Perskaičiau kalbininko Arnoldo Piročkino straipsnį „Kodėl lenkų politikai sprendžia lietuvių kalbos problemas?“, pradedamą nuo to, jog buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis, kalbėdamas apie dviejų valstybių santykius, pareiškė, kad šiuo metu juos temdo smulkmenos, kurias lengva išspręsti.
„Jeigu sutiktume su gerbiamojo svečio nuomone, jog šio dalyko sprendimas tėra smulkmena, tad derėtų paklausti jį, kuriai ginčo pusei – lenkų ar lietuvių – šis klausimas vertas visai menko dėmesio, – rašo Piročkinas. – O gal eksprezidentas tariasi galįs nuspręsti už abi puses? Jeigu paklaustasis būtų kuklus ir atsakytų, jog tai smulkmena pirmiausia lenkams, tai gal tada malonėtų paaiškinti, kodėl lenkų pusė taip atkakliai per fas et nefas (lot. dorais ir nedorais būdais) visais lygiais verčia lietuvius paklusti jų diktatui“.
Continue reading „Nemalonios paralelės: Lenkijos bijau ne mažiau nei Rusijos…”
…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus universitetu, vienu seniausių Europoje – prasidėjo nuo didelio, neplono ir puošnaus Albumo.
Apie Albertą esu rašiusi Gražinos Rosinienės parengtai knygai, todėl čia nenorėčiau labai kartotis .Neatsimenu, kuris kurį susiradom ir ėmėm šilčiau bendrauti kaip žemaičiai. Kartais ir per paskaitas susėsdavom greta, nors bendrosios paskaitos būdavo skirtos didelėms auditorijoms, ne tik lituanistams. Jau pirmame kurse Albertas pagarsėjo fakultete kaip šaunus satyrinių eilėraščių rašytojas. Net bendrabutyje kitų specialybių merginos kalbėjo apie jį kaip apie žvaigždę. Kurse šią savo kūrybišką gyslelę realizavo kartu su kitais kurdamas ir redaguodamas žurnalą „Gaudeamus“.
Romas prisijungė prie mūsų kurso, rodos, tik nuo antrų metų. „Tauro“ bendrabutyje gyveno vienam kambary su mano klasioku ekonomistu Algiu. Gal dėl to neilgai trukus su juo ir aš artimiau susipažinau. Šiaip žinojom, kad Romas kilęs iš Baltarusijos lietuviškų kaimų, dėl ko jį gal kiek globojo ir mūsų dėstytojai, prof. Balčikonis tai tikrai.
„Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane.Kurso ir kambario draugas Antanas”. Taip užrašyta ant čia skelbiamos Antano Jarmalos nuotraukos. Mirusiųjų prašymų negalima nepaisyti.Šioje „knygoje” beveik niekas apie jį neužsimena. Arba tik užsimena. Gal aš su juo daugiau negu kiti buvau pažįstamas? Tad reikia nors šį tą… Deja, dabar Antaną matau tarsi laiko gerokai nublukintą rankraštį, kuriame tik kai kurie žodžiai dar šiaip taip įskaitomi.
Švęsdami Universiteto baigimo 50-metį, Romualdo Ozolo paraginti tyliai pasižadėjome ką nors parašyti apie nesugrąžinamos jaunystės studijų metus. Nelabai tikėjau, kad daugelis susitikime dalyvavusiųjų imsis plunksnos, nelabai tikiu, kad vis dėlto išleisime knygą, bet, kiek tai priklauso nuo manęs, pabandysiu šį tą prisiminti. Kaip sakė Kęstutis, reikia tik prisėsti. Prisėdęs iškart supratau, kad šito mažoka. Ką reikia patikėti nežinomam skaitytojui? Kas jam būtų įdomu ir naudinga? Ar supras jis mus, prieš 56-erius metus susirinkusius studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros? Kalbos, kurios jis, galbūt, jau bodisi? Kodėl į Vilniaus universitetą stojote, o ne į Sorbonos, Harvardo universitetus?… Ir lietuvių kalbą bei literatūrą, o ne ekonomiką, vadybą arba teisę pasirinkote? Juk, kaip patys giriatės, buvote gabūs, bet tuos gabumus iššvaistėte neperspektyviai. Būsimam skaitytojui gali kilti tokie klausimai.
1957-aisiais mokslo metai artėjo į pabaigą. Balandžio mėnesį atėjęs į klasę Suvalkų licėjaus direktorius pranešė, kad du mūsų klasės abiturientus – Danutę Grabauskaitę ir mane – jei sutinkame, gali skirti kandidatais į Vilnių lituanistikos studijuoti. Pirmiausia, žinoma, birželio pabaigoje turėjome vykti į Varšuvos Adomo Mickevičiaus universitetą stojamųjų egzaminų laikyti. Svajojau apie politechnikos institutą Gdanske, tačiau paniekinti tokį siūlymą būtų buvęs nusikaltimas. Nežinau, kokius egzaminus laikė mano būsimieji kolegos Lietuvoje, mums liepė pasirengti rašomiesiems bei atsakomiesiems iš lenkų, rusų ir lietuvių kalbų.
Tą 1996-ųjų birželio popietę stovėjau kalnelio pašlaitėje. Duslus Antakalnio kapinių žemės grumstų bildesys kaip būties nežinia, kaip Bethoveno likimo aidai virpino sielą. Nejau nebesutiksiu Tavęs, Norbertai?..
1957 m. rugsėjį į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko gana margas studentų būrys. Tarp mūsų, ką tik baigusių vidurinę mokyklą, buvo ir solidžiau atrodančių studentų – grįžusių iš tremties bei lagerių, atitarnavusių sovietinėje armijoje, jau ištekėjusių moterų. Būta ne tik amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumų. Kur kas laisviau jautėsi vilniečiai ir atvykusieji iš kitų didmiesčių. Ne taip bijodavo egzaminų, įskaitų baigusieji vidurinę aukso arba sidabro medaliu. Vyresnio amžiaus bendrakursiai laikėsi nuošaliau, vengė pasakoti apie save. Nebuvo linkę atvirauti ir bendraamžiai. Labiau suartėdavo tie, kuriems tekdavo gyventi viename bendrabučio kambaryje.
[…] Mokyklą baigiau 1956 m. liepos mėn. 1957 m. įstojau į Vilniaus universitetą. Tai jau nauji keliai, nauji horizontai. Šioje pasakojimo dalyje nesidairysiu nuo kalno į atsiveriančius nuostabius jaunystės dienų vaizdus. Ši dalis skirta tik vienai problemai, pačiai opiausiai. Tai problema – kaip gyventi toliau? Neturėjau iliuzijų, kad mane paliks ramybėje. Toji jėga, grėsminga ir pripažįstanti tik savus įstatymus, savo voratinkliu apnarpliojo daugelį. Stropiai sekta, kad žmogus gyventų baimėje ir nežinomybėje. Reikia „kompromato”, ir jis randamas. Paskui prasideda šantažas. („Jeigu tu ne…, tai mes…”) Vieni išlaiko, kiti – pasiduoda. Dar kiti darosi sau galą. Kai kam dar ir padeda. […]
Mano gimtosios Kazlų Rūdos vidurinė mokykla į Vilniaus universitetą 1957 m. yra išleidusi du lituanistus: Ireną Bliuvaitę (Kierienę) ir mane. Su Irena kartu mokėmės nuo aštuntos klasės, buvom literatų būrelio nariai, būrelio vadovė mudviem patarė eiti į lituanistiką. Nebuvom kokie mokslo pirmūnai, tik geri vidutiniokai, nepretendavom į medalininkus, tad stojamųjų egzaminų nepaprastai bijojom. Atvažiavę į Vilnių dairėmės, kur mažesnis konkursas. Mano sumanymu, pirmiausia patraukėm pasižiūrėti į žurnalistiką (aš pats rašinėjau į rajono laikraštį, vaikystėje buvau leidęs rankraštinį laikraštėlį artimiausiems draugams), bet ten pasakė, kad į vieną vietą po 10 žmonių, tai nuėjom (Irenos noru) į teisę. Ten iš karto prieš priimant dokumentus buvo pokalbis su kažkuo iš fakulteto valdžios. Iš pradžių susižinojo, kad neturim darbo stažo, atskaitė pamokslą, kad esam dar snargliai ir norim eiti teisti vyresnių ar senų žmonių. Esą dokumentus palikti galit, bet jie nelaiduojantys, kad mes įstosim. Tada mudu apsisukom ir nuėjom į lituanistiką. Ir štai po poros mėnesių, 1957 m. rugsėjo 1 d., pirmą kartą atsisėdom į studentiškus suolus tuometinėje universiteto 7-oje auditorijoje.
