Susanne Götze / Der Spiegel

Kai 2010 metais Vokietijos KDS (Krikščionių demokratų sąjunga) partijos deputato Fridberto Pfliugerio karjera sustojo, politikas nusprendė pradėti naują gyvenimą ir pasišvęsti mokslui. Būdamas kviečiamu profesoriumi Londono Karališkajame koledže, dabar jis propaguoja dujotiekį „Šiaurės srautas–2“ (Nord Stream 2), ir už tai jam moka dujų lobistai, rašo Der Spiegel žurnalistė Siuzan Giotcė.

Pfliugerio strategija pasikeitė kardinaliai: kadaise žinomas deputatas virto savotišku energetinės politikos propaguotoju, – pažymi žurnalistė. – Spiegel ir visuomeninės organizacijos Lobbycontrol atlikti tyrimai rodo, kad buvęs politikas užtaria tokius projektus, kaip „Šiaurės srautas–2“ ir kaip konsultantas, ir kaip mokslinis bendradarbis. Nors Pfliugeris ne toks žinomas, kaip Rusijos energetikos kompanijai dirbantis buvęs kancleris Gerhardas Šrioderis, užkulisiuose buvęs KDS funkcionierius tapo vienu iš svarbiausių lobistų Europoje dujų politikos sferoje“.

Buvęs deputatas Londone prie Karališkojo koledžo įsteigė Europos energetikos ir energetinio saugumo centrą (EUCERS), o prieš metus iki pasitraukdamas iš politikos Pfliugeris atidarė Berlyne kompaniją Pflüger International, praneša leidinys. Vienas iš žinomiausių Pfliugerio konsultacinės firmos klientų yra Gazprom‘o „duktė“ „Šiaurės srautas–2“, t. y. kompanija, kuri dabar stumia antrojo dujotiekio statybą iš Rusijos į Meklenburgą – Priešakinę Pomeraniją per Baltijos jūrą. Projektas yra itin ginčytinas politikos požiūriu, pabrėžia Giotcė.

Savo ruožtu, Pfliugerio institutas prie Karališkojo koledžo Londone 2016 metais paskelbė du tyrimus apie dujotiekio realizavimą ir geopolitinę reikšmę. Tyrimo rezultatas buvo aiškiai projekto naudai. Naujasis dujotiekis neva tai sustiprins Europos energetinį saugumą ir konkurencingumą ir bus naudingas Europos vartotojams. Vieną iš tyrimų rėmė dujotiekio investuotojai – kompanijos Shell, Engie, Wintershall, Uniper ir OMV. Be to, tuo metu EUCERS mokslinėje taryboje sėdėjo Ilja Kočevrinas, o jis yra Gazprom‘o dukterinės kompanijos Gazprom eksport‘o direktorius, praneša leidinys.

Pfliugeris sumaniai išnaudoja ir gerus ryšius, kuriuos jis užmezgė, būdamas Bundestago deputatu ir KDS/SKS (Krikščionių demokratų sąjungos ir Socialinės krikščionių sąjungos blokas) frakcijos užsienio politikos ekspertu: 2009 metais jis rengė energetikos klausimų svarstymą Reichstage, kur kviečiami žymūs politikai bei verslininkai, sakoma publikacijoje.

Tuo pačiu metu, būdamas EUCERS direktoriumi, Pfliugeris duoda interviu, pateikdamas „Šiaurės srauto–2“ mokslinį vertinimą. Antai, viename ekonominiame forume jis kalbėjo su valstybinio kanalo Russia Today vokiečių tarnyba, pabrėžia Giotcė.

Užmegzti kontaktus su teisingais žmonėmis, siekiant pastūmėti „Šiaurės srautą–2“, Pfliugeris stengiasi ir Briuselyje: Lobby control tyrimo duomenimis, 2016 metais jis du kartus nesėkmingai  bandė pakviesti į „Šiaurės srautui–2“ skirtą renginį Eurokomisijos energetikos reikalams vice prezidentą Marosą Sefcovičių.

„Jis atlieka mokslinio bendradarbio vaidmenį, neatskleisdamas, kad tuo pačiu metu dirba lobistu ir konsultantu toje sferoje“, – Pfliugerį kritikuoja Lobby control bendradarbis Ulrichas Miuleris.

Kadangi Vokietijoje nėra lobistų registro, čia jiems ypač lengva reikštis visuomenėje neutralių ekspertų vaidmenyje ir maskuoti savo tikrąją funkciją. „Kadangi nėra skaidrumo principų, tai tokių ypač aktualių projektų, kaip „Šiaurės srautas–2“, dėmesio centre atsiduria tik atskiros asmenybės, tokios, kaip Gerhardas Šrioderis, o ne visas lobistų tinklas, įtraukiantis buvusius įvairių partijų politikus“, – pabrėžia Miuleris.

Informacijos šaltinis – Der Spiegel

2018.08.01; 09:00

Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk“ liekanos. EPA – ELTA nuotr.

Neseniai Hagoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas supažindino žurnalistus su išvadomis, kurias iki šio laiko padarė tarptautinė tyrėjų grupė, tirianti 2014-ųjų vasarą viršum Rytų Ukrainos skridusio Malaizijos keleivinio lėktuvo katastrofos priežastis. Oficialiai patvirtinta: „Boingą“ numušė raketa, paleista iš Rusijos kariuomenei priklausančio pabūklo. Tą pačią dieną JAV valstybės departamentas paskelbė pranešimą: JAV visiškai pasitiki Jungtinės tyrimų grupės (JIT) išvadomis. Rusija turi nustoti melavusi ir paaiškinti savo vaidmenį šioje tragedijoje.  

Maskva ir toliau drumsčia vandenį

Skrydžių kompanijos Malaysia Airlines“ lėktuvą „Boeing-777“ numušė 2014 m. liepos 17 d. „Donecko liaudies respublikos“ separatistų užimtos Donecko srities padangėje. Žuvo visi 298 žmonės, skridę reisu MH17. Keleiviai buvo iš 10 pasaulio šalių, dauguma (196 asmenys) – Nyderlandų piliečiai.

Nyderlandų saugumo taryba 2015 m. spalio 13 d. paskelbė pranešimą, lėktuvas numuštas iš Rusijoje pagaminto zenitinio raketų komplekso „Buk“. 2016 m. rugsėjo 28 d. tarptautinė mišri tyrimo grupė (JIT, Joint Investigation Team), į kurią įeina Australijos, Belgijos, Malaizijos, Nyderlandų ir Ukrainos atstovai, savo pranešime nurodė, kad „Buką“ įvežė iš Rusijos Federacijos į separatistų kontroliuojamą Ukrainos teritorijos dalį ir iš čia paleido raketą. Įtariama prie šio šiurpaus nusikaltimo prisidėjus apie 100 asmenų. Duomenų apie tai, kad prie to prisidėjo Rusija kaip valstybė, iki tos dienos nebuvo nustatyta. Šį kartą Hagoje vėl patvirtinta tyrėjus laikantis išvados, kad „Bukas“, iš kurio numušė lėktuvą, buvo atgabentas iš Rusijos Federacijos teritorijos. Per pastarąjį laiką pavyko nustatyti, kad zenitinių raketų kompleksas „Buk“, iš kurio numušė „777“, priklausė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 53-iai priešlėktuvinės gynybos brigadai. Įtariamųjų dabar likę „kelios dešimtys“, tačiau jų vardai tebelieka tyrimo paslaptimi.

Tada, 2016-ųjų rudenį, likus dviem dienoms iki spaudos konferencijos Hagoje, Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų, nieko. O tai reiškia, kad į „Boingą“ šauta iš tos pusės, kurioje Ukrainos ginkluotosios pajėgos… Prieš pastarąją spaudos konferencija Rusija vėl pasėjo abejonių, ar Nyderlanduose vykdomas tyrimas yra nešališkas.

Kelios dienos iki įvykstant spaudos konferenciją Hagoje Rusijos laikraštis „Komsomolskaja pravda“ pranešė, kad leidinio korespondentas surado naujų „Boingo“ katastrofos Donecko srityje daiktinių įrodymų ir kad jie verčia manyti: lėktuvą susprogdino krovinių skyriuje paslėpta bomba. Žurnalistas Nikolajus Barsegovas papasakojo šiemet lankęsis tose Donecko srities vietovėse, kur subyrėjo „Boingas“, ir vaikštinėdamas miške atsitiktinai pernykštėje žolėje aptiko, kaip teigia, šio lėktuvo nuolaužų. Nufotografavo, pasiuntė ekspertui ir šis nustatė, kad tai – vėdinimo sistemos vamzdžių liekanos ir jas apdegino lėktuvo viduje plykstelėjusi liepsna. Žurnalistas nuvyko į „Donecko liaudies respublikos karinę prokuratūrą“, tačiau tą dieną jo nepriėmė, sakė paskambinsią, tačiau taip ir nepaskambino.

Žurnalistas stebisi: matyt, prokurorai tiek įsitikinę „savanorių“ (ополчения) nekaltumu ir taip pasitiki olandų tyrėjais, kad papildomi įkalčiai jiems nereikalingi. O be reikalo pasitiki. Žurnalistas abejoja, ar olandai, pamatę galėjus būti teroristinę ataką, apie tai garsiai pasakys, nes „tada juk dalis kaltės teks ne tik teroristams, bet ir pačiai Olandijai, kuri pražiopsojo jos oro uoste dedant į lainerį sprogmenis.“ Žurnalistas savo rašinį baigia „Post scriptum“: jeigu kurie nors tyrėjai, pavyzdžiui, Malaizijos, šio pasakojimu susidomėtų, autorius nurodysiąs, kur ieškoti nuolaužų.

Rodėsi, Kremliaus propaganda jau kadaise bus tarusi savo paskutinį žodį: Rusijos ekspertai seniai viską ištyrė. „Malaizijos „Boingą“ pamušė ukrainiečių „Bukas“, o pribaigė Ukrainos  karinių oro pajėgų lėktuvai. Teroristinę ataką parengė, aišku, amerikiečių specialiosios tarnybos, siekdamos  sukurstyti trečiąjį pasaulinį karą („Polit Puzzle“). Kur tau! Anot„Komsomolskaja pravda“, apie separatistų kaltę nė mintis negali kilti, tačiau nebuvo ir „Buko“ nei Ukrainos naikintuvo –  lėktuvą susprogdino nežinomi teroristai! O Nyderlandai – pražiopsojo. Todėl tikėtis iš olandų nešališko tyrimo, patys suprantate, nėra ko.

Atkapstė Ukrainos naikintuvus ir vėl užkasė

“KP“ rašinys susilaukė skaitytojų atsiliepimų, tarp jų ir tokio: O versija Malaizijos „Boingo“ katastrofoje įsipainiojus ateivius iš kitų planetų dar nebuvo paskelbta Rusijos žiniasklaidoje ar aš ką pražiopsojau! Užsienio žiniasklaida laikraštį „Komsomolskaja pravda“ vadina propagandiniu bulvariniu leidiniu, o ir pats „MK“ neslepia savo simpatijų, antai prieš kelerius metus įdėjo nuotrauką „Vladimiras Putinas su jubiliejine laikraščio laida“ (tas laikraštis, suprantama, – „Komsomolskaja pravda“). Apie Ukrainą „MK“ rašo itin kritiškai ir piktai: „Kijevo baudžiamąją operaciją Donbase koordinuoja JAV“, „Ukrainą vairuoja devyni kriminaliniai nusikaltėliai ir psichiatrinės ligoninės klientas“ ir panašiai. Per pastaruosius metus „MK“ pateikė ne vieną Ukrainos pusę kaltinančia „Boingo“ žūties versiją Ukrainą. O visa Kremliui paklusni žiniasklaida – tiek ir tiek! BBC monitoringo tarnyba, kiti leidiniai, savanoriai tyrėjai pasekė, kaip keitėsi Kremliui tarnaujančios žiniasklaidos teikiamos „Boingo-777“ žūties versijos.

2014 metų liepos 17 d. 19 val. Rusijos TV naujienų kanalas „Life News“ pranešė apie naują Donecko savanorių laimėjimą – pasisekė numušti Ukrainos karinių oro pajėgų transporto lėktuvą An-26. Naujieną pasigriebė kitos naujienų tarnybos, taip pat televizijos kanalas „Rosija 24“. Tačiau nepraėjus nė valandai išaiškėjo, kad tai buvo ne transporto lėktuvas, o Malaizijos skrydžių kompanijos keleivinis laineris, skridęs į Malaizijos sostinę Kuala Lampūrą iš Amsterdamo. Tada rusų žiniasklaida suskato aiškinti Donecko separatistus to negalėjus padaryti. Valstybinio „Pirmojo kanalo“ laidoje „Vremia“ korespondentas pareiškė kreipęsis į specialistus ir šie patikinę: Numušti taip aukštai skrendantį lainerį tais ginklais, kuriuos turi savanoriai, neįmanoma.

„Russia Today“. Youtube.com nuotr.

Liepos 17-osios vėlų vakarą televizijos kanalo RT („Russia Today“) rusiškoji naujienų svetainė parodė Kijevo „Borispolio“ tarptautiniame oro uoste dirbančio dispečerio įrašą Tvitter‘e: radaro ekranuose kelios minutės iki „Boingo“ katastrofos netoliese jo buvo matyti Ukrainos kariniai lėktuvai. Jau kitame pranešimo sakinyje rašoma apie vėliau žiniasklaidoje pasirodžiusį pranešimą, kad ispanų dispečerio paskyra yra netikra ir ją blokavo. Tačiau antraštėje „Ispanų dispečeris: prieš katastrofą netoliese Malaizijos „Boingo“ buvo kariniai naikintuvai“.

Lapkričio viduryje imta platinti naują versiją: lėktuvas numuštas raketa „oras-oras“. „Pirmojo kanalo“ laidoje „Odnako“ pasakyta turint sensacingą nuotrauką, spėjamą padarytą palydovo-šnipo viršum Ukrainos. Joje aiškiai matyti naikintuvas MiG-29 ir raketos paleidimas iš po kairiojo sparno tiesiai į pilotų kabiną. Laidos vedėjas Michailas Leontjevas: Trumpiau sakant, greičiausiai nebuvo jokio „Buko“. Žurnalistas priminė, kad po kelių dienų įvyks itin svarbus pasaulio lyderių susitikimas („Didžiojo dvidešimtuko“ susitikimas Australijoje) ir jo išvakarėse MH17 reiso keleivių žūties tyrimas yra labiau negu aktualus, o sensacingas kadras byloja Vakaruose beveik nesvarstytos versijos naudai. Tos pačios dienos nuotrauką parodė ir valstybinis TV kanalas „Rosija“. Laikraštis „Moskovskij komsomolec“ lapkričio 14 d. nesitveria nepasigyręs: „Boingą“ lydinčio naikintuvo palydovinė nuotrauka patvirtina „MK“ versiją“: prieš dvi dienas jie rašę, kad keleivinį lėktuvą lydėjo naikintuvas. Nuotrauką padaręs žmogus daugiau negalėjo tylėti.

2014-ųjų pabaigoje Rusijos žiniasklaida ėmė skleisti naują versiją. „Komsomolskaja pravda“ir vėl mums jau pažįstamas žurnalistas tyrėjas Barsegovas! „Boingą“ galėjo numušti Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvo Su-25 pilotas, vardas pavardė, raketomis „oras-oras“. Tai pasakė į redakciją atėjęs lėktuvų ginkluotės technikas, savo rankomis užtaisęs tą naikintuvą ir vėliau matęs jį nusileidusį jau be raketų. Įslaptinto liudytojo parodymai paneigia visus kaltinimus savanoriams ir Rusijai. Šį prisipažinimą paskelbė „Pirmasis kanalas“ (Žurnalistai neturėjo pagrindo netikėti šiam žmogui. Jo istoriją ir dokumentus kruopščiai patikrino), kiti TV kanalai ir leidiniai, tikinę, kad perbėgėliu iš Ukrainos susidomėjo Rusijos tyrimų komitetas. „Life News“ parašė be abejonių: „Liudytojas: „Boingą“ numušė Ukrainos karo lakūnas“.

Kaip sakyta, Rusijos gynybos ministerija 2016-ųjų rudenį pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų ir tuo paneigė ankstesnius savo pranešimus apie „777“ lydėjusius ukrainiečių naikintuvus. Dabar „MK“ iškelta versija apie sprogimą lėktuvo viduje yra ne nauja – ją dar 2015-ųjų vasarą paskelbė „Life News“. Beje, likus kelioms valandoms iki Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pradedant balsuoti dėl tarptautinio tribunolo įsteigimo reiso MH17 keleivių žūties kaltininkams nustatyti. Per šį TV kanalą vienas ekspertas pareiškė, kad lainerio viduje sprogo bomba: Aš esu iš esmės įsitikinęs, kad lėktuvas buvo sunaikintas iš vidaus, ir tai padaryta specialiosios operacijos eigoje.

Valstybinė programa galams slėpti

2016-ųjų pavasariui ateinant Rusijos žurnalistai ir politikai vėl ėmė netverti savo kailyje: kovo 3 d. britų BBC parodys dokumentinį filmą su neginčijamu įrodymu, kad Malaizijos keleivinį lėktuvą numušė Ukraina, dalyvaujant JAV centrinei žvalgybos valdybai ir Nyderlandų specialiosioms tarnyboms! ‚Komsomolskaja pravda“ (skelbiasi populiariausiu Rusijoje dienraščiu) šiam pranešimui davė antraštę „BBC filmas: Malaizijos „Boingą“ numušė Ukrainos naikintuvai“. „KP“ ne be pasitenkinimo rašė, kad britų televizijos kompanija atliko plataus masto tyrimą, patvirtinantį faktus, kuriuos jie esą pranešė dar prieš pusantrų metų. Ko gero, pirmą kartą Vakarų žiūrovams bus pateikti tikrų liudytojų pasakojimai, o ne politikierių ir etatinių propagandistų išsigalvojimai,pranašavo 3 milijonų skaitytojų kasdien sulaukiantis leidinys. Beje, vienas jų, iš Italijos, komentaruose parašė: Klausimas autoriui, ar filmą jis bent matė?

Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos

Šokiruojantys nauji kaltinimai, – rašė „The Sunday Express“ bei kiti panašūs leidiniai prieš parodant filmą „Sąmokslo teorijos: kas numušė MH17?“ (The Conspiracy Files: Who Shot Down MH17?) ir Rusijoje užkibo ant šio jauko. BBC teko paneigti tokius anonsus dar prieš filmo premjerą. Laidų cikle „Sąmokslo teorijos“ ekspertai ne kaltina, o aiškinasi versijų dėl didelį atgarsį sukėlusių įvykių pagrįstumą; pasakojo apie bombos sprogimą amerikiečių laineryje viršum Lokerbio miestelio apylinkių Škotijoje, princesės Dianos žūtį, 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristines atakas JAV…). Dėl reiso MH17 keleivių žūties, tai filme sakoma: labai ir labai nevienareikšmis įvykis su daugybe prieštaringų momentų, ir toks jis liks dar daug metų.

Filmo autorius Maikas Rudinas stebisi, kad nei Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai, nei „Buko“ konstruktoriai, nei kiti nepanoro susitikti su filmavimo grupe ir pareikšti savo požiūrį. Kiti nepraleido tokios galimybės. Antai JAV valstybės departamentas pareiškė turintis nuotrauką, kurioje matyti raketos paleidimo momentas. Tačiau amerikiečiai atsisako jas pateikti viešai – nenori atskleisti, kaip daromos tokios nuotraukos. Tuo tarpu buvęs CŽV analitikas Rėjus Makgovernas teigia, kad tai – tik žodžiai. JAV valdžia tokiu pareiškimu siekė apjuodinti Putiną – kad daugiau amerikiečių pritartų sankcijų Rusijai paskelbimui. Rusija pareiškė, kad Malaizijos lėktuvą numušė ukrainiečiai iš jų turimo „Buko“ ir pateikė katastrofos dieną darytą nuotrauką: Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgų bazėje vieno tokio komplekso trūksta. O amerikiečių kompanijos „Digital Globe“ pateiktoje palydovinėje nuotraukoje tas „Bukas“ matyti…

BBC filme ekspertai pripažįsta neįtikinama versiją, esą keleivinį lėktuvą atakavo naikintuvas Su-25: jis skirtas žemėje esantiems taikiniams naikinti, juo su raketomis neįmanoma pakilti į tokį aukštį, kuriame skrido „Boingas“, be to, jis yra gerokai lėtesnis už „777“ ir nepavytų lainerio. O liudytojai, kurie tvirtino matę padangėje ir naikintuvus, greičiausiai jais palaikė nuo raketos sprogimo suirusio „Boingo“ dalis. Nuolaužos rodo poveikį buvus iš išorės, todėl ir Rusijos skleidžiama versija, kad lėktuve buvo paslėpta bomba, yra mažai tikėtina. Rusijos televizijos parodytą palydovinės nuotraukos tikrumą paneigė tyrimų grupės „Bellingcat“ įkūrėjas Eliotas Higinsas (beje, subūrė savanorius tyrėjus trys dienos iki atsitinkant šiai tragedijai). Nuotraukos klastotojai „Boingą“ tiesiog „įklijavo“, be to, itin negrabiai: lėktuvas atrodo arba esąs 6 km ilgio, arba 300 m atstumu nuo kosminio palydovo.

BBC filme klausiama, kodėl atsirado tiek daug reiso MH17 žūties versijų. Paprastai sąmokslo teorijas kuria įvairaus plauko mėgėjai, o šiuo atveju beveik visas versijas, išskyrus oficialiąją, palaiko vienos konkrečios valstybės valdžia. Knygos apie Rusiją autorius Piteris Pomerancevas (šis jo kūrinys 2015-aiais išleistas ir Lietuvoje – „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“) sako, kad prezidento Putino visiškai kontroliuojama žiniasklaida veikia mistinio kulto ir nuolatinių sąmokslo teorijų režimu. Jos užduotis yra Rusijos žmonių galvose suvelti tokią painiavą, kad jie nė nemėgintų kritiškai apmąstyti milžiniškais kiekiais jiems brukamos informacijos. Buvęs JAV pasiuntinys Ukrainoje Stivenas Paiferas tarptautinį TV kanalą „Russia Today“ (RT) vadina Kremliaus ranka ir sako, kad jos užduotis yra pateikti krūvas visokių versijų, sukelti dulkių debesis, suvelti painiavą ir pamėginti įtikinti žmones, kad tiesos nesako niekas. Anglijoje dirbančio karo eksperto Igorio Sutiagino nuomone, šioje „Boingo“ byloje Rusija siekia numarinti tiesą, paskleisti dūmų uždangą iš milžiniško duomenų masyvo.

Vargu ar teisinga būtų tuoj po katastrofos Twitter‘yje atsiradusį „dispečerio Karloso“ įrašą vadinti versija, tačiau ne visi apie tai pamiršo tą pačią minutę, kai paskyra buvo pripažinta netikra. 2015 metų vasarą Vladimiras Putinas filmą apie jį kuriančiam amerikiečių režisieriui Oliveriui Stounui aiškino: Kiek man žinoma, iškart po šios siaubingos katastrofos vienas iš Ukrainos aviacijos dispečerių, man atrodo, šis specialistas ispanų kilmės, pareiškė matęs civilinio lėktuvo koridoriuje kovinę mašiną. Kieno nors dar kovinės mašinos, išskyrus Ukrainos, ten negalėjo būti.  Šie žodžiai nepateko į filmą apie Putiną, tačiau buvo paskelbti 2017 metais angliškai ir rusiškai išleistoje Oliverio Stouno knygoje „Interviu su Vladimiru Putinu“. 2018 metų pavasarį Radio Free Europe/Radio Liberty“ žurnalistai pranešė kartu su kitais tyrėjais Ispanijoje suradę šio įrašo autorių. Jis niekada nedirbo aviacijos dispečeriu, jo nebuvo Ukrainoje tuo metu, kai numušė „Boingą“. Į avantiūras linkęs Ispanijos pilietis prisipažino gavęs labai daug pinigų iš Rusijos, taip pat ir iš TV kanalo „Russia Today“. Internete jis ėmė dėtis „ispanų dispečeriu“ dar iki 2014 metų įvykių ir iš to, tikino, uždirbo 48 tūkstančius dolerių.

Mums padės Pranciškus Ferdinandas!

Prieš gerą mėnesį britų „The Times“ parašė apie tai, kad Rusijos žiniasklaida manipuliavo visuomenės nuomone dėl reisu MH17 skridusio lėktuvo katastrofos. Tai paaiškėjo po to, kai ukrainiečių „Kiberchunta“ viešai paskelbė kai kuriuos iš Rusijos prezidento patarėjo Vladislavo Surkovo elektroninio pašto pavogtus raštus. (Kremliaus propagandą patys Rusijos politikai vadina „Surkovo propaganda“ ir šiaip koks svaičiojimas būna pavadinamas „Surkovo propaganda“.) Tarp jų buvo „tematinės linijos“, kurių reikėtų laikytis 2014 m. liepos 21 – liepos 27 d. „politiniame tinkle“ komentuojant kai kurias „temas“. Greičiausiai prezidento patarėjas nurodė savo pavaldiniams ar kokios kitos žinybos specialistams parengti nurodymus, ką reikėtų kalbėti ar rašyti, tie parengė ir atsiuntė viršininkui (Тематические линии по работе с политической сетью на 21 –27 июля 2014 года).

Viena temų: „Boing-777“ katastrofa Donecko srityje“. Iš 8 „pagrindinių linijų“ šia tema „The Times“ kaip pavyzdį pateikė šią: Malaizijos lėktuvo numušimą palyginti su Pranciškaus Ferdinando nužudymu. Tuo galima parodyti Kijevo valdžią kurstant naują pasaulinį karą tam, kad išspręstų savo teritorines problemas Vakarų sąjungininkams padedant (Rusijoje „Tematinės linijos“ buvo paskelbtos gerokai anksčiau, rusiškai šis nurodymas išdėstytas taip: Сравнение крушения малазийского Боинга с убийством Франца Фердинанда. Киевская власть провоцирует новую мировую войну, пытаясь решить свои территориальные проблемы с помощью западных союзников).

Didžiosios Britanijos parlamento narys nuo Konservatorių partijos, Rusijos reikalų ekspertas Bobas Silas „Tematines linijas“ neabejotinai perskaitė nuo pradžios iki galo. Jis laikraščiui „The Times“ pasakė: Šis dokumentas – vienintelis raštiškas įrodymas, kad Rusijos valstybė rengia dezinformavimo strategijas ir mėgina jas pritaikyti pasaulinėje auditorijoje. Iki šiol mums trūko įrodymų, kad Rusijos valstybė platina melagingą informaciją. Mes girdėjome Rusijos diplomatus ir žiniasklaidą, tačiau raštiškai nieko neturėjome.

Pranciškaus Ferdinando nužudymas (Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio nužudymas Sarajeve 1914 m. birželio 28 d., karo, kuris bus pavadintas Pirmuoju pasauliniu, išvakarėse) – paskutinė „pagrindinė  linija“ tema „Boing-777“ katastrofa“ su skiltyje „Komentarų kiekis“ nurodytais skaičiais „20 (60-70)“. Skiltyje „Pagrindinės linijos“ pirmiausia nurodoma aiškinti, kad katastrofa yra Kijevo provokacija, nukreipta prieš Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ norint ne taikiai tartis, o palaužti jas jėga (Провокация Киева направлена против Донецкой и Луганской народных республик с целью срыва мирного процесса и реализации силового сценария). Toliau: Vakarų palaikomas Kijevas stengiasi suversti kaltę Rusijai ir asmeniškai Putinui (Киев, при поддержке Запада, пытается возложить вину на Россию и лично Путина). Dar reikėtų aiškinti, kad Malaizijos civilinis lėktuvas buvo nukreiptas per regioną, kuriame Kijevo valdžia vykdo antiteroristinę operaciją (Малазийский гражданский самолет был направлен через регион, в котором ведется антитеррористическая операция киевских властей).  Dėl įrašytų pokalbių, kuriuose savanoriai neva aptarinėja, kaip numušė civilinį lainerį, tai esama juos laikyti sumontuotais (Имеются основания считать аудиозаписи, на которых якобы ополченцы обсуждают то, как сбивали гражданский лайнер, смонтированными).

raketa_bulava
Raketos šūvis

Dar skaitytojus reikėtų tikinti, kad Ukrainos valdžiai katastrofa naudinga kaip dingstis NATO imtis tiesioginės agresijos prieš „Novorosiją“ ir įsitraukti į karinį  konfliktą su Rusija – šitaip Kijevas vykdo savo planą pakeisti Kremliuje valdžią Vakarų rankomis (Катастрофа рассматривается украинскими властями как повод для прямого участия НАТО в агрессии против Новороссии и возможного военного конфликта с Россией. Таким образом Киев реализует заявленный сценарий на смену власти в Кремле руками Запада). Tai galima pavaizduoti ir kaip mėginimą sugrąžinti išsekintai Ukrainos kariuomenei prarastą strateginę iniciatyvą (Катастрофа – попытка спасти ослабевающую армию Украины и вернуть ей утраченную стратегическую инициативу). Civilinį lėktuvą galėjo numušti „Donecko liaudies respublikos“ teritorijoje esanti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos sistema, kuri, esamais duomenimis, katastrofos išvakarėse buvo visiškoje kovinėje parengtyje ( Гражданский самолет могла сбить система украинской ПВО, находящаяся на территории ДНР. Есть информация о том, что незадолго до катастрофы системы ПВО были приведены в полную боевую готовность).

Sunku pasakyti, ar Rusijos žiniasklaida vadovavosi „Tematinėmis linijomis“. Gal tai paaiškėtų suradus tomis dienomis parašyta apie Pranciškų Ferdinandą – juk ar redaktoriui pačiam ateis į blaivią galvą šitoks palyginimas? Antai laikraštis „Moskovskij komsomolec“ kitą dieną po katastrofos, priminęs 1914 metų vasarą taikų gyvenimą netikėtai nutrūkus po nužudymo Sarajeve, patikino: Malaizijos lėktuvo žūtis karinių veiksmų zonoje Ukrainoje, žinoma, neprives prie Trečiojo pasaulinio karo, nors bus visko…

O štai liepos 22 d. internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (karinių reikalų apžvalga) pateikė politologo ir tuo pačiu vieno Kaliningrado srities vadovų nuomonę: tai, kas atsitiko Rytų Ukrainoje, galima palyginti su  1914 m. birželio 28 d. įvykiais Sarajeve. Pirmojo pasaulinio karo vienintelė laimėtoja buvo JAV, kuri, žlugus senajai pasaulio santvarkai, tapo ekonomiškai visų stipriausia. Dabar JAV visomis keturiomis priešinasi Eurazijos sąjungos steigimuisi ir provokuoja tiesioginį ginkluotą konfliktą niekuo nesidygėdama. „Boingo“ žūtis, pasak Kaliningrado politologo, kad ir kaip ciniškai skambėtų, tėra JAV, teisingiau jos karo partijos, specialioji operacija – nieko daugiau. Galiausiai: „savanoriai“ net ir įgiję „Buką“ neįstengtų juo pasinaudoti be atitinkamos kvalifikacijos specialistų ir kitų būtinų tarnybų, Rusija bus visiškai išteisinta dėl dabar žeriamų kaltinimų ir tada teks atsakyti „Bukus“ ir atitinkamas tarnybas turinčiai Ukrainai…

2014 metų kovo pradžioje, po „žaliųjų žmogeliukų“ intervencijos Kryme, Rusijos televizijos kanalo RT naujienų pranešėja amerikietė baigė laidą pareiškimu, kad nenorinti priklausyti Rusijos vyriausybės finansuojamai televizijos kompanijai, kuri teisina Putino veiksmus, ir todėl paliekanti ją. Liepos mėnesį pareiškė paliekanti darbą ir RT Londono korespondentė – protestuodama prieš tai, kas kalbama apie  Malaizijos lainerio žūtį Donecko srityje: tai – visiškas faktų negerbimas. Žurnalistė atskleidė, kaip RT kurpia klaidinamus pranešimus: Jūs ne meluojate – jūs paprasčiausiai darote tam tikras užuominas.

Kam Rusijai to reikėjo?

Neseniai Hagoje įvykusios spaudos konferencijoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas pakvietė Rusijos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos 53-iosbrigados karius, jų giminaičius, draugus prisidėti prie tarptautinės tyrėjų grupės vykdomo tyrimo. Tai reiškia, kad teismo dar teks palaukti. Kaip žinome, 2017-ųjų penkios katastrofos tyrime dalyvaujančios penkios valstybės susitarė, kad „Boingo“ žūties kaltininkai bus teisiami Nyderlanduose (2015 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nepavyko priimti rezoliucijos dėl Tarptautiniame tribunolo šiai bylai spręsti sudarymo, nes Rusija pasinaudojo savo veto teise ir blokavo ją).

Tarptautiniuose teismuose jau nagrinėjamos ar ketina imtis bylų, kuriose kalbama apie „Boingo“ katastrofos aplinkybes. Trijų joje žuvusių Vokietijos piliečių šeimos 2014-ųjų rudenį pateikė Europos žmogaus teisių teismui skundus prieš Ukrainą. Jų advokatas aiškina, kad nepriklausomai nuo to, kuriai pusei priklausė zenitinių raketų kompleksas „Bukas“ ir kas šovė, Ukraina tinkamai neįvykdė pareigos garantuoti saugumą savo oro erdvėje. Hagoje veikiantis Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas rengiasi iš esmės nagrinėti Ukrainos skundą prieš Rusiją, kuriame ši kaltinama pažeidusi konvencijas dėl kovos su terorizmo finansavimu ir rasinio diskriminavimo likvidavimo. Ukrainiečiai kaltina Rusijos pusę perdavus teroristams „Buką“ ir šitaip prisidėjus prie žiauriausios teroristinės atakos jų teritorijoje – Malaizijos oro skrydžių kompanijos lėktuvo „Boing-777“ numušimo Donecko srityje. Rusiją ginantis žinomas britų advokatas Semiuelis Vordsvortas dėl to pareiškė: Kad ir kas perdavė šį kompleksą DLR/LLR ginkluotoms pajėgoms, jis tenorėjo sustiprinti šių respublikų gynybą nuo galimų Ukrainos oro pajėgų atakų. Atrodo, būsimajame Hagos teisme kaltintojams teks įrodinėti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę turėjus ketinimų iš „Buko“ numušti būtent keleivinį lėktuvą.  Kitaip tariant, atsakyti į klausimą, kam Rusijai to reikėjo.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Į šį klausimą nepraėjus ne savaitei po katastrofos pamėgino atsakyti buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, o dabar jo politikos kritikas Andrejus Ilariovas. Anot jo, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms energingai šluojant separatistus iš jų užimtų miestų, iškilo grėsmė žlugsiant pavasarį pradėtą vykdyti Kremliaus projektą „Novorosija“ (suskaldyti Ukrainą ir galiausiai prijungti dalį jos teritorijos prie Rusijos). Todėl reikėjo bet kuria kaina sustabdyti karinius veiksmus, paskelbti paliaubas. Reikėjo akibrokšto, kuris sukrėstų Vakarų valstybių vadovus ir piliečius, priverstų pareikalauti iš Kijevo sustabdyti „kraujo praliejimą“ Rytų Ukrainoje.

Vladimiras Putinas tuoj po lėktuvo numušimo (specialiosios operacijos, Ilarionovo žodžiais) paskambino JAV prezidentui Barakui Obamai ir, pranešęs apie tragediją, pasakė, kad būtina neatidėliojant ir be išlygų abiem pusėms nutraukti karinius veiksmus Ukrainos pietryčiuose, jau pareikalavusius daugybės aukų ir privertusius šimtus tūkstančių ukrainiečių ieškoti prieglobsčio Rusijoje. Paskesnes 10 dienų Putinas skambino kitų valstybių vadovams ir kalbėjo tą patį: Ukrainą reikia sustabdyti. Ir jo pastangos, regis, nenuėjo veltui: Europoje ir JAV žmonės ėmė raginti savo vyriausybes nedelsiant sustabdyti skerdynes Ukrainoje.

Be abejonės, valstybė, viršum kurios teritorijos tai įvyko, yra atsakingą už šią baisią tragediją, – kalbėjo Putinas rytojaus dieną. – Ši tragedija nebūtų įvykusi, jeigu šioje žemėje būtų buvusi taika, bent jau nebūtų buvę atnaujinti kariniai veiksmai Ukrainos pietryčiuose. Rusijos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, neatmetė, kad „Boingą“ galėjo numušti separatistai – tačiau jokiu būdu ne iš anksto suplanavę teroristinę ataką, o apsirikę. Tuo metu jau buvo paskelbta Andrejaus Ilarionovo versija, kurioje apie separatistų vaidmenį pasakyta šitaip: Kremlius pakišo juos kaip pagrindinius įtariamuosius. Kremliaus propaganda visais balsais šaukė: „Tai ne Putinas!“, tačiau pernelyg neneigė ant separatistų galvos pasipylusių kaltinimų (ko norėti – „beždžionė su granata“).

2018.05.27; 06:00

Ukrainos saugumo tarnyba. Youtube.com nuotr.

Ukrainos valstybės saugumo tarnyba antradienį atliko kratas Rusijos valstybinės naujienų agentūros „RIA Novosti“ ir televizijos kanalo „Russia Today“ būstinėse Kijeve, informavo pareigūnai. Be to, pranešama, kad prieš reidus prie savo namų buvo sulaikytas vienas agentūros žurnalistas.

„Tęsiame tiriamuosius veiksmus, paieškos vykdomos „RIA Novosti“ ir kitose žiniasklaidos struktūrose“, – agentūrai AFP sakė Ukrainos saugumo tarnybos atstovė Olena Gitlianska.

Savo feisbuko paskyroje O. Gitlianska pridūrė, kad Rusijos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės yra „pasitelkiamos kaip įrankiai prieš Ukrainą vykdomame hibridiniame kare“.

Pranešama, kad kiek anksčiau antradienį Ukrainos teisėsaugos pareigūnai sulaikė „RIA Novosti“ reporterį Kirilą Višinskį.

Kratos ir sulaikymas įvykdyti likus kelioms valandoms iki tilto, sujungsiančio aneksuotą Krymo pusiasalį su Rusija, atidarymo ceremonijos, kurioje dalyvaus ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

„Ukraina nusprendė atkeršyti už Krymo tiltą“, – tviteryje rašė RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian.

Rusija, savo ruožtu, kratas žiniasklaidos priemonių būstinėse pavadino „skandalingomis“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.16; 12:07

Rusijos valstybės kontroliuojamas transliuotojas „Russia Today“ (RT) pranešė Jungtinėse Valstijose užsiregistruosiąs užsienio agentu, tačiau šį JAV teisingumo departamento reikalavimą apskųsiąs teismui.

Kremliaus ruporu vadinamas televizijos kanalas ketvirtadienį informavo, kad Teisingumo departamentas nurodė jam užsiregistruoti užsienio agentu, – kitu atveju, bus sulaikyta jo vadovė, o banko sąskaitos – įšaldytos. Laiko užsiregistruoti kanalui suteikta iki pirmadienio.

RT vadovė Margarita Simonian savo vadovaujamam kanalui duotą terminą pavadino „kanibališku“, ir pareiškė, kad RT laikysis gauto nurodymo, tačiau apskųs jį teismui.

„Manome, kad toks reikalavimas ne tik neteisėtas – tai mes įrodysime teisme, – toks reikalavimas diskriminuojamas, prieštaraujantis tiek demokratijos, tiek žodžio laisvės principams“, – RT citavo M. Simonian.

Vašingtonas RT laiko Maskvos propagandos skleidimo įnagiu, todėl pareikalavo jo veiklą Jungtinėse Valstijose užregistruoti pagal šalyje galiojantį Užsienio agentų registracijos aktą. Jis reglamentuoja užsienio šalių politinius interesus ginančių lobistų ir teisininkų veiklą.

Transliuotojas, kurio būstinė – Maskvoje, yra atsidūręs tyrimų dėl galimo Rusijos kišimosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus dėmesio centre.

RT ypač didelio dėmesio sulaukė dėl sąsajų su diskredituotu buvusiu prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) patarėju saugumo klausimais Maiklu Flinu (Michael Flynn).

Buvęs vienos JAV žvalgybos agentūrų vadovas M. Flinas 2015 metų gruodį gavo dešimtis tūkstančių dolerių už dalyvavimą iškilmingame RT sukakčiai skirtame renginyje, kurio metu sėdėjo šalia Rusijos prezidento Vladimiro Putino.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.11; 00:01

NATO pajėgų Europoje vadas JAV generolas Kertisas Skaparotis (Curtis Scaparrotti) ketvirtadienį pareikalavo iš Rusijos liautis „kištis“ į Europos šalių rinkimus. Tai jis pareiškė tvyrant susirūpinimui, kad Kremlius galėjo kištis į Katalonijos krizę.

Ispanijos žiniasklaida apkaltino Kremliaus remiamas žiniasklaidos priemones, tokias kaip „Russia Today“ (RT) ir „Sputnik“, informaciją teikiančias ir ispanų kalba, atlikus destabilizuojamą vaidmenį po spalio 1 dienos referendumo dėl Katalonijos nepriklausomybės kilusioje krizėje.

Maskva taip pat kaltinama kišimusi į pernai metų JAV prezidento rinkimus ir Didžiosios Britanijos „Brexit“ referendumą. K. Skaparotis savo ruožtu teigė esąs susirūpinęs dėl „piktybiškos Rusijos įtakos“ ir kitose šalyse.

„Tą matėme Jungtinėse Valstijose, tą patį matėme ir daugelyje Europos valstybių per neseniai vykusius rinkimus“, – Briuselyje vykstančio NATO narių gynybos ministrų susitikimo metu reporteriams sakė jis.

JAV gynybos sekretorius Džimas Metisas (Jim Mattis) savo ruožtu informavo, kad NATO ministrai „išsamiai aptarė nuolatinėmis tapusias Rusijos pastangas kištis į suverenius demokratinius procesus“.

Teigiama, kad fiktyvios naujienos ir nuotraukos, kuriomis buvo plačiai dalijamasi socialiniuose tinkluose, padėjo pakurstyti dėl neteisėto spalio 1-osios dienos referendumo Katalonijoje kilusią krizę.

Tuo tarpu pernai Maskva JAV buvo surengusi kibernetinių įsilaužimų ir dezinformacijos socialiniuose tinkluose kampaniją. Visu tuo siekta padidinti Donaldo Trampo (Donald Trump) galimybes laimėti prezidento rinkimus.

Paklaustas, ar turi konkrečių nuogąstavimų dėl Katalonijos krizės, padariusios neigiamą įtaką svarbiai Aljanso narei Ispanijai, K. Skaparotis atsakė: „Matėme tokio pobūdžio veiklą ir kitose šalyse. Tai dalis to… ką vadinu destabilizavimo kampanija.“

„Ragintume Rusiją laikytis priimtos tarptautinės tvarkos ir gerbti visų suverenių valstybių teisę pasirinkti savo valdymo formą ir tai, kaip vadovauti savo vyriausybėms“, – teigė K. Skaparotis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.10; 00:01

WikiLeaks

Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.

2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.

Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.

CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.

Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.

Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.

Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.

Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už  informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.

Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama. 

Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?

Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.

Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.

O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…

2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.

2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.

Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.

Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.

Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.

Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.

Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.

Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.

Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.

2017.08.28; 04:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.

Skandalinga energetika. Pasirodo, tai, kad 2025 m. Lietuva, Latvija ir Estija nutrauks paskutinį elektros energijos ryšį su Rusijos ir Baltarusijos energetine sistema ir galutinai įsijungs į kontinentinės Europos energetinį tinklą, visai nėra toks gėris, kaip kalbama Lietuvoje. „Litovskij kurjer“ teigimu, kitose šalyse toks planas laikomas jei ne skandalingu, tai mažų mažiausia netikėtu. Dėl jo ginčijamasi netgi pačiame Briuselyje! Nesutaria ir Baltijos šalys tarpusavyje. Ir Lenkija baiminasi praradimų, kad energijos srautai iš Lietuvos ir Švedijos sumažins vietinių elektrinių pelningumą…

Esą ir patys lietuviai neslepia, kad projekte dar daugiau klausimų, nei atsakymų, o Europos Sąjungos palaikymas – kol kas irgi visiškai deklaratyvus. Ir šiaip, kvailučiai mes, nes greičiausiai elektros energija galutiniam vartotojui brangs, nukentėsime ekonomiškai. Turbūt greitai pasiprašysime atgal į pigų didžiosios kaimynės glėbį…

Saugokime propagandininkus. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atidarė Vilniuje tarptautinę konferenciją „Žurnalistų saugumas – nauji iššūkiai ir koordinuotas atsakas“, rašo „Litovskij kurjer“. Bet ten dalyvavusiai „Russia Today“ televizijos žurnalistei labai nepatiko ministro žodžiai, kad tokie kanalai, kaip „Russia Today“, neturi nieko bendra su žurnalistika.

Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.

„Žurnalistai, dirbantys valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje, irgi žurnalistai!“ – skundėsi taip ir neišdrįsusi prisistatyti šios televizijos darbuotoja. Ir pareiškė, kad, jei jau čia konferencija, kurioje svarstomi žurnalistų saugumo klausimai, tai ir „Russia Today“ žurnalistai turi teisę į saugumą. Hm. Gal ji taip subtiliai prašėsi politinio prieglobsčio, o mes, stuobriai, nesupratome?

Oazė ekstremistams. Rusijos opozicionieriaus Viačeslavo Malcevo bendražygis, koalicijos „Naujoji opozicija“ vadovas ir „Rusiško maršo“ organizatorius Jurijus Gorskis, nuo liepos 7 d. buvęs namų arešte, savo feisbuko paskyroje paskelbė pabėgęs nuo KGB, kirtęs ES sieną ir „su švaria sąžine iškeliavęs į lietuviškas žemes“. Apie tai pranešė laikraštis „Obzor“.

Gana neutraliai pranešė. Parašė, kad Gorskis liepos 5 d. buvo sulaikytas įtariant ekstremizmu. Kokiu ekstremizmu – neparašė. Gal audė džichadisto diržą ar, dar baisiau, skatino žmones eiti į gatves ir reikšti savo nuomonę. „Kodėl šitų kontrų Rusijoje nesmaugia, aš nesuprantu“, – po straipsniu piktinasi jokio smurto ir neapykantos neskatinantis komentatorius, kurio IP adresas mūsų saugumui turbūt jau žinomas.

Nemoka skraidyti. Kas čia lojo, kad rusų kariniai lakūnai virš Baltijos skraido nutrūktgalviškai? Štai NATO žvalgybinis lėktuvas praskrido virš civilinio lainerio А–321 tik 150 m atstumu! Ir laineris tas skrido iš Helsinkio į Miuncheną. Tuoj saviškius į Baltiją numuš…

„Primename, kad birželio gale rusų naikintuvas SU–27 nugynė NATO F–16, kai pastarasis virš Baltijos mėgino prisiartinti prie lėktuvo, kuriuo virš Baltijos skrido RF gynybos ministras Sergejus Šoigu“, – kažkaip grėsmingai primena „RuBaltic.ru“.

Prarastoji pramonė. Sovietiniu periodu Baltarusija ir „trys Baltijos seserys“ turėjo panašią ekonomikos struktūrą su aukštosiomis technologijomis aprūpinta sunkiąja pramone, tačiau po SSSR griuvimo ekonominiai keliai išsiskyrė: Baltarusija sukūrė jungtinę valstybę su Rusija ir taip išsaugojo bei modernizavo sovietinį industrinį palikimą, o Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą ir visą stambią pramonę prarado, rašo „RuBaltic.ru“.

Tais senais gerais laikais Baltarusija ir Baltijos šalys buvo pramoninis regionas, pramonė jų ekonomikos struktūroje sudarė per 60 proc. Baltarusija turėjo MAZ, BelAZ, „Atlant“, „Vitiaz“, „Gorizont“. Baltijos šalys – Ignalinos AE, RAF, „Radiotechnika“, VEF, „Punane Ret“. Lietuva, Latvija ir Estija buvo Sovietų Sąjungos Silicio slėnio analogas. Aišku, paveldėtos gamyklos buvo nerentabilios, jas reikėjo modernizuoti, optimizuoti ir t.t., tačiau Baltijos šalys šių pramonės objektu atžvilgiu jokios valstybinės politikos neturėjo.

Tai va. Taip ir gyvenam šiandien – išbadėję, apskurę. Didžiausias eurointegracijos „bonusas“, pasak „RuBaltic“, kad galime laisvai judėti po ES. Rezultatas – pusė darbingų gyventojų pabėgo į kitas ES šalis. Taip pasirašėme sau mirties nuosprendį. O laimingi ir ramūs baltarusiai džiaugiasi ir klesti. Ura.

Vargšai braliukai. Latvijos Seimo valdančiosios koalicijos atstovas Edvīns Šnore lengvai ir žaismingai, oficialiai ir viešai lygino rusus su etėlėmis, nė trupučio nesibaimindamas kaltinimų kurstant rasinę ir nacionalinę nesantaiką, – piktinasi Rusijos naujienų agentūra „RuAn.info“.

Naujienų agentūra neketina atsukti kito skruosto – ilgiausiame straipsnyje cituoja 1935 m. Maskvoje išleistą knygą, kurioje latviai apibūdinami kaip siaubingai nuskurdę, moterys – apsirengusios tik vienu skuduru, kuris vos pridengia nuogybes. Latviai miega ant plikos žemės, valgo vien grikių duoną, raugintus kopūstus ir neraugintus agurkus. O pirmasis latvių kalbos vadovėlis išleistas tik 1868 m. ir rusų kalba. O raštą latviai gavo tik 50 metų anksčiau už čiukčius…

Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikiniai. Turbūt dėl aukščiau cituojamo pasisakymo smarkiai įsižeidė ir „Vesti.lv“: „Didžiuokitės, latviai! Jus paims į karą su Rusija vietoj taikinių!“ Ir cituoja buvusią Latvijos prezidentę Vairą Vikę–Freibergą, kad tik pusė latvių turi intelektą. Esą, nors tiksli citata – pusė Latvijos gyventojų, bet eksprezidentė rusų niekada nelaikiusi žmonėmis…

Siena. Lenkija nori atsitverti nuo Ukrainos siena, – praneša naujieną rusų bendruomenės Latvijoje portalas „baltijalv.lv“. Ups. Paspaudus antraštę paaiškėja, kad ne tik su Ukraina, bet ir Baltarusija. Dar toliau paskaičius – kad ne dėl politinių priežasčių, o dėl kiaulių maro. Bet taip, šaunuoliai, propagandininkai, reikiama mintis vienoje kitoje galvoje jau gyva…

Pulkininkas. Ukrainos kontržvalgyba sulaikė Donbaso kovotojų instruktorių pulkininką Valerijų Gratovą, praneša „Gordonua.net“. Rusų pulkininkas su padirbtu Ukrainos pasu keliavo į nepripažintą Prisdniestrę, kad ten užimtų vadovaujanti postą.

Gratovas sulaikytas specialiosios operacijos metu. Jis jau ne pirmą kartą ketino nukeliauti į Pridniestrę su padirbtu pasu, apsimetęs į akis nekrentančiu pensininku, kukliu darbo veteranu.

2017.07.11; 06:00

Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui. 

Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.

Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.

Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.

Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.

21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir  prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.

Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.

Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.

M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.

Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti  Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.

Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.

Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.

Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.

Tokia yra pastarųjų metų  ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.

Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas  TV5.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.

Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).

2017.04.14; 06:27

Jean-Jacques Mevel /Le Figaro

„Vakarai yra hibridinio karo taikinys, kur melaginga informacija nutaikyta visuomeninėms institucijoms diskredituoti“, – rašo Žanas Žakas Mevelis laikraštyje Le Figaro.

Kai vartojamas žodis „dezinformacija“, žvalgybos pasaulis visada mini straipsnį, pasirodžiusį 2013 metų vasario 26 dieną Rusijos žurnale „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karo pramonės kurjeris“, – liet.). Tik ką pakeltas į Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vadovo pareigas generolas Valerijus Gerasimovas jame atskleidžia savo strategiją, kuri Vakaruose netrukus buvo pavadinta „hibridiniu karu“, sakoma straipsnyje.

„Sustiprėjo nekarinių būdų vaidmuo siekiant politinių bei strateginių tikslų, kažkuriais atvejais jie savo efektyvumu smarkiai pranoko ginklų galią“, – aiškina generolas Gerasimovas savo kariuomenei, Kremliui ir, be abejo, visam pasauliui. Popieriuje koncepcija neatrodo labai novatoriška. Galios strategijoje vilionės jėga („minkšta jėga“) „globaliniame kare“ žaidžiama jau seniai ir kuo plačiausiu diapazonu“, – perduoda Mevelis.

„Straipsnio leidinyje „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karinės pramonės kurjeris“) suvokimas ryškiai pasikeitė 2014 metų kovą, kai Kryme išsilaipino „žalieji žmogeliukai“. Toji kariuomenė be vėliavos, be atpažinimo ženklų, bet su kaukėmis ir kalbanti rusiškai, sukūrė priedangą dalies Ukrainos teritorijos aneksijai. Kremlius perėjo nuo teorijos prie praktikos“, – rašo žurnalistas.

„Po trejų metų jau nebe komandosas žalia uniforma, o troliai kelia suirutę Vakaruose. Tie vaiduokliai (dvasios), dar kenksmingesni, negu skandinavų protėviai, jie sėja gandus, nesantaiką ir dezinformaciją pasaulinių tinklų džiunglėse. Jie dauginasi neregėtais tempais. Amerikos kampanijos pabaigoje jie apkaltino Hilari Klinton vadovavimu pedofilų tinklui per kažkokią sostinės piceriją. Berlyne jie sugalvojo legendą apie 13-metės Lizos išprievartavimą, kuri vėliau sukėlė demonstracijas prieš pabėgėlius, pasiekusias Angelos Merkel kanceliariją. Prancūzijoje jie peni kampaniją, kad suterštų Emanuelio Makrono asmeninį gyvenimą“, – tvirtinas Mevelis.

„Niekas negali tvirtai pasakyti, kad troliai tarnauja Kremliui, skirtingai nuo „žaliųjų žmogeliukų“ Sevastopolyje. Bet toks kaltinimas labai tikėtinas. Tų kibernetinių tvarinių gimtoji kalba dažniausiai rusų, jų skaitmeninis adresas reguliariai veda į Rusiją. Jų taikinius Vakaruose vienija tai, kad visi jų taikiniai nepasitiki Vladimiru Putinu“, – komentuoja autorius.

„Kaip tikina Vakarų žvalgybų šaltiniai, troliai turi savo „fabrikus“, manipuliuotojų, programuotojų ir klaviatūros baksnotojų tinklą, įsikūrę Sankt Peterburge, Rusijos prezidento gimtajame mieste“, – rašo Mevelis.

„Iš esmės sąjungininkai turi gintis nuo tvarios legendos: Rusijos Federacijos „apsupties žiedo“, – rašo žurnalistas apie vieną iš „Rusijos mitų“.

„Briuselyje Šiaurės Atlanto aljansas susidūrė su 400 proc. išaugusiu per trejus metus dezinformacijos kiekiu. Savo tinklapyje NATO įtraukė į katalogą 32 Rusijos mitus, pradedant realybės iškraipymu Kosove 1999 metais ir baigiant vadinamuoju „Krymo išlaisvinimu“ 2014 metais“, – sakoma straipsnyje.

„Sovietinė propaganda savo aukso amžiuje naudojo tuos pačius metodus, – sako vienas profesionalas, atsakingas už klastočių aptikimą ypač dideliais mastais. – Iš pradžių išpučiamas prasimanymas kokiame nors Vakarų laikraštyje, paskui tas laikraštis naudojamas kaip patikimas šaltinis provyriausybinėje žiniasklaidoje, kad sustiprintų savo pačių tezes. Bet yra didelis skirtumas: sklaidos tempai ir dauginimas interneto kanaluose šiandien leidžia praeiti beveik visus filtrus. Visa kita – kopijų sklaidos reikalas. Taip pat neatsitiktinai dezinformacijos mašina dirba visa jėga išeiginėmis dienomis, kai Vakarų redakcijos nuginkluotos…“.

„Rusijoje auditorija beveik pavergta nuo to laiko, kai Vladimiras Putinas nuslopino tai, ką priimta vadinti pilietine visuomene, nustumiant ją į pasyvų pasipriešinimą“, – mano Mevelis.

„Bet kuri šalis stengiasi gerai atrodyti savo kaimynų akyse. O Rusija pasirinko kelią, neturintį nieko bendro su tokiomis organizacijomis, kaip BBC, Alliance française ar Getės institutas, – aiškina pranešimo apie Kremliaus propagandą užsienyje bendraautorius čekas Vitas Novotnas. – Kalbama ne apie tai, kaip prastumti savo pačių teigiamą įvaizdį, o apie tai, kaip sužlugdyti pasitikėjimą Europos demokratijų viduje ir patiems neatsiskleidžiant pademonstruoti savo gebėjimus kenkti“.

„Dezinformacija sėja abejones dėl žinomų faktų, diskredituoja jai netinkamus žmones bei visuomenines institucijas. Ji slepia akivaizdžius dalykus po gandų ir neteisybių klodais. „Atskleisti istorijos išvirkščiąją pusę!“ – tokias ambicijas skelbia Sputnik, radijas ir interneto portalas, kuris sėja sąmyšį trisdešimčia kalbų. Valdžiai paklusta ir jos giminaitė Russia Today“, – pabrėžia Mevelis.

Informacijos šaltinis: Le Figaro.

2017.03.17; 06:23

Visą pasaulį aprėpianti BBC informacinė agentūra baiminasi, kad pralaimės informacinį karą Rusijai, nes vienas iš pagrindinių Kremliaus ruporų pasaulyje didina įtaką. Omenyje turima sparčiai besiplečianti prokremliška televizija „Russia Today“.

Buvęs BBC direktorius Piteris Horoksas perspėja, kad rusiški ir kinietiški informaciniai kanalai finansiškai jau gerokai stipresni nei BBC. Apie tai praneša leidinys „The Guardian“ (publikacijos autorius – Džoš Helidei).

Continue reading „Atsargiai – „Russia Today“ didina savo galią“

„Naujienos iš spaudos konferencijos turi pakliūti į antraštes, bet birželio 5-ąją dieną Ženevoje aš daviau dingstį paskelbti šiek tiek daugiau naujienų negu ketinau“, – taip pradeda savo straipsnį laikraštyje "The Daily Beast" Garis Kasparovas. Jis paaiškina, kad atvyko į Ženevą pasiimti Moriso B. Ebremo teisių gynimo premijos.

„Spaudos konferencijoje vienas žurnalistas uždavė klausimą, kurį girdėjau šimtus kartų – ar aš nesibaiminu dėl savo saugumo ir laisvės Vladimiro Putino Rusijoje. Bet aš atsakiau ne taip, kaip paprastai, girdi, gyvenime apskritai negalima būti dėl nieko garantuotam. Aš atsakiau, kad jei grįšiu į Rusiją, tai man kils rimtų abejonių, ar galėsiu vėl išvažiuoti, nes vasarį jau buvo akivaizdu, kad mane palies tebesitęsiantys politinių protestų dalyvių persekiojimai. Taigi, kol kas, apibendrinau (jeigu tik turiu teisę pats save cituoti, kad viskas būtų tikslu) – aš susilaikysiu ir negrįšiu į Rusiją“, – rašo G.Kasparovas. 

Continue reading „Garis Kasparovas: aš negrįšiu į niūrią V.Putino Rusijos realybę“

Kaip žinoma, pasaulio vaizdą sukuria žiniasklaida. Ji skleidžia vertybes, daro įtaką žmonių nuotaikoms, cementuoja ir griauna ideologijas. Todėl kiekvieno diktatoriaus svajonė – ją kontroliuoti. Tačiau laisvoji spauda, kaip rašo Vokietijos "Tagesspiegel" vedantysis redaktorius Malte Lemingas, nepakenčia propagandos. Ir tie, kas tai užmiršta, paprasčiausiai nesugeba suprasti, kodėl „Rusijos tarptautinės televizijos kompanijos RT (anksčiau – Russia Today) pasaulinė sėkmė yra nepaprastai svarbus politinis įvykis“. RT, pabrėžia žurnalistas, šiandien yra „veiksmingiausias Rusijos užsienio politikos instrumentas, tolygus energetikos gigantui Gazprom‘ui ir prekybai ginklais“.

Maskva, rašo M.Lemingas, norėjo „sukurti valstybinę atsvarą CNN ir BBC“. Ir jai tai pavyko, – pažymi autorius. – Šiuo metu RT auditorija – jos pačios duomenimis – 630 mln. žmonių daugiau nei šimte šalių“. Daugiau kaip 2000 korespondentų iš viso pasaulio ištisą parą transliuoja anglų, ispanų ir arabų kalbomis.

Continue reading „Masiniai ryšiai: vaizdelių karas, kova dėl proto“

medvedev223

Dabar neįmanoma pasakyti, ar iš tikrųjų žurnalistai užmiršo išjungti mikrofoną po interviu su Rusijos vyriausybės pirmininku Dmitrijum Medvedevu, ar visa tai buvo numatyta, – rašo “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Michaelis Liudvigas.

Aišku tik viena, kad “Russia Today” pastangomis atsiradęs laisvai prieinamas vaizdo įrašas, kuriame Dmitrijus Medvedevas „ožiais“ vadina Rusijos Tyrimo komiteto darbuotojus, užgriuvusius daryti kratos į namus pas nieko nesusivokiantį režisierių, masinių demonstracijų Bolotnaja aikštėje bylos liudytoją, sukėlė patį tikriausią furorą“. 

Continue reading „Rusiškas apsirikimėlis: ką “ožiais” pavadino Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas?“

asandzas-rusija

Vakarų leidiniai atsiliepė į Džiuliano Asandžo (Juliano Assange) debiutą interviuotojo vaidmenyje per “Russia Today” (RT) kanalą.

Assandžo laida vadinasi „Pasaulis rytoj“.

Pirmuoju svečiu tapo Hasanas Nasrala (Hassan Nasrallah), libanų judėjimo Hezbala (Hezbollah) lyderis. Pašnekesys surengtas per vaizdo įrašą, Assandžas – Britanijoje namų arešte, o Nasrala – nenurodytoje vietoje Libane. „Areštantas veda televizijos šou“ – praneša “The New York Times” antraštė, turint omenyje, kad Assandžas laikomas namų arešte.

Continue reading „Nauja televizijos žvaigždė ar “naudingas kvailys”?“

litvinenkos

Aleksandro Litvinenkos tėvas, vadinęs teroristą Achmedą Zakajevą savo „broliu“ ir kaltinęs Rusijos valdžią dėl sūnaus mirties, kardinaliai pakeitė savo nuomonę bei poziciją. Jis dabar viešai teigia ir prisipažįsta, kad juo buvo pasinaudota.

Taigi paprašė jam atleisti ir priimti atgal į Tėvynę. Žodžiu, Valteris Litvinenka norėtų sugrįžti atgal į Rusiją. Jis prašo, kad oficialioji Maskva jam atleistų – leistų sugrįžti namo. Nes jis, Valteris Litvinenka, buvo labai neteisus. Italijoje 73 metų Valteris Litvinenka gyvena skurde, o Borisas Berezovskis ir Vakarų žurnalistai juo nebesidomi.

Continue reading „„Atleisk man, mano Tėvyne!““

asandzas-rusija

Nuo 2012 metų kovo mėnesio skandalingojo informacinio resurso “WikiLeaks” įkūrėjas Džulijanas Asandžas taps televizijos kanalo “Russia Today” darbuotoju. Čia Dž.Asandžas turės autorinę laidą.

Šią keistą žinią perduoda leidinys “Tageszeitung”. Tvirtinama, kad jau suplanuota per dešimt konkrečių interviu. Į Dž.Asandžo vadovaujamus pokalbius bus kviečiami “įtakingiausi šiandieninės politikos žaidėjai, mąstytojai, revoliucionieriai, galintys užčiuopti pagrindines svarbiausių įvykių priežastis bei pasekmes”. Bent jau taip byloja Dž.Asandžo laidos anonsai.

Continue reading „Skandalingasis Džulijanas Asandžas atsidūrė Rusijos televizijoje“

nargele_knyga

Gyvename pokolonijiniame amžiuje, kada rytinė Europa dar niekad nebuvo tiek laisva ir demokratiška kaip šiandien. Buvusieji priešai, JAV ir Rusija, Prahoje pasirašė branduolinių ginklų mažinimo sutartį. Tačiau, anot ltn. pulkininko, JAV marinų veterano Dominiko G. Nargelės, nuo 1999 metų šaltasis karas vėl tęsiasi. Rusijos valdančiųjų oligarchų luomas, diriguojamas premjero Vladimiro Putino, sutelkė buvusias saugumo tarnybų jėgas ir iš naujo vykdo valstybės “FSBfikaciją”. Žmogaus teisės Rusijoje apribojamos, buvusi nešališka žiniasklaida dabar valdoma valdžios.

Vėliausioje D. Nargelės knygoje “Endless Cold War” (“Nesibaigiantis šaltasis karas”), išleistoje 2009 metais, autorius iškelia penkis taktikos būdus, kuriais Rusija kursto naująjį šaltąjį karą: 1. Piniginiai kyšiai; 2. Gamtos ištekliai, naudojami ekonominiam dominavimui; 3. Diplomatija, naudojama bauginimui; 4. Modernios ginkluotės ir branduolinės technologijos pardavimas teroristams ir 5. Žiniasklaida, naudojama neteisingai informuoti visuomenę, susilpninti politinius varžovus.

Continue reading „Nesibaigiantis Šaltasis karas“