Niekados nepuoselėjau iliuzijos, kad tauta gali tapti totaliai vieningu dariniu su vieno vado institucija priešakyje. Žinia, buvo tokių laimingų akimirkų, kai, pakilusi į kovą už laisvę, tauta susitelkdavo aplink savo šviesuomenę, o žmonės, išėję į laisvės kelią, demonstruodavo pasiaukojimo vienas už kitą stebuklus, taip išaukštindami ir Tėvynės idėją. Tačiau šiandien ta pati, dabar jau tarsi laisva bei nepriklausoma tauta, yra susipriešinusi iki tokio laipsnio, kad kartais tautiečiai tampa didesni neprieteliai vienas kitam nei tykantys savo naudos galimi užsienio agresoriai. O gal didelis pavojus mus savaime vėl suvienytų, kaip anais herojiškais laikais? Kažin kažin…
Todėl nelaukdami, kol susipriešinimo negandos išsispręs savaime taip ar kitaip, jau šiandien turėtume pabandyti apžvelgti visus veiksnius, kurie gali mus vienyti ir atskirti, dėmesį fokusuojant į tas problemine sritis, kur mes patys privalome rasti sprendimus, nelaukdami to, kad mumis pasirūpintų kiti. Jau dabar būtų laikas pabandyti prisimatuoti – kaip per išaugusią prarają būtų galima (ar negalima) permesti tiltus, leidžiančius pabandyti kiekvienai iš pusių nueiti savojo kelio dalį.
Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, mus, dėl daugelio klausimų susipriešinusią publiką, turėtų vienyti bent požiūris į širdžiai mielus (?) mūsų išsilaisvinimo kelio ir tautos orumo simbolius. Tačiau, kaip išaiškėja, požiūris į simbolius mus labiausiai ir atitolina vienas nuo kito, atskiria per šviesmečius.
Taupydami laiką, imkime už pagrindą tik vieną atskirą, bet labai iškalbingą pavyzdį. Štai Šeimų maršo dalyviai iš užmaršties prikėlė užsisenėjusią Trispalvės išniekinimo istoriją, kai dar 2000 metais toks Dainius Liškevičius pateikė į viešąją erdvę videoperformansą, kuriame autorius pozicionuoja save kaip titaną herojų, su trispalve nelyg kokiu skuduru nusivalantį šokoladu išteptą veidą. Ar reikėjo to maršo dalyviams dar kartą atkreipti dėmesį į sunykusios vaizduotės žmogaus norą trūks plyš susireikšminti ir, kaip matome, neradusį geresnės priemonės tokio užmanymo įgyvendinimui nei chuliganiškas išpuolis prieš vėliavą, drauge įsivaizduojantį bent tai, kad pati vėliava negali atsakyti antausiu į užpuolimą. Žinoma, jokio meno užuominų čia nerasi nė su žiburiu, dėl to nėra jokio reikalo ginčytis. Tačiau mūsų autorius užsispyręs tvirtina, kad šis performansas yra meno kūrinys, kuriame buvo įžvalgiai numatytos karštosios šiandienos aktualijos, taigi neva yra toks meniškai įprasmintas imperatyvas, kuris, kaip tvirtina autorius, mūsų dienomis skatina pasirinkti tarp LGBT bendruomenės ir tradicinės šeimos.
Trispalvė. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Menas pagal lietuvišką to žodžio etimologiją veda atminties aktualizacijos linkme, įpareigoją prisiminti ištakas, esmę, kaip žinome, menas nėra tik fotografinis tikrovės atvaizdavimas. Tikras menas yra menantis menas. Taigi ieškant ištakų pagal minėto performanso sumanytojo nubrėžtas gaires, būtų galima daryti prielaidą, kad autorius čia žaidžia giliais simboliniais užšifravimais, ekskrementų krūvelės duotybę pridengdamas šokolado įvaizdžiu, veidą suprasdamas kaip užpakalio užuominą, vėliavos simboliką susiedamas su giluminiu užpakalio viešo nusivalymo demonstracinio akto užšifravimu. Taigi, jeigu ir galėčiau vardan kompromiso, nueidamas savąją kelio dalį sutikti, kad šūdas yra šokoladas, o šokoladas yra šūdas, vis tik niekados negalėsiu pripažinti, kad aptartas vėliavos išniekinimo aktas yra meno kūrinys.
Daug netuščiažodžiaudamas paskysiu tik tai, kad pažinojau bent du žmones, kurie buvo nuteisti kalėti už trispalvės vėliavos iškėlimą pokario metais, todėl ir simbolį suprantu truputėlį kitaip.
Netrukus prasidės didžioji Olimpinių žaidinių fiesta, lauksime Lietuvai atstovaujančių krepšininkų ir kitų sportininkų pergalių. Ką turėsime progos pamatyti, stebėdami prazimbiančias mašinas Lietuvoje, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau po Joninių pradedančiais temti vasaros vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokiais atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Vinco Kudirkos paminklo papėdėje. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą. Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija.
Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Robertas Grigas
Garbė Dievo meilei, garbė Kristui!
Mieli lietuviai, Lietuvą mylintys piliečiai!
Prieš 30 metų, 1989-aisiais, vykstant šimtatūkstantiniams Sąjūdžio mitingams, buvau čia, kai mes, susitelkusi tauta, siekėme Nepriklausomybės, savo priklausomos valstybės tautos valios vykdymo, ir pasiekėme. Ratas apsisuko ir, deja, po tų dešimtmečių tenka stovėti čia ir ginti jau ne teisę į savo valstybę, į tautos laisvę, bet į viso to svarbiausią pagrindą – prigimtinę šeimą, vyro ir moters tapatybę, į mūsų teisę pratęsti tautos ir valstybės gyvenimą. Tada gynėme nuo svetimų okupantų, dabar, deja, tenka ginti nuo formaliai savos, formaliai demokratiškai rinktos valdžios neleistinų eksperimentų. Ar gali taip būti, kad sava valdžia veiktų prieš gyvybinius tautos interesus? Mums sakoma, kad negali būti, kad jeigu pasisakome prieš valdžią, prieš administraciją, biurokratiją, tai pasisakome prieš savo valstybę, prieš Tėvynę. Deja, tai netiesa.
Tėvynė, tauta, valstybė nėra tapati valdžiai ir administracijai. Kas bent kiek domitės ir mokėtės istorijos, o aš labai nuosekliai ir stropiai mokiausi, žinome, kad labai dažnai valdžia, administracija net ir savoje nepriklausomoje valstybėje nutolsta nuo tautos, ima veikti prieš savo tautą. Šiandien, važiuojant nuo Kauno iki Vilniaus turbūt daugelis vyresniųjų turėjote tą patį įspūdį, kaip ir aš su bičiuliais – ta nepertraukiama automobilių vilkstinė, šita jūsų vėliavų, Lietuvos tautinių, regionų vėliavų jūra, tie žmonės pakelėse, niekieno neįpareigoti, niekieno nesuvaryti, mojantys, laiminantys, mus sugrąžino į tą Sąjūdžio laikų visuotinio tautos pakilimo įspūdį. Deja, vargu, ar mes visa tai pamatysime per mūsų tarsi laisvos šalies žiniasklaidos priemones. Ar išgirsime tą tikrovę ir tiesą, kurią matome čia savo akimis. Ir tai yra tragiška, kai sava valdžia, mūsų išrinkti, turintys būti tautos atstovais, taip nutolsta nuo savo tautos ir ima atstovauti kažkam – ar sau patiems, ar siauroms interesų grupėms, bet tikrai ne valiai jūsų, tų, kurie čia esate, kaip matau, užpildantys visą laisvą erdvę, kaip ir 1989 metais, iki pat miško pakraščių.
Mums sako: „Kuo jūs nepatenkinti? Kas puola tą jūsų šeimą, nuo ko reikia ją ginti?“ Dabar yra madinga dekonstruoti mitus. Esate turbūt girdėję tą terminą – „sugriauti mitus“. Taigi norėčiau atremti keletą tų neteisingai mums, tautos valią, daugumos valią reiškiantiems, tradicinę šeimą ginantiems žmonėms daromus priekaištus. Vienas iš tų priekaištų yra, kad jūs nekenčiate tų kitos seksualinės orientacijos žmonių, norite žeminti jų orumą, norite tarsi atimti kažką, kas jiems maždaug priklauso. Girdime iš mūsų politikų, iš europarlamentarų: „Jūs nepripažįstate jų teisių būti tokiais, kokie jie yra, nepripažįstate jų orumo“. Norėčiau taip ironiškai pasakyti – čia rinkotės iš visos Lietuvos, ir gyvename visi dvidešimt, trisdešimt ar daugiau, kaip aš, metų Lietuvoje; turbūt matėte važiuodami čia gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones, turbūt matėte gatvėse juos nuolat užkabinėjamus, įžeidinėjamus piktais žodžiais. Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau. Lietuviai tikrai yra pakankamai kantrūs ir tolerantiški.
Turbūt visi esate išgyvenę tai. Sutinkam tų įvairių žmonių mūsų tarpe, ir aš esu sutikęs. Ir dažniausiai ta reakcija būna, na, žmonės patrauko pečiais, na, toks jis jau yra, ką jau dabar padarysi. Bet nei jokio priešiškumo, nei jokio žeminimo niekada nepatyriau. Sakyčiau, irgi taip pat ironiškai, yra blogiau negu mūsų kaltintojai sako – jie mums nelabai rūpi su jų lovos, su jų intymumo reikalais, su jų kitokia orientacija. Tokie, žinot, labai jautrūs, aš tai pavadinčiau – tokios sentimentalios, perdėtai jausmingos krikščionybės atstovai pasakytų: „Na tai čia ir yra blogai, kaip jūs galit būti abejimgi? Abejingumas yra didžiausia nemeilė“. Manyčiau, kad tas priekaištas yra neteisingas. Kaip krikščionis, kaip žmogus ir, turbūt, kiekvienas iš jūsų, neklausdami, kokios kas yra orientacijos, jeigu žmogus būtų alkanas, paduotume duonos, jeigu stokotų drabužių, sušelptume, jeigu kažkas būtų neteisingai skriaudžiamas, užgauliojamas, užstotume. Tai ir yra ta tikroji artimo meilė, žmogaus meilė. Bet niekas neturi teisės versti kitus žavėtis, gėrėtis, priimti kaip kažkokį ypatingą privalumą tą skirtingumą.
Aš trisdešimt metų gyvenau, deja, sovietų okupacijoje, trisdešimt metų – atkurtoje Lietuvos valstybėje. Ir turiu tą patirtį, ką reiškia, kai tave verčia kažkokia savybe, ar ypatybe, ar specialia žmonių grupe žavėtis, privalomai gėrėtis, kai neturi teisės pasakyti jokio kritiško žodžio – tai ir yra laisvės nebuvimas, tai yra prievarta, prieš kurią mes visada kovojome. Kadangi tikiu, kad pasiekia mūsų sąmonę, mūsų širdis tiktai nuoširdus žodis, pasakysiu dar aiškiau, nors žinote, mūsų gimtoji Katalikų bažnyčia iš savo dvasininkų reikalauja nevedimo, šeimos nekūrimo, bet visada mano širdis pradžiunga, kai pamatau kur gatvėje jaunuolį ir merginą, susikibusius už rankų, meiliai žvelgiančius vienas į kitą, besibučiuojančius. Ir manau, kad tas jausmas yra geras jausmas, nes iš to kyla gyvybė, iš to atsinaujina mūsų tauta ir ateities viltis, ir taip pat neslėpsiu, ir dauguma sveikos prigimties žmonių turbūt tą pasakys, kad pajunti tam tikrą nejaukumą, nekelia pasigėrėjimo ar tam tikros atjautos, kai pamatai ir vyrą su vyru ar moterį su moterimi, kažkaip seksualiai besiglamonėjančius. Tai atstumia mūsų prigimtis.
Dabar kokie nors mano kritikai, gal ir iš brolių tikinčiųjų, gal pasakys – va, čia ir yra toji neapykantos kalba, jūs neturit teisės šitaip jausti. Manau, kad turime teisę taip jausti ir tai yra demokratijos minimumas, kad niekas neturi teisės mus versti kažką girti ar peikti, žavėtis, gėrėtis arba nepriimti. Jeigu mes nieko neniekiname, neužgauliojame, nemušame, bet pagal savo sveiką protą, prigimtį ir patirtį atskiriame, kas yra pasigėrėtina, kas gražu, o kas mums nepriimtina, tai yra mūsų teisė, ir jokie valdžios priimami įsakymai negali mums to uždrausti, jeigu esame laisva šalis ir laisva tauta. Mes turime teisę jausti taip, kaip sako sveika mūsų prigimtis – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be pasekmių mūsų viešai reputacijai ar darbo santykiams, kaip neseniai nutiko Lietuvoje, be blogų pasekmių politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos privilegijuotos grupės, atsiranda, pagal tą Orvelo „Gyvulių ūkį“, lygūs ir lygesni, žmonės bijo išsižioti, kad nepasakytų ko nepolitkorektiško ir nepatirtų represinių pasekmų. Nei demokratija, nei laisva visuomene čia nekvepia.
Mums sako: „Tai kuo jūs nepatenkinti? Nuo ko tą šeimą, nuo ko tą vyro ir moters tapatybę reikia ginti?” Ir mes visi žinome atsakymą, nors tai, deja, nutylima mūsų didžiosiose žiniasklaidos priemonėse – mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba interesai padaromi tarsi gyvenimo ir pasaulio centru. Švietime, didžiojoje žiniasklaidoje, politikoje, priimamuose įstatymuose. Pasakysiu taip mediciniškai, buvo atėjęs šiurkštesnis žodis į galvą, bet Dievas įkvėpė, nepasakysiu iš pagarbos mūsų susibūrimui – mes esam prieš tai, kad išangės meilės ideologija daroma pasaulio ir gyvenimo centru.
Antras mitas, kuriuo esame kaltinami ir kuris yra neteisingas – vakarietiškos vertybės. Sako, tai jūs čia prieš vakarietiškas vertybes pasisakote. Kažkodėl, kai ėjome su Sąjūdžiu į laisvą valstybę, tos vertybės buvo visai kitokios. Kodėl staiga vakarietiškos vertybės – ne Antika, ne romėnų teisė, ne krikščioniškos tradicijos, architektūra, dailė, ne klasikinė filosofija, o staiga čia taip per keliolika metų tapo ta pagrindine europietiška vertybe genderinė ideologija. Mes jos nepasirinkome kovodami už laisvą Lietuvą. Kodėl taip nutinka? Aš savęs klausiu ir jūs savęs klausiate – kodėl taip pradeda elgtis valdžia? Ne tik mūsų tautiniu, bet ir europiniu lygmeniu.
Man atrodo, kad tikintieji į Dievą, krikščionys sako, kad žmogaus prigimtis sužeista ir karts nuo karto dideles mases žmonių, to politikos elito, užvaldo tokios manijos. Mano kartos žmonės prisimena klasinę maniją, kai viskas buvo vertinama pagal tai, ar tu esi proletarų klasės, proletarų kilmės, darbininkas, tada visi keliai atverti, viskas su tavim gerai, jei ne, bus didelių problemų. Kita manija buvo to rasinio grynumo – jei priklausai tam tikrai rasei, tam tikrai tautai, tu esi aukštesnis, žmogus, antžmogis, visi kiti nelabai verti gyvenimo. Dabar mes matome vėl įsigalint tokią tarsi maniją, kur atrodo, kad žmonijos protas, sveikas protas, patirtis rieda į kažkokią pragarmę. Kai vėl tarsi išskirtine privilegija tampa tam tikros siauros grupės gyvenimo būdas. Ir tai yra nepriimtina, ir jūsų buvimas čia, tos tautos daugumos, ne tos, kurią rodo, vadinamuosius influencerius ar tuos iš mūsų besityčiojančius žiniasklaidininkus ar politikus, bet tos tikrosios Lietuvos daugumos, rodo, kad akivaizdžiai tam nepritariate.
Didysis šeimo gynimo maršas. Skelbimas Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.
Trečias mitas, kuris man, kaip antisovietinio pogrindžio dalyviui ir turbūt daugumai mūsų, tos kartos žmonių – kardinolui Tamkevičiui, vyskupui Kauneckui, seseriai Nijolei Sadūnaitei, Lietuvos laisvės kovos švyturiams – yra labai skaudu, kai sako: „Tai jei jau jūs ginate tradicinę šeimą, jei jūs už aiškią vyro ir moters tapatybę, santuoką, tai čia jus Rusija įtakoja, jūs – Rusijos agentai, nes ten, kažkur rytuose, jų valdininkai, valdžios ponai irgi sako „už šeimą, prieš homoseksualus ir panašiai“. Norėtųsi taip pajuokaujant pasakyti „galbūt tenai rytuose kai kurie valdininkai valgo su šaukštu ir šakute, kartais prausiasi ar naudojasi klozetu, bent miestuose? Tai mes turbūt to turėtume atsisakyti, kad nebūtume kartu su Rusija.
Yra prigimties dalykų, prigimties vertybių, kurios yra svarbesnės už kažkokius tautinius, politinius, ar valstybinių darinių skirtumus, nuo kurių priklauso valstybių ir tautos išlikimas. Man norėtųsi, ir iš tikrųjų galima tą Rusijos kaltinimą, tą mitą atsukti ir į kitą pusę. Mūsų dabartinė valdančioji dauguma sako – jūs čia renkatės, protestuojat, nepatenkinti savo valdžia, tai keliate nestabilumą, keliate sumaištį, pavojų savo valstybei, tarnaujate Rusijai. Būkime budrūs, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje tikriausiai tai bus siūloma Seime, ir susirinkime protestuoti. Ar dėl narkotikų įteisinimo, ar dėl panašių tautos gyvybę pakertančių dalykų. Jeigu jie siūlo tuos dalykus, nekvaili, turi apklausos rezultatus, žino, kad turbūt 90 proc. Lietuvos žmonių bus prieš, protestuos.
Ar ne jie patys, mūsų valdžia, kelia sumaištį ir nestabilumą valstybėje, siūlydami šituos dalykus? Iš savo valstybės, savo rinktos valdžios mes teisėtai laukiame ir reikalaujame, kad jinai atstovautų ne siaurų egzotiškų grupių reikalams ir interesams, o visai tautai rūpimoms problemoms, kurias matome ir nuolat susiduriame – matome socialinę atskirtį, didžiulę emigraciją, kaimo kultūrinės infrastruktūros nykimą, sveikatos apsaugos sistemos, kitų, pačių svarbiausių – mokytojų, policijos darbuotojų – atlyginimus. Štai kur reikėtų gerai pasukti galvas, suderinti įvairius, sunkiai derinamus interesus, išradingai ieškoti lėšų ir kurti įvairias struktūras, ir už ką padėkotų visa Lietuva. Bet vietoj to, kam valdžia ir yra išrinkta, ji imasi perdirbinėti konstitucinę šeimos sampratą ir rūpintis vadinamomis orientacijomis. Visi suprantame, kad valstybė – Lietuva, tauta – bus tik tada, kai visais įmanomais būdais, ir morališkai pirmiausia, ir įstatymų leidyba, ir finansiškai rems vyro – moters šeimą, vaikų auginimą, tėvų autonomiją vaikų auklėjime. Jeigu šito nebus, jeigu elitas, užsidaręs savo burbule, rūpinsis tiktai siaurais kažkieno interesais, mes neišgyvensime, neiškovosime vietos po saule kaip tauta ir valstybė. Ir to mes turime iš savo išrinktos valdžios visu griežtumu reikalauti.
Mano jaunystės bičiulis, beje, taip pat viešai parėmęs Šeimos gynimo maršą, politinis kalinys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, kai mes, aktyvesni tikintieji ar kunigai, susirenkame ir skundžiamės – štai tas, tas ir tas yra negerai, visada su tokiu tikėjimo praktiškumu sako: „O tai ką siūlai?“ Man atrodo, be abejo, dauguma jūsų yra tikintys žmonės, Dievą kaip aukščiausią gėrį, kaip gyvenimo prasmę, Kristų tikintys, taigi, mūsų kova yra dvasinė, dvasiniai ginklai, malda, ir tai yra svarbu. Nes ir tvirtas, geras, teisingas žodis, tikime, turi savo jėgą ir daro poveikį gyvenimo tikrovei. Praktiškas kitas dalykas, kurį siūlyčiau – reiktų, kad mes visi, kaip esam dabar susibūrę – šeimomis, kaimynai, miesteliai, į įvairias pozityvias organizacijas susibūrę žmonės, masiškai rašytume laiškus, reikalavimus mūsų valdžiai, jūsų apygardose išrinktiems Seimo nariams. Daugelis gali pasakyti: „Ai, čia beprasmiška, mes jiems nerūpim“. Bet aš turiu tokią nuojautą, kad politikai ne dėl to, kad jie būtų labai geri, matome, kokie daugelis jų yra, bet todėl, kad jie yra įgiję gerą uoslę, būdami valdžioje, žino, kas jiems naudinga, kas ne. Pajutę, kad dauguma žmonių nepritaria jų eksperimentams su tauta, prieštarauja, gali susimąstyti ir šiek tiek pakeisti savo kursą. Taigi, darykime tai.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vieną dar dalyką norėčiau pasakyti, aišku, jis toks kontraversiškas, bet pamąstykime. Kaip teisingai buvo pasakyta – mes esame tauta, valstybė yra mūsų. Mes, o ne tie, kažkaip išrinkti ar kažkaip į koaliciją susijungę ir mums nepriimtinus dalykus stumiantys valdininkai yra suverenas, mes esame. Yra vienas toks būdas. Dažnai pagalvoju, kodėl tautos ne visada jį panaudoja – priversti valdžią vykdyti jų valią, o ne savo fantazijas. Taikus būdas, bet, manau, būtų labai paveikus, jeigu mūsų valdžia taip paniekinančiai, arogantiškai nesiklausytų. Tai vadinasi – generalinis streikas. Be abejo, gydytojai, policija, mūsų krašto apsaugos sistema, kariuomenė turi dirbti, išlikti, gyvename neramiame pasaulyje. Tačiau jeigu staiga sustotų visos kitos profesijos, darbai, su aiškiu reikalavimu – palikite ramybėje šeimą, vyro ir moters tapatybę, palikit ramybėje mūsų vaikus. Ko gero, valdžia susimąstytų. Aišku, tai yra rizika, galimybė nesusivienyti, netekti darbų, nukentėti asmeniškai. Bet jeigu nekovosime už savo gyvenimo laisvę, tai jos ir neturėsime. Kadangi esu, kaip dzūkas, dzūko ir suvalkietės sūnus, iš prigimties truputį romantikas, užbaigsiu savo mylimo klasiko, gero brito kataliko Tolkino citata: „Galbūt ateis laikai, kai mes, žmonės, palūšime, kai išduosime savo priesaikas, ateis ne žmonių, o vilkų valanda“.
Tačiau šiandien ne ta valanda. Šiandien mes kaunamės, taikiai, bet kaunamės.
Dieve, mus padėk.
Kunigo Roberto Grigo kalba, pasakyta Vilniuje Vingio parke Didžiojo Šeimo gynimo maršo metu.
Gruodžio 6 dieną Lietuvos Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“. Slaptai.lt skelbia dr. Vytauto Rubavičiaus pranešimą „Valstybė, tauta ir šiuolaikinė istorijos politika“.
Rinkimų maratonas baigėsi. Prezidentas išrinktas. Europarlamentarų vienuolikė irgi beveik sukomplektuota, tik valstiečių ekipažas keičia arklius. Pergudravo patys save… bet tai nesustabdys nei valstiečių vežėčių, nei ES traukinio.
Komentatoriai tariamąją nuosaką keičia į būsimąjį laiką, be „jeigu“. Lieka: „bus“ arba „nebus“? Bet kažkas būtinai „bus“…
Vienas fb bičiulis pakomentavo: „Knygeles skaitantis, nekategoriško proto ir aristokratiškos laikysenos žmogus gali būti geras prezidentas. Tegul išrinktajam sekasi!“
Gerai būtų, kad sektųsi dar ir mums, rinkėjams. Juk iki šiol rinkėjas vis atsidurdavo beuodegio vilko pozicijoje: išrinktiesiems džiaugiantis, beuodegiui tekdavo savo nušiurusi, apdaužytu kailiu apmokėti jų linksmybes. Įdomu, kas pasikeis dabar, išrinktajam prezidentui tvirtai pažadėjus pokyčius?
Jau nuskambėjęs G. Nausėdos perspėjimas, kad nederėtų kištis į Centrinio banko veiklą, regis, didesniais pokyčiais nekvepia. Gal net atvirkščiai?
Kita vertus, jo išsakytas ketinimas padėti siekti didesnio savarankiškumo savivaldybėms, dėmesys regionų problemoms suteikia vilties jos netekusiai provincijai. Gal naujojo prezidento palaiminta vyriausybė atsisakys ydingos praktikos deleguoti savivaldybėms naujas, papildamas funkcijas jų nefinansuojant?
Beje, o nuo ko priklauso prezidento sėkmė?
Daug nuo ko: ir nuo asmeninių išrinktojo savybių, ir nuo visos artimesnės ir tolimesnės aplinkos. Artimesnė aplinka: giminės, patarėjai, padėjėjai, apsaugininkai ir kt. O tolimesnė aplinka – tai visi mes, vadinami visuomene.
Tai mus, visuomenę, turėjo galvoje Tautos poetas Justinas Marcinkevičius, parašęs pranašiškus žodžius – klausimus tam, kurį rinkėjai ir lemtis kažkuriam laikui iškėlė aukščiau visų, patikėdami savo likimą, valstybės ateitį: „Ar netamsu kalbėti?/ Ar tau neskauda būti?/ Ar tau žiūrėt nešalta?“
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokius klausimus norėjosi užduoti Gitanui Nausėdai vėlyvą rinkimų vakarą, kai paaiškėjo, jog rinkėjai atvėrė jam kelią į Daukanto rūmus, o išrinktasis prezidentas nuėjo tuo keliu per naktinį Vilnių, apšviestą dirbtinių šviesų. Ėjo pėsčias, apsuptas būrio žmonių, tarp kurių, ko gero, ne tik ištikimi jo pagalbininkai, vienminčiai, bet ir pataikūnai, o gal ir būsimieji išdavikai. Nes juk toks likimas, tokia karma visų į aukščiausius postus iškeltų asmenybių: po pergalės euforijos – skausmas, patyrus nuomonių išsiskyrimą ar net vieno ar kito artimosios aplinkos žmogaus išdavystę…
Šitai jau patyrė visi buvę Lietuvos prezidentai. Ar aplenks tokia „karma“ naująjį prezidentą? Atsakymas skęsta ūkuose…
Užtat labai ryškiai matomos prielaidos, jog naujajam prezidentui bus labai nelengva priiminėti tokius sprendimus, kurie būtų priimtini bent jau visiems tiems 60 su viršum procentų rinkėjų, kurie atidavė savo simpatijas ir balsus jam. O ką kalbėti apie tuos, kurie balsavo už kitą kandidatą ar kurie visai neatėjo į rinkimus!
Nėra pagrindo abejoti G. Nausėdos nuoširdumu, ketinant tapti lyderiu, vienijančiu visuomenę, bet ar tokia misija įmanoma valstybėje, kurios visuomenė, viena vertus, perskelta gilios turtinės nelygybės bedugnės, o kita vertus, baigia susipriešinti jaunoji karta su senimu.
Politiniai apžvalgininkai rūpinasi, į ką atsirems prezidentas, neturėdamas vienos aiškios politinės jį remiančios jėgos, bet ar kas nors šiandien galėtų nurodyti partiją, kuri turėtų aiškią programą ir jos nuosekliai laikytųsi, kuri išpažintų ne konjunktūrines, o tikrąsias, humanistines-krikščioniškas vertybes ir neišsižadėtų jų, pakvipus sierai iš Briuselio?
Visi žinome, kad vidaus politika, ekonomika, finansai – ne „karališkas“ reikalas, ne prezidento veiklos barai. Bet ar pavyks prezidentui oriai ir tvirtai atstovauti mūsų valstybės interesus užsienyje, jei tirpte tirpsta pati valstybė, prarasdama valstybėje gyvenančius, dirbančius piliečius? Kieno interesus atstovaus prezidentas, jei praktiškai visų partijų sudėtinių pastangų dėka vėliau ar anksčiau, norėdami surasti balsavimo teisę turinčius piliečius, blaškysimės po užsienius, nes Lietuvoje begyvens imigrantai be pilietybės bei garbūs senoliai su invalidais?
Sakysite, dar yra jaunimas? Taip, dar yra… Ypač daug pasimatė tokio jaunimo, kurį žinomas žurnalistas Audrius Bačiulis taikliai pavadino „konservatorių jaunoji „Gabrieliaus šaukimo” partinė nomenklatūra, godi pergalių ir postų“, ir kuris entuziastingai rėmė Ingridą Šimonytę. O tai tolygu vinims į nenuglobalėjusios, lietuviškosios Lietuvos karstą…
Nedrįsčiau teigti, kad kandidatė specialiai apmokė juos agresyvaus tono, vulgarių išsireiškimų, tyčiojimosi iš oponentų, niekinimo viso to, kas susiję su tautine kultūra, bet būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo konservatorių iškeltosios kandidatės jaunieji fanai.
Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad liberalioji, liežuvio nesuvaldanti žiniasklaida, masinė „kultūra“, trykštanti iš TV ekranų, patyčios, kurioms toną duoda žinomiausi politikai, įtikino jaunus žmones, kad daryti karjerą, net dalyvauti valstybės valdyme galima be žinių, be fundamentalaus išsilavinimo, vien garsiai rėkiant apie savo norus: „Aš noriu! Aš galiu!“
Deja, neklysta apžvalgininkė Regina Statkuvienė, pastebėjusi, jog „mūsų visuomenė tampa neraštinga. Ir bukinimas prasideda jau mokyklose“. Todėl dauguma jaunuolių, išskyrus nebent tuos, kurie buriasi į krikščioniškąsias organizacijas ar į „Pro Patria“, nesuvokia, kad su tokiu šūkiu („Aš noriu…“) galima užburti nebent sekso ištroškusius bendraamžius, bet ne įkvėpti rimtesniems darbams nusiteikusius piliečius.
Nedaug „sėkmingai“ atbukintų jaunų žmonių šiandien įsiklauso į atsidūsėjimą „Kad jaunystė žinotų, kad senatvė galėtų!“. Net jei ir išgirsta, nesusimąsto, kad tai ir apie juos, jaunuosius, ir apie kitus, senesnius, nes užaugo šventai įsitikinę, kad tokios demokratijos vertybės, kaip laisvė ir teisės, skirtos tik jauniems, tolerancija – tik dėl jų, o vyresnei gi kartai, jų stilistiškai netašyta nuomone, vieta socialiniame sąvartyne.
Norėti ir galvoti, kad „galiu“ nėra blogai, jei norai ir ketinimai pagrindžiami kita nuostata: “Aš žinau, aš moku!”
Tačiau žinios, patirtis, mokėjimas/gebėjimai siekti ir pasiekti rezultatą įgyjami tik su amžiumi, su metais studijų, metodiško, kruopštaus darbo ir praktikos. Tai gamtos dėsnis, kurio jokie mičiurinai negali nei patobulinti „lydekai paliepus, jaunystei panorėjus“, nei, tuo labiau, panaikinti. Todėl mantra „Aš noriu, aš galiu“ tinka nebent saviįtaigai prieš šokant nuogu užpakaliu į dilgynes, bet politikoje, kur be noro svarbu dar ir žinios, ir išmanymas, ir praktiniai įgūdžiai, vėliau ar anksčiau gresia pralaimėjimas.
Kaip seksis naujajam prezidentui suvienyti tas viena nuo kitos sparčiai tolstančias visuomenės grupes?
Plakatas skelbia – už Tautą ir Žmogų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienas Šv. Rašto komentaras skamba lyg perspėjimas politikos naujokui: „Lengva man savo nežinojime sukritikuoti artimą, kuris susikuria asmeninės savo garbės imperiją, bet juk ir pats jaučiu nuolatinį gundymą susikurti nedidukę karalystę ten, kur esu“.
Lietuvos bažnyčiose kasdien meldžiamasi ne tik už Popiežių ir kunigus, ne tik už nelaimingus ir paliegusius, bet ir už valstybės vadovus, kad Viešpats teiktų jiems išminties. Ir tai teikia vilties, kad naujajam prezidentui bus netamsu kalbėti, žiūrėt nešalta. O mums – neskaudės būti…
Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.
Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.
Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.
Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir t.t.
Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.
Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai tik apie meilę, ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir nuotaiką sugadinti šiandieniniams patriotizmo artistams.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos direktoriui Petrui Jonušui, kad pirmas tomas jau prieš Jus.
Jame pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga.
A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.
Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.
Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.
Emanuelis Zingeris
Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip, negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ir šiemet mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.
Tad mums, lietuviams, gegužės 3 d., gali būti tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji stengiasi nuolat kartoti apie savo tegu ir apgaulišką teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.
Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.
Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas.
A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina sudaryti žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.
A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo 1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.
Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.
Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir jos sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.
Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui
Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės idealais ir Lietuvos noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.
Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.
A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vienuolių.
Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.
Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.
Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios lietuvių organizacijos.
A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.
Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.
Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.
A.Smetona išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.
Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.
Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo į TSRS, o į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.
Bet liūdniausia, kad greitai net kalbas apie lietuvišką, tautinę Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“
Daugelio mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…
Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma, laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“, parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių mums graso.
Prezidentas A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų tarnyba lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai, o ne arena tik savo egoizmui.
Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų kalbos ir rašiniai priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.
Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11 – osios Akto signatarų, nes joje tik kalbama apie signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai pasiūlyti.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.
Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.
Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.
Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmoji dalis
Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – tautos namų, bet ir laisvės bei tiesos pažadus. Kelio pradžioje tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų Lietuvos žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo greitai palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.
Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, kartais vykdyta kontroliuojant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinkos žmonės išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui. Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Valdžią paeiliui dalinasi elitų karuose susiformavusios ir partijomis pasivadinusios politinės grupuotės, kurios neturi jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu.
Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tai tik valdančiojo elito frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių lyderių karjeros interesus. „Kairieji“ paslaugiai vykdo stambiųjų kapitalistų pageidavimus, „dešinieji“ apsunkina verslą ir žmones vis naujais mokesčiais, „centristai“ nedaro nieko, o rinkiminius pažadus užmiršta visi. Nenoras veikti pateisinamas ankstesnės valdžios paveldu ir opozicijos trukdymais. Gyvenama iliuzija, kad galima nieko nekeisti. Daugybę kartų pavyko išvengti rimtų sprendimų juos imituojant.
Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, nes piliečiai priversti balsuoti už iš anksto parinktus ir į sąrašus įrašytus kandidatus. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje. Balsams nusiurbti prieš rinkimus sukuriami nauji politiniai dariniai, spontaniškus visuomenės judesius įtraukiantys į sistemą ir perimantys jų valdymą. Rimtesni valstybės atnaujinimo siekiai apšaukiami kraštutinumais, nors dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo būtų galima apkaltinti valdžią. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito iškrypimo ir neveiklumo pasekmė. Politinis elitas nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Susidariusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant ir ši būklė tampa didžiausia valstybės problema. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų nesiima, nes tai jiems nenaudinga, o siekiantieji sprendimų yra atkirsti nuo politinės sistemos. Valstybės reformavimo būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje yra užblokuotas, o galėtų būti tikrąja ateinančiųjų metų idėja Lietuvai.
Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis maitinama žiniasklaida organizuoja nesibaigiančius skandalus. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma veikla, o jų autoriai paskandinami patyčiose.
Skatinamas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepakantumo blogybėms pretekstu skatinamas vieni kitų skundimas. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.
Antroji dalis
Valdžios draudimais vykdoma valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, juos grindžiant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu. Vis didesnė ir griežtesnė kontrolė imituojant permainas – tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis neįmanoma, kai su piliečiais nesitariama svarbiais klausimais. Todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, tuščių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti primityvūs būdai pelnyti politinį populiarumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus.
Kultūros politika paversta pinigų dalybomis ir apdovanojimais politikams, pozuojantiems prieš televizijos kameras. Jie veikia pagal principą „kuo mažiau lėšų kultūrai – tuo menininkų mąstymas paklusnesnis, mažiau pavojingas. Netrukus Lietuvoje trinkelėmis bus išgrįsti miško takai grybautojams, kaip tuo metu kultūros leidiniai savo menkiems tiražams lėšų gauna vis mažiau. Rašytojai paversti prašytojais, menininkų gyvenimas virto kova už duonos kąsnį, žymiausi Lietuvos kūrėjai dirba užsienyje, o jaunieji talentai puoselėja svajonę kuo greičiau išvažiuoti.
Deklaruojant, kad vidurinioji klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų jis naikinamas. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausomos. Gausiausia viduriniąja klase išlieka paklusni ir dėl savo darbo vietų drebanti valdininkija, garantuojanti ne stabilumą, o stagnaciją.
Jeigu XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus neturi galimybės sudurti galą su galu – kalta valstybės tvarka, o ne jos gyventojai, kurių atskirties ir priešiškumo neišspręs jokia pilietybių gausa ir pasakos apie vienetines sėkmės istorijas. Valstybėje, kaip šeimoje, per vėlai pripažintos klaidos ir atgaila nieko nekeičia – išėjusieji nebegrįžta. Atkakliai nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad sukurta ir nuolat palaikoma socialinė atskirtis tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Kad vieni bėga iš Lietuvos, o kiti lieka namie ir niekina vieni kitus. Sotieji ir išdidieji laiko kitus nevykėliais, o alkanieji ir nusivylusieji nebeatskiria valdžios nuo valstybės. Daugiausiai yra abejingųjų, kuriems susvetimėjusi visuomenė nerūpi, jie prisitaiko prie visko.
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečioji dalis
Žmogui ir šeimai reikia gyvenimo siekių, o visuomenei ir valstybei – idėjų, dėl kurių, reikalui esant, būtina ką nors paaukoti. Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų neatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginanti vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.
Nei Europos, nei viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi kito tikslo be noro egzistuoti sočiai, patogiai ir daryti , kas tik šauna į galvą, griežtai prižiūrint ir iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant biurokratinei valstybės mašinai. Juridiškai įteisinami visi įmanomi norai ir geismai. Prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės ir teisės be pareigų sampratos.
Kultūra yra nuolat palaikoma vertybių sistema. Įgyvendinant didįjį realiatyvizmo eksperimentą, kuomet viskas vienodai reikšminga ir teisinga, vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti žodžio laisvės bei savo įsitikinimų.
Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau vienijančių idėjų. Tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako krikščioniškosios kultūros kaip civilizacijos išlikimo pagrindo, palikdamas tik bankrutavusius neoliberalizmo ir neomarksistinio multikultūralizmo siekius.
Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą bei mažumos pareigas jau nebeliko. Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma įdiegti nuomonių diktatūra. Viešajame diskurse prievarta įtvirtinama šventųjų karvių „įvairovė“, proteguojanti savus ir bet kokią kitą nuomonę smerkianti kaip „neapykantos kalbą“.
Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir graži tik popieriuje, realybėje ji bejėgė. Tikrovėje nugali ne teisingesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma – savęs.
Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas ištautinimo, išvalstybinimo ir multikultūralistinių idėjų realizavimo projektas. Tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris jau dabar susiduria su nuolat augančiu visuomenės pasipriešinimu. Permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų visuomenių nepasitenkinimo. Tokiais augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymo laikais didžiausias pavojus gresia mažoms tautoms ir valstybėms. Kaip Lietuvai išgyventi globaliame pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?
Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.
Ketvirtoji dalis
Lietuva turi tapti aktyvia diskusijos dėl Europos ateities dalyve ir lygiateisiškai dalyvauti Europos, kaip nepriklausomų, laisvų valstybių sąjungos, atsinaujinime, be kompromisų ginti esminius tautos išlikimo ir valstybingumo išsaugojimo interesus.
Lietuva turi būti sugrąžinta žmonėms ir tapti vieta, išvaduota nuo biurokratijos siautėjimo, partokratijos diktato, bulvarinės, indoktrinuotos žiniasklaidos melo ir socialinės atskirties, vieta, kur gera gyventi visiems.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Politinė sistema turi būti reformuota taip, kad užtikrintų visuotinę bendruomenių savivaldą, demokratinį ir tiesioginį visų lygių valdžios institucijų, teisėsaugos ir savivaldos vadovų ir pareigūnų renkamumą bei atsakomybę.
Valstybės gyvenimą keičia ne nepatenkintųjų diskusijų klubai ar inteligentų grupės. Tikrų reformų ir permainų valstybėje gali imtis tik sutelkta ir vieninga jos piliečių politinė valia. Gyvųjų ir neužmigusiųjų yra visuose visuomenės sluoksniuose – valdžios struktūrose ir partijose, versle ir kultūroje, kiekviename mieste ir kaime.
Pirmieji pokyčiai turi įvykti mūsų galvose. Reikia labai nedaug – tik ryžtis asmeniškai dalyvauti valstybės gyvenime, taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis siekti, kad mums būtų sugrąžintos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės.
Telktis ir telkti visuomenę, priešintis mūsų laisves ir valstybės interesus pažeidžiantiems planams ir veikimui, remti pažangius visuomenės ir atskirų žmonių veiksmus ir sumanymus. Inicijuoti politinių ir visuomenės gyvenimo reformų aptarimą ir siekti jų įgyvendinimo. Mes dar tikime, kad įmanoma.
Informacijos šaltinis – kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/
Artėjant Sausio 13-ajai rengiama dar viena ,,Neužmirštuolės“ akcija. Dangstantis kilniu tikslu – telkti lėšas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms – tęsiamos kryptingos pastangos sukurti ir visuomenės sąmonėje vietoje patriotų krauju aplaistytos Trispalvės įtvirtinti naują Lietuvos laisvės simbolį, neturintį nieko bendra su Tautos ir valstybės simbolika.
Lietuva švenčia nepriklausomybę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Neužmirštuolės“ akcija skleidžiamas istorinę tiesą iškraipantis požiūris, kad Lietuvos valstybę atkūręs Sąjūdis buvo neaiškios „savaveiksmės“ pilietinės visuomenės kūrinys, o ne kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę pakilusios Tautos susitelkimo ir politinės valios išraiška.
Tačiau Sąjūdžio idealas buvo ne egoistinė ir siaura pilietinės visuomenės individo laisvė tapti su savo tautine bendruomene ir valstybe ryšius nutraukusiu globalios rinkos vartotoju ar „pasaulio piliečiu“.
Tikrasis Sąjūdžio keltas tikslas pirmiausia buvo visos Tautos, kaip savarankiško istorijos ir politikos subjekto, nevaržoma teisė išskleisti savo kūrybines galias ir įtvirtinti save tarp kitų Europos ir pasaulio tautų. Sąjūdis siekė, kad atkurta Lietuvos valstybė taptų Tautos išlikimą per amžius turinčiais užtikrinti jos namais ir politine tikros demokratijos erdve, laiduojančia teisingumą visiems piliečiams ir saugančia lygias jų teises ir laisves.
Net sunkiausiais okupacijos metais brangintus ir Tautos atmintyje saugotus valstybės simbolius nuosekliai keičianti „Neužmirštuolė“ atspindi ir palaiko pastangas pakeisti šį Sąjūdžio tikslo supratimą. „Neužmirštuolė“ kviečia prisiminti aukas už laisvę, tačiau neatsitiktinai pasirenkama „talpi prasmėms“ atmintis.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Propaguojant „Neužmirštuolę“ nuolatos kartojama frazė „auka už Laisvę“. Tačiau Sausio 13-osios aukos buvo sudėtos už labai konkrečią ir apibrėžtą laisvę: Tautos laisvę turėti valstybę ir pačiai valdyti save. Sausio 13-ąją buvo ginama būtent ši ir jokia kita laisvė ir tik šią laisvę simboliškai įprasmino Trispalvė ir kiti valstybingumo simboliai.
Seimo gynėjai žinojo, jautė ir matė, kad kovoja už šią konkrečią laisvę. „Neužmirštuolė“ perša visai kitokią – abstrakčią ir todėl tuščią laisvės sampratą. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo tokia laisvė savaime nenumato jokio asmens įsipareigojimo savo Tautai ir valstybei ir gali būti niekaip nesusijusi su Nepriklausomybės gynėjus žygdarbiui įkvėpusia laisvos Tėvynės vizija.
Brukant ,,Neužmirštuolę“ tęsiama sovietinė Tautos mankurtinimo – istorinės atminties trynimo ir perrašymo politika. Sausio 13-ąją didžiausia įmanoma – patriotų gyvybės – auka buvo sudėta ne tam, kad pasiryžusi susigrąžinti Nepriklausomybę šalis taptų globalios rinkos teritoriniu segmentu ir viršnacionalinės imperijos provincija. Aukotasi už Tautos teisę išlikti savimi nuo amžių jai priklausančioje žemėje ir už atkuriamą suverenią Lietuvos valstybę.
Daug geros valios ir patriotiškų žmonių remia ,,Neaužmirštuolės“ akciją neperprasdami jos antitautinio ir antivalstybinio pobūdžio. Neįvertinama tai, kad ši akcija skirta nupolitinti šalies piliečius atsiejant jų sąmonėje asmeninės laisvės troškimą nuo Tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės idealų.
Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl ji objektyviai silpnina Lietuvos visuomenės patriotines nuostatas ir šitaip griauna šalies nacionalinio saugumo pagrindus. Valstybę gali apginti ir išsaugoti tik sąmoningi ir patriotiški piliečiai, aiškiai suvokiantys Sąjūdžio kovos prasmę bei lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės neatsiejamumą.
Todėl Sausio 13-ąją nepritarkime ,,Neužmirštuolės“ akcijai. Laisvės gynėjų dieną švęskime prisimindami, kad Sausio 13-ąją kritusius didvyrius įkvėpė ir jų kelią į nemirtingą auką nutvieskė vienintelė tikra – lietuviškos Trispalvės vėliavos skleidžiama meilės ir ištikimybės Tėvynei Lietuvai šviesa.
Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „ Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią.
Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.
Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.
Visi pastaruosiuose rinkimuose išrinktieji į Seimą, jiems pritariantys komentatoriai, politologai, žurnalistai ir, deja, padoriais laikytini piliečiai tvirtina, kad rinkimuose piliečiai išreiškė savo valią ir jokių abejonių dėl to negali būti.
Ar iš tikrųjų taip yra ir ar nėra kitaip?
Valia yra psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veikimu.
Ji gali būti tvirta, silpna, gera, bloga ir jos gali visai nebūti arba rastis liguistas valios netekimas, ką psichiatrai ir psichologai vadina abulija. Demokratijos mechanizmas rinkimų ar referendumų metu valios kokybės nevertina, tam mechanizmui svarbu, kad būtų išreikšta daugumos valia. Kokiu būdu, emocijų paveikta, administraciniu būdu primesta, pinigais ar alaus buteliu nupirkta, piliečio valia formavosi, balsavimo buhalterijai nesvarbu.
Į Dievą kreipiamasi Tu Dieve, o į velnius – Jūs velniai. Šiuo atveju kreipinys Tu šiltesnis, intymesnis nei Jūs. Panašumų randame ne tik pokalbyje su Dievu ar velniais…
Dažnai, ypač iškilmingomis progomis, girdime valstybės vadovų kreipimąsi mieli Lietuvos žmonės, tačiau žodelį mieli nustelbia valdiškas, susvetimėjimu bei šalčiu dvelkiantis darinys Lietuvos žmonės. Kodėl nevartojami žodžiai lietuviai, tautiečiai, tėvynainiai ar bent bendrapiliečiai?
Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją bei dar kitokius bruožus, tačiau teisūs tie, kas tautą įvardina kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė.
Kovo 21 d. Seime įvyko konferencija “Tautos istorija ir jos sklaida”. Tema labai aktuali. Gaila, nedalyvavo žmonės nei iš Švietimo ir mokslo, nei iš Kultūros ministerijos. Didelis stačiakampis stalas Konstitucijos salėje nebuvo pilnai apsėstas, trūko kokių trijų dešimčių istorijos mokytojų, kultūros veikėjų, neabejingų mūsų istorijai ir jos sklaidai.
Buvo pasakyta, kad konferencija transliuojama internetinėmis priemonėmis, kad matyti ir girdėti gali tūkstančiai. Gerai, kad transliuojama, gal vienas kitas vieną kitą žodį ir išgirs. Tik vienas kitas, vieną kitą žodį. Nes kas gi visą dieną sėdės prie kompiuterio ir klausysis, ką sako istorikas prof., dr. Eugenijus Jovaiša, jo mokinė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, istorikas Algimantas Liekis, mitologas Dainius Razauskas, istorinių romanų rašytojas Jonas Užurka, istorikė Inga Baranauskienė, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis ir kiti pranešėjai, diskusijos dalyviai!
Pradėjau dirbti mokykloje mūsų valstybei nesulaukus net mažiausio jubiliejaus – dar 1994 m. Mokykloje trūko vadovėlių, kreidos, suolai buvo aplūžę ir išbraižyti keliolikos kartų juos trynusių jaunuolių. Mokytojai lentą valydavo savadarbiais skudurėliais, išduodančiais ganėtinai skurdžią jų buitį.
Tikriausiai ne vienas pamename įkyriai per pamokas virš galvos zirziančias lempas – kartais mirksinčias, kartais visai nustodavusias degti. Bet mes dirbome, dirbome mokiniai, mokytojai, budėtojai, sargai, tikėdami, kad tarp tų aptriušusių ir klaikia tamsiai žalia spalva nudažytų sienų statome naują Tėvynę, kuri keisis ir gražės, gražės jos klasės, suolai, mokyklos.
Apsispręsti už vieną tautą visados reiškia apsispręsti prieš kitą tautą
Galima neabejoti, kad šio ir kitų čia skelbtų iškilaus lietuvių folosofo – ne duoneliautojo, ne istorinio klajoklio, o pabėgėlio – Antano Maceinos tekstų apie tėvynę, gimtąją kalbą, tautos atmintį, tautos tradicijas, išeivio, duoneliautojo, istorinio klajoklio ir pabėgėlio, tremtinio tragediją neskaitė tie, kurie, vos Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, pasirinko emigranto, migranto, t.y. duoneliautojo dalią. O gaila. Gaila, jeigu mokyklose (vidurinėse ir aukštosiose) su šiais tekstais nesupažindinami vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Dažnas tikriausiai net neįtaria, kad, vos atsidūrus “išsvajotoje” šalyje, jis, jo vaikai neišvengiamai patirs, be kita ko, sunkumus, apie kuriuos XX a. antrojoje pusėje lietuvių pabėgėlių (ne duoneliautojų) vaikams pasakojo, rašė Antanas Maceina.
Lapkričio 22 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo pristatytos knygos apie kalbininką, literatūrologą, pedagogą, publicistą Andrių Ašmantą (1906-1941), kurių autorius (“Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba”) ir sudarytojas (“Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija”) – kalbininkas doc. dr. Aldonas Pupkis.
A.Ašmantas, deja, mažai žinomas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir mano kartos lituanistams. Kai studijavome Vilniaus universitete, apie jį mūsų dėstytojai ir profesoriai paskaitų neskaitė. Net minėtų knygų autorius ir sudarytojas A.Pupkis su A.Ašmanto spausdintais darbais susipažino tik 1962-1965 metais mokantis anuometinio Rusijos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūroje.
Lietuvoje pirmuosius žingsnius žengia veržlaus ir blaivaus nacionalizmo atmaina, vadinamasis “Straight edge” judėjimas. Tad leiskite jums pristatyti šį keistu ir visiškai ne tautišku pavadinimu besiskelbiantį reiškinį.
“Straight edge” yra jaunimo judėjimas, kurio nariai atsisako bet kokių svaiginimosi priemonių ir būdų – alkoholio, svaigalų, tabako ir t.t. Blaivaus pasipriešinimo idėja gimė jau seniai, ir ji vis labiau skinasi kelią patriotų tarpe (kalbama apie užsienio judėjimus). Didelė problema tautininkų tarpe – nesveiko gyvenimo būdo kultūra. Nenusileidžiant iki visiško dugno, kuriame skendi į alkoholizmo liūną papuolę žmonės, pažvelkime į patriotų judėjimą – paprasto, sunkiąją muziką mėgstančio, trispalvę vėlevėlę prie striukės prisisiuvusio ir Tėvynę mylinčio jaunuolio atvaizdą. Tai tipiškas šios dienos tautininkas. Pažvelkime į šį asmenį atidžiau.
Prieš tūkstantį metų lietuviai stojo ginti savo nepriklausomybės ir dvasinės laisvės. 400 metų mūsų protėviai sugebėjo atlaikyti psichologines atakas ir didžiosios Europos kariuomenę, kardu ir plėšimu platinusią krikščionybę.
Visos Europos tautos jau daug šimtmečių buvo palaužtos – niekur krikščionybė neatėjo taikiai. O lietuviai sugebėjo kelis šimtus metų atidėti krikščionybės invaziją. Sunku net įsivaizduoti, kokios jėgos reikėjo šimtmečius atlaikyti žymiai gausesnių užpuolikų antpuolį.
Tai yra fenomenas ir pasauliniu mastu. Viena aišku – senoji lietuviška dvasia tikrai buvo stipresnė už brukamą krikščionišką religiją, todėl ir atsilaikėme 400 metų.
