Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus, premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas netrukus išeisiančią knygą apie prezidentę Dalią Grybauskaitę, sako, kad leisti knygas, kol dar esi aukšto rango pareigose, nėra priimtina.
 
Pasak Vyriausybės vadovo, knygas reikia rašyti po pasibaigusių kadencijų. 

,,Taip, kuomet kadencijos pasibaigusios, yra populiaru ir patys vadovai rašo knygas. Ir aš neatsisakau tokios idėjos, nesvarbu, iš kokių pareigų kada išeičiau į aktyvų poilsį. Yra minčių, dokumentų ir įvykių buvo daug, bet veikiančiam politikui, aš nemanau, kad tai yra priimtina“, – ketvirtadienį Eltoje surengtoje spaudos konferencijoje sakė premjeras.

Premjeras pripažino, kad dar nėra skaitęs nei knygos, nei filmo apie valstybės vadovę dar nėra matęs. 

,,Ar tai susiję su rinkimais, nenorėčiau komentuoti, nemačiau filmo ir pačios knygos dar neskaičiau, negaliu komentuoti ir turinio“, – teigė jis.

Gegužės pabaigoje knygynuose pasirodys nauja knyga apie prezidentę D. Grybauskaitę. Knygą „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“ parašė dešimt metų kartu su prezidente dirbusi Spaudos tarnybos vadovė ir vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais Daiva Ulbinaitė. 

Knygos pavadinimu tapo garsusis D. Grybauskaitės posakis „Nustokit krūpčiot“. Ši frazė virto gyvenimo filosofija, vertybių pamatu, paskatinusiu daugelį politinių ir žmogiškųjų sprendimų, ne vieną įkvėpė pasitikėti savimi ir netgi imtis to, kas, regis, neįmanoma. Ant knygos viršelio D. Grybauskaitės ranka užrašytas „Nustokim krūpčiot“ yra kvietimas išdrįsti patiems imtis atsakomybės už save ir savo šalį. 

„Nustokim krūpčiot“ tapo ir režisieriaus Donato Ulvydo dokumentinio filmo apie prezidentę D. Grybauskaitę „Valstybės paslaptis“ šūkiu. Ši dokumentinė juosta jau ne vieną savaitę yra žiūrimiausių filmų penketuke ir į kino sales sutraukia daugybę žiūrovų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.02; 11:00

Daiva Ulbinaitė ir Dalia Grybauskaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Gegužės pabaigoje knygynuose pasirodys nauja knyga apie prezidentę Dalią Grybauskaitę. Knygą „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“ parašė dešimt metų kartu su prezidente dirbusi Spaudos tarnybos vadovė ir vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais Daiva Ulbinaitė. 

Knygoje autorė ne tik atveria politinio gyvenimo užkulisius, bet ir atskleidžia, kokia D. Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime. 

„Gyvenimas prie D. Grybauskaitės buvo pilnas netipiškų sprendimų, nepaaiškintų aplinkybių, netikėtų atomazgų ir charakterio ypatumų, kitokio vadovavimo stiliaus ir retorikos. Likimas lėmė dirbti šalia pasaulinio kalibro lyderes, būti svarbiu įvykių ir sprendimu liudininke, daugelį valstybėje vykstančių procesu matyti iš labai arti ir patirti savo kailiu. Mačiau, kokia buvo vertybinės lyderystės ir nacionalinio orumo kaina. Nesinorėjo, kad visa tai nugrimztų užmarštin, žmonėms taip ir nesužinojus, kas ir kaip vyko mūsų valstybėje, kokia Prezidentė buvo politikoje ir ko nežinojome apie ją, kaip apie žmogų “, – sako knygos autorė D. Ulbinaitė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Knygoje „Nustokim krūpčiot“ autorė atskleidžia, kas šiuo istoriniu 2009-2019 m. tarpsniu vyko mūsų valstybėje, kas yra grybauskaitiška politinė kultūra, kokios baimės kankino teisėsaugą ir ko neapskaičiavo energetikos oligarchai. Knygoje paaiškėja, už ką Plieninę magnoliją keikė Vladimiras Putinas ir gyrė Donaldas Trumpas, kodėl nebuvo gerta šampano su Baracku Obama, kokių patarimų reikėjo Angelai Merkel, dėl ko Lietuvos prezidentei skambindavo NATO generalinis sekretorius ir kokios asmeninės vertybės ir nuostatos suteikė Lietuvai svorio daugiau, nei leidžia mūsų šalies dydis.

Įvairiomis aplinkybėmis knygoje atsiskleidžia ir tai, kokia D. Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime, kas ją graudino iki ašarų, kam skyrė žibuokles ir kodėl taip pamėgo karališkąją mėlyną spalvą.

D. Ulbinaitė pasakoja, kad ne tik prezidentė D. Grybauskaitė, bet ir niekas Prezidentūroje dienoraščio nerašė, todėl daug įvykių, datų ir detalių teko atkurti remiantis darbo užrašais, kolegų, aplinkybių liudininkų, ministrų, užsienio šalių vadovų, žurnalistų ir pačios prezidentės pasakojimais bei prisiminimais. 

„Dėliojau šią knygą ir tam, kad paanalizavę Prezidentės patirtis kiekvienas įgytume drąsos gyventi sąžiningiau, kad pradėtų sveikti pataikavimo, godumo ir baimių susargdintos smegenys, kad nesijaustume maži ir bejėgiai ir kad niekas mūsų istorijos rato nesuktų atgal“, – sako knygos autorė. 

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Knygos pavadinimu tapo garsusis D. Grybauskaitės posakis „Nustokit krūpčiot“. Ši frazė virto gyvenimo filosofija, vertybių pamatu, paskatinusiu daugelį politinių ir žmogiškųjų sprendimų, ne vieną įkvėpė pasitikėti savimi ir netgi imtis to, kas, regis, neįmanoma. Ant knygos viršelio D. Grybauskaitės ranka užrašytas „Nustokim krūpčiot“ yra kvietimas išdrįsti patiems imtis atsakomybės už save ir savo šalį. 

„Nustokim krūpčiot“ tapo ir režisieriaus Donato Ulvydo dokumentinio filmo apie prezidentę D. Grybauskaitę „Valstybės paslaptis“ šūkiu. Ši dokumentinė juosta jau ne vieną savaitę yra žiūrimiausių filmų penketuke ir į kino sales sutraukia daugybę žiūrovų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.30; 12:23

Suomijos laikraštyje „Helsingin Sanomat“ paskelbus straipsnį apie karinę žvalgybą, iškelta baudžiamoji byla.

Kaip pranešė portalas „Yle“, baudžiamoji byla iškelta dėl gynybos pajėgų slaptų duomenų perdavimo leidiniui. Remiantis šiais duomenimis buvo parašytas straipsnis „Slapta Suomijos vieta“ apie gynybos pajėgų radioelektroninės žvalgybos centrą Tikakoskio mieste centrinėje šalies dalyje. Pasak laikraščio, pastate tarp uolų įsikūrusi slaptoji tarnyba gali, be kita ko, kontroliuoti internetą.

Suomijos prezidentas Saulis Niinisto pareiškė, kad slapta medžiaga laikraščiui buvo perduota neteisėtai.

„Ypač slaptų dokumentų paskelbimas kelia grėsmę mūsų saugumui, to padariniai gali būti skaudūs“, – sakė valstybės vadovas.

Savo ruožtu laikraštis teigia paskelbęs slaptus duomenis apie Centrą todėl, kad piliečiai turi teisę žinoti, kas vyksta šalyje, ir žiniasklaida privalo apie tai pasakoti.

Leidinys primena, kad šiuo metu Suomijoje rengiamas naujas Žvalgybos įstatymas. Jame, be kita ko, bus gerokai išplėsti žvalgybos institucijų įgaliojimai ir teisės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.18; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šį straipsnelį parašiau ir siunčiu specialiai dienraščiui slaptai.lt, tikėdamas jo misijos sėkme išslaptinti pasaulį, nuslėptą informaciją paverčiant viešomis žiniomis, užkulisius – apšviesta scena.

I dalis

Ne paslaptis, kardinalusis falšas kaip šūdmusių spiečius plūduriuoja tai šen, tai ten, tūpdamas ant visokiausių objektų, įgydamas įvairiausius pavidalus. Tačiau šiandien, kaip atrodo, tokio sutirštinto falšo fotografija išryškėja visu gražumu  pirmiausiai  bandant įpiršti tautai požiūrį, kad valdžios kritika gali pasitarnauti priešui, yra paranki nedraugiškai mūsų kaimynei Rusijai.

Iš tiesų, tokių teiginių apie valdžios kritikos žalą padažnėjęs tiražavimas nurodo į ypatingą falšo paūmėjimo atvejų mūsų padangėje ir galbūt žymi tai, kad Rusija priartėjo dar labiau nei Zapad pratybos arba morališkai jau įžengė į mūsų teritoriją.

Kaip reikia nemėgti savo tautos, daugumą žmonių laikyti visiškais kvailiais, jeigu ryžtamasi savo netinkamumą užimti valdžios postus maskuoti nuorodomis į neišgalvotą Rusijos grėsmę arba dangstytis valstybės paslapties skraite, a?

Informacinį karą su Rusija pralaimime ne tiek tuo atveju, kai jau pradedame nesuspėti atremti akivaizdžiai melagingų ir nesąmoningų pranešimų, platinamų kulkosvaidžio ritmu, o labiau tada, kai mūsų valdžia informacinių karų pretekstu pradeda brandinti kažką panašaus į kritikos suturėjimo planus, noromis ar nenoromis kopijuodama rusiškus pavyzdžius.

Didžiausio pralaimėjimo scenarijus ir yra tokio supanašėjimo linkmė.

Kad kalbu apie visai nejuokingus dalykus, rodo ir toks praeitos savaitės kurioziškas nutikimas, kai visuomenėje pasklidus žiniai apie KTU rektoriaus habilitacinio darbo kompiliacinius užmojus, KTU tarnybos paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tvirtinimą, kad universiteto šmeižimą ir rektoriaus puolimą be pagrindo platinant melagingas žinias organizuoja Rusija ir silpni universitetai. Įdomūs sąjungininkai, ar ne, Rusija ir nusilpusio imuniteto universitetai, ar Rusija dabar jau kviečia vienytis visus pasaulio paliegėlius?

Slaptosios žinios

Daugelis išgirdę tai kvatojo pamesdami pilvus, o šių eilučių autorius liūdėjo: gaila buvo to žmogaus, kuris dabar tikriausiai išgyvena pragarus, galimai paslydęs dėl savo tuštybės, gaila kitų universiteto žmonių, talentingų mokslininkų, puikių darbuotojų, garbingų tautiečių ir bendrapiliečių, kurie dabar tampa vieno žmogaus tuščiagarbiškumo įkaitais.

Tačiau simptomiškas yra pats bandymas griebtis Rusijos grėsmės užkeikimų tarsi šiaudo skęstant, tokiu būdu dangstant savo nelabai garbingus  kompleksus ir poelgius. Nejaugi kam nors atrodo, kad ištarus Rusijos vardą žmonės praranda sveiką nuovoką ir apduję pradeda klaidžioti nesiorientuodami  aplinkoje? Kita vertus, neužmirškime, kad tokio triuko užtamsinti langus, apsidrausti nuo kritikos dangstantis  šventu valstybės interesų gynimo reikalu skirtingo rango administratorius išmokė įtakingi politikai, sugebantys  manipuliuoti žmonėmis.

Kyla toks įspūdis, kad pastaraisiais metais Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) dirba vis geriau ir geriau, išradingiau, savo išaugusiu profesionalumu dėmesį jau atkreipė ir departamento viešųjų ryšių tarnyba. Garbė jiems!

Tačiau negaliu užmiršti ir to kartėlio, kuris apniko išgirdus, kai kartą  atsinaujinusio departamento aukštas pareigūnas pareiškė, kad Lietuvos politinės vadovybės kritika tiesiogiai tarnauja Rusijos interesams. Tikrai nemanau, kad tokiu būdu žmogus, rūpindamasis savo karjeros tvarumu, pabandė įsiteikti politikams. Greičiau yra taip, kad ne visi aukšti pareigūnai kažką nutuokia apie skirtumą tarp valdžios ir valstybės, ne visada matomą plika akimi, bet akivaizdžiai išryškinamą filosofinės artikuliacijos būdu, kai siekiama esmės atodangos.

Todėl, galimas daiktas, nemenka dalimi teisus yra šiandien kalamas prie sienos TSPMI profesorius, kuris sako, kad atsainus požiūris į filosofijos dėstymą universitete užtraukia pavojų visai valstybei.

Žinia, į valdžią patenka ne tik turtingi idėjomis žmonės, taigi, būna ir taip, kad svarbiausiu resursu, siekiant įtakingų postų, tampa tiesiog piniginės tūris. Tada sakoma, kad žmogus nusipirko postą, investavo į savo politinę ateitį. Tačiau net ir tokiu atveju, kai valdžia tampa slogučiu, valstybė nežlunga, jeigu piliečiai neįpuola į rezignaciją, nepasiduoda nevilčiai. Tokiu  atveju valstybė tęstinumą užtikrina mūsų kritinis patosas, nesitaikstymas su valdžios nuosmukiu.

II dalis

Kaip atrodo man, labiausiai supainiota, prasikišanti ypatingai nevykusiais sprendimais yra kaip tik ta naujosios Lietuvos valstybinių institucijų tvarkymo ir jų veiklos reglamentavimo sritis, kurią čia sąlyginai pavadinsiu slaptumo fenomenu.

Pažymėdamas, kad reikalo esmė taip atrodo man, kartu leidžiu suprasti, kad čia išsakysiu tik savo visiškai subjektyvius,  atsitiktinius ir padrikus pastebėjimus, nepretenduodamas į fundamentalius apibendrinimus. Kita vertus, kažin ar gali būti toks dalykas kaip slaptumo vadyba iš principo, o jeigu vis tik kažkokiu būdu tokia disciplina yra, tai ji, žinoma, jau pagal apibrėžimą turi būti slaptas, vadinasi, mums, nepašvęstiesiems, dar nežinomas mokslas.

Taigi, vardan tikrumo, perklauskime savęs dar kartą: ar turi teisę apie tokį subtilų dalyką kaip šis kalbėti atitolęs stebėtojas, sakykime taip, pilietis pašalietis, visai ne valstybės tarnautojas pagal savo profesiją? Guodžiuosi visų pirma tuo, kad kartais pro apverstą žiūroną dalykų padėtis gali pasimatyti dar ir geriau nei įsistebeilijus iš pernelyg arti, žiūrint prikišamai, prispaustomis prie objekto akimis.

Kita vertus, žiūrint iš visuomenės sutarties teorijos, kuri apibrėžia demokratinės visuomenės pamatinius principus, taško, ne kažkoks atskiras, privilegijuotas valstybininkų luomas, išrinktasis ar paskirtasis, o kiekvienas pilietis yra vienodai valstybės centras, taigi toks pilietis turi teisę, o retkarčiais net privalo pasisakyti visais valstybės gyvenimo klausimais. Kitaip tariant, demokratinėje visuomenėje minėto tipo pašaliečių nėra arba bent jau neturėtų būti.

Jeigu norite, pasakysiu iškart, kad negaliu atsistebėti mūsų padangėje dėl kažkokių paslaptingų priežasčių besitęsiančiu slaptos informacijos sureikšminimo, išsiliejant iš visų krantų, reiškiniu, kai atsinaujinančios nuorodos į daugėjančios slaptos informacijos tipus, nesibaigiančios diskusijos dėl darbo su slapta informacija galimybių ir panašūs dalykai tampa labai triukšmingų batalijų reikalu, tikru turgumi, kur, kaip atrodo, kažkas išties nenutrūkstamu srautu perkama ir parduodama.

Moteriška paslaptis

Dar daugiau, – nors iš pažiūros sunku tuo patikėti, vis tik, kaip jau esu kažkur andai užsiminęs, yra požymių, leidžiančių manyti, kad Lietuvoje slaptumo ir prieigų prie slaptumo apibrėžtis tampa vos ne visuomenės stratifikacijos principu, savotišku luominės sąmonės šaltiniu, kai iš esmės techniniai dalykai be galo hipostazuojami, tampa politiškai užaštrintais dalykais, tokiais kodais, kurie leidžia inicijuoti naujus socialumo tipus.

Slaptoji kanceliarija tampa ypatingai svarbiu politinio gyvenimo ir socialinės hierarchijos veiksniu? Jeigu taip yra iš tiesų be išlygų ir tokia tendencija progresuos toliau, tai reiškia, kad mūsų maža šalis nepastebimai gali persiimti didelės antiutopijos vertybėmis.

Iš tiesų, ženkime šia kryptimi mintimis dar truputėli į priekį ir nesunkiai įsivaizduosime, kad štai susiformuoja visuomenės tipas, kai atitinkamoms žmonių grupėms leidžiama dėvėti tik tam tikros spalvos kelnes, pavyzdžiui, vieniems raudonas, kitiems geltonas, dar kitiems pilkas pagal žmonių teisę įgyti ir disponuoti slapta informacija, įvertinant būtent kiekvieno iš jų prileidimo prie slaptumo laipsnį. Kelnių spalva čia viešai parodytų žmogaus luominę padėtį (triusikų – neviešai) pagal jo dalyvavimo slaptumo struktūroje indeksą. Sakote, kad tokia vizija visiškai nedera su Briuselio skelbiamais modernizacijos vajais. Tai tiesa, tačiau būna ir taip, kad kartais prieštaringiausi dalykai pradeda tarpusavyje derėti arba net sutampa.

A.Konan Doilis yra pastebėjęs, jog geriausias būdas kažką paslėpti, tai palikti šį neviešą, slapstomą dalyką visų akivaizdoje, būtent tokiu būdu nuslepiant jo slaptumo statusą. Leiskite į pagalbą pasitelkti dar ir kitą pavyzdį: ką nors iš tiesų užmirštame ne tada, kai užmirštame, bet tik tada, kai kartu užmirštame, jog užmiršome. Jeigu prisimename, kad kažką užmiršome, tai save vis dar skatiname  prisiminti užmirštą dalyką.

Taip ir slapta informacija iš tiesų  gali būti vadinama slapta tik tada, kai nėra viešų nuorodų į jos slaptumą. Taigi, kai į slaptą dalyką jau baksnojame pirštu, pabrėžiant jo slaptumą, mes siekiame pritraukti dėmesį, drauge šitaip bandome užkelti slaptumo kainą. Tokiu būdu prasideda vieši ir nevieši žaidimai iš slaptumo.

Kita vertus, visai nenoriu pasakyti, kad valstybė negali turėti paslapčių, nesiūlau atšaukti dokumentų grafas „slaptai“, „tarnybiniam naudojimui“ ar pan., tikrai nenoriu įpiršti blogo patarimo, kad valstybės tarnautojai neatsakingai žiūrėtų į paslapties statusą turinčią informaciją, nesaugotų tokios informacijos. Anaiptol! Kalbu čia apie tą situaciją, kai, peržengiant tam tikrą ribą slaptumo forsavime, išaugęs slaptumas (ar kvazislaptumas) tampa visuomenės procesų deformacijos sąlyga ir drauge simptomu.

Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia slaptumo hipostazė, žinoma, yra orientuota ne į paslapties išsaugojimą, bet tarnauja įtakos įgijimui ir procesų valdymui. Suprantama, kad tokią nelabai legalią slaptumo vertę savo ruožtu siekiama nuslėpti su papildomomis pastangomis, todėl slaptumas kaip toks visuomenės gyvenime daugėja su nevaldoma progresija, kartais gali tapti visiškai iracionaliu procesu. Tokio kraštutinai išvirkščio požiūrio į slaptumą pavyzdys, savotiškas rodiklis, mano galva, yra teismo procesai dėl teisės dirbti su slapta informacija. Neteko girdėti, kad tokie procesai vyktų kitose demokratinėse šalyse  (kad ir kaip būtų, situacija iškalbinga jau vien dėl to, jog tokia problema ten nėra „garsi“).

Tačiau net nesižvalgant į šalis sveika nuovoka leidžia suprasti, kad natūralios dalykų padėties požiūriu, ne profesija ir karjeros galimybė turėtų būti išvedami iš teisės dirbti su slaptais dokumentais, o kaip tik atitinkama profesija, užimamos pareigos savaime turėtų užtikrinti tokią teisę. Jeigu yra atvirkščiai, tai ir prisipažinkime, kad gyvename atvirkščiai, aukštyn kojomis, išvirkščio politinio organizmo akiratyje.

Šiaip ar taip, kaip atrodo, labiau stipri ir mobili yra ta valstybė, kuri laikui bėgant mažiau apsunksta nuo savo ir svetimų paslapčių. Slaptumo sureikšminimas kartais net tampa pavojingu pačiai valstybei reiškiniu, nes būtent tokiu būdu sukuriama palanki terpė visų rūšių piktnaudžiavimams. Todėl sveikstantis politinis organizmas siekia skaidrumo, labiau vertina dienos šviesą nei prietemą ir šešėlius.

Kažkada pusiau juokais, pusiau rimtai jau esu sakęs, kad didžiausia valstybės paslaptis yra ta, kad jokios valstybės paslapties nėra. Paslaptinga gali būti tik moteris, bet ir tai ne kiekviena.

2017.09.19; 12:18

Oro balionas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Parlamentinį tyrimą atliekanti Seimo Antikorupcijos komisija trečiadienį išklausė Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovų informaciją dėl Baltarusijos įmonės „Investenergostroj“ ir jos ryšių su Seimo nariu Artūru Skardžiumi.

„Komisija išklausė VSD pateiktos informacijos, pagal klausimus, kuriuos mes jiems suformulavome. VSD mums pateikė informaciją apie akcininkus. (…) Į kitą komisijos posėdį bus kviečiami akcininkai, šiuo atveju kalbame apie Lietuvoje esančius įmonės akcininkus“, – trečiadienį po uždaro posėdžio žurnalistams sakė komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.

Pasak jo, taip pat buvo pristatytas „VSD atskirų pareigūnų dalyvavimas šiame versle“.

„Buvo pateikta informacija apie VSD atliktą vidaus tyrimą apie atskirų pareigūnų dalyvavimą bei viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Šis tyrimas dar nebaigtas, jis tęsiasi ir bus sprendžiamas klausimas dėl atskirų pareigūnų veiklos įvertinimo“, – sakė V. Gailius.

Jis nesiėmė atsakyti į klausimą, ar A. Skardžiaus veikla Baltarusijoje yra įtartina. „Išvadų nedarysiu, šita informacija bus suformuluota komisijos išvadose“, – sakė V. Gailius.

Antikorupcijos posėdyje pats A. Skardžius negalėjo dalyvauti, nors buvo pareiškęs tokį pageidavimą. „Laikinųjų komisijų įstatyme yra labai aiškiai apibrėžta, kuomet organizuojami uždari posėdžiai. Uždari posėdžiai organizuojami arba Seimo valdybos leidimu, arba yra nagrinėjama įslaptinta informacija. Šiandien buvo nagrinėjama įslaptinta informacija ir į tokius posėdžius įleidžiami tiktai kviesti asmenys“, – sakė V. Gailius, pažymėjęs, kad A. Skardžius nebuvo kviestas.

Negalėjęs dalyvauti posėdyje Seimo narys Artūras Skardžius įvertino tai kaip jo teisės į gynybą pažeidimą. „Aš turiu leidimus, ne panaikintus, galiojančius dirbti su įslaptinta informacija“, – sakė jis žurnalistams.

Politikas pasidžiaugė tyrimu, nes galų gale pasibaigs tos visos spekuliacijos“.

Oro balionai virš Pilaitės miškų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Mano žmona įsigijo akcijas turbūt jau po kokių dvejų metų, kada buvo įsteigta įmonė, iš Lietuvos piliečio, yra smulkioji akcininkė, jai priklauso 20 proc. tos saulės elektrinės. Kodėl ji įsigijo akcijas? Todėl, kad investicinis projektas, kuris buvo įgyvendinamas Baltarusijoje Lietuvos piliečių, kurie eksportavo iš Lietuvos įmonės, gaminančios saulės elementus „Precizikos“ ir reikėjo apsimokėti už saulės elementus, o bankai investicijai į Baltarusiją, nesvarbu, kad tai Lietuvoje pagamintas produktas, nesuteikė jokių paskolų. Todėl žmonos draugai ieškojo, kas galėtų paskolinti pinigų ir vystyti tą rizikingą projektą, nes Lietuvoje po konservatorių valdymo (…) nebeliko vietos investuoti į saulės elektrines“, – žurnalistams aiškino A. Skardžius.

Politikas tvirtino, kad niekas jam jokio poveikio nedaro. „Nesu bendravęs nė su vienu akcininku, išskyrus su savo buvusiu ir dabartiniu bičiuliu, šeimos draugu Romu Patalavičiumi. (…)“, – sakė A. Skardžius, pažymėjęs, kad „visa kita yra interpretacijos“.

Jis teigė, kad jo žmona iš šeimos draugo R. Patalavičiaus įsigijo akcijas vien tam, kad reikėjo investicinių pinigų. „Kitaip projektas būtų sužlugęs ir Lietuvos įmonė „Precizika“ būtų iškėlusi ieškinį. Štai visa istorija ir neieškokite ten, kur nepametę, ir nereikia iš to daryti burbulų“, – sakė A. Skardžius.

Kaip rašo žurnalistinį tyrimą atlikę 15 min. žurnalistai, Artūro Skardžiaus žmona Snieguolė Skardžiuvienė valdo 20 procentų bendrovės akcijų. Dar 20 procentų kontroliuoja Rustemas Nigmetzianovas. 40 procentų „Investenergostroj“ akcijų valdo Lietuvos pilietis Romualdas Patalavičius. Likusius 20 procentų įmonės „Investenergostroj“ akcijų valdo Baltarusijos pilietis Sergejus Belas.

ELTA jau skelbė, kad šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario Artūro Skardžiaus veiklą.

Parlamentarai suteikė šiai komisijai laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams.

Antikorupcijos komisija turės atsakyti į 8 klausimus. Ji turės išsiaiškinti ir tai, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos įmonę „Investenergostroj“, kuriai paskolą yra suteikę A. Skardžiaus šeimos nariai, įsigiję tos įmonės akcijų, kokie šių asmenų ryšiai su A. Skardžiumi, ar jie neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai.

Seimo Antikorupcijos komisija iki šių metų lapkričio 10 d. turės atlikti parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui išvadas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.14; 08:51

Dėl Seimo nario Mindaugo Basčio apkaltos spręsianti komisija trečiadienį ketina svarstyti išvadų projektą.

„Turėsime diskusiją. Seimo nariai, manau, turės pasiūlymų, pastabų. Kai išdiskutuosime, priimsime sprendimą“, – žurnalistams yra sakiusi apkaltos komisijos pirmininkė Seimo narė Agnė Širinskienė. 

Iki birželio 1 d. Seimo apkaltos komisija turėtų pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.

Pats Seimo narys M. Bastys mano, kad prieš jį yra vykdomas puolimas ir nenorima išsamiai vykdyti tyrimą. M. Bastys ne kartą akcentavo, kad neveikė prieš Lietuvos Respubliką. „M. Bastys neveikė prieš Lietuvos Respubliką, M. Bastys sąžiningai tarnauja Lietuvos valstybei ir Lietuvos piliečiams. Aš tuo nei kiek neabejoju ir dabar tą galiu ramia sąžine pasakyti“, – žurnalistams tvirtino politikas.

Jis paprašė apkaltos komisijos, kad visas procesas, posėdžiai būtų paviešinti visuomenei.

Apkaltos komisijos pirmininkė A. Širinskienė žurnalistams yra sakiusi, kad komisijos medžiagą – dalį, kuri nesudaro valstybės paslapties, – visuomenei planuojama paviešinti.

Parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas nuolatinius ryšius su „Rosatom“ ir kitais Rusijos atstovais, veikė prieš Lietuvos valstybės interesus, jo ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – ELTA

Slaptai.lt nuotraukoje: Lietuvos Seimo rūmai.

2017.05:24; 03:50

1917 metų revoliucijos įvykiai, Spalio revoliucijos vadų asmeninės bylos ir dokumentai, susiję su Ukraina ir Estija, Rusijos archyvuose paženklinti žyme „slaptai“, sakoma laikraščio Kommersant tyrime.

Rusijoje įslaptinti archyvai, susiję su 1917 metų Spalio revoliucija, sakoma leidinio Kommersant žurnalisto Leonido Maksimenkovo straipsnyje „Amžiaus valstybės paslaptis“ („Valstybinė amžiaus paslaptis“?).

„Kovų dėl valdžios“ ir „dėl sostų“ paslaptys“ – svarbiausias dalykas bolševizme. O šiandien – dar ir labiausiai saugomas Rusijos archyvų lobis. Dvigubai saugoma kovos prieš valdžią know how, ypač jei receptūra nuvedė prie pavykusių revoliucijų. Visų pirma – Vasario ir Spalio. Nors slaptinami net tokie, atrodo, tolimi protėviai, kaip Anglijos XVII amžiaus ir Prancūzijos XVIII amžiaus (revoliucijos)“, – rašė jis.

Žurnalisto duomenimis, pagrindinėje duomenų apie revoliuciją ir Pilietinį karą bazėje, kuri saugoma Rusijos valstybiniame socialinės–politinės istorijos archyve (RGASPI), liko įslaptinti kai kurie Lenino popieriai.

„Slaptumo geografija stebėtinai sutampa su šiandieniniais probleminiais regionais – tai Pabaltijys, Ukraina“, – pabrėžė jis.

Antai, įslaptinti visi RSFSR diplomatinio atstovo (ambasadoriaus) Estijoje Maksimo Litvinovo laiškai Leninui. Totaliai cenzūruojamos RSFSR diplomatinių atstovų telegramos apie Ukrainą nuo 1919 sausio iki 1922 lapkričio 7 dienos. Nuo istorikų slepiamas laikotarpis nuo separatinės Bresto taikos sudarymo su Vokietija iki lapkričio revoliucijos, kuri nuvertė kaizerio režimą.

„Visai neseniai, jau po 1991 metų, vėl įslaptinta byla Nr. 2133 „RSFSR diplomatinio atstovo Vokietijoje Adolfo Jofės V. I. Leninui siųsti laiškai ir pažymos (bei pranešimai) apie sovietų ir vokiečių tarpusavio santykius bei kitus užsienio politikos klausimus“. Dokumentai nuo 1918 metų gegužės 9 iki spalio 31, tai 185 puslapiai.  Parengtas dokumentų rinkinys ir kandidato disertacija prie jo – 100 metų guli paženklinti žyme „slaptai“, – pranešė Maksimenkovas.

Lenino fonde įslaptintos 1920–1922 metų Finansų liaudies komisariato ir Darbo ir gynybos Tarybos RSFSR aukso fondo reikalų komisijos žinių suvestinės ir pažymos. O Politinio biuro archyve iki šiol uždaryti dokumentai apie Valstybinę vertybių saugyklą, kur sukrautos konfiskuoti Rusijos imperijos lobiai, įskaitant ir pagrobtus iš vienuolynų bei cerkvių.

„Revoliucijos ir sovietų valdžios finansinės paslaptys – vienos iš labiausiai saugomų, neįmintų ir paslaptingų. Mes iki šiol taip ir nežinome, kiek revoliucijos momentu Rusijos ir carų aukso buvo saugoma Vakarų bankuose ir koks jo likimas. Tai, kas maždaug žinoma, – trupiniai“, – pabrėžė žurnalistas.

Be to, iki šiol slepiamos realios komunistų vadų biografijos. Griežtai įslaptintos jų asmens bylos. Antai, pagal federalinius įstatymus, ribojančius prieinamumą prie „informacijos apie piliečių asmens ir šeimos paslaptį, jų privatų gyvenimą, o taip pat apie žinias, pavojingas jų saugumui“, archyve neišduodama asmeninė Nadeždos Krupskajos byla, nors ji mirusi jau prieš 78 metus.

Įslaptinta ir prieš 91 metus mirusio VČK–OGPU (Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija, sabotažu ir spekuliacija–Jungtinė valstybinė politinė valdyba) įkūrėjo Felikso Dzeržinskio byla, o taip pat Karinio jūrų laivyno liaudies komisaro Michailo Frunzės   ir finansų liaudies komisaro ir tuo pačiu metu Sovietų Rusijos ambasadoriaus ir prekybos atstovo Didžiojoje Britanijoje Leonido Krasino bylos.

„17-ųjų metų revoliucija tebekunkuliuoja, tebeslegiama valstybės paslapties. Prie senojo režimo. Prie naujojo. Ir šiandien, prie naujausiojo. Nejaugi todėl, kad jos pergalės gimdė kai kieno jaunose ir karštose galvose nesveikas mintis (ketvirtojo dešimtmečio viduryje Stalinas įslaptino narodovolcų (liaudies valios šalininkų), nužudžiusių valdovą imperatorių Aleksandrą II ir vos nesusprogdinusių jo įpėdinio Aleksandro II) temą? Bet, matyt, esmė ne vien čia. Šiandien mums niekas nepasakys, kiek carų aukso buvo saugoma Šveicarijos bankuose ir kas jį tvarkė. Apie 17-ųjų metų įvykius Ukrainoje, Pabaltijyje ar Lenkijoje nedera net užsiminti – neįleis į archyvų slėptuves“, – apibendrino Maksimenkovas.

2017.01.23; 07:23

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas praėjusį trečiadienį pasirašė įsaką, pagal kurį informacija apie karius, žuvusius taikos metu Rusijos ginkluotųjų pajėgų vykdomose „specialiosiose operacijose“, yra valstybinė paslaptis.

Štai, kaip šį įsaką įvertino  viena ukrainietė.

Rusų kareivi!  Perskaityk pats ir perduok kitam!

Viliuosi, tu dar suspėsi perskaityti šias eilutes. Perskaityti ir suprasti, ką tau sakau aš, paprasta boba Liusia.

Continue reading „Tiesa tokia, kad tavęs jau nėra, rusų kareivi“

Lietuviškasis referendumas dėl žemės pardavimo – nepardavimo užsieniečiams patyrė fiasko. Kuo šis pralaimėjimas naudingas Lietuvai? Jis skaudžiai pamokė populistus, troškusius valstybę įvelti į beprasmių, nereikalingų ir net pavojingų referendumų maratoną.

Dabar jau akivaizdu, kad į Lietuvos istorijos puslapius ši daugiausia tautininkų proteguota akcija pateks kaip toji, kuri sulaukė rekordiškai menko piliečių aktyvumo. Balsuoti atėjo vos 14,97 proc. žmonių, nors prie balsadėžių, sėkmės atveju, susirinkti turėjo mažų mažiausiai 50,01 proc. rinkėjų. Tik tada referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Continue reading „Kokie referendumai mums reikalingi“

bondas-sugrizta

Nesėkmingai Lietuvos prezidento posto siekusio parlamentaro Naglio Puteikio žmona Nika Aukštaitytė – Puteikienė portale 15min.lt priminė gilią prasmę turinčio britų rašytojo Gilberto Čestertono sentenciją, kad žmogus, siekdamas optimaliausio varianto, vis tik nelinkęs eiti sunkiausiu keliu.

Štai toji rašytojo pastaba: „Mes nesistengiame keisti tikrovės, taikydami ją prie idealo; vietoj to keičiame patį idealą – taip lengviau“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviškųjų „džeimsų bondų“ bejėgiškumas“

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas informavo, kad jo vadovaujamame ir Specialiųjų tyrimų tarnybos atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl piktnaudžiavimo ir valstybės paslapties atskleidimo, yra gauti duomenys, kurie leidžia konstatuoti, kaip įslaptinta informacija pateko į žiniasklaidos priemones ir kas iš valstybės tarnautojų tame dalyvavo.

Įtarimai šiuo metu dar niekam nėra pareikšti, tyrimas tęsiamas.

Apie tyrimo rezultatus buvo informuotos atitinkamos valstybės institucijos, kurios turėtų priimti sprendimus dėl leidimų dirbti su įslaptinta informacija bei toliau eiti užimamas pareigas.

Continue reading „Ikiteisminiame tyrime dėl valstybės paslapties atskleidimo gauti duomenys dėl galimos tiriamų įvykių sekos“

1-oji dalis

Šiandien teisėjas seras Robertas Ouenas pasiuntė Didžiosios Britanijos teisingumo ministrui laišką, rekomenduodamas paskirti specialią vyriausybinę komisiją (public inquiry), kuri galėtų išnagrinėti slaptus įkalčius Aleksandro Litvinenkos byloje. Tai leis, teisėjo nuomone, išbristi iš aklavietės, į kurią įklimpo teisminis tyrimas po to, kai buvo įslaptina dalis medžiagų, susijusių su galimu Rusijos valstybės dalyvavimu nužudyme.

Šiuo straipsniu pradedu publikuoti medžiagas apie Londono tyrimą, kuriose bus sistemingai išdėstytos bylos aplinkybės taip, kaip jas mato Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko, šešerius metus siekianti, kad būtų ištirtos jos vyro žūties aplinkybės.

Continue reading „Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ ( 1 )“

Baltijos Valstybinio technikos universiteto (BVTU) „Voenmech“ profesoriai Jevgenijus Afanasjevas ir Sviatoslavas Bobyševas praleis griežto režimo kolonijoje (atitinkamai) 12,5 ir 12 metų.

Tokį nuosprendį paskelbė Peterburgo miesto teismas, pripažinęs J.Afanasjevą kaltu dėl tėvynės išdavystės ir valstybės paslapties išdavimo, o S.Bobyševą – kaltu dėl talkinimo valstybės išdavikui.

Continue reading „Paliko galioti nuosprendį dėl tėvynės išdavimo“

raketa_bulava

Sverdlovsko srities teismas paskelbė nuosprendį. Gynybos įmonės bendradarbiui Aleksandrui Gnitejevui, kaltintam atskleidus slaptą informaciją apie raketą „Bulava“. Aleksandras Gnitejevas pripažintas kaltu dėl „valstybės išdavystės šnipinėjimo forma“. Ir nuteistas aštuonerius metus kalėti griežtojo režimo kolonijoje.

Taip praneša ITAR–TASS. RIA Novosti agentūros duomenimis, A.Gnitejevas buvo teisiamas už „duomenų apie naujausius darbus ginkluotės srityje, laikomus valstybės paslaptimi, perdavimą užsienio žvalgybai“. Be kalėjimo, teismas paskyrė ir 100 tūkst. rublių baudą.

Continue reading „Aleksandras Gnitejevas pripažintas šnipu“

fsb_maziukas_n

Maždaug prieš trejetą mėnesių šiandieninis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė specialųjį įsakymą Nr. 1075. Kuo įdomus ir svarbus šis dekretas?

Prezidentiniame dekrete konkrečiai nurodyta, kokią informaciją apie savo veiklą oficialiuose internetiniuose portaluose privalo skelbti šalies slaptosios tarnybos, įskaitant ir Federalinę saugumo tarnybą FST (rusiškai – FSB). Minėtame prezidentiniame dekrete smulkiai išdėstyta, ką Rusijos slaptųjų tarnybų vadovybė privalo parodyti savo oficialioje internetinėje svetainėse.

Continue reading „Viešumo – dar mažiau“