Suomija išleido kelis milijonus eurų JAV ir Rusijos prezidentų Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimui Helsinkyje organizuoti. Kaip pranešė antradienį laikraštis „Karjalainen“, tai pareiškė šalies ministras pirmininkas Juha Sipila.
Pasak jo, bendra išlaidų suma „gali siekti 10 milijonų eurų“. „Bet renginys vertas investicijų“, – įsitikinęs premjeras.
Tikslūs skaičiai paaiškės vėliau. Premjeras anksčiau jau sakė, kad šie pinigai yra indėlis į šalies įvaizdį.
D. Trumpo ir V. Putino susitikimas Suomijos sostinėje įvyko pirmadienį.
Antradienį Suomijos Raisijo mieste prieglobsčio prašytojas mėgino susideginti policijos pastate. Tai pranešė regiono policijos valdybos spaudos tarnyba.
„Apie 10 valandą ryto atėjęs į policijos skyrių užsieniečių reikalams prieglobsčio prašytojas pareikalavo tučtuojau išnagrinėti jo bylą. Kadangi jo situacija nebuvo tokia, kad ją iškart reikėtų pradėti svarstyti, jis prarado savitvardą“, – sakoma pranešime.
Į incidento vietą atskubėjo policijos patrulis, kuriam pavyko įtikinti vyrą palikti skyrių, bet policijos pastato vestibiulyje jis išsitraukė iš kuprinės kanistrą su degiu skysčiu ir juo apsipylė.
„Pareigūnai sulaikė vyrą, jam dar nespėjus savęs padegti“, – sakė policijos atstovai. Prieglobsčio prašytojas nugabentas į ligoninę. Nepranešama, iš kur jis atvyko į Suomiją.
Penktadienį Helsinkyje vyko Lietuvos ir Suomijos užsienio reikalų ministerijų politikos direktorių konsultacijos. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos direktorė Asta Skaisgirytė susitiko su Suomijos užsienio reikalų ministerijos politikos direktoriumi Jukka Salovaara.
Anot Užsienio reikalų ministerijos (URM) pranešimo, susitikimo metu aptarti aktualūs užsienio ir saugumo politikos klausimai, dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo darbotvarkė.
Politikos direktorė A. Skaisgirytė teigė, kad „Lietuva pasirengusi toliau stiprinti dvišalius santykius su Suomija bei gilinti Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimą“. Konsultacijų metu didelis dėmesys skirtas saugumui Baltijos jūros regione užtikrinimui, tolimesniam santykių su JAV stiprinimui, energetinių iššūkių sprendimui. Politikos direktoriai aptarė kovos su hibridinėmis grėsmėmis, strateginės komunikacijos, Rytų Partnerystės klausimus. Susitikimo metu sutarta, kad šalys toliau rems vieningą ES politiką Rusijos atžvilgiu, akcentuotas poreikis tęsti sankcijas.
A. Skaisgirytė taip pat aplankė Helsinkyje įsikūrusį Europos kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijos centrą. Susitikime su direktoriumi tarptautiniams ryšiams J. Mustonenu aptarti Centro tikslai, veikla, ateities planai. Sutarta, kad artimiausiu metu Lietuva atsiųs ekspertą nuolatiniam darbui šiame Centre kaip indėlį jo veikloje.
Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų
Žinomos šnipų istorijos nukelia net į 1800-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kuomet asirai įkūrė slaptąją valstybės tarnybą „Karaliaus akis“. Įvairiais amžiais slaptosios tarnybos rinko įvairaus pobūdžio informaciją karinėms invazijoms ir jų metu.
Tarp vyrų įsiamžino ir moterys. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiausių šnipų gretose buvo talentinga olandų šokėja, kurtizanė Margaretha Geetruida Zelle (1876-1917), pagarsėjusi Matos Hari vardu. Ši Prancūzijos ir Vokietijos agentė H21 jau įamžinta pustrečio šimto dokumentinių ir meninių romanų puslapiuose, TV serialuose, filmuose prieš pat mirtinus šūvius, atvirai žvelgianti budeliams į akis, pasiunčia oro bučinį… Jos garbei gimtajame Leuvardene pastatyta skulptūra.
2017 metais suomių rašytojas Martti Backmanas paskelbė dokumentinį romaną „Šnipai“ („Vakoojat“) ir skaitytojams atvertė skandalingiausią Suomijos bylą – 1933 metais atskleistą užsienio agentų sambūrį. Ši knyga iškart tapo pretendente būti geriausia Suomijos metų knyga. Latvijos laikraštis „Latvijas Avīze“ paskelbė J. Rislaki publikaciją „Latvių „Mata Hari“ sovietų tarnyboje. Marijos Emmos Šūlės aristokratiškas gyvenimas ir tragiška pabaiga“. Štai apie ką pasakoja J. Rislaki ir M. Backmanas.
M. E. Šūlė (1896-1943) – Duobelės vežiko dukra. Vaikystėje ganė kiaules. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo padavėja ir „baro gražuole“ Kijeve bei Rygoje. Tuomet ją užverbavo tarptautinė komunistų organizacija Kominternas. Būdama profesionali šnipė, ištekėjo už Janio Tiltinio ir abu drauge dirbo Paryžiuje, Niujorke. Į Suomiją atvyko kartu su sūnumi Georgu ir prisistatė turtingo Kanados verslininko žmona Marija Luiza Martina. Šnipų grupės draugai ją pažinojo tik kaip „Ireną“. Šūlė nedelsdama pasikvietė iš JAV matematikos studentą Arvydą Jakobsoną, kurį užverbavo Raudonosios armijos žvalgybos vado Janio Bėrzinio agentė Aino Kuusinen, garsaus suomių komunisto O.V. Kuusineno žmona.
M. E. Šūlė apsigyveno Helsinkio turtingųjų rajone, buvusio amerikiečių diplomato bute, šalia Carlo Gustafo Mannerheimo vilos. Jos bute nuolat vykdavo pobūviai, laisvai liejosi šampanas.
Atvykusi į Helsinkį, Šūlė iškart ėmė vadovauti GRU agentų ratui. Jai ypač padėdavo Toivo Vehe, tikriau – rusų pasienietis Ivanas Petrovas.
Reikšmingiausias Šūlės agentas buvo Suomijos armijos leitenantas Vilho Pentikeinenas. Šis naktimis iš Gynybos ministerijos generalinio štabo seifo imdavo dokumentus su slapta valstybės karine informacija ir perduodavo gatvėje laukiančiam SSRS karo atašė. Sovietų Sąjungos ambasadoje dokumentus tuojau perfotografuodavo ir tą pačią naktį juos gražindavo į seifą.
Rašytojo Martti Backmano dokumentinis romanas „Šnipai“ („Vakoojat“)
Po ilgų šnipinėjimo metų neatlaikė leitenanto Pentikeineno nervai, ir jis 1933 metų spalį automobiliu pabėga į Sovietų Sąjungą, sukeldamas Suomijoje didžiulį skandalą. Sovietų Sąjungoje bėglį sutiko šaltai. Teko GRU vadui J. Bėrziniui patvirtinti, kad Pentikeinenas buvo jo agentas. Pabėgėliui buvo suteikta galimybė dirbti „organuose“ iki 1941 metų, kuomet jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Suomijai. Po metų Pentikeinenas mirė įkalinimo įstaigoje.
Šūlės suomių agentų neprofesionalumas buvo lemtingas. Beje, ir pati Šūlė suklydo. Ji su Jakobsonu autobusu vyko aplankyti Vehės šeimos, gyvenusios netoli Helsinkio. Vairuotojas atkreipė dėmesį į prašmatniai apsirengusią moterį, kuri už kelionę atsiskaitė didelės vertės kupiūra, ir apie tai pranešė Suomijos slaptajai policijai. Ši pradėjo slaptą telefono pokalbių pasiklausymą. Areštas ir krata įvyko per patį pokylio įkarštį. Šilko suknele vilkinti Šūlė laikėsi ramiai ir šypsojosi, o jos aukšti suomių svečiai protestavo: ponia Martina yra garbinga ledi, pasaulio moteris iš Kanados!
Kai moterį areštavo, jos septynerių metukų sūnus Georgas liko vienas nemokėdamas suomių kalbos. Pažįstami padėjo berniukui išvykti į Norvegiją, o po to, manoma, jis pateko į Sovietų Sąjungą.
Susipažinęs su šia byla, vienas Suomijos slaptosios policijos vadų sušuko: „Tai tikra Mata Hari!“
Per tardymą Šūlė nieko nepasakojo ir neprisipažino. Ji kartojo nesuprantanti rusiškai. Niekas nežinojo tikrosios „Irenos“ pavardės, net Jakobsonas. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra latvė. Tada buvo gauta papildomos informacijos iš Latvijos.
Šūlę įkalino aštuoneriems metams. Kalėjime ji išmoko suomių ir švedų kalbas, siuvo apatines Suomijos armijos kareiviams. Jai simpatizavo Suomijos slaptosios policijos vadas Esko Riekis. Jis šnekučiuodavosi su ja, veždavo papietauti į ištaigų Helsinkio restoraną. Tačiau Šūlė nepasidavė vilionėms, net siūlymui išvykti į Vakarus. Būdama kalėjime, ji sužinojo, kad jai paskirtas aukštas SSRS apdovanojimas. 1939 m. Suomijos prezidentas atmetė Šūlės malonės prašymą. 1940-1941 vyko Suomijos ir SSRS derybos dėl apsikeitimo belaisviais. Buvo minima ir Šūlė, bet suomiai už ją norėjo vienintelio Pentikeineno. SSRS nesutiko.
1942 metais pasibaigė Šūlės įkalinimo bausmės laikas, bet moters nepaleido, ją laikė slaptosios policijos kameroje. Tuomet suomiai svarstė: gal „vokiečiai galėtų ja kažkaip pasinaudoti“. Pati Šūlė norėjo vykti tik į Švediją. Riekis, jau buvęs Suomijos slaptosios policijos viršininkas, padarė išvadą, kad Šūlė nepakeitė savo nuostatų, „kalėjime nemaž nepaseno“, priedo „geležinių nervų“.
Veltui jis prašė neatiduoti Šūlės į gestapo rankas. 1942 metais moteris kartu su aštuoniais Austrijos žydais buvo išduota Vokietijai: juos laivu nuplukdė iki Talino, o iš tenai traukiniu nuvežė į Berlyną.
Po M. Backmano knygos išėjimo paaiškėjo, kas vėliau nutiko Šūlei. Jos pavardė yra Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, skirtos moterims ir komunistams, sąrašuose. Iš pradžių ją tardė gestapas Berlyno policijos kalėjime. Areštantai ją laikė suome, ji tai nepaneigė. Berlyne Šūlė neišdavė nei savo darbdavio, nei organizacijos narių.
1943 metų pabaigoje Mariją Emmą Šūlę perkėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur 1943 metų gruodžio 15 dieną nužudė.
Suomija laikosi pozicijos, kad sankcijos, įvestos Rusijai dėl padėties Rytų Ukrainoje, turi būti taikomos tol, kol bus įgyvendinti Minsko susitarimai. Tai antradienį paskelbtame interviu Lenkijos laikraščiui „Rzeczpospolita“ pareiškė Suomijos prezidentas Saulis Nynistė (Sauli Niinisto).
„Suomija buvo viena iš ryžtingiausių šalių, jei kalbėsime apie ES politiką ir sankcijas. Mūsų valstybė labiau už kitus nukentėjo nuo sankcijų, bet mes nekeičiame savo pozicijos“, – pažymėjo jis.
„Jeigu Minske numatyti kriterijai bus įvykdyti, tada tos sankcijos, kurios buvo įvestos dėl situacijos Rytų Ukrainoje, gali būti panaikintos. Bet mes prie šito net nepriartėjome, esame aklavietėje“, – sakė Suomijos prezidentas. Jis pabrėžė, kad kol kas negirdėjo oficialių kitų ES šalių pasiūlymų panaikinti sankcijas Rusijai.
Paklaustas, ar Suomija bijo Rusijos agresijos Europoje, S. Nynistė pareiškė: „Dabar tik nedaugelis suomių bijo, kad čia ateis rusai. Aš pats tuo netikiu. Taip pat netikiu, kad jie užpuls Lenkiją ar Baltijos šalis“.
Penktadienį Suomijos pietinėje dalyje esančiame Turku mieste peiliu ginkluotam vyrui užpuolus praeivius, du žmonės žuvo, dar septyni buvo sužeisti. Tai per spaudos konferenciją pranešė Suomijos policijos atstovai.
Pasak pareigūnų, tiriant incidentą yra vienas įtariamasis. Šiuo metu jis yra ligoninėje. Preliminariais šalies Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, jis nėra Suomijos pilietis.
Anksčiau policija pranešė, kad nežinomas vyras Turku centre peiliu sužeidė kelis žmones. Pareigūnai paleido ugnį į užpuoliką ir sužeidė jį į koją, po to jis buvo sulaikytas.
Policija taip pat paragino Turku gyventojus nesiartinti prie miesto centro. Dėl incidento sugriežtintos saugumo priemonės Helsinkio oro uoste ir stotyse.
Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.
Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.
Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.
Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.
Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.
Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.
Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.
O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).
Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.
Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).
Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.
Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.
NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.
Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.
Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.
Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.
Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.
Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).
Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.
Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.
Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.
Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.
Malik ir Chadžimat Gatajevai gyveno Čečėnijoje Grozno mieste per abu Čečėnijos karus. Jų pagrindinė ir svarbiausia misija buvo – gelbėti vaikus. Šią misiją jie ištikimai atlieka iki šiol savo iniciatyva, ir karui pasibaigus, ir emigravę iš Čečėnijos. Deja, jiems visokeriopai bando trukdyti – tik šį kartą ne karas, ne spec.tarnybos, o negailestinga postsovietinė biurokratija.
Chadižat ir Malikas Gatajevai. Slaptai.lt nuotr.
Pirmojo karo metu
Gatajevams gresia išsiskyrimas su savo augintine, o jai – įkalinimas. Per pirmąjį Čečėnijos karą žuvo daug žmonių, dėlto Grozno, kuris JTO pripažintas labiausiai sugriautu miestu, gatvėse liko labai daug našlaičių. Gatajevai sukūrė šeimyninius vaikų namus ir pradėjo rūpintis vaikais, kurie liko be tėvų. Jie juos surasdavo, nuprausdavo, sušildydavo, maitino, gydė ir ramino – dešimtis vaikų. 1999 metais, kai jau vyko antrasis Čečėnijos karas, Lietuva pakvietė Gatajevus kartu su vaikais reabilitacijai ir gydymui. Lietuvoje jie ir liko gyventi.
Bet 2008 metais Gatajevus areštavo Lietuvos saugumo departamento prašymu. Sutuoktiniai praleido metus kalėjime pagal suklastotus kaltinimus. O 2015 metais visi kaltinimai buvo panaikinti, bet vaikų, kurie buvo atimti 2008 metais po arešto ir apgyvendinti SOS – kaime prie Vilniaus, Gatajevams taip ir negrąžino.
Vienai iš jų mergaitei – Chedai Činchojevai – neseniai suėjo 18 metų. Beveik 10 metų ji gyveno svajonėmis – pagaliau sugrįžti pas Malik ir Chadžimat Gatajevus, kuriuos laikė savo tėvais. Deja, Lietuvos globos tarnybos nesuteikė jai tokios galimybės. Lietuvoje Chedą, sulaukus 18 metų, faktiškai išmetė į gatvę: be pinigų ir be jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių.
Mergina sugebėjo nuvykti pas Gatajevus į Suomiją ir pagaliau susijungti su savo šeima. Tuo metu Lietuvoje paskelbė tarptautinę Chedos paiešką. Pasirodo, kad jai buvo negalima išvykti iš Lietuvos dar 3 mėnesius, nežiūrint į tai, kad mergina neturėjo pinigų ir gyvenamosios vietos.
NAUJA KARTA
Su Gatajevais aš susipažinau Suomijoje prieš 8 metus. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tokio skausmo, tokio siaubo, užgriuvusio per vieną minutę ant žmonių, kurie pašventė savo gyvenimą karo vaikams, aš nemačiau niekur – netgi pačiame kare.
Visus tuos metus aš bandau skelbti žmonėmis tiesą apie Gatajevų šeimos tragediją: Lietuvoje suklastojo bylą, norėdami juos parodyti kaip teroristus. Visi absurdiški kaltinimai vėliau buvo paneigti aukščiausios instancijos. Tie, kas bylą suklastojo, buvo atleisti, pareikšti papeikimai ir pradetas ikiteisminis tyrimas…
Gatajevai toliau kovojo norėdami susijungti su savo auklėtiniais. Kai kurie iš jų augintų vaikų, prieštaraujant tarptautinėms normoms ir nepaisant vaikų valios ir sveiko proto, buvo prievarta laikomi lietuviškame SOS – vaikų kaime.
Nauja patyčių banga prieš čečėnų šeimą, daugelyje šalių žinomą kaip „Grozno angelai” (dėl tokio paties pavadinimo vokiečių dokumentalisto Ditmaro Šummano filmo, kuris buvo nufilmuotas 95 metais), prasidėjo, kai jų globotinei Chedai Činchojevai sukako 18 metų ir ją išvarė iš prieglaudos Lietuvoje, tuo pačiu faktiškai nesudarydami galimybės susijungti su šeima. Kaip tai įmanoma?
VAIKAI: EKSPLOATACIJOS INSTRUKCIJA
Chedą Činchojevą pirmą kartą pamačiau 2010 metais tame pačiame SOS – kaime prie Vilniaus. Aš buvau tarptautinės žurnalistų, besidominančių žmogaus teisių apsauga, grupėje. Mes atvykome turėdami vienintelį tikslą – pabandyt pakalbėti su vaikais ir sužinoti, kas su jais vyksta iš jų pačių lūpų.
Žiniasklaidos sukeltas triukšmas, lydėjęs mus Lietuvoje, mums labai padėjo. SOS kaimo vadovybė sutiko su mumis susitikti. Valandos susitikimas prie apvalaus stalo buvo panašus į pasiektą laikiną susitarimą tarp kariaujančių šalių.
SOS-kaimo darbuotojai ir prisišlieję prie jų „geranoriai” ilgai aiškinosi, kas mes tokie. Po to pradėjo instrukciją – ultimatumą: žaisti su vaikais galima, kalbėti tik ribotomis temomis. Negalima kalbėti apie Čečėniją, apie tėvus. Bendrauti tik lietuvių ir rusų kalbomis, (draudžiama kalbėti čečėniškai). Draudžiama kalbėti apie tai, kad jie turi vilties sugrįžti pas Gatajevus.
Vaikų labui mes sutikome su jų sąlygomis. Pamatėme liūdną vaizdą: vaikai laikomi lux klasės kalėjimo sąlygomis.
Buvo 2010 metai. Tuomet mes tikėjomės, kad pergalė arti (Gatajevams panaikino visus kaltinimus, kuriuos buvo iškėlęs saugumas). Mes galvojome, kad štai dabar tai liko palaukti keletą dienų arba mėnesį, ir šeima susijungs. Kaltieji bus nubausti. Daugiau nemalonių Gatajevai neturės. Klydome.
PRIEVARTA „GINAMI”
Lietuvos valdžia, nežiūrint to, kad Gatajevai buvo visiškai išteisinti, o iš nusikaltimų registro direktyva apie juos buvo išimta, buvo delsiama priimti sprendimą apie vaikų grąžinimą į šeimą. Po to prasidėjo naujos patyčios. Buvo sumanyta suteikti prieglobstį čečėnų vaikams Lietuvoje, nors jo niekas neprašė. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise remiantis?
Gatajevų vaikai Lietuvoje – Rusijos piliečiai. Jų tėvai gavo prieglobstį bėgdami iš Lietuvos, o ne iš Rusijos. Kažkokiu būdu Lietuvos valdžia įsigudrino suteikti prieglobstį vaikams, sukurdami sistemą, kad jie negalėtų išvykti iš Lietuvos. Lietuva pažeidžia teises vaikų, kurie yra Rusijos piliečiai. Spjauna į Suomijos užklausimą. Gatajevai tęsė kovą už vaikus. Įvairiose pasaulio šalyse buvo piketuojama palaikant Gatajevų šeimą ir reikalaujant grąžinti vaikus, laikomus prievarta Lietuvoje. Skirtingu metu į kovą dėl Gatajevų vaikų prisijungdavo ir įvairios Suomijos organizacijos, čečėnų valdžia ir Rusijos URM.
Laiškas su prašymu grąžint vaikus Gatajevams, laikytis žmogaus teisių ir įstatymų, buvo perduotas asmeniškai Lietuvos prezidentui.
Patys Gatajevai, pradedant 2015 metais, kai jiems buvo panaikinti kaltinimai, pradėjo pastoviai važinėti ir lankyti vaikus į SOS kaimą. Vaikų čečėnams taip ir negrąžino, bet suteikė galimybę pasimatyti ir pabendrauti nors trumpam, nors keletą valandų. Taip Gatajevai neoficialiai atliko globėjų funkciją, nepaisant išlaidų kelionėms ir kiekvieną mėnesį vežė maisto, drabužių, žaislų ir visus vaikams būtinus daiktus.
Malik ir Chadžimat kiekvieną kartą su ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais.
Kodėl šią šeimą šitiek metų darė nelaiminga? Kodėl tiek metų tyčiojosi ir tyčiojasi iki šiol iš vaikų, kurie ir taip jau išgyveno Čečėnijos karo siaubą ir tragediją? Šio sielvarto užtektų ne vienam suaugusiam žmogui. Vaikai ir tėvai nori būti kartu. Bet būti kartu jiems neleidžia Lietuvos valdžia. Apie tai, kad Gatajevų vaikus laiko prievarta Lietuvos globos namuose, rašė daugelio šalių žiniasklaida.
Ir už tai Gatajevų priešai nekentė jų dar labiau. Ir keršija. Paskutinė jų auka – Cheda Činchojeva.
CHEDA
2010 metų video įrašuose Cheda maža mergaitė iš susijaudinimo trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Dabar tai jau beveik suaugusi mergina. Dabar su ja kartais labai sunku kalbėtis. Ji prastai kalba rusiškai ir nelabai gerai kalba lietuviškai, ji nemoka kitų kalbų, ir baisiausia, kad ji visiškai pamiršo savo protėvių kalbą, savo šeimos kalbą, ji jau nesupranta čečėniškai.
Nors tada, prieš 9-erius metus, kai vaikai buvo paimti, jie kalbėjo čečėniškai. SOS – kaime jiems buvo draudžiama kalbėti čečėniškai, už tai buvo vaikai baudžiami. Jie negalėjo laikytis savo tradicijų, jie nežino Čečėnijos istorijos ir papročių, kalbos ir kultūros. Tai Lietuvos globos namų „dėka” buvo išvalyta visa, kas čečėniška.
TU LIETUVOJE NIEKAM NEREIKALINGA
Malik Gatajev buvo sutaręs su Lietuvos valdžia, kad kai Chedai sueis 18 metų, kad ji dar galėtų pabūti SOS kaime, kol bus sutvarkyti jos dokumentai išvykimui į Suomiją pas tėvus.
Beveik prieš mėnesį Cheda tapo pilnamete. Ji buvo išvaryta į gatvę.
„Man pasakė, kad tu dabar pilnametė, gali daryti ką nori, tu čia dabar niekam nereikalinga „, – pasakoja Cheda Činchojeva.
Tada mergina kreipėsi į krizių centrą Vilniuje. Ji turėjo tik lagaminą su savo daiktais. Be pinigų, be darbo, be draugų, be kokių nors pažinčių ar ryšių ir be supratimo apie realų gyvenimą.
Mergina susirgo. Jai teko gyventi kartu su benamiais. Kitos išeities nebuvo, bet tuo pačiu Lietuvos valdžios sprendimu ji neturėjo teisės 3 mėnesius išvykti iš šalies.
Cheda apėjo visą Vilnių ieškodama darbo. Be patirties ir specialybės, be kokių nors žinių rasti darbo buvo nerealu. Beieškodama darbo Cheda pavėlavo į krizių centrą iki uždarymo. Dėl to ją išvarė į gatvę. Tokiu atveju Chedai liko arba eiti vogti, kad išgyventų, arba mirti. Mergina, vaikystėje išgyvenusi karo siaubą, daug metų laukusi dienos, kada galės susijungti su savo šeima, pasirinko gyvenimą.
Su atsitiktinais pakeleiviais ji pasiekė Suomiją, pranešė apie save Gatajevams. Pagaliau Cheda peršalusi ir sunkios psichologinės būklės, bebeik ant nervinio išsekimo ribos, stebuklingai sugebėjo grįžti į šeimą pas Gatajevus. Ji apie tai svajojo ilgus išsiskyrimo metus. Atrodė, kad Chedos kankynė pasibaigė. Ji grįžo pas mamą ir tėtį, kurie gyvena su kitais vaikais Chelsinkyje.
Malik Gatajev paskambino Lietuvos tarnyboms ir pranešė, kad mergina atvyko pas jį į Suomiją. Cheda, norėdama išgyventi, buvo priversta išvykti į Suomiją – pas vienintelius jai artimus žmones.
Lietuvos „gelbėtojai” atsidūrė budelių – provokatorių vaidmenyje. Jų veiksmams galima pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį: asmens palikimas bejėgiskos būklės ir nesuteikiant pagalbos. Palikta likimo valiai mergina jau svarstė apie savižudybę. Ji buvo ant ribos.
Lietuvos tarnybos pranešė, kad paskelbs Chedos tarptautinę paiešką vien dėlto, kad ji paliko šalį, o už tai jai gresia įkalinimas (po primesto jai prieglobsčio Lietuvoje).
Išvakarėse Malik Gatajev nuvežė Chedą į policiją Helsinkyje. Yra gautas dokumentas apie kreipimąsi ir užfiksuotas pareiškimas. Dar Chedai ir jos tėvams teks atlikti keletą būtinų veiksmų pagal Suomijos įstatymus.
Gatajevai tiki Suomija, kuri išgelbėjo juos nuo Lietuvos 2009 metais, tiki Europos Sąjunga, kuri deklaruoja žmogaus teises aukščiau kitų įstatymų. Tiki civilizuotais viso pasaulio žmonėmis.
Atėjo laikas gelbėti naująją „Grozno angelų” kartą.
SOS – pagalbos šauksmas
INTERKAVKAZ seka Gatajevų šeimos situaciją. Šiuo metu ruošiami oficialūs užklausimai Lietuvos valstybės institucijoms prašant pakomentuoti situaciją. Gauti atsakymai (arba jų nebuvimas) po publikacijos leidinyje bus perduoti teisininkams, kurie šiuo metu yra pradėję duomenų surinkimo procesą dėl kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą.
Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose
„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.
Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).
Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?
Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.
Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.
Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.
Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?
Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.
Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.
Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.
Keli šimtai žmonių šeštadienį protestavo prieš Suomijos vyriausybės politiką. Protesto akcijos vyko sostinės centre.
Akcijos dalyviai išėjo į miesto gatves su plakatais, raginančiais vyriausybę atsistatydinti, ir skandavo „Mes surengsime naujus rinkimus!“. Prie akcijos prisijungė opozicinių partijų atstovai, taip pat visuomeninės organizacijos, ginančios moksleivių, švietimo sistemos darbuotojų, nepasiturinčių žmonių, pensininkų, judėjimų, ginančių prieglobsčio prašytojų teises, narių interesus.
„Mes pasisakome prieš „premjero“ Juha Sipilės (Juha Sipila), Peterio Orpo (Petteri Orpo, finansų ministras) ir Timo Sonio (Timo Soini, užsienio reikalų ministras) politiką, kuri negerbia žmogaus teisių. Reikalaujame, kad vyriausybė nedelsiant atsistatydintų ir kad būtų surengti nauji rinkimai“, – skelbė organizacinis komitetas.
Akcijos dalyviai protestuoja prieš išlaidų švietimui mažinimą, vargingą nepasiturinčiųjų padėtį, kurios ministrų kabinetas, jų nuomone, nesistengia pagerinti, taip pat prieš priverstinę pabėgėlių deportaciją iš Suomijos į gimtinę.
Akcija vyko be incidentų, tvarką palaikė policijos pareigūnai. Protestus paskatino šią savaitę vykusios permainos vyriausybėje. Anot protestuotojų, ir po šių permainų ministrų kabineto politika nepasikeitė.
Koalicijai, sudarytai iš Centro, Nacionalinės koalicijos ir „Finns“ partijų, vadovaujantis J. Sipilė pirmadienį iš koalicijos pašalino „Finns“ ir net planavo antradienį įteikti šalies prezidentui savo vyriausybės prašymą atsistatydinti, siekiant gauti mandatą ieškoti naujos koalicijos partnerės. Tačiau antradienį netikėtai 20 iš 37 partijos „Finns“ parlamento narių pranešė atsiskiriantys nuo partijos ir formuojantys modernesnę frakciją „Naujoji alternatyva“, norinčią valdyti J. Sipilės koalicijoje. Šalies premjeras J. Sipilė sutiko tęsti su jais darbą.
Suomijos premjeras jau pareiškė, kad naujos sudėties ministrų kabinetas toliau laikysis priimtos vyriausybės darbo programos, kurią dar prieš dvejus metus kritikavo ir opozicija, ir visuomeninės organizacijos, visų pirma, dėl karpymo politikos.
Suomija padidino teroro pavojaus laipsnį. Saugumo tarnybos tai motyvavo turima informacija apie konkrečius išpuolių planus, praneša agentūra „Reuters“.
Suomijos vėliava (Finland)
Didžiausią pavojų ir toliau kelia pavieniai asmenys ar mažos grupuotės, turinčios islamistinių motyvų ar kurstomos teroristinių organizacijų, trečiadienį pareiškė suomių žvalgyba (SUPO). Ypač pavojingi esą islamistai, kovoję „Islamo valstybės“ (IS) gretose ir šioje grupuotėje užėmę reikšmingas pozicijas.
„Ryšiai su šia teroristine organizacija yra labiau tiesioginiai ir rimtesni nei anksčiau, – sakė SUPO vadas Antis Peltaris (Antti Pelttari). – Tačiau kol kas mums nereikėjo užkardyti konkretaus išpuolio“.
Suomijos sostinėje Helsinkyje balandžio 11 dieną buvo pasirašytas Susitarimo memorandumas dėl Europos kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro įsteigimo. Jį pasirašė Lietuvos, Suomijos, Latvijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos atstovai.
Lietuvai renginyje atstovavo ir susitarimo memorandumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašė Užsienio reikalų ministerijos Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams Eitvydas Bajarūnas.
Lietuva skiria ypatingą dėmesį naujoms grėsmėms ir, specifiškai, kovai su mišriomis grėsmėmis. Tai įtvirtinta ir Vyriausybės programoje bei Vyriausybės programos įgyvendinimo plane. Prisijungdama prie kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro veiklos, Lietuva patvirtina pasiryžimą praktiškai prisidėti prie kovos su naujais iššūkiais.
Planuojama, kad Helsinkyje veiksiantis centras bus tarptautinis, tarpdisciplininis „bendruomenių tinklas“, kuriam vadovaus dalyvaujančios ES ir NATO valstybės narės. Centro tikslas – įgyti geresnį supratimą apie mišrias grėsmes ir visuomenių pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudojama mišrių (hibridinių) operacijų metu. Centras turėtų padėti atrasti naujų būdų bendradarbiauti, dalytis informacija ir įžvalgomis, aptarti perspektyvas.
Pasitelkus dalyvaujančių šalių žmogiškuosius ir kitus resursus, centras veiks kaip kompetencijos centras, palaikantis dalyvių individualias ir kolektyvines pastangas sustiprinti pasirengimą, civilinius-karinius pajėgumus ir atsparumą kovoti su mišriomis grėsmėmis, ypatingą dėmesį skiriant Europos saugumui. Numatoma, kad siekdamas savo tikslų, centras skatins dalyvių, ES ir NATO strateginio lygmens dialogą ir konsultacijas, tirs ir analizuos mišrias grėsmes ir kovos su tokiomis grėsmėmis metodus, vystys doktriną, vykdys mokymus ir rengs pratybas, skirtas stiprinti dalyvių individualius pajėgumus bei dalyvių, ES ir NATO tarpusavio sąveiką kovojant su mišriomis grėsmėmis.
Savo veikloje centras skatins dialogą su plataus spektro profesinių ir mokslo sektorių vyriausybiniais ir nevyriausybiniais ekspertais ir bendradarbiaus su suinteresuotomis bendruomenėmis, ypatingą dėmesį skiriant problemoms, iš kurių kyla hibridinės grėsmės, jų atpažinimo metodologijai bei gerinti organizacijų gebėjimų kovoti su hibridinėmis grėsmėmis gerinimui.
Prisijungti prie Europos kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro veiklos taip pat planuoja ES ir NATO. ES ir NATO skiria ypatingą dėmesį kovai su mišriomis (hibridinėmis) grėsmėmis. 2016 metais buvo patvirtintas bendrasis Europos Komisijos ir ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai komunikatas „Bendra kovos su mišriomis grėsmėmis sistema. Europos Sąjungos atsakas“, kuriame ES valstybės narės buvo raginamos apsvarstyti kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro įsteigimą.
2016 metų rudenį buvo priimtas Suomijos Vyriausybės sprendimas dėl centro įkūrimo Helsinkyje ir su centro veikloje dalyvauti pasiryžimą išreiškusiomis ES ir NATO šalims buvo parengtas daugiašalio susitarimo memorandumo dėl centro steigimo, statuso ir veiklos projektas.
Pažymėtina, kad centras, įkurtas mūsų regione, sudarys galimybę Šiaurės ir Baltijos šalims, Lenkijai aktualizuoti kovos su mišriomis grėsmėmis tematiką platesniame kontekste bei atkreipti dėmesį į Baltijos jūros regiono saugumo iššūkius, tarp kurių – Rusijos informacinis karas, kibernetinis saugumas, kritinės infrastruktūros apsauga, energetinis saugumas ir kiti. Centras taps galimybe Lietuvos ekspertams įsitraukti į kovos su hibridinėmis grėsmėmis veiklą, perteikti Lietuvos patyrimą ir praktiką.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Trečiadienis, spalio 19 d. (Helsinkis). Su oficialiu vizitu Suomijoje viešinti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Alto universitete, kur susitiko su rektore Tuula Terri, čia studijuojančiais lietuviais, apžiūrėjo dizaino ir startuolių laboratorijas.
Alto universitetas buvo įsteigtas 2010 metais sujungus tris aukštąsias mokyklas į vieną – iš anksčiau nekonkurencingų mokslo įstaigų universitetas tapo vienu patraukliausių ir moderniausių pasaulyje.
Šiuo metu Alto universitetas yra 115 vietoje tarp geriausių pasaulio universitetų, kai aukščiausia Lietuvos universiteto pozicija – 500 vieta. Po sujungimo žymiai sustiprėjo mokslo kokybė: mokslo finansavimas išaugo beveik dvigubai, doktorantų skaičius – 39 proc., universitetas užima 14 vietą pasaulyje architektūros ir dizaino srityje. Alto universitetas svarsto galimybę jungtis su Helsinkio universitetu.
Suomija nuo 2009 metų vykdo aukštojo mokslo reformą, kuri apima universitetų finansavimą, tinklo sujungimą, verslo įtraukimą, investicijų pritraukimą į mokslą. Suomijoje universitetai yra finansuojami pagal sutartis su valstybe, iš viso aukštajam mokslui valstybės skiria 2,2 proc. BVP, Lietuva – 1,3 proc. BVP. Taip pat 5,5 milijonų gyventojų turinčioje Suomijoje iš 21 universiteto po sujungimo liko 15, kai Lietuvoje yra net 45 aukštosios mokyklos.
Į aukštųjų mokyklų valdymą Suomijoje buvo aktyviai įtrauktas ir verslas – ne mažiau 40 proc. universitetų tarybų sudaro išorės atstovai. Suomijoje į mokslą ir inovacijas pritraukiama daug investicijų – valstybė skiria 1,1 proc. BVP, o verslas – net 2,1 proc. BVP, kai Lietuvoje valstybė skiria 0,7 proc. BVP, verslas – vos 0,3 proc. BVP.
Prezidentės teigimu, Suomijos patirtis vykdant aukštojo mokslo sistemos reformą gali būti naudinga ir Lietuvai, besirengiančiai švietimo sistemos pertvarkai.
„Jeigu norime konkuruoti specialistų kvalifikacija, o ne diplomų skaičiumi – aukštojo mokslo reforma Lietuvoje yra būtina. Investuodami ne į mokslo kokybę, o į aukštųjų mokyklų pastatų skaičių ir kvadratūrą, devalvuojame išsilavinimą. Lietuvos sėkmės ir augimo rodiklis – mokslas ir inovacijos, todėl visos pastangos ir lėšos turi būti nukreiptos didinant aukštojo mokslo kokybę, o ne kiekybę“, – sako Prezidentė.
Prezidentė pabrėžia, kad aukštojo mokslo reforma bus vienas iš prioritetų naujajai Vyriausybei. Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta aukštųjų mokyklų jungimas, kai Lietuvoje apie tai dar tik diskutuojama. Lietuva turi 45 aukštąsias mokyklas ir net 1,8 tūkst. studijų programų, kai, pavyzdžiui, Suomijoje yra registruota tik 450 studijų programų. Smarkiai mažėjo ir Lietuvos aukštojo mokslo kokybė, kai į aukštąsias mokyklas įstoja labai silpnais pažymiais mokyklas baigę abiturientai. Tik šiemet įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms įstatymo pataisoms buvo įvesti minimalūs reikalavimai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas.
Artimiausiu metu Alto universitete bus suorganizuota Lietuvos ir Suomijos mokslininkų diskusija, siekiant perimti Suomijos patirtį reformuojant aukštąsias mokyklas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Pirmiausia pacituosiu Amerikos prezidentą. Labai jau pažymėtinas jo pasisakymas apie Rusiją!
„Daugiau nei prieš dvidešimt metų… aš ryžtingai simpatizavau rusų tautai… tikėjausi, kad Rusija išspręs savo pačios problemas ir kad jos vyriausybė galų gale taps taikinga vyriausybe, išrinkta laisvu balsavimu, kuri nesikėsins į savo kaimynų vientisumą. O šiandien viltis arba dingo, arba atidėta iki geresnių dienų. Toji šalis, kaip supranta kiekvienas, kam užtenka drąsos pažvelgti faktams į akis, valdoma tokios absoliučios diktatūros, kokią sunku surasti pasaulyje. Ji… įsibrovė į kaimynės, kuri troško tik vieno – gyventi taikiai kaip demokratinė šalis, laisva ir žvelgianti pirmyn šalis, teritoriją“.
Šiuo metu beveik trečdalis viso nekilnojamojo turto pietvakarių Suomijoje priklauso Rusijos piliečiams. Stulbinanti tos šiaurinės šalies gamta ir nekilnojamasis turtas užmiestyje jau seniai mėgstami turtingų Rusijos piliečių.
Tačiau Suomijos valdžia, kaip praneša Austrijos laikraštis Der Standard, planuoja apriboti pirkėjų antplūdį iš Rusijos ir uždrausti jiems pirkti nekilnojamąjį turtą. Antai Suomijos leidinio Helsingin Sanomat turimomis žiniomis, dauguma Suomijos parlamento deputatų pritaria įstatymo projektui, ribojančiam nekilnojamojo turto pirkimą šalyje užsienio valstybių, nepriklausančių Europos ekonominei bendrijai, piliečiams.
Vakarų spauda komentuoja Suomijos sudarytą numanomų nusikaltėlių sąrašą, kuriame neva tai atsidūręs Vladimiras Putinas. „Jeigu jis save laiko kontrkultūros atstovu, tegul pasiskaito straipsnį apie save Vikipedijoje“, – ironizuoja žiniasklaida.
V.Putino atsiradimas Suomijos sudarytame slaptame „juodajame nusikaltėlių sąraše“ tinklaraštyje "Foreign Policy" pavadintas „labiau nei keistu“. Matyt, V.Putinas atsirado sąraše dėl ryšių su baikerių klubu "Nakties vilkai" – „Nočnyje volki“, rašo žurnalistė Elizabet Ralf.
Autorė įžiūri šiuose ryšiuose likimo ironiją: „Klubas buvo įsteigtas devintajame dešimtmetyje, kad gintų roko muzikantų teisę į necenzūruojamus „antitarybinius“ koncertus. "Nakties vilkai" tvirtina, kad kovoja už laisvę ir atmeta įstatymą.
Suomiškų Pietų ir Šiaurės Karelijos provincijų aštuonių municipalinių darinių iniciatyva, siūlanti leisti moksleiviams vietoj privalomos švedų kalbos mokytis rusų kalbos, nesulaukė Helsinkio pritarimo.
Švietimo ministerija atmetė atitinkamą užklausimą dėl galimo nesuderinamumo su konstitucija“, – praneša „Neue Zürcher Zeitung”. Leidinio duomenimis, galima buvo laukti neigiamo atsakymo į užklausimą, nes anksčiau buvo atmestas panašus to paties regiono bendrijų prašymas. Be to, tęsia leidinys, rusų turistų srautas metai iš metų gausėja: 2011 metais Suomiją aplankė 3 mln. Rusijos piliečių, kas antras turistas – iš Rusijos.
Lietuva ir Suomija yra visiškai priklausomos nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos, todėl abiejų šalių sprendimai statyti suskystintųjų dujų terminalus yra aiškiai motyvuoti ir sveikintini.
Tai – viena pagrindinių temų, aptartų energetikos ministro Arvydo Sekmoko ir Suomijos ekonomikos ministro Jyri Hakamies susitikime Helsinkyje.
Suomijos tikslas – diversifikuoti dujų tiekimą, todėl šiuo metu renkama tinkamiausia vieta suskystintųjų dujų terminalo statybai. Suomijos suskystintų dujų terminalas galėtų būti panašaus dydžio koks statomas Klaipėdoje.
Suomijos vyriausybė neturi slaptųjų stojimo į NATO planų, juolab – karinės priešpriešos Rusijai programų. Tai – oficialus šios šalies Europos reikalų ir užsienio prekybos ministro Alexander’o Stubbo pareiškimas.
Suomijos ministras šiuos žodžius ištarė komentuodamas tendencingą Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko Nikolajaus Makarovo pareiškimą. Rusijos kariuomenės atstovas neseniai išreiškė didelį susirūpinimą dėl Aljanso pratybų Suomijoje pobūdžio ir kai kurių bendradarbiavimo su Gruzija aspektų.
“Suomija neketina tapti NATO nare ir dėl karinių pratybų suomiai priima sprendimus patys, savarankiškai, be Briuselio nurodymų, be to, Suomija neatlieka jokio karinio bendradarbiavimo su Gruzija“, – taip komentavo Suomijos ministras straipsnyje, kuris paskelbtas praėjusią savaitę Estijos laikraštyje „Postimees“.
Lietuvos spaudoje kaip niekad daug buvo rašoma apie neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Šio referendumo priežastys, rezultatai bei pasekmės buvo analizuojamos itin įvairiai.
Mūsų politikus, politologus, žurnalistus galima sąlyginai suskirstyti į keletą grupių. Vieni tvirtino, jog latviai pasiekė įtikinamą pergalę, kiti gi perspėdavo, esą karas dėl latvių kalbos statuso išsaugojimo dar tik prasideda. Tiesa, būta ir tokių lietuvių komentatorių, kurie šaukte šaukė, esą Latvijos rusakalbiai savo interesus gina išskirtinai civilizuotomis, teisinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos čia nieko dėtos.
