1984 01 13. Aš nekalbu apie mąstymą – jau vien būti su sąmone, turėti sąmonę yra sunku. Todėl ir žmonės, ir gyvūnai nori nusigerti – populiariausiu būdu išsivaduoti iš sąmonės turėjimo teikiamų nemalonumų. Ar ne todėl pats populiariausias pas mus poilsio, “išsikrovimo” variantas yra pasigėrimas? Ar ne todėl nenoras dalyvauti visuomenės gyvenime visų pirma virsta alkoholizmu?
1984 01 22. Geriama iki negyvumo. Žudoma ir žudomasi. Prievartaujama ir niekinama. Švenčiama ir džiūgaujama. Valgoma ir miegama. Puošiamasi ir puikuojamasi. Ištisas materialybės vartojimo fejerverkas, lenktynės dėl to vartojimo formų ištobulinimo siaučia mūsų Žemėj. Žmogus nebemato žmogaus, mato partnerį arba priešą, statistinį vienetą arba įrankį, daiktą arba medžiagą. Dvasios, dvasiškumo sąvoka išnyko kaip dūmas, užtat atsirado drąsos, šaunumo, negailestingumo, ištvermingumo stabai, kultai, sampratos. Skubama neapsidairant, nematant. Koks tikslas? Tikslo nėra. Tikslas čia pat, manyje: mano noras patirti malonumą, mano troškimas vartoti.
1984 03 22. Dabar man aišku kaip niekada iki šiol: negali žmonės gyventi be tikėjimo, kad yra dideli žodžiai, ir yra ne šiaip sau, kažkur ir kažkada, o yra tikrai. Negali gyventi be tikėjimo, kad yra DIEVAS, GĖRIS, TIESA, MEILĖ, LAIMĖ, SUPRATIMAS ir panašiai. Negali gyventi ne šiaip, o tikrąja to žodžio prasme: be tų žodžių, be tikėjimo jais žmonės nyksta ir žūsta.
1984 03 29. Ne darbe, o darbu gyvenk savo gyvenimą.
1984 08 09. Aš nežinau, ką daryti, kaip susigrąžinti tokių dalykų kaip vanduo, ugnis, oras, žemė, pagaliau meilė, ištikimybė, sąžiningumas, dora ir t.t. pajautimą. Nežinau. Žinau viena – jeigu nesusigrąžinsime, neatsikursime kiekvienas sau ir visi kartu – bus blogai. Tai nereiškia, kad mes turime atsisakyti civilizacijos.
1984 10 20. “Geriausia ta mintis, kuri ateina tyliai, kaip ant katės letenėlių”, – sakė Nyčė.
Geriausia ta mintis, kuri ateina kaip mintis, o ne kaip citata.
1985 03 09. Šventė yra ne tada, kai nedirbi, o tada, kai gali dirbti.
1985 05 09. Taip, žinoma, taip: nebūtų buvę Aleksandro, Napoleono, Hitlerio – pasaulis šiandien būtų kitoks. O štai nebūtų buvę Stalino – pasaulis būtų likęs toks pat: ne Stalinas Rusiją, o Rusija Staliną pagimdė, Stalinas tapo naujosios Rusijos išraiška, ir tiek. O Rusija tokia pat buvo ir caro, ir Stalino, ir Gorbačiovo laikais.
1985 07 05. Man atrodo, nueina nebūtin, turi nebūtin ir užmarštin nueiti ta antisocialinių ir asocialių tipų galerija, viešpataujanti literatūroje. Turi ateiti toks literatūros žmogus, kuris ieškotų, teigtų protą, dėl proto idealų kentėtų ir gyventų. Turi ateiti aiškumo literatūra.
Bet kad taip atsitiktųm turi pasirodyti aiškumo norintys rašytojai.
1985 08 23. Visos tautos visais laikais kūrė kūrinius apie grožį kaip kažką, ką reikia sunkiai gauti, užkariauti. Dabar mes garbinam bjaurastį, nes manom, kad grožį mums įgyti per sunku – niekas nenori jo mums ant lėkštutės paduoti. Mes tikrai jo neverti, grožio. Nes mes patys – bjaurastis.
1985 12 07. Aš prieš blaivybę. Aš už blaivumą.
1986 01 05. Visi bijo mirties. O ėjimas į ją irgi gali būti didus. Jame žavesio gali būti ne mažiau negu mėnulio laidoj žiemos rytą.
1986 05 10. … jeigu norime ateities – visom galiom į ateities pažinimą! Reikia į šiuos laikus įvesti informaciją apie praeities sukurtas dvasios vertybes, sujungti praeitį su dabartimi bent jau raštijos paminklų tiltais. Nepaprastos svarbos mums yra kiekviena visiems prieinama praeities knyga, lygiai svarbios yra ir mąstymų apie praeitį knygos.
1986 06 01. Fašistas yra tas, kuris reikalauja mylėti jo tautą atsisakant mylėti savąją. Taip ir girdžiu čia Deutchland, Deiutchland uber ales! atgarsį! Aš negaliu mylėti kitos tautos, nemylėdamas savosios, nes tada aš išvis negaliu žinoti, kas yra mylėti tautą. Mylėti tautą galima išmokti tik pamilstant savo tautą. Mylėti tautą – tai mylėti ne kokį jos žmogų, kokį jos miestą, kokį jos peizažą ar mineralinį vandenį. Mylėti tautą – tai mylėti visų jos daiktų ir žmonių visumą, būtent visybę, ir ne vien tos visybės išoriškumą, o labiau visujybę – kaip ir kiekvienoj meilėj, priešingu atveju tai bus ne meilė, o pasigulinėjimas. Mylėti kitą tautą – reiškia sugebėti būti su ja taip, kad neįžeistum jos, nepažemintum, viso to nepadarydamas visų pirma savajai tautai. Nes kokia gi meile galima laikyti paskubą glebėsčiavimąsi viešai ar už akių – tai ne tik kad ne meilė, tai netgi apgaulė ir dar blogiau.
Gyvename persmelkti moteriškos pasaulėjautos – pradedant Nėries “koks gražus mažytis mūsų kraštas”, baigiant Mieželaičio “lyjančia Lietuva”. Laikas išgyventi šitą melagingą ir net niekingą orientaciją. Po ta “mažyte” slepiasi visi bailiai ir niekšai, teisindamiesi tūkstančių nejudėjimų, kai reikia daryti paprasčiausią jiems privalomą darbą. Lietuva nei mažytė, nei didelytė, ji yra normali šalis, privalo normaliai ir rimtai gyventi, ir kad šitai galėtume normaliai mylėti, mes privalome baigti su visokiais “įkvėptais” ir neįkvėptais seiliojimaisi, su visokiais pasiplakimais ir apsišmeižimais, tegul ir po kuklybės skraiste pasislėpusiais. Laikas pagaliau suprasti, kad gyvenimas reikalauja matyti tiesą netgi ten, kur ji arčiausiai mūsų – o ten tiesa dažniausiai būna pati negailestingiausia.
1986 06 02. Niekas dar dorai nepagalvojo, kokį pragaištingą auklėjimą postalinistiniu laikotarpiu atliko tokie rašytojai kaip Remarkas, Hemingvėjus, dabar atlieka ispanakalbiai amerikonai. Anie buvo šventiškai bohemiško gyvenimo pranašai. Šie yra apskritai ne į aplinkos gyvenimą orientuojantys plepiai. Nieko pozityvaus nei anų, nei šių kūryboje rasti negalima. Užtat mūsų rašytojai juos taip myli ir jais seka; sena, tarybinais laikais visuotine tapusi tradicija.
Yra “dalinės” knygos ir yra “visuminės” knygos. Dalinės paprastai yra negatyvistiškos, visuminės – pozityvistiškos knygos. Vienos ką nors kritikuoja ar tik analizuoja, kitos – atskleidžia, sintezuoja, iškelia. Tipiniai pirmųjų pavyzdžiai yra Dostojevskio, Ficdžeraldo, Remarko, Hemingvėjaus, Steinbeko, Snou ir kitų knygos. Antrųjų – Melvilio, Tolstojaus, Rolano, diu Garo darbai. Juose išaukštinama pozityvioji gyvenimio tendencija, siekiniai, jos kupinos šviesos ir kilimo jausmo. Kas pas mus parašys visą kartą apglėgti ir nuvesti galinčią knygą?
1986 06 08. Nacionalinės kultūros perkėlimas į ateitį – tai civilizacinis kiekvienos nacionalinės kultūros išplėtojimas, visą tą nacijų formų visumą sutalpinant į nacionalinę dvasią, apgobiant ta dvasia, sugebant ta dvasia apgobti. Užtat niekas, tik pats nacijos žmogus gali tai padaryti. Užtat taip sunku yra ugdyti nacionalinę kultūrą. Užtat taip greit galima “nebeuždengti” jos nacionaline dvasia, jei užsižiopsosi arba jeigu ji pasirodys esanti per prėska. Užtat taip mielai visi griebiasi ne nacionalinės kultūros plėtojimo, o jos “apsaugos”. Štai dėl ko vien jos apsauga yra grynas pralaimėjimas jau pradžių pradžioj.
1986 06 09. Visa mūsų visuomenė orientuojama kalbėti tiesą. Ko tai verta, geriausiai matyti vedybiniame, tiksliau – skyrybiniame gyvenime. Juk dažniausiai skyrybos įvyksta dėl kitos moters ar vyro. Žinoma, jos įvyksta dėl to, kad gyvenimas šeimoje sunkus, o mes mokyti gyventi lengvai, šventiškai. Užtat ir lekiam pas kitus, tarsi ten bus lengviau. O ką reiškia šita “meilės tiesa”, kurią visi pripažįsta kaip visiškai pateisinančią besiskiriančiojo elgesį? Tai reiškia, kad tiesą tau padiktavo ne protas, o fiziologija. Ir ne vaiko interesai, netgi ne vaiko, kaip piliečio, interesai čia yra kriterijus, o tava lyties organų gerovė. Ką tai reiškia?! Tai reiškia, kad valstybei naudingas šeimų irimas? Taip išeina, nes valstybė formuoja tokią opiniją, kuri nesmerkia šeimos griovėjų, pačios visuomenės ardytojų. Bet juk taip ardoma ir valstybė?! Ardoma. Bet jeigu net šitai neveikia tų, kurie daro politiką kultūroje, ką galima pasakyti apie juos? Ar tai nereiškia vieno – kad valdantiesiems visai nesvarbu jokia valstybė, jokia visuomenė, jokia šeima, niekas, svarbūs tik jie patys sau – chunta: kiek jie išsilaikys toje griuvimo ir sugriuvimo situacijoje!
1986 10 20. Kai moteris tampa boba – blogai. Bet kai vyras yra boba – iš tolo lenkis šitos vietos.
1957 04 19. Juodas yra mūsų kultūros kasdienybės horizontas, juodas yra visas jos dangus. Užtat visa, kas prasmingesnio yra iškilę istorijoje – tvyro net ir nesuvokta: kad Krėvė yra Nobelio lygio rašytojas, kad Lietuvos statutas yra pasaulinės minties paminklas, kad Lietuva yra viena dramatiškiausių Europos valstybių. Ir t.t. Ką gi, visam tam dar ateis laikas. Gaila, kad jis eina taip lėtai. (Romualdas Ozolas “Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys”. Naujoji Romuva, 2007).
Vytauto Visocko nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas.
2010.07.09
