Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis laiko vandalizmo aktais veiksmus tų asmenų, kurie naktį į trečiadienį apkabinėjo svarbiausius Varšuvos paminklus vaivorykštinėmis vėliavomis ir pavadino savo akciją kova prieš homofobiją ir tolerancijos stoką.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Savo poziciją Lenkijos vyriausybės vadovas išdėstė trečiadienį feisbuke.
 
„Mes Lenkijoje nepadarysime Vakarų klaidų. Mes visi matome, kur veda besąlygiškas pakantumas tariamai intelektualiam barbariškumui. Tolerancija reiškia ir abipusiškumą. Negerbdamos daugumos idealų, mažumos, užuot įgijusios šalininkų, tik įgyja priešų“, – pabrėžė jis.
 
Pasak M. Morawieckio, akcijos rengėjai peržengė tam tikras ribas.
 
„Kiekviena pusė, dalyvaujanti dideliame ideologiniame mūsų laikų ginče, kuris stiprėja visame pasaulyje ir kurio padarinius jaučiame ir Lenkijoje, turi suvokti, kad yra tam tikros agresijos lygio ribos, kurių negalima peržengti. Ir čia mes kalbame ne tik apie fizinę agresiją, bet pirmiausia apie žiniasklaidos ir verbalinę agresiją kultūros, simbolių ir ideologijos sferoje, nes šiandien šios rūšies agresija daro kur kas didesnį poveikį visuomenei“, – parašė M. Morawieckis.
 
Kaip patikino Lenkijos premjeras, milijonai lenkų siekia gyventi tolerantiškoje visuomenėje, ir jis pats remia žodžio ir minties laisvę. Bet pastarieji vandalų veiksmai, jo manymu, tik skaldo visuomenę. „Aš to neleisiu“, – pabrėžė jis.
 
Naktį į trečiadienį ant kelių svarbiausių Varšuvos paminklų, tarp jų – ant Jėzaus statulos, buvo pakabintos vaivorykštinės vėliavos. Šios akcijos rengėjai internete paskelbė manifestą, kuriame pavadino savo veiksmus šturmu. „Tai ataka. Mes nusprendėme veikti“, – konstatavo jie, žadėdami tęsti savo provokacijas, „kol iš gatvių dings paskutinis homofobiškas furgonas“. „Šis miestas – mums visiems“, – pareiškė naktinės akcijos dalyviai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 07:28

Chodžaly aukoms atminti

Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.

Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.

Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.

Tragedijos chronika

Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

hodzaly_3
Hodžaly aukos

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.“

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.

Nikolos Pašiniano fantazijos

Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.

Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.

Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.

Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.

Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.

Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.

Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.

2020.02.24; 07:32

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, antradienį apsilankiusi Biržuose, sako, kad kol kas naujojo prezidento Gitano Nausėdos darbą vertinti sunku. Per mažai laiko dar praėjo nuo jo darbo pradžios, sakė D. Grybauskaitė ir palinkėjo visiems suprasti prezidento darbo sudėtingumą.
 
„Visada sakiau: duokime žmogui 100 dienų. Tegul įsibėgėja, tegul pajunta visą atsakomybės mastą. Manau, kad duokime ir leiskime šiek tiek tokios tolerancijos, pamėginti suprasti, kad darbas tikrai labai sudėtingas šitame poste“, –  kalbėjo prezidentė.
Ji palinkėjo G. Nausėdai sėkmės darbuose bei visiems Lietuvos gyventojams visuomet išrinkti prezidentus, kurie keltų pasididžiavimą.
 
„Tai yra tik antras mėnuo, tai tikrai norėčiau palinkėti visko geriausio pirmiausia mums visiems. Visi rinkome prezidentą, vieni už vieną balsavo, kiti už kitą, bet visi rinkome Lietuvos prezidentą. Palinkėčiau jam sėkmės ir mums sėkmės – kad Lietuva visada didžiuotųsi savo prezidentais ir kad jie niekada nedarytų Lietuvai gėdos“, – sakė D. Grybauskaitė.
 
ELTA primena, kad D. Grybauskaitė valstybės vadovės pareigas ėjo dvi kadencijas – dešimtmetį, o liepos 12 d. pareigas perdavė prezidento rinkimus laimėjusiam ekonomistui G. Nausėdai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.28; 07:15

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjerą verta įtraukti į Gineso rekordų knygą. Jis be jokios konkurencijos atsidurtų skiltyje “išradingiausi pasaulio fantastai”.

Kaip Armėnija išrado naują tautą

Kodėl ironija neišvengiama, kai tenka vertinti Pašiniano rėžiamas kalbas Europos Parlamento tribūnose, – nedelsiant paaiškinsiu. Viešėdamas Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje ministras pirmininkas Pašinianas pareikalavo keisti dabartinį derybų dėl Kalnų Karabacho ateities formatą. Neseniai susitikęs su specialiuoju Europos Parlamento komisaru Jojanesu Chanu armėnų premjeras pareiškė, kad derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo derėtis ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas, bet ir kažin kokia mįslinga, paslaptinga Arcacho tauta, nuo seniausių laikų neva gyvenusi Juoduoju Sodu vadinamame Azerbaidžano regione – Kalnų Karabache.

Štai dėl tos nežinia iš kur atsiradusios ir nežinia kaip Kalnų Karabache atsiradusios Arcacho tautos poną Pašinianą ir vertėtų priskirti įžūliai meluojančių arba bent jau keistai fantazuojančių politikų kastai.

Man regis, šiuo “išradimu” N.Pašinianas lenkia net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pastarasis neskubėjo kurti teorijų apie naujų tautų atsiradimą Rusiją dominančiose teritorijose. Kai okupavo Rytų Ukrainą, Putinas neįrodinėjo, esą ten, Luhanske arba Donecke, neva nuo žilos senovės gyvenanti ypatinga – nei rusų, nei ukainiečių – tauta, trokštanti kuo greičiau įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Kai užpuolė Krymą, jis nekūrė sudėtingų teorijų, esą pusiasalyje apart rusų ir ukrainiečių gyvenanti dar kažin kokia ypatinga tauta, deganti nuoširdžiu noru kuo greičiau atsidurti Rusijos glėbyje.

Kad konfliktinėse zonose nėra Rusijos ginkluotųjų pajėgų – Putinas melavo. Kad pirmieji šaudyti pradėjo ukrainiečiai – Putinas melavo. Kad Kremlius nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus – Putinas melavo. Bet kad ten gyvena iki šiol nei geografams, nei istorikams, nei politikams nežinomos tautos, – fantazuoti nepuolė. Pašinianas – fantazuoja. Pašinianas apsimeta, esą Pietų Kaukazas panašus į Amazonės džiungles, kur mokslininkai vis dar atranda nematytų – neregėtų genčių.

Armėnijos sugalvota “abrakadabra”

Visiems senų seniausiai žinoma: Kalnų Karabache esantys armėnai yra lygiai tokie pat armėnai, kaip ir tie, kurių pragyvenimo vieta – Armėnija. Skirtumas tarp Armėnijos armėnų ir Kalnų Karabacho armėnų nebent toks, kokį įžvelgiame tarp lietuvių dzūkų ir lietuvių žemaičių arba tarp Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Jei netinka lietuviški pavyzdžiai, galiu pasitelkti kaukazietiškąjį. 1994 – 1995 metais viešėdamas Šiaurės Kaukaze girdėjau pasakojimus apie neva didelius skirtumus tarp kalnuose ir lygumose gyvenančių čečėnų. Bet juk dėl to niekas jų nedalina į dvi skirtingas tautas.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Tad jau beveik metus valdžioje esantis Armėnijos premjeras turėtų suvokti, jog nesolidu Europos Sąjungos vadovams primygtinai peršti legendą apie Arcacho tautą. Armėniška klasta – visiems senų eniausiai akivaizdi. Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą armėnų politikai bando įveikti pasitelkdami į pagalbą ne vieną, o du “derybų subjektus” – Armėniją ir išgalvotąjį Arcachą. Armėnijos premjeras, vaizdžiai tariant, verčiasi per galvą įrodyti, jog dėl Kalnų Karabacho ginčijasi “du prieš vieną”. Tik įdomu, ar Pašinianas pats tiki šia abrakadabra? Ar šia fantastine versija nuoširdžiai tiki Pašiniano artimiausia aplinka?

Žodžiu, nė kiek nenuostabu, jog EP komisaras Chanas atmetė oficialiojo Jerevano pageidavimą dėl derybinio formato pakeitimų. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tokius Pašiniano gudravimus pavadina “prieštaringais Armėnijos atstovų pareiškimais, trukdančiais realioms deryboms”. O štai Armėnijos spaudos, sakykim, Armenian Report, kaltinimai, esą Europa yra dviveidė, nes, girdi, šiuo konkrečiu atveju ji nepripažįsta tautų apsisprendimo teisės, – sveiku protu nesuvokiami.

Ypač nesolidu, kad EP komisaras Chanas, atmetęs Pašiniano pasakas apie nežinia iš kur atsiradusios Arcacho tautos teisę lemti Kalnų Karabacho likimą (“reikia išklausyti ir Arcacho tautos nuomonę”), internetiniame portale Armenian Report tampa jau ne Chanu, o tiesiog – chamu. Ypač negražu, kad po nevykusio Pašiniano vizito į Europą tas pats Armenian Report puola užgaulioti Vakarus: po nenoro išklausyti Arcacho tautos balso Vakarai “visiškai susikompromitavo” bei “neturi jokios moralinės teisės savo purvinomis rankomis ir liežuviais net prisiliesti prie kiekvienam armėnui šventos temos”.

Taip. Europos Sąjunga nėra šventa. Tačiau dėl požiūrio į Kalnų Karabacho problemą europiečių sąžinė šiandien rami. Europa negali vadovautis Pašiniano logika: kiekviena tautinė mažuma bet kada turi teisę pareikalauti atsiskyrimo: turkų mažuma – nuo Vokietijos, meksikiečių bendruomenė – nuo JAV, Šalčininkų rajono lenkai – nuo Lietuvos, šiaurės Irane gyvenantys azerbaidžaniečiai galbūt panorės jungtis prie šiandieninio Azerbaidžano ir t.t.

Tikroji Armėnijos “tolerancija”

Armėnijos premjero Pašiniano peršama taisyklė nepriimtina civilizuotam pasauliui, nes ji stumia mus į chaosą dėl galimo masinio nusistovėjusių valstybinių sienų kaitaliojimo. Pašiniano teorija apie nežinia iš kur atsirandančias tautas priimtina nebent tik tokioms vienatautėms valstybėms kaip Armėnija.

Beje, galima numanyti, kodėl pastaruoju metu Armėnija ypač įkyriai pradėjo tolerancijos mokyti tiek Vakaruose, tiek Rytuose esančias valstybes. Vakarams pabodo armėniškos pasakos apie Kalnų Karabache atsiradusius kažin kokius arcachiečius, Vakarams įgrįso nuolatiniai armėniški pasakojimai apie blogus ir labai blogus jų kaimynus. Jei kam ir trūksta tolerancijos, tai jos trūksta pirmiausia pačiam Jerevanui. Netikite? Armėnijoje nėra nei azerbaidžaniečių, nei turkų, nei lezginų, nei lietuvių. Beveik 99 proc. Armėnijos gyventojų yra armėnai. Suraskite dar vieną tokią valstybę, kurioje gyventų vienui viena tauta? Ypač Kaukazo regione, kur gyvena šimtai tautų ir tautelių. Nejaugi toks Armėnijos vienalytiškumas byloja apie jos išskirtinę toleranciją, jos pakantumą kitataučiams?

Žvelkime be emocijų: nepaisant pačių didžiausių nesutarimų Turkijoje vis tik gyvena per 100 tūkst. armėnų, iš kurių net 40 tūkst. yra tikri Turkijos piliečiai. Turkijos parlamente dirba net armėnų parlamentarai. Azerbaidžane taip pat esama armėnų – apie 30 tūkst. Tad kodėl Armėnijoje nerasite nė vieno turko, azerbaidžaniečio, žydo, talyšo, lezgino, kurdo?

Kad ir kaip Pašinianas išsisukinėtų, Vakarai vis akivaizdžiau suvokia, kodėl pasauliui pavojingi naujas tautas išrandantys ir jas svetimose teritorijose įkurdinantys fantastai. Vakarai jau perpranta ir klastingus Armėnijos pasakojimus apie “labai blogus turkus ir azerbaidžaniečius”: argi taip gali būti, kad viena pusė – idealiai šventa, o kita – juodesnė už patį Pragarą?

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Analizuojant viešąją erdvę ryškėja ir pati naujausia Armėnijos gudrybė – skleisti mitą apie neva pasaulyje stiprėjančias antiarmėniškas nuotaikas, kurias privalu slopinti (aliuzija į antisemitizmą). Štai kovo pradžioje EP buvo surengta konferencija dėl neva pasaulyje kylančios armėnafobijos. Šią konferenciją organizavo kelios įtakingos Europos ir Amerikos armėnų organizacijos, į konferenciją sugužėjo antiturkiškai, antiarmėniškai nusiteikę europarlamentarai. Pavyzdžiui, ponia Eleni Teoharius.

Jei esame demokratai, neturėtume piktintis tokiais renginiais. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti savo nuomonę. Jei Armėnija mano, kad visi ją skriaudžia, jos nevertina, jai nepadeda, ja nesižavi – tegul taip mano kiek širdis geidžia. Tačiau Jerevanui pravartu susimąstyti ir dėl savų klaidų. Jei protingas žmogus gilinasi, ką neteisingai daro kiti, jis būtinai susimąsto ir apie savąsias klaidas. Ar ne taip?

Deja, Armėnija vis dar įsitikinusi, jog Vakarai neperprato jos taktikos: “patiems mušti, patiems rėkti”?

(Bus daugiau)

2019.03.12; 06:00

Estijos gynybos ministras Juris Luikas reikalauja ryžtingo Vakarų atsako į aštrėjantį konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos, praneša agentūra „Reuters“.

„Sankcijos yra stipriausias būdas parodyti Rusijai, kad mes tai vertiname rimtai“, – pareiškė J. Luikas interviu „Reuters TV“. Ministras pabrėžė, kad Rusijos įvykdytas trijų Ukrainos karo laivų užgrobimas Kerčės sąsiauryje nėra pavienis incidentas. „Mes manome, kad incidentas labai rimtas. Nes jis iškelia įtampą į visiškai naują lygį“, – kalbėjo J. Luikas. Anot jo, didėja rizika, kad maža krizė gali peraugti į didesnį karinį konfliktą.

„Aš esu šiek tiek sunerimęs, kad mūsų tolerancija tokiems incidentams tapo norma, – sakė J. Luikas. – Kitais atvejais mes sakytume, kad vienas karo laivas apšaudė kitą karo laivą, tačiau dabar kalbama apie „incidentą“.

Kalbinis sušvelninimas tokioje pilkoje zonoje yra „didelė, didelė klaida“, – įspėjo J. Luikas. Esą būtina aiški NATO ir ES žinia. Vakarai yra stiprūs, kai elgiasi „aiškiai ir stipriai“. „Jei mes delsime, neaiškiai siųsime signalus, tada rizika didės“, – mano Estijos gynybos ministras.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pats sakė, kad Rusija yra konflikte su Vakarais. „Aš manau, kad Ukraina yra tik indikatorius, rodantis, kokia rizikinga yra tokia strategija“, – akcentavo J. Luikas. Kiti pavyzdžiai yra rusų pratybos, pirmiausiai vadinamosios staigios pratybos, kurios vyksta netikėtai ir nestebint užsieniui, ir kurios „sunervina visus kaimynus“. Todėl esą labai gerai, kad NATO dislokavo dalinius Rytų Europoje ir Baltijos šalyse. Anot ministro, svarbu, kad Rytuose nuolat būtų karių iš kitų NATO šalių.

J. Luikas, be to, gyrė, kad JAV, o taip pat Europos valstybės suprato, koks pavojus gali būti Rusijos kibernetinės atakos ir sistemingas melagingos informacijos naudojimas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.29; 07:06

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, antradienį kreipdamasi į parlamento narius Strasbūre, pristatė savo Europos ateities viziją, informuoja „Deutsche Welle“.

Savo kalboje kanclerė sakė, kad Europos „solidarumas“ yra ES stiprybė ir turi būti „grindžiamas tolerancija“. Vokietijos kanclerės teigimu, svarbu laikytis teisinės valstybės principų, siekiant užtikrinti, kad bloko taisyklės funkcionuotų, o ES šalims dirbti kartu, siekiant stiprinti bendrą išorės politiką.

Akivaizdžiai pritardama Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimams dėl ES kariuomenės, A. Merkel sakė, kad ES turėtų siekti Europos kariuomenės vizijos.

„Turime paimti savo likimą į savas rankas, jei norime apginti savo bendruomenę“, – parlamentui sakė kanclerė.

Praėjusią savaitę E. Macronas pakartojo raginimus kurti Europos kariuomenę, kuri suteiktų Europai didesnį nepriklausomumą nuo JAV, tačiau pasiūlymas sulaukė didelės JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikos.

Pasak A. Merkel, nenorima nieko bloga pasakyti prieš NATO, tai kaip tik gali būti „geras priedas“ kariniam aljansui.

Be kita ko, Vokietijos kanclerė sakė, kad ES reikia „bendro požiūrio“ į migraciją ir bendros Europos prieglobsčio politikos. Europoje neturėtų būti vietos „nacionalizmui ir egoizmui“, sakė A. Merkel.

Ragindama ES būti vieningą, ji skatino šalis glaudžiau bendradarbiauti ir bloko naudai atsisakyti „nacionalinio egoizmo“.

Apie migraciją kalbėdama kanclerė sakė, kad kova su migracija yra „bendra Europos užduotis“, ir pripažino savo pačios klaidas dėl to, kad Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną pabėgėlių. Ji taip pat pripažino, kad pernelyg ilgai užtruko, kol jos vyriausybė suvokė, kad migracija yra problema, kuri „turi poveikį visai Europai, ne tik Vokietijai“.

Vokietijos kanclerės teigimu, Vokietija turėjo daryti didesnį spaudimą kitoms valstybėms narėms, kad šios priimtų savo dalį migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.14; 07:56

Lenkijos policija saugojo homoseksualų eitynes. EPA-ELTA nuotr.

Intensyviai saugant policijai, Lenkijos Liublino mieste šeštadienį vyko eitynės už homoseksualų lygiateisiškumą. Agentūra PAP pranešė, kad pareigūnai panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas, kad sutramdytų apie 200 priešiškos demonstracijos dalyvių. Policininkų link skriejo akmenys ir petardos. Eitynėse už didesnę toleranciją dalyvavo apie 1 500 žmonių.

Katalikiškoje Lenkijoje homoseksualų paradai vyksta Varšuvoje ir daugelyje kitų miestų. Tačiau nuo tada, kai valdžioje yra konservatyvi Teisės ir teisingumo partija (PiS), priešiškumas homoseksualams išaugo.

Reikia dėkoti policijai, kad per eitynes Liubline išvengta dramos, sakė Liublino meras Krzysztofas Zukas. Jis prieš tai mėgino užkirsti kelią eitynėms, tai argumentuodamas saugumo klausimais.

Policijos duomenimis, nukentėjo du pareigūnai. Suimta kelios dešimtys asmenų, kurie priešinosi pareigūnams ir mėgino sutrukdyti eitynėms. Daugiau įtariamųjų tikimasi nustatyti išanalizavus vaizdo medžiagą. Pačios eitynės praėjo sklandžiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.14; 10:13

Julius Panka, šio komentaro autorius

Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojo naujoji Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tai skandinaviškas modelis, kuris įteisina labai platų ir ankstyvą valstybės ir savivaldos institucijų įsikišimą į šeimą, kuri galimai susiduria su problemomis.  Ar tai gerai ar blogai – pamatysime jau netrukus.

Aišku, visi suprantame, kad nebūna blogų įstatymų, jie būna tik arba neužbaigti, arba nepritaikyti konkrečiai visuomenei.

Kitas svarbus klausimas – įstatymo vykdymas, juk labai daug priklauso nuo to, ar įstatymo vykdytojai aklai žiūrės raidės, ar remsis protingumo kriterijais. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad jei tavimi susidomėjo valdžia – nieko gero nelauk. O faktą, kad savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje dirbančių žmonių pagrindinis uždavinys yra suteikti pagalbą piliečiui, supranta tik vienetai. Aišku, dažnai tas supratimas ne iš dangaus nukritęs, o susiformavęs per ilgą laiką susiduriant su valstybinėmis įstaigomis ir tarnautojų bei pareigūnų chrestomatiniu elgesiu.

Tačiau grįžkime prie pačios reformos. Griežtos šio įstatymo nuostatos visuomenėje ilgus metus kėlė audringas diskusijas, todėl Seimas vis atidėdavo šį teisės aktą „geresniems“ laikams. Tačiau, 2017 metų pradžioje dviejų narkomanų surengta egzekucija penkerių metų Matukui nepaliko abejingų. Žiniasklaidai išsiūbavus šią jautrią temą, parlamentarai susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai, be jokių diskusijų priėmė šį įstatymą. Tai buvo jautru, solidaru, jausminga ir … neprotinga. Tokios reformos nedaromos impulsyviai, joms ruošiamasi palaipsniui, kartais užtrunkant ne vienerius ir net ne dvejus metus. Jau dabar matomi kai kurie naujojo įstatymo neaiškumai, vietos, kur daug kas priklausys nuo konkretaus pareigūno sprendimų ir interpretacijų. Trūksta specialistų, poįstatyminių teisės aktų, o kartais elementaraus nuoseklumo. Tokia jau visų reformų dalia: juk reforma valstybėje, tai kaip remontas bute, daug dulkių, neaiškumų ir chaoso. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Šia reforma siekiama, kad šeima gautų kuo daugiau kvalifikuotų ir prieinamų paslaugų iš valstybės ir savivaldos, taip pat labai svarbu, kad tos paslaugos būtų suteiktos laiku, kai šeimai sunkumai tik prasideda. Juk visi žinome, kad jei žmogų užpuolė vėžys, jo išgyvenimo šansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip anksti jam buvo pradėtas gydymas.

Tas pats ir su šeimomis, jei krizės pradžioje bus suteikta kvalifikuota pagalba, tai daug šansų, kad šeima išliks ir tėvai patys užaugins savo vaikus. Taip pat reforma nustato labai aiškius reikalavimus dėl terminų, ką ir kada ir per kiek turi atlikti viena ar kita institucija. Kita labai svarbi įstatymo įtvirtinta naujovė – privalomas vaikų psichologo dalyvavimas mažamečių (asmenų iki 14 metų amžiaus) apklausose. Juk suprasti vaiko parodymus ir juos teisingai užrašyti eiliniam policijos ar prokuratūros pareigūnui tikrai trūksta kompetencijos. Susikalbėti su stresą patiriančiu vaiku yra didelis iššūkis, o ypač svetimam žmogui. Todėl mažamečio parodymai, gauti be specialiai pasiruošusio psichologo, teismo gali būti traktuojami labai įvairiai.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Budintis globotojas – svajonių darbas“. Būtent taip savo socialinėje reklamoje šią naują, valstybės išlaikomą  pareigybę savo reklaminiame klipe pristato Kauno miesto savivaldybė. Budintis globotojas – tai asmuo, kuris globoja dėl įvairių situacijų iš šeimos paimtus vaikus. Jie vykdo laikinąją globą, o išvertus į žmonių kalbą, tiesiog suteikia pastogę, meilę ir dėmesį vaikams tol, kol šie galės grįžti atgal į savo šeimą arba jiems bus surastas nuolatinis globėjas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, ši reforma vykdoma pagal skandinaviškąjį modelį. Skandinavijai per daugelį dešimtmečių pavyko sukurti vadinamą „gerovės valstybę“, tai tokia socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė sistema, kurioje gyvendamas žmogus gali jaustis visomis prasmėmis saugus. Visa tai atėjo ne iš karto, ji buvo kuriama „žingsnis po žingsnio“ principu. Žmonės išsikovojo šeimai palankius darbo santykius, padorius atlyginimus, plačią socialinio saugumo sistemą ir labai išvystytą kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų sistemą. Tikriausiai visi pritarsime, kad jei žmogus daug gauna iš valstybės, tai valstybė turi teisę daug iš jo ir pareikalauti. Ir ji reikalauja, juk Skandinavijoje mokesčiai yra faktiškai didžiausi pasaulyje, dar daugiau, valstybė yra nustačiusi sistemą, kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai ir griežtai kontroliuoja kaip jos laikomasi. Šeimoms, kurios nepakankamai laikosi nustatytos tvarkos ar susiduria su vaikų elgesio problemomis, yra siūlomi mokymai, prevencinės programos, socialinė, medicininė ir pedagoginė pagalba. Kraštutiniu atveju vykdomas vaikų paėmimas iš šeimų, o jų gimdytojams net uždraudžiama matytis ir bendrauti su vaikais.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo šios sistemos ypač skaudžiai nukentėjo Norvegijos imigrantų šeimos, jos tiesiog bendravo su vaikais ir jais rūpinosi taip, kaip buvo įpratę, taip, kaip diktavo jų kultūra ir papročiai. Tas, kas lietuviui, lenkui ar rumunui atrodė savaime suprantamas dalykas, norvegui galėjo pasirodyti brutalus ir žiaurus laukinių elgesys. Norvegijos vaiko teisių tarnybos pradėjo vaikų paėmimo iš šeimų veiksmus, atiduodavo juos į kitakalbę aplinką arba net į vadinamas „vienalytes šeimas“. Kaip jaustis normaliai šeimai, kai žinai, kad su lyg kiekviena diena tavo vaikas užmiršta tave, užmiršta savo gimtąją kalbą, kasdien mato iškreiptą amoralią „šeimos“ parodiją iš dviejų „tėčių“ ar dviejų „mamų“ ir žinai, kad nieko negali padaryti, esi bejėgis prieš likimus luošinančią sistemą. Kartais stebint ir gilinantis į tokius atvejus nevalingai pradedi galvoti, gal taip norvegai tiesiog nori atkeršyti už žiaurius eksperimentus, kurie su jų šalies vaikais buvo vykdomi II pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Todėl, jei koks pernelyg uolus valdininkas bandys vadovautis norvegiškomis praktikomis Lietuvoje – bus nemažai skaudžių atvejų, gal net panašių į Garliavos tragediją. Bet mes juk tikime valstybės tarnautojų sveiku protu?

Gal dėl ilgų sovietinės okupacijos metų, o gal dėl įvairių nesibaigiančių reformų nepriklausomybės laikotarpių Lietuvoje nebuvo sukurta efektyvi sava vaiko teisių apsaugos sistema. Greičiausiai todėl ekspertai, kurie ruošė šią reformą, nusprendė pasinaudoti Skandinavijos patirtimi. Kadangi sistema yra perkeliama, o ne natūraliai susiformavus, ji mūsų visuomenėje sukelia įvairias diskusijas, ypač dėl kai kurių naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų. Paminėsiu keletą iš jų, kurios jau dabar visuomenėje iššaukia labai nevienareikšmių vertinimų ir diskusijų.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visų pirma, tai nulinė tolerancija alkoholiui šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai. Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: sakykim, jei vaikus auginanti šeima penktadienio vakarą nusprendė pasikviesti keletą draugų ir pasimėgauti šašlyku su alumi ar vyno taure, ji privalės samdytis auklę, nuvežti vaikus pas senelius arba vienas iš tėvų negalės sau leisti nei lašo alkoholio, todėl, kad mama ar tėtis po stiklinės alaus vairuoti dar galės (nuo tokio kiekio 0,4 promilės neįmanoma pasiekti), bet vaiku pasirūpinti jau negalės. Juk niekas nežino, kiek vaikų bus paimta iš šeimų, kol tai mūsų visuomenėje taps norma.

Kitas ne mažiau svarbus pokytis, tai įstatyme įtvirtinama nuostata, kad iki 6 metų vaikas negalės būti paliktas vienas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai tik pradžia ir tikisi, kad įstatymų leidėjas nuosekliai kels kartelę iki 10, o gal 12 metų. Visuomenė pagrįstai tikisi, kad ši kartelė kils proporcingai su paslaugų šeimoms augimu, visų pirma su darželių tinklo plėtra ir „visos dienos“ mokyklos įvedimu pradinėse klasėse.

Taip pat po naujosios reformos stipriai išplečiamos grėsmės vaikui ir smurto sąvokos, o su tuo atsiranda tikimybė, kad vaikų, kurie bus laikinai paimami iš savo šeimų, skaičius didės, tai irgi kelia audringų diskusijų visuomenėje, juk dar visai neseniai „beržinė košė“ buvo traktuojama kaip „pažangus auklėjimo būdas“, o liaudyje vis dar populiari aritmetinė patarlė – „kiek nemuštų už vieną muštą duoda“.

O kur dar „socialinės rizikos šeimų“ sąvokos išbraukimas iš įstatymų taip panaikinant valstybės institucijų skirtingą požiūrį į šeimas, kurios išsilaiko iš gaunamų pašalpų bei paramos ir tas šeimas, kurios išsilaiko pačios ir savo mokesčiais išlaiko pirmąsias. Vieni dėl to džiaugiasi, o kiti jaučiasi nuvertinti.

Nieko nepadarysi, diskusijos diskusijomis, bet įstatymas galioja ir mes visi jo privalome laikytis jau dabar. Aišku, reiktų priminti, kad jei piliečiai pastebi, kad kai kurios įstatymo nuostatos yra netobulos, perteklinės ar neteisingos, jie turi teisę kreiptis į savo išrinktus Seimo narius ar jas iškėlusias partijas ir reikalauti teisės aktus keisti bei tobulinti. Teko net girdėti nuomonių visuomenėje, kad „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka naikinama būtent dabar todėl, kad būtų lengviau daugiau vaikų paimti iš normalių, sveikų šeimų, kuriuos vėliau būtų nesunku atiduoti užsienio globėjams, aišku, už solidų honorarą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Na, bet kalbos kalbomis, o mes negalime tam nei pritarti, nei šito paneigti. Nors paranoja yra rimta liga, bet juk sakoma, kad „nėra dūmų be ugnies“. Viskas priklausys nuo mūsų, jei mes, piliečiai įtakosim ir kontroliuosim sistemą – mes laimėsim, jei ne – sistema mus sutraiškys. Todėl į vaiko teisių ir pareigų užtikrinimą turi įsitraukti kuo daugiau bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pilietiškų žmonių, nes sistema be visuomenininkų aktyvaus dalyvavimo – tai automobilis be vairuotojo, galingas, aklas ir labai pavojingas.

Nežiūrint visų straipsnyje išvardintų sunkumų ir problemų, kurios susijusios su šia reforma, norėčiau pasidžiaugti, kad valstybė stengiasi nelikti abejinga šeimų tragedijoms ir deda visas pastangas, kad jos nesikartotų. Tikiu, kad plečiant nemokamų ir visiems prieinamų socialinių paslaugų tinklą ir kuriant šeimai palankią aplinką, bus galima įgalinti šeimą iš vaiko užauginti išprususią, išmintingą ir svarbiausiai – dorą asmenybę. Noriu tikėti, kad atsiradus papildomiems specialistams ir atsakingoms institucijoms išgryninus funkcijas, Lietuvoje nebebus nuo savo tėvų ar globėjų rankos žūstančių ir traumuojamų vaikų, o tuo pačiu nebus daromos klaidos, kai vaikas paimamas iš šeimos neatsakingai ir neapgalvotai, taip traumuojant patį vaiką ir griaunant šeimos vientisumą.

Valstybė turi visų pirma suteikti pagalbą, informuoti, šviesti visuomenę ir tik kraštutiniais atvejais bausti ar naudoti prievartą. Netikėkite tam tikrų „vaiko teisių ekspertų“ teiginiais, kad vaikas priklauso valstybei, o ne šeimai. Neužmirškime, kad vaikai – tai šeimos dalis ir būtent šeima yra ta vieta, kur turi augti vaikas, o valstybės pareiga sutelkus visus savo resursus padėti šeimoms, kad vaikams jose būtų saugu ir gera, tada nereikės nei prievartos, nei prevencinių ar intervencinių programų, o mūsų ir mūsų tautos ateitis bus patikimų, dorai išauklėtų žmonių rankose.

2018.07.15; 06:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ar galėtumėt ramiai gyventi, jei per langą nuolat stebėtų ir jei tik kas nepatiks – tuoj apskųstų? Ar norėtumėt bendrauti su bendradarbiu, dalintis mintimis su kaimynu, kuris apskundžia viršininkams ir policijai? Patiktų gyvenimas kameroje, kur pro akutę tave nuolat stebi kontroliuojanti akis?

Ar įmanoma laisvai rašyti ir kurti, dalintis požiūriais aplinkoje, kur sėdi skundikų gaujos narys, gal ne tave skundžiantis, bet ką gali žinot, kada jam užeis ir nepatiksi? Nors ir gero norintis, tavo pažįstamas, nedurnas ir garbus kituose reikaluose žmogus?

Kaip seniau buvo sunku rasti šeimą, kurios narių neišvežė, taip dabar nelengva rasti žmogų, kurio pažįstamų ar jo paties feisbukas neužblokavo. Kas čia darosi, primena seną gerą rusišką stalinizmą: kiekvienoj laiptinėj po informatorių, visur kyšo didelės ausys, fiksuojančios, ką kalbi ir galvoji. Vienas po kito dingsta draugai, po to vėl atsiranda, atsėdėję zonoje parų ar mėnesį – atsargūs, pikti, pritvinkę keršto.

Reikia imti galvoti, ką sakai, ar tai kam patiks, ar vykusiai pajuokausi, ar nenubaus, nepaskųs, neištrins tavo įžvalgų, ar tavęs iš viso neišmes į virtualią tamsą. Senasis gerasis, laisvasis ir gyvas feisbukas mirė. Nepriklausomybės nuo valdžios ir idiotų minios nuomonių, nevaržomos raiškos galimybių pasaulis gęsta akyse. 

Kaip uždrausti kitam reikšti tau nepatinkančias mintis? Labai paprasta, Kisa – tereikia apskųsti multikultūrinei ir tolerantiškai feisbuko administracijai, kad pažeidi taisykles. Juk kiekvienas, polemizuojantis ir karštai besiginčijantis, kur nors yra pasakęs aštrių žodžių. Surandi tokį gal keleto metų senumo įrašą ar net trumpą komentarą kitų diskusijoje – ir paskundi, kad kursto neapykantą.

O dėl šventųjų karvių, kurių negalima kritikuoti laisvajame pasaulyje – stukačiams galimybės begalinės! Gali kiek nori kolioti lietuvius, rusus, lenkus ar čiukčius ir tai bus nuomonės raiška. Bet nors žodelį neigiamo apie žydus ar arabus – ir jau tautinė neapykanta, užblokuos. Kiek nori tyčiokis iš Jėzaus Kristaus ir krikščionybės, bet jei ką apie musulmonus ar atbėgėlius –  bus jau neapykanta religiniu pagrindu.

Pakritikuosi gėjų, lesbietę, transseksualą – dingsi iš feisbuko ilgam, nes tai diskriminacija, nors kitaip manančius apie lytinę orientaciją galima apmėtyti mėšlais kiek tik nori, ir kas tik nori, tas tą daro. Aišku, jei juodaodį pavadinsi tokiu lietuviškai, irgi bus baisiausias nusikaltimas ir rasinė neapykanta.

Surink gaują bendraminčių ir skųskit į sveikatą žmogų, kurio pažiūros nepatinka, bet ne už pažiūras, o už „feisbuko bendruomenės taisyklių pažeidimą“, kurį surasi visada. Feisbukas juk nepajėgus išnagrinėti milijonus ir milijonus skundų, pirminiame lygyje viską sprendžia algoritmas – jei bus raktinių žodžių ir skundų daug, apskųstąjį neabejotinai, automatiškai, nieko net nenagrinėję užblokuos.

O jei pereisi prie sekančio lygio ir kalba eis apie paskyros uždarymą, tą juk nagrinės kokie nors feisbuko pigiai nusamdyti Filipinų, Taivanio ar Indijos kompiuterininkai, norintys prisidurti prie algos, kurie kalbos ir tavo šalies specifikos neišmano ir tai, ką parašei, supranta su Google vertėju. Jų verdiktas irgi beveik visada bus neigiamas.

Šio metodo pionieriai Lietuvoje –  gerai organizuoti, turintys uždarą (kur matai savo draugus, esančius nariais, bet nematai ką jie rašo ir negali be kvietimo įstoti) ir slaptą (kurios net buvimo niekam nerodoma) feisbuko grupes. Pasivadinę jie nekaltai – „Jorkšyro elfais“, įkūrėjas – žinomas tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, pravarde Rokiškis Rabinovičius. Viršelyje pilna mielų šuniukų, tik jie ne šuniukų veisimu užsiima – tai feisbuko stukačių kontora, kurioje pagal komandą masinius skundus rašo beveik 1000 lietuvių.

Technikos stebuklai. Virš galvos sklando stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių „elfai“ skundė feisbuką užtvindžiusius „koloradus“ su rusiškomis koloradų juostelėmis, buvo dalis informacinio karo su interneto troliais ir suvaidino teigiamą vaidmenį. Bet veikiai didele dalimi išsigimė, tapo konservatorių oponentų ir jiems nepalankių nuomonių reiškėjų skundikais. Prieš pora metų buvo suorganizavę ir kibernetines atakas, siekdami įsilaužti į oponentų interneto puslapį, kas yra baudžiamasis nusikaltimas.

Sakot, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ir neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str.)? Ir Lietuvos baudžiamasis kodeksas už trukdymą reikšti įsitikinimus ir pažiūras duoda iki 3 metų belangės (BK 169 straipsnis)? Nejuokaukit, verčiau pažiūrėkit, kas tą daro – ir suprasit.

Čia visas šalies tolerancijos ir laisvės žvaigždynas. Mirga marga VU TSPMI studentai, valdiškų institucijų klerkai. Nors vežimu vežk žurnalistus – buvę ir esami Lietuvos Ryto  žmonės su A.Kuznecovaite priešaky,  Delfio komanda su J.Tvaskiene, griežti ir teisingi 15 min. vyrukai su D.Pancerovu, o apie LRT šaunuolius su programos „Vremia“ vadovu A.Matoniu tai ir kalbėti nėra ko.

Ir konservatoriai, konservatoriai ir dar kartą konservatoriai – nuo Jaunųjų konservatorių lygos vadovų, valdybos narių, savivaldybių deputatų ir kito mailiaus iki M.Adomėno su žmona, buvusio Kauno miesto mero A.Kupčinsko, A.Anušausko. O feisbuko stukačių sąrašą vainikuoja narys nuo pat pradžios – iškilmingai pridėjęs putlią rankutę prie širdies – Gabrielius Landsbergis.

Blogas pavyzdys užkrečiamas, atėjo metas akmenis rinkti. Bemat atsirado grupių, užsiimančių tuo pačiu, kerštavimais ir užsiveisė toks beprotiškas feisbuko kirmėlynas, kurio neišnaikins jokios kovos. Pavienių stukačių ir organizuotų skundikų, nemokamų dundukų ir apmokamos suinteresuotų davatkų gaujos, veganų, feminizmo ir kitų tikėjimų fanatikai siaučia nuščiuvusiose Buko Veido alėjose. Tai nebegrįžtamas procesas.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tame kilniame reikale šauniai dalyvauja žurnalistai. Štai, žinomas publicistas ir blogeris A.Bačiulis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos rekomenduotas dalyvauti Europos žurnalistų generalinėje ansamblėjoje Vilniuje. Manot, dalyvavo? Kurgi ne, jo pažiūros nepatiko nusmuktaklyniams „žurnalistams“ iš žiniasklaidos bendrovės Nanook. Bemat parašytas skundas pažįstamiems Europos žurnalistų asociacijos organizatoriams ir A.Bačiulis eliminuotas.

Man irgi grasino ir konservatorių, ir valstiečių fanai, tik gaila, ištryniau jų šlykščius komentarus ir nebeturiu įrodymų, bet po to tuojau pat buvau imtas blokuoti. Feisbuko stukačiai neabejotinai bandys būsimuose rinkimuose užblokuoti visus įtakingus nuomonių formuotojus. Tik skundaliai visada yra ir bus buki – per anksti atskleidė savo planus. Iki rinkimų visi susikurs švarias nuo pseudotolerantiškumo paskyras, įsisteigs savo tinklaraščius ir nieko nebeužblokuosit, mielieji.

cenzura_melyna
Cenzūra

Stukačiai choru rėkia – mes už Lietuvą, už teisybę, už laisvę, lygybę ir brolybę! Va tik truputėlį paskundinėsim tuos, kurie mums nepatinka. Tokia, mat, Lietuvoje yra kova už Tiesą ir Šviesą – užčiaupti burnas ir eliminuoti oponentus iš diskusijos. Taip juk lengviau, negu argumentuotai, be cenzūros kalbėtis.

Minčių policininkai visada yra menkystos, jokio skirtumo, kas ir vardan ko skundžia – šlykštus pats myžalais dvokiantis metodas, jų akys, prisipildančios džiugesio, kai kitam iš pasalų sėkmingai įkandi. Jiems per sunku gyventi laisvame pasaulyje, kur stalinizmo dėsniai negalioja ir savo tiesą reikia įrodyti.

Išeitys paprastos. Užblokuokit visus iki vieno žinomus skundalius. Atsisiųskit feisbuko duomenų kopiją – ir tavo daugelio metų darbas, mintys, nuotraukos niekur nedings. Privatumo nustatymuose nustatykite visų senų įrašų prieinamumą tik draugams – tada stukačiai jų nebematys ir negalės apskųsti. Ir jau pats metas įsteigti viešą gėdos lentą, kur būtų pagerbti feisbuko stukačių vardai.

Tikslas nepateisina priemonių, priemonės parodo tikrąjį tikslą. Mėšluotom rankom niekas sveiko ir gero maisto nepagamina. Meluodamas niekas neįtvirtins tiesos, o ranka Maradonos įmuštas įvartis amžinai bus Argentinos rinktinės gėda. Organizuoto zekų stiliaus metodai niekada neatneš laisvės – tai, kad smirda, rodo tą, kas smirda.

2017.12.29; 04:35

Giedrius Kuprevičius: kartais jautiesi lyg gyventume haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Ateinančią savaitę iš pradžių sostinėje, o gruodžio mėnesį – Kaune įvyks Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus pagal Herkaus Kunčiaus libretą sukurtos tezių operos „Liuterio durys“ nacionalinė premjera.

Meno kritikai šį kūrinį jau vadina „moderniu žvilgsniu į reikšmingą istorinį tarpsnį, išryškinant ir šiandien aktualius klausimus“. Spektaklio režisierius Gytis Padegimas žurnalistams sakė, kad statyti istorinę operą – visada didelis iššūkis. O šiuo atveju iššūkis dvigubas, „nes tai – neeilinis europinės reikšmės įvykis, Reformacijos 500 metų jubiliejus. „Nesame protestantiška šalis, bet esame tolerantiška šalis. Todėl norisi, kad po šio spektaklio daugybė žmonių, kurie vaikšto į katalikų bažnyčią ir yra krikščionys, pamąstytų, kuo Liuteris ir protestantizmas praturtino mūsų tikėjimą ir mentalitetą“, – sako režisierius G.Padegimas.

„Tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės“, – interviu naujienų agentūra ELTA prieš premjerą sakė operos „Liuterio durys“ muzikos kūrėjas kompozitorius prof. G. Kuprevičius.

– Kokias idėjas brandinote prieš imdamasis šio reikšmingo darbo ir kokius šiandien aktualius klausimus operoje stengėtės išryškinti savo muzika?

– Visų pirmiausia – Gyčio Padegimo jau paminėta tolerancija ir, pridursiu, – dvasios ramybė. Atsivertęs žinių svetaines, pasijuntu lyg haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gimsta tiek „iniciatyvų“, kad, atrodo, nespėsime iki kitų metų Vasario 16-osios visų ir įgyvendinti. Užpuolė kažkoks politinės dezinfekcijos poreikis, kurio pasekmės jau dabar matosi. Viename moksliniame straipsnyje perskaičiau, kad vokiečio Eduardo Volterio (Eduard Wolter) XIX amžiaus pradžioje į vaško velenėlius įrašytos lietuvių liaudies dainos kurį laiką buvo lyg ir Jonui Basanavičiui už nuopelną priskiriamos. Tad gal ir patriarchą reikia nuversti kaip svetimą darbą priglaudusį!

Savo veidaknygėje pasiūliau vietoj nuversto Petro Cvirkos paminklo pastatyti Eduardą Mieželaitį, tuomet jį nuversti. Tada toje vietoje pastatyti Juozą Mikėną, vėl nuversti… Turėti tokią nuolat veikiančią tautinę atrakciją. Betgi tai – visiškas marazmas, politinis suvaikėjimas!

Istorija – ne žaislas, kuriuo galima įnoringai žaisti papūtus lūpytes. Suprantu, būtina jautrius mūsų kultūros ir istorijos puslapius vartyti, aiškintis juose paliktus įrašus, bet ne tokiu keliu, kokiu dabar šmaikščiai einama. Pasižvalgykime – kokių skaudžių diskusijų būta Norvegijoje, Austrijoje ar Vokietijoje, tačiau kažkaip be smurto prieš savas kultūras. Bandymas ištrinti dalį istorijos su joje gyvenančiais žmonėmis – visiems pavojingas, o nykstančiai baltų genčiai – itin. Juokai juokais, tačiau rimtai šnekant, regiu visame tame savižudos elementų.

Martinas Liuteris savo iššūkiais sukėlė daug sumaišties net ramiuose protuose, ką jau kalbėti apie minią, kuri visuomet keistai inertiška. Tačiau vienuolis savo pasiekė – privertė aiškintis ne tikėjimo, o jį aptarnaujančių elgseną. Perkėlus į pasauliečių gyvenimą, pasakyčiau – Liuteris išmokė analizuoti. Gal todėl ir giesmes kūrė, ir liepė mokytis, mažiau melstis, daugiau dirbti. Mažiau peštis ir daugiau bendrauti, sakydamas, kad gerus darbus Dievas tikrai mato. Reformacijos vaidmuo Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai milžiniškas. Katalikai turėtų tuo labai džiaugtis, nes jiems atsirado laiko užsiimti kitais gerais darbais.

– Neseniai, po tam tikrų protesto akcijų prieš vajų pakeisti miesto centro gatvių senus medžius naujais, pirmuosius paprasčiausiai iškertant, viešai pareiškėte nutraukiantis bendradarbiavimą su Kauno miesto savivaldybe. Dabar, kai jau pasodintos tos importinės, daugiau nei po 200 eurų kainavusios liepos, savo laja kol kas labai primenančios iš siauro plastikinio maišelio ištrauktus svogūnų laiškus, gal sutinkate su miesto valdžia, įtikinėjančią kauniečius, kad tai Kauną puošia? Ar Jūsų nuostatos išlieka nepakitusios, nes „ne medžiuose esmė“?

– Tas pareiškimas galioja iki tol, kol kas nors nepanorės su manimi bendrauti. Ne aš gi turiu prašytis vizito pas klerkus merijoje, kurie nei Nacionalinės premijos laureatai, nei akademikai, nei kompozitoriaus, Kauno Garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus sūnūs. Būtų apie ką pakalbėti, tačiau dabar Kaune skamba ne mano tonacija, ir kultūrinis fonas nepalankus mano veiklai. Vienas tūlas leptelėjo: „gražios jūsų idėjos, bet mes dabar – valdžia“. Luktelėsiu. Nors, kaip sakė Herkus Kunčius Maironio lūpomis Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ – „jau ne tie mano pavasariai“…

– Jūsų, a.a. Tėvas, kompozitorius Viktoras Kuprevičius buvo paskelbtas Kauno miesto garbės piliečiu. Jūs pats kurį laiką buvote valdžios atstovas – kultūros ministro pavaduotojas, Kauno vicemeras. Ar ir tuomet išlikdamas menininku, jautriau įsiklausydavote į „kitoje barikadų pusėje“ buvusius kolegas? O gal valdžia iš tikrųjų „žmones pagadina“?

– Tais baisiais laikais mes bendravome kitaip, todėl šiais gražiais laikais ir bendravimas kitoks. Man jis nekelia jokio diskomforto, tik retsykiais būnu suglumęs. Tokią būseną išsakė puikus muzikantas, pianistas ir dirigentas Chaimas Potašinskas, kai per vieną naujų kūrinių perklausą sugrojo absoliučiai nesuvokiamos muzikos kūrinį ir turėjo kažką stojusioje tyloje pasakyti.

– Ir giliais istoriniais laikais geriau gyveno menininkai, kurie, šių laikų terminais sakant, buvo lojalūs valdžiai, o liaudiškai tariant, jai pataikavo. Nelabai kas pasikeitė ir dabar? Valdžia disponuoja ne savais, asmeniškais, bet jai patikėtais visuomenės (mokesčius mokančių gyventojų) pinigais, tačiau ji turi galią spręsti, kam jų duoti, kam ne, per programas, projektus. Tai gal menininkui ir dabar geriau būti „dvaro poetu“, šlovinančiu valdančiuosius, nei jiems oponuoti?

– Dabar jau tiek daug Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, kad juokaujame – gal išvardinkime tuos, kurie dar jų negavo, – sąrašas bus trumpesnis. Jokia valstybinė premija negali būti menininko lojalumo garantija. Priešingai – laureatai įgauna išskirtinę privilegiją žymiai aštriau, kovingiau kalbėti apie laikmetį, jo rūpesčius. Kitas dalykas, ar tokia pozicija aplinkinius tik suerzina, ar ir naudą duoda. Kaip matau, ji labiau suerzina.

Gaila, kad menininko prestižas Lietuvoje sumenkintas, o atsitiktiniai valdžios žmonės leidžia sau tokias replikas, kurios juos pačius žiauriai diskredituoja. Nors kai kam ir tokia poza patinka. Sako, menininkai yra našta visuomenei. Pridėčiau, tuomet – ir pensininkus. Bet ar reikia mums dabar dar ir klasių kovos?

– Ar pasigendate tolerancijos bei susikalbėjimo tarp meno, kultūros atstovų ir valdžios?

– Ne, nepasigendu, nes kaip gali pasigesti to, ko nėra? Buvo toks juokelis apie bananus. Sako, kad niekas tarybiniais laikais tų bananų parduotuvėje nepasigesdavo. Tad jų prekybininkai ir neužsakinėjo. Nes nebuvo bananų paklausos. Taigi dabar daug kam nėra paklausos.

…Tik aš tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Eltos korespondentė Birutė Mačienė.

2017.11.17; 06:00

Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 12-17 d.)

Seimo virtuvėlėje ir toliau kai kurie blynai panašūs į prisvilusius. Štai praeitą savaitę Seimo nariai panorėjo, kad jiems talkintų ne tik padėjėjai–sekretoriai, bet ir kur kas geriau mokami patarėjai. Ko gero, būrius bičiulių ir giminių patarėjais įdarbinę Seimo nariai susirūpino, kad be kvalifikuotos paramos negalės tinkamai atlikti pareigų, – spėjo „Lietuvos žinios“. 

Politinės korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tęsėsi manevrai kare dėl Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko posto: pasak „Lietuvos žinių“, Seimo valdančiųjų iniciatyva išplėsti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą gali paspęsti spąstus į rinkimų prievaizdus pretenduojančiam konservatoriui Viliui Semeškai. Esą Druskininkų savivaldybės tarybos nariui, aktyviam kurorto opozicijos lyderiui gali iškilti dilema dėl karjeros. Pataisoje siūloma papildyti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą. Pataisą priėmus, į VRK negalėtų pretenduoti savivaldybių tarybų nariai. Neoficialiai užsimenama, kad nuostata taikoma specialiai Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pasirinktam kandidatui V. Semeškai, rašė dienraštis.

Įvyko naujienų ir „valstiečių“ kovoje su opozicija dėl Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko posto. Netikėtas manevras – viltį šį postą gauti praradusi Dovilė Šakalienė nusprendė perbėgti pas liberalus. Pasak „Lietuvos ryto“, taip įvyko, kai Seimas nepritarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių sumanytai Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pertvarkai, kurios tikslas buvo pakeisti dabartinį jos vadovą konservatorių Mykolą Majauską. Vis dėlto dienraštis turi įtarimų, kad M. Majauską turėjo pakeisti ne D. Šakalienė, bet šioje komisijoje esantis Robertas Šarknickas arba Asta Kubilienė. Apmaudu.

Dar vienas daugiau graudus nei juokingas Seimo sumanymas: penki parlamentarai siūlo uždrausti mobiliaisiais šnekantiems ar net juos iš kišenės išsiėmusiems žmonėms žengti į pėsčiųjų perėją, jei telefonas neprijungtas prie laisvų rankų įrangos. Esą telefonas blaško pėsčiųjų dėmesį lygiai taip pat, kaip vairuotojų. Vienas iš pataisos rengėjų konservatorius Algis Strelčiūnas „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad policijos pajėgų užteks ir pėsčiųjų kontroliavimui.

Alkoholis. Vis dar nerimo aistros dėl alkoholio įstatymo pataisų – „Vakaro žinios“ ir toliau prikišinėjo neteisingus Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis apie lietuvių išgeriamą alkoholio kiekį. Juos pataisius per metus vienas 15 metų ir vyresnis mūsų šalies gyventojas išgeria nebe 18,2 litro gryno alkoholio, o 16,3 litro. Paskelbta PSO statistika mūsų iš pirmosios gėrikų vietos neišstūmė, tačiau skaičiai vis tiek rodo, kad alkoholio suvartojimas Lietuvoje pastaruosius metus akivaizdžiai mažėja, teigė „Vakaro žinios“.

Labdara. Seimo Audito komitetas pateikė projektą, kuriam įsigaliojus nebeliktų labdaros ir paramos fondų su politikų pavardėmis, rašė „Vakaro žinios“. Tokie fondai yra politinė reklama už ne reklamai suaukotus pinigus, bei landa verslui neskaidriai remti įvairius veikėjus ir paskui reikalauti balsuoti taip, kaip reikia rėmėjams. Dienraščio teigimu, komiteto nariai ir neslėpė pataisas pasiūlę, kad nebevyktų, kas vyksta parlamentaro Gintaro Steponavičiaus labdaros fonde.

Kėvišiada. Radusi kaip, Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson galų gale atleido iš pareigų ilgametį Nacionalinio operos ir baleto direktorių Gintautą Kėvišą. Tuo pasipiktino „Lietuvos rytas“, o „Vakaro žinios“ gana logiškai pasvarstė, kad ministrė jau ir nebeturėjo kur trauktis, nes situacija galų gale peraugo į įsižeidusios moters ir įsižeidusio vyro mūšį.

Vyriausybės žygiai. Mūsų vyriausybė visai ne prieš Europos Tarybos planą, kuriame  siūloma ES mastu priimti sprendimą, kad keturis mėnesius kūdikiu turėtų rūpintis vienas iš tėvų, o kitus keturis priežiūrą privalomai turėtų perimti kitas, rašė „Vakaro žinios“. Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pripažino, kad tai būtų priverstinės abiejų tėvų vaiko priežiūros atostogos. Tarsi tos prievartos mūsuose būtų dar per mažai.

Ministerijos taško pinigus – kiekvienam viceministrui ir ministerijos kancleriui kas mėnesį suteikiama po daugiau nei 400 eurų nuosavo automobilio, naudojamo tarnybinėms reikmėms, išlaikymui neatsiskaitytinai. Gali būti, kad jie tuos pinigus įsideda į kišenę, spėjo „Vakaro žinios“. Dienraščio teigimu, kompensacijos mokamos už tarnybinio automobilio panaudojimo faktą, bet ne pagal realų transporto priemonės panaudojimą, todėl užtenka nors kartą automobilį panaudoti tarnybos reikmėms, ir jau galima kreiptis dėl kompensacijos.

Prezidentės pranešimas. Ar tikrai Prezidentė taip jau barė Seimą ir „valstiečius“? „Vakaro žinios“ pasiūlė atkreipti dėmesį į metinio pranešimo toną: nepiktą, labiau pamokantį, be konkrečių pavardžių. Tai juk gana palanku valdantiesiems – pasak dienraščio, jų veiduose baimė dingo, tik kvailoki pasiaiškinimai rodė, kad šio vis dar nesuprantą valdantys Lietuvą.

Sąjūdis. Nostalgiškame Dovilo Petkaus straisnyje, kurį spausdino „Vakaro žinios“, teigta: tada, kai pasibaigs Sąjūdis, baigsis ir Lietuvos egzistavimas. Nes Sąjūdis esąs būklė, kai mes atidėję savo vidinius vaidus ir pilvo gerovės klausimus, galime drąsiai pasakyti: kad ir kas nutiktų, visų pirma – Lietuva. Tačiau didelių vidinių pralaimėjimų jau yra ne vienas. Pirmiausia – kad nesugebėjome užauginti naujos patriotų kartos, o antra – kad oligarchinė sistema jau ketvirtį amžiaus sėkmingai laikosi: neleidžia nei įvesti progresinių mokesčių, nei kaip nors kitaip save apmokestinti.

Centukai. Vietoj to, kad apribotų atsiskaitymus grynaisiais pinigais, verčiau valdžia panaikintų smulkiausių nominalų centus, kaip kad jau beveik padarė olandai, suomiai, airiai, – svarstė „Vakaro žinios“. Bet greičiausiai politikų palaikymo sulaukia ne tai, kas žmonėms naudinga. Daug žmonių mėgsta taupyti grynaisiais, tad kam jiems drausti atsiskaityti sutaupytomis sumomis už vertingesnius pirkinius? „Vakaro žinios“ spėjo – tam, kad dalis pelno už sandorį atitektų bankams, kuriems politikai nuolat pataikauja. Matyt, yra priklausomi nuo jų – galbūt turi indėlių, tikisi paskolų lengvatinėmis sąlygomis ir pan.

Šeima. Tolerancija atidedama mažiausiai pusmečiui – „Lietuvos žinios“ paskelbė, kad ketinimai įteisinti vyro ir moters, taip pat homoseksualių asmenų partnerystę atidedami. Po pusės metų Seimo atmesto projekto autorės Liberalų sąjūdžio atstovės Viktorija Čmilytė–Nielsen ir Aušrinė Armonaitė galės jį teikti iš naujo. Pasak dienraščio, už partnerystę įteisinančias Civilinio kodekso pataisas vakar balsavo 29 parlamentarai, prieš buvo 59, susilaikė 20 politikų. Beje, Seimas net nesutiko, kad projektas būtų tobulinamas.

Siena. „Respublika“ pastebėjo, kad Lietuvos savo lėšomis pradėta stiprinti Europos Sąjungos išorinė siena – 2 m aukščio tvora su Rusijos Kaliningrado sritimi – mūsų valstybės biudžetui kainuos 3,6 mln. eurų. O kur kitų ES valstybių finansinis indėlis? – klausė „Respublika“. Negi Lietuva, būdama ES pasienio valstybe, tik savo pinigais turi užtikrinti ES išorinės sienos tvirtybę? Kadangi nelegalai į ES veržiasi ne Baltijos, bet Viduržemio jūra, vadinasi, ES pietinė siena vis dar kiaura. „Respublika svarstė, gal romioji Lietuva, norėdama įsiteikti ES vadovybei, galėtų kilniaširdiškai padovanoti 3,6 mln. eurų Graikijai ar Italijai.

Rolandas Paksas „Vakaro žiniose“ stebėjosi, kaip Europos Komisijos pirmininkui Žanui Klodui Junkeriui (Jean–Claude Juncker) ir jo komisarams į galvas šovė mintis, kad už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį šalis turės sumokėti po 250 tūkst. eurų į Bendrijos iždą. Kodėl Europos Sąjungos vyriausiasis komisaras leidžia sau grasinamuoju tonu kalbėti apie suverenias valstybes? – klausė R. Paksas. Jo ironiškas pasiūlymas: gal Lietuva taip pat turėtų įvardinti sumas ir pateikti sąskaitas pagrindiniam globalistų štabui už šimtus tūkstančių emigravusių Tautos sūnų ir dukterų, kurie buvo priversti palikti savo Tėvynę dėl nedarbo, didžiulės pajamų nelygybės ir socialinės atskirties?

Ryšys. Galų gale Seime ir Vyriausybėje atsiras bent jau geresnis keitimasis informacija. „Lietuvos žinios“ rašė, kad parlamento valdyba paprašė Vyriausybės apsvarstyti galimybę skirti ministrų kabineto atstovą ryšiams su Seimu. Dienraštis primena, kad ankstesnių kadencijų metu savo patikėtinius į Seimą siųsdavo ir premjeras, ir prezidentas. Parlamento vadovų prašymas Vyriausybei skirti atstovą ryšiams su Seimu išgirstas: Premjeras Saulius Skvernelis dalyvauti Seimo valdybos, Seniūnų sueigos, komitetų posėdžiuose, kituose svarbiuose pasitarimuose siųs vieną savo patarėjų.

Atostogos. Atostogų nuotaikos pasiekė ir politiką – „Lietuvos žinios“ pasidomėjo, kaip šią vasarą ruošiasi ilsėtis Parlamentinių partijų lyderiai. Kaip jau įprasta, dauguma didžiųjų partijų vadovų žada atostogauti rugpjūtį, kai šalies politinis gyvenimas apmiršta. Jie džiaugiasi galėsiantys daugiau laiko skirti šeimai, tačiau per atostogas visiškai atitrūkti nuo aktualijų neketina. Dienraštis priminė, kad trys partiniai lyderiai, Seimo nariai, oficialių atostogų iš tiesų neturi, todėl poilsį derina su darbais, o norėdami kuriam laikui išvykti už Lietuvos ribų, apie savo planus privalo informuoti Seimo valdybą.

2017.06.19; 10:35

Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška. 

Modernusis Vilnius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?

Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?

Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.

Publikacija  įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“

Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?

Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.

Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“

Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?

Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.

Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.

Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…

Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“

Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.

Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.13; 10:15

Po referendumu priimto Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos, daugelio rinkimų visoje Europoje, Lietuvoje ir, galiausiai, Jungtinėse Amerikos Valstijose, politologai vardija įvairių priežasčių, kodėl taip nutiko, tačiau beveik niekam nebekyla abejonių dėl vykstančių sisteminių poslinkių Vakarų visuomenėse. 

Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.

Jau galima drąsiai teigti, kad didelė dalis vakarų visuomenės intuityviai atmeta dabar egzistuojančią tvarką. Nepretenduodamas į labai išsamią analizę, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Matyt, daugeliui žmonių egzistuojanti tvarka tampa vis labiau nesuprantama, o deklaruojamos vertybės neaiškios.

Viena iš deklaruojamų vakarų vertybių – teisinė valstybė. Manau, kad dauguma tikrai nenori gyventi diktatūros sąlygomis. Tačiau mes, atsisakę moralinių, vertybinių kriterijų teisėsaugoje ir besistengdami labai detaliai teisės aktuose aprašyti kiekvieną mūsų žingsnį, sukūrėme tokią sudėtingą tvarką, kad jos be advokato suprasti negalime.

Vargu ar mes, įstatymų leidėjai, prisimename visus tuos tūkstančius įstatymų, kuriuos priimame, ką jau kalbėti apie eilinį pilietį. Jo tikrai nedžiugina perspektyva visus neaiškumus aiškintis teisme. Be to, žmonės mato, kad atsiranda jų nerinktos teisinės institucijos, kurios imasi įvairių sudėtingų interpretacijų ir išvedžiojimų formą primesti visiems supratimą kas yra gerai, o kas ne. Tokia komplikuota „tvarka“ daugeliui tikrai nekelia entuziazmo.

Nedidina pasitikėjimo sistema ir kai kurių deklaruojamų vertybių devalvacija, arba greičiau perkeitimas. Štai ES kūrėsi valstybių pagarbos viena kitai pagrindu, jos jėga buvo sugebėjimas kūrybingai, lanksčiai išnaudoti esančią ekonominę, kultūrinę įvairovę solidariai sprendžiant visiems svarbius klausimus. Deja, kuo toliau ES institucijų veikla tampa savitikslė, besistengianti visus „suvienodinti“.

Vakarų visuomenė buvo kuriama krikščioniškų vertybių pagrindu – pagarba žmogaus orumui, šeimai ir gyvybei. Kas gi mėginama įteisinti dabar? Esame prieš mirties bausmę nusikaltusiems ir įteisiname vis mažiau varžomą eutanaziją ne tik ligoniams, seneliams, bet ir vaikams, ir atimame teisę gyventi pradėtiems, dar nieko nenusikaltusiems sūnums ir dukroms…

Vietoje pagarbos vienas kitam vartojame sąvoką – tolerancija, kurią dažnas supranta kaip toleravimą blogų dalykų. Giname moterų teisę nuogoms protestuoti prieš jas erzinančius dalykus ir neleidžiame vaikščioti po rūbais pasislėpusioms musulmonų moterims… Pasisakome už galimybę liberaliai reikšti savo nuomonę ir draudimą Bažnyčiai viešai išsakyti savąją, užmirštant, kad Bažnyčia – tai ne pastatai ir vyskupai, bet visi tikintys laisvi piliečiai… Gal todėl didelei daliai žmonių tampa vis labiau patrauklios radikalų deklaruojamos „paprastos“, bet primityvios vertybių sistemos, ar net radikalių islamistų nuostatos?

Na, ir dar negaliu nutylėti vienos problemos, nors tai būtų akmuo ir į mano, politiko, daržą. Politinė „virtuvė“ ne be dalies žiniasklaidos pagalbos žmonėms tapo panaši į savitikslę ir bergždžią sistemą, nenukreiptą bendro gėrio siekimui. Opozicija būtinai turi nepritarti pozicijai ir priešingai, nors siūlymai yra racionalūs. Rinkimų kampanija tampa ne idėjų kova, o šou spektakliu, kuriame dominuoja asmeninės ambicijos.

Rinkėjas ne išklausomas, o jis pamokomas. Partijos staiga užmiršta daugelį savo populistinių, tik rinkimams pritaikytų pažadų atėjusios į valdžią ir t.t. Nenuostabu, kad atotrūkis tarp vadinamojo elito ir žmogaus didėja. Prie tokios tvarkos labiau pritampa žmonės, gyvenantys sostinėse, todėl vis labiau skiriasi ten gyvenančių ir likusios valstybių dalies žmonių nuomonės.

Gal pernelyg supaprastintai pavaizdavau problemas, bet, norint pasveikti, pirmiausia reikia pripažinti ligą.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.11.24; 18:05

Su šventom Velykom iš ano pasaulio! Europai per šventes vis paskambina varpai, tik švarkuoti ponai negirdi.

Sotaus pragyvenimo fonas – judantys paveikslėliai per CNN namų šeimininkėms. Kaip mūsų sostinėse paklaikusios iš siaubo minios bėga nuo priešo.  Kaip dvokiantys myžalais ir prakaitu barzdylos su kalašnikovais smėlynuose triumfuoja. Stambus planas – neplauti dantys, šypsenos, murzini vaikai šoka mirusiojo pasaulio gatvėse.

Continue reading „Rytoj per vėlu“

Niekas nenorėtų patekti į situaciją, į kurią buvo patekęs rusų dainininkas Nikolajus Baskovas. Tikrai kvailas nutikimas. Atvykus į svečius pas Čečėnijos diktatorių Ramzaną Kadyrovą dainininkui į veidą buvo mestas didelis gabalas torto. Saldūs kremai ištiško ant veido, brangiai kaštavusio švarko, unikalių marškinių…

Ką tuo metu jautė žymus Rusijos dainininkas? Apmaudą, pyktį, gėdą? Visiems aišku: padoriose kompanijose svečiai taip nepasitinkami. Be to, N.Baskovas – ypatingai garbingas svečias. Viešojoje erdvėje Ramzaną jis buvo pavadinęs ne politines žmogžudystes organizuojančiu diktatoriumi, o būtent „Rusijos patriotu“. Todėl Ramzanas neturėjo priežasties nekęsti dainininko.

Continue reading „Net ir saldus antausis žemina garbę bei orumą“

Nurodykit man nors vieną iš didžiausių pasaulio nelaimių, kvailysčių ir tragedijų, kuri buvo padaryta ne dėl visuotinės laimės, gėrio ir teisingumo. Atiduosiu pradėjusią rūdyti mašiną, panaudotą, bet gerą meilužę ir pusę karalystės.

Nurodykit nors vieną bent kiek reikšmingą problemą, kurią abipus barikadų įniršę dvi Lietuvos suprastų adekvačiai ir nepanaudotų viena kitai apspjaudyti.

Naujausia byla – Mažasis Gabrielius prieš Norvegiją. 

Continue reading „Teisingumas be teismo“

Vakarų pasaulis gedi. Įvykdytas žiaurus teroro aktas. Aukos bus palaidotos, apraudotos. 

O išvados – ar bus padarytos? Nepanašu. Prancūzijoje (ir ne tik) atsiras daugiau baimės, daugiau ginkluotų policininkų gatvėse, daugiau neapykantos ir keršto. Smurtas gimdo smurtą.

O supratimo, kodėl taip atsitiko, ar padaugėjo? Ar pakanka tik ginkluotis, visomis šiuolaikinėmis priemonėmis sekti vos ne kiekvieną žmogų?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. O supratimo, kodėl taip atsitiko, ar padaugėjo?“

Agresyvus kaimynas – Kremlius – įvairiausiais būdais siekia, kad mūsų visuomenėje atsirastų kuo daugiau konfliktinių židinių.

Lietuvos lenkų ir lietuvių santykiai jau seniai pagadinti. Dabar bandoma išprovokuoti konfliktus su Lietuvos rusais. Ir mažiausiai, ko mums reikia, tai islamofobijos.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad nors Lietuvoje yra labai mažai musulmonų, tačiau jų baimė didėja. Labai mažai lietuvių kasdieniniame gyvenime susiduria su musulmonais, tačiau žino, kad reikia jų bijoti. Paaiškinti šį fenomeną visiškai nesunku: televizijos sukurta realybė ne mažiau reali nei tikra.

Continue reading „Virginijus Savukynas: niekindamas kitą, žudai save“

Žmogaus Teisių Aktyvistas . Taip dabar pasirašinėjami straipsniai.  Tarsi kokios pareigos ar išsilavinimas. Ar kaip religinės bendruomenės pareigūno titulas. Tolerancija – šių dienų Dievas.

Visi, kurie burnoja prieš toleranciją, yra už diskriminaciją. O diskriminacija yra blogis. Todėl netgi diskusija apie tolerancijos problematiką yra negalima, nes tai diskriminacijos pateisinimas ir įteisinimas. Kaip viduramžiais, kai abejojimai dėl Dievo buvo persekiojami inkvizicijos ir pašalinti iš viešojo diskurso.

Continue reading „Laisvė ir aktyvizmas“

Šiandien Azerbaidžanas yra vienintelė šalis pasaulyje, kur vienu metu veikia Mečetė, cerkvė ir sinagoga, kur nepasitaikys skirtingų religinių išpažintojų diskriminacijos.

Kai Guboje Europos Tarybos prezidentui buvo parodyta vieta, kur per 150 metrų atstumą įsikūrusios mečetė ir sinagoga, jis nustebo.

Azerbaidžaniečių tauta pasižymi tolerantiškumu ne tik Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Unikali Azerbaidžano praktika religijų tarpusavio dialoge ir bendradarbiavime aukštai įvertinta ir pripažinta užsienio politikų, diplomatų bei tarptautinių struktūrų oficialių asmenų.

Continue reading „Azerbaidžaniečių tolerancija – prieš armėnų vandalizmą“