Pastaruoju metu lietuviškoje žiniasklaidoje iškeltos kelios, mano supratimu, dėmesio vertos temos. Pavyzdžiui, kolega Virginijus Savukynas svarstė, ar žurnalistas gali aprašyti su juo pačiu susijusius įvykius? V.Savukynas pateikė argumentų, kodėl žurnalistas ne tik gali, bet ir privalo viešinti negeroves, susijusias tiek su kitais asmenimis, tiek – su juo pačiu. Atvirai kalbant, man net nebuvo į galvą šovusi tokia dilema: gali ar negali. Aišku, kad gali. Ne tik gali, bet ir ir privalo. Tokiais atvejais asmeniškumų nereikėtų nei slėpti, nei vengti. Karti asmeniška žurnalisto patirtis dažnusyk straipsniui ar laidai priduoda solidumo, tikroviškumo. Juk žurnalistas giliausiai išmano būtent tai, ką yra patyręs savo kailiu. Niekaip nesuprantu, kam vengti temų, kurias pajėgus atidžiausiai išnarplioti? Žinoma, tokiais atvejais dažniausiai ir susilaukiama priekaištų, girdi, esi tendencingas. Bet kas čia keisto, jei susilauki tokio pobūdžio kritikos? Joks produktyviai, kryptingai dirbantis žurnalistas negali išvengti apkalbų, šmeižto, melo. Juk tokiam žurnalistui pakenkti siekia ir ideologiniai, ir finansiniai konkurentai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Tad kam bijoti to, kas neišvengiama?
Pateikiu konkretų dezinformacijos pavyzdį. Vos tik kai kuriuos mano interviu rusų kalba paskelbė Azerbaidžano spauda, komentarų skiltyse pasirodė kaltinimų palaikant islamiškąjį fundamentalizmą, o taip pat ir informacija, jog sovietmečiu tarnavau rusų desantininkų specialiosios paskirties daliniuose. Suprask, priklausau “specnazo brolijai”, į kurią priimami tik Kremliui itin ištikimi vyrai. O juk 1984 – 1986-aisiais iš tikrųjų dėvėjau sovietinės armijos eilinio uniformą. Bet ne “specnazo desantūroje”, kaip internete įrodinėja mano “bičiulis”, o viename Maskvos statybos pulke. Taigi mano karinė tarnyba nėra įspūdinga, kaip teigiama rusiškojo interneto erdvėje. Ten nebuvo jokios romantikos: tiesiog statybose atlikome pačius juodžiausius darbus. Šiuos mano žodžius gali patvirtinti ir karinis bilietas, kurį esu išsaugojęs, ir keliolika lietuvių, su kuriais tais metais tarnavau Maskvoje. Tėra vienas būdas išvengt tokių melavimų – nustot rašyti. Nustojus rašyti prapuls ir gandai – gandeliai.
XXX
Tačiau šiandien, man regis, derėtų į viešumą kelti ir dar vieną svarbią mūsų žiniasklaidos bėdą. Omenyje turiu tiriamosios žiniasklaidos stygių. Mūsų spaudoje gausu konstatuojamojo pobūdžio straipsnių, komentarų, laidų. Perverti laikraščius, peržiūri televizijos laidas, internetinius portalus ir … su didžiausiu liūdesiu pastebi, kad visi gromuliuoja maždaug tas pačias temas tais pačiais žodžiais ir argumentais. Nepateikdami nei išeičių, nei alternatyvų. Ypač tuščiažodžiauti mėgsta politikai. Konstatuojamosios polemikos “šedevru” šiandien derėtų laikyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko dr. Arvydo Anušausko straipsnį “Lūkesčių istoriją berašant” (2009 metų spalio 19 diena, portalas delfi.lt). Prisipažinsiu, šį straipsnį puoliau skaityti su didžiausiu susidomėjimu, manydamas, jog rasiu naujų minčių. Juk autorius – ne eilinis publicistas. Jis – Seimo NSGK pirmininkas. Deja, labai nusivyliau.
Tame komentare Seimo NSGK vadovas vardina Lietuvos bėdas, kurios trukdė mums atsistoti ant kojų ir kurios tebetrukdo politiškai, ekonomiškai, kultūriškai sutvirtėti. Bet visa tai, apie ką pasakojo mūsų specialiąsias ir slaptąsias tarnybas kontroliuojantis parlamentaras, – jau tūkstantį kartų girdėta. Jokių konkrečių pasiūlymų, jokių konkrečių išvadų. Ir, žinoma, jokių konkrečių pastabų nė vienai institucijai, nė vienam politikui.
Jau sykį esu priekaištavęs Seimo NSGK vadovui dėl pasisakymų apie Rusijos pomėgį kiekvienų metų rugpjūtį kokiai nors savo kaimynei iškrėsti kiaulystę. Visi puikiai žinome, kad Rusija būtent rugpjūčio mėnesį mėgsta rengti pučus, pradėti karus bei ekonomines blokadas, nes tuo metu viso pasaulio didieji politikai atostogauja ir tiesiog fiziškai negali operatyviai, adekvačiai reaguoti į Kremliaus išpuolius. Šią visiems žinomą tiesą šių metų rugpjūčio mėnesį vienai TV laidai patvirtino ir Seimo NSGK vadovas (tuo metu pasienyje su Rusija buvo užblokuoti mūsų vežėjai). Man gi norėjosi iš oficialaus Lietuvos seimūno išgirsti šiek tiek daugiau informacijos: bent jau kodėl Lietuva nieko nežinojo apie Rusijos rengiamą išpuolį prieš mūsų verslininkus? Juk Maskvoje veikia mūsų ne tokia jau maža ambasada su patyrusiais ambasadoriais, juk mes turime ir gana užtektinai finansuojamą užsienio reikalų ministeriją, kurios ekspertai moduliuoja santykius su didžiausia Lietuvos kaimyne, juk mes, galų gale, turime gausias slaptąsias tarnybas, kurioms privalu laiku įvardinti Lietuvai kylančias grėsmes. Apie šias problemas Seimo NSGK vadovas neužsiminė.
Dabar – ir vėl panašus tuščiažodžiavimas. Seimo NSGK pirmininkas dr. A.Anušauskas minėtame savo komentare štai taip rašo. “Bet kokių didelių Rusijos energetinių ambicijų realizavimas be Vakarų šalių kapitalo ir stambių energetinių kompanijų dalyvavimo buvo ir yra sunkiai įmanomas. Lietuva savo nuomonei pagrįsti, kad ji yra palankesnė šalis tranzitui ir dujotiekio Baltijos jūroje tiesimas yra daugiau politinis projektas, skirtas izoliuoti Baltijos šalis nuo energetinių resursų tranzito, taip ir nerado rimto palaikymo tarp didžiųjų Europos Sąjungos valstybių.”
Iškelta problema – rimta. Tačiau šiais žodžiais Seimo NSGK vadovas, deja, ir apsiriboja. O juk daugeliui politika besidominčių žmonių Lietuvoje rūpi, kodėl mūsų idėjos “nerado rimto palaikymo tarp didžiųjų Europos Sąjungos valstybių”. Neatmetu galimybės, jog daugiau šioje srityje Lietuva ir negalėjo nuveikti. Prancūzija, Vokietija ar Italija visais laikais labiau paisė Kremliaus, nei Baltijos valstybių interesų. Ir vis dėlto kodėl nepasiaiškinus, ar iš tikrųjų nebuvo įmanoma nieko daugiau nuveikti? Juk mes turime ne tik solidžiai finansuojamą URM su ambasadoriais tiek Briuselyje, tiek Strasbūre, tiek kitose ES sostinėse. Nepamirškime ir Seimo užsienio reikalų komiteto su keliolika ilgamečių, patyrusių narių. Mes dar turime keliolika europarlamentarų, kurie dirba ES struktūrose. Tad iš Seimo NSGK vadovo norėjosi išgirsti bent truputį konkretesnių teiginių, kas iš lietuvių – europarlamentarų nuveikė daugiausiai, propaguodami Vilniaus siekius, o kas iš lietuvių – europarlamentarų Strasbūre ir Briuselyje tebuvo tuščia vieta?
Taip pat vyliausi išgirsiąs bent jau užuominų, koks čia buvo rusiškosios propagandos vaidmuo: ar Kremlius intensyviai blokavo mūsų idėjas, ar laikėsi pasyvios pozicijos, kokie ES šalių leidiniai mums buvo palankūs, kokie – Kremliui, ar nebuvo įmanoma kai kuriuose ES šalių leidiniuose “prastumti” bent kelių mūsų poziciją palaikančių rašinių, ar tie prastumti straipsniai būtų buvę veiksmingi? Deja, Seimo NSGK vadovas apsiribojo konstatacija.
XXX
Pastaruoju metu įsiminė keli europarlamentaru tapusio TV laidos “Be pykčio” vadovo Leonido Donskio pasvarstymai, ar Lietuva, ginčydamasi su Kremliumi, galėtų pasinaudoti Kaliningrado korta kaip konkrečiu spaudimo svertu. L.Donskis tvirtino, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė pasielgė išradingai, kartą pirmoji ir netikėtai paskambinusi Rusijos prezidentui Dmitrijevui Medvedevui. Tačiau L.Donskis taip pat pastebėjo, jog vieną kartą paskambinti gal ir galima. O štai antrasis skambutis greičiausiai jau nebeduotų jokio efekto. Gal tik atvirkščią. Ką reikėtų pasirinkti Lietuvai tokiu atveju, jei visi kiti diplomatiniai kanalai – įstrigę? Filosofas L.Donskis pateikė konkrečių įžvalgų, kokių pliusų bei minusų Lietuva gali susilaukti, jei imtų trukdyti Kaliningrado tranzitui. Štai ši probleminė L.Donskio publikacija, kurią perskaičiau Amerikos dienraštyje “Draugas”, paliko kur kas geresnį įspūdį, nei Seimo NSGK pirmininko tuščiažodžiavimai. Gal filosofas L.Donskis ir klysta. Juk labai sunku svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Bet jis bent jau pateikia savąjį veikimo planą.
Įsiminė ir filosofo L.Donskio pasvarstymai, ar šiandieninė Suomija labiau nei Lietuva bijo susilaukti Rusijos nemalonės? Jis pateikė pavyzdį, kad Suomija, nebijodama Kremliaus įtūžio, suteikia galimybę Helsinkyje gyventi ir dirbti iš Rusijos dėl politinių motyvų pasitraukusiai žurnalistei Oksanai Čelyševai. L.Donskis viešai klausia, ar Lietuva būtų išdrįsusi suteikti prieglobstį į Kremliaus nemalonę pakliuvusiai žurnalistei O.Čelyševai? Spėliojimas toks: greičiau – ne, nei – taip.
Viešint Helsinkyje teko bendrauti su šia žurnaliste iš Rusijos. Šių eilučių autoriui ji davė keletą interviu, kuriuose buvo analizuojama dabartinė padėtis Rusijoje. Turint omenyje pagrindines O.Čelyševos publikacijas bei pasisakymus, oficialusis Vilnius politinio prieglobsčio už antiputinišką retoriką jai nesuteiks. Niekad niekada. Tikrai pabijos Kremliaus susierzinimo.
XXX
Beje, prisimindamas kolegos V.Savukyno svarstymus, privalau pabrėžti, jog kai kada valstybiškai mąstantiems žurnalistams bei politikams verčiau prikąst liežuvį. Kiekviena valstybė turi sričių, kurių jai niekaip nederėtų komentuoti. Bent jau plačiai ir išsamiai. Žinoma, omenyje turiu skandalą, kilusį po kai kurių užsienio žiniasklaidos priemonių paskleistų gandų, esą Lietuvoje prieš keletą metų buvo įkurtas slaptas CŽV kalėjimas. Tame kalėjime neva kankinti su Al Qaeda siejami teroristai. Štai tik spalio 27-osios dienos išklotinė, demonstruojanti, kaip Lietuva lengvai pasiduoda priešiškų jėgų primetamoms informacinėms akcijoms. Taigi spalio 27-ąją įsijungiu radiją, o ten šią temą išsijuosę gvildena ilgametis Seimo NSGK narys Saulius Pečeliūnas, žurnalistas Virgis Valentinavičius. Spalio 27-ąją įsijungiu televiziją, o ten šią temą narplioja buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, buvęs Seimo NSGK vadovas Alvydas Sadeckas, dabartinis Seimo NSGK vadovas A.Anušauskas, buvęs premjeras ir krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas. Spalio 27-ąją perverčiu pagrindinius laikraščius, peržvelgiu įtakingiausius internetinius portalus, o ten itin rimtai bei išsamiai komentuojami prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai, leidžiantys manyti, jog toks kalėjimas Lietuvoje vis tik galėjo veikti. Nejaugi mes iš tikrųjų neturime rimtų, aktualių, skaudžių problemų? Įspūdis toks, kad Lietuva visai pakvaišo.
Slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje nebuvo ir negalėjo būti. Negalėjo būti dėl daugelio priežasčių. Pirma, Lietuva – labai nedidelė šalis, neturi nei kalnų, nei džiunglių, nei dykumų, kuriose nesutiksi nė gyvos dvasios. Tokioje nedidelėje teritorijoje labai sunku paslėpti bet kokį tegul ir labai slaptą objektą. Antra, Lietuva neturi profesionalių, patikimų slaptųjų tarnybų, kurios pajėgtų užtikrinti deramą apsaugą ir konfidencialumą. Trečia, Lietuvoje – itin galingos, įtakingos Rusijos slaptosios tarnybos, nesutinkančios jokio rimtesnio mūsų pasipriešinimo. Tad amerikiečiai tiesiog būtų pabijoję įkurti CŽV kalėjimą šalyje, kurioje knibždėte knibžda prorusiškų ir tuo pačiu – antiamerikietiškų jėgų.
Neabejoju, jog šią “antį” bus paskleidusi Rusija, siekdama sukiršinti mus su pagrindine sąjungininke JAV. Taip pat esu tikras, kad ši “antis” patraukli toms Europos Sąjungos politinėms jėgoms, kurios nusiteikusios antiamerikietiškai ir tuo pačiu neslepia savo palankumo Kremliaus naftai ir dujoms. Tačiau niekaip nesuprantu, kodėl toks gausus būrys mūsų parlamentarų bei oficialių pareigūnų, įskaitant ir prezidentę, imasi temos, kuri naudinga Kremliui ir jo satelitams? Amerikos negalima idealizuoti. Akivaizdu, jog naujasis šios šalies vadovas Barakas Obama dar “priskaldys malkų”. Tačiau akivaizdu ir tai, kad, netekusi Amerikos palankumo, Lietuva neteks ir paskutinio rimto užnugario.
Užuot Lietuvoje surengę rimtą diskusiją, kiek gi mūsų teritorijoje veikia visiškai slaptų Rusijos “objektų”, kodėl Lietuvos institucijos šį rugpjūtį nieko nežinojo apie Kremliaus rengiamą išpuolį prieš mūsų vežėjus, kodėl mūsų diplomatai nesugebėjo įtikinti Europos palaikyti būtent Vilniaus, o ne Maskvos ekonomines idėjas, mes puolame ieškoti slaptųjų amerikietiškų objektų. Na, žiniasklaida negali praleisti nė vienos į sensaciją pretenduojančios temos. Tačiau oficialūs Lietuvos pareigūnai tokiais atvejais turėtų apsiriboti trumpesniais samprotavimais: “CŽV kalėjimų Lietuvoje nebuvo, daugiau – jokių komentarų”. Galimas ir dar iškalbingesnis atsisakymas dalyvauti antiamerikietiškos pakraipos laidose: “kai surengsite TV laidą, analizuojančią, kiek ne Amerikos, o Rusijos šnipų veikia Baltijos kraštuose, tada – mielai dalyvausiu”.
XXX
Vakare sulaukiu dar ir germanistės, vertėjos, istorikės Irenos Tumavičiūtės laiško, kuriame pasakojama, kaip, vaizdžiai tariant, vokiečiai šaiposi iš mūsų besaikio pataikavimo Vašiongtonui. Be abejo, vokiečiai labiau norėtų, jog pataikautume oficialiam Berlynui ir oficialiam jų partneriui Kremliui.
2009.10.28
