Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Skurdo rizikos lygis 2017 m. šalyje siekė 22,9 proc., remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas.

Palyginti su 2016 m., jis padidėjo 1 procentiniu punktu. 2017 m. apie 650 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 11,7 proc., kituose miestuose – 26,1 proc.), kaime – 34,4 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2016 m., padidėjo 1,7 procentinio punkto (penkiuose didžiuosiuose miestuose padidėjo 0,1 procentinio punkto, kituose miestuose – 4,3 procentinio punkto), o kaime – sumažėjo 0,4 procentinio punkto.

Skurdo rizikos riba 2017 m. buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Palyginti su 2016 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba padidėjo 8,9 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2017 m. jis sudarė 33,4 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 5,7 procentinio punkto. Padidėjimą lėmė išaugusių darbo pajamų nulemtas skurdo rizikos ribos padidėjimas ir santykinai mažesnis senatvės pensijų augimas. Vidutinė senatvės pensija pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) buvo 255,3 euro ir sudarė 83,2 proc. skurdo rizikos ribos. Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir šis skirtumas kasmet didėja. Vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos.

Vaikų iki 18 m. amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 0,1 procentinio punkto ir 2017 m. siekė 25,7 proc., 18-64 metų amžiaus asmenų – sumažėjo 0,3 procentinio punkto ir siekė 18,8 proc. Mažėjimui įtakos turėjo išaugęs darbo užmokestis, sumažėjęs nedarbas ir minimalios mėnesinės algos padidinimas. Pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) socialinės apsaugos išlaidos šeimai ir vaikams padidėjo 6,5 proc., vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis – 8,7 proc., o minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo sausio 1 d. ir liepos 1 d. nulėmė jos vidutinio metinio dydžio padidėjimą 16,8 proc. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos, neturint pajamų iš kitų šaltinių, būtų lygios skurdo rizikos ribai.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2017 m. siekė 21,2 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 0,2 procentinio punkto. Namų ūkiuose be vaikų skurdo rizikos lygis per metus padidėjo 1,6 procentinio punkto ir 2017 m. sudarė 24,5 proc. Pagal namų ūkio sudėtį atsidurti skurde dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 48,4 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (47,9 proc.).

Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,5 proc., tarp bedarbių – 61,5 proc., tarp senatvės pensininkų – 36,7 proc. Dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., nepasikeitė, bedarbių asmenų – padidėjo 1 procentiniu punktu, o senatvės pensininkų – padidėjo 6,1 procentinio punkto.

Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų ir po jų skirtumas rodo, kokią įtaką skurdo rizikos mažinimui turi socialinės išmokos. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų iki 29,8 proc. Palyginti su ankstesniais metais, socialinių išmokų įtaka skurdo rizikos lygiui padidėjo, o prieš kelerius metus buvo stebimas mažėjimas. Socialinės išmokos didžiausią įtaką turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui: atėmus socialines išmokas, šiuose namų ūkiuose skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų nuo 21,2 iki 31,3 proc., vaikų iki 18 metų amžiaus – nuo 25,7 iki 37,3 proc.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Duomenys apie gyventojų pajamas ir gyvenimo sąlygas surinkti 2017 m. vasario-gegužės mėnesiais atlikus pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą ir apklausus 4 944 namų ūkius, atrinktus atsitiktinės imties būdu, naudojantis Gyventojų registru. Duomenims apie pajamas rinkti papildomai buvo naudojami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

Skurdo rizikos rodikliai skaičiuojami, remiantis prieš tai buvusių metų pajamomis (2017 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2016 m.).

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.14; 05:00

Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu nekeisime procesų, kurie Lietuvoje susiformavo iki 2018 metų, po 3-4 metų susidursime su labai rimtomis problemomis darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemoje, ketvirtadienį demografijos forume sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.

„Problema ta, kad 2022-2026 metais į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o naujai į darbo rinką ateis tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Prarasime mokesčių mokėjų, o gaunančiųjų pensijas skaičius labai stipriai išaugs. Tokia tendencija tęsis dešimt metų ir taps milžinišku iššūkiu. Per minėtą laikotarpį net galime tapti viena seniausių visuomenių pasaulyje”, – remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, prognozavo prof. B. Gruževskis.

Pasak kalbėtojo, problema rimta, bet ne beviltiška – reikalingos atsakingos, radikalios ir solidarios priemonės.

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo nuomone, demografinės situacijos stabilizavimą ir bendro gyventojų skaičiaus augimą visų pirma teigiamai paveiktų emigracijos mažinimas.

„Jau šiandien visai pagrįstai galime kalbėti apie demografinės situacijos stabilizavimą, gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje, ir tai matome Vyriausybės strategijoje. Labai primityvų scenarijų galima pasakyti ir dabar. Jeigu sumažintume pagrindinę problemą – mūsų gyventojų išvykimą, emigraciją ir pavyktų stabilizuoti jos intensyvumą, sumažinti jį iki minus 15 tūkst. per metus, be to, pasiekti iki 35-40 tūkst. (iš jų 50 proc. reemigracija) atvykstančių gyventi į Lietuvą skaičių, gyventojų struktūrai, kultūriniams ir visiems kitiems procesams didesnės įtakos nepatirtume, gautume gyventojų prieaugį, kuris leistų 2025 metais planuoti 3 mln. gyventojų Lietuvoje”, – matematinę projekciją pateikė prof. B. Gruževskis.

Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, prioritetai, kad būtų galima to pasiekti, – ne socialinės ir sveikatos apsaugos, bet ekonomikos srityje.

„Pokyčių pagrindas – šalies investicinio patrauklumo didinimas, todėl labai svarbi Finansų, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybė. Ypač pastarosios ambasadų, didinant užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Antras prioritetas – paskatų gyventi ir dirbti Lietuvoje stiprinimas, trečias – šeimai palankios aplinkos plėtojamas ir ketvirtas, bet ne paskutinis pagal svarbą, – orios senatvės užtikrinimas”, – sakė prof. B. Gruževskis.

Kaip skelbė ELTA, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.

Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.

ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”

Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.21; 12:00

Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.

„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.

Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.

Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.

– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?

– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.

Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.

Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.

– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?

– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.

– Kodėl tai nėra geras sprendimas?

– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.

Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.

Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.

Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.

Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.

Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.

Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.

Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.

Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.

Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.

„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?

Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.

– Kokia būtų išeitis?

– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.

Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.

– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?

– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.

Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.

Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.

Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.

***

Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.

„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.

Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.

„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.

Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.

Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.

Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.

Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).

Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.

Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė). 

2018.04.17; 05:45

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Juk matėt, kaip išsigąsta neradę prie kasos kortelės, kaip drebančiais, senatvės dėmių tartum tigro kailis išmargintais pirštais knisa nutrintą piniginę, vartant akis visai eilei normalių, pozityvių jaunuolių su spalvotais švarkeliais ir nusmukusiais klynais, ir visi vežimai, kupini ekologiškos žolės ir vakarinio krepšinio alaus su palengvėjimu atsidūsta, kai jie iškrypuoja su savo vakare, prieš darbo galą nupigintu batonu ir akcijinėm kruopom.

Šiai valstybei esi amžina problema, vis galvok, kaip tave išsaugot nuo ligų ir apsaugot nuo tėvų, išmokyt, kai mokyklų vis mažiau ir kad galvotum, ką reikia ir balsuotum kaip reikia, ir kad laiku sumokėtum viską ir nepabėgtum, o paskui baisiai oriai džiaugtumeis senatve, o dar tave gydyk, nors jūsų kaip tarakonų, o ligoninių vis mažėja, ir dar reiks jums mokėti, kad turėtumėt, ką mokėti ir visi uždirbtume, vienas vargas, kol išmokėjimai baigiasi.

Pensija yra vaivorykštė, kurios niekada neprieisi. Jos lauksi dvidešimt metų, o po dvidešimties sužinosi, kad ji ateis po dešimties, o po dešimties dar penkis palauksi, tada dar po pusantrų ir poros savaičių gausi tokią, už kurią galėsi numirt iš bado po pusmečio, o numirsi po metų ir visi stebėsis, koks kietas senukas buvo.

O dabar darysim pensijų reformą. Sumažinsim įmokas į fondus, nes iš jų nieko vis tiek gero, kas, kad valstybė sugundė ir sakė, kad bus labai gerai ir kelnes nusimovėt ir ėmė skaudėti, kas, kad žmonės mokėjo šitiek metų, bet vis tiek nieko gero, grynas nuostolis, tai dabar arba grįžkit sodron, arba mokėkit patys daugiau ten, kur vis tiek nieko gero, mes ten nebemokėsim, juk ten nieko gero.

Ir iš to sutaupysim 186 milijonus, kuriuos išdalinsim visiems po 20 euriukų per mėnesį ir visi busit žiauriai laimingi, ir galėsim pasakyt, kad padidinom, tai bus tas vienas kartas, kai galėsim neduoti ką pažadėję vieniems ir padalinti kitiems, bet kas šitos valstybės pažadus atsimena, juk ten buvom ne mes.

Mes tik vaikai, išsidalinę taupyklę juodai dienai, o kai paaiškės, kad taip nereikėjo ir nieko neišėjo, o tik po kelių metų dar didesnis blogumas, tai ir vėl būsim nebe mes, ir liksit tik jūs, kurie vis tiek nieko neatsimenat, o ir tų didelė dalis užsilenksit ir mažiau bus gavėjų, nėra pensininko – nėra problemos.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Svarbu – dabar gausit tą savo dvidešimt ir pabūsim geri, o kitamet bus rinkimai ant nosies ir ne tas jums rūpės, ir jokių dar dvidešimt nebebus, ir vėl galvosim, iš ko atimti ir padalinti, ir nebebus jau iš ko, bet gal kaip nors, juk visada kaip nors būna, surasim jums dar kokį nors Pūką ir galėsit žiūrėt į areną su tigrais ir rodyti nykščius žemyn.

Tai kas, kad mokančiųjų vis mažiau, o senių vis naujos minios prie langelių, ir kaip beskaičiuotum, kasmet vienam seniui išeis vis po mažiau, galėsit kaupti toliau tuos eurus, kuriuos sėkmingai suvalgys infiliacija ir jei nebus bankrotų, gal atgausit ką pasidėję kaip į pagalvę ir davę uždirbti visiems, kas netingi, vis tiek apie tai net nekalbėsim, nes tas mums nesvarbu, mums svarbu duoti dabar po dvidešimt ir atsiskaitę, vis tiek viską užmiršit ir padėsit šaukštus.

Ir tie, kurie matys, kad jei visą gyvenimą arsi ir visiems mokėsi, kaip nenormalus, senatvėje gausi dešimt ar net tuos jūsų dvidešimt eurų daugiau už tą, kuris durnių voliojo ar šiaip ėmė pašalpas, tie juk užmirš norą būti solidarūs ar kaupti, ir nutars geriau dabar imti iš darbdavio juodais ir nesukti dėl nieko galvos, tai mes juos patys tokiais padarę labai gaudysim ir bausim, ir vaikysimės šešėlį, kuris kaip pensija ar vaivorykštė visada pabėga.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Bet svarbiausia, visi turės darbo, linguos žilos pamokslininkų galvos per dėžę, vis eisit į naujus rinkimus su naujais pasiūlymais, kaip daugiau atimti ir dar teisingiau pasidalinti ir bus pasiektas šventas tikslas – nieko nedaryti ir nieko nekeisti, o tie seniai tai vis tiek greit užvers kanopas, kaip iki šiol kažkaip pragyveno, taip ir toliau nepasius.

Gerai įsižiūrėkit į tuos, kur vakare stypso prie nupigintų, į tas išblukusias akis, suprantančias viską, padėvalkių paltukus ir nušvitimą pamačius vaikus, ir kaip jie nueina į savo laiptines ir pradingsta, nes jų greit nebeliks, jų praktiškai visiems jau nebėra, dar šiek tiek vasarų ir mėnulio užtemimų, vienos kitos atostogos ir keliolika kalėdų – ir ateis jūsų eilė.

2017.12.20; 04:50

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.

Lietuvos augimas neįspūdingas

Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.

Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.

Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų

Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.

Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.

Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.

2017.11.29; 03:00

Šioje apžvalgoje norėčiau pasidalinti mintimis apie karių socialines teorines ir praktines garantijas.

Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, daugelis patriotiškai nusiteikusių piliečių drąsiai stojo ginti laisvės iškovojimus prie TV bokšto ir Lietuvos AT (Aukščiausiosios Tarybos) dabartinio Seimo ir kitų svarbių valstybinių objektų. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dieną ir naktį beginkliai budėjo ir savo kūnais dengė prieigas prie svarbiausių objektų. Taip formavosi šalies gynybinis branduolys, kurio pagrindu pradėjo kurtis savigynos būriai, vėliau AT nutarimu buvo įkurtas krašto apsaugos departamentas, nes krašto apsaugos  ministerijos įkurti dar neužteko drąsos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje ką tik užgimusios demokratijos piliečiai drąsiai stojo ginti ne dėl atlygio ar apdovanojimų. Bandydami atsidėkoti savanoriams už jų auką, pasinaudota tarpukario Lietuvos savanorių skatinimo metodu skiriant jiems žemės. Dar daug kas mena, kiek triukšmo ir aistrų sukėlė skiriami žemės sklypai savanoriams. Principai ir idėjos atsidėkoti pirmiesiems savanoriams buvo paremti kilniais tikslais. Tačiau ten kur tik atidaroma ši „pandoros skrynelė“, ten prasideda bėdos ir įvairios žmogiškųjų interesų bei pagundų aistros.

Žinant, jog šiuolaikinėje Lietuvoje skirtinguose regionuose labai skiriasi žemės kainos, tai sukėlė pagrįstą savanorių pasipiktinimą. Šių dienų Lietuvos kaip valstybės vystymosi aktualijos man dažniausiai asocijuojasi tarpukario Lietuvos tarptautinių santykių, ekonomikos bei socialinių problemų kontekste. Lyginant Lietuvos tarpukario ir dabartinį vystymosi, istorinius laikotarpius, peršasi nemaloni išvada. Manau, tarpukario Lietuva pasiekė daugiau, ypatingai patriotiškai ugdant visuomenę. Šiomis tarpukario subrandintomis idėjomis ligi šiol vadovaujasi ir trečioji savanorių karta.

Sovietų agresoriai per daugiau kaip 50 metų visais įmanomais būdais bandė nuslopinti laisvės ir nepriklausomybės dvasią, tačiau jokia fizinė kančia nesugebėjo palaužti tautos dvasios. Manau, jog sovietų okupacija per penketą dešimtmečių Lietuvos visuomenei padarė didesnę moralinę žalą nei carinė Rusija per 123 metus. Sovietai sugebėjo per gana trumpą laikotarpį suformuoti civilizacijos naujadarą – „homosovietikus“. Daugelis nūdienos valstybių turėtų pavydėti tokios ideologinio visuomenės „auklėjimo“ sistemos, kokia buvo kurpiama Sovietų Sąjungoje.

Kiekvienas „homosovietikus“ buvo kryptingai auklėjamas nuo gimimo iki pat mirties, t. y. visą savo gyvenimą nebuvo paliekamas be tinkamos priežiūros. Tokioje aplinkoje galima suformuoti tokį žmogų, kokio reikia. Vienintelė aplinkybė, reikalinga sėkmingam šio proceso įgyvendinimui, yra žmogaus izoliacija nuo išorinio pasaulio, kuri gali padaryti neigiamą įtaką net „pažangiausiai“ pasaulėžiūrai. Tokia „geležine uždanga“ ir buvo atitvertas šis „rojus“.

Baltijos šalys šiai propagandai buvo atspariausios, kadangi vėliausiai buvo paverstos Sovietų Sąjungos „laimingos šeimos“ nariais. Skaudu ir  liūdna, kad  šiandien vis dar negalime drąsiai teigti esą atsikratę praeities „homosovietikus“ šešėlio. Galima viltis, kad, anot mitologijos, lietuviams kaip ir žydams, pakaks 40 -ties metų „klaidžioti“ po dykumas atsikratant „vergiškojo prado“, t.y. postsovietinio sindromo.

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad atsargos kariai buvo ir lieka patriotiškiausia visuomenės dalis. Tačiau ir ištvermingiausieji turi savo kantrybės ribas, nes jų skriaudikai yra tos pačios šalies piliečiai. Šiandien visuomenėje sklando paradoksalus sinonimas „patriotas lygu idiotui”.

Grynojo pragmatizmo aspektu šis sinonimas gal ir galėtų būti teisingas, bet trečiosios kartos savanoriams – tikrai ne. Ši karta su savo idealais jau greitai iškeliaus Anapilin. Ir, deja, – užmarštin. Norėtųsi, jog taip neįvyktų, bet mūsų atsakingi valstybės reikalų tvarkytojai beveik nieko nedaro, kad valstybės gynėjai būtų ir gerbiami, ir pajėgtų oriai gyventi. 2015 m. duomenimis, iš maždaug 3 tūkst. į atsargą išėjusių karių ir karininkų dirba tik trečdalis. Vidutinė kariškio valstybinė pensija Lietuvoje – 207,4 euro, tai sudaro maždaug 26 proc. jo tarnybos metu gauto darbo užmokesčio.

Nemaža dalis mano pažįstamų į atsargą išleistų karių, norėdami materialiai išlaikyti savo šeimą, įsidarbino tolimųjų reisų vairuotojais, nes susirasti sau patinkantį darbą sudėtinga. Manyčiau, jog Lietuvos kariuomenėje karių tarnybos laikas turėtų būti prailgintas, kad pensinio amžiaus skirtumas tarp karių ir civilių būtų kuo mažesnis.

Dar viena problema – karinių pensijų dydžio „stabilumas“. Nuo 2004 metų karinių pensijų dydis išliko „stabilus“, o nuo 2010 iki 2012 m. buvo net sumažintas. Norėdami solidarizuotis su visais Lietuvos senjorais, klausiame, kodėl kariškiams ir kitiems statutiniams pareigūnams iki šiol nėra kompensuotos nusavintos pensijos? Daug kalbama apie į atsargą išleistų kariškių integraciją darbo rinkon, tačiau praktinės šių veiksmų  naudos, matyt, dar teks palaukti.

2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-186 Lietuvos Seime priimtas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo įstatymas, numato naują pensijų skaičiavimo metodiką, tačiau jis yra naudingas tik naujai skiriamoms karių pensijoms. Tiems, kuriems jau paskirtos, perskaičiuojama nebus. Taigi, dar sykį, vyresnieji atsargos kariai lieka už „borto“. Sunku patikėti, tačiau peršasi mintis, jog mūsų šalyje apie žmogų galvojama tik kaip apie valstybės išteklių vartotoją, žodžiu, „nebūtų žmogaus, nebūtų problemos“.

Lietuvoje kariai savo profsąjungos neturi, todėl jų teisių dažniausiai niekas negina. Europos karių asociacijos „The European Organisation of Military Associations“ (EUROMIL) vadovybė ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą su pasiūlymu prisijungti prie šios organizacijos, tačiau be valstybės paramos tą padaryti yra sudėtinga, o politinės valios vis nėra. Estija ir šioje srityje mus aplenkė, jų kariuomenė turi įkurtą organizaciją, ginančią tarnaujančių bei atsargos karių interesus. Keistoka, jog „lėtapėdžiai“ estai yra Pabaltijo šalių ekonominio, socialinio progreso lyderiai. Graudu ir skaudu matyti: konservatorių ir liberalų politikai, daugelį metų buvę prie valstybės valdymo vairo, nedarė to, ką dabar siūlo daryti kitiems būdami opozicijoje.

Tai vadinama pigiu politikavimu bei norėjimu pademonstruoti, jog „domisi“ karių socialinėmis problemomis. Turiu vilties, jog naujai išrinktas Seimas ir vyriausybė pagaliau imsis kardinaliai šalinti karių socialines problemas, nes būtina išlaikyti Lietuvos kariuomenės dvasinę stiprybę bei ryžtą ginant savo ir NATO šalių piliečius nuo pavojų.

Nepamirškime, kol žmogus gyvas, tol turi ir poreikių, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų.

2017.05.22; 05:29                 

Vyriausybė nepraleidžia progos pasigirti, kad didina pensijas. Suprantama, kad žmonės, ypač senyvo amžiaus, vos galą su galu suduriantys, visada dėkingi, kai jiems kažkas papildomai duoda bent vieną eurą.

Žinoma, vidutinis pensijų padidinimas 7€ kitais metais yra į pliusą, o ne į minusą.

Continue reading „R. J. Dagys: ar dėkosime Vyriausybei už tai, kad pensijos bus pakeltos 16 kartų mažiau nei turėjo būti pakeltos?“

siimonyt

Sei­me pri­sta­ty­da­ma 2013-ųjų me­tų biu­dže­to pro­jek­tą, fi­nan­sų mi­nist­rė In­gri­da Ši­mo­ny­tė at­sklei­dė kai ku­rias vals­ty­bės fi­nan­sų de­ta­les.

Ji sa­kė, kad eko­no­mi­nes pro­ble­mas spręs­ti dau­giau in­ves­tuo­da­mos ga­li vals­ty­bės, ku­rios sko­li­na­si už la­bai ma­žas pa­lū­ka­nas. Lie­tu­va to­kios ga­li­my­bės ne­tu­ri ir to­dėl jos in­ves­ta­vi­mo ga­li­my­bės yra tik to­kios, ko­kias lei­džia iš Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) gau­na­ma pa­ra­ma. Jei­gu Lie­tu­va pra­dės sko­lin­tis dau­giau ne­gu da­bar, grei­tai ne­tu­rės ga­li­my­bės sko­lin­tis net­gi už tas pa­lū­ka­nų nor­mas, ku­rias „mums pa­vy­ko pa­siek­ti per ket­ve­rius me­tus kru­vi­no dar­bo, ma­ži­nant tas pa­lū­ka­nas, ku­rios bu­vo 2009 me­tais“.

Continue reading „Ingrida Ši­mo­ny­tė – apie sko­li­ni­mą­si ir MMA“

valdis-dombrovskis

Krizės apimtose euro zonos valstybėse sumažinus algas ir pensijas, būtina sumažinti atlyginimus ir Briuselio valdininkams, – taip mano Latvijos ministras pirmininkams Valdis Dombrovskis.

Skolų krizės laikais euro zonoje būtina sumažinti ir išlaidas Europos Sąjungos aparatui, – tokia Latvijos ministro pirmininko Valdžio Dombrovskio nuomonė. „Sunku paaiškinti krizės apimtų šalių piliečiams, kodėl jų pensijos mažinamos, o atlyginimai Briuselyje ir toliau auga“, – pareiškė Latvijos politikas interviu vokiečių portalui bild.de. Todėl, anot V.Dombrovskio, būtina sumažinti darbo užmokesčius ES valdininkams.

Continue reading „Latvija ragina sumažinti Europos valdininkų algas“

« 1 2 »

Čia tas atvejis, kai žurnalistui apie mitingą nereikia nieko rašyti. Visas tekstas nuotraukose. Žiūrėkite, skaitykite ir dėkitės į galvą: tie, kurie negalėjote arba nenorėjote natūroje pamatyti gražaus reginio, kurie lindėjote namie. Gal per daug stipriai pasakyta, bet taip buvo pasakyta, dalyvaujant Tautiškos giesmės autoriui Vincui Kudirkai. Jis, man regis, liko patenkintas.

Turbūt šventvagiška sakyti, kad reginys buvo gražus. Oranžinės, raudonos, baltos, geltonos vėliavos, spalvingi demonstrantų drabužiai – ir plakatai, transparantai, šūkiai… Ir dūdos, būgnų tratėjimas, ir “duonos”, “darbo” reikalavimas balsu, kad net ausyse spengia… Žmonės susirinko genami nevilties, o aš grožiuosi spalvingomis vėliavomis! Ne vien tuo grožiuosi.

Man patinka, kad daromės piliečiai, kurių buvo pilnas Gedimino prospektas – nuo Seimo iki Vyriausybės. Iš visos Lietuvos. Ir tie, kurie tuo metu stovėjo, ėjo šaligatviais – ne visi buvo abejingi, pritarė ir tekstams, ir žodžiams. Jie gal dar bijojo eiti gatve, bijojo prarasti ir tą, ką dar turi: darbą, duonos. Gal kitą kartą ir jie nulips nuo šaligatvio.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį kartą buvo keliami iš esmės tik ekonominiai reikalavimai. O bėdų turime žymiai daugiau. Trūksta ne tik darbo ir duonos: ir pagarbos, dėmesio tautai, jos kultūrai ir kalbai. Mačiau kelis plakatus, dėkojančius parlamentarui tautininkui Gintarui Songailai, mačiau kelis pažįstamus žmones, kuriems šios vertybės labai svarbios, bet apie tai kalbų nebuvo. Kai kalbėjo minėtas Seimo narys, gerai nesupratau – minia jam pritaria ar nelabai, kai dūdavo, plojo… Gal nelabai žino, ką jis veikia Seime, kokias vertybes gina?

Algirdui Butkevičiui demonstrantai plojo žymiai entuziastingiau. Ir man dėl to neramu. Neramu matant, kas dabar dedasi už Vinco Kudirkos nugaros, bet aš bijau ir ateities, kitų metų, kai į valdžią gali ateiti dar daugiau žmonių, kuriems mes, – demonstrantai, ubagai ir pensininkai, – dar mažiau rūpėsim, kurie abejingi lietuvių tautai, jos kultūrai. Dėl to, kas dabar dedasi, ne Andrius Kubilius kalčiausias. Kaltas, bet ne kalčiausias. Suprantu, jeigu tokius žodžius būčiau ištaręs prie Vinco Kudirkos paminklo, būčiau buvęs nušvilptas.

Tą patį vakarą, grįžęs nano, televizijos ekrane mačiau man nerimą keliančius vaizdus: kaip Arūno Valinsko juokdariai jungiasi su tais, kuriems nei ubagai, nei pensininkai nerūpi, kurie labiausiai bijo, kad jų vilos, lėktuvai, jachtos ir “ferariai” nenukentėtų. O juk valinskams salėse ir ubagai, ir pensininkai ploja! 

Vytauto Visocko nuotr.

2011.12.11   

vytautas_visockas-portretas

Aš taip ir maniau: pensinikų  jie nepasigailės, nenuskriaustų nepaliks. Savaitgalį buvau susitikęs su giminėmis. Šnekučiuojantis nuolat grįždavome prie hamletiško klausimo: pensijas atstatys ar neatstatys?

Sakiau ir dabar sakau: ką besakytų kubiliai ir šimonytės, iki paskutinio momento jais netikėkime. Apgaus, kaip ne kartą apgavo. Pameluos, kaip ne kartą pamelavo.

Iki gruodžio pabaigos dar daug laiko, dar jie ne kartą svarstys, ką čia padarius, kad turtuoliai liktų nenuskriausti, o pensininkai nė nepajustų esą vėl apgauti. Juk melavo, kad pensijos nebus sumažintos, paskui – bus sumažintos tik  vidutiniškai 5 procentais. Sumažintos žymiai daugiau. Ir dabar pameluos, kad atstatys 50 procentų, kad kitus “procentus” gal atgausime kitų metų antroje pusėje.

Continue reading „Susidorojimas su “pensininkų klanu”“

video_cip

Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius mano, kad valdantieji ciniškai pasityčiojo iš mūsų tėvų ir senelių, atsisakę jiems sugrąžinti neteisėtai sumažintas pensijas. TAF lyderis atvirai pasakoja, kaip tapo turtingu verslininku ir kodėl kai kurie jo kolegos, užsidirbę milijonus, labai greitai pinigus prarado. Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas taip pat svarsto, kuo Bronislovo Lubio veikla yra padoresnė, prasmingesnė ir gražesnė už “Maximos” verslą, kaip svieto perėjūnas Viktoras Uspaskichas sužlugdė smulkųjį ir vidutinįjį verslą, kodėl Rusijos “Gazpromui” buvo naudingas Ignalinos AE uždarymas, kodėl buvęs sostinės meras Artūras Zuokas kratosi „abonento“ pravardės. Dr. A.Matulevičius pateikia savo versiją, kokių bausmių nusipelnė tie mūsų politikai, kurie už grašius užsieniečiams pardavė bankus ir laivų statyklas.

Continue reading „Ar įmanoma iš “Maximos” atsiimti tris milijardus litų?“

kumstis_01

Konservatoriai iškasė duobę pensininkams, kurie nesulauks 2012-ųjų. Panelė Šimonytė tikriausiai yra paskaičiavusi, kiek naudos valstybei atneš tie išeisiantieji iki ateinančių seimo rinkimų.

Nereikės ne tik atstatyti sumažintos pensijos – jos išvis nereikės tiems bėdžiams, kurie leido sau numirti nesulaukę ekonomikos pakilimo. Apie tai pastaruoju metu nekalbėjo nei pozicija, nei opozicija. Man regis, pozicija nesitikėjo, kad opozicija taip atkakliai ir energingai panaudos pensininkų kortą.

Ko gero, dabar gailisi labiausiai suveržę pensininkų diržus. Juk seną, bejėgį žmogų spardyti didelės jėgos ir drąsos nereikia, o iš šalies žiūrint – vaizdzelis nikoks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: 2012-ųjų vis dėlto sulaukę pensininkai jau žinos, už ką nereikia balsuoti.

Continue reading „Šalin rankas nuo pensininkų ir nuo Amerikos!“

simenas_albertas

Eglynas, į kurį atvežė buvęs partizanas Jonas Kadžionis, niekuo neišsiskyrė nuo kitų Anykščių krašto miškų. Tamsus, drėgnas, gūdus. Aplink – jokių žmogaus buvimo pėdsakų. Nei batų įspaudų, nei automobilių vėžių, nei šiukšlių. Atrodė, kad žmogus į šiuos bruzgynus nebus kojos kėlęs daugelį metų. Ir vis dėlto buvęs miško brolis paprašė surasti “kažkur visai arti” iškastą bunkerį. Beje, iškastą neseniai – dar šių metų pavasarį. Nuoširdžiai ieškojau, atidžiai žvalgiausi, bet nieko įtartino nepastebėjau. Tada žalios maskuojamosios spalvos drabužius dėvintis J.Kadžionis pasilenkė prie pat mano kojų ir vikriu rankų judesiu pakėlė žeminės dangtį. Pasirodo, stovėjau prie pat angos, vedančios į žeminę. Bet žeminės – nemačiau. Ji buvo sumaniai užmaskuota.

Pirmasis į bunkerį įsirangė J.Kadžionis – Bėda. Uždegė prožektorių. Tada pakvietė vidun ir mane. Įsliuogiau. Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma. Galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelerių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti gaivaus miško oro.

Continue reading „Apie buvusio partizano Jono Kadžionio ir buvusio premjero Alberto Šimėno pensiją“

kumstis

Artėjame prie “nacionalinio susitarimo”. Dar diena kita, ir visi galvosime kaip premjeras A.Kubilius. Kad visi “solidariai” turime nešti išrinktųjų valstybei užkrautą naštą. O ta našta didžiulė, milžiniška silpniems mūsų valstybės pečiams. Valstybę išvogė saujelė (kaip juos pavadinti?), o tą bedugnę privalėsime užpildyti visi kiti, išskyrus juos.

Nieko sau “susitarimas”. Su visais A.Kubilius tariasi, tik su pensininkais nesitaria. Nes argi galima sakyti, kad šimtų tūkstančių pensininkų atstovais gali būti mažytė grupelė bočių?! Jeigu mes juos deleguotume į tą “nacionalinį susitarimą” po daugiatūkstantinio mitingo, kuriame dalyvautų pensininkai iš visos Lietuvos, tada kitas reikalas. Arba jeigu visoje Lietuvoje būtų surinkti pensininkų parašai: štai tiek sutinka su A.Kubiliaus ketinimais, o štai tiek nesutinka. Tada taip, eikite ir derėkitės, tarkitės, reikalaukite.

Continue reading „Nelieskite pensininkų, ponas A.Kubiliau!“

kubilius

Artėjant kitų metų biudžeto svarstymui premjeras Andrius Kubilius, ieškodamas „aukso vidurio“ (tik šiuo atveju tikrai ne „aukso“), derasi su Seimo frakcijomis, verslininkais ir net su nevyriausybinėmis organizacijomis. Viešai jau ne kartą pasigyrė, kad dėl pensijų pavyko susitarti su pensininkų nevyriausybinėmis organizacijomis. Bet kažkodėl prie Seimo piketuojantys pensininkai aiškiai pasakė: „Vyriausybė derasi tik su jai palankiomis organizacijomis, o į likusių žmonių nuomonę neatsižvelgiama“.

Kadangi premjeras „deryboms“ pasikvietė ir neįgaliųjų organizacijas, kurių nariai tesudaro tik nedidelę dalį visų neįgaliųjų, todėl, manau, ir vėl (gal ir prie Seimo) išgirsime, kad premjeras ne su tais derasi arba tik imituoja derybas.

Bet, šiuo atveju, norėčiau kalbėti ne apie derybininkus, o apie tai, ko iš neįgaliųjų norėjo A.Kubilius.

Continue reading „Kaip ir su kuo derasi premjeras Andrius Kubilius dėl nacionalinio susitarimo?“