Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.

Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.

Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą  Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos  klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai  skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.

Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.      

Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?

Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė,  savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.

Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias,  dėl savo  gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi  L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai   tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.

Antrankiai

Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.

Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo   bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė  neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog  reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu  būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis  nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti  ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).

Knygos "Tikroji Daktarų istorija" virselis
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ virselis

Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į  kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su  garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.

H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.

Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?

2019.11.20; 15:04

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje dalyje padariau prielaidą, kad visą Garliavos istoriją kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos. Todėl tiek daug lavonų atsirado pradėjus lįsti viešumon pedofilijos skandalui.

Žinoma, galima, galbūt, būtų apsieiti ir be užsienio spec. tarnybų, visas žudynes paaiškinti ir tuo, kad vietiniai pedofilai kažkuo nepasidalino arba atsirado liudininkai šantažuotojai. Tik labai jau profesionaliai atliktos žmogžudystės ir jų daugoka. Vien pedofilija tai sunku paaiškinti. Juk kažkas kažkokiu tikslu turėjo fiksuoti pedofiliją. Jei verbavimui – suprantama. O dar kokiu tikslu? Šantažuota siekiant praturtėti? Tokie paprastai masinėmis žudynėmis nerizikuoja.

Atrodo, galutinai išsiaiškinau, kad 2013 m. rugpjūtį jokio teisinio pagrindo Laimutei Stankūnaitei ir mergaitei perkelti į kitą valstybę pagal liudytojų apsaugos programą nebuvo, kitaip tariant, įvyko arba nusikaltimas, arba kažkas kita.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ 2013 m. rugpjūčio pabaigoje pranešė, kad valstybės saugoma liudytoja L. Stankūnaitė kartu su mažamete dukra išvyko iš Lietuvos, svetimoje valstybėje ji gyvens kita pavarde, dar Lietuvoje išmoko jai sukurtą naują biografiją.

2014 sausio 5 d. portalas 15min.lt rašė. „Premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, jog valstybės saugomos Laimutė Stankūnaitė su dukterimi yra išvykusios iš šalies. „Kiek aš turiu informacijos, tikrai yra išvykusi, kur – atsakymo nebus. Buvo pasakyta, sveika, gyva, lanko mokyklą ir taip toliau“, – per Vyriausybės valandą sakė A.Butkevičius. Prieš išvykdama L.Stankūnaitė sakė, jog šiam žingsniui pasiryžo dėl to, jog nei ji, nei jos dukra Lietuvoje negalės normaliai gyventi. Beje, dar 2013 m. kovo 15 d. L.Stankūnaitė socialiniame tinkle „Facebook“ buvo išplatinusi vaizdo įrašą, kuriame pareiškė nepasitikėjimą savo apsauga ir paprašė žmonių pagalbos, nes baiminosi net dėl savo gyvybės.“

Saugomas žmogus gali bijoti dėl savo gyvybės tik vienu atveju: jei jis labai pavojingas saugotojus paskyrusiems ir jis tai žino. Ir jokia kita mintis neateina į galvą, išskyrus tai, kad jis buvo pedofilijos liudininkas. Čia – tarp kitko.

Kiek man žinoma (ačiū kolegai Leonui Merkevičiui), vienintelis daugiašalis susitarimas dėl eksteritorinės liudytojų apsaugos, prie kurio prisijungė ir Lietuva, buvo 2012 m. gegužės 24 d. Štiržine (Štiřín, Čekija) pasirašytas Susitarimas dėl bendradarbiavimo liudytojų apsaugos srityje. Jį pasirašė 9 valstybės: Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Rumunija,  Slovakija, Slovėnija, Lenkija.

Lietuva susitarimą ratifikavo 2014 m. spalio 21 d., taigi, praėjus daugiau nei metams po paskelbimo apie motinos ir mergaitės perkėlimą apsaugai į kitą šalį.

Tad 1993 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje valstybės apsaugos saugomos liudytojos L. Stankūnaitės su dukterimi perkėlimas į kitą valstybę saugoti, kaip liudininkę, dar neturėjo jokio teisinio pagrindo. Bet pasiryžimas tokiam, atrodytų, neteisėtam veiksmui verčia galvoti, kaip pavojingos jos buvo Lietuvoje jų saugotojams.

Slaptieji agentai tamsiais akiniais

Be to, pagal paminėtą Susitarimą už jų apsaugą per penkerius metus nuo Susitarimo ratifikavimo pradžios Lietuvai tektų susimokėti apie 150 000 eurų.

Pagal mano versiją pirmojoje dalyje, didžiausia tikimybė, kad, padedant Rusijos spec. tarnyboms, jos buvo išgabentos į  Rusiją, kurioje, kaip rašė „Lietuvos rytas“, gyvens kita pavarde ir dar Lietuvoje išmokta nauja biografija. O gal dar ir plastinės veido operacijos joms bus padarytos.

Kita vertus, išgabenimas į Rusiją pats savaime nėra kriminalas. Žmogui, jo paties noru, gal net su pasirašytu raštišku prašymu, nuperkamas bilietas, jis įsodinamas į transporto priemonę, tarkime, į reisinį lėktuvą, Rusijoje aerouoste prie lėktuvo jį pasitinka draugiški vyrukai, jau sutarę dėl to, ką sakė „Lietuvos rytas“, ir – viso gero. Juk turi teisę Lietuvos pilietis, jei jis, kaip sakė L. Stankūnaitė prieš išvykdama, „negali Lietuvoje normaliai gyventi“, o kita šalis jį mielai priima, suteikia jam savo pilietybę, suranda normalų darbą ir t.t., amžiams palikti Lietuvą.

Tik kam buvo skirti visi tie vieši mūsų Temidės žaidimai su „liudytojų apsauga“ kitoje šalyje, man kol kas lieka mįsle arba kvailyste. Na, sakytų ji, Temidė, panoro išvykti ir išvyko, padėjome išvykti, net neminint šalies, į kurią išvyko, prievartos mes juk negalėjome pavartoti. Juk ji tėra liudytoja, ne įtariamoji.

Rusijos mafija

Kitas reikalas, kad Rusija yra šalis, kurioje, kaip sakė draugas Josifas Stalinas, „Есть человек — есть проблема, нет человека — нет проблемы“ („Yra žmogus, yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos“). Kokia reali ateitis Rusijoje gali laukti tų žmonių, ar gyvi jie iki šiol, palieku skaitytojų fantazijai.

Man tik be galo gaila niekuo nekaltos Lietuvos mergaitės.

2019.11.14; 05:55

Kastytis Stalioraitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pastaruoju metu internete platinamame 2012 m. gegužės 17 d. vaizdo įraše Vytautas Landsbergis tik tik išplėšus mergaitę iš globėjos rankų retoriškai paklausė, kuriam tikslui reikėjo tai daryti, jei pedofilijos nebuvo.

Papildomas klausimas, įrodantis, kad pedofilija greičiausiai buvo, iškilo po to, kai Rusijos spec. tarnybos su mūsų Temidės pagalba skubiai motiną ir mergaitę išsigabeno, didžiausia tikimybė, į Rusiją. Kuriam tikslui reikėjo tai daryti?

Aš darau prielaidą, kad visą šią istoriją kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos. O kaip gi, ar gali būti toms tarnyboms didesnis džiaugsmas, sužinojus ir užfiksavus, kad koks nors Lietuvos teisėjas, prokuroras, miesto meras ar VSD darbuotojas – pedofilas, ypač, jei užčiuoptas net organizuotas pedofilų būrelis. Klasika šantažui ir verbavimui.

Bet Drąsiaus Kedžio dėka pradėjus tam reikalui lįsti į viešumą, teko ryžtis net žmogžudystėms, kad galimi įtariamieji ir liudininkai tylėtų.

Tam tikra prasme joms iš tiesų Rusijoje saugiau. Vakarų šalyse šmirinėja milijonai uždarbiaujančių lietuvių ir turistų, todėl tikimybė, kad jos bus atpažintos, o tai pasiektų ausis tų, nuo kurių saugomos, žymiai didesnė.

Tačiau svarbiausia, kokiu teisiniu pagrindu remiantis jos buvo išgabentos. Tokio eksteritorinės Lietuvos piliečių apsaugos būdo nerasite mūsų įstatymuose (bent jau aš neradau). Vienintelis man žinomas teisės aktas, numatantis eksteritorinę asmens apsaugą nuo smurtautojų – Europos Tarybos (Stambulo) konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos. Bet Lietuvoje ši Konvencija iki šiol neratifikuota, o ir pasirašyta ji buvo 2013 metų birželį, jau gerokai po to, kai motina ir dukra buvo „užslaptintos“.

Neringa Venckienė atvežama į teismą. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Jei tiesa, kad motina ir dukra atsidūrė Rusijoje, tai būtų labai blogas precedentas, galintis ir ateityje leisti tokiu būdu „saugoti“ mūsų nusikaltėlius šalyje, neskubančioje išduoti savų valstybėms, kuriose padarytas nusikaltimas. Tarkime, šiandien atsirado neabejotinas pagrindas įtarti motiną bendrininkavimu pedofilijoje. Ir ką, Rusijos spec. tarnybos išduos ją Lietuvai?

Mano nuomone, klausimas, ar leistina mūsų Temidei tokiu būdu „bendradarbiauti“ su nedraugiška šalimi, yra labai aktualus. Nesuprantu, kodėl iki šiol tyli teisininkai.

Bet įdomiausia tai, nuo ko yra saugomos motina ir dukra. Jei atmetame pedofilijos dalyvius ir liudininkus, kurie, jei tokie buvo, jau aname Pasaulyje, o mūsų Temidė tvirtina, kad pedofilijos visoje šioje istorijoje iš viso nebuvo, tai nuo ko jas saugoti? Gal komentatoriai galėtų pasvarstyti, padiskutuoti? Gal ji atsitiktinai sužinojo mafijos paslaptis? Man trūksta fantazijos. Daugiausiai, ką galiu sugalvoti, tai saugojimas nuo liudijimų Lietuvos teisme.

FSB emblema

Akivaizdu, kad kol nepaneigtas galimas pedofilijos faktorius, kol neišaiškinti žmogžudysčių motyvai, teisingumas nebus. Niekas juk netrukdo prokuratūrai kreiptis į žinančius, kur yra motina, ir iškviesti ją trumpam liudyti su saugumo ir neliečiamybės garantija. Kartu išnyktų viešojoje erdvėje spėliojimai, kad, galbūt, jos jau „patvarkytos“.

2019.11.12; 04:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Apie blogą analogijų taikymo praktiką, vertinant skirtingus reiškinius, andai jau esu kalbėjęs, tąkart bandęs įrodyti, kad užsižaidimas analogijomis įsivyrauja kaip tik tada, kai pritrūksta dėmesio ir susikaupimo, kai vardan neteisingai suprastos mąstymo ekonomijos, taupant laiką ir energiją, nueinama lengviausiu lėkšto apibendrinimo keliu, pražiopsant tai, jog gyvenimas kartas nuo karto pateikia naujus iššūkius, sukuria situacijas, kurių unikalumo nesugebėsime įžvelgti žiūrėdami į įvykius ,,senomis akimis”, be išlygų pasitikėdami jau susiformavusiais refleksais https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma.  

Žodžiu, toks nekritiškas analogijų taikymas gali atsirasti dėl neįsisąmoninto sąmonės automatizmo, mąstymo inercijos, slinkimo reiškinių paviršiumi, pasiduodant išorinio panašumo žabangoms. Tačiau šįkart noriu atkreipti dėmesį į piktnaudžiavimą analogijomis, kai, siekiant diskredituoti kokį nors reiškinį, sąmoningai nurodomas blogas pavyzdys kaip neva labai panašus į gretinamąjį. Štai tokios piktavališkos redukcijos į blogą pavyzdį atvejis šiandien iškyla mums prieš akis, kai matome bandymus įpirši nuomonę, kad neva žmonių pasipiktinimas dėl institucijų vykdomo šeimų užpuolimo, įsisiūbavę protestai prieš neteisėtą vaikų grobimą labai primena liūdnus Garliavos įvykius.

Nesunku pastebėti, tokių nesugretinamų, kaip šiuo atveju, įvykių gretinimas atsiranda ne dėl įprasto paviršutiniškumo ir išsiblaškymo, o greičiau  dėl  piktavališkų vieno ar kito veikėjo su nešvankumo išvarža užmačių diskredituoti pilietinio sąmoningumo pasireiškimą, suniekinti savo orumą stojusius ginti žmones.

Nežiūrint atskirų niuansų, Garliavos istorijos varomoji jėga buvo banditų keršto akcija, nukreipta prieš principingą teisėją. Savo ruožtu Lietuvos žmonių, žurnalistų, o ypač Tėvų forumo susitelkimas, ginant šeimos vertybes, yra širdį glostantis pavyzdys, kviečiantis įsisąmoninti faktą, kad mūsų  tauta yra gyva ir lemiamais momentais sugeba pareikšti savo valią. Būtent šie žmonės, jų sąmoningumas – visų pirma yra valstybė, jie yra valstybė, regis, nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ne vienas iš tų, kurie šildo savo sėdynes Seime.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo bent man, kosmetinių pataisymų, bandant gelbėti padėtį, neužteks, nes priimtas Seime vaikų teisių gynimo įstatymas arba, greičiau, jį lydėję poįstatyminiai aktai, bernavernetiškos instrukcijos išlaisvino blogį, kurį vėl suginti į pogrindį taip lengvai, kaip galėtų atrodyti, nepavyks. Klausiate – ar autorius nesutirštino spalvų, kalbėdamas apie kažkokį blogį, kai iš tiesų visi deklaruoja tik pačius geriausius tikslus, tarkime, prokuroras, dalyvavęs priimant sprendimą atimti vaiką iš niekuo dėtos mamos, sako, kad jų, prokurorų, aukščiausiasis tikslas yra vaiko interesai ir pan.?  

Žinia, kaip  vaizdingai pastebi Arthuras Schopenhaueris, blogis mūsų laikais nevaikšto pasidabinęs ragais ant kaktos ir užsikabinęs skambalą, pranešantį apie blogio priartėjimą, blogis šiandien dėvi labiau civilizuotą rūbą ir kartais įgyja sunkiai atpažįstamus pavidalus. Jeigu norite,  slibinas šiandien gali dėvėti tvarkingą kostiumą arba puošnų mundurą. Tačiau niekaip kitaip neišeina pavadinti tos nešvankios situacijos, kai į vieną krūvą susibėga kraupus vaizduotės trūkumas, žiaurus biurokratinis bukumas, nesuvaldytas noras rodyti savo viršenybę, karštligiškas dalyvavimas  galios dalybose.

Taigi šiandien jau pats laikas pagalvoti ir apie tai, kaip būtų galima užvirinti tas skyles, pro kurias slibinas tik ir taikosi išsiropšti į paviršių. Mano pirmas pasiūlymas yra toks: tarnybų sprendimas paimti vaiką iš šeimos gali būti laikomas teisėtu tik tokiu atveju, jeigu tokiam drastiškam sprendimui pritaria Tėvų forumo atstovas, paskirtas šio forumo sprendimu iš saviškių tarpo.

Galop nevalkiokite žiauriai nukankinto vaiko vardo visiškai nešvankioje situacijoje net po jo mirties, Seime priimtą kontroversišką įstatyminį aktą vadindami Matuko įstatymu.   

2018.11.16; 06:00

Popiežius Pranciškus priėmė JAV kardinolo D. Wuerlo (nuotraukoje), susijusio su pedofilijos skandalu, atsistatydinimą. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus priėmė JAV kardinolo, Vašingtono arkivyskupo (nuo 2006 metų) Donaldo Wuerlo atsistatydinimą. Tai penktadienį pranešė Šventojo Sosto spaudos tarnyba.

Kaip patikslina naujienų agentūra ANSA, D. Wuerlo vardas figūruoja daug triukšmo sukėlusiame pranešime apie nepilnamečių seksualinį išnaudojimą Pensilvanijos valstijoje. Be kita ko, hierarchas iš Pitsburgo kaltinamas tuo, kad dangstė jam pavaldžių dvasininkų pedofilų nusikaltimus, kai buvo vyskupas šiame mieste. Reikia pažymėti, kad prieš kelis mėnesius atsistatydino jo pirmtakas – buvęs Vašingtono garbės arkivyskupas, kardinolas Theodore`as McCarrickas, kuris kaltinamas seksualine prievarta prieš mažamečius tuo metu, kai jis dar buvo eilinis kunigas.

Romos katalikų bažnyčią krečia dvasininkų pedofilijos skandalas. Jis ypač platų mastą įgavo Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikoje. 

Pranciškus jau ne kartą pasmerkė dvasininkus už seksualinę prievartą prieš mažamečius tikinčiuosius ir pavadino tai mirtina nuodėme. Jis taip pat pripažino, jog Katalikų bažnyčia pavėlavo imtis priemonių, kad užkirstų kelią tokiems nusikaltimams.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-13

Nepatogūs klausimai

Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.

Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.

Saulius Kizelavičius

XXX

JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.

Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.

Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir  veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.

Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.

Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.

O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.

Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.

Apie Algimantą Matulevičių:

Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius

Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)

LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)

Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,

Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas

Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).

2018.08.17; 08:20

Oligarchai – galinga jėga

Dažnai spaudoje ir viešojoje erdvėje girdime terminą oligarchas, bet ar tikrai suprantame, ką jis reiškia ir kodėl turėtų būti mums žinomas ir aktualus ne tik terminas, bet ir asmenys, kuriems jis tinka?

Jei pažiūrėsime į tarptautinių žodžių žodyną, sužinosime, kad šis žodis reiškia oligarchijos atstovą. Tada, pažiūrėję ką reiškia sąvoka oligarchija, galime sužinoti, kad tai valdymo forma, kai valdžia sutelkta keleto žmonių rankose ir kilo ši sąvoka iš dviejų graikiškų žodžių – keletas ir valdyti. Taigi, oligarchai – tai saujelė įtakingiausių žmonių, kurių rankose yra reali galia ir valdžia. Šiuo metu didžioji pasaulio valstybių dalis teigia, kad jų valdymo forma yra demokratija, taip teigia netgi tos šalys, kurios su demokratija turi tik tiek bendro, kiek karvė su mėnuliu.

Dabar pamėginkime iškelti kitą klausimą – ar gali demokratija derėti su kitomis valdymo formomis? Juk kiekvienas žinome konstitucinių monarchijų pavyzdį, kai šalis turi karalių arba karalienę, tačiau realiai visa valdžia sutelkta parlamento ir vyriausybės rankose. Tai pavyzdys, kai visai legaliai toje pačioje valstybėje egzistuoja dvi skirtingos valdymo formos, kurios pasiskirsto įgaliojimus ir efektyviai veikia.

Tačiau yra ir kitų variantų, kurie nėra tokie legalūs ir tokie skaidrūs. Kalbėsime apie jau minėtą oligarchiją, ar ji gali egzistuoti demokratinėje valstybėje ir kaip pasidalinami valdžios svertai tarp šių dviejų, atrodytų, sunkiai suderinamų valdymo formų.

Atsakymas yra paprastas ir aiškus – ne vienoje valstybėje šalia vitrininės demokratijos egzistuoja ir šešėlinė valdymo forma – oligarchija. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas gražu, šalyje veikia politinės partijos, reguliariai vyksta rinkimai į visas valdžios grandis, politikai tarpusavyje nesutaria ir karščiuoja nerdamiesi iš kailio, nes nori, kad rinkėjas pasirinktų būtent jų politinę jėgą. Tačiau kartais tai būna tik dūmų uždanga, kuri slepia tikrąją padėtį nuo visuomenės. Tokioje valstybėje keletas labai turtingų žmonių pasiskirsto įtakos sferas ir realiai valdo šalį nekreipdami dėmesio į vykstančius politinius procesus. Jie remia politines partijas ir atskirus politikus, kurie palaipsniui nuo jų tampa priklausomi ir šiems oligarchams visai nesvarbu, kas yra pozicijoje, o kas opozicijoje, jiems nesvarbu, kas yra premjeras, kas prezidentas, kas Seimo pirmininkas, o kas kurio nors miesto ar rajono meras, juk beveik visi „sėdi jų kišenėje“. O tie, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyko nupirkti, irgi oligarchams nebaisūs, nes nupirkta didžioji dalis įtakingiausių žiniasklaidos priemonių ir žurnalistų, kurie, jei reikės, pažabos nepaklusniuosius politikus.

Apibendrinus galima drąsiai teigti, kad oligarchija yra kaip vėžys, ėdantis demokratines valstybes iš vidaus. Iš išorės viskas gražu, o iš vidaus politinį valstybės kūną kaip metastazės naikina oligarchų įtaka, kuri dažniausiai tiesiogiai siejasi su prekyba poveikiu ir elementaria korupcija. Tiesa, kaip ir vėžio ligos formos, taip ir oligarchai, būna įvairūs. Vieni jų patys aktyviai dalyvauja politikoje, vadovauja partijoms, užima atsakingus valdžios postus ir panašiai, kiti linkę apsimesti apolitiškais verslininkais, kurie nenori painioti verslo su politika, todėl pabrėžtinai atsiriboja nuo ryšių su politika.

Gal skaitant apie oligarchų ryšius su politikais ir būdus tvarkyti savo reikalus po kilimu ne vienam skaitytojui kilo visokių minčių apie situaciją Lietuvoje, bet iš karto turiu nuliūdinti. Šis straipsnis – ne apie Lietuvos oligarchus, ne apie tuos, kurie susigrobę tūkstančius hektarų žemės dedasi dideliais kultūrininkais ir mecenatais, ne apie tuos, kurie savo verslo reikalus sprendžia dovanodami įvairių partijų politikams brangių alkoholinių gėrimų dėžutes su nestikliniu turiniu ir net ne apie tuos, kurie su savo vadovaujama partija elgiasi kaip su individualia įmone, o paskui nebegali prokurorams paaiškinti, kur buvo partijos pinigai, kur verslo, o kur oligarcho asmeniniai.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje pristatysime situaciją Latvijoje ir mėginsime supažindinti su įtakingiausiais šios šalies oligarchais, nes kai kurių iš jų istorijos panašios į mūsų šalies oligarchinius atvejus. Prieš keletą metų, kai visą pasaulį purtė ekonominės krizės karštinė, keletas lietuviškų žiniasklaidos priemonių šiek tiek rašė apie Latvijos įtakingiausius veikėjus, bet šiaip mūsų šalyje mažai žinoma apie Latvijos politikus, partijas ar verslą. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Latvijoje yra 3 įtakingiausi žmonės, kurie kontroliuoja verslo ir politikos procesus. Ir visiškai nesvarbu, kokias jie užima politines pareigas – jie yra tikrieji strategai šachmatininkai, o politikai tėra šio žaidimo figūrėlės ir niekas daugiau.

Aivaras Lembergas

Pats solidžiausias Latvijos oligarchų sąraše, be abejo, Aivaras Lembergas, tai žmogus, kuris jau trisdešimt metų vadovauja vienam iš Latvijos uostamiesčių – Ventspiliui. Šis 64 metų politikas pradėjo savo karjerą kaip ir daugelis kitų vyresnės ir vidutinės kartos politikų postsovietinėse šalyse: iki 1990 metų jis buvo aktyvus Latvijos komunistų partijos veikėjas, dar 1988 metais pradėjęs vadovauti Venspilio miesto liaudies deputatų tarybai. Tačiau pradėjus pūsti pirmiems laisvės vėjams, jis staigiai persimetė į kitą barikadų pusę, iš karto įsijungė į Latvijos tautos fronto gretas, buvo vienas iš Gegužės 4-osios Latvijos nepriklausomybės deklaracijos signatarų. Šis politinis viražas jam padėjo likti prie miesto valdžios vairo iki šios dienos, sukaupti nemažą turtą ir milžinišką politinę įtaką Latvijoje.

Dažniausiai ten, kur yra politinė įtaka ir dideli pinigai neapsieinama be skandalų ir kriminalinio šleifo. Ne išimtis – ir Aivaro Lembergo atvejis, kuris buvo įtariamas ne vienoje kriminalinėje istorijoje. Keletą iš jų šiame straipsnyje mėginsime apžvelgti. Viena įdomiausių ir sudėtingiausių politinių bylų Latvijoje yra vadinamoji „Lembergo stipendiantų“ byla. Ją galima būtų palyginti su Lietuvoje keltomis Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ ir MG Baltic įtakos politinėms partijoms ir atskiriems politikams bylomis. Latvijos teisėsauga jau nuo 2007 metų tiria įtarimus, kad Aivaras Lembergas bandydavo daryti neteisėtą įtaką politikams ir įtakingiems valstybės tarnautojams reguliariai mokėdamas jiems įvairias pinigų sumas. Latvijos žiniasklaidoje kartas nuo karto pasirodo įvairių žinučių apie Lembergo „stipendijas“ galimai gavusius asmenis, bet jau daugiau kaip dešimtmetį besitęsianti byla nėra baigta, todėl tikrasis sąrašas ir jo mąstai dar didžiąja dalimi išlieka paslaptimi.

Kadangi Latvijos teisėsauga į šią bylą žiūri rimtai, galima daryti prielaidą, kad Aivaras Lembergas kyšininkavo stambiu mastu, negailėjo pinigų kyšiais papirkinėti politikus ir įvairias pareigas einančius tarnautojus, kad būtų priimami jam ir jo verslams naudingi sprendimai. Bylai senatis turėtų sukakti 2022 metais, todėl nėra aišku, ar spės teismai baigti išnagrinėti bylą iki to laiko, o jei ir spės, dar neaišku, kuri pusė laimės – prokurorai ar kaltinamojo gynyba.

Paskutinės bylos, kurioje figūravo įtarimai Aivarui Lembergui, baigtis tikrai nustebino prokurorus. 2005 metų pabaigoje tiriant vadinamąją „Grinbergo“ bylą Ventspilio merui buvo pateikti kaltinimai naudojimusi tarnybine padėtimi ir tarnautojų papirkimu, kad nedarytų poveikio liudininkams jis nuo 2007 metų kovo iki 2007 metų liepos buvo laikomas kalėjime, kuris vėliau buvo pakeistas namų areštu, o dar po keleto mėnesių ir jis buvo panaikintas. Tačiau advokatams pavyko įrodyti oligarcho nekaltumą ir Lembergas ne tik nebuvo nuteistas, bet šiam pateikus ieškinį valstybei dėl materialinės ir moralinės skriaudos, 2011 metais teismai nusprendė, kad Aivaras Lembergas turi gauti 3000 latų kompensaciją iš valstybės.

Ainaras Šleseris

Kitas ryškus Latvijos oligarchas yra Ainaras Šleseris. Tai gana jaunas politikas, gimęs 1970 metais, todėl komunistų partijos nariu pabūti nespėjo pagal amžių. Tačiau nuo 1998 metų, kai pasuko į politiko kelią, spėjo pabūti jau penkiose politinėse partijose. Tai žmogus, kuris neturėdamas aukštojo mokslo diplomo buvo ekonomikos ir susisiekimo ministro postuose, užėmė Rygos vicemero pareigas. 1992 metais vesdamas savo dviem metais jaunesnę žmoną Inese priėmė jos pavardę (bernautinė politiko pavardė buvo Leščinskis). Šis oligarchas neslepia, kad priklauso prieštaringai vertinamai, Aleksandro Ledejavo vadovaujamai naujųjų krikščionių konfesijai „Naujoji karta“, kurią iš dalies galima palyginti su Lietuvoje veikiančiu „Tikėjimo žodžiu“. Ainaras Šleseris remia konfesiją pinigais, o jos pastoriai ir nariai aktyviai palaiko tas politines jėgas, kurioms priklauso šis politikas. Latvijos kovos su korupcija ir korupcijos prevencijos biuras (lietuviškos STT atitikmuo) dar 2011 metais Latvijos Seimo prašė leisti atlikti kratą Šleserio namuose, tačiau parlamentarai nepalaikė šio prašymo ir leidimas kratai suteiktas nebuvo.

Kaltinimai buvo keliami labai panašūs, kaip ir kitiems oligarchams: tarnautojų ir pareigūnų papirkinėjimas, pinigų plovimas, piknaudžiavimas tarnybine padėtimi. Kaip ir Aivaro Lembergo atveju visi tyrimai subliuško vos pasiekę teismą, o oligarchas išėjo išteisintas ir iškėlęs galvą. Nežinia kas lėmė tokią bylų baigtį, ar sugebėjimas gerai paslėpti pėdsakus, ar brangiai apmokamu advokatų profesionalumas, ar galimas teismų korumpuotumas, o gal tikrai, kaip ir daugelį kitų atveju, šis žmogus vėl buvo nekaltai apkaltintas. Nors visose garsiausiai nuskambėjusiose oligarchų bylose šis žmogus figūruoja ne po vieną kartą, bet ką nors daugiau ir plačiau apie jį parašyti nėra ką.

Tiesa, šis veikėjas paskutiniu metu išgarsėjo tuo, kad buvo paviešinti duomenys apie planą 2011 metais Rygoje Dauguvos upės saloje statyti milžinišką viešbutį. Buvo atlikti visi paruošiamieji darbai, šio viešbučio pagrindiniais akcininkais turėjo būti Vladimiro Putino aplinkai artimas Rusijos kompozitorius Igoris Krutojus ir dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trampas. 2012 metais Rygoje apsilankė Donaldo Trampo sūnus ir su Ainaru Šleseriu sukirto rankomis dėl „Trump Plaza Riga“ statybos. Tačiau šią aferą sugriovė Latvijos kovos su korupcija biuro ir FTB bendradarbiavimas, kai paaiškėjo, kad dalis investicijų susiję su Rusijos kriminalinėmis struktūromis. Byla buvo tiriama dar keletą metų, o šiemet ją ištiko tas pats likimas, kaip ir kitas panašias bylas, tyrimas buvo nutrauktas, kaltų nėra.

Andris Škėlė

Na ir trečiasis Latvijos „šeimininkas“ – Andris Škėlė. Šis politikas du kartus buvo Latvijos ministras pirmininkas, keletą kartų kilus dideliems skandalams traukęsis iš aktyvaus politinio gyvenimo ir kaskart sugrįždavęs, atkurdamas savo populiarumą kaip feniksas. Vienas rimčiausių skandalų, į kurį buvo galimai įsipainiojęs Andris Škelė, tai vadinamoji Latvijos pedofilijos byla. Šiek tiek plačiau apie ją.

Latvijos vėliavos

1999 metais viena Latvijos televizija parodė reportažą, kuriame keli jaunuoliai pasakojo apie tai, kad juo lytiškai išnaudojo ir prievartavo pedofilai, tarp kurių buvo paminėti keli aukšti pareigūnai, net du ministrai. Tuometinis Latvijos generalinis prokuroras Janis Skrastinis nenorėjo gilintis į šiuos nerima kėlusius signalus ir iš karto paskelbė, kad tai melas ir paaugliai viską išsigalvojo. Tačiau tada įsijungė parlamentinės kontrolės mechanizmas ir vienas iš Seimo narių Janis Adamsonas iniciavo parlamentinės komisijos sudarymą. Komisijai buvo pavesta išsiaiškinti visas aplinkybes, nustatyti valstybinių ir privačių institucijų pareigūnų ir asmenų ryšius su galimai valstybėje veikusiu pedofilijos tinklu. 2000 metų vasario mėnesį komisija pateikė išvadas, kuriose buvo teigiama, kad „Komisijos surinkta informacija patvirtina kruopščiai suplanuotą ir įgyvendintą nusikalstamą schemą, pagal kurią veikė prekybos žmonėmis tinklas, taip pat išsiaiškinti tarptautiniai ryšiai, per kuriuos bendradarbiavo „Logos centro“ atstovai ir kiti susiję asmenys. Komisija disponuoja informacija apie valstybinių ir privačių institucijų, įskaitant ir aukštų pareigūnų įsitraukimą į žmonių prekybą, taip pat ir į pedofiliją. Komisija disponuoja tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, kuriuose daugybę kartų kaip galimi nepilnamečių seksualinių paslaugų gavėjai ar minėto tinklo veiklos bendrininkai yra minimi šių viešųjų ir privačių institucijų pareigūnai: ministras pirmininkas Andris Škelė, teisingumo ministras Valdis Birkavas, valstybės pajamų tarnybos generalinis direktorius Andrejus Sončinas, „Latvijos pašto“ generalinis direktorius Aivaras Driskis, Rygos klasikinės gimnazijos direktorius Romanas Alijevas…“

Ataskaitoje aprašoma Latvijos teisėsaugos institucijų neteisėtas veikimo modelis, kurios padėjo veikti pedofilijos tinklui, verbuojant žmones, turinčius polinkį iškrypimams ir jais manipuliuodavo, daug tokių agentų buvo perimta iš sovietinio KGB. Ir nors objektyvaus medžiagos ištyrimo šalininkų gretas palaikė tuometinė Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga, Latvijos generalinis prokuroras iškėlė dėl šmeižimo baudžiamąją bylą pačiam parlamentinės komisijos pirmininkui J.Adamsonui, o pagal visą parlamentinės komisijos medžiagą ne tik nepradėjo jokio ikiteisminio tyrimo, bet visa medžiaga buvo prijungta prie J.Adamsono šmeižimo bylos ir įslaptinta.

Po keleto mėnesių Latvijos premjeras, teisingumo ministras ir generalinis prokuroras atsistatydino, bet pedofilijos byla iki galo taip ir nebuvo ištirta, atsakomybėn buvo patraukta tik keletas pedofilijos tinklo organizatorių iš privačių struktūrų, jie atsipirko simbolinėmis bausmėmis.

Apibendrinant galima drąsiai pasakyti, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje mes turime labai sunkiai sergančią teisėsaugos sistemą, kuri dažnai yra korumpuota, pažeidžiama, kontroliuojama oligarchų ir kontroliuojanti politikus. Apie tikrą demokratiją kalbėti mūsuose dar anksti, o paskutiniai vieši skandalai su „MG Baltic“ parodo, iki kiek ta sistema yra supuvus.

Tačiau kažkodėl apima keista nuojauta, kad šis skandalas nurims ir pritils, po keleto savaičių antraštes apie Kurlianskį ir Masiulį pakeis antraštės apie „Olialia pupyčių“ krūtų didinimus ir mažinimus. Dalis informacijos „dėl ikiteisminio tyrimo konfidencialumo“ taip ir liks įslaptinta, o po poros metų bylos bus nutrauktos dėl senaties, įrodymų trūkumo arba procesinių pažeidimų. Nors taip norisi tikėti, kad ši įkyriai į galvą lendanti nuojauta nepasitvirtins ir valstybė pradės valytis. O gal… Juk viltis miršta (emigruoja) paskutinė.

2018.05.11; 14:33

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus siunčią į Čilę savo atstovą, kuris turės ištirti su pedofilija siejamo vyskupo Juano Barroso bylą. Tai antradienį pranešė naujienų agentūra ANSA.

Jos duomenimis, monsinjoras Charlesas Scicluna „turi nuvykti į Santjagą, kad išklausytų tuos, kurie norės pasidalyti turima informacija“. Vyskupas J. Barosas įtariamas jam pavaldaus dvasininko pedofilo dangstymu. Ši byla metė šešėlį neseniai surengtam pontifiko vizitui į Čilę.

Skandalas dėl dvasininkų pedofilų nusikaltimų kilo dar Benedikto XVI pontifikato metais ir galėjo būti viena iš priežasčių, dėl kurių jis 2013 metais atsistatydino. Dabartinis Romos katalikų bažnyčios vadovas jau ne kartą pasmerkė kunigus, kurie seksualiai išnaudojo vaikus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.31; 01:30

Didžiojoje Britanijoje baigiama kvota byloje dėl Vladimiro Putino įvykdyto Aleksandro Litvinenkos nužudymo.

BBC televizijos laidoje Newsnet korespondentas Votsonas keletą mėnesių aiškinosi to nužudymo detales, apie kurias sužinota tyrimo metu. Nužudymo detalės – šokiruojančios.

Specialiųjų tyrimų šaltinis BBC papasakojo, kad Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas Vladimiro Putino įsakymu, nes peržengė dvi draudžiamąsias linijas.

Continue reading „Kremliaus vadovas nužudė Litvinenką už peržengtas dvi draudžiamąsias linijas: demaskuotus FSB sprogdinimus Maskvoje ir atskleistą Putino pedofiliją“

Kauno apylinkės teismas patenkino Kauno apylinkės prokuratūros pateiktą prašymą skirti įvairiomis nusikalstamomis veikomis įtariamai N. V. kardomąją priemonę – suėmimą.

Pagrindiniai įtarimai N. V. šioje byloje yra siejami su neteisėtu informacijos apie privatų asmenų gyvenimą rinkimu, jos viešinimu bei kitomis nusikalstamomis veikomis, kurios, kaip įtariama šiuo metu, galėjo būti įvykdytos 2010 metais kartu su kitu asmeniu suburiant organizuotą grupę. Nesant galimybės įteikti pranešimo apie įtarimą, N. V. pripažinta įtariamąja prokuroro nutarimu. Kitu prokuroro nutarimu yra paskelbta šios įtariamosios paieška.

Continue reading „Teismas leido suimti paieškoje esančią įtariamąją N. V.“

Ankstyvas 2013 metų liepos 27-osios rytas. Vilnius. Virš miesto suka ratus sraigtasparnis, gąsdindamas kregždes, kurios kaip paklaikusios šaudo po Senamiesčio erdves. Prieigos prie Gedimino prospekto atitvertos, ties jomis budi policijos ir specialiųjų kovinių padalinių ekipažai, raitoji policija mankština žirgus.

Prie Vinco Kudirkos aikštės būriuojasi eitynių „Baltic Pride“ dalyviai, virš jų galvų plevėsuoja vaivorykštinės vėliavos, balionai ir plakatai. Nuo Kudirkos aikštės iki prospekto galo ties arkikatedra, kur telkiasi kitaip nusiteikę miestelėnai su savo vėliavomis ir plakatais („Vagys, grąžinkite vaikams vaivorykštę“), su dujokaukėmis ir apsauginiais lietpalčiais, ant nugarų prisiklijavę šūkį „Stop AIDS“ šeimos vertybių entuziastai, monsinjoras Alfonsas Svarinskas su trispalve ir šv. Kryžiumi, kelias užvertas neregėtai gausaus policijos kordono.

Continue reading „Tikrasis Europos Sąjungos veidas“

Maskvos Čechovo dailės teatro meno vadovas Olegas Tabakovas nusistebėjo dėl spektaklio „Žmogus–pagalvė“ tikrinimo, ar jame nėra pedofilijos scenų.

Arti skandalo netikėtai atsidūrė Maskvos Čechovo dailės teatras (MCHT). Visuomeninių organizacijų aktyvistai užsipuolė į teatro repertuarą įtrauką spektaklį „Žmogus–pagalvė“, – jame doros saugotojai įžvelgė esant pedofilijos bei prievartos scenų, kuriose dalyvauja vaikai, perduoda ITAR–TASS.

„Keistos, švelniai tariant, fantazijos pedofilijos tema nesinori ilgai komentuoti, – sakė MCHT‘o meno vadovas, SSSR liaudies artistas Olegas Tabakovas. – Aš jau 56 metus dirbu teatre ir įsitikinęs savo teisumu, kurį esu įpratęs įrodinėti darbais“. 

Continue reading „Olegas Tabakovas pasmerkė spektaklio „Žmogus–pagalvė“ tikrinimą dėl pedofilijos“

Aš įkūriau šią – www.emaso.com – svetainę 2006 m. tam, kad informuočiau savo labai neapsišvietusius tautiečius Švedijoje (originali šios svetainės švediška versija yra www.amoso.se).

Kadangi Švedijos gėjų lobistinė organizacija (RFSL) įtikino didžiąją mano mylimos šalies dalį savo melais, aš jaučiau didelę pareigą pasidalinti su mano tėvynainiais tuo, ką atskleidė mano tyrimas. Dabar, praėjus daugeliui mėnesių, ši svetainė (kartu su švediškos kultūros, visuomenės ir moralės pavyzdžiais) dėl didelės paklausos yra išversta ir į jūsų kalbą.

Vienintelis mano svetainės tikslas yra informuoti tėvus ir senelius, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais, jiems pradėjus lytiškai bręsti. Jei jūs jau pasirinkote homoseksualinę orientaciją, ši svetainė – ne jums. Prašau, uždarykite šią svetainę, kad jos turinys jūsų nenuliūdintų.

Continue reading „Svetainės tikslas – informuoti tėvus, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais“

rubavicius

Kitokios baigties ir negalėjo būti. Tarpinė atomazga logiška. Scenaristų ir atlikėjų triumfas, audringi gerbėjų plojimai, peraugantys į žiniasklaidines ovacijas. Pedofilijos nebuvo ir negalėjo būti. Ar galima įsivaizduoti kitokią baigtį?

Tiek lavonų, tokia įspūdinga pasaulį nustebinusi karinė mergaitės „ėmimo“ operacija, tiek prokurorų ir teismų, aukščiausių valstybės pareigūnų ir jų patarėjų darbo – ir viskas perniek? Ir viską pradėti iš naujo, kurpti naują scenarijų? Tik ne Lietuvoje. Įgyvendintas vienas esminių tikslų – viešai rodant lavonais paženklintus „žygdarbius“, valstybine prievartos mašina „patvarkyti“ visus drįstančius tokiu vaizdu vienaip ar kitaip piktintis.

Continue reading „Pedofilijos įteisintojų triumfas“

grigas_robertas_kunigas

1983 me­tais so­vie­ti­nės ar­mi­jos dar­bo ba­ta­lio­ne Ka­za­chi­jos už­kam­py­je su li­ki­mo drau­gais iš oku­puo­tos Bal­ti­jos, Vi­du­rio Azi­jos ir Kau­ka­zo ke­pė­me ply­tas „prieš­tva­ni­nė­je“, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­čio­je ga­myk­lo­je.

Ei­li­nį kar­tą su­lū­žus pa­se­nu­siai tech­ni­kai, sė­dė­jau ant suo­di­nų va­go­ne­čių, ra­šiau laiš­ką į na­mus ir dėl įdo­mu­mo pa­mi­nė­jau ply­tų pa­ga­mi­ni­mo die­nos pla­ną – be­ne 40000 vie­ne­tų.

Lie­tu­viš­ka­me teks­te įra­šy­tą skai­čių pa­ma­tė so­vie­tų šni­po­ma­ni­jos pa­ra­no­jo­je iš­ug­dy­tas ka­rei­vė­lis ir puo­lė ma­ne muš­ti: „Tu ką, Ame­ri­kos žval­gy­bai ata­skai­tas siun­ti?!“

Continue reading „Tampame valstybės paslaptimi“

venckiene_neringa

Į Sei­mo na­res kan­di­da­tuo­jan­ti „Drą­sos ke­lio“ par­ti­jos na­rė, bu­vu­si tei­sė­ja Ne­rin­ga Venc­kie­nė iš­lei­džia kny­gą. Nau­jo­ji kny­ga ski­ria­ma Drą­siaus Ke­džio ir Lai­mu­tės Stan­kū­nai­tės duk­rai, ku­rios li­ki­mas ta­po Lie­tu­vos li­ki­mu.

Bu­vu­sios tei­sė­jos iš­pla­tin­ta­me pra­ne­ši­me ra­šo­ma: „Šią kny­gą nu­spren­džiau su­da­ry­ti iš sa­vo straips­nių, pub­li­kuo­tų įvai­riuo­se in­ter­ne­ti­niuo­se por­ta­luo­se ir lais­vo­je spau­do­je, ra­šy­tų dar tuo­met, kai, ko­vo­da­ma už sa­vo bro­lio duk­ry­tės sau­gu­mą ir har­mo­nin­gą gy­ve­ni­mą, dė­jau vi­sas pa­stan­gas, kad Lie­tu­vo­je pa­aiš­kė­tų tik­ro­ji pe­do­fi­li­jos is­to­ri­jos tie­sa, kad bū­tų iš­aiš­kin­ti di­džiu­lės ma­ža­me­čiam vai­kui pa­da­ry­tos skriau­dos kal­ti­nin­kai ir pa­vyk­tų iš­gel­bė­ti au­ką nuo pa­te­ki­mo į ga­li­mų nu­si­kal­tė­lių ran­kas“.

Continue reading „Neringa Venckienė išleidžia knygą“

akcentai_111

Rugpjūčio 17-ąją su­ka­ko trys mė­ne­siai, kai iš sa­vo glo­bė­jos na­mų bu­vo per prie­var­tą iš­plėš­ta ma­ža mer­gai­tė. Kur ji, koks jos li­ki­mas? Nei bu­vu­siai glo­bė­jai, nei vi­suo­me­nei jo­kie at­sa­ky­mai apie vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gas, jos psi­cho­lo­gi­nę ir fi­zi­nę būk­lę ne­pa­tei­kia­mi.

Mer­gai­tei ne­lei­džia­ma su­si­tik­ti nei su bu­vu­sia glo­bė­ja, ku­rią ji la­biau­siai my­lė­jo ir su ku­ria są­mo­nin­gai rin­ko­si gy­ven­ti, nei su se­ne­liais, ku­rių na­muo­se pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo vai­kys­tę. Kas jai li­kę, kas su­da­ro šian­die­ni­nio jos gy­ve­ni­mo tu­ri­nį? Nu­ma­ny­ti ga­li­ma ne­sun­kiai. Ne links­mi Lie­tu­vos vai­kai, ne žai­di­mų aikš­te­lės, ne sau­lė­tas pa­jū­ris, kaip pri­klau­so ma­žie­siems va­sa­rą, ir ne sva­jo­nių mo­kyk­la bal­tais lan­gais, kur su­kle­gės bend­ra­klasiai ru­de­nį, ne­ši­ni gla­dio­lių ir ast­rų žie­dais sa­vo mo­ky­to­jai.

Continue reading „Lie­tu­va, ne­nu­tilk!“

slicyte_slaptai.lt

Komisija sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės „Už teisingumą“ iniciatyva. Komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas – Mykolo Romerio universiteto profesorius Komisijos pirmininko pavaduotoja dr. Zita Šličytė – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė.

Komisijos nariai:

Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas,

Kęstutis Milkeraitis – buvęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius,

Kazimieras Motieka – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, advokatas,

Continue reading „Ką nustatė visuomeninė komisija dėl tragiškų gegužės 17-osios įvykių Garliavoje“

slicyte_slaptai.lt

Pergyvendami dėl žmogaus teisių apsaugos Lietuvoje užtikrinimo bei konstitucinės tvarkos Lietuvos valstybėje išsaugojimo, jausdami savo profesinę ir pilietinę pareigą nelikti nuošalyje, kai Garliavos įvykių fone Lietuvos Respublikos Seime sprendžiasi klausimas, ar mūsų valstybės institucijos pajėgios užtikrinti konstitucinių vertybių apsaugą, visuomeninės komisijos nariai pateikia šias išvadas apie įvykius Garliavoje:

Komisija, įvertinusi virš 50 žodinių ir raštiškų liudijimų, taip pat gausią vaizdo ir garso medžiagą, konstatuoja, kad vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio 16 dienos sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką.

Continue reading „Principinės išvados: “Iš ne teisės teisė neatsiranda”“

saulius_stoma

Nusikalstamas farsas tęsiasi, įgauna pagreitį. Ir kartu su karštligiška skuba atsiranda naujų įkalčių.

Skubantieji daro klaidų, nes juos gena galimų pokyčių valstybėje ir teisingo teismo baimė. Štai Laimutė Stankūnaitė pagaliau atskleidė, kodėl reikėjo jėga plėšti jos dukrą iš gimtųjų namų.

Jeigu tą elementarią tiesą iki šiol suprato tik Neringos Venckienės šalininkai, dabar ji aiškėja visiems, kurie dar nori kažką suprasti.

Televizijos žinioms L. Stankūnaitė pranešė prašanti pakartotinai apklausti mergaitę pedofilijos byloje, nes ji jau neigia buvusi seksualiai išnaudota. „Mergaitė pradeda prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, dėl ko atsirado ta melaginga istorija. Kai ji bus stipri dalyvauti apklausoje, tai bus padaryta.“

Continue reading „Raudonas skuduras“