Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (13)

§ 5. Simuliakras (simuliantas)[1]

Tai „krizinės asmenybės“ potipis, kurio gilesnių šaknų galėtume ieškoti dar sovietiniame gyvenime, jo „psichologiniame“ arba mentaliniame palikime.

Anais metais buvo tokia darbuotojų kategorija, kuriuos rusakalbiai vadino „sačiokais“. Jo darbą įmonėje ar įstaigoje vadindavo „sačkovanie“. Sunku lietuviškai paaiškinti – žodynai apie tai tyli. Gal arčiau tiesos būtų kalbėti apie „sačioko“ (simulianto!) tariamai aktyvią veiklą, jos imitaciją. Veikiantis asmuo stengiasi vaidinti darbštumą. Tais metais nemažai būdavo ir tokių, kurie atvirai simuliavo arba vos vos krutėdavo.

Žinau iš savo patirties: mokslo įstaigose pasitaikydavo ir tokių, kurie kuklią metinio darbo ataskaitą kasmet teikdavo tą pačią, pakeisdami tik įvadinį puslapį. Na, dar šiek tiek pakoreguodami išvadas… To pakakdavo. Apskritai nemažai atvejų darbo spartą ir rezultatą diktuodavo ne darbštuolis, bet vidutinybė, o kartais – ir „sačioko“ – simulianto tipas. Darbštuoliai ir gabesnieji buvo slopinami „švelnios“ simuliacijos.

Tuo įvadėliu tenorėjau pastebėti, kad sovietmetis ženkliai prisidėjo prie darbo kaip moralinės vertybės nuvertinimo, jo pavertimo grynai „profanum“, t. y. neišvengiamos būtinybės kategorija.

2012 m. rugpjūčio pabaigoje Palangoje dalyvavau tarptautinėje konferencijoje „Šeima – tautos ir valstybės vertybė“. Mane nustebino anglų profesorės Pam Ricards pranešimas. Ji teigė, kad Didžiojoje Britanijoje įsigali tendencija, „<…>kai jauni suaugę žmonės nenori ieškoti darbo ir bevelija likti tėvų namuose jų išlaikomi“. Anot pranešimo autorės, jau apie penktadalį 25–34 metų jaunimo gyvena su tėvais ir jų išlaikomi. 35–44 metų amžiaus grupėje tokių – kas penkioliktas.

Šis „krizės asmenybei“ santykinai priskiriamas simulianto potipis Lietuvoje „įdomesnis“ ir drąsesnis už savo „giminaitį“ Anglijoje. Pačiame fizinių jėgų žydėjime jis metai po metų sugeba išsirūpinti bedarbio, o jei pavyksta – dar ir trečios grupės invalido pašalpą. Tokie Lietuvoje skaičiuojami ne tūkstančiais, o dešimtimis tūkstančių! Ką jie veikia, globojami neturtingos, bet „humanišką poziciją“ demonstruojančios valstybės?

O gal šiuo atveju žvilgsnį kreipkime ne vien į pačią valstybę, bet ir į jos atstovus – ženklią dalį korumpuotų valdininkų, kuriems irgi gali būti priskirtas „simuliakrui“ būdingas bruožas… Taip kalbėdamas mąstau apie aibę išsigalvojamų programų, įvairių biurų ir direkcijų, be kurių ne tik visuomenė, bet ir pati valstybė (jas maitinanti) gyvuotų kaip gyvavusi.

Galima atsargiai pastebėti, kad šis potipis netgi profesionaliai rengiamas universitetuose – jo atstovai gauna vadybininko, teisininko ir kt. diplomus. O nemaža jų dalis įsidarbinę kurpia niekam nereikalingus, tik bendrą sumaištį keliančius projektus, jų pataisas.

Aišku, kad tų, kuriuos mes ženkliname „simuliakro“ ženklu, nemažai aptiksime „užribio klasės“ (apie kurią dar kalbėsime) sluoksnyje. Bet vis dėlto jų bus daugiau tarp jaunų, išsilavinimą įgijusiųjų. Šie – išradingesni, geriau išmano įstatymų džiunglyną. Šie, kaip ir anie jų „giminaičiai iš užribio“, yra praradę paties darbo kaip dorovinės kategorijos supratimą. Nemaža jų – oficialiai užsiregistravusių (ar už tam tikrą „pakišą“ užregistruotų) bedarbių dalis kartais verčiasi dėvėtų rūbų perpardavinėtojais, įvairiausių trumpalaikių įtartinų paslaugų teikėjais, netgi liaudies menininkais ir pan. Iš „simuliakrų“ formuojami ir „desantai į užsienį“ – nebūtinai visam laikui.

Esame minėję, kad šis „krizės asmenybės“ potipis brendo dar sovietiniais metais, na, o nūdienis „simuliakras“ brandinamas – pripažinkime – ne tik rūsčios konkurencinės rinkos, bet ir demokratinės politikos. Laikantis jos nuostatų privalu stambias milijonines sumas skirti bedarbiams. O kaip tampama bedarbiu ir juo išliekama – sąlygos ir taisyklės vargu ar kada nors taps skaidrios.

§ 6. Marginalas

Marginalumą šiuo atveju interpretuojame kaip asmenybės vertybinį negebėjimą turėti stabilios orientacijos, elgsenos motyvų apibrėžtumo. Jos čia „išsibarsčiusios“. Tokia elgsena, to modelio asmenybės paplitimas susijęs su įprastos tradicinės kultūros nunykimu, teisingiau – jos nuvertėjimu. Šio potipio asmuo dar nėra perpratęs ir supermodernaus pasaulio peršamų vertybinių nuostatų, elgsenos normų.

Štai taip mūsų apibrėžtas „krizės asmenybės“ potipis, „išsprūdęs“ iš tradicinės kultūros rėmų, nesugeba pritapti prie naujosios kultūros, prie modernių pokyčių „prisodrintos“ aplinkos (kuri, kaip visada, taip pat kinta). Kitais žodžiais tariant, tai asmenybė, besiblaškanti tarp tradiciškumo (konservatyvumo) ir modernumo (socialinių novacijų), tarp tradicinio bendruomeniškumo ir egocentristinio (anarchistinio) individualumo, tarp tradicine socialine kontrole apibrėžtosios erdvės ir atsiribojimo nuo bet kokios ženklesnės atsakomybės.

Tai dezintegrali, pagrindinius gyvenimo orientyrus praradusi (o gal jų ir nesiekusi įgyti), į šizofreniškumą linkusi, besiblaškanti, be pusiausvyros asmenybė, neturinti nei bent kiek ryškiau išreikštos saviteigos, nei pilietiškumo pozicijų. Jai būdingas inertiškumas, apatiškumas, kitų nuomonės bei elgsenos mėgdžiojimas, pastovių orientyrų, autoritetų paieška ir tokių pat, surastųjų, nuolatinis praradimas.

Šis asmenybės potipis palyginti nesunkiai pasiduoda ne tik pašalinėms informacijos įtakoms (pavyzdžiui, spaudos ar TV), ne tik politiniam blaškymuisi (kurį, tarkim, iš dalies demonstruoja „švytuoklinis“ elektoratas), bet ir kitoms negatyvesnėms (socialiniu požiūriu) įtakoms: alkoholiui, narkotikams, nieko neveikimui, „nepiktybiniam“ nusikalstamumui, net polinkiui į savižudybę, kaip orientyrų neturėjimo ir prieštaringai suvokiamo gyvenimo išdavai.

Marginalas – bene atviriau už kitus pesimizmu alsuojanti ir jį skleidžianti asmenybė. Jai, suprantama, dažniau nei kitiems, būdinga ir depresija. Marginali asmenybė, pavyzdžiui, nuo „neolithuanus“, kuris vis dėlto siekia ir veikia pragmatizmo erdvėje, yra „iškritusi“ iš pozityviosios, t. y. kuriamosios kultūros. Ji nėra kultūros „įrėminta“ arba ryškiau jos sunorminta. Turimas jėgas išblaško dažni skersvėjai.

Pagal tokių asmenybių lyginamąjį svorį visuomenėje, ko gero, galima kalbėti ir apie visuomenės  (apskritai apie civilizacijos) šizofreniškumo laipsnį. (Prisimenu vieną amerikiečių autorių, teigusį, jog šizofrenija yra supermodernios visuomenės bruožas.)

Marginalusis asmenybės tipas – puikus masalas ne tik įvairiems „aiškiaregiams“ ar verslo avantiūristams. Tai masalas ir politikams – populistams, demagoginėms jų programoms, savanaudiškiems, vienas kitą atpažįstantiems biurokratams, panašiems į vorus, rezgančius savo kibius voratinklius…

Įdomi yra politologo bei tautotyrininko M. Kundroto išsakyta mintis. Anot jo, iš normalių santykių iškritusios asmenybės „<…>ilgainiui išsiugdo savotišką autsaiderių kompleksą. Jos įpranta būti marginalios. Už tai atsiveria erdvė labai prieštaringiems sluoksniams. Greta išskirtinių asmenybių, intelektualų, idealistų čia susirenka auditorijos ieškantys sociopatai, provokatoriai, užribio karjeristai, neradę sau vietos kitur“[2].

§ 7. „Užribio klasės“ asmuo

Šiuo atveju remiamės jau mūsų minėto R. Dharendorfo plačiai vartota „užribio klasės“ sąvoka. „Nerasime pramoninės visuomenės, – rašo šis mokslininkas, – kuri neturėtų atliekamos valkatų, elgetų ir dykaduonių grupės“[3]. Iš esmės čia kalbama apie mums iš marksizmo laikų žinomą liumpeną. „Užribio klasės“ nariams (bene dramatiškiausiam „krizės asmenybės“ potipiui) priskirtini chroniški alkoholikai ir narkomanai, vagys ir sąvadautojai, taip pat, mūsų nuomone, ir tie, kurie yra praradę ne tik patį darbą, bet ir darbui atlikti būtiniausius įgūdžius: drausmės, ritmo, susiklausymo su bendradarbiais, darbdaviais ir viršininkais bei pan. supratimą[4]. Visi tie, kurie „darbuojasi“ šiukšlynuose, viešai rausiasi šiukšlių dėžėse ir konteineriuose.

„Užribio klasei“ priklausančių individų grupei dar sovietiniais metais galėjo būti priskiriami ir tie, kurie vaizdžiai buvo apibūdinami tokia sudurtine sąvoka kaip „byvšij inteligentnyj čelovek (BIČ)“ – buvęs žmogus inteligentas.

Manyčiau, kad „užribio klasei“ teisėtai gali būti priskiriami ir tie, kurie su kaukėmis „pasikinkę“ „audines“, važinėja plėšti ir žudyti vienišų senukų.

Beje, „užribio klasės“ individo potipį puikiai nusako vadinamųjų socialinės rizikos šeimų ar asmenų sąvoka. Lietuvos kaimas politinių perversmų ir sprendimų (žinoma, įskaitant ir tuos sprendimus, kurie buvo priimti jau po Nepriklausomybės atkūrimo) buvo ir yra bene labiausiai nuniokotas (ir niokojamas), todėl tokių šeimų (pilnų ar nepilnų) kaime rastume daugiau nei miestuose, o ir juose dėl ekonominės krizės, šilumos kainų bei kitų priežasčių pastebimai daugėja.

Šis „krizės asmenybės“ (čia teisingiau būtų išsireikšti – individo) potipis yra iškritęs iš įprastų, normaliai visuomenei, atskiroms teritorinėms bendruomenėms būdingo socialinių bei socialinių psichologinių santykių tinklo. Egzistuoja šalia jo. Tokio tipo individai vos ne solidariai „sulipdo“ savąjį specifinį, kitų sunkiai įveikiamą santykių tinklą. Jiems tas tinklas tarnauja ne tik kaip deformuoto, normaliai visuomenei nebūdingo gyvenimo būdo fonas, bet ir kaip psichologinės savigynos nuo visuomenės ir nuo valstybės kuklių pastangų normalizuoti jų gyvenimą (!) priemonė.

Oficiali, normali politika, netgi vietos bendruomenės pastangos šių žmonių, galime sakyti, nepasiekia. Netgi normalios ekonomikos sąlygomis jie lieka užribyje, netgi atsiradus galimybėms gauti normalų darbą ar gal net laikiną uždarbį jie tuo nepasinaudoja, nes tokiam žingsniui jie, kaip minėjome, nebeturi nei fizinių, nei psichinių pajėgumų. Tačiau tų pajėgumų užtenka tarpusavio santykiuose išsaugoti stebėtiną solidarumą.

„Užribio klasei“ priklausantis asmuo, manau, be diskusijų priskirtinas socialinės patologijos reiškiniams. Jo egzistenciją ir sklaidą sustiprina dar ir dramatinį, ypač marginalinį laikotarpį išgyvenančios visuomenės narių susvetimėjimas, valdymo institucijų biurokratinis šaltumas, žmonių dvasinę kultūrą (pavyzdžiui – bažnyčios) palaikančių šaltinių nunykimas. „Užribio klasei“ priklausančių asmenų kategorija, jų skaičiaus sklaida – puikus kriterijus, kuris nusako pačios visuomenės ir valstybės nuosmukio laipsnį, kultūrinį bei civilizacinį jų negalavimą (neįgalumą).

§ 8. „Krizės asmenybės“ sklaida ir jos reguliavimo galimybės

Mūsų išskirti ir apibūdinti „krizės asmenybę“ nusakantys potipiai toli gražu neišsemia panašių pastangų tipologizuoti žmogaus (mūsų visuomenės nario) elgseną – tą elgseną, kuri vertintina kaip nukrypstanti nuo įsivaizduojamos normos ir kuri yra negatyviu įspaudu paženklinusi „tautos kūną“.

Betgi šiuo atveju dera pastebėti ir tai, jog daugelis žmonių iš prigimties linkę būti eiliniais stipresniųjų komandos nariais, uoliais, įsiteikiančiais jų valios vykdytojais, slėptis už kitų nugaros ir kaip atlygio tikėtis iš jų malonių ir saugumo garantijų. Neteisinga būtų tvirtinti, jog visa tai – iš totalitarinės ar sovietinės sistemos. Šaknys, kaip jau esame rašę, gilesnės. Tai genetinis aidas, einantis iš istorijos. Sparti socialinė kaita, jos prieštaringumas tik sustiprina tokios prigimties, paliestos aiškios deformacijos, pasireiškimą.

Manipuliavimas šiuo aidu tebesitęsia. Tebesitęsia ir sąlygos, verčiančios daugelį mūsų tautiečių elgtis taip, kaip yra pastebėjęs V. Kavolis, apibūdindamas „krizės asmenybę“, ir taip, kaip aš pastebėjau pateikdamas konkretesnius  tokios asmenybės potipius. Žmogus išgyvena savo adaptavimosi prie kintančio pasaulio dramą. Išgyvena savo paties kaip socialiniam veiksmui sukurto ar gimusio subjekto dramą.

Koks realybėje galėtų būti aukščiau išskirtų ir apibūdintų „krizės asmenybės“ potipių pasiskirstymas nūdienos lietuvių tautoje, Lietuvos visuomenėje? Žinoma, į tokio pobūdžio klausimą išsamesnį atsakymą galėtų duoti tokio pat jos tipologizavimo pagrindu grindžiamas empirinis sociologinis tyrimas. Bet panašaus tyrimo galimybės nūnai nėra jau tokios palankios, nes pareikalautų nemažų sąnaudų. Dėl problemos aiškumo pasikartosiu: grynų vadinamųjų psichologinių individo tipų vargu ar pasitaiko, dažniau – įvairių „mišrūnų“.

Žmogaus elgesyje koks nors tipas iš tiesų gali dominuoti, pavyzdžiui, choleriko, bet bus ir priemaišų: sangviniko ar melancholiko. Lygiai tą patį galėtume pasakyti ir apie mūsų išskirtus „krizės asmenybės“ potipius. Mano apžvalgoje jie grindžiami pažintinėmis teorinėmis konstrukcijomis, bet esu įsitikinęs: gyvenime jie egzistuoja ir gryni, ir mišrūs.

Tiesiog dėl įdomumo pasidalinsiu savo eksperimentu, atliktu su keliomis edukologinio profilio magistrantų grupėmis. Pabandėme modeliuoti „krizės asmenybės“ ir jos potipių apraiškas Lietuvoje. Tai buvo 2009–2010 metai. Mano talkininkai „krizės asmenybės“ tipui buvo linkę skirti iki 35–40% brandesnio bei brandaus amžiaus žmonių. Pabrėždavo modernisto (neolithuanus), taip pat ir „užribio klasei“ priskirtino potipio augimo tendenciją.

Pats bandymas tą problemą aptarinėti su magistrantais savaip nudžiugino – parodė jų aiškų polinkį į sociosofinio mąstymo erdvių plėtojimą. Jie pastebėjo ir tai, kad tradicionalistų (kolektyvistų) potipis išmiršta. Iš jaunosios kartos jį papildo tik retos grupelės. „Simuliakrų“ (simuliantų) potipis tada dar nebuvo „aktualus“ ir akcentuojamas. Ir aš jį sugalvojau tik rašydamas šias eilutes (apmąstydamas važinėjančiųjų su „mersedesais“ į darbo biržas atvejus).

Šiaip, žvelgiant hipotetiškai, proporcijas ar santykį tarp anksčiau išskirtų ir apibūdintų vadinamosios „krizės asmenybės“ potipių lemia daugelis sąlygų. Visų jų aprašyti ar suminėti neįmanoma, todėl apsiribosime tik keliomis pagrindinėmis.

Pirma: susiklostančios demografinių (amžiaus) grupių proporcijos. Tradicionalistų – etnokolektyvistų bus daugiau vyresnio amžiaus, tarp jų – tam tikros žymios dalies intelektualų grupėse. Tuo tarpu „neolithuanų“ arba modernistų bus daugiau jaunimo bei vadinamųjų grynųjų pragmatikų grupėse. Natūralu, kad intensyvi lietuvių emigracija įneša savas korektyvas, ko gero, lyg ir savaip stabdydama tradicionalistų nunykimą ir „išplukdydama“ ženklią „neolithuanų“ dalį.

Antra: iš esmės besikeičiančios individo socializacijos sąlygos. Regima pakankamai aiški modulinės kultūros slinktis ir normatyviosios kultūros nunykimas. Tai skatina ne tik marginalaus tipo asmenybių iškilimą (turbūt vykstantį nepriklausomai nuo amžiaus). Įsišaknijęs šalies politinės organizacijos negalavimas, papildomas pasaulio civilizacijos negalavimais bei deformacijomis, plečia skaudulių skaudulį (plintantį tarsi užkrečiama liga) – „užribio klasės“ individų potipį.

Trečia: konstruktyvumo stokojanti ne tik valstybės valdymo, bet ir žiniasklaidos praktika. Perdėtas, nesaikingas valstybės pragmatinių reikalų, vadinamųjų buitinių įvykių (dažniausiai negatyvaus pobūdžio) akcentavimas (ir net mėgavimasis) informacijos priemonės gausina ir marginalų, ir „neolithuanų“ (modernistų) gretas, nes būtent tokios viešosios nuomonės formavimo praktika daugelį savaime stumia nuo bendruomeninių prie grynai individualistinių, egocentristinių bei siauragrupinių orientacijų ir interesų sureikšminimo.

Rimtą susirūpinimą kelia tai, kad jau nepriklausomybės metais, kaip rodo atliekami sociologiniai tyrimai, Lietuvos gyventojų teigiamas požiūris į bendro gyvenimo taisyklių laikymąsi yra sumažėjęs ir labiau nutolęs nuo Vakarų Europos.

Ketvirta: aiškus („akis badantis“) lietuvių tautos (nacijos) tvarumo ir valstybės integralumo (tautos ir valstybės vienio) plėtojimo strategijos stygius. Valstybės valdymo, jos organizavimo viršūnėse girdime ir regime iš esmės tik einamųjų, daugeliu atvejų – tik ekonominio pobūdžio klausimų bei problemų aptarimą ir sprendimus, tarsi valstybė būtų gamybos profilio UAB’as, skleidžiantis įvairių valstybinio pobūdžio skandalų garsus. Šia kryptimi „talentingai“ darbuojasi ir mass media, kurios vienu iš pagrindinių rūpesčių būtų auditorijai iki apkartimo įgrisęs politinių intrigų eskalavimas.  .

Penkta: regime pakankamai akivaizdų negebėjimą pagauti, suvokti socialinio, ypač politinio veiksmo sukeliamą atgarsį, aidą, įžvelgti persipynusius socialinius reiškinius bei procesus, priežastinius tarpusavio ryšius ir jų trajektorijas perspektyvoje. Šis pastebėjimas liečia ne tik politines struktūras, bet ir mokyklų bei universitetų, apskritai  jaunosios kartos ugdymą.

Išvardinti ir apibūdinti „krizės asmenybės“ potipiai mūsų traktuojami kaip socialinė destrukcija, bet tai gali būti traktuojama ir plačiau – kaip civilizacijos negalios produktas. „Krizės asmenybė“ susijusi su socialinio bei socialinio psichologinio pobūdžio įtampomis ir pati jas gimdo. Jos reiškiasi visose be išimties socioetnosistemos (tautos ir valstybės) raiškos ar raidos erdvėse: politikoje ir versle, moksle ir švietime, socialinėje rūpyboje ir sveikatos apsaugoje, šeimoje ir darbovietėje.

Pavyzdžiui, akivaizdu, jog tradicionalisto (etnokolektyvisto) ir „neolithuanus“ potipių pažiūros, įsitikinimai ir net elgsena visada skirsis, netgi konfrontuos. Pasireikš papildomomis kliūtimis ne tik sąveikaujant, kai sprendžiamos kokios nors grynai praktinės problemos, bet ir paprasčiausiai jiems tarp savęs bendraujant (net šeimos nariams).

Taip pat dera pripažinti, kad bet kokio pobūdžio įtampos turi nevienareikšmį poveikį. Iš vienos pusės, jos socialinį organizmą daro gyvybingesnį, manevringesnį, tačiau, antra vertus, jų perteklius lėtina, stabdo normalesnį socialinį vyksmą – evoliucionavimą, jaukia socialinį komunikavimą. Ne tik atskiri asmenys, bet ir organizuotos jų grupės sunkiau tarp savęs „susišneka“ (arba ir visai „nebesusišneka“) net ir tada, kai to reikalauja situacija, netgi pačių „nesusišnekančių“ pusių interesai.

§ 9. Kas ta „normatyvi“ asmenybė?

Manau, kad skaitytojas, skaitydamas šias eilutes, jau turi suformulavęs klausimą: o ką gi apskritai mes galėtume laikyti normalia, normaliam, visaverčiam civilizuotumui (ir egzistenciniam prasmingumui) atstovaujančia asmenybe? Toks klausimas, kaip ir į jį panašūs, reikalauja fundamentalaus paaiškinimo ir atsakymo. Pasitenkinsime pačiu lakoniškiausiu.

Pirmiausia, tokiai asmenybei turėtų būti svetimas anarchistinis individualizmas ir servilizmas (įsiteikinėjimas kitam, stipresniam), chameleonizmas ir nesugebėjimas pasirūpinti sacrum dalykais (dvasinės kultūros plėtote). Civilizaciniu normatyvumu ženklinama asmenybė neturėtų būti atitrūkusi nuo jos mąstymą bei elgseną įrėminančios etnokultūrinės tradicijos. Beje, pastarojo akcento šiandien pasigendame iš valstybės institucijų. To akcento pasigendame ir ne tik vadinamosios visuomeninės (valstybinės), bet ir ypač privatizuotos mass media elgsenoje.

Taigi, „normatyvi“ asmenybė turėtų vadovautis ne vien pragmatiniu tikslingumu, įžymaus anglų sociologo Ch. Taylor’o žodžiais tariant, ne vien instrumentiniu (t. y. ne vien apčiuopiamos, išmatuojamos naudos siekiančiu) protu. Jai lygiai taip pat turėtų rūpėti ir dvasinio gyvenimo dalykai, žmonių bendrieji interesai, tarp jų – su tautos istorija ir su jos bei pasaulio kultūros likimu susiję dalykai. Na, o kita vertus, tokia asmenybė turėtų būti pakankamai atvira ir modernizacijai, besikeičiančio pasaulio įtakoms – tiems reiškiniams bei procesams, kurie priskirtini objektyviajai duotybei.

Trečia, jos saitai, tiksliau – dialogas su supančia aplinka,  taip pat ir su visu kintančiu pasauliu privalėtų būti rezonuojantis, t. y. ji pati turi nuolat keistis, tobulėti, neprarasti vientisumo. Ir, suprantama,  ji privalėtų pasižymėti sugebėjimu „gaudyti“ ne tik savo, bet ir kitų asmenų bei jų grupių vykdomų veiksmų sukeliamą aidą – ne tik tiesioginius, bet ir ypač šalutinius, nenumatytus padarinius.

„Normatyvi“ asmenybė privalėtų imti domėn ir savo, ir kitų neišvengiamo klystamumo principą, t. y. Pasižymėti suvokimu tos objektyvios duotybės, kad žmogaus pažinimo galios ir jo veiklos sąlygos yra ribotos, kad žmogaus troškimai gali skirtis (ir skiriasi!) nuo jo realių veiksmų ir pan. Kad dėl tų ir panašių priežasčių ne tik atskiro žmogaus, bet ir organizuotų grupių veiksmai dažniausiai būna paženklinti nevisavertiškumo arba klaidingumo ženklu. Jeigu asmenybė pripažįsta štai tokias aplinkybes, jai lieka paskutinis ir lengvesnis žingsnis – suvokimas sugyvenimo su kitais būtinybė ir jos realizavimas. Regis, būtent tokios kultūros ir mūsų visuomenės nariams, ir valstybę tvarkančioms politinėms struktūroms bei valdžios institucijoms labiausiai ir trūksta…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

(Bus daugiau)

2014.09.11; 18:36