specialiosios tarnybos

SkaitomiausiosŽvalgyba

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.

Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.

Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.

Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.

Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.

Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.

Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus)  politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus  užklausų.

„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.

Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.

„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“. 

Amerikos žvilgsnis

Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.

Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.

Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.

Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.

Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.

Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.

O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.

Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino. 

Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.

Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.

Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.

Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.

Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.

Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.

2017-08-04

Žvalgyba

Garsiausios šnipų istorijos Didžiojoje Britanijoje

Fiona Hamilton / The Times

Specialiųjų tarnybų laukia teisminis nagrinėjimas, kuris gali priversti jas atskleisti slapčiausios savo veiklos krypties detales, – apie tai sužinojo laikraštis The Times.

Grupės Reprieve ir Privacy International padavė ieškinį Tyrimo įgaliojimų tribunolui, kuruojančiam MI5 (Saugumo tarnybą), MI6 (Slaptąją žvalgybos tarnybą) ir GCHQ (Vyriausybinio ryšio centrą), kad išsireikalautų visiškai slapto darbo detalių paviešinimą.

Ieškinyje kalbama apie trečiąją iš trijų specialiųjų tarnybų veiklos „krypčių“, iš kurių dvi – Britanijos personalo kitose šalyse sulaikytų asmenų apklausa, ir masinis asmeninių duomenų rinkimas – jau buvo paviešintos. Laikoma, kad trečioji kryptis minėta tik kartą atskirame Privacy International ieškinyje, be to, informacija apie ją buvo cenzūruota.

Reprieve direktorė Maja Foa sakė: „Britanijos visuomenė turi teisę žinoti, ką specialiosios tarnybos daro jos vardu. Mes žinome, kad toji slaptoji politika dangsto didelę slaptosios veiklos sritį, kuri mažų mažiausiai ne mažiau rimta ir invazyvi, nei sulaikytųjų apklausa užsienyje ir masinis asmeninių duomenų rinkimas. Iš savo karčios patirties taip pat žinome, kad be bazinio skaidrumo Britanijos šnipai linkę peržengti teisines ir etines „raudonąsias linijas“.

Privacy International juristė Mili Grem Vud sakė: „Tai neteisingas principas, kai yra visa veiklos sfera, apie kurią visuomenė apskritai nieko nežino. Mes siūlome ministrei pirmininkei paviešinti trečiąją kryptį – cenzūruotu, sutrumpintu pavidalu arba tezėms, kaip būtina, kad būtų užtikrinta visiška ir atvira specialiųjų tarnybų priežiūra“.

Šaltinis: The Times

2017.07.01; 06:54

Trumposios naujienos

Pirmadienio vakarą Vilniaus oro uoste rengiamos aviacijos saugumo ir specialiųjų tarnybų pratybos, kurių metu imituojamas sprogstamojo įtaiso aptikimas keleivių terminalo viešojoje vietoje bei tikrinami tarnybų veiksmai siekiant likviduoti žmonėms kilusią grėsmę.

Kaip pasakoja Lietuvos oro uostų komunikacijos projektų vadovė Agnė Mažeikytė, tokių sprogmens neutralizavimo pratybų tikslas – pasiruošti pačioms netikėčiausioms ir ekstremaliausioms situacijoms oro uoste.

„Turime būti visada pasiruošę užtikrinti žmonių saugumą ir neeilinių situacijų metu viską atlikti tinkamai. Tokios pratybos suteikia vertingą patirtį ir leidžia ne tik pasiruošti galimai nepaprastajai situacijai, bet ir parodo, ar sklandžiai veikia turimi nepaprastųjų situacijų valdymo planai, ar yra poreikis juos atnaujinti“, – sakė A. Mažeikytė.

Pratybų metu sostinės oro uosto aviacijos saugumo darbuotojas oro uosto viešojoje vietoje randa be priežiūros paliktą įtartiną lagaminą, kurį identifikuoja kaip galimai sprogstamąjį įtaisą. Apie tai Vilniaus oro uostas informuoja specialiąsias tarnybas, kurios įveda planą „Skydas“, t. y. atvyksta Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai, kitų institucijų pareigūnai, gelbėjimo tarnybų atstovai.

Sprogmens neutralizavimo pratybos įprastinės Vilniaus oro uosto veiklos nesutrikdys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.16; 05:30

Politinės intrigos

Lietuva, kariaudama informacinį karą su Maskva, nepastebi, jog užnugaryje yra atidariusi to paties karo frontą su Vakarais. Tendencingai pateikiama informacija apie pagrindinius šeimos ir gyvybės politikos klausimus Europoje nuosekliai formuoja vaizdą, jog Europa yra negrįžtamai pasidavusi kultūriniam marksizmui ir pati iškėlusi jo vėliavas. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Vakarų naujienų „cenzūra“

Nesenas reiškinys puikiai iliustruoja šį dėsningumą. Maždaug prieš mėnesį per Europą nusirito savotiška protestų prieš seksualinių mažumų lobistų reikalavimus banga. Estijoje tūkstančiai žmonių mitingavo prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. Prancūzijoje dešimtys tūkstančių (Manif pour Tous) protestavo prieš naujas dirbtinio apvaisinimo galimybes vienalytėms poroms ir kairiųjų vyriausybės rengiamą „antihomofobijos“ įstatymą. Š

is iš esmės grasina drausti viešai išsakyti vienalytėms santuokoms oponuojančias nuomones. Prieš labai panašų taip pat kairiųjų projektą tūkstančiai žmonių dešimtyse miestų rinkosi į taikias, nors daug kur užpultas demonstracijas Italijoje (Silent Sentinels). Britai apie tokį jau ir jiems ruošiamą įstatymą išgirdo tik prieš porą savaičių. Lenkijoje protestai prieš bandymus legalizuoti abortus baigėsi šalyje pasipiktinimą sukėlusiu teismo draudimu abortą vadinti žudymu.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje šiuos įvykius plačiausiai ir sąžiningiausiai apžvelgė, paradoksalu, bet liberalusis DELFI. Estų protestai Lietuvoje apskritai buvo pristatyti kone vien dezinformuojančiu Lietuvos ir juodinančiu Estijos pilietinę visuomenę Pauliaus Gritėno tekstu„Lietuvos ryte“. Apie įvykius Italijoje, nors ten net protestavęs kunigas po užpuolimo atsidūrė ligoninėje, didžiojoje žiniasklaidoje nerašė niekas. Užtat iki tol niekam nežinomam Latvijos ministrui užtenka čirptelėti „tweetą“, jog yra gėjus ir tuo didžiuojasi – Lietuvoje apie tai kalba ir ministrai, ir visos žiniasklaidos priemonės.

Ši tendencija turi priežastį. Europa (ar Vakarai) Lietuvoje turi atrodyti liberaliai. Net ne liberaliai, nes tada ji gerbtų nuomonių įvairovę, o kultūriškai marksistinė, t.y. reikalaujanti, kad visi gyvenimo būdai, moralės ir elgesio normos būtų visų laikomi lygiai vertingais („antihomofobijos“ įstatymas – šios nuostatos gryniausia išraiška). 

Ta pačia kryptimi dirba dvi visiškai priešingos žiniasklaidos srovės. Viena vertus, „didžioji žiniasklaida“ pateikia išimtinai progresyvistinius Vakarus vaizduojančią informaciją. Jai ši informacija – teigiamas pavyzdys ir neišvengiamas europėti siekiančios visuomenės raidos modelis. Antra vertus, tą patį vaizdinį formuoja ir marginali prorusiška žiniasklaida, dažniausiai nedideli ar vien socialiniuose tinkluose egzistuojantys šaltiniai, kuriais siekiama tikslinei konservatyviai publikai parodyti, kokie moraliai degradavę ir todėl atmestini yra Vakarai. Ironiška tai, kad proeuropietiškų pažiūrų pilietiški asmenys ir organizacijos skatina ignoruoti ar net specialiosioms tarnyboms įdavinėti pastarosios rūšies žiniasklaidos kanalus, tačiau tuo metu tą pačią Rusijai parankios propagandos funkciją atlieka didieji naujienų portalai, spauda ir kitos priemonės. Jas skaito, žiūri ir klauso nepalyginamai daugiau konservatyvių pažiūrų žmonių, negalinčių surasti ar suprasti, ką bendro jie patys turi su barzdotosios Conchitos Europa.

„Vakarai svetimi, rinkitės Vakarus“

Galima teigti, kad Lietuvoje visais frontais formuojamas Lietuvoje vyraujančioms moralės normoms absoliučiai svetimos ir tik tolstančios Europos vaizdinys. Kartu siūlomas begalinio naivumo receptas – priimti šį skirtumą kaip savo atsilikimą ir liepti „atsilikusiems“ lietuviams savo pažiūras pritaikyti prie vakarietiškų standartų. Šeima kaip išimtinai vyro ir moters sąjunga, pagarba gyvybei nuo jos pradėjimo, atsisakymas vaikus mokyti apie alternatyvias šeimos formas – visa tai kartais net atviru tekstu siūloma atiduoti Rusijai kaip „Rytų vertybes“. Tačiau nuo tokių siūlymų ir lozungų Lietuvos visuomenės nuostatos negali pasikeisti. Priešingai, didėja atotrūkis tarp vyraujančio „lietuviško mąstymo“ ir vaizdinio apie tai, kuo gyvena Europa. Tarp dviejų geopolitinių traukos taškų taip aiškiai esame stumiami į maskolių pusę. Kurių galų patiems tapatintis su Rusija, kuriai tik to ir reikia?

Nors neabejotinai yra ir tokio „Europos pasakojimo“ fanatikų, daugeliu atvejų tiesiog vadovaujamasi pragmatišku tikėjimu, kad asociacijos su Europa yra tiek pozityvios, jog pats jos vardas „ištemps“ visuomenės prielankumą bet kam, kas bus įvardyta kaip europietiška. Žinia apie neatpažįstamai „liberalius“ Vakarus Lietuvos skaitytoją pasiekia kartu su kita žinia, jog visi esame priversti rinktis tarp rusiškos arba europietiškos kultūrinės orientacijos, o teisingas pasirinkimas, be abejo, antrasis. Tačiau statyti visuomenę į tokio pasirinkimo spąstus yra rizikinga ir perdėtai optimistinė strategija. Padėję į šalį kritiką, jog tarp šių alternatyvų rinktis apskritai nebūtina, blaiviai ir todėl retoriškai paklauskime savęs, kurio pasirinkimo link toks Vakarų vaizdinys kreipia konservatyvią Lietuvos visuomenę.

Vakarų visuomenių lūžiai

Ideologinis vaizdinys apie moraliniam reliatyvizmui nusilenkusius Vakarus tikrovėje tinka nebent Beniliukso ir Skandinavijos šalims. Visoje Europoje daugybė žmonių palaiko prigimtinę šeimos sampratą, prieštarauja vienalyčių porų įvaikinimui, seksualines mažumas kaip normą pateikiančiam lytiniam švietimui ir kitoms „pažangioms“ iniciatyvoms. Prancūzijoje, Italijoje, JAV gėjų „santuokoms“ nepritaria apie pusę piliečių. Kartu tai pora šimtų milijonų vakariečių – tų pačių, kuriais taip trokštame tapti.

Neaišku, kodėl turėtume užsimerkti ir pusės Europos nelaikyti Europa, kodėl konservatyvių europiečių nelaikyti europiečiais ir galiausiai kodėl ne į juos lygiuotis ir ne su jais tapatintis. ES senbuvės šalys, kurių visuomenės yra dramatiškai pasidalinusios, pavyzdžiui, šeimos, gyvybės ar imigracijos politikos klausimais, negali ignoruoti šio lūžio.

Kaip prieš beveik dešimtmetį teisingai rašė Georgas Weigelis, Europa yra dviejų vertybinių karų laukas. Vienas karas vyksta tarp pačių europiečių stovyklų: norinčiųjų perkurti visuomenę ir norinčių išsaugoti jos esamą formą. Kitas karas vyksta ar bręsta tarp pirmąjį jau kariaujančių ir vertybiškai vis labiau išsiskaidžiusių europiečių ir šia prasme itin vieningai konservatyvių imigrantų iš islamiškojo pasaulio. Skambūs Europos šalių lyderių pareiškimai apie multikultūralizmo žlugimą tik pavėluotai liudija paprastą faktą, kad šių imigrantų masių nei asimiliuoti, nei integruoti nepavyko ir greičiausiai nebepavyks. Vakarai tad yra itin nevieningi ir nepastovūs savo pažiūromis ir politikų bei aktyvistų aiškinimai, kad politiškai sėkmingai stumiamos kultūrinių marksistų nuostatos kartu yra visos Europos ar Vakarų šalių nuostatos, yra trumparegiai arba demagogiški.

Pasirinkti frontą

De facto atidarytas savotiškas nematomas Vakarų frontas informaciniame kare – stengiamasi vaizduoti Vakarus kaip išimtinai kultūrinio marksizmo nuostatomis besivadovaujančią civilizaciją, kur tradiciją ir prigimtines visuomenės institucijas gerbiantiems žmonėms paprasčiausiai nėra vietos. Tokio iškreipto vaizdo formavimas kartu su iš kitos pusės sklindančia dezinformacija skatina alternatyvių geopolitinių orientacijų ieškojimą ir paradoksaliai tarnauja Putino propagandos kuriamam pasakojimui apie „moraliai supuvusius Vakarus ir vienintelę šeimos vertybių gynėją Rusiją“. Kiekvienam smagiau ten, kur nėra vadinamas atsilikėliu.

Istorija moko, kad kariaujant dviem frontais laimėti labai sunku. Lietuva ne išimtis, todėl jai reikėtų pasirinkti, kurį informacinio karo frontą uždaryti. Neuždarę Vakarų fronto, labai pabloginame savo gynybines pozicijas Rytuose. Tuo tarpu uždarę frontą Rytuose arba ten pralaimėję, informacinių karų galėsime apskritai nebekariauti. BBC parodys nesumontuotą siužetą kaip Vilniuje žmonės Rytų išvaduotojus pasitinka su gėlėmis.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.02.22; 05:06

Žvalgyba

Anastasija Kirilenko

Specialiųjų tarnybų skverbimasis į ONG struktūras

Kitas pavyzdys rodo tikėtiną būdą, kaip žvalgybinių institucijų žinion pereina struktūros, kurias anksčiau kontroliavo ONG.

1996 metų sausį netoli Ženevos buvo įsteigta firma U, kuri vertėsi trąšų prekyba ir transportavimu. Firmos vadovas buvo rusas F. P. (Viačeslav Moše Kantor, – vert. past.). Jis taip pat vadovavo šiandien likviduojamai firmai Y (Fimochim SA), kurios personalo sąrašas labai panašus ir kuri taip pat vertėsi chemijos produktų prekyba ir transportavimu. 

Šveicarijos gynybos ministerijos emblema.
Šveicarijos gynybos ministerijos emblema.

Pasak informacijos iš Rusijos, F. P. buvo įsipainiojęs į užsakomąją žmogžudystę ir palaiko kontaktus su daugybe ONG. Vienos Vakarų specialiosios tarnybos duomenimis, Permėje registruotą motininę firmą Y. kontroliuoja Permės nusikalstama bendrija. Nuo 2001 metų Rusijoje tiriama tos firmos steigėjo byla dėl turto slėpimo nuo apmokestinimo.

Firma U. keičia savo pavadinimą 1999 metais, o F. P. pasitraukia iš vadovo posto, bet lieka direktorių tarybos nariu su parašo teise už du tarybos narius. 2000-aisiais metais F. P. jau nebeturi parašo teisės. Po trejų metų firma vėl pakeitė pavadinimą ir tikslą – į plaukiojimo ir skraidymo aparatų pardavimą ir realizavimą.

2004 metų vasarį firma trečią kartą pakeitė pavadinimą ir ėmėsi mokslinių tyrimų bei paslaugų biotechnologijų ir farmacijos srityje, o taip pat Šveicarijos ir užsienio laboratorijų eksploatacijos, koordinavimo ir kontrolė. 2004 metų gruodį į direktorių tarybą įeina keturi nauji nariai.

Nuo 2004 metų gruodžio firma palaiko reguliarius ryšius su Rusijos ambasados Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi C. R., kuris Prancūzijoje įtariamas, kad yra SVR karininkas. Nuo 2006 metų sausio C. R. gyvena Ženevoje ir yra firmos U. direktorius. Rusas F. P. buvo formaliai išbrauktas iš valdytojų 2005 metų gruodį, tačiau po senovei lieka pagrindiniu jos akcininku ir, matyt, jos tarnautoju.

Tikslios užkulisinės daugybės perkėlimų toje firmoje detalės nežinomos. Tačiau viena aplinkybė rodo, kad tą firmą kontroliuoja SVR. Rusijos biure atliktos kratos galėjo būti įvertintos kaip spaudimas firmai, kad galima būtų ją panaudoti žvalgybos tikslams. Taip pat matyti, kad firmos ir struktūros Šveicarijoje naudojamos gana paprastiems ekonominiams tikslams ir operacijoms.

Atsistatydinę ar atleisti specialiųjų tarnybų karininkai?

Toliau aprašyti atvejai, kur kalbama apie numanomą pinigų plovimą, atliktą asmenų, turinčių ryšių ir su organizuotu nusikalstamumu, ir su specialiosiomis tarnybomis. Maskvos policijos įsikišimas vėliau leidžia spėti, kad tie asmenys ne visada veikia pagal specialiųjų tarnybų užduotį. Apie priežastis irgi galima tik spėlioti: arba įtariamieji piktnaudžiauja darbu savo kišenės naudai, arba jie taip regi Vakarų Europos teisingumą, kai dar vienas ryšys su specialiosiomis tarnybomis jiems atrodo nenaudingas.

Šiame kontekste reikia atsižvelgti ir į tai, kad policijos veiksmais, užklausomis Interpolui, teisinės pagalbos prašymais taip pat gali būti siekiama nutolti nuo tų veikų ir nebūtinai prieiti iki baudžiamųjų procesų.  

1994 numanomas specialiųjų tarnybų karininkas O. M. (turimas omenyje Vitalijus Kirilovas, kartu su šventuoju tėvu Viktoru Pjankovu įsteigęs „Rusijos kultūrinės iniciatyvos“ fondą Ženevoje, – vert. past.) įsikuria Šveicarijoje ir veikia iš pradžių kaip naftos firmos N. generalinis direktorius.

Paskui jis įsteigia fondą, kuris gauna paramos taip pat ir iš Rusijos stačiatikių cerkvės. 1997 metais tuometis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas pavedė O. M. grąžinti Rusijos skolas trečiosioms valstybėms. Taip pat buvo pavesta paskirstyti Černomyrdino pinigus Šveicarijoje. Matyt, jį palaikė tuometis konsulas Šveicarijoje – identifikuotas SVR agentas.

O. M. tuo metu buvo koncerno Maskvoje, kuris jungė naftos treidingo firmas, bankus ir draudimo kompanijas, savininkas. Į tą koncerną įėjo ir minėtoji firma N. Koncernas MES–AOZT „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“ 1995 metais eksportavo 7,7 mln. tonų (apie 8,5 proc.) visos Rusijos naftos ir naftos produktų. Kompanijos metinė apyvarta siekė 1 mlrd. dolerių. 1996 metais sausio 16 d. vyriausybės potvarkiu 51-r UAB-ei „TEB“ buvo skirta eksportui 4500 tūkst. tonų naftos produktų. Kompanija taip pat dalyvavo buvusios SSSR skolų grąžinimo programoje. – vert. past.), kurių 40 proc., atrodo, priklausė Rusijos stačiatikių cerkvės Maskvos patriarchui, gavo iš Černomyrdino užduotį nupirkti 4,5 mln. tonų naftos, o iš išmokų finansuoti Kremliaus rekonstrukciją. Bet dalis tos išmokos tikriausiai buvo pasisavint O. M.

1998 metais Ženevoje, Italijoje ir Vokietijoje buvo atliktos kratos dėl pinigų plovimo O. M. byloje. Italijos firmos, kurios palaikė ryšius su O. M., matyt, dalyvavo prekyboje narkotikais su Lotynų Amerikos karteliais. 2001 metais Interpolo biuras Maskvoje pranešė, kad O. M. įtariamas sukčiavimu. 2003 metais Rusija ir Šveicarija apsikeitė tarptautinės teisinės pagalbos prašymais. Nuo 2002 metų pabaigos, turimais duomenimis, O. M. nebebuvo Šveicarijoje ir slapstėsi nuo teisėsaugos. Jo firmos Šveicarijoje ir jo įsteigtas fondas per tą laiką buvo likviduoti. O. M. palaiko daugybę kontaktų su aukštais Rusijos organizuoto nusikalstamumo atstovais.

2005 metų sausį įvažiuojant iš Prancūzijos į Šveicariją patikrino dokumentus Rusijos ir Izraelio piliečiui E. M., kuris gyvena kartu su moterimi (žmona) Prancūzijoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis ne kartą apsistodavo Šveicarijoje, nes buvo 1991 metais įsteigtos formos Q. (išbraukta iš registro 1997 metais) direktorius. E. M. įtariamas, kad yra SVR karininkas, jis taip pat kontaktavo su moterimi, kuri dirba specialiosioms tarnyboms. 2000-aisiais metais Ženevoje buvo atliktas papildomas abiejų įtariamųjų patikrinimas dėl pinigų plovimo. Jo žmona pirko Prancūzijoje nekilnojamojo turto maždaug už 50 mln. Prancūzijos frankų, o taip pat buvo įsipainiojusi į tarpininkavimą pinigų plovime.

Pasak informacijos iš Rusijos, E. M. yra įteisintas vagis ir vienas iš kriminalinės organizacijos „Lipeckaja“, įeinančios į Solncevo ONG, įkūrėjų. Įvažiuodamas į Šveicariją 2005 metais E. M. kirto sieną automobiliu, priklausančiu Šveicarijos firmai. Jis tvirtina, kad neturi nieko bendro su ta firma, bet nurodė, kad veda su ja dalykines derybas. Tos firmos valdytojas – jo dalykinis partneris I. B., kuriam Ženevoje taip pat buvo atliekamas tyrimas dėl pinigų plovimo. Per daugybę firmų sąskaitų Ženevos bankuose, kurias tvarkė E. M. ir I. B., buvo pervestos didelės sumos į privačias sąskaitas.

Tai tik pora pavyzdžių, kurie rodo, kad specialiųjų tarnybų ir organizuoto nusikalstamumo tinklai iš tikrųjų egzistuoja ir funkcionuoja Šveicarijos teritorijoje. Susumavus galima tik paminėti, kad numanomi ir identifikuoti specialiųjų tarnybų agentai atvyksta į Šveicariją biznio tikslais keletą kartų per metus.

Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org, compromat.ru portalas.

Pabaiga

2016.07.06; 09:16

Aktualijos

Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Šimonienės apeliacinį skundą patenkinęs teismas pripažino kaltu 31-erių metų N. E., kuris ne kartą „pramogavo“ melagingai pranešdamas apie neva užminuotus ir greit sprogsiančius pastatus. Už du melagingus pranešimus jau nuteistas vyriškis dabar pripažintas kaltu dar dėl 4 anoniminių skambučių.

Panevėžietis N. E. į teisėtvarkos pareigūnų akiratį pateko po to, kai 2014 metų kovo mėnesį specialiąsias tarnybas ant kojų sukėlė anoniminis pranešimas apie padėtą sprogmenį prekybos centre „Maxima“ Klaipėdos gatvėje Panevėžyje.

Continue reading „Brangi pramoga – panevėžietis pripažintas kaltu dėl melagingų pranešimų” →
Politinės intrigos

Savivaldos rinkimus, atitolus aistroms, verta panagrinėti giliau. Tai politologų darbas, bet nematau, kad kam nors tai būtų įdomu, todėl  to nedėkingo politikui darbo imuosi pati. Šį kartą noriu pasidalinti mintimis apie savo gimtąjį Panevėžį.

Pradėsiu iš toliau. Žiūrint iš laiko perspektyvos, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas truko neilgai. Kartu su panevėžiečiais teko aktyviai dalyvauti Sąjūdyje, iki šiol tebemanau, kad tai buvo didžiausias mano gyvenimo stebuklas.

Continue reading „Supūliavo pirštas, kertam ranką?” →

Aktualijos

Kai prieš savaitę išgirdau, kad Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliekamos kratos, remiantis Generalinės prokuratūros ikiteisminiu tyrimu dėl antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir veiklos, sunerimau, net išsigandau. Nejaugi “žalieji žmogeliukai” išlindo iš prakaitu dvokiančių urvų ir kelia pavojų Lietuvos nepriklausomybei?

Didžiųjų interneto portalų žinios iš pradžių lyg ir ramino – įtariamųjų tik devyni, tarp jų pirmauja Milda Bartašiūnaitė, Giedrius Grabauskas, Vaidas Lekstutis. Kitų vardų ir pavardžių nebuvo skelbiama. Nė vieno iš trijų paviešintųjų nepažinojau, tiesą pasakius, nieko apie juos ir nežinojau. Iš pradžių tai tikrai teikė vilties – juk ne balsingieji Seimo nariai, ne (ne)atsargiai savo asmeninės gerovės reikalus tvarkantys ministrai, net ne parlamentinių partijų vadovai, o būtent juos, remiantis logika, pirmiausia turėtų nupirkti mongolų ainiai. 

Continue reading „M. Bartašiūnaitė ir Trojos arklys panašūs” →

Aktualijos

Asmens sekimas, slapta jo gyvenamosios ar darbo vietų apžiūra, pokalbių ar susirašinėjimo korespondencijos kontroliavimas bei liustracija [lot. Lustratio – peržiūrėjimas, peržiūra] yra operatyvinio tyrimo būdais, įsibraunančiais į privačią sferą.

Dėl to šiems veiksmams atlikti privalomas faktinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais duomenimis pagrįstas teismo sprendimas. Todėl ikiteisminio tyrimo metu prokuratūra, o operatyvinio tyrimo atveju – specialiosios tarnybos privalo įrodyti teismui bet kurios iš paminėtų specialiųjų priemonių panaudojimo prieš konkretų asmenį faktinį pagrindą ir neišvengiamą būtinumą.

Continue reading „Advokatas Arūnas Marcinkevičius: „Kai įteisinami kaltumo prezumpcijos principai“” →

Atsargiai

„Sunku įsivaizduoti Facebook‘ą be Marko Cukerbergo, tačiau būtent tokioje situacijoje atsidūrė socialinis tinklas numeris vienas Rusijoje „VKontakte“, – praneša Le Figaro korespondentė Liusi Ronfo. – Jo įkūrėjas ir veikiantis generalinis direktorius Pavelas Durovas sausio pabaigoje paskelbė, kad pardavė savo dalį VK akcijų, visiškai netekdamas savo įmonės kontrolės“. 

P.Durovo akcijų pirkėjas – mobiliojo operatoriaus „Megafon“ generalinis direktorius Ivanas Tavrinas, senas Vladimirui Putinui artimo Ališerio Usmanovo partneris, sakoma straipsnyje. Socialinis tinklas „VKontakte“ atsirado 2006 metais ir greitai tapo populiariausias Rusijoje, primena straipsnio autorė. Tas populiarumas didele dalimi paaiškinamas tinklo pakantumu neteisėtam turiniui. VK tinkle galima buvo nemokamai pažiūrėti daugybę filmų, serialų ir muzikinių kompozicijų.

Continue reading „Facebook rusiškąjį analogą ėmė kontroliuoti žmogus iš Putino aplinkos” →

moteris_tyrinetoja
Aktualijos

Šveicarijos laikraščio Wochenzeitung žurnalistai nusprendė pasikeisti vietomis su specialiosiomis tarnybomis ir ėmė sekti Šveicarijos Federacinės žvalgybos tarnybos vadovą Markusą Zeilerį, praneša Vokietijos leidinys Stern.

Keletą savaičių du laikraščio redaktoriai Dominykas Grossas ir Žanas Giratas sekiojo M.Zeileriui iš paskos, ir jiems pasisekė atskleisti „paties svarbiausia Šveicarijos agento“ gyvenimą. 

Continue reading „Žurnalistai sėkmingai sekė Šveicarijos specialiųjų tarnybų vadovą” →

Žvalgyba

Džeimsas Džeimsas (Lu James) buvo šiaurės vietnamiečių paimtas į nelaisvę 1975 metų balandžio 16 dieną, kai tie priartėjo prie Saigono.

Balandžio 30 dieną iš Vietnamo pasitraukė paskutiniai amerikiečiai, bet Džeimso su jais nebuvo. Jo likimas oficialiai nežinomas ir CŽV jis laikomas kaip dingęs be žinios „konsulato darbuotojas“.

Jis buvo sučiuptas su grupe Pietų Vietnamo armijos karininkų, mušamas ir kankinamas ilgalaikiais tardymais, o po to pergabentas į kalėjimą Hanojuje.

Džeimso priedanga buvo nepatikima, jo asmens pažymėjime buvo parašyta, kad jis yra „JAV ambasados tarnautojas“ ir „diplomatinio darbo rezervistas“.

Continue reading „Koks buvo paskutiniojo Vietnamą palikusio CŽV bendradarbio slapyvardis?” →

Politinės intrigos

The Guardian įsigilino į Didžiosios Britanijos ir Uzbekistano santykių smulkmenas. Kaip išsiaiškino leidinio korespondentas Jenas Kobeinas (Ian Cobain), „jau po rugsėjo 11 teroro akto keletas Britanijos aukštųjų mokyklų, visiškai pritariant Britanijos vyriausybei, užmezgė kontaktus su Islamo Karimovo režimu.

Į šiuos kontaktus palankiai žiūrėjo Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerija ir Britanijos taryba. Žurnalistas mano, kad tai buvo daroma „santykiams stiprinti“ su strategiškai svarbia Viduriniosios Azijos valstybe (per jos teritoriją gabenami kroviniai NATO kontingentui Afganistane).

Straipsnyje sakoma, kad Vestminsterio universitetas ne šiaip sau užmezgė partnerystės santykius su Uzbekijos aukštosiomis mokyklomis (kaip tai padarė Bato, Kembridžo, Rytų Anglijos ir Londono sostinės universitetai, o taip pat Londono mados koledžas), bet net atidarė Uzbekistane savo filialą, kurio rektoriumi paskyrė „buvusį KGB karininką“ Abdužabarą Abduvachitovą.

Continue reading „Britanijos universitetai, nepaisant baimių dėl žmogaus teisių laikymosi, stengiasi suartėti su Uzbekistanu” →

Žvalgyba

Įvesti kontrolę Sirijos cheminiams ginklams ir juos sunaikinti – titaniškas uždavinys, rašo Gvidas Olimpijus laikraštyje Corriere della Sera. „Jos vykdymą labai sudėtinga patikrinti dar ir todėl, kad rusai Sirijoje neturi teigiamų precedentų“, – sakoma straipsnyje.

1992 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pavedė generolui Anatolijui Kuncevičiui užduotį sunaikinti cheminius ir bakteriologinius ginklus, – pasakoja korespondentas. – Aukštas karininkas buvo autoritetas toje srityje, bet išdirbo tik dvejus metus, o paskui buvo nušalintas nuo pavedimo vykdymo dėl „rimtų pažeidimų“.

Continue reading „Generolas, nužudytas lėktuve, ir šnipas, „nuskendęs“ jūroje” →

Žvalgyba

Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge, 1903–1990) – britų rašytojas ir žvalgas. Didžiąją antrojo pasaulinio karo dalį M.Mageridžas ištarnavo saugumo lauko tarnyboje (karinėje policijoje).

Kartą jam teko atlikti paties Didžiosios Britanijos imperijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko generolo sero Edmundo Aironsaido (Edmund Ironside) operatyvinį patikrinimą.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: britų rašytojas ir satyrikas Malkolmas Mageridžas” →

Žvalgyba

Kai NSA negali įsilaužti į jūsų kompiuterį, tie žmonės įsilaužia į jūsų namus, pareiškia laikraštyje Foreign Policy istorinių knygų apie specialiąsias tarnybas autorius Metju M. Eidas. (Matthew M. Ayd).

„Darbas su „juoduoju krepšiu“ (blac bag job) – CŽV žargonas, reiškiantis neteisėtą ir – pageidautina – nepastebimą kratą.

Autorius aiškina, kad šaltojo karo metais tas posakis reiškė seifų atidarymą, šifro raktų vagystę arba šifravimo mašinų derinimo fotografavimą.

Continue reading „Naujas CŽV „juodasis krepšys“ – skaitmeninis” →

Politinės intrigos

1-oji dalis

Šiandien teisėjas seras Robertas Ouenas pasiuntė Didžiosios Britanijos teisingumo ministrui laišką, rekomenduodamas paskirti specialią vyriausybinę komisiją (public inquiry), kuri galėtų išnagrinėti slaptus įkalčius Aleksandro Litvinenkos byloje. Tai leis, teisėjo nuomone, išbristi iš aklavietės, į kurią įklimpo teisminis tyrimas po to, kai buvo įslaptina dalis medžiagų, susijusių su galimu Rusijos valstybės dalyvavimu nužudyme.

Šiuo straipsniu pradedu publikuoti medžiagas apie Londono tyrimą, kuriose bus sistemingai išdėstytos bylos aplinkybės taip, kaip jas mato Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko, šešerius metus siekianti, kad būtų ištirtos jos vyro žūties aplinkybės.

Continue reading „Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ ( 1 )” →

Aktualijos

Mįslingomis aplinkybėmis žuvusio VSD karininko Vytauto Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė aukštesniajam prokurorui apskundė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl jos vyro mirties. Liudvika Pociūnienė mananti, kad prokurorai neturėjo nutraukti tyrimo, o tik sustabdyti.

V.Pociūno našlė ir jos advokatas reikalauja iš naujo įvertinti parodymus. L.Pociūnienės advokato teigimu, prokurorai ignoravo liudijimą apie pašalinį asmenį, karininko žūties naktį buvusį jo viešbučio kambaryje. L.Pociūnienė teigia, kad duomenų apie pašalinio asmens buvimą V.Pociūno kambaryje esama. Manoma, kad tas asmuo ir galėjo prisidėti prie V.Pociūno žūties.

VSD karininkas V.Pociūnas žuvo 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, esą pats iškritęs iš devinto aukšto viešbutyje Baltarusijos mieste Breste.

Generalinė prokuratūra dukart buvo pripažinusi, kad ši mirtis – nelaimingas atsitikimas. Tačiau teismo nurodymu ikiteisminis tyrimas vis buvo atnaujinamas. Pastarąjį kartą tirta ir nužudymo versija. Tačiau šių metų vasario 1-ąją Lietuvos Generalinė prokuratūra vėl paskelbė neradusi nusikaltimo požymių.

Savo skaitytojams primename, kad 2007-ųjų metų spalio mėnesį Slaptai.lt yra paskelbęs išskirtinį Liudvikos Pociūnienės interviu, duotą žurnalistui Gintarui Visockui. Maždaug prieš šešetą metų parengtą interviu "Liudvika POCIŪNIENĖ: „Vytauto Pociūno žūtis susijusi su jo darbu slaptosiose tarnybose“ publikuojame lygiai tokį, koks jis buvo paskelbtas anuomet – 2007-ųjų metų pabaigoje.

Continue reading „Liudvika Pociūnienė: „Vytauto Pociūno žūtis susijusi su jo darbu slaptosiose tarnybose”” →

Žvalgyba

Reinhardas Gelenas (Reinhard Gehlen, 1902–1979)-Vokietijos karinės žvalgybos operacijų Rytų (Rusijos) fronte operacijų vadovas antrajame pasauliniame kare, vėliau – Vakarų Vokietijos užsienio žvalgybos tarnybos (BND–Bundesnachrichtendienst) šefas.

Kadrinis kariškis, Reinhardas Gelenas pradėjo savo karjerą artilerijoje. 1940 metų gegužę, Prancūzijos kampanijos metu, jis ėjo ryšių karininko pareigas prie didelių karo vadų, o tų pačių metų liepą buvo paskirtas į Generalinį štabą.

Vėliau R.Gelenas buvo pasiųstas į Rytų frontą, o 1942 metų balandį, būdamas papulkininkis, jis tapo Generalinio štabo karininku, atsakingu už reikalus Rytų fronte, pradėjo vadovauti 12-ajai valdybai – Rytų užsienio armijoms.

Continue reading „“Tinkamiausia vieta – beprotnamyje”” →

usojan_usojan
Atsargiai

Vakarų spauda plačiai aprašo kriminalinio autoriteto, žinomo kaip Senis Hasanas, nužudymą Maskvoje.

Leidiniai anglų kalba cituoja Marką Galeottį iš Niujorko universiteto, studijuojantį Rusijos kriminalinį pasaulį: „Aslano Usojano nužudymas gali pakeisti situaciją, ypač kai naudingi kontraktai Olimpiados – 2014 statyboms ir heroino kontrabandos koridoriai iš Afganistano tampa naujais organizuotų nusikalstamų grupuočių varžybų objektais“.

Continue reading „Kas buvo Aslanas Usojanas ir ko laukti po jo nužudymo” →