Petras Dirgėla

Petras Dirgėla

Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?

Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?

Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( c )” →

Petras Dirgėla

Naujasis Avangardo Centro generalinis sekretorius, Michailas Perestrojevičius, jaunas, tvirtai sudėtas tranas, raginiais šarvais apsivilkęs, chitininiu apsiaustu apsisiautęs, pirmą kartą įžengė į Sekretą. Vaškinė menė buvo erdvi, visai tuščia. Raudonas sienų vaškas akinamai spindėjo. Aidžioje menės erdvėje pasigirdo rūstus balsas:

– Kalba Nomenklatūros Patriciatas. Patricijai sveikina vieni kitus, pirmąsyk išdrįsusius pasodinti į generalinio sostą stipriausią iš stipriųjų politikų.

– Aš taip pat sveikinu save, išdrįsusį sėstis į sostą, kai Sode tokia netvarka, – tarė naujasis generalinis sekretorius. – Mano pirmtakai paklydėliai taip paklaidino bites, jog man gal gyvenimo neužteks, kad visas į tikrąjį mūsų kelią sugrąžinčiau.

Spindžiame menės ore pasigirdo tylus, atlaidus nematomų Patricijų juokas. 

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( b )” →

Petras Dirgėla

Tranų Sodo Respublikų Sąjunga buvo didelė, neaprėpiama. Šiaurėj jos krantą skalavo Ledyniuotasis vandenynas, rytuose – Ramusis. Pietuose vilnijo Juodoji, vakaruose – Baltijos jūra. Penkiolika Sodo Respublikų – didelių ir mažų – plytėjo pajūriuose, lygumose, giriose, kalnuose ir priekalnėse. Respublikų bitynuose gyveno įvairių veislių bitės: Rusijos, Baškirijos, Tolimųjų Rytų, Pabaltijo, Kalnų pilkosios, Priekalnių rainosios, Slėnių tamsiosios. Tautybių buvo dar daugiau – gal keli šimtai.

Sodą valdė Avangardas, įsiviešpatavęs po traninės revoliucijos. Sąjungos sostinėj, Raudongrade, dirbo Avangardo Centras ir Aparatas, respublikų sostinėse – Centriukai ir Aparatukai. Centre ir Centriukuose, Aparate ir Aparatukuose viešpatavo tranai. Nukleusuose (Bitininkystėje nukleusai – organizacijos, nuo pagrindinių šeimų izoliuotos mažos, stiprios bičių šeimelės, kurios motinėles bitynui augina), politinėse akademijose, jie auklėdavo motinėles bičių šeimoms. Auklėti pradėdavo jau vikšrelius, kurie lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl motinėlių charakteriai, pažiūros nukleusuose prarasdavo tėvų neigiamas savybes, įgydavo auklėtojų teigiamų bruožų.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( a )” →

Petras Dirgėla

Kiekvienoj tautoj yra "antžmogių", ištikimų Demono vergų, kurie uzurpuoja valstybės institutą, paverčia valstybę Drakonu, Kuris Virškina Piliečių gyvenimus.

Visi Drakonai valdo. Tuo jie panašūs. Tačiau valdžios instrumentais kiekvienas Drakonas naudojasi skirtingai. Šia prasme kiekvienas Drakonas – savitas, turi tik jam būdingų savybių. Vis dėlto vienas Drakonas, Raudonasis, skiriasi nuo visų kitų Drakonų. Kodėl? Kuo?

Per mišias visa bažnyčia drauge su kunigu garsiai kartoja: esu nusikaltęs, esu labai nusikaltęs. Be nuodėmės žmogus nė dienos nepragyvena. Todėl religinės atgailos apibendrinantis aktas žmogaus negniuždo. Suvokimas, kad jei kas nors nusikalto, kaltas esu ir aš, iškyla ne iš kitų žmonių konkrečių nusikaltimų, o iš paties žmogaus nuodėmių, apskritai žmogaus nuodėmingumo (ir aš žmogus, ir aš nusidedu, ir mano gyvenimas gali pasidaryti nusikalstamas). Todėl negaliu nuo kaltųjų atsiriboti oriai pareikšdamas: aš nekaltas.

Continue reading „Tranų pasaulyje (drakonas)” →

Politinės intrigos

"Lietuviai jau įsitikino: Lietuva gali atkurti savo valstybingumą, tačiau nepajėgia jo išlaikyti Visuotiniame Konflikte, kurio įtampą palaiko didžiųjų valstybių Drakonai, vadovaudamiesi džiunglių įstatymu: kas stipresnis, tas teisus".

Ši citata – iš rašytojo Petro Dirgėlos dar 1990-aisiais išleistos esė "Tranų pasaulyje". Kad ir sutilpęs į nedidelę, nė šimto puslapių neturinčią knygelę, šis veikalas kupinas pranašiškų pastebėjimų, gilių įžvalgų. Deja, mes nesame tobuli, ir tai, kas iš tiesų vertinga, – nebūtinai sulaukia mūsų dėmesio. Toks likimas ištiko ir esė "Tranų pasaulyje", nors tiems, kurie jį perskaitė atidžiai, drįstu manyti, dabar lengviau susigaudyti politinėse intrigose.

Po nepriklausomybės atkūrimo prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams tarsi pradedame suvokti žodžių "nesugebame išsaugoti atkurto valstybingumo" prasmę. Tačiau dabar jau suvokdami, jog nepriklausomybės išsaugojimas kartais net sudėtingesnis veiksmas nei jos atkūrimas, vis tik nežinome atsakymo į pagrindinį klausimą – kodėl griūna mūsų valstybingumo pamatai.

Continue reading „Apie tai, kodėl nepajėgiame išsaugoti valstybingumo” →

Petras Dirgėla

Širdies lėkimas iš baimės, naktį staiga atsibudus… Suplyšusios šlepetės, padėtos prie lovos… Tyli telefonas, tyli durų skambutis.. Kaip įkyrėjo namai… Kaip tatai nėra, nėra, nėra namų… Ak, eiti, eiti, bėgti! Kur? Nuo ko? Kodėl?

Visos upės teka į jūras. Prie upių nuo žilos senovės natūraliai traukė ir statė gyvenvietes žmonės. Anot A. Šeliongovskio, jūra – istorinė stichija, istorijos gaivalas, kuris visada veikė pajūrių ir paupių gyventojų psichiką, budino energiją, skatino kuo geriau išnaudoti "savojo kranto" galimybes.

Žemė – pirmiausia sausuma, valstybių geografinė (sienų) politika. Sausumoj daug kas, tarkim, kalnai, miškai savaime būdavo ir gynybiniai bastionai. Nors ir sausumos sienos nelygiavertės, tačiau pajūrio – ypatingai nelygiavertės. Jeigu valstybės krantus skalaujanti jūra su sausuma "nesuderinta" (nėra pusiasalių, sąsmaukų, salų, o svarbiausia – į jūrą neįteka upių), tokios valstybės pajūris mažai ko vertas. Upės labai prailgina jūros krantus, teikiančius gėrybes prekybai.

Continue reading „Tranų pasaulyje (Demonas)” →

Aktualijos

Atgimimo metą gyventi pradėjome ne su pykčio, ne su keršto, ne su atpildo kam nors jausmu krūtinėj – su ašarom akyse.

Tai jau ne iš graudumo ašara mums ištrykšta, kai klausomės buvusio tremtinio pasakojimo, kai kyla į dangų tautinė vėliava, kai giedamas tautinis himnas, kai laikomos mišios prie Katedros slenksčio, kai prasiveria žemė ir iš jos atsikelia Birutės, Valančiaus paminklai, kai Panevėžyje ir Rainiuose nužudytųjų kaukolės juodom akivarų skylėm pažvelgia į mus…

Ką jau čia apie kaukoles šnekėt… Patyliukais, slapta pravirkstam į vaiką ir motiną ilgėliau užsižiūrėję. Pravirkstam koncerte. Kine. Šiaip vieni pasilikę. Pravirkstam – kartkartėm dėl gryno menkniekio: kad ir vos juntama žmogiška šiluma į mus dvelkteli – ašaros jau akyse.

Continue reading „Apie išeitį” →

Aktualijos

Šis rašytojo Petro Dirgėlos tekstas pirmą kartą paskelbtas buvo 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1). Bet ar šios pastabos praradusios aktualumą? Ar neverta susimąstyti, ko vis tik per pastaruosius dvidešimt metų nesugebėjome nuveikti, o ką atlikome ne taip, kaip derėjo atlikti?

XXX

Petras Dirgėla

1990-ieji paskelbti Lietuvių kalbos metais. Daugeliui atrodo, kad tai – kampanija, kurios metu sieksime įveikti sunkumus, susijusius su lietuvių kalbos paskelbimu LTSR valstybine kalba, kad šiais metais ypatingai uoliai, negailėdami nei lėšų, nei laiko, mokysime lietuviškai kalbėti tuos, kurie mūsų valstybine kalba šnekėti dar nemoka.

Continue reading „Apie kalbą ir atgimimą” →

Petras Dirgėla

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš žymaus lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje". Šis kūrinys dienos šviesą išvydo lemtingaisiais 1990-aisiais metais. Tačiau aktualumo nepraradęs ir nūnai. Belieka tik stebėtis, kokios taiklios buvo rašytojo, eseisto, publicisto P.Dirgėlos įžvalgos anuomet, daugiau nei prieš dvejis dešimtmečius.

Taigi "Tranų pasaulyje" analizuojamas vienas iš svarbiausių klausimų – kaip privalome gyventi, kad išsaugotume savo nepriklausomybę. Atkurti nepriklausomybę – viena, o ją išsaugoti, kai aplink apstu ne itin draugiškų, agresyvius planus puoselėjančių valstybių, – visai kas kita.

Beje, Petras DIRGĖLA – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, "Anciliaus ežeras” autorius. Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas su rašytoju Petru Dirgėla yra parengęs šūsnį interviu istorinėmis, politinėmis, kultūrinėmis temomis (kai kuriuos tekstus galima rasti ir portale Slaptai.lt).. 

Tačiau šiandien dėmesio centre – rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje".

Continue reading „Tranų pasaulyje (įvadas į tai, apie ką mąsto lietuviai)” →

dirgela_asmenine
Aktualijos

Kada įvyko lietuvių dorovinis supriešinimas, tautos suskaidymas? – Komunistų partijos nebėra, jos paskirti šeimininkai tebešeimininkauja – Ar prasiskverbs cinikai į Seimą?

Istorija Lietuvai buvo rūsti: po Liublino unijos (1569 m.) daugeliu Lietuvos galimybių ką nors nuveikti pasaulyje naudojosi Lenkija; po Lenkijos ir Lietuvos sudėtinės valstybės trečio padalijimo (1795 m.) Lietuvos visomis galimybėmis naudojosi carinė Rusija; po 1940 metų okupacijos – komunistų partijos Rusija.

Stebuklingas yra Lietuvos atsparumas: juo labiau istorinės aplinkybės mūsų protėvių savarankiškumo jausmą gniuždydavo, juo į kietesnę, atsparesnę smiltelę jų sielose tą jausmą slėgdavo – sunaikinta nepriklausomybė tapdavo galinga mūsų žmonių dvasine valia ir jėga savarankiškumui atkurti.

Continue reading „Šokis su giltine” →

dirgela_asmenine
Aktualijos

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoju Petru Dirgėla, darytu 1990-ųjų metų vasario mėnesį.

Tiksliau tariant, interviu "Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…” buvo paskelbtas tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje.

Tiksli paskelbimo data: 1990-ųjų vasario 10-oji diena. Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo tebuvo likęs vos vienas mėnuo. Pokalbis parengtas P.Dirgėlos istorinio romano “Joldijos jūra” pagrindu.

Continue reading „“Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…”” →

dirgela_asmenine
Aktualijos

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Šis interviu buvo parengtas 1992-ųjų metų gegužės mėnesį.

Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, irgi nepraradęs. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į rašytojo Petro Dirgėlos pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Atpažink, Lietuva, save” →

dirgla_1
Aktualijos

VIENA DIENA IR VISA ISTORIJA

Visus procesus, vykstančius visuomenėje, gludina niekada neapmirštantis istorijos vyksmas. Jo viso neįmanoma protu aprėpti. Tačiau:”Hiperionas” parašytas prieš 200 metų, o jame yra minčių, lyg šiandien pasakytų.

Dar įdomiau: esminius ilgalaikius procesus gali paaiškinti įvykiai, įvykę skirtingais amžiais, skirtingais metais, tačiau… tą pačią dieną, na dabar, pavyzdžiui, sakykime, kad liepos septynioliktąją.

1251, pirmadienis

Roma. Popiežius Vincentas Ketvirtasis, vadindamas Mindaugą “ypatingu Romos bažnyčios sūnum”, įkuria atskirą Lietuvos vyskupiją ir pasirašo leidžiąs, kad Mindaugas būtų karūnuotas karalium. Prasideda Lietuvos valstybės istorija.

Continue reading „Improvizacija istorijos cimbolais ( 2 )” →

g.visockas-portretas
Aktualijos

Vilniaus centre sutikau rašytoją Petrą Dirgėlą. Susitikimo būta atsitiktinio, trumpo, lyg ir mažai reikšmingo. Tačiau įsiminė net ir tos kelios minutės, praleistos šnekučiuojantis Gedimino prospekte. Įsiminė kaip, beje, atmintyje išliko ir visi ankstesnieji mūsų susitikimai. Rašytojas džiaugėsi, kad trys jo istoriniai romanai “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, “Anciliaus ežeras” ne tik išversti į latvių kalbą, bet jau ir išleisti Latvijoje, taigi prieinami latvių skaitytojams.

Rašytoją P.Dirgėlą visąlaik laikiau ir tebelaikau vienu iš giliausių, brandžiausių lietuvių istorinio romano kūrėjų. Tuos tris istorinius romanus, su kuriais nūnai gali susipažinti ir broliai latviai, esu itin atidžiai perskaitęs. Vaizdžiai tariant, skaičiau rankose laikydamas pieštuką, kad čia pat galėčiau pasižymėti daugiausiai minčių sukėlusias vietas. Kūriniai man palikę gilų įspūdį. Spaudoje paskelbiau ne vieną dešimtį išsamių, plačių interviu su rašytoju P.Dirgėla. Todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad dešimtmečiais trukęs P.Dirgėlos triūsas gilinantis į sudėtingą, tragišką Lietuvos istoriją sulaukė pripažinimo ir broliškoje Latvijoje.

Continue reading „Kas pastatė Trakų pilį?” →

dirgla_1
Aktualijos

KAIP IR PRIEŠ 300 METŲ

Mano akyse ir dabar štai stovi įstabus heraldinės grafikos darbas, pavadintas “Lietuva”. Jame taupia simbolių kalba pavaizduota Lietuvos valstybės istorinė raida.

Šiandien, man atrodo, niekas neapibūdintų nei Lietuvos valstybės praeities, nei jos ateities vizijų taip aiškiai, kaip tai padaryta šiame dailininko Vido Kazimiero Gibavičiaus darbe. Kūrinys nedidelis, gražus, nešk jį į mokyklas, dėk į vadovėlius, rodyk vaikams, kad jie nuo mažumės žinotų, kokią valstybę turi ir kokios reikia. Deja, daugiau kaip per dešimtį metų šiuo lengvai “skaitomu” heraldinės grafikos darbu taip niekas ir nesusidomėjo.

Continue reading „Improvizacija istorijos cimbolais ( 1 )” →