rusifikacija

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Garsioji „Medvilnės byla” 

Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…

Uzbekistanas

Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).

Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !

Uzbekų visuomenė įžvelgia „nusikaltimus žmoniškumui”

Uzbekistano sostinė Taškentas

Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.

Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).

Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).

Maskvai prireikė „valdomo chaoso”

Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla”, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).

Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.  

Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.  

Pataikavimas Kremliui nepadėjo

Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.  

Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.

Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…

Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija

Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.

Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano  prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.

Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.

Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?

Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.

Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…

2018.08.06; 06:30

Aktualijos

Tautininkų sąjungos „PAREIŠKIMAS DĖL ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO TEISENOS PRADĖJIMO IR ĮPAREIGOJIMŲ PAŠALINTI GATVIŲ PAVADINIMŲ UŽRAŠUS NELIETUVIŲ KALBA”

2016-09-04 dieną Varšuvos ir Rusų gatvėse Vilniuje, prisidengiant Europos kalbų dienos proga, buvo atidengtos gatvių pavadinimų lentelės lenkų ir rusų kalbomis.

Ten greta gatvių pavadinimų lietuvių kalba buvo iškabinti gatvių užrašai atitinkamai lenkų ir rusų kalbomis (“ulica Warszawska” ir “Russkaja ulica”).

LR Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinė kalba privaloma visų LietuvosRespublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose. 

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos diena. Slaptai.lt nuotr.

Vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo 31 punktu nustatyta, kad gatvių pavadinimai, pateikiami lentelėse, informaciniuose ženkluose ar pavadinimų lentelėse, turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti Adresų ar Nekilnojamojo turto registre. Adresų registre gatvių pavadinimai registruojami tik valstybine kalba.

Mūsų žiniomis, tiek Varšuvos, tiek Rusų gatvės Adresų ir Nekilnojamojo turto registruose yra įregistruotos tik lietuvių kalba, t.y. jokie šių gatvių pavadinimai kitomis kalbomis negali būti naudojami. LR Valstybinės kalbos įstatymas (18 str.) numato tik vieną išimtį, kuomet užrašai gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis – kuomet rašomi tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, tačiau nei vienu iš šiame pareiškime minimų atvejų nebuvo užrašytas tautinės bendrijos organizacijos pavadinimas. Pareigos laikytis įstatymo reikalavimų nešalina ir ta aplinkybė, jog toks dvigubų užrašų pakabinimas buvo atliekamas Europos kalbų dienos proga.

Gatvių pavadinimų rašymas dviejomis kalbomis analogiškai yra vertinamas ir teismų praktikoje – pvz. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-01-28 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-965-142/2013, yra nurodęs, kad toks gatvių pavadinimų rašymas dviejomis kalbomis prieštarauja LR Valstybinės kalbos įstatymo 17 str., dėl ko Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių lenteles į tokias, kuriose būtų nurodyti VĮ Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba.   

Pagal LR Valstybinės kalbos įstatymo 24 straipsnį bet kokie veiksmai prieš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytą valstybinės kalbos statusą neleistini, o už šio įstatymo nuostatų tiesioginį vykdymą atsakingi institucijų, įstaigų, įmonių, tarnybų bei organizacijų vadovai. Asmenys, pažeidę šį įstatymą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakomybę už tokius veiksmus detalizuoja Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, pagal kurio 91(7) straipsnį yra numatyta administracinė atsakomybė už autentiškų ir oficialių Lietuvos vietovardžių formų nevartojimą teisės aktuose, kituose oficialiuose leidiniuose, kartografijoje, kelių bei gatvių rodyklėse, iškabose, antspauduose, komunikacijose, Lietuvos Respublikos gaminių dokumentuose, vadovėliuose, o pagal ATPK 246 (7) str., bylas pagal ATPK 91(7) str. nagrinėja Valstybinės kalbos inspekcija. Atsižvelgiant į tai, Valstybinės kalbos inspekcijos prašome pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą atsakingiems Vilniaus m. savivaldybės administracijos pareigūnams ir patraukti juos administracinėn atsakomybėn.

Tikėtina, jog net ir pradėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, įstatymo pažeidimas nebus pašalintas neteismine tvarka, todėl, įgyvendinant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytas pareigas, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašome inicijuoti teisminį procesą atsakingiems Vilniaus m. savivaldybės administracijos pareigūnams dėl įpareigojimo pašalinti šiame pareiškime nurodytus įstatymo pažeidimus.

Iš teisminės praktikos matyti, kad analogiškų veiksmų Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje ėmėsi ir dvigubų gatvių pavadinimų užrašų Šalčininkų rajone atveju, t.y. įstatymo reikalavimai nuosekliai turi būti vykdomi visų asmenų atžvilgiu.

Apie priimtą sprendimą prašome informuoti raštu.

Šis laiškas išsiųstas Valstybinei kalbos inspekcijai ir Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje. Šio laiško autorius – Tautininkų sąjunga.

2016.09.11; 08:36

Aktualijos

Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus). 

Skaitytojų laiškai
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.

Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…

Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.

Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.

Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.

Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.

Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.

Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.

Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…

Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.

Vytautas A.

2016.07.08; 10:08

Aktualijos

„Lietuvos mokslas: savas ir svetimas” – tokiu pavadinimu išleista dr. Algimato Liekio 45 – oji  monografinio pobūdžio 710 psl. knyga su daugiau kaip 300 iliustracijų apie mokslo ir studijų nuo seniausių laikų iki šių dienų vietą ir vaidmenį lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo  kelyje.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, nemažai kas teigia, kad mokslas – nepolitinis, bet kam ir kuriems tikslams panaudojami jo rezultatai, tai jau politika, kaip ir politika kokius ir kokių vertybių gynėjais išugdomi mokymo ir studijų institucijose.

Tai puikiai, remiantis ir įvarių laikų archyviniais, ir literatūrinais šaltiniais įrodoma ir bene  pirmajame tokio pobūdžio mūsų istoriografijoje veikale.

Ypač sunerimti daug ką turėtų priversti knygoje pateikiama analizė  apie dabartinį globalizmą studijose ir moksle, apie lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą pražūtin stumiančių tokių aukštųjų mokyklų veiklos rodiklių, kaip „tarptautiškumas“ (sovietmečio „proletarinio internacionalizmo“ – surusinimo, dabar – suanglinimo ir pan. iškėlimas į aukščiausių rangą), apie šlovinimą tik dievo Dolerio ir jo sūnaus Euro ir pan.

Dėl to ypač didelis pavojus iškyla technikos studijų ir mokslo institucijoms, kad jose bus rengiami tik tarptautinių monopolijų kompiuteriams „priedai“ – abejingi savo Tautai ir Valstybei, jos kalbai ir kultūrai specialistai.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – autoriaus apžvalga apie naująją knygą, jos tematiką ir problematiką.

XXX

Dr. Algimantas Liekis

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos – tai ne tik nauji mokslo sprendimai, išradimai, atradimai, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų  suvokimas savo misijos. Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas – tai  tie   matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai. Jie visais laikais didele dalimi lėmė,  lemia ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir kitų stiprybę,  žmonių gerovę ir ramybę.

Nesiklaupę prieš galingiausius

Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Ir tik gerokai vėliau pradėta tą patirtį apibendrinti, pagrįsti teorijomis, kurios  davė impulsą ir technikos, technologijų mokslų raidai.

Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido  kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Kitaip,  kaip drįsta teigti kai kurie mūsų istorikai, jei lietuviai būtų „sugebėję tik šluotas rišti“, kaip jie būtų daugiau kaip pora šimtų metų atlaikę galingiausios pasaulyje Romos popiežių ir imperatorių valstybės – Šventosios Romos  (Šventosios vokiečių tautos) imperijos, užėmusios vos ne visą dabartinės ES teritoriją, jos elitinių teroristų, pasivadinusių šventųjų vardais ordinų – Kalavijuočių ir Kryžuočių, nuolatinius puolimus.

Lietuviai viename su Europa pažangos kelyje

Mūsų protėviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Gerą lietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Lietuviai, kaip ir tais amžiais vokiečiai, prancūzai puošė savo metalo ginklus dažniausiai raižymo, ėsdinimo ir kitais būdais. Kad lietuvių ginkluotė savo kokybe nesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių, patvirtina ir tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas Žalgirio mūšyje buvo įsakęs savo kariams užsirišti ant kairės rankos šiaudų  grįžtes, kad savieji nesusimaišytų su priešais.

Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai. Jau mūsų valdovo Gedimino laikais Lietuvos kariuomenėje (nuo 1341 m.) būta iš metalo išlietų patrankų, muškietų.

Daug patrankų lietuviai turėjo ir Žalgiryje, o vėliau, 1428 m., ruošdamiesi šturmuoti rusų Novgorodą, ten buvo nusivežę net 40 arklių tempiamą bombardą „Halką“ miesto sienoms griauti.

Pralaimėjimai – dėl nuolankumo ir egoizmo

Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad  pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei – Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį – valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tuo tarpu, kai katalikybė pačioje Lenkijoje buvo paversta valstybine religija, kai švietime, moksle, bažnyčiose vis labiau buvo įtvirtinama tik lenkų kalba. 

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Dr. Algimanto Liekio veikalas „Lietuvos mokslas: savas ir svetimas„

Tad ir daugelis lenkų hierarchų, kaip ir kiti valdantieji Lietuvos ir Lenkijos, Krėvos, o ypač Liublino unijas aiškino savaip, kad dar neapsikrikštijusių Lietuvos kraštų apkrikštijimas – tai pirmiausia jų sulenkinimas.

Ir lenkų kunigai bei vienuoliai, atsidūrę Lietuvoje, nebaudžiamai visur aiškino ir reikalavo, kad Lietuva gali „eiti į Europą“ tik atsisakiusi savo pagoniškos  lietuvių kalbos, tik perimdama visa, kas lenkiška.

Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. buvo apsikrikštijusios, bet pripažino ne Romos popiežius ir imperatorius, o Bizantijos valdžią, skelbė, kad tik Bizantija yra tikroji Romos imperijos palikuonė.

Dėl to  popiežiai ir prieš rusus, lyg jie būtų pagonys, skelbė kryžiaus karus.

Bet rusų valdovai – carai, pasimokę iš lenkų, vokiečių, prancūzų ir kitų tautų, jų imperialistinių valstybių, privertė krikščionių (Rytų) bažnyčią tarnauti tik savo, savos valstybės interesams ir  jau nuo caro Ivano III (nuo XIV a.) ėmė skelbti, kad Rusijoje (iš pradžių Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje) gali būti tik viena religija – stačiatikių, viena kalba – rusų, vienas valdovas – caras.

Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą. Dėl to galima papriekaištauti ir Vytautui Didžajam, kuris, būdamas didžiausios Rytų Europoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, laukė Popiežiaus, imperatoriaus leidimo karūnuotis karaliumi, nors pastarųjų palaiminimas ir tebuvo reikalingas tik valstybių, priklausiusių Šventosios Romos imperijai, valdovams.

O Lietuva jai nepriklausė. Ir Vytautas galėjo karūnuotis, kaip kad karūnuodavosi Rusijos, Anglijos ir daugelio kitų valstybių valdovai. Bet tas per didelis tolerantiškumas, per didelis paisymas svetimųjų, ypač lenkų ir į jų rankas patekusios katalikų bažnyčios interesų ir nulėmė, kad galingosios Lietuvos valstybės kūrėja – lietuvių tauta vis labiau pirmiausia atėjūnų lenkų buvo paverčiama įname savo namuose, jų valios vykdytoja ir interesų gynėja, kol pagaliau ir pati valstybė liko tik Lenkijos valstybės provincija.

Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o svetimųjų vykdytos kovos su „katalikybės skaldytojais“ – Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Lietuviai net nebuvo priimami dirbti į žydų valdomą Universiteto spaustuvę, kad neišmoktų spausdinimo amato. Bet kadangi Universitetan buvo sukviesta dirbti ir gan žymių mokslininkų iš Vakarų, Šventosios Romos imperijos, tai nemažai buvo atlikta ir reikšmingų  mokslo darbų, nemažai prisidėta prie mokslinės minties plėtotės, bendro krašto intelektualinio lygmens pakėlimo, pirmiausia prie lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo.

Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Faktiškai jam ir viltis būtų buvusi galutinai užsmaugta, jeigu būtų įsigalėjusi 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija, kurioje iš viso nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuvos“ vardai, o tik „lenkų tauta“, tik „Lenkija“. Tad ir teisus anas žemaitis, kuris ir tuos lietuvius istorikus bei politikus, kurie šlovina Liublino uniją ar Gegužės 3 – iosios vadinamąją lenkų konstitituciją, vadina paprasčiausiomis  „subinlaižomis“.

LDK didikų mokyklos

Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Antai 1747  m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos  įkurtoje mokykloje rengti artileristai, fortifikacijos statybos ir kiti specialistai. Panašią mokyklą – karo inžinerijos 1774 m. įsteigė Gardino didikas Tyzenhauzas. 1782 m. panaši specialioji karo inžinerijos mokykla ėmė veikti ir Vilniuje. Jai vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Tarp jos dėstytojų buvo ir architektas L. Stuoka-Gucevičius ir kai kurie kiti Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiose ir panašiose mokyklose buvo išeinami kursai ir apie įvairių ginklų gamybą, metalus, jų liejimo būdus ir kt. Tačiau, žinoma, mokyta daugiausia tik lenkų kalba, nes palaipsniui ir didikai jau buvo paniekinę savo tėvų ir protėvių – lietuvių kalbą.

Technikos – technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos – Lietuvos“ valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.). Tada išlaisvintame iš jėzuitų rankų universitete, kaip ir kitose mokymo įstaigose, imtasi pereiti ir prie „taikomojo pobūdžio“ dalykų studijų ir mokymo.

Tada rektorius M. Počobutas ir beveik visi universiteto profesoriai buvo pasirašę aktą ir dėl mokslų akademijos įkūrimo, kurios darbuotojai „turėtų globoti tik tuos mokslus, kurie šaliai galėtų būti reikalingiausi ir naudingiausi, – rašė jie. – Trumpai tariant […] (Mokslų akademijos – A. L.) tikslas būtų šviesti, skiepyti ir plėsti tautoje tiksliuosius mokslus, skirtus ne tik protui šviesti, bet ir tarnaujančius nuolatinei praktikai […]. Tokie mokslai yra geometrijos, mechanikos, geografijos, žemės ūkio, ekonomikos mokslai arba panašūs jiems – manufaktūra, istorija, gamtos mokslai […]“.  Tačiau, prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimui, Lietuvos įjungimas į Rusijos sudėtį sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.

Po minėtų pertvarkymų Vilniaus universitete imta dėstyti ir aukštoji matematika, architektūra. Ją universitete dėstė Paryžiuje ir Romoje studijavęs architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 – 1798). Jis parengė universitetui ir architektūros studijų programą, pagal kurią būsimieji specialistai turėjo išmokti ne tik suprojektuoti gražius pastatus, bet ir pasigaminti statybai reikalingus mechanizmus – keltuvus, poliakales ir kt. Be to, būsimieji architektai – statybininkai būdavo supažindinami su medžiagų atsparumo, statybinės statikos, statybinių medžiagų, statybinių konstrukcijų, geotechnikos, statybų technologijos, organizavimo, ekonomikos ir panašiais kursais, vėliau tapusiais savarankiškais.

Naujų lietuvybės smaugėjų naguose

Po pralaimėto 1830 n. sukilimo  Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių  XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius – po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar   uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą. Tokių mokyklėlių steigimas,  išlaikymas,  lietuviškų knygelių leidimas bei platinimas buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltimu.

Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams – jie bruko  lietuviams  lenkiškas net  maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Tas pats pasakytina apie gausias Lietuvoje žydų bendruomenes. Jose, beje, mokytasi lenkiškai, rusiškai, vokiškai, tik ne lietuviškai.

Beje, kaip sakyta, nepalankiai  lietuviams plėtotas švietimas ir mokslas dar ir prieš  patenkant (XVIII a. pabaigoje) Rusijos imperijon, esant vienoje valstybėje su lenkais (nuo Liublino unijos), mokslas ir studijos, švietimas buvo atiduotas į atėjūnų lenkų, kunigų rankas, o ir Vilniaus universitetas paskirtas „švietimo kuratoriumi“ rūpinosi tik lenkišku mokymu. Taip dar prieš patekimą į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva jau nebebuvo nė vienoje srityje lietuviška.

Lietuvą pražudė jos elito per didelis tolerantiškumas atėjūnų kalbai ir kultūrai, o labiausiai įsigalėjęs šiandienos terminu liberalizmas, kai egoistiniai siekiai, turtai tapo sverbesniais už Tautos ir jos valstybės savarankiškumą, kultūros klestėjimą. Bet į tą nuosmukį eita palaipsniui.  Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių  privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti net bajorų titulus (tad ir XIX a. vidury per 30 proc. bajorų „lietuviškose gubernijose“ buvo bent „pusiau“ žydiški).

„Aušra“ lietuviams

Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir „lenkų“, bet turinti seniausią Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja – atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę. Tarp pirmųjų to skelbėju buvo ir 1883 m. dr. Jono Basanavičiaus ir bendražygių Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ laikraštis ir slaptai knygnešių platintas po Lietuvą. Beje, jame yra žinučių ir apie lietuvius paprastus valstiečius, stebinančius apylinkių žmones savo sukonstruotomis  mašinomis.

Tais  sunkiaisiais XIX a. dešimtmečiais – lenkinimo, rusinimo ir dar ekonominio engimo metais tarp lietuvių buvo gyvos ir modernios technikos kūrimo idėjos. Tarp tokių ir skraidymo aparatų,  sunkesnių už orą, kūrimas.

Toks pavyzdys  galėtų  būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys“. Iš brėžinių atrodo, kad tai turėjo būti gana gremėzdiškas įrenginys, kuris pagal savo aerodinamines savybes vargu ar būtų  galėjęs pakilti į orą ir skristi, bet tuo laiku ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse buvo mėginama sukurti sunkesnius už orą skraidymo aparatus, varomus garo varikliu.

Vėl lietuviškai prabylant

Lietuvių tautos pabudimas iš lenkiškosios komos, kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą  1904 m. gegužės 7 d. atšaukti lietuvių spaudos draudimą.

Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas – „Lietuvių tauta“. Tarp svarbiausiųjų draugijos veiklos sričių buvo lietuviškų vadovėlių rengimas, kai kurių mokslo tiriamųjų  darbų ir lietuviškos švietimo  ir mokslo sistemos  kūrimo projektai.

(Bus daugiau)

2016.06.28; 05:59

Aktualijos

Socialinės politinės sąrangos dvilypumas*

Kas į postmodernumą pasukusiai civilizacijai tapo ypač akivaizdu? Tai – jos sociokultūrinis nelygiavertiškumas, gal teisingiau būtų sakyti – dichotomiškumas, priešpriešiškumas.

Vienas iš įžymesniųjų socialinės politinės organizacijos tyrinėtojų Louis Diumont'as pagrindine visų civilizacijų problema laiko holizmo (organiškumo, vientisumo) ir individualizmo santykį. 

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (9)” →

Politinės intrigos

Jau išdrįstam parašyti: „Polonizacija, rusifikacija, trijų raidžių kombinacija“, ir tai – šaunu, tačiau apmaudu, kad tai vyksta tik dvidešimt penktaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvių ir kitų baltų (aisčių) asimiliacija panaudojant svetimą kalbą ir religiją bei iškraipant ar nutylint istorijos faktus truko keletą šimtmečių: nuo XI a. tai vykdė anksčiau apsikrikštiję (X a.) Lenkija ir Kijevo Rusia. Romos katalikų ir Bizantiškos krikščionybės varžytuves dėl įtakos sėkmingai panaudojo, anuomet dar turintys „milžinų dvasios“ (Vincas Krėvė), mūsų kunigaikščiai ir karaliai, sukūrę stiprias karines struktūras ir išplėtę Lietuvos karalystę ir kunigaikštystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Continue reading „Kitataučių antplūdžio akivaizdoje… reik išlikti savimi” →

Videonaujienos

Iš Afrikos, Sirijos, Irako ir Afganistano plūstančių pabėgėlių bėdomis pirmiausiai turėtų rūpintis Jungtinės Tautos.

Didžiosios ES valstybės neturi teisės per prievartą mažosioms kolegėms primesti, kokias pabėgėlių kvotas privalu priimti. Lietuviai pagrįstai baiminasi būsimų kultūrinių trinčių, nes ilgainiui jos gali pavirst rimtais konfliktais.

Lietuviai nenori, kad jų žemėje atsirastų getų, kur lietuviškoji teisė galiotų tik formaliai. Juk lietuviai gūdžiais sovietmečio laikais buvo dirbtinai asimiliuojami, stengiantis paversti juos rusais. Ar tarp sovietmečio laikų rusifikacijos ir šiandieninių pabėgėlių kvotų esama panašumo?

Portalo Slaptai.lt svečias – parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Continue reading „Seimo narys Kęstutis Masiulis: „Pabėgėliai – ne Europos Sąjungos, bet Jungtinių Tautų rūpestis“” →

Aktualijos

Su Vytautu Leščinsku susipažinau automobilyje. Birželio 27 d. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis vežė mus į Demeniškių atlaidus, pas rašytoją Romą Sadauską (apie tą renginį – fotoreportažas „Bandymas atkurti Vinco Krėvės literatūrinę premiją“, slaptai.lt). Nemažai diskutavome įvairiomis temomis, atlaiduose ir jis, ir aš daug fotografavome.

Grįžtant į Vilnių Vytautas man padovanojo savo romaną „Paskutinis eksperimentas“ (Žaliasis pasaulis, Vilnius, 2012), kurį jau spėjau perskaityti ir vieną skyrių siūlau mūsų svetainės skaitytojams. Bet prieš tai – trumpai apie autorių. Apie Vytauto Leščinsko fantastinius romanus „Daktaras Lorencas“ ir „Paskutinis eksperimentas“ rašo rašytojas Romas Sadauskas.

Vytautas Visockas

Continue reading „„Paskutinis eksperimentas“” →

Gordijo mazgas

Iš Briuselio į Lietuvą atskriejo dvi žinios – pirmoji, kad Lietuva turi priimti 207 nelegalius migrantus iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, antroji, kad geriau Lietuva priimtų 710 nelegalių migrantų.

Kur ta riba, kiek mes turėsim jų primti? Ar gali Lietuva atsisakyti migrantų? Ar mes turime galimybę spręsti migracijos klausimus savarankiškai?

Continue reading „Ar esame savarankiški imigracijai pasakyti NE?” →

Aktualijos

II skyrius. Trapūs, bet realūs siluetai

§ 1.  Žaibolaidinė mintis arba Anatolijaus Burbulio atvejis

[…] Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, nunykus LDK turėtai aureolei, eiliniam rytų Lietuvos bajorui pasirinkimo mąstant apie valstybingumą nebeliko. Istorija taip patvarkė, kad nebuvo už ko laikytis, kam atstovauti. Kunigaikščiai, su visa savo didybe, seniai „ilsėjosi“ Dausose. Senoji Lietuva liko tik romantikų ir užkietėjusių konservatorių (pavojingesnių naujajai carinės Rusijos valdžiai) vizijose… O priėmus stačiatikybę ir gavus naują vardą, griežčiau negu „lotynų“ (katalikų) bažnyčioje, buvo reikalaujama užmiršti ir savo turėtą valstybę, ir savo tėvų bei protėvių kultūrą. Juolab, jeigu asmuo buvo dar ir atsikėlėlis į rusiškąsias žemes, jis privalėjo įsiteikti imperijai.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (3)” →

Politinės intrigos

Spausimas iš visų pusių. Ir vis stipresnis. Lenkams mirtinai reikia gabalo Lietuvos su sostine Šalčininkai. Rusams reikia ne tik visos Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos ir t.t. Brangioji Europos Sąjunga nepaliauja siurbti patį didžiausią Lietuvos turtą – žmones: jaunus, gabius, energingus. Čia likusiems jėgų priešintis vis mažiau. Trečias kartas turbūt nemeluos.

Dabar jau retas tiki, kad atsilaikysime. Kai tokios galingos jėgos tavęs nekenčia, kai tokioms galingoms jėgoms tu stovi skersai kelio, tik stebuklas tave gali išgelbėti. Du kartus išgelbėjo…

Vakarams turime būti „dėkingi“ , kad Rusija, mūsų parklupdyta, taip greitai atsistojo ant kojų, t.y. tapo tokia, kokia buvo „šaltojo karo“ laikais. Kaip dabar pavadinsime Rusijos pradėtą karą prieš iš jos gniaužtų ištrūkusias tautas?

Continue reading „Spaudimas iš visų pusių” →

Aktualijos

Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?

Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.

Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.

Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?

Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…

Continue reading „Mes – iš girios…” →

Aktualijos

Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.

Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.

Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.

Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš). 

Continue reading „Imantas Kalninis: „Iš tiesų ir Latvija per tuos 20 metų tapo kolonizuota”” →

Aktualijos

Gal būt ne visi Lietuvos žmonės žino, kad Lietuvoje yra istorinių leidinių „Lietuvių tauta“ tęstinė serija. Ją leidžia Mokslotyros institutas. Šioje serijoje yra išleista jau 18 knygų. Paminėsiu keletą iš jų: Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22-08 05), Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas“ 3 tomai, Juodieji Lietuvos istorijos  puslapiai“ 2 tomai ir kiti.

Daugumos šių leidinių autorius ir vyr. redaktorius yra dr. Algimantas Liekis. A. Liekis yra parašęs apie 40 knygų ir per 1400 mokslo ir populiarių straipsnių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidos klausimais autorius. Jo plunksnai priklauso tokios knygos kaip „LKP agonijos kronika“ 2 tomai, „Nenugalėtoji Lietuva“ 5 tomai, „Lietuvos respublikos prezidentai“, „Vasario 16 signatarai“ ir kitos.

Dabar „Lietuvių tautos“ serijoje A. Liekis išleido naują  862 puslapių knygą „Prezidentinė Lietuva“ (1919-1920, 1926-1940). Tai knyga apie Lietuvos prezidento A. Smetonos prezidentavimo metus. Šią knygą pats autorius pavadino tautos išlikimo vadovėliu, kuriame labai preciziškai aprašomas visas A. Smetonos prezidentavimo laikotarpis.

Continue reading „Tautos išlikimo vadovėlis” →

Algimantas Liekis

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Balsų dauguma Seimo Pirmininku ir laikinuoju Respublikos Prezidentu buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.

Seimas patvirtino Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Deklaraciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę , kaip demokratinę Respubliką etnografinėmis sienomis ir laisva nuo visų valstybių ryšių, kurių yra buvę su kitomis valstybėmis.“

Krikščionių demokratų blokas, turėdamas Seime atstovų daugumą, galėjo ir vienas priimti valstybės kūrimo ir stiprinimo įstatymus. Tarp svarbiausiųjų buvo – Lietuvos Valstybės Konstitucijos parengimas ir, nepaisydamas mažumos  liberalių pažiūrų įvairovės ir partinės priklausomybės, Seimas galėjo dirbti gana darniai.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 4 )” →

Algimantas Liekis

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Sąmokslininkai planavo ginklu nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti savo,  kuri „paprašytų“ J. Pilsudskį ir Lenkijos Seimą Varšuvoje prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Paskutinėmis prieš išpuolį dienomis Lietuvos saugumui pavyko atskleisti  sąmokslą, suimti didžiąją sąmokslininkų dalį, konfiskuoti ginklus. Tai buvo  savotiška lietuvių tautos pergalė prieš vadinamuosius unijininkus – netikinčiais lietuvių tauta, jos valstybingumu, buvo pergalė prieš luominę, kaip ir J. Pilsudskio, ideologiją. Pergalė sustiprino Tautos pasitikėjimą savo jėgomis, savo valstybe.

Pirmasis Lietuvos Prezidentas ir Laikinoji konstitucija. Po lenkų sąmokslininkų įveikimo padidėjo Valstybės Tarybos Pirmininko A. Smetonos autoritetas. Jis, sugrįžęs iš Vakarų po  ieškojimų paramos Lietuvai, 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu. Pagal Laikinąją konstituciją Prezidentui buvo priskirta visa vyriausioji vykdomoji valdžia – Lietuva tapo prezidentinė valstybė.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 3 )” →

Aktualijos

Ir vis dėlto tai, kas vyksta buvusios sovietinės Rusijos imperijos šalyse, yra ilgų metų kryptingo darbo rezultatai: kažkokios jėgos, struktūros sudarė sąlygas, leidusias į valdžią įsibrauti nedidelio mastelio žmonėms, kurie nesugebėjo aprėpti, suvokti visos poimperinės padėties rimtumo. Geriausiu atveju dauguma jų buvo geri administratoriai, ūkio vedėjai.

Todėl nereikėtų stebėtis jų elgesiu pripuolus prie valstybės aruodų, išteklių, bankų, viešbučių. Jie – istoriškai maži žmonės, kuriems Vytautas Didysis būtų paliepęs pasikarti patiems, nes jie už horizonto daugiau nieko nematė.

Čia pateiksim ir palygimimą. Jeigu vaikas ima valdyti vaikų darželį, šis pamažėli apšeps, bus apleistas ir pradės griūti, pūti ir, žinoma, būtinai sugrius. O vaikas nė nesupras – vėlgi kaip tas drugelis ant skęstančio laivo stiebo.

Continue reading „Kokia Lietuvos valstybės ateitis ( 3 )” →

Fotoreportažai

Kovo 27 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje įvyko Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus sąjūdininkų susirinkimas.

Sąjūdis šiemet švenčia 25-metį. Ta proga buvo daug sveikinimų, apdovanojimų padėkos raštais jau mirusiems ir dar tebedirbantiems sąjūdininkams; buvo daug trumpų (pagirtina) kalbų apie nūdienos negeroves, informacinių pranešimų, net giesmių ir dainų, dalyvaujant vaikučiams, jauniesiems skautams.

Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas perdavė prof. Vytauto Landsbergio sveikinimus, palinkėjimus. Yra kuo pasidžiaugti, sakė parlamentaras, bet dabartinė situacija verčia ir rimtai susirūpinti. Valdžią turime ne tokią, kokios  norėjome, kyla daug abejonių dėl jos nusiteikimo vykdyti Lietuvos Konstituciją.

Kalbėtojas pakvietė į kovo 28 d. Vinco Kudirkos aikštėje įvyksiantį protesto mitingą, kuriame bus reikalaujama neišduoti lietuvių kalbos, atsisakyti koalicijos su Lenkų rinkimų akcija.

Tą pačią dieną šioje salėje įvyksiantis „Vilnijos” draugijos suvažiavimas bus tarsi šio mitingo tematikos tęsinys. Sąjūdininkai ir šiame rengimyje  turėtų dalyvauti. Po reikalavimu nepataikauti lenkams, laikytis Konstitucijos – valdžiai jau įteikta 20 000 parašų.

Parašai bus renkami iki birželio pabaigos. Reikia įrodyti, kad lietuviai neabejingi savo kalbai, Tėvynei, sakė Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas R.Kupčinskas. Sąjūdis remia prof. V. Landsbergį, pretenduojantį į Tėvynės Sąjungos-Krikščionių Demokratų (TS-KD) partijos pirmininko postą (plojimai).  Andrius Kubilius yra padaręs gerų darbų, bet šiuo laikotarpiu Lietuvai labiau reikalingas V.Landsbergis. Stiprybės, sveikatos, mes laimėsime, drąsino R.Kupčinskas.

Vilniaus Sąjūdžio vadovas Leonas Kerosierius perskaitė padėkas mirusiems sąjūdininkams Viliui Bražėnui, Algimantui Bružui, Algimantui Keinai, Z.Lisauskui, Algimantui Malinioniui, Leonui Pranuliui… Padėjos raštai buvo įteikti jų artimiesiems.

Jaunoji skautė pagarsino prof. Onos Voverienės sveikinimą „suvažiavimo dalyviams, bendražygiams ir bendraminčiams”, kuriame, be kita ko, pasakyta:

Netrukus, balandžio 6-ąją, minėsime politikos apžvalgininko tarptautininko a.a. Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines. Vilius Bražėnas, antikomunistas, antiglobalistas ir vienas iš narsiausių Lietuvos tautinės valstybės atgimimo iniciatorių, įrašė patį ryškiausią puslapį į dabartinės Lietuvos politikos mokslo istoriją.

Renginiai, skirti jo 100-jų gimimo metinių paminėjimui, jau prasidėjo: išleista jo ir jo bendražygių knyga „Kova dar nebaigta” (V, 2013), Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje veikia paroda „Tėvynę gynęs žodžiu, plunksna ir ginklu” (ji veiks tik iki balandžio 3 dienos).

Vilius Bražėnas – vienas ryškiausių Lietuvos politikos šviesulių, kaip meteoras praskriejęs tamsia, komunizmo šmėklos sparnais uždengta Lietuvos padange, išeidamas į Amžinybę mums paliko savo asmenybės ir parašytų knygų spindesį ir testamentinį priesaką nepasiduoti, kelti tautą „iš apačios”, nesilankstyti melo stabams; kovingumo ir narsos, ginant savo didžiąsias politines vertybes – atkurtą Lietuvos valstybę ir tautiškumą – mūsų valstybinę kalbą, nesuklastotą istoriją, tvirtą šeimą, tautos kultūrą. Ateitis lemiama tik kovoje!

Beje, balandžio 6 d. Viliaus Bražėno šimtmetis bus minimas Vilniaus Karininkų ramovėje.

Kita skautė perskaitė nužudyto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo našlės Alos Dudajevos laišką Lietuvos sąjūdininkams.

Sveiki mielieji Lietuvos sąjūdininkai!

2012 09 30 į valdžią Gruzijoje atėjo nedidele balsų persvara rinkimus laimėjusi prorusiška partija „Golubaja mečta”, vadovaujama Bidzinnos Ivanišvili.

Spalio viduryje buvo uždarytas kanalas „Pik”, kuriame aš dirbau laidų „Kaukaziškas portretas su Ala Dudajeva” vedėja ir autore. Prasidėjo masiniai vyriausybės narių areštai, spaudimas prezidentui Michailui Saakašvili ir jo šalininkams. Aš turėjau palikti nuostabiąją Gruziją.

Tęsiasi Rusijos imperijos žemių apjungimas, posovietinių valstybių laisvė svyruoja ant Naujosios pasaulio istorijos svarstyklių.

Čečėnų tauta aštuonioliktus metus ginasi nuo šimtapenkiasdešimttūkstantinės Rusijos okupacinės kariuomenės.

Viskas šiame pasaulyje priklauso nuo žmogaus savimonės – būti vergu ar Laisvu Žmogumi.

Niekada nesitraukite, nors ir kaip sunku būtų, neparduokite savo Tėvynės Laisvės!

Visa širdimi linkiu lietuvių tautai klestėjimo ir žydro dangaus virš galvų.

Kalbėjo  A.Kudzys, pristatytas kaip akademikas. Nevadinkit manęs akademiju, aš jau ne akademikas, mane šitoje salėje iš akademikų išmetė, sakė kalbėtojas. Apie skalūnines dujas jis parašęs straipsnį, bet nė viena redakcija nesutikusi jo spausdinti, išspausdino tik „Laisvas laikraštis”.

„Akademikas” priminė dešimt Dievo įsakymų. Sakoma, kad iš dešimties nuodėmių septynios yra didžiosios. Pasirodo, kad didžiųjų nuodėmių, vis dėlto, irgi yra dešimt. Viena iš jų – pavydas. Nereikia pykti ant silpnapročių. Sąjūdyje buvo protingų žmonių, bet pasitaikė ir silpnapročių. Tokių buvo mažuma. Bet bėda, kad dauguma nusileidžia silpnapročiams. Iš to atsiranda kita nuodėmė – baimė. Mes jau bijom per šventes išeiti su trispalve.

Trečios didžiosios nuodėmės aš neišgirdau, nes mikrofonai veikė prastai, akustika man skundėsi ir viską filmuojantis, įrašinėjantis Albinas Kentra, taip pat susirinkimo sekretorės, kurios manęs vis klausdavo, ką pasakė koks kalbėtojas arba susirinkimo pirmininkas.

Kai ką pasižymėjau iš Jono Antanavičiaus kalbos: tauta privalo išsivaduoti iš nepilnavertiškumo komplekso. Manau, ši pastaba labai teisinga, reikšminga ir aktuali. Mums labai trūksta savigarbos, mumyse labai daug vergiškumo. J.Antanavičius susirinkusiuosius sveikino Birželio sukilimo sąjungos vardu.

Mes priešinomės rusinimui, lenkinimui. Atkakliai priešinomės. Ir dabar negalima leisti, kad pietryčių Lietuvoje būtų įteisinta lenkų lalba kaip valstybinė. Gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuviškai, pavardės – tik lietuviškai, pagal lietuvių kalbos taisykles. Kodėl lenkai Lietuvoje yra ne Lietuvos lenkai, o lenkai Lietuvoje, tarsi kitos valstybės lenkai? Bet kodėl mes taip begėdiškai anglėjame?! Vilniuje beveik neliko lietuviškų užrašų.

Taip kalbėjo Algirdas Šukys. Labai aktualios mintys.

Apie bėdas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kalbėjo Nepriklausomybės akto sigrataras  Algirdas Endriukaitis. Padėtis katastrofiška. Mūsuose įvyko sąmonės lūžis. Jau kalbama, kad Europos Sąjungos pilietybė turi būti pirmoje vietoje. Ilgainiui liks tik viena pilietybė – Europos Sąjungos. Valstybingumas tyliai išplaunamas, greitai jo mums nereikės. Žemė parduodama užsieniečiams. Liksime be savo žemės. Jau dabar tūkstančiai hektarų – ne mūsų, tyliai parduoti Švedijos firmoms. Jeigu nesugebėsime atlikti staigesnių, tvirtesnių judesių – neturėsime savo valstybės. Manoma, kad pribrendo reikalas šaukti tautos suvažiavimą, nes tautos likimas nė vienos partijos nedomina. Lietuvos nebus, jeigu joje neliks lietuvių.

Apie globalistinių jėgų pergales Europoje kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka. Gyventojų sudėtis keisis lietuvių tautos nenaudai. Nors emigracijos kreivė mažėja, bet darbo jėgos trūksta: kils noras įsivežti imigrantų. Signataras pasidžiaugė, kad daugėja patriotiškai nusiteikusio jaunimo, apie tai byloja Kovo 11-osios eitynės Vilniuje.  

Malonų įspūdį padarė garbaus amžiaus dailininkas Antanas Račius, kuriam Vilniaus Sąjūdžio vadovas įteikė padėkos raštą. Buvau partizanų ryšininkas, sakė jis. Sąjūdis – tai mūsų siela, tautos likimas. Neklauskim, ką man davė nepriklausoma Lietuva, dirbkim jos gerovei. Lietuvos bažnyčiose  kabo šimtai mano paveikslų, Vytautas Didysis – Vilniaus Karininkų ramovėje. Ir šiandien aš dar dirbu, nors metų našta jau slegia pečius.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.28

Politinės intrigos

Rusijos humoristas Michailas Zadornovas ir vėl leido sau užgauliai pasišaipyti tiek iš Baltijos valstybių, tiek ir iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Viena rusiška televizija prieš keletą dienų parodė autorinį vakarą, kuriame M.Zadornovas pašiepė amerikiečius bei britus, neva savus interesus “teisėtai” ginančius Irake bei Afganistane. Humoristas šiuo klausimu turėjo aiškią nuomonę – tiek amerikiečiai, tiek britai iki šiol nepajėgia atsikratyti imperinių ambicijų..

Žinoma, politinė situacija daug naftos turinčiuose regione – sudėtinga. Neigti didžiųjų valstybių egoistinių paskatų įsigyti naftos kuo pigiau, – nevertėtų. Dėl pragmatinių ir geopolitinių tikslų išties ne taip retai pamirštami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principai.

Continue reading „Ne taip skaičiuojame” →

severnyj_kavkaz
Aktualijos

Kabardos Balkarija, plytinti Rusijos ir Gruzijos pasienyje, nuolat susiduria su paslėptu smurtu – tiek iš islamistų, tiek ir iš teisėsaugininkų, rašo Pjeras Avrilis reportaže laikraštyje “Le Figaro”.

„Kompanijos „Šiaurės Kaukazo kurortai“ vadovybė tikisi, kad iki 2020-ųjų metų Elbruso priekalnėse bus pastatyti 28 keltuvai, nutiesta 165 km slidžių trasų, įrengta 15 tūkst. miegamųjų vietų, – pasakoja žurnalistas ir pažymi: – Įmonės vadovas linkęs ignoruoti „Maskvos polemiką“ apie Šiaurės Kaukazą ir nepakankamo saugumo Kabardos Balkarijoje problemas“.

Continue reading „Nalčiko gatvėse – karas be fronto linijos” →