB), banditais vadinusi ir kriminalinius nusikaltėlius, ir partizanus, į „banditų” nužudytųjų asmenų skaičių pateko ir įvairių plėšikų bei recidyvistų nužudyti asmenys.

Be to, partizanų vardu žudė ir patys enkavedistai – stribai, MGB smogikai, raudonarmiečiai. Prisimenant, kad daugelis šnipų ir aktyvių kolaborantų irgi buvo ginkluoti, partizanų karo lauko teismų nuosprendžiais nužudytų civilių asmenų skaičius per tokį ilgą karą būtų tikrai labai nedidelis. Tačiau propagandiniais sumetimais laikui bėgant okupacinė valdžia šį skaičių nuolat didino: 1957 metais KGB pirmininko ataskaitoje jau buvo nurodyta, kad partizanai nužudė 15 tūkstančių, o 1985-aisiais – net 25 tūkstančius civilių asmenų,“ – knygoje „Pasipriešinimo istorija: 1944-1953 metai” pastebi Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė.

Tikras partizaninio pasipriešinimo tyrimas įmanomas tik išgirdus pačius partizanus – išanalizavus jų dienoraščius, laikraščius, prisiminimus. Atsižvelgdamas į artėjančias Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines, LGGRT Centras pakartotinai išleido Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurios ištraukas apie skaudžiausias partizaninio pasipriešinimo problemas čia pateikiame. 

Netikri partizanai

Adolfas Ramanauskas Vanagas

 „Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį.

Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina.

Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, — vis kas nors prilips”.

Buvo, žinoma, atsitikimų, kad ir partizanai padarydavo nusikaltimų, bet juos ištyrus, nusikaltėliai būdavo nubaudžiami labai griežtai — mirties bausme sušaudant.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis

Čia noriu pridurti, kad ir plėšikai neretai dangstydavosi partizanų uniforma. Kartais net civiliai asmenys plėšikaudavo.

Man pačiam su vyrais netikėtai pavyko užklupti Subartonių miške du ūkininko sūnus iš Masališkių kaimo, kurie turgaus dienomis, apsiginklavę šautuvais ir apsivilkę partizanų uniforma, apiplėšinėdavo žmones. Vienas iš jų, betykojančių miške aukų, buvo pačiuptas ir nubaustas mirties bausme, o antrasis paspruko.

Mūsų kovos taktika reikalavo, kad kiekvieną žiemą partizanų judėjimas vis labiau sulėtėtų. Vyrai stengdavosi pasirūpinti maisto atsarga ir ilgą laiką neišeiti iš žieminių slėptuvių. Neretai partizanai iš komunistų konfiskuodavo bekoną ar telyčią, nes gerieji žmonės ir taip partizanus maitindavo pavasarį, vasarą ir rudenį.

Vis dėlto paaiškėdavo, kad paimamų bekonų skaičius ėmė didėti ir net patikimiausi žmonės kartais nusiskųsdavo, jog naktį ginkluoti vyrai, pasivadinę partizanais, paima jų nupenėtas kiaules.

Partizanai imdavo kaltinti vieni kitus, nes manydavo, kad bekonus atiminėja kitų skyrių vyrai iš tų rajonų, kurie jiems nepriklauso. Kaltininkų nustatyti nepavykdavo, nes visi gynėsi to nedarą.

Dėl to partizanai įpareigojo gyventojus, kad jie stengtųsi asmenis, atvykstančius paimti bekono, įsidėmėti iš veido ar bent įsiminti jų apsiginklavimą. Vienu metu partizanams, veikiantiems Ryliškių apylinkėje, buvo pranešta, kad bekonus atiminėja net dvylikos vyrų, ginkluotų automatais ir rusiškais šautuvais, grupė. Per vieną tokį apiplėšimą, kai iš gyventojo buvo paimta didelė paskerstos kiaulės dalis, moteris pažino tarp ginkluotų vyrų kelis istrebitelius iš Merkinės miestelio. Ji pasiryžo nusikaltimą iškelti viešumon“.

Partizanų mirties bausmės

„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms.

Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti.

Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Tai buvo kaip reikiant išaiškinta visiems partizanams, ir jie dažniausiai, bent aš tuo esu įsitikinęs, stengdavosi būti teisingi ir nelengvabūdiški.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Į sulikviduotų šnipų namus atsilankydavo MGB pareigūnai ir surašydavo protokolus, kokie tik jiems patikdavo. Liudyti jiems reikėjo, žinoma, ne bet kaip, nes žmogus susilauktų įtarimo ir nepavydėtino likimo.

Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Manau, kad gali visaip būti. . .

Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai. Kartais jis net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengęs partizanų vardu.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ar net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones“.

2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.  Deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2017.01.03; 12:00

Filipinų prezidentas Rodrigas Dutertė (Rodrigo Duterte) pareiškė, jog neprieštaraus, kad būtų nužudytas jo sūnus, jei pasitvirtins jam metami kaltinimai narkotikų prekyba. Griežta savo kovos su narkotikais politika pagarsėjęs prezidentas tokiu atveju pažadėjo šalies policijai nebaudžiamumą, praneša agentūra AFP.

R. Dutertė, prezidentūroje kalbėdamas su vyriausybės darbuotojais, pakartojo per rinkimų kampaniją praėjusiais metais duotą pažadą kovoje su narkotikais griežčiausių veiksmų imtis ir prieš savo vaikus. „Jei aš turiu vaikų, kurie susiję su narkotikais, nužudykite juos, kad žmonės neturėtų ko prikišti“, – kalbėjo prezidentas. Jis teigė savo 42 metų sūnui Paolui Dutertei (Paolo Duterte) pareiškęs: „Mano nurodymas yra tave nužudyti, jei būsi sučiuptas. Ir aš ginsiu policiją, kuri tave nužudys, jei tai bus tiesa“.

Vienas opozicijos politikas apkaltino Paolą Kinijos nusikaltėlių sindikatui padėjus laivu į Filipinus atgabenti didelį kiekį metamfetamino. Paolas Dutertė yra Davao miesto vicemeras.

Nuo 2016 metų vidurio valdžioje esantis prezidentas R. Dutertė per rinkimų kampaniją pareiškė, kad bus nužudyta tūkstančiai su narkotikais susijusių nusikaltėlių. Per praėjusius 14 mėnesių policija jau nukovė per 3 500 žmonių.

Daugelis filipiniečių remia R. Dutertės karą su narkotikais kaip greitą būdą įveikti šią paplitusią nusikalstamumo formą. „Amnesty International“ ir kitos organizacijos tuo tarpu kalba apie didelius žmogaus teisių pažeidinėjimus šalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.23; 00:01

Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas

Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila –  buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.

Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.

1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.

Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami. 

Karalius Kęstutis

Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:

„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam  savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.

Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:

„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.

Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):

„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .

Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2]

Karalius Algirdas

Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.

Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.

Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus  ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:

„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.

A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).

Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.

Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.

Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų  tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.

Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].

Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.

Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:

„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).

Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.

Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).

Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.

1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs  išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.

Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…

Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta… 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).

Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.

Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.

Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.

Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.04; 05:28

[1] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88

[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius?Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm

[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.

[4] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.

[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.

Kaune sausio 22-ąją bus prisimintas Lietuvos karininko, partizanų Žemaičių legiono vado, pulkininko Jonui Semaškos-Liepos atminimas.

Šiemet sukanka 70 metų nuo J. Semaškos žūties. 

Jonas Semaška – Liepa

Renginio dienotvarkė: 10:30 val. – Gėlių padėjimas ant plk. Jono Semaškos kapo Kauno Petrašiūnų kapinėse. 12:00 val. – Šv. Mišios Kauno įgulos Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. 13:30 val. – Minėjimas Kauno įgulos karininkų ramovėje (Mickevičiaus g. 19, Mažoji salė, II aukštas).

Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos (LKRKA) Kauno skyriaus nariai parodys šiam mūsų tautos didžiavyriui skirtą dokumentinį filmą  „Jonas Semaška-Liepa“.

Jonas Semaška-Liepa gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Naujadvaryje. 1930 m. baigė Kauno karo mokyklą. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. tapo kapitonu. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą ir pradėjus likviduoti Lietuvos kariuomenę buvo 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos 234 pulko kuopos vadas.

Nuo 1941 m. gegužės, vengdamas suėmimo, slapstėsi. Nuo 1941 m. rugpjūčio tarnavo lietuvių savisaugos dalinio 4-ajame batalione. Nuo 1942 m. spalio 25 d. buvo 7-ojo bataliono vadas. Vermachto pusėje dalyvavo Staliningrado mūšyje.

Nuo 1943 m. kovojo Rytų fronte. Buvo 13-ojo bataliono vadas, du sykius sužeistas. 1944 m. paskirtas majoru. 1945 m. pavasarį kovėsi vadinamajame Kuršo katile.

Vokietijai kapituliavus, grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Žemaitijos partizanų. Nuo 1945 m. rugpjūčio vadovavo Šatrijos rinktinei, o nuo spalio – Žemaičių apygardai. 1946 m. kovą iš Generolo Vėtros priėmė pasiūlymą vadovauti būsimai Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardai.

1946 metų balandžio mėnesį Telšių mieste buvo suimtas, o spalio 13-ąją Vilniaus įgulos karo tribunolo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

1997-aisiais didvyrio J. Semaškos palaikai aptikti Tuskulėnų dvare.

2001 metais jie perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

2017.01.20; 18:32

Esminiais pokyčiais po šios kraupios, žodžiais nenusakomos tragedijos derėtų laikyti ne "Delfi" antraštes, kaip antai "Lietuva apmovė Briuselį informuodama apie BPC sistemą". Ne politines batalijas, kurių analizė leidžia teigti, kad vyksta "karštos bulvės mėtymas", – juk nuo gresiančio Damoklo kardo pirmiausia norisi išgelbėti nuosavą kailį.

Netgi ne atsakomybės klausimas yra pagrindinė problema. Svarbiausia, ko turėtume savęs klausti, – ar esame pasirengę esminiams pokyčiams valstybėje?

Tragedija Dembavoje verčia ieškoti atsakymų į kelis skaudžius klausimus: tai lietuvių požiūris į seksualinio apsisprendimo laisvę, į mirties bausmę ir valdžios institucijų pozicija rezonansinių nelaimių akivaizdoje.

Continue reading „Tragedija Dembavoje: krepšinio tauta nepasirengusi pokyčiams”

Kilęs iš Aleksandrijos (Egiptas), arabų kalbos ir papročių žinovas, Elis Koenas tapo vienu iš sėkmingiausių "Mossado" žvalgų per visą Izraelio istoriją. Jis taip pat buvo pirmas Izraelio pilietis, nubaustas mirtimi apkaltinus šnipinėjimu.

E.Koenas  (Elijahu ben Šaulis  Koenas,  Eli Cohen, Eliahu ben Shaoul, 1924 – 1965)emigravo į Izraelį 1957 metais. Jis kaip politiškai aktyvus žydas buvo išsiųstas iš Egipto po Sueco kampanijos 1956-aisiais metais. 1955 metais jis slapta lankydavosi Izraelyje, kur išėjo radisto ir diversanto parengimą.

Izraelyje E.Koenas neilgą laiką tarnavo armijoje. 1960 metų gegužę jis buvo užverbuotas "Mossado" ir gavo užduotį įsiskverbti į valdančiąją Sirijos partiją "Baas". Palikęs namie žmoną ir vaikus, E.Koenas 1962 metų pradžioje nuvyko į Damaską, turėdamas rankose Argentinos pasą ir prisistatydamas esąs Kamalis Aminas Taabetas.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: „Mes turime daug tokių, kaip Elis Koenas””

Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953) – amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys. Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.

Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.

Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs).

Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.

Operacija – jos kodas „Venona“ – buvo taip giliai įslaptinta, kad jos medžiagos buvo neskelbtinos ir negalėjo būti panaudotos kaip įrodymai nagrinėjant teisme. Amerikiečiai buvo suinteresuoti, kad rusai kuo ilgiau nesužinotų, jog jų ankstesni slapti užšifruoti pranešimai skaitomi priešų.

Todėl Rozenbergai buvo demaskuoti ne tiek per „Venonos“ medžiagas, kiek per ištisą grandinę parodymų, kuriuos davė suimti ir prisipažinę šnipinėję „atominės grupės“ nariai.

Continue reading „Sutuoktinių Džulijaus ir Etel Rozenbergų išdavystė”

Erichas Gimpelis (Erich Gimpel, 1910–2010) – vokiečių šnipas, slapta nugabentas į Jungtines Amerikos Valstijas vokiečių povandeniniu laivu per antrąjį pasaulinį karą.

Kartu su vokiečiu Erichu Gimpeliu su užduotim buvo pasiųstas amerikietis renegatas Viljamas Kolpou (William Colepaugh). Jie susipažino SS žvalgybos mokykloje Hagoje (Niderlanduose). E.Gimpelis buvo ką tik grįžęs iš Ispanijos, kur jis dirbo operatyvinį (agentūrinį) darbą.

1944 metų spalio 6 dieną E.Gimpelis ir V.Kolpou išplaukė submarinu U–1230 į Jungtines Amerikos Valstijas. 

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: vokiečių šnipas Erichas Gimpelis”

borisevicius_vyskupas

Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje gausioje (13 vaikų) valstiečių šeimoje. Mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje.

Baigęs Seinų kunigų seminariją, teologijos mokslus studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete, kur įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1910 m. įšventintas kunigu. Dirbo Suvalkų Kalvarijos, Minsko ir Voronežo tikinčiųjų tarpe.

Dirbdamas Minske X rusų armijoje 1917m. šelpė lietuvių moksleivius.

Šiai draugijai kun. V. Borisevičiaus padovanojo kunigaikštienės Radvilienės (30.000 rublių vertės) sidabrinį servizą. Tai tapo pagrindu įsteigti ateitininkų savišalpos fondą ir padengti žymią dalį namų statybos išlaidų. Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Sugrįžęs į Lietuvą 1918 m., dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. 1922 – 1926 metais profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Marijampolės miesto tarybos narys ir kurį laiką jos pirmininkas. 1926m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

Continue reading „Kodėl vyskupas Vincentas Borisevičius 1944-ųjų rudenį nepasitraukė į Vakarus?”

rozenberg_etel

Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953)amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys.

Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.

Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.

Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs). Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.

Continue reading „Sutuoktinių Rozenbergų išdavystė”

tecer-tecer

Farchadas Basoftas – žurnalistas, kuriam Irake įvykdyta egzekucija kaip priešų šnipui. Kilęs iš Irano, gyvenęs Anglijoje, Farchadas Bazoftas (1959 – 1990) buvo pakartas Bagdade

1990 metų kovo 15 dieną po to, kai revoliucinis teismas pripažino jį kaltu dėl  šnipinėjimu Izraelio ir Didžiosios Britanijos naudai. Vienoje Irako televizijos laidoje F.Bazoftas neprieštaravo dėl jam pateiktų kaltinimų, bet vėliau teisme visiškai neigė savo kaltę.

F.Bazoftas gyveno Anglijoje nuo 1975 metų. 1981 metais jis buvo nuteistas metams kalėjimo už taupomosios kasos apiplėšimą miestelyje į šiaurę nuo Londono. Vėliau jis tapo policijos informatoriumi. Toks abejotinas F.Bazofto „tarnybinis lapas“ sukėlė įtarimų, kad jis, kaip šeštajame dešimtmetyje „Observer“ korespondentas Haroldas / Kim Filbis (Kim Philby), galimas dalykas, naudojosi Irake žurnalistine veikla tik kaip priedanga šnipinėjimui.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Farchadą Basoftą pakorė kaip “Didžiosios Britanijos ir Izraelio šnipą””

indenas_1

Tabakas – viena svarbiausių dovanų, kurią Naujasis pasaulis padovanojo Senajam. Europiečiai gyveno tūkstančius metų nerūkydami. Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnai – pirmieji tabako augintojai.

Indėnai nuo seno į tabaką žiūrėjo kaip į dievų dovaną, leidžiančią nutiesti tiltą tarp „šio“, realaus pasaulio ir „kito“ – dievų buveinės.

Huronų indėnų mite pasakojama, kad kai žemė buvo bevaisė ir jos gyventojus užklupo badas, Didžioji Dvasia atsiuntė moterį, turėjusią išgelbėti žmoniją.

Ji keliavo per pasaulį, ir visur, kur tik prisiliesdavo kaire ranka, imdavo derėti bulvės, kur dešine ranka – imdavo augti kukurūzai. Kai žemė vėl tapo derlinga, moteris prisėdo pailsėti. Kai ji pakilo, toje vietoje ėmė augti tabakas…

Continue reading „Kas „išrado” tabaką?”

robinzonas_kruzas

Įstatymai… įstatymai… įstatymų pakeitimai… įstatymų pakeitimų papildymai…

Visas mūsų gyvenimas tvarkomas įstatymais.

O kas ir kada priėmė patį pirmąjį įstatymą?

Daugelis pirmykščių genčių turėjo tam tikras ir gana griežtas iš patirties, tradicijų susiformavusias elgesio taisykles, kurių daug buvo draudimų. Pirmykštis žmogus buvo įsitikinęs, kad už jų pažeidimą dvasios ar kitos dievybės žmones bausdavo ligomis ir dargi mirtimi.

Continue reading „Kada ir kaip atsirado įstatymai”

kaljanas_moteris

Nuo kada gi iš tikrųjų prasideda rūkymo istorija?

„Iš pradžių Dievas sukūrė vyrą, po to sukūrė moterį. Po to Dievui pasidarė gailą vyro, ir jis jam davė tabaką“. Taip garsusis žymus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas /1835-1910/ rašė apie rūkymo pradžią.

O iš tikro? Iš kai kurių šaltinių galima spėti, jog dar prieš mūsų erą galėjo būti rūkoma, tačiau nieko tikro apie tai nežinoma. Tikriausiai tai buvo neatmenamais laikais, kai nuo laužų kilo kvepiančių dūmų kamuoliai. Spėjama, jog pirmykščiai žmonės rūkė, norėdami nubaidyti moskitus. Vėliau jie pajuto „keistą“ dūmų poveikį, o apsvaigę, čiabuviai lakstė aplink laužą. Kai kurie į jį įmesdavo didžiulių lapų. Prisikvėpavę dūmų, čiabuviai užmigdavo, o pabudę pasakodavo matę nesuprantamus vaizdus… 

Continue reading „Kada išmokome rūkyti?”

giljotina

Žiūrėdami į laikrodžio sekundinę rodyklę, žmonės sugalvojo giljotiną.

G.MALKINAS /rusų rašytojas, gydytojas/

Mirties bausmės ištakos, ko gero, akmens amžiuje. Tyrinėtojai mano, kad pirmasis įstatymas apie mirties bausmės įvedimą yra Babilono valdovo Chamurapi įstatymas XVIII a.pr.m.e. Juo remiantis buvo baudžiama už žmogžudystę, melagingą liudijimą ir vagystę.

Tačiau nežinoma, kas, kur ir kada pirmasis buvo pasmerktas mirti užmušant akmenimis ar pririšant /prikalant/ ant kryžiaus ar nukertant galvą, sudeginant ant laužo, ketvirčiuojant ar pasodinant ant kuolo… Nežinoma, ir kas sukalė pirmąsias kartuves ir pirmą kartą bausmės įvykdymą atliko sušaudant.

Continue reading „Mirties bausmė”

mirties_bausme

„2011 metų lapkritį Baltarusijos teismas nuteisė Vladislavą Kovaliovą ir Dmitrijų Konovalovą mirties bausme, nes 2011 metų balandį jie neva tai susprogdino bombą Minsko metro“, – rašo Die Welt.

„Kovo 14 buvo pranešta, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka atsisakė suteikti malonę Kovaliovui“, – primena straipsnio autorė Julija Smirnova. Šeštadienį, kovo 17 Kovaliovo motina gavo pranešimą iš Aukščiausiojo Teismo, datuotą kovo 16, kad ji atvyktų gauti sūnaus mirties liudijimo.

Continue reading „Trumpas procesas, greita egzekucija”

mirties_bausme

Baltarusijos Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas Valerijus Kalinkovičius interviu žiniasklaidai pareiškė, jog mirties bausmė Minsko metro sprogdintojams buvo įvykdyta laikantis visų įstatymo normų.

Jis pabrėžė, jog teroristinio išpuolio organizatorių kaltė buvo visiškai įrodyta ir nekėlė jokių abejonių. abejonių. Tuo tarpu Europos Tarybos (ET) generalinis sekretorius Thorbjornas Jaglandas piktai kritikavo Baltarusijos valdžią už mirties bausmę, įvykdytą Minsko metro sprogdintojams.

Continue reading „Baltarusija įrodinėja mirties bausmę įvykdžiusi remdamasi įstatymais”

Smetona

Tarpukario Lietuva, kurios mėginimas kurti demokratinę santvarką baigėsi 1926 m. gruodžio 17 d. kariniu perversmu, sovietų, o ir dabartinės Rusijos literatūroje vadinama fašistine.

Autoritarinį Antano Smetonos režimą kai kurie kalbėtojai ir rašytojai yra lyginę su nacistinės Vokietijos realijomis. Ką visgi apie tą “kraugeriškumą” realiai byloja istorija ir kokiais aukų skaičiais A. Smetonos valdymas gali susilyginti su fašistine Vokietija, Augusto Pinočeto Čile ar Sovietų Sąjunga?

Mirties bausmę ne kartą tarpukario Lietuvoje mėginta panaikinti, tačiau vieną sprendimą nuolat keisdavo ar apribodavo kitas – visgi tokią bausmės rūšį pateisinantis.

Continue reading „Mirties bausme nepiktnaudžiavusi diktatūra”

florida_

2009 m. vasario 16 d. Floridoje buvo įvykdyta mirties bausmė JAV pilečiui Martinui Edwardui Grossmanui. Šią žinią skelbia intenetinė žiniasklaida.

Vokiečių ir šveicarų tinklalapiuose krinta į akis tokios antraštės: „25 metai po žmogžudystės. Pasmerktajam (45-erių metų) įvykdyta mirties bausmė“, „Popiežius Benediktas XVI prašė malonės“, „Bergždžios popiežiaus pastangos jį ginti“, „Floridos gubernatorius neatsižvelgė į popiežiaus malonės prašymą“, „Popiežiaus malonės prašymas atmestas.“

1984 m.gruodžio 13-osios vakarą valstybinės gamtos apsaugos tarnybos inspektorė, 26 metų Margaret Park, darbo tvarka atliko reidą vieno vakarinės Floridos pakrantės rezervato teritorijoje. Jai sukėlė įtarimą nedidelis transportinis automobilis atokioje draustinio vietoje ir du asmenys, netoliese šaudę vogtu pistoletu.

Continue reading „Negelbėjo nei rabinų, nei popiežiaus prašymai”