Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango visą naktį siaučia vėjas ir lietus. Nelauktas, įpusėjus gruodžiui. Tokį metą daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jau boluodavo gili su stipriu šaltuku besižnaibanti žiema. Nūnai, neįprastai šilta. Atrodo, šią naktį kažkas netikėto įvyks. Naujas gyvenimo virsmas. Ne tik keičiasi oras.

Tačiau ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos, parašytos gimtosios žemės krauju. Yra tokių lietuviškų knygų. Daug knygų. Antai kažkurią dieną iš naujo perskaičiau publicisto, eseisto ir poeto Romo Sadausko knygą Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus. Tai dzūkiškos vietovės Lazdijų ir Druskininkų savivaldybėse. Skleidžiu senos knygos per daugelį metų pablukusius lapus ir, atrodo, sustoja, sugrįžta neprarastas laikas. Tie patys vaizdai, tik nūdien – daugiau ištuštėjusių sodybų.

2017 m. gruodžio 5-ąją, savo naujos poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, rašytojas prisipažino, kaip prieš daugelį metų rašė minėtą knygą, kodėl daug ko negalėjęs garsiai užtrimituoti. Paradoksalius reiškinius galėjai matyti, išgyventi, bet neparašyti… Ne sykį keliaudamas iš Baltašiškės į Kučiūnus, o vėliau – ir atgal, Romas matė tuščias tremtinių, partizanų šeimų sodybas. Prisimena ąžuolą pamiškėje, po kuriuo partizanams ne sykį nešė kašiką keptų bulvių… Romas – dar tos kartos dzūkas, gerai menantis pokarį. Naujos knygos sutiktuvėse prisiminė ir tai, kaip jam buvo graudu žvelgti į į nunykusį kaimo peizažą, sudrumstas kaimiečių sielas. Ir tame poezijos vakare mano mielas rašytojas negarsiai ištarė, kad ta kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus iš tikrųjų buvusi ne visiškai tokia, kokia pavaizduota knygoje.

Bet jau nepriklausomybės metais vienas žymiausių mūsų meninio žodžio meistrų žiojėjusią spragą užpildė. Ir vis turtina kūrybos aruodą. Antai dažnai keliaudamas ar rymodamas ir dūmodamas savo sodyboje Demeniškiuose, netoli Seirijų. Ir Dzievulio dzūkui skirta kelionė tęsiasi iki šiol. Tačiau ir tada, prieš daugelį metų, pirmąsyk perskaitęs Romo knygą ir vėl nūnai iš naujo sklaidydamas knygos lapus, tarsi to trūkstamo tikroviško vaizdo kaip ir nepasigedau, nes viską atpirko meniškas publicistikos aso žodis, kažkokia žodžiais nenusakoma iš kūrinio besiveržianti meilė savo kraštui, gimtajai kalbai. Dar kažkas. Bet būtent ta, viena pirmųjų rašytojo knygų Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus anais gūdžiais metais ir padvelkė tikra dzūkiška dvasia, šaltinio gaiva. Norėjosi skaityti ir skaityti tokią knygą. Kaip pats dažnai rašytojas mėgsta sakyti didesnėse ar mažesnėse knygų šventėse, gerą knygą norisi bučiuoti kaip mylimą moterį…

O aš gerą knygą – po metų kitų – iš naujo atsiversti. Šventa tiesa nesikeičia net per pasikeitusį gruodį. Žiū, kai turėtų snigti – lyja… Už lango šėlsta ne žiema, o savo jėgą rodo pasiklydęs vėlyvas ruduo. Ir jis tokį metą tarytum atspindi amžiną neramią kūrėjo vidinę būseną. Kaip maištininko. Nūnai, kaip ir anksčiau, be galo daug sumaišties. Ne tik gamtoje. Ir vis dažniau darosi sunku atskirti: ar gamta šėlsta žmoguje, ar žmogus gamtoje.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango vis pila kaip iš kibiro. Neramu. Nesimiega. Bet ne pirmąkart tokia gamtos šėlionė. Išeisi į lauką – ir, atrodo, vėjas kaip klevo ar kaštono lapą tolyn nusineš. Įsivaizduoju, ką tokią naktį galėtų mąstyti mano mielas rašytojas Romas, atsistojęs sostinės Senamiesčio buto virtuvėje, per kurios langą giedrą dieną labai vaizdžiai matosi Trijų Kryžių kalnas ir Gedimino pilis. Anądien, mane pasikvietęs prie lango, parodė tą įstabų vaizdą. Bet tikriausiai jam nelabai norisi prie virtuvės lango eiti – juk Gedimino kalnas irsta. Skaudu. Ypač toks skausmas nepakeliamas rašytojui gamtininkui. Sakytum, byra ne tik unikalus gamtos paveikslas, bet ir didi mūsų valstybės istorija.

Per minėto poezijos rinkinio sutiktuves ne šiaip sau literatūros kritikas, leidėjas Stasys Lipskis rašytojo gamtininko pasiteiravo: ar jis negalvoja parašyti kažką galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia nūnai prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas blogo nutinka, tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.

Laimei, Lietuvoje yra daug žmonių, mylinčių, mūsų sostinėje sodinančių, prižiūrinčių medžius. Kad ir Pašilaičiuose, į kuriuos pro langą žvelgiu šią neramią naktį. Konkrečiai kalbant, į elektros lempų menkai apšviestas jau į dangų įsirėmusias pušis, kasmet tvirtėjančius ąžuolus ir kaštonus. Dar už mano lango auga beržai, kadagiai, alyvos, tolėliau – eglės. Už lango – jauna parko dalis, senoji – tolėliau už penkiaaukščio. Nauji medžiai, atrodo, ne man vienam suteikė šviežios gyvybės. O kaip taptų pilka, negyva, jeigu jaunojo parko dalyje būtų įkišę vieną ar net du dangų remiančius mūrus. Baisu ir pagalvoti! Laimei, taip neatsitiko.

Tačiau tik mūsų namo laiptinės antrajame aukšte gyvenančio žemaičio dėka, mūsų visų draugiškai vadinamo architekto Stasio. Jis ne tik užveisė prie senojo parko naują medelyną, bet ir surinkęs mūsų parašus miesto valdžią prispyrė apskritai įteisinti parką. Atkaklus žemaitis sukūrė mums kerinčią oazę. Mintyse dėkodamas Stasiui, beveizėdamas į už lango svyruojančius parko medžius, staiga prisiminiau irgi senokai perskaitytą kitą nuostabią Romo apie gamtą ir žmogų knygą Turėk savyje draustinį. Joje ypač sužavėjo rašytojo mintys apie medį. Pasak jo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos stebuklingos žemės stebuklų yra medis. Jis šioje knygoje pasakoja, kaip anuomet gyvendamas Viršuliškėse balkone augino berželį. Atsikėlęs į naują būstą, jo balkone rado statybininkų paliktą sukaltą pušinį lovelį. Rašytojas, jį pripildęs žemių, pasėjo rūtų. Po kiek laiko, žiū, be rūtų kerelių, kažkoks kitoks želmenėlis lenda. Pasirodo, išdygo berželiukas. Knygoje rašoma, kad berželiokas sėkmingai stiebėsi aukštyn. Galvojo paaugusį berželį tinkamoje vietoje persodinti. Romui džiaugiantis nauja gyvybe balkone spontaniškai radosi ketureilis:

Kas laiko šunį,

Kas turi daržą,

O mes balkone

Auginam beržą.

Tai nutiko sovietmečiu. Neabejoju, kad rašytojas balkone gimusį ir paūgėjusį berželį pasodino saugioje vietoje. Pasitaikius progai – pasiteirausiu, koks ano medžio likimas.

Tokią neramią naktį įsivaizduoju, kaip Romui, atsistojus prie lango, negera pasidaro, pamačius tolumoje elektros lempų apšviestą pliką, yrantį Gedimino kalną. Be medžių. Be gyvybės. Rašytojui medis – šventa relikvija. Todėl nenustebino tai, kad jis sostinėje pažįsta kone visus seniausius medžius. Tarytum Dievo dovaną juos dažnai lanko. Tikriausiai ir juos kaip mylimą moterį pabučiuoja. Kol kas nežinau. Toks jau gražus, poetiškai skambantis mielo dzūko pasakymas – pabučiuoti knygą kaip mylimą moterį… Apskritai, rašytojo prozos ir publicistikos knygose – daug poetinių posakių. O jei poezijos – tai ir meilės… Apskritai jo kūriniuose meilė ir gamta (o veikiau – abu kartu) – tarytum visą gyvenimą skambanti gražiausia likimo simfonija. Poeto Debesija atsispindi daugiau kaip keturiasdešimtyje jo parašytų knygų. Ir būtent tokią audringą naktį tvirtai įsitikinęs – ne paskutinėse, nors rašytojas jau ir įžengęs aštuoniasdešimtuosius. Bet eina – kaip penkiasdešimtmetis ar kur kas jaunesnis žmogus. Daugelį metų toks tvirtas gali išlikti tik gamtos vaikas, nors jam, vaikui, ligoninėje teko ir prie giltinės prisiliesti… Ne vienam bičiuliui papasakojo, kaip ligoninėje gulėjęs, kaip ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojo.

Demeniškių atlaidai. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau čia pat tvirtina, kad jam vaikystė buvusi be galo graži, nors juos tris vaikus tik motina augino – tėvą sovietų valdžia už politiką ištrėmė į Sibirą. Augo gražiuose gamtos užutekiuose – Pazapsių, prie Lenkijos sienos, vėliau – Petroškų kaimuose. Ir gyvenime gražiai susiklostė, kad po 2000-ųjų rašytojas su žmona Irena sodybą įsigijo netoli Petroškų – Demeniškiuose. Sugrįžo ten, kur glūdi gimtinės šaknys. Ten, kur būdamas vaikas net įveikė giltinę. Mat anksčiau gamta pasilikdavo tik stipriausius kūdikius. Tokį teiginį patvirtina ir mano studijuotos Merkinės ir kai kurių kitų bažnyčių gimimo, mirties ir santuokų metrikų knygos. Antai Dzūkijos bažnyčių mirties metrikų knygose užregistruotas labai didelis kūdikių mirtingumas. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tėvai skubėdavo per savaitės dviejų laikotarpį krikštyti naujagimį. Neduok Dzievuli, vaikelis nekrikštytas numirs…

Dar kartą pasitvirtina nerašyta tiesa, kad gamta – amžini mūsų namai. Į juos anksčiau ar vėliau, jei ne kūnu, tai dulkėmis, sugrįžtame. Gamta gali būti švelni kaip motina, mylimoji, bet ir – rūsti, o kartais – negailestinga. Žmogaus gyvenimą įmanoma tik truputį prognozuoti, o gamtos – tuščias reikalas. Ir nūnai sinoptikų net kelių dienų prognozės neretai primena būrimą iš tirščių, savotiškų horoskopų kūrimą. Labai jau nerimtai atrodo ilgalaikės orų prognozės. Nesakau, kad jų nereikia. Jos ypač reikalingos žemę dirbančiam žmogui, o kūrėjui – kas? Romui bet koks oras, tiksliau sakant, gamta – savotiškas naujas daiktų, reiškinių, vidinės būsenos pažinimas. Ir už lango – nei tai žiemos, nei tai vėlyvo rudens naktį įsivaizduoju, kaip ir mano mielas rašytojas nemiega ir tikriausiai pro langą stebi tokį metą neįprastą gamtos šėlsmą. Tik tokią nemigo naktį dažnai paaiškėja, kas anksčiau buvo nepasakyta ir, žinoma, neparašyta. Be paliovos galvoje ūžia minčių spiečius. Ir nežinia, kur jis – tarytum bičių motinėlė Dzūkija – nukeliaus. Norėtųsi į Dzūkiją, kurią abu mylime. Bet ne visada čion esame suprasti, o gal ir laukiami…

Poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse nuskambėjo savotiškas rašytojo šauksmas tyruose. Pasirodo, vienas žymiausių šių dienų ne tik dzūkų rašytojų Romas Sadauskas daugiau kaip dešimt įvairiausių premijų gavo… iš žemaičių rankų, nors dažniausiai rašė apie Dzūkiją. Antai už romaną Ežerėnų papartis – Ievos Simonaitytės, o už eseistinį novelių romaną Gyvenimas prie vieškeluko – Žemaitės premijas. Net dzūkiškai parašytą Romo poemą Su dzievuliu labiausiai įvertino irgi žemaičiai. Paradoksali situacija: šiuos kūrinius apie Dzūkiją ir jos žmones, gamtą, regis, labiausiai skaito, domisi žemaičiai…

Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje apstu įvairiausių paradoksų. Tačiau to neturėtų būti ten, kur kalba akivaizdūs faktai. O faktas visada už save kalba. Tad šią naktį ne tik jis, vienas, rašytojas, tvirtas kaip ūžolas dzūkas nemalonų kartėlį, susikaupusį širdies gilumoje, nešiojasi. Ir jam, ir man (ne tik nemigo naktį) keista, kad labiausiai tarmiškai parašytą knygą įvertino Mažeikiuose. Daug egzempliorių įsigijo mažeikiškiai. Kai rašytojas atsargiai žemaičių pasiteiravo, ar jie tikrai supras dzūkiškai, jam atšovė – esą ne jo reikalas… Dažname literatūros vakare Romas šį atvejį kaip linksmą nuotykį prisimena. O aš šią bemiegę vėlyvo rudens naktį staiga pasiveju į tyrą keliaujančius kito žemaičio, bet jau iš Kretingos rajono, Darbėnų miestelio, Rolando Donielos šventus žodžius apie jo Sibiro tremtinių tėvų, giminės šventą meilę Žemaitijai, savo protėviams. Prisipažinsiu, per netrumpą savo gyvenimą neteko sutikti labai daug žmonių, kurie atkakliai po kruopelytę rinktų, itin vertintų informaciją apie savo gimtąją žemę. Nepaprasta šventė buvo svečiuotis šio žemaičio, iš kurio sklinda šviesa, namuose Darbėnuose.

Tad tą naktį ir skausmingai įsiminė dzūko rašytojo kartėlis, gal nusivylimas kai kuriais jo gimtinės žmonėmis, iki šiol garsėjančiais nešvara, ir tamsa. Iki šiol nesunku aptikti sodybų net be lauko būdelių… Vargu ar jie – jotvingių palikuonys… Dzūkijoje gyvena daug necikrų dzūkų. Mat kai kuriuose dzūkuose – tik dūkas telikęs… Apskritai ir cikro dzūko charakteris – gana prieštaringas. Jis čia pat gali užsidegti ir tuoj pat būti ramus, tvirtas kaip uola. Jame – dažnai ryškūs pavydo jausmai, išsiskiria šnekumu. O dzūkui priskiriamas būdingiausias bruožas – nuoširdumas – irgi gali būti dirbtinis. Apskritai dar iki šiol Dzūkijos kaimuose išlikęs, sakyčiau, nepasitikėjimas, nemėgimas protingesnio už save žmogaus, savotiškas kaimiečių kultas pravardžiuotis. Tad man, gimusiam ir užaugusiam pačioje Dainavos krašto širdy – Merkinės parapijoje, – suprantamas kūrybos mokytojo Romo Sadausko vidinis nerimas dėl to, kas nūnai darosi mudviejų gimtojoje žemėje – šiaurės vėjo smėlynuose. Ir kartais apnuoginta tiesa – itin naudinga, ją pravartu priminti. Kad ir kokia ji skaudi būtų.

Demeniškių atlaiduose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ta proga prisiminiau kažkada pasakytus etnologės, režisierės Onutės Drobelienės žodžius, kad kiekviename Dzūkijos kampelyje dzūkai labai skirtingi. Yra šiliniai (apie Varėną, Druskininkus), užnemunės, net Eišiškių dzūkai. O mano mielas bičiulis Romas savo knygose mintija truputį kitaip: yra šiliniai ir gruntiniai. Kitaip tariant, gruntiniai dzūkai, kaip mano parapijoje sakydavo – užnemunės, nuo Druskininkų Lazdijų, Alytaus link. Kiti teigia, kad dzūkuojama kai kuriuose net Prienų, Trakų rajonų kampeliuose. Ir Vilnijoje. Tai kur iš tikrųjų prasideda ir baigiasi toji Dzūkija? Ar ne sovietmečiu labiausiai pirštas toks trijų pietinių Lietuvos rajonų teritorijos pavadinimas? Nevisiškai toks krašto pavadinimas patinka ir mano mielam rašytojui. Jam, o ir man, ne tik šią baisiai košmarišką naktį kur kas mielesnis senasis mūsų krašto vardas Dainava. Tik tokiu vardu pietinį Lietuvos kraštą savo kūriniuose titulavo didysis dzūkas V. Krėvė.

Paprastai bemiegę naktį iš naujo atrandi ir savo mėgstamus rašytojus. Kiekvienąkart kitaip susimąstai apie gyvenimo prasmę. Ypač skaitydamas Romo kūrinius. Kiekviena jo knyga – net skirta vaikams Mažas girios dienoraštis – priverčia ilgai susimąstyti apie mūsų būtį, gyvenimo prasmę. Ir pasinėrus į jo knygų veikėjų gyvenimą, aplinką, atrodo, kad ir už lango košmariška naktis – net miela, artima. Atrodo, net ji padeda gyventi. Gal todėl, kad Romo kūriniuose visų metų laikas – itin patrauklus, gražus su gražiais žmonėmis. Atrodo, jam nėra blogo oro. Tai ne tik didelio rašytojo, bet ir didelio gamtininko pakylėto gyvenimo vizija. Užkrečia gera nuotaika. Atrodo, Romui nemenką akstiną semtis kūrybai syvų iš gamtos kažkada suteikė kūrybinis darbas žurnale Mūsų gamta. Tuo metu mažiausiai politizuotame. Kone dešimt metų tuo metu itin populiariame žurnale jis rašė apie grėsmes gamtai, tai yra – ir žmogui. Kūrėjo neuždusino žurnalistinis darbas žurnaluose Jaunimo gretos, Mūsų gamta, Kultūros barai ir savaitraštyje Literatūra ir menas.

Tačiau ne viename literatūriniame vakare jis yra prisipažinęs, kad toks pavojus buvo. Ne kartą jis citavo Ernesto Hemingway, kuris iš pradžių reiškėsi kaip žurnalistas, žodžius: reikia laiku iš ten pabėgti… Tai yra – iš žurnalistikos. Man atrodo, Romui toks pavojus negrėsė. Mat dirbo tokiuose leidiniuose, kurie sovietmetį buvo mažiausiai ideologizuoti, persmelkti buitine žurnalistika. Be abejo, Romui labiau gamtos paslaptis atskleisti padėjo ne žurnalistikos studijos Vilniaus universitete, o ekologijos mokslai Prahos aukštojoje mokykloje. Baigė net dvi abi aukštąsias. Bet, supratau, labiau mano bičiulis džiaugiasi gautomis ekologijos žiniomis. Vis dėlto didžiausius, tikriausius gamtos mokslus jam suteikė Dzūkijos gamta, tie išbraidžioti šiaurės vėjo smėlynai, patirtas rūstus pokaris, o vėliau – išklampotas paradoksų, neteisybės kupinas sovietmetis. Visa tai užgrūdino. Mokė. Išlydėjo į didįjį kūrybos kelią. Skaitant Romo knygas, atrodo, kad jo gyvenimas – be galo laimingas. Net taip pakrikštijo vieną savo reikšmingiausių knygų – apybraižų ir eseistinių pasakojimų rinktinę – Laimingų žmonių gyvenimas.

Iš tikrųjų, sakyčiau, laimingas ir asmeninis rašytojo gyvenimas: lazdijiškių dzūkų šeima davė Lietuvai ne tik garsų rašytoją, bet ir garsųjį operos dainininką Danielių Sadauską. Beje, į meną pasinėrė ir brolių atžalos: rašytojo sūnus Romas – žinomas Lietuvoje žurnalistas, redaktorius (atpažinau jį knygoje Mažas girios dienoraštis), dainininko dukra Ieva – talentinga dailininkė. Tačiau šią naktį kelintąsyk prisiminęs jo poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuves – iš rašytojo lūpų tarytum pasklido ir didelio nerimo žodžiai. Poezijos knygos sutiktuvėse ryškiai atsiskleidė mūsų nepriklausomybės paradoksai. Pasirodo, ne tik man, bet ir seniai pripažintam rašytojui kasmet vis kebliau darosi išleisti knygą. Romas per Debesijos sutiktuves karčiai pajuokavo: pastarąjį metą tik žemaičių įteiktos premijos jį gelbėjusios… Gauna premiją – leidžia knygą… O 2017 m. minėtam poezijos rinkiniui – net iš pensijos pridėjo pinigų. Ne paslaptis, kad iš valstybės sudėtinga gauti paramą knygai leisti. Lietuvoje nėra mecenatų, nors mūsuose turtingų žmonių – nors tūkstančiais vežimų vežk. Tačiau, ironišku rašytojo pastebėjimu, nūnai tik biedni biednus remia: perka knygas, skaito, eina į literatūrinius vakarus.

Vėlyvo rudens naktį po Romo atvejo prisiminiau ir kitą, kur kas didesnį mūsų nepriklausomybės lietuviško gyvenimo paradoksą. Tikriausiai daugelis tautiečių dar gerai pamena, kaip pirmaisiais metais, atvykęs į Lietuvą po ilgos politinės tremties, buvo šlovinamas mūsų laisvės dainius Bernardas Brazdžionis? Minios žmonių jį sutikdavo tarytum karvedį! Tačiau kilusi šlovinimo banga vieną dieną netikėtai atslūgo. Literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas savo knygoje Guriniai karčiai prisiminė, kaip jam teko leisti pomirtinę B. Brazdžionio knygą Kas šviečia virš galaktikų visų: „Mirusio poeto šeima buvo pranešusi, kad ateisianti finansinė parama knygai išleisti, reikią leisti gražiai, 5 000 egzempliorių, dalis tiražo keliausianti už Atlanto. Na, manau sau, Amerikoje yra bent keletas rimtų lietuviškų fondų, šiaip turtingų žmonių, visi ten nešiojo poetą ant rankų, šlovino, dabar parems. Buvau tiesiog sukrėstas, kai galų gale paaiškėjo, kad tie rėmėjai – poeto našlė Aldona Brazdžionienė. Tai kur tie šlovintojai?“

Tai tik du nūdienos ir tik mūsų literatūrinio gyvenimo paradokso pavyzdžiai! Romas rašė ir apie kitus mūsų skaudulius. Tačiau ar daug kam jie įdomūs? Pinigų bumo laikotarpiu tokie pagraudenimai – tik balsas tyruose. Kaip savotiška paguoda rašytojui tapo 2008-aisiais sumanyti Demeniškių tarmių, o dabar – ir dainų – atlaidai. Kasmet juos rašytojas rengia Lazdijų rajono Demeniškių kaime, prie jau garsaus tapusio ne tik kaimo pavadinimo, bet ir vieškelio, kurį atlaidų dieną gražiame kaimo peizaže paskandina mašinų gausybė. Senokai šiame kaime, netoli gimtųjų Petroškų, rašytojas su žmona Irena įsigijo sodybą. Joje semiasi kūrybinės energijos, vasaroja, kol sostinėje šilumą ima tiekti. Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių – mažiausiai iš Lazdijų rajono, nors turėtų būti atvirkščiai, sako Romas. Tai – irgi vienas mūsų gyvenimo paradoksų.

Panašių atskleistų, išryškintų paradoksų – gausu tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais išleistose R. Sadausko knygose. Tame pačiame romane Ežerėnų papartis. Pagrindinis knygos veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką, kad jame nebūtų statomi namai, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jis pristinga valios, valdininką ir baimė kausto. Tai padaro kiti Ežerėnų žmonės. Romane pavaizduotus Ežerėnus atpažinau kaip ir dzūkišką miestelį – Veisiejus… Labai daug Ežerėnų krašto sąsajų – kitame Romo romane Gyvenimas prie vieškeluko. Galima sakyti, vienu atsikvėpimu perskaičius norisi to gražaus, kartais liūdno gyvenimo tęsinio.

Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, 2017-ųjų užsitęsusio rudens naktis siunčia rašytojui naują žinią. Ar tik neatsiras romanų Ežerėnų papartis ir Gyvenimas prie vieškeluko savotiškas tęsinys? Būtent tokią naktį, tokiomis akimirkomis dažnai kyla genialios mintys, naujos knygos užuomazgos. Ir, be abejo, dzūkų klasikas per savo poezijos knygos sutiktuves, matyt, vėl savaip bus pajuokavęs, kad neva prie prozos negrįš… Tokią savo nuostatą rašytojas bando įpiršti ir savo knygoje Gyvenimas prie vieškeluko: „Pagal Šventąjį Raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk.“

Įsitikinęs – sulauks. Ir – ne vieno. Dar daug bus poetiškos Debesijos ne tik Demeniškiuose… Taip pat ir kitas rašytojo užrašytas liūdnas mintis tos pačios knygos Gyvenimas prie vieškeluko, dienoraščio ištraukoje Violetas, kad nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už Violetą, priimu ne kitaip – kaip literatūrą… Gyvenime dažnai būna kitaip. Kaip ir daug kas netikėtai ateina audringą vėlyvo rudens naktį.        

2017.12.25; 14:01

„Sudzievuliu“. Labai gražus dzūkiškas atsisveikinimas ir prasmingas pernai išleistos rašytojo Romo Sadausko knygos pavadinimas. Autorius šią trupmenų poemą mano sūnui Gintarui padovanojo praėjusią žiemą. Perskaičiau su didžiausiu malonumu, juk ir aš save laikau dzūku, gimiau ir augau Dzūkijos soscinėje Alytuje, nors ne visus šios poringės žodžius žinau arba žinojau, pavyzdžiui, kad trupmena – tai trupinys arba gurinys. Gurinys alytiškiams žinomas, dar ir dabar kartais vartojamas.

Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valentinas Sventicas net knygą šiuo žodžiu pavadino. O štai Romas Sadauskas šimtus jau retokai vartojamų žodžių iš užmaršties prikėlė. Kaip rašo dr. D.Žilienė, nieko panašaus mūsų grožinėje raštijoje nepatirta. Pridursime, kad ir nebus, nes jaunesnių kartų kūrėjai negrįžtamai išėjo ir iš tos tikrovės, ir iš tėvų prigimtinės tarmės. „O gal dar ne vėlu?“, – klausia trupmenų poemos autorius. Nes „sykiu su tarme, tąja įsčių byla, prapuola mūsų tapatybė, dzūkais liekame tik iš dalies, kaip ano krašto gyventojai“.

Trupmenų poema – graži dovana devintiesiems Tarmių ir šnektų atlaidams, birželio pabaigoje vyksiantiems Demeniškiuose, rašytojo Romo Sadausko sodyboje. Septintuosiuose ir aštuntuosiuose teko dalyvauti. Ir pernai, ir užpernai sodybos šeimininkas yra sakęs: susirinkom paskutinį kartą. Džiugu, kad šie jo žodžiai vis netampa kūnu. Žinoma, viskam yra pradžia ir pabaiga, ir šie atlaidai kada nors liks tik šviesus prisiminimas, tik nuotraukos bylos, kad kadų kadės, kadų kadai  čia buvo bandoma kalbėti motinos kalba, o ne kaip televizorius moko.

Du šimtai šešiasdešimt aštuoni guriniai, paberti ant mano rašomojo stalo. Įvairūs kaip gyvenimas, ir saldūs, ir kartūs, didesni ir mažesni… Ką su jais daryti? Ragauti. Tėvas nuo grindų pakėlė nukritusį gurinį ir suvalgė, o čia – ant stalo. Švarūs, švieži, skanūs.

Nesu literatūros kritikas, o noriu paminėti Romo Sadausko kūrinį, kupiną meilės gimtinei, gimtajam žodžiui, išmintingą, įžvalgų, šiek tiek liūdną, kaip tas pakelės smūtkelis, nes lietuviai labai nutolo ir vis tolsta nuo savo šaknų, lekia, skuba, patys nežinodami kur. Viename gurinyje autorius sako, kad greičiau išsprogs ir sulapos kampe pastatyta lazda nei kas nors susidomės šitomis jo trupmenomis. Na, geros knygos ne visada graibstomos ir skaitomos. Kas nors turėtų pasirūpinti, kad „tokia tarmės maldaknygė rastų vietą visose šio krašto bibliotekose, mokyklose, kiekvieno dzūko namuose“ (dr. D.Žilienė). Kiekvieno dzūko tik todėl, kad parašyta tarmiškai, pavyzdžiui, žemaičiams ji turbūt sunkiau paskaitoma, nes ir aš, šioks toks dzūkas, kai kurių žodžių prasmę tik numanau. Bet šios maldos juk aktualios visai nykstančiai, anglėjančiai, kosmopolitėjančiai Lietuvai, ne vien dzūkams.

Romo Sadausko knygos „Sudzievuliu“ viršelis

Autorius kalba kaimo žmogaus, gyvenusio jo jaunystės laikais „tarmės vidurio“ kalba, viską mato to žmogaus akimis, jaučia to žmogaus širdimi. Ir tai, mano galva, vertingiausia. Apie gamtą, apie meilę, apie senatvę ir mirtį įmantriai, pretenzingai prirašyta tiek ir tiek, o šitaip – glaustai, vienu kitu žodžiu, dzūkiškai – moka tik Romas Sadauskas. Kaip jis tai padaro – vienas Dievas težino.

Galima sakyti, kad trupmenom mąsto poemos herojus Pilypas, vaikščiojantis gimtaisiais vieškeliais, bet aš matau  autorių – skrybėlėtą, su guge rankoje, su kuprine ant pečių, rūstoką, susimąsčiusį, mažakalbį, kokį pažinau Demeniškiuose Tarmių ir šnektų atlaiduose. Iš poemos pavadinimo sprendžiant, Romas Sadauskas tarsi atsisveikina su savo skaitytojais, taria sudzievuliu, bet aš netikiu, kad tai paskutinė jo knyga, kaip nepaskutiniai bus ir šių metų atlaidai, kuriuose ir aš dalyvaučiau, jeigu Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pavėžėtų, kaip ir anais kartais.

Beje, esu perskaitęs ir kitą 2016 m. išleistą romosadausko knygą „Tyvuliuojanti ežerija“, skirtą Demeniui bei kitiems Dainavos krašto ežerėliams, upeliams, šaltinėliams, sunaikintiems nemąstančių žmonių per totalią melioraciją praeito tūkstantmečio XX a. viduryje. Bet apie ją kitą kartą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.13; 14:28

Čia apie paminklus. Vienus griaunam, kitų nestatom, tik apsimetam, kad ketiname statyti, apsiribojam konkursais.

Dar neaišku, ar Vilniuje pastatysime paminklą Jonui Basanavičiui. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis – tikrai nepatastatytumėm, nesusitartumėm dėl vietos, atmestumėm Rapolo Jakimavičiaus sukurtą, nes Basanavičius sėdi ne ant vamzdžio, net ne ant žirgo. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis… Tik to šimtmečio dar reikia sulaukti. Putinas gali pasirūpinti, kad nesulauktumėm, bet šį kartą aš ne apie tai.

Continue reading „Vienus griaunam, kitų nestatom“

Spalio 30 d. Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje atsisveikinome su Nacionalinės premijos laureatu rašytoju Romualdu Granausku.

Skelbiame literatūros kritiko Valentino Sventicko atsisveikinimo žodžius, pasakytus prie kapo duobės.

Sakau užuojautos ir paguodos žodžius velionio žmonai Genovaitei, dukroms Gintarei ir Ingai, vaikaičiams. Mes, literatūros žmonės, dabar irgi liūdni, prisimenantys, be kita ko, plunksnos brolio žodžius apie tą metą, kai reikės nebebūti.

– Prižadėk, kad pakalbėsi ir prie mano kapo.

Romualdo Granausko žodžiai po vieno klasiko laidotuvių.

– Ir nuo ko, Romai, pradėti?

– A nuo ko nori, nuo to ir pradėk, čia jau ne mūsų reikalas, kaip sakydavo Jonelis Strielkūnas.

Pradėsiu, jau pradėjau, nuo įstabaus pašnekovo Romualdo Granausko bendravimo būdo, tapataus žaviausių jo personažų elgesiui.

Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas. Tai nuostabus menas padėti tašką ten ir taip, kad visi suprasų, kas ir kaip po jo turėjo būti pasakyta.

Pradėsiu nuo romano „Rūkas virš slėnių“ (2007), šiais laikais sukurto absoliučiai klasikinio romano, kuris, jeigu būtų parašytas viena iš didžiųjų kalbų, būtų tapęs pasauliniu bestseleriu, nors neturi nė jokios „popso“ žymės. Turi kitą žymę: reikšmingo veiksmo, jaudinančių likimų, priešybių suvokimo, išminties, į visą knygos audinį įsismelkusių tylių metaforų.

Pradėsiu nuo novelių apysakos „Šventųjų gyvenimai“ (2013). Pokario pasipriešinimo kovų tragizmas daugybę kartų vaizduotas. Ir štai jis gauna visai naują spalvą: ir tomis sąlygomis žmonės gyveno, dirbo, mylėjo, taip radosi atspara ir to meto šventieji – paprasčiausi kaimo žmonės, nesudvejoję dėl svarbiausių žmogiškųjų vertybių ir tragišką auką suvokę kaip savaime suprantamą gyvenimo tėkmę.

Rašytojai, įterpti į mokymo programas, tartum nutolsta. Galėjo tai ištikti novelių knygos „Duonos valgytojai“ (1975), „Jaučio aukojimas“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1988) autorių. Bet įvyko kitaip. Jau po to, kai pelnė Nacionalinę premiją (2000 m.) ir galėjo snausti ant laurų, Romualdas Granauskas išgyveno galingą kūrybinį proveržį. Buvo įspūdis, kad jo sąmonė tiesiog pertekusi įvykių, istorijų, idėjų, ir viską tuojau reikia papasakoti. Keturi nauji romanai, keturios apysakų knygos, apsakymai, esė. Šie kūriniai ypač išryškino autobiografinį podirvį ir atsiribojimą nuo kintančios prozos madų. Atsiribojimas šis savaip unikalus, nes ir „Jaučio aukojimo“, ir „Trijų vienatvių“ pasakojimo būdas, išsitarkime madingai, priskirtinas moderniam diskursui.

Stebinantis reiškinys yra tokios žinios, tarpusavy sunkiai sutariančios. Pirma, Romualdo Granausko proza sulaukia daugybės skaitytojų dėmesio (jo knygos vis patenka į perkamiausių, bibliotekose dažniausiai skaitomų sąrašus). Antra, jo kūrybą aukščiausiais balais vertina literatūros tyrinėjimų profesionalai (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos meno kūrėjo asociacijos apdovanojimai pastaraisiais metais). „Masių“ ir „elito“ sutarimas dėl vertės yra retas ir mįslingas. Reikalautojai „duok nauja, duok kitaip“ jo kūrybą paprastai nutyli. O klasikas neatsakydamas sako: „duok meną, duok teisybę“.

Romualdo Granausko proza skleidžia žmogiškumo, atjautos, supratimo šviesą, šviesa yra ir jo vaizdų, jų meninių sąšaukų, pačios kalbos grožis. Jūs turbūt žinote iš rašytojo pasipasakojimų, kad jis galėjęs tapti muzikantu. Nesusiklosė. Kas iš to liko? Absoliuti klausa – kalbos, būsenų, laiko, gyvenimo klausa.

Bandau, stengiuosi kalbėti logiškai.

Bet jūs man pasakykite, ką gali tarti literatūros kritikas, patyręs tvilkantį jausmą: štai skleidžiasi ilgametės tautos patirtys, lietuviškas būdas, semiama iš nenusakomų gelmių, ir viskas taip paprasta, ir nieko neįmanoma pacituoti, parodyti, aprūpinti argumentais. Lyžteli tave ta ugnis, graudu, gražu, ir viskas. Granauskas.

Naujų jo rankraščių kelionė į viešumą pastaraisiais penkiolika metų prasidėdavo nuo mudviejų pokalbio. Neužmiršiu tik leidėjo patiriamų įspūdžių lydint į gyvenimą Romualdo Granausko knygas. Visų tų įspūdžių į viena nesudėsi – rimtumų, žaismės, susijaudinimų, septynių perkūnų dėl užsilikusios klaidos ritualinių gestų – iki rožių puokštės gerbiamai direktorei ir pagarbių autografinių įrašų. Matau aplanką su būsimos knygos lapais. Yra jis.

Romualdo Granausko knygos gyvena ir, manau, šiandien pradeda kitą gyvenimą. Tik jis pats jau nepaskambins Zitai Kelmickaitei trečią nakties, žemaitiškai pareikalaudamas tuoj pat pagiedoti dviem balsais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.10.31; 09:13

Vis dažniau viešai prasitariama, kad televizijos tiesiog luošina žmones, ypač jaunus. Bet jos turi savo tvirtą nuomonę…

Nepatinka – nežiūrėkite, niekas juk neverčia.

Lengva pasakyti – nežiūrėkite. Alkoholikui dabar jau nesakome: negerk ir būsi sveikas. Alkoholikus gydome, narkomanus gydome, nes suprantame, kad tai baisios priklausomybės ligos, beveik nepagydomos.

Kaip gydyti jaunimą (ir ne tik) nuo televizijos, interneto, mobiliųjų žinučių priklausomybės? Knygomis. Aš gydausi skaitydamas geras knygas, ir laiko televizijų banalybėms nelieka. Perskaitau naujausių pranešimų antraštes internete ir, jeigu Putinas dar negina rusų Lietuvoje, skaitau toliau.

Continue reading „Nepriklausomybės ligų profilaktika“

roze-roze

Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tais pa­skelb­ti skulp­to­rius Vla­das Vil­džiū­nas, li­te­ra­tū­ro­lo­gas ir se­mio­ti­kas Kęs­tu­tis Nas­top­ka, sce­nog­ra­fas ir lė­li­nin­kas Vi­ta­li­jus Ma­zū­ras, ar­chi­tek­tas Eu­ge­ni­jus Mi­liū­nas, vi­zu­a­laus me­no kū­rė­jas Žil­vi­nas Kem­pi­nas, di­ri­gen­tas Mo­des­tas Pit­rė­nas.

V. Vil­džiū­nas įver­tin­tas už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus, K. Nas­top­ka – ne tik už moks­li­nį, bet ir už kū­ri­nio su­vo­ki­mo me­ną. V. Ma­zū­ras su­kė­lė tik­rą per­ver­smą lė­lių te­at­re. Jis taip pat įver­tin­tas už et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą, pa­sta­tė „Jū­ra­tę ir Kas­ty­tį“. Už „Žal­gi­rio“ ir „Šiau­lių“ are­nų pro­jek­tus lau­re­a­tu pa­skelb­tas ar­chi­tek­tas E. Mi­liū­nas gra­žiai su­jun­gė pa­sta­tus su ap­lin­ka, su­ra­do erd­vių pro­por­ci­jas. Niu­jor­ke gy­ve­nan­tis kū­rė­jas Ž. Kem­pi­nas ži­no­mas kaip mi­ni­ma­lis­ti­nis me­ni­nin­kas, jo dar­bai ka­bo ša­lia P. Pi­cas­so kū­ri­nių, tik gal ne vi­si lie­tu­viai tai ži­no. M. Pit­rė­nas lau­re­a­tu pa­skelb­tas už šiuo­lai­ki­nes mu­zi­kos in­ter­pre­ta­ci­jas bei lie­tu­viš­kos kul­tū­ros sklai­dą.

Continue reading „Paskelbti Nacionalinės premijos laureatai“

sventickas.sutkaus

Maždaug prieš savaitę visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Vytauto Visocko interviu su rašytoju Valentinu Sventicku, išleidusiu įdomią, prasmingą knygą apie poetą Justiną Marcinkevičių.

Knyga pavadinta “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Interviu pavadinimas: “Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)”. Tikslus internetinis pokalbio adresas: http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4950-sventickas-apie-justina-marcinkeviciu.html).

Šiandien skelbiame ištrauką iš mus sudominusios rašytojo Valentino Sventicko knygos “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius, 2011-ieji metai). Ištrauką parinko pats autorius. Ištraukos pavadinimas: “Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos”.

Continue reading „Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos“

sventickas.sutkaus

Taip jau atsitiko, kad su poetu Justinu Marcinkevičiumi buvau “pažįstamas” daug metų. Tokia ten ir pažintis. Tokių pažįstamų jis turėjo šimtus tūkstančių. Bet vis dėlto…
Alytaus antrosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Danutei Krištopaitei (dabar ji – Jono Basanavičiaus premijos laureatė, vienintelė mano mokytoja, su kuria pasikalbu iki šiol) kilo mintis į mokyklą pasikviesti jauną poetą Justiną Marcinkevičių. Tuo metu “Pergalės” žurnale buvo spausdinama jo poema “Dvidešimtas pavasaris”, susilaukusi didelio populiarumo. Jau buvome skaitę jo “Prašau žodžio” – pirmą eilėraščių rinkinį, kurio jis nelabai norėjo prisiminti.
Pacituosiu ištraukėlę iš istoriko Sigito Jegelevičiaus (buvęs mano klasės draugas) sudarytos knygelės “Kelio pradžia. Moksleivių atsiminimai”, skirtos Alytaus gimnazijos 90-mečiui.
“Parašyti laišką į Rašytojų sąjungą mokytoja pavedė man, vienam iš mokyklos literatų, tuo metu aš gal jau buvau literatų būrelio pirmininkas. Poetas atvyko su žmona Genute. Kalbėdamas mokyklos scenoje J.Marcinkevičius pavadino save jaunu, ir salėje vyresniųjų klasių mergaitės… ėmė juoktis: atsirado mat jaunas! Prisimenu, nesmagiai pasijutau: juk ne pajuokai jį pasikvietėme. Poetas į tai gal net neatkreipė dėmesio ir žemu, prikimusiu, išties nelabai jauno žmogaus balsu ėmė skaityti ištrauką iš “Dvidešimto pavasario”. Tą ar kitą dieną vienoje klasėje įvyko mokyklos ir kitų Alytaus jaunųjų poetų ir prozininkų susitikimas su tikru poetu. Mūsų kūryba jam iš anksto buvo įteikta susipažinti. Mano eilėraštyje poezijos jis rado nedaug, nors buvo labai atsargus ir taktiškas…
Iš to susitikimo su poetu Just.Marcinkevičiumi ir jo žmona Genute liko kelios nuotraukos… Po daugelio metų viename Kalbos renginyje “Neringos” kavinėje aš jam įteikiau skaitmeniniu būdu padidintą ano tolimo mūsų susitikimo fotografijos kopiją”.
Just.Marcinkevičius man buvo vienintelis gyvas poetas, kurio kūrybą sekiau labai atidžiai (žinoma, kaip eilinis skaitytojas, jau nesvajojantis tapti poetu), viską, ką jis išleido, esu perskaitęs (kai ką – ne vieną kartą), girdėjęs turbūt visas viešas jo kalbas respublikiniuose renginiuose. Esu vienas iš tų šimtų tūkstančių, kurie Just.Marcinkevičių laiko didžiausiu, įtakingiausiu šių laikų Lietuvos poetu.
Kai šįmet Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla išleido Just. Marcinkevičiaus “Dienoraščiai ir datos” ir Valentino Sventicko “apie Justiną Marcinkevičių”, su didžiausiu susidomėjimu šias knygas perskaičiau. Norėčiau, kad jos kuo plačiau pasklistų, ypač tarp jaunų žmonių, kurie, drįstu sakyti, mažiau jį pažįsta nei mes. O juk būtent jiems daugiausiai naudos duotų poeto pamąstymai apie lietuvių tautą ir jos kalbą, apie gyvenimo prasmę, apie didžiuosius mūsų tautos poetus, rašytojus. Vos ne kiekvienas “dienoraščių” sakinys – aforizmas! Kaip originaliai, nepakartojamai ir kartu suprantamai jis kalba apie Donelaitį, Baranauską, Putiną, Krėvę, Salomėją Nėrį, Maironį…
Ypač dabar, kai Lietuvą, lietuvių tautą ištiko dvasinė krizė, kai mums gręsia išnykimas – J.Marcinkevičius gali, turėtų mums labai padėti. Visi sutinkame: poezija šiais laikais – ne pats populiariausias žanras. Tai gal jo išmintingas kalbėjimas “dienoraščiais” bent iš dalies privers mus atsikvošėti, suvokti, ko netenkame abejingumu niekindami savo tėvynę, jos kultūrą, kalbą? Šios dvi knygos turėtų būti kiekvienoje mokykloje skaitomos, aptariamos. Bent šiuo metu nematau geresnės mokymo priemonės tautiškumui, patriotiškumui, pilietiškumui ugdyti. Deja, nesu toks naivus, kad nesuprasčiau, jog nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos jų nepastebės.
Bet darykime, ką galime. O galime paskelbti vieną kitą ištrauką internete, galime paprašyti, kad literatūros kritikas Valentinas Sventickas atsakytų į vieną kitą klausimą, o ir neklausiamas savo knygą, taip pat J.Marcinkevičiaus “dienoraščius”, gal kokiu sakiniu papildytų. Taigi…
Žurnalistas Vytautas Visockas.
Savo knygoje kelis kartus reikšmingai, daug pasakančiai primenate, kad Justinas Marcinkevičius – poetas ir akademikas. Tokių neturėjome. Tokių neturime. Taip sakydamas pirmiausia omenyje turite jo tekstus apie Donelaitį, Adomą Mickevičių, Antaną Baranauską ir kitus?
Rašytojas Valentinas Sventickas.
Yra tautų ir valstybių, noriai suteikiančių didiems rašytojams reikšmingus mokslo vardus. Lietuvoje tokių norų nedaug; jeigu žiūrėtume į pastaruosius dešimtmečius, –  paprastai apeliuojama į akademines taisykles, o jos rašomos sugalvojant visokiausių barjerų. Gaila. Mąstantys menininkai ne tik praturtintų mokslo bendruomenę savo idėjomis, bet ir suteiktų akademiniam olimpui ritualinio žavesio.
Jeigu nebuvo mūsų rašytojų, oficialiai pavadintų akademikais, tai nereiškia, kad jų – tokio vardo vertų – nebūta. Prisiminkime, tarkim, Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, iš dabarties – Marcelijų Martinaitį.
Justino Marcinkevičiaus akademiko statusą pabrėžiau ir dėl Tamstos minimų tekstų, ir dėl kitų jo savybių. Mokslo žmogui dažnai pakanka aukštai užkopti savosios srities laiptais. Tai puiku. O Just. Marcinkevičius turėjo sintetiško, bendrinančio, konceptualaus humanitarinio mąstymo dovaną. Ji svarbiausia. Galima pridėti, kad jame tilpo ne vienas akademikas – tokiu lygmeniu jis išmanė lietuvių folklorą, kalbą, nacionalinės literatūros palikimo visumą, kai kuriuos atskirus klasikus, epo ir lyrikos esmę.
Savo knygoje, apsiribodamas jungtuku “ir” (poetas ir akademikas), gal nebuvau pakankamai tikslus, reikėtų sakyti: ir poetas, ir akademikas. Pabrėžiant jungtį. Akademikas, gebantis pasakyti taip įspūdingai, kaip tegali poetas.
Vytautas Visockas.
Sakykite, tai Just. Marcinkevičiaus poezija – menas ar jau nemenas? (“Daug žmonių visiškai kurti poezijai. Tačiau ir “žaidimo taisyklės” turi būti bent jau apytikriai suprantamos”). Ar dabartiniai poetai paiso “žaidimo taisyklių”? Ar jų eilėraščiai “nueis ligi žmogaus ar ne”? Poetas sako, kad “poezija – tautos sparnai”, kuriuos “pakerta ezoterinė mažakraujystė, svaiginantis klaidžiojimas žodžių šaradose”. “Vos tik tam tikra mūsų poezijos dalis “užsišifravo” – bematant “užsišifravo”, tapo įmantri, nesuprantama ir tam tikra kritikos dalis. O ką daryti skaitytojui?” Džiaugiuosi, kad kritikas Valentinas Sventickas “neužsišifravo”, jo knyga padeda geriau pažinti ir suprasti Just. Marcinkevičių.
Valentinas Sventickas.
Už komplimentą ačiū. Jūsų žodžiams apie poezijos šaradas ir šifrus galėčiau lengvai ir sėkmingai akompanuoti, ir būtų baigta kalba, patiktų daugeliui skaitytojų. Bet norėčiau atsakyti rimtai.
Štai žinomi Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiai: “ašara Dievo aky / Lietuva ką tu veiki”. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jie skambėtų, tarkim, pokariu rašytos mūsų poezijos kontekste. Vengdami feljetoniško gretinimo (nors jis būtų patogiausias), palyginkime kad ir su tokia sklandžia kalbėsena: “Lietuva, mūsų žeme gimtoji, / Darbo liaudies šalele brangi” (čia Justo Paleckio). Taigi noriu pasakyti, kad Marcinkevičiaus frazė greta ką tik cituotos atrodo “šifruota” ir “moderniška”.
Dabar imkime kokį nors šiuolaikinės poezijos posakį, kurį lengva pavadinti “išsidirbinėjimu”. Na, pavyzdžiui: “poetas engia koja galvon su gyvenimu” (tai Almio Grybausko eilutė, beje, jau senokai parašyta). Taip, galima iš jos pasityčioti, bet galima ir pajusti, kad čia esama sveikos ironijos sovietmečio šūkiams, o ir galva (linkėjimas mąstyti) paminėta ne šiaip sau.
Lyrikos kalba yra trumpa, ypač kondensuota, ir be “šifrų” ji negali apsieiti. Su meninių įvaizdžių struktūromis apsiprantama metams bėgant. (Arba ne – jos miršta kaip bevaisės.) Prisimenu recenziją, spausdintą šeštame dešimtmetyje, kurioje kritikas tyčiojasi iš poeto, parašiusio, kad smilga dainuoja. Kokia nesąmonė, – rašė recenzentas, – smilgos gi nedainuoja, čia formalistinis išsidirbinėjimas.
Laikas pakalbėti apie viešų refleksijų prasmę.
Yra prasminga nuolat sakyti tai, ką Jūs pasakėte. Esama tų bėdų. Prasminga, manau, kartoti ir tas abėcėlines tiesas, kurias aš bandžiau pasakyti. O galų gale visa sustato į savo vietas menas, kuris ir menas, ir ne tik menas yra. Taigi didysis menas.
Beje, ar yra įsidėmėta, kada Marcinkevičius apie ašarą parašė? 1977 metais. Išspausdinta jo rinkinyje “Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” 1978 m. sovietinės cenzūros sąlygomis!
Vytautas Visockas.
Taigi, ką daryti, kad mes, eiliniai skaitytojai, beveik kurti menas-menui poezijai (ir ne tik poezijai), ir iš šių laikų jaunų poetų laukiame to, kuo gyveno jaunutis Zigmas Gėlė: matyti savo šalį, jausti jos vargus. Laukiame, bet nesulaukiame, mūsų laikų jaunuolis gėdinasi panašių žodžių.
Valentinas Sventickas.
Neatsakysiu.
Vytautas Visockas.
Nors poetas sako, kad rašytojai – “ne kareivių rikiuotė, sustatyta pagal ūgį”, vis dėlto ar Just.Marcinkevičius buvo sovietmečio ir pastarojo dvidešimtmečio Maironis? Ar neatsitiks taip, kad iš pastarojo meto poetų kūrybos artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių? Ar galima sakyti, kad neįsivaizduosim Lietuvos be Justino Marcinkevičiaus? (“Neįsivaizduojam Lietuvos be Nemuno, neįsivaizduojam jos ir be Krėvės”).
Valentinas Sventickas.
Jūs gi suprantate, kad tokie pavardžių gretinimai yra “meninė priemonė”, padedanti ryškinti vertybes. Tai simpatingas patetiškas elgesys, nenustelbiantis realistiško supratimo, kad Maironis yra Maironis, o Marcinkevičius – Marcinkevičius.
Nors esu tokio blaivaus požiūrio šalininkas, kartu su kaimynais (gyvenome viename aštuonių butų name) kartais pravardžiuodavau jį Maironiu. Tai kolegiška šypsena. Buitinis statuso ženklas. Savo knygoje persakau Viktorijos Daujotytės mintį, kuri palyginimą grindžia: Marcinkevičius, kaip ir Maironis, buvęs daugiau negu poetas. Miniu ir Tomo Venclovos vertinimą, išsakytą tuoj po Marcinkevičiaus mirties. Jis matąs tris lietuvių poetus, tapusius ne tik literatūros, bet ir istorijos figūromis – Maironį, Bernardą Brazdžionį ir Justiną Marcinkevičių.
Ir formuluoja, nebūtų profesorius, preciziškai: “Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B.Brazdžionis – pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Just. Marcinkevičius – antrosios Nepriklausomybės figūra.” Pridėkime biografinę detalę. Marcinkevičius, dar gimnazistas, sovietinių pareigūnų pirmą kartą buvo suimtas 1946 m., ir tarp “įkalčių” buvo Maironio knyga. Priglauskime ir visai kitokią žinią, kažkodėl retai minimą: ir Maironis, ir Marcinkevičius apie savąjį laiką parašė ne tik lyrikos, bet ir satyrų.
Nesutikčiau, kad “artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių”. Bus žmonių, kurie “pasiims” ir Joną Strielkūną, ir Sigitą Gedą, ir Marcelijų Martinaitį… Šios prognozės, nors neįstengiame susilaikyti, tėra ateities žmonių juokinimas. Nes jie gal bus pasirinkę mūsų neatspėtą x. y.
Kad Lietuvą sunkiai įsivaizduotume be Marcinkevičiaus – sutikčiau. Yra daugybė Lietuvos ir lietuvybės realijų, kurias – dėl jo vaizdų ir žodžių meninės galios – matome tartum Marcinkevičiaus akimis arba, tiksliau, kartu su juo.
Vytautas Visockas.
Dabar visiškai aišku: poetas niekada neketino eiti į politiką, nė minties neturėjo būti Prezidentu, Seimo Pirmininku, Premjeru, nors lengvai galėjo tą pasiekti. Atsidėjo tik kūrybai, dalyvavo dar ir neįtakinguose visuomenės susibūrimuose, sakė progines kalbas, tiesa, turinčias išliekamąją vertę. Gal daugiau galėjo duoti savo tautai, jeigu būtų naudojęsis didesne ar mažesne valdžia? Juk per šiuos du dešimtmečius ir tauta, ir jos kalba pamažu, bet nenumaldomai nyko, nyksta, nepaisant jo literatūrinių pastangų išsaugoti ir tautą, ir jos kalbą.
Valentinas Sventickas.
Ne, jokiame kitame poste jis negalėjo duoti tautai daugiau nei davė savo – Justino Marcinkevičiaus – poste. Tai didelė, didžiausia įmanoma valdžia.
Suprantu, ką norėjote pasakyti šio klausimo paskutiniu sakiniu. Gal jis čia atsirado iš dalies dėl to, kad pastebėjote, jog dėl tų lietuviškų rūpesčių kartais aštrokai pasisakau. Žinoma, ir dėl to, kad Marcinkevičius taip darė. Mintys ir žodžiai pasigalanda siekiant geriausio. Tačiau teiginio, kad pastarieji du dešimtmečiai naikino mūsų tautą ir kalbą, nelaikyčiau objektyviu. Nepriklausomybės metai, jei lygintume su sovietmečiu, tautos ir kalbos plėtotei kur kas palankesni.
Vytautas Visockas.
Būtų įdomu sužinoti, kada Just. Marcinkevičius parašė apie poetą Eduardą Mieželaitį? Ar čia jis iki galo nuoširdus? Aš šiek tiek suabejojau. Toks klausimas gal nekiltų, jeigu žinočiau to teksto datą. (“Nėra poeto, kuris nebūtų suklupęs, kuriam kelio nebūtų pastojusi tamsa, kuris nebūtų svaigęs nuodėmingame žemės glėbyje”).
Valentinas Sventickas.
Patinka man klausimai, verčiantys pagalvoti ir “pasiknaisioti”. Kada Marcinkevičius parašė apie Mieželaitį (“Žmogaus ir žodžio riteris” knygoje “Dienoraštis be datų”, I leidimas 1981 m.), Jūsų klausimo paakintas nustačiau be vargo – 1976 metais. Data niekur nenurodyta, bet, kaip moko detektyvai, reikia pasitelkti dedukcinį metodą.
Cituojama iš Mieželaičio štai kas: “Turi knygoje teisę gyventi / Ir lakštingala mano pilka.” Sakoma, kad tai žodžiai, parašyti “prieš dvidešimt penkerius metus”. Mieželaičio eilėraštis “Mano lakštingala” išspausdintas jo rinkinyje “Dainų išausiu margą raštą” (1952), po eilėraščiu data – 1951. Taigi – 1976 metų Marcinkevičiaus rašinys. Data nemažai ką paaiškina.
Dabar dėl Tamstos abejonių. Regis, turėjo jų ir autorius. “Dienoraščio be datų” 1999 metų leidime to teksto nėra. Tačiau 2011 metų leidimui (knyga “Dienoraščiai ir datos”) jis pateiktas. Esu tai pastebėjęs ir pagalvojęs. Versijų daug, viena iš jų: 1999 metais eksponuotis su rašiniu apie Lenino premijos laureatų neapdairu; tame leidime nemažai “išoperuotų” tekstų. 2011 metų knyga, priklausanti šešių tomų serijai, kurioje siekta autentiškumo, 1981-ųjų “Dienoraštį be datų” turi perteikti kuo tikriau, taigi ir su tuo tekstu.
Dabar – svarbesnė žinia. Šiandienos žmogų konjunktūriškai veikia anuometiniai apibūdinimai “Lenino premijos laureatas, Lietuvos TSR liaudies poetas” ir t. t. Viskas taip, nepasiginčysi, nepaneigsi. Bet nuo konjunktūros eikime į literatūrą. Grįžkime prie lakštingalos, kurią – cituodamas – ryškino Marcinkevičius. Jis ir jo karta buvo dėkinga Mieželaičiui kaip poetui, išpurenusiam dirvą tikros poezijos pasėliui. Kaip dabartiniam jaunimui paaiškinti, kodėl Mieželaičio knyga, kurioje švytėjo žodžiai apie pilkos lakštingalos teisę, prasidėjo eilutėmis “Išausiu ausiu, Stalinai / Dainų tau margą raštą”?
Tiek to. Grįžkime prie dedukcijos. Marcinkevičiaus rašinys apie Mieželaitį panašus į proginę kalbą. 1976-ieji. Ne jubiliejus. Kas tada? Rinkinio “Tėviškės vėjas” (1946) sukaktuvinis renginys? Galėjo būti. Marcinkevičiaus apsilankymas Kareiviškyje, Mieželaičio gimtajame kaime? Gal. Bet ar pakankamas pretekstas? Užsakytas straipsnis? Įmanoma, – jeigu vertinsime to laiko papročius.
Tik spėlionės. Neatsakiau.
Antano Sutkaus nuotraukoje: rašytojas Valentinas Sventickas, šio interviu autorius.
2011.11.21
Taip jau atsitiko, kad su poetu Justinu Marcinkevičiumi buvau “pažįstamas” daug metų. Tokia ten ir pažintis. Tokių pažįstamų jis turėjo šimtus tūkstančių. Bet vis dėlto…

Alytaus antrosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Danutei Krištopaitei (dabar ji – Jono Basanavičiaus premijos laureatė, vienintelė mano mokytoja, su kuria pasikalbu iki šiol) kilo mintis į mokyklą pasikviesti jauną poetą Justiną Marcinkevičių. Tuo metu “Pergalės” žurnale buvo spausdinama jo poema “Dvidešimtas pavasaris”, susilaukusi didelio populiarumo. Jau buvome skaitę jo “Prašau žodžio” – pirmą eilėraščių rinkinį, kurio jis nelabai norėjo prisiminti.
 

Continue reading „Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)“