Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

20. „Vištgaidžiai“ ereliais skridę

LLRA rankose esant vos ne visoms Vilniaus krašto įstaigoms, žmonės, kaip so­vietmečiu, bijojo ir bijo pakelti balsą prieš tariamai visagalę tą partiją, tyli arba pritaria jos vadukams, norėdami išlikti darbe, plėtoti savo veiklą ar panašiai. Ta „tvarka“, kurią krašte įvedė LLRA, Lenkų sąjunga ir kitos šovinis­tų organizacijos, labai patinka ir Varšuvai. Lenkijos užsienio reikalų ministras Rodislovas Sikorskis 2013 m. Lenkijos Seime pareiškė, kad LLRA dėka lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra geriausiai organizuota pasaulyje. Tokią nuomo­nę ne kartą išreiškė ir Lenkijos prezidentas Bronislovas Komarovskis. Panašiai atsiliepė ir kiti didieji Lenkijos vadai.

Pretekstą tiek jiems, tiek Rytų Lietuvos sulenkiejusiems ir tikriems lenkams, dėl vienų ar kitų priežasčių apsigyvenusiems lietuvių žemėse, sudarė ir sudaro ir Lietuvos valdžia, neretai dėl istorijos nežinojimo, skatinanti net valstybę pražudžiusių net įvykių ir procesų minėjimą, jai pasiūlo galingesnis, mūsų atveju Lenkija. Nepriklausoma Lietuva, lyg būtų tik nežinia kieno tai valios vykdytoja, nepasmerkia ir praeities kaimynų lenkų nusikaltimų, kaip ir buvusios sąjungos su jais pražūtingumo ar nusikaltimų lietuvių Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui, siekiant polinizuoti ir paversti tik Lenkijos teritorine dalimi.

Tai ypač susiję su buvusiu Lenkijos viršininku ir diktatoriumi J.Pilsudskiu, kuris vadovaudamasis viduramžiškais savo luomo interesais, prisdengdamas tariamai LDK atkūrimu, sutrypdamas lietuvių Tautos valią atkurti savo nepriklausomą valstybę, visomis galiomis puolė ją, okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą, skleisdamas melą, kad gelbėjęs nuo bolševikų.

Dar daugiau tame krašte organizavo tariamą plebiscitą, bet dalyvaujant tik lenkams okupantams ir kolonizatoriams, kad Lenkijos Seimas tariamai to krašto žmonių valia įjungia tą Lietuvos dalį į Lenkijos sudėtį, kaip neatskiriamą lenkų žemę. Tiesa, tam Lietuvoje gimusiam niekšeliui, po tos aneksijos, lyg ir buvo sąžinė pabudusi ir jis Vilniaus lenkų mitinge (1922 04 20), skirtame tai aneksiai atšvęsti, iš tibūnos papuoštos tik Lenkijos vėliavomis ir „vištvanagiais“, priminė lenkams, kad jie yra Rytų Lietuvos ir Vilniaus tik okupantai ir kolonizatoriai, toliau aiškindamas jiems:

“[…]. Pirmiausia kalbėsiu apie praeitį. Kadangi laikausi pricipo, kad tas, kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai […].

Negaliu nepasakyti, kad ir  Vilnius buvo iškeltas į sostinių rangą ne lenkų, bet didžiųjų lietuvių, jų pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos […]. Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijau , kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, sakau, trys ketvitadaliai tų atliktų darbų kurių prisiskiriam (Lenkija – A.L.), yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, jos kovomis, kančiomis ir nelaimėmis. O didžiojo poeto genijų šiandien ir tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose žino ir maži vaikai, kaip ir Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitus vardus […]. Negaliu pamiršti, kad šiose apylinkėse kova buvo stipresnė, kruvinesnė, atkaklesnė. Ji tęsėsi ir tada, ka ta kova karalystėje, Varšuvoje buvo pasibaigusi. Žemaičių sukilimas vis dar tęsėsi, nors daugelis, šimtai žmonių ir lenkiškai kalbėti nemokėjo […]. Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien mūsų didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną […], negaliu neištiesti rankos tiems ten, Kaune […], ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų nelaikyti broliais …“.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Daug kas praeity tą J.Pilsudskio kalbą prilygino krokodilui, kuris prieš prarydamas auką apsiverkia – iš jo akių ima tekėti ašaros, kurių išsiskyrimą paskatina skrandis. Tą lenkų okupantų viršininko kalbą, kaip ir visą imperialistinę Lenkiją įvertino žinomas teisininkas, mokslininkas Mykolas Riomeris, savo laiške iš Kauno jis J. Pilsudskiui rašė:

„Skaitau, Pone, Ta­vo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis pasakys […]. Savo kalba, Pone, Tu konstatavai, kad priklausai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istori­jai, todėl ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai priklauso Tavo veiksmai. Todėl istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą […]. Tavo žodžiai negali būti suprasti kitaip, kad Vilnius buvo lietuvių ir Lietuvos iki mūsų, kol mes (suprask, lenkai) čia atvykome, ir bus čia Lietuva, kad ir ką įstengtume čia daryti (arba kai iš čia išeisime). Kitais žodžiais, Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir lieka tuo, ką sukūrė didžiulė kartų ir tautos valia; visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, „Seimo“ nutarimą ir t. t. sugrius kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje. Nebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo poziciją, sugrįš prie ryšių su Lietuva, kaip teisėta josios sostinė, jos sukurta […].

Tačiau fak­tas, kad tai pasakyta Lenkijai minint Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos ir dar iškilmėse, kuriose paneigiama toji gili tiesa apie Lietuvą ir Vilnių, iškilmėse, kurios vainikuoja lenkų tautinių spalvų atsiradimą virš Vilniaus, be to, pasakyta Lenkijos valstybės vado! O štai ir Tavo kalbos pabaiga, kurioje Tu sveikini […], neturi jokio loginio ir psichinio ryšio su pirmąja dalimi. Kaip galima lai­dotuvių aktą, kas yra giliausioji Vilniaus esmė, vadinti vardadie­niu? […]. Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės ak­tas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalj, Tu jau pasivadinai lietuviu. Antrąją kalbos dalyje galėjo pasakyti tik lenkas […] ir jos negalėjo sakyti lietuvis, kuris pasakė kalbos pirmąją dalį […]. Ir štai iš lietuvio, patenkindamas Lenkijos valstybės vadovo pozici­ją, savo kalbos pabaigoje Tu tapai lenku. Ir tuomet, neigdamas tai, ką Tu išreiškei anksčiau, Tu dar tiesi ranką lietuviams, vadin­damas juos broliais.

Pirmosios kalbos dalyje atrodė, jog esi jų brolis, tačiau pats pabaigoje Tu tą brolybę nutraukei. Kaipgi Tu nori, kad ranka bū­tų priimta – juk Tu ne ką kita tuo minėjimu šventei, o Vilniaus atėmimą iš Lietuvos. Ar tai tinkamas aktas brolybei skelbti! […] Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietu­vos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas. Tavo Rytų politika turėjo žlugti ir Tavo didžiosios federacijos idėjos vykdymas – ne aro skrydis, o nykštuko trypčiojimai […]. Tu atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas […]. Viso darbo rezultatas – paprasčiausio Lenkijos nacionalizmo kūrinys. Tai ne Dmovskių kūrinys, o …. arkivyskupų Teodorowiczių ir į juos panašių darbas, o Tu ar nori, ar nenori, esi jų tarnas. Todėl netinka Tau tie žodžiai, kuriuos sakei pirmojoje ta­vo Vilniaus kalbos dalyje, lietuvio žodžiai apie didžiąją Vilniaus dramą. Aš, Pone, kovojau Tau vadovaujant dėl Lenkijos nepriklau­somybės. Kovojau tikėdamas, kad toji nepriklausomybė yra kelias į mano tėvynės Lietuvos nepriklausomybę ir jos garantija […]. Tavo veiksmai Vilniuje realizuoja Teodorowiczių spekuliacijas ir tik prisidengia aro plunksnomis […]. Sakau Tau tai, nes pats pasi­vadinai lietuviu, lietuvišku žodžiu kalbėjai, taigi būsi teisiamas Lie­tuvos […]. Kelias, kurį pasirinkai, veda tik prie paprasčiausio lenkų nacionalizmo viešpatavimo, mėginimų užmušti Lietuvą.“

21. Nusikaltimas be bausmės

Kaip teisingai rašė M. Riomeris, J. Pilsudskį ir visą jo kliką turėjo teisti kaip karo nusikaltėlius, kaip lietuvybės naikinimo or­ganizatorius ir vykdytojus Lietuvos teismas, tarptautinis teismas, kaip kad buvo teisiami kiti budeliai – Hitleris ir jo pagalbinin­kai, Stalinas ir bolševikų partija. Turėtų būti uždrausti ir lenkų šovinistų – okupantų ženklai, vėliavos Lietuvoje.

Nežinoma pasaulyje valstybė, kuri saugotų savo okupantų budelių palaikus, o Lietuva tebesaugo J. Pilsudskio širdį vienoje iš švenčiausių lietuvių tautai vietų – Vilniuje, Rasų kapinėse. Ir ta vieta yra tapusi lenkų šovinistų, tebesvajojančių sulenkinti Lie­tuvą, lankomiausia vieta, nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurs­tymo židiniu. Tokias mintis lyg patvirtina ir vos ne kasdieną prie to betono luito su įbetonuota jame Lenkijos diktatoriaus širdimi besilankantys lenkai, jų turistų ir maldininkų grupės, iškėlusios dažnai ir Lenkijos vėliavas bei herbus, giedančios Lenkijos him­ną, pamaldžiai lyg apie kokį šventąjį kalbančios apie J.Pilsudskį, jo žmoną, apie tai, lyg Vilnius buvęs tik lenkų miestas.

Po tokių savotiškų pamaldų prie to lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės budelio apeinami Rasų kapinėse palaidotų kitų lenkų veikė­jų kapai. Tačiau šio rašinio autoriui, kaip ir daugeliui kitų, nėra tekę matyti, kad lenkų grupės bent stabteltų prie dr. J. Basanavi­čiaus ar kitų lietuvių Tautos ar nepriklausomos Lietuvos kūrėjo paminklų; neteko girdėti, kad jiems gidai paaiškintų, kaip lenkų imperialistai buvo okupavę Vilnių ir beveik visą Rytų Lietuvą ar pan. Priešingai, dažniausiai atvykėliams ar vietos „vištgaidžiams“ (tiems, kurie, būdami lietuviai, vadino ir vadina save lenkais) aiš­kinama, kad tas kraštas nuo amžių tik lenkams tepriklausęs ir pan. Toki įspūdį dar mėgina susitiprinti prie kapinių įsitaisę tik lenkiškos literatūros pardavėjai, lenkų davatkos su lenkiškais šventukais.

22. Baudžiauninkų padėka už nuplakimą

Neišmanėliškumu dvelkia ir LRS nuo 2007 m. vykstantys 1791 m. gegužės 3 d. vadinamos lenkų konstitucijos bei Liublino unijos ir Horodlės susitarimų  minėjimai. Tokių, ypač gegužės 3d. minėjimų iniciatoriumi buvo Prezidentas V.Adamkus, o taip pat seimūnai  E.Zingeris, A.Kubilius, G. Kirkilas, Kovo 11- osios Akto signatarų, istorikų – „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalieriai ir kai kurie kiti. Beje, apie Horodlės, Liublino unijų, o taip pat tą gegužės 3 d. tariamos konstitucijos bendrą lenkų ir lietuvių šventimą siūlė 1990 m.gruodžio 5 d. LKP CK (ant TSKP platformos) vadas M.Burokevičius, tos stalinistų partijos ideologas J.Jermalavičius susitikime Šalčininkuose su lenkų „autonominikų“ vadais A.Brodavski, E. Tomaševič, A.Komar, S. Peško ir kitais, o taip dalyvaujant ir „atstovui“ iš Varšuvos bei TSKP CK komisarui iš Maskvos lenkams, aptariant lenkų prosovietinės autonominės respublikos (krašto) įkūrimo atskirtoje nuo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, jeigu ji negrįžtų į „broliškų tarybinių respublikų šeimą“; stalinistų partijos Lietuvoje vadai tuo savo siūlymu vylėsi suvilioti Lenkiją dar labiau remti „autonomininkus“, nes ateityje gal  ir visa Lietuva bus vėl Lenkijos provincija.

Žinoma, tai dar neįrodo, kad minėti ir daugelis kitų lenkų švenčių minėtojai mūsų Seime buvo ar tebėra stalinistų – bolševikų idėjų perėmėjai, bet šlovindami minėtus įvykius, tik lenkų imperialistams brangią ir tą „konstituciją“, mūsų valdžiažmogiai ir be tautinių nuostatų mokslagriaužiai, nors ji, ta konstitucija – tik lenkų ponų ir hierarhų pergalės įteisinimas prieš LDK, nors joje jau nebebuvo nei „lietuvių Tautos“, nei „Lietuvos“ net sąvokų, o tik „lenkai“ ir „Lenkija“, o ir karaliauti pagal tą konstituciją turėjo tik vokiečių monarchų dinastija, parodo tik nebranginimą lietuvių Tautos ir jos atkurtosios nepriklausomos valstybės. Jei ta vadinamoji gegužės 3 d. konstitucija tada būtų įgyvendinta, apie lietuvių Tautą ir jos valstybę šiandieną tik iš senų istorijos darbų besužinotume. Kitaip sakant, ta konstitucija turėjo padaryti tik Lenkiją „vieninga“, kurioje egzistuotų tik viena – „lenkų tauta“,  „Lenkijos valstybės“ šeimininkė. Lietuviai ir Lietuva turėjo ištirpti lenkuose, kaip kad buvo polonizuoti ir lietuvių etniniai kraštai šiauriau Vyslos. 

Neatsitiktainai tą gegužės 3 d. konstituciją, kaip ir Horodlės, Liublino unijų pasirašymo datas ėmė  skelbti nuo 1919 m. lenkų  šventėmis  Lenkijos viršininkas, diktatorius J.Pilsudskis, kuriam reikėjo „istorinių dokumentų“, kad pateisinus savo karą prieš lietuvių Tautą pasiskelbusią Lietuvą nepriklausoma. Tais dokumentais J.Pilsudskis „vadovavosi“ ir aneksuodamas Vilnių ir jo kraštą, nors ir  jo organizuotuose rinkimuose į tariamo krašto Seimą (1922 m. sausio 8 d.) atsiakė dalyvauti (boikatavo) „vietiniai“ – lietuviai, žydai, gudai. Bet okupantai, balsuotojų atsigabenę iš Lenkijos, net Varšuvos, paskelbė, kad „krašto gyventojai“ nori tik įsijungti į Lenkijos sudėtį. Apie tokių rinkimų neteisėtumą paskelbė tada ir Tautų Sąjungos Karinės kontro­lės komisijos nariai, stebėję tuos lenkų okupantų  orga­nizuotus rinkimus. Tie stebėtojai – Komisijos nariai savo pranešime Tautų Są­jungai nurodė, kad „…Vilniaus krašto gyventojai lietuviai savo didžiumoje susilaikė nuo balsavimo, Vilniaus miesto žydai taip pat beveik visi susilaikė nuo balsavimo […]. Gudai irgi boikotavo rinkimus, nors buvo tarp jų […], pasidavusių lenkų kunigų agitacijai, balsavusių […]. Nepaisant mišrios Vil­niaus krašto gyventojų sudėties, Vilniaus seiman išrinkti tik lenkų atstovai […]. Be to, reikalinga pažymėti:

1.Komisijos, kurioms buvo pavestas rinkimų vedimas ir rinkimų ope­racijų vykdymas, susidėjo beveik išimtinai iš lenkų;

2.Rinkikai ėjo prie urnų be asmens liudijimų ir be jokių dokumentų, pažyminčių asmens tapatybę. Užteko ištarti vien pavardę, kad gautum galimybę įmesti balsavimo lapelį.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Tokiu būdu rinkimų kontrolė buvo tik suinteresuotos pusės (lenkų) rankose. Priėmus domėn, kad lietuviai, žydai ir gudai ir oficialiai atsisakė dalyvauti rinkimuose, kad rinkimai vyko esant lenkų karinei okupacijai, kad lenkai tu­rėjo savo rankose visas valdžios spaudimo priemones, todėl jokiu būdu negalima žiūrėti į lenkų okupacinės valdžios organizuotus Vilniaus seimo rinkimus, kaip į teritorijos gyventojų valios pareiškimą“.

Po pažyma pasirašė Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmininkas Chardigny, sekretorius dr. Lassitch ir kiti.

Tačiau lenkų imperialistams nerūpėjo rinkimų teisėtu­mas, tikroji krašto žmonių valia. Jiems rūpėjo tik greičiau užgrobti jei ne visą Lietuvą, tai nors jos dalį, Vilnių ir jo kraštą. Pagal nurodymus iš Varšuvos, tariamojo Vilniaus seimo nariai – okupantai-kolonizatoriai lenkai, tarp ku­rių buvo didelė dalis kaip minėta atsiųstų iš okupanto šalies – Lenkijos rajonų, tie pačių okupantų lenkų išsirinktieji, 1922 m. vasario 20 d. priėmė tokį nutarimą: „Visagalio Dievo vardan mes, Vilniaus seimas, lais­va ir visuotine Vilniaus krašto gyventojų valia pašaukti, turintys visas teises spręsti šio krašto likimą, prisimindami ilgamečius ryšius, kurie 1791 m. ge­gužės konstitucijos nutarimais, Horodlės ir Liublino aktų savanoriškomis sutartimis mūsų žemes su Lenkija sujungė į vieną, ir prisimindami mūsų tėvų kovose dėl Laisvės po nelaimingų Tėvynės padalijimų pasiaukojančiai pralietą kraują, didžiai pagerbdami lenkų kareivio narsą ir pasiaukojimą, šio Krašto sūnų Jozefą Pilsudskį, gen[erolo] Želigowskio žygdarbį, pagal tautų apsisprendimo teisę šio Krašto gyventojų, jame gyvenančių, ir ateities kartų vardu, siekdami užtikrinti jų laisvę ir visapusišką dvasinę ir materiali­nę raidą, 1922 m. vasario 20 d. posėdyje nutariame ir nustatome:

Visus juridinius-valstybinius ryšius, primestus mums prievarta Rusi­jos valstybės, laikome negrįžtamai nutrauktais ir neegzistuojančiais, tai pat atimame iš Rusijos teisę kištis į Vilniaus krašto reikalus;

Lietuvos Respublikos keliamas juridines-valstybines pretenzijas į Vilniaus kraštą, kurios išreikštos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų sutartyje, taip pat visas kitas atmetame ir visiems laikams atšaukiame iškilmingai konstatuojame, kad nepripažinsime jokio prieš mūsų va­lią svetimų institucijų priimto sprendimo ir dėl mūsų Krašto likimo, ir dėl jo vidaus santvarkos;

Vilniaus kraštas yra be jokių sąlygų ir išlygų neatskiriama Lenkijos Respublikos dalis;

Lenkijos Respublika turi visišką ir išimtinę valstybinės viršenybės Vilniaus kraštui teisę;

atitinkama Lenkijos Respublikos valdžia turi vienintelę ir išimtinę teisę spręsti dėl Vilniaus krašto įstatymų ir santvarkos pagal 1921 m. kovo 17 d. Respublikos Konstituciją;

raginame Lenkijos Respublikos Įstatymų Leidžiamąjį Seimą ir Vy­riausybę tučtuojau vykdyti teises ir pareigas, išplaukiančias iš Vilniaus krašto priklausomybės Lenkijos Respublikai fakto.

Lenkijos Vyriausybė  sveikina ir džiaugiasi Vilniaus Seimo delegatų pareiškimą ir bendru aktu patvirtina:

Pirmas straipsnis: Vilniaus kraštas, savo gyventojų valia būdamas laisvas nuo visų kitų valstybinių ryšių, yra sujungiamas su Lenkijos Respublika.

Antras straipsnis: Valstybinė viršenybė Vilniaus kraštui nuo šiol pri­klauso Lenkijos Respublikai.

Trečias straipsnis: Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad Lenkijos Respublikos Seimas nustatys Vilniaus krašto statutą.

Ketvirtas straipsnis: Šis Aktas turi būti patvirtintas Lenkijos Respubli­kos įstatymų Leidžiamojo Seimo, po to įsigalios, kadangi Vilniaus Seimo delegatai pateikė įgaliojimus, pripažintus esant pakankamais ir tinkamos formos […]“

Kitaip sakant, okupantai paskelbė, kad jų užgrobtas Lietuvos kraštas be jokių iš­lygų (jau nekalbant apie Suvalkų, Balstogės, Augustavo ir kitų lietuvių kraštus) yra tik jų, tik imperialistinės valstybės – Lenkijos „neatskiriama“ dalis. Tą 1922 m. kovo 24 d. patvirtino Lenkijos Respublikos įstatymų leidžiama­sis Seimas Varšuvoje, paskelbdamas nutarimus „Dėl valdžios Vilniaus kraš­te paėmimo“ ir „Dėl Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Pagal Lenkijos seimo nutarimus okupuotoji ir aneksuotoji Lietuvos dalis buvo pavadinta Lenkijos Vilniaus apygarda, o kiek vėliau pietinės jos sritys buvo įtrauktos į Naugarduko ir Balstogės vaivadijas.

Tuos Lenkijos valdžios demagogiškus pateisinimus, dėl okupacijos ir aneksijos Vilniaus ir jo krašto pasmerkė ne tik lietuvių Tauta, bet ir visa doroji pasaulio visuomenė. 1928 m. ge­gužės 1 d. ir Tarptautinis teisės institutas Paryžiuje, išnagrinėjęs Lenki­jos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir ją teisinančius  Tautų Sąjungos ir Ambasadorių konferencijos nutarimus, paskelbė, kad šie jų sprendimai nusikalstami ir jų autoriai ir vykdytojai baustini, todėl nedelsiant turi būti  atkurtas teisingumas ir okupantai lenkai nedelsiant turi išsinešdinti iš  lietuvių Tautos etninių žemių, iš okupuotos ir aneksuotos Lietuvos dalies. Pagal tą nutarimą  ir Tautų Sąjunga, Ambasa­dorių konferencija neturėjo jokios teisės svarstyti Rytų Lietuvos priklauso­mybės klausimo. Tam kraštui TS neturėjo mandato. Vilnius – tai nepriklausomos Lietuvos sostinė ir Rytų  Lietuva – tik Lietuvos valstybės teritorija, kurioje yra tik vienintelis Suverenas – lietuvių Tauta. Ir joks okupantas, kolonizatorius neįgyja teisių į užimtą kraštą, nepaisant okupacijos ar aneksijos trukmės.

Tačiaumilitaristinė Lenkija nepaisė teisės ir teisingumo. Ji ir toliau okupuotame krašte nuožmiai engė lietuvius, juos naikino, nepripažindama nepriklausomos Lietuvos valstybingumo, o 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu ir grasinimu privertė Lietuvą užmegzti su  agresore Lenkija   diplomatinius santykius. Tačiau ir tuo ultimatumu Lenkija neįgijo jokių teisių į jos užgrotas lietuvių žemes. Tačiau tą okupanto įvykdytą smurtą, šiandieną, kaip minėta lyg siekia pateisinti Kovo 11 – osios rinktoji valdžia, organizuodama iškilmingus tos pilsudskininkų agresijos ir smurto aktų tariamo pateisinimo – Horodlės akto, Liublino unijos, gegužės 3 lenkų konstitucijos priėmimo datų, minėjimus, nors tie įvykiai ir teatspindi tik LDK valstybingumo netektis: atsisakymą Suvereno teisių renkant savo valdovus, susitaikymą su daugiau kaip  pusės LDK teritorijos (visos dabartinės Ukrainos ir dalies Livonijos) lenkų okupacija ir aneksija ir pagaliau su galutiniu LDK inkorparavimu į „vieningos“ Lenkijos sudėtį ir tuo pačiu lietuvių tautos pavertimu tik baudžiauninkų tauta, „medžiaga“ lenkams ir jų Lenkijai stiprinti.

Tokių datų minėjimas, tai anuliavimas ir tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios aktų ir pripažinimas, kad Lietuva tebėra Lenkijos provincija. Savo esme tie minėjimai – tai pagal baudžiamąją kodeksą „antivalstybinai nusikaltimai“ ir tokių ninėjimų organizatoriai ir dalyvaiai turi būti baudžiami kaip ir TSKP ir TSRS ar fašizmo garbintojai ir gynėjai, kaip LR Konstitucijos sutrypėjai, kaip ir yra nusikaltimas išskirti iš Lietuvos piliečių ir Rytų Lietuvos besivadinančius lenkais, tarsi jie būtų kažkokie „atskilę“ nuo Lenkijos ar lenkų tautos padarai, kurių ir problemas sprendžia tik atsižvelgiant į svetimos valstybės – Lenkijos užmačias, lyg Lietuva būtų jau nebepriklausoma, ne lietuvių Tautos – Suvereno valstybė. Toleruojama ir tokių, kaip V. Tomaševskio veikla, renkant jį net į ES paralamentą, nors apie jį kaip dar 1914 m. balandžio 10 d. “Delfi“ straipsnyje „Valdemaras Tomaševskis – kas jis?“, rašė:“

Europos Parlamento narys, LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis ir LLRA-KŠS frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

V.Tomaševskio vadovaujama partija ir jis pats vis patenka į Valstybės saugumo departamento akiratį. Pavyzdžiui, VSD: Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ teigiama, kad siekdama įgyvendinti savo interesus Rusija toliau išnaudoja Vilniaus krašto problemas, o kai kurių Vilniaus krašto lenkų lyderių veikla atitinka tik Rusijos interesus […]. VSD direktorius Gediminas Grina Seime viešai pareiškė, kad V.Tomaševskis yra patekęs į priešiškų interesų lauką […]“.

Mūsų išsirinktieji pirmiausia Seime ir Prezidentūroje elgiasi lyg Lenkų šovinistų – šlėktų baudžiauninkai ar nemokšos, nežinantys istorijos, bijodami jau dabar net vartoti tokius terminus, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva, kad kas neįžiūrėtų jog jie ne „vieningos“ ES kūrėjai, kaip sovietmety buvo kuriama irgi „vieninga“ TSRS su „vieninga tarybine liaudimi“.

Bet visos sąjungos, federacijos, kaip ir imperijos yra laikinos, sudaromos,  sukuriamos ir žlunga, tik tautos išlieka. Tad gynimas ir stiprinimas  lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės Suvereno, tik plėtojimas tautininio švietimo, mokslo ir kultūros, išsaugojimas  savo valiutos ir teisės į savo žemę ir savo kaip Suvereno teisių ir turėtų būti kiekvieno jos  išsirenkamo atstovo, kaip ir piliečio šventa pareiga, kaip ir pareiga kovoti prieš vis dar gyvą didžiųjų valstybių imperializmą (jos ir didelės, kad surijo mažesnes tautas), nors šiandieną tai mėginama vadinti „integracija“, neretai ir patiems „mažiesiams“ viską aukojantiems vardan jų palankumo ir nuolaidų, net palaipsniui perimant jų, galingesniųjų kalbą, kultūrą, taip palaipsniui prarandant ir savo tautinį indentitetą, o tuo pačiu ir savos nepriklausomos valstybės išsaugojimo svarbos suvokimą, tampant  didesniems ir suktesniems „kuriamąja medžiaga“.

Tautos, praradusios savo tautinę savimonę, kad ir pažangiausioje besiskelbiančioje sąjungoje, niekas nebeprikels, kaip ir mirusiojo  žmogaus. O kad taip neįvyktų ir su mūsų Tauta ir jos nepriklausoma valstybe, savo atstovais į valdžios postus turime rinkti tik tvirtos tautinės savimonės žmones, įrodžiusius, kad jie tikrai nori ir sugeba dirbti ir aukotis lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės, jų amžinumo  labui. Vargas Tautai, jei ji nesugeba pasirinkti, įvertinti  savo patikėtinių savo valiai vykdyti. Tokia Tauta slenka pražūtin, prarasdama ir teisę būti savos žemės šeiminke, lieka tik istorijos stebėtoja, bet ne jos ir pasauliui pažangos kūrėja.

(Pabaiga)

2019.03.19; 04:30

Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Skambant giesmei „Kur giria žaliuoja“ penktadienio vakarą Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Į Vilnių „grįžusį“ tautos patriarchą pasveikinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad daktaras J. Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti.

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. „Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka aktuali ir šiandien”, – pridūrė šalies vadovė.

Prezidentas Valdas Adamkus priminė 1905 metus ir laikmetį, kai Vilniuje gyveno J. Basanavičius. Beveik tris dešimtmečius gyvendamas Bulgarijoje ir kitose šalyse jis tuomet jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 metais ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 metais.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 metais buvo ketinama griauti.

1913 metais J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 metais Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 metų rudens Vilniuje veikusios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 dieną. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 metais Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Šiuo laikotarpiu J. Basanavičius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

Kaip sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, J. Basanavičiaus gyvenimas liudija, kad svajonės pildosi, o jis pats – pavyzdys, kiek gali padaryti vienas žmogus.

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jis pats iš savo natūros neatrodo ir pats savęs nelaikė didvyriu, bet atėjo ir įkvėpė tautą. Tai – įkvėpimas mums visiems šiandien, kad didelė svajonė ir didelis ryžtas gali uždegti žmones nuversti kalnus. Ačiū, daktare J. Basanavičiau už tai ir sveikas „sugrįžęs“ į Vilnių”, – sakė R. Šimašius.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

ELTA primena, kad paminklą tautos patriarchui sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras. Paminklo papėdėje įamžinti J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Tai žodžiai iš J. Basanavičiaus 1883 metais parašytos pratarmės pirmajam „Aušros“ žurnalo numeriui. „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jis gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.24; 06:55

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.

Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.

Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.

Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.

Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.

Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo. 

Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?

Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?

Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.

Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?

Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…

Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.

Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.

Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.

Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?

Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.

Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.

Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.

Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai? 

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?

Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.

O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės  piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.

Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.

Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien  spėlioti atsakymus į  testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.

Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…

Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.

2018.05.21; 02:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.

Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori… 

Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.

Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.

Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?

O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.

O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai? 

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.

Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.

Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…

O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?

Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…

Neišsiaiškinau,  ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…

Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.

Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…

O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?

Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.

Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“

Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.

Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.

O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?

Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…

Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?

Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.

Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?

Polonizacija

Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.

Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.

Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.

Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.

„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.

Kitaip  tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…

2018.05.06; 17:37

Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).

Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šis tautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“.

2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių  gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje… 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Matyt, taip bus ir visados, – iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…

XXX

Viename  Antano Smetonos straipsnyje „Ir vėl atgyja viltis“ rašoma, kaip lietuviai nesiliauja reikalavę teisės savo kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose: „Vilniuje ligšiol tik vienoje šv. Mikalojaus bažnyčioje tesakomi lietuviškai pamokslai. Kiek vargo teko padėti, kol ji buvo išgauta!… Atsiminkime, pavyzdžiui, Alovės bylą, kaip pakurstos kėlė triukšmą bažnyčioje, atsiminkime vyskupo Ropo vizitaciją Joniškio bažnyčioje, kur, jam prakalbėjus lietuviškai, šaukta „nie trzeba po litewsku“, kad net vyskupas, pritrūkęs kantrumo, buvo priverstas rūsčiai subausti rėksnius. Taip tad bažnyčia, tie maldos namai, yra buvusi verčiama keršto priemone“. 

smetona_3
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona

O ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės, esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.  

Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo  žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir  ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…

XXX

Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga.  Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... „Prisiminiau šiuos žodžius, nes jie nedviprasmiškai paliudijo tai, kas lietuvių tautai iš karto buvo žinoma; įvyko eilinė mūsų teritorijos okupacija“. Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevičius savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.

Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kuriuos įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“. 

XXX

… Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“

XXX

Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galite džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.

Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“

XXX

… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o  liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta („narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių… Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė,  jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“. 

Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie  atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis. Neprošal būtų lenkams pasiskaityti, ką rašė lietuvių „lenkinimo klausimais“ Antanas Smetona, Rapolas Mackonis…

XXX

Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (šių metų gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų kultūros institutas…

Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“

Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Dlugošo ar rašytojo Senkevičiaus romano intrepretacijas, tai toli eiti mes, lietuviai, su lenkais negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, – ne. Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas ar priešas? Priešas!

Tai reiktų pasakyti ir apie mūsų raštą, į kurį lenkai nori įdėti 3 raides. Turime nusileisti ar ne? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos…

Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums, kalbu apie ateitį, -statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų – iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis,  ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, sėbrų…

2017.12.08; 05:30

– Ot, duočiau jūsų malonybei ramybės… bjauru klausyti! – Lionginas Podbipienta.

Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraštyje „Gazeta polska“ ir internetinėje svetainėje www.niezalezna.pl buvo paskelbtas Przemysława Žurawskio vel Grajewskio straipsnis „Lietuva, laikas veikti, „moskalinimo“ pakęsti neketiname“ („Litwo, czas na działanie. Moskalenia cierpliwie znosić nie będziemy”).

Kaip ir reikėjo tikėtis, į šį be galo demagogišką rašinį, apie kurį informaciją pateikė „Lietuvos rytas“, nebuvo beveik jokios reakcijos. Gerai, kad mūsų mokslininkai nesileido į šią temą ir nenusmuko iki lygio, būdingo šio straipsnio autoriui, besipuikuojančiam moksliniais titulais ir profesoriaus vardu, priklausančiam Nacionalinei plėtros tarybai prie Lenkijos prezidento ir reiškiančiam abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiančiam atvirus grasinimus mūsų šaliai ir stabmeldiškai garbstančiam tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją. Nes šio plauko autoriams kiekvienas atsakymas, be abejo, būtų dingstis sukelti naujai „patriotinio“ ir antilietuviško šurmulio bangai. 

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mums, eiliniams piliečiams, neužsiimantiems politika, nesipuikuojantiems mokslo karūna, todėl nesibaiminantiems, kad ji nukris nuo galvos, reikėtų pateikti savo nuomonę būtent šia tema. Tuo labiau matant, kad nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, o ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus.

Tad išsakyti savo nuomonę reikia ne tiktai siekiant apginti gerą mūsų Tėvynės vardą, bet ir mąstant apie kaimynę Lenkiją. Nes, kaip savo laiku pastebėjo Ježis Giedroicas, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau, o Žurawskis vel Grajewskis kaip tik eina tolesnio jos teršimo kryptimi. Užuot užpildęs savo žinių spragas ir ieškojęs tiesos.

Pagaliau daugumai šių laikų politologų iš buvusio socialistinio lagerio, kuriuos iš dalies išugdė buvę marksizmo-leninizmo dėstytojai, regis, būdinga nuodėmė yra žinių seklumas, o jų trūkumus kompensuoja triukšmingu „patriotiniu“ akiplėšiškumu ir tariamai „plačiais horizontais įvairiose srityse“. Taip, tarsi būtent apie juos savo laiku eiliavo rusų literatūros klasikas A. Puškinas:

Полу-милорд, полу-купец,

Полу-мудрец, полу-невежда,

Полу-подлец, но есть надежда,

Что будет полным наконец.

Kita dažna didžioji posovietinių politologų nuodėmė, ypač matoma iš Žurawskio vel Grajewskio pavyzdžio, yra mėginimas vertinti istorinius įvykius iš dabartinio intelektinio jų menkavertiškumo  šios akimirkos ir darbdavių, kuriems dabar tarnauja, poreikiams.

Todėl, kad nebūtume apkaltinti tokiu manipuliavimu, remsimės patikimais asmenimis ir asmenybėmis, kurios buvo Žurawskio vel Grajewskio minimų įvykių liudininkai.

Taigi netiesa, kad Lietuva „[…] subyrėjo į Kauno Lietuvą, Vidurinę Lietuvą ir Baltarusiją“ XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kaip teigia Žurawskis vel Grajewskis; ji buvo perplėšta dėl įvykdytos agresijos ir okupacijos, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, o dabartinė Baltarusija buvo padalyta tarp Lenkijos ir Sovietų pagal Rygos sutartį. Lygiai taip pat netiesa, kad „[…] dabartinis Lietuvos sienų pavidalas yra sovietų okupacijos rezultatas“, tai tik dalis tiesos ir istorinio teisingumo, nes etninės Lietuvos sienos buvo gerokai platesnės. Asmeniui, kuris vadina save mokslininku ir imasi temos, susijusios su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, tokius elementarius dalykus reikėtų žinoti.

Tikriausiai kitaip galėjo atrodyti atkirtis sovietų agresijai, kitaip galėjo susiklostyti Baltijos valstybių likimas po karo, kitokia galėjo būti dabartinė jų padėtis, jeigu nebūtų buvę J. Pilsudskio organizuoto ir L. Želigovskio įgyvendinto užgrobimo, atvėrusio kelią L. Bocianskio siautėjimui.

[…] Sąmoningai neminiu čia daugybės vadinamosios jogailiškosios idėjos koncepcijų, pateiktų įvairiausiose Lenkijos federalinėse programose. Nes jos (Lenkijos federalinėse programos) turi vieną bendrą bruožą – jas mažesniu ar didesniu laipsniui (čia reikėtų priskirti ir Pilsudskio mėginimus) lėmė nacionaliniai Lenkijos interesai, Lenkijos valstybės interesas kaip dominuojantis, o Lietuva ir Baltarusija gavo tiktai naudos ir privilegijų, tačiau antrojo, o ne suverenaus laipsnio. Tad nebuvo nė kalbos apie uniją, sudarytą lygaus su lygiu, nors šie žodžiai dažnai buvo kartojami. Be to, daugeliui tų koncepcijų buvo persmelktos nenuoširdumu, suktybe, politine taktika, užmaskuota konspiracija, kaip L.K.O atveju, ir galiausiai frazeologija („už mūsų ir jūsų!“), kuri, užuot patraukusi lietuvius ir baltarusius, sužadino jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio akcija buvo didžiausia klaida, prislėgusi šios Rytų Europos dalies likimus. O Pilsudskio sukurta Vidurinė Lietuva, kurios visi atstovai, girdėdami žodį „Lietuva“, nuovokiai primerkdavo vieną akį, be abejonės, buvo itin kenksminga komedija“. (Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį mėginimą ir nušautą Buinickį).

[…] Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir jo krašto 1920–1939 m. Lenkijos įvykdyta okupacija yra mitas. Jis buvo būtinas lietuviams, kuriantiems šiuolaikinę savo tapatybę“ – teigia Žurawskis vel Grajewskis. Laimei, yra liudininkų ir įrodymų, kad Vilnius ir jo krašto okupacija Lietuvai ir čia gyvenantiems lietuviams, įskaitant lenkakalbius, buvo itin nenaudinga, o jos padarinius jaučiame iki šiol. Ir tikrai čia būtų kitokie santykiai tarp žmonių, kitoks kraštovaizdis, kitoks žemės ūkis, kitaip ir veiksmingiau vyktų sovietų valdžios nacionalizuotos žemės grąžinimas, o liumpenproletariatas ir sovietinė-kolūkinė nomenklatūra neturėtų pagrindo ir negalėtų, kaip iki šiol, nebaudžiamai šeimininkauti, įsijautę į „nepalaužiamų lenkų“ vaidmenį.

[…] Nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko šiaurės rytų regionams nedaro, nes neįžvelgia savitos jų vertės, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nesiima jokių žingsnių pakeisti šiai padėčiai. Šiaurės rytų regionai laikomi bemaž kolonijomis; metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti rekrūtus, pramonė gali gauti pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“... (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas. Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės reporteris).

[…] Širdis augo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta iškeisti sėjamus grūdus, pūdą sulaukėjusių grūdų iš skurdžių varpų į pūdą „vokiškų“ (taip valstiečiai vadino sėklas, ir ar taip buvo dėl to, kad Lietuva pirkdavo sėjamus grūdus iš prūsiškų tyrimo stočių, ar dėl psichinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo)[…]

Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio, tirdavo žemę, įkainodavo galvijus, patardavo, skaičiuodavo, rašydavo prašymus skirti paskolas trąšoms, statybinėms medžiagos, padargams, inventoriui. Kaimo veterinaras su motociklu tapo figūra, susiliejusia su savaitės kraštovaizdžiu lygiai kunigas ir mokytojas.

Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų ir kiaušinių supirkimo punktai, patogiai ir arti, juose kainos buvo grašiu mažesnės už rinkos kainos, taip valstiečiai pagaliau galėjo lengvai prasimanyti grynųjų pinigų, ir tai nepriklausė nuo atstumo iki miesto, nuo nuostolių, patiriamų vežant, „laukinių“ kainų formavimosi, sugižusio pieno bidonuose ir buteliuose, ištižusio sviesto, susukto į skudurus po šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, daug nekainuojantys, bet pajamingi, tačiau lenkų administracija negalėjo to pasiekti per dvidešimt metų!“ (Barbara Toporka. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).

Nežinome, ar Žurawskis vel Grajewskis kada nors laikė rankose vilniškio Juozapo Mackevičiaus knygas, parašytas su mintimi, kad tiktai tiesa yra įdomi. Rašinio turinys veikiau rodo, kad jam svetima šio rašytojo kūryba ir pagrindinė joje puoselėta mintis. Gaila. Nes, kaip matyti, visiškai klaidžioja mūsų raistuose ir brūzgynuose. Vis dėlto rašo, piktžodžiauja ir kelia sąmyšį. Mes jau ilgus metus patyrėme veidmainišką mistifikaciją, kurią į mūsų protus sumaniai bruko įvairios „lenkiškos bendrijos“ ir „pagalbos lenkams Rytuose“ organizacijos, aiškiai vadovaujamos sovietinių tarnybų lenkiškų filialų bendradarbių. J. Skolimowskio atvejis tai nepaneigiamai įrodo. Bet pakanka paimti į rankas Juozapo Mackevičiaus knygas – jos gydo ir leidžia matyti pasaulį, jo didvyrius ir aktorius atitinkamu santykiu ir spalvomis.

„[…] Nėra jokių abejonių dėl to, kad Lietuvos lenkų mažuma, kuri ten yra autochtonas ir Vilnijoje sudaro vietinę daugumą, įėjo į Latvijos valstybės sudėtį prieš savo valią“ – rašo Žurawskis vel Grajewskis. Tad pamąstykime savo ruožtu, kokio lygio reikalavimai dėl kultūros ir žinių keliami kaimyninėje Lenkijoje, kad jis gali vadintis daktaro vardu ir kartu skleisti niekuo nepagrįstus tokius teiginius, pamiršdamas akivaizdų faktą, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), gyvenantys Lietuvoje, aplink Vilnių, ilgus amžius neketino niekur įeiti ir iš niekur išeiti. Savo ruožtu okupantai, užgrobę teritoriją, laikydami rimbą ar revolverį virš autochtono galvos, rengė referendumus bei balsavimus ir nustatė, ko labiausiai trokšta vietos gyventojai. Įdomu tai, kad tų balsavimų rezultatai visada būdavo tokie, kokių norėjo okupantas. Pagaliau ne tik Lietuvoje.

Pažymėtina ir tai, kad rašinio autorius vėl mėgina gaivinti seną pseudoteoriją, kurią praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje dienraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse propagavo liūdnai išgarsėjęs Janas Ciechanovičius (Tichonovičius) prieš Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę, įrodinėdamas, kad lenkakalbiai lietuviai yra kilę iš Lenkijos.

Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, nedaugelis atkreipdavo dėmesį į būtent šiuos karšto lenkiškos sovietinės respublikos gynėjo rašliavos fragmentus. Šiandien skaitant Žurawskio vel Grajewskio išvadas ir vertinant jas paskutinių dešimtmečių fone nesunku suvokti, kad tais straipsniais buvo ruošiamas pagrindas autonomijai, Lenko kortai, jie buvo ir tebėra skirti skatinti Lietuvos piliečių susiskirstymui ir sienų tarp jų statymui, nors neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su tiesa.

„[…] Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“. Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to, valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus. Tai, kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten, kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra“. (Michał Romer. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż)

„[…] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų“. (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).

Sunku diskutuoti su asmeniu, kuris ir toliau veikia bei rašo kaip sename anekdote „dramblys ir lenkų reikalas“, nepastebėdamas, kad per praėjusius šimtmečius daug kas pasikeitė, o Lenkija tam tikru laipsniu yra laisva. O bus visiškai laisva ir neįkyrės kaimyninėms valstybėms istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, turėdama laisvus piliečius, matančius pasaulį toliau negu „[…] užgriebia bukas žvilgsnis“.

Kuriant naujus santykius šioje Europos dalyje žmonėms su moksliniais vardais tenka ypatinga atsakomybė, kurios neįmanoma pakeisti patriotiniu tuščiažodžiavimu. Stokojant žinių ir klastojant dabarties bei istorinius įvykius nepavyks sukurti ateities. Tai, mūsų nuomone, taikytina visiems Žurawskio vel Grajewskio raštams.

Rašinio autorius pateikia ir sąrašą klausimų, kurių sprendimo, jo nuomone, turi imtis mūsų šalies valdžia, visų pirmiausia, kad švietimas ir „[…] lenkų kalba būtų vartojama lietuviškoje viešojoje erdvėje, įstaigose, rašant pavardes pasuose, dvikalbiuose gatvių, vietovių pavadinimuose, parduotuvių ir paslaugų įmonių iškabose ten, kur didelę gyventojų dalį sudaro lenkai“, ir galima daryti išvadą, kad tai būtų daroma tarpukario okupacijos lygmeniu. Neatsižvelgiant į tai, kad tokia padėtis Lietuvos lenkams yra ir bus nenaudinga, nes izoliacija, konkurencijos, diskusijų, žodžio laisvės nebuvimas bei informacinis teroras ir kaimyninės valstybės „penktosios kolonos“ vaidmuo niekada neskatins plėtros. Todėl teritorija aplink Vilnių, kurią valdo Rinkimų akcija, gaunanti oficialiosios Lenkijos paramą, išmiršta fiziškai ir degraduoja morališkai. Kartu esame giliai įsitikinę, kad Lenkija neturi jokio moralinio ar formalaus teisinio pagrindo kištis į mūsų šalies vidaus reikalus, o ypač organizuoti gyvenimą Lietuvos sostinės regione. Tuo labiau, kad Lenkijai tai yra tiktai teritorija, kurią ji buvo okupavusi ir kurioje dabar vykdo neatsakingus politinius žaidimus, o Lietuvai tai valstybės širdis.

Žvelgdamas plačiau, iš mūsų planetos Žemės piliečio pozicijos, o ne tiktai iš oficialiosios Lenkijos ir ją valdančios politinės partijos žiūrėjimo taško, rašinio autorius turėjo matyti, kad lietuvių kalba turi reikšmės ne tik kaip valstybinė mūsų šalies kalba. Skirtingai nuo gerokai jaunesnių slavų kalbų lietuvių kalba yra vertingas reiškinys Europos ir pasaulio kultūros istorijoje, kelia gyvą mokslininkų susidomėjimą. Todėl šis Europos dalies gyventojai  privalo gerbti ir saugoti istorinį jos kultūros kūrimo paveldą, užtikrinti netrikdomą plėtrą, o ne primesti dar vieną lenkinimo etapą.

Žurawskis vel Grajewskis užkabina ir žemės grąžinimo Lietuvos piliečiams klausimą. Nežino ar dedasi nežinąs, kad visi sprendimai ir planai nuo pat privatizavimo proceso pradžios aplink Vilnių buvo priimti palaiminus savivaldybėms, kurias valdo Rinkimų akcija.

Tad pateiksime bent vieną pavyzdį, kaip valdė ir valdo pirmiau paminėti veikėjai.

1997 m. Lietuvos Vyriausybė, siekdama suderinti teritorijų plėtrą, pavedė savivaldybėms išskirti iš privatizavimo planų upių ir ežerų pakrantes įvairiems vietos gyventojų ir jų bendrijų poreikiams. Iš 56 šalies savivaldybių šį pavedimą įvykdė 55. Išskyrus vieną – Vilniaus rajono savivaldybę, kurią kaip tik valdo V. Tomaševskis kartu su savo bičiule Janušauskiene-Pačikovska. Šiandien to valdymo padariniai yra labai akivaizdūs, „keliantys Lenkijos nerimą“. Nors būtent čia, prie Vilniaus, valdant „standartiniams lenkams“, karštai remiamiems oficialiosios Lenkijos, buvo inicijuoti ir išplėtoti tokie susitarimai. Mūsų šalies valdžios kaltė yra tiktai ta, kad pirmiau paminėti asmenys ir veikėjai iš jų pagalbininkų bei tarpininkų rato iki šiol sėdi ne ten, kur turėtų sėdėti.

Ir taip organizuotos visuomeninę demoralizuojančios grupės dauginasi, nebaudžiamai šeimininkauja siekdamos įgyvendinti nusikalstamus savo interesus, prisidengusios „lenkų“ partija ir įvairiomis organizacijomis – „lenkiškumo“ gynėjų, „Pasienio“, „lenkiškų kapų“, „lenkiškosios tradicijos“ ir dar bala žino ko.

Nors pagrindinis dalykas, kurį mūsų šaliai prikišo Žurawskis vel Grajewskis, buvo rašinio pavadinime įvardytas „moskalinimas“ Lietuvos lenkų. Pagaliau taip iki galo ir neaišku, ką autorius turėjo omenyje rašydamas apie „moskalinimą“, kurios, kaip pagrasino, „pakęsti neketiname“.

Manome, kad rusų kalbos vartojimas ar kitos televizijos žiūrėjimas dar nieko neliudija. „Moskalinimas“, mūsų supratimu, pirmiausia yra veiksmai, kuriais siekiama dezintegruoti Lietuvos lenkus savo Tėvynėje, padaryti juos svetimus šalyje, kurioje gimė, gyvena ir kurios piliečiai jie yra, pagilinti lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių atskirtį. Tokių veiksmų neįmanoma kitaip pavadinti, kaip kišimusi į mūsų šalies vidaus reikalus, mėginimu sukurti „penktąją koloną“ ir Lietuvos valstybingumo silpninimu.

Ir tokią veiklą oficialioji Lenkija vykdo nuo pat pradžių iki dabar. Ir ta, mūsų nuomone, yra „moskalinimo“ esmė pagal Varšuvą. O ką daro Maskva lenkakalbių lietuvių atžvilgiu – tai atskira kalba.

Kitas dalykas, kad iki šiol Varšuva ir Maskva lenkakalbių lietuvių klausimu veikė ir tebeveikia ta pačia kryptimi, kai kada net nesislėpdamos – kartu ir bendrai. Taip buvo ilgą laiką, kol Lietuvoje ambasadoriavo neseniai pasitraukęs Januszas Skolimowskis, kuris, kaip šiandien žinoma iš spaudos, sąmoningai buvo tapęs sovietinio KGB lenkiško filialo agentas, išugdytas Maskvos sovietinės diplomatijos institute.

Įdomu tai, kad vos jam pradėjus eiti ambasadoriaus Lietuvoje pareigas, oficialioji Lenkija ir Varšuvos „Wspólnota“ ėmėsi priderinti „lenkiškų organizacijų lyderius“ Lietuvoje pagal Skolimowskio „formatą“. Būtent dėl šios priežasties mūsų šalies dangaus skliaute atsirado Michalas Mackevičius, „visų Lietuvos lenkų prezidentas“, buvęs laikraščio „Советскaя Литвa“ redaktorius, dienraščio „Czerwony Sztandar“ redaktorius ir partijos  komiteto sekretorius, Maskvos politinės akademijos prie SSKP CK arba Maskvos KGB mokyklos, auklėtinis, tiesa, nuo bendrapiliečių ir rinkėjų tai kruopščiai slepia. Šiandien jis priimamas Lenkijoje aukščiausiu lygiu ir statomas garbingiausiose tribūnose šalia Dudos ir Kaczyńskio, kaip sektinas pavyzdys Lietuvos lenkams…

Panašiai yra ir su V. Tomaševskiu. Oficialioji Lenkija nesitvėrė džiaugsmu, kad dėl jos finansavimo ir politinės paramos jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. O pirmasis Tomaševskio žingsnis buvo toks, kad pagrindiniu savo patarėju ir padėjėju paskyrė KGB atsargos majorą Balakiną, kuris paskui, išrinktas su Tomaševskio sąrašu, ketverius metus atstovavo „Lietuvos lenkams“ Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. O oficialioji Lenkija ir toliau plojo katučių ir nepaprastai džiaugėsi. Ji džiaugiasi iki šiol, nes su jos pagalba pavyko primesti Lietuvos lenkams sovietinės-kolūkinės nomenklatūros valdžią.

Tas varšuvietiškas „moskalinimas“, kaip mums atrodo, yra itin grėsmingas Lietuvos lenkams, nes nepaprastai giliai juos demoralizuoja, „[…] išstumdama mus iš šalies bendrapiliečių padėties į svetimų kolonistų vaidmenį“. Nes tai patiekiama su tariamo rūpinimosi lenkais padažu, pridėjus pasipūtimo dėl visko, kas lenkiška, svarbos, apkaičius „riteriška laikysena ir poelgiais“, vienos  […]iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“ pagrindu.

Taip veikė ir liūdnai pagarsėjęs Stelmachowskis, kuris atvyko į Vilnių ginti KP ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretoriaus L. Jankelevičiaus. Tiesą sakant, kartu su pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje J. Widackiu, buvusiu mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB lenkiškajam filialui, dėstytoju.

Ir taip iki šios dienos. Juk dabartinis Lenkijos ambasadorius J. Czubińskis, taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos laikų diplomatas, nuo pat pradžių aiškiai seka J. Skolimowskio pėdomis. Vos įžengęs į senoviškos Lietuvos sostinės mūrus organizavo ir surengė provokacines eitynes per Vilniaus širdį su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis – „pasimelsti į Aušros Vartus“. Galima įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos politikų reakcija, jeigu vokiečiai su Vokietijos ambasadoriumi Lenkijoje, nešini Bundesrepublik Deutschland vėliavomis, mėgintų pražygiuoti per miestą pasimelsti Vroclave, Ščecine, Gdanske arba Bydgoščiuje, jau nekalbant apie Varšuvą.

Tiesą sakant, tų pretenzijų, reikalavimų, paslėptų ir atvirų grasinimų Žurawskio vel Grajewskio rašiniuose yra kur kas daugiau, ir tai, mūsų nuomone, tėra pavergto proto demagogijos pavyzdys.

Laisvas ir išsilavinęs žmogus, gerbiantis save ir valstybę, kuriai jis atstovauja, nors su trupučiu kultūros ir inteligencijos, nieko panašaus, mūsų nuomone, negalėtų parašyti.

***

Po daugiau kaip ketvirtį amžiaus lenkiškose žiniasklaidos priemonėse trunkančių išpuolių prieš Lietuvą, o kiekviena pasitaikiusia proga – ir dalyvaujant politikams, kyla klausimas – kas toliau? Tuo labiau, kad aptariamu Žurawskio vel Grajewskio rašiniu, kaip pažymėjome pirmiau, mėginama primesti mūsų šaliai veiksmus jau iš jėgos pozicijos, iškeliant abejonių net dėl dabartinių Europos sienų. „[…] Kantrybė, kurią rodė Lenkija, suvokdama savo potencialo persvarą, turėjo prasmę, tačiau nuo to laiko, kai Rusija įvykdė agresiją Ukrainoje, juodieji konfliktų Rytuose scenarijai tampa tikėtini ir daro Lenkijos ir Lietuvos problemų sprendimą neatidėliotina užduotimi. Kantrumo dorybė tampa yda“.

Žvelgiant į esamą situaciją ir mąstant apie ateitį iš asmenų, tiesiogiai neužsiimančių politika, pozicijos aiškiausiai matyti, kad dabartinė Lenkijos valdžia – be bufonados ir pasipūtimo, paprastai ir žmogiškai turi atsiprašyti Lietuvos ir jos gyventojų už sulaužytą Suvalkų sutartį, už tarpukariu įvykdytą Vilniaus, Trakų ir šalia esančių teritorijų okupaciją, už okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimą bei trėmimą be teismo ir tyrimo į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą ir t. t., ir pan. Iškilmingai pasižadant, kad niekada daugiau. Taip, kaip 2009 m. padarė a. a. Lechas Kaczyńskis, kuris 20 valstybių, tarp jų Vokietijos ir Rusijos, vadovų akivaizdoje 2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje atsiprašė čekų už dalyvavimą grobstant jų šalį, turėdamas omenyje 1938 m. Lenkijos užimtą Zaolzę.

Pagaliau jeigu Lenkija ketina siekti mūsų regiono lyderės vaidmens, ji privalo tokiu pačiu būdu pasielgti ir su dviem kitomis valstybėmis, atsiradusiomis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, – Baltarusija ir Ukraina.

Atsiprašyti Baltarusijos – už 1920 m. bolševikams atiduotą Minską ir šalia esančias teritorijas, kurių gyventojai pirmieji istorijoje užpildė leninines koncentracijas stovyklas, kurių pavyzdžiu vėliau pasinaudojo Hitleris. Už bendrai su bolševikais pagal Rygos sutartį per pusę pasidalytą Baltarusiją ir Ukrainą, už tai, kad 1937 m. daugiau kaip šimtas cerkvių buvo uždarytos, išniekintos ir sudegintos, o tai padarė „Ozonas“ tyliai pritariant tuometei lenkų valdžiai, ir t. t., ir pan.

Atsiprašyti ukrainiečių, per amžius persekiotų ir žemintų, už tai, kad neleido puoselėti savo valstybingumo, už dvi nusikalstamas pacifikacijas tarpukario laikotarpiu, už tai, kad vien 1938 m., per antrąją pacifikaciją, buvo išniekintos ir sugriautos 127 stačiatikių cerkvės, kurių dalis buvo istoriniai paminklai, ir t. t., ir pan.

Ir tai vienintelis, mums regis, būdas pradėti kurti naujus partneriškus ir draugiškus santykius, atvirus ir be nutylėjimų, garantuojančius abipusiškai naudingą bendradarbiavimą ir saugumą. Taip pat reikia prisiminti, kad ne nuo Lenkijos priklauso, ar ji taps regiono lydere, o tik rytinių kaimynių, jeigu jos pritars tokiam dalykui.

Ar apsaugosiome Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nes, skirtingai nuo Lenkijos, jos turi ir kitą pasirinkimą – atkurti glaudžius ryšius istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rėmuose, kas, mūsų nuomone, būtų nepaprastai svarbus geopolitinis įvykis, stabilizuojantis Vakarų Europos ir Rusijos santykius. Tuo labiau, kad tos valstybės, su Latvija ir Estija, šiandien neturi ir istorinėje atmintyje nelaiko jokių pretenzijų ar traumų, todėl natūraliai gali susitelkti į save, ir kartu būti reikšmingu žmogiškuoju, teritoriniu, ekonominiu ir kariniu potencialu. Jeigu prie jų dar prisijungtų Suomija, stabilizuojamoji Europos zona, į kurią įeitų viena kitai palankios valstybės ir tautos, siektų nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros.

Vilniaus okupavimas, Minsko perdavimas bolševikams ir gyventojų išsiuntimas į leninines koncentracijos stovyklas, Baltarusijos ir Ukrainos pasidalijimas su bolševikais, holodomoras, pacifikacijos, šventovių griovimas ir deginimas, Krymo okupavimas ir propagandinės atakos šalyse, kurios yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdinės, kartu su tuo, kas paminėta pirmiau, būtent yra veiksmai, nukreipti prieš šios Europos zonos stabilizavimą ir normalizavimą, prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgimimą nauju pavidalu, ir mėginimai išrauti ją iš mūsų istorinės atminties. Mums atrodo, kad to padaryti niekam nepavyks.

***

Ir baigiant keli žodžiai apie žmonių dėkingumą bei toną, būdingą Žurawskio vel Grajewskio rašinys, kurio paskelbimas atgaivino mūsų atmintyje seną Juozapo Mackevičiaus straipsnį „Kultūroje“, parašytą siekiat apginti vilniškį Vladislavą Studnickį, puolamą grupės staugūnų. Tuos veiksmus, nukreiptus prieš silpnesnį asmenį, J. Mackevičius apibūdino kaip kiauliškus – neriteriškus. Būtent toks kiauliškas – neriteriškas tonas yra gija, einanti per visą Žurawskio vel Grajewskio rašinį, skirtą mūsų šaliai.. Tiesą sakant, tokio tono buvo ir kitų autorių straipsnių, kalbų bei reiškiamų pažiūrų.

Oponuodamas Žurawskiui vel Grajewskiui dėl pirmiau paminėto rašinio atsakė tik Vidmantas Valiušaitis, kuris kukliai, daugiausia gindamasis, kad Lietuvos žmonės svetingai priėmė lenkus 1939 m. rugsėjį, kai jų šalį okupavo hitlerininkai ir bolševikai.

Akivaizdu, kad Lietuva ir lietuviai su tais, kurie neseniai buvo okupantais, tada pasielgė išimtinai žmogiškai, riteriškai ir tauriai, „[…] nes riteriškumas, kaip mus mokė, kalbant patetiškai: „nuo lopšio“, yra taurumas silpnųjų atžvilgiu. Tačiau metalinis šio posakio garsas pirmiausia ataidi iš didžiadvasiškumo, parodyto mūšio lauke nugalėtam priešui. Kuo didesnis buvo priešas, tuo didesnis ir riteriškumas, taip atrodė anuomet kažkada. – Šiandien tas išpurvintas žodis valkiojamas lenkų spaudoje ypač dažnai.“ (Juozapas Mackevičius. Vladislavas Studnickis).

Tiktai V. Valiušaičio straipsnyje, parašytame „atsiprašome, kad dar gyvi“ tonu, iš tiesų nieko nepaaiškinama, vien tik pakartojama visuotinamai žinoma istorijos ištrauka, sudarant įspūdį, kad tai buvo vienintelis atvejis, kai Lietuva aukojosi lenkams, atsidūrusiems sunkioje padėtyje.

Tačiau net diletantui, besigilinančiam į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie klostėsi šimtmečius, pradedant nuo XIV amžiaus, nekyla abejonių, kad už viską, ką šiandien turi Lenkija, dideliu laipsniu ji turi būti dėkinga Lietuvai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pirmiausia. Faktiškai Lietuva pasiaukojo Lenkijos gerovei.

Lietuviai broliai Jogaila ir Vytautas Didysis prie Žalgirio sėkmingai pašalino didžiausią pavojų, kilusį Lenkijai iš Vakarų, kad paskui kelis šimtmečius gintų Lenkiją iš Rytų, prarasdami savo teritorijas ir žmones, nes lenkai turėjo „prastų vizijų“, neturėjo noro, valios ir pinigų, kad taip pat galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai. Jogailos ir jo palikuonių valdymo laikotarpis buvo Lenkijai „aukso amžius“.

Tačiau tarpukario laikotarpiu iš tų teritorijų Lenkija tiesiogine prasme išsiurbė viską, neduodama nieko mainais. Paprastų žmonių, gyvenusių dar prie caro, atmintyje išliko, kad gyvenimas „lenkų laikais“ tarpukario laikotarpiu buvo nepalyginamai sunkesnis. Pilsudskio kareivos okupuotose teritorijose su žmonėmis, neatsižvelgdami į jų vartojamą kalbą, leido sau tokią „[…] savivalę, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“.

Susidorojimas su nepaklusniaisiais „nežinomų nusikaltėlių“ rankomis, trėmimas į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą, tarp kitų – ir „Słowo“ redaktoriaus Stanislavo Mackevičiaus (Cato), arba atviras susidorojimas su Stanislavu Civinskiu, kurį pradėjo kankinti liūdnai pagarsėjęs Dąb-Biernackis, o baigė tokie patys sovietiniai budeliai – tai tik keli iš daugybės žinomų pavyzdžių tokiomis sąlygomis, kai net už skundą, pateiktą siekiant apsiginti, grėsė tolesnis persekiojimas.

Iš karto po karo daugiau kaip 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių išvyko į Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį tarp Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR ir Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos, atkurti vadinamosioms Atgautoms žemėms, o tai, kad Lenkija jas susigrąžino, Žurawskio vel Grajewskio žodžiais tariant, buvo „[…] sovietų okupacijos rezultatas“. Analogiškos sutartys taip pat buvo sudarytos su Baltarusija ir Ukraina, nors tai buvo čiabuviai gyventojai, kurie Lenkijos piliečiais tapo tiktai tarpukario okupacijos laikotarpiu.

Ir šiandien veriantys riksmai bei krokodilo ašaros, liejamos rūpinantis „lenkų likimais Rytuose“, jų mokymu tiktai lenkų kalba, ir liūdnai pagarsėjusių „Lenko kortų“, paliudijančių tariamą priklausymą „lenkų tautai“, brukimas – yra ne kas kita, kaip dar vienas Lietuvos išsiurbimas ir pasiruošimas jos sąskaita turėti darbo jėgos rezervą Lenkijai. Tas pats vyksta Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Ryšium su tuo, kas išdėstyta pirmiau, raginame Žurawskį vel Grajewskį ir panašius į jį baigti kiauliškus – neriteriškus išpuolius prieš Lietuvą. Nes tam nėra pagrindo, tai neparemta faktais ir kenkia pačiai Lenkijai. Nes niekur kitus, kaip tik prie „rytinės sienos“, Lenkija gali rasti draugų. Todėl reikia ne tiktai rašyti, bet ir skaityti bei užpildyti savo žinių trūkumus. O pirmiausia mąstyti ir tik tada – rašyti. Nes iš tiesų bjauru klausyti.

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšardas Maceikianecas.

Informacijos šaltinis – www.pogon.lt

2017.05.31; 05:33

Straipsnyje „Lietuvių švietimas Vilniaus krašte nuo 1920 iki 1939 metų“ rašoma apie rytų Lietuvos vietinių gyventojų švietimą daugiausia 1920-1939 metais. Straipsnis yra aktualus – 2013 metų sausio 31 dieną minėjome Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 100 metų sukaktį. Be to, atskleidžiamos iki šiol nežinomos, svarbios detalės lietuvių kalbos, švietimo, valstybės, rezistencijos istorijai. Daugelis galbūt pirmą kartą sužinos apie 20 amžiaus pirmosios pusės kultūrinį genocidą, kurį kentė dabar jau mirę tautiečiai, atkuriamos valstybės švietimo įstaigos okupuotoje jos dalyje.

Tie duomenys reikalingi ir rytų Lietuvos mokykloms, bibliotekoms: liudija, kada jos įkurtos, kokiomis sąlygomis dirbo, kokia buvo jų naikinimo metodika. Tai yra ir lietuvių kalbos, kultūros istorijos dalis, nurodo seniausios indoeuropiečių kultūros židinius prieš 90 metų, kurių dabar nebėra arba kurie nyksta (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai ir t.t.), o kuriems yra iškilę egzistencijos sumkumai (Gervėčiai, Pelesa), kurie buvo net ir sustiprėję (Poškonys, Marijampolis). 

Vietinių lenkų ignoruota lietuviška eisena Maišiagaloje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Raktažodžiai

Lietuvių švietimas Rytų Lietuvoje, Vilniaus kraštas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla, bendradarbiavimas su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913-1939 metais įkurtos mokyklos, skyriai ir skaityklos, draugijos darbo priklausomybė nuo Lenkijos okupacinio režimo.

Annotation

In the article „Lithuanian education in Vilnius distict 1920-1939“ is described education of local people in Eastern Lithuania, mostly in 1920-1939. The theme of the article is actual and welltimed, because on January 31, 2013 we shall commemorate 100 years anniversary of the Lithuanian education society „Rytas“. In the article are shown some unknown and important details for the history of Lithuanian language, education, state and resistance. Many people, may be for the first time, will find information about cultural genocide in the first half on the 20th century, whitch were to suffer now already dead Lithuanians and the new opened state educational offices in the occupied part of the Lithuanian state. These data are necessary for the schools and libraries of Eastern Lithuania: they evidence when those schools were opened, under what conditions they worked, what were the methods of closing them. This is a part of history of Lithuanian language and culture, show the focuses of the oldest Indo-European culture 90 years ago, which already don´t exist, or are disappearing (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai and others), or such, which undergo difficulties of existing (Gervėčiai, Pelesa), some even became stronger (Poškonys, Marijampolis).

Keywords

Lithuanian education in Eastern Lithuania, Vilnius district, activities of the Lithuanian education society „Rytas“, cooperation with the created earlier or already existing societies of the Lithuanian education, schools created by the Lithuanian education society „Rytas“ in 1913-1939, departments and reading rooms, dependence of the work of society on the Polish occupation regime.

Straipsnio tyrimo objektas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ politiškai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Remiantis Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskų bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ medžiaga (F.67), siekiama rekonstruoti jos 19131939 metais vykdytą veiklą Vilniaus krašte. 

Puoselėti lietuvybę Vilniaus krašte nėra lengva ir šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įvadas

Lietuvių švietimas Vilniaus krašte 1913 – 1939 metais nėra nauja tema, tik iki šiol istoriografijoje labiau akcentuojama 1920 – 1939 metų laikotarpio politinių įvykių fone, kada 1920 10 09 Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo Liucjano Želigovskio okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą. Buvo įkurtas kitų Europos valstybių nepripažintas valstybinis darinys, gyvavęs 1920 – 1922 metais (vadinamoji Vidurio Lietuva), pastarojo seimo sprendimu „įteisintas“ Lenkijos valdymas, trukęs iki 1939 metų. Šiame straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, nagrinėjamas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ veikė šiuo politiškai sudėtingu laikotarpiu Vilniaus krašte, kai kuriais atvejais bendradarbiaudama su kitomis („Saulės“, Šv. Kazimiero) lietuvių švietimo draugijomis. Darbe keliama prielaida: ar  siekdama savo užsibrėžtų tikslų – per savo organizacinį tinklą šviesti lietuvius Vilniaus krašte lietuvių švietimo draugija „Rytas“ bendradarbiavo su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis. Darbo uždaviniai: 1) atskleisti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatuose numatytų tikslų įgyvendinimą, švietimo padėtį Vilniaus krašte; 2) nustatyti, kiek ir kokiose Rytų Lietuvos vietovėse Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais įkūrė mokyklų, skyrių ir skaityklų, t.p. ar nebuvo jų kitose Lietuvos dalyse, kur galimai bendradarbiauta su kitų lietuvių švietimo draugijų atstovais, 3) aprašyti „Ryto“  draugijos darbo priklausomybę nuo valdžios, t.y. nuo okupacinio režimo.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1913−1920 metais

Nuo 1911 metų spalio 6 dienos V. Mirono, A. Petrulio, J. Novickio iniciatyva pradėto leisti Vilniaus krašto lietuviams skirto laikraščio „Aušra“ (redaktoriai: 1911−1914 ir 1915 metais P. Kraujalis, 1914−1915 metais J. Bakšys ir 1919 metais − J. Stankevičius) „suvažiavimuose paaiškėjo, kad Vilniaus kraštui reikia atskiros draugijos mokykloms steigti ir švietimo darbui plėsti[i], kuri rūpintųsi lenkinamų lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymu. Esama padėtis Vilniaus lietuvių inteligentų tenkinti negalėjo: nesant oficialaus švietimo lietuvių kalba, rytų Lietuvai grėsė nutautėjimas. Kunigas P. Kraujalis apie lietuvių švietimo padėtį, buvusią prieš draugijos įkūrimą Vilniaus krašte, straipsnyje „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“rašė: „Turėjo jau Kauno gubernijos lietuviai švietimo draugiją „Saulę“, suvalkiečiai turėjo „Žiburį“ − tik Vilniaus gubernijos lietuviai iki šiol gyveno be jokios draugijos*. Bet ir mūsų gyvenime buvo nemažas skirtumas: kauniškiai ir suvalkiečiai turėjo savo vaikams mokyti mokyklas, mes gi jei ir mokinome, tai slaptai, kad niekas nežinotų, kad policija neprikibtų“[ii].

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Siekdami, kad Vilniaus krašte būtų įsteigta draugija, galinti rūpintis lietuvių švietimu, analogiška esančioms Kauno ir Suvalkų gubernijose, Vilniaus lietuvių inteligentai pradėjo rūpintis organizaciniu darbu: 1912 metais parengti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatai (patvirtinti 1913 metais; V.Martinkėno pateiktais duomenimis, įstatus 1912 metų lapkričio 29 d. patvirtino Rusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Zolotoriovas), nurodytas tikslas − plėtoti katalikybe ir lietuvybe grindžiamą švietimo veiklą tarp Vilniaus gubernijos lietuvių. Jos funkcijos buvo steigti ir išlaikyti pradines mokyklas, rašto mokyklas suaugusiesiems, mokytojų seminariją ir kt. vidurinio mokymo įstaigas, knygynus ir skaityklas[iii]. Pagaliau, 1913 metų sausio 31 dieną Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje įvyko steigiamasis „Ryto“ susirinkimas. Susirinkimui primininkavo J. Basanavičius, sekretoriavo L. Gira. Buvo išrinkti 7 valdybos nariai: kun. J. Kukta, kun.V. Mironas, L. Gira, kun. J. Steponavičius, kun. A. Petrulis, J. Basanavičius, J. Kairiūkštis ir du kandidatai − A. Smetona, kun. K. Maliukevičius.[iv] Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ sekretorius L. Gira 1913 metų vasario 6 dieną laikraštyje „Viltis“ išdėstė savo mintis apie naująją švietimo organizaciją, numatė galimas bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis veiklos gaires: „….Kalbėdamas apie „Rytą“, negaliu nepaminėti dar dviejų organizacijų, artimų savo tikslais ir pakraipa. Tai vadinamasis „Kun. J. Tumo fondas rytiečiams šviesti“ ir „Aušros“ laikraštis. Abi tos organizacijos taip pat dar labai jaunos, ir abi labai svarbios. Abi tos organizacijos, dirbusios iki šiol tautos švietimo darbą skyrium ir nelabai gal sistemingai, turėtų dar labiau susispiesti, kaip ir susilieti su „Rytu“. Skiriamoje vilniečiams ir labiausiai tarp jų platinamoje „Aušroje“, − žinoma, jei ji eitų geru keliu, švietimo draugija rastų tinkamiausią savo populiarintoją ir kelio skynėją, o taip pat, šviesdama sodžių, skintų kelią mūsų laikraščiams. „Fondas“, turėdamas jau ligi dviejų tūkstančių rublių ir į kelioliką tūkstančių knygų−knygelių, būtų labai stipri parama „Rytui“ jo darbų pradžioje, pats gi „Rytas“ turėtų geriausią paliudijimą lietuvių visuomenei, kad yra gyvas ir reikalingas. Kaip, kokiais pagrindais, kiek turėtų susiartinti tos trys organizacijos − tai jau kitas dalykas, tai jau tų organizacijų vedėjų dalykas.“[v]

Tik įsikūrusi švietimo draugija „Rytas“ per Vilniaus gubernijos lietuvių spaudą − laikraščius „Aušra“, „Viltis“ pradėjo energingai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus − savo skaitytojus informavo apie naujos Lietuvos rytuose veiklą pradėsiančios švietimo draugijos įsikūrimą, ragino juos tapti draugijos nariais, steigti skyrius[vi], pačiai švietimo draugija „Rytas“ patarė bendradarbiauti su giminingomis, turinčiomis tuos pačius tikslus − šviesti lietuvius Lietuvos rytuose, organizacijomis[vii]. Toks bendradarbiavimas iš tikrųjų vyko − apie švietimo draugijos „Rytas“ veiklą 1913−1915 metais rašė Vilniuje leidžiami laikraščiai „Aušra“, „Viltis“, 1913−1914 metais Seinuose leidžiamas „Šaltinis“. 1914 metais prie šio darbo prisidėjo „Lietuvos žinios“, „Vienybė“, 1915 − „Lietuvos ūkininkas“, 1917 − „Lietuvos Aidas“, „Tėvynės sargas“. 

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Iki mūsų dienų išliko tik dalis švietimo draugijos „Rytas“ įkurtų skyrių dokumentų. Spragas šiek tiek gali kompensuoti tiriamojo laikotarpio spaudoje esanti informacija apie švietimo draugijos „Rytas“ skyrių veiklą. Pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 metais Bagaslaviškyje, Brokaraistyje, Dieveniškėse, Darsūniškyje, Dūkšte, Gilūtose, Guntauninkuose, Kaišiadoryse, Kietaviškėse, Koncypolėje, Labanore, Mielagėnuose, Palūšėje, Perlojoje, Pivašiūnuose, Rūdiškėse, Semeliškėse, Švenčionėliuose buvo įkurti skyriai[viii], 1914 ir 1915 metais Giedraičiuose, Merkinėje ir Kaltinėnuose[ix]. Turint omenyje, kad švietimo draugijos „Rytas“ archyvas išlikęs nepilnas, taip pat atsižvelgiant į 1913 metais periodinėje lietuvių spaudoje paskelbtus švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtų skyrių sąrašus[x] (iki 1913 metų gruodžio mėnesio pabaigos Vilniaus gubernijoje buvo įkurta 31 skyrius: 1) Vilniaus I, 2) Švenčionėlių, 3)Valkininkų, 4) Labanoro, 5) Palūšės, 6) Gilūtų, 7) Kietaviškių, 8) Kaltinėnų, 9) Pivašiūnų,

10) Vilniaus II, 11) Koncypolės, 12) Rūdiškių, 13) Šešuolių, 14) Merkinės,

15) Guntauninkų, 16) Alytaus, 17) Semeliškių, 18) Kargaudų, 19) Paąžuolės,

20) Nemunaičio, 21) Linkmenų, 22) Dieveniškių, 23) Kaišiadorių, 24) Mielagėnų,

25) Vilniaus III, 26 ) Švenčionių, 27) Brokaraisčių, 28) Nemaniūnų, 29) Mustinėnų (gal Musninkų? Aut. past.), 30) Bagaslaviškio, 31) Perlojos**), galima teigti, kad Merkinės ir Kaltinėnų skyriai buvo įkurti ne 1914 ir 1915, o abu 1913 metais. Pelesos, Vigonių (ir „Šaltinio“ skelbtame sąraše jau anksčiau minėtas Kargaudų) skyriai buvo įkurti 1913 metais Rodūnės kunigo, vikaro J. Breivos iniciatyva.[xi] 1914−1915 metų laikotarpiu galėjo būti įkurti skyriai šiose vietovėse: Darsūniškyje, Kabeliuose, Strūnaičiuose ir Dusmenyse.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Apie švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtus skyrius Vincas Martinkėnas rašo: „Iš draugijos pirmininko pranešimo matyti, kad jau veikė 36 draugijos skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose, Labanore, Palūšėje, Adutiškyje, Gilūtose, Kietaviškėse, Kaltanėnuose, Pivašiūnuose, Koncypolėje, Rūdiškėse, Šešuoliuose, Merkinėje, Guntauninkuose, Alytuje, Semeliškėse, Kargauduose, Paąžuolėje, Nemunaityje, Kaišiadoryse, Mielagėnuose, Švenčionyse, Brokaraistyje, Nemaniūnuose, Mustinėnuose, Bagaslaviškyje, Perlojoje, Darsūniškyje, Pelesoje, Kabeliuose, Strūnaityje, Vigonyse ir Dusmenyse.“[xii] Greičiausiai Vincas Martinkėnas naudojosi švietimo draugijos „Rytas“ 1913 metų steigimo ir visuotinių susirinkimų protokolais nuo 1914 metų (LMAVB RS F.67 B.307) arba bent jau 1914 metų kovo 12 dienos „Vilties“ laikraštyje paskelbtu švietimo draugijos „Rytas“ sekretoriaus Liudo Giros vedamuoju straipsniu „Visuotinis „Ryto“ susirinkimas“.[xiii] Jame esantis draugijos įkurtų skyrių sąrašas sudaro ne 36, o 37 pozicijas ir dalinai atitinka V.Martinkėno paskelbtąjį.   Skirtumas tarp šių sąrašų tas, kad pastarasis nemini Dieveniškių ir Linkmenų skyrių. Vietoje jų kažkodėl atsiranda Adutiškio skyrius (kad toks 1913 ar 1914 metais būtų įkurtas, kol kas nepavyko aptikti jokių duomenų). Švietimo draugijos „Rytas“ neapsiribojo vien skyrių steigimu: pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 ir 1914 metais įkurta skaityklų Kietaviškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Palūšėje, Švenčionėliuose ir Molėtuose[xiv],  1913 metais − Dieveniškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Paąžuoliuose, Perlojoje, Švenčionėliuose, Valkininkuose, 1914 metais − Strūnaityje,

1915 metais − Kaltinėnuose mokyklų[xv].

Vokiečių kariuomenė 1915 metų spalio mėnesį okupavo Vilnių. 1915 metų lapkričio − gruodžio ir 1916 metų sausio − vasario mėnesiais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje pradėjo gauti pranešimų, kad Aleksote[xvi], Aluntoje[xvii], Aukštadvaryje[xviii], Biržuose[xix], Bagaslaviškyje[xx], Bubiuose[xxi], Dainavoje[xxii], Dargužiuose[xxiii], Dauguose[xxiv], Daukšiuose[xxv], Dubičiuose[xxvi], Dubingiuose[xxvii], Eišiškėse[xxviii], Gervėčiuose[xxix], Giedraičiuose[xxx], Jonavoje[xxxi], Joniškyje[xxxii], Kalesninkuose[xxxiii], Kietaviškėse[xxxiv], Leliūnuose[xxxv], Lioliuose[xxxvi], Molėtuose[xxxvii], Marcinkonyse[xxxviii], Merkinėje[xxxix], Musninkuose[xl], Nočioje[xli], Paliakėlėje[xlii], Palomenėje[xliii], Pilviškiuose[xliv], Punioje[xlv], Ratnyčioje[xlvi], Rodūnioje[xlvii], Rudnioje[xlviii], Rumšiškėse[xlix], Simne[l], Skiemonyse[li], Stakliškėse[lii], Semeliškėse[liii], Širvintose[liv], Šumske[lv], Telšiuose[lvi], Ukmergėje[lvii], Utenoje[lviii], Valkininkuose[lix], Varėnoje[lx], Veisiejuose[lxi], Vėžionyse[lxii], Videniuose[lxiii], Višakio Rūdoje[lxiv], Žąsliuose[lxv], Žiežmariuose[lxvi] reikalingos mokyklos, mokytojai arba juos galintys pavaduoti asmenys − „daraktoriai“. Atsižvelgdama į gautus prašymus, jei tik buvo galimybė (ne visus prašymus, stokojant kvalifikuotų „daraktorių“ arba mokytojų buvo galima patenkinti) į esančias mokyklas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba skyrė savo Vilniuje organizuotų pedagoginių kursų studentus, galinčius būti „daraktoriais“ ir absolventus − mokytojais, kitų švietimo draugijų studentus (pvz. „Saulės“ draugijos kursantą Vilkicką skyrė į Bubių mokyklą; tai liudija apie švietimo draugijų tarpusavio bendradarbiavimą).

Pranešėjai lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybą taip pat informavo apie padėtį, nuveiktus darbus Alsėdžiuose[lxvii], Anykščiuose[lxviii], Balbieriškyje[lxix], Butrimonyse[lxx], Čiobiškyje[lxxi], Gelvonuose[lxxii], Gižuose[lxxiii], Griškabūdyje[lxxiv], Gruzdžiuose[lxxv], Inturkėje[lxxvi], Kaišiadoryse[lxxvii], Kebliuose[lxxviii], Kelmėje[lxxix], Kražiuose[lxxx], Krokialaukyje[lxxxi], Krosnoje[lxxxii], Kučiūnuose[lxxxiii], Kurkliuose[lxxxiv], Laižuvoje[lxxxv], Lauksodyje[lxxxvi], Leipalingyje[lxxxvii], Lygumuose[lxxxviii], Lukšiuose[lxxxix], Mažeikiuose[xc], Meškuičiuose[xci], Meteliuose[xcii], Mitkaičiuose[xciii], Naniškyje[xciv], Nemunaityje[xcv], Nerimdaičiuose[xcvi], Nevarėnuose,[xcvii] Papilėje[xcviii], Pavandenyje,[xcix] Pievėnuose[c], Sedoje[ci], Seinuose[cii], Sintautuose[ciii], Skriaudžiuose[civ], Stačiūnuose[cv], Šakiuose[cvi], Šaukėnuose[cvii], Šešuoliuose[cviii], Šiaudinėje[cix], Šiauliuose[cx], Šilėnuose[cxi], Tryškiuose[cxii], Užventyje[cxiii], Vaiguvoje[cxiv], Varniuose[cxv], Veiveriuose[cxvi], Videniuose[cxvii], Viekšniuose[cxviii], Viešvėnuose[cxix], Vilkaviškyje[cxx].

1917 metais Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje gavo pranešimą, kad Beištrakiuose, Gudenoje, Kaišiadoryse, Miežionyse, Vilionyse, Vilkiškiuose, Giniūnuose ir Krūminiuose įkurtos mokyklos.[cxxi] Dargužių, Gėlūnų, Giraitės, Kalesninkų, Krivilių, Lynežerio mokyklos tęsė veiklą,[cxxii] Kargauduose, Marijampolyje buvo atkurtos.[cxxiii]

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1920−1939 metais

Nors lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis nebuvo lengva jau nuo 1920 spalio 9, kada Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo L. Želigovskio, okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą, reikia pripažinti, kad iki 1923 „Rytas“ pats steigdavo mokyklas ir skirdavo mokytojus, o tik paskui pranešdavo valdžios pareigūnams[cxxiv]. 1920 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė mokyklas Giriose, Jurgelionyse, Kalesninkuose, Kampuočiuose, Voriškėse, 1921 − Gaigaliuose, Galčiūnuose, Giniūnuose, Kaziuliuose, Knistuškėse, Krūminiuose, Didžiuosiuose Kužiuose, Lynežeryje, Maciučiuose, Marcinkonyse, Marijampolyje  (Vilniaus apskrityje), Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Zasečiuje, 1922 − Dainavoje, Daržininkuose, Dūkšte, Gėliūnuose (Gervėčių vlsč.), Gervėčiuose, Giraitėje, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamarūnuose, Lieponyse, Lygūnuose, Naujadvaryje, Pamerkiuose, Pelegrindoje, Pelesoje,  Rimdžiūnuose, Sklodonyse, Strielčiuose, Šarkiškėse, Vydeniuose, Žižmuose.

1920  metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Kalesninkuose,

1921 − Gervėčiuose, Mockose, 1922 − Dūkšte, Gaigaliuose, Giriose, Marcinkonyse, Pelesoje, Vydeniuose.

Maišiagalos gyventojai ignoravo ir šią improvizuotą lietuvių eiseną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikrieji lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ vargai prasidėjo nuo 1923 metų ir kasmet Lenkijos valdžios, siekusios įvykdyti užsibrėžto tikslą − sulenkinti Vilniaus krašto gyventojus, spaudimas draugijai stiprėjo. Pirmiausia, nuo 1923 metų Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (įstaiga, prižiūrinti mokyklų veiklą, maždaug atitinkanti dab. Švietimo m-jos skyrius)  ėmė reikalauti koncesijų (leidimų) mokykloms. Jų reikėdavo gauti atskirai kiekvienai mokyklai ir galiodavo ji metus (tik nuo 1927−1928 metų kuratorija pradėjo duoti neterminuotas koncesijas)[cxxv].

Antra, tai, kad būdavo gaunama koncesija, dar nieko nereikšdavo. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  vadovybei buvo paaiškinta, kad, gavus koncesiją, mokykloje darbo pradėti negalima, kol valdžia nepatvirtins mokytojo. Patvirtintas galėjo būti tik mokytojas, turintis Lenkijos pilietybę. 1924−1925 metais ėmė reikalauti politinės ištikimybės įrodymo, t.y. moralybės liudijimo (świadectwo moralności). Tą keistokai vadinamą dokumentą valdžia retai kam išduodavo. Nuo 1925-1926 valdžia ėmė atkakliai reikalauti, kad mokytojai būtų reikiamo išsilavinimo. Pagaliau valdžia pradėjo kibti prie vadovėlių[cxxvi]

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oficialių pretekstų ir priemonių varžyti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą Lenkijos valdžiai užteko. Vis dėlto lietuvių švietimo draugija „Rytas“ savo mokyklas 1923 metais įkūrė  Barčiuose, Bieliūnuose, Bikėnuose,  Biliuose, Čebatoriuose, Čižiūnuose (Valkininkų), Senuosiuose Druskininkuose, Kalviškėse, Kapiniškiuose, Kargauduose, Kiniūnuose, Klepočiuose, Kuršiuose, Lozoriškėje, Mardasave, Margionyse, Senajame Naniškyje, Paąžuolėje, Papiškėse, Plikiuose, Randamonyse, Ratnyčioje, Smilginiuose, Šklėriuose, Tiltuose, Trinapolyje, Vilniuje (Aušros gatvė 12, Literatų gatvė 11), 1924 − Begunave, Beržininkuose, Bieliūnuose (Rodūnės), Čižiūnuose, Mašnyčioje, Mergežeryje, Musteikoje, Poškonyse, Pažemiškyje, Puškarnėje, Šiudainiuose, Vaikšteniuose, Vaišniuose, 1925 − Bieniūnuose, Dargužiuose, Didžiuliuose, Gėliūnuose (Valkininkų vlsč.), Juoduosiuose Kalviuose, Kaniūkuose (Lydos apskrityje), Pavalakėje, Ramaškonyse, Scilgūnuose, Švendubrėje, Šuma-Krokšlyje, Užublendžiuose, Valkininkuose,Vigonyse, Zabarninkuose, 1926 − Bižuose, Dubiniuose, Grūte, Jundziliškėse, Kaniūkuose (Vilniaus apskrityje), Kašėtose, Keižiuose, Krukliuose, Latežeryje, Mančiagiryje, Neravuose, Paditvyje, Paliūnuose, Penciniškėse, Piliūnuose, Rudnioje, Tusamonyse, Viečiūnuose, Žiuruose, 1927 − Bajoruose, Dzegcioruose, Paraistyje, Piliakalnyje, Pašalčiuose, Šalakundžiuose,

1928 − Ciesliukiškėje, Kaniaukoje, Naujasėdyje, Pabaronėje, Pirčiupiuose, Žagariuose, 1929 − Balčininkėliuose, Biekšiuose, Butvydonyse, Giražeryje, Grybašiuose, Paliūnuose (Rodūnės valsčiuje), Stanišiuose, Švenčionėliuose, 1930 − Gudininkuose, Vilkapėdžiuose, 1931 − Leliušiuose, Paikabalyje, 1932 − Vaičiuliškėje.

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Antalgiuose, Daukšiuose, Krūminiuose, Mištūnuose, Papiškėse, Rudnioje, 1924 − Dubičiuose, Lynežeryje, Mašnyčioje, Miciūnuose, Pamerkyje, Petrikuose, Randamonyse, Rimdžiūnuose, 1925 − Giraitėje, Kaziuliuose, Knistuškėje, Kuršiuose, Margionyse, Naujadvaryje,  Navinykuose, Neravuose, Nieravuose, Pavalakėje, Ratnyčioje, Šlynakiemyje, Vaitakiemyje, 1926 − Dubiniuose, Kalviškiuose, Padzitvyje, Paliūnuose, Vieciūnuose, Zabarninkuose, ~1928 − Dzegcioriuose, 1927− Žagariuose,

1929 − Modziūnuose, Vilkapėdžiuose,1930 − Drucminuose, 1931 − Kampuočiuose, Pirčiupiuose, Vidugiriuose, 1933 − Aradnykuose, Noškūnuose, Punske, Radziučiuose, Ramučiuose, Strežiūnyse, Tverečiuje, 1934 − Buckūnuose, Ciesliukiškėse, Čebatoriuose, Giniūnuose, Rekučiuose, Šalčininkuose, 1935 − Zervynose, 1936 − Klaišiuose, Leliušiuose, Miliūnuose, 1939 − Dotinėnuose, Gavreliuose, Grybuose, Juodiškiuose, Klevuose, Kraivėnuose, Kriviliuose, Krokšliuose, Kunigiškėje, Lumbiuose, Miežionėliuose, Novasialkuose, Oškiniuose, Pavainikėje, Rašačiuose, Rimašiuose, Rubežankoje ir Naujasėdėje, Sankūruose, Senose Naniškėse, Senuose Ramonyse, Svilionyse, Urkionyse, Veikūnuose ir Vėjinėje I-II. Įdomus faktas: 1928 metų vasario 12 dienos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo protokole pažymėta, kad nėra prasmės organizuoti skyrių, kadangi tuo rūpinasi Šv. Kazimiero draugija.[cxxvii]

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skaityklas Lozoriškėje,

1925 −  Kiškiuose, ~1928 − Galčiūnuose ~1930 − Liubartuose, Vydeniuose,

1931 − Giriose, 1932 − Bieliūnuose, Bieniūnuose, Biliuose, Butvidonyse, Čižiūnuose Dargužiuose, Damošiuose, Dubičiuose, Geliūnuose, Gervelėse, Giraitėje, Giražeryje, Jasaučiznoje, Kaniaukoje, Kaniūkuose, Kašetose, Krūminiuose, Miciūnuose, Naujadvaryje, Piliakalnyje, Pirčiupiuose, Pošalčiuose, Ramaškonyse, Vigonyse,

1933 − Čaglikuose, Darželiuose, Driškūnuose, Dubininkuose, Dubiniuose, Gaigaliuose, Grūtoje, Kaltanėnuose, Kapiniškėse, Kargauduose, Kaziuliuose, Kmelninkuose, Kriviliuose, Kupčeliuose, Latežeryje, Leliušiuose, Linkmenyse, Maciučiuose, Marcinkonyse, Miciūnuose, Mockose, Naujasėdyje, Noškūnuose, Pavalakėje, Pelegrindoje, Pelesoje, Petkūniškiuose, Petrikuose, Plikiuose, Puvočiuose, Radziučiuose, Ramučiuose, Ratnyčioje, Rimdžiūnuose, Senuosiuose Druskininkuose, Stanišiuose, Strėžiūnuose, Strielčiuose, Ščeglikuose, Zabarninkuose, 1934 − Agradnykuose, Čižiūnuose, Bebrėnuose, Didžiuliuose, Juciūnuose, Kalviškėse, Kavoliuose, Krukliuose, Lazdūnuose, Paberžėje, Randamonyse, 1935 − Antasarėje, Butrimonyse, Ciesliukiškėje, Čebatoriuose, Dzegcioruose, Jakėnuose, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamorūnuose, Kaniavoje, Mantautuose, Margionyse, Mašnyčioje, Mažėnuose, Musteikoje, Neravuose Obolykščiuose, Paditvyje, Panočiuose, Pažemiškiuose, Punske, Reškutėnuose, Rupinskiuose, Stašionyse, Šklėriuose, Šumoje, Tiltuose, Valatkiškėse, Vieciūnuose, Žagaruose, 1936 − Jacūnuose,Vaisevičiuose, 1939 − Daukšiuose.

Kokie „geri“ buvo lenkų valdžios santykiai su lietuvių švietimo draugija „Rytas“, puikiai iliustruoja pastarosios organizacijos kasmetinių visuotinių susirinkimų protokolai (jų kalba – redaguota). Iš juose esančių išsamių duomenų apie 1925-1938 metais Lenkijos valdžios vykdytas kultūrines represijas, nukreiptas prieš Vilniaus krašto lietuvių siekį mokytis gimtąja kalba, pateikiame svarbiausius faktus.

Apie „Ryto“ padėtį 1925 metais referavo lietuvių švietimo draugijos atstovai iš įvairių vietovių. Atstovas iš Kalesninkų[cxxviii], kunigas Pieška papasakojo, kad Lydos apskrityje mokyklų inspektoriaus tarnyba (inspektoratas) stengėsi įsteigti lenkiškas mokyklas vietoje lietuviškų, pavyzdžiui Pelesoje[cxxix], Rudnioje[cxxx], kur vietoje lietuviškų mokyklų įsteigė lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba.  Atstovas iš Krūminių[cxxxi] dėkojo „Ryto“ draugijai už įsteigtas mokyklas. Barčių[cxxxii] atstovai pranešė apie mokyklą ir įteiktas deklaracijas, taip pat, kad inspektorius prikalbinėjo žmonės mokyti vaikus lenkiškai. Seiniškių atstovė pranešė, kad jų krašte „Ryto“ mokyklų nėra ir prašė, kad „Rytas“ pasirūpintų jų įsteigti[cxxxiii]. Pranešta apie Dainavą (Varėnos vlsč.), kad inspektorius nedavė koncesijos, netvirtina mokytojo[cxxxiv]. Punsko[cxxxv] atstovas pranešė, kad inspektoratas jiems pareiškė, kad ten turi būti tik lenkiškos mokyklos, į prašymus, deklaracijas ir protestus pasiųstus į inspektoratą žmonės atsakymo negavo[cxxxvi].

Dar vienas plakatas, smerkiantis lietuvybės naikinimą Pietryčių Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1926 metais „Ryto“ draugija turėjo: 1 gimnaziją, 1 mokytojų seminariją, du mokytojų papildomi kursus, 100 liaudies mokyklų ir daug vakarinių kursų suaugusiems. Gauta koncesijų 81 mokyklai. Iš 106 tvirtinimui pateiktų mokytojų kandidatūrų buvo patvirtinti tik 56  mokytojai. Mažamoksliai liaudies mokytojai tvirtinami greičiau negu baigusieji daugiau klasių. Per 1926 metų vasaros atostogas buvo organizuoti mokytojų kursai pagal valstybines programas.   

Breslaujos apskrities mokyklų inspektoriaus tarnyba rūpinosi, kad šalia lenkų mokyklos nebūtų lietuvių mokyklų.  Dėl inspektoratų vilkinimų tėvai, netekę kantrybės, vertė mokytojus pradėti mokyti. Tai leido policijai kištis į mokyklų gyvenimą, sudaryti mokytojams teismo bylas. Daugelyje vietų mokytojai ir tėvai buvo areštuojami,  kitiems skirtos piniginės baudos, nors mokykla buvo koncesijuota ir mokytojas lenkų valdžios patvirtintas. Lietuvių gyvenamose vietose steigiamos lenkų mokyklos ir į jas varu, net bausmėmis varomi lietuvių kaimiečių vaikai. Buvo pasamdyti vizitatoriai, kurie lankė mokyklas ir sekė mokytojų darbą. Lietuvių mokyklos daugiausia vienaklasės ir turi po 3 arba ir po 4 skyrius[cxxxvii].

Vilniaus „Ryto“ žinioje (yra Švenčionių „Rytas“) 1927 metais buvo šios mokyklos: 1 humanitarinė gimnazija su realiniu skyriumi, 1 mokytojų seminarija, 2 liaudies mokytojų kvalifikacijoms įsigyti papildomi humanistikos, pedagogikos ir metodikos kursai, 100 liaudies mokyklų, 50 vakarinių kursų suaugusiems kaime ir mieste. Kaip anksčiau, taip ir 1927 metais „Ryto“ veikimą trukdė valdžios administracija. Švietimo kuratorijos reikalauja iš „Ryto“ notarinių pasižadėjimų, kad draugija prisiima atsakomybę už kiekvieną mokyklą. Be to, pradėta griežtai reikalauti valdiško gydytojo liudijimų apie mokyklų patalpų higienos padėtį. Mokytojų seminarijos abiturientai išlaikė prie valstybinės komisijos egzaminus, bet iki šiol jiems Vilniaus kuratorija neišdavė jokių liudijimų. Jie tik turi teisę mokytojauti Vilniaus kuratorijos teritorijoje, bet jei kuriems tenka mokytojauti kitose kuratorijose, jie jau negauna patvirtinimo – esą jims neužtenka kvalifikacijos.

Vilniaus apygardos švietimo kuratorija 1927/28 mokslo metų pradžioje davė koncesijas be nurodyto termino kelioms dešimtims mokyklų, mokytojai buvo pradėję darbą ir manyta, kad prasidėjo geresni laikai. Bet 1927 metų spalio 4-5 d. uždarytos 44 mokyklos ir mokytojų seminarija, mokytojai liko be darbo, vaikai be mokslo. Nuo 1927 metų spalio įvykių iki 1928 metų vasario 12 dienos padėtis nepasikeitė, o „Ryto“ valdybos pastangos atidaryti mokyklas liko bevaisės.

Sunkiausia Suvalkų krašte, kur vos viena mokykla. Represijos labiausiai palietė Lydos apskritį ir Valkininkų valsčių[cxxxviii].

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 1928 metais Vilniuje išlaikomoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokėsi 366 mokiniai. Nelikvidavo dar 1927 metais spalio 5 dieną lenkų administracijos uždarytos lietuvių mokytojų seminarijos. Išlaikė amatininkų mokyklą su 3 skyrių vakariniais kursais, mokytojams – vasarinius pedagogikos ir humanistikos grupių kursus, taip pat dviklasę mokyklą. Provincijoje draugija 1928 metais išlaikė 103 mokyklas (jose mokėsi 3560 mokinių) ir 80 vakarinių suaugusiųjų kursų su 1765 klausytojais. Draugijos išlaikytų pradžios mokyklų tinklas buvo toks: Vilniuje 1 mokykla su 3 mokytojais, Vilniaus-Trakų apskrityje 37 mokyklos su 45 mokytojais, Švenčionių apskrityje 2 mokyklos su 3 mokytojais, Breslaujos apskrityje 3 mokyklos su 3 mokytojais, Ašmenos apskrityje 4 mokyklos su 5 mokytojais, Lydos apskrityje 20 mokyklų su 25 mokytojais ir Suvalkų krašte 2 mokyklos be mokytojų. Iš išvardintų mokyklų koncesijuotų buvo tik 52, patvirtinti 58 mokytojai. Dėl likusių mokyklų ir mokytojų dar buvo susirašinėjama su lenkų mokyklų valdžia.[cxxxix]

„Ryto“ draugijos pirmininkas kunigas P. Kraujelis perskaitė pranešimą apie „Ryto“ draugijos 1929 metų veiklą, mokyklų skaičių, vyriausybės daromus lietuvių mokykloms keblumus, lietuvių mokytojų vargus dėl kvalifikacijų. „Ryto“ mokyklų skaičius 1929 metais nepadaugėjo, bet ir nesumažėjo. Miciūnuose[cxl] pastatytas mokyklai namas, gauta pinigų įsigyti mokyklos butui Valkininkuose[cxli]. Kadangi mokytojų skaičius mažėjo, gimnazijų abiturientams patarta raginti stoti į prie kuratorijos steigiamus vienų metų mokytojų kursus.[cxlii]

Ilgametis „Ryto“  pirmininkas, kunigas P. Kraujelis 1931 metų kovo 1 dieną perskaitė metinę  „Ryto“ draugijos veiklos ataskaitą. Iš jos paaiškėjo, kad „Ryto“ draugija 1930 metais Vilniuje išlaikė Vytauto Didžiojo gimnaziją su 28 mokytojais ir 341 mokiniu,  vieną dviklasę pradžios mokyklą su 3 mokytojais ir 57 vaikais, provincijoje: 1) Vilniaus apskrityje 42 mokyklas su 40 mokytojų ir 1260 vaikų, 2) Breslaujos apskrityje – 3 mokyklas su 3 mokytojais ir 100 vaikų, 3) Švenčionių apskrityje 2 mokyklas su 3 mokytojais ir 107 vaikais, 4) Ašmenos apskrityje 3 mokyklas su 3 mokytajais ir 95 vaikais, 5) Lydos apskrityje – 18 mokyklų su 18 mokytojų ir 400 vaikų, 6) Gardino apskrityje 19 mokyklų su 22 mokytojais ir 711 vaikų, 7) Suvalkų apskrityje 2 mokyklas su 2 mokytojais ir 98 vaikais. Iš viso su gimnazija buvo 91 mokykla, 122 mokytojai ir 3232 vaikai. Baigdamas skaityti ataskaitą, draugijos pirmininkas pabrėžė: „Ligi šiol kovota dėl lietuvių mokyklos paties buvimo Vilniaus krašte, dabar reikia mūsų mokyklas gerinti, kad išlaikytų konkurenciją su kitataučių mokyklomis. “[cxliii]

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

1931 metais švietimo ir kultūros darbui sąlygos Vilnijoje ne tik nepagėrėjo, bet dar pablogėjo. Mokyklos labai priklausė nuo kuratorijų ir inspektoratų. Kokie jų santykiai su lietuvių mokyklomis ir švietimo organizacijomis, pakankamai parodė kuratorius Szelągowskis, 1931 metų pradžioje viename Vilniaus laikraštyje pareiškęs savo nuomonę apie privačias mokyklas. Jis lietuvių švietimo ir kultūros darbe stengėsi įžvelgti antivalstybinę  veiklą, todėl uždarė 10 lietuviškų mokyklų. Į tai „Ryto“ pirmininkas P. Kraujelis reagavo lietuvių ir lenkų spaudoje. 1931 metų pavasarį Varšuvos seime priimti nauji mokyklų įstatymai, kurie dar labiau varžė privačių mokyklų veikimą, o jų egzistencija priklausė nuo švietimo ministro. Naujų lietuviškų mokyklų leidimų nuo 1927 metų negauta, nors kasmet „Rytas“ prašė naujų koncesijų, o žmonės vietoje „Ryto“ mokytojų susilaukdavo valdiškų mokytojų, kurie dažnai nemokėdavo lietuviškai susikalbėti. Tautiškai susipratę tėvai negalėjo ramiai žiūrėti, kad jų vaikai net katekizmo ir poterių mokomi lenkiškai ir šalia valdiškų mokyklų samdė savo mokytojus, kad jie pamokytų tikybos ir lietuvių kalbos. Tokie mokytojai susilaukė protokolų, neva dėl slapto mokymo, buvo bausti teismuose ir kaip baustieji administracijos tremti iš pasienio zonos. Tokių bausmių už vaikų mokymą susilaukė Pamerkio[cxliv], Pirčiupių[cxlv], Kamarūnų[cxlvi], Giraitės[cxlvii], Barčių, Kargaudų[cxlviii], Leliušių[cxlix], S. Druskininkų[cl] ir kitų vietų tėvų mokytojai.

1931 metais „Ryto“ draugijos išlaikomoje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbo 24 mokytojai, mokėsi – 340 mokinių. Dar Vilniuje „Rytas“ laikė prie Literatų gatvės Nr.11 dviklasę mokyklą, kuri dėl vizitatoriaus rastų neleistų vartoti vadovėlių buvo uždaryta. Į pateiktą Švietimo ministrui apeliaciją atsakyta neigiamai. Prašyta naujos mokyklos. Kuratorija uždarė dėl neleistinų vadovėlių dar šias kaimo mokyklas: Miciūnų dviklasę, Gervėčių valsčiuje, 2) Gėliūnų mokyklą[cli] – Gervėčių valsčiuje, 3) Beniūnų[clii] – Breslaujos apskrityje, 4) Kaniūkų dviklasę[cliii] Kaniavos valsčiuje, 5) Pelesos mokyklą[cliv] Lydos apskrityje, 6) Pavalakės[clv] – Lydos apskrityje, 7) Dubičių – Vilniaus apskrityje[clvi] ir 8) Bilių – Ašmenos apskrityje[clvii]. Inspektoratas Vilniaus apskrityje uždarė: 1) Mariampolio[clviii], 2) Klepočių[clix] ir 3) Girų[clx] mokyklas todėl, kad jose 1930 metais nebuvo patvirtinto mokytojo, o mokytojų netvirtino pats inspektoratas. „Ryto“ mokyklų skaičius buvo išaugęs 1931 metais iki 100 su 105 mokytojais tačiau dėl administracijos vykdytų uždarymų ir pačios „Ryto“ švietimo draugijos patirtų finansinių sunkumų draugija 1932 metais jau turėjo 73 mokyklas su 2500 vaikų ir 75 mokytojais, išlaikytos 3 kaimo skaityklos.

Kaimo vakarinių kursų suaugusiems skaičius sumažėjo Gardino apskrityje, nes negauta leidimų. Gardino inspektoratas mokyklų neuždarė, bet jas paliko be mokytojų, nes tose vietovėse įsteigė valdiškas mokyklas: 1) Švendubrėje, 2) Kašėtose[clxi] ir 3) Darželiuose[clxii]. 1931/32 mokslo metams buvo prašyta 52 naujų mokyklų, bet nei vienai negauta leidimo, į 8 prašymus neatsakyta. 38 mokytojai nepatvirtinti, senoms mokykloms patvirtinta 30 mokytojų, tarp jų – 4 nauji mokytojai. Atleista 18 mokytojų. Tas valdiškas mokyklas, kurios lietuvių vaikus rūpestingai mokė lietuviškai, „Rytas“ rėmė lietuviškais vadovėliais ir viskuo, kuo galėjo. Tais pačiais 1931/32 mokslo metais „Ryto“ valdyba nutarė stengtis tose vietovėse, kur buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, steigti skaityklas,  tokiu būdu duoti darbo bedarbiams mokytojams, palaikyti kaimiečių tarpe tautišką susipratimą.[clxiii]

1932 metais „Ryto“ draugija be Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje, išlaikė 36 lietuvių pradines mokyklas, 29 bibliotekas-skaityklas ir 10 vadinamųjų tėvų mokyklų. Dėl naujai išleistų Lenkijos švietimo ministerijos nurodymų visos draugijos išlaikomos lietuvių mokyklos atsidūrė beveik visiškoje Lenkijos švietimo ministerijos vykdomosios valdžios priklausomybėje. Pagal naujus nurodymus, lietuvių mokyklos Vilniaus krašte turėjo turėti specialias liaudies mokykloms skiriamas patalpas. Tokius patalpas galima įsigyti tik naujai statant. Tuo tarpu mokyklų dauguma paprastai veikė erdviausiuose kaimo ūkininkų namuose. Tokiuose namuose veikė kaip lietuvių, taip ir valdiškos lenkų mokyklos. Bet tuo pačiu metu, kai valdiškos mokyklos galėjo laisvai veikti geresnėje ar ir blogesnėje patalpoje, tai privačios lietuvių mokyklos verčiamos įsigyti tokias, kurias tik naujai galima pastatyti. Tačiau statyti naujas mokykloms patalpas beveik nebuvo prasmės, nes Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius pasakė, kad vienoje vietovėje negali būti valdiška lenkų ir „Ryto“ mokykla. Aišku, kad tokiais atvejais turės nukentėti tik „Ryto“  mokykla. Bet vis tik 1932 metais draugijos valdybos pastangomis, buvo pastatyti nauji „Ryto“ mokyklai namai Musteikų[clxiv] kaime, Gardino apskrityje.

„Ryto“ pradinei mokyklai Vilniuje atgaivinti leidimo negauta; nesulaukta jokių paaiškinimų. Be tiesioginių nenugalimų sunkumų su patalpomis, didelių keblumų sudarė vadinamosios piniginės garantijos, kurias turėjo duoti draugija. Daug buvo mokyklų, kurių mokytojai, negavę vadinamųjų moralybės pažymėjimų, negalėjo pradėti darbo. Pagaliau buvo pradėta reikalauti, kad „Ryto“ mokyklose padidėtų lenkiškai dėstomų dalykų skaičius, o po to, kad ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje lenkiškai būtų pradėta dėstyti visuotinė geografija ir istorija. Visa tai labai apsunkino lietuvių mokyklų veiklą Vilniaus krašte. Tačiau neatsižvelgiant į visas kliūtis ir sunkumus, „Ryto“ draugijos valdyba nė minutei neišleido iš akių Vilniaus krašto lietuvių švietimo reikalų, o pasunkėjus mokyklų padėčiai, valdyba pradėjo steigti lietuvių gyvenamuose kaimuose skaityklas, jos lietuvių gyventojų tarpe turėjo didelio pasisekimo.[clxv]

1933 metais Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje su lietuvių dėstomąja kalba, mokėsi 276 mokiniai (176 berniukai ir 100 mergaičių). Gimnazijoje nebuvo pagal naująjį mokyklų įstatymą I klasės, jai pavaduoti „Ryto“ draugija norėjo įsteigti Vilniuje prie gimnazijos 6 skyrių pradinę mokyklą, kurios mokiniai būtų kandidatais į gimnazijos III klasę. Buvo numatytos prie gimnazijos 4 didžiulių kambarių patalpos ir bendra su gimnazija salė. Tuose 4 kambariuose 1933 metais turėjo dirbti tik 2 skyriai po 20-30 mokinių, nes 6 skyriai buvo numatyti įvesti laipsniškai. Vaivadijos komisija patalpas pripažino tinkamomis, darydama pastabą, kad 2 mažesnėse klasėse būtų kartu ne daugiau kaip po 20 vaikų. Kuratorija patalpų nepripažino tinkamomis,  nors niekas iš jos žmonių nebuvo atėjęs jų apžiūrėti, vadinasi, remtasi tos pat vaivadijos pažymėjimu. Gimnazijos gyvenime buvo skaudus reiškinys: III klasėje istorija ir geografija pradėta dėstyti lenkų kalba, tokia buvo kuratorijos neperkalbama valia. Palaipsniui  tų dalykų dėstymas lenkų kalba buvo įvestas visose klasėse. Mokyklų su koncesija draugija turėjo 21, bet iš jų galėjo veikti tik 16, kitos neturėjo patvirtintų mokytojų: vieni iš pristatytų kandidatų negavo moralybės pažymėjimo, kitų netvirtino dėl pedagoginių sumetimų, o Zuzana Luneckaitė į Lynažerį[clxvi] ir S. Krivelienė į Randamonis[clxvii] iki 1933 IV. 29 nesusilaukė savo patvirtinimo sprendimo. Pažemiškyje ir II Kabeliuose dirbo po 2 mokytojus. Mokinių visose draugijos pradinėse mokyklose buvo apie 720.

Skaityklų draugija turėjo 74. Skaityklų vedėjų dauguma –  buvę mokytojai, bet geroka jų dalis  –  universiteto studentai ir gimnazijas baigę abiturientai. Skaityklų vedėjų darbas įvairus. Skaityklos būdavo atdaros vakarais, nuo 5-6 val. iki 11 ir vėliau. Kas vakarą ateidavo nuo kelių iki kelių dešimčių skaitytojų. Skaitydavo laikraščius, knygas, vedėjas paaiškindavo nesuprantamus dalykus, pasikalbėdavo įvairiais rūpimais klausimais, kartais perskaitydavo paskaitą. Dieną daugelyje vietų vedėjai versdavosi naminiu mokymu, kai kur mokydami vaikus visų dalykų (vaikai į mokyklą neina arba dėl tolumo arba paleisti dėl deklaracijų), kitur pamoko vaikus vaikščiodami po namus lietuviškų dalykų. Visuomeniniame darbe skaityklų vedėjai padėjo veikti draugijų skyriams, rengė vakarėlius, išvykas, gegužines ir rožančiaus pamaldas, tautines ir tikybines akademijas, organizuoja ir vietomis veda kooperatyvus, renka kraštotyros žinias, rašo mokyklų istorijas. Kad skaityklų darbas vyktų sklandžiau, valdyba padalino skaityklas į rajonus po 4-7 vienetus, kaip sąlygos leidžia ir paskyrė rajonų pirmininkus. Veikia 15 rajonų. Vieną kartą buvo padarytas rajonų pirmininkų suvažiavimas Vilniuje (1933 metų vasario 1). 1932 metų įstatymas, liečiantis privačias mokyklas, kuratorijos taikytas „Ryto“ mokykloms nepalankiai, ypač naudotasi paragrafu, kuris suteikia teisę nustatyti, ar patalpos tinkamos, ar mokykla aprūpinta mokslo priemonėmis.

Čia neteisėtai taikyti „Ryto“ mokykloms išimtiniai reikalavimai, kurie buvo numatyti naujai statomoms valstybinėms mokykloms švietimo ministerijos 1922, 1925 ir 1931 metų nurodymuose. Tie reikalavimai buvo numatyti ateities ir valstybinėms mokykloms, o kuratorija juos taikė dabarties lietuvių mokyklai. Mokyklų vyresnybės sferose vyrauja pažiūra, kad privati mokykla nepakankamai tarnauja valstybinei idėjai, todėl ji naikintina. Be to, lietuviškos mokyklos nenaudai veikė įsigalėjusi šiame krašte “retorsijų” dvasia: patirs suvaržymų privatus mokymas Nepriklausomoje Lietuvoje, tuoj prasidėjo represijos čia, Vilniaus krašte. 1933/34 mokslo metams uždarytos šių vietovių mokyklos: Bižų[clxviii], Bieliūnų[clxix], Gėliūnų, Keižių[clxx], Latežerio[clxxi], Pelegrindos[clxxii], Paąžuolės[clxxiii], Paliūnų[clxxiv], Rudnios, Žagarų[clxxv], Zabarninkų[clxxvi] ir Vaiciuliškės[clxxvii]. Be to, negalėjo veikti dėl to, kad netvirtinti mokytojai Mardasavo[clxxviii], Randamonių, Ratnyčios[clxxix], Lynežerio ir Kapiniškės[clxxx] mokyklos. Prieš „Ryto“ mokyklas buvo vartojamos tokios priemonės: netinkamos patalpos, pedagoginiai sumetimai (tariamas mokytojo netinkamumas) ir mokytojų moralybė, kurią nustato administracija, nepasakydama priežasčių ir neduodama galimybės teisintis ir gintis. Skaitykloms įstatymas švelnesnis, jos atidaromos pranešus, bet ir čia vienur kitur administracija visai savavališkai neleido atidaryti skaityklas neva todėl, kad seniūnija (storastija) nepažįstanti vedėjo. Dėl skaityklų steigimo jaučiama, kad tautiškai susipratusiose vietose jos toleruojamos, silpnose – spaudžiamos, o į Suvalkų kraštą visai neįsileidžiamos. Žmonės suprato, kad policija skaitykloms nepalanki ir dalis administracinių pabaudų jiems tekdavo už skaityklų palaikymą. Vasario 14 ir vėlyvesnėmis dienomis retorsijų vardan vyko kratos ir suėmimai. Buvo suimti ir kai kurie išlaikyti kalėjime iki šešių savaičių šie darbuotojai: Justinas Grybauskas, Petras Vaitulionis,  Vytautas Borisevičius, Mikalojus Luneckas, Alfonsas Beinorius, Bernardas Černiauskas, Zigmas Prantkelevičius, Stasė Krivelienė, Veronika Žižmaraitė. Pavojuje esantiems švietimo reikalams ginti delegacijos buvo kuratorijoje, taip pat Varšuvoje pas tautinių mažumų reikalų vedėją p. Suchenek. Atskiriems klausimams spręsti delegacija kelis kartus lankėsi pas Vilniaus vaivadą, buvo apeliuota į ministeriją ar vaivadijas, Suvalkų krašto reikalais buvo važinėta pas Balstogės vaivadą M. Koscialkovskį (1934 sausio 19), bet nieko nepasiekta. Žadėta buvo tik Balstogėje.

Varšuvoje ir Vilniaus kuratorijoje atvirai buvo pasakyta: nieko negausite. Mokyklų turėta nedaug, ir joms kitais mokslo metais gresė uždarymo pavojus, nes pagal 1932 metų įstatymą kuratorija galėjo uždaryti visas privačias mokyklas, kurios neįvykdė sąlygų. „Ryto“ valdyba, žinodama kuratorijos nusistatymą dėl lietuvių mokyklų, manė, kad nėra prasmės daryti didelių išlaidų patalpoms statyti, nes viena – ir geros patalpos galėjo būti pripažintos netinkamomis, kaip Vilniuje, o kita, kuratorija galėjo neleisti mokyklos dar ir kitais pagrindais: kad greta yra valstybinė mokykla ir tarp mokyklų vyks konkurencija, kad mokytojas neturėjo moralybės pažymėjimo ir t.t. Šie dalykai visiškai priklausė nuo administracijos ir švietimo valdžios valios. Administracija sprendė tuos klausimus, kaip jai atrodė reikalinga, mes dar nesuradome priemonių kaip nuo to gintis. O kad administracijos sprendimai subjektyvūs, įrodymų pakanka: lietuviškoje „Ryto“  mokykloje neturėdamas moralybės pažymėjimo mokytojas negalėjo mokyti, ėjo į valdišką – gavo darbą. Lietuviškai mokyklai patalpos netiko, valstybinė mokykla kūrėsi tose pačiose ar dar blogesnėse ir tiko; patalpos prie Dombrovskio gatvės 5 gimnazijai buvo pripažintos tinkamomis, o tos pačios patalpos 4 klasės pradžios mokyklai netiko. Tie faktai gana iškalbingi.[clxxxi]

1934/35 mokslo metais draugija išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje mokėsi 219 mokinių (iš jų – 67 mergaitės), 15 pradžios mokyklų ir 76 skaityklas. Dvi koncesijonuotos mokyklos neveikė, nes kuratorija netvirtino mokytojų, svarbiausia darbo šaka buvo skaityklos. Žmonės skaityklas pamėgo, jas rėmė ir uoliai lankė. Užsirašiusių skaityklų lankytojų buvo nuo 1934 metų rugsėjo 1 dienos iki 1935 metų balandžio 30 dienos 244 805, o su neužsirašiusiais ne mažiau kaip ketvirtis milijono. Skaityklų vedėjai surengė draugijų skyriuose 866 paskaitas, 410 skyrių susirinkimų, 96 vaidinimus, išmokė 828 dainas, 289 giesmes ir daugybę tautiškų žaidimų. Daugelyje kaimų buvo surengti nesistemingi kursai. Kursai suaugusiems buvo 2 savaičių, mėnesio, 2 mėnesių ir daugiau. Pavyzdžiui, Dargužiuose į kursus atsilankė 1939 žmonės. Kursuose skaityklos vedėjams ūkio dalykus dėstyti padėjo Lietuvių ūkio draugijos agronomai ir instruktoriai. Kursų buvo 24. Kai kurie seniūnai kursų neleido, jų nusistatymą palaikė kuratorija, skelbdama, kad dviejų savaičių kursai esą sisteminiai, nors juose nei dalykai buvo dėstomi sistematingai, nei klausytojai buvo nuolatiniai, nei duodami pažymėjimai.

Patys skaityklų vedėjai vasarą turėjo Vilniuje nesistemingus vieno mėnesio kursus. Buvo dėstoma ūkis, kooperacija, teisė, muzika, higiena. „Ryto“ pradžios mokyklose mokėsi 754 vaikai. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija lietuvių švietimo darbui buvo nepalanki. Per metus uždarė 14 draugijos mokyklų, ir kaip minėta, nepalankiai traktavo nesisteminius draugijos kursus, netvirtino į pradžios mokyklas pristatytų mokytojų, pareikalavo iš vaikų, stojančių į gimnaziją, lietuvybę įrodančių deklaracijų, duodama teisė lietuvio tautybę nustatyti valsčių ir miestų valdyboms. Administracija uždarinėjo skaityklas (uždaryta 6), kai kur neleido paskirtiems skaityklų vedėjams eiti pareigų, rašė skaityklų vedėjams už tariamą nelegalų vaikų mokymą protokolus ir skyrė pinigines pabaudas, daug protokolų už įvairius mažmožius surašyta skaityklų butų savininkams ir uolesniesiems jų lankytojams. Teismai paprastai tų pabaudų teisėtomis nepripažindavo. Draugija, gindama  savo įstaigas ir darbuotojus, rašė skundus, siuntė pas vyriausybę delegacijas, įteikė kartu su Vilniaus lietuvių laikinuoju komitetu Švietimo ministerijai memorialą, jame plačiau nušvietė mokyklų esamą padėtį. Tačiau visi šitie žygiai vaisių nedavė, todėl mūsų švietimo darbo padėtis liko sunki.[clxxxii]

Draugija 1935/36 metais išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, 101 skaityklą ir 4 pradžios 1 laipsnio mokyklas. 1935 metais vyriausybė dėl įvairių priežasčių uždarė 13 mokyklų ir 21 skaityklą, pats „Rytas“ uždarė 3 skaityklas, naujai atidarė 28, dabar draugija turi 4 mokyklas,iš jų dviems gręsia uždarymas mokslo metams pasibaigus ir 77 skaityklas. Tarnautojų „Rytas“ turėjo 98. Mokyklose mokėsi 173 vaikai. Skaityklų vedėjai be savo tiesioginio darbo skaityklose padėjo lietuvių draugijų skyriams rengti vakarėlius, susirinkimus, paskaitas, chorus, davė žmonėms patarimų teisės, higienos, ūkio srityse. Skaityklų vedėjams paruošti jų platiems uždaviniams buvo vasarą surengti vieno mėnesio nesisteminiai kursai, kur specialistai dėstė teisės, jaunųjų ūkininkų lavinimo programą, sportą, dainavimą ir bendrą veiklos kaime planą. 1935 metų gruodžio 2-15 d. buvo surengti kooperacijos kursai specialistams, jie turėjo didelio pasisekimo. Draugija manė šiais metais organizuoti nesisteminius kursus suaugusiems. Tuo reikalu buvo tartasi kuratorijoje ir gautas palankus sprendimas, bet pradėjus juos, kuratorijos sustabdyti.Kuratorija nė vieniems kursams nedavė leidimo. Buvo kreiptasi į seniūnijas dėl nesisteminių suaugusiems kursų įsteigimo, bet ir šios atsisakė leisti. Vienur kitur draugijos įstaigos ir tarnautojai per metus nukentėjo nuo administracijos.

Ypač daug nepalankumo buvo jaučiama nuo naujųjų 1936 metų (kodėl lenkų administracija nuo 1936 vykdė tokius aktyvius represinius veiksmus Vilniaus krašto lietuvių ir jų organizacijų atžvilgiu, sužinota 1939 metais, žlugus Lenkijos valstybei ir radus Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio memorialą; visas jo tekstas  paskelbtas straipsnių rinkinyje „Lietuvos rytai “ // sudarė K. Garšva ir L. Grumadienė, Vilnius 1993, p.399-415). Įvairiais pretekstais uždaryta 13 mokyklų, 21 skaitykla (dešimčiai veikimas tik sustabdytas). Vedėjams atimta radijo imtuvai (Mockos, Dzidziuliai, Biliai, Petrikai) arba teisė juos laikyti (Punskas, Antalgė, Zabarnykai, Damošiai), dėl įvairių formalių priežasčių policija surašė daug protokolų skaityklų namų savininkams. Pelesos rajone paskirta tiems šeimininkams už išnuomojamus „Rytui“ butus mokesčiai, kurie viršija visą jų gaunamą iš „Ryto“ nuomą (nuo 112,75 zl. iki 150 zl.). Iš gyvenamosios vietos ištremta 10 vedėjų, daugelis iš seniūnijos gavo piniginių pabaudų už įvairius tariamus nusikaltimus: vaikų mokymą, susirinkimo ar pasilinksminimo organizavimą, įvažiavimą į pasienio zoną ir t.t. Kai kurių pabaudos buvo iki 200 zl. Dėl tų pabaudų suinteresuoti asmenys paprastasi kreipiasi į teismą ir bylas laimi, nes jokio įstatymų pažeidimų nėra. Apie Vytauto Didžiojo gimnaziją pranešimą padarė direktorius M. Šikšnys. 1936 metų sausio 1 dieną gimnazijoje buvo 222 mokiniai  (150 berniukų ir 72 mergaitės). Visi mokiniai lietuviai. 60 % mokinių (136) yra kilę iš kaimo, 40 % (86) – iš miesto. 1935 metais brandos atestatus gavo 17 abiturientų, 1935/36 mokslo metais į gimnaziją įstojo 41 mokinys. Dauguma dalykų gimnazijoje buvo dėstomi lietuviškai – 60 %, lenkiškai dėstoma 30 % ir vokiškai – 10 %. Moksleivių gabumams lavinti gimnazijoje buvo kelios moksleivių kuopelės: literatų, kraštotyrininkų, eucharistininkų, skautų, kooperatininkų, taip pat choras ir orkestras.[clxxxiii]

Dar prieš lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ uždarymą, 1937 metų kovo 21 dieną vyko metinis organizacijos susirinkimas. Pirmininkas kunigas K. Čibiras referavo apie padėtį nuo 1936 metų kovo 22 dienos iki 1937 metų kovo 21 dienos, pažymėdamas, kad draugija turėjo labai sunkius metus, jos veikimas buvo vyriausybės nuolat varžomas, sulaikomas, naikinamas. Draugija paskutinio visuotinio susirinkimo metu (vyko 1936 metų kovo 22 dieną) turėjo dar 77 skaityklas ir 4 mokyklas, 1937 kovo 21 dieną – 14 skaityklų ir 2 mokyklas su 77 mokiniais. „Ryto“ įstaigas lenkų vyriausybė panaikino tuo būdu: padarė kontrolę ar reviziją skaityklose ir vedėjų butuose, paėmė  knygas ir pareiškusi, kad skaityklos gresia viešajam saugumui ir tvarkai iš karto jų veiklą sustabdydavo, o kitu raštu kuo ne tą pačią dieną rašytu – uždarydavo. Breslaujos seniūnija sustabdydavo skaityklų veikimą reikalaudama pristatyti iš vaivadijos pažymėjimą, kad patalpos tinkamos. „Rytas“ ir jo darbuotojai tai valdžios akcijai nebuvo davusi pagrindo, priekaištai neparemti faktais. Konfiskuoti knygynėliai, kuriuose turėjo būti nelegali literatūra, beveik grąžinti, jokių nelegalių knygų ten nerasta; negrąžintos tik Vilniaus, Trakų seniūnijų paimtos iš skaityklų knygos. Skaityklos ir jų vedėjai niekur nesudrumstė viešosios tvarkos, nesudarė piliečių ar krašto saugumui pavojaus.

Seniūnijų ir vaivadijų nutarimų skundimas aukštesnėms instancijoms jokių teigiamų rezultatų nėra davę. Likviduodama esamos draugijos įstaigas vyriausybė neleidžia steigti naujų. Balstogės vaivadija savo plote kaip esančiame pasienio zonoje visai uždraudė draugijai veikti, vaivadijos sprendimą patvirtino vidaus reikalų ministerija. Nauji sienų saugojimo įstatymai ir nurodymai labai suvaržė gyventojų judėjimą ir laisvę, kadangi lietuvių gyvenamos vietos kaip tik yra prie sienos, tai pasidarė beveik neįmanomas joks bendras organizuotas veikimas. „Ryto“ draugija neturėdama galimybės duoti darbo savo tarnautojams, juos atleido. Darbuotojai  buvo sunkioje padėtyje, ją didino valstybinė draudimo įstaiga, nemokėdama priklausančių atlyginimų, aiškindama, kad girdi „Ryto“ darbuotojai praradę darbą dėl savo kaltės. „Ryto“ buvę darbuotojai, nerasdami kitos tarnybos, pasilikdavo gyventi daugumoje savo vietose. Administracija darė spaudimą ir butų savininkams ir patiems buvusiems tarnautojams, kad išsikraustytų iš senųjų vietų, kai ką net tremdami. Taip prie pernykščių 10 skaityklų vedėjų tremtinių šiemet prisidėjo dar du: J. Garbauskas ir M. Kildišytė. Daugelis jų turėjo po keletą nepagrįstų administracinių bausmių, nuo kurių turėjo gintis teisme. „Ryto“ valdybos raštinė ir atskiri valdybos nariai 1936 metų lapkričio 25 taip pat patyrė kratas, paimtos kai kurios draugijos reikalų knygos, dalis draugijos pinigų. Visa tai taip suvaržė ir apsunkino draugijos veikimą, kad draugija kaime beveik negalėjo nė krustelėti. Draugijos valdyba gindama švietimo reikalus rašė skundus aukštesnėms įstaigoms, nušviesdama žemesnių instancijų nurodymų neteisėtumą, jos nariai kaip delegatai lankėsi pas Vilniaus vaivadą, kuriam išdėstė susidariusią padėtį, kartu su kitomis draugijomis pasirašė memorialą p. prezidentui apie lietuvių gyvenimo varžymą ir likvidavimą 1936  metais, kuriame plačiai išdėstyta ir švietimo reikalai. Padėties pasikeitimo, deja, kol kas nenusimato, tik Administracinis tribunolas pakeitė ministerijos sprendimą dėl Vilniaus pradžios mokyklos ir leido ją organizuoti. Atrodo ir tuo laimėjimu dėl pasikeitusių per dvejus metus aplinkybių valdyba negalės pasinaudoti.[clxxxiv]

Tolimesnį vaizdą apie lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikimą nuo 1937 metų kovo 21 dienos iki 1938 metų sausio mėnesio vidurio galima susidaryti iš trumpo, šį laikotarpį liečiančio pranešimo, kurį 1939 metų birželio 25 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime skaitė jos pirmininkas kunigas K. Čibiras, pažymėdamas, kad draugija per šį laikotarpį labai mažai galėjo veikti. 1937 metų rugsėjo 9,10 ir 11 dienomis buvo Vilniaus miesto seniūnijos valdininkų Aleknavičiaus ir Kviatkovskio padaryta knygyno kontrolė, kaip tariamai nelegalios paimta 83 knygos. Knygynas buvo draugijos vidaus reikalams. Vyriausybei uždarinėjant draugijos mokyklas ir skaityklas, buvo mėginta įsteigti centrinis knygynas Vilniuje ir iš jo skolinti knygas miestui ir kaimui. Vaivadijos saugumo skyrius p. Visokinskio (?) pareiškimu pirmininkui kunigui K. Čibirui buvo sutikęs leisti tokį knygyną, bet jį suorganizavus ir pranešus apie jo atidarymą, 1937 metų spalio 30 dieną iš Vilniaus miesto seniūnijos sulauktas draudimas. 1938 metų sausio 12 ir 13 d. buvo draugijos veikimo kontrolė, ją vykdė Vilniaus miesto seniūnijos valdininkai Vulcas ir Kviatkovskis.[clxxxv] Kas įvyko toliau, žinome – 1938 sausio 29 dieną Vilniaus miesto seniūnija sustabdė draugijos veikimą kaip tariamai neatinkančią su esamais draugijų įstatais bei įstatymais ir gresiančią viešajam saugumui, ramybei ir tvarkai. Draugijos reikalams vesti paskirtas kuratorius advokatas Steponas Wilanowskis. Seniūnijos sprendimą draugijos valdyba 1938 metais vasario 9 d. apskundė vaivadijai kaip nepagrįstą, bet vaivadija dėl tų pačių motyvų seniūnijos sprendimą patvirtino ir nauju raštu 1938 metų vasario 28 dieną draugiją uždarė, palikdama tą patį kuratorių. Valdyba vaivadijos sprendimą plačiai motyvuotu raštu apskundė 1938 metų kovo 14 dieną Vidaus reikalų ministerijai, į jį atsakymo nesulaukė ( kitais duomenimis, sulaukė 1939 metais). Kuratoriui Steponui Wilanowskiui „Ryto“ draugiją valdant buvo uždarytos paskutinės skaityklos ir Dainavos mokykla[clxxxvi], paleisti visi tarnautojai, atleistas namų administratorius J. Budzeika, o jo vieton pasamdytas lenkas[clxxxvii]. Nors politiškai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos sąlyginai normalizavosi priėmus Lenkijos ultimatumą ir 1938 metų kovo 19 dieną užmezgus diplomatinius santykius, lietuvių švietimas Vilniaus krašte ir toliau tebebuvo varžomas.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik 1939 metų gegužės 20 d. Vilniaus vaivadija atšaukė savo 1938 metų vasario 28 dienos sprendimą ir leido draugijai veikti. Draugijos turtą valdyba perėmė su banko skola (kuratorius įskolino draugijos turtą – Antakalnio gatvės 6/1 namus bankui Gospodarstwa Krajowego sumoje 60 000 zlotų, įrašydamas hipotekon kanciją 90 000 zlotų) 1939 metų birželio 6 dieną. Atiduodant draugiją vaivadijos atstovai pareiškė, kad draugija dabar galėsianti steigti skyrius, skaityklas, mokyklas, bet tik tose vietose, kur lietuvių yra dauguma. Atidavimo rašte tos pastabos nebuvo. Draugijos veikimą varžė Balstogės vaivadijos draudimas, išleistas prieš uždarant draugiją, veikti pasienio zonoje, tai panaikina jos veiklos galimybes Gardino ir Suvalkų apskrityse. Tuo reikalu valdyba tuoj po draugijos atidarymo kreipėsi į Balstogės vaivadiją, bet draudimo panaikinimo dar nesulaukė. Po šių pergyvenimų draugijos žinioje veikia tik Vytauto Didžiojo gimnazija ir du licėjai, visos kitos įstaigos likviduotos, jų inventorius išblaškytas ar parduotas. Draugijai teko visą darbą pradėti iš naujo.[clxxxviii]

Siekiant atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą derinti su Lenkijos administracija mokyklu klausimu birželio 10 dieną kunigas K. Čibiras ir direktorius M. Šikšnys lankėsi kuratorijoje. Ten buvo kuratoriui Gudeckiui (Gudickiui?) išsakyti lietuvių pageidavimai švietimo srityje, teirautasi dėl galimybių steigti mokyklas. Kuratorius, sutikdamas, kad mokyklas kai kur bus galima steigti, pažymėjo, kad steigiant reikės duoti tokias patalpas, kurias vaivadijos komisija pripažins tinkamomis, realias garantijos mokyklų biudžetui, tam tiksiąs nekilnojamas draugijos turtas, o mokytojai privalėsią turėti moralybės pažymėjimus. Kuratoriaus supratimu draugija neturėtų šiais metais daugiau mokyklų steigti kaip penkias. Visus šiuos dalykus teks kiekvieną kartą aptarti.[clxxxix] Kitais žodžiais sakant lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui kunigui K. Čibirui ir Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui M. Šikšniui mandagiai buvo pasakyta, kad steigti lietuviškas mokyklas bus problematiška. Net jeigu lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ pavyktų įvykdyti kuratorijos reikalavimus, siekiant atidaryti lietuviškas mokyklas, pagrindinė kliūtis būtų politinės ištikimybės įrodymas arba moralybės pažymėjimas. Kaip pastebi Vincas Martinkėnas, tą keistokai vadinamą dokumentą administracija retai kam išduodavo[cxc]. 1939 metų birželio 25 dieną visuotinis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkimas svarstant draugijos veiklą ateityje, nusistatė steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. [cxci]

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ tikriausiai numatė veikti pagal senąją kovos su lenkų administracija taktiką, tačiau politinės perversijos neleido išplėtoti stabilios veiklos. 1939 metų rugsėjo mėnesį žlugo Lenkijos valstybė. 1939 metų spalio 10 dieną Lietuvos respublika buvo priversta pasirašyti su SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Mainais SSRS neva laikydamasi 1920 metų liepos 20 dieną Maskvoje pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties, 1939 metų spalio 9 dieną Lietuvai perdavė Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.

1940 metų kovo 8 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime draugijos sekretorius, kunigas K. Pukėnas apie padėtį nuo 1939 metų birželio 25 dienos iki 1940 metų kovo 8 dienos referavo, kad lenkams valdant, buvo imtasi steigti kaimuose skyrius, jų buvo suorganizuota per 100, bet jų legalizacijai užtrukus, kilo karas ir jie savo veikla nepasireiškė. Lenkų vyriausybė nepalankiai traktavo skyrių steigimą: jei į skyriaus valdybas įeidavo žmonės, kurie anksčiau yra buvę Šv. Kazimiero draugijos skyrių valdybose, jau netvirtindavo skyrių. Mobilizacijai ir karui prasidėjus buvo sustabdytas visų draugijų veikimas. Kita vertus, vyriškam jaunimui nuėjus į kariuomenę, suiro kaimų gyvenimas ir neliko ką veikti. Rusų kariuomenei užėmus Vilnių veiklai taip pat nebuvo sąlygų.

Draugija užsiregistravo ir laukė. Vilniui susijungus su Lietuvos valstybe, pakito iš pagrindų gyvenimo sąlygos ir draugijai tenka persiorientuoti ir persitvarkyti. Draugija neteko savo ligi šiol buvusių tarnautojų: jie įstojo į valstybinę tarnybą, draugija neteko ir lėšų, nes anksčiau plaukusios iš Lietuvos visuomenės aukos sustojo, o naujų šaltinių kol kas nematyti. Mokyklas ir skaityklas organizuoja pati vyriausybė[cxcii]. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ susirinkime buvo konstatuota, kad stinga su šiuo kraštu susipažinusių darbininkų, ypač nemokamų, kad teks jų palaukti ir prisiauklėti; kad reikės toliau aukų kreiptis į kitas vietas, o ypač į Amerikos lietuvius, nurodant jiems, kad su Vilniaus atvadavimu nepasibaigė vilniečių vadavimas iš nutautinimo. Visų buvo pabrėžiama, kad švietimo darbas teks dirbti glaudžiai kontaktuojant su kitomis giminingomis organizacijomis.[cxciii]

Istoriniuose šaltiniuose nefiksuojama, kada lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo egzistuoti. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 1940 metų kovo mėnesio 8 dieną protokolas[cxciv] ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1940 metų narių knyga[cxcv] liudytų, kad „Ryto“ organizacija dar egzistavo 1940 metų kovo mėnesį. Gali būti, kad lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo veikti vėliau -1940 metų birželio 15-16 dieną arba iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų, vykusių tų pačių metų liepos 14 dieną.

Išvados

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per suorganizuotą švietimo tinklą šviesdama Vilniaus gubernijos lietuvius, 1913 – 1915 metais dar neturėjo pakankamai kvalifikuotų pedagogų. Todėl turėjo bendradarbiauti su kitomis lietuvių švietimo draugijomis, kviesdama jų kvalifikuotus specialistus dėstyti savo steigiamose, įsteigtose ar perimamose Pirmo pasaulinio karo nepaliestose, išlikusiose valdiškose mokyklose. Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ parengus savo Vilniuje organizuotuose pedagoginiuose kursuose kvalifikuotus mokytojus, bendradarbiavimas su kitomis lietuvių švietimo draugijomis šioje srityje nuo 1916 metų pradžios sumažėjo, gali būti, kad beveik nunyko ar išliko grynai formalus. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per gana trumpą laikotarpį (1913 – 1914  metus) sugebėjo įkurti savo skyrių, skaityklų, mokyklų tinklą. Savo pirmą didelį pakilimo laikotarpį pasiekė 1915 metų pabaigoje  – 1916 metų pradžioje. Vėliau (iki 1920 metų rudens) išgyveno laikiną stagnacijos laikotarpį, kurį sąlygojo tuometiniai greitai besikeičiantys politiniai įvykiai.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo 1920 metų rudens iki 1923 metų lietuvių švietimo lietuvių švietimo draugija „Rytas“  pasiekė antrą savo didelį pakilimo laikotarpį – galėjo laisviau steigti mokyklas ir tik po to apie jas pranešti lenkų valdžiai. Nuo 1923 metų lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  padėtis pasikeitė – dėl lietuviškų mokyklų prasidėjo jos kova su lenkų valdžia. Nors 1923 – 1927 metais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ jų pavyko įkurti nemažai, nuo 1923 metų prasidėję kasmet griežtesni suvaržymai 1927 metų spalio 4-5 dienomis pasibaigė pirma didele lietuviškų mokyklų uždarymo banga.

Po 1927 metų lietuvių švietimo draugija „Rytas“ jau daugiau stengėsi išlaikyti esamas, nei steigti naujas mokyklas. Kasmet uždaromas lietuviškų mokyklas iš dalies kompensavo skaityklų steigimas (dažnai tose pačiose vietovėse, kur buvo uždarytosios mokyklos).

1938 metų vasario 28 dieną draugija buvo uždaryta, 1939 metų gegužės 20 d. atkurta ir planavo atnaujinti lietuvių švietimo veiklą Vilniaus krašte, steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. Lenkų valdžios suvaržymai (įkurti >100 skyrių nebuvo patvirtinti, mokyklų steigimui iškelti neįgyvendinami reikalavimai) ir tolimesnės politinės perversijos, atkurtai lietuvių švietimo draugija „Rytas“ neleido išplėtoti veiklos nei 1939 metais, nei 1940 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ greičiausiai nustojo egzistuoti 1940 metų birželio 15-16 dieną arba vėliausiai iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų  – 1940 metų liepos 14 dieną.

Resume

Lithuanian education society „Rytas“, while educating Lithuanians through the organized education net in Vilnius, in 1913-1915 did not have yet the enough number of qualified pedagogues. So it had to cooperate with other societies of the Lithuanian education, inviting their qualified specialists to teach in their state shools, which were in the process of organization, organized or survived untouched during the First World War. When the Lithuanian education society „Rytas“ prepared qualified teachers in their organized pedagogical courses in Vilnius, cooperation wiith other societies of Lithuanian education from the beginning of 1916 decreased, or survived only as formality. Lithuanian education society „Rytas“ during rather short period of time in 1913-1914 managed to create a net of their departments, reading rooms and schools. The top of activities was the end of 1915 and the beginning of 1916. Later, till the end of 1920, there was a temporary period of stagnation, which happened because of rapidly changing political events.

From autumn of 1920 till 1923 again the Lithuanian education society underwent the period of steep uprising – it could create schools them htey had to inform the Polish government. But from 1923 the situation of Lithuanian education society „Rytas“ changed: the fight of Lithuanian schools with the Polish government began. Though in the period of 1923-1927 the society „Rytas“ managed to create not so few Lithuanian schools, but from 1923 bigger and bigger restrictions began and October 4-5, 1927 was the end of the first big wave of closing of Lithuanian shools.

After 1927 the Lithuanian education society „Rytas“ tried to preserve the existing schools, but not to create the new ones. The every year closing of Lithuanian schools was partially compensated by the opening of reading rooms (very often in the same places, where the schools were closed).

On February 28, 1938, the Lithuanian education society was closed, but on May 20, 1939, it was opened again and was planning to renew the activities of Lithuanian education in Vilnius district, to create departments, reading rooms and schools.

But the restrictions of Polish government (more than 100 created departments were not approved, it was no possible to fulfill the demans of the government for opening schools) and the perversions after that did not allow the Lithuanian education society „Rytas“ to work neither in 1939, not in 1940. Most probably the Lithuanian education society „Rytas“ stopped existing on June 15-16, 1940, or the latest – July 14, 1940 during the so called elections to the Lithuanians seimas.

2017.05.10; 04:52

1.Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7

*Minėtų lietuvių švietimo draugijų „Saulės“, „Žiburio“ įkurtų 1906 metais, t.y. 7 metai prieš „Ryto“ atsiradimą, veikla buvo geografiškai ribojama: jos negalėjo veikti Vilniaus gubernijoje. Tik vėliau, 1913 metų sausio 31 Vilniuje įkūrus lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ ir jai pradėjus veiklą, buvo pradėta tarpusavyje bendradarbiauti.

2.P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34

[iii] „Rytas“ 1. //Visuotinė lietuvių enciklopedija T. XX, Vilnius, 2011 p. 147

[iv] Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7, P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[v] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[vi] P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[vii] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[viii]LMAVB RS F.67 B. 100, 101, 278, 96, 318, 301, 182, 73, 266, 107, 333,  239, 172, 355,345,  363,143, 314.

[ix]LMAVB RS F.67 B.297, 245, 204.

[x]„Ryto“ draugija turi 31 skyrių, kuriuos steigia ir gali steigti tiktai Vilniaus gubernijoje //„Šaltinis“ 1913 metų gruodžio 30 d. Nr. 52 p.831

**Konkretinant „Ryto“ draugijos skyrių įsteigimo laiką: iki 1913 metų kovo įkurta 5 skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose. Paduoti prašymai įsteigti skyrius Palūšėje, Kietaviškėse, Labanore, Gilučiuose//„Viltis“ 1913 kovo 24 (balandžio 6) Nr. 35 (822) p. 2; iki gegužės mėnesio pradžios arba vidurio įkurtas skyrius Labanore//„Aušra“ 1913 gegužės 2 diena Nr.9 p.141; iki gegužės mėnesio vidurio įkurta skyrių Palūšėje, Kietaviškėse, Gilučių sodžiuje, Kaltinėnuose, Pivašiūnuose. Paduotas prašymas atidaryti skyrių Koncypolės sodžiuje, Švenčionių apskrityje //„Viltis“ 1913 metų gegužės 19 (birželio 1) d. Nr.57 (844) p.3; kitais duomenimis skyrius Pivašiūnuose 1913 metų rugpjūčio 11 d. įkurtas //„Aušra“ 1913 metų rugpjūčio 22 d. Nr.17 p.267; 1913 metų rugsėjo 1 dieną įkurtas skyrius Rūdiškyje// „Aušra“ 1913 metų spalio 17 Nr.21 p.331; 1913 metų spalio 20 dienos įkurtas skyrius Alytuje //„Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų spalio mėnesio pabaigoje įkurtas skyrius Nemunaityje // „Aušra“ 1913 metų lapkričio 28 Nr.24 p. 379; 1913 metų lapkričio 3 dieną įkurtas skyrius Merkinėje// „Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų gruodžio 15 dieną įkurtas Mielagėnų skyrius // „Viltis“ 1913 metų gruodžio 19 d. Nr. 155 (942) p.2;

[xi]„Aušra“ 1914 metų lapkričio 19 d. Nr. 45 p.562

[xii]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 8

[xiii]L.Gira. Visuotinis „Ryto“ susirinkimas //„Viltis“ 1914 metų kovo 12 d. Nr. 58 (1006) p. 1

[xiv]LMAVB RS F.67 B. 266, 329, 291, 172, 314, 167.

[xv]LMAVB RS F.67 B.278, 329, 291, 173, 355, 314, 55, 142, 204.

[xvi]Yra mokyklai butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Klemensas Karklys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.22

[xvii]Reikalinga liaudies mokykla. Gerstaiškio (Jono Vileišio) dvare duoda butą mokyklai ir mokytojui. Mokytojui be to duodamas užlaikymas. ……. 11.12 įsteigtos dvi mokyklos: pačiame miestelyje dviklasė mokykla ir Gerstaiškių dvare. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49.

[xviii]1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Zelba. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.42

[xix]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Binkis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49 v.  Gal čia rašytojo bendravardis. Rašytojas Kazys Binkis 1915 metais Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilėje (Visuotinė Lietuvių Enciklopedija T.III, Vilnius, 2003 p.191).

[xx]Yra butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Žilinskas Stasys mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24 v,.

[xxi]kandidatas Vilkickas, Saulės kursantas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xxii]Leonavičius veikia. Reikalingas mokytojas, mokantis lenkų kalbą. Yra pasamdymui mokyklai butas už kurį reikėsią mokėti 30 rublių. Manoma, kad žmonės užlaikys mokytoją. Algos mokytojui reikėsią mokėti 25 rublius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39 v.,

[xxiii]Prieš I pasaulinį karą Dargužiuose mokė (daraktoriavo) Marija Buckuvienė. Nuo 1912–1914 buvo rusų mokykla. 1915 metais mokinta ir lietuviškai. Mokė Juozas Bagdanavičius. Mokinių buvo 75. 1916 metais mokė „Ryto“ atsiųstas Kazys Jaura. Mokinių buvo 75. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.25 Vis dėlto Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ fonde esama prieštaraujančių vieni kitiems duomenų. Pagal B.62 duomenis, Bagdonavičius mokė 1916, o ne 1915 metais, mokinių buvo ne 75, o 41 (aut. past.).  Yra valdiškos mokyklos butas. Žmonės žada apmokėti mokytojui algą. 1916 01 03 paskirtas mokytoju Jonas Smilgevičius. 1916 02 11 jo paties pranešimu mokytojauja Naniškių kaime, tarp Eišiškių ir Valkininkų. 1916 02 14 Dargužiuose jau per 2 savaites mokytojauja Juozas Bagdonavičius, vaikų turįs 41. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44

[xxiv]1915 12 27 paskirta mokytoja baigusi „Ryto“ pedagoginius kursus Viliukaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 42 v,.

[xxv]Yra kunigas Danielius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Lelešius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16

[xxvi]Reikalingi vienas mokytojas ir viena „daraktorė“ LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L31 v.,

[xxvii]Butų mokyklai nėra. Reikalinga viena daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L27

[xxviii]Reikalingas vienas mokytojas ir trys „daraktorės“, žmonės idėjos ir pasišventimo. „Daraktoriauja“ Marijona Leonavičaitė (Naujadvaryje, valdiškoje mokykloje), parapijoje daraktoriauja Emilija Kiaušinaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L29 v.,

[xxix]1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ padagoginius kursus Bartininkaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.41 v.,

[xxx]Mokyklai ir prieglaudai (prie mokyklos) yra butas. Mokytojas turi mokėti dvi kalbas. Algą dviems – trims mėnesiams apmoka komitetas. Užlaikymą iš dalies prižada. Daraktorių reikalauja dviejų. Reikalinga prieglaudos vedėja (prieglaudą prižiūrėti apsiima p. Dokalskienė). 1915 12 14. Mokytojas Alfonsas

Dokalskis pasakoja, k. Pusniuose 10 varstų už  Giedraičių esąs reikalingas vienas daraktorius. Mokykla čia yra valdiška, visi įrankiai ir suolai esą užsilikę, butas privačiuose namuose. Mokytojui esąs vienas kambarėlis, mokytojas turi būti nevedęs. Žmonės esą prižada bent kiek užlaikymo produktais arba pinigais. Kaimas nesunaikintas. Už mokyklos butą reikėsią mokėti. Lenkų kalbos daraktoriui nereikia mokėti. 1915 12 17 paskirta daraktorė Alena Kerutukė. 1916 01 19. Pati A. Kerutukė pranešė mokinanti Okraspolio dvare (randasi Utenos apskrities Molėtų savivaldybės Marguolių kaime; aut. past.), nuo Pusnių 1 varstas atstu. Buto ir kuro mokyklai ir mokytojai neturi. Daraktorė mano sau užlaikymą iš žmonių susirinkti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.25

[xxxi]Yra valdiškos mokyklos butas. Remontą atliko Skorulių klebonas Načkauskas. Leidimas gautas. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs 1915 metų gruodžio 23 dieną baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Kiaunis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 22 v.,

[xxxii]Reikalinga 1 daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. ….

[xxxiii]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. Yra dviklasė mokykla. Kalesninkų parapijoje daraktoriauja Uždaviniūtė-Markevičienė, Julija Petronaitė, Rozalija Verbickaitė, Petronėlė ir Marija Keršaitės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 30 v.,

[xxxiv]1916 01 04 išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ draugijos vakarinius kursus Adomaitytė, Maladauskaitė, Ona Skrinskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43 v.,

[xxxv]Butas mokyklai yra. Klebonas pasižadėjo aukoti 100 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48

[xxxvi]Vieta mokyklai yra. Žmonės atlygintų. Gelučių dvare (dab. Šaukėnų seniūnija, aut. past.) galima įsteigti mokyklą. Mokytojams išlaikymą dvaras duoda. Veikia Putvinskiai–Janavičiai (Marcijonas Janavičius su žmona Kristina ir jos pusbrolis Vladas Putvinskis, aut. past.). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50 v.,

[xxxvii]Butų mokyklai yra: Malėtuose, Čiulėnuose, Bebrusuose. Reikalingi 4 mokytojai. Pinigų „Blaivybės“ kasoje yra 240 rublių. „Daraktorių“ reikia 2–3. Patys žmonės ieško mokytojams. 1915 12 03 paskirtas mokytojas Juozas Žemaitis. 1916 01 07 Inturkės mokytojo Jono Pajėdos pranešimu, Žemaitis iškeliavęs savo tėviškėn – Surviliškių parapijon Kauno gubernijoje ir nežinia kada grįš. 1916 01 20. To paties J. Pajėdos pranešimu, J. Žemaitis grįžęs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.26

[xxxviii]Butas mokyklai yra. Reikalingas mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.33

[xxxix]Yra butas (mokyklai). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xl]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Ramanauskas.*Ramanauskas mokina Vindeikių kaime.

1915 12 15. Pasak Musninkų klebono kunigo Kardelio, Musninkuose reikalingas esą mokytojas, žinąs ir lenkų kalbą. Yra neužimtas valdiškos mokyklos butas ir mokytojui butas. Geriau, kad mokytojas būtų nevedęs. Kuras užtikrintas. Iš dalies prižada išlaikymą produktais (dvarai duosią). Už mokslą mokiniai beveik negalės mokėti. Mokykla tvarkoje. Mokytojui vietoje algos surinktų apie 15 rublių. Mokinių susirinktų  apie 50, iš jų apie 30 lenkučių. Vadovėlių lietuviškų yra užtektinai: parvežęs Kazys Ramanauskas. Reikia tik tikybos vadovėlių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.29

[xli]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. 1915 11 24. Paskirtas mokytojas Domininkas Pieška. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.31

[xlii]Mokytojui išlaikymas geras. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xliii]1915 12  07. Išvažiuoja vargonininkauti ir mokytojauti Pranas Liudžius. Duota rankpinigių. Reikalingas antras mokytojas. Kunigas duoda mokytojui butą ir valgį. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Faustas Kirša. 1915 (gal klaida: turėtų būti 1916 metai) 02 07 Fausto Kiršos pranešimu nemokytojausiąs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.38

[xliv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Maknevičius. 1915 12 31 mokyklą atidaręs Parausių sodžiuje, nes Pilviškiuose nebuvę (ar nebebuvę?, ar per brangiai užsiprašė?) buto. Ūkininkai toli gražu nesudeda mokyklos išlaikymui, reikalinga pašalpa. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.18 

[xlv]Į Punios parapiją išsiųsta buvusi „Ryto“ II pedagoginio kurso studentė Siemaškaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43

[xlvi]Reikia dviejų „daraktorių“. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xlvii]Reikalauja dviejų mokytojų ir trijų „daraktorių“. Butų mokykloms yra du. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.30

[xlviii]Yra butas. Reikalingas vienas mokytojas ir keturios „daraktorės“. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Liutkus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32

[xlix]Reikalingas mokytojas. 1915 11 24 mokytoju paskirtas Juozas Žemaitis. *Paskirtas į Molėtus, Vilniaus gubernijoje. 1916 01 04. Skyriaus pranešimu, įsteigta 3 mokyklos: 1. Rumšiškių miestelyje, 2. Lieliušių kaime, 3. Gastilionių kaime. Jose mokytojauja 4 mokytojai ir lanko 293 vaikai: 183 berniukų ir 110 mergaičių. Tos trys mokyklos gali aptarnauti tik mažesnę dalį visų norinčių mokytis vaikų – didesnioji gi vaikų dalis kol kas lieka be mokslo. Skyrius prašo pinigų – 440 rublių mokyklų reikalams ligi mokslo metų pabaigos. Rumšiškėje mokytojauja kunigas Petras Galkus ir Vladas Poška (35 rub. mėn.). Leliušių kaime Juzapa Purikė – 20 rub. Gastilionyse Prane Pranckevicike – 15 rub. Ketinama steigti mokyklas Livintuose, Pašuvių, Provienišky (kaimuose) – daraktorėms – po 10 rublių reikia. Daraktorės yra vietoje. Žmonės yra labai nukentėję; algos mokytojams mokėti negali, užlaikymą gi šiaip taip gali duoti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47 v.,

[l]Kunigas Šeškevičius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Jonas Kaminskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12 v.,

[li]Reikalinga liaudies mokykla. Sąlygos geros. Alga pačiai tik pradžiai reikalinga. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47

[lii]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Grigiškis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37 v.,

[liii]Reikalingos 8 daraktorės. Mokytojauja Stasiūnas. Daraktoriauja 6 mergaitės iš vietinių. Reikalingos dar 2 daraktorės. 1916 02 04 (arba 11, labai neaiškiai parašyta; aut. past.) paskirta daraktorėmis Karolina Jurpalytė, Veronika Tamošiūnaitė ir Ona Paužytė − iš II skyriaus vakarinių kursų. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.35.

[liv]Reikalingas mokytojas dviklasei mokyklai. Taktiškas ir rimtas, mokantis lietuviškai ir lenkiškai. Pageidaujama, kad mokėtų ir vokiečių kalbą. Reikalingos 3 daraktorės − Alėnių, Gabėnių, Droblėnių, Žiebalų, Surgelių ir Kemelių kaimams. Daraktoriai turi mokėti žaidimų ir darbelių. 1915 paskirtas mokytojas Jonas Pajėda. Pajėda grįžo iš Širvintų − paskirtas Inturkėn. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus  J.Talmontas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.23 v.,

[lv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24  paskirtas mokytojas Vaclavas Kasakaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.19

[lvi]Reikalingos 3 mokyklos (2 kl.). Veikia kunigas Korzonas, Narutavičia. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65 v.,

[lvii]Steigiama miesto mokykla. Vietiniai žmonės pasižadėkp suorganizuoti  mokyklą. Vietoje yra Dirmontai. Reikalingas būtų  dar vienas mokytojas.  Subsidijos nuo komiteto laukia trijų tūkstančių rublių. Reikalingas vienas mokytojas liaudies mokyklai. 1915 11 24 paskirtas Faustas Kirša. 1915 12 15 grįžo Kirša. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Karvelis. 1915 12 27. Susipažinti su vietos sąlygomis ir aplinkybėmis leidžiant suorganizuoti 1−3 gimnazijos pamokų nusiųstas Juozas Paknys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.46

[lviii]Manoma miesto mokyklą atgaivinti. Reikalingas prasilavinęs vienas mokytojas, kuris tiktų ir miesto mokyklos bent pirmiems skyriams vesti. 1916 01 01 kunigas klebonas P. Turauskas pranšė, kad Utenoje įtaisyta 7 mokyklos, 5 kaimuose, yra daraktorių. Šiek tiek įmoka žmonės. Vieną mokytoją užlaiko kunigas P. Turauskas. Prašo pašalpos mokyklų išlaikymui 300 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48 v.,

[lix]. Reikalingas vienas mokytojas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Semenavičius. Semenavičius − Vėžionyse. Parapijoje daraktoriauja Marijona Verseckaitė, Alena Seliukaitė. 1916 02 12 paskirta daraktoriauti iš II skyriaus „Ryto“ vakarinių kusų Stankevičaitė Domicėlė, kilimo iš Žiežmarių.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36

[lx]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Majus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37

[lxi]Mokykla reikalinga Petroškų sodžiuje. Kunigai Marma ir Luckus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14

[lxii]Leonavičiaus veikimo rajonas. Yra valdiška mokykla, būstas privat. namuose, reikia už jį mokėti 50 rublių. Yra nevedusiam mokytojui butas prie mokyklos.Mokytojui žmonės duoda užlaikymą (be algos). Lenkų kalbos reikia mokėti. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Bagdonavičius. 1916 02 14 Jau porą savaičių mokytojauja Dargužių kaime, 3 varstai atstu nuo Valikininko. Čia buvusi valdiška mokykla; įrankiai visi užsilikę − jais naudojamasi. Visą užlaikymą mokytojas gauna vietoje. Vėžionyse mokytojauja  Semenavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39

[lxiii]Butas yra. Mokytoją prižada maitinti klebonas. Gyventojai suvargę. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Juozas Motelionis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L25 v.,

[lxiv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Kerpauskis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L17 v.,

[lxv]Yra Liet. draugijos skyrius − turi pinigų apie 300 rublių. Mokytojauja Vaclavas Kondrotas. Mokinių yra 40. Rėčionių sodžiuje daraktoriauja mergaitė iš Vilniaus gubernijos miesto Kaišiadorio − užsilikusi Žąsliuose. Vaikų mokinasi 20. Yra „Ryto“ skyrius − Gilučių sodžiuje. mokytojas, turįs teises yra pageidaujamas. žmonės sutinka duoti išlaikymą, be algos. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Telksnys. Parapijon daraktoriauti išsiųstos baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Sofija Mašiotytė (Mošiotytė?), Luckaitė, Liudvika Šilinskaitė Alga ir užlaikymas − vietoje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L41

[lxvi]Yra butas. Reikalingas mokytojas − turi mokėti lenkiškai. Reikia trijų daraktorių. 1915 12 18. Išsiųsta daraktoriauti Marijona Janonytė ir Julijona Narkevičaitė.  1915 12 27. Paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Šveistrys. Kartu išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Petronėlė Šičkaitė, Ona Šargalytė, Monika Narijauskaitė, Viktorija Smolenskaitė ir sena daraktorė Alena Levinskienė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L35 v.,

[lxvii]1915–1916 metai. Yra mokytojas ir dvarininkas Narutavičius LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.52 v.,

[lxviii]1916 02 14. Vietos vikaro (liaudiškai – kamendoriaus) kunigo Račiaus pranešimu, Anykščių parapijoje esama 11 mokyklų. Mokyklų išlaikymui prašo pašalpos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45

[lxix]Mokykla sveika. Kunigas Čepulis prašo savo brolį studentą Edvardą arba Liudviką Čepulį. Steigiama pradinė mokykla. Mokytojauti apsiėmė Antanas Petraška, antro Veiverių mokytojų seminarijos kurso mokinys. Mokytojui išlaikymą ir algą (po 1 rublį nuo vaiko į mėnesį) ketina duoti patys žmonės.

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.11 v.

[lxx]Klebonas rūpinasi mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32 v. 

[lxxi]1916 01 20. Yra valdiškos mokyklos butas nuo Čiobiškio 2 verstu (2,134 km.) atstu.  1916. 04 16. Mokykla veikė, pasak Musninkų mokytojo p. Kazio Ramanausko, jau nuo 1915 metų lapkričio mėnesio. Kunigas lietuviams labai prijaučia. Lenkiškų mokyklų Čiobiškio parapijoje nesama. Mokytojas čia esąs iš vietos žmonių, algą jam moka žmonės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44 v. 

[lxxii]1916 04 16. Pasak Musninkų mokytojo Kazio Ramanausko čia pradėta esą mokinti tik nuo 1916 metų vasario mėnesio. Mokytojas – iš vietinių žmonių; jį užlaiką žmonės. Lenkų mokyklų parapijoje esama dvi – viena jų Gelvonių miestelyje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L28 v.,

[lxxiii]Yra mokytojai ir trys mokyklos LMAVB RS F.67 B.62. L18 v,.

[lxxiv]Barzdų kaime yra naujas butas mokyklai  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20

[lxxv]Yra vaistininko mokinys Trečiokas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.64

[lxxvi]Butų mokyklai yra 3. Yra trys “daraktorės“. Reikia vieno mokytojo. 1916 01 20. Jono Pajėdos pranešimu, landrato (Molėtų) leidimas mokytojauti jam duotas. Pamokos jau prasidėjusios, vaikų esama 25, jų tarpe tik 5 lietuviai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L26 v.,

[lxxvii]Veikia kunigas Varnas. „Daraktoriauja“ V. Radzevičiūtė, Alena Lastauskaitė ir Ona Skeivytė

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 38 v.,

[lxxviii]Veikia Grinius, Klupšas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61 v.,

[lxxix]Mieste užimti visi butai. Mokyklą galima įsteigti kaime. Iš inteligentų yra: kunigas Jucys, daktaras Gruzdys, advokatas Rodavičius, vaistininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50

[lxxx]Veikia mokytojas profesorius Kuzmickas.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65

[lxxxi]Kunigas Dailydė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12

[lxxxii]Mokykla sunaikinta. Yra kunigas Slavėna. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15 v.,

[lxxxiii]Kunigas Juozapas Galeckas duoda savo butą. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14 v.,

[lxxxiv]Reikalinga mokykla-prieglauda. Prašo komiteto pagalbos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 46 v.,

[lxxxv]Yra mokinys – gal apsieis be mokytojaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55 v.,

[lxxxvi]Mokina vargonininkas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 v.,

[lxxxvii]Mokykla išliko sveika. Kunigai Adomaitis ir Juodviršis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13 v.,

[lxxxviii]Veikia kunigas Rupka, dvarininkas Lukauskis, vaistininkas Inčiūra, felšeris Strumila. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66 v.,

[lxxxix]Yra vokiečių vokiška mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21 v.,

[xc]Žmonės patys išlaiko mokyklą. Mokytoja Gudzinskaitė. Veikia kunigas Vasiliauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56

[xci]Mokyt. kand. Radzišauskaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60 v.,

[xcii]Pačiame miestelyje nepatogu, nes žmonės gyvena už ežerų ir per toli. Bet galima būtų (mokyklą įkurti aut. past.) Mašinskienės dvare (nors lenkė, bet ne šovinistė). Kunigas Jurgėla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13

[xciii]Dabar ištaisyta (gal turima omeny – suremontuota?) mokykla. Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xciv]1916 02 11 Mokytojauja Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45 v.,

[xcv]Yra mokykla ir mokytoja – panelė Taunytė; vaikų užsirašė 70, į suaugusių kursus užsirašė 25 merginos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36 v.,

[xcvi]Užsirašė 80 mokinių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53

[xcvii]Žmonės išlaiko mokyklą savo lėšomis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xcviii]Valsčius išlaiko 2 mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.54

[xcix]Dvarininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59 v.,

[c] Veikia ką tik atvažiavę kunigas ir felšeris. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 

[ci]Veikia kunigas. Yra mokinių, kandidatų į mokytojus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56 v.,

[cii]Bubelių sodžiuje reikalinga mokykla. Kunigas Petrauskas ir kunigas Sivickas. 1915 11 12 važiuoja iš Vilniaus mokytojauti S.Tijūnaitis. Iš komiteto gavo pradžiai 40 rublių. Daugiau jokio atlyginimo nereikalaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15

[ciii]Yra mokyklai butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20 v.,

[civ]Yra mokytojas Naujokas ir kunigas Juozaitis. Vietos gyventojai mokytojui atlyginti nesutinka. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16 v.,

[cv]Kunigas Bružas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61

[cvi]Mokyklai yra butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21

[cvii]Yra vieta dviem mokyklom. Yra kunigas Staševičius, Dolobauskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51

[cviii]Yra butas dviem mokyklom: pačiame miestelyje ir Lievoriškių kaime. Reikalingos dar dvi pradinės mokyklos. Užlaikymą ir butą mokytojams duoda. 1915 12 22 parapijoje daraktoriauja jau nuo spalio mėnesio Teresė Rokyčia (Šešuoliuose), Giedrytė Levoniškių kaime, Tilvitaitė Šešuolėliuose. 1916 01 03 išsiųsta daraktorė Ant. Pečiulytė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24

[cix]Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55

[cx]3 mokyklos, 500 mokinų, 9 mokytojai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66

[cxi]Yra mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.62

[cxii]Veikia dvarininkas Sirutavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53 v.,

[cxiii]Yra 3 mokyklos. Užlaikymą duoda žmonės. Yra 200 mokinių. Veikia kunigas Kirlys ir dvarininkas Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51 v.,

[cxiv]Yra vieta mokyklai. Žmonės žada atlyginti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59

[cxv]1 mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60

[cxvi]Yra mokytojas Blažaitis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.17

[cxvii]Mokytojauja Pranas Kvietkauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.40

[cxviii]Valsčius išlaiko dvi mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L54 v.,

[cxix]Mokina kunigas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L52

[cxx]Yra vokiečių įsteigta vokiška mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L19 v.,

[cxxi]LMAVB RS F.67 B.62 D.2  L.38 v., LMAVB RS F.67 B.208 L.45, L83

[cxxii]LMAVB RS F.67 B.208 L. 25, 44, 46, 63, 81a., 93

[cxxiii]LMAVB RS F.67 B.208 L.73, 102

[cxxiv]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p.15

[cxxv]Ten pat, p.15-16

[cxxvi]Ten pat, p. 16

[cxxvii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.7 v.

[cxxviii]Kalesninkuose (Kalesnykuose) „Ryto“ draugijos skyrius ir mokykla veikė 1920-1935 metais LMAVB RS F.67 B.206

[cxxix]Pelesoje 1922/23 mokslo metais gyventojų pašymu mokytojavo Ona Guobytė ir Klemensas Čibiras. Tik nuo 1926/27 mokslo metų pradėjo veikti formaliai „Ryto“ mokykla. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130. Vincas Martinkėnas savo knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102, pažymi, kad Ona Guobytė ir Klemensas Čibiras mokytojavo „Ryto“ atsiųsti. Šį teiginį jis remia Pelesos skyriaus, veikusio 1922-1939 metais dokumentais (LMAVB RS F.67 B.184 D.1) ir  „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1). Pastarajam dokumente apie tai, kad šie asmenys būtų siųsti „Ryto“ draugijos – neminima, nors tokią galimybę atmesti irgi negalime. Yra žinoma, kad 1918/19 lietuvių vaikus Pelesoje mokė K. Čibiras ir atlyginimą jam mokėjo „Ryto“ draugija (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130). Net jeigu minėti mokytojai būtų siųsti „Ryto“ draugijos, jie mokė neturėdami leidimo ir tik 1922/23 mokslo metais. Duomenų, kad būtų mokoma 1923/24, 1924/25 ir 1925/26  mokslo metais – neturime.

[cxxx]Rudnioje iki 1920 metų niekas vaikų nemokė. 1920 metais pradėjo mokyti daraktorius Rokas Stoškus. 1921 metais mokė Morkus Kašėta. Po jo iki 1926 metų vėl niekas nemokė. 1923 metais gyventojai prašė „Rytą“ įsteigti mokyklą. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.111, LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.146. „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1) patikslinama gyventojų prašymo data – 1923 metų rugpjūčio mėnuo. Tik nuo 1926 metų rugsėjo 29 dienos mokykla turėjo koncesiją, kuri buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų. 1934 metų birželio 30 mokykla buvo uždaryta. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.146. Apie pačią mokyklą fonde išlikę dokumentai – LMAVB RS F.67 B.290 D.1-5.

[cxxxi]Krūminiuose, Valkininkų valsčiuje 1921 metais įkurta „Ryto“ mokykla, joje iki 1923 mokslo metų lenkų valdžios netrukdoma mokė mokytoja Sofija Ščesnulevičiūtė. 1923 spalio 21 dieną Krūminių gyventojai prašė „Ryto“ mokytojos lietuvės. „Rytas“ atsiuntė Sofiją Ščesnulevičiūtę. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.79 Mokykla koncesiją gavo 1924 gegužės 20 dieną, mokytoja patvirtinta buvo t.p. tų pačių metų gegužės 20. Mokė iki 1924/25 mokslo metų. Nuo 1925/26, 1926/27 ir iki 1927 metų spalio 4 dienos mokytojavo Paulina Osipavičiūtė. Mokyklą uždarius, nuo 1927 metų spalio 4 dienos iki 1930/31 mokslo metų slaptai mokino mokytoja Paulina Osipavičiūtė, 1931/32 – Stasys Kazėnas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.83 Apie pačią mokyklą is skyrių fonde išlikę dokumentai – LMAVB RS F.67 B.59 D.1-2

[cxxxii]1925/26, 1926/27, 1927/28 (tiksliau iki uždarymo – 1927 metų spalio 4 dienos) Barčiuose mokytojavo Feliksas Molis ir Elena Vilkickaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.6. Išliko Barčių mokyklos 1925-1927 metų dienynai ir inventorinis sąrašas LMAVB RS F.67 B.4 D.1-5, t.p. jos 1931-1939 metų dokumentai (LMAVB RS F.67 B.3 D.1-2).

[cxxxiii]Seinuose 1924 metais prašyta koncesijos lietuvių prieglaudos mokyklai, kurioje būtų apie 44 mokinius. Leidimas negautas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.148, Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.112. Pagal „Ryto“ draugijos dokumentų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje kartoteką, Seinuose (Seiniuose) „Ryto“ draugijos mokykla ir skaitykla veikė 1924-1925 LMAVB RS F.67. B.151. Kitais duomenimis, Seinuose 1929 -1930 aktyviai veikė „Ryto“ draugija: steigė mokyklas, skaityklas, 1939 – skyrius. Visuotinė lietuvių enciklopedija Vilnius, 2012, T. 21 p.365

[cxxxiv]Netikslu. 1924 metų spalio 13 dieną Dainavos mokyklai suteikta koncesija. Ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų.

[cxxxv]Panašu, kad mokyklos Punske įsteigti nepavyko.  1933-1939 veikė „Ryto“ draugijos skyrius (LMAVB RS F.67. B.343), galbūt, kaip mini Vincas Martinkėnas (remdamasis LMAVB RS F.67. B.208 D.1, o joje jokių duomenų apie Punską nerasta) savo  knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.106 skaitykla.

[cxxxvi]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.2., L.2 v., // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1925 metų lapkričio 29 dienos protokolas

[cxxxvii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.4., L.4 v., L.5 // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1927 metų sausio 23 dienos protokolas

[cxxxviii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.6 v., L.7. // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1928 metų vasario 12 dienos protokolas

[cxxxix]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.8 v., L.9.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1929 metų vasario 10 dienos protokolas

[cxl]Miciūnuose jau nuo 1916/17 mokslo metų buvo mokoma lietuviškai. Mokė Vaclovas Mileišis. 1919/20  mokė po namus nežinomos pavardės mokytojas. Nuo 1921/22 Miciūnuose veikė „Ryto“ draugijos mokykla, nuo 1924 metų rugsėjo 26 koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1931 metų gruodžio 31 dieną mokykla uždaryta, 1931/32, 1932/33, 1933/34 veikė slaptai.  LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.107. Vincas Martinkėnas pažymi, kad 1932 metų gruodžio 31 dieną valdžia mokyklą uždarė už draudžiamų vadovėlių vartojimą. Mokykla kurį laiką (nenurodo kiek tiksliai mokslo metų) veikė slaptai. Lankė 50-60 mokinių. Nuo 1932 metų gegužės 1 dienos iki 1936 metų kovo 10 dienos veikė „Ryto“ skaitykla, jos vedėjas buvo A. Bubulis („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.91). Apie pačią mokyklą, skyrių ir skaityklą fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 286 D.1-4.

[cxli]Apie Valkininkų mokyklą žinoma tik tiek, kad 1919/20, 1920/21, 1921/22, 1922/23, 1923/24, 1924/25 mokyklos nebuvo. Ji veikė 1925/26 mokslo metais, buvo koncesijuota 1925 metų spalio 2 dieną. Mokėsi 32 vaikai, juos mokė mokytojas Justinas Jasiulionis. Nuo 1926/27 iki 1938/39 mokslo metų duomenų apie tai, kad mokykla būtų veikusi – nėra. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.179, Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p. 125-126. Apie pačią mokyklą fonde išlikę 1913-1925 metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 55 D.1

[cxlii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.10 v., L.11.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1930 metų kovo 9 dienos protokolas

[cxliii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.12v.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1931 metų kovo 1 dienos protokolas

[cxliv]1919/20, 1920/21 Pamerkyje buvo lietuviška mokykla. Nuo 1922/23 mokslo metų veikė „Ryto“ draugijos mokykla, nuo 1924 metų spalio 17 dienos koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1927 metų liepos 23). 1927 metų spalio 4 dieną mokykla uždaryta. 1928/29, 1929/30, 1930/31,1931/32  veikė vadinamoji tėvų mokykla. 1930/31 ir 1931/32 mokėsi 73 mokiniai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L. 125. Vincas Martinkėnas pažymi, kad 1934 metais (duomenų apie tai, kad mokykla būtų veikusi 1932/33 – nėra), Pamerkyje, vaikščiodamas po namus, vaikus mokė mokytojas Motiejus Bigelis. 1934 metais gyventojai prašė „Rytą“ įsteigti skaityklą, tačiau veltui („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.99). Apie pačią Pamerkio mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939  metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 196 D.1-5

[cxlv]1919/20, 1920/21, 1921/22, 1922/23, 1923/24, 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28 mokyklos Pirčiupiuose nebuvo. „Ryto“ draugijos mokykla buvo įkurta 1928 metais. 1928/29 ir 1929/30 mokslo metais mokė mokytojas Mykolas Vidzbelis, 1930/31, 1931/32 – Bernardas Černiauskas, 1932/33 -Petras Vaitulionis. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L. 137. Vincas Martinkėnas pažymi, kad Pirčiupiuose nuo 1932 metų rugsėjo 12 dienos veikė „Ryto“  skaitykla, kurioje vedėjavo paskirtas P. Vaitulionis, paskui V. Žilinskas, K. Dzikevičiūtė, A. Baliulis. 1935 metų balandžio 11 d. skaitykla buvo uždaryta („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.104). Apie pačią Pirčiupių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1931-1940  metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 348 D.1-2

[cxlvi]Kamorūnų mokykla veikė 1922/23. Kamorūnų gyventojai rašė prašymą, mokykla lenkų valdžios 1922 metų spalio 6 dieną buvo uždaryta. 1923/24 veikė mokykla, mokytojavo Jadvyga Juodelytė, mokėsi 40 vaikų. 1923 metų lapkričio 2 dieną  mokykla buvo uždaryta. Kamorūnų gyventojai 1924 metų birželio 25 dienos antrame savo prašyme įsteigti mokyklą rašo, kad jų kaime lietuviška mokykla buvo nuo 1905 metų per visą laiką. 1924/25 mokykla pradėjo veikti (koncesijuota 1924 metų spalio 7, koncesija buvo pratęsiama iki 1927 metų), mokėsi 34 vaikai, juos mokė Jadvyga Juodelytė (patvirtinta 1924 metų gruodžio 22 dieną). Ji mokė ir 1925/26 metais. 1926/27 ir 1927/28 mokytojavo Stefanija Bobelytė (patvirtinta 1926 metų liepos 31 dieną). 1927 metų spalio 4 dieną mokykla buvo uždaryta. 1928/29 slaptai mokytojavo Stasys Grigonis, 1929/30 – Petras Valentukevičius. Mokykla slaptai veikė dar 1930/31 ir 1931/32 metais, mokėsi 37 ir 27 vaikai, mokytojo pavardė nežinoma. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.66 Vincas Martinkėnas remdasis Kamorūnų mokyklos ir skyriaus dokumentais, pažymi, kad 1928-1929 metais nelegaliai dirbo Rapolas Valiukonis-Vėlyvis, taip pat S.Grigonis ir P.Valentukevičius.Mokėsi 30-40 vaikų (1928/29 mokėsi 34, 1929/30 – 42 vaikai. Aut.past.). Vėliau mokykla buvo uždaryta (nenurodoma konkreti data, manyčiau Kamorūnų mokykla nustojo veikti po 1931/32 mokslo metų. Aut. past.). Tai rodo kamorūniečių ir „Ryto“ pastangos kurti skaityklą. „Ryto“ skaitykla buvo įkurta 1935 metų sausio 5 dieną (vedėjavo M.Vaitulionienė). Ją uždarė 1936 metų kovo 12 dieną („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.67). Apie pačią Kamorūnų mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1923-39 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 78 D.1-3

[cxlvii]Turtingos istorijos Giraitės mokykla (apie jos istoriją plačiau  iki 1928/29 mokslo metų žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.57) buvo uždaryta 1927 spalio 4 dieną. 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/ 32, 1932/33 ir 1933/34 Giraitėje veikė pusiau slapta mokykla. 1928/29 ir 1929/30 mokytojavo Mykolas Vidžiūnas, mokėsi 30 ir 28 metai, 1930/31 – Stefanija Bobelytė,  mokėsi 28 vaikai, 1931/32 ir 1932/33 Rozalija Kaukelytė, mokėsi 26 ir 18 vaikų. 1933/34 mokė nežinomas mokytojas, mokėsi 26 vaikai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.46. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.58 rašo, kad 1932 metų rugpjūčio 23 dieną mokykla buvo uždaryta (akivaizdus prieštaravimas statistikai, kuria pats remiasi – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.46., tačiau gal tokie prieštaringi duomenys yra dokumentuose apie Giraitės skyrių  ir skaityklą LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. Aut. past.). Nuo 1932 metų rugsėjo 15 dienos jau veikė skaitykla, kurioje dirbo R. Žydelienė, vėliau J. Šimukonis. 1936 metų kovo 17 dieną ji buvo uždaryta, o J. Šimukonis apkaltintas slapta mokęs vaikus. Apie patį Giraitės skyrių  ir skaityklą fonde išlikę 1925-35 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 294 D.1-3

[cxlviii]„Ryto“ mokykla Kargauduose  veikė nuo 1923 metų. 1923/24 mokė Ona Vaitkūnaitė, 1924/25 ir 1925/26 – Juzė Kalėdaitė (patvirtinta 1924 metų gruodžio 22 dieną), 1926/27 ir 1927/28 Antanas Petkelis (patvirtintas 1927 metų kovo 19 dieną), 1928/29 Juozas Jonys (koncesija 1928 metų gruodžio 10, patvirtintas pareigose 1929 metų gegužės 9 dieną), 1929/30 – Juozas Jonys ir Vytautas Nalivaika, 1930/31 – Jonas Radzevičius, 1931/32 Jonas Radzevičius ir Antanas Bubulis, 1932/33 (su deklaracija) Juozas Jonys, 1933/34, matyt slaptai – Juozas Jonys. Mokykla koncesijuota 1924 metų lapkričio 26 dieną (koncesija pratęsiama iki 1926 metų gruodžio 4). 1927 metų spalo mėnesį mokykla uždaroma, 1928 metų gruodžio 10 dieną koncesijuojama, mokytojas Juozas Jonys patvirtinamas 1929 metų gegužės 9 dieną. 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1933/34 mokykla, matyt, veikė slaptai (1932/33 mokslo metais – su tėvų deklaracija). LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. L.73. Akivaizdus prieštaravimas Vinco Martinkėno tekste (nors jis remiasi statistika – LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. L.73. Galbūt čia vėl prieštaravimas šaltiniuose- be statistikos Vincas  Martinkėnas nurodo dar Kargaudų mokyklos dokumentų signatūrą – LMAVB RS F.67 B. 74 D.1-2. Aut. past.) 1929 ir 1930 metais legaliai (patvirtintas) dirbo J.Jonys. Nors 1930 metais mokykla buvo nelegali, valdžia tėvus bausdavo už tai, kad leidžia į „Ryto“, o ne į valdišką mokyklą. 1930 metais valdžia mokyklą antrą kartą uždarė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71. Kargaudų  mokykla slaptai veikė nuo 1927 metų spalio iki 1928 metų gruodžio, kada ji vėl sąlyginai legaliai veikė (nors koncesija buvo išduota, mokytojas patvirtintas buvo tik 1929 05 09). Statistinių duomenų, patvirtinančių, kad 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1933/34 mokykla veiktų legaliai (t.y. turėtų koncesiją ir patvirtintą mokytoją) – nėra. Yra žinoma, kad 1932/33 su deklaracija mokė Juozas Jonys. Vincas  Martinkėnas nurodo dar tokį teiginį- 1933 metų rugpjūčio 28 dieną jau veikė „Ryto“ skaitykla. 1936 metų kovo 31 dieną skaityklą valdžia uždarė „saugumo sumetimais“. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71-72. Jeigu taip iš tikrųjų buvo – tuo pačiu metu veikė slapta mokykla ir skaitykla. Tik mokykla nustojo veikti pasibaigus 1933/34 mokslo metams, o skaitykla – 1936 buvo lenkų valdžios uždaryta. Apie pačią Kargaudų mokyklą fonde išlikę 1925-35 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 74 D.1-2

[cxlix]Leliušių gyventojai 1929 metais prašė „Rytą“ įkurti mokyklą. 1931 metais Valentinas Krečius, susitaręs su žmonėmis, įsteigė mokyklą ir tų pačių metų rugsėjo 21 dieną žmonės kreipėsi į „Rytą“, kad jis paimtų ją į savo globą. Drauge su prašymu jie atsiuntė ir 35 vaikų sąrašą, bet „Rytas“ mokyklos nepaėmė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.84. Ne visai taip. Leliušių gyventojai pirmą kartą kreipėsi 1929  metų rugpjūčio 14 dieną, antrą kartą- 1932 metų gegužės 28 dieną su 35 vaikų sąrašu. Grafoje „Pastabos“ nurodyta – 1932 metų liepos 16 dieną mokyklos neleido. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.90. Tačiau tai nereiškia, kad „Rytas“ mokyklos nepaėmė į savo globą. Matyt, lietuvių švietimo draugija „Rytas“ stengėsi, kad mokykla būtų įkurta, bet lenkų valdžia neleido. Apie pačią Leliušių mokyklą, skyrių ir skaityklą fonde išlikę 1936-39 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 331

[cl]1929/30 ir 1930/31 Senųjų Druskininkų mokykla buvo koncesijuota (1930 metų vasario 10 ir 1930 metų rugpjūčio 13), mokė mokytojai Jonas Žmuidzinas (patvirtitntas 1929 03 04) ir Elena Liutkevičiūtė (patvirtinta 1930 11 18). Žinių, kad 1931/32 ir1932/33 būtų  mokoma pagal tėvų deklaracijas arba slaptai, statistiniuose duomenyse nėra. Žinome, kad šiais mokslo metais nebuvo duotos koncesijos. Pati Senųjų Druskininkų mokykla buvo įsteigta 1924 metais, koncesijuota 1924 metų lapkričio 26 (koncesija buvo pratęsiama iki 1926 metų rugsėjo 20 dienos), mokytojas Adomas Stacevičius patvirtintas 1924 metų gruodžio 22 dieną. 1927 metų spalio mėnesį mokyklą uždarė. 1925/26 mokytojavo Adomas Stacevičius, 1926/27 – Motiejus Bigelis, 1927/28 Elena Mačionytė, 1928/29 (koncesija 1929 02 22) ir 1929/30 – Jonas Žmuidzinas , 1930/31 – Elena Liutkevičiūtė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.32. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.49-50 rašo, kad 1928-1929 metais Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija davė koncesiją, bet visus metus nepatvirtino nė vieno mokytojo (vadinasi, Jonas Žmuidzinas 1928/29 mokslo metais mokė slaptai. Aut. past.), tik 1930 metais (1930 11 18) buvo patvirtinta Elena Liutkevičiūtė 1930-1931 mokslo metams. 1931 rugpjūčio 12 dieną Vilniaus apygardos  mokyklų kuratorija atėmė koncesiją ir S.Druskininkų vaikus priskyrė Paditvio valdiškai mokyklai. <…>.1932 metais tėvai prašė draugiją atsiųsti mokytoją, nes išsirūpinę leidimą (gavę deklaracijas) mokyti vaikus namie. Iš viso buvo apie 20-30 vaikų. Be abejo, buvo pasiųstas namų mokytojas, tik nežinia, ar ilgai jis dirbo. 1933 metais spalio 15 dieną buvo įkurta skaitykla, kurioje iš pradžių vedėjavo mokytoja Ona Ridziauskaitė, nuo 1935 metų – Vilhelmas Gailiušas. 1936 metų liepos 4 dieną policija skaityklą uždarė. Apie pačią Senųjų Druskininkų mokyklą ir skaityklą fonde išlikę

1924-36 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.282 D.1-2

[cli]Gėliūnų „Ryto“ mokykla uždaryta 1931 metų gruodžio 3 dieną. 1917-1919 Gėliūnuose veikė tėvų mokykla, mokė Juodzevičius Bronius. 1921/22 buvo gyventojų prašymas mokyklai įsteigti, 1922/23 – 1922 10 27 raštas inspektoratui. Matyt, nuo šių mokslo metų pradėjo veikti Gėliūnų „Ryto“ mokykla. 1923/24 mokykloje mokytojavo Bronė Rakauskaitė ir Apolonija Kuzmickaitė, vaikų mokėsi 62. Mokykla koncesijuota 1924 metų balandžio 12 dieną (koncesija pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28 mokytojavo Apolonija Kuzmickaitė (vaikų mokėsi atatitnkamai 61,60,61, 69), 1928/29 mokytojavo Kazys Lelka ir J.Stasienė, 1929/30 – Kazys Lelka, 1930/31  – Kazys Lelka ir Ona Lužytė, 1931/32 (t.y. iki mokyklos uždarymo 1931 12 03) – Ona Lužytė. Vaikų mokėsi atitinkamai 67,60,39,47. 1932/33 mokykla veikė slaptai, mokėsi 56 mokiniai. Mokytojas nežinomas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.40. Apie pačią Gėliūnų mokyklą fonde išlikę 1925-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.300.

[clii]Apie pačią Beniūnų mokyklą fonde išlikę 1925-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.23 D.1-5. Nei  „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1), nei Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 duomenų apie šią mokyklą nėra.

[cliii]Kaniūkų mokykla uždaryta 1931 metų gruodžio 28 dieną. 1919/25 mokslo metais mokyklos nebuvo, 1925/26, kol buvo gauta koncesija (1926 metų liepos 9 dieną) slaptai mokė mokytoja Julija Plenytė. Mokėsi 30 vaikų. Koncesija buvo pratęsta iki 1929/30 mokslo metų, tais mokslo metais veikė slaptai. Mokė mokytoja Julija Stasionienė. 1926/27, 1927/28, 1928/29 mokytojavo Julija Plenytė. Mokėsi 43,30,30 vaikų. 1930/31 ir 1931/32 mokytojavo Povilas Eidukonis. Šiais mokslo metais mokėsi  po 51 vaiką. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.71

[cliv]1926/27 mokykla buvo koncesijuota, mokytojavo Sofija Mozūraitė. Mokėsi 46 vaikai. 1927/28 mokytojavo Motiejus Bigelis, mokėsi 34 vaikai. 1927 metų spalio 4 dieną Pelesos mokykla buvo uždaryta. 1928/29 mokslo metams pavyko gauti koncesiją (1929 02 23, ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1928/29, 1929/30 mokytojavo Stasė Nedzveckaitė, mokėsi 49 ir 47 vaikai. 1930/31 ir 1931/32 mokytojavo Stasė Nedzveckaitė ir J.Kviecinskienė.1931 metų gruodžio 31 dieną mokykla buvo uždaryta. Matyt, mokykla dar kurį laiką slaptai veikė, nes esama dar trečios uždarymo datos – 1933 metų gruodžio 28 diena. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130. Įdomu, kad Vincas Martinkėnas savo knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102 , nurodo, kad 1932 metų balandžio 7 dieną mokykla buvo uždaryta. Lankė 60-70 vaikų.  1933 metų rugsėjo 3 dieną „Rytas“ įkūrė skaityklą, kurioje vedėjavo Elzė Čerlionytė. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metų birželio 22 dieną. Tikriausiai čia vėl šaltinių nesuderinamumo atvejis, nes Vincas Martinkėnas nurodo naudojęsis be „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikos (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130) dar Pelesos skyriaus  1922-1939 metų dokumentais – LMAVB RS F.67 B. 184 D.1. Apie patį Pelesos skyrių fonde išlikę 1922-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.184 D.1-2.

[clv]Pavalakės mokykla buvo uždaryta du kartus: 1927 metų spalio 4 dieną ir 1932 metų gruodžio 31dieną. „Ryto“ draugijos mokykla Pavalakėje įkurta 1925 metais, 1925/26 mokslo metais  pradėjo mokytojauti Jadvyga Bortkevičiūtė. Mokėsi 26 vaikai. Mokykla koncesijuota 1925 metų lapkričio 3 dieną (koncesija pratęsiama iki 1926 metų  rugsėjo 15 dienos). 1926/27 mokytojavo Jadvyga Bortkevičiūtė, mokėsi 32 vaikai. 1927/28 mokslo metais, iki pirmo mokyklos uždarymo spalio 4 dieną mokytojavo Bernardas Černiauskas. Mokėsi 20 vaikų. 1928/29 mokslo metais gavus koncesiją (1928 metų lapkričio 28 dieną, ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų) mokytajavo Veronika Vilčinskaitė. Ji Pavalakės mokykloje mokytojavo ir 1929/30, 1930/31 ir 1931/32 (iki antro mokyklos uždarymo 1932 metų gruodžio 31 dieną), mokėsi 27,30 ir 31 vaikas. 1932 metais „Ryto“ draugija bandė gauti leidimą mokyklai veikti, tačiau 1932 metų liepos 16 dieną gavo neigiamą atsakymą. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.128. Vincas Martinkėnas remdamasis Pavalakės mokyklos ir skyriaus fonde išlikusiais 1925-1939 metų laikotarpio dokumentais (LMAVB RS F.67 B.186 D.1-3), papildo, kad 1932-1933  mokė J. Žiegždrinis, suskirstęs vaikus grupėmis po 7 Tais metais jis buvo namų mokytojas. 1933 metais valdžia ėmė reikalauti tėvų, kad vaikus leistų į Piliūnų valdišką mokyklą. Apie 1933 metų rugsėjo 3 dieną įsikūrė „Ryto“  skaitykla. Buvęs moktojas J. Žiegždrinis prašė „Rytą“, kad leistų jam vadovauti skaityklai, nes tada jis galėsiąs slaptai mokyti ir vaikus. kurį laiką dirbo skaityklos vedėju. Po jo dar dirbo V. Jasiulytė, V. Jakutis. 1936 metų birželio 27 dieną valdžia skaityklą uždarė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.101 Apie pačią Pavalakės mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1925-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.186 D.1-3.

[clvi] „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.33), LMAVB RS 67 fondo „Ryto“ draugijos dokumentų kartoteka ir Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.50 nurodo, kad Dubičių mokykla buvo ne Vilniaus, bet Lydos apskrityje. Duomenų apie kokius kitus Dubičius nėra. 1919/23 Dubičiuose mokyklos nebuvo, bet kategoriškai teigti, neturint duomenų – negalime. Žinoma, kad 1923/24 mokslo metais mokytojavo Anelė Liudavičiūtė, mokėsi 56 vaikai. 1924/25 koncesijuota  mokykla (1924 metų lapkričio 26 dieną, pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų), mokytojavo Marija Senevičiūtė, mokėsi 42 vaikai. 1925/26, 1926/27, 1927/28, 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32 mokslo metais mokytojavo Alfonsas Beinorius. 1925/26 mokslo metais mokėsi 24, 1926/27 – 25, 1930/31 – 24, 1931/32 – 23 vaikai. Kiek vaikų mokėsi 1927/28, 1928/29, 1929/30 mokslo metais – nežinoma. 1931 metų gruodžio 31 mokykla buvo uždaryta, tačiau „Ryto“ draugija stengėsi gauti leidimą, vaikai (iš viso 30) 1932/33 mokslo metais buvo mokomi slapta. Lenkų valdžia mokyklos neleido atidaryti 1932 metų rugpjūčio 23 dieną. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.33. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.50 nurodo, kad nuo 1932 metų spalio 19  dieną jau veikė „Ryto“ skaitykla, kurios vedėju buvo S. Kazėnas, nuo 1934 metų P. Valentukevičius. 1937 metais skaitykla buvo uždaryta. Apie pačią Dubičių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.234 D.1.

[clvii]Iki 1923 metų Biliuose nebuvo jokios mokyklos. 1923/24 mokslo metais „Ryto“ draugija gavo prašymą įsteigti Biliuose mokyklą. Nekoncesijuota mokykla pradėjo veikti 1923/24 mokslo metais, mokytojavo Adomas Stacevičius. Mokėsi 40 vaikų. 1924/25, 1925/26 mokytojavo Vladas Stangys ir Antanas Šablevičius, mokėsi po 24 vaikus. Mokykla koncesijuota 1927 metų sausio 5 dieną (koncesija pratęsta iki 1931/32 mokslo metų). 1926/27 mokytojavo Antanas Šablevičius (mokėsi 24 vaikai), 1927/28 – Stasys Siliukas ir Vincas Nalivaika (mokėsi 24 vaikai), 1928/29 ir 1929/30  – Jonas Radzevičius (mokėsi po 24 vaikus), 1930/31 – Nikodemas Jasiulionis (mokėsi 24 vaikai), 1931/32 – Petras Vaitulionis (mokėsi 25 vaikai). 1931 metų gruodžio 28 dieną mokykla lenkų valdžios buvo uždaryta. 1932 metų gegužės 26 dieną buvo pateiktas prašymas leisti veikti mokyklai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.15

Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p. 37, nurodo, kad 1932 metų rugsėjo 1 diena buvo įsteigta „Ryto“ skaitykla, kurioje vedėju dirbo buvęs mokytojas N. Jasiulionis. 1936 metais valdžia skaityklą uždarė.

Faktiškai, matyt šalia skaityklos iki 1935 metų (taip manyti leidžia chronologinės Bilių mokyklos dokumentų ribos) veikė slapta „Ryto“ mokykla.  Plačiau apie Bilių mokyklos istoriją (kai kur jo teiginiai nesutampa su „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.15),  žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.36-37. Apie pačią Bilių mokyklą fonde išlikę 1925-1935 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.22 D.1-4.

[clviii]„Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.102 apibrėžiama kaip Marijampolė, pas Vincą Martinkėną „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.88 ta pati vietovė vadinama Marijampoliu. Mokykla Marijampolyje buvo uždaryta 1932 metų rugpjūčio 6 dieną. Mokykla buvo lenkų valdžios koncesijuota (iki 1926/27 mokslo metų turtingą mokyklos istoriją žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.88) 1926 metų  rugpjūčio 30 dieną. Koncesija buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų. 1926/27 mokytojavo Uršulė Komarienė, 1927/28 – Marija Terleckaitė (mokėsi po 25 vaikus), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32 – Katrė Norkūnaitė (20,22,20 ir 22 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.102

[clix] 1919/23 mokslo metais Klepočiuose mokyklos nebuvo. 1923 mokykla įkuriama, 1923/24 koncesijuojama (ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų, t.y. iki uždarymo).  1923/24 mokėsi 22, 1926/27 – 20, 1928/29 – 17, 1929/30 ir 1931/32 po 14  vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.79. Klepočių mokytojų vargus plačiai aprašė Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.76. Apie pačią Klepočių mokyklą fonde išlikę 1924-1931 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.265 D.1.

[clx]Tiek „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.48, tiek pas V. Martinkėną vietovė vadinama Giriomis. Lyginant šaltinius, vėl iškyla neatitikimai. Marinkėnas rašo, kad mokykla veikė iki 1931 metų. Iš tiesų mokyklai nedavė koncesijos 1931 metų rugsėjo 9 dieną, bet sprendžiant pagal „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikos duomenis slaptai veikė, nes 1931/ 32 ir 1932/33 mokslo metais mokėsi 30 ir 36 vaikai (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.48). V. Martinkėnas mini, kad uždarius mokyklą, 1931 metų pabaigoje atsirado „Ryto“ skaitykla, kuriai vadovavo buvęs mokytojas, veiklus ir energingas žmogus Valentinas Krečius. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metais. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.58-59. Matyt, kurį laiką greta legalios skaityklos veikė slapta mokykla. Apie pačią Girių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1922-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.292 D.1-2.

[clxi]Nežinia ar galima taip kategoriškai nustatyti mokyklos uždarymo datą, kaip kad daro Vincas Martinkėnas nurodydamas, kad 1933 metais apie kovo mėnesį mokykla buvo uždaryta. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.72. „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.74 rašoma, kad 1932/33 mokslo metais mokykla veikė be koncesijos (lenkų valdžia jos nedavė 1933 metų gegužės 4 dieną), taip pat Kašėtų mokykla dar veikė 1933/34 mokslo metais. Joje 1932/33 ir 1933/34 moklso metais mokytojavo Mikalojus Luneckas, mokėsi 22 ir 24 vaikai. 1934/38 mokslo metais „Ryto“ draugijos mokyklos Kašėtose nebuvo. 1939 metų rugsėjo 14 dieną Kašėtų gyventojai lenkų valdžios prašė koncesijos lietuviškai mokyklai. V. Martinkėnas dar mini, kad 1932 metų rugsėjo 9 dieną „Rytas“ įkūrė skaityklą, kurioje dirbo buvę „Ryto“ mokytojai: Z. Krivelienė, O. Navikienė, S. Kazėnas, J. Vidžiūnas. 1936 metais valdžia skaityklą uždarė. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.72-73. Matyt, čia vėl turime atvejį, kai veikė slapta mokykla ir legali skaitykla.

Apie pačią Kašėtų  mokyklą, skaityklą ir skyrių fonde išlikę 1927-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.275 D.1-3.

[clxii]Darželių mokykla greičiau buvo uždaryta ne 1929 metais, kaip rašo Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.45, bet 1930 metais, tik neaišku kurį mėnesį. Gali būti, kad net uždaryta ji dar veikė slaptai iki 1929/30 mokslo metų pabaigos, nes „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.26 rašoma, kad 1929/30 mokslo metais mokėsi 26 vaikai.  Apie pačią Darželių  mokyklą fonde išlikę 1924-1934 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.35 D.1-3.

[clxiii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.14, L.14v.,L.15, L.15 v.,//Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1932 metų balandžio 24 dienos protokolas

[clxiv]Mokykla Musteikoje veikė nuo 1924 metų. 1931/32 mokslo metais, kai „Ryto“ draugijos rūpesčiu buvo pastatytas  mokyklai  naujas namas, mokytojavo Marija Šimanskienė, mokėsi 36 vaikai. Ji mokytojavo ir 1932/33 mokslo metais, mokėsi 43 vaikai. 1933/34 ir 1934/35 mokslo metais mokytojavo Pranė Makarevičienė. Šiais, paskutiniais mokslo metais (mokykla uždaryta 1935 metų birželio 16 dieną), mokėsi 50 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.112.  Nuo 1935 metų rugsėjo iki 1936 metų gegužės 22 d. veikė „Ryto“ skaitykla, kurios vedėja buvo Leokadija Šimkutė-Pačkauskienė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.94.Apie pačią Musteikių mokyklą ir skaityklą fonde išlikę 1913-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.291 D.1-16.

[clxv]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 17., L17 v., L. 18.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1933 metų balandžio 30 dienos protokolas

[clxvi]Lynežeryje nuo 1930/31 iki mokyklos uždarymo 1936 06 30 mokytojavo Zuzana Luneckaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.93. Apie pačią Lynežerio mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.324 D.1-2.

[clxvii]1933/34 mokslo metais Randamonių mokykla greičiausiai veikė slaptai. Pagal „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.143 paskutiniai lenkų valdžios patvirtinti mokslo metai buvo 1932/33. Mokytojavo Juozas Brazauskas, mokėsi 30 vaikų. 1934 metų birželio 15 dieną mokykla buvo uždaryta. Apie pačią Randamonių mokyklą išlikę 1929-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.347 D.1-8, skyrių ir skaityklą 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.322 D.1-2.

[clxviii]Bižų mokykla veikė nuo 1926 metų (koncesijuota 1926 09 29, ji pratęsiama iki 1932/33 metų). Visą laikotarpį mokytojavo Elena Čibiraitė, mokėsi atitinkamai 41, 38,32, 38,37,35,31 vaikai. Mokykla uždaryta 1935 metų birželio 15 dieną (ne birželio 14, kaip tvirtina V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.37). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.16. Apie pačią Bižių mokyklą išlikę 1926-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.123 D.1-13.

[clxix]Bieliūnų mokykla Rodūnės valsčiuje, Lydos  apskrityje pirmą kartą buvo uždaryta 1927 10 05, antrą-  1933 04 22. Veikė nuo 1924  metų. 1924/25 ir 1925/26  mokytojavo Stasys Kazėnas (mokėsi po 28 vaikus), 1926/27 Stasys Jankauskas (mokėsi 28 vaikai), 1927/28 Povilas Eidukonis (mokėsi 28 vaikai), 1928/29 – Juozas Vidžiūnas (mokėsi 28 vaikai), 1929/30 Kazys Šimas (mokėsi 27 vaikai), 1930/31 Kazys Lelka (mokėsi 20 vaikų), 1931/32 ir 1932/33  – Elena Liutkevičiūtė (mokėsi 14 ir 18 vaikų). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.12. Plačiau apie Bieliūnų mokytojų vargus bendraujant su lenkų valdžios atstovais žr. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.33.Apie pačią Bieliūnų mokyklą išlikę 1924-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.1 D.1-4, taip pat 1930-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.2 D.1-6.

[clxx] Mokykla uždaryta 1933 metų balandžio 22 dieną. Iki 1926 metų nebuvo jokios mokyklos. 1926 metais įsteigta „Ryto“ mokykla. 1926 metų rugpjūčio 30 dieną mokykla koncesijonuota (ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 mokslo metais mokytojavo Veronika Čibiraitė ir Vincas Dailydka (mokėsi 28 vaikai), 1927/28 – Adolfas Razukevičius (mokėsi 30 vaikų), 1928/29 – Antanas Bubulis (mokėsi 17 vaikų), 1929/30 – Kostas Leonavičius (mokėsi 17 vaikų), 1930/31 – Petras Vaitulionis (mokėsi 17 vaikų), 1931/32 ir 1932/33 Marija Matkevičiūtė (mokėsi 24 ir 23 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.77. Plačiau apie lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklos mokytojų darbą rašo V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.74-75. Apie pačią Keižių mokyklą išlikę 1926-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.64 D.1-8.

[clxxi]Mokykla uždaryta ne 1934 metų gegužės 9 dieną, kaip rašo V. Martinkėnas (minėtos knygos p. 83), bet 1934 metų birželio 15 dieną.LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.89. I919/26 mokslo metais mokyklos Latežeryje nebuvo. Ji įkurta 1926 metais, koncesijuota 1927 metų balandžio 8 dieną (ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 ir 1927/28 mokslo metais mokytojavo Stasė Mališkaitė (mokinių skaičius nežinomas). 1928 metų rugpjūčio 27 dieną mokykla buvo koncesijuota, bet nepatvirtintas joks mokytojas. (Čia V. Martinkėno tekstas sutampa su šaltiniu, kuriuo, beje jis pats ir remėsi. Aut.past.) 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1932/33 mokytojavo Viktorija Jasiulytė (patvirtinta 1929/30 mokslo metams 1929 08 29, 1930/31 – 1930 05 08 ir 1931/32 – 1931 07 31). 1931/32 mokėsi 23, 1932/33 – 17 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.89. Kad ji būtų patvirtinta 1932/33 mokslo metams žinių šaltinyje nėra (V. Martinkėnas savo knygoje, p.83, rašo, kas nuo 1929 iki 1933 metų mokykloje buvo patvirtinama Viktorija Jasiulytė). Tai galėjo būti viena iš formalių priežasčių, leidusių lenkų valdžiai 1933/34 mokslo metams nesuteikti Latežerio mokyklai koncesijos ir tvirtinti mokytojo. Aut. past. Mokyklos nebuvimą galbūt kažkiek kompensavo „Ryto“ skaityklos įkūrimas. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1933 metų rugsėjo 26 dienos veikė „Ryto“ skaitykla, kurioje dirbo Stasė Kazlauskienė. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metų birželio 25 dieną. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.83. Apie pačią Latežerio mokyklą fonde išlikę 1926-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.335 D.1-7

[clxxii]Pelegrindos mokykla uždaryta 1932 metų gegužės 5 dieną. Mokykla įkurta 1922 metais. 1923/26 – neveikė. 1926 metų liepos 6  dieną koncesijuota (ji pratęsta iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 mokytojavo Antanas Bubulis (patvirtintas 1926 07 15), 1927/28, 1928/29, 1929/30 – Zuzana Luneckaitė (patvirtinta 1927 11 21, kitų patvirtinimų datos nežinomos, 1927/28 mokėsi 22, 1929/30 – 25 vaikai), 1930/31 – Julija Kušelevičienė (patvirtinta 1930 08 20, mokėsi 28 vaikai), 1931/32 ir 1932/33 – Jadvyga Matuzaitė (patvirtinta 1931 07 17, kito patvirtinimo data nežinoma, 1931/32 mokėsi 35, 1932/33 – 33 vaikai). . LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.129. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1933 metų gruodžio 15 dienos buvo įkurta „Ryto“ skaitykla, kurią valdžia uždarė apie 1936 metus. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102. Apie pačią Pelegrindos mokyklą fonde išlikę 1926-33 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.185 D.1-8.

[clxxiii] Paąžuolės mokykla uždaryta 1933 08 19. Mokykla įkurta 1913 metais, atkurta 1923. 1923/24 mokytojavo Marija Šimanskienė. Mokykla koncesijuota 1924 metų spalio 8 (koncesija buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28, 1928/29 mokytojavo Adomas Kriaučiūnas (mokėsi 40,38,35,31,28 vaikai), 1929/30 – Vytautas Borisevičius ir Ona Lužytė (mokėsi 43 vaikai). 1930/31, 1931/32 ir 1932/33 – Leokadija Šimkutė (mokėsi 42,33,30 vaikų). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.119. Apie pačią Paąžuolės mokyklą fonde išlikę 1913-33 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.173 D.1-5.

[clxxiv]Paliūnų mokykla uždaryta 1933 05 04. Mokykla įkurta 1926 metais, koncesijuota 1927 metų vasario 15. 1926/27 mokytojavo Petras Vaitulionis (mokėsi 40 vaikų). Nors koncesija buvo pratęsiama, mokykla veiklą, lenkų valdžiai netvirtinant mokytojų, po ilgesnės pertraukos pradėjo veikti tik 1930/31 mokslo metais. 1930/31, 1931/32, 1932/33 mokslo metais mokytojavo Vincas Vaicekauskas (mokėsi 70, 69, 54 vaikai). Jo padėjėjais 1931/32, galbūt ir 1932/33 mokslo metais dirbo mokytojai M.Bigelis ir S.Aulaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.122. Fonde yra išlikę Suvalkų apskrityje buvusios Paliūnų mokyklos, taip pat skyriaus 1926-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.174 D.1-9.

[clxxv]Žagarų mokykla uždaryta 1933 08 19. 1916 ji pirmą, 1928 antrą kartą atkurta. 1928 metais koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1932/33 moklslo metų).1928/29, 1929/30, 1930/31 mokytojavo Jadvyga Kazlauskaitė (mokėsi 36,37,41 vaikai),1931/32 ir 1932/33 Jadvyga Liutkevičiūtė (mokėsi 32 ir 33 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.198. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1935 metų rugsėjo 25 dieną buvo įkurta „Ryto“ skaitykla, o jos vedėja paskirta Irena Brazinskienė. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.131. Apie Žagarų mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1927-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 114 D.1-2

[clxxvi] Zabarninkų mokykla buvo uždaryta 1933 08 19. Mokykla įkurta 1924 arba kaip nurodo V. Martinkėnas – 1925 metais.  Koncesijuota 1926 03 19 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25 ir 1925/26 mokslo metais  mokytojavo Julija Plenytė (mokėsi 27 ir 37 vaikai), 1926/27 – Bernardas Černiauskas (mokėsi 35 vaikai), 1927/28 – Antanas Bubulis (mokėsi 33 vaikai), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32, 1932/33 – Stasė Mališkaitė (mokėsi 25,38, 41,44, 46 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.195. V.Martinkėnas pažymi, kad 1934 metais veikė „Ryto“ skaitykla. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.130. Apie Zabarninkų  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1926-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 118 D.1-2

[clxxvii]Apie šią greičiausiai slaptą mokyklą žinoma tiek, kad  1925 metų vasario 25 dieną gyventojai prašė koncesijos mokyklai, bet tų pačių metų gegužės 16 dieną gavo neigiamą atsakymą. 1932/33 slapta (nėra duomenų, kad būtų įkurta ir koncesijuota mokykla, patvirtintas mokytojas) mokytojavo Vincas Dubauskas. Mokėsi 90 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.195. V.Martinkėnas pažymi, kad 1926 metais lietuvių Šv.Kazimiero draugijai pavyko gauti koncesiją mokyklai (faktas, kad lietuvių draugijos bendradarbiavo), bet nebuvo patvirtinamas mokytojas. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.124. Apie Vaičiuliškės mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 45 D.1.

[clxxviii]Mardasavo mokykla uždaryta 1934 06 15. Mokykla įkurta 1923, koncesijuota 1928 09 30 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1928/29, 1929/30 mokytojavo Pranas Stasionis, 1930/31, 1931/32 – Emilija Pečiulytė (mokėsi po 25 vaikus), 1932/33 Jonas Navickas ir Pranas Stasionis (mokėsi 17 vaikų), 1933/34 – Ona Ridziauskaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.100. Apie Mardasavo  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1923-1934 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 162

[clxxix] Ratnyčios mokykla uždaryta 1934 06 05. Mokykla įkurta 1923, koncesijuota 1924 10 09 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1923/24, 1924/25 mokytojavo Petras Stakauskas (mokėsi 64 ir51 vaikai), 1925/26, 1926/27 – Pranė Anusevičiūtė (mokėsi 49 ir45 vaikai), 1927/28 Katrė Norkūnaitė (mokėsi 36 vaikai), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32, 1932/33 – Gertrūda Gudolaitytė (mokėsi 30, 35,41,36,35 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.144. V.Martinkėnas pažymi, kad  nuo 1933 metų rugsėjo iki 1936 metų veikė „Ryto“ skaitykla (vedėjavo S.Kazlauskas). V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.108. Apie Ratnyčios  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 224 D.1-11

[clxxx] Kapiniškės mokykla uždaryta 1934 06 05. Mokykla įkurta 1924, koncesijuota 1925 04 06 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27 mokytojavo Juzė Vaicekavičiūtė, 1927/28 – Juzė Trainavičiūtė, 1928/29 – Petras Mačiulis (mokėsi 21 vaikas), 1929/30, 1930/31 – Petras Večkys (1929/30 mokėsi 22 vaikai), 1931/32, 1932/33 – Teofilis Sukackas (mokėsi 45 ir46 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.72. V.Martinkėnas pažymi, kad 1933 metų spalio 31 jau veikė „Ryto“ skaitykla (vedėja M.Malinauskienė-Šimanskienė). 1934 m. skaityklai vadovavo J.Duksa; 1936 metų gegužės 20 d. skaitykla buvo uždaryta. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71. Apie Kapiniškės mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 76 D.1-5

[clxxxi]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 19 v., L.20, L. 20 v., L.21, L.21v., L22.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1934 metų balandžio 29 dienos protokolas

[clxxxii] LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 23 v., L.24, L. 24 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1935 metų gegužės 12 dienos protokolas

[clxxxiii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.26, L. 26 v., L.27, L. 27 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1936 metų kovo 22 dienos protokolas

[clxxxiv]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.29, L.29 v., L.30// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1937 metų kovo 21 dienos protokolas

[clxxxv]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1939 metų birželio 25 dienos protokolas

[clxxxvi]Dainavos mokykla buvo Varėnos valsčiuje, Vilniaus apskrityje. Veikė nuo 1922/23 mokslo metų. Tais metais mokė mokytoja Barbora Povilaitytė, mokėsi 62 mokiniai. 1923/24 mokė mokytojas Dominikas Matkevičius, mokėsi 48 mokiniai. 1924 metų birželio 28 dieną lenkų valdžiai buvo pateiktas gyventojų prašymas, 1924 metų spalio 13 dieną Dainavos mokyklai suteikta koncesija. Ji buvo pratęsiama iki 1932/33

[clxxxvii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33

[clxxxviii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v.,

[clxxxix]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v., L.34

[cxc] Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 16

[cxci] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.34

[cxcii] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.35// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1940 metų kovo 8 dienos protokolas

[cxciii] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.35 v.,

[cxciv] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.34 v.,

[cxcv] LMAVB RS F.67 B.283 D.5 L.1-2, L. 2.,3

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ išleido prancūzų istoriko Renė Martel‘io knygą „Lenkija ir mes“. Potekstėje užrašyta: „Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“.

Ši studija Paryžiuje pasirodė seniai – 1928 m. Deja, lietuvių skaitytojai tokią aktualią knygą gali gauti į rankas tik dabar.

Kodėl ji apie Lenkiją? Mat „tarpukario „didžioji“ Lenkija buvo sukurta tik ją globojusios Prancūzijos dėka. Ir tai padaryta kitų, laisvės siekusių tautų – lietuvių, baltarusių bei ukrainų – sąskaita, ilgam pasmerkiant jas okupacijos skausmams ir kančioms. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje – 3-iojo pradžioje Prancūzijoje buvo padaryta mistinė išvada: jeigu  sukursime „didelę ir galingą“ Lenkiją, ši tarnaus kaip patikima atsvara ir vokiečiams, ir sovietams. 

Renė Martel knygos „Lenkija ir mes“ viršelis

Buvo fantazuojama: girdi, lenkų kariuomenė – tai „kita prancūzų kariuomenė prie Vyslos“. Lenkų politikai sakė, jog Lenkija bus pajėgi atlikti tokį vaidmenį, jei „ją atkursime“ Abiejų Tautų Respublikos (Rżečcpospolitos) ribose, t. y.  užgrobus kitų tautų žemes. Būtent Prancūzija čia Lenkijai ir padėjo. Iš dalies lenkų šovinistai savo tikslus pasiekė. Betgi prancūzai greitai pamatė, kad Lenkijos „strategai“ sukūrė naująjį tautų kalėjimą, šmėklą, stovinčią ant molio kojų.

Mat lenkų užmačių rėmėjai greitai suprato, kad Lenkija – labai ir labai silpna, nestabili. Joje žiojėjo atsivėręs tikrai  pavojingų konfliktų židinys Rytų Europoje. R. Martelʼis rašo: „Didžioji“ Lenkija buvo viduramžių anachronizmas išsivadavusių tautų žemyne“. Iki tol, pasirodo, daugelio prancūzų protus buvo apkrėtusios daugybės mitų ir fantazijų bacilos. Lietuviško vertimo leidėjas A. Andriušaitis iškrapštė gana įdomios faktologijos: pasirodo, jau Pirmojo pasaulinio karo metais lenkai labai intensyviai bendradarbiavo su Vokietija ir Austrija–Vengrija. Tada centrinės Europos imperijos irgi ketino sukurti „didžiąją“ Lenkiją – kaip užkardą prieš Rusiją. Vadinasi, jau tada jos politiškai tenkino lenkų šovinistų užgaidas ir imperialistinius planus.

Tam, pavyzdžiui, 1916 m. buvo suklastoti gyventojų surašymo duomenys buvusioje Vilniaus gubernijoje, t. y. buvo stengiamasi visus gyventojus paskelbti lenkais. Kas tam priešinosi, iš tų buvo atimtos maisto kortelės, t. y. žmonės pasmerkti badui ir mirčiai[1]. Bet pasikeitė karo eiga, ir lenkai tučtuojau peršoko Santarvės pusėn. Generolo Halerio kariuomenė staiga išdygsta Prancūzijoje, kuri, „apginkluota prancūzų, anot knygos autoriaus, „netrukus parodys narsą kautynėse su jaunos ukrainiečių tautos […] daliniais“.

Ir būtent čia prancūzų istorikas išryškina lenkų klastingumą. Mat tik neseniai uoliai kolaboravę su vokiečiais, t. y.  kovoję Santarvės priešų pusėje, vėliau jie, lenkai, ėmė kaltinti kitas tautas, apšaukdami jas „vokiečių ir sovietų statytiniais“. O „kova prieš bolševizmą“ jie naudojosi kaip priedanga savo plėšriems imperiniams kėslams įgyvendinti. Knygos autorius aprašo, kaip ciniškai buvo šmeižiama lietuvių ir ukrainiečių kova už nepriklausomybę, siekiant ją kuo labiau  sukompromituoti Santarvės valstybių akyse. Ir visur visada lenkiškąją kortą šioje ir kitose istorijose lydėjo klasta, melai, intrigos, šmeižtai.

Renė Martelʼis, įsigilinęs į mūsų tautų istoriją ir santykius, neslepia simpatijų lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Lenkijos okupaciją jis vadina naujuoju tautų kalėjimu. Beje, knygos autorius plačiau nušvietė ir Lenkijos valdžios taikomą terorą prieš žydus bei vokiečius.

Žodžiu, iki Antrojo pasaulinio karo Prancūzija jau buvo galutinai nusivylusi Lenkija. Čia pacituosiu ikikarinio Lietuvos pasiuntinio (įgaliotojo ministro) Paryžiuje Petro Klimo žodžius: „Paskutinių metų Lenkijos politika įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio. Formaliai jie išlaikė seną draugystės sąjungą, bet lenkų flirtas su Hitleriu, Tešyno aneksija ir prancūzų kapitalų eksproprijacija tą sąjungą pavertė pasityčiojimu. Patys lenkai, dabar jų draugų užpulti, kreipėsi pagalbos į anglus. Niekas Prancūzijoje neturėjo noro gelbėti tuos felońs (išdavikus). Prancūzai, neturėdami jokių teritorinių pretenzijų Vokietijai, skelbti karą iš pradžių tik Lenkijai apginti neturėjo jokio noro. Mobilizacija praėjo liūdesio atmosferoj“[2]. Visos R.  Martelʼio prognozės pasitvirtino.

Leopoldas Stanevičius, šio teksto autorius.

Knygos autorius tada nežinojo apie siaubingus dalykus, kurie SSRS lydėjo stalininę industrializaciją, kolektyvizaciją, apie dirbtinai sukeltą Holodomorą Ukrainoje ir kitur. Ir jis, žinoma, nesti joks marksistas, kaip jį kaltino lenkai. Tuo labiau kad jis gana kritiškai vertina tuometinę Ukrainos Liaudies Respubliką už tai, kad jos vadovas Simonas Petliūra atiduodavo savo tautos žemes Lenkijai, kad nesugebėjo sukurti veiksmingos valstybinės organizacijos, pajėgios pasipriešinti tiek sovietinei, tiek lenkų ekspansijai.

Šiaip ar taip, knygos pabaigoje autorius pranašauja, kad tikrai atsikurs nepriklausomos Ukrainos, Baltarusijos valstybės, o Lietuva atgaus okupuotas etnines savo žemes.

Kaip rodo knygos turinys, ir po 85 metų autoriaus numatymai ir įžvalgos neprarado savo aktualumo, nes, kaip matome, Lenkijoje vėl kelia galvą įžūlus šovinizmas ir revanšizmas, o skystablauzdė Lietuvos valdžia bei jos ministrėliai dažniausiai keliaklupsčiauja lenkų imperiniams gaidžiams – R. Sikorskiui, ekslietuviui grafui Komarovskiui, kuris, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia pasitarė su Maišiagalos reakcingais kunigais, su bendruomene, o tik po to nuvyko kalbėtis su prezidente D. Grybauskaite.

Renė Martel‘is, išsklaidydamas Prancūzijos ir Lenkijos draugystės mitus, rašo, kad „…toji draugystė šiandien lemia nelaimę: ji stumia mūsų šalį į prarają ir kelia prieš ją Europos neapykantą ir priešiškumą“ (14 p.).

Kodėl didesnės, galingesnės Europos valstybės ilgą laiką neteikė Lenkijai didesnės reikšmės? Mat jos žinojo, rašo R. Martel‘is, kad Lenkija silpna, nepagydomai silpna, ir tokia buvo visada (15 p.) (cituoti 15–16 p., žr. pabr.).

Lenkų aristokratija? Taip, bet ji – „… pati netobuliausia iš visų, kaip rašė Monteskjė. Liaudis „buvo tų kilmingųjų vergai“. Tai buvo respublika, bet pati anarchiškiausia ir <…> nelaisviausia: „įstatymai numatė kiekvieno laisvę, o rezultatas buvo visuotinė priespauda“ (23 p.).

Ruso priekaištavo Lenkijai dėl anarchijos ir vienybės stokos. Jos „Ekonomika visiškai netvarkinga, kariuomenės nedaug arba jos visai nėra, karinė drausmė neegzistuoja, jokios tvarkos, jokios subordinacijos. Šalis nuolat susiskaldžiusi viduje, iš išorės jai nuolat gresia pavojai, ji visiškai nusilpusi ir priklausoma nuo kaimynų kaprizų“ (23 p.).

Bet visus pranoko garsusis Volteras, kuris net plojo sužinojęs, kai Lenkija buvo padalyta pirmą kartą (23 p.). Tiesa, jį – savotišką Europos orakulą – bus paveikę jo šališki ryšiai su Prūsijos Frydrichu ir Rusijos Jekaterina. Iš jo laiško Frydrichui: „… tai genialu“ (24 p.). Jis piktinosi ta lenkų teise – liberum veto, todėl Jekaterinai II rašė, jog „…šimtą kartų kaltesni yra Čenstakavos Dievo Motinos garbintojai“ (24 p.).

Enciklopedijoje, kritikuodamas lenkų anarchiją, Didro įvardijo svarbiausią šio krašto kančių priežastį: privilegijuotą aristokratų padėtį: „Tautos kamienas velka baudžiavą, o kilmingieji elgiasi kaip tik užsigeidžia“.

Suktas lenkų aristokratijos advokatas Riuljeras rašė, kad „lenkų bajorija, norėdama likti visiškai nepriklausoma, atėmė iš valdžios bet kokias galias“. Mat Lenkijos ponas, padaręs ir didelį nusikaltimą, „negali būti sulaikytas anksčiau, nei bus nuteistas Seime, o tai atveria jam duris pasprukti“ (25 p.)

Neminėsiu čia Galicijos tragedijos, kai lenkų šovinistai, gudraudami, girdi, kovojame su bolševikais, iš tikro greit užėmė ir Galiciją, ir Brest-Litovską, Pinską, Gardiną, Vilnių (čia maršalas J. Pilsudskis įjojo 1919 m. balandio 19 d.). Visur lenkų  legionieriai (net 4 dienas) žudė žydus: Pinske jie sušaudė 100 izraelitų, atėjusių pasiimti maisto produktų, atsiųstų iš Amerikos. O balandžio 25 d., užėmus Lydą, lenkų  kariuomenė nušlavė visą žydų kvartalą. Taigi visa Lenkija tada šventė Velykas, o jos ginkluoti sūnūs medžiojo žydus. Cenzūros spaudžiama, Prancūzijos spauda tada tylėjo… (95 p.).

Ir ką jūs manote? Lenkų vadai atmetė visus Santarvės raginimus nutraukti smurtinio karo veiksmus ir liautis liejus kraują. Santarvė net nesidomėjo Ukrainos likimu, o derėjosi tik su lenkais, leido jiems užimti visą Rytų Galiciją ir ten steigti civilinę administraciją. Taigi ten tada ne Santarvė diktavo politiką, o jau patys nacionalistai lenkai. Ukrainos pasiuntinybė rašė: „Silpstame kovodami su bolševikais, nes mus dar puola lenkai“ (97 p.). Tuo labiau kad iš Antantės lenkai gavo materialinę ir moralinę paramą (97 p.). Pono Paderevskio teiginiai, kad lenkai Galicijoje kovoja su bolševikais, yra klaidingi, rašė Ukrainos atstovas Sidorenka. Taigi Antantės valstybės tada padėjo ne Ukrainai, o Lenkijai.

Ukrainos vyriausybė ir kariuomenė (Rytų Galicijos) buvo vienintelė tvirtovė prieš bolševikus, o lenkai, puolę Vakarų ukrainų kariuomenę, kovojančią su bolševikais, pasirodė esą bolševikų sąjungininkai“ (98 p.).

R.Martelis rašo: „Galicijoje… buvo šaudoma, kariama, kankinama, sodinama į kalėjimus, vagiama, konfiskuojama“ (99 p.). Lenkai čia neėmė belaisvių, kad dėl šių jiems nebūtų rūpesčių. Pavyzdžių čia neužrašinėjau, nes nesiruošiau politinei ar istorinei konferencijai. Užbaigsiu tepridurdamas: lenkų kariškiai žudė Vakarų ukrainus net ligoninėse (100 p.).

Lietuvoje: o kas vyko čia? Lietuvių emigrantai dar 1915 m. rinkosi Berne, 1916 m. – Hagoje, 1917 m. – Stokholme, ir vieningai buvo nuspręsta: naujoji Lietuva „neturi susisaistyti ryšiais su jokia kaimynine valstybe. 1917 m. Vilniuje Lietuvių konferencija balsavo už rezoliuciją (vokiečių valdžia ją draudė skelbti): „Tik nepriklausoma Taryba buvo išrinktas Antanas Smetona, būsimas valstybės vadovas“.

1918 m. lenkai reikalavo: „reikia politinės Lietuvos sąjungos su Lenkija“. Lietuviai: „pripažinkite Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių!“ (146 p.).

Rezultatas? Neturėdama kariuomenės, Lietuva pralaimi: 1919 01 05 lenkai užima Vilnių. Aneksavo jį.

Toliau – nepasakosiu. Įsigykite šią nepaprastą prancūzų istoriko knygą ir praturtėsite, įsigysite daug žinių.

Tepridursiu štai ką: Pilsudskis Antantės kaltintojams melavo, jog jo neklausęs generolas L. Želigovskis, pats žygiavęs į Lietuvą. O maršalo Pilsudskio traukinyje, pasirodo, gražiai susirinkę lenkų generolai iš anksto viską aptarė, sutarė ir paskyrė būtent L. Želigovskį užimti „Litwą Sródkową“. Netoli Lydos ekslietuvis Pilsudskis pats apžiūrėjęs Vilniaus  okupacijai rengiamą kariuomenę (151 p.). Tam skirtos 1-oji, 3-ioji legionierių divizijos, pulk. Koco savanorių divizija ir dvi vadinamosios lietuvių–baltgudžių divizijos.

XXX

Apie šio straipsnio autorių Leopoldą Stanevičių.

L. Stanevičius – ilgametis knygų redaktorius, vertėjas, poetas, satyrikas-humoristas. Yra parašęs 10 knygų, suredagavęs ne vieną literatūrinį leidinį įvairioms leidykloms, aktyviai reiškiasi įvairiuose poetiniuose renginiuose. Išmėgintas L. Stanevičiaus literatūrinis arkliukas – satyra ir humoras. L. Stanevičius – aktyvus Medardo Čoboto Trečiojo Amžiaus Universiteto (MČTAU) Politologijos, Istorijos, Literatūros fakultetų klausytojas.  Kiekvienais mokslo  metais Leopoldas skaito paskaitas ir veda diskusijas Politologijos fakulteto klausytojams politinėmis ir istorinėmis temomis.

20-mečio proga už aktyvią veiklą universitete Leopoldui Stanevičiui suteiktas MČTAU Garbės lektoriaus vardas.

2016.12.31; 06:22

[1] Viktoras Jencius-Butautas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. 2011, p. 176–180.

[2] P. Klimas, Lietuvos diplomatinėje taryboje. V., 1991, p. 156–157.

Mū­sų ša­ly­je ak­ty­viai reiš­kia­si is­to­ri­kai ir pub­li­cis­tai, ku­rie ku­ria par­adok­sa­lią Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Kaip aiš­ki­na žo­dy­nai, žo­dis „pa­ra­dok­sa­lus“ to­ly­gus žo­džiui „ab­sur­diš­kas“.

Lap­kri­čio mė­ne­sį įsip­lies­kus doc. Dr. An­ta­no Sme­to­nos aro­gan­tiš­ko straips­nio dėl rei­ka­lo įves­ti į var­to­se­ną rai­des q, w ir x su­kel­tai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tas-is­to­ri­kas Rim­vy­das Va­lat­ka straips­niu „J. Pil­suds­kio klai­da, už ku­rią zom­biais mo­ka­me mes, lie­tu­viai“ pa­kė­lė is­to­ri­kų par­adok­sus į ne­ma­ty­tą iki šiol aukš­tį.

Continue reading „Arnoldas Piročkinas: „Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis““

„Palikime istoriją istorikams“ – buvo dažnai kartojama 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl sutarties, Lietuvai reikalaujant preambulėje paminėti Lenkijos padarytą skriaudą 1920 m. spalį – Vilniaus okupaciją ir aneksiją. Lietuva nusileido, ir 1994 m. sutartis buvo pasirašyta.

Bet Lenkija nepaliko pačių istorikų, ir po 20 metų Lietuvoje ėmė ryškėti Lietuvos istorijos lenkiškieji naratyvai. Toliaregiškai jau pašaudo ir toliašaudė artilerija – mėginama reabilituoti J. Pilsudskį su L. Želigovskiu, vaizduojant juos kaip didelius Lietuvos draugus, norėjusius atkurti didžiąją Lietuvą, nors ir be pačių lietuvių sutikimo. Vienas tokių mėginimų yra VDU istoriko prof. Šarūno Liekio straipsnis laikraštyje „15 min.“, pavadintas „Esminis klausimas – kodėl Liucjanas Želigowskis stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?“

Continue reading „Iš istorikų apkasų“

Praėjusių metų gegužės mėn. skyriuje „Biblioteka“ įdėjome Piotro Kovnackio knygelę „Jeigu senelis gyvas būtų…“, išleistą 1940 m.

Tačiau stebėdami nūdienos įvykius priėjome prie išvados, kad prie šios temos reikia grįžti apimant plačiau ir priminti, kad netrukus po to, kai buvo išleista P. Kovnackio knygelė, tais pačiais 1940 metais pasirodė ir kur kas didesnės apimties leidinys, pavadintas „Sąžinės sąskaita. Keli žodžiai apie neseną mūsų praeitį“, kurios autorius buvo Vilniuje nežinomas Boleslavas Niemčikas.

Tačiau tada buvo laikoma, kad „Sąžinės sąskaitos“ autorius taip pat yra P. Kovnackis, Vilniuje leidžiamo laikraščio „Dziennik Wileński“ bendradarbis. Bet vėlesnės publikacijos ir diskusijos parodė, kad antrojo leidinio autorius yra kitas, tai Tadeušas Severinas Pizlo, Vilniaus polonistas.

Continue reading „Apie praeities įtaką dabarčiai“

Kaip nustatė visiems laikams žymūs Lietuvos istorijos specialistai, pagal logiką „kas būtų, jei būtų“, tai yra „jeigu tetai augtų ūsai – tai būtų dėdė“, Didysis Lietuvos patriotas Želigovskis, ne okupavęs Vilnių pagal Didžiojo Lietuvos patrioto Pilsudskio įsakymą, o tik jį užėmęs su šaunia lietuvių husarų daina „šiandien – kopūstai, jutro – kaša, pozajutro  – Vilno naša“, išjoja su savo štabu į Liaudą – Nevėžio slėnį ties Panevėžiu, kur, pasak Maironio, liaunos bajoraitės šoka ir ilgisi Didžiojo Lietuvos patrioto Čičinsko, to Sicinskio, kuris „veto velniškai suriko“, tačiau štabas naktį susiduria su Lietuvos savanoriais, ir tie bernužėliai artojėliai šrapneliais į užkulnius suardo visus planus. Didysis patriotas vos išneša sveikas kudašių.

Mat lepšių tais laikais nebuvo, Lietuvos garbė ties Širvintomis ir Giedraičiais buvo apginta.

Continue reading „Esė apie turtingą vidinį lepšio pasaulį“

Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.

Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.

O todėl, kad tam ne tik nebuvo priežasties, o netgi atvirkščiai – Lietuvoje jau daug metų tokio nuoširdaus gesto laukiama iš Lenkijos pusės dėl agresijos akto, kurį Pilsudskio įsakymu įvykdė Želigovskio vadovaujami padaliniai, ir devyniolika metų trukusios Lietuvos istorinės sostinės, Vilniaus, bei gretimų teritorijų okupacijos.

Neišsakytas oficialus viešo atsiprašymo poreikis kabėjo ore ir tuo metu, kai buvo rengiama tarpvalstybinė Sutartis, pasirašyta 1994 m. Deja, Lenkijos vadovas tų sakramentinių žodžių tada neištarė. Todėl neseną L. Linkevičiaus „išėjimą prieš traukinį“ Lietuvos visuomenė suvokė kaip poelgį, žeidžiantį šalies orumą, kaip ne savo kaltės prisiėmimą ir kartu tariamą Lenkijos atleidimą nuo pareigos viešai atsiprašyti už padarytą istorinę skriaudą.

Continue reading „Grįžtant prie viešo atsiprašymo temos“

Daug nuo­mo­nių iš­sa­ko­ma apie san­ty­kius su Lie­tu­vos len­kais. Nie­kas ne­pa­si­keis, jei ne­kal­bė­si­me at­vi­rai ir tie­są, be­je, ne vien su Vil­niaus kraš­to len­kais, bet iš es­mės su Len­ki­ja.

Pa­žvel­ki­me iš ša­lies. Kaip ten be­bū­tų, L. Lin­ke­vi­čiaus at­si­pra­šy­mas dėl su­ve­re­naus Lie­tu­vos Sei­mo gė­dos ir G. Kir­ki­lo sku­bus įsi­pa­rei­go­ji­mas jau ba­lan­dį vi­sus rei­ka­lus už­baig­ti pri­me­na, kad mes mąs­to­me va­sa­liš­kai, be sa­vi­gar­bos, iš­di­du­mo ir vi­siš­kai pa­lauž­ta vals­ty­bi­ne są­mo­ne.

Ko­kios pa­gar­bos ir oru­mo ga­li­me lauk­ti bet ku­riais klau­si­mais iš bet ku­rios ša­lies? Apie tai jau pa­sa­kė Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras: pa­dės mums pir­mi­nin­kau­ti Europos Sąjungai (ES) ir net­gi suor­ga­ni­zuo­ti ES Vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą Vil­niu­je. Ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, ką ir kaip to­kio men­ta­li­te­to pa­rei­gū­nai gi­na.

Continue reading „Mo­ka­ma sa­vi­žu­diš­ka kai­na – sa­vi­gar­ba ir iš­di­du­mu“

Apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą pas kaimynus lenkus taip pasakytų Šviesios atminties Amžinybėje pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos šulai Petras Klimas, Jurgis Balrušaitis, Oskaras Milašius.

Akibrokštui prilygstantis Lenkų rinkimų akcijos (LRA) pirmininko atviras pareiškimas, kad lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos, yra jau ne užuomina, o siekio kurpti lenkišką autonomiją nuostata.

Continue reading „Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“

Lietuvos valstybėje greta kamieninės lietuvių tautos gyvena tautinės mažumos: rusai, lenkai, žydai, totoriai, ukrainiečiai ir kt. Didžioji dauguma jų yra Lietuvos piliečiai ir todėl vadinami Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, Lietuvos žydais ir t.t.

Tačiau neskaitlinga dalis Lietuvos lenkų save įvardija lenkais Lietuvoje (poliaki na Litvie).

Sakytume, – tegul kaip nori jie vadinasi, tik tegul laikosi Lietuvos įstatymų, gerbia kamieninę tautą, nesielgia čia kaip šeimininkai.

Continue reading „Prieš antikonstitucinį flirtą“

vytautas_visockas_1

Paskambino gerai pažįstamas istorikas ir sako: “Tomukas iš Varšuvos vėl mus moko gyventi”.

Profesorių, kosmopolitą Tomą Venclovą jis vadina Tomuku, nes Vilniuje jie mokėsi vienoje mokykloje.

Aš pretenzingo intelektualo Tomuku vadinti negaliu, nors, kai gyvenau Tauro bendrabutyje, kartais jį matydavau lėtai, kažkodėl sunkiai (buvome jauni) kopiantį laiptais. Įtakingo komunistų poeto sūnus! Kaip neatkreipsi dėmesio į susimąsčiusį, kiek pakumpusį, universitetą jau baigusį vyrą, apie kurį šį tą esi girdėjęs ne tik iš to pažįstamo istoriko.

Continue reading „Tebeegzistuoja lenkiškas viršenybės pojūtis“

gajauskaite

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 29 straips­nis drau­džia bet ko­kias pri­vi­le­gi­jas bet ko­kiu pa­grin­du ir bet kam. Ta­čiau kai ku­rios Lie­tu­vos ma­žu­mos gal­vo­ja ki­taip ir nuo­la­tos jų rei­ka­lau­ja, kar­tais net­gi pa­stum­da­mos sa­ve į ku­rio­ziš­ką pa­dė­tį.

Pa­vyz­džiui, prašiusieji JAV už­sto­ti len­kų ma­žu­mą prieš Lie­tu­vos val­džią ir pri­vers­ti ją vie­toj ly­gių ga­li­my­bių su­teik­ti aki­vaiz­džių leng­va­tų, la­bai ap­si­ri­ko. Pa­si­ro­do, kad mi­li­jo­ni­nė len­kų ben­druo­me­nė Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ne­tu­ri nė vie­nos mo­kyk­los.

O štai Lie­tu­vo­je vals­ty­bės iš­lai­ko­mų mo­kyk­lų ma­žes­nė nei šim­to tūks­tan­čių len­kų ben­druo­me­nė tu­ri dau­giau kaip 80! Pra­šo­vė len­kai ir su pa­ra­šų rin­ki­mu sa­vo pri­vi­le­gi­joms pa­rem­ti – te­su­rin­ko 60 000, o tai reiš­kia, kad li­ku­sie­ji Ry­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jai yra lie­tu­viai ar­ba nu­tau­tin­ti „tu­tei­šiai“ ir len­kams ne­pri­skir­ti­ni.

Continue reading „Pri­vi­le­gi­jos“

golgota-originalas

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia paskutiniąją, dešimtąją, ištrauką iš Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis”, išleistos 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu.

Tebūnie tai priekaištas XXI a. Lenkijai, įnirtingai puolančiai Lietuvą lenkų šovinistų pastangomis, kurstančiai Vilnijos lenkus nepaisyti Lietuvos įstatymų, klasta, melu siekiančiai išstumti lietuvius iš Lietuvos rajonų, 1920 m. Lenkijos okupuotų ir prarastų Antrojo pasaulinio karo metu. Tebūnie tai priekaištas Lietuvos valdžiai, per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėjusiai ir nesugebančiai arba nenorinčiai pasiekti, kad minėtuose rajonuose nebūtų diskriminuojami lietuviai, kad lenkų tautinė mažuma vykdytų Lietuvos įstatymus, elgųsi kaip Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiai. Tebūnie tai priekaištas tiems lietuviams, kurie savo pasyvumu ir abejingumu leidžia ir vieniems, ir kitiems nepaisyti lietuvių tautos interesų.

Pirmojoje dalyje prisiminėme 1919-uosius metus. Šiandien žvelgiame į 1928-uosius metus. Tačiau Vilniaus krašto lietuvių bėdos nesibaigė ir 1928-aisiais. Apie tai kalbėsime kitose Slaptai.lt publikacijose.

Continue reading „Tebūnie tai priekaištas ( 10 )“