Būgnų gausmui pasklidus po Kauno Laisvės alėją, praeivių dėmesio ir pritarimo sulaukė antradienio popietę, Tarptautinės kovos su skurdu dienos proga, profesinių sąjungų surengta eisena.
„Mes – ne vergai!“, „50 skurdo atspalvių“, „Jaunimas nori dirbti Lietuvoje“ „Biedni ir įsiutę“ – skelbė plakatai eisenos dalyvių rankose, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga” atstovai, Jungtinės profesinės sąjungos, Lietuvos kultūros darbuotojų sąjungos nariai kvietė kauniečius jungtis prie akcijos ir protestuoti prieš „į skurdą Lietuvą įvariusią valdžią“.
Prie Kauno miesto savivaldybės, kur jau buvo pasibaigęs tarybos posėdis, įvyko mitingas. Skambėjo patriotiškos kalbos ir dainos, raginimai „priešintis valdžios veiksmams, kilti į kovą už orius atlyginimus bei socialines garantijas“. „Solidarumo“ atstovas Kęstutis Juknis miesto valdininkams siūlė ne girtis, kiek medžių Kaune iškirto ar kiek nutiesė šaligatvių, o ką padarė, kad sumažintų gyventojų socialinę nelygybę. Taikų protesto mitingą iš šalies stebėję policininkai jokių incidentų ar viešosios tvarkos pažeidimų jo metu Laisvės alėjoje neužfiksavo.
ELTA primena, kad, pagal pirmadienį paskelbtus Eurostato duomenis, apie trečdalį (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba. Pagal šį rodiklį mūsų šalį lenkia vos kelios Europos valstybės. Pasak Lietuvos statistikos departamento, 2016-aisiais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 630 tūkst. šalies gyventojų.
Naujuoju šių metų ekonomikos premijos laureatu Nobelio ekonomikos komitetas prie Švedijos karališkosios mokslo akademijos paskelbė amerikietį Richardą H. Thalerį. Įdomu ne tai, kad jis- amerikietis, bet tai, už ką jis nusipelnė premijos.
Mums, lietuviams, dūstantiems liberalios ideologijos bei liberalios ekonomikos voratinklyje, ši premija reikšminga tuo, kad ji skirta už „indėlį į biheivioristinę (kituose šaltiniuose – bihevioristinę) ekonomiką“ – savotišką priešingybę liberaliajai ekonomikai, kuri savo esme neigia žmogiškojo, humanistinio faktoriaus vaidmenį jos liaupsinamoje laisvoje (nuo žmogiškumo?) rinkoje.
Kaip neseniai interviu LRT Klasika kanalui sakė profesorius Alvydas Jokubaitis, „visos mūsų politinės jėgos gali būti apibūdinamos liberalizmo terminu“. O tiek liberalizmas, tiek konservatizmas ir kt., pasak profesoriaus, – primityvios ideologijos, visiškai netinkamos mąstyti apie žmogų dabartinėje situacijoje. „Pradėjau matyti, kad Lietuvoje gyvename kaip vilkai. Į vienas kitą pradėjome žiūrėti kaip į funkciją. Žmogus reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Ėmėm veidmainiauti, nekreipti dėmesio. Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami. Mes nebematome vienas kitame asmenybės. Manau, kad daug žmonių, mylinčių laisvę, neturi būti liberalais“, – atviravo profesorius.
Nežinau, ką turėjo galvoje A. Jokubaitis, kalbėdamas apie „dabartinę situaciją“, bet aš supratau taip, jog turima galvoje šiandieninė Lietuva, kurios situaciją tiksliausiai apibūdina žodžiai: skurdas ir emigracija. O to šaknys – visų partijų pro visus kanalus brukamoje liberaliojoje ideologijoje, kaip ją interpretuoja Laisvosios rinkos instituto ekonomistai ir rinkos žavesiui neatsispyrę kai kurie politologai.
Tokia situacija, beje, nėra būdinga tik Lietuvai, ir todėl daugelio šalių protai telkėsi, ieškodami sprendimų, kaip įveikti skurdą bei jo pasekmes. Ir jau prieita prie išvados, kad šiuolaikinį galvojimą apie skurdą gali fundamentaliai pakeisti naujas supratimas apie smegenų ribotumą, apie tai, jog žmogaus protiniai pajėgumai yra baigtiniai: turime tik tiek kognityvinių galimybių, kuriomis galime dalintis. O tas galimybes, pasirodo, labiausiai riboja skurdas.
Mokslininkai, kurie skelbė savo tyrimų rezultatus žurnale „Science“, išaiškino, jog skurdas neturtingiesiems užkrauna tokį didelį kognityvinį krūvį, kad jiems mažai belieka pajėgumų tokiems dalykams, kurie galėtų juos pakelti iš neturto – vakariniam mokymuisi, naujo darbo paieškoms ar bent bendravimui su šeima.
Ši išvada griauna liberalų (ir jais aklai pasitikinčio premjero Sauliaus Skvernelio) teoriją, kad neturtingi žmonės dėl įgimto silpnumo yra atsakingi už savo pačių skurdą, ar kad jie turėtų sugebėti pakelti save, jei tik įdėtų pakankamai pastangų.
Maža to, tyrimai, kuriuos atliko Princetono universiteto mokslininkas Eldaras Shafiras su kitais trimis kolegomis, rodo, kad skurdo tikrovė išties apsunkina pagrindinių gyvenimo įgūdžių atlikimą. Paaiškėjo, jog skurdo sukeltas ribotas pralaidumas tiesiogiai veikia kognityvinę kontrolę ir takųjį intelektą, kurių reikia visokiausiai kasdienei veiklai.
Be to, tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl neturtingiems žmonėms taip pat sunku būti ir gerais tėvais: veikia tas pats apribojimas!
Visas šis mokslininkų grupės atliktas darbas – gana naujos, bihevioristinės ekonomikos srities produktas. Susivienijus ekonomistams su psichologais, implikacijos tam, kaip mąstoma apie skurdą ir kaip kuriamos programos jo paveiktiems žmonės, pasak pačių mokslininkų, esančios milžiniškos.
Neturtingų žmonių finansinį gyvenimą palengvinantys sprendimai ne tik paprasčiausiai pakeičia jų finansines perspektyvas. Tai reiškia, kad prieš skurdą nukreiptos programos gali suteikti didžiulę naudą, kurią neigia liberalai, ir todėl ją sunku buvo suvokti: padėdami žmonėms tapti finansiškai stabilesniais, išlaisviname jų suvokimo išteklius, galinčius padėti jiems ir visose kitose srityse.
Taigi, naujausi mokslo pasiekimai patvirtina paaiškinimą: „Visi duomenys rodo, kad esmė ne skurdžiuose žmonėse, o žmonėse, kurie yra atsidūrę skurde. Visi duomenys rodo, kad tai ne dėl žmonių, o dėl juos supančio konteksto.“
Sprendžiant iš turimų pasekmių, Lietuvoje valdžiai patarimus dalijantys ekonomistai – liberalai arba nieko nėra girdėję apie bihevioristinę ekonomiką, arba ją atkakliai ignoruoja kaip prieštaraujančią jų darbdavių interesams. O kiti piliečiai, ne ekonomistai, apie ją, savo nelaimei, regis, girdėjo dar mažiau.
XX a. didžiulį dėmesį imta skirti vadinamiesiems „elgsenos mokslams“. Įdomiausius žmonių santykių eksperimentinius tyrimus dar 1927-1932 metais Western Electric Howthorn įmonėse atliko grupė mokslininkų, vadovaujant teoretikui E. Mayo. Tyrimų metu tyrinėtojai nustatė, kad, norint pasiekti geresnių įmonės rezultatų, reikia rūpintis bendradarbių, darbuotojų geresne socialine ir psichologine motyvacija – beje, ką šiomis dienomis reklamavo darantis prekybos tinklas „Maxima“ (pagaliau!).
Vėliau, naudojantis socialinės ekonomikos, politinių mokslų, lingvistikos, auklėjimo, pedagogikos mokslų laimėjimais, žmogaus elgsenos tyrimai išsiplėtė. Ir pagaliau sulaukta aukščiausio pripažinimo – 2017 m. Nobelio ekonomikos premija skiriama Čikagos universitete dirbančiam Richardui H.Thaleriui už, pasak Nobelio premijos komiteto, ekonomikos ir psichologijos mokslų integraciją, „už indėlį į elgsenos ekonomiką“ – ekonomikos reiškinių aiškinimą per psichologijos prizmę.
Įdomu, kiek reikės metų (dešimtmečių), kad šios idėjos apsigyventų ir Lietuvoje? Tikriausiai, tiek, kiek mes atsiliekame nuo moderniojo pasaulio…
Lietuvos gyventojų požiūris į padėtį šalyje per mėnesį visiškai nepasikeitė, rodo liepos apklausa. Trečdalis (35 proc.) respondentų atsakė, kad pastaruoju metu reikalai šalyje iš esmės krypsta į gerąją pusę, o beveik du trečdaliai (64 proc.) nurodė, kad reikalai Lietuvoje blogėja. 1 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Identiški rezultatai buvo ir šių metų birželį.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ 2017 m. liepos 7-17 d. atlikta apklausa taip pat atskleidė, kad lyginant su tyrimu prieš metus (2016 m. liepą) 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, manančių, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje krypsta į blogąją pusę.
Poziciją, kad šalyje reikalai krypsta į gerąją pusę, dažniau nurodė jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis pajamomis vienam šeimos nariui per mėnesį (daugiau kaip 420 eurų), vadovai bei besimokantis jaunimas, respondentai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip gerą.
Daugiau už kitus dabartine padėtimi šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantieji kaimo vietovėje, respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu bei su mažiausiomis pajamomis vienam šeimos nariui (iki 275 eurų per mėnesį), darbininkai, ūkininkai ir pensininkai, lenkų tautybės gyventojai ir kairiųjų politinių pažiūrų respondentai.
Nuomonę, kad reikalai Lietuvoje pastaruoju metu daugiau krypsta į gerąją pusę, nei į blogąją, nurodė tik dviejų partijų rėmėjai: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (54 proc. iš jų nurodė, kad reikalai gerėja ir 43 proc. – blogėja) bei Liberalų sąjūdžio (54 proc. nurodė, kad reikalai gerėja, ir 46 proc., – kad blogėja). Didžiausi pesimistai, kaip ir anksčiau, išlieka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos rinkėjai (79 proc. nurodė, kad reikalai blogėja, ir 17 proc. temano, kad gerėja).
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad mokesčių sistemos tobulinimas prasmingas bus tik tuomet, jeigu užtikrins socialiai teisingesnę ir ekonomikos augimui patrauklesnę mokestinę aplinką.
„Visą mokesčių sistemos pertvarką vertinsime tada, kai atskiri pasiūlymai suguls į konkretų įstatymų pataisų paketą. Svarbiausia, kad būtų užtikrintas balansas tarp deklaruojamų tikslų ir šalies finansinių galimybių.
Kol kas matome, kad pasiūlymų pakete išlieka šildymo kainų didinimas gyventojams ir40 mln. eurų „Sodros“ „lubų“ dovana tiems, kurie labai gerai uždirba“, – sako šalies vadovė.
Vyriausybė ketvirtadienį pristatė pagal visuomenės siūlymus pakoreguotą mokesčių ir socialinės sistemos reformos variantą. Siūlomi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų pakeitimai, taip pat galimybė mažiausiai uždirbantiesiems nemokėti nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei „Sodros“ įmokų.
Premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė, kad pakeitimų tikslas yra kova su skurdu.
„2018 m. prioritetas yra skirtas skurdžiausiai gyvenantiems gyventojams, skurdo ir atskirties mažinimui, mažiausias pajamas gaunančių žmonių naštos palengvinimui. Apie 600 mln. eurų skirta visam šitam socialinės gerovės paketui“, – ketvirtadienį kalbėjo Vyriausybės vadovas, pažymėjęs, kad pasiūlymai gali keistis jiems patekus į Seimą per rudens sesiją.
Finansų ministras Vilius Šapoka teigė, kad lėšų pokyčiams bus surasta.
„Šitie pasiūlymai yra dvigubai daugiau, nei kuri kita Vyriausybė pajėgė padaryti. Peržiūrėjome valstybės išlaidas, atsisakėme nereikalingų, ir tai yra pagrindinis paketo šaltinis. Ir kitų metų biudžetas turėtų būti perteklinis“, – sakė V. Šapoka.
Premjeras pridūrė, kad „biudžetas privalo būti perteklinis“.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas prognozuoja, kad parlamentas iš esmės turėtų pritarti Vyriausybės siūlymams.
„Manau, kad sprendimai Seime atitiks didžiąja dalimi, kas siūloma Vyriausybėje, bet populizmo mes turbūt neišvengsime. Gali būti, kad sprendimai bus modifikuojami Seime, bet mano pritarimas pasiūlymams bus“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.
Lietuvoje galioję du lengvatiniai – 5 ir 9 proc. – PVM tarifai bus keičiami į 5 ir 15 proc. Apgyvendinimo paslaugoms ir centralizuotam šildymui bei karštam vandeniui nuo Naujųjų metų siūloma taikyti 15 proc. tarifą (iki šių metų birželio 1 d. šilumai galiojo 9 proc. lengvatinis PVM tarifas).
Taip pat numatyta, kad iki 5 proc. mažės PVM tarifas knygoms, periodiniams leidiniams bei keleivių vežimui (šiuo metu jis yra 9 proc.).
Nuo 21 proc. iki 5 proc. mažėja ir tarifas nekompensuojamiems receptiniams vaistams. O kompensuojamiems vaistams bei neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir jų remontui taikomas 5 proc. lengvatinis PVM tarifas kitąmet nesikeis.
Vyriausybė siūlo neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) jau nuo kitų metų prilyginti MMA, siekiančiai 380 eurų. Taip pat vietoj siūlyto neapmokestinamojo 100 eurų dydžio „Sodros“ įmokoms numatoma įvesti 380 eurų neapmokestinamąjį dydį darbuotojo mokamoms 3 proc. pensijų socialinio draudimo įmokoms. Tai reiškia, kad žmogus, uždirbantis MMA, jau nuo kitų metų nebemokės nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei darbuotojo „Sodros“ įmokos. Tad nuo MMA bus vienintelis mokestis – 6 proc. sveikatos draudimui.
Be to, numatyta, kad 30 eurų mėnesinę išmoką vaikui kitąmet jau gaus visi, nevertinant šeimos pajamų. Taip pat bus mokamos papildomos išmokos – auginantiesiems tris vaikus nepriklausomai nuo pajamų, o auginantiesiems vieną ar du vaikus – jei pajamos vienam žmogui bus mažesnės nei 153 eurai.
Skaičiuojama, kad, jei abu tėvai uždirba MMA ir augina du vaikus, dėl šių pasiūlymų jų šeimos biudžetas kas mėnesį papilnės daugiau nei 82 eurais, per metus beveik – 994 eurais, auginančiųjų tris vaikus – atitinkamai 112 eurų ir 1346 eurais.
Dar vienas Vyriausybės siūlymas – suvienodinti apmokestinimo sąlygas atskiruose sektoriuose, atsisakant 5 ir 15 proc. apmokestinimo pagal veiklos rūšis. Tai reiškia, kad visi, vykdantieji individualią veiklą GPM mokės nuo realaus pelno, todėl mažiau uždirbantieji mokės mažiau, o generuojantieji didesnį pelną – atitinkamai daugiau.
Numatyta, kad žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai, kurių apyvarta viršija 45 tūkst. eurų, per dvejus metus turės pereiti į bendrą individualios veiklos apmokestinimo sistemą. Bendra tvarka galios ir žemės ūkio veiklą vykdančioms įmonėms, kurios taip pat turės pereinamąjį laikotarpį. Kita, pasak Vyriausybės, gera naujiena tokią veiklą vykdantiesiems, tai galimybė į leidžiamuosius atskaitymus įtraukti žemės įsigijimo išlaidas.
Be to, Vyriausybė siūlo, kad dirbantieji pagal verslo liudijimus ir toliau galės vykdyti savo veiklą visose srityse, neišskiriant automobilių remonto ar statybų sektorių, bet tik tuo atveju, jeigu jų apyvarta per metus nebus didesnė kaip 20 tūkst. eurų. Peržengę šią ribą nebegalės mokėti fiksuoto mokesčio, o jų apmokestinimas priklausys nuo gaunamo pelno.
Taip pat, siekiant didinti produktyvumą, siūloma nustatyti, kad iš išradimų komercializavimo uždirbtas pelnas būtų apmokestintas taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą, kai šiuo metu šalyje tokiam pelnui taikomas standartinis – 15 proc. – pelno mokesčio tarifas. Be to, įmonėms, vykdančioms investicinius projektus ir investuojančioms į technologinį atsinaujinimą, siūloma leisti apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis susimažinti iki 100 procentų. Šiuo metu tokios įmonės apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis gali susimažinti perpus mažiau – iki 50 procentų.
Nauji mokesčiai 2018 metais neplanuojami.
Numatoma, kad artimiausiu metu Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengs pakeitimus įtvirtinsiančių teisės aktų projektus, o rudenį, kartu su biudžetu, jie bus teikiami Seimui.
Jei parlamentas pritars, mokesčių pakeitimai įsigalios nuo 2018 m. sausio 1 d.
Dauguma Rytų Europos šalių gali pasigirti gausiomis išeivių bendruomenėmis užsienyje, bet Albanija šioje srityje išskirtinė valstybė. Emigracija iš šalies prasidėjo dar XV amžiuje ir neslūgsta iki šiol, tačiau per pasaulį nusiritus finansų krizei 2009 m., šalį užplūdo nematytas reiškinys – grįžtantys išeiviai.
Emigracijos istorija
Erelių šalyje arba Škiperijoje, kaip Albaniją vadina vietos gyventojai, daug amžių buvo neramu. Nuolatiniai karai ir nepritekliai skatino albanus emigruoti į saugesnius ir turtingesnius kraštus.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
1506 m. po krikščionių sukilimo pralaimėjimo Osmanų imperijai ir nacionalinio herojaus Skanderbego mirties, iš šalies pasitraukė kas ketvirtas gyventojas. XIX amžiuje jau vietos musulmonai ieškodami geresnio gyvenimo traukė į Stambulą, Rytų Turkiją ir Egiptą. Net dabar Turkijoje albanų kilmės gyventojų priskaičiuojama keli milijonai. XX amžiuje prasidėjo emigracija į tolimesnius kraštus JAV, Argentiną, Australiją.
Albanija visais laikais buvo labai neturtingas kraštas ir iki šiol yra pati skurdžiausia Europos šalis. Pasaulio Banko duomenimis, valstybės BVP sudaro vos trečdalį ES vidutinio lygio, apie 18 proc. gyventojų skursta, o du trečdaliai verčiasi sunkiai. 1990 m. atsikračiusi labai nuožmaus komunistinio režimo, Albanija nesugebėjo užtikrinti tvarios pažangos ir iš esmės pagerinti ekonominės situacijos. Taigi vos žlugus komunizmui, iš šalies vėl plūstelėjo emigrantai.
Skaičiuojama, kad Graikijoje iki krizės 2009 m. gyveno apie 600 tūkst. albanų, Italijoje dar 500 tūkst. Tai tik skaičiai apie Albanijos piliečius. Vyriausybės Tiranoje duomenimis viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje. Jeigu norėtume suskaičiuoti visus albanų kilmės žmones, tai jų susidarytų keletą kartų daugiau. Patys albanai iš Albanijos nenori būti tapatinami su albanais, kurie gyvena aplinkinėse šalyse Kosove, Juodkalnijoje ir Makedonijoje. Ypač apie kosovarus dažnai atsiliepiama labai nepalankiai.
Šalis priklausoma nuo Graikijos ir Italijos
Gausios albanų išeivių bendruomenės susikūrė Vokietijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Austrijoje, bet pagrindinės emigracijos kryptys buvo dvi: į kaimyninę Graikiją ir istoriniais ryšiais susijusią Italiją. Italijoje albanų bendruomenė gyvena jau nuo Skanderbego laikų ir jau tapusi vietos kultūros dalimi.
Kadangi Erelių šalis labai neturtinga, bet turi didelę išeivių bendruomenę, tai vienas svarbiausių ekonomikos ramsčių yra perlaidos iš užsienio. 2007 m. pervedimai buvo beveik pasiekę rekordinę 1 mlrd. eurų sumą, tai 10 proc. visos valstybės BVP, o absoliuti dauguma iš Graikijos ir Italijos. Abi šalis donores ištikus ekonominei krizei, pinigų į Albaniją srautai sumažėjo beveik perpus, o tai smarkiai sumažino vietos vartojimą ir dar labiau pagilino ir taip jau dideles ekonomines problemas.
Recesija Graikijoje ir Italijoje neigiamai veikia ir kitus ūkinius ryšius su Albanija. Sumažėjo investicijų, turistų, pramonės užsakymų, sudrebėjo nuo Atėnų priklausomas bankinis sektorius. Trečdaliu sumažėjo tarptautinė prekyba. Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, kurie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.
Reemigrantai nelaukiami
Nedarbas Italijoje ir Graikijoje jau keletą metų laikosi rekordinėse aukštumose visoje Europoje ir perkopia 20 proc., jaunimo nedarbas dar aukštesnis ir siekia 40 proc. Tokius socialinius procesus pirmiausia pajuto darbininkai iš Albanijos. Vieni didžiausių darbuotojų atleidimų buvo statybos sektoriuje, kur kaip tik dirba dauguma imigrantų. Graikija ėmėsi naikinti leidimus albanams gyventi šalyje, savo politiką sugriežtino ir Italija, todėl albanams neliko nieko kito, kaip grįžti į gimtinę. Kai kurie joje nėra buvę 20 metų, užsienyje gimę vaikai net nebekalba savo istorinės Tėvynės kalba. Tai tapo dideliu iššūkiu Tiranai.
2008–2014 m. į Albaniją grįžo apie 180 tūkst. reemigrantų. Politikai drąsinasi kalbėdami apie atsiveriančias galimybes panaudoti grįžusiųjų žinias ir patirtį, bet iš tiesų gimtinė neturi ką jiems pasiūlyti. Problemos kaimyninėse šalyse smarkiai atsiliepė ir Škiperijoje, todėl Vyriausybės galimybės padėti integruotis grįžtantiems labai ribotos. Sumažėjus perlaidoms iš užsienio, padaugėjo blogų paskolų bankuose ir smarkiai smuko vietos nekilnojamojo turto rinka, kuri buvo ekonomikos variklis paskutinius keletą metų. Nedarbas viršijo 13 proc., o darbo užmokestis 10 kartų mažesnis nei ES. Patys grįžusieji skundžiasi susiduriantys ir su vietinių priešiškumu.
Elda Uzhuri, dviejų paauglių berniukų mama, grįžusi iš užsienio, pasakoja, kad Graikijoje vaikai buvo laikomi albanais, o dabar vietiniai juos laiko graikais užsieniečiais.
Išeitis – vėl emigracija
Grįžusieji iš užsienio sunkiai pritampa istorinėje Tėvynėje ir vėl ieško kelių, kaip išvykti. Nauja kryptis buvo tapusi Vokietija. 2015 m. beveik 55 tūkst. naujų imigrantų iš Albanijos siekė leidimo likti gyventi, tačiau Vokietijos vyriausybė, susidurianti su didele imigrantų banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, paskelbė Albaniją saugia šalimi ir griežtai atsisako priimti albanus. Imigracijos tarnyboms buvo duoti nurodymai ne tik nesuteikti naujų leidimų gyventi, bet ir išsiųsti jau seniau gyvenančius.
Sunku tikėtis, kad dauguma reemigrantų liks Albanijoje ilgam. Sunki valstybės ekonominė padėtis, prasta infrastruktūra ir miglotos ateities perspektyvos neskatina sieti savo ateities su Erelių šalimi. Tai patvirtina tyrimo duomenys, kad tik 8 proc. iš grįžusiųjų investuoja Albanijoje, likę 92 proc. to daryti neketina.
2013 m. po ekonomikos sukrėtimų buvo išrinkta nauja Vyriausybė Tiranoje, kuri supranta katastrofišką „protų nutekėjimo“ problemą, bet naujai pradėtos reformos greitų rezultatų nežada, o gyventojai permainų nori tuoj pat.
Albanijos ekonomika ir socialinis gyvenimas 25 m. sukosi apie gausias išeivių bendruomenes. Dabar nusistovėję ūkiniai ryšiai trūkinėja ir nepanašu, kad situacija grįš į anksčiau buvusią. Kaimyninės šalys Pietų Europoje turi didelių ekonominių problemų, kurių suvaldymui gali prireikti dešimtmečio, o Šiaurės Europą pasiekiantys gausūs pabėgėlių srautai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos iš esmės pakeitė požiūrį į imigrantus iš Pietų Europos.
Tiranai pats metas pergalvoti savo šalies strategiją. Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.
Lietuva, kaip ir visas pasaulis, neseniai išgyveno pieno sektoriaus krizę: supirkimo kainos krito, dalis ūkininkų pasitraukė iš pieno gamybos, vyko mitingai, o vyriausybė turėjo įsikišti ir biudžeto pinigais paremti sudėtingoje situacijoje atsidūrusią verslo šaką.
Bet kaip tai galėjo nutikti? Juk jau esame įpratę prie kalbų apie vis augantį Žemės gyventojų skaičių ir būsimą maisto trūkumą? Tokios kalbos jau praeitis! Žmonių populiacijos augimas lėtėja, o ateityje maisto ne tik netrūks, bet jo bus gerokai per daug.
Kaip atsiranda kainos?
Maisto kainas lemia daug veiksnių. Vidinė situacija kiekvienoje šalyje yra skirtinga: mokestinė aplinka, valstybinis reguliavimas, konkurencija, atstumas nuo maisto gamintojų. Išorinės priežastys lemia trumpalaikius maisto kainų svyravimus: derliaus dydis, stichinės nelaimės, valiutų svyravimai, karai, naftos kainų pokyčiai. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę kainų perspektyvą dešimtmečiui ar dar ilgesniam periodui, pagrindiniai kainų faktoriai, kaip teigia Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai OECD), yra du: gyventojų skaičiaus augimas ir jų perkamoji galia. Trečias faktorius, kuris irgi yra svarbus, tačiau laikomas neišvengiamu, yra žemės ūkio produktyvumo augimas.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Atskirose šalyse dėl vietos specifinės situacijos galima matyti kainų pokyčius, kaip atsitiko Lietuvoje po euro įvedimo 2015 m., tačiau apskritai maisto kainos, atmetant infliaciją, pasaulyje nekilo net 7 metus. Tik 2016 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angliškai FAO) pagaliau fiksavo maisto brangimą, kurio buvo laukiama nuo 2009 m. balandžio.
Bendros pasaulinės kainų tendencijos toli gražu nerodo, kad maistas visame pasaulyje kainuoja vienodai. Anaiptol, brangiausiame pasaulio mieste Singapūre tų pačių produktų kainos bus visiškai kitokios nei Lietuvoje ar Akros turguje (Gana, Afrika), tačiau pakilus pasaulinėms kainoms tai atsilieps ir Singapūre, ir Lietuvoje, ir Akroje.
Derliai bus 80 proc. didesni
Kanados finansų ministro patarėjas ekonomikos plėtrai Dominicas Burtonas sako, kad Kanados niša pasaulinėje globalioje ekonomikoje turėtų būti žemės ūkis, todėl būtina sparčiai diegti inovacijas. Būdama penkta didžiausia pasaulio žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, Kanada išgyvena technologinę revoliuciją. Geresniam ūkininkavimui pasitelkiami dronai, kosminiai palydovai, robotai, mobilusis ir GPS ryšys. Aukštosios technologijos užtikrina, kad kiekvienas augalėlis gautų subalansuotą vandens ir mineralinių medžiagų derinį, o genetiškai modifikuotos veislės pritaikytos augti sausoje, šaltoje ar akmenuotoje dirvoje ir duotų didžiausią derlių. Kanada ne vienintelė tokia išmani šalis, ją seka Australija, JAV, Izraelis, Naujoji Zelandija ir Europos šalys.
Tarptautinės organizacijos OECD ir FAO prognozuoja, kad augantis produktyvumas leis 80 proc. padidinti dabartinį žemės ūkio derlių. Atsirandant naujoms atsparesnėms augalų ir gyvulių rūšims, žemės ūkiui bus galima skirti naujus žemės plotus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, o aukštos gerovės šalys didesniems derliams gauti pasitelks aukštąsias technologijas. To pakaks patenkinti augantį maisto poreikį.
Gyventojų skaičiau augimas lėtėja
Pagrindinis faktorius kodėl maisto kainos gali augti net augant produktyvumui yra žmonių skaičius Žemėje. Maistas yra pagrindinis gyvybės šaltinis, todėl žmonės jo tiesiog negali atsisakyti. Gyventojų skaičiaus dinamika yra svarbi prognozuojant ateities maisto kainas. Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 8 mlrd. žmonių Žemėje gyvens 2024 m., 9 mlrd. 2038 m., o 10 mlrd. 2056 m. Tai jau daug konservatyvesnės prognozės nei tos, kurios buvo daromos 1960 m.
Gyventojų skaičius pasaulyje dabar auga ne dėl to, kad moterys statistiškai gimdo daug vaikų, bet todėl, kad didelė visuomenės dalis yra tokio amžiaus, kai susilaukiama vaikų. Yra šalių, kaip Nigeris, Somalis, Malis ar Čadas, kur moterys vidutiniškai dar gimdo po šešis vaikus, tačiau tai jau išimtys. Net ir šiose šalyse vienos moters gimdymų skaičius su kiekviena karta sparčiai mažėja. Dauguma pasaulio moterų dabar gimdo vidutiniškai po 1–3 vaikus per gyvenimą. Vos tik pagerėja gyvenimo sąlygos, šeimos renkasi turėti mažiau vaikų, o daugiau laiko ir išteklių skirti savo pačių poreikiams. Kasmet vis padaugėja regionų, kuriuose gyventojų ima mažėti.
Gyventojų skaičiaus augimo tempai lyginant su 1965–1970 m. jau sumažėjo du kartus ir toliau mažėja. Taigi jau galima prognozuoti, kada žmonija pasieks savo maksimalią populiaciją ir ims trauktis.
Maisto perteklius ir maisto trūkumas
Kitas faktorius, lemiantis maisto kainas yra žmonių perkamoji galia. Žmonių populiacija pasaulyje auga, bet netolygiai. Turtingiausiuose pasaulio regionuose Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ar Okeanijoje gyventojų skaičius ir ateityje išliks panašus arba kils labai pamažu, o didžiausias gyventojų prieauglis prognozuojamas Afrikoje ir Azijoje. Iki 2050 m. Afrikoje atsiras 1,5 mlrd. naujų gyventojų, Azijoje 900 mln. Šių regionų ekonomika turėtų augti, tačiau nepanašu, kad per artimiausius kelis dešimtmečius pasivytų Europos ar JAV gerovės lygį, ypač jei kalbama apie Afrikos šalis. Taigi besivystančių šalių gyventojai negalės pirkti tiek daug ir tokio įvairaus maisto, kaip turtingųjų šalių gyventojai, o tai svarbi aplinkybė maisto gamintojams.
Nepaisant to, kad maisto ir ateityje bus pakankamai, o kainos neturėtų didėti, vis tiek išliks iššūkis, kaip panaikinti badą.
Apie 20 proc. pasaulio gyventojų vis dar valgo nepakankamai. Būtent tokiuose nepriteklių regionuose, kaip arabų šalys ir užsachario Afrika, gyventojų daugėja sparčiausiai. Šie regionai išsidėstę sudėtingose gamtinėse sąlygose: didelis karštis, vandens trūkumas, dykumos, o prie to prisideda politinis nestabilumas, žemas raštingumas, radikalizmas, todėl vyriausybėms sunku skatinti ekonomiką ir pritraukti investicijų. Arabų šalys, be to, dar yra labai priklausomos nuo naftos eksporto. Naftos kainoms laikantis žemumoje, vyriausybės susiduria su dideliais iššūkiais. Maisto kainos ir dabar yra per aukštos didelei arabų visuomenės daliai, todėl Šiaurės Afrikos ir Persijos įlankos valstybių vyriausybės išleidžia net 5,8 proc. BVP subsidijoms, kad maistas būtų pigesnis. Taigi nepasiturinčių šalių gyventojams siekiant išvengti skurdo vis dar išliks kaip vienas pagrindinių sprendimo būdų – emigracija į turtingesnius regionus, tokius kaip Europa.
Slaptai.lt redakcija rekomenduoja savo skaitytojams susipažinti su portale Propatria.lt paskelbtu pareiškimu dėl „neteisingos ir tautai bei valstybei pavojingos ekonominės – socialinės politikos“.
Mūsų manymu, minėtame tekste – daug prasmingų įžvalgų, pasiūlymų, rekomendacijų.
Solidarizuodamasis mūsų portalas persispausdina tuos pareiškimus bei kreipimąsį ir kviečia po juo pasirašyti, juolab kad jį, remiantis Propatria.lt informacija, pasirašė jau daug žymių žmonių.
XXX
Kviečiame ir raginame pasirašyti Vilniaus Forumo inicijuojamą Kreipimąsį į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.
Visi kartu pareikalaukime iš esmės keisti Lietuvoje iki šiol vykdomą neteisingą ir tautai bei valstybei pavojingą ekonominę ir socialinę politiką. Ši didžiąją Lietuvos gyventojų dalį skurdinanti, niekaip nepateisinamą turtinę atskirtį ir socialinę nelygybę kurianti ir vis didinanti politika šimtus tūkstančių mūsų tėvynainių veja iš gimtinės. Dėl jos Lietuva tapo sparčiausiai nykstančia Europos šalimi ir virš mūsų pakibo reali grėsmė tapti pirmąja XXI a. išnyksiančia žemyno tauta.
Lietuvą valdančiam nomenklatūriniam oligarchiniam politiniam, biurokratiniam ir verslo sluoksniui tautos ir valstybės likimas nerūpi. Net gresiančios demografinės, tautinės ir valstybinės katastrofos akivaizdoje valdantieji neketina iš pagrindų keisti šalį žlugdančios neoliberalaus ekonominės ir socalinės politikos kurso. Vadovaudamiesi savanaudiškomis ir trumparegiškomis paskatomis, jie pasiruošę tęsti tokią politiką net jeigu Lietuvoje neliktų pačių lietuvių.
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Smulkūs kosmetiniai, vien piliečiams apraminti skirti pokyčiai jau nebegali išgelbėti šalies nuo demografinės katastrofos ir išnykimo. Valdančiųjų ligšiolinis elgesys rodo, kad toliau pasyviai laukti esminių valstybės ekonominės ir socialinės politikos permainų būtų naivu ir pragaištinga. Rimta ekonominės ir socialinės politikos pertvarka įvyks tik tuo atveju, jeigu sutelktai ir valingai pareikalausime jos iš valdančiųjų mes , piliečiai. Pradžiai surinkime kuo daugiau piliečių parašų, paremiančių šį į valdančiųjų protą ir sąžinę geranoriškai apeliuojantį Kreipimąsį.
Juo mūsų parašų bus daugiau, juo šis Kreipimasis bus svaresnis ir įsakmesnis. Jis turi tapti mūsų savo pamintas teises ginančių ir sunkiai atkurtą valstybę pasiryžusių išsaugoti, laisvų Lietuvos piliečių – sąmoningo protesto išraiška ir sutelkto pasipriešinimo Lietuvą griaunančiai ekonominei ir socialinei politikai pirmuoju veiksmu.
Jeigu mūsų reikalavimai vėl nebus išgirsti, pasilikime teisę ir ruoškimės kitais demokratiškais ir teisėtais būdas apginti save ir mūsų ainių ateitį. Padarykime viską, kad šis Kreipimasis pasklistų po visą Lietuvą ir apie jį sužinotų ir turėtų galimybę savo parašu jam pritarti kiekvienas geros valios šalies pilietis. Visus, norinčius pagelbėti renkant parašus arba galinčius kitais būdais paremti šią akciją prašome rašyti adresu info@pilieciai.lt Vilniaus Forumo iniciatyvinė grupė.
Kreipimasis dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką
Lietuva yra dinamiškos ir sparčiai augančios ekonomikos šalis, svarbiausiais efektyvumo ir išsivystymo rodikliais nenusileidžianti kaimyninėms valstybėms. Tačiau joje iki šiol išlieka ir net auga viena didžiausių Europos Sąjungoje pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. Apie tai Lietuvai jau ne kartą atvirai yra priminusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios narystės Lietuva siekia.
Didėjantį skurdą ir socialinę nelygybę kaip vieną didžiausių mūsų šalies problemų savo naujausioje ataskaitoje apie Lietuvą įvardina ir Europos Komisija. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų vykdoma neoliberali ekonominė ir socialinė politika stumia Lietuvą į demografinę ir geopolitinę aklavietę. Milžiniška gyventojų emigracija, mažėjantis gimstamumas bei sparčiai senstanti visuomenė lemia tautos istorijoje precedento neturintį jos nykimą, kuris jau kelia tiesioginę grėsmę ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui.
Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu ši politika bus tęsiama, jau netolimoje ateityje gali virsti tikrove sovietinių okupantų puoselėta ,,Lietuvos be lietuvių“ vizija. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties varomus iš Tėvynės šalies piliečius masiškai keičiant pigia iš užsienio atsivežama darbo jėga lietuviai per trumpą laiką neišvengiamai taps mažuma savo pačių žemėje. Savo ekonominio išsivystymo lygiu Lietuva nenusileidžia daugeliui šalių, kuriose piliečių turtinės nelygybės ir socialinės atskirties problemos sprendžiamos kur kas sėkmingiau.
Tai rodo, kad tokias problemas sukelia ne tik objektyvios ekonominės priežastys, bet pirmiausia neteisinga ir iškreipta valstybės politika. Ji lemia, kad kasdien ir nepastebimai ardomi ekonominiai, socialiniai, teisiniai ir politiniai tautos ir valstybės egzistavimo pamatai ir žlugdoma Lietuvos ateitis, nes šalis yra pasmerkiama tapti išmirštančiu ir tuštėjančiu pensionatu – moderniais pastatais ir niekam nebereikalinga infrastruktūra apstatyta teritorija be žmonių.
Tris dešimtmečius vykstantį Lietuvos tautos ir valstybės irimą įmanoma sustabdyti tik valingais politiniais sprendimais. Tačiau seniai pribrendę ir gyvybiškai būtini Lietuvą nuo išnykimo galintys išgelbėti ekonominės ir socialinės politikos pokyčiai nevyksta. Juos delsiama įgyvendinti ir siūloma atidėti neapibrėžtai ateičiai demagogiškai teisinantis tuo, kad tariamai visuomenė jiems nepribrendusi.
Tačiau atsidūrusi prie politinės ir istorinės nebūties prarajos Lietuva laukti nebegali. Tai suvokdami mes, šį kreipimąsi pasirašiusieji Lietuvos piliečiai, reikalaujame iš esmės keisti valstybės ekonominę ir socialinę politiką vadovaujantis šiais pamatiniais principais:
Šioje svetainėje naudojami slapukai iš „Google“, kad būtų galima teikti paslaugas, suasmeninti skelbimus ir analizuoti srautą.
Pirma ir būtina ekonominės ir socialinės politikos keitimo sąlyga yra valdymo demokratizavimo reforma, kurio pirmieji žingsniai turi būti realios piliečių savivaldos stiprinant tiesioginį jų atstovavimą atkūrimas. Būtina vykdyti Konstitucinio Teismo 2002 m. išaiškinimą, pagal kurį savivaldos subjektu savivaldos įstatyme turi būti pripažįstama ir vietos bendruomenė, tai yra jos gyventojai, o ne vien administracija. Būtina įtvirtinti tiesiogiai renkamus seniūnus, vietos tarybas ir jų biudžetus, be kurių tiesioginiai merų rinkimai neturi prasmės, taip pat ir visuomenės atstovų dalyvavimą įgyvendinant teisingumą;
Atsisakyti iki šiol vykdytos ekonominę ir socialinę politiką grindusios tautos išsivaikščiojimą ideologiškai įteisinančios ilgalaikės nacionalinės strategijos ,,Lietuva 2030“;
Naujos ekonominės ir socialinės politikos idėjiniu pamatu rinktis tautos bendrojo gėrio ir solidarios visuomenės sampratą ir atsisakyti iki šiol vyraujančios ideologinės nuostatos apie ypatingą verslininkų sluoksnio, kaip valstybę „išlaikančios“ ir „maitinančios“ grupės, vaidmenį visuomenės gyvenime;
Ekonominius, socialinius ir darbo santykius šalyje iš esmės pertvarkyti vadovaujantis nuostata, kad sąžiningai dirbantys visų profesijų ir socialinių sluoksnių atstovai yra lygiaverčiai ir vienodai svarbūs bei gerbtini nacionalinio turto ir šalies gerovės kūrėjai;
Atsisakyti iki šiol vykdytos neoliberalios valstybės socialinės atsakomybės ir įsipareigojimų šalies piliečiams siaurinimo politikos;
Atsisakyti iki šiol vyravusio ekonominės ir socialinės politikos principo, kad valstybę turi išlaikyti mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai;
Iš esmės pakeisti socialinių grupių galios santykius šalyje ir sustabdyti viduriniosios klasės nykimą Lietuvoje susiaurinant stambiojo verslo oligarchines privilegijas bei įtaką ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis apribojant jo galimybes piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi šalies ūkyje ir pernelyg didele politine galia, trukdančia valstybei priimti nešališkus, teisingus ir visiems šalies piliečiams naudingus sprendimus.
Įgyvendinant naująją valstybės ekonominę ir socialinę politiką turi būti nedelsiant pradedamos vykdyti šios priemonės: Būtina parengti atviros, bet tautos išlikimo ir klestėjimo sąlygas galinčios laiduoti ir ne atskirų individų ar privilegijuotų grupių interesams, o bendrajam visuomenės gėriui tarnaujančios nacionalinės ekonomikos plėtros koncepciją. Tokią, kuri aiškiai apibrėžtų valstybės atsakomybės ir įsipareigojimų savo piliečiams ekonominėje ir socialinėje srityje mastą ir ribas. Jos praktiniam įgyvendinimui turėtų būti sukurta strategija bei programa;
Valingais ir tikslingais politiniais sprendimais iš pagrindų pakeisti smulkiojo ir vidutinio verslo egzistavimo ir veikimo sąlygas sukuriant palankias teisines ir ekonomines prielaidas jo nevaržomai plėtrai;
Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, socialinių ir darbo santykių srityje sukurti efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių sistemą, kurioje abi pusės būtų lygiavertės be valstybės įsikišimo rasti sutarimą dėl darbo santykių reglamentavimo, o jo neradus, galutinis sprendimas būtų paliktas valstybinei valdžiai, darbuotoją pripažįstant silpnesniąja derybų šalimi;
Vadovaujantis nuostata, kad valstybės išlaikymo našta turi būti padalinta visiems piliečiams pagal sąžiningumo, teisingumo ir bendrojo gėrio principus, būtina tobulinti mokesčių sistemą. Turi būti keičiama turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį skatinanti mokesčių sistema, panaikintos visos egzistuojančios mokestinės privilegijos ir lengvatos bei, sekant geriausiais ir pasiteisinusiais Europos ir kitų Vakarų valstybių pavyzdžiais bei atsižvelgiant į šalies ekonomikos realias galimybes ir plėtros poreikius, tinkamai optimizuotos sukurto BVP perskirstymo bei darbo ir kapitalo apmokestinimo proporcijos;
Būtina įvesti aiškią, skaidrią ir viešą atlyginimų sistemą viešajame sektoriuje ir nustatyti protingus ir sąžiningus santykius tarp šio sektoriaus darbuotojų atlyginimų;
Būtina optimizuoti ir mažinti išpūstą ir brangiai kainuojantį valstybės ir savivaldybių biurokratinį aparatą, šitaip taupant jam išlaikyti skiriamas nepateisinamai dideles iš piliečių surinktas biudžeto lėšas;
Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis būtina išgyvendinti už mokesčių mokėtojų pinigus susikurtas atviras ir paslėptas politikų ir valdininkų privilegijas, pranokstančias sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimus;
Būtina pradėti ryžtingai kovoti su piktnaudžiavimais, korupcija ir valstybės lėšų grobstymu viešajame sektoriuje, ypač viešųjų pirkimų srityje, taip pat imtis priemonių mažinti šešėlinę ekonomiką, šitaip sukuriant finansines prielaidas pakelti šalies socialinę politiką ir ją įgyvendinančias programas į kokybiškai aukštesnį organizavimo ir finansavimo lygmenį;
Būtina pakeisti teisinę bazę ir pašalinti visas dirbtines kliūtis, trukdančias išsiaiškinti bei nubausti neteisėtai praturtėjusius asmenis ir greitai bei veiksmingai išieškoti jų neteisėtai įgytą turtą grąžinanti jį visuomenės ir valstybės reikmėms;
Sukurti ilgalaikę nacionalinės plėtros strategiją, kurios svarbiausi tikslai būtų siekis laiduoti Lietuvos valstybės politinį bei istorinį tęstinumą ir užtikrinti ilgalaikį lietuvių tautos išlikimą.
Visoje Italijoje kalbama viena kalba, dominuoja viena religija, gyvena viena tauta, tačiau skirtumai išlieka dideli.
Nuo pat šalies susivienijimo 1861 metais teritoriją galima dalyti į dvi dalis – Šiaurės Italiją ir centrines sritis bei Pietų Italiją. Šiauriečiai turtingi, pietiečiai ne. 2009 m. finansų krizė labai skaudžiai smogė Pietų Italijai, skirtumai dar labiau padidėjo, todėl politikai vėl bando skatinti pietiečių gerovės spurtą.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Pietų Italijoje krizė tęsėsi 7 metus
2015-ieji buvo pirmieji metai, kai Pietų Italija, arba Mezzogiorno, kaip šią valstybės dalį vadina patys italai, fiksavo nedidelį ūkio ūgtelėjimą. Vos 0,8 proc. – nedaug, bet tai gera žinia po 7 metų nuosmukio. Skaičiuojama, kad pietiečių ekonomika susitraukė 13,5 proc. Tai turėjo katastrofiškų pasekmių visam regionui. Mažėjo investicijų, neaugo atlyginimai, didėjo nedarbas. Tokia bloga ir ilgai besitęsianti ekonomikos būklė atsiliepė ir žmonių nuotaikoms. Net 1,6 mln. žmonių emigravo į šiaurines teritorijas arba užsienį, o regione kūdikių gimė mažiausiai per visą 150 metų istoriją!
Per ekonomikos krizę mažėjo investicijų, verslo įmonių, jų apyvarta ir darbuotojų skaičius. Per trumpą laiką prarasta apie 0,5 mln. darbo vietų. Dėl tokio privataus sektoriaus susitraukimo viešasis sektorius labai prastai rinko mokesčius. Savivaldybės didino skolas, bet taip pat mažino ir išlaidas. 2013 m. Pietų Italijoje viešųjų investicijų mastai buvo nukritę iki 1996 m. lygio.
Atkurti tai, ką prarado Pietų Italija per krizę, gali prireikti 10 ar net daugiau metų, o juk skirtumai ir iki krizės tarp abiejų Italijos dalių buvo dideli.
Šiaurės ir Pietų Italija skyrėsi visada
Tipiški pietiečiai savo išvaizda yra tamsesnių plaukų, juodų akių, žemesnio ūgio, ugningo charakterio, kalba daug gestikuliuodami, tačiau mėgsta siestą ir lėtą gyvenimo tempą. Apie pietiečius šiaurinėje Italijos dalyje populiarūs anekdotai ir juokingos istorijos. Tai stereotipai, kuriuos galima mėginti paneigti, bet objektyvi statistika neleidžia abejoti – Mezzogiorno stipriai ekonomiškai atsilieka nuo šiaurinės dalies ir taip yra jau 150 metų.
Pietuose vidutinis atlyginimas mažesnis beveik 20 proc., o nedarbas dukart didesnis. Moterys dirba tik kas trečia, taigi net Graikija, kurioje dirba tik 43 proc. moterų, atrodo labai gerai. Matant tokius prastus rodiklius, nestebina ir tai, kad tarp pietiečių skurdas gresia 28 proc. gyventojų.
Pietų srityse vyrauja žemės ūkis, turizmas, su jūra susietos ekonominės veiklos, o šiaurėje sutelkta šalies pramonė, gamyba, finansų ir prekybos centrai. Daug kartų buvo mėginama industrializuoti Mezzogiorno. Labai didelė reforma buvo vykdoma XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Ji susidėjo iš dviejų dalių – žemės reformos ir didelės valstybinių investicijų programos. Žemės reforma buvo siekiama įsisteigti daug naujų mažo ir vidutinio dydžio ūkių, o valstybės investicijos turėjo pritraukti privataus kapitalo, skatinti industrializaciją bei įmonių plėtrą. Programa nepasiteisino. Mezzogiorno vis tiek liko ekonomiškai prasčiau išsivystęs kraštas, o valstybės skirti pinigai buvo išvogti, išeikvoti ir išleisti ne pagal paskirtį.
Kodėl Pietų Italija nepraturtėja?
Mokslininkai jau daugybę metų laužo galvas, kas vyksta su Mezzogiorno. Prirašyta daugybė studijų, mokslinių darbų ir atlikta tyrimų. Kiekviena vyriausybė Romoje tvirtina savo skatinimo planus pietinėms sritims, bet situacija iš esmės negerėja.
Eiliniai gatvėje sutikti italai turi savo atsakymus, kurie nėra moksliškai pagrįsti, bet daug žmonių jais tiki. Pasak tokių kalbų, pietinės sritys daug metų buvo veikiamos arabų ir Bizantijos kultūrų, šiaurinė – germanų. Taigi žmonės pagal regionus skiriasi išvaizda ir savo genais. Kitas populiarus aiškinimas, kad pietuose karšta ir žmonės paprasčiausiai „tingi dirbti“.
Mokslininkai nesutinka su tokiais teiginiais ir pateikia racionalesnius aiškinimus. Ekonomikos profesorius Paolo Pinotti teigia, kad dėl pietinės dalies atsilikimo kalta mafija. Ji trukdo verslumui, skatina mokesčių nemokėjimą, trukdo efektyviai veikti teisėtai valdžiai, grobsto valstybės pinigus ir apskritai neigiamai veikia gyventojų iniciatyvumą. Sociologas ir politologas Robertas D. Putnamas savo tyrimais nustatė, kad italai pietiečiai yra abejingi pilietinei veiklai ir tik nedaugelis dalyvauja asociacijų, klubų, bendruomenių, partijų veikloje. Visai atvirkščiai yra Šiaurės Italijoje, kur daugiau kaip 90 proc. gyventojų dalyvauja bent vienos nevyriausybinės organizacijos veikloje. Panašūs skirtumai yra tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, Rytų ir Vakarų Europos.
Kiti ekspertai dėl prastos Mezzogiorno ekonomikos ir socialinės būklės kaltina didelę ir prastai veikiančią biurokratiją, išvešėjusią korupciją bei neveikiančią valstybės teisės sistemą.
Naujas planas Pietų Italijai
Italija garsėja ne tik dideliais regioniniais skirtumais, bet ir labai nepastovia valdžia. Premjerai ir ministrai keičiasi dažnai, todėl viešasis sektorius nespėja adekvačiai reaguoti į kintančią situaciją. 2015 m. vyriausybė Romoje vėl atkreipė dėmesį į Mezzogiorno problemas ir parengė solidų paketą priemonių, kaip suvaldyti krizę bei paskatinti augimą.
Valstybės pareigūnai kartu su Europos Sąjungos ekspertais domėjosi kitų šalių, tokių kaip Lenkija, patirtimi, kaip paskatinti ūkio plėtrą. Buvo išskirti prioritetai: skatinti vietos verslą ir kviesti užsienio investuotojus. Tam ketinama taikyti laisvosiose ekonominėse zonose pasiteisinusią praktiką: atleidimą nuo mokesčių, mokesčių atidėjimus, garantijas smulkiems kreditams mažoms įmonėms, lengvinti biurokratinius suvaržymus verslui ir kt. Kartu paskelbta apie didelio masto ES bei valstybės investicijas į susisiekimo infrastruktūrą ir uostų plėtrą pritraukiant privačias lėšas. Palyginkite, į šiaurinių regionų infrastruktūrą ketinama nukreipti 4,6 mlrd. eurų, o į pietinių – 11,4 mlrd.
Prieš metus Italijos vyriausybės pradėtos ekonomikos skatinimo priemonės jau davė šiokių tokių vaisių pietuose – padaugėjo darbo vietų, smarkiai išaugo turistų skaičius, be to, buvo geras derlius ir ekonomika po 7 depresijos metų stabilizavosi. Ar ilgam, ar problemos jau suvaldytos? Pietų Italijos regiono reikalų ekspertas Alessandro Laterza sako: „Jeigu netikėsime, kad problemas galima išspręsti, visos pastangos iš anksto bus pasmerktos žlugti“.
Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…
Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.
Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.
Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.
Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.
Bet tai jau buvo.
Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.
Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.
Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.
Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?
Bet tai – irgi buvo.
Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?
Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.
Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.
Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.
Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.
Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.
Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.
Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.
Blogos nuojautos apėmusios Vakarų pasaulį. Ir ne vien dėl Rusijos žygio į Europos Sąjungą. Ir ne vien dėl JAV milijardieriaus, kuriam prezidentu tapti padėjo Rusija. Ir ne vien dėl milijonų karo ir ekonominių pabėgėlių, užplūdusių ir plūstančių į Europą. Ir ne vien dėl tuštėjančios Lietuvos…
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Būtų galima dosniai sumokėti išminčiui, kuris šiandien pasakytų, kas mūsų visų – viso pasaulio – laukia 2017-ųjų metų pabaigoje. Kur būsime nuėję ekonominių ir politinių perversmų, gal net pasaulinio karo link. Kad netrukus ateisiančiais metais gyvensime geriau ir saugiau – vargu ar kas nuoširdžiai gali apie tai kalbėti, to tikėtis.
Štai žurnalas „IQ“ jau skambina pavojaus varpais liberalizmui. „IQ“ dar nežino – liberalizmas jau mirė ar dar tik miršta. Asmens žodžio, tikėjimo, judėjimo laisves ir kitas demokratines vertybes jau stelbia „paprasto žmogaus triumfas“. Veidmainiškas rūpinimasis paprastu žmogumi „pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje“, – minėtame žurnale rašo jo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Nuo paprastumo iki prastumo – labai netoli.
Noras išsaugoti tautas ir jų kalbas, papročius, tradicijas, religijas, teritorijas, nepriklausomas valstybes – paprasta ar prasta? Nei paprasta, nei prasta. Liberalizmas sako, kad prasta, bet paprasti žmonės mano kitaip – ir rengiasi laidoti liberalizmą. „Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo“, – žurnale „IQ“ rašo Lietuvos laisvosios rinkos intituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Kas dėl to kaltas, kad neatėjo? Pagal mirštantį (?) liberalizmą – paprasti ir prasti žmonės, kurie, kvailiai, nesupranta, kad neria sau kilpą ant kaklo, nes leidžia išsikeroti diktatūroms. O štai filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomonė: „Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti. Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems“ (Tomas Janeliūnas. „Individai prieš visuomenę“, „IQ“).
Tiems, kuriems rūpi lietuvių tauta, jos kalba, papročiai ir tradicijos, Lietuvos valstybė, turėtų džiaugtis matydami, kaip paprasti ir prasti (pagal O.Lukošių) žmonės karste neša liberalizmą. Juk skaudžiai nuo jo nukentėjome. Ištuštėjo mūsų miestai, miesteliai ir kaimai. Didžiulis skurdas, nepaisant milijardų, gautų iš Europos Sąjungos ir sukištų į sporto sales, kuriose nėra kam sportuoti, nes jaunimas „sportuoja“ anglijose, dviračių takus, kuriais niekas nevažinėja, tiltus, kurie nieko nejungia… Mūsų vaikai jau nemoka rašyti lietuviškai, nežino Lietuvos istorijos… Mūsų turtuoliai gyvena Vijūnėlės dvaruose, pastatytuose draustiniuose, parkuose pagal tik jiems galiojančius įstatymus… Mūsų istorikai niekina mūsų didvyrius (Henrikas Šadžius. „Tautos drama“). Mums neleidžiama Lukiškėse pastatyti paminklo Laisvei. Mums nurodinėjama, kokiais vardais negalima pavadinti gatvių ir aikščių. Mes pravardžiuojami žydšaudžiais, nors milijonas Afrikos žydų siekia antrosios – Lietuvos – pilietybės…
Turėtume džiaugtis matydami, kad didžiosios Europos Sąjungos tautos (vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai) irgi nenori prarasti savo tapatybės, ištirpti milijonų pabėgėlių jūroje.
Bet džiaugsmas neima, nes artimiausiais metais gali subyrėti ir Europos Sąjunga, ir NATO – vieninteliai mūsų ribotos laisvės garantai. Jau kitais metais ir Vokietija, ir Prancūzija, ir Italija, o svarbiausia – JAV gali mus palikti vienų vienus likimo valiai, atiduoti kaip duoklę Rusijai už jų ramybę ir naudą, kai bus panaikintos ekonominės sankcijos.
Prieštaringas, nesaugus, įvairiausių interesų draskomas pasaulis. Ir dėl to didžiausia dalimi kaltas ne paprastas žmogus, o liberalizmas ir globalizmas.
Neseniai perskaičiau Mykolo Romerio universiteto išleistą knygą „Lietuvos visuomenės mąstymo kaita europiniame akiratyje“. Čia norėčiau pateikti kai kurias Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, minėtoje knygoje paskelbtos studijos „Lietuva ir globalizacija“ ištraukas.
x x x
Tokios retorinės sąvokos kaip „laisvoji rinka“ yra sukurtos tam, kad būtų sudarytas žmogaus laisvės įvaizdis; esą tai nuo jo priklauso, kokią vietą jis užima visuomenėje […] Kaip vieną iš tokios retorikos pavyzdžių galime nurodyti nutikimą, įvykusį tuoj po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. JAV laisvosios rinkos misijonieriai, Harvardo universiteto ekonomikos profesoriai, atvyko į Maskvą teikti vadinamosios „sukrėtimo terapijos“, kurios tikslas – greitai pereiti nuo komunistinės centralizuotos ekonomikos į laisvąją rinką. Paskui šiuos profesorius atvyko pulkas žurnalistų, kurie džiaugsmingai klausinėjo kiek apstulbusių praeivių: „Dabar, kai turite laisvą rinką, kaip jums patinka demokratija?“ Reikia arba labai bukos sąmonės, arba lakios vaizduotės, norint sutapatinti demokratiją ir laisvąją rinką.
x x x
Globalizacija, kaip įrankis ir pažangos centras, siūloma visiems ir eksportuojama visur. Jis pasirodo laimingo gyvenimo įvaizdžiuose: pavyzdžiui, visos mergaitės taps laimingos, pasidabinusios tam tikromis pigiomis Hon Konge pagamintomis kelnaitėmis. Mergina taps prieinama, nes ji juk turi „laisvę“ patirti malonumą, džiaugdamasi vyrų dėmesiu. Visi laimingi ir nuolat džiaugiasi; net nejauku matyti televizijos reklamoje taip žiauriai nusižeminusį žmogų ar visą grupę; jie išsišiepę, šokinėja, trypčioja iš absoliutaus džiaugsmo, rodydami tobulai apkeptą bulvės žievę. Jei norite gyventi taip džiaugsmingai, raitytis, cypti, žvengti, tai skubėkite nusipirkti patobulintą tokių žievių maišelį ir – valio!
Išvados aiškios pilietinė sąmonė yra nereikalinga, nes, turėdamas milijardus, gali gyventi kur tik nori, be atsakomybės visuomenei ir naudodamasis galimybėmis daryti įtaką išrinktiems valstybių tarnautojams. Kitaip sakant, atsiranda galimybė paversti politinę erdvę privačia sistema, kurioje žlunga žmogaus – autonomiško ir lygaus su kitais – esminė išraiška.
x x x
Nors ekonomika atsigauna, ji reikalauja jaunų, baigusių doktorantūras technologijų srityje specialistų. Žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių nebereiks. Juk nuo 2009 m. iki 2012 m. 1 proc. „dirbančiųjų“ gavo 95 proc. pajamų. Vadinasi, bendruomenei tapti ekonomiškai „judriai“ trūksta kitos dimencijos (o ji yra pedagogika) […] Nelygybė didėja visame pasaulyje, net ir „turtingose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, Švedija, Britanija ir ypač JAV. Pats didžiausias butas (šeimos namas) pasaulyje, vieno indo Mukesho Ambani pastatytas Mumbai mieste, užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, apsuptą badaujančių žmonių lūšnelių.
x x x
Taigi mąstytojai jau negali apsimesti, kad dar ieško lietuviškosios tapatybės. Nauja mada turi būti demonstruojama: esi „postmodernus“, taigi nešioji džinsus, neklausai autoritetų. Viskas grindžiama šia idėja: atgavę nepriklausomybę, mes gavome demokratiją, todėl mums nėra reikalo kištis į viešus reikalus – turime laisvę siekti pasirinktos karjeros, vedančios į malonų gyvenimą. O kurgi tikslas tapti atsakingu politinės bendruomenės nariu, tapti pilietišku piliečiu? Viso to nereikia.
x x x
Visiems peršama „filosofija“ teigia, kad nei pasaulis, nei žmogus neturi vertės, jei netampa darbo jėga, o pagrindinis darbo jėgos tikslas yra sukurti perteklių, iš kurio bus kuriamas vis didesnis perteklius, visuomet prisimenant beždžionės pasidarytą kuoką, nes tam, kad žmogus galėtų sukurti vis daugiau pertekliaus ir jį apsaugoti nuo konkurentų, jis turi pasigaminti vis didesnes kuokas, kuriomis įmanoma apsaugoti savo perteklių ir pasitaikius progai aptvatinti kitus bei atimti iš jų perteklių, kurį jiems pavyko sukurti.
x x x
Minėtoje studijoje apmąstomi Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Žymūs filosofai – Jūratė Morkūnienė, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, Algis Mickūnas, Rūta Marija Vabalaitė, Povilas Aleksandravičius ir kt. – gvildena aštrias problemas ir egzistencinius klausimus, kuriuos kelia lietuviškosios tapatybės santykio su europietiškąja tapatybe bei globalizuotu pasauliu ypatumai.
Turtas sukuriamas dirbant. Patenkinti darbu yra laimingesni nei dirbantieji tik dėl pinigų. Laimės tyrimai patvirtino, kad darbas yra ne vien žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir socialinės padėties, savirealizacijos pagrindas. Retorinis klausimas: „Ar gali būti patenkintas savimi, darbu ir visuomenę dirbantis, uždirbantis, bet negalintis išlaikyti savęs ir šeimos žmogus?“
Kaip ir kur surasti laimę? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakymas – akivaizdus. Juo ir reikėtų vadovautis keičiant darbo santykius. O čia, visų pirma, dera atsisakyti seno požiūrio, kuris situacijos darbo sferoje ne tik negali pakeisti, bet ją dar ir pablogina. Nukenčia darbuotojai, įmonės praranda konkurencingumą.
Senų pažiūrų pavyzdys yra ginčai dėl minimalios algos dydžio. Atstovaujantieji dirbančiuosius tikina, kad pelnas padalijamas neteisingai, o atstovaujantieji darbdavius tvirtina, kad yra nepajėgūs didinti minimalią algą, kad tai esą sužlugdytų verslą, o tuo pačiu sumažintų darbo vietų skaičių. Šiame ginče tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne tik dirbantieji su darbdaviais.
Yra ir trečias ginčo dalyvis – valstybė, kuri visuomenės reikmėms pasiima kone pusę dirbančiojo pajamų. Mokesčiai valstybei, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos sistemoms, be abejo, yra būtini, tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių ir po to juos šelpti iš valdiškos kišenės? Tradiciniai politiniai požiūriai – už tokį pajamų perskirstymo būdą. Tačiau jei norima didinti nepriklausomų žmonių skaičių, kelti visuomenės laimės lygį – toks perskirstymas klaidingas. Todėl neapmokestinimas pajamų dydis turi būti prilygintas minimalios algos dydžiui. Tai reikštų, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančiųjų nebūtų atskaitomi mokesčiai, skirti jiems patiems šelpti. Ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie siekia išlaikyti save, savo šeimas ir tas pastangas valstybė privalo paremti.
NPD padidinimas galėtų tapti pirmu reikšmingesniu praktinės felicitarinės politikos žingsniu. O tos menkos lėšos, kurios surenkamos iš vargstančių gali būti ir turi būti padengtos apmokestinus korporacijų turtą.
Mažiau vergų – tvaresnė ekonomika
Atlyginimas, be abejo, svarbus visiems dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia pasitenkinimą darbu. Laiminga visuomenė turėtų rūpintis savo piliečių savirealizacija darbe, darbo prasmingumu ir kūrybiškumu. Tačiau šiandien apie tai beveik nekalbama. Tokį požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas.
Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie siekia nuolatinio darbo našumo kilimo. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie kasos aparato ar konvejerio) darbuotojas dažnai tėra savotiška “mechanizmo” detalė.
Tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek visuomenė suvokė darbo ir laimės sąryšį ir geba pertvarkyti darbo sferą, yra požiūris į nedarbą ir nedarbo problemų sprendimo būdai.
Nebūtų sunku pateikti duomenis apie darbingo amžiaus žmonių neturinčių darbo skaičių. Nesudėtinga pastebėti, kad jis labai aiškiai susijęs su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais. Kiek rečiau atkreipiamas dėmesys, kad rinkos ekonomikoje visiškas užimtumas net nėra siekinys. Todėl ekonominio pakilimo metais ES šalyse nedarbo lygis būna 3 – 5 proc., nuosmukio metu – apie 10 proc., o ypač nesėkmingu laikotarpiu kai kuriose šalyse gali viršyti ir 20 proc. Netekus darbo prarandamos pajamos ir negaunama pasitenkinimo pačiu darbo procesu. Tai neabejotinai paveikia gyvenimo kokybę.
Bedarbių problemų aptarimas leidžia aiškiau susieti laisvą laiką su darbu. Jis padeda suprasti ir laimės ekonomikos šalininkų siūlomą ekonominių problemų sprendimo būdą – humanizuoti darbo turinį, kurti tvarią ekonomiką, o drauge artėti prie visuotinio užimtumo.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien daugelis modernios ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuva, bando spręsti minėtas problemas atsietai viena nuo kitos. Bedarbiams skiriamos pašalpos ir nelabai sėkmingai stengiamasi paremti naujų darbo vietų steigimą (beje, pastarosios gana lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir labai jau sparčiai išnyksta nuosmukio metu).
Taigi, įprastos darbo problemų sprendimo kryptys jau ne kartą išbandytos ir iš esmės situacijos darbo sferoje nepakeitė. Todėl jas reikia spręsti naujais būdais. Perpektyviausias iš jų – darbo laiko trumpinimas, kuris galėtų būti derinamas su tenkinančių aukštesniuosius poreikius darbo vietų kūrimu.
Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik XX a. 7 – ajame dešimtmetyje. Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios, informacinės technologijos. NEF specialistai siūlo siekti naujo tikslo – perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie trumpesnės darbo savaitės.
Jiems sunku nepritarti – trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, o todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui. Trumpesnė darbo savaitė paskatintų naujų, efektyvesnių technologijų, gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitė tikrai padėtų platinti mokamą darbą tolygiau.
Rimčiausias yra finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nepilną darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perpektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. Antai, vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.
Felicitarinės politikos principus atitinka ir siūlymas netgi esmingai nekeičiant esamos darbo savaitės trukmės ją pastoviai koreguoti siejant su nedarbo lygiu. Pavyzdžiui, bedarbių skaičiui pasiekus dešimt procentų sutrumpinti darbo savaitės laiką tokiu pat dydžiu. Panašiai elgiamasi kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kai sumažėjus gamybai valstybė finansuoja dalį darbo savaitės laiko. Pavyzdžiui, keturias darbo dienas apmoka darbdavys, o vieną – valstybė. Turint omeny, kad atleidus dalį darbuotojų jiems tektų mokėti pašalpas pastarasis sprendimas akivaizdžiai patrauklesnis, nes išsaugomi darbuotojų profesiniai gebėjimai ir verslo pasirengimas sparčiai reaguoti į naujas galimybes. Tokiu keliu bando eiti Prancūzija, kurioje darbo savaitė buvo sutrumpinta nuo 40 iki 35 valandų (nors šiuo metu korporacijos bando primesti naujas taisykles ir paneigti šį modernios visuomenės iškovojimą. Deja, tai labai panašu į naujo Lietuvos darbo kodekso siūlymus).
Siekiant tolygesnio darbo paskirstymo tiktų ir iš esmės apriboti viršvalandžius, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną, kūrimą.
Valstybiniame sektoriuje, kaip ir kituose, yra gana daug darbų, kuriems atlikti nereikia aukštesnės kvalifikacijos ar ilgai tobulinamų įgūdžių. Vykdant darbo laiko pertvarką šiuos darbus galėtų atlikti žmonės, dirbantys trumpesnę darbo savaitę.
Tokių priemonių įgyvendinimas palankiai veiktų ekonomiką ir kurtų prielaidas esminiams darbo laiko ir turinio pokyčiams bei padidintų visuomenės laimės lygį. Kai šis lygis, apibūdinantis žmogaus gyvenimo kokybę, nelaikomas svarbiu, renkamasis kitas kelias – didinamas išėjimo į pensiją amžius, ilginama darbo trukmę ir pan. Taigi susiduria du pasirinkimai: prilyginti žmogų ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi kuo daugiau “suktis“, ar laikyti vertybe laiką, skiriamą sau, bendruomenei, šeimai, vaikų ugdymui. Felicitarinė politika nedviprasmiškai pasisako už antrąjį, nes turtingesnė finansais ir laisvu laiku visuomenė gali veiksmingiau spręsti šeimos, vaikų ugdymo problemas, kurti ateities sėkmės prielaidas.
Pelningiausia investicija į šeimą
Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas, laimingoje šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Šeimos vertė yra ir asmeninė, ir visuomeninė, todėl ir visuomenės investicija į šeimą yra pati pelningiausia, teigia Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman, leidžianti „taupyti“ lėšas, skiriamas policijai ir kalėjimams, palaikanti, svarbią piliečių gyvenimo kokybei, instituciją.. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, ji neduoda tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė – didelis skyrybų skaičius, gausu nesantuokinių gimimų, o bendras gimstamumas nebepakankamas gyventojų skaičiui atkurti.
Lietuva, kaip ir dauguma ES valstybių, teigia vykdanti šeimos politiką, tačiau analizuoti, kodėl jį nėra sėkminga, vengiama. Nes tai padarius tektų atsakyti bent į du klausimus: „Ar šeimų rėmimo programos tapačios skurdo mažinimo programoms? Koks šeimos modelis remiamas?“
Atsakymai į juos dažnai atskleidžia, kad realios šeimos politikos stokojama, nes ji negali būti sutapatinama su svarbiu socialiniu tikslu – skurdo mažinimu. Ji taip pat negali būti skirta visų įmanomų šeimos modelių rėmimui. Nes remiant viską, realiai neberemiama nieko. Deja, abi šios kryptys patrauklios tradicines partijas atstovaujantiems politikams. Pirmuoju atveju kalbėdami apie skurdą jie sau priskiria ir besirūpinančių šeima vaidmenį. Antruoju – jie išvengia konflikto su interesų grupėmis neigiančiomis tradicinį identitetą.
Rinkai būdingas požiūris – daugiau pinigų užtikrina didesnį paslaugų ar prekių kiekį, bet negali paaiškinti, kiek ir kaip investuoti į šeimą, nes ignoruoja faktą, kad šeima yra ne vien ekonominis dydis, nepaaiškina, kodėl žmonėms reikia būti drauge ir turėti vaikų. Atsakymas gali būti rastas, jei imsime aiškintis, ko reikia, kad tėvai ir vaikai pasijustų laimingesni. Tam trūksta ir išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, išmokų, neleidžiančių tų, nuo kurių priklauso valstybės ateitis, nustumti į skurdą, ir „šeimai draugiškesnės aplinkos.“
O būdai kurti tokią aplinką žinomi – tai geresnių galimybių derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesnių galimybių dirbti nepilną darbo dieną, lankstesnių darbo grafikų sudarymas, palankesnių sąlygų šeimos verslui bei dar geresnių sąlygų abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme kūrimas, mokestinėmis lengvatomis užtikrinamos įvairios nuolaidos šeimoms kino teatruose, prekybos centruose, transporte, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybių tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan.
Nemažiau svarbu skatinti santuokas ir palaikyti jų stabilumą. Šeimos teismų, kurie veikia ne vienoje ES šalyje, įkūrimas galėtų net kritiniais šeimų gyvenimo momentais padėti išsaugoti santuokas. Be to, šis sąlyginai paprastas, ekonomiškai ir teisiškai naudingas veiksmas sumažintų teismų apkrovimą. Tokie teismai galėtų padoriau spręsti vaikų gyvenamosios vietos, vaiko išlaikymo ir panašias bylas.
Kam rūpi vaikų laimė?
Laiminga vaikystė darnioje šeimoje kuria laimingos asmenybės savybių pamatus. Vėliau juos plėtoja ugdymas darželyje bei mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio galime būti ramūs dėl ateities, nes vaikus myli visi. Deja, UNICEF atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenys) yra ir patys nelaimingiausi Europoje..
Lietuvos vaikų sunkumai ryškesni nei kitose ES šalyse, bet nėra išskirtiniai. Jų analizė rodo, kad ekonominė gerovė pati savaime nesukuria laimingos vaikystės. Daugelyje modernių šalių, taip pat ir Lietuvoje, tėvai tiesiog pritrūksta laiko savo vaikams ir jie pasijunta vieniši bei nuskriausti. Patyrę mažai artumo, švelnumo ir meilės, vaikai tampa pikti ir agresyvūs, tyčiojasi iš savo bendraamžių ir skriaudžia mažesniuosius. O užaugę nesugeba kurti laimingesnio gyvenimo nei sau, nei aplinkiniams.
Įprasta vaikų sunkumus nagrinėti išimtinai kaip psichologines ar pedagogines problemas. Atitinkamai pasirenkami ir jų sprendimo būdai, o esama vaikų teisių apsaugos sistema gina nuskriaustuosius, rūpinasi tais, kuriems itin bloga. Jei sistemos tikslai pasikeistų, jei joje dirbantys specialistai, jų darbo rezultatai būtų vertinami pagal laimingų vaikų kiekį ir jo pokyčius, tektų bent jau pradėti skaičiuoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų, aiškintis, kas daroma ar nedaroma, kad jie tokie būtų. Todėl tenka konstatuoti, kad nei esamos vaikų teisių apsaugos, nei ugdymo sistemų tobulinimas iš esmės nepakeičia vaikų padėties.
Esama sistema orientuota į tradicinės ekonomikos interesus, todėl padeda perkelti ugdymą iš šeimos į visuomenines institucijas ir taip kuria prielaidas tėvams aktyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, bet nesudaro pakankamų prielaidų dalyvauti vaikų ugdyme.
Suprantama, galima teigti, kad tėvai turi teisę rinktis, ar daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikams, ar profesinei karjerai. Tačiau jų pasirinkimas žymia dalimi nulemtas iš anksto, nes rinkdamiesi vaikų ugdymą jie daugeliu atveju yra priversti rinktis ir žemesnį materialinį gyvenimo lygį. Taigi prielaidos laimingo žmogaus, kuris veikia laimės ekonomikos sąlygomis ugdymui vis dar menkos.
Esama ugdymo sistema orientuota į tradicinės ekonomikos dalyvio ugdymą. Ji gali geriau ar blogiau atlikti savo užduotį, tačiau jos tikslas, parengti sugebantį agresyviai konkuruoti daugiau gaminant asmenį, nesikeičia.
Suprantama, kad gyvenimo būdas, kuriam jaunąją kartą ruošia ši sistema, nekuria asmeninės laimės. Brandūs žmonės jaučia jos stygių ir gausiai lanko įvairius psichologinės savireguliacijos, autotreningo, jogos, meditacijos, savęs tobulinimo ir panašius kursus. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau paprastai jis tenkinimas neformaliu ugdymu. Formalus ugdymas tarsi jo „nepastebi“. Tai irgi atspindi atgyvenusį ugdymo sistemos pobūdį.
Neatsiribodama nuo tradicinės ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ugdymo sistema vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties jau yra aiškus. Tai sąlygų laimingai vaikystei sudarymas ir laimingo žmogaus savybių ugdymas.
Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų, atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo, skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose.(Roberto de Mattei)
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.
Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos nepaisant stiprėjančios Europos šalių integracijos, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje kontinento dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).
„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos buvo priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai buvo klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomus rūpesčius, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalintas pasaulis, ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta.
Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kažkada okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos, nei savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.
Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse, nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.
Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais, nei savo piliečių gerove.
Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai jose bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso nepaisant šalies dydžio ar karinių pajėgumų. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis faktorius, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visa žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.
Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, jog „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, R. De Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį prieškarinį mentalitetą ir rodo, jog kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.
Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms, kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“ ir ypač diskriminuojamiesiems siekiais.
Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, jog Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata? Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, jog pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“ – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.
Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nepaisant šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone 30 nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), su kuria tarsi susigyventa – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo.
Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklus, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.
Tuo tarpu prieš kelias dienas per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau, nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems, ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip ant koncentracijos stovyklų buvo iškaltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).
Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, jog kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.
Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, dar daugiau – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius.
Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūty jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, jog minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), tuo tarpu ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?
O tai reiškia, kad lietuviai privalės sudaryti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas, nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių iš viso nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastuminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis ir prekybos centrais, ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją. Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams.
Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nejudamo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes jį remia daugiausia aukštojo mokslo neturintys amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.
Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą – senyvo amžiaus kanditatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save – vyksta ne tik spartus grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas, rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo tik taps skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis nepaisant kol kas palankios socialinės Vakarų politikos? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją?
Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, jog senosios Azijos ar šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams?
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georges-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalino būsimas kolonijas pasibaigus I pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, pietų Turkija ir dalis šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būt smagu.
Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917 m.), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną neatsižvelgiant į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi koflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ (Inside Syria, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų“. Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve.“ (vertė Sigitas Geda).
Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė apmulkintam kaimynui ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.
Taigi žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.
Agresyvi retorika Azijos tautų ažtvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins raktinį vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove bebūtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia susitvarkyti santykius su artimiausiais kaimynais?
Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.
Šis rašytojos Daivos Tamošaitytės tekstas skelbta Rašytojų sąjungos leidinyje „Metai“ (2016 gegužė-birželis, Nr. 5-6).
Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.
Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.
Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.
Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.
Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.
Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.
O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.
Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.
E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?
Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?
Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?
Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.
Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.
Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.
Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.
Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…
Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?
Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?
Socialdemokratų partija per kiekvieną gegužės 1-ąją marširuoja su raudonomis vėliavomis ir šūkiais: „Svarbiausia – žmogus“, „Už Lietuvą be skurdo“, „Už socialinį teisingumą“ ir t.t.
LSDP nenuveikti darbai. K.Masiulio parengtas plakatas.
Jau 4 metus valdo šių šūkių autoriai, ar galima stebėti, kad mažėja skurdas, mažėja turtinė ir pajamų nelygybė, o pažeidžiamiausi gyventojai jaučiasi saugesni?
Apie ką kalbėjo Prezidentė
Savo metinėje kalboje Prezidentė smarkiai peikė Vyriausybę, nes darbų padaryta menkai, o lūkesčiai buvo dideli. Kiek žadėta atšaukti neva blogųjų „naktinės reformos“ sprendimų, kiek žadėta įvesti progresinių mokesčių, kiek žadėta padidinti mokesčius turtui ir sumažinti žmonėms? Nieko nepadaryta, o socialinės problemos ne tik nemažėja, bet tik dar aštrėja. Dėl vis didėjančios emigracijos mažėja dirbančiųjų skaičius, regionai toliau merdi, o Vilniuje dėl kartais augančių nekilnojamojo turto pirkimo ir nuomos kainų, vidutinė šeima priversta vis daugiau mokėti už būstą.
Gyventojai dar nejaučia, bet milžiniška demografinė krizė, kurios niekaip nesugebėjo ir nenorėjo spręsti premjeras Algirdas Butkevičius, jau atūžia su pragaištingomis pasekmėmis. Mažės dirbančiųjų, mažės mokinių mokyklose, studentų universitetuose, daugės pensininkų, daugės pacientų ir didės kaštai infrastruktūrai išlaikyti.
Ateityje ne tik nebus įmanoma užtikrinti padorių pensijų, bet neišvengiamai reikės didinti mokesčius, didinti išlaidas socialinėms reikmėms ir smarkiai riboti viešąsias paslaugas. Visos kalbos apie naujas valstybės pareigas, tokias kaip didinti finansavimą kariuomenei, pagalba šeimai, užtikrinti orias policininkų darbo sąlygas, aktyvinti užsienio politiką, reikės pamiršti, nes valstybė tiesiog nebeturės jokių laisvų pinigų.
Skurdžiai dar labiau nuskurdo
Populistiniai pažadai ir didžiųjų problemų ignoravimas liejasi iš Premjero ir jo bičiulių lūpų. Siekiant įsiteikti rinkėjams buvo didinama minimali alga, kai kurios pašalpos ir kompensacijos, tai gal bent patys pažeidžiamiausi gyventojai jautėsi saugesni? Priešingai!
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Europos Komisija įvertino padėtį Lietuvoje ir savo ataskaitoje konstatavo, kad lyginant su 2013 m., 2014 m. bedarbių skurdo rizikos lygis padidėjo nuo 61 % iki 62,6 %, pagyvenusių žmonių – nuo 19,4 % iki 20,1 %, vienišų tėvų – nuo 42,8 % iki 46 %, o neįgaliųjų – nuo 21,7 % iki 24,8 %.
Taigi nepaisant kai kurių išmokų padidinimo, prekės ir paslaugos brango daug labiau. Vyriausybė nenori pripažinti, bet euro įvedimas smarkiai padidino socialinę atskirtį. Kavinės, kirpyklos, remonto dirbtuvės, gėlių salonai ir kiti paslaugų teikėjai didino kainas kelis kartus, todėl jokie statistikų ir ekonomistų aiškinimai negali paneigti fakto, kad „paprastas žmogus“ dabar gali nusipirkti mažiau, nei galėjo prie Kubiliaus.
Turčiai dar labiau turtėjo
Paradoksas, bet augant ekonomikai, socialinė nelygybė tik didėjo. Kol dalis žmonių džiaugiasi minimalios algos didėjimu, turčiai toliau didina turtus.
Stambųjį kapitalą ginantys socialdemokratai niekaip nenorėjo pertvarkyti mokesčių sistemos ir toliau Lietuvoje išlieka regresinė mokesčių sistema: kuo esi turtingesnis, tuo valstybei moki mažiau. Kiek buvo darbo grupių, kiek skambių pareiškimų, o viskas baigėsi tuo, kad ekspertų siūlymai buvo išmesti į šiukšlių dėžę. Suprantama, negi milijonierių partija sau didins mokesčius?
Didindami kainas parduotuvėse ir paslaugų įmonėse džiaugėsi šešėlyje tarpstantys „verslininkai“. Vyriausybė giriasi, kad pavyko išskaidrinti kelis procentinius punktus šešėlinės rinkos, bet nemato, kad milijardų šešėlyje smarkiai padaugėjo. Tai piktina vidutines pajamas gaunančius žmones, kurių algos arba nekyla, kaip valstybės tarnautojų, arba kyla lėtai, o visokie apsukrūs šešėlyje veikiantys nekilnojamojo turto spekuliantai, automobilių perpardavinėtojai ar patalpų nuomotojai džiaugiasi didėjančiais nelegaliais turtais.
Net „paprasti“ socialdemokratų partijos nariai neapsikentę išdrįso piketuoti prieš savo partijos bosus Barboros Radvilaitės gatvėje Vilniuje po Algirdo Brazausko bereljefu. Pažadai „Lietuva be skurdo“, „Už socialinį teisingumą“ buvo sulaužyti, bet ar pirmą kartą?
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariais, aptarė, kokios teisinės priemonės padėtų užtikrinti šalies gyventojų socialinį saugumą, sumažintų atskirtį, smurtą ir destruktyviąją Lietuvos statistiką. Šiuos tikslus Prezidentė įvardija vienais svarbiausių valstybės prioritetų ateinančiais metais.
„Lietuvoje šiandien daugėja socialinių įtampų dėl smurto prieš vaikus, patyčių, atskirties. Turime nedelsdami padėti tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Todėl būtina iki rinkimų koncentruotis ties visuomenei svarbiausiomis sritimis – priimti socialinės atskirties mažinimui svarbius sprendimus ir sukurti vieningą vaikų teisių apsaugą šalyje“, – sako Prezidentė.
Alkoholikas nužudė keturias senyvas moteris dėl kelių eurų. Triukšmas valstybėje.
Kas kaltas? Kodėl iki tol jis vaikščiojo laisvėje, kodėl nebuvo izoliuotas? Reikia bausti žmones, kurie matė tą banditą ir neskambino pavojaus varpais. Iš darbo juos! Ministras, gal net ministrai turi atsistatydinti !
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė labdaros ir paramos fondo „Vilties centras“ valgykloje susitiko su centro gyventojais, lankytojais ir savanoriais. Dviejose fondo valgyklose Vilniuje kas dieną nemokamai pamaitinami apie 500 skurstančių ar vargingai gyvenančių žmonių.
Šiuo metu trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia 7 labdaros valgyklos, kuriose kasdien apsilanko daugiau kaip 2,5 tūkst. skurstančių Lietuvos piliečių. Pasak Prezidentės, tokios maitinimo įstaigos – gerokai daugiau nei paprastos vietos, kuriose galima gauti šilto nemokamo maisto. Tai vilties ir paguodos užuovėja, į kurią nuolat sugrįžta šimtai likimo nuskriaustų žmonių.
Ekonomikos augimas leidžia Seimui jau artimiausiu metu priimti principinį sprendimą, kuris taptų žingsniu link socialiai atsakingos politikos, padėtų sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį – įsitikinęs Seimo narys Naglis Puteikis, kurio pasiūlymą nustatyti, jog minimalios algos dydžio pajamos nebūtų apmokestinamos, Seimas svarstys lapkričio 24 d. kartu su Finansų ministerijos parengtu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo projektu.
Vyriausybė siūlo nustatyti, kad mėnesio neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) yra 200 Eur, tačiau toks sprendimas, kaip nurodo Naglis Puteikis, būtų ydingas dėl kelių priežasčių.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Maltoje dalyvauja Europos Sąjungos ir Afrikos šalių vadovų susitikime, kuris surengtas įgyvendinant ankstesnius ES sprendimus migracijos krizei pažaboti.
Susitikimo tikslas – kartu su Afrikos šalių lyderiais sutarti dėl bendrų priemonių pabėgėlių srautams į Europą suvaldyti.
Ministras Pirmininkas džiaugiasi, kad Lietuvoje kyla algos, tačiau skaičiai gražiai atrodo tik lyginant su smunkančia Rusija ar Baltarusija. Estijoje, o ir Latvijoje, algos kyla dar sparčiau ir abi mūsų kaimynės kasmet vis labiau tolsta nuo Lietuvos.
