Neeilinio Islamo Bendradarbiavimo Organizacijos (OIC) vadovų susitikimo dalyviai. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį paragino islamiškąjį pasaulį susivienyti ir remti palestiniečius. Pasak jo, musulmonų lyderiams reikia įveikti nesutarimus, kad kovotų prieš „Izraelio žiaurumus“, rašo AFP.
R. T. Erdoganas iš pradžių tai pareiškė kreipdamasis į tūkstantinę minią Stambule, per demonstraciją, kurią pats organizavo. O vėliau savo mintis pakartojo per neeilinį musulmoniškų valstybių vadovų susitikimą, kuris buvo surengtas vos per kelias dienas.
Turkijos vadovas pasisakė po to, kai Izraelio pajėgos nukovė apie 60 palestiniečių prie Gazos ruožo sienos po JAV ambasados Izraelyje perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę.
„Atėjo laikas pasipriešinti Izraelio tironijai“, – R. T. Erdoganas kalbėjo, kreipdamasis į protestuotojus, laikančius Turkijos ir palestiniečių vėliavas.
„Raginu visus musulmonus ir visą žmoniją imtis veiksmus prieš tuos, kurie mūsų regioną ir pasaulį savo religiniu fanatiškumu tempia katastrofos link“, – pridūrė jis.
Kalbėdamas valstybių vadovų susitikimo atidaryme, Turkijos prezidentas Izraelio veiksmus prieš palestiniečius Gazoje palygino su nacių vykdytu žydų persekiojimu ir holokaustu per Antrąjį pasaulinį karą.
Varšuvoje viešint Turkijos prezidentui Redžepui Taipui Erdoganui (Recep Tayyip Erdogan), Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) pasisakė už Ankaros narystę Europos Sąjungoje (ES).
„Aš tikiuosi, kad ES ir Turkijos keliai ves viena kryptimi ir kad to rezultatas bus Turkijos narystė ES“, – sakė A. Duda antradienį. Turkija, anot jo, yra svarbi partnerė ES saugumo klausimais ir remia Bendriją kovojant su pabėgėlių ir migracijos krize.
R. T. Erdoganas kritikavo ilgas stojimo derybas ir pareikalavo iš ES aiškios pozicijos.
R. T. Erdoganas ir A. Duda kalbėjosi apie bendradarbiavimą NATO rėmuose. Be to, buvo pasirašyti dokumentai dėl glaudesnio karinio, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo.
Numatytas ir Turkijos prezidento susitikimas su ministre pirmininke Beata Šydlo (Beata Szydlo).
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kvietimu su oficialiu vizitu Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čavušoglu (Mevlut Cavosoglu).
Svečias susitiks su Lietuvos diplomatijos vadovu, taip pat bus priimtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio.
Susitikimuose bus aptarti Lietuvos ir Turkijos dvišaliai santykiai, ekonominio bendradarbiavimo plėtojimo galimybės, diskutuojama aktualiais Europos Sąjungos (ES) ir Turkijos darbotvarkės klausimais, aptariama saugumo situacija regione, bendradarbiavimas NATO, santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje.
M. Čavušoglu Lietuvoje pastarąjį kartą lankėsi 2015 m. balandį. Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pastarąjį kartą Turkijoje lankėsi 2016 m. rugpjūtį. Tai buvo pirmasis ES arba NATO šalies užsienio reikalų ministro vizitas į Turkiją po 2016 m. liepą šalyje nepavykusio bandymo įvykdyti karinį perversmą.
Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.
Dažniausiai „fakenews“ kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.
O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.
Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako
Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.
Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.
Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.
Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).
Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.
Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.
Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.
Rusija Hagoje pateikė fakenews
Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.
Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.
Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių).
Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.
Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).
Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.
Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.
Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!
Armėnų propaganda seniai tai daro…
Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.
1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.
Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromusprieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.
Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians” (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…
Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų” viršelis
2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.
Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.
1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).
1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.
Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.
Kasė duobę kitiems – įkrito patys
JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d. išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).
Formos apačia
Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…
Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.
Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.
Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų – 257 vaikus.
Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje, – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.
2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…
Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?
Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.
Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.
Laikinas amerikiečių branduolinių taktinių ginklų dislokavimas Ukrainoje būtų kompensacija už klaidingą atsisakymą branduolinių ginklų su Budapešto sutarties garantija, pareiškė politologas Viktoras Neboženka.
Ukraina gali priimti išvežtus iš Turkijos Amerikos taktinius branduolinius ginklus, kurie būtų veiksmingas Rusijos agresijos tramdymo instrumentas. Tokią nuomonę išdėstė savo Facebook‘o paskyroje sociologinės tarnybos „Ukrainos barometras“ direktorius politologas Viktoras Neboženka.
„Žiniasklaidoje gausu gandų, kad JAV skubiai pergabena branduolinius ginklus iš nestabilios Turkijos į Rumuniją bei kitas šalis. Kol rumunai mąsto, ar jiems prireiks branduolinių ginklų būsimajam Padniestrės ir Moldavijos konfliktui sutramdyti, Kijevas galėtų leisti sau priimti amerikiečių taktinius branduolinius ginklus“, – rašo jis.
Politologo nuomone, turimas branduolinis ginklas yra žymiai veiksmingesnis tarptautinis mechanizmas Rusijos agresijai tramdyti.
„Žymiai veiksmingesnis už tarptautines sankcijas Rusijai. Tuo labiau, kad Kremlius jau dislokavo laikinai okupuotoje Ukrainos teritorijoje, Kryme, raketas su branduolinėmis galvutėmis“, – pabrėžė jis.
Neboženka pridūrė, kad Ukraina, priimdama amerikiečių branduolinius ginklus, automatiškai išspręstų klausimą dėl būtinybės steigti šalies teritorijoje JAV (ne NATO) karines bazes, atsakant į Rusijos eskaluojamą karą ir agresiją.
„Laikinas amerikiečių branduolinių taktinių ginklų dislokavimas Ukrainoje būtų kompensacija Ukrainai už klaidingą branduolinių ginklų atsisakymą su Budapešto sutarties garantija“, – pabrėžė politologas.
Šeštadienis, liepos 16 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė užuojautą Turkijos Prezidentui Recepui Tayyipui Erdoğanui dėl daugybės aukų, žuvusių per bandymą įvykdyti valstybinį perversmą.
Turkijos visuomenė nepalaikė karinį perversmą surengti mėginusių kariškių.
Pasak Prezidentės, Turkijos žmonės įrodė, kad neleis karine jėga paminti demokratiškai išreikštos jų valios ir konstitucinės santvarkos.
Lietuvos vadovė pareiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems, o sužeistiesiems palinkėjo sveikatos ir spartaus gijimo.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad šiuo sudėtingu momentu labai svarbi visos Turkijos tautos vienybė ir susitelkimas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Gintaras Visockas, portalo www.slaptai.lt redaktorius.
Gintaras Visockas
Ir vėl nesuprantu Vokietijos. Vokiečių politikai tegul ir nedidele balsų persvara, bet vis tik pripažino 1915-ųjų metų armėnų tragediją buvus genocidu.
Kad prieš šimtą metų tarp Osmanų imperijos daugumą sudariusių turkų ir mažumą atstovavusių armėnų egzistavo įtempti santykiai, – akivaizdu. Bet ar kiekvieną kruviną karinį susidūrimą galima vadinti genocidu?
Byrančios Osmanų imperijos gyventojai armėnai prieš šimtmetį talkino turkus puolančioms jėgoms – Rusijos imperijai. Būtent taip, o ne kitaip. Tokios versijos laikosi, pavyzdžiui, austrų istorikas Erichas Faiglas (1931 – 2007) savo veikale „Teroro mitai. Armėniškas ekstremizmas: ištakos ir istorinis kontekstas“. Jo manymu, Osmanų imperijos gyventojai armėnai išdavė turkus, tarp kurių, beje, iki Pirmojo pasaulinio karo sočiai ir saugiai gyveno. Jie ėmė talkinti rusams.
Tad nėra ko stebėtis, jei titulinė Osmanų imperijos tauta griebėsi atsakomųjų veiksmų prieš jiems peilį į nugarą smogusiuosius. Juk panašiai anuomet elgdavosi visi. Taip elgiamasi ir šiandien, taip bus elgiamasi ir rytoj, poryt. O ten, kur karas, kerštas, neramumai, – ar verta ieškoti humanizmo? Juolab kad gyvybė prieš šimtą metų buvo kiek kitaip vertinama nei dabar…
Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad net ir šiandieninė Armėnija – kaimynines šalis puldinėjančios agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnijoje iki šiol veikia ir, regis, dar ilgai veiks Rusijos karinė bazė. Tad gal praėjusios savaitės balsavimas – tai Kremliaus žvalgybų intrigos, kurių pagalba keršijama Turkijai už numuštą karinį naikintuvą?
Nesu iš tų, kurie tiki Rusijos slaptųjų tarnybų visagalyste. Rusijos FSB, SVR ar GRU taip pat daro klaidų. Ir vis dėlto būtų kvaila manyti, jog Berlyne ir Bonoje nėra rusų įtakos agentų, kurių svarbiausias tikslas – supykdyti turkus ne tik su vokiečiais, bet ir su visa Europos Sąjunga.
Pateikime net ir tokį retorinį klausimą: ar šiandieniniam Kremliui nėra naudinga, kad Turkija su Vokietija pradėtų pyktis kaip NATO narės? Juk NATO aljansui priklausanti Turkija turi vieną galingiausių karinių formuočių visoje Europoje.
Nedera atmesti ir versijos, jog ranką čia pridėjusi įtakinga bei turtinga Vakaruose gyvenanti armėnų diaspora. Jai, matyt, irgi naudinga, kai vieną galingiausių armijų Europoje turinti NATO narė Turkija barasi su viena iš įtakingiausių ir galingiausių NATO ir ES šalių – Vokietija.
Taigi klostosi pavojinga situacija. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas grasina paliksiąs Europą „su jos pačios rūpesčiais“ bei perspėja, jog nuo šiol „Turkija nebebus barjeras, saugantis Europą nuo pabėgėlių keliamų problemų“. Vadovaujantis sveiku protu, turkai teisingai elgiasi, kad pyksta. Briuselis ir Strasbūras apgaudinėja turkus nuo pat 1987-ųjų. 1987-aisiais suteikė vilčių, jog priims į ES, nors puikiai žinojo, jog darys viską, kad taip niekad neatsitiktų.
Lietuvai, irgi kadaise paskubom pripažinusiai tragiškus 1915-ųjų įvykius armėnų tautos genocidu, verta prisiminti liaudišką patarlę: „Paskubėsi – žmones prajuokinsi“. Įrodymai, jog to meto žiaurus karinis konfliktas tarp turkų ir armėnų buvo būtent genocidas, – migloti. Jei jų ir esama, tai juos slepia ne kas kitas, o pati … Armėnija. Netikite? Turkija seniai atvėrusi savo archyvus – skaitykite, studijuokite, nagrinėkite. O Armėnija savo senųjų dokumentų iki šiol nenori parodyti Vakarų mokslininkams. Belieka gūžčioti pečiais – kodėl?
Tad lietuviams, visuomet puolantiems palaikyti „brolius krikščionis armėnus“, nederėtų užmiršti ne tik moralinių, bet ir pragmatinių sumetimų: Turkija – NATO narė. Jeigu mums teks patirti karinių nelaimių, tai pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai.
Melas dažnai įvyniojamas į labai patrauklius propagandinius rūbus. Štai šių metų birželio 5-ąją Vilniaus Vingio parke Lietuvoje reziduojantis Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas, švęsdamas Rusų kultūros dieną, iškilmingai pareiškė: „Supraskite Rusiją, mylėkite ją ir gerbkite, ir ji jums atsakys tuo pačiu“.
O juk meluoja! Begėdiškai, įžūliai meluoja! Karti gyvenimiška patirtis bylojas, kad bent jau iki šiol Rusija, kad ir kiek ją kviesdavome draugauti bei bičiuliautis lygiaverčiais pagrindais, mums pasiūlydavo tik naujas okupacijas, ekonomines blokadas bei šantažą drakoniškomis dujų ir naftos kainomis.
Dabar štai dar bando supykdyti su Turkija. Lietuvoje besisvečiuojantys turkų diplomatai sykį pusiau ironiškai, pusiau rimtai perspėjo: jei Lietuvą puls Rusija, nuo šiol lietuviams teks prašyti Armėnijos pagalbos…
Slaptai.lt nuotraukoje: komenatro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Europos Vadovų Tarybos susitikime, kuriame buvo ieškoma būdų, kaip uždaryti nelegalios migracijos kelius iš Turkijos į Graikiją ir sumažinti į Europą plūstančius pabėgėlių srautus.
ES vadovai siekė paspartinti veiksmų plano su Turkija įgyvendinimą, kuris padėtų suvaldyti vieną didžiausių migracijos krypčių. Aptarti susitarimo įgyvendinimo sąlygų ES vadovai dar kartą susitiko su Turkijos premjeru Ahmetu Davutoğlu. Po šio susitikimo priimtas bendras pareiškimas, kuriuo prisiimami konkretūs įsipareigojimai dėl nelegalios migracijos srautų į Europą mažinimo.
Kovo 10 d. Briuselyje vyks Europos Sąjungos (ES) Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdis, kuriame bus svarstomi aktualūs migracijos, ES išorės sienos apsaugos, kovos su terorizmu bei šaunamųjų ginklų kontrolės ir įsigijimo klausimai.
Sudėtinga migracijos situacija išlieka ES Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos dėmesio centre. Ministrams bus pateikta naujausia informacija apie esamą padėtį ir aptariami veiksmai, kurių būtina toliau imtis siekiant išspręsti Europoje kilusią migracijos ir prieglobsčio krizę.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Briuselyje dalyvauja Europos Sąjungos ir Turkijos viršūnių susitikime.
ES šalių vadovai su Turkijos Ministru Pirmininku Ahmetu Davutoglu aptaria, kaip sparčiau įgyvendinti ES ir Turkijos veiksmų planą migrantų srautui į Europą sustabdyti.
Politikos apžvalgininkė ir žurnalistė Julija Latynina laidoje „Priėjimo kodas“ (Kod dostupa) radijuje „Echo Moskvy“ populiariai nagrinėjo Rusijos ir Turkijos konfliktą.
Šią savaitę išaiškėjo, kad mes kaip motulės Jekaterinos laikais kariaujame su turkais. Na, jei ne kariaujame su turkais, tai, šiaip ar taip, dėl jų raketų prarandame lėktuvus.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną ir visus Turkijos žmones nacionalinės šventės – Respublikos dienos – proga.
Prezidentė teigė, jog abiejų šalių piliečiai gali džiaugtis stiprėjančiais ryšiais ir nuosekliai augančiu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu bendradarbiavimu. Dvišalius santykius papildo ir stiprina bendri tikslai NATO bei partnerystė santykių su Europos Sąjunga kontekste.
Vasara. Mėgstančius keliones, Turkija pasitinka alinančia kaitra. Saulės nutviekstame Stambule, atrodytų, neįmanoma rasti vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo svilinančių spindulių. Tačiau iš tikrųjų tokia vieta yra čia pat, po keliautojo kojomis, pačiame Stambulo centre, Sultanachmeto rajone. Tai Bazilikos cisterna (Yerebatan Sarnici) – puikiai išsilaikiusi senovinė Konstantinopolio vandens saugykla, esanti 10-12 m gylyje.
Šioje didžiulėje vėsioje patalpoje ne tik galima atsigauti nuo kaitros, bet ir dar kartą įsitikinti: Stambulas kupinas kontrastų. Tai byloja net ir šios vietos pavadinimas, kuriame dera buitiškumas ir didingumas. Vandens saugykla buvo pastatyta po miesto centre esančia Stoa bazilika. Cisterna graikiškai reiškia vandens saugyklą, todėl ši vieta vadinama Bazilikos cisterna. O turkai ją vadina Yerebatan Sarnici – požeminiais rūmais.
Vokiškasis leidinys Süddeutsche Zeitung pranešė, jog 2012 –aisiais metais Vokietijos slaptosios tarnybos (jų pačių teigimu – atsitiktinai) klausėsi tuometinės JAV valstybės sekretorės Hilary Klinton telefoninių pokalbių.
Kaip teigia laikraštis Der Spiegel, Hilary Klinton buvo ne vienintelis aukšto rango Amerikos politikas, kurio pokalbių klausėsi Vokietijos slaptoji tarnyba.
Beje, Vokietijos slaptosios tarnybos šnipinėjo ne tik savo sąjungininkę JAV. Vokietijos slaptoji tarnyba BND nuo 2009-ųjų turėjo nurodymą sekti ir NATO sąjungininkę Turkiją.
Prancūzijos prezidento Fransua Holando (Francois Hollande’o) tarnyba pranešė, kad šalies vadovas laikysis rinkiminių pažadų nustatyti tvarką, kuriai esant būtų neteisėta neigti 1915 metais osmanų vykdytą armėnų genocidą.
Šis Prancūzijos vadovo sprendimas buvo kiek netikėtas ir supykdė Turkiją. Priminsime, jog prieš tai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabius buvo pareiškęs, jog atsisakoma įstatymu kriminalizuoti neigimą. Mat tokie draudimai prieštarauja žmogaus teisėms turėti savo nuomonę pačiais sudėtingiausiais klausimais.
Gegužės 13 dieną Stambule įvyko precedento neturėjęs renginys: 450 delegatų bei tų Kaukazo diasporų atstovų, kurie palaiko ginkluotą Kaukazo Imarato (KI) modžahedų kovą, susirinko į savo pirmąjį tarptautinį kongresą.
Įvykį tiesioginiame eteryje internete transliavo svetainės „Kavkazcenter“ (KC) ir „Iskander“, jį peržiūrėjo per 120 tūkstančių interneto vartotojų. Renginys unikalus tuo, kad nuo pat KI paskelbimo 2007-aisiais ir po to, kai 2011 metais JTO Saugumo Taryba priskyrė jį prie „teroristinių junginių“, KI šalininkai organizavo pirmą viešą politinę akciją ir atvirai pareiškė, kad teiks savo paramą.
Prancūzijos Konstitucinė taryba nusprendė atšaukti įstatymą, kriminalizuojantį armėnų genocido neigimą. Šią žinią džiaugsmingai sutiko Ankara. „Šis sprendimas mums padėjo išvengti rimtos krizės tarp Prancūzijos ir Turkijos“, – pareiškė Turkijos vicepremjeras.
Prieš mėnesį per 70 senatorių ir 50 Prancūzijos žemųjų parlamento rūmų narių kreipėsi į Konstitucinę šalies tarybą, prašydami atšaukti šį įstatymą, sukėlusį piktas Paryžiaus ir Ankaros diskusijas.
Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu paragino Prancūzijos Senatą nepritarti įstatymo projektui, draudžiančiam 1915 metų armėnų genocido neigimą.
Pasak A. Davutoglu, jeigu bus priimtas šis įstatymas, „Prancūzijos intelektualinėje istorijoje liks juoda žymė, ir Turkija tą jai nuolat primins“. NATO narė Turkija taip pat įspėjo, kad imsis tolesnių veiksmų prieš Paryžių, jei įstatymo projektas bus priimtas.
