Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.
Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.
Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.
Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją.
Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“
Ivano Berladino iš Liepojos istorija – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.
Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.
Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?
Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.
Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį) vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.
Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.
Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.
Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.
Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyba (VPK KPONTV) ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius baigė ikiteisminį tyrimą dėl 2016 m. vasarą Palangoje įvykdytų rezonansinių nusikaltimų.
Įtariama, kad trys palangiškiai susibūrė į organizuotą grupę, planuodami apiplėšti ir prievartauti turtą iš pažįstamo, sugrįžusio iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą. 2016 m. liepos mėn. pabaigoje nukentėjusiajam buvo pasiūlyta važiuoti į Šventąją neva aptarti verslo reikalų.
Sustojus miške jis buvo sumuštas ir pririštas prie medžio. Užpuolikai reikalavo sumokėti 10 tūkst. Eur, pagrobė raktus nuo buto, pinigus bei kitus daiktus. Iš aukos buto pagrobti pinigai, įvairūs daiktai bei alkoholiniai gėrimai. Padaryta daugiau nei 10 tūkst. Eur turtinė žala.
Klaipėdos apskrities VPK KPONTV tyrėjai nustatė, kad nusikaltimus, įtariama, organizavo ir juose dalyvavo gerai jiems žinomas, su organizuotu nusikalstamumu siejamas asmuo. 2015 m. spalio mėn. jis pats buvo pristatytas į medicinos įstaigą su daugybiniais sužalojimais. Įtarimai dėl kūno sužalojimo, neteisėto laisvės atėmimo, plėšimo bei kitų nusikaltimų tąkart buvo pareikšti penkiems asmenims.
Du įtariami Palangoje įvykdytų nusikaltimų bendrininkai išvyko iš Lietuvos, o organizatorius slapstėsi Kretingos r. esančioje sodyboje. Kratos metu joje teisėsaugininkai aptiko nusikaltimų padarymo metu panaudotą automobilį, tuščius pagrobtų alkoholinių gėrimų butelius bei narkotikų. Taip pat buvo sulaikytas anksčiau teistas kaunietis.
Tuo metu nusikaltimų organizatorius jau buvo išvykęs į Vilnių, kur buvo sulaikytas bendradarbiaujant su sostinės KPONTV pareigūnais. Sulaikymo metu įtariamasis turėjo dalį pagrobtų daiktų ir psichotropinių vaistų.
2016 m. rugpjūčio mėn. nukentėjusiuoju baudžiamajame procese pripažintas asmuo buvo sumuštas viename Palangos restorane. Buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl poveikio nukentėjusiajam.
Du į atskiras bylas išskirti ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėto disponavimo narkotikais ir nukentėjusiojo sumušimo užbaigti supaprastinto proceso tvarka.
Vienas besislapstęs įtariamasis sulaikytas Jungtinėje Karalystėje pagal išduotą Europos arešto orderį ir 2017 m. vasario mėn. pargabentas į Lietuvą, kitas iki šiol ieškomas.
Du kaltinamieji dėl organizuotoje grupėje įvykdytos didelės vertės turto vagystės, plėšimo bei turto prievartavimo suimti. Už šiuos nusikaltimus jiems gali būti skirta laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė.
Internetinio leidinio www.gordonua.com įkūrėjas Dmitrijus Gordonas televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė, kad kovo 23 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudyto buvusio Rusijos Valstybės Dūmos deputato „Deniso Voronenkovo našlė Marija Maksakova kur kas svarbesnė Ukrainai nei jos velionis vyras“.
Kijeve nužudytas Denisas Voronenkovas
Kodėl? Marija Maksakova kilusi iš labai garsios Rusijos šeimos. Marijos Maksakovos senelė buvo vedančioji SSRS Didžiojo Teatro solistė. Marijos Maksakovos mama Liudmila Maksakova – SSRS liaudies artistė, dirbusi Maskvos Vachtangovo teatre. O ir pati Marija Maksakova – puiki, garsi, žinoma Rusijos solistė. Pasak D.Gordono, nėra jokios paslapties: Ukrainą labiausiai domino ne iš Rusijos pabėgęs eks-deputatas D.Voronenkovas, o būtent su juo į Ukrainą pasitraukusi M.Maksakova, turėjusi rimtų ryšių aukščiausiame Kremliaus elite. Kremliui didelė negarbė, kad tokie garsūs ir sėkmingi rusai, priskirtini pačiam aukščiausiam kremlius elitui, pasitraukė būtent į Ukrainą, kur neva skriaudžiami rusai.
Tačiau tiesa ir tai, kad ir pats D.Voronenkovas kėlė Vladimirui Putinui rimtą galvos skausmą. Ne vien todėl, kad iki pasitraukimo į Ukrainą bėglys – deputatas turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį turinčiomis Rusijos žiniomis. D.Voronenkovas dar dirbo oficialiose struktūrose, kurių dėmesio centre – nelegali prekyba narkotikais. Štai prekybos narkotikais kontrolė – tikriausiai pats svarbiausias elementas kovo 23-osios žmogžudystės byloje.
Buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, jau senokai pasitraukęs į Vakarus (šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), duodamas interviu D.Gordonui, yra viešai pareiškęs: „Rusijos federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo grupuotė vertėsi būtent nelegalia prekyba narkotikais“. Tad D.Voronenkovas galėjo žinoti pikantiškų detalių apie Kremliaus vadovo ir prekeivių narkotikais ryšius?
Neatmetama galimybė, kad Kremlių galėjo erzinti D.Voronenkovo sutikimas duoti parodymus dėl liūdnai pagarsėjusio į Rusiją pasprukusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus veiklos.
Primename, kad buvęs Rusijos Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas buvo nužudytas kovo 23-osios pusiaudienį Kijevo centre. Jį nušovė iš seno modelio TT pistoleto. Asmens sargybinis spėjo paleisti keletą šūvių į užpuoliką. Ukrainos Generalinis prokuroras Jurijus Lucenko spaudos konferencijos metu pranešė, kad konflikto metu samdomui žudikui peršauta galva ir jis mirė atvežtas į ligoninę.
Dėl žmogžudystės oficialusis Kijevas kaltina Rusiją. Versijos, kad Kremlius pašalino daug apie Vladimiro Putino nusikalstamus ryšius žinantį liudininką, laikosi ne tik Ukrainos teisėsauga, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko, bet ir Ukrainos slaptosios tarnybos.
Beje, leidinyje www.gordonua.com paskelbtas išskirtinis interviu su D.Voronenkovu iki lemtingųjų šūvių likus vos kelioms valandoms. Pokalbiui vadovavo Natalija Dvali. Interviu – įsidėmėtinas. Vertas, kad perskaitytume. Kyla įvairiausių minčių. Mat žurnalistė kelė aštrius, nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, ar D.Voronenkovo (Rusijos dūmoje atstovavo Komunistų frakciją, į Ukrainą pasitraukė 2016-ųjų spalio mėnesį) pabėgimas į Ukrainą nėra gudriai suplanuota Rusijos slaptųjų tarnybų operacija infiltruojant jį į Ukrainos politiką? Vaizdžiai tariant, D.Voronenkovas atvyksta į Ukrainą ne todėl, kad jam grasina FSB, o todėl, kad FSB jam liepė apsimesti politiniu bėgliu, privalančiu įgyti oficialaus Kijevo pasitikėjimą, kad vėliau, išaušus dienai X, galėtų krėsti prieš Ukrainą nukreiptas niekšybes…
Dokumentas, liudijantis, kad Denisas Voronenkovas buvo gavęs Ukrainos pilietybę
D.Voronenkovui buvo pateiktas ir klausimas, kaip gi jam pavyko pasprukti nuo budrių FSB akių? D.Voronenkovas teigė, jog FSB nėra visagalė, ji irgi daro klaidų, be to, jis šią organizaciją žino „iš vidaus“, nes kadaise mokėsi ir dirbo karinėse struktūrtose. Žinant slaptųjų tarnybų veiklą „iš vidaus“, jo teigimu, nėra itin suku pasitraukti į Vakarus nepastebėtam.
Žurnalistė N.Dvali taip pat teiravosi, kodėl jis Rusijos Dūmoje palaimino Krymo okupaciją („kitaip būčiau tą pačią dieną suimtas“), kur dabar dėti jo 2014-ųjų metų lapkričio 18-osios kalbą, pasakytą iš tribūnos Rusijos Valstybės Dūmoje, kada Ukraina piktai kritikuota („tuomet jis turėjo ne visą informaciją, be to, buvo priverstas laviruoti, nes visi, kurie gindavo Ukrainą, Rusijoje turėdavo mirtinai pavojingų nemalonumų“).
Ir vis dėlto patys įdomiausi pareiškimai, esą, remiantis Konstantino Borovojaus žodžiais, kovotojas prieš rusiškąją korupciją „Aleksejus Navalnas yra … FSB agentas“. Taigi Vakarams nederėtų aklai pasitikėti Aleksėjumi Navalnu. O ir opozicinis leidinys „Novaja gazeta“ maždaug po 2003-aisiais nužudyto Rusijos politiko Jurijaus Ščekočichino karts nuo karto skelbia specialiai FSB pamėtėtas, būtent FSB naudingas medžiagas. Tad skaitant net Rusijos opozicinę spaudą privalu būti atidiems ir kritiškiems.
Žinoma, šie du D.Voronenkovo įtarimai dėl A.Navalno ir „Novaja gazeta“ neparemti konkrečiais įrodymais. Jie grindžiami tik netiesioginiais svarstymais, leidžiančiais analizuoti bei gretinti faktus, bet jokiu būdu jie nesuteikia teisės kategoriškai tvirtinti, kad yra būtent taip, kaip sakoma. Ir vis dėlto labai konkrečių įrodymų nebūna tiriant sudėtingas žvalgybines operacijas. Negi esame tokie naivūs, kad lauktume pateikiant dokumento, kuriame juodu ant balto puikuotųsi paties Vladimiro Putino pasirašytas sąrašas: kas iš viešų, oficialių opozicionierių atlieka sudėtingą FSB užduotį ir kokie opoziciniai leidiniai patys to nesuvokdami (arba suvokdami) skelbia FSB struktūroms naudingą medžiagą.
Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė V. Bartušienė teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje psichotropinių medžiagų kontrabanda, neteisėtu jų disponavimu turint tikslą jas platinti ir kitomis nusikalstomis veikomis kaltinamas 35-erių metų telšiškis R. L.
Lietuvos policijos pareigūnų surasta narkotikų siunta
Kaltinamasis buvo sučiuptas pareigūnų, kai praėjusių metų gegužės mėnesį asmeniui, vykusiam į Vokietiją, perdavė siuntinį, kuriame „slėpėsi“ psichotropinės medžiagos.
Telšių apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnams atlikus ikiteisminį tyrimą, nustatyta, kad viename Telšių daugiabučių namų kieme buvo suplanuota perduoti ne tik kelioninį krepšį, bet ir jame tarp darbo pirštinių ir kitų daiktų paslėptas psichotropines medžiagas. Tačiau į Vokietiją uždarbiauti vykstančiam asmeniui nepavyko nuvežti krepšio pažįstamiems į užsienį – tik perdavus krepšį, R. L. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Krepšyje buvo rastas pusės litro talpos daržovių mišrainės stiklainis, kuriame sandariai plastikiniuose maišeliuose ir folijoje buvo supakuotos kontrabanda gabenti paruoštos psichotropinės medžiagos.
Be to, atlikus kratą kaltinamojo R. L. bute, Telšiuose, rasta psichotropinių medžiagų, kurias, kaip vėliau nustatyta, praėjusių metų pradžioje iš Olandijos parsivežė pats įtariamasis. Pasak jo, dalį už 350 eurų pirktų psichotropinių medžiagų jis jau buvo suvartojęs pats, dalį perdavęs pažįstamiems.
Be kontrabandinių medžiagų, bute rasta narkotinės medžiagos – kanapių, kurios buvo įsigytos Telšiuose.
Telšiškis savo kaltę pripažino.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą kaltinamajam gresia laisvės atėmimas iki 10 metų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra (www.prokuraturos.lt).
Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV?
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.
Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)
XXX
– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?
– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.
Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.
Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).
– Aš girdėjau dar vieną pravardę…
– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.
– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?
– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…
– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?
– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.
– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?
– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…
Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.
– Tiktai?
– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…
– …kuris dabar JAV…
– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.
– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…
– Taigi, man taip ir nutiko.
– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?
– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).
– Tai dalinai išdavė?
– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…
– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?
– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.
– Ne metas?
– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).
– Putinas buvo geras žvalgybininkas?
– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.
– Ką gi jis veikė Vokietijoje?
– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.
– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų?
Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas
– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.
– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.
Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?
– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…
– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?
– Iš tikrųjų taip ir buvo.
– Kodėl?
– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.
Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu, pinigus.
– Tiesiog sukrečia…
– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…
– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…
– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…
– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?
– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…
– …ir jau šimtas milijonų dolerių…
–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…
– …žodžiu, jis buvo jo kolega…
– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…
– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?
– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…
– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?
– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…
– Tai dėsninga?
– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…
– Sobčiakas – KGB agentas?!
– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…
– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)?
– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…
– Sobčiakui?
– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.
– O patvarkyti pinigus – ne.
– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…
– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…
– buvusieji cechininkai ir…
– banditai…
– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.
– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?
– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…
– Galima sakyti – „dauguma“?
– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).
Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).
– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?
– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…
– …draugai padės…
– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“
– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…
– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…
– …O jos nėra?
– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.
– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?
– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).
– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?
– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).
Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“
– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?
– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.
– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…
– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?
– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.
– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?
– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…
– Tai apie ką labiausiai?
– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…
– Na, kokie gi?
– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…
– Gal specialiai?
– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“
– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?
– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…
– … du kartus…
– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…
– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?
– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..
– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…
– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.
– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…
– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?
– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.
– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?
– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.
Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.
– Jis gali sulaukti apkaltos?
– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…
– …nesėslus…
– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.
– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?
– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.
Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…
– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…
– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.
– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?
– JAV ar Trumpas?
– JAV.
– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.
– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…
– …užšaldyti…
– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.
– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?
– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.
– …užverbavo Kisindžerį…
– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…
– Kisa – mūsų žmogus…
Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.
– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.
JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.
– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?
– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.
Panevėžio apygardos teisme apkaltinamąjį nuosprendį išgirdo panevėžiečiai, 48 metų K.G. ir 39 metų T. N. Pastarasis pripažintas kaltu dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos platinimo organizavimo, o K. G. – šios nusikalstamos veikos vykdymo bendrininkų grupėje.
Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai, o jam vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.
2015 metų rugpjūčio 6 dieną netoli Panevėžio policijos pareigūnai sustabdė automobilį, vairuojamą K.G. Automobilyje įrengtoje slėptuvėje jie surado narkotinės medžiagos. Vėliau ekspertai nustatė, kad tai – 150 gramų heroino, iš kurio galima pagaminti apie 400 dozių.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad tą dieną minėtus narkotikus už 12 tūkst. 750 eurų K. G. iš nenustatyto asmens įsigijo Vilniuje. Pareigūnai išsiaiškino, kad visą šią operaciją suplanavo, narkotikų pardavėją surado bei nurodymus savo bendrininkui telefonu davė T. N. , atliekantis bausmę Marijampolės pataisos namuose. Aštuonis kartus teistas T. N. tuo metu jau atlikinėjo bausmę už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo.
K. G. savo kaltę pripažino iš dalies – jie neigė, kad narkotikus gabeno T. N. nurodymu bei tvirtino, kad 400 dozių heroino įsigijo savo reikmėms, kadangi yra narkomanas. Pinigus, kuriuos sumokėjo už narkotikus, jis teigė užsidirbęs iš prekybos dėvėtais baldais, rūbais ir sendaikčiais, atsivežtais iš užsienio.
T. N. kaltu kategoriškai neprisipažino. Jis tvirtino, kad telefonu nurodymus dėl narkotikų pirkimo perdavė kito nuteistojo prašymu, pats net nesuprasdamas, apie ką eina kalba.
Teisiamųjų parodymus teismas vertino kritiškai,, juos paneigė surinkti ikiteisminio tyrimo duomenys, liudytojų parodymai, užfiksuoti telefoniniai pokalbiai.
Vasario 20 dieną Panevėžio apygardos teismas T. N. pripažino kaltu dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo organizavimo ir skyrė jam 13 metų laisvės atėmimo. Subendrinus su anksčiau skirta ir dar neatlikta bausme, T. N. nelaisvėje turės praleisti 18 metų.
K. G. pripažintas kaltu dėl labai didelio narkotinių medžiagų platinimo bendrininkų grupėje ir nuteistas 11 metų laisvės atėmimo.
Valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusio Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro S. Daunoravičiaus teigimu, šį nusikaltimą išaiškinę Panevėžio kriminalistai padarė labai svarbų darbą. „Narkotikų platinimą organizavę ir bendrininkų grupėje vykdę asmenys nuteisti griežtomis laisvės atėmimo bausmėmis, o į gatves ar įkalinimo įstaigas nepakliuvo keturi šimtai heroino dozių“, – sakė prokuroras.
Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stundžienė (Panevėžys).
Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria patenkino Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro skundą dėl kardomųjų priemonių sušvelninimo keturiems kaltinamiesiems „agurkinių“ byloje.
Joje po ilgalaikio Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrimo buvo sulaikyti nusikalstamo susivienijimo atstovai.
Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo teisėjo sprendimą, kuriuo liepos pabaigoje ginkluoto nusikalstamo susivienijimo nariams S. V., N. T., A. P. ir T. P. vietoj suėmimo buvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės – piniginis užstatas po 30 tūkst. eurų, dokumentų paėmimas bei intensyvi priežiūra 6 mėnesiams.
Prokuratūra nesutiko su tokiu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu ir kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą motyvuodama tuo, kad tokia teismo nutartis nepagrįsta ir prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai tiriant organizuoto nusikalstamumo bylas. Apeliacinis teismas tenkino prokuroro prašymą kaltinamiesiems asmenims skirti kardomąją priemonę – suėmimą.
Nusikalstamos grupuotės nariai kaltinami dėl ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir dalyvavimo jo veikloje, kontrabandos ir neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ginklais, šaudmenimis, rengimosi nužudyti ir nužudymo.
Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.
„Atviroji Rusija“ spausdina konfidencialią Šveicarijos Analizės ir profilaktikos tarnybos (DAP, šiuo metu ji įtraukta į Šveicarijos jungtinę kontržvalgybą) 2007 metų birželio mėnesio ataskaitą.
Joje pasakojama apie Rusijos ir kitų NVS šalių specialiųjų tarnybų ryšius su kriminaliniais nusikaltėliais.
Autoriai bando atsakyti į klausimą, ar specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su ONG (Organizuoto nusikalstamumo grupuotės) tapo „simbioze“, ar kalbama apie „sąveikavimą kartas nuo karto“. Beje, pačiu bendradarbiavimo faktu neabejojama.
Istorinėje pažymoje autoriai primena, kad KGB sąveikai su kriminaliniais autoritetais pradžią davė GULG‘as: politinių kalinių atsirado tiek, kad kilo maištų pavojus. Padėčiai kontroliuoti lageriuose buvo pasitelkiami paprasti kriminaliniai nusikaltėliai, kurie bendradarbiavo su administracija.
Problema smarkiai paaštrėjo sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai iš KGB ir jo pagrindu organizuotų specialiųjų tarnybų buvo atleista 100 000 žmonių. „Atleistieji bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui“, – aiškinama ataskaitoje.
Tuo tarpu pasikeitė kriminalinio pasaulio kultūra – jeigu sovietmečiu egzistavo „įteisinto vagies“ kodeksas, ir svarbiausias nusikaltėlių principas buvo nedalyvauti legalioje veikloje (buvo pripažįstamas tik uždraustas verslas – juvelyrinių dirbinių kontrabanda, azartiniai lošimai ir t. t.), tai nuo to laiko kriminalitetas metėsi į legalų biznį.
Savo ruožtu FSB (Federalinė saugumo tarnyba) ir SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba – vert. past.) „stengiasi kontroliuoti visą Rusijos įmonių veiklą užsienyje“. Paplito veiklos rūšis, kai išeivių iš specialiųjų tarnybų ir banditų aljansas aiškiai susekamas, autorių duomenimis, – tai gamtos išteklių eksportas į užsienį (…).
Vladimiras Putinas minimas šveicarų ataskaitoje du kartus – ryšium su Nord Stream, „Šiaurės srautu“.
Autorių požiūriu, be senos draugystės su Štazi majoru Matiasu Varnigu, Nord Stream AG valdančiuoju direktoriumi, Putinas susijęs su šveicarų prityrusiu įgaliotiniu Ursu Hausheeriu. (…)
Įdomu, kad, žurnalo Focus duomenimis, prieš ateidamas į „Šiaurės srautą“, Ursas Hauseeris buvo įsteigęs daugybę vienadienių firmų Cuge.
Konkrečių pavyzdžių ataskaitoje nėra daug. Antai „Voratinklio“ byla Italijoje, prasidėjusi 2000-jų metų pradžioje, bet nepasiekusi teismo, kaip ir „rusų mafijos“ byla Ispanijoje – dar vienas pavyzdys, kaip, manydami, kad užsiima organizuotu nusikalstamumu, Europos tyrėjai aptiko įrodymus, kad narkotikų prekybos ir iš kitų sunkių nusikaltimų gautų pinigų plovimas glaudžiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir valdžia.
Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Italijos tyrėjo prašymu Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse buvo suimta per 50 žmonių, atlikta 146 kratos, užblokuota 200 banko sąskaitų. Visa tai buvo laikoma nusikalstamos tarptautinės pinigų plovimo organizacijos grandimis.
Išskyrus Semioną Mogilevičių, Borisą Biršteiną ir Grigorijų Lučianskį, ataskaitoje neminimi žmonės, kurių veikla, autorių nuomone, susijusi ir su kriminalitetu, ir su specialiosiomis tarnybomis.
Pateikiami inicialai: pavyzdžiui, „rusas I. R., numanoma, SVR karininkas, turintis daug finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko nuolatinius ryšius su organizuotu nusikalstamumu“.
Inicialai nesutampa su realiais, bet kai kuriais atvejais galima tiksliai nustatyti, kas turimas omenyje. „V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje“, – matyt, čia kalbama apie Umarą Džabrailovą.
Kita istorija apie Šveicarijoje registruotą trąšų prekybos firmą, matyt, su verslininku Viačeslavu Kantoru, kuris daug kartų perregistravo Ženevoje firmą Fimochim SA. Autoriai įtaria, kad ją kontroliavo SVR, o pats Kantorius kontaktavo su Permės nusikalstamomis bendrijomis.
Ir dar vienas atvejis, kai galima nustatyti veikiančiuosius asmenis ir firmas, turinčius sąsajų su numanomu ONG pinigų plovimu per naftos prekybą. 1995 metais Šveicarijoje toje operacijoje dalyvavo Viačeslavo Kirilovo fondas „Rusų kultūrinė iniciatyva“, susijusi su RPC (Rusijos stačiatikių cerkvė – past.), ir UAB „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“. Konfederacijoje buvo tiriama ta baudžiamoji byla – apie pinigų plovimą tiekiant naftą SSSR skolų grąžinimo dingstimi. Pranešimo autorių nuomone, su tuo susijusios specialiosios tarnybos.
Galima sakyti, kad pagrindinis ataskaitos herojus pasirodė esąs Grigorijus Lučianskis. Nordex grupės įkūrėjas – ne tik kriminalinis autoritetas, bet ir devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje tarpininkavęs KPSS (TSKP – past.) lėšų perpumpavimui į Vakarus per fiktyvias KGB–FSB įsteigtas firmas, mano ataskaitos autoriai. (…)
Įdomu, kad su atsistatydinusia dėl skandalo Bank of New York viceprezidente Natalja Gurfinkel buvo pažįstamas ir Dmitrijus Skiginas (jį Monako policija priskiria Tambovo ONG, iš Monako jis buvo išsiųstas), ir, kaip tvirtina Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas, toji pažintis buvo naudojama pinigų plovimui, konkrečiai, per kriminaliteto užgrobtą naftos prekybos kompaniją Soveks (dabar priklausančią Gazprom‘ui ir Lukoil‘ui). Laida „BBC Panorama“ pasiuntė apie tai užklausimą Dmitrijui Peskovui, bet atsakymo negavo.
Apskritai, Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas taip prisimena „nesuardomą kagebistų ir banditų sąjungą“: „Aš visiškai suprantu organišką vieno veiklos stiliaus žmonių ryšį – jie puikiai padėjo vieni kitiems. Iš tų pačių kagėbistų banditai visada pirkdavo informaciją. Ir pirkdavo, ir turėdavo bendrų projektų, kiek man žinoma“.
Kiti liudijimai – ne mažiau išraiškingi.
Peterburgo biznierius, kompanijos „Gefest“ vadovas Michailas Mokrousovas, užsiėmęs bizniu Peterburge nuo 1992 metų ir išvažiavęs į užsienį 2000 metais, prisimena: „Tambovo grupuotė bandė išspausti iš manęs medicinos centro pastatą. Ir tą problemą man sprendė du aukšto rango čekistai (žinoma, už pinigus). Paskui, kai po Manevičiaus Miesto turto valdybos viršininku tapo Grefas, nuomos mokestis verslininkams buvo padidintas 40 kartų, ir tai privedė prie nuosavybės perskirstymo išeivių iš FSB naudai“.
Japonų jakudzos atstovas Kiničis Kamijasu, dirbęs Peterburge dešimtajame dešimtmetyje, tvirtina, kad jo mašiną mieste vairuodavo specialiųjų tarnybų karininkas, ir jis jam buvo pasiūlęs ginklą. Kai pagrindinius Kamijasu partnerius neilgam suėmė, tai su likusiu laisvėje Vladimiru Kumarinu jį taip pat supažindino specialiųjų tarnybų karininkas. (…)
Skyriuje „Priemonės“ Šveicarijos kontržvalgyba siūlo FSB, SVR ir kriminaliteto ryšių monitoringą rengti reguliariai.
Tokį tvirtinimą ginčija susipažinęs su ataskaita Agentura.ru vyriausiasis redaktorius Andrejus Soldatovas: „Dešimtajame dešimtmetyje specialiųjų tarnybų bendradarbiai tikriausiai veikė pagal savo interesus, paprasčiausiai išnaudodami savo tarnybinės padėties galimybes, o paskui jau turėjo veikti pagal įsakymą – bet štai to patvirtinimų dokumente faktiškai nėra“.
Štai kaip į klausimą apie specialiųjų tarnybų ir kriminaliteto sąjungą atsakė Ispanijos tyrimo prokuroras Chosė Grinda (2015 metų rugsėjo 26 dienos interviu autoriui):
– Bylai davė parodymus vienas informuotas šaltinis – Michailas Monastyrskis. Jis pareiškė, kad „rusų mafija“, Peterburgo mafija susijusi su specialiosiomis tarnybomis („Kumarino vadovaujama Tambovo grupuotė buvo sukurta FSB“). Ar tie parodymai jums atrodo įtikinami ir ar manote, kad taip galėjo būti?
– Michailas Monastyrskis davė parodymus dalyvaujant dviem ispanų policininkams, kurie tai patvirtina. Bet Rusijos Federacijos prokuratūra to niekada nepatvirtino. Egzistuoja daug pavyzdžių. Antai, kuris išplaukė neseniai – Aslanas Usojanas, senis Chasanas. Jis buvo didelės kriminalinės organizacijos šefas, ir kaip tik kilo rimtų įtarimų dėl jo ryšių su specialiosiomis tarnybomis.
Bet dalykas dar ir toks, kad policininkai privalo turėti ryšių su organizuotu nusikalstamumu infiltravimo ir tyrimo tikslais. Ir kriminalinių grupuočių lyderiai dažnai nužudomi dėl tos sąveikos. Problema prasideda tada, kai kontaktai su organizuotu nusikalstamumu nukrypsta ne į problemos sprendimą, o kai įvyksta susiliejimas, integracija. Ir visose stambiose pasaulio grupuotėse egzistuoja tas ryšys su policija ar specialiosiomis tarnybomis, kuris orientuotas ne į kovą su korupcija, o į integraciją ir tos korupcijos plėtrą“.
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado
Ne šiaip dešinioji ranka, o kumštis
Čekistų klano Kremliuje patriarchas ir vienas galingiausių žmonių Rusijoje – taip Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygį Viktorą Ivanovą apibūdino naujosios rusų publicistų kartos atstovas Konstantinas Gazė.
Čekistai – tai sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai, po SSRS žlugimo perėję tarnauti į Rusijos slaptąsias tarnybas. Viktoras Ivanovas – vienas iš didelio būrio buvusių Leningrado čekistų, iš to garsiojo ešelono, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje atbildėjo į Maskvą įkandin Putino ir įsigalėjo Kremliuje, slaptosiose tarnybose bei kitose svarbiose valstybės žinybose.
1994 metų pavasarį Putinas tapo Peterburgo vyriausybės pirmininko Anatolijaus Sobčiako pirmuoju pavaduoju. Jis ir pasiūlė į vyriausybės administracinių organų valdybos viršininko pareigas priimti Viktorą Ivanovą, atsargon išėjusį FSB pulkininką. 1998 metų vasarą Putinas tapo FSB direktoriumi, atsikvietė Ivanovą į Maskvą ir patikėjo jam vidinio saugumo valdybos viršininko pareigas.
1999-ųjų pabaigoje Borisas Jelcinas paskyrė Putiną laikinai einančiu prezidento pareigas, o Ivanovas netrukus užėmė Prezidento administracijos vadovo pavaduotojo kėdę. Nuo 2004 iki 2008 metų, tai yra iki prezidento antrosios kadencijos pabaigos, Ivanovas buvo Putino padėjėjas. 2008 metais išrinktasis Rusijos prezidentas Anatolijus Medvedevas jį paskyrė Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi.
Jeigu ne Putinas, Ivanovas taip ir būtų likęs atsargos pulkininku, o dabar išsitarnavo iki generolo pulkininko.
Kremliuje Ivanovą už akių vadino ne tik pilkuoju kardinolu (daug kam ir įvairiuose sluoksniuose taikomas epitetas), bet ir „Bormanu“ – norėdami pasakyti, kad Putinui Ivanovas yra toks pat artimas ir reikalingas kaip kadaise Hitleriui buvo reikalingas jo asmeninis sekretorius Martinas Bormanas. Nuo Ivanovo priklausė, ką ir į kokias pareigas Putinas paskirs (taip pat ir teismuose), ką apdovanos ir kam suteiks malonę. Taikiai derėtis Putinas siųsdavo savo kairiąją ranką – padėjėją Igorį Šuvalovą, o kai reikėdavo paspausti, pagrasinti, reikalo imdavosi dešinioji ranka – Ivanovas.
Ivanovas kartu su Putino patarėju Igoriu Sečinu (irgi iš buvusio Leningrado, bet siejamas su GRU – karine žvalgyba) įstengė reikiamai sustyguoti JUKOS bylą: šerį pradėjęs statyti Michailas Chodorkovskis ilgam atsidūrė už grotų, kompanija žlugo. Ivanovas sutramdė iš valstybės gniaužtų sprūstančius ginklininkus: įsteigė du Kremliaus kontroliuojamus ginkluotės gamybos („Алмаз-Антей“) ir prekybos ginklais („Рособоронэкспорт“) koncernus.
Spausti, grasinti, šantažuoti
Be kitų dalykų, Viktorui Ivanovui ankstyvosios jo veiklos Kremliuje metais priklauso vadinamosios Baškirijos rinkiminės technologijos bendraautorystė: jeigu galimas rinkimų į srities ar respublikos vadovus nugalėtojas Kremliui nepatinka, tai įvairiomis dingstimis jo kandidatūra neįregistruojama arba vėliau registracija panaikinama. Šitaip iš rinkimų buvo pašalinta apie 20 pretendentų, tarp jų į Sočio miesto, Čečėnijos Respublikos vadovų postus.
2002 metais Leningrado apskrities deputatai išrinko Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) nariu Alfredą Kochą – Piterio berniuką, vieną iš valstybės turto privatizavimo programos sumanytojų ir vykdytojų. Bet netrukus Kochas pareiškė atsisakąs senatoriaus kėdės. Kai žurnalistai ėmė klausinėti kodėl, gal staiga praėjęs noras, miglotai atsakė: Noras būti Federacijos tarybos nariu nepraėjo. Praėjo noras kovoti dėl šitos vietos.
Tikrąją priežastį Kochas atskleidė 2015 metų pavasarį, kai Londone vykstančiame viešajame tyrime dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo imta linksniuoti Viktoro Ivanovo pavardę. Pasirodė, ir jis nukentėjęs nuo Ivanovo. Tuometis prezidento patarėjas grasino patupdysiąs už grotų Kocho buhalterę (kūdikį auginančią jauną moterį) pagal mokesčių policijos sufabrikuotą bylą, jeigu jis, Kochas, neatsisakysiąs senatoriaus vietos. Kai tik parašiau pareiškimą – bylą tą pačią dieną nutraukė. Priežastis, kodėl jis vertė mane rašyti pareiškimą paprasta kaip agurkas: jie į šitą vietą buvo numatę Valerijaus Golubevo, KGB atsargos pulkininko, kandidatūrą.
Golubevas nenutyli tarnavęs kartu su Vladimiru Putinu KGB Leningrado valdyboje ir Sankt Peterburgo merijos sekretoriato vadovu tapęs merijos užsienio ryšių pirmininko Putino iniciatyva. Tačiau neigia 1993 metais padėjęs Putinui užimti erdvų butą kapitališkai suremontuotame name, miesto centre (kaip ir savo uošvei bei dar vienam valdininkui); šiuos butus eilės tvarka turėjusiems gauti piliečiams teko apsigyventi priemiestyje.
Nuo 2006 metų buvęs Federacijos tarybos narys Golubevas darbuojasi kompanijos „Gazprom“ valdybos pirmininko Aleksejaus Milerio pavaduotoju. Mileris buvo Putino pavaduotoju Peterburgo vyriausybėje, tai dar vienas į Maskvą atkeliavęs Piterio berniukas, bet skystokas (gyveno kaip šešėlis ir tarnavo kaip šešėlis), gal todėl „Gazprome“ prireikė Leningrado čekistų.
Griaučiai generolo pulkininko spintoje
Kocho kaltinimai Ivanovui dėl šantažo ar TV lakštingalos Vladimiro Solovjovo įtartinai drąsūs priekaištai (2007), kad Ivanovo referentai šmirinėja po teismus ir redaguoja teisėjų sprendimus, – tik nekalti išdykavimai palyginti su tuo, kas buvo pasakyta 2015 metais Londone vykusiame viešajame Aleksandro Litvinenkos žūties tyrime.
Didžiosios Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka, buvęs SSRS ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas, Rusijos prezidento Putino kritikas, buvo nunuodytas radioaktyviojo izotopo polonio-210 preparatu Londone 2006 metų rudenį.
Teisėjui leidus, žiniasklaida pagarsino analitinę pažymą apie tuometį prezidento patarėją Viktorą Ivanovą. Ją surašė JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas būtent Aleksandro Litvinenkos prašymu; pačiam Litvinenkai ją buvo užsakiusi firma „Titon International“, tirianti verslo rizikas. Tą kartą firma konsultavo vieną Vakarų kompaniją, kuri ketino sudaryti stambų sandorį su Ivanovui artima Rusijos valstybine bendrove. Sandoriui pavykus, Ivanovui būtų tekę 10-15 mln. dolerių komisinių.
Štai kas sakoma Šveco dosjė apie Ivanovo veiklą Peterburge 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Būdamas FSB kovos su kontrabanda valdybos vadovu, bendrininkavo su Tambovo organizuota nusikalstama grupe ir padėjo jai užvaldyti Peterburgo jūros uostą. Per šį uostą banditai gabeno iš Kolumbijos gaunamus narkotikus į Vakarų Europą. Kolumbijos narkotikų kartelių pinigai buvo plaunami per Vokietijos-Rusijos kompaniją SPAG, kurios vienas iš keturių steigėjų buvo Peterburgo merijos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Vladimiras Putinas. Ivanovas gavo dalį Peterburgo jūros uoste ir turi ją iki šiol (rašyta 2006 metais).
Susipažinę su „Titon“ pateikta pažyma, kompanijos vadovai atsisakė sandorio su rusais.
Švecas teismui pareiškė, jog Litvinenka galėjo būti nužudytas dėl šioje pažymoje Ivanovui reiškiamų kaltinimų. Pasak jo, Litvinenka pasielgė labai neapdairiai: atidavė pažymos kopiją jį šnipinėjusiam Andrejui Lugovojui. Maskvoje kopija pateko į agento šeimininkų rankas ir pasiekė Ivanovą…
Londono teisme Litvinenkos šeimos advokatas paklausė „Titon“ firmos direktoriaus Dino Etju, ar iš pažymos galima spręsti, kad Ivanovas priklausė organizuotai nusikalstamai grupei ir kad jis, pajutęs pavojų, galėtų nužudyti? Liudytojas atsakė: Taip.
Nieko sau sodininkų bendrijos pirmininkas!
Londone paminėtos kompanijos SPAG veikla nutrūko 2000 metais, kai Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba (BND) susekė vieną Lichtenšteino advokatą, plovusį Kolumbijos narkotikų prekeivių pinigus ofšoriniuose bankuose; šis aferistas buvo dar vienas SPAG steigėjas. Trečias steigėjas – Putino bičiulis Vladimiras Smirnovas, jis vadovavo Peterburge vienai iš SPAG dukterinių bendrovių, kur į pavaduotojus buvo pasikvietęs Tambovo nusikalstamos grupuotės autoritetą Vladimirą Barsukovą (Kumariną).
2000 metais pirmą kartą išrinktas prezidentu Putinas paskyrė Smirnovą Prezidento reikalų valdyboje produkcijos tiekimo bendrovės generaliniu direktoriumi, trumpiau, Kremliaus pagrindiniu tiekėju. Į aukštas viešas pareigas bičiulis netiko dėl SPAG skandalo; Peterburge nepamiršo ir Smirnovo aferų vykdant badaujančio miesto merijos sumanytą programą „Žaliavos į maisto produktus“, dėl ko Putinas vos neišlėkė iš pareigų.
Nuo 2002 metų Smirnovas vadovavo bendrovei „Techsnabeksport“. Šis pavadinimas tūlam nieko nesako, tuo tarpu tai – kompanija, aprūpinanti mažai sodrintu uranu beveik visas branduolines jėgaines pasaulyje ir apskritai valdanti 35-50 proc. pasaulinės branduolinių medžiagų rinkos. Atrodo, Smirnovas ypač mėgsta mainus: tais pačiais 2002-aisiais vėl pradėjo veikti bendra Rusijos ir JAV sodrinto urano perdirbimo programa „Megatonos į megavatus“. Ir žmonos nepalieka: paskyrė kompanijoje vyriausiąja buhaltere. Bet tai – tarp kitko.
Visiems laužant galvą, kaip į Aleksandro Litvinenkos žudikų rankas galėjo patekti retas ir ypač akylai saugomas cheminis elementas, įžvalgiausieji pastebėjo: vienintelis radioaktyviojo izotopo polonio-210 oficialus pardavėjas yra kompanija „Techsnabeksport“ (Tenex), kuriai 2002-2007 metais vadovavo labiau kaip Peterburgo sodininkų kooperatyvo „Ozero“ steigėjas ir pirmasis pirmininkas žinomas Vladimiras Smirnovas.
Kokainas atsirūgo po ketvirčio amžiaus
Kaip žinome, seras Robertas Ovenas 2016-ųjų sausio pabaigoje paskelbė išvadą, kad Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas FSB nurodymu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritarus.
Šių metų kovo 11 d. Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė ilgą interviu su Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi Viktoru Ivanovu. Pokalbiui slenkant prie pabaigos (priešpaskutinis iš tuzino klausimų) žurnalistė pakeitė pokalbio temą:Negaliu nepaklausti apie daug triukšmo sukėlusį procesą dėl Aleksandro Litvinenkos žūties Didžiojoje Britanijoje, kur jūs kaltintas prisidėjimu prie šito nusikaltimo, taip pat ryšiais su Tambovo nusikaltėlių grupuote, kuri 10-ame dešimtmetyje vertėsi narkotikų prekyba ir vieno iš Kolumbijos narkotikų kartelio pinigų plovimu (rodos, visas šis interviu atsirado tik dėl to, kad aukštesnio už Ivanovą žmogaus buvo jam pasakyta: rask kokį netiesmuką būdą ir išsklaidyk įtarimus).
Ivanovas atsakė, jog tai – farsas Rusijos Federacijai, valstybės pareigūnams ir šalies vadovui apšmeižti, viskas nuo pradžios iki pabaigos yra prasimanymas ir melas. Vienintelis tikras dalykas ten yra tai, kad aš iš tikrųjų 1993-1994 metais vadovavau Federalinės kontržvalgybos tarnybai (taip tada vadinta FSB) kovos su kontrabanda skyriui. Būtent tuo metu buvo užkirstas mėginimas įvežti į Rusiją vieną toną kolumbietiško kokaino. (…) Mes tai išaiškinome, atlikome tyrimą, beje, kartu su Europos specialiosiomis tarnybomis.
Visa tona kokaino – retas laimikis! Bet Peterburgo kovotojų su kontrabanda sau priskiriami nuopelnai čia labai abejotini. Rusai žinojo šią didžiulę narkotikų siuntą būsiant gabenamą per Vyborgo uostą toliau į Europą ir turėjo ją … praleisti. Pasak šią istoriją narpliojusio rusų žurnalisto Vladimiro Ivanidzės („Soveršeno sekretno“, 2000), tokiu būdu bendrą operaciją vykdančios Europos specialiosios tarnybos tikėjosi atskleisti siuntos gavėjus. 1993 metų vasarį kroviniui atplaukus į Vyborgą, muitininkams staiga į galvą šovė mintis, kad skardinėse mėsos konservai gali būti perpus su kokainu…
O daugiau Ivanovas neturi kuo pasigirti. 10-ojo dešimtmečio viduryje, žurnalisto Dmitrijaus Zapolskio liudijimu, kokainas Piteryje buvo kaip dantų milteliai; vienu metu Peterburgo naktinių klubų savininkai dengė stalus stiklu ir lankytojai arė takelius nesislapstydami. Belgų žurnalistas Alenas Lalemanas savo knygoje „Organizacija: rusų mafija nuo Antverpeno iki Bruklino“ pasakoja apie savo tėvynainį, įkūrusį Peterburge didžiulį muitinės terminalą, per kurį galėjai gabenti ką nori ir kiek nori. Belgų verslininko partneriai buvo ne kokie banditai (kaip daug kur), o vidaus reikalų valdybos apsaugos tarnybų susivienijimas ir karinio jūrų laivyno bazės ypatingasis skyrius…
Praėjus dviems savaitėms nuo Viktoro Ivanovo interviu pasirodymo, apie toną kokaino prabilo daug įdomesnis pašnekovas – Vladimiras Barsukovas: Aš gerai pažįstu Aulovą iš tų laikų, kai jis buvo kapitonas, ir kai per Vyborgą buvo pervežta pirma tona kokaino skardinėse su konservais. Buvome susitikę 1992-1993 metais, ir jis (kaip supratau) man užsiminė, kad galėčiau imtis kontroliuoti narkotikus. Kas tai kontroliuos, aiškino, tas gaus didelius pinigus. Kas gaus didelius pinigus, tas bus galingas ir mus pašalins arba susodins. Taip ir atsitiko galiausiai, viskas išsipildė.
Barsukovas į žurnalistės rašytinius klausimus atsakinėjo irgi raštu iš garsiojo Maskvos izoliatoriaus „Matroskaja tišina“, kur leidžia dienas nuo 2007 metų. 60-metis Barsukovas kaltinamas nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti. Jis jau pripažintas kaltu dviejose bylose ir nuteistas kalėti 14 ir 15 metų.
Nepraėjo ir savaitė po viešų Barsukovo atviravimų, kai Aulovo pavardė suskambo visoje Europoje. Naujienų agentūros pranešė: Ispanijos nacionalinis teismas nusprendė suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktoriaus pavaduotoją generolą pulkininką Nikolajų Aulovą ir paskelbė jo tarptautinę paiešką.
Tai – Viktoro Ivanovo pavaduotojas, kurį jis pirmiausia pasikvietė tapęs FSKN direktoriumi 2008 metais.
Tai tas pats Aulovas, kuris 1983 metais atėjo dirbti į Leningrado miliciją ir kurį dar kapitonu pažinojo Peterburgo naktinis gubernatorius Vladimiras Barsukovas.
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Atrodo, Teheranas taisosi, ir pasaulio galiūnės JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija panaikins Irano Islamo Respublikai taikomus draudimus, nors dar pagrūmoja pirštu už pastaruosius nusižengimus – pavyzdžiui, ginklų tiekimą Sirijai.
Taip yra dabar, o prieš 30 metų Iranui neteisėtai pardavinėjo raketas tos pačios Jungtinės Valstijos ir tai buvo daroma pasitelkus nusikalstamo pasaulio veikėjus.
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai baigė ikiteisminį tyrimą ir į teismą nagrinėti perdavė baudžiamąją bylą, kurioje Vilniuje gyvenantis 45 metų R. L. kaltinamas neteisėtai gabenęs, laikęs bei rengęsis slapta per Lietuvos valstybės sieną išgabenti labai didelį kiekį – beveik 540 kg – pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių).
Panevėžyje nuosprendį išgirdo 5 vyrai, kuriems Panevėžio apygardos prokuratūra buvo pateikusi kaltinimus dėl prekybos žmonėmis veikiant nusikalstamame susivienijime. Prižadėjus pelningą darbą, keli vyrai buvo išvežti į Vokietiją ir verčiami pardavinėti narkotikus, o keturios merginos, tarp kurių – dvi nepilnametės, vežtos į užsienį dirbti prostitutėmis.
Į teisiamųjų suolą Panevėžio apygardos teisme sėdo 39 metų D. V. ir dvejais metais jaunesnis jo brolis R. V. iš Panevėžio, 34 metų mažeikiškis E. N. , 30 metų tauragiškis D. V. ir 37 metų anykštėnas A. J. Dar du įtariamieji nuo teisėsaugos pareigūnų pasislėpė, jų bylos išskirtos į atskiras.
Patenkinus prokuroro skundą, nuteistajam pataisos namuose teks praleisti 16 metų
Už didelio kiekio heroino bei kanapių gabenimą 12 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas vienos buvusios uostamiesčio nusikalstamos grupuotės narių nuo bausmės vykdymo pasislėpė, tačiau pareigūnų buvo surastas besislapstantis viename iš Klaipėdos viešbučių.
Viešbučio kambaryje kartu su bėgliu buvo rasta beveik 1,5 kg kanapių ir jų dalių bei elektroninės svarstyklės.
Hansas Joachimas Tidgė – Vakarų Vokietijos žvalgas, 1985 metais pabėgęs į VDR.
Būdamas aukštas Vakarų Vokietijos kontržvalgybos tarnybos BFW bendradarbis, specializavosi būtent šnipų iš VDR gaudyme. Jis dirbo žvalgyboje nuo 1966 metų.
Kolegos pastebėjo amžinai prislėgtą jo nuotaiką, alkoholizmą, dideles skolas ir nesugebėjimą įveikti gyvenimo nesklandumų.
Pamažu išsisklaidė nuodingi fejerverkų dūmai. Vien tik Brazilijoje, sako, net dvidešimt tonų jų išmesta į ir taip jau užterštą Žemės atmosferą. Fejerverkinė beprotybė – kas daugiau pašaudys, pasitinkant naujuosius metus, – kasmet vis didėja, plečiasi, nauji rekordai "statomi". Juk naudingas verslas.
Kas mūsų laukia iki kito pakvailiojimo, kai vėl kirsime eglutes ir egles, vieni kitiems siuntinėsime niekam nereikalingas dovanėles (irgi verslas!), skleisime nuodingus dūmus, žalosime paauglius, legalizuosime narkotikus, gersime ir apsirysime (pats pelningiausias verslas!).
2014-ieji bus ne arklio, o tamsių jėgų, kultūros nuosmukio, lietuvių tautos nepaliaujamo nykimo metai. Šviesos tunelio gale dar nematyti. Greičiausiai taip ir uždusime tame tunelyje, nes nuosmukis apėmė visą Vakarų civilizaciją, o mes esame tik mažyčiai jos prievartaujamieji mėgdžiotojai.
Ispanijos teismas pradėjo nagrinėti numanomų Rusijos mafijozų bylą. Jie buvo suimti praėjusį trečiadienį Balearų salose. Tie asmenys kaltinami priklausę organizuotai nusikalstamai grupuotei (ONG) Taganskaja. Pagrindinis įtariamasis Aleksandras Romanovas investavo daug lėšų Maljorkoje.
El Mundo skiria keletą straipsnių Ispanijos policijos surengtai operacijai ir suimtųjų likimui.
Gruodžio 14 dienos straipsnio antraštė skelbė: „Per didelę operaciją prieš Rusijos mafiją sulaikyti 8 asmenys perduoti teismo žinion“. Straipsnis parengtas pagal agentūros Europa Press medžiagas.
CŽV neetatinio bendradarbio Bobo Levinsono istoriją gaubia paslaptis, rašo Corriere della Sera žurnalistas Guidas Olimpio.
Bobas Levinsonas – prapuolęs CŽV agentas. Užverbuotas agentūros vadovybės nesankcionuotoms operacijoms, jis dingo 2007 metais, atsidūręs Irane Kišo saloje. Levinsonas, kuriam dabar 65 metai, ilgą laiką dirbo JAV Narkotikų įstatymo kontrolės administracijoje, paskui FTB, kur sekė Rusijos kriminalo veiklą.
"Kai 1998 metais jis išėjo į pensiją, jis tapo privačiu detektyvu. Ir ne tik, – sakoma straipsnyje. – Jo senas kontaktas CŽV, t.y. pinigų plovimu užsiimančio departamento bendradarbė Ana Jablonski – pasiūlė Levinsonui darbą pagal kontraktą. Jis turėjo skaityti paskaitas, bet iš tikrųjų vėl grįžo į aktyvųjį darbą: jis pradėtas naudoti operacijoms su priedanga. Tai veiklai vadovavo Jablonski ir kai kurie jos kolegos, bet apie ją nebuvo praneša vadovybei“, – tvirtina korespondentas.
"Slammer" operacija – tai informacijos rinkimas iš amerikiečių, atliekančių bausmę kalėjime už šnipinėjimą. Pokalbių su nuteistaisiais vaizdo įrašai, padaryti Amerikos žvalgybos kadrinių bendradarbių, analizavimas padeda suprasti įvykdytų nusikaltimų motyvus ir tai, kaip praėjus kiek laiko, į visa tai žiūri patys nuteistieji.
Ir nors „Slammer“ vaizdo medžiagos lieka įslaptintos, kai kurie interviu fragmentai tapo vieši. Kad ir pokalbis su Maiklu Vokeriu (Michael Walker), kurį užverbavo jo paties tėvas Džonas A. Vokeris-jaun. (John Antony Walker). Tuo momentu, kai buvo suimtas ir demaskuotas, Maiklas Vokeris tarnavo JAV KJP.
Bavarijos Žemės Kriminalinės policijos valdybos (LKA) vadovo Marijaus Huberio (Mario Huber) nuomone, Rusijos mafijos aktyvumas Bavarijoje žymiai pavojingesnis už Italijos mafijos veiksmus.
Italijos tyrėjai nuolat kalba, kad mafija Bavarijoje labai aktyvi ir, be kitų purvinų reikalų, plauna daugybę pinigų. Bavarijos landtage net buvo surenti klausymai šia tema. Marijus Huberis, Bavarijos žemės Kriminalinės policijos valdybos vyriausiasis mafijos bylų tyrėjas, tokius įtarimus atmeta.
Jo nuomone, Bavarija greičiau yra prieglobstis tiems mafijozams, kuriems savo šalyje darosi itin pavojinga. 44-rių metų Bavarijos tyrėjas pasakoja apie tyrimų metodus, apie pasienio bendradarbiavimą, o taip pat apie rusų mafiją, kuri, jo nuomone, žymiai pavojingesnė už italų.
Visai atsitiktinai į rankas pateko Chaviero Rauferio knyga "Didysis mafijų pabudimas". 2006-aisiais metais lietuvių kalba ją išleido leidykla "Alma littera" (į lietuvių kalbą išvertė Galina Baužytė – Čepinskienė).
Iš pradžių buvau nusiteikęs skeptiškai. Ketinau tik pavartyti, atidžiai perskaityti knygos – nė nemaniau. Juk apie mafijos veiklą išleista tiek daug įvairiausio pobūdžio literatūros, kad itin sunku susigaudyti, kuri studija parengta remiantis rimtomis analizėmis, o kuriose – daugiau fantazijos nei rimtų faktų bei įžvalgų.
Taigi norint pradėt skaityti knygą organizuoto nusikalstamumo temomis pirmiausia pravartu susipažinti, kas tai – per autorius. Ir tik įsitikinus, jog autorius yra rimtas analitikas, verta pradėt studijuoti jo veikalą. O laiko tokioms paieškoms, be abejo, beveik nėra…
Ir vis tik bevartant šią dviejų šimtų puslapių knygą atkreipiau dėmesį į autoriaus pastabas, kad didžiosios pasaulio valstybės nūnai visą dėmesį sukoncentravusios į bandymus pažaboti bet kokio terorizmo apraiškas ir tuo pačiu metu pražiopso itin daug ne mažiau pavojingų reiškinių. Pavyzdžiui, jėgų, lėšų ir protų kovai su mafijos struktūromis po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragedijos skiriama žymiai mažiau. Skiriama tiek mažai, kad mafija, remiantis Chaviero Rauferio veikalu "Didysis mafijos pabudimas", pasijuto tarsi visai nebaudžiama.
