Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Pilietinio mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE! rezoliucija
 
Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos yra atviras ir iki šiol pats įžūliausias bandymas klastoti Lietuvos laisvės kovų istoriją, siekiant galutinio tikslo – ją visiškai ištrinti iš visuomenės atminties.
 
Kartu tai yra pavojingas išpuolis prieš Lietuvos valstybę, keliantis tiesioginę grėsmę jos saugumui ir nepriklausomybei.

Atkūrus Nepriklausomybę, bet neįvykdžius dekomunizacijos ir dekagebizacijos (liustracijos), į valdžią sugrįžę ir joje įsitvirtinę buvusios SSRS kolaborantai ir jų palikuonys iš karto ėmė perrašinėti ir visą Lietuvos bei jos laisvės kovų istoriją. Tam tikslui iš pat pradžių buvo pasitelktas komunistinėje-stalinistinėje SSRS sukurtas ir autokratinėje-putiniškoje Rusijoje toliau palaikomas istorinis pasakojimas apie 1941 m. birželio sukilimą ir pokario partizaninį pasipriešinimą. Sovietinė, o dabar ir rusiškoji antilietuviška propaganda remiasi dviem kertiniais šio pasakojimo motyvais.

Birželio sukilimas vaizduojamas ne kaip lietuvių tautos, mėginusios savarankiškai atkurti valstybę, kova su SSRS okupantais, bet kaip vietinių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltas siautėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo „žydų tautybės tarybinių žmonių“ žudymas. Tęsiant šį motyvą, pokario partizaninė rezistencija vaizduota ne kaip pasipriešinimas vėl sugrįžusiems SSRS okupantams, o kaip nuo teisingumo besislapstančių nacių talkininkų ir visų pirma žydšaudžių teroras prieš taikius gyventojus.

Kadangi šis pasakojimas buvo naudingas SSRS okupaciniam režimui uoliai tarnavusiems išdavikams ir kolaborantams, jis buvo netrukdomai plėtojamas šalies akademiniuose sluoksniuose ir skleidžiamas žiniasklaidoje. Beveik visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo tęsiama Rusijai naudinga antilietuviška istorijos politika, šalies visuomenei ir ypač jaunajai kartai atvirai arba su priedanga brukant prosovietinę-prorusišką istorijos sampratą.
S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Slaptai.lt nuotr.
 
Ja remiasi ir Vilniaus miesto taryba bei meras R. Šimašius, dangstydami ir teisindami pasityčiojimą ir K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo tariamu siekiu pašalinti ,,du totalitarinius“ režimus menančius ženklus ir simbolius. Birželio sukilimą organizavę ir įvykdę lietuvių patriotai, mėginę pasinaudoti stiprėjusiu SSRS–Vokietijos konfliktu ir artėjusiu dviejų grobuonių karu tam, kad atkurtų nepriklausomą valstybę, ciniškai prilyginami 1940 m. „Stalino saulę“ parvežusiems tikriesiems Lietuvos išdavikams.

Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir savavališkas mero R. Šimašiaus nurodymas pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą nuo MA Vrublevskių bibliotekos sienos rodo, kad Lietuvoje Rusijos valstybinė istorijos politika jau pradedama įgyvendinti atvirai ir oficialiai – sostinės valdžios lygmeniu.
 
Miesto tarybos ir mero veiksmai yra grindžiami ir visiškai atitinka stalinistinėje SSRS įtvirtintą ir putiniškoje Rusijoje palaikomą bei plėtojamą Antrojo pasaulinio karo, Birželio sukilimo ir pokario rezistencijos suvokimą. SSRS ir Rusijai jis buvo ir tebėra svarbus kaip įrankis politiniu lygmeniu įteisinti 1940 m. Lietuvos okupaciją ir pakirsti 1990 m. atkurtos valstybės teisėtumą. Džiaugsminga Rusijos valdžios reakcija į šiuos Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmus patvirtina, kad Kremlius suvokia ir pripažįsta laimėjęs didžiulę pergalę, siekdamas įgyvendinti savąjį geopolitinį tikslą – susigrąžinti Lietuvą kaip „savanoriškai“ prie SSRS prisijungusią ir „neteisėtai“ atsiskyrusią jos dalį.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos sunaikinimas atitinka putiniškosios Rusijos interesus, nes keičiantis geopolitinei ir saugumo padėčiai pasaulyje, šiais neapgalvotais ir neatsakingais Vilniaus miesto tarybos ir mero sprendimais gali būti veiksmingai pasinaudota, teisinant visus prieš Lietuvą nukreiptus, šalies suverenitetą ir net jos valstybingumą griaunančius veiksmus.
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Iš esmės vadovaujantis SSRS–Rusijos istoriografijos nuostatomis, jais galutinai ir nedviprasmiškai pasmerkiamas 1941 m. birželio sukilimas, faktiškai pripažįstant, kad jis buvo tik nacionalsocialistinės Vokietijos parankinių sukeltas maištas prieš „teisėtai“ SSRS dalimi tapusios LSSR valdžią, neatspindėjęs ir tikrosios „lietuvių tarybinės liaudies“ valios.
 
Tai reiškia, kad jais faktiškai buvo paneigtas lietuvių tautos istorinis bei politinis subjektiškumas ir pritarta abiejų Lietuvą norėjusių užgrobti okupantų, taip pat bet kuriam kitam agresoriui potencialiai naudingai nuostatai, jog lietuviai neturi teisės būti suvereni tauta, galinti turėti savo nepriklausomą valstybę. Nemokšiškų ir nusikalstamų Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmų geopolitiniai padariniai Lietuvos valstybingumui gali tapti pragaištingi.

Būdami įsitikinę, kad Lietuvos piliečiai turi teisę ir pareigą visomis priemonėmis ginti savo valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, pareiškiame:

Rusijai naudingos ir Kremliaus inspiruotos, kitose užsienio šalyse veikiančių antilietuviškų jėgų, siekiančių diskredituoti Lietuvą, skatinamos bei remiamos valstybei pavojingos Lietuvos istorijos klastojimo ir Laisvės kovų atminties trynimo akcijos, kurias vykdo atvirai prorusiški veikėjai (5-oji Putino kolona) ir nesąmoningai Rusijos istorijos politikos ir geopolitikos tikslams tarnaujantys „proeuropiniai“ ir antirusiškas nuostatas pabrėžtinai deklaruojantys „viešieji intelektualai“ (6-oji Putino kolona), turi būti oficialiu valstybės lygmeniu įvertintos kaip reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui ir privalo būti principingai stabdomos.

Reikalaujame:

1. Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos turi būti vertinamas kaip antivalstybinės ardomosios veiklos aktai. Tarybos sprendimas turi būti atšauktas. Lietuvos valstybę išdavęs meras privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų. Neįvykdžius šių reikalavimų Vilniaus mieste turi būti įvestas tiesioginis valdymas ir kuo greičiausiu laiku surengti priešlaikiniai Tarybos ir mero rinkimai.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

2. Privalo būti sukurta ir nuosekliai vykdoma tautos ir valstybės ilgalaikius strateginius bei saugumo ir išlikimo interesus atitinkanti valstybinė istorijos politika. Į ją formuojančias bei kitus tautos istorinės atminties klausimus sprendžiančias visuomenines bei ekspertines institucijas, komisijas ir darbo grupes kviečiami asmenys privalo deklaruoti savo arba artimų šeimos narių sąsajas su okupacinio režimo institucijomis ir veiklos jose faktus; aktyvūs okupacinio režimo kolaborantai arba asmenys, kurių šeimos nariai aktyviai kolaboravo su režimu, neturi teisės formuoti atkurtosios valstybės istorijos politiką bei atmintį ir neturėtų būti traukiami į tai darančių institucijų, komisijų ir darbo grupių sudėtį.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis (Lietuvos valstybėje teisingumą vykdo teismas) jokia esama ar naujai įkurta visuomeninė komisija negali keisti ar iškraipyti faktų apie Lietuvos laisvės kovų didvyrius, ypač apie tuos, kurie yra pripažinti valstybės lygmeniu ir kuriems yra suteikti valstybiniai apdovanojimai. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl Laisvės kovotojui suteikto vardo ar valstybės apdovanojimo, sprendimą priimti gali tik teismas.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

4. Demokratinei ir teisinei valstybei tinkamomis priemonėmis turi būti užkardyta žiniasklaidoje visuotinai skleidžiama antilietuviška ir antivalstybinė propaganda, kurios svarbiausiu centru ir šaltiniu tapo LRT.
 
LRT vadovybė turi būti pakeista valstybei lojalia nacionalinio transliuotojo administracija; turi būti sprendžiamas nesugebėjusios užtikrinti tinkamo nacionalinio transliuotojo misijos vykdymo LRT tarybos pertvarkymo klausimas – ji turi atsistatydinti ir būti performuota taip, kad ją sudarytų jos paskirtį tinkamai suprantantys ir gebantys vykdyti asmenys.

5. Visų pakopų jaunimo ugdymo įstaigose turi būti iš esmės atnaujintos tautinio ir pilietinio ugdymo programos, dabartinį kosmopolitinį, jaunosios kartos istorinę atmintį ir patriotines nuostatas griaunantį pseudopilietinį ugdymą pakeičiant visaverčiu tautiškai ir valstybiškai orientuotu patriotiniu auklėjimu.

6. Privalo būti atliktas išsamus Lietuvos mokslo ir studijų srities auditas ir nutraukta valstybės parama Lietuvos visuomenės ir akademinės bendruomenės ištautinimą bei išvalstybinimą skatinantiems moksliniams tyrimams ir studijų programoms, kurių dominavimas faktiškai pavertė šalies mokslų ir studijų institucijas lietuvių tautos ir valstybės griovimo įrankiais bei židiniais.
Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

7. Vykdantis sovietinę-rusiškąją istorijos politiką Užsienio reikalų ministras, aktyvus sovietinis kolaborantas, VLKJS aukšto rango veikėjas, dėl nelojalumo Lietuvos valstybei ir jos įvaizdį tarptautinėje arenoje griaunančios kenkėjiškos veiklos privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų.

Rezoliucija priimta pilietinio  mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – Ne!“ dalyvių Vilniuje 2019 m. rugsėjo 5 dieną.
 
Ji adresuota: J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrui pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir kultūros komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrui, LRT Tarybai
 
2019.09.08; 07:00

Terminas „Penktoji kolona“ dažnas mūsų politiniuose tekstuose, tačiau kokia jo kilmė, ką jis reiškia konkrečiu laikotarpiu, ne visai aišku.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje apie mistinę ir kartu realią Penktąją koloną pradėjome kalbėti tomis lemiamomis 1991-ųjų sausio dienomis, kai šalia reguliariosios sovietinės kariuomenės, VRM pajėgų galvas pakėlė vadinamieji „penktakolonininkai“ – įvairių įmonių, organizacinių, saugumo, partinių struktūrų suburti smogikai, kurie, pasivadinę mobilizuojančiu „Jedinstvo“ („Vienybė“) vardu, turėjo uždengti okupacinės valdžios darytas piktadarybes. Ši sąvoka įgavo neigiamą atspalvį, nes reiškė svetimos valstybės ar organizacijos destrukcinę veiklą Lietuvoje, kuria buvo siekiama išlaikyti senąjį okupacinį režimą.

Apie tai jau esu rašęs prieš devynerius metus ir straipsnį patalpinęs 2012 m. išleistoje knygoje „Neįtikėtina, bet tikra“.

Bet šiandien šie veikėjai vėl kelia galvas. Visokie paleckiai, subotinai, titovai, prisidengę „savo nuomonės“ reiškėjais, tėra tik šito judėjimo žiedeliai, o jiems, dažnai to net neįvardindami, talkina įvairaus plauko radikalai, tariami „visuomenininkai“, valdžios kritikai, aiškiai pildami gausų propagandinį vandenį ant ideologinio Kremliaus malūno.

Dar kartą pažvelkime į Penktosios kolonos prigimtį.

Kolonos – tai kolonizacija?

Šiaip jau kolonos, stulpo simbolika iki mūsų dienų atėjo iš gilios senovės. Kolonos – tai apaštalų, valdžios, Rytuose – falinis simbolis, reiškiantis gamtos reprodukcinę energiją bei visatos polių pusiausvyrą. Galbūt kažkokios sąsajos yra ir su terminu „kolonizacija“. Suvienyti, vadinasi, sujungti visas savo dalis į vieną. Senovės Egipte penkios kolonos simbolizavo pasaulio visumą. Numerologijoje skaičius 5 simbolizuoja penkis rankos pirštus, išreiškia žmogaus kūno savybes, jo dvasinį gyvenimą, meilę, santuoką, kančią. Iš penkių knygų sudarytas Senasis Testamentas (penkios Mozės knygos, arba Penkiaknygė). Penki laikomas Jėzaus skaičiumi, simbolizuojančiu penkias jo žaizdas.

Islamo tikėjime Koranas fiksuoja penkis Alacho priesakus, kurie yra tarsi visos religijos stulpai: šachadas („Nėra kitos dievybės išskyrus Alachą, o Mahometas – jo pasiuntinys“), saliatas (malda penkiskart per dieną), saumas (pasninko mėnuo Ramadanas), zakiatas (išmalda, pagalba vargšams) ir hadžas (piligrimystė į Meką, į šventąją Kaabą). Štai iš šio penktojo priesako neva ir kilusi platesnė ir dažnai politizuojama 5-osios kolonos reikšmė.

Tačiau stulpų simboliką naudojo ir kitos religijos. Antai, budizme ugninis stulpas yra Budos galios išraiška. Krikščionybė tarsi nutolsta nuo tiesmuko šio simbolio aiškinimo, ir dažnai „stulpininkais“ būdavo vadinami atsiskyrėliai asketai, kurie kone visam savo gyvenimui įsitaisydavo ant akmeninio stulpo nedideliame 4-5 kv. m plote. Nors toks gyvenimo būdas keldavo nuostabą, atsiskyrėliai dažnai būdavo skelbiami šventaisiais. Geriausias tokio stulpo pavyzdys yra Delyje, Kutub Minaro minareto kieme daugiau kaip prieš tūkstantį metų pastatyta ir iki šiol nė kiek nepaveikta korozijos 72,5 m. aukščio kolona.

Nežinia, ar yra koks nors ryšys su musulmonų piligrimyste, tačiau politinė Penktosios kolonos sąvoka kai kurių istorikų aiškinimu atsirado per Ispanijos pilietinį karą 1936-1939 m. Tvirtinama, kad „Quinta Columna“ vadinosi generolo Francisco Franco slaptas agentūrinis pulkas, o pats terminas „Penktoji kolona“ priklauso generolui Emilio Molai, gimusiam Ispanijos provincijoje Kuboje ir 50 m. amžiaus 1937 06 03 žuvusio aviakatastrofoje. E.Mola perėjo į Liaudies frontą, kurio būriai kontroliavo šalies šiaurę, o F.Francas – pietinę dalį.

Tuo metu Madride veikė keturi pulkai. Generolas E.Mola suformavo penktąjį, kuris buvo dislokuotas respublikonų užnugaryje. Liepos 18-ąją per sukilėlių radiją ištarti žodžiai „Virš visos Ispanijos giedras dangus“ buvo signalas 1936 m. spalio pradžioje kilusiam maištui Madride, į kurį su savo Šiaurės armija pasuko sukilėliai. Bet jam Madrido taip ir nepavyko paimti. 1937 m. pavasarį jis užėmė baskų regioną, kai vokiečių bombonešiai subombardavo Gerniką. Po generolo žūties kontrolę šalyje perėmė F.Francas, kurio režimas išbuvo iki 1975 m.

Žengdamas į Madridą ir laikydamas jį apsiaustyje, E. Mola skelbė, kad pagrindinė jėga kovoje su respublikonais yra ne tik reguliarioji armija, bet ir sostinėje jau seniai veikianti Penktoji kolona. Pirmieji jos kovotojai (pulke buvo apie 70 tūkst. savanorių) buvo Madrido komunistai (apie 50 proc.), paskui prie jų prisijungė socialistai, kairieji respublikonai, kitų partijų atstovai. Tai iš esmės buvo šnipų ir diversantų pulkas, sėjęs paniką tarp sostinės gyventojų, sabotavęs tiekimus, prekybą, leidęs agitacinius lapelius ir net laikraštį. Ypatingą reikšmę turėjo Penktosios kolonos politiniai komisarai, kurie įmonėse ir įstaigose ragino žmones versti valdžią, žadėjo juos apginkluoti ir išmokyti karo meno. Istorikai tvirtina, kad taip E. Mola tapo nacistų agresijos įrankiu. Nors jis nesutarė su F. Franco, abu vedė slaptas derybas su A. Hitleriu ir B. Mussoliniu. Ispanija II pasaulinio karo metais oficialiai paskelbė neutralitetą, tačiau frankistai vis tiek liko ištikimi fašistinėms idėjoms.

Nežinia, kas anksčiau, bet A. Hitleris sėkmingai perėmė ispaniškąją „Penktosios kolonos“ patirtį (pilietinio karo metais čia keletą kartų lankėsi fiurerio žvalgybos tarnybos Abvero šefas V. Canaris). Nacių agentūros tinklas sėkmingai veikė tiek II pasaulinio karo išvakarėse, tiek jo metu. Kai kas tvirtina, kad ją panaudojo ir Lietuvoje, įsteigdamas Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), padėjusį reicho kariuomenei išvalyti kelią nuo bolševikų.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet kai kurie šaltiniai teigia, kad Penktosios kolonos prototipas 1935 m. buvo sukurtas nacistinėje Vokietijoje. Slaptas žvalgybos būrys, kuriam vadovavo admirolas Vilhelmas Canaris (vėliau jis tapo A. Hitlerio priešu ir, įtarus jį ryšiais su JAV žvalgyba, 1945 m. balandžio 9 d. buvo pakartas koncentracijos stovykloje, likus mėnesiui iki Berlyno kritimo), veikė kitų valstybių teritorijose, ruošdamas dirvą nacių įsiveržimui.

Belieka pridurti, kad ir šiomis dienomis Penktosios kolonos vaidmuo yra keleriopas. Antai 2010 m. buvo paskelbta, kad Indija kovai su kyšininkavimu ir korupcija perėmė Merilendo universitete dirbančio indų profesoriaus Vijay‘jaus Anando idėją sukurti nevyriausybinę organizaciją „5-oji kolona“ („5th Pillar“), kuri panaudojo neįprastą, bet galingą ginklą – nulio vertės rupijos banknotą. Per akciją „Corruption Killer“ buvo išplatinta 1 mln. rupijų tokių beverčių pinigų, kuriais atsiskaitoma su už įvairias mokamas paslaugas prašančiais kyšio.

Daug kur Penktoji kolona panaudojama ardomiesiems teroristiniams veiksmams. Analitikai pastebi, kad jos tinklas veikia daugelyje pasaulio valstybių, kuriose reiškiami kitų šalių ar organizacijų interesai. Prieš dešimtmetį paaiškėjo, kad labai aktyvi islamo Penktosios kolonos veikla Vakaruose, Artimuosiuose Rytuose jos padaliniu laikoma radikali organizacija „Broliai musulmonai“, ji pastebima Turkijoje, o daugelyje šalių susilieja su ekonominės ir politinės žvalgybos tinklu.

Rusijos diskusijų svetainėje Gidepark.ru galima rasti išsamią Penktosios kolonos veiklos prieš Sovietų Rusiją ir SSRS apžvalgą. Pavyzdžiui, jos cituojamoje M. Sejerso ir A. Kano knygoje „Slaptas karas prieš Tarybų Rusiją“ rašoma, kad 1925 m., dar net neatėjus į valdžią Vokietijoje A. Hitleriui, Sovietų Sąjungoje pradėjo veikti nacistų infiltruota pogrindinė organizacija „Prompartija“, kuriai vadovavo Plano komiteto pirmininko pavaduotojas L. Rabinovičius, Inžinierių sąjungos veikėjai L. Ramzinas, I. Palčinskis ir kt. Jos tikslas – sabotuoti liaudies ūkį, priimti neteisingus sprendimus, kaip buvo pabrėžta garsioje 1930 m. jų teismo byloje, „nuversti tarybų valdžią, atkurti kapitalizmą“.

Sovietizmas

1937 m. sausio 23-30 d. surengtas nemažiau garsus antitarybinio trockistų centro teismo procesas. Pagal žinomą Aleno Dalleso direktyvą 1948 m. rugpjūčio 18 d. JAV valstybės nacionalinio saugumo tarnyba parengė programą, kaip SSRS sugriauti iš vidaus. Penktajai kolonai taip pat buvo pavesta likviduoti J. Staliną, tačiau, kaip rašoma Gidepark.ru, jam gyvam esant, vien dėl ryžtingų „generalisimo“ veiksmų to įgyvendinti nepavyko. Istorikas V. Zacharovas tvirtina, kad taip galima pateisinti J. Stalino represijas ir valymus, ypač jų griebtasi prieš žydus, kurie užėmė aukštus valstybinius postus ir tarp teisiamųjų iš trockistų-zinovjevininkų centro sudarė du trečdalius visų represuotųjų. Daugelis jų buvo iš vokiečių imigrantų aplinkos, kai kurie kaltinami ryšiais su gestapu.

Negana to, rusų istorikai suranda Penktosios kolonos atstovų ir šiuolaikinėje Rusijos istorijoje. Jai priskiriami ne tik SSRS palaidojęs M. Gorbačiovas, jo reformas įgyvendinęs premjeras N. Ryžkovas, privatizacijos architektas A. Čiubaisas, bet ir B. Jelcinas. Tai jis esą Vakarų naudai likvidavo SSRS pasiekimus, sugriovė pramonę ir galingą valstybę „be jokio šūvio“ pavertė bejėgiu JAV satelitu… O ir dabar, kaip įtaria V. Zacharovas, Penktoji kolona veikia Amerikos interesais, siekdama Jugoslavijos pavyzdžiu suskaldyti Rusiją į mažas kunigaikštystes, sužlugdyti karinį-pramoninį kompleksą, pakirsti imperijos galią…

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Nesunku spėti, kad tokie Šaltojo karo teiginiai atsiranda Kremliuje, jų savo kalbose nevengia V. Putinas.

Kaip Penktoji kolona veikė ir/ar veikia Lietuvoje – jau kito straipsnio tema.

2019.01.12; 03:00

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Vilniaus Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę.

Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad „Lietuva tikrai saugi“, nes „NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu. Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

II

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove prasilenkia ir oficialiosios propagandos mitas, kad valstybės dvidešimt penkerių metų raida yra „sėkmės istorija“ – visapusiškos ir sparčios šalies pažangos bei jos piliečių gerovės nuolatinio augimo laikotarpis. Vardijant šiuo tarpsniu Lietuvoje įvykusias ženklias ir neretai teigiamas permainas ir pasiektus laimėjimus, sąmoningai stengiamasi nutylėti arba sumenkinti vienpusišką ir iškreiptą klestinčio krašto vaizdinį paneigiantį svarbiausią dalyką: dėl ydingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltos masinės emigracijos lietuviai tapo viena iš sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Demografinė gyventojų skaičiaus kitimo dinamika yra pagrindinis ir objektyviausias bet kurios šalies tikrosios padėties ir jos raidos tendencijų rodiklis. Jis nepaneigiamai liudija, kad Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu. Milžiniškas emigracijos bangas ir sparčiausią istorijoje fizinį Lietuvos nykimą lemianti ekonominė ir turtinė nelygybė bei vieni didžiausių ES socialinės atskirties mastai ne tik kelia pavojų Lietuvos išlikimui ir ateičiai, bet jau dabar yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms.

Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos „penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmis-agitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių.

Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti.

Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

III

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes. Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą.

Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas. Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

IV

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Valdžios sluoksniuose vyrauja abejingumas šalies likimui ir susitaikymas su tariamai neišvengiamu tautos bei valstybės išnykimu. Tačiau ir visuomenę kausto moralinis, politinis ir intelektualinis sąstingis, darantis ją iš esmės tik bejėge ir pasyvia Lietuvai didėjančių grėsmių bei tautos ir valstybės merdėjimo ir nykimo stebėtoja. Bejėgiškumo priežastys nėra tik vidinės. ES viršūnių spartinama ir gilinama integracija vis akivaizdžiau virsta savavališku ir prievartiniu „europeizavimu“, kuriam vykstant faktiškai naikinama nuo XV iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Beatodairiškai griaunamas „iš viršaus“ vienijamo žemyno religinis ir civilizacinis paveldas bei tapatumas. Europos kultūrų įvairovę šimtmečiais laidavusios tautos yra laikomos pasmerktomis išnykti istorinėmis atgyvenomis, o europinių šalių bendriją sudariusios jų sukurtos valstybės vertinamos kaip pagrindiniai integracijos kliuviniai. Jos yra slapta naikinamos nuolatos siaurinant jų suverenias galias. Penkis dešimtmečius visapusiškai „sovietizuota“ ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas.

Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos „europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva  padrika nupolitintų individų aibė.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto isocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus „Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

V

Remdamiesi šiuo Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Lietuvos priklausomybė Vakarų krikščioniškojo pasaulio civilizacinei ir kultūrinei erdvei yra nepajudinama istorinė duotybė ir prieš ketvirtį amžiaus valstybės steigėjo ir suvereno – tautos – dar kartą sąmoningai ir laisvai patvirtintas neabejotinas ir neatšaukiamas apsisprendimas. Tačiau ši priklausomybė šiai erdvei neturi būti suprantama kaip reikalaujanti aklo paklusnumo bet kokioms ES politinio elito iniciatyvoms. Lietuvos priklausymas ES jokiomis aplinkybėmis neturi griauti tautos religinės, moralinės ir politinės laisvės, žlugdyti jos dvasinės savasties bei jos gyvybinių ir kūrybinių galių, ji taip pat neturi silpninti ir naikinti tautos sukurtos ir šimtmečiais gintos valstybės.

Lietuva žengia į naują – neabejotinai vieną sunkiausių ir pavojingiausių – savo ilgaamžės istorijos tarpsnį. Jos laukia egzistenciniai – civilizaciniai ir geopolitiniai – pavojai ir iššūkiai, kuriuos įmanoma įveikti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis išlikti siekiančiomis Europos tautomis. Tačiau besivienijančios Europos tautos ir valstybės neturi tapti jų dvasinę ir kultūrinę savastį ir gyvastingumą griaunančių, žemyną nežinoma kryptimi vedančių ES politinių ir biurokratinių viršūnių savavališkų, trumparegiškų, nemokšiškų ir neatsakingų sprendimų bei veiksmų įkaitėmis ir aukomis. Europą išgelbėti gali tik visapusiškas gelminis dvasinis, moralinis ir politinis atsinaujinimas. Atvedusį į aklavietę ligšiolinį integracijos modelį turi pakeisti kita vieningos Europos vizija – negyvybinga ir neveiksminga dabartinė ES turi būti pertvarkyta į tikrai demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių bendriją.

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva kaip tauta ir valstybė atgimti ir išlikti gali tik įsitraukdama į visapusišką gelminį Europos atsinaujinimą. Tapimas aktyvia tokio atsinaujinimo rėmėja ir dalyve taptų pamatine tautos ir valstybės atsinaujinimo sąlyga. Lygiateisiškai ir lygiavertiškai dalyvauti Europos atsinaujinime įstengtų tik keistis ir tobulėti sugebanti Lietuvos visuomenė. Tokia visuomenė turėtų būti aiškiai apibrėžtą dvasinį bei kultūrinį tapatumą turinti ir puoselėjanti, asmens moralinę atsakomybę ir pareigas savo bendruomenei ir žmonijai virš abstrakčiai ir siaurai suprantamų grynai egoistinių „individo teisių“ iškelti gebanti, tautinę savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija.

Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos. Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene.

Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime:

Tapti visus Lietuvos geros valios žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga. Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu.

Šį tikslą įgyvendinsime:  

saugodami ir puoselėdami Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam šalies piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;

nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;

kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;

plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvėpiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;

Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime ir taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Vertindami galimą Forumo indėlį į šiuo metu  žlugdomos ir sumenkusios Lietuvos laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę:

Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius.

Informacijos šaltinis – vilniausforumas.lt

2018.06.03; 10:18

EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.

Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.

Vargu, ar  galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.

Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.

M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.

Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.

Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…

Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.

Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.

Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.

Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…

A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“

Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.04.09; 11:30

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 6-ąją sukanka 14 metų, kai Rolandas Paksas po Seime inicijuoto apkaltos proceso už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš prezidento pareigų. Tai pirmasis Europos šalies vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu. Dabar 61-rių sulaukęs politikas ketina grįžti į didžiąją politiką, ir tam vartai šiek tiek prasiveria.

Priminsiu, kad galutiniu ir neskundžiamu Konstitucinio teismo sprendimu bei jo išaiškinimu apkaltos būdu nušalintas pareigūnas niekada negalės užimti pareigų, reikalaujančių duoti priesaiką (pagal LR Konstituciją apkaltos būdu iš pareigų gali būti pašalintas Prezidentas, Seimo nariai, Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų teisėjai). R. Paksas buvo pripažintas atskleidęs valstybės paslaptį savo stambiausiam rinkimų kampanijos rėmėjui Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui.

Ne kartą įvairioms teismo institucijoms apskundęs šį verdiktą R. Paksas ne tik sušvelnino tolesnius jų sprendimus, bet ir iškovojo galimybę tęsti politinę karjerą. Jam vartus atkelia ir Seimas, praėjusią savaitę pritaręs Konstitucijos pataisos projektui, kad per apkaltą pašalintajam būtų atvertas kelias kandidatuoti ir į Seimo narius, ir į prezidentus. Seimo narys „tvarkietis“, advokatas Rimas Andrikis teigė, kad per septynerius metus nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo dėl R. Pakso Konstitucijos pataisos likimas nepajudėjo iš mirties taško. Todėl jis vylėsi, kad ši pataisa turėtų stumtelėti problemą link finišo. Konstitucijai pakeisti reikia ne mažiau kaip 94 Seimo narių balsų, ir tai R. Paksui nemenkas iššūkis.

Šiaip jau R. Paksui nejaučiu jokios antipatijos – nei kaip politikui, nei kaip žmogui. Jo iš Lietuvos liberalų sąjungos atskilusi partija teikė daug vilčių: pagaliau bus tvarka ir teisingumas! Tiesa, „Tvarkai ir teisingumui“ (TT) įsikūrus 2002-ųjų kovą ir rudenį prasidėjus Prezidento rinkimų kampanijai, vienoje TV studijoje partijos atstovei spaudai priekaištavau, kad TT logotipas – išskėtęs sparnus erelis ir į svastiką panašus ženklas – ir rinkimų šūkiai labai jau primena nacistinės Vokietijos laikus. Atstovė (garsi TV žurnalistė, dabar vienos „pijaro“ kompanijos vadovė) tuomet labai užsirūstino ir visaip gynė partiją.

Bet radikalia nacionaline idėja TT net nekvepėjo, nors naujos partijos šūkis „Lietuva, kelkis!“ ir politinės programos „laisvai tautai“ teiginiai buvo uždegantys. Įspūdinga preambulės pradžia: „Didžiuodamiesi Karaliaus Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo istorine praeitimi;

– gerbdami Tautos ryžtą kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės;

– jausdami atsakomybę už lietuvių tautinį tapatumą ir Lietuvos valstybę;

– pabrėždami, kad Rytų Europos tautos XX a. viduryje patyrė iki tol istorijoje dar neregėtą nacių ir sovietų režimų masinį smurtą;

– tvirtai remdamiesi Senojo žemyno krikščioniškąja tradicija;

– keldami sau uždavinį sukurti tokią Lietuvą, kokia norėtų didžiuotis čia ir visame pasaulyje gyvenantys lietuviai“ ir t.t.

Iš tikrųjų, tada TT buvo už tvirtą Europą, vieningą ES, krikščioniškąsias vertybes, mūsų integraciją į euroatlantines struktūras, kurios galėtų sumažinti Rytų kaimyno keliamą grėsmę, ir kt.

Bet kas atsitiko, kad partijos vedlys netrukus suklupo, o TT programiniai teiginiai virto tuščiais žodžiais? Kaip 2004-ųjų birželį rašė laikraštis „XXI amžius“, „R.Paksas per savo prezidentavimo laikotarpį ne kartą parodė visišką negebėjimą eiti valstybės vadovo pareigų ir nepaisymą visuomenės moralės normų. Kai kurie politikai ne be pagrindo Prezidento veiksmus vertino kaip Lietuvos valstybingumą neigiančių jėgų įtakos agento darbą, sąmoningą kenkimą valstybės interesams“. Tuomet Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, kuris juridiškai panaikino galimybę kada nors įgyvendinti aiškiaregės Lenos Lolišvili išpranašautą Rolandui Paksui devynerių metų prezidentavimą. Laikraštis rašė, kad priesaikos sulaužymas reiškia Tėvynės išdavimą.

Dabar TT lyderis ir europarlamentaras vėl atsigauna. Savo pernai išleistoje knygoje „R. P. Vardan ko?..“ jis tebeieško atsakymo, „kodėl prieš 13 metų buvo nuverstas demokratiškai žmonių išrinktas Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas, kodėl iki šios dienos neatkurtos jo pilietinės ir politinės teisės Lietuvoje?..“ 2004 metus jis tebelaiko valstybinio perversmo metais ir, pasitelkęs būrį bendraminčių, ruošiasi naujam skrydžiui.

Skraidantis aparatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausimas kitas: ar žmonės gali pasitikėti politiku, kuris jau tuomet buvo tampomas už svetimos valstybės virvučių ir galimai leido savimi pasinaudoti? Tikėti kaip žmogumi – viena (ir tuomet mes sakome: „nieko asmeniška“), tačiau peržengti įstatymo ribas, – reiškia, bristi į nusikaltimą, į kolaboravimą. Manau, kad vis tik ateis laikas, kai R. Paksas vėl pakils lyg Feniksas iš pelenų (jam vos 61-ri – politinės brandos metas, jis ambicingas, treniruotas, išvaizdus), tačiau „agentūrinis“ šleifas lyg akmuo jį spaus prie žemės ir trukdys išskėsti sparnus.

Nebent Lietuvoje pasikeis politinė konjunktūra, ir „debesėliai iš Rytų šalelės“ pakvips pražūtingomis Lietuvai permainomis. Ne paslaptis, kad juos uodžia ne šis vienintelis tariamai valdžios nuskriaustasis ir savo kaltės nepripažįstantis…

P.S. Kitame straipsnyje – apie vadinamus „kitaminčius“, visokius valdžios kritikus ir radikalus, įtartinus verslo ryšius su Rusija, kuriais sumaniai naudojasi Maskva, kad čia suburtų Penktąją koloną…

2018.04.06; 06:00

Pulkininkas Kazys Škirpa

Lietuvos istorijos iškraipymai įgavo tokį pagreitį, kad nejučiom imi galvoti, jog jie kurpiami ne čia, o kažkur už šalies ribų.

Tiesa, tokie užsakovai randa vis daugiau vykdytojų „šestiorkų“ pačioje Lietuvoje. Kartais jie atsiprašo, teigia klydę, kartais neva reiškia tik savo nuomonę ir tai motyvuoja žodžio laisve, kartais sąmoningai iškraipo istorijos faktus ir garsių asmenybių veiklą.

Jau ilgokai sukasi diskusija apie Kazio Škirpos – žinomo Lietuvos diplomato, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjo ir, kas nežino, lietuvių karinių tautinių dalinių Rusijoje organizatoriaus, savanorio, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Trispalvę Gedimino bokšte – asmenybę. Į ją vėl įtraukiamos abejonės dėl LAF ir Birželio sukilimo reikšmės.

Garsus to meto įvykių tyrinėtojas publicistas Vidmantas Valiušaitis neseniai pranešė radęs LAF įsteigimo aktą. Bet pats radėjas iš kuklumo nemanąs, kad tai jam pridės populiarumo ir sulauks „barzdotų istorikų“ (turimas omeny Alfredas Bumblauskas, abejojęs Liudo Mažylio atradimu) pasipiktinimo.

Bet šis faktas dar kartą paliudijo, kad K. Škirpa, išsaugojęs savo sudegusiame archyve Berlyne šį 1941 m. lapkričio 17 d. pasirašytą aktą ir kitus dokumentus, buvo tikras Lietuvai atsidavęs patriotas, o ne, kaip neseniai leptelėjo save „kitaip mąstančiu“ laikantis rašytojas ir teatralas Marius Ivaškevičius, „Hitlerio šuo…“

Šią jo FB paskyroje paskelbtą frazę priminsiu kiek išplėstą: „…šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“. Komentatoriai pašiurpo: Lietuvos savanoris ir itin nusipelnęs tautai ir valstybei veikėjas Kazys Škirpa, kurio vardu pavadintas akligatvis Gedimino kalno papėdėje, tam žmogeliui tėra „Hitlerio šuo“?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Teatrališkai prabilusį teatralą jau vadina R. Vanagaitės įpėdiniu, kuris bijo, kad „žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus.“ Kitaip sakant, norint gauti sučiurintų dušanskių pinigėlių reikia nulinčiuoti savo partizanus, kovotojus prieš okupantus, daug nusipelniusius veikėjus?

Blogeris Zeppelinusas savo paskyroje išvardijo: buvo Algirdas Paleckis, puolęs Sausio 13-osios aukas, krito; iškišo galvą ilgai tylėjęs Savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ vadovas liberalas D. Udrys, sviedęs propagandinę granatą į partizanus, gavo į kaktą; buvo R. Vanagaitė, atakavusi A. Ramanauską – Vanagą, gėdingai žlugo; atsirado seimūnas D. Kepenis, susiruošęs skirti pinigų paminklui stribams, užsičiaupė; dabar M. Ivaškevičius bando įkąsti į koją Lietuvos kariuomenės kūrėjui…

Kas bus kitas iš E. Zurrofo bandos? Neabejoju, kad Penktosios kolonos pasekėjų yra daugiau. Metų pradžioje VSD ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tokius leidinius ir TV kanalus kaip „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, „Pervyj Baltijskij kanal“, „NTV-Lithuania“, RT ir „Sputnik“…

Rusiško portalo Sputniknews.lt apžvalgininkas Vladimiras Matvejevas pagiežingai priduria: ačiū už reklamą… Prašom: rusai turi gerą posakį – priešą turi pažinti iš veido…

Tuo tarpu „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas meiliai bučiuoja V. Putino ranką, atsiimdamas jam skirtą valstybinį A. Puškino medalį…

Taip pat neabejoju, kad ir minėtieji penktakolonininkai nebus ilgai užsičiaupę. Manipuliuodami jautria holokausto tema, naudodamiesi įstatymų spragomis, kad draudžiama neigti ir iškilių Lietuvos veikėjų, partizanų, kovotojų už laisvę nuopelnus, jie toliau drėbs iš peties: K. Škirpa – žydų žudynių Lietuvoje iniciatorius, antisemitinio LAF įkūrėjas, Lietūkio garažo žudynių įkvėpėjas, nacistinio Birželio sukilimo programos sudarytojas ir t.t. ir pan.

Apie spalio vidurį LTV laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas po Vilnių vedžiojosi gerai žinomą politikos apžvalgininką Arkadijų Vinokurą. Pastarasis citavo programinį LAF dokumentą, išdalintą Birželio sukilėliams, o į laidos vedėjo pastabą, kad gi K. Škirpa pats žydų nežudė, atsakė: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“ Suprask: diplomatas – tai tas pats „Hitlerio šuo“…

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tada buvo kalbama apie K. Škirpos alėjos, paminklinės lentos Generolui Vėtrai likimą. Anot V. Valiušaičio, tuomet suabejosime ir J. Basanavičiaus pagerbimu. Tempiama „guma“ dėl Vyties atsiradimo Lukiškių aikštėje. Nors V. Kavaliauskas tikino, kad Vyties įamžinimo fondas iš valstybės neims nė grašio, o ukrainiečiai jau bebaigią gaminti Vytį, Kultūros ministerijoje ir savivaldybėje atsirado abejojančių, ir štai ta „guma“ vėl tempiama, o iš valstybės iždo projektams skiriama pusė milijono…

Kokios jėgos torpeduoja gerus sumanymus ir platina valstybės eroziją? Kas stabdo tautos savimonės plėtrą ir verčia abejoti net kilniausiomis asmenybėmis? Kodėl visokio plauko veikėjai, gavę tribūną ir veidmainiškai mosuodami žodžio laisvės lozingu, griauna mūsų vienintelį tikėjimą – laisve, iškovota nepriklausomybe ir jos kūrėjais? Ar tai ir yra tikroji demokratija?

2017.11.21; 04:32

Esu dar gyvas istorinio įvykio liudininkas – Lietuvos pagrindinėje aikštėje (Lukiškių) griaunamas komunizmo simboliu laikomo Lenino paminklas, kurio ranka rodė iš kur teka saulė ir matomi KGB rūmai arba „pragaro vartai į šviesų rytojų“. 

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo paminklo Lietuvos laisvės paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo metu mes, šio įvykio dalyviai, patyrėme palaimą savo širdyse. Juk po tiek metų „išvaduotojai“, likusieji čia ir „padėjusieji“ mums statyti „šviesų rytojų“, – dingsta. Pagaliau pajutome savyje „saldų žodį“ Laisvė. Tvirtai tikėjome, jog ši aikštė taps Lietuvos laisvės simboliu, pasitarnaus pilietiškumo bei tautiškumo ugdymui ir simbolizuos Lietuvos daugelio šimtmečių kovas už laisvę ir nepriklausomybę.

Praėjo 27-eri metai nuo tos dienos, o aikštėje nors ir nebėra paminklo komunizmo stabui, tačiau jo dvasia, matyt, vis dar klaidžioja ir trukdo įkūnyti kovų už laisvę simbolio įamžinimą. O gal tai tik konkrečių asmenų valia? Gal tai „penktosios kolonos“ misija?

Manau, jog monumento su Vyčio simboliu įamžinimas Lukiškių aikštėje būtų idealus ir priimtinas visoms Lietuvą gynusioms  kartoms.

Suprantu, kad per ilgai buvo laukiama aikštės rekonstrukcijos, priežastys buvo įvairios ir daugiau subjektyvios nei objektyvios, tačiau dabar, artėjant Lietuvos demokratinės respublikos šimtmečiui, būtų šventvagiška trukdyti Lukiškių aikštės rekonstrukcijai su reprezentaciniu monumentu kaip pagrindinės Lietuvos aikštės su laisvės simboliais.

Negaliu paaiškinti Vilniaus miesto mero ir ministro pirmininko bei kultūros ministrės požiūrio į laisvės monumento pastatymą, kuris  yra finansuojamas privataus visuomeninio fondo pinigais. Laiko iki garbingo jubiliejaus liko nedaug, todėl visuomenininkai nori, kad jiems nebūtų trukdoma įvykdyti savo projekto. Klausantis minėtų politikų motyvų dėl monumento statybos tikslingumo ir aktualumo peršasi išvada, jog šie politikai nėra lojalūs garbingai Lietuvos istorijai arba yra klaidinami savo aplinkos rato tarnautojų.

Abu atvejai yra apgailėtini ir nepateisinami. Tokie veiksmai tik patvirtina „silpnosios galios“ poveikį į valstybės įvaizdžio bei tautiškumo destrukciją. Šiandien mes vis dar stebimės, jog Lietuvą paliekančiųjų vis daugėja. Mano nuomone, viskas yra dėsninga, jeigu Lietuvoje nieko nebeliko garbingo ir sektino. Tai kam reikia aukotis ar ką nors aukoti, vardan ko?

Mes, vyresnioji karta, dar menam mūsų tėvus ir senelius, kurie aukojosi dėl laisvos Lietuvos, kurie ir mus auklėjo ta dvasia, kur dvasingumas buvo viršesnis, o parsiduoti vardan savo asmeninės gerovės buvo nuodėmė ir gėda.

Mano galva, Lukiškiu aikštė be Vyčio monumento – tai kaip bažnyčia be altoriaus. Nesu pranašas, bet, jeigu mūsų požiūris į žmogaus ir valstybės pagarbą nesikeis, tai Lietuvos ateitis bus liūdna. Šių dienų aktualijas turime suvokti dabar ir čia bei imtis ryžtingų darbų, todėl kiekvienam reikia pradėti nuo savęs, t. y. vadovautis moralu „ką aš padariau, kad  visiems būtų geriau, o ne ką aš laimėsiu, jei aš ką padarysiu“. Keista, bet tai, kas vyksta yra akivaizdu: daugiau kaip šimtas parlamentarų pasirašė už piliečių iniciatyvinės grupės rezoliuciją, pritariančiai minėto memorialo ir Vyčio paminklo statybai Lukiškių aikštėje.

Tačiau sprendimų dėl tolesnio projekto vykdymo vis nėra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos Seimas yra aukščiausia valstybės valdymo kontrolės institucija. Peršasi išvada, jog Lietuvoje yra lengviau nušalinti šalies prezidentą, nei pritarti visuomenės norui pastatyti tautiškumą vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje minint Lietuvos demokratinės respublikos šimtmetį. 

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netolimos praeities istoriniai įvykiai liudija, kad tarpukario Lietuvoje 1930 metais, minint LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 mirties metinių progą, beveik kiekviename Lietuvos bažnytkaimyje buvo garbės reikalas savo jėgomis pastatyti paminklą didžiąjam Vytautui.

Istoriniai šaltiniai nenurodo, jog tuomet kas nors šiai idėjai trukdė ar siūlė sudaryti kūrybines grupes dėl vietovės projektavimo ar paminklinių skulptūrų bei jų išraiškos formų.

Taigi jei artimiausiu metu nebus priimtas palankus sprendimas memorialo su Vyčio paminklu statybai, tai Lietuva švęs šimtmetį be reprezentacinės visai šaliai reikšmingos vietos.

Gal tada perduokim idėją ir paminklą kitiems Lietuvos miestams, tą norą jau pareiškė Kauno ir Klaipėdos miestų merai. Lai gėdos šešėlis, kaip ir „komunizmo šmėkla“, persekios tuos atsakingus asmenis, trukdžiusius įgyvendinti šį patriotinį projektą Lukiškių aikštėje. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.28; 19:06

Vytautas Plečkaitis susirūpinęs: kas ketvirtas Lietuvos pilietis Lenkiją laiko Lietuvai priešiška valstybe. Pradžioje jis tiesiog negalėjęs tuo patikėti. Ir kam reikėję tokio tyrimo? Kam reikėję įvardinti, kad Rusija – didžiausias priešas, o Lenkija, nors ir gerokai mažesnis, vis dėlto, – taip pat iš tos pačios lentynos? (15min.lt portalas).

Pasak Plečkaičio, nereikėjo to bent jau garsiai įvardinti, nes nei Rusijai, nei Lenkijai tokia tiesa nemaloni, t.y. Rusijai malonu tik tai, kad ne ji viena kaimynų nemylima.

Continue reading „Kiek Lietuvoje „penktųjų kolonų“?“

Rusijoje stiprėja represijos prieš žymius kultūros ir visuomenės veikėjus, kurie nesutinka pritarti oficialiai Kremliaus politikai Ukrainos atžvilgiu. Drįstančius turėti „kitokią nuomonę“ Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas viešai vadina „penktąja kolona“ arba „tais, kurie išduoda nacionalinius interesus“.

Tarp tokių „išdavikų“ atsidūrė ir sovietmečiu garsios muzikantų grupės „Mašina vremeni“ lyderis Andrėjus Makarevičius. Asmeninėje Facebook paskyroje muzikantas, nuo pirmosios akimirkos kritikavęs Kremliaus okupacinius žygius į Krymą, klausia: „Kodėl visas Pasaulis nekenčia Rusijos, jei ji viską daro sąžiningai ir teisingai?“

Continue reading „Rusiškos propagandos arkliukas: dėl visko kalta CŽV…“

Iš tiesų – laikas ne eilinis. Lietuva dar niekada nebuvo tokiame dvigubame-trigubame pavojuje, kaip dabar. Valstybingumo pagrindas kaip ir pakirstas. Aiškus to įrodymas – Konstitucinio Teismo elgesys, kai piliečiams praktiškai atimama teisė į jų valios išreiškimą referendumais, nors tai prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui – pačiai Konstitucijai.

Su Konstitucija nebesiskaitoma, ja manipuliuojama pagal Seimo valdančiosios daugumos užmačias. Ankstesnės valdžios nesusitupėjusių biurokratų pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartis šiandiena žeidžia didelės Lietuvos piliečių dalies tautinį orumą, sukelia rūpestį, ar netapsime nuskurdinti kampininkai savo žemėje.

Continue reading „„Puolimas prieš Prezidentę yra Lietuvos naikinimo tąsa…““

liekis_algimantas

Praeito  „Veido“ numerio  (2012 m. kovo 5 – 11 d. Nr.10)  vyraujanti tema –  dviejų Lietuvų, pirmosios (tarpukario) ir dabartinės raidos  palyginimas per tariamai tą patį laikotarpį – 22 metus.

Tam skirti straipsniai: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“, „Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti“, „Visuomenė: Europos lygio nepasivijome, bet pažanga ryški“, „Tarpukariu patriotizmas buvo svarbus kiekvienam, šiandien – vienam kitam“, „Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“, „Kultūra: nuo tautininkų ideologijos diktato – prie naujų meno raiškos formų“.

Continue reading „Kai lyginami nepalyginami dalykai ir dar svetimu matu…“

novodvorskaja_dar

Lietuvos spaudoje kaip niekad daug buvo rašoma apie neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Šio referendumo priežastys, rezultatai bei pasekmės buvo analizuojamos itin įvairiai.

Mūsų politikus, politologus, žurnalistus galima sąlyginai suskirstyti į keletą grupių. Vieni tvirtino, jog latviai pasiekė įtikinamą pergalę, kiti gi perspėdavo, esą karas dėl latvių kalbos statuso išsaugojimo dar tik prasideda. Tiesa, būta ir tokių lietuvių komentatorių, kurie šaukte šaukė, esą Latvijos rusakalbiai savo interesus gina išskirtinai civilizuotomis, teisinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos čia nieko dėtos.

Continue reading „Valerija Novodvorskaja: rusai turi atgailauti prieš Latviją“

ozolas_naujausias

2010 04 03. Andrius Užkalnis, penkiolika metų gyvenantis Londone ir neseniai išleidęs knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, paskelbė straipsnį “Senoji Europa merdi, o mes – jos duobkasiai” (lrytas.lt), kuriame specialiai aptariama, kas Anglijai yra imigracija.

Taip kondensuotai ir aiškiai mums dar nebuvo pasakyta, kad Europa žlunga visų pirma dėl savo socialinės saugos garantijų.

A.Užkalnis pasakoja apie filmą, kuris parodė, kaip sekasi Britanijos įmonėms darban pritraukti ne užsieniečius, bet anglus. Trečdalis įdarbintųjų tiesiog neatvyko į darbą. Atvykusieji beveik visi vėlavo, dirbo atsikalbinėdami, ilgiau ilsėjosi, “juto stresą” ir pan. Anglų samdymo akcija žlugo. “Iš anglų darbuotojų – tik nuostoliai ir galvos skausmas”, – tokia darbdavių nuomonė. Todėl anglams Anglijoje darbo vis mažiau. “Daugelis darbdavių pasamdys bet ką, tik ne savo tautietį”. Ne naujiena skelbimai, kad darbas čia tik lenkams.

Continue reading „Europos duobkasiai“

panfilovas_panfilovas

Olego Panfilovo gyvenimą be išlygų galima priskirti drąsiųjų keliams. Prisimenate, kadaise Lietuvoje buvo leidžiama speciali serija knygų, kuriose pasakota apie  netikėčiausius piratų, kariškių, detektyvų, keliautojų ar žvalgų nuotykius?

Beje, knygos su ženklu “Drąsiųjų keliai” tuomet buvo labai populiarios, iš po prekystalių graibomos. Dabar pasakytume – deficitinės. Kiekvienas to meto lietuvis laikė garbe namie sukaupti kuo skaitlingesnę “Drąsiųjų kelių” seriją.

Continue reading „Olegas Panfilovas: “Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia sveikatai”“

putinas_chamas

„Rusofobija“ – senas terminas. Jam jau daugiau kaip  šimtas metų. Tačiau tik pastaruoju metu tenka jį dažniau girdėti. Tikriausiai „rusofobija“ kaip ir „homofobija“ dažniausiai nauji terminai ne vienam žmogui Lietuvoje. Žodį „rusofobija“, tikriausiai pirmą kart teko išgirsti per Rusijos – Gruzijos karą. O gal ir anksčiau, kuomet, kai nuo alkoholio apsvaigę rusakalbiai nusiaubė Estijos sostinę Taliną.

Garsieji įvykiai, kuomet buvo perkeltas paminklas Bronziniam kariui. Anglišką šio žodžio versiją teko matyti tarptautiniuose angliškose internetiniuose puslapiuose. Galbūt jis taps madingu žodžiu? Juk „vargšus“ rusakalbius skriaudžia estai, gruzinai, lietuviai ir kitos ne „broliškos“ tautos. „Rusofobija“ turi puikų atsikirtimą – „rusofilija“. Jeigu individas atkakliai nori įtikinti, kad kažkas yra „rusofobas“, tai galbūt jis pats yra šovinistas „rusofilas“?

Continue reading „„Rusofobija“ ar „rusofilija“?“