Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba“

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatytas Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“.

Diskusijoje dalyvavo Severinas Vaitiekus, Gediminas Grina, Violeta Rutkauskienė ir Monika Kareniauskaitė. Pokalbiui vadovavo istorikas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.

Slaptai.lt jau paskelbė pagrindines, svarbiausias, įdomiausias ištraukas iš minėto renginio. Dabar slaptai.lt skelbia keletą epizodų, kokius klausimus knygos autoriui pateikė diskusijos svečiai.

2018.09.12

Vladas Turčinavičius, šio interviu autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos istorijos populiarintojas, istorijos žinovas, muziejininkas Vladas Turčinavičius kategoriškas: „Kazimiero Škirpos alėja Vilniuje privalo išlikti“.

Vlado Turčinavičiaus manymu, iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą atvykusiam ponui Markui Adamui Haroldui derėtų giliau domėtis Lietuvos istorija, nei iki šiol, ir tik po to – svaidytis kaltinimais.

Atsakinėjant į Slaptai.lt klausimus muziejininkui Vl. Turčinavičiui kilo net tokia mintis: jei jau pradėtas pulti K.Škirpa, ne tik išsaugokime jo vardu pavadintą alėją, bet dar ir paminklą jam pastatykime. Kad tie, kurie tendencingai, kryptingai puldinėja įžymias Lietuvos asmenybes, žinotų, – nenorite alėjos, tai turėsite dar ir paminklą.

2017.11.24; 06:00

Slaptai.lt skelbia Algio Avižienio interviu su istoriku, Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktoriumi Vladu TURČINAVIČIUMI.

Diskusijos tema – kaip derėjo pasielgti Lietuvai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse? Gal mums vertėjo labiau draugauti su Vokietija, ginklu ryžtingai atsiimti Vilniaus kraštą, atmesti sovietų ultimatumus – kaip juos atmetė Suomija, nebijoti prolenkiškos Londono pozicijos?

Kurie iš mūsų to meto politikų buvo teisūs – tie, kurie siekė neutralumo politikos bet kokia kaina, ar manę, kad neutralumas veda į pražūtį?

 Algis Avižienis

1940 m. birželio mėn. Sovietų ultimatumas, reikalaujantis įsileisti neribotą svetimos kariuomenės kontingentą ir pakeisti A. Merkio Vyriausybę davė pradžią Sovietų Sąjungos okupacijai. Daug kartų teko girdėti istorikų ir šiaip informuotų lietuvių diskusijas, ar teisingai pasielgė A.Smetonos valdžia per tą lemtingą birželio 14-15 nakties Vyriausybės posėdį, kai mūsų valdžia priėmė visus Stalino ir Molotovo reikalivumus. Bet Jūs esate parašęs istorinių straipsnių, rodančių, kad Smetonos valdžia turėjo ir kitų pasirinkimų žymiai anksčiau nei ta nelaimingą birželio 14-15 naktį.

 Aš galvoju, kad Lietuva galėjo eiti Suomijos keliu 1939 m. spalio mėnesį, kai suomiai atsisakė priimti Sovietų Sąjungos reikalavimus atiduoti ruožą savos teritorijos. Suomijos Vyriausybė teisingai traktavo Maskvos reikalavimus kaip tiesioginę grėmę savo suverenitetui ir ji priimė sprendimą gintis ginklu. Suomijai buvo įteikti suverenumą pažeidžiantys reikalavimai maždaug tuo pačiu metu, kaip Sovietų ultimatumai Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Bet Jūs nurodėte, kad mūsų valdžia galėjo imtis kitokių veiksmų žymiai anksčiau, t.y., rugsėjo mėn., 1939 m., ir tie veiksmai leistų Lietuvai išvengti tos minėtos kapituliacijos. Tuomet (1939 m. rugsėjo mėn. pradžioje) prasidėjo Vokietijos-Lenkijos kovos veiksmai ir kai kurie mūsų vaslstybės vyrai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa Berlyne, ėmė raginti Smetonos valdžią pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių ginklu. Būtent šito žingsnio Trečiojo reicho valdžia pageidavo iš lietuvių pusės. Tuomet Lietuva pagal Molotovo-Ribentropo sutartį dar buvo paskirta Vokietijos interesų zonai. Vokiečiai laukė ir ragino lietuvius, dar esančius jų interesų zonoje, imtis ginkluotų veiksmų atsiimant savo sostinę.

Bet Smetona nesiryžo to padaryti. Maždaug rugsėjo mėn. viduryje Berlynas prarado viltį, kad Lietuva įžengs su savo mobilizuota kariuomene į Vilnių. Kai atitinkamų veiksmų iš mūsų pusės nesulaukė, Trečiasis reichas, matyt, nurašė Lietuvą kaip potencialią partnerę ir nesipriešino Stalino reikalavimams mūsų šalį perleisti į Sovietų interesų zoną rugsėjo mėn. pabaigoje, mainais už kai kurias rytų Lenkijos teritorijas.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą diplomatinę sąveiką tarp Vokietijos ir Lietuvos, kurios metu mūsų valstybei atsivėrė galimybė išlikti vokiečių interesų zonoje ir tokiu būdu išvengti pirmosios 1940 m. okupacijos?

Vladas Turčinavičius

Taip žiūrint į 1940-jų sovietų ultimatumą ir Lietuvos kapituliaciją, mes nieko neišsiaiškinsime, nes prie šios padėties Lietuvos valdžia ėjo prisitaikydama ir negindama savo interesų palaipsniui. Reikia pradėti nuo pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Po to kalbėti apie 1939 m. kovo Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai. Visų šių ultimatumų priėmimas – tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių, nuorodų vykdymas. Neįgalumas atsiranda, kai autoritarinė valdžia ilgai sėdi valdžioje ir tai jai patinka, bet susidarius geopolitinei krizei nesugeba priimti svarbių tautai ir valstybei sprendimų. Tad pradžioje pažvelkime kaip Lietuvos politika rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo – spalio mėnesiais.

Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Pietryčių Lietuvos su Vilniumi atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės. Juk okupantų vadinamas „Vilniaus kraštas“ buvo pripažintas okupantei Lenkijai tik Antantės valstybių, o Tautų lyga jo nepripažino, vadinasi, Vilniaus atsiėmimas buvo teisėtas.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ne Vokietija pirmoji ragino atsiimti „Vilniaus kraštą“, bet Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[1]– rašo Aleksandras Merkelis.

Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu susirūpino  ir ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu, kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa.

„Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje.

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“ 

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto.

Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja, šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją.

Matyt, Vokietijai strateginiais tikslais buvo svarbu, kad į „Vilniaus kraštą“ neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“

Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo – autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ Neutralumo instrukcija priimta gegužės 11 d. vadovaujantis, dar buvusio užsienio ministro S. Lozoraičio iniciatyva parengto ir priimto Neutralumo įstatymu, kaip tik ir supančiojo aukščiausią Lietuvos valdžią veikti realiai.

Pasirodo, rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. „Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigrąžinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje ir jis pabrėžė, kad Balutis į Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą.

Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui atsiimti Vilnių ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“

Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m birželį, Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes 1926 m. ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Lyginant Suomijos padėtį 1939 m., tai ji rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių pakte buvo priskirta kartu su Estija ir Latvija Sovietų sąjungos įtakos zonai ir Stalinas įteikė ultimatumą Suomijai reikalaudamas perleisti dalį teritorijos, o Suomijai nesutikus 1940 m. Raudonoji armija pradėjo Žiemos karą. Lietuvoje gi, Raudonoji armija užėmė neva Lenkijos teritoriją ir buvo įsileista į Lietuvą po prievartinės 1939 m. spalio sutarties pasirašymo kartu sugrąžinant dalį „Vilniaus krašto“ su sostine. Čia Stalinas veikė kaip „Vilniaus krašto“ išvaduotojas iš Lenkijos okupacijos, vadinasi, turėjo moralinius pliusus.

Algis Avižienis

Tai Lietuva būtų atsidūrusi toje pačioje pozicijoje kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Italija ir žinoma Japonija. Kitaip sakant, tai šalys, kovojančios už savo nacionalinius interesus Vokietijos pusėje. Šių šalių tikslas nebuvo noras padėti Vokietijai užkariauti Europą. Kiekviena atsikra šalis sprendė savo nacionalinius interesus ir priėjo išvados, kad, karui prasidėjus, geriau būtų kovoti vokiečių pusėje. Rumunai ir suomiai, pavyzdžiui, 1940 m. buvo praradę teritorijų dėl Maskvos agresijos, ir jos stojo į karą tam, kad atgautų prarastas žemes.

Vladas Turčinavičius

Taip, šios šalys gynė savo nacionalinius interesus, o Lietuva galėjo sekti jų (Slovakijos, Vengrijos) pavyzdžiu, gal tik Italijos ir Japonijos čia netiktų gretinti, nes jų kelias buvo kitoks dar iki karo pradžios. Jei Lietuva būtų atsiėmusi „Vilniaus kraštą“, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija ir Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – Lietuvos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.

Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karui, nes 1940 m. Raudonajai armijai okupavus ir inkorporavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo kaip ir kitos valstybės: Slovakija, Vengrija, Rumunija, patekę į Vokietijos įtakos zoną ir išsikovojusi laisvę Suomija. Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros bei bolševikų sukurti lageriai Vorkutoje ir Sibire. Tikėtina, kad nebūtų vykęs ir partizaninis karas su okupacinėmis Sovietų jėgos struktūromis.

Algis Avižienis

Žinau, kad nemažai mūsų tėvynainių pagalvos, kad už tokį “akiplėšiškumą” Lietuva būtų buvusi labai žiauriai Stalino nubausta. Bet minėtos šalys išsaugojo kažkokią savo nacionalinio suvereniteto dalį, kai kurios pilną suverenitetą, o Lietuva viską prarado. Įdomu pabrėžti, kad nors suomių karinis vadas Mannerheim 1941 m. birželį davė įsakymą pulti Sovietų Sąjungą kartu su Trečiu reichu ir toliau vykdė kovinius veiksmus prieš Maskvą iki 1944 m., būtent Mannerheimo grįžimui į valdžią jau po karo Stalinas neprieštaravo. Man peršasi mintis, kad tokios valstybės kaip Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija už viską daugiausia gerbė ryžtą ir drąsą, o paniekinamai žiūrėjo į nuolaidžiavimą ir neryžtą.

Vladas Turčinavičius

Čia galime dalinai atsakyti, kodėl Stalinas pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui Nugalėtojų triumvirato konferencijose su V. Čerčiliu ir F. Ruzveltu nesipriešino maršalo Manerheimo grįžimui į valdžią, nors suomiai kovojo prieš sovietus Vokietijos pusėje nuo 1941 m. birželio. Galima teigti, kad diktatoriai Stalinas ir Hitleris gerbė karo vadų drąsą ir ryžtą ir jautė panieką atsakingų asmenų neryžtingumui, nuolankumui, bet čia turėjo įtakos ir Sovietų strateginė ateities perspektyva – turėti Suomiją draugišką kaimynę ir propagandiniams tikslams turėti „kozyrį“- Anglijos karo paskelbimą Suomijai su jų ginkluotės sandėlių bombardavimu bei Stalinas norėjo sudaryti teisingumo įvaizdį elgesyje su Suomija, juk jis pradėjo Žiemos karą su Suomija ir jo išdavoje buvo pasirašę sutartį, kuria jos teritorijos dalis – priskirta Sovietų sąjungai.

Algis Avižienis

Kad būtų rimtai traktuojamos, valstybės turi parodyti kažkokių sugebėjimų gintis, padaryti įtaką savo aplinkai arba paprasčiausiai parodyti minimalią galią. Jei valstybės tampa paralyžiuotos dėl baimės ar neryžtingumo, jos paprasčiausiai yra eliminuojamos iš diplomatinių-karinių apskaičiavimų. Smetona atrodo, kad tikėjo tarptautiniu teisingumu. Jis pateisino savo sprendimą neatsiimti Lenkijos okupuoto “Vilniaus ktašto” argumentu, kad karą vis tiek laimės aliantai. O už Lietuvos padorią elgseną nepuolant karą pralaiminčią kaimynę, jai bus atsilyginta prie taikos derybos stalo. Bet Lietuva net nebuvo prileista prie taikos derybų stalo. Ji prarado aktyvaus veikėjo statusą ir tapo dalybų objektu.

Man atrodo, kad Smetonos valdžia tiesiog eliminavo Lietuvą kaip aktyvų veiksnį kariniuose-diplomatiniuose apskaičiavimuose didžiųjų valstybių ir už tai nusipelnė didžiųjų valstybių visiško mūsų nacionalinių interesų nepaisymo.

Vladas Turčinavičius 

Pulkininkas Kazys Škirpa.

Taip, norint išsaugoti valstybę, jos vadovai turi suvokti valstybės interesus ir ginti juos diplomatiniu būdu, o taip nepavykus ginti karine jėga, o šią jėgą tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan. 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune T. Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus. Turėjo, tačiau nepaskelbė, nes būtų pažeidusi 1939 m. rugpjūčio 25 d. Sutartį su Lenkija, kurioje buvo įsipareigojusi ginti Lenkiją ir Lietuvą ir net neinformavusi Lietuvos vyriausybės. Manytina, kad ši nota buvo tik Lietuvos vyriausybės pagąsdinimui ir tai matyt inspiruota Lenkijos. Vadinasi, Lietuva pradžioje galėjo veikti diplomatiškai, o paskui drąsiai įžygiuoti į tuščią nuo lenkų karių Vilnių ir atsiimti tarptautinės teisės pagrindu teisėtai priklausančią sostinę Lietuvai.

Dar vienas gėdingas Lenkijos elgesys pasireiškė Karo pradžioje, kai Lietuva kilniaširdiškai priglaudė savo teritorijoje bebėgančius nuo vokiečių ir rusų lenkų karius, kada rugsėjo mėn. buvo triuškinama Lenkija, bet į kilniaširdišką Lietuvos elgesį neatsižvelgė lenkų vyriausybė, esanti užsienyje Londone ir pareiškė prieštaraujančią notą Lietuvai, kai ji spalio mėn. perėmė Vilniaus kraštą.

Čia norėčiau pabrėžti aliantų negarbingą elgesį Lietuvos atžvilgiu, nors ji vykdė aliantams palankią neutralumo politiką. Štai kaip Lietuva nebuvo pakviesta prie derybų stalo po karo ir jai nebuvo garbingai atsilyginta.

Jei Lietuvoje 1940 m. liepą nebūtų „Liaudies Seimo“ rinkimų farso ir rugpjūčio „Stalino saulės“ atvežimo į Lietuvą, visa tai būtų vertę Frankliną Ruzveltą ir Vinstoną Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją bei neatsižvelgiant į A. Smetonos ir S. Lozoraičio vedamą prolenkišką ir probritišką neutralumo politiką ir tikėjimą aljantais, atiduoti Lietuvą sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.

1941 m. rugpjūčio 12 d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kuri skelbė, kad po karo Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai dar britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ 1943 m. gruodžio 1 d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“

Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių, atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Nugalėtojų triumviratas ir demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

Algis Avižienis

Svarbu pabrėžti, kad rugsėjo mėnesio antroje pusėje jau ėmė aiškėti Sovietų Sąjungos ketinimai įsiveržti į karą pralaiminčią Lenkiją ir tuo pačiu užimti Vilnių. Tad klausimą, ar Lietuva turėjo atsiimti ar neatsiimti Vilnių jėga reikėjo taip pat traktuoti Maskvos teritorinių ambicijų fone. Lenkija jau sparčiai buvo eliminuojama kaip aktyvus veiksnys dėl jos karinių pralaimėjimų; ji nelabai efektyviai galėjo ginti Vilnių rugsėjo mėn. antroje pusėje ir vienas iš svarbiausių kilusių klausimų buvo, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungai, kad ji negalėtų pirmoji okupuoti Vilnių ir tokiu būdu įgyti mižinišką įtaką Lietuvai ateityje. Užkirsti kelią sovietams mes tada tikrai dar galėjome, nes tebebuvome vokiečių interesų zonoje.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Kiek papildant diskusiją dėl Suomijos elgsenos, įdomu pastebėti, kad 1941 m. birželio mėn., kai Trečiasis reichas pradėjo savo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, suomiai prisijungė ir pradėjo aktyviai pulti rusų pozicijas, kai vokiečiai savo ruožtu stūmė sovietų rusų karius gilyn į Rytus. Įsivaizduokite, suomiai privertė sovietus eiti į defensyvą!

Analogiškoje padėtyje buvo atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė, kai reikėjo rugsėjo mėn. 1939 m., spręsti, ar atsiimti Vilniaus kraštą jėga ar ne. Atrodo, kad lemiama įtaka turėjo Anglijos griežtas įspėjimas nepulti Lenkijos (jos sąjungininkės). Jei visgi mūsų valdžia būtų ėmusi tokio ryžtingo žingsnio, tai Anglija būtų paskelbusi karą Lietuvai. Ir tada, žinoma, prasidėjo lietuviškų kinkų drebėjimo metas.

Tuo tarpu suomiai irgi konsultavosi su Londonu dėl jų galimų karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, atsiimant teritorijas, kurias jie prarado prieš pusantrų metų, ginantis nuo rusų per Žiemos karą. Anglai ir šiuo atveju pagrąsino Suomijai, kad paskelbtų karą, jei suomiai atakuotų Anglijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Bet priešingai nei Smetonos valdžia, Suomijos Vyriausybė ėmė aiškinti anglams, kad jų veiksmai nebūtų nukreipti prieš Maskvą; jų tikslas būtų buvęs tik atgauti žemes, kurias sovietai jėga atplėšė nuo Suomijos.

Be to, suomiai žadėjo nesiimti jokių veiksmų, galinčių rimtai pakenkti Maskvos strateginiams interesams. Pavyzdžiui, Suomija aktyviai nedalyvavo bendruose su vokiečiais veiksmuose, puolant antrą didžiausią Sovietų Sąjungos miestą Leningradą arba gyvybiškai svarbų Murmansko uostą, per kurį plaukė amerikiečių ir anglų ginklų parama Stalinui.

Londonas vis tiek paskelbė karą Helsinkiui. Bet matyt buvo pasiektas tylus susitarimas, kad suomiai nebus labai griežtai nubausti, jei jie apsiribos vien pastangomis atgauti prarastas žemes ir nebandys padaryti rusams didelių nuostolių. Kad karo paskelbimas atrodytų kiek rimtesnis, anglai visgi įvykdė porą antskrydžių savp bombonešiais prieš Suomiją, bet jie, mano žiniomis, buvo nutaikyti tik į kelis suomių sandėlius.

Žinoma, Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo neigiamai nusiteikusi Trečiojo reicho atžvilgiu dėl jo teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Bet, kaip Jūs anksčiau minėjote, Lietuvos pusė nepakankamai išnaudojo galimybių tartis ir derėtis dėl Klaipėdos statuso.

Štai Italija tarėsi su Trečiuoju reichu dėl Pietų Tirolio ir vokiečiai sutiko nejudinti Italijos suverenumo teisių šiame regione. Vakarų Antantė buvo padovanusi Italijai Pietų Tirolio teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo dovana už tai, kad italai prisijungė prie Anglijos ir Prancūzijos ir kartu kovojo prieš Kaiserio Vokietiją ir Austrų-vengrų imperiją. Daugumą Pietų Tirolio sudarė vokiškai kalbantys gyventojai. Tikriausiai Hitleriui ši teritorija neatrodė pakankamai didelė ir gyventojų skaičius ne toks stambus (pusė milijonų sielų), kad dėl jos jis norėtų prarasti Italijos vado Mussolinio paramą.

Manau, kad Klaipėdos kraštas pakankamai mažas ir gyventojų buvo dar mažiau nei Pietų Tirolyje, kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės. Bent jau reikėjo tartis dėl to.

Man atrodo, kad jau nuo pirmųjų savaičių po Hitlerio atėjimo į valdžią sausio mėn. 1933 m., lietuvių požiūris į nacionalsocialistinę Vokietiją buvo neigiamas. Man teko nemažai tuometinės lietuviškos spaudos skaityti būtent apie šį įvykį (nacių atėjimą į valdžią) ir matėsi labai ryžkus nerimas dėl Vokietijos ketinimų Klaipėdos krašto atžvilgiu.

Vladas Turčinavičius

Manyčiau, kad neigiamas požiūris į Vokietiją pradėjo formuotis po Klaipėdos nacių teismo 1934-35 m. ir kai 1935 m. Smetona užsienio reikalų ministru paskyrė S. Lozoraitį, kuris iš karto pateikė memorandumą keisti buvusį politikos kursą į palankumą Lenkijai ir diplomatinių santykių užmezgimą su ja. Bet apie Vokietijos 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos dalies) ir gėdingą Lenkijos 1938 m. pavasario ultimatumą ir grasinimą žygiuoti “na Kowno” pakalbėkime kitą kartą. Juolab tenka pastebėti, kad šie dviejų vanagų ultimatumai Lietuvai buvo susiję, nes žinoma, kad laikantis J. Pilsudskio ir A.Hitlerio 1934 m. pakto nuostatomis, 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, tarp jų buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą Lenkijai mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo asiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.

Algis Avižienis

Man nesuprantamas yra prieškarinės Lietuvos elito santykinai palankus požiūris į Sovietų Sąjungą. Juk Lietuva patyrė sovietų karių įsiveržimą į šalį 1919 m. po Nepriklausomybės paskelbimo. Vokiečių kariai tuomet padėjo lietuviams sėkmingai gintis nuo puolančių raudonarmiečių. Vokietija pirma pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir Smetonai pavyko gauti 100 mln. markių paskolą apginkluoti Lietuvos besikuriančią kariuomenę Vokietijos dėka. Tuo tarpu, Lietuva buvo visai šalia Sovietų Sąjungos ir galėjo sužinoti apie Stalino valymus, masines egzekucijas, piliečių priespaudą, Ukrainos dirbtinį badą. Ne gana to, sovietų kompartija veikė Lietuvos viduje ir bandė visokiais būdais destabilizuoti padėtį. 

Suomijos didvyris – Karlas Gustavas Emilis Manerheimas

Vladas Turčinavičius

“Tačiau kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai.” Galėčiau trumpai apibūdinti neblogus Lietuvos santykius su Sovietų sąjunga. D. Britanija su Sovietų bolševikine Rusija pasirašė Taikos sutartį, ją pripažindama dar 1920 m. vasarį, o Lietuva su buvusiu suverenu Rusija – liepos mėn. 12 d. apibrėždamos Lietuvos sienas, jos etnografinėse žemėse. Bolševikinė Rusija tapusi Sovietų sąjunga diplomatiškai palaikė Lietuvą atgaunant Klaipėdą 1922-23 m., Tautų lygai pareiškė notą dėl Antantės šalių “Vilniaus krašto” priskyrimo Lenkijai, 1926 m. sutartyje Sovietų sąjunga vėl patvirtino ankstesnes sienas su Lietuva bei tą patvirtino sutartyje su Vokietija 1939 m. rugpjūtį.

Jau 1935 m. buvo pradėta Vakarų Europos šalių D. Britanijos ir Prancūzijos viešosios nuomonės kaita, jų intelektualai pradėjo lankytis Stalino komunistinėje citadelėje ir rašyti pagiriamuosius straipsnius apie ją, manytina, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę, o pagal Vakariečių pavyzdį ir Lietuvos viešoji nuomonė apie Sovietų sąjugą pradėta keisti. Lietuvos piliečiai ir ano meto elitas atsikvošėjo nuo Sovietų ir Vakariečių propagandos tik patyrę pirmosios sovietų okupacijos žiaurumus ir rafinuotą melą. Štai priežastys, kodėl mūsų vadovybė buvo neįgali vesdama neutralią politiką ir pasidavė komunistų vedamai rafinuotai propagandai iš Vakarų ir Rytų. Rytams buvo lengva visas tautų žudynes organizuotas socialiniu pagrindu ir turint tokius tyrus kaip Sibiras nusikaltimus padarytus žmonijai nuslėpti.

2017.04.09; 18:01

2017 m. vasario 16 d., ketvirtadienį, 16 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyks renginys „Lietuvos byla ambasadorių žvilgsniu“.

Popietė skirta išeivijos šviesuolių – Kazio Škirpos ir Vytauto Antano Dambravos – atminimui. Lietuvos valstybės atkūrimo aušroje Kazys Škirpa pirmasis iškėlė Trispalvę Gedimino pilyje, o II pasaulinio karo metu Vytautas Antanas Dambrava ir Vincas Krėvė rūpinosi lietuvių vaikų švietimu Glasenbacho pabėgėlių stovykloje Austrijoje.

Šių iškilių asmenybių diplomatinę veiklą plačiau pristatys politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis, leidyklos „Žara“ direktorė Ramutė Žandarienė ir muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius.

Renginyje dainuos ir muzikuos postfolkloro grupė „Rugiaveidė ir šeima“. Taip pat muziejuje bus atidaryta Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda „Dainavos šalies vaizdai ir žmonių veidai“. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną švęskime kartu! Renginys nemokamas.

Informacijos šaltinis – VMMD Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus (Tauro g. 10-1, LT-01114, Vilnius; Darbo laikas: II-VI, nuo 10 iki 17 val.).

2017.02.15; 02:36

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 1923-ųjų Klaipėdos sukilimas. Jei ne to meto lietuvių drąsa bei ryžtas būtent jėga susigrąžinti Klaipėdą, šis kraštas dabartinei Lietuvai greičiausiai jau niekad nebepriklausytų.

Tereikia prisiminti, kas šias žemes anuomet valdė. Ogi su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai. Mūsų teisėti reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos susigrąžinimo operacija – puikus pavyzdys, bylojantis, kad derybose ne visuomet laimi tiesa bei teisingumas. Tiesos ir teisingumo pasiekti taikiomis priemonėmis kartais neįmanoma. Tada – vienintelė išeitis yra kumštis ir klasta.

Remiantis užrašytais Vinco Krėvės prisiminimais, idėja inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą pirmą sykį buvo aptarta 1922-aisiais metais lapkričio mėnesį slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje.

Lietuvos generaliniam štabui pavesta paruošti nuodugnų vietinių žmonių, Klaipėdos krašto savanorių ir nepatenkintųjų prancūzų vykdomąja valdžia sukilimo planą. Sukilimui vadovauti turėjo Šaulių sąjunga. Tiksliau – tuometinis jos vadovas Vincas Krėvė. Svarbu pabrėžti, kad, operacijai nepavykus, Vincas Krėvė privalėjo prisiimti visą atsakomybę.

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Užimti Klaipėdos kraštą 1923 metų pradžioje turėjo Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė trys grupės. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, teko užimti Klaipėdos miestą. Antroji (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas – Bajoras) privalėjo veržtis į Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga. Trečioji, vadovaujama mjr. Jakšto – Kalvaičio, privalėjo įsitvirtinti Šilutėje. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte. Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo du prancūzų, vienas vokiečių kareivis ir 12 lietuvių savanorių.

Klaipėdos krašto gyventojai sukilėlių kariuomenei nesipriešino. Jie stojo į Jono Budrio armiją. Ne tik ekonominiais, bet ir politiniais sumetimais. Nepaisydama tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo bei spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo.

Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums baigėsi sėkmingai – Klaipėda pripažinta Lietuvai.

Kaip Lietuva prisimena šią svarbią istorijos datą? Klaipėdos miesto savivaldybė organizavo pėsčiųjų žygį. Daugiau nei 1000 žygeivių ėjo Klaipėdos sukilėlių takais. Puiki akcija.

Pėsčiųjų žygiai, mokslinės istorikų konferencijos, paradai, straipsniai spaudoje, iškilmingos kalbos iš Seimo tribūnos, – vertingos pastangos, pagerbiant didžiavyrius. Tačiau jei norime, kad šis garbingas žygis tikrai įsirėžtų mūsų atmintyje, jei nuoširdžiai trokštame, kad mūsų jaunimas žavėtųsi 1923-ųjų drąsuoliais (ir ne tik!), be įtaigaus meninio filmo neišsiversime. O jo neturime.

Deja, akivaizdu, kad Lietuva nepajėgi meniškai įprasminti  ir kitų Lietuvai svarbų istorinių įvykių. Priekaištas „nepajėgi“ gal nėra labai tikslus. Yra įvairių priežačių. Bene svarbiausia – Lietuvą valdančioms politinėms jėgoms nenaudinga sakyti tiesą apie 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo, net Sausio 13-osios įvykius. Kaip tu sukursi meninį, istoriškai teisingą filmą apie Karą po karo, apie, pavyzdžiui, Adolfą Ramanauską-Vanagą, stribų nevadindamas stribais! Neįmanoma, todėl geriau jau patylėti. Juk milijonieriai, kurie galėtų finansuoti šį brangiai kainuojantį meną, dažniausiai yra kilę iš komunistinės partinės nomenklatūros.

O kol neturime meninio filmo apie unikalią Klaipėdos susigrąžinimo operaciją, savo skaitytojams pateikiame daug ką paaiškinančią (prieš keletą metų skelbtą) istoriko Vlado Turčinavičiaus publikaciją „Drąsiausias karinis žygis“.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Vladas Turčinavičius

Drąsiausias karinis žygis

Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas į mano straipsnį “Laisvė – pirmoji vertybė”[1], kuriame pabrėžiau svarbų Vinco Krėvės vaidmenį rengiant Klaipėdos sukilimą (terminą “sukilimas” naudosiu, kaip istoriškai tradicinį), parašė straipsnį “Gajūs mitai arba Kas “atvadavo” Klaipėdos kraštą?”[2]

Žodį “atvadavo” autorius rašo kabutėse, tuo lyg pabrėždamas, kad jokio Klaipėdos išvadavimo nebuvo, o gal todėl, kad dabar šis žodis nevartotinas? 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (1)

Istorikas šį žodį su kabutėmis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas įteigti nuomonę, kad Klaipėda tiesiog savaime “atiteko Lietuvai”. Tačiau tuo metu Klaipėdą valdė Prancūzijos karinė administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn į istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš prancūzų, o tai ir įvyko.

Vareikis teigia, kad kai kurie autoriai rėmėsi lietuvių tautos “istorinėmis teisėmis” (irgi su kabutėmis) į Mažąją Lietuvą, švelniai tariant, yra nekorektiškas. Aišku, gal geriau tiktų remtis Tautų apsisprendimo teise ir istoriniu teisingumu. Beje, pagal tarptautinę teisę, kol gyvi vietiniai gyventojai (šiuo atveju autochtonai-lietuvininkai) – tol tas kraštas turi teisę atkurti savo nepriklausomybę.

Klaipėdos kraštas ir visa Mažoji Lietuva 1918 m. lapkričio 30 d. Taikos konferencijoje Paryžiuje deklaravo savarankiškumą ir susijungimą su Didžiąja Lietuva. Prieš tai, spalio 30 d., buvo priimtas Tilžės aktas apie susijungimą, o 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Taryboje, dalyvaujant užsienio atstovams, iškilmingai pasirašyta deklaracija dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva, sudarant vieną Vyriausybę.

Versalio sutarties signatarai taip pat rėmėsi Lietuvos istorinio teisingumo sąmprata, priskirdami tik Klaipėdos kraštą Lietuvai, nors buvo prašoma atiduoti visą Mažąją Lietuvą su Tilžės sritimi beveik iki Karaliaučiaus. Vadinasi, Vareikis netiesiogiai kvestionuoja ir kitus Versalio sutarties nutarimus, tokius kaip Dancingo (Gudansko) uosto priskyrimas Lenkijai ir kt.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (2)

Literatūros klasikas Vincas Krėvė savo atsiminimuose “Apie Klaipėdos atvadavimą” šį žodį vartojo be kabučių. Jo memuarai suteikia daug autentiškos medžiagos apie Klaipėdos sukilimo rengimą ir Lietuvos Šaulių sąjungos vadmenį šiame žygyje, o juos skaitai lyg nuotykių apysaką. Tačiau Vareikis nekreipia dėmesio į Krėvės atsiminimus, jis rašo: “Ne iki galo aiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, kuris vėliau neigiamai atsiliepė apie Joną Budrį-Polovinską, vaidmuo.”[3]

Iš Krėvės atsiminimų nesunku suprasti, kodėl jis nemėgo Budrio-Polovinsko: “Buvęs mažas Vidaus reikalų ministerijos valdininkėlis, pasiųstas į Klaipėdos kraštą kaipo seklys, agentas, […] prie pačio išvadavimo mažai prisidėjęs, pasisakė, (JAV minint Klaipėdos išvadavimo metines – V.T.), tiesa, pirmą kartą labai atsargiai, o vėliau sekančiose iškilmėse vis drąsiau, o pagaliau atvirai pareiškęs, kad jis yra vienintelis asmuo, kuris Klaipėdą yra atvadavęs.”[4]

Krėvė galėjo ir nežinoti, kad Budrys nuo 1921 m. buvo generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas, o Klaipėdos įvykiuose – slaptas sukilimo vadas. Vis dėlto po 30 metų ir dar gyvenant JAV teigti, neva jis vienintelis išvadavęs Klaipėdą yra absurdiška. Žinome, kad dėl sėkmingo Klaipėdos sukilimo parengimo ir Klaipėdos išvadavimo, rašytojas, savo kūryba ugdęs atgimstančios tautos savimonę ir savigarbą, Šaulių sąjungos pirmininku buvo išrinktas ir antrai kadencijai iki 1924 m., o Šaulių sąjungos autoritetas tautoje vadovaujant Krėvei labai išaugo.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (3)

Vis dėlto koks Krėvės vaidmuo šiame istoriniame besikuriančios Lietuvos žygyje? Gyvendamas Filadelfijoje, 1952 m. balandžio 9 d. laiške Mykolui Biržiškai jis, Krėvė, užsiminė: “Rašau atsiminimus, kad įsitrauktau į darbą. Dabar apie Klaipėdos atvadavimą. Nemaniau rašyti, nes žinojau, kad viskas buvo padieniui užrašyta ir Klimaičio, ir Šaulių sąjungos […] Skelbti tuomet ir vėliau visko, kaip įvyko, nebuvo galima dėl politinių sumetimų. O čia (JAV – V.T.) tiek melo prirašyta, tiek prisiplakusių atsirado, kurie savo laiku ne tik piršto nebuvo prisidėję, bet ir žinote nežinojo nieko, kad net pikta pasidarė.”[5] Krėvės atsiminimai pirmą kartą Lietuvoje išleisti 1992 m. literatūrologo prof. Alberto Zalatoriaus rūpesčiu.

Vareikis rašo: „Nereikia jam (Krėvei-V.T.) priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų, bet dera pripažinti, kad patriotinė jo ir Šaulių sąjungos narių pozicija stūmė Ernestą Galvanauską imtis ryžtingų veiksmų dėl Klaipėdos krašto.“[6] Krėvės, Šaulių sąjungos pirmininko, veikla ne tiek stūmė Ministrą Pirmininką Galvanauską vaduoti Klaipėdos kraštą, kiek padėjo jam, nes Vyriausybė atvirai veikti negalėjo. Kuo baigsis šis žygis, niekas nežinojo, nesėkmės atveju Vyriausybė apsisaugotų nuo Antantės šalių kaltinimų tik suversdama kaltę visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.

Tokią išvadą tenka priimti tyrinėjant ano meto istorines aplinkybes, Galvanausko vyriausybės taktiką bei žvelgiant į Krėvės atsiminimus. Gal čia ir pasireiškė Galvanausko išmintingas gudrumas, atnešęs sėkmę šiame žygyje, kuris, kaip teigia Krėvės bičiulio prof. Alfredo Senno sūnus Alfredas Erichas Sennas, „buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos politikos žingsnis.“[7]

Pažvelkime į ano meto Lietuvos vidaus ir geopolitinę situaciją. Ernestas Galvanauskas pasirodė esąs įžvalgus, patriotiškas politikas. Vyriausybės vadovu jis tapo po Kazio Griniaus, nuolaidžiavusio Lenkijai ir Antantei, – Lietuva pagal Hymanso projektą dalyvavo derybose su Lenkija ir palaipsniui jau šliaužė į Lenkijos federaciją. Tik po opozicinės spaudos kritikos, demonstracijų bei mitingų prieš tokią politiką 1921 m. rudenį Kaune (spalio 21 d. mitinge kalbėjo ir Krėvė)[8], Griniaus vyriausybė 1922 m. vasario 8 d. buvo priversta atsistatydinti.

Tapęs Ministru pirmininku Galvanauskas nutraukė derybas su Lenkija, o už sutarčių laužymą ir Pietryčių Lietuvos – Dzūkijos užgrobimą padavė ją į Tarptautinį Hagos Teismą.

Klaipėdos krašto reikalas visu svarbumu užgriuvo Galvanausko Vyriausybę 1922 m. rudenį po Paryžiaus Ambasadorių konferencijos, kurioje dalyvavo klaipėdiečių delegacija, vadovaujama Erdmono Simonaičio. Paryžiuje buvo nedviprasmiškai pareikšta, kad Klaipėdos kraštas nebus sujungtas su Lietuva, o gaus savarankišką statusą prižiūrint Prancūzijai ir Lenkijai. 1922 m. lapkričio 16 d. klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovais – Centro valdybos pirmininku Krėve, ginkluotųjų jėgų viršininku kapitonu Pranu Klimaičiu, valdybos nariais Liudu Vailioniu ir Antanu Grauroku nutarta ginkluotu sukilimu išvyti prancūzų karinę administraciją, kuri Klaipėdą valdė laikinai, kol „Lietuvos žemių statusas dar nėra aiškus.“[9] Nors Versalio sutarties (1919) nutarimu šis kraštas priskirtas Lietuvai, bet jau buvo  praėję treji metai, o kraštą ir toliau valdo Prancūzija, netgi ruošiamasi atiduoti jį Lenkijai.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma imperijų žlugo, tačiau, palaikoma Antantės valstybių, o ypač Prancūzijos, kūrėsi nauja Lenkijos imperija, jau užgrobusi vakarines Ukrainos ir Gudijos sritis, trečdalį Lietuvos su sostine Vilniumi. Galima manyti, kad pagal viduramžišką idėją sukurta imperija, kai jau veikė tautų apsisprendimo teisė, turėjo tapti forpostu, kuris apsaugotų Vakarus nuo naujųjų „mongolų“ – bolševikinės Rusijos, todėl Prancūzija spaudė Lietuvą įsilieti į Lenkijos federaciją. O netekusiai Vilniaus Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu prisijungti Klaipėdos kraštą. 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (4)

Kokia buvo didžiųjų valstybių – Lietuvos kaimynių politika? Ir Sovietų Rusijai, ir Vokietijai labai nepatiko Lenkijos imperinis išsiplėtimas, be to, po karo nuskriaustoji Vokietija negalėjo susitaikyti su tuo, kad prie jos rytinės sienos – Klaipėdoje atsirado „istorinio priešo“ – Prancūzijos karinė bazė.

Kaip rašo Zenonas Butkus: „Vokietija ir SSRS daugiausia žiūrėjo savo interesų ir beveik vien savo. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai“[10], kurie stengėsi Klaipėdoje įtaisyti savo sąjungininkus lenkus. Susiklosčiusią geopolitinę situaciją gerai suvokė ne tik Vincas Krėvė (tai rodo jo straipsniai žurnale „Trimitas“), bet ypač Ernestas Galvanauskas, pasinaudojęs ja Lietuvos valstybės interesams apginti.

Šiuo tikslu premjeras 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune, kalbėjosi su Sovietų užsienio reikalų komisaru Georgijum Čičerinu. Šis Galvanauskui pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“[11] Rengdamasi Klaipėdos sukilimui Lietuva prašė iš SSRS net ginklų, bet per nesusipratimą nepavyko jų gauti. Bręstant Klaipėdos įvykiams sovietai gruodžio 30 d. pagąsdindami pradėjo kariuomenės manevrus prie Lenkijos sienos.

Jau po sėkmingų Krėvės derybų Berlyne su Vokietijos kariuomenės vadu generolu Hansu von Seecktu (Hansu fon Zėktu) Vokietijos pasiuntinys Kaune premjerui Galvanauskui pareiškė: „Vokietija neprieštarautų, jei Lietuva prisijungtų Klaipėdą, iškrapštydama iš ten prancūzus.“[12]

Vareikis rašo: „Iki šiol nelabai norima pripažinti, kad lietuviai veikė kaip Berlyno ir Maskvos sąjungininkai.“[13] Toks teiginys gerokai pritemptas. Didieji kaimynai anuo metu tik diplomatiškai palaikė Lietuvą, turėdami galvoje savo tolimesnes imperines užmačias. Na, tik Vokietijos kariuomenės vadas Hansas von Seecktas slaptai padėjo Krėvei įsigyti ginkluotę. Tą patvirtina ir istoriko Zenono Butkaus žodžiai: „Karinę Klaipėdos užėmimo akciją 1923 m. sausio viduryje Lietuva įvykdė savo iniciatyva bei rizika be Vokietijos ar SSRS kišimosi. […] Tik kai Lietuva sėkmingai užėmė Klaipėdos kraštą ir įsiplieskė jos ginčas su Antante, sovietai staigiai sukruto, suaktyvėjo.“[14]

Bet grįžkime prie Vinco Krėvės vadovaujamos Šaulių sąjungos ir jos vaidmens rengiant Klaipėdos išvadavimą. Klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovybe buvo nutarta, kad sukilimą organizuos šauliai, padedami patriotiškai nusiteikusių Klaipėdos lietuvių, o Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Bruvelaitis, tuomet slaptai veikusios Šaulių sąjungos Klaipėdos krašte viršininkas, buvo pasiryžę telkti į krašto atstovaujamąjį organą intelektualines jėgas. Po pasitarimo Krėvė susitiko su premjeru Galvanausku, kuris pareiškė kaip pilietis visiškai pritariąs Šaulių sąjungos sumanymui, tačiau kaip Ministras Pirmininkas turįs pasitarti su Prezidentu ir Vyriausybe.

Kapitonas Klimaitis tarėsi su krašto apsaugos ministru Baliu Sližiu ir viceministru Juozu Papečkiu. Sližys griežtai priešinosi, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus ir imtųsi tokios avantiūros. Papečkys buvo nusiteikęs palankiai, o Sližys nepritarė ne tiek pačiai sukilimo idėjai, kiek nepasitikėjo Šaulių sąjungos vadovybe, ypač pirmininku Krėve.

1922 m. lapkričio 20 d. slaptame posėdyje Vyriausybė sprendė Klaipėdos sukilimo klausimą, o vienuoliktą valandą vakaro Krėvė ir Klimaitis buvo pakviesti į Vyriausybės posėdžių salę. Čia jų laukė premjeras Galvanauskas, Sližys, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo departamento direktorius Mikalojus Lipčius ir užsienio reikalų viceministras Petras Klimas. Galvanauskas perskaitė Ministrų Tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai parodo, jog Šaulių sąjungos rengiamas sukilimas, jei nepasisektų, turėjo tarnauti Vyriausybės priedangai.

Norėčiau keletą punktų pacituoti:

   „1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.

  1. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […]
  2. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis – vis to atsargumo dėlei.“[15]

Krėvė ir Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jeigu šis žygis nepasisektų ir sukeltų Lietuvai pavojingų komplikacijų. Tai kaip galima patikėti Vareikio frazei: „Nereikia Krėvei priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų“. Jau vien išgirdus tokius Vyriausybės nutarimo punktus, prisiimti sau atsakomybę ne kiekvienas išdrįstų, o veiksmai, kuriuos Krėvė atliko rengiant sukilimą verčia jį laikyti vienu iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (5)

Šaulių sąjungos pirmininkas prisimena: „Mums labai gaila, – pareiškiau aš gal visai nereikalingai, – kad mūsų Vyriausybės nariai tiek neryžtingi, jog atsisako mums padėti net ginklų ir šovinių suteikimu.

Matyt, dėl šio mano pareiškimo pasijuto užgautas p. Sližys ir todėl į jį reagavo šiuo būdu: jis neabejojęs, kad sumanymas išėjęs iš p. Krėvės, kuris įsivaizduojąs esąs Šarūnas. Jei aš sutikau toleruoti šią jo avantiūrą minėtomis sąlygomis, tai tik todėl, kad manau, jog ta jo sugalvota avantiūra tuo ir pasibaigs.“[16] Šis Krėvės ir Sližio apsižodžiavimas rodo, kad Šaulių sąjunga ir jos pirmininkas nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės rengiamą žygį.

Visus nuramino Galvanauskas, pareiškęs, kad nepritardamas Šaulių sąjungos sumanymui Sližys vadovaujasi ne bailumu, bet atsargumu ir susirūpinimu dėl galimų to žygio pasekmių, jei jis nepasisektų: „Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais.“[17]– užbaigė Galvanauskas.

Po pasitarimo su Vyriausybe Krėvė ir Klimaitis Šaulių sąjungos būstinėje tęsė pokalbį su Saugumo departamento direktoriumi Lipčiumi, kuris papasakojo, kad Klaipėdos sukilimui labai priešinosi ir Petras Klimas, bijodamas komplikacijų su Antante ir ginkluoto Lenkijos įsikišimo. Galvanauskas sumanymą labai gynė, o jį palaikė Papečkys, kuriam ir buvo pavesta atstovauti Krašto apsaugos ministerijai bendraujant su Šaulių sąjunga.

Vyriausybės svarbiausių asmenų, turinčių teisę žinoti slaptus dokumentus, dalyvavimas pasitarime su Krėve ir Klimaičiu ir priimti nutarimai rodo, kokią svarbą ir slaptumą Galvanauskas teikė Šaulių sąjungos vaidmeniui rengiant sukilimą. Nors dabar žinome, kad kitas, ypač slaptas Vyriausybės nutarimas įpareigojo Lietuvos kariuomenės generalinį štabą Klaipėdos sukilimui parengti Ypatingosios paskirties rinktinę.

Taigi, sukilimui rengėsi lygiagrečiai dvi organizacijos, o Šaulių sąjunga apie generalinio štabo veiklą galėjo ir nežinoti, tą liudija ryšiai su Krašto apsaugos struktūromis tik per viceministrą J.Papečkį bei nuolatinis Saugumo departamento direktoriaus M. Lipčiaus bendravimas ir Šaulių sąjungos vadovų stebėjimas.

Kitą dieną Krėvė susitiko su Antanu Smetona universitete, kuriame abu dėstytojavo. Smetona pritarė Klaipėdos sukilimo idėjai ir, kaip Šaulių sąjungos Tarybos narys, taip pat prisiėmė atsakomybę už šį šaulių žygį. Smetona padėjo Krėvei susitikti su banko valdytoju kunigu Juozu Vailokaičiu, kuris Klaipėdos sukilimui organizuoti skyrė 12,5 tūkstančio dolerių.

Klaipėdoje dar veikė vokiečių ginkluota policija ir jų politinės organizacijos, todėl dabar pirmasis Šaulių sąjungos uždavinys buvo: susitarti su Vokietijos vyriausybe ir gauti jos patvirtinimą, kad šios vokiečių jėgos nesipriešins ir nesikiš į sukilėlių konfliktą su prancūzais. Krėvė kreipėsi į Galvanauską, prašydamas susisiekti su Reicho vyriausybe, tačiau premjeras, norėdamas išsaugoti slaptumą, tarpininkauti atsisakė.

Tada Krėvė su Klimaičiu slaptai per rezistencinę ukrainiečių organizaciją (ji veikė prieš Lenkiją dėl užgrobto Lvovo krašto, o Šaulių sąjunga buvo sudariusi su ja sutartį bendrai kovoti su lenkais), turėjusią glaudžius ryšius su Vokietija, susitarė dėl audiencijos pas Vokietijos kariuomenės vadą generolą Hansą von Seecktą. Šaulių sąjungai trūko ginklų ir šaudmenų, o kulkosvaidžių nebuvo nė vieno.

Apie sėkmingai užmegztus ryšius su vokiečių generolu Krėvė pranešė premjerui. Galvanauskas perspėjo nesileisti į jokias politines derybas, o tik tarpininkauti ir vokiečių pasiūlymus nukreipti Vyriausybei. Galvanausko padedami tą pačią dieną Krėvė, Klimaitis ir kapitonas Dziūvė gavo užsienio pasus ir išvyko į Berlyną. Slapta susitiko su generolu Seecktu, vedė derybas dėl ginkluotės ir užsitikrino, kad Klaipėdos krašto vokiečių organizacijos ir policija nesipriešins Klaipėdos sukilėliams.

Hansas von Seecktas pasakė Krėvei: „Galite būti ramūs, nei vienas vokietis nei vieno šūvio į juos nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su lenkais. […] Praneškite Jūsų vadovybei, kad, Klaipėdą užėmus, dėl Klaipėdos statuso derėtųsi su mumis, o ne su Antante.“[18] Krėvei suabejojus, kad gal dar nepasiseks Klaipėdos paimti, generolas atsakė: „Pasiseks, tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. […] jie dėl lenkų nepanorės aukoti nei vieno savo kareivio.“[19]

Dėl ginklų generolas atsisakė padėti, matyt dėl slaptumo išsaugojimo, bet per vakarienę susitarti pavyko su vokiečių Karo ministerijos atstovu Milleriu. Lengvatinėmis sąlygomis Krėvė su savo palydovais gavo 1,5 tūkstančio šautuvų, po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam šautuvui, 5 lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam. Kapitonas Dziūvė, rūpinęsis ginkluotės išsiuntimu į Kauną, grįžęs aiškino, neva pirkę iš privataus pirklio, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais. Tokiu būdu ginkluotės įsigijimo operacija buvo užmaskuota nuo Antantės stebėtojų, todėl Vokietijos archyvuose nėra jokių dokumentų apie šią ginkluotės įsigijimo operaciją. 

Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Grįžę iš Berlyno, Krėvė ir Klimaitis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šaulių sąjungos Centro valdybos nariai: Vailionis, Smetona ir Saugumo departamento direktorius Lipčius. Krėvės išsamus pranešimas apie sėkmingai atliktus darbus Vokietijoje visus gerai nuteikė, dalyviai buvo kupini vilties, jog žygis pasiseks. Buvo aptartas žygio planas: vadovauti buvo numatytas Čaplikas, o jam nesutikus, Jonas Variakojis; kapitonui Dziūvei pavesta vykti į Klaipėdą ir iš krašto veikėjų organizuoti sukilėlių tarybą; Lipčius į pagalbą Dziūvei pasiūlė Polovinską, kuris ten seniai darbuojasi rinkdamas žinias apie Klaipėdos žmonių nuotaikas; šaulių būrius nuspręsta grupuoti Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje, o lenkams paleisti gandą, neva šauliai rengiasi pulti Vilniaus kraštą Švenčionių kryptimi.

Apie visa tai Klimaitis informavo viceministrą Papečkį, o Krėvė – premjerą Galvanauską. Premjeras, išgirdęs Krėvės ataskaitą, buvo labai patenkintas ir neabejojo sukilimo sėkme. Dėl generolo von Seeckto politinių pasiūlymų Galvanauskas nusprendė, jog geriau būtų, jei Reicho įgaliotiniai deryboms atvyktų į Lietuvą, vis dėl to atsargumo, kad nepastebėtų Antantės šalių agentai.

Paskutiniame Šaulių sąjungos Centro valdybos posėdyje sukilimo klausimu buvo nutarta, kad visi diplomatinio ir politinio pobūdžio reikalai ir ryšiai su Vyriausybe pavedami Krėvei. Karinio žygio rengimas pavestas Klimaičiui ir karininkams, kurie pasižadėjo dalyvauti kaip savanoriai, pakeitę pavardes ir be jokių dokumentų, persirengę civiliais drabužiais. Savanoriai kareiviai, patekę į nelaisvę privalėjo tvirtinti, kad yra kilę iš Klaipėdos krašto. Žygį numatyta pradėti 1922 m. Kūčių vakarą, Klaipėdos kraštą pasiekti ne keliais, bet laukais, kad krašto viduryje pasirodytų kaip vietiniai sukilėliai.

Patikėję gandais, lenkai Švenčionių apskrityje sustiprino karines pajėgas. Klaipėdos sukilimo rengimo epizode Krėvei dar kartą teko dalyvauti, kai Kūčių vakarą paskelbtas žygis užstrigo, nes nepasirodė numatytas žygio vadas Variakojis. Kai Lipčius ir Krėvė jį surado, šis vis tiek atsisakė. Abu pasitarę Variakojo pseudonimą Budrys paliko kaip simbolį ir sutarė, kad žygiui „kol kas vadovaus Klimaitis ar X“[20]. Vėliau pasirodė, kad šio žygio vadovu buvo paskirtas Polovinskas (Krėvės minimas X), kuriam ir atiteko pseudonimas Budrys.

Iš Krėvės kabineto Šaulių sąjungos štabe per 1922 m. Kūčias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai buvo įsakymas šauliams rinktis į numatytas vietas. „1923m. sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į Klaipėdos traukinį. Išvykimą lydėjo [..] džiaugsmingas remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika“[21], – rašo prancūzaitė Isabelle Chandavoine (Izabelė Šandavuan). „Kaip senovės Šarūnas vėl kalbėjo Krėvė sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Krėvės žodžiai šaulių vadus uždegė“[22], – prisimena sukilėlis A.Marcinkevičius-Mantautas.

Lietuvos centriniame valstybės archyve radau dokumentą, kuriame rašoma: „Ypatingo paskyrimo rinktinę 1923 m. sausio pradžioje sudarė 455 šauliai, 584 kareiviai, 40 karininkų, 2 gydytojai. Ginkluoti šautuvais, 21 lengvuoju kulkosvaidžiu, važiavo jie traukiniais į Kretingą ir Tauragę. Jiems buvo įsakyta palikti net naujuosius lietuviškus centus, užmiršti karinius terminus, vagonuose persirengti civilių drabužiais. Ant kairiosios rankovės buvo prisiūta žalia juosta su raidėmis M.L.S. (Mažosios Lietuvos Sukilėlis).

Už sienos juos pasitiko žvarbus jūros vėjas, šlapdriba ir 300 klaipėdiečių sukilėlių.“[23] Klaipėdos sukilimo įkarštyje klaipėdiečių skaičius padidėjo, iš viso žygyje kartu su kariais ir šauliais dalyvavo 1753 asmenys. „Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina“,[24]– remdamasi Prancūzijos archyvais, akcentuoja Chandavoine.

Vienas iš žygio didvyrių majoras Mykolas Kalmantas (slapyvardžiu Bajoras),vadovavęs 2-ąjai kovos grupei, sudarytai iš trijų kuopų: virš 300 šaulių savanorių, 8 karininkų iš 8-o pulko ir 4 karininkų iš Šaulių sąjungos, slaptajame raporte (saugomas LCVA) pranešė, kaip jam vadovaujant pavyko užimti Klaipėdos Prefektūrą. 1923 m. sausio 15 d. po Prefektūros šturmo, apšaudant pastatą granatomis ir iš lengvųjų kulkosvaidžių, Kalmantas apie 13 val. 30 min. įėjo į pastatą, kuriame rado apie 80 prancūzų kareivių ir Klaipėdos krašto karinį administratorių, komisarą Gabrielį Petisnė. Komisarui pareikalavus dokumentų, majoras Kalmantas prisistatė Bajoru, o vietoj dokumentų išsitraukė revolverį. Atvykus sukilimo vadui Jonui Polovinskui (Budriui) prasidėjo derybos su Prancūzijos komisaru.

Sausio 16 d. Budrys paskyrė Kalmantą vadovauti Klaipėdos ginkluotosioms pajėgoms. Po atsišaukimų į vietos gyventojus paskelbimo, savanorių daugėjo ir buvo sudarytos dar 3 kuopos iš Klaipėdos krašto gyventojų.[25] Taip baigėsi karinis Klaipėdos išvadavimas peraugęs į politines derybas su Santarvės šalimis, kurias vedė, Ernesto Galvanausko paskirtas, buvęs prezidentas Antanas Smetona.

Derybos Lietuvai baigėsi sėkmingai – 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai de jure. Vasario 19 d. prancūzų kariai, vadovaujami komisaro Petisnė, iš Klaipėdos uosto išplaukė į savo tėvynę.

Tikiuosi, jog šiais faktais ir įžvalgomis atskleidžiau Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Šaulių sąjungos vaidmenį išvaduojant Klaipėdą. Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės atsakomybės prisiėmimas, žinant, jog sukilimui nepasisekus bus nuteistas, jo pastangos ieškant lėšų ginkluotei įsigyti, sėkmingos derybos su Vokietijos kariuomenės vadu ir ginkluotės gavimas bei šaulių savanorių telkimas žygiui, ar tai ne Klaipėdos sukilimo vieno iš organizatorių veikla?!

Prancūzaitės I.Chandavoine knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“, pagrįsta istoriniais argumentais ir dokumentais, galėtų būti gera pamoka mūsų istorikams ir politikams, kaip anuomet didžiųjų valstybių vyriausybės, nekreipdamos dėmesio nei į tautų apsisprendimo teisę, nei į istorinį teisingumą, kovojo už savo valstybių interesus.

Santarvės šalių, ypač Prancūzijos, kryptingas tik Lenkijos imperinių užmačių tenkinimas, privedė Lietuvą ieškoti paramos Sovietų Rusijoje ir Vokietijoje, o vėliau, kai Antantė Vilnių pripažino Lenkijai, dėl šio konflikto Lietuva visą tarpukarį buvo sovietų tampoma už pavadėlio. Dėl to, kad Santarvės šalių vyriausybės šališkai palaikė Lenkijos politiką ir vilkino Klaipėdos krašto atidavimą Lietuvai, teko griebtis šio drąsaus politinio  karinio žygio – Klaipėdos sukilimo.

Keista, kad kai kurie Lietuvos istorikai įvairiomis progomis stengiasi sumenkinti to žygio organizatorių, ypač Vinco Krėvės, indėlį.

Nuotraukose – Klaipėdos suikilėliai bei vadovai (iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo).

2017.01.15; 04:12                    

[1] Kultūros barai, 2008, nr. 3, p. 77-78.

[2] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 18-21.

[3] Ten pat, p. 20.

[4] Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 94.

[5] Metmenys, nr. 39, p.107-108. 

[6] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 20.

[7] A. E. Senn, The Great Powers, in: Lihuania and the Vilna guestion 1920-1928, Leiden, 1966, p. 108.

[8] Žr. V.Turčinavičius, Krėvė, politikai ir milžinų dvasia, Nemunas, 2006-09-014, nr. 31 p. 2.

[9] Isabelle Chandavoine, Prancūzmetis Lietuvojeir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 33.

[10] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z. Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 194.  

[11] Ten pat, p. 194.

[12] Ten pat, p. 194

[13] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 19

[14] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z.Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 195

[15] V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis,1992, p. 100.

[16] Ten pat, p. 100.

[17] Ten pat, p. 101.

[18] Ten pat, p. 107.

[19] Ten pat, p. 107.

[20] Ten pat, p. 111.

[21] I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 63.

[22] V. Kažukauskas, Sausio pūga neužpustė laisvės žygio, Lietuvos rytas, 1993, sausio 12 d. nr. 6, p. 11.

[23] LCVA, F-929, Ap.3, B.422,L.23-25; LCVA, F.929, Ap.3, B.422, C.299.

[24] ,I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 66.

[25] Vytautai, 2003, nr. 1, p. 7, 8.

XX a. pirmojoje pusėje pasaulis buvo patekęs tarp radikalių ideologijų gniaužtų: komunistinio socializmo ir nacionalsocializmo. Totalitarinės ideologijos persmelkė žmonijos gyvenimą iki sielos gelmių ir protų bei sukėlė smurtinius perversmus, revoliucijas ir pasaulinius karus.

Radikalios, kraštutinės ideologijos gniuždo žmogaus ir tautos laisvę, todėl ateina laikas, kai jos viena kitą turi sunaikinti. Ar ne dėl to kilo II-asis pasaulinis karas?

Štai tokiu istoriniu laikotarpiu gyveno ir kūrė lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius, todėl man kilo sumanymas išleisti politinio turinio knygą, kuri perteiktų XX a. tragišką tautos ir asmenybės istoriją. Į šią knygą nusprendžiau įdėti ne tik rašytojo atsiminimus apie komunistinės Sovietų sąjungos 1940 m. invaziją į Lietuvą, bet ir paskutinę Krėvės apysaką „Pagunda“, kuri buvo parašyta Amerikoje, atspausdinta Čikagos „Naujienose“ 1950 m. Vinco Baltaūsio slapyvardžiu, o Lietuvoje iki šiol dar nebuvo išleista.

Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė - Mickevičius.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.

Šios apysakos turinys turi akivaizdžių sąsajų su rašytojo politiniais memuarais. Joje atskleidžiamos klastingos protų ir jausmų apdorojimo technikos, kurias sovietų diktatoriaus Stalino agentai panaudojo verbuodami prancūzų žurnalistą tarnauti komunistams. „Pagunda“ 1965 m. buvo išversta į anglų kalbą. Tikėtina, kad jau tada amerikiečiams rūpėjo pažinti komunistų [bolševikų] taikytus žmonių „smegenų plovimo“ metodus.

Šioje knygoje taip pat rasite autentiškus Krėvės atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“, kuriuose atskleidžiami slapti Šaulių sąjungos ir Vyriausybės vadovų veiksmai organizuojant 1923 m. Klaipėdos sukilimą [sukilimo terminą vartoju kaip tradicinį istorinį pavadinimą], kurio 90-ąsias metines šiemet minime.

Nors šie atsiminimai buvo parašyti 1952 m., tačiau pirmą kartą Lietuvoje jie buvo atspausdinti tik 1992 m., praėjus beveik septyniasdešimčiai metų nuo paties istorinio įvykio. Prieš paskelbdama šiuos atsiminimus, rašytojo dukra Aldona Ona Krėvaitė-Mošinskienė, turėdama omeny šių įvykių ypatingą slaptumą, kreipėsi į Lietuvos ambasadorių Vašingtone Povilą Žadeikį klausdama, ar jau tinkamas metas tai publikuoti. Viena vertus, šiuos slaptus žygio į Klaipėdą atsiminimus galima skaityti kaip nuotykį, kita vertus, jie atskleidžia, kaip svarbu, pasitelkus diplomatiją, intuiciją ir atsakingų asmenų pasiryžimą, laiku pradėti veikti ginant savo valstybės interesus.

Jau gyvendamas Amerikoje Krėvė tvirtino, kad politikai savo gyvenime jis pats išskirtinio vaidmens neteikė. Rašytojo dzūkiškas temperamentas, gebėjimas pasišaipyti iš savęs ir sarkazmas savitai išreikštas laiške Mykolui Biržiškai, rašytame 1952 m. balandžio 9 d.: „Ypač bijau politikų. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip apsišutinau, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus.“

Tokią Krėvės reakciją galėjo iššaukti faktinis trijų savaičių įėjimas 1940 m. į vadinamąją Liaudies vyriausybę būnant joje ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Ideologizuotame XX a. pasaulyje nuošaliai nuo politikos negalėjo likti net ir kūrybinga asmenybė. Žvelgiant į ano meto istorinius įvykius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Krėvė imdavosi politinės veiklos tik tada, kai iš vidaus arba iš išorės kildavo pavojus Lietuvos valstybei. 

Knygos "Pagunda" viršeliai.
Knygos „Pagunda“ viršeliai.

Skaitydami Krėvės epinę dramą „Šarūnas“, galime atpažinti didvyriško Dainavos kunigaikščio Šarūno gyvenimo epizodų atsikartojimą paties rašytojo gyvenime. Ši nuojauta ypač pasitvirtina Krėvei tapus Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku ir skaitant jo atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“. Istorinės dramos „Skirgaila“ situacija gali priminti paties Krėvės tragiškumą, kai jis turėjo apsispręsti 1940 m. birželį. Krėvė, kaip ir valdovas Skirgaila, jo sukurtos dramos personažas, atsiduria apsisprendimo situacijoje „arba – arba“. Kad ir kaip pasielgtų, vieni jį vertintų kaip tautos didvyrį, kiti gi laikytų išdaviku.

Verta aptarti ir Krėvės kūrybinį talentą, pasireiškusį dar studijuojant Kijevo universitete. 1907 m. Krėvė išleido poezijos rinkinį „Frustra“, pasirašydamas slapyvardžiu Vaidila (Waydelota). Šioje knygoje spausdinama eiliuota Krėvės poema „Pamišimas“ šiuolaikinių kritikų priskiriama prie XX a. pradžios modernistinės lietuvių poezijos. Krėvė paprastai pristatomas kaip lietuvių literatūros klasikas, tautinės kultūros vaizduotojas, neoromantikas ir orientalistas. Vertėtų pristatyti Krėvę ir kaip kūrėją egzistencialistą, kūrusį daug anksčiau už pripažintus egzistencializmo pradininkus tokius kaip Alberas Kamiu, Žanas Polis Sartras ir kt.

Šis Krėvės talentas ypač išryškėjo dramoje „Skirgaila“. Apie tai rašė ir Albertas Vaidila: „Krėvės dramose mes esame pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių „arba – arba“, kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencinėje būsenoje. Pavyzdžiui, dramoje „Skirgaila“ riterį, slapta įsibrovusį į pilį pas savo mylimąją, kankina abejonė: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negarbę mylimai moteriai, ar tylėti ir leisti, kad būtų gyvas palaidotas karste, kur jis slepiasi išmesto lavono vietoje. Šis pasirinkimas, susijęs su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės kūrinio filosofinio modernumo ženklas.“[1]

1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, viešbučio „Essex“ salėje buvo iškilmingai švenčiamas Romos akademijos nario, Latvijos universiteto garbės daktaro ir Pensilvanijos universiteto profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus 70-asis jubiliejus. Profesorių sveikino Amerikos lietuvių organizacijos, kolegos iš Pensilvanijos universiteto, taip pat mokslininkai iš Vokietijos ir Italijos. Ta proga pasaulio baltistai devintąjį „Studi baltici“[2] tomą dedikavo lietuvių profesoriui. Vykstant iškilmingam minėjimui, Pensilvanijos universiteto profesorius, šveicarų kilmės kalbininkas, baltistas Alfredas Senas iš tribūnos pareiškė, kad jau yra sukūręs parengiamąjį komitetą pristatyti Vinco Krėvės kūrybą Nobelio premijai gauti. Jis ragino lietuvių išeiviją parengti monografiją apie rašytoją, o svarbiausius kūrinius išversti į anglų arba prancūzų kalbas. Nepraėjus nė porai metų, 1954 m. liepos 7 d. Krėvė mirė, ištiktas širdies smūgio.

Švęsdamas savo 70 metų sukaktį, Krėvė kreipėsi į svečius tokiais žodžiais: „Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba kad pasižymėčiau kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. […] Ir man nerūpi nei Nobelio premijos, nei kažkokia garbė, nebent toji mano garbė galėtų išgarsinti Lietuvą. Visuomet mano tikslas buvo – dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos.“[3]

Memorialinio Vinco Krėvės - Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.
Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV) skaitytoje paskaitoje profesorius Alfredas Senas kalbėjo: „Greta Donelaičio ir Maironio, Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Donelaičiui trūko savitumo, jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, kad Donelaitis rašė vokišką poeziją lietuviškais žodžiais. Tik realizmas jį atskyrė nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis – iškilus kūrėjas, Krėvė – dar iškilesnis. Krėvė praauga ir Maironį. Be abejo, Maironio poemos pasižymi originaliu turiniu, bet ne forma. […] Krėvę lydėjo sėkmė kuriant ir apsakymus, ir dramas. Jo stilių imitavo ir vėlesni rašytojai. Net jei Krėvė būtų kūręs tik realistines dramas ir apsakymus, vis tiek jis būtų vertas didžiausio pagyrimo ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Vis dėlto lietuviai jį labiau pamilo už romantinę kūrybą.“[4]

Laišką skaitytojui norėtųsi užbaigti Krėvės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo, literatūros profesoriaus Alberto Zalatoriaus mintimis: ,,Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus, dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams. Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sukūrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[5]

Straipsnio autorius – knygos sudarytojas Vladas Turčinavičius.

2016.11.03; 04:40

[1] Albertas Vaidila, „Vincui Krėvei-Mickevičiui 130 metų“, http://www.lzs.lt/lt/naujienos/zurnalistu_kuryba/vincui_krevei_-_mickeviciui_130_metu (žiūrėta 2012 11 23).

[2] Studi Baltici a cura di Giacomo Devoto (N.S.–I [IX]), Accademia Toscana di scienze e lettere „La Colombaria“: Leo S. Olschki-editore, MCMLII.

[3] Vincas Krėvė-Mickevičius, „Žodis Lietuvai“, Vincas Krėvė-Mickevičius. Rašytojo 70 metų sukaktis, Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953, 185–187.

[4] Alfred Erich Senn, „Vincent Krėvė – Lithuania’s Creator of Heroes“, Words Literatures, Pitsburg University Press, 1956, 170–184.

[5] Albertas Zalatorius, „Keli krėvianos aspektai“, Mokslas ir technika Nr. 1, 1998, 2.

Pagaliau baigėsi pažadų dienos. Pasak politologų, reitingų sudarytojų, buvo pati nykiausia, vangiausia rinkimų kampanija. Bet kodėl tada tiek daug piliečių panoro balsuoti iš anksto?

Kas tuos rinkėjus supaisys! Jeigu tokie aktyvūs būsime ir rytoj, sekmadienį, visiems skeptikams nušluostysime nosį. Gal pagaliau susivokėme, kad jeigu ne dabar, tai ir niekad, dar ketverių metų tokio korumpuoto, grobuoniško, savanaudiško gyvenimo valstybė tiesiog neištvertų. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien negalima agituoti, bet galima spėlioti, prognozuoti, pasvajoti, kas įvyks per artimiausius ketverius metus, valdant naujojo Seimo pažadukams.

…Lietuvos nepriklausomybė jau tapo fikcija, nors iš Maskvos buvo skelbiama, kad SSSR vyriausybė nemano pažeisti Lietuvos teisių ar kištis į jos vidaus gyvenimą ir keisti vidinę santvarką. Ji buvusi priversta padidinti savo įgulas saugumo sumetimais tiek savo, tiek Lietuvos, kad ji nebūtų įtraukta į pasaulinį karą, kuris jau yra suliepsnojęs vakaruose.

O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, o policija nedrįso jų sudrausti.

Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos.

Pacitavau klasiką V.Krėvę-Mickevičių iš Vlado Turčinavičiaus sudarytos knygos „Pagunda“, kurią visai neseniai perskaičiau. Ar gali kas nors panašaus atsitikti, valdant naujajam Seimui, naujajai Vyriausybei?

Tada, kai Lietuvos nepriklausomybė jau tapo fikcija, naivumo (reikėtų pavartoti stipresnį žodį) netrūko ir žydams, ir lietuviams, net klasikai buvo suklaidinti. Netrūksta naivumo ir dabar. Žmonės niekada nepasimoko iš savo klaidų. Todėl Putino Rusija ir bando pakartoti 1940-ųjų scenarijų, šiek tiek jį pritaikiusi prie XXI a. geopolitinės situacijos.

Spalio 6 d. LRT televizija parodė dokumentinį filmą apie nuožmų karą Latvijoje ir Estijoje, dabar vadinamą propagandiniu, informaciniu, hibridiniu karu. Šiurpu klausytis melu, neapykanta persunktų kalbų, matyti pykčio iškreiptus jaunų ir pagyvenusių rusų veidus: Rosija! Rosija! Fašisty! Vienas iš Rusijos išbėgęs rusas pasakoja, kad Estijos rusai fanatiškesni už Rusijos rusus, nes pirmieji mato vien melą, skleidžiamą per rusiškas televizijas, o antrieji Rusijoje gyvena ir gali palyginti. Nors neapykantos Baltijos valstybėms, Vakarams pakanka ir pačioje Rusijoje. Juk esame didžiausi priešai. 

Putino Rusija hibridinį karą su Baltijos valstybėmis, Europos Sąjunga, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis neabejotinai laimi.

Mes Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 25-metį paminėjome dokumentiniu filmu, o Rusija – iskanderais, slapta Baltijos jūra pro Klaipėdą gabenamais į Kaliningradą, t.y. Karaliaučių, kuris jau neturėtų priklausyti Rusijai. Vakarai pamiršo jai priminti, kad laikas kraustytis iš Kanto, Donelaičio tėvynės į ten, iš kur atėjusi. Nepamiršo, bet bijo net užsiminti. Dar daugiau – pamažu leidžia susigrąžinti ir tą, kas prieš ketvirtį šimtmečio išsprūdo iš Sausio 13-ąją pramiegojusiojo ir jį pakeitusiojo girtuoklio rankų.

Minėtame dokumentiniame filme (neįsidėmėjau pavadinimo) Lietuva, berods, net nepaminėta. Mūsų rusai lietuviškesni už lietuvius? Yra, žinoma, ir tokių, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Apklausos byloja, kad dauguma rusų, lenkų pavojaus valandą eitų ne su mumis, kaip ne su mumis 1940-aisiais ėjo žydai, jeigu teisus klasikas Vincas Krėvė.

Putino Rusija atakuoja ir laimi. Bijau, kad sugebės ji panaikinti jai Europos Sąjungos ir JAV taikomas sankcijas, o mums padės išsirinkti sukalbamą prezidentą. Rinkimų išvakarėse iš Norvegijos atėjo žinia, kad mūsų žiniasklaida parsidavusi, kad Lietuvos žodžio laisvė – korupciniame narve. O Putino Rusija žiniasklaidai pinigų negaili.

Per artimiausius ketverius metus tikrai įvyks permainų, už kurias jau balsavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet permainos gali būti ne tik pozityvios. Tačiau viltis miršta paskutinė.

2016.10.08; 10: 12

Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba.

Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Continue reading „Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešas suoks… reikia būti savimi (2)“

Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi…[1] Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.

Kai  atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Ir būdami pagonys sugebėjote sukurti valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.“

Continue reading „Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi (1)“

Jau išdrįstam parašyti: „Polonizacija, rusifikacija, trijų raidžių kombinacija“, ir tai – šaunu, tačiau apmaudu, kad tai vyksta tik dvidešimt penktaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvių ir kitų baltų (aisčių) asimiliacija panaudojant svetimą kalbą ir religiją bei iškraipant ar nutylint istorijos faktus truko keletą šimtmečių: nuo XI a. tai vykdė anksčiau apsikrikštiję (X a.) Lenkija ir Kijevo Rusia. Romos katalikų ir Bizantiškos krikščionybės varžytuves dėl įtakos sėkmingai panaudojo, anuomet dar turintys „milžinų dvasios“ (Vincas Krėvė), mūsų kunigaikščiai ir karaliai, sukūrę stiprias karines struktūras ir išplėtę Lietuvos karalystę ir kunigaikštystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Continue reading „Kitataučių antplūdžio akivaizdoje… reik išlikti savimi“

„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“. [1] — Karl Schlogel.

Mūsų istoriografija Lietuvos valstybės atsikūrimą 1918 m., jos gyvavimą ir nepriklausomybės netekimą 1940-aisiais nagrinėja atsietai nuo geopolitinės situacijos.

Toks siauras vietinis požiūris nukreiptas tik į valstybės vidaus politinę situaciją sukuria iškreiptą vaizdą, neatskleidžia istorinių procesų tikrųjų priežasčių.

Continue reading „Tarp trijų vanagų, arba Geopolitikos akivare“

Lietuvos menkinimas gal net tūkstantmetį vyksta iš Vakarų ir iš Rytų, nes kaimynams nepavykus jėga primesti krikščionybės, mes ilgiausiai išlikome senosios baltų kultūros, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar.

Žvelgiant į istoriją galima teigti, kad kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau, – Rusija.

Dabar tenka tik stebėtis, kad po 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo, mūsų valstybės pirmeiviams Augustinui Valdemarui, Ernestui Galvanauskui, poetui Oskarui Milašiui ir kitiems, kiek daug teko dėti pastangų įrodinėjant Vakarams apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.

Continue reading „Gajūs Lietuvos menkinimo stereotipai“

Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas į mano straipsnį “Laisvė – pirmoji vertybė”[1], kuriame pabrėžiau svarbų  Krėvės vaidmenį rengiant Klaipėdos sukilimą (terminą “sukilimas” naudosiu, kaip istoriškai tradicinį), parašė straipsnį “Gajūs mitai arba Kas “atvadavo” Klaipėdos kraštą?”[2]

Žodį “atvadavo” autorius rašo su kabutėmis, tuo lyg pabrėždamas, jog jokio Klaipėdos išvadavimo nebuvo, o gal todėl, kad dabar šis žodis nevartotinas? Istorikas šį žodį su kabutėmis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas įteigti nuomonę, kad Klaipėda tiesiog savaime “atiteko Lietuvai”. Tačiau tuo metu Klaipėdą valdė Prancūzijos karinė administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn į istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš prancūzų, o tai ir įvyko.

Continue reading „Kaip veikė patriotiški Lietuvos vadovai, arba Drąsiausias karinis žygis“

Ar žinai, kas tave, tavo šeimą, bendruomenę, seniūniją atstovauja savivaldybės valdžioje?

Ar nesijauti bejėgiškas sprendžiant savo savivaldybės reikalus?

Lietuvoje jau virš 20-ies metų veikia Respublikos Konstitucija. Tačiau užliūliuoti tradicinių partijų ir jiems prijaučiančių politologų kalbų mūsų piliečiai net nesusimąsto, ar iš tikrųjų nepažeidžiamos piliečių teisės?

Tautininkų sąjungoje kyla idėja ir tikslas, per įtaką savivaldoje į įtaką valstybėje, keisti Seimo, o ypač savivaldos rinkimų įstatymus, nes juose įteisintas piliečių teisių ir demokratijos principų pažeidimas.

Continue reading „Kaip pažeidžiamos piliečių teisės ir demokratijos principai?“

2014 m. kovo 26 d., trečiadienį, 17.30 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyks Vinco Krėvės knygos „Pagunda: apysaka, atsiminimai, atsitikimai“ sutiktuvės.

Vinco Krėvės istorinė ir politinė apysaka „Pagunda“ iš Amerikos į Lietuvą keliavo beveik septynis dešimtmečius!

1950 m. paskelbta Čikagoje, 1965 m. išversta į anglų kalbą Niujorke, tik 2013 m. Vinco Krėvės muziejaus iniciatyva buvo išleista ir Vilniuje.

Muziejaus lankytojai galės pirmieji pamatyti ir įsigyti naujausią bei vienintelį Lietuvoje šios apysakos leidimą.

Continue reading „Knygos sutiktuvės!“

Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

Continue reading „Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas“

turcinavicius_vladas

Voratinkliai gamtoje atrodo paslaptingi, paprastai nepastebimi ir tik saulės spinduliams apšvietus, voratinkliai savo blyksniu nušvinta žmogaus akyse ir pasirodo išraizgytu tinkliniu daugiakampiu.

Istoriniai ryšiai tarp tautų ar baltų kalbiniai reliktai kitose kalbose mums bendraujant atsiskleidžia netikėtomis mintimis, nuojautomis, kurios kaip voratinkliai staiga atsiranda ir vėl pradingsta, jei nepapasakoji arba neaprašai.

Dar 1800 m. lietuvių kilmės filosofas Imanuelis Kantas rašė, kad lietuvių kalba yra ne tik kalbotyros paslapčių, bet ir tautų istorijos lobynas.

Continue reading „Anaklijos voratinkliai – pro istorijos ūkus“

turcinavicius_vladas

Molėtų kraštovaizdis nuostabus, gal kažkiek primenantis mano gimtąją Užnemunės Dzūkiją – Dainavą. Per Rasos ir Joninių šventes teko važiuoti į Alantą, kur vyko Santaros-Šviesos klausymai.

Mėlynakė gruzinė Valentina Getija, mano vaikaitis Karolis ir brolis Vytautas sėdom į „Almerą“ ir nuriedėjom iš Vilniaus į Alantą. Bevažiuojant pajutom įspūdžių, lyg skristume mažu lėktuvėliu: važiuojant per kalnelius ir kalveles vos 70-90 km/val. greičiu mano bendrakeleiviai aikčiojo net juokėsi iš išgąsčio ir malonių pojūčių.

Alantoje mes praleidome tik vieną konferencijos dieną, skirtą istorijos temoms.

Continue reading „Tapatybės darkymas“

gintaras_portretas_2

Birželio 30-ąją dalyvavau visuomeniniame diskusijų forume “Tauta, piliečiai, valstybė”. Tądien buvo aptariama Vyriausybės inicijuota Lietuvos pažangos strategija “Lietuva 2030”. Ginčams vadovavo politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Pasiginčyti dėl strategijos privalumų ir trūkumų buvo pakviestas Apaštalinės vyrų vienuolijos Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijos provinciolas, jėzuitas, Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos vadovas Gintaras Vitkus, prof. habil. dr. Aleksandras Vasiliauskas, Mokslų Akademijos tikrasis narys, MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas, bei rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Continue reading „“Tobulai nereikalingas dokumentas”“

turcinavicius

„Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas.[…] Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sutvėrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[2]– rašo Albertas Zalatorius.  

Vincas Krėvė lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus  kūrėjas. Jis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė labai raiškius herojiškus, žavinčius atgimstančią tautą, personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Giliai pažinęs Oriento kultūras, savo 1913 m. išspausdintoje  apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria įstabią poetišką erotinę sceną.

Continue reading „Vinco Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių“