Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.

Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".

Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".

Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.

Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".

Continue reading „VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija“

Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Continue reading „V. Baltijos kraštų pagonijos byla“

XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000  krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį.

Jau liturginio homilijos pamokslų metu Romos popiežius prašė Dievo „atleisti už prievartos vartojimą tiesos tarnyboje“ ir už Romos Bažnyčios „nepasitikėjimo ir priešiškumo pozicijas, kurios ne kartą buvo pasirinktos kitų religijų išpažintojų atžvilgiu“.

Septynis kartus kurijos vadovai kvietė maldai ir septynis kartus popiežius, po tylos akimirkos, prašė Dievą atleisti. Po to Romos popiežius Jonas Paulius II priėjo prie didžiojo kryžiaus ir pabučiavo Nukryžiuotojo kojas. O eucharistijos, trukusios porą valandų, pabaigoje popiežius paskelbė: "Niekados daugiau tenebūnie paneigta meilė tiesos tarnyboje (…) niekados daugiau tenebūnie įžeista ir apžmeižta jokia tauta“.

Continue reading „IV. Atgaila, arba sugrįžimas prie Aukščiausių tiesų“

Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.

Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.

Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).

Continue reading „III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose“

39. Istoriniai hagiografinės literatūros pamatai

Kiekvienas turim savo principus ir teisę savaip suvokti žmonių tikybą, religinę patirtį ir visą sakralinę ar hagiografinę literatūrą.

Tačiau įsidėmėkime – profaniškas viduramžių sakralinės literatūros skaitymas yra klaidingas ne tik metodologijos požiūriu. Toksai skaitymas klaidina ir patį skaitantįjį. Jam ima atrodyti, kad hagiografiniai tekstai informaciniu požiūriu yra beverčiai, kaip kiekvienas „tuščias“ tekstas.

Mūsų minėtos istorikės manymu, būtent Rusios knygių hagiografiniai prasimanymai įtikino visų vėlesnių laikų istorikus, esą lietuvių kunigaikštis Vaišvilkas savo noru įstojęs į vienuolyną.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIV )“

38. Pasaulietinis (profaninis) viduramžių sakralinių tekstų skaitymas

Rašydamas apie viduramžių žmogaus, taigi – ir XIII a. lietuvio – mentalitetą, jo kaitą ir metamorfozes lemiamu momentu, kai senoji politeistinė baltų tikyba pirmą kartą artimiau susilietė ir vienu metu susikirto iš karto su dviem krikščionybės atšakomis – Romos katalikybe ir Bizantijos ortodoksija, supratau, kad beveik nieko nežinau apie tuos dalykus.

Juk XX a. antroje pusėje, mano vaikystės, paauglystės ir studijų metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Dievo nebuvo. Praktiškai Jo niekur nebuvo galima rasti, nes eiti į bažnyčią uždrausta, o Dievo neigimas (ateizmas) buvo oficialioji mokslo ir vaikų mokymo disciplina. Nuo pat bolševikinio perversmo 1917 m. visa buvusios Rusijos imperijos teritorija ir oficialioji jos valdymo politika buvo apimta neregėto masto desakralizacijos, kurią šiandien mažai kas teprisimena[1].

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIII )“

34. „Oi labai reikėtų, kad atsirastų lietuvis, kuris…“

Nūdienos lietuviams, be abejo, šiuo atveju nedera leistis į nenurimstančias slavų tarpusavio diskusijas, kur turėtų būti saugoma Laurušavo evangelija – Lenkijoje ar Baltarusijoje? Seniausiosios lietuvių literatūros istorijai svarbiausia, kad Laurušavo evangelija paliudija Vaišvilko įkurto vienuolyno kultūrinę veiklą ir misiją, kurią vykdė būtent lietuviai, jau XIII a. priėmę krikščionybę pagal graikų apeigas ir patys perrašinėję bei rašę rankraštines knygas.

Būtent  Laurušavo vienuolyne, viename seniausių regiono vienuolynų, buvo parašyta, kaip matysime, vienuolyno įkūrėjo Vaišvilko hagiobiografija, būtent ten vėliau sukurta Laurušavo evangelija, ten surašytas ir 1262 m. chronografas, kurį netrukus aptarsime.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXI )“

21. Kultūros židinio steigimas Vaišvilko vienuolyne

Vienu metu su valdžios perdavimo žinia Voluinės metraštyje staiga vėl iškyla vienuolio Grigorijaus vardas, to paties Grigorijaus[1], kuris kažkada įšventino Vaišvilką vienuolystei. Metraštininkas iš karto po žinios apie sosto perdavimą Švarnui praneša:

Ogi Grigorijus Poloninietis dar buvo gyvas, jo mokintojas. O Vaišvilkas, išsiklausinėjęs, ar jis gyvas, nudžiugo, pasiuntė jį pakviesti ir perduoti tokius žodžius: „Pone tėve, atvažiuok čionai.“ Ir anas atvažiavo pas jį ir nukreipė jį vienuolio keliu (ibidem).

Bet ar mokintojo palaiminimas buvo vienintelis tikslas, dėl kurio Vaišvilkas parsikvietė, matyt, jau senyvo amžiaus vienuolį, vis dėlto pasiryžusį nelengvai kelionei į Lietuvos žemes?

Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti mažareikšmis, kaip ir patsai klausimas, tarsi nereikalaujantis atsakymo, kaip ir visi retoriniai klausimai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XV )“

11. Ir priešai, ir… giminaičiai

Neužmirškime, kad viduramžiais tarptautinės dinastinės vedybos ir giminystė vaidino didžiulį vaidmenį. Neretai būtent giminystės ryšiai paaiškina daugelį įvykių ir faktų, kurie atrodo labai keisti ir sunkiai grindžiami politiniais ar ekonominiais tikslais.

Taigi dera žinoti, kad abiejų brolių, bene svarbiausių Mindaugo ir Vaišvilko amžininkų bei konkurentų, tėvas Romanas II (ukr. Роман Мстиславич, 1155–1205) buvo kilęs iš vikingų Riurikų dinastijos, jo tėvas Mstislavas II valdė Kijevą, o motina buvo lenkų kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio duktė.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IX )“

5. Geografinė teritorija – kaip gyvenamoji vieta

Klajoklio ar perėjūno pasaulyje gyvenamoji vieta tėra „pagyvenimo vieta“ ir turi tokiais atvejais tik geografinių atstumų metmenis su materialinės naudos kriterijais, atliepiančiais aukštesnį ar žemesnį žmonių ekonominio bei socialinio gyvenimo lygį.

Dvasiniai kriterijai čia neturi didesnės reikšmės nė ryšio su gyvenamuoju kraštu – žmogus patogiai jaučiasi visur, kur galima pakenčiamai egzistuoti ar smagiai leisti laiką, jis tarsi apsivalo nuo nepatogių etninių šaknų, jaučiasi atsijęs nuo ribotos geografijos, laisvas ir superobjektyvus kosmopolitas (gr. kosmopolites – sužmoginto pasaulio pilietis), žodžiu, tampa, kaip sakydavo kosmopolitų dažnai cituojamas vokiečių filosofas I. Kantas, weltburgeriu (vok. pasaulio piliečiu).

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( III )“

7. „Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi…“ (Kito požiūris)

Judaizmo paradigmoje kryžiaus karai teikia visiškai kitokį atvaizdą ir kitokią terminiją.

Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi, prancūzų ir vokiečių šutvė, subėgusi iš visų kraštų…

Štai judėjų kronikos terminija kryžiaus žygio dalyviams apibūdinti. Nėra net užuominos apie tai, kad frankai ar germanai „vykdo Dievo valią“. Niekas nesvarsto, kokio Dievo valia pildoma. Niekam neįdomu, kaip galima įrodyti ar paneigti to Dievo teisingumą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( IV )“

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )“

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” ( Vilnius, 2012) ištraukas. Ši knyga  – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.

Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I )“