Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Keturis dešimtmečius – nuo 1864-ųjų iki 1904-ųjų – Lietuvą okupavę Rusijos carai draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Draudė, bet neuždraudė: nepaisant žiaurių represijų, ji buvo spausdinama, platinama, skaitoma. Garbė jos rašytojams, leidėjams ir platintojams – knygnešiams! Nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1904 m. – 1372 knygos.

Neseniai perskaičiau dr. Jono Basanavičiaus „Autobiografiją“, pradėtą 1921 m. pabaigoje ir baigtą 1922 m. birželio 16 d., o Lietuvos Mokslo Draugijos išleistą 1936-aisiais. Ne kokią monografiją apie Didįjį Aušrininką, „Auszros“ įkūrėją, Lietuvių Tautos Gaivintoją, Švietėją, Didįjį lietuvių tautos Atgimimo Patriarchą, jos Prisikėlimo Pranašą, – ne kitų parašytą  biografiją, o autobiografiją, kurios ištraukas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną čia skelbiame. Šiuos aukštus žodžius apie Joną Basanavičių „Įžangos žodyje“ vartoja Lietuvių Mokslo Draugijos pirmininkas kun. d-ras Ant. Viskantas. Manome, kad jie teisingi ir pagrįsti, nepaisant pastaruoju metu pastebimo trumparegiško, primityvaus mūsų Tautos, jos praeities niekinimo.

Tais laikais, kai dar nebuvo nušvitusi „Aušra“, tik vienas kitas inteligentas, dažniausiai gyvenę ne Lietuvoje, sielojosi dėl lietuvių Tautos, jos kalbos likimo. Apie tai Basanavičius rašo savo „Autobiografijone“. Tada buvo labai mažai Tautos gaivintojų, švietėjų, mokytojų, užtat kaimuose gyveno daug neraštingų valstiečių ir mokyklos nelankančiųjų vaikų. Dabar inteligentų, intelektualų turime tarsi daug, bet Tautos likimui neabejingųjų – beveik kaip Basanavičiaus laikais. O kaimai tragiškai ištuštėję. Tai kada lietuvių Tauta buvo didesniame pavojuje? Ką mokysime ir auklėsime Lietuvoje be lietuvių? Šiandien dėmesio centre – ne Tauta, o tautinės ir seksualinės mažumos.

„Autobiografijoje“ Basanavičius klausia: „Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais?“ Klausimas labai aktualus ir šiandien.

Lietuviškos spaudos draudimas panaikintas 1904-ųjų gegužės 7 d. Beje, „Autobiografijoje“ šis faktas net nepaminėtas. Gal dėl to, kad Didysis Aušrininkas tą draudimą panaikino žymiai anksčiau – 1883-aisiais.

Vytautas Visockas

xxx 

D-ro Jono Basanavičiaus „Autobiografijos“ fragmentai

Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi didžiausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Jau aukščiau minėta, kad 1881 metais d-ro Jurgio Sauerveino buvo sumanyta įstegti „Lietuvių mokslo draugystė“. Iš šitos priežasties daugiausiai už jos įsteigimą buvo mano agituota, rašyta „Liet. Ceitungoje“. Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi kaip M.Šernius, kai kada atsisakydavo talpinti, arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį – pav. „Apie senovės Lietuvos pylis“ – nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsteigti savo organą, kuriame galima būtų laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. Todėliai dar 1881 m. buvau su spaustuvininku Žeinovu Rusėje (Rusčuke) susirašęs, norėdamas ten pas jį lietuvišką laikraštį spausdinti. Bet nekalbant jau apie politikos sąlygas – rusams tuomet dar de facto Bulgariją valdant – netikusias lietuviško laikraščio išleidinėjimui, sunku buvo ir su bendradarbiais, nes labai maža dar jų tuomet buvo. Iš mano Maskvos ir Peterburgo pažįstamų dar tuomet negalima buvo – išskyrus iš dalies Petras Vileišis ir d-ras V.Pietaris – nė vienas rasti, kursai būtų tikęs bendradarbių laikraščiui; tik nuo vieno kun. S.Narkevičiaus, talentuoto Syrokomlės „Margio“ ir k. vertėjo, su kuriuomi nuo kelių metų gerai pasipažinojau, galima buvo patogaus literatiško laukti darbo.

x   x   x

Reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį ir lietuviškas knygas platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagelbos ir trūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti. Tuo tarpu kun. Narkevičius buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą, Vištaliauskas – „Op, op, Nemunėli“, „Lietuviškąją kalbą“ ir prižadėjo daugiau rašyti. Dagilis, Šliupas, Pietaris – po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo: žodžiu sakant – jau širdis ramesnė tapo. Todėliai laiškais gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais aš jiem dviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija, iš abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio „Auszros“ prospektą drauge su tūlais straipsniais, kaip „Skruzdžių apsilankymas“ ir Baranausko eilėmis „Lietuvos senovės paminėjimas“. Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau, nes ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą, 29 d. išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“! graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nėkoks tautos atsigaiveliavimas negalimas – taip ir atsitiko.

x   x   x

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie laikraščio steigimą mano iniciatyva gali paliudyti ir d-ras Vincas Kudirka, kursai „Tėvynės varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3) pasakoja: „Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas – be, abejo Narkevičius – papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį“. Iš šitos žinios matoma, kad dar prieš atsirandant „Auszrai“ buvo to laiko žmonėms, su kuriais korespondavau, rašyta apie rengimąsi leisti lietuvių kalba laikraštį.

Iš priežasties 10 metų „Auszros“ sukaktuvių tas pats V. Kudirka kalbėdamas kitame straipsnyje apie jos įsteigimą, rašo: „Pavasarį 1883 m. Prūsuose pasirodė pirmutinis numeris „Aušros“… Šitie metai istorijoj lietuvių tautiško kilimo užims įžymią vietą. Garbė pirmutinio atviro ir tvirto žingsnio ant kelio tautiško atgijimo priguli daktarui Basanavičiui. Žinoma, tautiški jausmai pradėjo apsireikšti pas mus daug anksčiau paminėto laiko. Pats daktaras Basanavičius su savo „Aušra“ buvo tiktai ypatingu reiškėju naujos idėjos.

x   x   x

„Auszros“ programa, kaip aš ją tuomet supratau, patilpusi yra „prakalboje“, kuri spausdinantės į „priekalbą“ pavirto. Kaip jau iš motto: „homines historiarum ignari semper sunt pueri“ matoma, mūsų „Auszra“ Lietuvon savo spindulius leisdama ir pagal ano laiko išgalę apšviesti žmones geisdama, ketino ant istoriškai-tautiško pamato stovėdama, suteikti skaitytojams tūlų žinių, iš kurių lietuviai garbingesnę savo senovę, praeitį, kurios jie gėdytis neprivalo, pažint galėtų. Be to dar jau tuomet norėta, kiek galint, vesti kovą prieš tuos nelemtus, barbariškus gaivalus, kurie mūsų tautą ir jos gražią kalbą slogino. Lietuvių kalbos užtarimas bažnyčioje, mokykloje jau tuomet mums atrodė kaipo tautiška pareiga.

x   x   x

Pirmojo Aušros numerio viršelis

Tuo tarpu naujam laikraščiui pasirodžius ir jį vienur-kitur išsiuntinėjus – jį žmonės su dideliu entuziazmu priėmė. Taip, tarp kitų, Jonas Juškevičius iš Kazaniaus rašė: „Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražum liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau… Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Auszros“ prabudimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: Galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dumojau“ ir t.t. Taipogi M.Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, kur jis tuomet darbavosi, Gorodeckis, Dagilis ir k. rašė – su pasigėrėjimu laikraštį skaitę ir velijo jam geriausio pasisekimo.

D-ras V.Kudirka savo „Tėvynės varpuose“ kiek vėliau pranešė apie įspudį, kokį į jį padaręs pirmasis „Auszros“ numeris: „Po tam – pasikalbėjimo su kun. Narkevičium – ar į pusmetį gavau N 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“… ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O tu, paklydėli, kur ikišiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perangšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatura ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu“.

x   x   x

VI-je klasėje esant ant Velykų nusisamdę žydelį išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nuobodu važiuot ir turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: „Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės“… Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871/72 metais buvo II klasės mokiniu ir šitą atsitikimą jisai mini „Tėvynės Varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3), sakydamas: „Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu…“ Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop“ – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau“. Mat buvo nutautėjęs.

2017.05.07; 01:13

Širvintose, prie Taikos gatvės 10-to namo 2013 m. liepos 20 d. atidengta atminimo lenta, skirta kunigo, teologo, poeto, Biblijos iš graikų kalbos vertėjo, pamokslininko, politinio kalinio, Vyčio Kryžiaus Riterio ordininko Česlovo Kavaliausko 90-ies metų sukakties proga.

Atminimo lenta buvo pritvirtinta prie namo sienos, kurio savininkas yra garbaus amžiaus, devintą dešimtį pradėjęs buvęs Norilsko politinis kalinys Vytautas Matijošius.

Kunigas Č.Kavaliauskas šiame name gyveno 1988–1989 ir 1991–1992 metais. Atminimo lentą pašventino buvęs Širvintų klebonas monsinjoras Juozapas Dabravolskas, mintimis ir prisiminimais apie kunigą dalinosi jo sūnėnas akademikas Antanas Buračas, kunigas altaristas Antanas Černa, namo šeimininkas Vytautas Matijošius, keletą žodžių ta proga teko tarti ir šių eilučių autoriui.

Continue reading „Atminimo lenta – kunigui Česlovui Kavaliauskui“

fr_111

Buvo 1941-ųjų pavasaris. Beveik metus Lietuvoje šviečia paleckių, venclovų, cvirkų, salomėjų, girų iš Maskvos atvežta Stalino saulė.

Juodai, tragiškai, siaubingai šviečia. Taip juodai, kad žmonės kaip išganymo laukia artėjančio karo.

Puikiai žino – liesis kraujas, liepsnos ir grius miestai ir kaimai, bet vis tiek laukia, nes baisiau negu yra – nebus. Ne tik pasyviai laukia, bet ir rengiasi kovoti, priešintis.

Okupantai ir kolaborantai supranta: 1940-aisiais tankais pasiekta pergalė dar ne pergalė, tauta dar gyva, todėl Lietuvą reikia palikti be lietuvių. Reikia tremti, reikia žinoti jų mintis ir ketinimus, ir naikinti iš vidaus, pirmiausia karininkus, inteligentiją.

Telšiai. 1941-ųjų pavasarį grupelė “buržuazinių nacionalistų” slaptai tariasi, ką daryti,  bet neįtaria, kad jų tarpe yra judas. Ir aktyviausi atsiduria Telšių kalėjime.

Continue reading „Du kartus palaidotas“

kozeniauskiene

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.

Vis dėlto net pačiais juodžiausiais lietuvių kalbos istorijoje laikais, per visas priespaudas, per prievartinį mūsų kalbos vokietinimą, lenkinimą, visuotinį rusinimą, per visus tautinius sąjūdžius lietuvius vedė ir ligi šiolei veda idėja, įtvirtinta mūsų kultūrinėje politinėje sąmonėje dar XVI a. M. Daukšos: jei nesirūpinsime ir leisime sunykti gimtajai kalbai, tam valstybės sargui, tai vienybės motinai, neteksime didžiausios tautos vertybės, savo gyvybės ir garbės, galutinai žūsime ir kaip tauta, ir kaip valstybė.

Continue reading „J.Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!““

edvardas_scan

Mūsų istorikai bei pasipriešinimo imperijai tyrinėtojai dar ir dabar visą dešimtis milijonų kalinių sutelkusių lagerių archipelagą tebelaiko bausmės už priešinimąsi sovietinei ideologijai ir santvarkai vieta, sovietinės tironijos apraiška. Iki smulkmenų gvildenama represinių struktūrų veikla, aprašoma kalinių ir tremtinių buitis, prižiūrėtojų žiaurumai, mirtys, žmogaus išniekinimui prilygstantys laidojimai. Tačiau jokiuose šaltiniuose nerasime važtaraščių, liudijančių milijonus tonų iškastos akmens anglies, vario ar kitokios rūdos, medienos, kuria buvo penima sovietinė pramonė. Ir juolab nerasime niekur atskleistos priežasties, kodėl žlugo Gulago archipelagas. Priežasties neatskleidė ir savo chrestomatiniame veikale Aleksandras Solženycinas. Pasirodo, nelengva peržengti kalte įkaltas nuostatas, prasiskverbti į esmę per apgaulingą išorę, išjudinti nusistovėjusius stereotipus. Tačiau tai gali padaryti ir daro tie, kurie pažino sovietinę vergovę ir tironiją “iš vidaus”, kurie patys, tapę tos griūties priežastimi, atskleidžia visuomenei Gulago archipelago griūties priežastį.

Continue reading „Kaip ir kodėl žlugo Gulago archipelagas“