patriotizmas

Aktualijos

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Latvija nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį minės 2017-2021 metais. Per penkerius metus planuojama surengti daugiau kaip 800 renginių šalyje ir 70 pasaulio valstybių. Bus švenčiama pagal analogiją: valstybės jubiliejus – kiekvieno šalies gyventojo asmeninis gimtadienis.

Šimtmečio įamžinimo vyksme bus stiprinamos  esančios ir kuriamos nenykstančios vertybės ateičiai, ypatingą dėmesį skiriant regionams, vaikams ir jaunimui.

Valstybės šimtmetis iškilmingai švęsti pradėtas šių metų gegužę per akciją „Apkabinu Latviją“: šalies pasienyje buvo išrikiuota simbolinė  Latvijos dvasingumo sargyba – pasodinti ąžuolai.

2017-2019 metų renginiams iš valstybės biudžeto skiriama 22,3 mln. eurų, arba po 3 eurus kasmet nuo kiekvieno gyventojo. „Brangiausi“ bus jubiliejiniai 2018-ieji: 11 mln. eurų iš biudžeto ir 14 mln. eurų iš kitų šaltinių.

O kokia Latvijos, jau švenčiančios savo  iškilų jubiliejų, kasdienybė?

Patriotizmo mėnuo ir kultūrinio gyvenimo tyrimai

Praėjus devyniems mėnesiams nuo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo, tokį pat valstybingumo dokumentą 1918 metų lapkričio 18-ąją paskelbė Latvijos tautos taryba. Pasitikdama jubiliejinį gimtadienį, Latvija šių metų lapkritį buvo paskelbusi patriotizmo mėnesiu: Nepriklausomybės  akto gimimą susiejo su kita labai reikšmingą tautos istorijos data – Lačplėsio ir Tėvynės gynėjų diena.

Lačplėsio diena – ar žinai, kodėl ji svarbi latviams?

Į šimtmetį įamžinančius darbus pirmiausiai įsijungė kultūros žmonės. Leidykla „Jumava“ patriotizmo mėnesiui paskyrė septintą „Latvijos legendų“ knygą. Valstybės jubiliejaus proga leidėjai supažindina jaunąją Latvijos kartą su šimtu legendinių Dauguvos krašto asmenybių ir įvykių. Pilietiškumo apklausa rodo, kad 60 proc. Latvijos moksleivių pasitiki šalies vyriausybės vykdoma politika, tuo tarpu Lietuvoje – vos 30 procentų (potenciali grėsmė valstybės saugumui, akivaizdus mūsiškės švietimo sistemos elementarių patriotiškumo pradmenų ugdymo trūkumas). Beje, mūsų kaimynų ketvirtokai yra  vieni geriausių skaitytojų pasaulyje.

Ženklus ir kaimynų meninio žodžio kūrėjų įnašas. Trylika žymiausių latvių rašytojų sukūrė romanų seriją apie šimto metų Latvijos istorijos aktualijas ir asmenybes. Pas mus artėjančiam valstybės jubiliejui, deja, nesugebėta parengti nė vieno panašaus kūrybinio projekto.

Tačiau latvius suklusti verčia naujausia kultūrinio gyvenimo analizė. Latvijos universiteto tyrime pažvelgta į tautos vystymąsi 2015-2016 metais. Konstatuota, kad knygų nebeskaito apie 30 proc. visų amžių respondentų; kultūros renginius rečiausiai lanko vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės, ypač vyrai (beje, 45 proc. jų visiškai nebeskaito knygų).

Tačiau Culturelab ir Latvijos kultūros akademijos tyrimas tvirtina, kad pernai šalies gyventojai buvo aktyvūs kultūros vartotojai, jų dalyvavimas kultūrinėje veikloje pranoksta Europos Sąjungos vidurkį. Tokios skirtingos išvados glumina ir pačius latvius: kuris tyrimas yra arčiau tiesos…

Vidutinė alga – per 1000 eurų

Latvijos ekonomikos vystymosi tempai šiemet pranoko pačias optimistiškiausias ekspertų prognozes. „Citadele Index“ vertinimu, ekonomikos augimo indeksas perkopė 50 punktų ribą. Didžiausias proveržis įvyko statybos, gamybos, prekybos ir paslaugų sferose. Tai suteikė pagrindą ekonomikos ir finansų ekspertams tvirtinti, kad kitąmet vidutinė alga Latvijoje viršys 1000 eurų. Centrinės statistikos valdybos duomenys rodo, kad trečią šių metų ketvirtį algos bruto sudarė 925 eurai. Palyginus su tuo pačiu pernykščiu laikotarpiu, atlyginimai padidėjo 65 eurais. Banko „Citadele“ apskaičiavimu, šįmet Latvijoje buvo užfiksuotas didžiausias algų didėjimas nuo 2007 metų.

Nacionalinis Latvijos herojus Lačplėsis – dailininko akimis

Didžiausia vidutinė alga mokama Rygoje – 1041 euras, arba 13 proc. didesnė nei šalies vidurkis. Žemiausias apmokėjimo lygis – Latgalos regione (646 eurai).

Banko „Luminor“ ekonomistas Pėteris Strautinis nurodo, kad darbo užmokesčio didėjimą galima paaiškinti ir pajamų legalizacijos efektu. Jeigu anksčiau  atlyginimai augo sparčiau nei produktyvumas, tai dabartinio veržlaus ekonomikos augimo momentu vidutinės algos didėjimas bemaž atitinka produktyvumo augimą.

Ar šypsosis ministras pirmininkas?

Kitąmet didžiausių atlyginimų pokyčių tikimasi medicinoje – medikų algos padidės 80 proc. Tai tik dalinai pagerins dabartinę tragišką medicinos situaciją. Dažnai mėgstama priminti Vokietijos medikų atlyginimų dydį. Tačiau ne visada pasakoma, kad kiekvienas vokietis kas mėnesį sveikatos apsaugą finansuoja 330 eurų.

Latvijos medicinos žingsnius į ateitį sustiprina Saeimos priimtas Sveikatos apsaugos finansavimo įstatymas, įvedąs valstybės privalomą sveikatos draudimą. Pavyzdžiui, kitąmet nuo planuojamos 430 eurų minimalios algos kas mėnesį į sveikatos draudimą bus atskaičiuojama 4,30 euro, o po dviejų metų šis mokestis išaugtų iki 21,5 euro.

Po vieno interviu ministras pirmininkas Maris Kučinskis sulaukė klausimo: kodėl jis nesišypso? Kaip galima šypsotis, jeigu reikia priimti nepopuliarius, bet perspektyvius valstybės ateičiai sprendimus, kai reikia veikti ne populistiškai, o racionaliai, tikslingai ir ryžtingai. Tik taip veikiant galima pasiekti užsibrėžtų socialinio gyvenimo gerinimo rezultatų. Kitąmet latviai prognozuoja gana veržlų ekonomikos pokytį. Tam vilčių teikia šių metų trečio ketvirčio ekonomikos augimas: jis buvo vienas sparčiausių Europos Sąjungoje.

Šimtmečio loterija

Finansų ministerija ir bendrovė „Latvijas Loto“ pradėjo unikalų projektą – didžiąją šimtmečio loteriją. Jos serijoje bus milijonas bilietų, vieno bilieto kaina – 5 eurai. Laimėjimams skiriama 65 proc. bendros sumos. Šios loterijos metu 2018-2019 metais kiekvienos klasės geriausias absolventas gaus 500 eurų stipendiją.

„Didžiausia Latvijos vertybė yra mūsų žmonės, ir mums ypač svarbu galvoti apie Latvijos jaunimą, kuris mylės, gerbs savo šalį ir kurs būsimajame valstybės šimtmetyje“, – pabrėžė Valstybės prezidentas R. Vėjuonis.

Rygiečio kortelė

2016 metų gegužę Rygos taryba pasiūlė 775 eurų „Rygiečio kortelę“ ne Latvijos sostinės gyventojams. Jos savininkui suteikiama galimybė pigiau lankytis Zoologijos sode, naudotis Rygos viešuoju transportu, nuolaidomis vaistinėse ir kitur. Tačiau kol kas neatsirado nė vieno šios kortelės, kuri yra perpus pigesnė nei rygiečiui, savininko. Beje, „Rygos susisiekimas“ sostinės gyventojams yra išplatinęs beveik 390 tūkstančių tokių kortelių, arba po 5 tūkstančius kas mėnesį.

In memoriam

Gruodžio 10-ąją šalies verslo pasaulį sukrėtė vienos didžiausių Latvijos farmacijos įmonių Olainfarm valdybos pirmininko ir pagrindinio akcininko Valerijaus Maligino mirtis. Sovietmety jis, Latvijos mokslų akademijos darbuotojas, ėmė siūlyti kolegoms pelningus medicinos srities projektus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais platindamas medikamentus, V. Maliginas susikrovė pradinį kapitalą ir 1997 metais už 1,5 milijono eurų privatizavo vieną bankrutuojančią medicinos įmonę. Šių dienų Olainfarm metinė apyvarta pasiekė 110 mln. eurų, produkcija eksportuojama į 50 pasaulio valstybių.

V. Maliginas Latvijos turtingiausių žmonių sąraše užėmė 70 vietą. Jis buvo ir Lietuvos įmonės „Endokrininiai preparatai“ valdybos pirmininkas. 

Latvijos vėliavos

Laukiant Kalėdų

Užsienyje gyvena apie 370 000 Latvijos gyventojų. Latvijos banko duomenimis, pernai užsienyje dirbantys asmenys atsiuntė į savo šalį 615 milijonus eurų. Perlaidos padažnėjo artėjančių Kalėdų išvakarėse. Tačiau trečdalis Latvijos gyventojų pripažįsta, kad po Naujametinių švenčių  teks gyventi taupiau ir susiveržti diržus iki artimiausios atlyginimo dienos kitąmet.

Laukdami žiemos saulėgrįžos ir Kalėdų latviai jau traukė sunaikinti trinką – politinio, ekonominio, socialinio blogio simbolį. Tikėdami, kad kitąmet Dauguvos žemėje bus geriau ir šviesiau gyventi.

2017.12.19; 18:30

Gordijo mazgas

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.

Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.

Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.

Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!

Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…

Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“ 

S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.

O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla! 

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?

Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.

Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.

Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip  keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.

Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.

Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.

Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.

Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…

2017.12.18; 04:41

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šiandien visi sveiko proto socialdemokratai (galima daiktas, toks politinis sveiko proto nusakymas ne vienam pasirodys keistas, nes Rimvydas Valatka pripratino publiką manyti, kad sveiko proto dorybe pasižymi tik liberalai) šnairuoja į Karlo Marxo kadaise išsakytą skandalingą prielaidą, jog proletariatas neturi Tėvynės.

Tačiau, kita vertus, kyla įspūdis, kad ir naujosios konfigūracijos socialdemokratijos pajėgos Lietuvoje, aktualizuodamos socialinio jautrumo prikėlimo iš mirusiųjų statuso užduotį, vengia tautinės tematikos retorikos kaip svetimo užkrato. Labai tikėtina, kad naujieji idėjiniai socialdemokratijos vadai, siekdami išgryninti socialdemokratijos vertybes ir tokiu būdu iš dešiniosios partijos atvirsti į kairiąją, bandydami įtikinti savo pasekėjus, kad toliau bus stengiamasi trūks plyš laikytis duotų programinių priesakų, su paūmėjusiu jautrumu atpažįsta bet kokios pakraipos tuščių žodžių falšą, taigi jaučia kažką panašaus į alergiją ir tokioms spekuliacijoms, kurios padaugina tuščiavidurius ideokratinius užkeikimus tautos tema.

Tikriausiai kalbant būtent apie tokią galimybę andai buvo paleista į apyvarta nesubalansuota iki galo ir didesniu ar mažesniu laipsniu nešvanki ištara, kad neva patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga. Kita vertus, tautos sentimentas yra toks realus dalykas, kurio neįmanoma išsižadėti, apeiti arba nutylėti. Svarbu šioje vietoje būtų suprasti, kad išpilant nešvarų vandenį iš vonios reikia žiūrėti, kad drauge į kanalizacijos vamzdį nenuleistume ir kūdikio.

Jeigu iš tiesų tuščiam burnos aušinimui laiko beveik nelieka, pasakykime trumpai drūtai, kad Lietuva atsidūrė tokioje padėtyje, kai lietuviškoji socialdemokratija net prieš savo valią ir norus tampa tuo laivu, kuris gali dar pabandyti nuplukdyti mus visus į saugią pakrantę, nesudužęs ant pirmosios uolos. Žinoma, kalbame apie teorinę galimybę, tačiau kitais atvejais neturime net teorinio plano visai Lietuvai, gelbstint tautos integralumą.

Kaip atrodo, tokį likimą lėmė vis tik ne žvaigždės, ne kažkokia dangaus kūnų konsteliacija,  o susiklosčiusi nudėmingos žemės politinė inercija šalyje, kur net vadinamoji socialdemokratija kol kas gynė ne dirbančiųjų, profesijos žmonių, tautos daugumos interesus, o liokajiškai patarnavo stambiųjų savininkų užgaidoms. Tačiau jeigu svarbiausia tautos erozijos ir nenormalų savižudišką pavidalą Tėvynės atžvilgiu įgijusios emigracijos  priežastis yra kraupi socialinė atskirtis, tai nieko kito ir nelieka kaip gelbėtis tautai nuo išnykimo visomis įmanomomis tokią socialinę atskirtį mažinančiomis priemonėmis, numatant socialdemokratinius sukurto bendrojo vidaus produkto perskirstymo principus, kuriant realiai teisingesnę Lietuvą.

Drauge norisi palinkėti tokiems socialdemokratams, dabar patikėjus atsinaujimo mitu ir socialdemokratinės valios atstatymo pažadu, nesigėdyti ir drąsiai prisiimti  tautos vientisumo sargų užduotį, nepalikti, nusišalinant, tautinės retorikos tiems žmonėms, kurie gražiausiais žodžiais apie Tėvynės meilę neretai tik dangsto savo egoistinių interesų luošumą. Kas be ko, tokiu atveju socialdemokratai labiau atsakingai turėtų žiūrėti ir į saugumo politiką, vengiant tų dviprasmybių, kai kartais socialinis saugumas priešpastatomas kariniam saugumui, švietimas ir kultūros reikalai – gynybinių pajėgumų stiprinimui.

Anksčiau niekados nebuvęs pernelyg didelis socialdemokratinės teorijos entuziastas, šiandien dėl aptartų priežasčių nuoširdžiai linkiu ieškančiai tikrosios savo tapatybės lietuviškai socialdemokratijai pergalingos sėkmės praktiškai tampant Lietuvos žmonių daugumos partija. O sveikas protas čia be visa ko kito perspėja, kad atsisakiusi patarnavimo ekonominei stambiųjų savininkų mažumai mūsų socialdemokratijai nereikėtų perskubėti pagal naujosios kairės šabloną tampant kitų, šįkart neekonominių mažumų ideologiniu ruporu (tai prasminga būtų palikti, dalijantis atsakomybės našta, liberalų sveiko proto veikimo sferai).

2017.12.17; 02:45

Politinės intrigos

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Ko negali pasiekti, jei ne jogas ar budistas atsiskyrėlis – tampa įkyria idėja. Lašininiai svajoja apie lanksčią taliją ir riestą užpakalėlį, alkanas sapnuoja riebius šašlykus, biednas – apie pinigus ir šiltus namus. Seksualiniam maniakui rūpi tik minkšti moteriškių užpakaliai, apie sveikatą daugiausia diskutuoja ligoniai.

Dieną naktį apie politiką rėkaujam, kai jos nėra. Nepasiligojusios visuomenės politikuoja mažai, valstybės vadovų nepažįsta ne tik klausimėlio runkeliai, bet ir laimingi, normalūs žmonės. Politikavimas visur, iki mažiausių buitinių smulkmenų ir aršūs, nesibaigiantys ginčai apie valdžią visuomet rodo ligą.

Visuomenę „iš apačios” apimančios visuotinės pilietinės akcijos būdingos socialinėms krizėms ir priešrevoliucinei situacijai, kasdienybėje masinis pilietiškumas „iš viršaus” – totalitarinių diktatūrų ženklas. Masiškiausias pseudopilietines isterijas galime stebėti Šiaurės Korėjoje – ten visi patriotai ir valstybininkai.

Pilietiškumas nenormaliai suaktyvėja ten, kur piliečių ir pilietiškumo nėra. Nesusvetimėjusioje aplinkoje pilietiškumas prigimtinis, tylus ir paprastas, todėl dažniausiai pralaimi rėksmingai, suinteresuotai vidutinybei. Kai bendruomenėje įmanoma išgyventi ir pačiam nulemti savo šeimos ateitį – be jokių raginimų, viešų akcijų ir ideologijų gini savo gerbūvį ir valstybės tvarką.

Tikrasis pilietiškumas ateina iš laisvės susikurti gyvenimą, kuriame nereikėtų saugotis gyvenimo, tai ne prievolė aplinkai, o pareiga sau pačiam. Laiptinėje šlapintis negalima ne todėl, kad draudžia taisyklės, piliečiais tapę žmonės gina patys save, nes jie ir yra valstybė ir bendruomenė.

Politika yra būtinybė dėl bendro gyvenimo tartis, menas susitarti ir susitarimų laikymasis. Susvetimėjusioje ir užvaldytoje visuomenėje niekas su tavim nesitaria, vyrauja vaidyba ir verčianti paklusti jėga. Tikros politikos čia nėra, todėl ir pilietiškumas iš principo neįmanomas.

Siekdama bet kokia kaina išlikti, valdžia savo nenorą, nesugebėjimą ar (ir) nesuinteresuotumą spręsti bendro gyvenimo problemas užkrauna visiems. Atsakomybės siaubas, noras išsaugoti status quo užmaskuojamas pilietiškumo imitacijomis, skirtomis baisiam priešui – tikrajam pilietiškumui – žudyti.

Kaltiesiems atsisėdus į teisėjų krėslą atsakomybė už valdžios sugedimą permetama visuomenei. Organizuojamos įvairiausios kovos su korupcija akcijos ir paminėjimo labdaros koncertai, blogybių pasmerkimo piknikai su keptomis dešrelėmis, sočių ponų baliai prieš skurdą, bėgimai prieš patyčias ir blogus įpročius ir kitokios atsakingo gyvenimo simuliacijos.

Nuoširdus ar dirbtinis pilietiškumas. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenė supriešinama į mokesčių mokėtojus ir nemokėtojus, patriotus ir antivalstybininkus, skatinami įtarimai, įskundinėjimas, didinama įtampa ir nepasitikėjimas. Niekada nepavargstantys, paaugliškai hiperaktyvūs neokomjaunuoliai organizuoja vis naujas „akcijas”, kaltųjų paieškas, pasmerkimus. Ruporams klykiant apie toleranciją persekiojami, žeminami kitaip manantys. Pilietiškumo etalonu karūnuojamas skundikas.

Prezidentės tupi peliukų – chunveibinų laidelėse ir fotografuojasi su nacionaliniais patyčių lyderiais. Nuščiuvusi tauta supranta, kad taip reikia galvoti ir gyventi, o tie atgrasūs tipai – pilietiškumo pavyzdys. Tai, kas protinga, darosi netikra, o tai, ko nėra – virsta siekiamybe. Prisijaukintas pilietiškumas tampa lojalumu.

Ir tikrasis pilietiškumas, kuris visada iš principo nelojalus, ieškantis blogybių priežasties, nesuvaidinto visuotinio gėrio ir lygių galimybių, siekiantis tikrų, esminių pokyčių – paskelbiamas antivisuomenišku ir destruktyviu.

Valdant užvaldytą žiniasklaidą ir manipuliacinį “visuomeninį“ transliuotoją tai visiškai nesunku. Norinčių pasitarnauti kiekvienoje redakcijoje nors vežimu vežk – visi nori susidėti dantis, gauti ir grąžinti paskolas. Ir štai, žingsnis po žingsnio kantrybė atlyginama ir tikslas pasiekiamas – visuomenė suskaldyta, supriešinta, bejėgė ir dėl visko pati kalta!

Galima toliau kovoti už permainas nieko nekeičiant ir gyventi po senovei iki begalybės, keičiantis fizionomijoms ekranuose. Imitacijos laimėjo, spektaklis pakeitė realybę, dalyvaukit šokių konkursuose ir likite su mumis. Pilietiškumas miršta, tegyvuoja pilietiškumas!

Kiek mums suplanuoja – tiek ir pragyvensim, už minimumą brangiai pilietiški Lietuvos piliečiai. TSKP suvažiavimai surašydavo, kas bus penkeriems metams. Kiniečiai gyvena ir dirba, galvodami kas bus su jų valstybe po penkių šimtų metų. Mes galvojam, kas bus iki  kadencijos pabaigos.

2017.12.11; 05:05

Videonaujienos

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – pirmoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi” dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos ir visos kitos dalys.

2017.08.03; 19:52

Aktualijos

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis retorinis klausimas jau seniai skamba mano ausyse.

Pagaliau mūsų „pliką“ padangę pradės ginti rimčiau. Puikiai žinome, jog šiuolaikiniame kariniame konflikte dažniausiai laimi ne tas, kuris turi daugiau gyvosios jėgos ar konvencinės ginkluotės , o tas, kas turi pranašumą „ore“, t. y. aviacijoje, priešlėktuvinėje ar priešraketinėje gynyboje. Kadangi Lietuva yra ir jūrinė valstybė, tai dar prisideda ir jūrų pajėgų galia.

Lietuva šiandien tokių pajėgumų neturi ir įsigyti ar sukurti taip pat neišgali, tai turime būti dėkingi savo NATO partneriams, kurie mus remia. Manau, jog JAV žengė šį žingsnį neatsitiktinai, o dėl „Kremliaus karinės galios“ demonstravimo Sirijoje bei Ukrainoje. „Kremliaus virusas“ padaryti Rusiją vėl imperine valstybe užkrėtė ir JAV, kur pagrindiniu D. Trumpo rinkiminiu lozungu tapo „make America great again“.

Panašus noras, kaip ir Rusijoje, tapo rinkiminiu leitmotyvu, kuris ir padėjo laimėti rinkimus. Kurios šalies piliečiai nenorėtų didžiuotis savo valstybe? Mūsų valstybė, karinio potencialo požiūriu yra silpna, todėl mūsų privalumas yra patriotizmas, t. y. noras ir mokėjimas gintis bei ginti savo bei šalies vertybes. Šias vertybes lietuvių tauta gynė ir gina jau per tūkstantį metų, todėl ir  mes jaunajai kartai, privalome jas įskiepyti. Tokia yra mūsų tautos išlikimo kaina.

Valstybė gali išlikti, tačiau tautai gresia išnykimo pavojus. Statistika negailestinga, joje konstatuojama, kad šiemet Lietuvą paliko dešimčia tūkstančių daugiau piliečių nei pernai per tą patį laikotarpį. Galime teigti, jog Lietuvos egzistencijai iškilo grėsmė, todėl skubiai reikia esamą situaciją keisti iš pagrindų, kitaip tikrai neliks nei kam dirbti, nei kam ginti.

Vyresnieji patriotai baigia išmirti, o jaunesnieji baigia palikti mūsų šaly, t. y. bėga kaip „žiurkės“ iš skęstančio laivo. Aš jų nekaltinu, tai mes patys kalti, jog nesugebėjome išsirinkti tokių politikierių, kurie savo darbais įrodytų, kad tarnauja savo tautos ir valstybės gerovei, o ne savo klanui ar kišenei.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Aš nenoriu neigti Lietuvos integracijos į ES ar NATO privalumų, tačiau šis procesas neturi užgožti Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Besidžiaugdami ir būdami euforijoje, nepastebimai užsimirštame, kad čia gyvena mūsų tautiečiai, kurie nori gyventi taip, kaip tūlas vakarų europietis.

Tačiau Lietuvos tauta nėra nei kvaila, nei naivi, kad aklai tikėtų politikierių žodžiais. Dvigubų standartų taikymas, pažadų bei atliktų darbų vertinimas, ir po tokios gyvenimo realybės norisi „užsimiršti“ arba palikti šią „ašarų pakalnę“. Taigi turime, ką turime. Kas toliau? Valdančiųjų reitingai krinta, opozicijos auga. Suprantama, jog sunku būti geru visiems, bet būti geru tik sau ir saviems yra dar blogiau. Išskirtiniai išrinktųjų pažadai tampa eiliniais plepalais, kurie dar labiau stumia mūsų tautą į neviltį.

Tačiau grįžkime prie temos apie priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.

Žinome, jog panašios sistemos yra ar bus dislokuotos Europos šalyse, kurios suteiks daugiau saugumo bei pasitikėjimo savimi.  Įvairių modifikacijų „Patriot“ be JAV turi įsigijusios Vokietija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Jordanija. Naujieji JAV priešraketinės gynybos  kompleksai pradėti kurti Lenkijoje, Rumunijoje ir Čekijoje. Norisi tikėti, jog į Lietuvą pratyboms atgabentas  „Patriot“ kompleksas liktų čia neribotam laikotarpiui.

Lenkija, Lietuva ir kitos šio regiono šalys nejaukiai jaučiasi žinodamos, kad Kaliningrado srityje dislokuotos Rusijos trumpojo nuotolio balistinės, o gal ir kitokios iš sausumos leidžiamos sparnuotosios raketos galėtų būti panaudotos greitos atakos metu.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl Rusija iš viso turėtų prieštarauti dėl „Patriot“, jei pati yra dislokavusi ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300 ir S-400 Kaliningrado srityje – prie pat NATO valstybių sienos?

Šių raketų smūgis į NATO šalių vadavietes, amunicijos sandėlius, oro uostus ir kitus strateginius objektus galėtų trumpam ar visam laikui paralyžiuoti atakuojamų šalių karines pajėgas bei politinę vadovybę. Kad Rusija treniruojasi būtent tokioms atakoms, parodė ankstesnės pratybos „Zapad“, kai Rusija imitavo balistinių raketų su branduoliniais užtaisais smūgį Varšuvai. Kitos šiame regione vykusios karinės pratybos dar kartą įrodė, kad Kremlius vykdo NATO šalių karinių pajėgumų patikrą bei demonstruoja savo „raumenis“.

Suprantamas Kremliaus noras demonstruoti savo jėgą ne tik atgrasymo tikslais, bet ir kaip bauginimo priemonę, ypač, kai pati vykdo agresinę karinę politiką. Nepaisant džiugių naujienų, stiprinant mūsų šalies bei NATO valstybių saugumą bei gynybinius pajėgumus, mane labiausiai jaudina demografinė Lietuvos situacija. Ar dar ilgam mums užteks Lietuvos patriotų? Kitaip tariant, ar išliks lietuviai kaip tauta?  

2017.07.17; 06:00

Aktualijos

Prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neseniai vykusi Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) konferencija Seime atskleidė problemas, susijusias su šios organizacijos veikla.

Po dviejų metų  LŠS švęs įkūrimo šimtmetį.

Trumpai priminsiu, jog šį organizacija buvo įkurta kaip savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.

Sąjunga yra sukarinta organizacija, integruota į Lietuvos gynybinę sistemą. Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. veikusios organizacijos veiklą. Taip įstatyme yra numatyti LŠS funkcijos ir tikslai.

Tik 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymas. 1998 m. pradėtas Sąjungos pertvarkymas, kurio tikslas – LŠS integruoti į šalies gynybos sistemą. Buvo suformuota 10 apskričių šaulių rinktinių. 1999 m. gegužės 11 d. Seime buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymas, o tų pačių metų gruodžio 31 d. Vyriausybė patvirtino nutarimą „Dėl Šaulių sąjungos šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įsigijimo, registravimo, saugojimo, išdavimo, apskaitos ir naudojimo tvarkos“.

2000 m. sausio 12 d. buvo patvirtintas Šaulių sąjungos statutas, o vasario 14 d. organizacija pagaliau įregistruota Teisingumo ministerijoje.

Šauliai priėmę 10 įsakymų:

Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę.

Švieskis ir šviesk.

Stiprink valią ir kūną.

Būk drausmingas ir mandagus.

Gerbk ginklą.

Būk tiesus ir teisingas.

Tesėk žodį.

Būk budrus.

Saugok valstybės turtą.

Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.

Pagrindinis šios organizacijos privalumas yra tas, kad jos nariu gali tapti visi Lietuvos piliečiai nuo 11 metų iki pat senatvės, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties, kurie nori ir gali dalyvauti sąjungos veikloje. LŠS minėdama savo atkūrimo dvidešimtmetį akcentavo, jog sąjungai trūksta šiuolaikinės ideologijos bei vizijos jos sėkmingam egzistavimui.

Bene aktualiausia LŠS problema yra šaulių aprūpinimas individualia ginkluote. Realiausia grėsmė bei atgrasymo priemonė potencialiam priešui yra žinia, jog dauguma piliečių turi ir moka naudotis ginklu. Diskutuojant šia tema aš vis prisimenu seną šveicarišką anekdotinę situacija, kai teisiamas vienas vyras už žmonos nužudymą atsako, kad ją nužudė nelegaliai įsigytu ginklu. Teisėjo paklaustas, kodėl taip pasielgė ir nepasinaudojo legaliai laikomu ginklu, atsakė, jog tas ginklas yra skirtas Tėvynės gynybai.

Moralas peršasi pats. Koks yra gilus patriotizmas, nugalintis individualius jausmus. Lietuvoje per tris dešimtmečius, kai buvo atkurta LŠS, pažanga padaryta labai menka. Manau, jog ši organizacija, turinti išskirtines įstatimines bei finansavimo sąlygas, privalėjo pasiekti bent jau tarpukario laikotarpyje pasiektą lygmenį. Deja, dėl politinės valios stokos bei LŠS buvusios vadovybės nenoro ar nesugebėjimo buvo nueita ne tuo keliu ir „išėjo kaip visada“. Tokiu būdu galime tik apgailestauti, jog mūsų moksleiviai keliauja į rytų kaimynės organizuojamas sukarintas stovyklas, kur mokosi svetimos mums valstybės patriotizmo ir karinių subtilybių. Mes puikiai žinome, jog visada yra žymiai sunkiau perauklėti nei auklėti, nes susiformavę įgūdžiai bei moralinės nuostatos sunkiai pasiduoda transformacijai. Žmogaus brendimo laikotarpiu galime jam įskiepyti bet kokius norimus ir mūsų visuomenei tinkančius moralinius ar fizinius įgūdžius, todėl labai svarbu  yra nepraleisti tinkamo momento ir jaunuolius laiku suorientuoti taip, kad jie būtų patenkinti ne tik savimi, bet ir norėtų gyventi ten, kur gimė ir augo.

Šiam tikslui pasiekti reikia konsoliduoti visą visuomenę. Tik bendromis pastangomis yra įmanoma „įžiebti šaulių žvaigždę“ dar ryškiau švytėti. Turiu vilties, jog naujas LŠS vadas imsis radikalių veiksmų ir padėtis ims gerėti. Pirmas uždavinys turėtų būti LŠS narių aprūpinimas individualia ginkluote bei sukurti tokią istatyminę bazę, kad visi šauliai, turintys teisę įsigyti ginklą, jį gautų. Kuo mažesnė ginklų centralizacija bei koncentracija, tuo mažesnis pažeidžiamumas. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip sakė vienas šaulių sąjungos narys, „kol prie kiekvieno šaulio lovos nebus šautuvo“, tol šaulių sąjunga bus pažeidžiama. Kuo daugiau teisių ir pareigų suteiksime šauliams, tuo didesnę atsakomybę ir pasitikėjimą jie pajus. Lietuvoje kovinių ginklų turi įsigiję apie 50 tūkstančių piliečių, didžiausias kiekis yra skirtas savigynai, kiti medžioklei. Tai būtų didelė parama grėsmės akivaizdoje, jei ši gausybė turėtų savo integracinį planą į šalies gynybą. Dabar tik potencialas, kuris esant reikalui,  galėtų būtų panaudotas. Be abejo, didelę dalį šių ginkluotų piliečių sudaro profesinės karo tarnybos, savanorių tarnybos, šaulių sąjungos, policijos ar kitų jėgos struktūrų atstovai, kurie galimai bus panaudoti dieną X, tačiau kas tą žino?   

Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo dar viena neigiama informacija apie karių apmokestinimą už suteiktas paslaugas tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Nutraukusieji tarnybos sutartį anksčiau numatyto laiko kariai privalo sumokėti visas išlaidas, kurios buvo sumokėtos kario tarnybos metu. Sunku spręsti, kas yra teisus, o kas ne, neisįgilinus į ginčo esmę, tačiau viena yra aišku, kad problema egzistuoja ir jos sprendimai turi būti rasti. Manau, kad darbiniai ginčai turėtų būti sprendžiami ne viešai, o tik tarp darbdavio ir darbuotojo, t. y. tarp kariuomenės ir kario.

Viešumas, kaip paskutinė gelbėjimosi stadija, galimas tik tada, kai kario teisės pažeistos ir visos teisinės gynybos galimybės jau išnaudotos. Absurdiškos aplinkybės suponuoja nepakantumo bei nepasitenkinimo jausmus tiek visuomenei, tiek visai valstybei. Kiekviena neigiama žinia dažniausiai sukelia nepasitenkinimo emocijas. Manau, jog mūsų žiniasklaida ir visuomenė nėra išskirtinės, todėl tiek vieni, tiek kiti daugiau toleruoja negatyvią nei pozityvią informaciją.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai inicijuoja įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Valstiečių atstovai Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas siūlo numatyti, kad žiniasklaida pateiktų mažiausiai 50 proc. pozityvios informacijos, kuri turėtų atsirasti informacinės programos pradžioje arba pirmuosiuose puslapiuose.

Juokingai atrodo šių politikų bandymai apriboti žiniasklaidą teikti negatyvią informaciją ar procentais nustatyti jos ribas. Ketinimai gal ir geri, bet tendencijas nustato rinka, t. y. paklausa.

Pabaigoje norėčiau pabrėžti, jog dar daug problemų turime tiek viduje, tiek vykdant užsienio politiką, tačiau neklysta tik tas, kas nedirba, o darbo tikrai daug. Tik susitelkę ir vieningi mes būsime stiprūs.

2017.07.10; 09:13

Aktualijos

Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas. 

Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.

Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.

Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.

Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.

Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.

Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.

Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.

Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.

Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.

Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.

Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.

2017.06.12; 05:00

Videonaujienos

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą ištraukų iš filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbos, pasakytos gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų ramovėje.

Tądien surengtos diskusijos „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ metu filosofas Krescencijus Stoškus retoriškai teiravosi, kokia mūsų gyvenimo prasmė, jei lietuviai išsivaikšto kaip bastūnai, jei manome, jog laisvė – tai daryti, ką noriu, jei kalbame tik apie globaliąją Lietuvą, o apie lokaliąją Lietuvą – nė nesusimąstome?

video
play-sharp-fill

2017.05.28; 07:39

Aktualijos

Neseniai praėjusios šventės dieną LRT žurnalistas Juras Jankevičius paskelbė gatvėse užkalbintų praeivių atsakymus į klausimą, ką jie žino apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atsakymai pribloškė: pasirodo – jie nieko apie ją nežino. Nei bū, nei mė. Kalbėjo nesąmones, painiojo su Vasario 16-ąją.

Ir tokie žmonės rudenį rinks Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tokių žmonių, drįstu sakyti, dauguma. Tad nesunku įsivaizduoti, ką išsirinksime.

Continue reading „Rusijai jie tikras lobis” →

Politinės intrigos

Žiūriu ir netikiu savo akimis: TS – LKD surengtame seminare “Prarasto laiko beieškant: kokių galimybių neišnaudoja Lietuva?” dalyvavo ir VU TSPMI docentė dr. Nerija Putinaitė. Ne tik dalyvavo, bet ir kalbą pasakė – apie švietimo srities problemas.

Konservatoriai – krikščionys demokratai elgiasi teisingai, analizuodami, kokių darbų per pastaruosius kelerius metus, būdami valdžioje, neatliko socialdemokratai. TS – LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis visiškai teisus pabrėždamas, jog Lietuva socialdemokratų valdymo metu, „žinodama savo svarbiausias problemas, didžiausius trūkumus, turėdama aiškius namų darbus, galimybes, deja, niekur nepasistūmėjo“.

Continue reading „Sudėtingos prarasto laiko paieškos” →

Aktualijos

Gynybos Paramos Fondas, kartu su Pulkininkų Asociacija ir Nacionalinio Saugumo ir Gynybos Komitetu, kviečia į konferenciją: „Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“.

Pagrindinis konferencijos tikslas – išskirti pagrindinius saugumo iššūkius regione ir apsvarstyti galimus jų sprendimo būdus, kartu įtraukiant Lietuvos nevyriausybines organizacijas, valdžios institucijas ir tarptautinius veikėjus.

Continue reading „„Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“” →

Politinės intrigos

Lietuvai yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, būtų labai svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą.

Tačiau vyksta priešingai – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. 

Continue reading „Vilniaus Forumas: telkimės tautos ir valstybės idėjai ginti” →

Politinės intrigos

Garis Kasparovas: Echo Moskvy – ideali aikštelė valdžiai svarbiausioms idėjoms įdiegti į masinę liberalią sąmonę

Labai susidomėjęs pasižiūrėjau Valerijaus Balajano filmą „Chuizmisterputin“, kuriame smulkiai nušviesti konkretūs Putino praeities Piteryje faktai, kaip sakoma, „slaptažodžiai, susitikimų vietos, vardai“.

Continue reading „Lietuviškasis kontekstas: kodėl Garis Kasparovas kritikuoja Echo Moskvy” →

Aktualijos

Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?

„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.

Continue reading „Rusija, visai to nenorėdama, skatina priešintis” →

Politinės intrigos

Kovo 31-ąją dalyvavau politiko, verslininko, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovo Ramūno Karbauskio spaudos konferencijoje. Iš pirmųjų lūpų knietėjo išgirsti, kuo R.Karbauskį supykdė konservatoriai, ypač konservatorių lyderis Andrius Kubilius.

Nesigailiu dalyvavęs minėtoje spaudos konferencijoje. Dėkoju portalui alkas.lt, spaudos konferencijos išvakarėse paskelbusiam sensacingą pranešimas, girdi, „R. Karbauskis pradeda teisminį procesą prieš A. Kubilių“.

Dabar susidariau išsamią nuomonę, kodėl R.Karbauskis įsižeidė. Ogi rengdami „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“ konservatoriai jį priskyrė Kremliaus sąjungininkams. Politiko ir verslininko R.Karbauskio įsitikinimu, konservatoriai meluoja, jo pavardę įtraukę į Kremliui palankių jėgų sąrašą. BNS konferencijų salėje ponas R.Karbauskis gerą pusvalandį aiškino, kodėl tokie konservatorių vertinimai – šmeižikiški.

Continue reading „Kodėl nepatinka Ramūno Karbauskio pozicija” →

Fotoreportažai

Spalio 3 d. Mokslų Akademijos mažojoje salėje įvyko akademiko Zigmo Zinkevičiaus naujos knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas” sutiktuvės. Labai daug žmonių norėjo įsigyti šį Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidinį, susitikti su autoriumi, inteligentijai, pedagogams, humanitarams puikiai pažįstamu. Akademikas Z.Zinkevičius yra dėstęs tūkstančiams studentų (taip pat ir šių eilučių autoriui) .

Daugelis iš jų jau seniai išėję į užtarnautą poilsį, augina anūkus, o jų profesorius vis dar dirba, rašo ir leidžia knygas, darbštumu ir darbingumu stebindamas kiekvieną.

Renginiui vadovavo LMA tikrasis narys prof. Eugenijus Jovaiša, apie visuomenei pristatomą knygą ir jos autorių kalbėjo LMA narys prof. Algirdas Sabaliauskas (buvęs Z.Zinkevičiaus studentas), LMA tikrasis narys prof. Bonifacas Stundžia, leidybos centro redakcijos vedėja Irena Stankevičienė, ir visi jie džiaugėsi, kad akademikas parašė tiek daug labai vertingų mokslinių veikalų. Iš paties Z.Zinkevičiaus žinau, kad prie rašomojo stalo jis praleidžia  daug valandų, nes nepavargsta, nes be darbo blogai jaučiasi, o daktarai dirbti nedraudžia.

Knygos aš dar nebaigiau skaityti, bet esu skaitęs beveik visas Z.Zinkevičiaus knygas,  todėl keliais sakiniais drįstu palydėti naujausios akademiko knygos  sutiktuvėse padarytas nuotraukas ir, svarbiausia, paskelbti paskutinį autoriaus teksto puslapį.

Nežinau nė kaip jį pavadinti. Tai mūsų dienų patriarcho testamentas, priesakai lietuvių tautai, raginimai, kaip turėtume gyventi šiandien, ateity, kad neišnyktume. Sunykome, bet dar neišnykome, dar galėtume išlikti, jeigu neatsisakytume tautinės valstybės modelio, jeigu tautos sąvokos nesutapatintume su pilietinės visuomenės sąvoka, jeigu neniekintume lietuvių kultūros, jeigu apdairiai sektume Vakarais, jeigu būsime kritiški jų įtakai, iš jų imsime tik tai, kas mums naudinga, jeigu griežtai atmesime sovietinio kosmopolitizmo apraiškas, jeigu į mokyklų programas grąžinsime Tėvynės meilės ir patriotizo ugdymą, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą, jeigu išsirinksime valdžios vyrus ir moteris, kurie „zuikio žvilgsniu” nesidairys į kaimynus, neatsiprašinės už nebūtus nusikaltimus, jeigu nesižemins; jeigu neniekinsime Bažnyčios, jeigu „visomis išgalėmis sieksime sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą”, jeigu pagerinsime demografinę padėtį…

Tas paskutinis puslapis be pakeitimų turėtų būti perkeltas į visų Lietuvai, lietuvių tautai tarnaujančių judėjimų, visuomeninių organizacijų, partijų, vyriausybių, prezidentų programas. Ir ne tik perkeltas. „Apmąstydami savo tautos praeitį, turime galvoti apie jos ateitį. Reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti – kas silpnina”, – rašo autorius. Šiomis mintimis, neabejoju, persunkta visa knyga. Todėl ji turėtų būti prieinama visiems visuomenės sluoksniams, ypač moksleiviams, studentams, pedagogams.

Abejoju, kad taip ir atsitiks. Knygą graibstė visi, kurie buvo atėję į jos sutiktuves. Tačiau jie – buvę akademiko studentai, kolegos, vienminčiai. Ne jiems ši knyga reikalingiausia, o tiems, kurie nežino, kas yra Z. Zinkevičius, kokia Lietuva buvo praeityje, kodėl ji sunyko, kodėl šiandien lietuvių tautai iškilę mirtini pavojai. Tokių – beveik  nežinančių Lietuvos istorijos – labai daug, pavojingai daug. O šioje knygoje jie rastų viską, visą Lietuvos, lietuvių tautos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nedaug tokių knygų turime: nuo baltų vardo ir seniausių žinių apie juos – iki Sąjūdžio, Baltijos kelio, Kovo 11-osios.

Bet ar ji tuos mažai žinančiuosius  pasieks? Ypač todėl, kad pačioje knygos pradžioje parašyta:

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas – parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Kodėl tokie drakoniški reikalavimai knygai, kurios leidimą finansavo Gražutės Sirutienės fondas (Santa Monika, Kalifornija, JAV)? Kiekvieno autoriaus svajonė – kad jo knyga būtų skaitoma, cituojama, kopijuojama ištisai ir dalimis, eitų iš rankų į rankas mokyklose, universitetuose, kaimo bibliotekose. Negalima! Esu buvęs knygų leidėjas, šį tą žinau apie autoriaus ir leidėjų teises, ir vis tiek  toks drakoniškas draudimas mane nemaloniai stebina. Pelnas, pelnas, ir dar kartą pelnas! Pelnas bet kokia kaina! Minėtas fondas, man regis, ne to siekė.

Kitą dieną toje pačioje salėje, bet jau kitame renginyje akademiko paklausiau: koks jo knygos tiražas? Jis nežino. Jam pasakyta: knygų bus tiek, kiek reikės. Ar galiu aš internete paskelbti paskutinį knygos puslapį? – klausiu. Skelbkite ką norite, – atsakė knygos autorius. Deja, turėčiau nemalonumų.

Knygų tikrai nebus tiek, kiek reikia. Nes reikėtų jų daug, dešimčių tūkstančių: visoms mokykloms, visoms bibliotekoms, visiems televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus „Klausimėlio” herojams, visiems ministrams ir Seimo nariams, visoms partijoms, ypač Lenkų rinkimų akcijai, visiems istorikams, niekinantiems Margirį ir partizanus, Basanavičių ir Smetoną, klastojantiems Mindaugo laikų dokumentus (apie tai kitą dieną toje pačioje salėje kitame renginyje kalbėjo dr. Algimantas Bučys ir akademikas Z.Zinkevičius, artimiausiu metu paskelbsime).

Labai daug kam reikėtų Z.Zinkevičiaus knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas”, bet bus daug ir tokių, kurie pasirūpins, kad ji nepasklistų taip plačiai, kaip privalėtų. Todėl, autoriui leidus, skelbiu bent paskutinį autoriaus teksto puslapį, kurį pavadinčiau mūsų dienų patriarcho testamentu, priesaku lietuvių tautai, raginimu niekuomet nepamiršti, kad esame lietuviai – garbingų protėvių palikuonys!

———————————————

Apmąstydami savo tautos praeitį…

Apmąstydami savo tautos praeitį, turime galvoti apie jos ateitį. Reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti – kas silpnina. Nereikia žavėtis tokiomis neva „moderniomis” pažiūromis, kaip tvirtinimas, jog šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau esąs pasenęs, kad tautos sąvoką reikią sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ir panašiai. Prieš akis turėkime didžiojo lietuvių tautos mąstytojo Vydūno žodžius, kad tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą.

Reikia kovoti prieš tendenciją niekinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, savęs nuvertinimą. Lietuva – tai lietuvių tautos valstybė.

Apdairiai sekime Vakarais, būkime kritiški jų įtakai. Imkime iš Vakarų tik tai, kas mums naudinga. Nebeždžioniaukime kaišiodami į savo kalbą angliškus žodžius, ypač venkime jų tuo atveju, jeigu turime toms pačioms sąvokoms reikšti gražių lietuviškų žodžių.

Reikia griežtai atmesti sovietinio kosmopolitizmo apraiškas. Tai – tautos vėžys.

Reformuodami švietimą jokiu būdu nesitenkinkime jo išviršinių formų kaitaliojimu, bet žiūrėkime mokymo turinio. Reikia grąžinti į programas Tėvynės meilės ir patriotizmo ugdymą, tokias sąvokas kaip tautiškumas ir lietuvybė, kurių negali pakeisti pilietinė visuomenė. Lietuvių tautai išnykti pavojus nebegrės tik tuo atveju, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas mūsų mokyklose ir per žiniasklaidą yra reikalingas kaip oras.

Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis!

Sudrauskime Bažnyčios niekintojus. Neužmirškime, kiek daug ši institucija nusipelno bolševikų okupacijos laikais siekdama išlaikyti lietuvybę ir dorą.

Turime visomis išgalėmis siekti sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą. Tai – pirmaeilis uždavinys, nuo kurio daug priklausys mūsų tautos ir valstybės ateitis.

Būtina pagerinti demografinę padėtį, imtis priemonių, skatinančių gimstamumo didėjimą ir emigracijos stabdymą.

Svarbiausia – niekuomet nepamirškime, kad esame lietuviai – garbingų protėvių palikuonys!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.06

Aktualijos

Ar skaitėte Viktorijos Daujotytės publikaciją "Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo", paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Metai" skyriuje "Svarstymai"? Jei neskaitėte, primygtinai rekomenduoju susirasti žurnalą "Metai" (2013-ieji, Nr. 8 – 9), ir susipažinti su straipsniu.

Minėta rašytojos, literatūrologės, profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės V.Daujotytės esė – ilgoka. Šių dienų akimis žvelgiant, tokios apimties rašinius mažai kas atidžiai perskaito nuo pradžios iki galo.

Tačiau perskaityti verta, nes tai – atidus, gilus žvilgsnis į šių dienų aktualijas. Aptariami svarbiausi, aktualiausi klausimai, pradedant Europos Sąjungos perspektyvomis ir baigiant Lietuvos santykiais su ES. Rašytoja, profesorė, literatūrologė V.Daujotytė geranoriškai, bet kritiškai, iš visų pusių analizuoja nūdienos prieštaravimus, nesusikalbėjimus, trintis.

Continue reading „Viktorijos Daujotytės publikacija – verta rimto dėmesio” →