Revoliucija Seime. O gal Seimo sąmonėje? Kiekvienas pozityvus postūmis mūsų teisėkūros padangėje sukelia pavasarinio optimizmo bangą.
Ši diena ir akcijose prie Seimo, ir pačioje plenarinių posėdžių salėje buvo, nebijau sakyti, istorinė. Seimas parodė, kad visuomenės interesas jam svarbus. Nors daug Seimo narių ir turi miško sklypų – o reiškia, ir privataus intereso ten. Nuostatos, kurias gamtosauginės organizacijos bei daugybė žymių šalies mokslininkų ir menininkų įvardijo kaip itin pavojingas, buvo palaidotos. Laimėjo Lietuva. Sveikiname Seimą, tikrai garbingai išlaikiusį šį pilietiškumo egzaminą. Miškai, ežerai, upės nebus atitverti nuo tautos. O jei dalis ir bus – turėsime tvirtą pagrindą kovai su savivale.
Tikrą sąmokslo teoriją šiaip taip ištvėrė Miškų įstatymo pataisos. Seimas parodė ir principingumą, ir tikrą pilietinę brandą. Skubos tvarka rudens sesijoje bandytos “prastumti” Miškų įstatymo pataisos buvo sustabdytos. Po gamtosauginių organizacijų vadovų vizito pas TS-LKD frakcijos seniūną p.J.Razmą ir atviro pokalbio su juo, pavyko tą svarstymą nukelti į pavasario sesiją – jau ne skubos tvarka.
„Nekomentuosiu šio sprendimo, nes jis jau priimtas. Galiu tik apgailestauti, kad žaliųjų išplatinta informacija, padėtį miškuose piešianti apokaliptinėmis spalvomis, daugelį kolegų suklaidino ir per balsavimą jie susilaikė. Priėjimas prie saugomų teritorijų tikrai nebūtų apsunkintas, nes 80 proc. tokį statusą turinčių plotų priklauso valstybei, kur tikrai nebūtų vykdomos jokios statybos“, – po Seimo posėdžio sakė Aplinkosaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.
Jau ir čia veidmainiaujama – ką bendro su Miškų įstatymo pataisomis turi saugomos teritorijos? Jos tesudaro 14 proc. šalies teritorijos.
Ir jeigu miškuose nebūtų vykdomos jokios statybos, kaip teigia komiteto pirmininkas, tai kam gi reikalingas tas įstatymas, kuris jas leistų? Na nedraugauja viena su kita tos nuostatos, tikrai nedraugauja.
Štai kaip atrodė kontraversiškiausio – miškų užstatymo ir pavertimo kolektyviniais sodais – garsusis punktas (11-1-8): „iki 0,2 ha žemės ploto namų valdas formuoti privačiose miško valdose, kai nėra galimybės formuoti valdą ne miško žemėje“. Punkto išbraukimui, siūlytam Seimo ir komiteto narės Aurelijos Stancikienės, Aplinkos apsaugos komitetas nepritarė. Vienok Seimas nubalsavo kitaip – prieš komiteto nuomonę, ir šią nuostatą pašalino. Dabar galima kiek ramiau atsidusti, kad ežerų ir upių pakrantės užstatytos nebus. Ponas J.Šimenas dejuoja, kad jo vargšai kolegos (Seimo nariai) buvo apmulkinti gamtosaugininkų. Kyla klausimas – kas gi taip sėkmingai apmulkino jį patį? Kas taip nerealiai apmulkino D.Kuodytę? Pagaliau dėl kokių priežasčių jie taip lengvai leidosi apmulkinami? Va čia ir susiveržia kietai tas mažų mažiausiai keistas Gordijaus mazgas.
Skeptikai man sako, kad niekas nesukontroliuos privatininkų, ir jie vis tiek darys, ką norės. „Remiami“ seniai nusistovėjusių korupcinių metodų. Manau, kad ne. Juridinė bazė – civilizuotos šalies gamtosaugos esmė. Be reikalo ją menkina Įstatymo pataisų „prastūmimo“ apologetai. Būtent ant to arklio nugaros jie norėjo pilnai atsirišti rankas ir daryti „ką nori“. Keisčiausia, kad laikas, regis, sustingo tokių veikėjų sąmonėje. Kalbedami apie nuosavybę, jie mini tik magišką žodį „mano“. O dar baisiau – „šventa“. Bėda jiems, kad visuomenė bręsta. Ir bręs daug greitesniais tempais, nei tikimasi. Vis primindama, kad nuosavybė – ne tik teisė, bet ir pareiga. Jei Anglijoje, su itin senomis privačios nuosavybės tradicijomis, 84 proc. gyventojų pasakė griežtą „NE“ valstybinių miškų išparceliavimui. O tai – visi britai iki vieno, neskaitant ekonominių emigrantų iš trečių šalių, tokiais klausimais aplamai nesidominčių.
Giliai simptomatiški ir paskutiniai Seimo pirmininkės I.Degutienės pareiškimai, aiškiai kylą iš Miškų įstatymo pataisų svarstymo.
„Kaip vieną iš įstatymų leidybos problemų galėčiau įvardinti įstatymų leidėjo savotišką uždarumą, atsiribojimą nuo aplinkinio pasaulio.Iš mane pasiekiančių skundų, kreipimūsi ir kitokių raštų apibendrintai galima konstatuoti, kad Seime inicijuojami ir svarstomi projektai per mažai diskutuojami su suinteresuotomis grupėmis arba jų nuomonė ignoruojama net neįvertinus jos. Mano vertinimu Įstatymų leidėjas to negali sau leisti, mes neturime teisės atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio ir dirbti kaip savitikslis UAB’as“, – sakė I. Degutienė.
Čia puikioms Seimo pirmininkės mintims reikia visokeriopai pritarti. O visiems prisiminti, kad Lietuvos pasirašyta ir ratifikuota europinė Orhuso konvencija iš šalių-narių reikalauja būtent šito. Ir dar – kad tai itin nepatogu oligarchinėms struktūroms, kurios vietoje vilko apsimeta mažyčiais, baltais ir pūkuotais Dievo avinėliais.
Seimo Pirmininkė įvardino ir dar dvi problemas, kurioms iki šios Seimo sesijos buvo skiriama mažai dėmesio: Konstitucinio Teismo nutarimų, sprendimų ir išvadų savalaikis įgyvendinimas ir mažas įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų aktyvumas. Štai ir vėl galima tik sutikti su Seimo pirmininke.
„Turiu omenyje iš Lietuvos Respublikos piliečių kylančias įstatymų leidybos iniciatyvas. Negaliu įvardinti priežasčių, kodėl šis subjektas yra pakankamai pasyvus, bet galiu pasvarstyti, kad tai gali būti susiję su per dideliais kaštais, nes 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų surinkti nei paprasta, nei pigu. Kita priežastis galėtų būti nepakankamas savo teisių žinojimas ir per menkas visuomenės teisinis išprusimas“, – sakė I. Degutienė.
Šventa tiesa. Per brangu piliečiams rengti referendumus. Jie ne oligarchai. Tad pagal Europos teisę reikėtų skatintį “iš apačios” einančias įstatymines iniciatyvas. Juk tai daugumos nuomonė.
“Žalieji radikalai. Pastarieji elgiasi kaip tikri ultrakairieji, paniškai bijantys privačios nuosavybės”. Tik pažiūrėkite – kaip J.Šimėnui rūpi tie, jo žodžiais, keli žmonės, kurie svajoja įsikurti savo miške. Kaip svarbu dėl tos svajonės atidaryti įstatyminę Pandoros dėžę, kada mes jau būsime bejėgiai prieš masinį miškų užstatymą. Juk puikiai žinome situaciją su nelegaliomis statybomis. Viskas palikta, išskyrus vieną pirtelę Molėtų rajone. Juk tiesa, kam gi griauti, jei jau pastatyta? O gal kas abejojate? Ir kas gi dėsis miškuose, jei tie, anot J.Šimėno, “svajotojai” būtų gavę įstatymu įtvirtintą galimybę tai daryti?
Ir iš kur gi pas patį J.Šimėną atsirado būtent toks interesas, gilus, kaip Marianų gelmė? Ko gero, neteko man gyvenime matyti žmogaus, turinčio saugoti gamtą, ir taip nuoširdžiai įstatymiškai ją naikinančio.
Ar tie keli žmonės “svajotojai” yra J.Šimėną dievinantys LMSA (Lietuvos miškų savininkų asociacija) aktyvūs nariai? Ar Lietuvos gražiausių upių patvenkimo apologetai? Kur tik kažkas kėsinasi į mūsų gamtą, ten tvirtai jiems ištiesta J.Šimėno ranka. Čia ir “užsisvajoję” miškų valdytojai, turintys ežerus ir virš 1000 ha miškų prie Trakų? Tada suprantama, jų svajonės eina toli. Bet vis tik kiek kertasi su “bomžais, buduliais ir runkeliais”, ir jų Konstituciniais siekiais. Pastarieji esame mes. Tie, kurie nevaldo miškų. Jūsų problema, sako angliška patarlė. Tai šit darykime tą problemą bendra. Ir traktuoti didžiąją tautos dalį kaip asocialius asmenis, kurių tikslas yra tik viską apšnerkšti ir užteršti, mažų mažiausiai neetiška. Visi puikiai suprantame, jog turime įvairaus vidinės kultūros lygio žmonių. Bet tai jokiu būdu neturi būti priedanga užstatymams ir apsitvėrimams.
Seimo pirmininkė įvardino ir dar dvi problemas, kurioms iki šios Seimo sesijos buvo skiriama mažai dėmesio: Konstitucinio Teismo nutarimų, sprendimų ir išvadų savalaikis įgyvendinimas ir mažas įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų aktyvumas. Štai ir vėl galima tik sutikti su Seimo pirmininke.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius gamtininkas Algirdas Knystautas.
2011.04.13
